Pasakojimas apie sunkiai sužeistą kareivį 1915 m. Lenkijoje, kuris apako. Kunigas paaiškino jam, kad jis nebeišvys dienos šviesos. Kareivis, susijaudinęs, suprato tai kaip bausmę už Dievo įsakymų nesilaikymą, atliko išpažintį ir pasakė "Apakęs aš praregėjau." Pasakojimas iliustruoja Sakramentų, atgailos ir dvasinio praregėjimo svarbą sunkiais gyvenimo momentais.

1915 m. viename Lenkijos miestelyje buvo sunkiai sužeistas 25 m. amžiaus kareivis; jis buvo visiškai apakintas, jam pačiam to nejaučiant. Gulėdamas ligoninėje jis vis laukė, kada praeis taip ilga naktis. Aplankęs nelaimingąjį kunigas atsargiai paaiškino, kad dienos šviesos jis jau nebeišvysiąs, nes sprogdama granata jį visiškai apakinusi. Tada sužeistasis balsu sušuko: „O Dieve! Tai bausmė už Tavo įsakymų nesilaikymą!“ Susijaudinęs tuojau atliko išpažintį ir, atsisveikindamas su kunigu, tarė: „Apakęs aš praregėjau.“