Jaunas krikščionis Arkadijus per Diokleciano persekiojimą drąsiai stojo prieš vietininką, nebijodamas kankinimų. Šypsodamasis jis klausė, ar jau laikas pradėti kovą, parodydamas nepaprastą tikėjimo stiprybę iki pat mirties.

Viešpataujant ciesoriui Dioklecianui, gyveno Cezarėjoje jaunas šaunus jaunikaitis, vardu Arkadijus. Buvo jis uolus krikščionis. Kaip tik ciesorius išleido smarkų įsakymą žudyti krikščionis, Arkadijus pasitraukė į tyrus. Ten, pasninkaudamas, budėdamas ir melsdamasis, rengėsi mirti kankinio mirtimi dėl Kristaus. Sugrįžęs iš tyrų, ėjo pas ciesoriaus vietininką, kuris jam tarė: „Atleisiu tau, kad išbėgai iš miesto, jeigu deginsi dievams aukų.“ Arkadijus atsakė: „Krikščionis nedegina aukų tuštiems dievaičiams; man gyvenimas yra Kristus, o mirti už jį – džiaugsmas; daryk su manim, kas tau patinka.“ Atnešė kankinimo įnagius. Arkadijus ramiai į juos žiūrėjo ir, šypsodamasis, tarė: „Ar jau vilktis ir pradėti kovą?“ Supykęs vietininkas atsiliepė: „Ką? tu juokies iš manęs? už savo drąsumą kentėsi taip, kaip dar nė vienas nekentėjo!“ Paskui tarė budeliams: „Paguldykite jį ant žemės ir pjaustykite jo sąnarius vieną po kito, bet tik labai iš lėto; tepajunta, kad dievai baudžia tą, kuris niekina juos ir ciesorių!“ Arkadijus klausė tos kalbos ramiai ir, žiūrėdamas į dangų, patsai nusivilko ir linksmai liepė save kankinti. Atidavė savo sielą Tam, Kuris jį stiprino kančiose, 312 m. sausio 12 d.