# Sekmadienių pamokslai (homilijos)


## Posts

- [Dievo įstatymas. Šv. Maksimas Išpažinėjas](http://gyvojiduona.lt/index.php?page=meditacija-c-5-velyku-sekmadienis): Gerasis Dievas seniai per įstatymą ir pranašus žmonėms įsakęs vieniems kitus mylėti, laikų pabaigoje iš meilės žmonėms pats savimi šį įstatymą išpildė tapdamas žmogumi. Dievas mus pamilo ne tik kaip save patį, bet daugiau nei save patį&#8230;
- [Benediktinų homilija. B. de la Borderie OSB](https://www.palendriai.lt/aktualijos/homilija/450-iv-velyk%C5%B3-sekmadienis-homilija-c-metai-2016.html): Sulaukę Velykų laiko vidurio, šiandien švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį. Ezekielio knygoje Viešpats priekaištavo Izraelio ganytojams dėl jų nusikaltimų&#8230;
- [Popiežiaus Pranciškaus žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga](https://lvk.lcn.lt/naujienos/,505): Nors mūsų laikais vis dar pučia šalti karo ir priespaudos vėjai ir dažnai susiduriame su poliarizacijos reiškiniais, Bažnyčioje inicijavome sinodinį procesą: jaučiame būtinybę eiti kartu, ugdyti klausymosi, dalyvavimo ir dalijimosi santykius&#8230;
- [Manosios avys](https://homilijos.kristoteka.lt/manosios-avys-v-kaknevicius/): I. Pirmame skaitinyje girdėjome, kaip apaštalai Paulius ir Barnabas priekaištauja pavydo apimtiems žydams: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo Žodis;&nbsp;kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais Amžinojo Gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“ (Apd 13, 46). Kaip dažnai žmonių gyvenimai keičiasi per pavydą. Gal kam teko skaityti knygą „Septynios mirtinos nuodėmės“skirta tiems,&nbsp;kas suvokia griaunamąją nuodėmės galią, trokšta pažinti jos prigimtį ir&nbsp;ketina stoti į rimtą kovą su ja. Kevinas Vostas&nbsp;(g. 1961) –&nbsp;JAV psichologas, lektorius&nbsp;savo&nbsp;mintis grindžia didžio viduramžių teologo Šv. Tomo Akviniečio įžvalgomis,&nbsp;Evagrijaus Pontiečio, Šv. Jono Kasijono, romėnų rašytojo Prudencijaus, Šv. Jono Klimako, Šv. Grigaliaus Didžiojo&nbsp;ir kitų įvairių amžių iškilių šventųjų [&hellip;]
- [Gerasis Ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/gerasis-ganytojas-v-sidaras/): Gerojo ganytojo paveikslas, kurį šiandieną primena Evangelija, yra paimtas iš Kristaus laikų ūkinės veiklos. Avių ūkis buvo daugelio ano krašto žmonių pragyvenimo šaltinis. Šis ūkis buvo labai paprastas. Vasaros metu avių banda būdavo išleidžiama į ganyklas ir jose pasilikdavo iki vėlyvo rudens. Nakčiai avis sugindavo į aptvarus, kad žvėrys ar vagys, pasinaudoję tamsa, jų nepagrobtų. Iš akmenų būdavo sukraunama tvirta siena, kurios vienoje vietoje įrengiami saugomi vartai. Švintant prie aptvaro ateidavo avių ganytojas, kuriam sargas atkeldavo vartus, ir jis, savąsias šaukdamas vardais, išsivesdavo į ganyklą. Atsitikdavo, kad naktį aptvarą užpuldavo plėšikai, kurie, naudodamiesi tamsa, įsibraudavo pro užtvarą ir padarydavo kaimenei didelių [&hellip;]
- [Ar myli mane? Kard. S. Tamkevičius](http://kaunas.lcn.lt/08/arkivtekstai/iki2002m/velykos3-c2001.html): Apaštalas Jonas yra aprašęs Jėzaus pasirodymą ant Tiberiados ežero kranto (Jn 21). Su savo mokiniais jis valgė tik ką sugautą žuvį, po to kreipėsi į Petrą: „Simonai, ar myli mane?” Šį klausimą Jėzus pakartojo tris kartus ir Petras tris kartus patvirtino mylįs savo Mokytoją&#8230;
- [Dievo meilės patirtis. Br. L. Skroblas OSB](http://palendriai.lt/images/PDF/HOMILIJA_Velyku_III.pdf): Visuose ką tik girdėtuose bibliniuose skaitiniuose jaučiamos šios tikrovės, ir dėl jų pirmose bendruomenėse regime veikiančią prisikėlusio Viešpaties gyvenimo galią. Sykiu esame raginami tikėti, kad ta pati galia vis dar veikia ir tarp mūsų. Ši galia reiškiasi pirmiausia tuo, kad mes „atgavome Dievo vaikų garbę“&#8230;
- [Esame toje pačioje valtyje. Kun. F. X. Akono SJ](https://m.facebook.com/sv.ignacas/photos/a.665191906872652/1109453895779782/): &#8222;Esame toje pačioje valtyje&#8221;, sako vienas kitam draugai, kai susirenka ir dalijasi džiaugsmu bei skausmu. Tokioje pat komandinėje ir draugiškoje dvasioje Petras sako savo draugams: &#8222;Einu žvejoti&#8221;, o šie atsako: &#8222;Ir mes einame kartu su tavimi&#8221;. Ši patirtis yra tikras broliškas &#8222;ranka rankon&#8221;, &#8222;koja kojon&#8221; gestas&#8230;
- [Ar myli mane? Kun. R. Karpavičius](https://www.kazimieroparapija.lt/evangelijos/iii-velyku-sekmadienis-ar-myli-mane/): Ši evangelijos ištrauka jauki, šilta ir vaizdinga. Ji perkelia mus į Bažnyčios aušrą, tą rytą, kai prisikėlęs Jėzus sudaro su savo mokiniais sandorą, meilės sandorą. Jis tą rytą prikėlė mokinių širdis, prikėlė jų meilę, prikėlė Bažnyčią&#8230;
- [Paskyrimas meilės pagrindu](https://homilijos.kristoteka.lt/paskyrimas-meiles-pagrindu-baznycios-zinios/): Trečiojo Velykų sekmadienio liturginiai tekstai mums iš naujo byloja apie Prisikėlimą. Apaštalų darbų knygoje Lukas atpasakoja apaštalų liudijimą vyriausiojo kunigo ir teismo tarybos akivaizdoje. Apreiškimo knygoje šventasis Jonas regi dangiškąją liturgiją, kuria pagerbiamas užmuštasis Avinėlis, šlovinamas didžiulio angelų choro ir aukštinamas visos kūrinijos. Evangelija pasakoja apie prisikėlusiojo pasirodymą mokiniams ant Tiberiados ežero. Po stebuklingos žūklės Jėzus patiki Petrui savo Bažnyčios laivą ir paveda rūpintis kaimene. Tris kartus patvirtinęs savo meilę („Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?”), Petras paskiriamas Bažnyčios ganytoju. Ankstesnė Petro vyresnybė dėl tikėjimo išpažinimo užantspauduota meilės išpažinimu. Apaštalų apklausa teismo taryboje vyksta ypatingomis aplinkybėmis. Neseniai Petras ir Jonas buvo [&hellip;]
- [Laikų pabaiga](https://homilijos.kristoteka.lt/laiku-pabaiga-kard-sigitas-tamkevicius/): Baigiantis liturginiams metams Mišiose skaitomas Dievo žodis pasakoja apie laikų pabaigą. Pranašo Danielio knygoje rašoma: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 2–3). Jėzus, skelbdamas Evangeliją, taip pat kalbėjo apie pasaulio pabaigą: „Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus. &lt;&#8230;&gt;Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove (Mk 13, 19.26). Žmogaus Sūnus ateis pasaulio teisti, pakviesdamas teisiuosius į amžinąją [&hellip;]
- [Nuo žemės pakraščių iki Dangaus tolybių. Kun. R. Mizgiris OFM](https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sekmadienio-evangelija-nuo-zemes-pakrasciu-iki-dangaus-tolybiu.d?id=88645063): Jėzaus žodžiai šio sekmadienio Evangelijos tekste pateikia kosminės permainos atbaigtą paveikslą. Centre – Žmogaus Sūnaus atėjimas, ženklinantis senojo pasaulio su visu savo blogiu pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su juo pradžią. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena (Apr 22, 17. 20)&#8230;
- [Kun. G. Jankūno homilija](https://krekenavosbazilika.lt/aktualu/sekmadienio-evangelijos-komentarai/sekmadienio-evangelijos-komentaras/show/xxxiii-eilinis-sekmadienis-b): 2015 11 15 Homilijos audio įrašas. Pagrindinė mintis Mk 13, 31: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“
- [Kun. A. Toliato homilija](http://www.toliatas.lt/2015-11-15-xxxiii-eilinis-sekmadienis/): 2015 11 15 Homilijos audio įrašas kun. Algirdo asmeniniame puslapyje.
- [Ilgėtis ir laukti](https://homilijos.kristoteka.lt/ilgetis-ir-laukti-kun-vitas-kaknevicius/): I. Pirmame skaitinyje pranašas Danielius sako: „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 3). Danieliaus knyga prasideda Nebukadnecaro įsiveržimu į Judėją ir belaisvių ištrėmimu į Babiloną. Tačiau Danieliaus knyga baigiasi tuo, kad Mykolas pasirodo išvaduoti Dievo tautą iš paskutiniųjų laikų Babilono. Galų gale, kaip parodyta per Danielių, Dievas veikia viską į gera Jo tautai. Danielius ir jo draugai liko ištikimi Dievui ir parodė neprilygstamą išmintį tremties bandymuose ir iššūkiuose. Susidūrusi su sunkumais, paskutiniaisiais laikais Dievo tauta taip pat liks ištikima, ypač tuomet, kai „užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę [&hellip;]
- [Būkite pasirengę (II). V. Kolyčius](https://homilijos.kristoteka.lt/pamokslai/bukite-pasirenge-ii-v-kolycius/): Per kiekvienas Mišias sakome: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį, išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Jis vėl sugrįš!..
- [Būkite pasirengę. Bažnyčios žinios](https://homilijos.kristoteka.lt/bukite-pasirenge/): Šio sekmadienio Evangelija reikalinga paaiškinimų. Geriau įsižiūrėję į Evangelijos tekstą, matome, kad čia kalbama apie du dalykus. Pirmiausiai – tai Kristaus pranašystė apie žydų nelaimes, kilusias dėl žydų sukelto maišto. Atsiradę netikri mesijai sukurstė žydus sukilti prieš nekenčiamus pavergėjus. 66 metais tauta pakilo į kovą. Romos imperatorius Vespazijanas pasiuntė didelę kariuomenę nubausti sukilėlių. Per didžiąsias šventes Jeruzalėje susirinkdavo daugybė Palestinos gyventojų. Žydai priešinosi, bet atsilaikyti prieš galingą Romos kariuomenę buvo ne jų jėgoms. Jeruzalės miestas su gražiąja šventykla buvo sugriautas, daugybė žmonių išžudyta, kiti išvesti į vergiją. Štai kokia buvusi išrinktosios tautos padėtis, kai evangelistas Morkus rašė savo Evangeliją. Jis matė, [&hellip;]
- [Kelkitės ir stokit žmogaus sūnaus akivaizdon](https://homilijos.kristoteka.lt/kelkites-ir-stokit-zmogaus-sunaus-akivaizdon/): Keičiasi liturginiai metai, keičiasi ir Evangelijos skaitiniai: nuo Morkaus pereiname prie Luko Evangelijos. Tik tema lieka ta pati: laikų pabaiga. Dairydamiesi į gamtą, pastebime nuolat besikartojančią metų laikų kaitą. Tai primena ir žodžiai: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą”(Lk 21,29). Vis dėlto Šventasis Raštas kreipia mūsų mintis kita linkme &#8211; ne taip, kaip diktuotų gamta su savo ciklais. Viskas eina į pabaigą, ir toji laikų pabaiga jau prasideda. Reiškiniai, primenantys pasaulio baigtį, viena vertus, vyksta didžiajame kosmose, kita vertus, atsispindi žmonių santykiuose. Kosmoso įvykiai yra aiškios katastrofos. Jos vaizduojamos pagal ano meto žmonių [&hellip;]
- [Dvi karalystės](https://homilijos.kristoteka.lt/dvi-karalystes/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Šio sekmadienio skaitinius vienija mintis apie Karalystę, kurią Jėzus, antrąkart nužengęs į pasaulį, perduos Tėvui. Pirmajame skaitinyje pranašo perteikiamoje vizijoje Bažnyčios tradicija įžvelgia Kristaus paveikslą. Antrajame skaitinyje jau aiškiai kalbama apie Jėzų, kuris yra Alfa ir Omega, kuris ateina su debesimis. O Evangelijoje girdime Jėzų liudijant apie Karalystę Poncijaus Piloto akivaizdoje. Daugumai katalikų žinoma, kad Jėzus yra karalius, iš tikrųjų Karalių Karalius, anot Apr 19, 16. Tačiau vienas šios tiesos aspektas dažnai nepakankamai suvokiamas ir įvertinamas. Būtent, tai, kad antrasis Viešpaties atėjimas negalės pilnutinai įvykti, kol Jėzus neperduos Karalystės dangiškajam Tėvui. Tuomet, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, Dievas bus [&hellip;]
- [Štai tavo motina](https://homilijos.kristoteka.lt/stai-tavo-motina/): Taip jau nutiko, kad ikoną, vaizduojančią Motiną su kūdikiu, nusinešiau į klausyklą tą pačią dieną, kai pradėjau rengti šį pamokslėlį. Padėjau ikoną ant atbrailos, atsiverčiau skaitinių knygą su liturginiais tekstais ir įkrito žodžiai: “Štai Tavo Motina” (Jn 19, 27). Mater Misericordiae. Gailestingoji gailestingumo Motina, turinti užjaučiančią, gerą ir nuolankią širdį. Tuos Evangelijos žodžius galima užrašyti ir taip: “Štai Mano Motina”. Tada kiekvienas gali Mariją ne tik vadinti, bet ir turėti savo Motina. Popiežius Pijus X kildina Marijos visuotinę Motinystę iš jos fizinės Dievo Motinystės: “Marija savo įsčiomis apglėbdama Išganytoją, jose nešiojo ir tuos, kurių gyvenimas buvo įjungtas į Išganytojo gyvenimą”. Taip, [&hellip;]
- [“Bažnyčios ir jos istorijos Viešpačiui”](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-ir-jos-istorijos-viespaciui/): IKą mes švenčiame, minėdami Romos Šv. Jono bazilikos Laterane (Basilica di S. Giovanni in Laterano) konsekraciją? Ši bazilika yra “visų bažnyčių visame mieste ir visame pasaulyje galva ir motina” (omnium urbis et orbis ecclesiarum caput et mater); iš pradžių ji buvo dedikuota Švč. Išganytojui (Ss. Redemptori)&#8230; Švenčiame Dievo išganymo darbą, kuris po Biblijos metų tęsiasi Bažnyčios istorijoje; švenčiame Kristų – Bažnyčios Viešpatį. IIŠv. Jono bazilika Laterane – labai svarbi Bažnyčios istorijoje ir verta šiandien, jos konsekracijos dienos šventėje, nauju ypatingu Bažnyčios istorijos metu apmąstyti tris jos istorijos reikšmingus momentus. III(1) Bazilika Laterane – Tolerancijos edikto Bažnyčia Bazilika Laterane yra “visų miesto [&hellip;]
- [Vėlinės - prisikėlimo priminimas](https://homilijos.kristoteka.lt/velines-prisikelimo-priminimas/): Jau Vėlinių išvakarėse ant kapų uždegtos žvakės išsklaidė niūrią tamsą, ir baugščiai liepsnodamos apšvietė ne tik artimųjų kapus, bet ir rimtimi bei susimąstymu pažymėtus mūsų veidus. Apie ką mąstome stovėdami prie kapo ar šiandien švęsdami Eucharistiją, kurios metu paminime visus mirusiuosius? Pagaliau, ką Bažnyčia nori pasakyti Vėlinių dieną Dievui ir žmonėms? Dažniausiai mūsų mintys būna liūdnos. Atsinaujina artimo žmogaus praradimo, netekties širdgėla; prisimename, kad ir mes mirsime, ir tai baugina. Paslaptimi, šaltumu, tamsa dvelkianti mirtis skatina melstis, kreiptis į paskutinę instanciją &#8211; Dievą, nes tik Jis gali pagelbėti mūsų mirusiesiems, o taip pat mums &#8211; gyviesiems, nes mirties akivaizdoje jau nieko [&hellip;]
- [Paguoda žemėje ir danguje](https://homilijos.kristoteka.lt/paguoda-zemeje-ir-danguje/): Įsigilinus į aštuonis palaiminimus, iškart pastebime, kad prasminis akcentas krinta ant antrosios posakio dalies. Kristaus mokinys iš esmės yra laimingas žmogus. Jo laimė gali būti išreikšta konkrečiais žemiškais įvaizdžiais: turtu, sotumu, linksmumu (plg. Lk 6, 21), tikrumu dėl ateities (žemės paveldėjimu), Dievo regėjimu ar paguoda. Per visus metus mąstėme apie romumą ir nesipriešinimą piktam, todėl šiandien susitelkime į šiuos palaiminimus. Bene raiškiausias paguodos įvaizdis &#8211; vaikas verkdamas bėga pas motiną, leidžiasi paimamas ant rankų ir guodžiamas. Ir Šventajame Rašte nėra geresnių įvaizdžių: “Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių”, &#8211; kalba Dievas Izraelio tautai (Iz 66, 13). [&hellip;]
- [Tikėti ir skelbti](https://homilijos.kristoteka.lt/tiketi-ir-skelbti/): Kaip dažniausiai ankstesniais kartais, taip ir šį, Viešpačiui Jėzui iškeliaujant iš Jericho miesto, drauge ėjo didelė minia. Minioje buvo skeptiškai nusiteikusių ir besižavinčių Jėzaus veikla žmonių; fariziejų, ketinančių Išganytoją viešai dėl ko nors apkaltinti, ir atviraširdžių tikinčiųjų, kurie džiaugsmingai ir nuoširdžiai dėkodami priėmė Dievo malones. Prie kelio sėdėjo aklasis elgeta Bartimiejus. O ką gi jis daugiau galėjo veikti, jei ne sėdėti? Jis nematė kelio, kuriuo ėjo Jėzus, negalėjo matyti ir paties Viešpaties, nes jo akių vyzdžiai skendėjo nuolatinėje tamsoje. Jo būklė buvo apgailėtina: jis turėjo pramisti iš išmaldų, &#8211; ką jam, vargšui, prie dulkėto kelio sėdinčiam, žmonės iš pasigailėjimo, o kartais [&hellip;]
- [Noriu garbės](https://homilijos.kristoteka.lt/noriu-garbes/): Tarnavimas ir išaukštinimas. Būtent šie žodžiai iškyla atmintyje, išklausius evangelisto Morkaus mums perduotą apaštalų Jokūbo ir Jono pokalbį su Jėzumi. Koks žmogiškas ir suprantamas jų noras “sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam &#8211; kairėje”. Ar mes nenorime būti arčiau garbingųjų, galingųjų, valdančiųjų? Pagaliau, ar patys nenorime tokie būti? Norime ir sąmoningai ar nesąmoningai to siekiame. Iš pradžių būti šalia, o vėliau &#8211; jų vietoje. Gyvenimo patirtis byloja, kad mokame iškelti žmones ant pjedestalo ir patys šalia atsistoti, dažnai net nevengdami kitą pastumti. Ateina laikas ir išaukštintajam nelieka vietos tarp mūsų. Galbūt taip būtų atsitikę ir Jėzui, jei būtų pasidavęs pagundai priimti [&hellip;]
- [Kas yra meilė?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-yra-meile/): Eilinį kartą susiduria dvi evangelijos &#8211; Kristaus ir žmogaus. Kristaus evangelija &#8211; meilės evangelija, jis meiliai žiūri ne tik į klausiantį žmogų, bet ir į kiekvieną, kuris ieško amžinojo gyvenimo. Meilės evangelija. O kas yra meilė? Šv. Jonas sako: “Dievas yra meilė”. Apaštalas Paulius išvardija jos požymius: neišpuikusi, neišdidi, neieško naudos, nepamena pikto&#8230; Ar meilė gali būti sunki, nepakeliama, žeidžianti lyg dviašmenis kalavijas? Gali. Tokia yra ir Kristaus meilė, ateinanti per Dievo žodį: kantri ir nekantri, nuolanki ir kovojanti, tyli ir rėkianti. Žmonija mėgsta tuos, kurie atskleidžia tik vieną Kristaus bruožą &#8211; gailestingumą, ji mėgsta iš Kristaus padaryti tik Jėzų, nepavojingą [&hellip;]
- [Santuokos ir skyrybos](https://homilijos.kristoteka.lt/santuokos-ir-skyrybos/): Skyrybos &#8211; šių dienų Bažnyčios &#8211; Dievo šeimos&nbsp; žaizda. Pati santuoka puolama iš visų pusių &#8211; homoseksualistų judėjimai, “laisvosios meilės” idėjos, kontraceptinių priemonių idealizavimas &#8211; visko neišvardysi. Pasaulis daug matęs, ir, kas žino Bažnyčios istoriją, galėtų pasakyti &#8211; nieko nauja po šia saule. Skaudžiausia, kad santuoka puolama Katalikų Bažnyčios narių: kai kurių teologų, kunigų, pasauliečių. “Kas čia blogo, jei jaunuolis su mergina mylisi” (būtent! ne myli, o mylisi),- vieno kunigo žodžiai. Ach, tas lietuvių kalbos gražumas ir subtilumas, tai ne rusiški keiksmažodžiai; gaila, kad tos grožybės pavartojamos nuodėmei teisinti. Prisidengiant šūkiu “Dievas myli visus”, skleidžiama ne Kristaus, o sava evangelija. Prieš [&hellip;]
- [“Nukirsk, išlupk”](https://homilijos.kristoteka.lt/nukirsk-islupk/): Jėzaus vardas dėl skelbiamo mokslo ir dėl stebuklų plačiai išgarsėja Izraelyje. Jėzaus siunčiami apaštalai gauna galią patys kai kurias ligas jo vardu pagydyti. Bet atsiranda gudruolis, kuris į juos nusižiūrėjęs pats bando gydyti Jėzaus vardu. Sekasi ir jam. Apaštalams tai nepatinka. Jie nori, kad tik jų grupė turėtų tą teisę. Jie bandė tam drausti ir norėjo, kad jis su jais kartu vaikščiotų kaip Jėzaus mokinys, bet anas nesutiko. Apaštalas Jonas kreipėsi į Jėzų skųsdamasis. Tačiau Jėzus nepasmerkia ano žmogaus. Kas daroma Dievo garbei, tai yra gera. Kas Dievą garsina, tas nesmerkiamas, “kas ne prieš mus, tas už mus”. Net mažiausias geras [&hellip;]
- [Gimimo diena](https://homilijos.kristoteka.lt/gimimo-diena/): Autorius: KUN. R. GAIDYS&nbsp;&nbsp; “Žmogus gimsta iš moters, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas nelaimių. Jis išdygsta kaip žiedas, ir yra sutrinamas; bėga kaip šešėlis, ir niekad nepasilieka tame pačiame stovyje” (Job 14,1). Šių laikų žmonės paprastai mini savo gimimo dieną. Tik retai ir ypač pasižymėjusių asmenų minima ir mirties diena. Bažnyčioje dažniau minima mirties diena ir tik retais atvejais viešai švenčiama gimimo data. Kodėl gyvuoja tokia tvarka? Norvegų legenda pasakoja apie paslaptingą moterį. Retkarčiais ji pasirodydavo pajūryje ir skalbdavo baltą drabužį. Jos veide matėsi skausmas, o akyse ašaros. Kartą viena praeivė paklausė, kodėl ji verkia. Ši atsakė: “Niekaip negaliu išplauti [&hellip;]
- [Kančia ir tarnavimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kancia-ir-tarnavimas/): Jėzus iš Galilėjos keliavo su mokiniais į Jeruzalę paskutinėms žemiškojo gyvenimo Velykoms. Kaip mes iš anksto rengiamės kokiems nors darbams, taip ir Jėzus iš anksto rengėsi savo kančiai, paskelbdamas apie tai mokiniams. Apaštalai, matydami Jėzaus dieviškąją galybę, net ir minties negalėjo sau leisti, kad jis duotųsi niekinamas ir kankinamas. Jėzus, kalbėdamas apie kančią ir mirtį, parodo, kad tai bus neatsitiktinis įvykis, bet sąmoningas aktas, laisvai įtrauktas į žmonijos gelbėjimo planą. Nuo mažens girdime apie Jėzaus kančią, priimame ją kaip paprastą ir savaime suprantamą dalyką. Bet taip neturėtų būti. Nors&nbsp; ši kančia įvyko labai seniai, bet dėl savo didingumo turėtų būti mums [&hellip;]
- [Nebuvo jame gražumo](https://homilijos.kristoteka.lt/nebuvo-jame-grazumo/): Tūlam “kryžių šalies” žmogui, regis, turėtų būti natūralu ir miela švęsti iškilmę, kuri aukština kryžių. Sakome, kad lietuviams šis ženklas ypač savas ir brangus. Antai daugelio globojamas auga, gražėja garsusis Kryžių kalnas, daug kur svetur tapęs Lietuvos simboliu ir jau susilaukęs čia pat ne vieno savo antrininko. Per Atgimimą kryžiai vėl išėjo į viešumą: jų ėmė rastis mokyklose, kariuomenėje, valdžios įstaigose, jau nekalbant apie visas skaudžių prisiminimų vietas, gausiai išsibarsčiusias po mūsų tėvynę. Tiesa, truputį nejauku, kada kryžius imamas profanuoti, kada vis dažniau jam kelią skina mada ar komercija. Bet guodžiamės, jog tai laikini dalykai. Kaip ir prekybos kioskai, kurie mūsų [&hellip;]
- [Bažnyčia, kuri džiaugiasi pagonių tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycia-kuri-dziaugiasi-pagoniu-tikejimu/): Nors šįkart evangelistas Morkus savo pasakojimą apie Jėzų pradeda geografinėmis detalėmis (Tyro ir Sidono sritys, Galilėjos ežeras, Dekapolio kraštas), bus šiek tiek rizikos, jei mėgstantis tikslumą skaitytojas turės po ranka Naujojo Testamento žemėlapį ir pamėgins nubrėžti Jėzaus kelionės kryptį. Gausis keisčiausias, sunkiai įsivaizduojamas kelias, su netikėtais ir nelogiškais vingiais ir apylankomis. Nežinia, ar Evangelijos autorius visai nesusigaudė Palestinos vietovėse, ar tyčia pasirinko kuo absurdiškesnį Gerosios naujienos maršrutą. Bet kuriuo atveju, šią geografinę painiavą Evangelijoje galėtume priimti ir kaip užuominą, jog skaitome ne istorijos metraštį, ne Jėzaus biografiją, bet tikėjimo knygą, kurioje susitikimas su Jėzumi vertinamas labiau nei faktų bei įrodymų kalba. [&hellip;]
- [Prisitaikymas](https://homilijos.kristoteka.lt/prisitaikymas/): Vienoje gimnazijoje teko klausinėti mokinius. Jų atsakymuose skambėjo dažnai girdimos mintys: “Tikiu Dievą, bet nesijaučiu įpareigotas vykdyti Bažnyčios įsakymų &#8211; šventadieniais dalyvauti Mišiose, atlikti išpažintį, laikytis įvairių apeigų. Tie įsakymai nėra tikri, jie primesti iš išorės. Jei jų laikyčiausi, būčiau veidmainis”. Tai yra tų Dievo vaikų šventa tikrovė. Pats Jėzus pasipriešino veidmainystei: “ Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs”. Eiti į šventąsias Mišias, nes ragina tėvas ir mama, Bažnyčia įsako, bet prieš savo valią&#8230; Būti kartu su kitais Bažnyčioje, atsakinėjant be vidinio susikaupimo ir dalyvavimo, būti išsiblaškiusiam ir blaškyti kitus&#8230;Ypač jaunimas sukyla prieš tokią nuostatą. Teisinga. [&hellip;]
- [Pasirinkimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirinkimas/): “Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis?” Taip kalbėjo “daugelis”, kurie sekė Jėzų po to, kai išgirdo jį kalbant. Tai jau šis tas. Šiandien dažnai nenorima klausyti Kristaus žodžių, ypač iš lūpų tų, kurie kalba Kristaus vardu &#8211; net neišgirdus, kas kalbama ar skelbiama. O ką jie buvo išgirdę? Tai, ką per pastaruosius keturis sekmadienius liturgija mums kalbėjo: Jėzaus mokymas apie “gyvąją duoną nužengusią iš dangaus” &#8211; tai yra, apie save. Dievo Žodis įsikūnijo dėl pasaulio gyvenimo ir išganymo, nes atiduoda save patį, savo kūną ir savo kraują Eucharistijoje kaip maistą sieloms. Tai reiškia, kad Kristus yra mūsų gyvenimas, mūsų viskas [&hellip;]
- [Priimti Jėzų - tai visiškai priklausyti jam](https://homilijos.kristoteka.lt/priimti-jezu-tai-visiskai-priklausyti-jam/): Neįtikimas meilės stebuklas. Viešpats Jėzus tapo gyvąja duona, kad mes ją valgytume ir turėtume savyje jo gyvybės (plg. Jn 6,52). Dar daugiau: Išganytojas šv. Komunijoje save mums duodamas kaip dovaną, sako: “Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, (&#8230;) tas pasilieka Manyje ir Aš jame”. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus kalba: “Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). Iš šios tikinčiųjų ir Jėzaus vienybės uždera geras derlius. “Tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą” (Mk 4,20). Štai [&hellip;]
- [Marijos garbė](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-garbe/): Autorius: KUN. V. BRILIUS&nbsp; Švč. Mergelės Dangun Ėmimo šventę Bažnyčia džiaugsmingai mini prieš daug metų žmonijos istorijoje atsitikusį įvykį: Dievo Motinai Mergelei Marijai baigus savo žemiškąjį gyvenimą, Viešpats vėl sujungė jos sielą su kūnu ir kartu paėmė į dangiškąją garbę pas save. Liturginiai šios šventės pradmenys aptinkami jau VI amžiuje Bizantijos Bažnyčiose ir turi pavadinimą ‘Koimesis tes Teotokon’, gr. Dievo Gimdytojos Užgimimas. Romos liturgijoje aptinkama nuo VII amžiaus, o popiežius Hadrijanas VIII amžiuje ‘Sacramentorium Gregorianorum” prideda pavadinimą “Assumptio”, tuo duodamas kryptį tolesniems teologiniams ieškojimams, kuriuos popiežius Pijus XII vainikavo tikėjimo dogma apie Dievo Motinos mirtį, nesulaikiusią jos žemėje, bet su kūnu [&hellip;]
- [Aš esu gyvoji duona...](https://homilijos.kristoteka.lt/as-esu-gyvojo-duona/): Kartą išminčius paklausė savo mokinių: “Koks turtas didžiausias pasaulyje?” Vienas sakė, jog nėra nieko geresnio už mokėjimą nuspėti ateitį. Geras draugas, kuriam galėtum patikėti savo paslaptis,- tarė antrasis. Trečiasis paminėjo gerą kaimyną, su kuriuo galėtų dalytis nelaimėje skausmu, o sėkmėje &#8211; džiaugsmu. “Mylinti, tauri širdis yra pats didžiausias turtas pasaulyje”, &#8211; tarė dar vienas mokinys. “Teisybė, &#8211; pagyrė mokytojas, &#8211; nes tas, kas turi mylinčią širdį, bus visada patenkintas savo likimu, bus geras draugas ir geras kaimynas”. Kiekvienas paklauskime savęs, o kas man šiandiena brangiausia? Kaip suprantu, kas yra didžiausias turtas? Ar atsakytume kaip tas išminčius? Kodėl esame taip susvetimėję?Užuojauta, gailestis, [&hellip;]
- [Eucharistija - gyvybės duona](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-gyvybes-duona/): Iš vieno Prancūzijos uosto į Ameriką išplaukė keleivinis laivas. Vidury vandenyno  netoli negyvenamos salos jis atsitrenkė į povandenines uolas. Nors visi žmonės išsigelbėjo, bet saloje nebuvo nei maisto, nei vandens. Neišvengiamai artėjo bado mirtis. Tarp nelaimingųjų keleivių buvo motina su kūdikiu. Į save ji nekreipė dėmesio, tačiau negalėjo susitaikyti su mintimi, kad kūdikis mirs badu ant jos rankų. Ką ji sumanė? Paprašiusi Dievą, kad nepaskaitytų už nuodėmę to, ką dabar darysianti, ji paėmė peilį, perpjovė rankos veną ir savo krauju pagirdė kūdikį. Po to ji vėl užrišo žaizdą. Kai tik vaikas iš alkio imdavo verkti, vėl atsirišdavo žaizdą ir  krauju maitindavo. [&hellip;]
- [Truputį pailsėkite](https://homilijos.kristoteka.lt/truputi-pailsekite/): Kristus ragina: “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite” (Mk 6,31). Visi esame žmonės, ilgas darbas be poilsio mus nualina. Mes pavargstame &#8211; nesvarbu, ką dirbtume, kas bebūtume. Mokytojui, kunigui ar eiliniam darbininkui &#8211; visiems reikalingas poilsis. Kur begyventume, mieste ar kaime, visi turime pailsėti &#8211; atstatyti savo kūno jėgas. Jėzus dėl to ir primena apaštalams: “Pailsėkite”. Deja, nepakanka pailsėti, reikia atstatyti ir savo dvasios jėgas. Tam reikalingos susikaupimo dienos &#8211; rekolekcijos, atsinaujinimo dienos, adoracijos, stovyklos&#8230; Viešpats taria kiekvienam, man ir tau: atitrūk nuo kasdienybės, pabėk nuo jos nors keletai valandų, kad galėtum pamąstyti, kam čia esu, kokia darbo [&hellip;]
- [Dvylikos pasiuntimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvylikos-pasiuntimas/): Mūsų žodžiuose ir posakiuose dažnai glūdi gilesnė prasmė, negu atrodo iš pažiūros. Kai tikintieji sekmadieniais dalyvauja šv. Mišiose, jie atlieka savo kaip katalikų pareigą. Pats žodis Mišios turi gilesnę prasmę, negu paprastai numanoma, kalbant apie sekmadienio pareigos atlikimą . Jis kilęs iš lotyniškojo “missa”,&nbsp; turinčio “pasiuntinybės” reikšmę. Baigiamųjų Mišių žodžių “ite missa est” prasmė yra “eikite, jūs esate siunčiami”. Šios dienos skaitiniai leidžia susimąstyti apie Mišias kaip pasiuntinybę. Krikščionis &#8211; pasiųstasis Evangelistas Morkus pirmuosiuose penkiuose Evangelijos skyriuose pasakoja, kaip Jėzus išsirinko ir pašaukė dvylika apaštalų. Skaitome, kaip po atitinkamo parengimo Jėzus siunčia mokinius su didžia evangelizacijos užduotimi. Įsivaizduokime kraujo apytaką žmogaus [&hellip;]
- [Šventi sausainiai](https://homilijos.kristoteka.lt/sventi-sausainiai/): Daug kalbėta apie tikėjimą, apie netikėjimą, apie žmogaus santykį su Dievu. Daug kartų apeliuota į žmogaus sąžinę, bet veltui. Gyvendamas kartais pamiršti, kad tikėjimas Dievo dovana. Kažin, kas galėtų nubrėžti grafiką &#8211; tikėjimo priklausomybė nuo žinių? Matyt, vėl tik Dievas. Norėčiau palyginti tarybinių laikų vaikus su dabartiniais. Tada Pirmajai Komunijai ruošdavo lyg ir slapčiomis, o kiti kunigai ją duodavo apsidžiaugę, kad vaikas moka “Tėve mūsų” ir persižegnoti. Dabar &#8211; tikyba mokykloje, katechetai, kunigai, vienuoliai, daug religinės literatūros (kuri neskaitoma). Taigi kuo skiriasi kartos? Dabar vaikai žino, kas yra Abraomas, kiek yra evangelijų, koks kiekvieno evangelisto simbolis mene, žino iki koktumo nuvalkiotą [&hellip;]
- [Tikėjimo skelbėjai](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-skelbejai/): Autorius: KUN. A. KAZLAUSKAS&nbsp;&nbsp; Švenčiant Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę svarbu apmąstyti kiekvieno krikščionio pašaukimą ir pasiuntinybę. Šių dviejų didžiųjų Bažnyčios apaštalų tarnystės prasmę ir svarbą gražiausiai ir tiksliausiai skelbia Iškilmės dėkojimo giesmė: “Petras mums &#8211; tikėjimo vadas, o Paulius &#8211; jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pagonių tautas į ją šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas”. Šią dieną girdint Viešpaties klausimą: “Kuo jūs mane laikote?” ir Petro atsakymą:”Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus”, būtina apmąstyti Kristaus &#8211; Mesijo, gyvojo Dievo Sūnaus [&hellip;]
- [JHWH](https://homilijos.kristoteka.lt/jhwh/): Viena tema apgaubia Bažnyčią vis sugrįžtančią prie savo šaltinių ir viršūnių kiekvieną sekmadienį. Tikriausiai ją būtų galima pavadinti Dievo buvimu ir veikimu šalia, kartu su žmonėmis. Šio sekmadienio Dievo žodžio liturgija konkrečiai ir aiškiai vėl ištaria savojo Dievo vardą &#8211; Jahvė esantis &#8211; kartu &#8211; su&#8230; Prieš kiekvieno akis jūra iškyla kaip begalybės simbolis, audros metu tampantis tamsiausios nelaimės ir mirties paslaptimi. Apie jūrą, kaip chaoso ir tamsybės jėgų simbolį kalba ir Jobo knygos ištrauka, tiesiogiai įvedanti į Evangelijos paskelbimą. O Evangelijos ištrauka šiandien nori paklausti kiekvieno tikinčiojo: “Kas yra tas, kurio ir jūra klauso?” Atsakymas suskambės kiekvieno tikinčiojo tariamame “Tikiu”. [&hellip;]
- [Žmogus kaip dirva](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogus-kaip-dirva/): Mokydamas Jėzus labai dažnai sakė palyginimus. Norėdamas, kad jo klausytojai pajėgtų suvokti Dievo karalystės slėpinius, Jėzus pasitelkia pavyzdžius iš kasdieninio Palestinos žmonių gyvenimo. Šiandienos Evangelija remiasi žemdirbio patirtimi. Pirmajame palyginime Jėzus iškelia pačioje sėkloje glūdinčią augimo galią. Ūkininkas gali išpurenti dirvą, pasėti sėklą, tačiau jos augimas priklauso ne nuo jo darbo ar budėjimo, bet nuo Dievo. Antroji mintis, kylanti išgirdus šiuos palyginimus, yra suvokimas, kad grūdas, buvęs neišvaizdus ir menkutis, išaugęs pranoko visa, ką žmogus gali įsivaizduoti. Žmoguje pasėta Dievo karalystė turi didžiulę jėgą, ji gali perkeisti tai, kas mirtinga, į nemirtinga, laikinumą paversti amžinybe. Kristų priimantis žmogus tampa Dievo vaiku, [&hellip;]
- [Jėzaus motina ir broliai](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-motina-ir-broliai/): Skelbti Gerąją naujieną Jėzus pradėjo labai sėkmingai. Žmonės spaudėsi apie jį, kad galėtų jo pasiklausyti. Morkus aiškiai pabrėžia, jog “susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti”. Namai, kuriuos Jėzus laikė savais, be abejonės, buvo Simono Petro namai Kafarnaume (Mk 1, 29; 9, 28; 10, 10). Šiandieniniuose Kafarnaumo griuvėsiuose archeologai rado pamatus kuklaus žvejo namelio, datuojamo pirmuoju šimtmečiu prieš Kristų, virš kurio buvusi pastatyta krikščioniška šventykla. Sienose rasti įrašai leidžia manyti, kad aptiktas namas, kuriame kažkada apsistodavęs Jėzus. Po įsikūnijimo ir mūsų namai įgijo naują vertę. Netgi pačių siauriausių gatvelių labirintuose gali rasti ir į juos užeiti Jėzus. Saviškiai ėjo sulaikyti [&hellip;]
- [Sotina](https://homilijos.kristoteka.lt/sotina/): Autorius: MONS. J. KAUNECKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Kolūkio pirmininkas Naujųjų Metų išvakarėse užeina pas religingus žmones ir palinki&#8230; numirti ir nueiti pas išsiilgtąjį Dievą. Ekskunigas J. Ragauskas siūlė šitaip išbandyti tikinčiųjų ir net kunigų tikėjimą. “Matysit, visi kreivai pažiūrės, jei palinkėsit jiems numirti, nors sako, kad viską vertina amžinybės žvilgsniu”. Teko matyti ateistinį plakatą: kunigas dalija Komuniją būriui labai suvargusių žmonių. Didelėmis raidėmis užrašytas klausimas: Ar tai jus pasotins? Tai kodėl tuoj po to norit duonos? Kodėl net tas kunigas prašo iš jūsų pinigų? Į tą klausimą reikia žiūrėti ne vien kaip į ironišką kritiką, bet ir kaip į kvietimą susimąstyti. Daugelis žmonių labiausiai [&hellip;]
- [Dievas su mumis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-su-mumis/): Autorius: MONS. J. KAUNECKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Nedaugelis lietuvių yra buvę šunų kapinėse. Sukrečia. Tikri antkapiai, net marmuras. “Čia ilsisi mano mielas Max – mano paskutinė viltis ir vienintelė mano gyvenimo paguoda”. Gali juoktis, bet neskubėk, nes pamąsčius, toks užrašas sukrečia. Žmogus palaidojo paskutinę paguodą. Ir toji paguoda tik šuo! Kaip tai gali būti? Kas atsitiko, kas sudužo žmogaus gyvenime, kad jis tik gyvulyje terado meilę? Kiek nusivylimų ir skausmo išgyventa! Nieko nėra, kas dėl jo jaudintųsi, verktų. Toks nereikšmingas žmogus! Ir kokia mirtis jo laukia? Gal ir jis, kaip vienišas pjesės herojus mirdamas ištars: “Veltui gyvenai, niekas tavęs neverks”?.. Perskaitę šios dienos skaitinius, [&hellip;]
- [Dievo pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-pazadas/): Iki šiol nepakankamai vertiname Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios gyvenime. Labai uoliai švenčiame mums žmogiškai artimą Kristaus gimimo šventę &#8211; Kalėdas. Gyvai išgyvename Kristaus kentėjimus ir mirtį, suprantama, džiaugiamės Prisikėlimu. Kalbame apie Jėzaus priėmimą į savo gyvenimą, bet kažkaip vengiame kalbėti apie Šventąją Dvasią. Tiesa, kartais formaliai paraginame melstis į Šventąją Dvasią, atkalbame liturgijoje numatytas maldas, tačiau trūksta asmeninio santykio su Šventąja Dvasia. Remdamiesi žmogiškąja patirtimi, nesunkiai įsivaizduojame Dievą Tėvą, &#8211; paveikslėliuose jis vaizduojamas kaip senelis su barzda. Evangelijose pateiktas Jėzaus paveikslas leidžia mums įsivaizduoti jį kaip žmogų. O kas yra Šventoji Dvasia &#8211; lieka kažkokia paslaptis. Kokia tai Dievo jėga? Nemažai [&hellip;]
- [Ko stovite, žiūrėdami į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/ko-stovite-ziuredami-i-dangu/): Autorius: KUN. A. BELICKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Minint Kristaus žengimą į dangų pirmiausia noriu priminti apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus jo Laiške efeziečiams: “Meldžiu, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti&#8230;” Mes galbūt nežinome, bet šv. Paulius gerai žinojo, ką sako. Kristaus žodžiai ir darbai jam buvo ne mažiau paslaptingi nei kitiems apaštalams. Žengimo į dangų liudininkai net tą akimirką klausė prisikėlusio Kristaus: “Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?”Jie vis dar tikėjosi, kad mirtį nugalėjęs Viešpats (o to žmonijos ir religijų istorijoje nebuvo) dabar parodys savo dieviškąją galią ir pagrįs jų [&hellip;]
- [Vyskupo Juozo Žemaičio MIC žodis kunigams ir tikintiesiems Gerojo Ganytojo sekmadienio proga](https://homilijos.kristoteka.lt/vyskupo-juozo-zemaicio-mic-zodis-kunigams-ir-tikintiesiems-gerojo-ganytojo-sekmadienio-proga/): Autorius: VYSK. J. ŽEMAITIS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Brangūs broliai ir seserys! Šiandien , Gerojo Ganytojo sekmadienį, Bažnyčia kviečia visus savo narius ypač prisiminti dvasios vadus: popiežių, vyskupus ir kunigus, melsti Viešpatį palaimos jų darbams, o taip pat prašyti, kad pasišauktų daugiau darbininkų į savo pjūtį( plg. Mt 9, 38). Baigęs atpirkimo darbą, laimėjęs mūsų išganymui reikalingų malonių, Jėzus Kristus pasirūpino, kad jos pasiektų kiekvieną žmogų, kur ir kada jis begyventų. Šiuos neįkainuojamus malonių turtus jis patikėjo apaštalams ir jų įpėdiniams, kad, kaip geri ir rūpestingi ganytojai, dalytų juos visai Kristaus kaimenei. Kas buvo ir yra tie žmonės, kuriems patikėta tokia svarbi užduotis? Savo apaštalais [&hellip;]
- [Viešpats - tavo draugas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-tavo-draugas/): Autorius: KUN. V. ŠIUŠA&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Šio sekmadienio Šventojo Rašto skaitiniai kviečia mus į Paskutinės Vakarienės kambarį pasklausyti Viešpaties žodžių, pasakytų atsisveikinimo kalboje kančios išvakarėse: “Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis”(Jn 13, 33). Ir mylimasis mokytojas palieka savo testamentą &#8211; įsakymą,” kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau” (Jn 13, 34). Šioje istorinėje kalboje Viešpats pasako visą tiesą &#8211; ką jis galvoja apie mus: “Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Aš jus draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs “ (Jn 15, 15). Kokie jaudinantys, o kartu ir įpareigojantys draugystės [&hellip;]
- [Vienybės šaltinis](https://homilijos.kristoteka.lt/vienybes-saltinis/): Autorius: KUN. A. BELICKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Po Evangelijos skaitinio minutėlei sustabdykime savo minties skrydį į dvasios aukštumas ir pažvelkime vieni į kitus. Kokie esame skirtingi: charakteriais, temperamentais, socialine padėtimi. Kai kurie net nepažįstame vieni kitų. Esame svetimi. Kas mus vienija? Taip &#8211; vienija Kristus, Bažnyčia. Žodžio liturgija dabar skatina giliau apmąstyti, kokia yra ir turi būti pakrikštytųjų vienybė tarpusavyje ir su Išganytoju. Tačiau žvilgsnis į šalia esančio kaimyno ar kaimynės akis verčia pripažinti, kad kalbėti apie vienybę yra kur kas lengviau negu joje gyventi. Dažnai atsitinka, kad už šios bažnyčios sienų dar labiau susvetimėjame ir&nbsp; nepažįstame vienas kito. O ką jau kalbėti apie [&hellip;]
- [Gerasis ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/gerasis-ganytojas/): Autorius: MONS. DR. J. JUODELIS   Jėzaus Kristaus, kaip ganytojo, vaidmuo žmonijos atpirkimo istorijoje yra labai reikšmingas. Senovėje Rytų klajoklių tautos vertėsi gyvulininkyste. Ne išimtis ir Izraelio tauta. Daugumas gyventojų augino ir globojo naminius gyvulius, ypač avis. Nenuostabu, kad gražiausi Jėzaus Kristaus pasakojimai bei palyginimai yra paimti iš avių gyvenimo ir žmogaus ryšio su jomis. Jau Senojo Įstatymo autoriai, Dievo įkvėpti, Izraelio tautos vaikus laikė Dievo ranklų globojamomis avimis: “Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis, jo rankų globojamos avys” (Ps 95, 7). Nors visko kūrėjas yra Dievas, bet jis nuolat kviečia žmones tęsti jo pradėtus darbus. Taip Dievas pašaukė Mozę, [&hellip;]
- [Ramybė jums](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-jums/): Autorius: KUN. E. RINKEVIČIUS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Apaštalų darbų knygos ištraukoje, pirmajame skaitinyje, girdime cituojamus šv. Petro žodžius: “Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai” (Apd 3, 15). Koks baisus kaltinimas miniai, koks sunkus priekaištas. Gavėnioje prisiminėme savo nuodėmes, kuriomis įžeidėme Dievą ir kurios buvo reikalingos begalinės aukos. Žmogus savo nuodėmėmis gali sunaikinti “gyvybės kūrėją” &#8211; Dievą, tiksliau sakant, jo žmogiškąją prigimtį. Laikas tai sąmoningai suprasti ir apverkti savo kaltes. Yra žmonių, sakančių: aš nieko bloga nepadariau, neužmušiau, nepavogiau&#8230; Bet jų pajuodę veidai, užgesę žvilgsniai rodo, kad jie nėra be dėmės. Ir aš ilgai svarsčiau, ko jiems [&hellip;]
- [“Ramybė jums” praktiškai](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-jums-praktiskai/): Dvidešimto amžiaus žmonijai Kristus kelią rodo, kurį numatė didis Praamžius. Beribei meilei kelius pramynęs, visų jis laukia džiaugsmo tėvynėj. “Ramybė jums”, &#8211; kartojo Kristus savo mokiniams ir visiems, kuriuos lankė, kuriems, palikęs kapą, jis pasirodė tada prieš 20 amžių. Ramybės linkėjo savo vos tik pradėjusiai gyvuoti Bažnyčiai, &#8211; didžiosios meilės kūrėjai. Šis Kristaus linkėjimas išgąsdintiems, išblaškytiems, persekiojamiems mokiniams buvo visų brangiausias. Tai reiškė: nepameskite galvos sunkiomis gyvenimo situacijomis, pasitikėkite manimi. Aš juk visada su jumis. Tai troškimas begaline meile degančios širdies Mokytojo, kuris savo žodžius paliudijo darbais, savo gyvybę atidavė žemės brolių ir seserų atpirkimui, savo įkurtosios Bažnyčios amžinajam gyvenimui. Jis [&hellip;]
- [Velykos](https://homilijos.kristoteka.lt/velykos/): “Sielvartas tapo linksmybe”, sako Velykų giesmė. Linksmybe tapo begalinis Švč. Motinos sielvartas, atgailotojos Magdalenos, apaštalo Jono, šventųjų moterų sielvartas. Linksmybe tapo ir visų mokinių išgąstis, baimė, sutrikimas. Bet ne visiems Jeruzalėje anos Velykos buvo malonios. Kaip ir dabar, &#8211; ne visi gi žmonės ir mūsų mieste, Tėvynėje džiaugiasi Velykomis. Kai kam jos yra rakštis. Kristaus priešai triumfavo, kad pavyko Viešpatį suimti, apsunkinti, išreikalauti mirties sprendimą ir, galop, pasigėrėti, kaip Viešpats merdėjo ant kryžiaus, kaip dvasią atidavė. Atrodo, galėjo likti ramūs, bet ne. Kristaus priešų triumfas visada neramus. Jie nepasitiki, dar imasi papildomų atsargumo priemonių. Eina pas Pilotą, prašo kad skirtų sargybą [&hellip;]
- [Kaip suprasti Kristaus kančią?](https://homilijos.kristoteka.lt/kaip-suprasti-kristaus-kancia/): Šio sekmadienio liturgijos ašis &#8211; Viešpaties Kančios atpasakojimas. Daugeliui krikščionių (praktiškai visiems tiems, kurie nedalyvauja Didžiojo Penktadienio liturgijoje) tai vienintelė galimybė išgirsti šią Evangelijos dalį. Pirmiausia į akis krinta keistas dalykas; ši Evangelijos dalis skaitoma kaip tik Palmių (lietuviškai Verbų), arba Kančios, sekmadienį, kuris yra apibūdinamas kaip šventė ir triumfas. Mūsų šiandienis šventimas prasideda džiugiu Osana ir baigiasi pykčio proveržiu: ant kryžiaus jį! Visa tai neprieštarauja Verbų sekmadienio prasmei, bet kaip tik atskleidžia Kristaus kančios slėpinio esmę. Šis slėpinys skelbia štai ką: Kristus savanoriškai prisiima kančią; jo visiškai negniuždo kažkas už jį aukštesnis. Paties Jėzaus žodžiai liudija: “Niekas neatima jos (gyvybės) [&hellip;]
- [Visus patrauksiu prie savęs](https://homilijos.kristoteka.lt/visus-patrauksiu-prie-saves/): Jau penkta savaitė keliaujame Gavėnios keliu, paskatinti raginimo “atsiverskite”. Mąstome apie Dievo sandorą, su mumis sudarytą, laiko bandytą, žmogaus netesėtą, anot pranašo Jeremijo, mūsų sulaužytą, nors buvome vedami net už rankos. Spyriojamės laikomi už rankos, murmame vedami iš Egipto nelaisvės. Tam, kuris lieka mums ištikimas, nebėra kur trauktis. Dėl savo ištikimybės Jis sudaro su mumis naują Sandorą. Bet kam tas įstatymas, jei širdis nelinksta, valia net priešinasi, jei viduje verda kitas gyvenimas? Jei klausoma kito įstatymo,&nbsp; reikia pakeisti vidų, “įrašyti įstatymą į širdį”. Nebevesi , Viešpatie, mūsų paėmęs už rankos, nes Tavo Sandora sulaužyta. Tačiau kaip įrašysi savo įstatymą į mūsų [&hellip;]
- [Mokytis mylėti](https://homilijos.kristoteka.lt/mokytis-myleti/): Kartą vienas kunigas papasakojo istoriją apie jo parapijoje gyvenančią šeimą: vyrą ir moterį, kurie turėjo vieną vienintelį berniuką &#8211; sūnų, gimusį su Dauno sindromu, širdies nepakankamumu ir kvėpavimo susirgimu. Kai jis gimė, tėvai nuliūdo, tačiau labai mylėjo savo vaikelį, nes jis priklausė jiems ir buvo jų rūpestis. Jie įrengė jo miegamąjį su stiklinėmis sienomis, kad iš bet kurios namų vietos galėtų jį matyti. Septyniolika metų miegojo šalimais jo mama, pridėjusi ranką prie jo širdies. Kai jam pasidarydavo sunku kvėpuoti, ji pabudindavo sūnų ir darydavo dirbtinį kvėpavimą. Taip jie gyveno septyniolika metų. Vieną niūrią dieną kaimynų duktė iškrito iš medžio ir susilaužė [&hellip;]
- [Turgavietė širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/turgaviete-sirdyje/): “Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, &#8211; kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI” (Mal 3, 1-3). Šie pranašo Malachijo žodžiai labai gerai perteikia, ką Jėzus veikė paskutinę savaitę prieš savo kančią. Kai Jėzus pasirodė Jeruzalėje, visa [&hellip;]
- [Atsimainymas](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymas/): Šitas mano mylimasis Sūnus&#8221; ir šiandien skamba balsas iš debesies. Tai Jėzaus krikšto metu dangiškojo Tėvo ištartų žodžių jo atžvilgiu patvirtinimas. Čia, po tuo paprasto Izraelio &#8222;rabi&#8221; &#8211; mokytojo apdaru, Kristaus atsimainymo šviesoje nors trumpam laikui atsiskleidžia giliausia Jėzaus tapatybė, kuri galutinai suspindės tik visiškoje Tėvo garbėje. Jėzus &#8211; dangiškojo Tėvo Sūnus. Tačiau po tuo titulu &#8222;mylimasis&#8221; slypi kitas sūnus. Tai kiekvienas mūsų, visa nuodėmingoji žmonija, kurios atpirkimas pareikalaus kryžiaus aukos. Čia slypi visa Kristaus, už mus tapusio &#8222;nuodėme&#8221;, taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo drama. Čia ir vystosi, tik dar su didesne įtampa, praėjusį sekmadienį įžvelgta pagundos &#8211; bandymo išraiška. [&hellip;]
- [Bandymai yra reikalingi](https://homilijos.kristoteka.lt/bandymai-yra-reikalingi/): Rodos, taip neseniai šventėme Adventą. Ausyse dar tebeskamba kalėdinės giesmės. Vos prieš dvi savaites iš Lietuvos bažnyčių pasitraukė prakartėlė su Kalėdų eglute&#8230; O jau ir Gavėnia. Tai kitas tarpsnis į besitęsiančias Velykas &#8211; į įsikūnijusį, būtent atėjusį kentėti, mirti, prisikelti iš mirties ir galintį gyventi kiekviename mūsų Dievo žodį; kitas žingsnis į gilesnį Kristaus pažinimą, kaip esame įpareigoti itin šiais, vadinamaisiais Jėzaus metais. Reikšminga ir tai, kad kuo artimiau pažįstame Kristų, tuo giliau pažįstame ir save. &#8222;Tu mano mylimasis Sūnus &#8211; tavimi aš gėriuosi&#8221;, prieš savaitę liturgijoje skambėjo iš dangaus Tėvo balsas vos pakrikštytam Jėzui. Tai, sakytum, pripažinimas, kad Jėzus yra [&hellip;]
- [Matyti šalia esančio žmogaus vargą](https://homilijos.kristoteka.lt/matyti-salia-esancio-zmogaus-varga/): Senosios Sandoros epocha buvo pažado išsipildymo, išganymo laukimo metas, todėl Dievo žodis, parašytas Senojo Testamento knygose, tegalėjo paguosti būsimojo atpirkimo malonėmis, kviesdamas tikinčiuosius ruoštis deramam ateisiančio Išganytojo sutikimui. Dievas tačiau nevengia parodyti žmonėms savo meilę, apdovanodamas juos visokiomis malonėmis bei gėrybėmis, nuolat ir nuolat atleisdamas nuodėmes, išgelbėdamas iš prispaudimų, į kuriuos per savo pačių nuodėmes dažniausiai būdavo patekę. Tos Viešpaties malonės, gausiai minimos Senojo Testamento knygose, yra ženklas, kad vienintelė žmogaus apsauga, gerovė ir laimė yra Dievas; jo nesišaukdamas, nuo jo nuklydęs, jo nelaiminamas žmogus negali būti laimingas, be Dievo malonės neįmanoma išgyventi. Jobo istorija, skaitoma daugelio žmonių kartų, buvo Dievo [&hellip;]
- [Šviesa visoms tautoms apšviesti](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesa-visoms-tautoms-apsviesti/): Žiema verčia dar vieną &#8211; paskutinį savo puslapį. Atėjo vasaris. Galbūt šiandien dar sunku patikėti, tačiau jau nebe už kalnų pavasaris &#8211; atgimimo metas. Bažnyčia šį laikotarpį pradeda Jėzaus paaukojimo šventykloje švente. Ši šventė turi gilias šaknis krikščionybės istorijoje. Pirmosios užuomazgos aptinkamos jau apie 400 m. po Kr. Jeruzalėje. Kiek vėlesni šaltiniai pamini su ja susijusią žiburių procesiją. Manoma, kad ši procesija ilgainiui pakeitė seną pagonišką atgailos eiseną, kuri vykdavo kas penkeri metai vasario pradžioje. Ir nors šią atgailos tendenciją primindavo iki 1960 m. liturgijoje šios šventės proga įsakyti naudoti violetinės spalvos drabužiai, tačiau būtų didelė klaida ją vadinti atgailos švente. [&hellip;]
- [“Kerštas”](https://homilijos.kristoteka.lt/kerstas/): Jeruzalės talmude užrašytas nuostabus pamokslas,&nbsp; tinkantis šio sekmadienio skaitiniams:Paklausė išminčių: “Kokia bausmė laukia nusidėjėlio?” Šis atsakė: “Nusidėjėlius seka nelaimė” (Pat 13, 21). Paklausė pranašą&#8230; ir šis atsakė: “Nusidėjėlis turi mirti” (plg., Ez 18, 4). Paklausė Šventąjį, šlovė jam: “Jis atsivers ir jam bus atleista”.Ir didžiojo blogio miesto Ninevės neištiko jokia kita bausmė &#8211; tik atsivertimas: “JIE NUSIGRĘŽĖ NUO PIKTOJO KELIO”. O mes, matydami tiek blogio dabartiniame pasaulyje ir Lietuvoje, tiesiog laukiame pražūties. Bet juk Dievas aiškiai nenori nusidėjėlio mirties, Jis trokšta jo atsivertimo, pasitaisymo. Jo Evangelija mus šaukte šaukia būti žmonių žvejais. Ir kaip nuostabiai atsiliepia Dievo dvasios žmonės, kokiais nuostabiais, [&hellip;]
- [Atpažinti Dievą žmoguje](https://homilijos.kristoteka.lt/atpazinti-dieva-zmoguje/): Dievas nuolat žmogų šaukia: “Samueli, Jonai, Petrai.” Stebėtina, kaip visais laikais žmogus neatpažįsta Dievo ir neatsiliepia jam. Tai nuostabiai tiksliai ir psichologiškai pavaizduota pirmajame skaitinyje (plg., 1 Sam 3, 3…). Ir tuo labiau tai nesuprantama, kai žinai, jog pats žmogus yra “Dievo&nbsp; šventovė” (2 skait.: 1 Kor 6, 19), kad Dievą gali rasti kiekviename žmoguje. Juk nenustoja skambėti pagrindinis Jėzaus mokymas: “Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte”… 2 val. naktį šaižus telefono skambutis. Susijaudinęs balsas sako: “Ligonė miršta”. Todėl dr. Brendovas skubiai išsiruošia. Ir tikrai: jam pavyko tiesiog paskutinę minutę išgelbėti astmos priepuolio ištiktą mergaitę. Patenkintas ir linksmas gydytojas lekia [&hellip;]
- [Aš atnešiau jums saulės patekėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/as-atnesiau-jums-saules-patekejima/): Netruks prabėgti treji metai, kai visas pasaulis švęs 2000 metų nuo Kristaus gimimo. Kas yra tas Jėzus Kristus, kad besąlygiškai Juo remiamės, nuoširdžiai Jį mylime ir visko iš Jo tikimės? Pastebėkite, kai mylime žmogų, mažiausiai galime pasakyti, kas jis yra. Mes bandome juo sekti, mums sunku be jo gyventi. Tai tinka ir kalbant apie Jėzų. Mes tikrai nemokame pasakyti kas jis yra. Tik patys Jį sutikdami, galime nujausti kas Jis. Jo asmenyje yra tai, ko žodžiais negali išsakyti.&nbsp; Jis nepakartojamas, unikalus. Jis su niekuo nepalyginamas. Jo žodžiai prašosi sekami, vykdomi, nes jie gyvi. Jis pats yra gyvas. Štai, turėdamas 30 metų, [&hellip;]
- [Trijų karalių šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/triju-karaliu-svente/): Evangelijos pasakojimą apie tris karalius būtų galima perkurti į įdomų pasakojimą, į savotišką nuotykių istoriją, kurias mes taip mėgstame. Bet geriau įsižiūrėję, pastebime, kad tai nėra pasakojimas, skirtas vaikams ar laisvalaikiui. Šis pasakojimas galėtų būti vienas iš labiausiai stebinančių Naujajame Testamente. Kelias.Išminčiai pamato užtekėjusią žvaigždę ir leidžiasi į kelionę. Bet žvaigždė jų neapsaugo nuo netikėtumų ir išbandymų. Vis dėlto jie savo keliu eina nebijodami nei rizikos, nei tamsos, nei abejonių, nei netikėtų įvykių. Jie visiškai atsiduoda šiam žygiui. Dažnai galvojame, kad mūsų krikščioniškasis gyvenimas privalo būti saugus, tiesus, tobulas kelias, kad jame negali būti jokių abejonių ar neaiškumų. Pirmiausia galvojame, kad [&hellip;]
- [Sugebėjimas džiaugtis ir svarstyti](https://homilijos.kristoteka.lt/sugebejimas-dziaugtis-ir-svarstyti/): Šiandien, kai vyksta džiugūs šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventiniai renginiai, natūralu, kad vieni linksminasi, o kiti rūpinasi, kad tam džiaugsmui nieko netrūktų. Juk ir normalioje šeimoje maži vaikučiai krykštauja, o tėveliai įdėmiai žvalgosi, kad jiems nieko blogo neatsitiktų. Galima sakyti, kad visas žmonių gyvenimas vyksta tarp šių dviejų būsenų &#8211; džiaugsmo ir rūpesčio. Jėzaus gimimo istorijoje, kurią šiandien pateikia Bažnyčia, matome šias dvi būsenas atstovaujančius asmenis. Džiugūs, apimti pakilios nuotaikos, Betliejaus piemenys: “piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami&nbsp; Dievą&#8230;” Antrajai, rūpesčio būsenai, atstovauja tik viena Marija, kuri “dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. Galima netgi teigti, kad [&hellip;]
- [Šventoji šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima/): Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Juozapas ir Marija, laikydamiesi įstatymo, liepiančio kiekvieną pirmagimį paaukoti Dievui (Iš 13, 2), nunešė kūdikį į Jeruzalės šventyklą. Šis įstatymas liudija Dievo gailestingumą, teikiantį žmogui gyvybę. Tačiau jis negalėjo būti vykdomas paraidžiui. Todėl egzistavo kitas įstatymas (Sk 18, 16) &#8211; išpirka už pirmagimį. Tai buvo maždaug 72, 25 gramai sidabro. Gimdytojai galėjo, ką jie ir darė, išpirkti iš Dievo savo vaiką. Motina, pagimdžiusi berniuką, buvo laikoma susitepusi ir keturiasdešimt dienų turėjo darbuotis namuose, negalėdama lankyti šventyklos. Lygiai taip pat ji negalėjo dalyvauti bet kokioje kitoje vietoje atliekamose šventose apeigose. Gimus mergaitei, šis draudimas galiojo net 80 dienų. Kai [&hellip;]
- [Aš jums skelbiu didelį džiaugsmą](https://homilijos.kristoteka.lt/as-jums-skelbiu-dideli-dziaugsma/): “Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 1-14). Sveikindamas Jus Kristaus Gimimo šventės proga, noriu pasidalyti pirmųjų Kalėdų džiaugsmu, kurį išgyveno Švč. M. Marija, Juozapas ir Kūdikėlį Jėzų aplankę piemenys. Noriu, kad šio džiaugsmo būtų sklidinos jūsų širdys ir jūsų namai. Koks bebūtų Evangelijos pagal Luką aiškinimas, mes esame stulbinančios tikrovės akivaizdoje: į žemę ateina Dievo Sūnus Jėzus Kristus; o žmonės, pirmieji įtikėjusieji ir priėmusieji Kristų kaip Dievą, buvo labai kuklūs ir paprasti. Lukui rašant šį pasakojimą, pirmosios Kalėdos jau seniai buvo praėjusios. Jis jau žinojo [&hellip;]
- [Kad pabustų mūsų sąžinė](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-pabustu-musu-sazine/): Apmąstydami Jėzaus gimimo priešistorę, susiduriame su neperžengiama tikėjimo gelme: Dievuje esantis slėpinys, “nutylėtas per amžinuosius laikus”, Šventosios Dvasios galia tapo kūnu mergelės Marijos įsčiose. Evangelistas Matas liudija angelo Gabrieliaus žodžius Juozapui: “Marijos vaisius yra iš Šventosios Dvasios”, o Lukas &#8211; Marijai: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs”. Abu jie atskleidžia Šventosios Dvasios misiją: pabudinti sąžinę. Įdomiausia, kad toji pati Dvasia, hebraiškai Ruah, savo gyvybe pripildžiusi begalybės erdves, davusi įkvėpimo pranašams bei Biblijos autoriams ir būdama jėga to, kuriam “nėra negalimų dalykų” (Lk 1,37), pirmą kartą nužengė ant moters. Kas toji Miriam iš Nazareto? Tik Dievas gali pagimdyti Dievą. O jei Dievas nori [&hellip;]
- [“...Raktas, centras ir tikslas...”](https://homilijos.kristoteka.lt/raktas-centras-ir-tikslas/): Kaip ir praeitą sekmadienį, taip ir šiandien, Evangelija kreipia mūsų dėmesį į Joną Krikštytoją, nes jis Dievo siųstas žmogus, jis ateina kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi įtikėtų; nors pats Jonas Krikštytojas nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Pirmosiose Evangelijos eilutėse net tris kartus sutinkame žodį “liudyti”. Sustokime ties šiuo Evangelijos aspektu, esminiu kiekvieno sąmoningo krikščionio gyvenimui, juolab, kad liko vos kelios savaitės iki Naujųjų 1997 metų, per kuriuos pradėsime tiesioginį pasirengimą Didžiajam 2000 metų jubiliejui. Svarbiausia pirmųjų jubiliejui pasirengimo metų asmenybė &#8211; Kristus. Kaip tik todėl Jonas Krikštytojas ir jo liudijimas toks svarbus mums visiems, besirengiantiems sutikti [&hellip;]
- [Adventas be įrodymų?](https://homilijos.kristoteka.lt/adventas-be-irodymu/): Kiekvieną kartą, kai reikia pereiti per keturias Advento savaites ir jas kažkaip įprasminti, susiduriame su aibe klausimų, prieštaravimų, paradoksų. Štai per pamaldas bažnyčioje regime pasikeitusią aplinką ir nuotaikas, dingo gėlės, pritilo vargonai, visur stengiamasi pabrėžti santūrumą ir rimtį. Katekizmai, maldaknygės ir pamokslai mums primena: metas atgailauti, atsiversti, apsimarinti. Mąstyti apie dvasinius dalykus. “Amžinąsias vertybes”, kaip sako lietuviškas Mišiolas. Ką gi, gražu, kilnu ir turbūt&nbsp; prasminga. Tuo galėtum šventai tikėti ir būti ramus, jei per visą Adventą nekeltum kojos iš bažnyčios. Deja, dauguma tikinčiųjų gyvena ne bažnyčiose ir ne vienuolynuose. Ir, kai pasibaigus liturgijai, jie sugrįžta į savo šiokiadienių tikrovę, visa Advento [&hellip;]
- [Atsiversti, budėti, laukti](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiversti-budeti-laukti/): Šį sekmadienį be saliutų ir šampano taurių pradedame naujus liturginius metus. Kartu ateina Adventas &#8211; keturios rimties savaitės prieš Kalėdas. Įprasta kartoti, jog tai esanti įžanga į Kristaus gimimo iškilmes. Dvasinis pasirengimas, apsivalymas artėjančios šventės proga, kad Kalėdų džiaugsmas būtų tobulesnis. Juk ne veltui per Adventą raginama atlikti išpažintį, susilaikyti nuo “triukšmingų pasilinksminimų”, o penktadieniais vengti mėsos. Ar iš tiesų visą šio liturginio laikotarpio prasmę galima talpinti vienokioje ar kitokioje asketinėje pratyboje? Tiesa, ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Prancūzijos bei Ispanijos bažnyčiose gyvavo paprotys 40 dienų prieš Kalėdas pasninkauti ir atgailauti, tačiau ši praktika būdavo siejama su katechumenų krikštu, kuris vykdavo per Viešpaties [&hellip;]
- [Tarnaujantis valdovas](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnaujantis-valdovas/): Kristaus Karaliaus švente Bažnyčia baigia dar vienus liturginius metus. Karalių laikai seniai praėjo, todėl 1925 m. popiežiui Pijui XI ją paskelbus enciklikoje “Quas primas” buvo abejojančių šios šventės tikslingumu. Vis dėl to ji prigijo liturginiame kalendoriuje, nors dabar dažniau tituluojama Kristaus Pasaulio Valdovo švente. Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Kristus yra pasaulio ir istorijos Viešpats, o šio sekmadienio Žodžio liturgija atskleidžia gan neįprastas jo karališkumo savybes. Priešingai žemiškiesiems valdovams Kristus pirmiausia yra tarnaujantis karalius.Prezidentui, valdininkams ir mums visiems. Evangelijos skaitinyje Jėzus prabyla apie paskutiniuosius dalykus, paskutinį teismą, kai apsireikš visoje karališkoje šlovėje ir teis žmoniją. Tačiau Kristaus žodžių negalima apmąstyti neprisiminus pranašo Ezechielio. [&hellip;]
- [Neužkaskime talentų](https://homilijos.kristoteka.lt/neuzkaskime-talentu/): Dažnai Dievo sprendimai ir vertinimai atrodo keisti, sunkiai suprantami. Išklausius Kristaus palyginimo apie talentus, kuriuos šeimininkas prieš išvykdamas paliko tarnams, norisi su nelaiminguoju tarnu sušukti: “Tikrai, Viešpatie, Tu “kietas žmogus &#8211; pjauni, kur nesėji, ir renki, kur nebarstei”. Kodėl šis tarnas taip skaudžiai nubaudžiamas, jei nepadarė nieko blogo? Neapgavo šeimininko, nepagrobė jam patikėto turto, bet ką gavo sąžiningai grąžino. Mums žmogiškai gaila, rodos, nepagrįstai nukentėjusio tarno ir norisi pateisinti jo poelgį. Tačiau Dievo mintys, ne žmogaus mintys, ir Jis nepasiduoda, kai norime jį įspausti į mūsų mąstymo rėmus. Pabandykime išsiaiškinti, ką Viešpats nori pasakyti šiuo palyginimu. Atsižvelgdamas į tarnų gabumus šeimininkas [&hellip;]
- [Išmintis ar gudrumas](https://homilijos.kristoteka.lt/ismintis-ar-gudrumas/): Apie žmones, kurie sugeba aukščiau pakilti karjeros laiptais, užsidirbti daug pinigų ar ištaigingai susitvarkyti savo buitį, sakoma, &#8211; jie gudrūs, moka gyventi. Dažnai pavydžiu žvilgsniu palydime prabangaus automobilio ar namo savininką, mėgstame skaičiuoti kitų pinigus ir stebimės bankininkų, verslininkų algomis. Stengiantis gyventi iš kelių šimtų ar mažiau sunkiai uždirbtų litų, labai žmogiška svajoti apie lengvai pasiekiamą pelną ir trokšti jau rytoj atsibusti pasiturinčiam. Bet ką gali daryti, jei stokoji gyvenimiško gudrumo? Išmintis suranda jos vertus. Šį sekmadienį girdėjome viltingą ir daug žadantį skaitinį iš “Išminties knygos”. Gal kartais Dievo žodis pagelbės surasti stebuklingą sėkmės būdą? Taip, padės! Kiekvienas Šventojo Rašto puslapis [&hellip;]
- [Visi šventieji: šeimos šventė Dievo karalystėje](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji-seimos-svente-dievo-karalysteje/): Bažnyčios tikėjimas, kad mirštant mūsų gyvenimas tik pakinta, bet nenutrūksta, kad danguje mums parengta amžinoji buveinė, švelnina mūsų liūdesį dėl išėjusių mylimų žmonių. Šventųjų garbinimas, prasidėjęs jau pirmųjų krikščionių Bažnyčioje kankinių atminimu, teikia mums guodžiantį tikrumą, jog šie visiškai išganyti Dievo karalystės nariai yra mūsų reikalų tvarkytojai prie dangiškojo Tėvo sosto. Jie visada su mumis susiję: per juos, kaip tarpininkus, gauname iš Dievo malonių, susilaukiame jo pagalbos. Tiesa, mes tikime, kad tikrasis tarpininkas tarp mūsų ir Tėvo yra Kristus. “Tačiau”, &#8211; rašo didysis teologas Tomas Akvinietis, &#8211; “niekas neprieštarauja tam, jei ir į kitus kreipiamasi tam tikra prasme kaip į tarpininkus, [&hellip;]
- [Kas save aukština, bus pažemintas](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-save-aukstina-bus-pazemintas/): Fariziejų būta ne tik Jėzaus laikais. Fariziejiškumas yra nuolatinis pavojus visais laikais ir išbandymas, ypač tenkantis religingiems žmonėms. Nors ir gerbdamas Rašto mokytojų bei fariziejų mokymo autoritetą, Jėzus atmeta jų gyvenimo būdą. Praraja tarp mokymo ir gyvenimo yra smerktinas dalykas, Jėzus reikalauja žodžių ir darbų sutapimo. Jėzaus kritika fariziejų adresu yra daugialypė. Jis prikiša fariziejams, kad šie, Dievo įsakymus apsunkindami savo aiškinimais, krauna žmonėms ant pečių nepakeliamą naštą, o patys gudriai suranda daugybę priežasčių nuo šių pareigų išsisukti. Taigi Jėzus kritikuoja tariamą fariziejų pamaldumą. Užuot darę Dievui tai, ką jis pats temato, jie krinta žmonėms į akis ypač plačiais maldos diržais [&hellip;]
- [“Ar tu mane myli“](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-tu-mane-myli/): Neseniai mačiau filmą “Smuikininkas ant stogo”, kuris pasakoja apie Ukrainos žydų gyvenimą šio amžiaus pradžioje. Jame yra labai graži scena, kuomet pagrindinis veikėjas Tewie, pienininkas, klausia savo žmonos: “Ar tu mane myli?”. Ši iš pradžių nenori atsakyti, bet vėliau, kiek suirzusi, prataria:”O kaip tu manai? Dvidešimt penkeri metai gyvenu su tavim, tau verdu valgyti, skalbiu, auginu vaikus, dalinuosi su tavimi viena lova, o tu mane klausi, ar aš tave myliu.” Tas atsakymas labai gražus, jis parodo meilę kitoje šviesoje, nei mes pratę matyti filmuose ar skaityti laikraščiuose. Šiandien girdėta Evangelijos ištrauka mums irgi kalba apie meilę. Pažiūrėkite, kokia yra krikščioniška meilė, [&hellip;]
- [Dievas yra istorijos Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-yra-istorijos-viespats/): Dievo Tautai niekada neteko gyventi šiltadaržio sąlygomis. Pergalės džiaugsmą  keitė įtampa ir nerimas dėl artėjančios grėsmės, ramų gyvenimą savoje žemėje nutraukė tremtis. Kaip lengva  politinės maišaties, ekonominės suirutės sąlygomis prarasti tikėjimą ir viltį, užmiršti, kam tarnauji ir, koks pagrindinis gyvenimo tikslas! Šios dienos Šventraščio tekstai mums sako, kad mus valdo ne permainingos istorinės aplinkybės, o Viešpats, savo įrankiu paverčiantis net pagonį karalių. “Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito” (Iz 45, 5), &#8211; skelbiama Izraelio tautai, tremtyje nusivylusiai viskuo, net pradedančiai manyti, jog ją Jahvė apleido. Jahvė lieka ištikimas savajai tautai, prislėgtai tremties vargų Babilonijoje. Jis išgirsta tautos skundą ir ją išlaisvina [&hellip;]
- [Kvietimas į puotą](https://homilijos.kristoteka.lt/kvietimas-i-puota/): Šiandienos Žodžio liturgijoje girdėjome vieną iš Kristaus palyginimų apie dangaus karalystę. Šią sąvoką dažnai girdime pamoksluose, skaitome Šventojo Rašto puslapiuose ir, žinoma, norime suvokti kokia ji, ieškome jos apčiuopiamų formų. Kas tai?! Gal Bažnyčia, tam tikras žmonių gyvenimo būdas ar paslaptinga dieviška galia, įtaigojanti mūsų gyvenimą? Kaip besistengtume pamatyti ją akimis, paliesti rankomis ar bent pilnutinai suvokti protu, tenka pripažinti, kad dangaus karalystė yra paslaptis. Išgirdę žodį “paslaptis” patiriame nedrąsiai kylantį nepasitenkinimą ir priešiškumą &#8211; prie ko neprisiliesi, visur paslaptys: Švč. Trejybės, Eucharistijos, Prisikėlimo ir t. t. Daug paslapčių, o taip norisi visas jas pažinti ir turėti tvirtą, nesugriaunamą tikėjimą. Rodos, [&hellip;]
- [Pasitikėti Dievu ir atsakyti į jo meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitiketi-dievu-ir-atsakyti-i-jo-meile/): Skaitydami Šventraštį prisimename Išganymo istoriją, kurios šerdis &#8211; pokalbis tarp žmogaus ir jį užkalbinusio Dievo, su meile ir kantrumu laukiančio&nbsp; atsako. Dievo rūpestį žmogumi apdainuoja Izaijas, lygindamas jo išrinktąją tautą su vynuogynu, kurį Viešpats stropiai prižiūri: purena žemę, išrenka iš jos akmenis ir apsodina rinktinėmis vynuogėmis (plg. Iz 5, 2). Tačiau giesmė baigiasi liūdnai. Vietoj rinktinių vaisių vynuogynas priaugino rūgštuogių. Viešpats iš savosios tautos nesulaukė deramo atsako, ji į jo meilę ir rūpestį neatsakė teisumu, t. y. pagarba ir įstatymo laikymusi. “Paversiu jį dykviete”,- grasina vynuogynui &#8211; savajai tautai &#8211; Viešpats. &nbsp;Tačiau nors Viešpats įskaudintas, Jis tęsia pokalbį. Nors Jis ir [&hellip;]
- [Klusnumas, tikėjimas, meilė...](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumas-tikejimas-meile/): Didelė yra klusnumo jėga! Klusnumas &#8211; kildinamas iš veiksmažodžio klausyti, paklusti. Kalbant apie klusnumą Dievui, suprantame, kad Viešpačiui paklūsta tik tikintis žmogus. “Ir nė vienas negali ištarti: “JĖZUS YRA VIEŠPATS”, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3). Vadinasi, klusnumas &#8211; tarsi dūmas, kylantis iš tikėjimo laužo. O tikėjimas &#8211; lyg šaltinis, iš kurio trykšta klusnumo vandenys. Žinome, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Tačiau, kaip ir kada Viešpats tikėjimą dovanoja? Iš kur kyla tikėjimas? &nbsp;“Tikėjimas iš klausymo, klausymas &#8211; kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 17). &nbsp;Taigi dar kartą įsitikiname, kad norint patikti Dievui, būtina tikėti (plg. Žyd 11, 6), o [&hellip;]
- [Atsakomybės stoka](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakomybes-stoka/): Autorius: KUN. G. VITKUS&nbsp; &nbsp;&nbsp; Būkite pasirengę, nes žmogaus sūnus ateis, kai nesitikėsite (Lk 12, 35-40).&nbsp; Pamokslas, pasakytas rugsėjo 7 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, laidojant rugsėjo 4 d. Kauno mariose paskendusius Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinius.&nbsp; &nbsp;Brangieji tėvai, broliai , sesutės, mokytojai, kauniečiai ir visi iš įvairių Lietuvos vietų atvažiavusieji, &nbsp;nėra mūsų veiduose šypsenų, esame sutrikę.Susirinkome pasidalyti skausmu, palengvinti dalią, kuri prispaudė mūsų pečius. Atėjome atsisveikinti ir&nbsp; paliudyti savo tikėjimą! &nbsp;Esame realistai. Kiekvieno gyvenimo istorijoje glūdi ne vien džiaugsmas, bet ir skausmo bei kančios patirtis. Iš šios istorijos nebus įmanoma išbraukti ir mirties. O šiame XX a. ypač pastebimas vadinamosios [&hellip;]
- [Pasitikėkite Dievu, kurio gailestingumas beribis](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitikekite-dievu-kurio-gailestingumas-beribis/): Šiandien mūsų visuomenėje daug sumaišties ir netvarkos. Žmonės kenčia dėl sunkių gyvenimo sąlygų, nuo neteisybės, melo, korupcijos. Dažnai klausiame, kada gi tas gyvenimas pagerės, kada žmonės taps sąmoningesni, jaus didesnę atsakomybę už save, kitus ir visą tautą. Susidūrę su neviltimi, giliai širdyje ieškome to, kas gali duoti viltį. Evangelija kalba apie viltį, kurią Dievas sėja į mūsų širdis. Evangelija kalba apie Dievo karalystę, kuri šį kančios ir blogio kupiną pasaulį keičia į Dievo pasaulį, gyvenantį tikėjimu, viltimi ir meile. Jėzaus palyginimas apie Dievo karalystę rodo nuostabią Dievo meilę, kuri pranoksta mūsų supratimą, apskaičiavimus, numatymus. Visi evangelistai labai aiškiai kalba apie Jėzaus [&hellip;]
- [Atleisti visiškai ir besąlygiškai](https://homilijos.kristoteka.lt/atleisti-visiskai-ir-besalygiskai/): Kaltės ir atleidimo problema yra egzistencinė problema kiekvienam žmogui, ypač bet kokiai žmonių bendrijai. Žmonių kaltė, deja, auga diena iš dienos. Nesumažinus jos per atleidimą, ji ima slėgti žmogaus laimę, netgi gyvenimą. Tas, kuris atleidžia, yra ne kvailas, bet išmintingas žmogus, gelbėtojas. Nors jam už tai neretai tenka mokėti, ši kaina už ramybę ir taiką yra prasminga. Petras klausia: kiek kartų turiu atleisti savo broliui? Jis nori žinoti, kur yra atlaidumo riba. Nujausdamas Viešpaties atsakymą, jis dar priduria: ar iki septynių kartų? Septyni yra tobulumo ir visumos skaičius. Atleisti iki septynių kartų reiškia būti pasirengusiam atleisti visados. Jėzaus atsakymas dar radikalesnis: [&hellip;]
- [Į Kristaus bendruomenės mokyklą...](https://homilijos.kristoteka.lt/i-kristaus-bendruomenes-mokykla/): Rugsėjį mokyklų skambučiai iš naujo kviečia mokinius į klases, studentus &#8211; į auditorijas. Šį sekmadienį Kristaus Gerosios Naujienos (Evangelijos) žodis kviečia sėsti į krikščioniškos bendrystės suolą. Aiškėja, jog Kristaus bendruomenei gresia ne vien klaidingi mokymai, bet kur kas labiau &#8211; jos narių klaidinga tarpusavio elgsena. Kristaus Bažnyčia yra nusidėjusių brolių ir seserų šeima. Konkretaus žmogaus nuodėmė yra nuodėmė konkretaus šeimos nario, brolio ar sesers, dėl kurio ar dėl kurios Kristus “ištiesė rankas ant kryžiaus”. Ir Bendruomenė yra atsakinga už tokio savo nario gyvenimą. Ji ieškos galimybių jam padėti, jam atleisti, jam atverti į bendrystę duris, kurias jis pats užtrenkė.&nbsp; Bendruomenė “nusigręš” [&hellip;]
- [Būti Dievo suvedžiotam...](https://homilijos.kristoteka.lt/buti-dievo-suvedziotam/): Gamta verčia naują puslapį. Ateina, teisingiau, sugrįžta ruduo. Kadaise bertas grūdas širdį ir akis džiugina nauja duona. Ruduo turi savo jėgą gyventi&#8230; taip pat savus prieštaravimus. Turėsiu gi suartėti su rudeniu ir su juo susibičiuliauti, prisijaukinti jį, šį prieštaravimų metą. Šį pirmąjį rugsėjo sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai išties prašosi prisijaukinami: tragiško likimo pranašas Jeremijas, svajoklis Petras, tikrovę kaip Tėvo dovaną apkabinantis Jėzus. Jeremijas. Jis niekada nenorėjo būti pranašas, bet Dievas jį šaukė naujai perskaityti savo tautos istorijos tikrovę. Jeremijas atsikalbinėjo. Deja, neišsisuko. Dievo Gyvybės šauksmas nustelbė bet kokius jaunojo izraelito vidinius prieštaravimus. Jeremijas tiesiog privalo būti “Dievo burna”, privalo pasakyti “Dievo [&hellip;]
- [O kuo jūs mane laikote?](https://homilijos.kristoteka.lt/o-kuo-jus-mane-laikote/): Perskaitęs šio sekmadienio skaitinius prisiminiau vieną atsitikimą. Prieš daugybę metų, kai jau buvo atsiradę pirmieji dangoraižiai, į vieną didmiestį atvyko trys jaunuoliai. Kad būtų ekonomiškiau, jie išsinuomojo kambarį trisdešimtame aukšte. Vieną vakarą jaunuoliai grįžo į viešbutį vėlokai. Dėl techninių kliūčių neveikė keltuvas &#8211; liftas. Jaunuoliai per daug nenusiminė ir nutarė lipti laiptais. Jauniems žmonėms, pripratusiems net į aukštus kalnus laipioti, tai nieko nereiškia. Kad nebūtų nuobodu, jie sugalvojo belipdami pasakoti kokias nors istorijas. Pirmasis prisiminė vieną savo mokslo laikų nuotykį. Antrasis gyvai pasakojo per istorijos pamoką girdėtą tikrai didvyrišką žygį. Kai atėjo eilė trečiajam, šis taip pasakė: “Mieli draugai, mano istorija [&hellip;]
- [“Ateikite pas mane visi...”](https://homilijos.kristoteka.lt/ateikite-pas-mane-visi/): Visiems tikintiesiems labai gerai žinomi Viešpaties Kristaus pasakyti žodžiai: “Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Daugelis mūsų išaugę krikščioniškoje aplinkoje, nuo pat mažens girdėjome Kristaus žodžius &#8211; Evangeliją, pasakojimus apie Kristaus stebuklus, apie Jo gerumą, švelnumą ir meilę žmonėms. Šio sekmadienio Evangelijos skyrelis ne vieną klausytoją priverčia susimąstyti. Argi iš tiesų tas gerasis Jėzus nenorėjo pagydyti&nbsp; kananietės sergančios&nbsp; dukters?&nbsp;Būtina atkreipti dėmesį į visą šio sekmadienio Evangelijos skyrelį. Pats Jėzus atsako į šį klausimą ir paaiškina. “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. Šventojo Rašto aiškintojai iš šio sakinio padaro net keletą išvadų. Pirmoji: [&hellip;]
- [Marijoje įžvelgiame savo pačių ateitį](https://homilijos.kristoteka.lt/marijoje-izvelgiame-savo-paciu-ateiti/): Autorius: KARD. J. MEISNERIS&nbsp; Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)&nbsp; &nbsp;Jau daug šimtmečių žmonija stengiasi sukurti antžmogį, antžmogį be Dievo, kuris būtų savo paties laimės kalvis, visų savo kelių tikslas ir galiausiai visa ko matas. Kuo šie mėginimai baigėsi, kokias pabaisas jie pagimdė ir kokias nelaimes atnešė pasauliui, žino kiekvienas, kuriam Hitlerio ir Stalino vardai išsyk asocijuojasi su koncentracijos stovyklomis ir Gulagu. &nbsp;Tuo tarpu Bažnyčia per Mariją pateikia antžmogio, antžmogio su Dievu, pavyzdį. Per ją sušvinta “Immaculata conceptio”, padėjusi pagrindą mūsų mąstymui apie žmogų. Mūsų pavyzdys &#8211; ne Prometėjas. Mūsų pavyzdys &#8211; Marija. &nbsp;Žmogus &#8211; savo laimės kalvis? &nbsp;Ar žmogus [&hellip;]
- [„Palaiminti taikdariai...”](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminti-taikdariai/): Šventojo Rašto žodis 28 psalmėje mums byloja: Virš vandenų pasigirsta Viešpaties balsas!Dievo didybė sugriaudžia!Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!Viešpaties balsas galingas!Skardus Viešpaties balsas! Griauna kedrus Viešpaties balsas,Libano kedrus Viešpats laužo.Jo liepimu šokinėja Libanas,tarsi jautukas šokinėja Sarjonas. Skelia žaibo ugnis Viešpaties balsas.Jo balsas drebina tyrus,Kadešo dykumas purto.Viešpaties balsas ąžuolus gniuždo,žievę miškui nukaišia.&nbsp; Kaip puikiai tinka po šios psalmės šio sekmadienio pirmasis skaitinys: “Štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas. [&hellip;]
- [Mūsų pasitikėjimo pagrindas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-pasitikejimo-pagrindas/): Šio sekmadienio skaitiniai yra labai gražūs. Galima būtų kiekvieną&nbsp; ištrauką svarstyti atskirai arba atsižvelgiant į visos knygos&nbsp; t. y., pranašo Izaijo knygos, Laiško romiečiams, taip pat Mato evangelijos kontekstą. Bet&nbsp; galima, ir tai net teisingiau, pažvelgti į šio sekmadienio tekstus taip, kaip jie yra sugrupuoti. Galima sakyti, kad iš šių trijų tekstų ir psalmės yra padarytas gražus montažas. Girdėjau pasakojant, &#8211; aš pats nemačiau, &#8211; kad Kūdikėlio Jėzaus Teresės kanonizacijos proga jos gimtasis miestas Prancūzijoje pasipuošė. Vienaip puošė altorius, kitaip &#8211; paveikslus, dar kitaip &#8211; bažnyčių kolonas,&nbsp; gatves ir aikštes. Bet visur buvo naudojamos tik vynuogių kekės ir rožių žiedai. Taip&nbsp; [&hellip;]
- [Dirvoje užkastas lobis](https://homilijos.kristoteka.lt/dirvoje-uzkastas-lobis/): Vaizdingame Jėzaus palyginime apie paslėptą lobį mūsų dvasios žvilgsnį pirmiausia patraukia trys ryškūs dalykai:&#8211; dirva, kurioje slypi turtas;&#8211; paslėptos brangenybės;&#8211; ieškančiojo elgesys. Palyginimo dirva be abejonės ženklina pasaulį, gyvenimo tikrovę, mums duotąją čia laiko ir erdvės atkarpą, kurioje “visko yra”: šalia kviečių auga raugės, būties ežere plaukioja geros ir blogos žuvys (plg. Mt 13, 48), tenka nuolat rinktis tarp nevienodos vertės idėjų ir galimybių. Tačiau tarp to visko slypi lobis, pranokstantis pačios dirvos ir joje esančių daiktų vertę ir vienas pats galintis laiduoti Gyvenimą jį radusiajam. Tai &#8211; Emanuelis, “Dievas su mumis”, Jo geroji naujiena, Dievo karalystė. Būdinga, kad palyginimo dirvos [&hellip;]
- [Pasitikėjimas gėrio galia](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitikejimas-gerio-galia/): Jėzui keliaujant su mokiniais kai kurių kaimų gyventojai atsisakė juos priimti. Kaip pasakojama Luko evangelijoje, mokiniai užsirūstinę sušuko: “Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus&nbsp; ir juos sunaikinti!” Ar mes nesinešiojame širdyje panašių troškimų? Dievas turėtų tarsi energingiau įsikišti ir parodyti savo galybę. Kodėl Dievas vienodai elgiasi su maldingaisiais ir nemaldingaisiais, su teisiaisiais ir neteisiaisiais?&nbsp; Atrodo, kad&nbsp; Dievui visai nerūpi atskirti vienus nuo kitų. Apie kviečius ir rauges Kviečių ir raugių palyginimas šiandieninėje Evangelijoje atsako į aną klausimą. Kas geba išgirsti, supras, kad Dievo veikimas&nbsp; visiškai skiriasi nuo mūsų trumparegių lūkesčių. Žmogus pasėjo dirvoje gerą sėklą; jam bemiegant dirvoje [&hellip;]
- [Karalystės sėkla](https://homilijos.kristoteka.lt/karalystes-sekla/): Kalbėdamas apie karalystę, Jėzus vartoja daug įvaizdžių ir simbolių. Kasdieniais įvaizdžiais Jis stengiasi sužadinti klausytojų smalsumą ir paskatinti nuo paviršutiniško svarstymo leistis į gilesnį Dievo minčių apmąstymą. Daugelis tų įvaizdžių remiasi&nbsp; Senuoju Testamentu. Pavyzdžiui, šiandien girdėtame Jėzaus pasakojime apie sėjėją ir sėklą, kalbama panaudojant daug žemdirbystės įvaizdžių, būdingų Senojo Testamento izraelitams. Izaijas rašė, kad Dievo tauta yra vynuogynas (plg. Iz 5, 1-7); Antrasis Izaijo knygos autorius sakė, kad Dievo žodis yra kaip lietus, drėkinantis žemę (plg. Iz 55, 10-11). Klausydamiesi Jėzaus palyginimų žmonės atpažindavo šiuos įvaizdžius. Jie galėjo suprasti, kad Jėzus atskleidžia Dievo karalystę nauju ir tobulesniu būdu. Dar vienas Jėzaus [&hellip;]
- [Mes nesame skolingi kūnui](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-nesame-skolingi-kunui/): Savo laiškuose šv. Paulius dažnai vartoja antitezę kūnas &#8211; siela. Tai mėgstama jo tema. Iš tiesų, krikščionio širdyje vyksta nuolatinė kova &#8211; kiekvienas yra pašauktas laisvei, kuri leidžia žmogui pasirinkti. Deja, ta galimybė rinktis dažnai panaudojama ne pagal Dievo valią. Žmogus apsisprendžia už nuodėmę, kuri griauna Šventosios Dvasios darbą. Nuodėmė pavergia tuos, kurie paklūsta jos įstatymui, primeta savuosius geismus, ir nusidėjęs žmogus tampa kūniškas: “Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais” (Rom 8, 5). Gyvenimas pagal kūną keičia ir mąstyseną. Pastaroji tampa kūniška ir trukdo suprasti Dievo planus. Gyvenimo tikrovė liudija, kad daugelis žmonių priešinasi Dievo Dvasiai. Akivaizdu, kad reikalinga [&hellip;]
- [Priimti Viešpatį](https://homilijos.kristoteka.lt/priimti-viespati/): Šį sekmadienį Viešpats nori pratęsti  pokalbį su savo Bendruomene apie misiją. Tai paskutinioji iš penkių Evangelijos pagal Matą, Jėzaus kalba. Paskutinioji ir labiausiai spalvinga, labiausiai įpareigojanti,  labiausiai sunki. Šiandieninė liturgija visą savo dėmesį sutelkia į priėmimą: pranašo, teisiojo, mažutėlio, tai yra savojo Viešpaties, savojo kryžiaus, savojo krikščioniško gyvenimo priėmimą. Tačiau šis priėmimas ne pasirinktinas, bet esminis, prisiimtas jau Krikšto dieną, išsakytas  apaštalo Petro: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 9), kaip giedojome prieš Evangelijos skelbimą. Apie šį priėmimą šiandien nekalbame  [&hellip;]
- [Krikščionio misija - liudyti gyvenimu](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscionio-misija-liudyti-gyvenimu/): Apaštale, pranaše, mokiny, krikščioni, šį sekmadienį Viešpats vėl tau kalba. Vėl iš naujo reikėtų išgirsti jo priminimą apie tavąją misiją &#8211; liudijimą ir šios misijos būtinybę. Pagal Mato evangelijos struktūrą, ištrauka, apie kurią mąstome šiandien, yra Jėzaus kalba apie apaštalų išsiuntimą, paties evangelisto perskaityta jo bendruomenės patirtimi. Evangelijos rašymo metu Bažnyčios ir žydų sinagogos santykiai buvo įtempti ir konfliktiški. Todėl reikia kiekvieno bendruomenės nario patikimo liudijimo, didelės drąsos ir Viešpaties pastiprinimo: “Nebijokite”. Krikščionis pagaliau turi atsikratyti uždarumo, baimės, išeiti iš “katakombų” slaptumos į viešumą, į pilnakraujį gyvenimą. Ir tokiame kasdieniškame, pareigos ir darbo gyvenime, išpažinti savąjį tikėjimą. Gal todėl apaštalas, Kristaus [&hellip;]
- [Pjūtis laukia darbininkų](https://homilijos.kristoteka.lt/pjutis-laukia-darbininku/): Kai bažnyčioje girdime Kristaus žodžius “Pjūtis didelė, o darbininkų maža” (Mt 9, 37), dažniausiai kyla liūdnos mintys apie kunigų trūkumą Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tačiau šie Kristaus žodžiai turi priminti ir mums svarbią krikščionio pareigą skleisti tiesą ir gėrį. Mes visi pakrikštytieji esame įpareigoti būti apaštalais, tai yra, Kristaus pasiuntiniais, kad gyvenimu ir žodžiu, darbu ir auka prisidėtume prie savosios aplinkos dvasinio perkeitimo. Gerai suvokiame, kokiais laikais gyvename. Ne kartą iš mūsų lūpų prasiveržia nusiskundimai visuomene, kurioje silpsta katalikiškojo tikėjimo šviesa, gyvenimo skaistumas, papročių blaivumas, vis labiau įsišaknija blogis. Tačiau aimanomis padėties nepakeisime. Dvasinio atgimimo mūsų tautoje ir pasaulyje turime siekti [&hellip;]
- [Malonės akimirka](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-akimirka/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, Jėzus tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė savo Sūnaus aukoje. Kryžius – tai sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas: aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo šio pasaulio kunigaikščio (plg. Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę. Krikščionių tikėjime kryžius yra išganymo ženklas, sutaikinantis dangų ir žemę. Mūsų nuodėmės nuplautos ant kryžiaus pralietu Jėzaus krauju. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus [&hellip;]
- [Pažeidžiama karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/pazeidziama-karalyste/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Dievas yra mūsų karalius, o mes – jo karalystė. Mūsų pašaukimas atsiskleidžia Izraelio tautos istorijoje. Dievo karalystė nėra iki galo įgyvendinta, ji skleidžiasi nepastebimai, kaip dygsta pasėtas grūdas. Nepasikliaudami Dievo vadovavimu, izraelitai norėjo „tvirtos rankos“ ir prašė Dievą, kad paskirtų jiems karalių panašiai kaip kitoms tautoms. Viešpats įvykdė šį prašymą ir patepė karaliumi Saulių, palaimindamas jo karaliavimą. Tačiau pasirodo, kad pateptojo karaliaus valdžia nesuteikė izraelitams taikos ir klestėjimo. Nuodėmė ir toliau viešpatavo žmonių širdyse. Šiandienos skaitinyje girdėjome, kad Izraelio karaliumi patepamas Dovydas. Tačiau ir jo karaliavimas paženklintas gėdingos nuodėmės. Dievas neapleido savo karalystės ir įvykdė pažadą patepdamas savo [&hellip;]
- [Karališkasis Veidas](https://homilijos.kristoteka.lt/karaliskasis-veidas/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Senojo Izraelio istorijoje monarchijos atsiradimą apie 1020 metus prieš Kristų lydėjo įtampa tarp skirtingų grupių jausenos bei nuostatų. Vieni norėjo karaliaus valdžios, manydami, kad ji suteiks vienybės ir politinės galios Izraelio gentims. Kiti nuogąstavo, jog žemiškojo karaliaus valdžia gali sukelti grėsmę Jahvės viešpatavimui. Karalių palaikanti partija paėmė viršų, ir Saulius tapo pirmuoju tautos karaliumi. Patirtis parodė, kad monarchija iš dalies pateisino abiejų grupių lūkesčius. Buvo pasiekta politinė vienybė, kuri ypač sustiprėjo Sauliaus įpėdinio Dovydo laikais. Tačiau, kita vertus, iš Izraelio karalystės istorijos galima spręsti, jog izraelitai labai dažnai nepaisė Dievo suverenumo ir pranašų įspėjimų. Net ir tokia karti [&hellip;]
- [Meilės ir Tiesos Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ir-tiesos-karalius/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Kristaus Karaliaus šventė nepuoselėja triumfalizmo nuotaikų. Evangelijos skaitinyje belaisvis Karalius Kristus stovi priešais žemiškosios valdžios atstovą, Romos vietininką Poncijų Pilotą. Šio sekmadienio skaitinyje triskart užsimenama apie Kristų kaip karalių. Du kartus karalystės titulas tarsi pašaipiai nuslysta pro šalį. Tik vienas tiesiai atpažįsta tikrąją Jėzaus karalystę, tačiau jis pats yra pasmerktas nusikaltėlis. Pirmi apie Kristaus karalystę prabyla Romos kareiviai, kurie veikiausiai buvo sirų tautybės ir priklausė egzekuciją vykdžiusiam daliniui. Jų akimis, karalius be valdžios nėra tikras karalius. Jo valdžia turėtų siekti bent tiek, kad jis galėtų padėti nors sau pačiam. Jei jis net to nesugeba, vargiai įsivaizduotina jo karalystė. [&hellip;]
- [Kristaus Karaliaus šventei](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-karaliaus-sventei/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS 1925 m. gruodžio 11 dieną popiežius Pijus XI visoje Bažnyčioje įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Bet ar nepavėluota? Karaliai jau nyksta. Europos karalius galime skaičiuoti ant rankos pirštų. Ir vis dėlto. Šiuo metu, kai esame nusivylę žemiškaisiais valdovais, mūsų sąmonėje vėl iškyla Kristaus Karaliaus vizija. Žvelkime į rytus, žvelkime į vakarus, klauskime, kur valdovai, kurie rūpinasi žmonių gerove, taika ramybe?! Istorija mums rodo tironus, prispaudėjus, garbėtroškas, psichopatus, klasta ir apgaulėmis užėmusius sostus. Šiame niūriame istorijos fone atsiskleidžia šviesus mūsų Karaliaus paveikslas. Jis yra mūsų Karalius pirmiausia ir dėl to, kad esame jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono, „Visa [&hellip;]
- [Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę](https://homilijos.kristoteka.lt/savo-istverme-jus-issaugosite-savo-gyvybe/): Autorius: KUN. R. DABKEVIČIUS OSB Brangūs Broliai ir Seserys, šiandieną mes švenčiame XXXIII eilinio laiko sekmadienį, kuris yra priešpaskutinis šio liturginio laiko sekmadienis, kurį kitą savaitę apvainikuos Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo iškilmė. Jeigu kiekvieno sekmadienio skaitiniai leidžia išskirti vieną ar kitą pagrindinę, juos apvienijančią, mintį, taip apie šio sekmadienio skaitinius galima pasakyti, jog jie siekia atskleisti ir parodyti pasaulio istorijos kryptingumą ir tikslingumą, o kartu ir jos didžiojo etapo pabaigą, kuri sutaps su antruoju Kristaus atėjimu. Tokiu būdu tarp liturginio laiko ir pasaulio istorijos yra glaudus ryšys: kaip liturginiai metai baigiasi Kristaus Karaliaus iškilme, taip ir šis dabartinis visų laikų žmonijos [&hellip;]
- [Tai, kas ateis](https://homilijos.kristoteka.lt/tai-kas-ateis/): Autorius: KUN. V. KAKNEVIČIUS I. „Ugnies“ simbolika, kuri bibliniuose tekstuose turi įvairias reikšmes. „Ugnis“ Senajame Testamente visų pirma&nbsp;pabrėžia Dievo buvimą ir įkūnija Jo prigimtį. Kadangi žmogus negali „ugnies“&nbsp;paliesti nei užvaldyti ją, ji simbolizuoja neliečiamybę ir Dievo transcendenciją. „Ugnis“&nbsp;Senajame Testamente visų pirma pabrėžia Dievo buvimą. Todėl&nbsp;Dievas apsireiškia Mozei „degančiame krūme“: „Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė“ (Iš 3, 2). Dievas veda Izraelio tautą per dykumą&nbsp;debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu: „Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų [&hellip;]
- [Pabaigos ženklai](https://homilijos.kristoteka.lt/pabaigos-zenklai/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS. Priešpaskutinį liturginių metų sekmadienį Bažnyčia kviečia apmąstyti laikų pabaigos tiesas. Pranašo Malachijo skaitinys parengia eschatologinei Evangelijos žiniai. Senajame Testamente dažnai kalbama apie „Viešpaties dieną“. Daugelis ją įsivaizdavo kaip išlaisvinimo, džiaugsmo ir laimės dieną. Tačiau pranašai skelbė, jog tai bus taip pat Dievo rūstybės diena. Pasak pranašo Sofonijo, „didžioji Viešpaties diena jau arti“: pykčio, sielvarto ir skausmo, pražūties ir siaubo, tamsos ir sutemų diena. Pranašas Malachijas skelbia, kad artėja „diena, liepsnojanti kaip krosnis“. Ši diena tarsi ražienas sudegins įžūliuosius ir nedorėlius. Tačiau pagarbiai bijantiesiems Dievo vardo patekės teisumo saulė, skleidžianti šviesą, džiaugsmą ir laimę. Krikščionims nedera stumti šalin minčių [&hellip;]
- [Viešpaties Diena](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-diena/): Besibaigiant liturginiams metams, Bažnyčia kviečia mus kreipti žvilgsnį į Viešpaties dieną. Biblijoje šį sąvoka reiškia Dievo įsikišimą į savo tautos istoriją. Jau Sinajuje Dievas pasirodė kaip tas, kuris įžengia į laiką. Viešpats vadovauja šiam laikui iki didžiosios Viešpaties dienos, kuri drauge bus ir laikų pabaiga. Prieš žydų išėjimą iš Egipto ši paskutinė diena buvo taikoma tik Izraeliui. Po išėjimo pranašai sako, jog visos pasaulio tautos privalo ruoštis tai dienai. Šią dieną bus teisiami bedieviai ir teisiųjų engėjai. Tačiau Dievo bičiuliams ši diena reiškia pergalę. Ši diena niekuomet nesibaigs: bijantiems jo vardo patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. Ši biblinė viltis pagrindžia [&hellip;]
- [Ištvermės dorybė](https://homilijos.kristoteka.lt/istvermes-dorybe/): Jeruzalės šventykla, pastatyta Saliamono maždaug prieš 3000 m., buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jėzus sako, kad ji bus sugriauta. Gėrėtis daiktų gražumu yra teisinga, tačiau neužmiršti jų trapumo taip pat svarbu. Dievui svarbiau ne išorė ar iš marmuro pastatyta šventykla, bet žmogus ir jo širdies grožis, kuris yra amžinas. Kažkas Jėzaus paklausia apie šventyklos sugriovimo laiką. Bet ir tai nėra svarbu. Šventyklos sugriovimas nėra pasaulio pabaigos įvykių dalis. Evangelistui Lukui rašant, tai jau buvo įvykę. Lukui čia svarbiau yra atskleisti mūsų ėjimą ne į pabaigą, bet į tikslą. Senojo pasaulio pabaiga yra naujojo pasaulio gimimas. Praėjus keturiasdešimčiai metų po [&hellip;]
- [Trys pabaigos](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-pabaigos/): Luko evangelijos 21 skyrius prasideda pasakojimu apie Jeruzalės šventyklą. Mokiniai atkreipė Jėzaus dėmesį į Jeruzalės šventyklos didybę ir grožį, o Jėzus liūdnai į ją žvelgdamas ištarė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”. Mokiniai savo ruožtu paklausė: „Mokytojau, kada tai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?” Į šį mokinių klausimą Jėzus atsakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš! Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos!” Ar išsipildė Jėzaus pranašystė apie šventyklos sugriovimą? Ką apie tai sako istorija? Praėjus keturiasdešimčiai metų po Jėzaus mirties, žydai, varginami [&hellip;]
- [Vėl grįšiu pas jus. G. Motte OFM](http://www.lcn.lt/bzinios/bz9808/808hom2.html): Kaip ir praėjusį sekmadienį, šiandien girdime Jėzaus žodžius, pasakytus Paskutinės Vakarienės metu. Tai bene reikšmingiausi ir brangiausi Jėzaus pasakyti žodžiai.&nbsp;
- [Dvasios pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasios-pazadas-baznycios-zinios/): Artėjant Sekminėms visiems trims liturginiams skaitiniams būdinga Šventosios Dvasios tema. Apaštalų darbuose Lukas aprašo ankstyvosios Bažnyčios susirinkimą, kur nustatomi santykiai tarp krikščionių, kilusių iš judėjų, ir krikščionių, atėjusių iš pagoniškos aplinkos. Įsidėmėtinas išvados formulavimas: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga”. Apreiškimo knygoje vaizduojama mesijinė Bažnyčia, kuriai jau nebereikia šventyklos. Prisikėlusiojo Bažnyčioje Dievas garbinamas dvasia ir tiesa. Evangelijoje skaitome Jėzaus žodžius po Paskutinės vakarienės. Palikdamas savo mokinius, Jėzus pažada jiems Šventosios Dvasios pagalbą. Apaštalų darbų knygoje aprašomas lemtingas Bažnyčios gyvenimo etapas. Nuo šio momento Bažnyčia ryžtingai atsiveria pagonims. Skaitinio tekstas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia aprašoma istorinė Jeruzalės susirinkimo, įvykusio 49-aisiais metais, [&hellip;]
- [Visa nauja. A. Belickas](http://www.lcn.lt/bzinios/bz9808/808hom1.html): Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis &#8222;naujas&#8221;. Jonas kalba apie &#8222;naują dangų ir naują žemę&#8221;, regi &#8222;naująją Jeruzalę&#8221;, o Kristus skelbia &#8222;naują įsakymą&#8221;&#8230;
- [Radikalus atnaujinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/radikalus-atnaujinimas-baznycios-zinios/): Nuo Velykų mums laipsniškai atsiskleidžia, kaip Jėzaus prisikėlimas pradeda naują erą žmonijos istorijoje. Šiandien galėsime dar kartą apmąstyti, kokią kainą sumokėjo Jėzus, ir kaip mums patiems įsileisti į širdį atpirkimo malonę. Penktojo Velykų sekmadienio liturgijoje, visuose trijuose skaitiniuose, savaip išreiškiamas radikalus naujumas. Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmosios Pauliaus misijų kelionės pabaigą. Į Bažnyčią įsijungia daugybė pagonių, ir Dievo tauta įgyja naują veidą. Didžioji Apreiškimo knygos tema – velykinė nužudytojo Avinėlio pergalė baigiasi senojo nuodėmingo pasaulio pražūtimi. Dievas sukuria naują dangų ir naują žemę. Iš dangaus nužengia naujoji Jeruzalė, kuri yra Dievo buveinė tarp žmonių. Evangelijoje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, duoda [&hellip;]
- [Karalius ir Ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-ir-ganytojas/): Šiandien paskutinis liturginių metų sekmadienis. Jis skirtas Jėzui Kristui – Ganytojui ir Karaliui. Šiais dviem skirtingais įvaizdžiais atskleidžiamas tas pats asmuo, tačiau šie įvaizdžiai tokie talpūs, kad tarp jų driekiasi ištisa išganymo istorija. Pirmajame skaitinyje vyrauja Ganytojo įvaizdis, antrajame skaitinyje ir Evangelijoje – Karaliaus. Pranašas Ezechielis tapo gerojo Ganytojo paveikslą. Jis į Jahvės lūpas įdeda žodžius: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu, aš pats jas ilsinsiu, suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas&#8230;“ Skaitydami Bažnyčios Tėvus aptiksime žodį Dievo synkatabasis. Juo nusakomas Dievo maloningumas, prielankumas. Galingas Karalius, prieš kurį kiekvienas turėtų apmirti iš baimės, su meile pasilenkia [&hellip;]
- [Dievo planas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-planas/): Dievas mus kviečia dalytis Jo gyvenimu „Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvyktų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Išganytoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1). Tai mūsų gyvenimo tikslas. Daug [&hellip;]
- [Sutikime ateinantį jaunikį](https://homilijos.kristoteka.lt/sutikime-ateinanti-jauniki/): Mes visi, kaip palyginimo mergaitės, laukiame atvykstančio jaunojo, pakviesiančio mus į vestuvių puotą. Niekas iš mūsų nežinome nė dienos, nė valandos, kada jis atvyks. Tačiau nebūkime kaip paikosios mergaitės, pasiėmusios žibintus, bet pamiršusios alyvą. Dievas mums suteikė niekados neišsenkančią alyvą – Šventąją Dvasią. Tai Ji neleidžia mūsų žibintams užgesti. Viešpaties Dvasia yra tiesos Dvasia, atverianti Raštų prasmę (plg. Jn 16, 13). Ji nenuilstanti mūsų Guodėja (plg. Jn 14, 26). Tai Ji, į mūsų širdis išlieta meilės Dvasia, mus apdovanoja tarpusavio meile (plg. Rom 5, 5). Kaip aliejus malšina žaizdų skausmą, taip Dvasia gydo nuodėmių paliktus randus. Kaip aliejus imtynininkui suteikia mitrumo, [&hellip;]
- [Vėlinės](https://homilijos.kristoteka.lt/velines/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Šiandien prisimename mirusiuosius. Tačiau krikščioniui Vėlinės ne prisiminimų šventė. Juk mes, krikščionys, tikime, kad mirusieji iš tiesų gyvena Dieve, ne tik mūsų prisiminimuose. Tad lankydami kapines stenkimės ne atgaivinti prisiminimus ar skausmingus išgyvenimus, bet verčiau apmąstykime tą didelę kelionę, kurią mums visiems teks įveikti. Tad šiandien pakalbėkime ne apie mirusiuosius, bet apie pačią mirtį, tiksliau, kaip ją supranta krikščionys. „Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54) Norint suprasti, kas čia kalbama, reikia tikėjimo. Turime tikėti, kad Kristus, perėjęs mirtį, amžiams ją nugalėjo. Šventasis Raštas krikščioniškąją mirties sampratą atskleidžia [&hellip;]
- [Visi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Šiandien minime ne tik danguje susivienijusius šventuosius. Mūsų šventė apima kur kas daugiau. Švenčiame šventųjų bendravimo slėpinį. Jį išpažįstame „Tikiu“ maldoje: „Tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą…“ Visi šventieji, t. y. Kristaus atpirktieji, pradedant Marija, jau nukeliavusieji gyvenimo kelionę, sudaro vieną bendriją, vieną kūną – šlovingąjį Kristaus kūną, palaimintųjų Bažnyčią. Nors ir skirtingu būdu nei jie, mes priklausome šiai bendrijai. Su danguje esančiaisiais vienijamės ne tikėjimu ir viltimi, bet meile. Tai vienatinio jų ir mūsų Tėvo, vienatinio Atpirkėjo ir vienatinės dvasios meilė. Tai ir meilė, kuri mums duota kaip antrasis įsakymas, vienijantis šventuosius su mumis ir mus tarpusavyje. [&hellip;]
- [„Į Mozės krasę...“](https://homilijos.kristoteka.lt/i-mozes-krase/): Kiekvienas Šventojo Rašto žodis, kurį išgirstame per liturginius metus, skirtas be išimties visiems tikintiesiems: tiek Dievo žodį skelbiančiam kunigui, tiek žmonėms, kuriems jis skelbiamas. Kartais susiduriame su apgailėtinu iškraipymu – laimei, nūdien rečiau nei praeityje pasitaikančiu, – kai kunigas, Dievo žodžiu tarsi kardu smogia susirinkusiems žmonėms. O kartais kunigas piktnaudžiauja įvardžiu „jūs“, užuot sakęs „mes“, sako „jūs, nusidėjėliai“, užuot raginęs „atgailaukime už savo nuodėmes“, mygia „atgailaukite už savo nuodėmes“. Vatikano II Susirinkimas tarsi pažadino Bažnyčios jautrumą. Dievo žodžio akivaizdoje mes visi esame „klausytojai“, avelės, „mokinių Bažnyčia“. Šiandienos liturgijoje skaitome Evangelijos eilutes, ugdančias mūsų jautrumą. Evangelija švelniai, bet drauge tvirtai kviečia mus, [&hellip;]
- [Mylėk Viešpatį, savo Dievą… ir savo artimą kaip save patį](https://homilijos.kristoteka.lt/mylek-viespati-savo-dieva-ir-savo-artima-kaip-save-pati/): Jėzaus laikų tikintieji karštai ieškojo Įstatymo esmės. Kas išties Dievui svarbiausia, kuris įsakymas iš daugybės pamokymų reikšmingiausias? Jėzus – atsakydamas į Įstatymo mokytojo klausimą: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ – neišskyrė kurio nors įsakymo, bet tai, kas Įstatyme buvo svarbiausia, suvienijo. Į šį klausimą Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. &lt;…&gt; Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37. 39–40). Pirmuoju ir didžiausiuoju Dievo meilės įsakymu Jėzus tęsia Senojo Testamento mokymą: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis [&hellip;]
- [„Atiduokite tad, kas ciesoriaus…“ – krikščionis ir politinė pareiga](https://homilijos.kristoteka.lt/atiduokite-tad-kas-ciesoriaus-krikscionis-ir-politine-pareiga/): Šio sekmadienio Evangelija kviečia pasidomėti vienu krikščioniškojo gyvenimo aspektu, kurį paprastai per sekmadienio Mišias primirštame, – tai politika. Šiandien visi įsitikinę, kad Evangelija neatitraukia tikinčiojo nuo socialinių ir politinių įsipareigojimų, bet, priešingai, jį kviečia šioje srityje ypatingai atsakomybei ir liudijimui. Tačiau sunku suprasti, kaip šis įpareigojimas remiasi Evangelija. Jėzaus žodis mums atskleidžia šios atsakomybės evangelinį pamatą. Žydai buvo įsitikinę, kad ciesoriaus ir Dievo karalystė viena kitą tarsi išstumia. Jėzus teigė priešingai. Jo mokiniui įmanoma darbuotis vienos ir kitos labui. Fariziejams nepavyko Jėzaus sukompromituoti. Jis neįkliuvo į jam paspęstas pinkles. Jei Jėzus į jam užduotą klausimą būtų atsakęs „taip“, fariziejai jį būtų [&hellip;]
- [Pakvietimas į amžinąsias vestuves](https://homilijos.kristoteka.lt/pakvietimas-i-amzinasias-vestuves/): Visiems nevedusiems ir nekantriai laukiantiems savo išrinktųjų pusių, trokštantiems paragauti santuokos džiaugsmo, norisi sakyti: „Būkite tikri, jūs būsite vedę. Laikų pabaigoje visas pasaulis sulauks vestuvių! Visi žmonės, jei tik panorės, galės susituokti su Kristumi, tobulu ir dėmesingu, švelniu ir geru sutuoktiniu, apie kurį tegali svajoti kiekviena sužadėtinė. Ir jei vis dėlto dar šioje žemėje sutiksite lauktąjį sužadėtinį ar sužadėtinę, nenustebkite, kad neišvengiamai teks patirti nusivylimą. Tikrasis jūsų trokštamas sužadėtinis, kuriam esate skirti, yra Kristus. Žemiškieji sužadėtiniai tėra tik tobulojo Sužadėtinio šaukliai, jie visuomet truputį klaidina, kadangi nėra pats Kristus. (Įsiminkite, kad tai suvokdami labiausiai galime juos palaikyti!) Mažosios vestuvės šioje žemėje [&hellip;]
- [Vynininkai žmogžudžiai ir Dievo kantrybė](https://homilijos.kristoteka.lt/vynininkai-zmogzudziai-ir-dievo-kantrybe/): Išgirdę šį palyginimą daugelis sako pastebį jame antisemitinių nuostatų. Argi Viešpaties vynuogynas nėra jo pasirinkta žydų tauta? Argi pasiųstieji tarnai nėra pranašai, kurie taip dažnai būdavo atmetami ir netgi žudomi? Argi užmuštasis sūnus nėra tas pats Jėzus? Čia žydai kaltinami dievažudyste, ir atmestasis akmuo – Kristus tampa kertiniu akmeniu naujai išrinktajai krikščionių tautai. Toliau taip mąstant, galima pateisinti ir visų amžių antisemitizmą. Prieinama net iki tiek, jog žydai yra nusipelnę, kad juos persekiotų visais laikais pasaulyje. Tačiau ar šitokia interpretacija nėra pernelyg lengva? Ar ji nėra iškreipta, labiau politinė negu religinė? Kristus čia iš esmės priekaištauja Sinedriono atstovams, o ne jo [&hellip;]
- [Teisiai gyventi – ar tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/teisiai-gyventi-ar-tiketi/): „Nedarau niekam blogo”, – teisinasi vienas. „Padedu, kam galiu”, – sako kitas. Be abejo, daugybė žmonių šia prasme gyvena „teisiai”. Kartais dar priduriama: „Nors ir neinu į bažnyčią, tas netrukdo man teisingai gyventi”.&nbsp; Argi ir Biblija nepatvirtina tokios nuostatos: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21). Arba: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu” (Jok 1, 27). Ar Jėzus savo pasakojimu apie du sūnus nepaliudija to paties? Jis patvirtina savo [&hellip;]
- [Toks yra mūsų Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/toks-yra-musu-dievas/): Jėzaus palyginimai atviri įvairiems aiškinimams. Norint suvokti šių palyginimų prasmę, reikia atsižvelgti į tuos klausytojus, kuriems jie galėjo būti skirti. Toks yra ir šios dienos palyginimas apie skirtingomis sąlygomis dirbusius darbininkus. Pirmiausia pabandykime atsijoti tokius galimus aiškinimus, kurie vargu bau atitiktų Jėzaus mintį. Pirmiausia vynuogynas. Kitais atvejais vynuogynas yra Bažnyčios įvaizdis šiame pasaulyje. Šiame palyginime nerandame medžiagos šiam įvaizdžiui patvirtinti. Vynuogyno darbininkai. Kitur šiuo įvaizdžiu nusakomi apaštalai ar jų sekėjai, pažymint jiems Bažnyčioje patikėtas ypatingas užduotis ir išskiriant juos iš kitų žmonių, neturinčių ypatingų įpareigojimų. Mūsų nagrinėjamame palyginime dirbti į vynuogyną kviečiami visi, nė vieno neišskiriant. Skirtingas darbo laikas. Darbininkų pašaukimą [&hellip;]
- [Atleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/atleidimas/): Visur būtina atsakomybė – kaip žemėje, taip ir danguje. Dangaus karalystėje atsimokama panašiai kaip palyginime, kur karalius atsiskaito su savo tarnais. Kristus šiuo pasakojimu apie atsilyginimą nori parodyti begalinį Dievo gerumą ir tarnų gailestingumą. Mūsų skolos Dievui visada didesnės, negu galėtume išsimokėti. „Jūs esate atpirkti ne auksu ar sidabru, o brangiausiuoju Jėzaus krauju”. Mūsų skolos yra mūsų nuodėmės. Apmokėti toms skoloms Dievas nepagailėjo savo vienatinio Sūnaus. Kai eini nuo klausyklos, gavęs nuodėmių atleidimą, nemanyk, kad bauda už jas yra tos trys „Sveika, Marija”. Dar didesnė klaida galvoti, jog per išpažintį atsiskaitei ne su Dievu, o su savimi pačiu, geriausiu atveju, su [&hellip;]
- [Meilės, ne teismo atmosfera](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ne-teismo-atmosfera/): Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. Šios dienos Evangelijos skaitinys priklauso ketvirtam didžiajam Jėzaus pamokslui Mato evangelijos sandaroje. Čia kalbama apie nurodymus bendruomenės gyvenime. Kalbėdamas apie bendruomenę Matas turi omenyje krikščionių grupelę, kas sekmadienį susiburiančią Eucharistijai ir sudarančią vietinę Bažnyčią. Nuo pat pradžių pažymėtinas Jėzaus realizmas: Jei tavo brolis tau nusikalstų&#8230; Bažnyčia yra ne tik tyrųjų ar šventųjų bendruomenė, bet ir nusidėjėlių bendrija. Jėzus labai įžvalgiai numato, jog krikščionys nėra geresni už kitus. Bažnyčią sudaro tie patys trapūs žmonės kaip ir likusią visuomenės dalį. Jėzus nesvajoja apie tokią [&hellip;]
- [Norint laimėti reikia prarasti](https://homilijos.kristoteka.lt/norint-laimeti-reikia-prarasti/): Petras sakė Jėzui: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo sūnus!” Šiandienos Evangelijos skaitinys pratęsia praėjusio sekmadienio skaitinį. Petras dvylikos apaštalų vardu atpažino Jėzuje Mesiją arba Kristų. Jis išgirdo esąs palaimintas, gavęs iš Dievo šį apreiškimą. Tuoj po to Petras gauna iš Jėzaus misiją būti uola, ant kurios statys pats Jėzus. Baigdamas savo didingą pažadą, Jėzus įsako savo mokiniams „niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas”. Kam laikyti tai paslaptyje? Šiandien mūsų apmąstomas šio pasakojimo tęsinys atskleidžia, kaip toli nuo tiesos buvo Petro ir jo bičiulių suvokimas, kaip smarkiai jį reikėjo nuskaistinti, nuvalyti nuo jo triumfalizmo apnašas. Nuo to meto&#8230; Šiais žodžiais Matas pabrėžia, [&hellip;]
- [Kas yra Jėzus iš Nazareto](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-yra-jezus-is-nazareto/): Nuo pat liturginių metų pradžios laukiau šio Evangelijos skaitinio. Nebegalime ilgiau atidėlioti: turime patys sau užduoti klausimą: kas iš tikrųjų yra tasai Jėzus, apie kurį kalbame šiandienos liturginiame sambūryje ir apie kurį kalbėjome visados. Gal ir gerai, kad proga apmąstyti šį klausimą iškyla kaip tik šiuo laikotarpiu, jau atšventus visus svarbiuosius įvykius bei slėpinius: gimimą, krikštą, kančią, prisikėlimą, žengimą į dangų; matėme Jėzų veikiant ir pažinome jį iš „darbų liudijimo” (plg. Jn 5, 36). Jėzus neuždavė šio klausimo savo viešo gyvenimo pradžioje, jis paklausė to savo mokinių tuomet, kai jie jau galėjo duoti atsakymą.Sutelkime dėmesį į du Jėzaus klausimus: „Kuo žmonės [&hellip;]
- [Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergeles-marijos-emimas-i-dangu/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Prisikelsime visi. „Tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu”, – rašo apaštalas Paulius antrajame skaitinyje. Tarp „priklausančių Kristui” vienas asmuo jam priklauso unikaliai ir nepakartojamai: tai jo Motina, pagimdžiusi jį žmogiškuoju kūnu, gyvenusi drauge su juo kasdienos aplinkybėmis, melsdavusi bendra malda ir visų pirma stovėjusi drauge su juo kryžiaus papėdėje. Kristus, nelaukdamas savo galutinio atėjimo, panoro suvienyti šį kūrinį su savo šlove. Jis tai įvykdė tuoj pat, neleisdamas jos kūnui sugesti ir paimdamas jį šlovėje: „Tau iš dešinės karalienė” (atliepiamoji psalmė). Šią tikėjimo tiesą Bažnyčia švenčia nuo seniausių laikų, o ypač [&hellip;]
- [Bangų blaškoma valtis](https://homilijos.kristoteka.lt/bangu-blaskoma-valtis/): Tik ką perskaitytoje Evangelijos ištraukoje evangelistas Matas pateikia mūsų žvilgsniui besikeičiančių kadrų virtinę: Jėzus prispiria mokinius išplaukti valtimi ir gal netgi priverčia atsidurti juos ežero platybėse; toliau Jėzus atsisuka į minią ir ją atleidžia; Jėzus vakaro sutemose užkopia į kalną ir pasineria į maldą; po to išgelbsti Petrą ir nuramina vėją. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė išsaugojo šios įsimintinos, kupinos stebuklingų ženklų nakties prisiminimą, nes aprašyti įvykiai priminė jos pačios padėtį pasaulyje. Kitais žodžiais tariant, į tą, kuris Tiberiados ežeru sekė Petrą ir kitus apaštalus, nebuvo žvelgiama kaip į paprastą epizodą ar tiesiog dar vieną stebuklą užregistravimą. Kai Matas rašė savo Evangeliją, Jėzus [&hellip;]
- [Duona yra Dievo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/duona-yra-dievo-zodis/): Šie liturginiai skaitiniai prasideda pranašo Izaijo kvietimu: „Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! &lt;&#8230;> Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, &lt;&#8230;> už tai, kas nepasotina?” Kas yra tas vanduo ir slėpiningas maistas, kurio Dievas per savo pranašą ragina įsigyti ir valgyti, kad būtų numalšintas alkis bei troškulys? Kiti Šventojo Rašto skaitiniai yra atsakymas į šią paiešką. Turime klausytis ir suvokti. Dievas sako, jog mes, žmonės tesugebame išleisti savo paveldą nepasotinantiems ir nepatenkinantiems dalykams. Galime pripažinti, jog tai tiesa. Praleidžiame savo gyvenimą, iššvaistome išteklius, laiką, vaikydamiesi nepasotinančių tikslų, [&hellip;]
- [Paslėptas lobis](https://homilijos.kristoteka.lt/pasleptas-lobis/): Jėzus vėl kalba apie savo karalystę palyginimais. Tai jo pamėgtas kalbos būdas. Praėjusio sekmadienio palyginimas pirmiausia vaizdavo dangaus karalystę, jos sandarą (kviečiai ir raugės), jos funkciją (raugas tešloje) ir jos augimą (garstyčios grūdelis), o šį sekmadienį kalbama apie pirklį, ieškantį brangių perlų, ir apie radusį dirvoje lobį ūkininką. Šie palyginimai pirmiausia byloja apie žmogaus nuostatą dangaus karalystės atžvilgiu. Atgaminkime atmintyje abi Jėzaus nupasakotas situacijas. Dirbdamas žemę ūkininkas aptinka dirvoje paslėptą lobį. Toks atvejis anų laikų žmonėms neturėjo atrodyti labai keistai, nes gyvavo paprotys drauge su mirusiuoju užkasti visas jo brangenybes. Dar ir šiandien Palestinoje randama senovinių kapų su panašiais lobiais. Ūkininkas [&hellip;]
- [Į ką panaši Dangaus karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/i-ka-panasi-dangaus-karalyste/): Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo gerą sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebebus. Vien tik Dievas bus visa visame. Taigi Jėzus čia apibūdina Bažnyčios padėtį istorijoje. Šie trys esminiai palyginimai padeda suprasti Bažnyčios prigimtį, užduotį ir likimą. Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išaugantį į medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Ji [&hellip;]
- [Sėkla yra Dievo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/sekla-yra-dievo-zodis/): Pats vidurvasaris. Tai laikas, kai visa gamta subręsta ir imamas derlius. Anot šv. Pranciškaus, geroji „motina žemė” duoda žmogui sėklos sėjai ir duonos valgymui (I skaitinys). Pasikartoja didysis metinis duonos padauginimo stebuklas, netgi nepaisant to, jog dėl jo reguliarumo ir įprastumo jį priimame abejingai ir net nedėkingai. Tačiau liturgijoje šie didieji gamtos momentai, tvarkantys žmogaus ir žemės gyvenimą, nelieka be dėmesio. Šiandien esame kviečiami pažvelgti į nunokusį pjūčiai derlių. Atliepiamojoje psalmėje aidi šlovinimo ir nuostabos giesmė Kūrėjui už nuostabų kūrinijos ir laukų gyvenimą. Į visą žemės vaisingumo ciklą žvelgiame kaip į nuostabią Dievo dovaną ir kūrinijos tobulumo pavyzdį: Lankai tu, Viešpatie, [&hellip;]
- [Tėvas apreiškia nuolankiesiems Sūnų](https://homilijos.kristoteka.lt/tevas-apreiskia-nuolankiesiems-sunu/): Iš šios Evangelijos ištraukos tarsi dvelkia pagarbos ir Dievo baimės jausmas. Savo skurdžiais žodžiais bandome prisiliesti prie intymaus Tėvo ir Sūnaus dialogo. Į šį dialogą įvesdinti gali tik ne mūsų, ne žmogiška galia. Tai ta Dvasia, kuri džiaugsmo impulsu įkvepia Jėzų kalbėtis su Tėvu žmonių akivaizdoje. Evangelistas Lukas šį pasakojimą pradeda tokiais žodžiais: „Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo” (Lk 10, 21). Antrajame skaitinyje šventasis Paulius sako, kad „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo”; o tas, kuris nėra jo, kuris jam nepriklauso, negali jo suprasti; jo žodžių skambesys nesujaudina jo sielos nei smegenų. „Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo [&hellip;]
- [„Priimkite vieni kitus”](https://homilijos.kristoteka.lt/priimkite-vieni-kitus/): Šiandienos Evangelijos skaitinyje yra dvi skirtingos temos. Pirmosios santrauka galėtų būti „sekti Jėzų iki mirties”, o antrosios – „priimti Jėzų broliuose”. Šios dvi temos turi bendrą objektą ir subjektą – tai mes ir Kristus. Jos nušviečia mūsų santykio su Kristumi aspektus. Pirmajame skaitinyje girdime apie paprastą ir šiltą svetingumo gestą. Moteris šunemietė kiekvieną kartą priima pro šalį keliaujantį Eliziejų (Elišą), jį valgydina ir paruošia jam kambarį apsistoti. Už šį priėmimą ji sulaukia pažado apie gimsiantį sūnelį. Kai Jėzus ta pačia tema kalba Evangelijoje, taip pat nuskamba atlygio mintis. Jėzus taip pat žada atlygį tiems, kurie priims pranašą, Dievo tarną, Karalystės pasiuntinį. [&hellip;]
- [„Nebijokite!”](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite/): Klausydami šio Evangelijos skaitinio galime įsivaizduoti klausą paskaitos. Tačiau auditorijoje nėra nei projektoriaus, nei rašomosios lentos. Šį rytą Jėzus mato paniurusius, anaiptol netrykštančius entuziazmu mokinių veidus. Priežastis yra paprasta: išvakarėse Jėzus kiek atvėsino jų įkarštį paskelbdamas apie jų laukiančius persekiojimus. Išgirdę apie išmėginimus (Mt 10, 24 – 25) mokiniai neatrodo sužavėti jų laukiančia perspektyva. Taigi Jėzus vėl imasi pakelti mokinių dvasią. Šalin būgštavimus! Jėzus kviečia visiškai pasitikėti. Jėzus keturis kartus paragina nebijoti. Išdrįskite išreikšti savo tikėjimą.Šis paraginimas skirtas apaštalams ir mums. Be baimės skelbkime nuo stogų; nebijokime aikščių; drąsiai ginkime savo tiesą per radiją ir televiziją. Neišsigąskime gatvių šalčio. Prisiminkime, kokia [&hellip;]
- [Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių](https://homilijos.kristoteka.lt/matydamas-minias-jezus-gailejosi-zmoniu/): Šiandienio pasaulio skurdas yra didesnis, negu įstengiame įsivaizduoti. Jungtinių Tautų dokumentai rodo, jog dviem ar trims ketvirtadaliams žmonijos trūksta būtiniausių dalykų. Su kokiu įkarščiu žemėje turėtume ieškoti skurdo dykynių, kad amžių pabaigoje išgirstume Kristaus balsą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 3). Bet yra ir kitokių vargšų, kurie kiekvieną sekmadienį sėdi stadionuose ir jaudinasi dėl įmušto įvarčio. Jie nieko daugiau neturi. Todėl jie tarsi dievus garbina sporto įžymybes, grožio princeses, filmų ir šlagerių didvyrius. Jie daugiau nieko neturi. Iliustruotas žurnalas yra jų dvasinis maistas. Kas jaudina šiandien žmogų – Už ko ištekės jo kaimynė? Kaip suliesėti? Kur laikyti [&hellip;]
- [Tikėjimo paslaptis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-paslaptis/): Kristaus Kūnas ir Kraujas Mes skelbiame, Viešpatie,tavo mirtį ir išpažįstametavo prisikėlimą, kol Tuateisi garbėje.  Kai Mišiose iškeliami eucharistiniai pavidalai, po kuriais slepiasi gyvasis Kristus, kunigas džiaugsmingai sušunka: „Tikėjimo paslaptis!” Ar tada mūsų širdys „nedega” (plg. Lk 24, 32)? Ar tada mes su tokiu karščiu kaip tas mokinys, kurį Kristus mylėjo, sušunkame: „Juk tai Viešpats?!” (Jn 21, 7) Jis yra čia! Tas, kuris mane myli ne mažiau kaip ir savo mokinį Joną. Tai jis mirė ir prisikėlė už mane, kad nuvestų mane pas Tėvą. Jis pasirengęs tuojau pat su manimi eiti, būti mano bendrakeleivis visose mano gyvenimo situacijose. Jis yra su manimi, [&hellip;]
- [Mes panašūs į Dievą!](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-panasus-i-dieva/): Parke ant suolo sėdi senutė ir lesina paukščius. Kai kuriuos iš jų ji pašaukia vardu ir džiaugiasi, kad vienas iš jų atlekia ir lesa iš jos rankos. Ji laiminga, kad štai yra gyvų būtybių, kurioms gali padaryti gera ir kurios yra jai atsidavusios. Aš irgi žiemos metu prie savo lango pakabinu nesūdytų lašinėlių, ir zylutės tiesiog pulkais atlekia. Matyti, kokios jos patenkintos. Pastebėjau, kad toje aplinkoje paukšteliai dažniau čiulba. O pavasarį, regis, pirmą giesmę sugieda kaip tik čia. Taigi mažieji sparnuočiai tampa žmogui draugai, o vienišiems ir paguoda. Paguoda taip, bet ji tikrai nepakeičia nesančios žmogaus gyvenime meilės. Meilė visuomet reikalinga [&hellip;]
- [Sekminių netikėtumas](https://homilijos.kristoteka.lt/sekminiu-netiketumas/): Girdime apaštalus kalbant mūsų skirtingomis kalbomis. Tuo stebėjosi Jeruzalės svečiai. Šventoji Dvasia įveikia žmogišką nesusikalbėjimą. Ji įveikia ir vidinę žmogaus netvarką užkalbindama jį netikėčiausiomis progomis. Per Sekmines kalbame apie Bažnyčios gimimą ir jos viešą pasirodymą. Be abejo, pasakojimo apie Sekmines esminis elementas yra netikėtumas. Iš apaštalų tuo metu jau niekas nieko nebesitikėjo. Pasaulio akyse jie buvo nugalėti, nereikšminga grupelė, kurios vadovas nukryžiuotas, o jo kūnas, kaip manė daugelis, dingęs nežinia kur. Valdžiai, padedamai bendradarbių ir išdavikų, dar kartą pavyko įvesti tvarką ir išvengti sukilimo. Situacija grįžo į savo vėžes pasibaigus neramumams, kuriuos pastaruoju metu buvo sukėlęs švenčių niekintojas iš Galilėjos. Nebelikus [&hellip;]
- [Žengimas į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/zengimas-i-dangu/): Dangun žengimo įvaizdis gali padaryti meškos paslaugą krikščionims, besistengiantiems kūniškai įsivaizduoti tai, kas iš tikrųjų yra didžiulis tikėjimo slėpinys. Matas, skirtingai negu Lukas, kalba ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tai neprimena brangaus asmens palydėjimo į oro uostą, kur pakylama nuo žemės. Reikia pasistengti pamiršti visus įvaizdžius ir klausytis Jėzaus: jis anaiptol kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visuresamybę! Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Ši paskutinė Mato Evangelijos pastraipa yra tarsi viso jo pasakojimo raktas. Kiekviename žodyje glūdi prasmė. Vienuolika mokinių. Jų buvo tik vienuolika! Taip mažai tokiai didelei užduočiai. Vienuolika, o ne [&hellip;]
- [Pilypo klausimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pilypo-klausimas/): Šiame Evangelijos skaitinyje randame atsakymą į Pilypo prašymą : „Parodyk mums Tėvą”. Šito nori kiekvienas žmogus. Šiandien to teiraujamasi dar radikaliau: Ar Dievas apskritai egzistuoja? Jeigu Jis egzistuoja – ar galima su Juo bendrauti? Ar galima Dievą bent kiek pažinti? Evangelistas Jonas įdeda į Jėzaus lūpas atsakymą tarsi diptiką dviem lygiagrečiomis dalimis. Dvasios dovana: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją. &lt;&#8230;&gt; a) kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta.”b) o jūs, mokiniai, „ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse”. Jėzaus grįžimas: „Ateisiu pas jus” a) [&hellip;]
- [Kelias pas Tėvą](https://homilijos.kristoteka.lt/kelias-pas-teva/): Tegul neišsigąsta jūsų širdys. Šis Evangelijos skaitinys mus nukelia į Paskutinę vakarienę. Mokinių būrelyje vyrauja tragiška atmosfera – Jėzus paskelbė apie Judo išdavystę, ir šis išėjo į nakties tamsą (Jn 13, 21–30). Vėliau Jėzus sako, jog eisiąs ten, kur jo mokiniai negalėsią sekti (Jn 13, 31–36). Galiausiai Jėzus išpranašauja Petrui, jog šis jo išsižadėsiąs tris kartus tą pačią naktį dar gaidžiams nepragydus (Jn 13, 37–38). Galima suprasti tą baisų nerimą, sugniaužusį mintis ir širdis. Mūsų gyvenime kai kuriais momentais mus taip pat užplūsta siaubingas nerimas. Netikrumai dėl ateities, nepakeliamos negalės, senatvės negalavimai, nepagydomos ligos. Taip pat ir kolektyvinės baimės: nedarbas, smurtas, [&hellip;]
- [Vienintelis ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-ganytojas/): Ketvirtąjį Velykų sekmadienį Bažnyčia kviečia melstis už pašaukimus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. Ant Galilėjos ir Judėjos kalvų visur matome beganančius kaimenes piemenis. Dieną gyvuliai skabo retą augmeniją akmenuotose kalvų atšlaitėse. Naktį daugelis piemenų suvaro savo kaimenes į nemūrytų akmenų aptvarą. Jėzus mums parodo du priešingus veikėjus: piemenį ir vagį. Jie skirtingai patenka į avidę. Vienas perlipa tvorą, o kitas įeina pro vartus. Šiame epizode anaiptol nevaizduojama koks nors idiliškas vaizdelis. Avidė Jėzui nėra rami ir poetiška vieta. Joje reikia gintis nuo plėšikų. Pirmutinis [&hellip;]
- [„Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?”](https://homilijos.kristoteka.lt/argi-musu-sirdys-nebuvo-uzsidegusios/): Kelyje į Emausą Prisikėlusysis tampa Rašto egzegetu, aiškinančiu savo Žodį ir Būtį. Jis nuo pat pradžių yra Žodis, kurio prasmė tik nuo dabar, nuo Prisikėlimo galutinai atsiskleidžia. Čia kalbama apie Mozę, pranašus, kas pasakyta „visuose Raštuose” (Lk 24, 27), o kitoje scenoje Jeruzalėje Jėzus aiškina Vienuolikai, kas parašyta apie Jį „Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse” (Lk 24, 44). Įprastinis tridalis Senojo Testamento knygų suskaidymas – tai perduotojo Žodžio tobulumo nuoroda. Nereikia manyti, kad abiejose scenose vaizduojamas tarsi egzegetinis seminaras; Prisikėlusiojo žodžius galima suprasti kaip esmingą visumą: besiformuojančiai Bažnyčiai tarsi įliejama intuicija, kurios pilnatvė jai tik tolydžio paaiškėja veikiant Sekminių Dvasiai [&hellip;]
- [Jėzus pasirodo bendruomenėje](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-pasirodo-bendruomeneje/): Tos pirmosios savaitės dienos vakare &lt;&#8230;&gt;. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje. Šios dienos Evangelijoje skaitome apie du prisikėlusio Jėzaus pasirodymus, kuriuos skiria aštuonios dienos. Kažkaip spontaniškai esame linkę sutelkti dėmesį į tą antrąjį pasirodymą, skirtą „specialiai Tomui”. Dažnai tapatinamės su juo, tarsi rasdami pasiteisinimą dėl savo tikėjimo trūkumų. Tačiau sąsajos su Tomu neturi trukdyti mums skaityti teksto visumos. Pirmiausia, gyvasis Jėzus neatsitiktinai pasirodo pirmąją savaitės dieną – sekmadienį. Gerai žinome, jog pirmieji krikščionys nesirinkdavo draugėn visomis dienomis. Jie taip pat turėjo savo kasdienį gyvenimą, todėl negalėjo būti visą laiką drauge. Prisikėlęs Jėzus ateina į savaitinį mokinių sambūrį. Klystame [&hellip;]
- [Karalius ant asilaičio](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-ant-asilaicio/): Visi keturi evangelistai pasakoja apie didingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Matas prideda prie įvykio aprašymo keletą svarbių detalių. Jis vienintelis pastebi, kad asilė buvo pririšta drauge su asilaičiu. Asilaičiu bus jojama pirmą kartą, šalia esanti asilė suteikia daugiau saugumo atlikti visiškai naują užduotį naujomis aplinkybėmis. Taip pat vienintelis Matas aprašo sceną, kaip vaikai šaukė šventykloje (21, 15). Šioje scenoje Matas, kaip jam būdinga, pasitelkia Senojo Testamento išmintį. Jis cituoja ištrauką iš pranašo Zacharijo knygos: Didžiai džiūgauk Ziono dukra, garsiai krykštauk dukra, Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, [&hellip;]
- [Lozoriaus kapas](https://homilijos.kristoteka.lt/lozoriaus-kapas/): Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Betanija arabiškai šiandien vadinama „El Azarieh”, tai yra Lozoriaus kaimas. Hebrajiškai „Beithaneiah” reiškia skurdo namai. Alyvų kalno vakarų šlaite, už trijų kilometrų į Rytus nuo Jeruzalės, toje pusėje, iš kur ant Jeruzalės pateka saulė, šio kalno papėdės šešėlyje driekiasi Getsemanės sodas. Betanija – tai šviesos ir bičiulystės oazė. Ten, bičiulių namuose, Jėzus jautėsi laimingas. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!” &lt;&#8230;&gt; Jėzus mylėjo Mortą, [&hellip;]
- [Žinoti ir tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/zinoti-ir-tiketi/): Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Skirtingai nuo kitų stebuklų šį kartą Jėzus neprašomas pagalbos. Jis pats asmeniškai imasi iniciatyvos – Jėzus pamatė. Tai gali tapti paspirtimi mano maldai: Jėzus mato mano išbandymus. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?” Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!” Klausimas, kurį užduoda mokiniai, yra tas pats, ko visais laikais klausiame mes. Blogio akivaizdoje [&hellip;]
- [Apylankomis į tikėjimo kelią](https://homilijos.kristoteka.lt/apylankomis-i-tikejimo-kelia/): Gavėnios ir Velykų laikotarpiu Jono evangelijai, kuri neturi „savo” metų liturginiame ABC cikle, tenka ypatinga vieta. Šiandieniniame skaitinyje ir dviejų tolesnių sekmadienių skaitiniuose pateikiami tarpusavyje susiję ilgi pasakojimai apie samarietę moterį, neregį nuo gimimo ir Lozorių; apimtimi juos pranoksta gal tik šeštojo skyriaus mokymas apie Gyvybės duoną. Visi trys pasakojimai nukreipti į vieną tikslą: tai keliai į tikėjimą Jėzumi. Šią pagrindinę temą šiandieninėje perikopėje lydi keletas šalutinių temų. Moteris. Mokiniai stebėjosi, kad jis „šnekučiuoja su moterimi” (4, 27). Argi tai buvo taip negirdėta? Evangelistas Jonas mini ne tik Jėzaus santykį su Motina, jis pasakoja apie Jėzaus lankymąsi Betanijoje pas Mariją ir [&hellip;]
- [Etapas - taboras](https://homilijos.kristoteka.lt/etapas-taboras/): „Aš buvau visiškas ateistas&#8230; Įėjęs 17 val. 10 min. į Lotynų kvartalo koplyčią ieškoti draugo, išėjau 17 val. 15 min. su kitu, ne šios žemės Draugu. Aš pakliuvau į pasalą, tarsi malonės pasalą, ir išėjau būdamas tikintis katalikas&#8230;”Šitaip kalba Andrė Froissard, Komunistų partijos deputato sūnus, apie savo susitikimą su Viešpačiu. Tačiau po pašaukimo tik prasideda ilgas nuotykis su Dievu. Ne taip lengvai ir greitai pasiekiama Taboro viršūnė, ir pats Taboras tėra etapas kelyje Dievo link. Per šią gavėnią pabandykime susipažinti su kelio etapais, atsižvelgdami į Dievo tautos bei apaštalų patirtį.1-asis etapas: Dievo iniciatyva. Dievas kviečia „Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo [&hellip;]
- [Gundymai ir tikrovė](https://homilijos.kristoteka.lt/gundymai-ir-tikrove/): Kadaise vienas atsiskyrėlis turėjo regėjimą: ant miesto sienos sėdi apsimiegojęs velniūkštis ir žiovauja. Anapus miesto sienos keliolika velnių vaikosi šventąjį dykumos atsiskyrėlį Antaną, stengdamiesi jį nugalėti, tačiau jų pastangos bergždžios. Kokia šios istorijos pamokanti išvada? Miestui, pilnutėliam drungnų krikščionių, pakanka apsimiegojusio velniūkščio, spėjančio visus sukontroliuoti. Kova prasideda tik tuomet, kai krikščionybė išgyvenama rimtai. Tik tuomet prasideda tikrieji sunkumai ir kentėjimai. Todėl, prasidėjus gavėniai, apmąstoma Jėzaus gundymo Evangelija. Tai paraginimas žmonėms, kurių gyvenime už išorinio padorumo slypi neįsisąmoninti gundymai. Ši Evangelija sugriauna miesčioniško teisuoliškumo iliuzijas. Tai labai gluminanti mintis – nejaugi galima pasiduoti tokiems bendriems gundymams? Galbūt ne kartą teisuolio galvoje aidėjo [&hellip;]
- [Naujasis Jėzaus įstatymas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujasis-jezaus-istatymas/): Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais, tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję&#8230;”) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau&#8230;”). Šio sekmadienio skaitinyje pateikiamos keturios antitezės su įžanga, kuri duoda minčiai bendrą kryptį. Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.Jėzus nėra revoliucionierius, norintis viską pakeisti, pradėti iš nieko, tarsi praeitis neegzistavo. Jis nėra konservatorius, nenorintis nieko keisti, tarsi praeityje viskas būtų tobula. Nepamirškime, kad Evangelija pagal Matą buvo skirta krikščionių bendruomenėms Palestinoje ir Sirijoje. Tuo metu ypač aktualūs buvo „evoliucijos” klausimai: ką išlaikyti iš senųjų papročių [&hellip;]
- [Žemės druska – pasaulio šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/zemes-druska-pasaulio-sviesa/): Jūs žemės druska.Žodžius „jūs žemės druska” Jėzus skiria „palaiminimų žmogui” – beturčiui, romiam, nuolankiam, taikdariui, persekiojamam&#8230; Tai labai raiškus ir atviras vaizdinys, imlus daugybei papildomų prasmių. Jėzaus laikais druska būdavo maišoma su trąšomis ir beriama į dirvą, kad būtų geresnis derlius. Šiandien druska vartojama maisto produktams konservuoti: ji sustabdo arba sulėtina produktų gedimą. Tačiau dažniausia druska pagerinamas maisto skonis: be druskos viskas prėska. Kam reikalingas tikėjimas? Kas pasikeis tikint Jėzų ir gyvenant palaiminimais? Jėzus atsako: kad suteiktų gyvenimui skonio! Šiandien žmogus dar labiau negu anksčiau yra paniręs kasdienos banalybėje ir pilkumoje: stereotipiniai gestai, konvejerinis darbas, išbalę veidai dirbtinėje šviesoje, lėkšti pokalbiai, [&hellip;]
- [Palaiminimai](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminimai/): Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną&#8230;Apmąstykime pirmuosius žodžius kaip įžangą į Kalno pamokslą. Matas vaizduoja pradedantį savo viešąją tarnystę Jėzų, apsuptą „mažųjų” žmonių minios. Anksčiau ši minia jau buvo aprašyta: tai visokių ligų bei negalių kamuojami žmonės (plg. Mt 4, 23). Jėzus meilingai žvelgia į suvargusiuosius ir apleistuosius (Mt 9, 36). Šiandien galime įsivaizduoti Jėzaus akis, pilnas užuojautos ašarų dėl visų prislėgtųjų: ligonių, paliegėlių, bedarbių, pašiepiamų moterų, visokiausių vargšų, „muitininkų ir nusidėjėlių”, visų tų ant nevilties slenksčio stovinčių žmonių. Ką gi sako, ką daro Jėzus, išvydęs visa tai? Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas, jis [&hellip;]
- [Pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimas/): Išgirdęs, kad Jonas suimtas&#8230;Paprastai manome, jog mūsų epocha savo smurtu, įkaitų grobimais, žudynėmis, agresijomis yra pati neramiausia iš visų, tačiau Mato evangelija vaizduoja dramatišką Jėzaus gyvenamąjį laikmetį. Būtent tuomet, kai politinis valdovas uždaro į kalėjimą Jėzaus pusbrolį ir šis nebegali toliau pamokslauti, Jėzus imasi&nbsp; darbo. Tam reikia drąsos. Jėzus leidžiasi į pavojingą žygį, taip pat ir jį nuvesiantį į tragišką lemtį. Nusakydamas Jono suėmimą Matas vartoja tą patį žodį, kaip ir aprašydamas Jėzaus kančią: Jonas „buvo išduotas”. Po kelių savaičių Jėzus ištars: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos [&hellip;]
- [Plėšikas išpažįsta karalių](https://homilijos.kristoteka.lt/plesikas-ispazista-karaliu/): Šventė Bažnyčioje buvo įvesta tuomet, kai katalikiškos parapijos Europoje buvo tikrai galingos. Tuo metu pagarbiai žvelgta į Bažnyčios mokymą apie visuomenę, visur dominavo dideli katalikų susivienijimai, sąjungos, bendrijos. Daugeliui tikrai atrodė, kad artinasi Kristaus Karalystė. Svajota netgi apie „Kristų Karalių Karalystėje, kurią sudarytų vien jaunimas”. Tie laikai seniai nuėjo į praeitį, bet šventė liko. Ji turi savo turinį ir prasmę, tačiau bibliškai mąstantys žmonės turi paieškoti naujų jos pagrindų. Beieškančius Lukas atveda po Kryžiumi. Jame juodomis raidėmis ant baltos lentos buvo užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų Karalius” (Jn&nbsp;19, 19). O vis dėlto šis užrašas ilgainiui nevienodai buvo aiškinamas ir nevienodai suprantamas. PILOTAS [&hellip;]
- [Ištverti tikėjime](https://homilijos.kristoteka.lt/istverti-tikejime/): Klausimus apie blogį žmogus tikriausiai sau kėlė per visą savo egzistencijos istoriją. O krikščionybei kartais prikaišiojama, kad ji nenori spręsti blogio problemos pasaulyje, išsisukinėja ir vietoj to siūlo „pigią” paguodą – amžinąjį gyvenimą. Tačiau ir daugeliui krikščionių šie dalykai nėra visiškai aiškūs. Kartais krikščionis pasiduoda pagundai šį pasaulį matyti kaip visiškai blogą ir sugadintą. Pasaulis atrodo kaip kažkas, ką reikėtų kuo greičiau apleisti, į ką nereikėtų kreipti dėmesio laukiant vien tik „ano” pasaulio. Ir priešingai: lygiai taip pat krikščionis gali pasiduoti pagundai žvelgti į blogį tik kaip į neesminį ir laikiną dalyką, ir tuomet viskas jam atrodo nuspalvinta rožinėmis spalvomis. Bet [&hellip;]
- [Penki atsakymai į vieną kvailą klausimą](https://homilijos.kristoteka.lt/penki-atsakymai-i-viena-kvaila-klausima/): Dievas tapo žmogumi. Bet tai nereiškia, kad jis ėmė ir pasidarė „žmogus”. Niekas neegzistuoja kaip kažkoks abstraktas. Yra tik šis konkretus žmogus, su tik jam būdingais individualiais bruožais. Jis konkrečiai čia gyvena, yra konkretus savo laiko žmogus, įaugęs į savo tautos konkrečią kultūrą. Tą patį galima pasakyti ir apie Jėzų, žmogumi tapusį Dievą. Visuomeninės struktūros, kurios anuo metu lėmė vyro ir moters gyvenimą kartu, be abejonės, buvo patriarchalinės. Reikės daugelio metų, kol, veikiamos krikščionybės jos ims keistis. Ir šios dienos Evangelijos skaitinyje neginčijamai vyrauja patriarchalinis Jėzus, kurio niekas – net pats Jėzus – nekvestionuoja. Todėl visiškai blaivia galva galime priimti, kad [&hellip;]
- [Laimės paradoksas](https://homilijos.kristoteka.lt/laimes-paradoksas/): Jėzų supa minia, kurios viduryje – jo mokinių būrys. Jėzus užlipa ant kalno, atsisėda ir kalba. Pasigirsta griežti ir kartu švelnūs žodžiai – palaiminimai. Jėzus užbaigia: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. Šiais žodžiais apibūdinama Visų šventųjų šventės atmosfera. Tai džiaugsmas ir atlygis visiems išgirdusiems palaiminimus ir įtikėjusiems jais. Ši šventė žymi Jėzaus darbų sėkmę. Džiaukimės, nes viskas pavyko, daugybė tikinčiųjų yra Viešpaties džiaugsme. Per visus liturginius metus išgyvendami Kristaus slėpinius, mes pamažu suvokiame, kaip jo asmuo veikia žmonių istoriją. Šiandien mes mėgaujamės Viešpaties veiklos veiksmingumu. Visų šventųjų šventė apima visus – nuo žymiausių iki pačių kukliausių [&hellip;]
- [Dievo teismo viltingai belaukiant](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-teismo-viltingai-belaukiant/): Dalyvaudami Bažnyčios gyvenime dažnai išgirstame žodį psalmė ir nebesuprantame šio žodžio prasmės. Psalmės &#8211; tai Senojo Testamento maldos, kuriomis jau prieš tris ar net keturis tūkstančius metų žmonės garbino, prašė, atsiprašė ir dėkojo Dievui už patirtas malones. Psalmės nebūdavo kaip nors mechaniškai kuriamos, bet tiesiog išaugdavo iš žmogaus su Dievu bendravimo patirties. Dažnai žmogus jausdavosi neteisingai kitų kaltinamas ir savo bylą pristatydavo Dievo akivaizdoje, maldaudamas būti jo teisėju: „Teisk mane, VIEŠPATIE, pagal mano teisumą, žiūrėdamas mano nekaltumo&#8221; (Ps 7, 9). Siracido knygos skaitinys atsiliepia į nekaltojo šauksmą ir pristato mums Dievą kaip teisėją, tačiau visiškai ne taip, kaip mes tai įsivaizduojame. Išgirdę [&hellip;]
- [Toks jau yra mūsų Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/toks-jau-yra-musu-dievas/): „Kad, ko gero, ji neateitų ir manęs neapkultų.&#8221; Kas? Ta našlė? Ji &#8211; teisėją? Tiesiog liaudiško sąmojo kupinas, atrodo, šis mūsų Evangelijos skirsnelis. Jėzus nevengia tokių liaudiškų, kartais ir šiurkštokų posakių. Jėzus nebijo įžeisti pamaldžiųjų, sakydamas, kad išrinktieji įkyriai šaukiasi Dievo per dienas ir naktis. Jėzus nė kiek nesivaržydamas persako ir apie save priešininkų sakomus žodžius: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis&#8221; (Mt&nbsp;11, 19). O ta našlė vis eina ir eina, užsispyrusi prašo tą išpuikusį diktatoriuką apginti ją nuo skriaudiko (3). Jėzus pavartoja visus liaudiškos išminties niuansus. Jis yra tikras pamokslininkas. Prasminis šios parabolės minties smaigalys labai aiškus: [&hellip;]
- [Dėkingumo pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/dekingumo-pamoka/): Pasiklausius šios dienos perikopės, nekyla kitų minčių kaip tik apie dėkingumą. „Kur dar devyni?&#8221; Jėzus peikia tų devynių iš dešimties pasveikusių nedėkingumą ir pagiria vienintelį samarietį, žydų laikomą eretiku, kuris grįžo padėkoti. Be abejonės, gydydamas ligonius, Jėzus nepaisė konfesinių skirtumų. Ir mūsų diakonija neturėtų to daryti. Dėkingumas yra pirmoji, visų bendrai pripažįstama dorybė, kuria beveik remiasi visa visuomeninė tvarka. Bet tikinčio žmogaus dėkingumas yra šiek tiek kitoks: jis yra dvipakopis. Pirmasis adresatas, kuriam padėkojama, yra konkretus, kartu su mumis šioje žemėje gyvenantis geradarys, mūsų istorijoje – Jėzus, savo žodžiu išgydęs dešimtį raupsuotųjų. Todėl ir grįžo dėkingasis samarietis, „dėkodamas parpuolė Jėzui po [&hellip;]
- [Ir Pusdievis, ir niekas](https://homilijos.kristoteka.lt/ir-pusdievis-ir-niekas/): Šios dienos Evangelijos skaitinys atskleidžia dvi skirtingas Jėzaus mokinio puses, nutolusias viena nuo kitos kaip dangus nuo žemės. Pirmojoje skaitinio dalyje Jėzaus mokinys yra nelyginant pusdievis, galįs atlikti tiktai Dievui įmanomus darbus; antrojoje jis – samdinys, niekuomet nesijaučiąs pakankamai padaręs savo ponui ir galiausiai pareiškiąs, kad jis yra niekas. Jėzaus mokinys turi išsitekti tarp šių kraštutinumų, teisingiau: jis turi stengtis juos suglaudinti. Pasakojimas prasideda apaštalų prašymu: „Sustiprink mūsų tikėjimą!&#8221; Koks tikėjimas čia turimas galvoje? Tikriausiai ne tie keli įsakmūs teiginiai, surašyti „Tikiu į Dievą&#8221; maldoje, o tikėjimas, kuris daro stebuklus. Nikodemas sako apie Jėzų: „Niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu [&hellip;]
- [Laikas susikrauti lagaminus...](https://homilijos.kristoteka.lt/laikas-susikrauti-lagaminus/): &#8230;Ir taip ateina laikas susikrauti lagaminus. Nebelieka laiko blaškymuisi ar klaidų taisymui. Turima omenyje, ne banalios kasdienės klaidos ar dėmesio stoka. Neapsakomas vargas, nuostolis – nes visas gyvenimas buvo ne kas kita, o išsiblaškymas be tikslo, be vertybių skalės. Toks gyvenimas yra neautentiška egzistencija. Apie du tokius tipiškus atvejus ir kalbama šio sekmadienio Dievo žodžio liturgijoje: pranašo Amoso įspėjimuose ir Evangelijoje pateikiamame Jėzaus palyginime apie turtuolį. Piemuo iš Tekoa praveria Samarijos rūmų šydą ir aprašo tipiškas sotaus, saldaus gyvenimo, lėbavimų scenas. Gana nuobodus beprasmės egzistencijos paveikslas su besaike gerove, su greitai užmirštamomis linksmybėmis. Suprantamas Amoso, kaip ir kitų pranašų, nepasitenkinimas, nes [&hellip;]
- [Tarnauti Dievui – ar mamonai](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnauti-dievui-ar-mamonai/): Pranašas Amosas buvo didysis teisingumo šauklys, gynęs Dievo įsteigtą ir Sandora įtvirtintą dorovinę tvarką. Jis pliekė karštligiško turtėjimo epochoje (Jeroboamo II karalystės laikotarpiu, 783 – 743 m. prieš Kristų) įsigaliojusias negeroves. Jo akis badė socialinio nuosmukio požymiai. Turtai, suplaukę į nedaugelio tautos vadovų rankas, buvo jų korupcijos priežastis; vargšų išnaudojimas tapo įprastas dalykas; ištobulintos tautinės religijos apeigos teikė patogų prieglobstį ir leido jausti teisuolišką pasitenkinimą savimi. Pranašas ėmėsi griauti šį pavojingą pasitenkinimą. Amosas nešneka mįslėmis ar užuominomis; jo kalba neklaidina ir nesiekia kompromisų. Jis ugningai smerkia vargšų priespaudą, jų apgavystę, taip pat ir pagedusią teisinę sistemą, nebeteikiančią jokios vilties pasiekti teisingumo [&hellip;]
- [Jėzus ieško tavęs](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-iesko-taves/): Pasitaiko, kad kunigui skaitant gražiausią Evangeliją, pavyzdžiui, kad ir šiandien, kaip Jėzus tartum geriausias piemuo ieško paklydusių avių, džiaugiasi nusidėjėlio sugrįžimu, klausytojai sau ramiausiai snaudžia. Evangelija jau dešimtis kartų girdėta, ir iš pirmųjų žodžių aišku, apie ką bus kalbama, todėl be jokio susidomėjimo klausomasi arba svajojama. Nors Evangelija jau daugel kartų girdėta, tačiau vargu ar bent kartą ji suprasta ir pritaikyta. Žiūrėk, ką tik girdėję šią Evangeliją kartoja seną giesmę: “Dievas žmogų užmiršo, nebesirūpina&#8230;”, o ką tik klausėsi, kad Jėzus mumis rūpinasi labiau nei geras piemuo savo avimis. Dėl vieno nusidėjėlio, kuriam net ir blogo linkime, Dievas sielvartauja ir ieško būdų, [&hellip;]
- [Saikingai ar be saiko?](https://homilijos.kristoteka.lt/saikingai-ar-be-saiko/): Kas galėtų nepritarti Jėzui, klausydamas dviejų pavyzdžių “iš gyvenimo”? Vienas paimtas iš privataus tvarkymosi ūkyje, kitas užgriebia platesnius politinius horizontus. Žmogus, norėdamas pasistatyti namą, pirma susiskaičiuoja turimas lėšas, apsvarsto galimybes, numato, kiek kas kainuos. Atsisėdęs skaičiuoja išlaidas, “kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti” (28). Kas veržiasi į didžiąją politiką ir nori pradėti karą, pirmiausia labai rimtai apsvarsto, kiek jis turi kareivių ir kiek jų turi priešininkas, kaip jie ginkluoti – ir vieni, ir kiti. Be to, kad kariuomenė galėtų stoti į kovą, nepakanka vien ginklų. Labai svarbu ir medžiagiškai ją aprūpinti. Taigi jis “pirmiau atsisėda ir svarsto&#8230;” Ir tik po [&hellip;]
- [Išaukštinimas per nusižeminimą](https://homilijos.kristoteka.lt/isaukstinimas-per-nusizeminima/): Vienas fariziejus iškelia vaišes. Į jas pakviestas Jėzus stebi, kaip renkasi iškilmingi svečiai: fariziejai, sadukiejai, Rašto žinovai. Įėję renkasi garbingesnes vietas, nes kiekvienas save laiko geresniu už kitus. Geresnės vietos jau užimtos, o čia dar ateina labai garbingų svečių. Tuomet šeimininkui daug keblumų, nes jis bijo įžeisti naują svečią ar pažeminti ne garbingoje vietoje atsisėdusįjį. Jėzus žiūri ir šypsosi. Kiek žmonės vargsta dėl nereikalingos ambicijos. Tiesa, šių aklų pasipūtėlių neišmokysi, kaip elgtis, jie tik įsižeis ir užpyks, nes išpuikėlio ligai nėra jokio vaisto: “į jį jau blogybė šaknis susileido” (Sir&nbsp;3, 30). Jėzus, žinodamas, kad jo žodžiai bus užrašyti Evangelijoje, pasako palyginimą: [&hellip;]
- [Laimė būti viduje](https://homilijos.kristoteka.lt/laime-buti-viduje/): &#8222;Būti išgelbėtam&#8221; biblinėje kalboje reiškia &#8222;patekti į dangų&#8221;. Priešingi savo prasme posakiai būtų: &#8222;nebūti išgelbėtam&#8221; arba &#8222;netekti dangaus&#8221;. Tačiau tai visiškai nėra tas pats kaip &#8222;patekti į pragarą&#8221;. Šiandieniniame Evangelijos skaitinyje operuojama priešprieša – &#8222;būti lauke&#8221; ir &#8222;būti viduje&#8221;. Reikia iš visų jėgų stengtis &#8222;patekti į vidų&#8221; net ir tuomet, kai durys užrakintos ir kai &#8222;daugelis bandys įeiti, bet neįstengs&#8221; (24). Tuo pačiu įvaizdžiu baigiasi ir Jėzaus kalno pamokslas: &#8222;Įeikite pro ankštus vartus &lt;&#8230;&gt;, nes ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda&#8221; (Mt&nbsp;7, 13 ir t.). Laimė būti viduje aprašoma kaip &#8222;sėdėjimas už stalo Dievo karalystėje&#8221;. Akivaizdu, [&hellip;]
- [Tikėjimo rungtynės](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-rungtynes/): Pirmajame skaitinyje Jeremijo kentėjimai aprašomi taip realistiškai, jog primena Jėzaus kančios aprašymą. Čia nevyksta jokių stebuklų, pagalbon neateina angelų legionai. Jeremijas bejėgis, apleistas, atiduotas į priešų rankas. Savo persekiotojams jis nedaro jokio įspūdžio. Nenuostabu, kad krikščionys įžvelgė jame Kristaus provaizdį. 38-ajame skyriuje skaitome, kad Jeremijas buvo atvestas tautos didikų akivaizdon ir apkaltintas išdavyste. Tai vyko babiloniečių apgulties metais – 587-aisiais metais Jeruzalė buvo paimta. Galima įsivaizduoti įkaitusią to meto atmosferą. Kunigaikščiai pareikalavo Jeremiją nužudyti. Kadangi karalius Cidkijas neišdrįso jiems pasipriešinti, Jeremijas buvo įmestas į šulinį. Vieno dvariškio – Ebed Melecho – jis buvo išgelbėtas. Karalius Cidkijas pasiuntė atvesti pranašą Jeremiją ir [&hellip;]
- [Nuolankioji ir šlovingoji](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolankioji-ir-slovingoji/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp; &nbsp; &#8222;Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas &lt;&#8230;&gt; (Apr&nbsp;12, 1–17). Šis tekstas iš paskutinės Biblijos knygos yra tarsi santrauka viso, kas parašyta apie Mariją Šventajame Rašte. Čia dar kartą pateikiamas didingas &#8222;moters&#8221;, gyvybę duodančios motinos, naujosios Ievos paveikslas. Ji vaizduojama kaip pranašų ir apaštalų karalienė, intensyviai išgyvenanti drauge su Dievo tauta jos džiaugsmus, viltį, bet taip pat ir baimę. Ji yra pranašiškas ženklas, visos išganymo istorijos supratimo raktas. Šis tekstas pasakoja tiek apie Mariją kaip Jėzaus motiną, tiek ir apie Bažnyčią, kurios provaizdis Marija yra. Be [&hellip;]
- [Antroji nakties sargyba](https://homilijos.kristoteka.lt/antroji-nakties-sargyba/): Po Jėzaus įžengimo į dangų, kai Lukas rašė savo Evangeliją, jaunoji Bažnyčia sprendė vis naujas ir gana sudėtingas problemas. Kai kur imta blaiviau žiūrėti į greitai lauktą antrąjį Kristaus atėjimą. Izraelis, kaip tauta, neatsivertė. Užtat misijos pagonių pasaulyje buvo sėkmingos. Visur kūrėsi naujos bendruomenės, bet tai dar nebuvo pasaulinio masto judėjimas. Krikščionys santykinai sudarė tik nedidelę imperijos gyventojų dalį. Ir tąsyk, kaip ir dabar, buvo reikalingas padrąsinantis paguodos žodis: &#8222;Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!&#8221; Be to, ir nebuvo taip žadėta, kad pasaulis greit bus jūsų, o tik sakoma, jog jūs privalote būti žemės druska, pasaulio šviesa ir [&hellip;]
- [Tušti planai](https://homilijos.kristoteka.lt/tusti-planai/): Koheleto knyga toliau rutulioja Jobo knygoje pradėtą atpildo temą. Mokymas apie atpildą pačia paprasčiausia forma reiškia, jog geriesiems turi būti atlyginta, o blogieji nubausti&nbsp;šiame gyvenime.&nbsp;Negana to, tarp kančios ir nuodėmės yra tiesioginis ryšys: jei žmogus kenčia, vadinasi, jis yra nusidėjėlis. Jobas parodė, jog kentėjimas nebūtinai suponuoja kenčiančiojo kaltę. Kentėjimai gali visiškai nepriklausyti nuo kaltės. Tačiau kaip tokiu atveju su atlygiu už teisingą ir dorybingą gyvenimą? Būtent tai ir yra antroji paveikslo pusė, ir čia Koheletas kelia klausimą. Jis pastebi, jog žmogus, netgi teisusis, turėdamas visa, ko geidžia širdis, nėra patenkintas. Koheletas atsisako mechaniško Apvaizdos įvaizdžio. Jo manymu, Dievas nėra griežtas buhalteris, [&hellip;]
- [Viešpatie, išmokyk mus melstis](https://homilijos.kristoteka.lt/viespatie-ismokyk-mus-melstis/): &#8222;Viešpatie, išmokyk mus melstis&#8221;. Be jokios abejonės mokinius žavėjo Jėzaus malda, kaip ir visas jo gyvenimas. Todėl jie prašo savo Mokytojo, kad ir juos išmokytų kreiptis į Dievą. Šitai visada traukė žmogų ir jis visais laikais ieškojo pagalbos ir dvasios vadovų. Vienas iš jų ir buvo Jonas Krikštytojas, kvietęs išrinktąją tautą į atgailą ir raginęs visa širdimi atsigręžti į Viešpatį. Jėzus geranoriškai atsiliepia į Viešpaties prašymą: &#8222;Kai melsitės sakykite: &#8222;Tėve, teesie šventas tavo vardas&#8230;&#8221; Taigi moko taip gerai žinomos &#8222;Tėve mūsų&#8221; maldos, tikrai gražiausios ir dažnai mūsų lūpose skambančios. Ar nuo dabar belieka tik kartoti Jėzaus žodžius? Argi melstis – tai [&hellip;]
- [Tik patarnauti ar tarnauti?](https://homilijos.kristoteka.lt/tik-patarnauti-ar-tarnauti/): Šio sekmadienio skaitiniai pateikia mums du labai įdomius ir net, atrodytų, vienas kitam prieštaraujančius pasakojimus apie vaišingumą. Viešpats (Jahvė) atėjo pas Abraomą trijų pakeleivingų vyrų pavidalu, o tas labai svetingai juos sutiko: padavė vandens kojoms nusiplauti, atnešė užkąsti ir tiesiog šokte šokinėjo apie savo garbingus svečius, o tiksliau – svečią (Viešpatį). Šis Abraomo svetingumas neliko nepastebėtas ir neapdovanotas, nes Viešpats pažadėjo Abraomui palikuonį – sūnų. Kiek kitokia nuotaika Evangelijos pasakojime: Morta kaip ir Abraomas patarnauja, bet nesulaukia iš Jėzaus pelnytos pagarbos ir pelnyto dėkingumo žodžių. O štai darbščiosios Mortos sesuo Marija visą laiką tik sėdėjo prie Jėzaus kojų ir klausėsi jo [&hellip;]
- [Mokytis būti artimu](https://homilijos.kristoteka.lt/mokytis-buti-artimu/): Kalbinęs Jėzų tikrai buvo išsilavinęs ir pažangus žydų teologas, uoliai studijavęs drauge su kitais Įstatymo žinovais. Tarp kitų dalykų buvo nebeaprėpiama gausybė įvairiausių atskirų priesakų, kurių ne tik įvykdyti, bet ir prisiminti buvo neįmanoma. Toje žmonių grupėje, kur jis mokėsi, buvo mėginta visus tuos priesakus nustumti į šalį, pareiškus, kad visa dorovė koncentruojasi ties vienu, būtent meilės įstatymu. Tą pačią mokyklą išėjęs Paulius taip apibendrino savo mokslą: &#8222;Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį&#8221; (Gal&nbsp;5, 14; plg.&nbsp;Mt&nbsp;22, 39). Visi sutarė ir dėl to, kad įsakymų laikymasis turi būti sudvasintas; visa žmogaus dorovė turi plaukti iš širdies, [&hellip;]
- [Kur pjūties šeimininkas?](https://homilijos.kristoteka.lt/kur-pjuties-seimininkas/): &#8222;Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką&#8230;&#8221; Tai labiausiai žinoma ir dažniausiai cituojama mūsų perikopės eilutė. Beveik pažodžiui atpasakotą ją randame ir Evangelijoje pagal Matą (9, 37 ir t.) Beje, Luko Evangelijoje ji atrodo lyg įterptas svetimkūnis, o Matas ją pateikia labai motyvuotai: &#8222;Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens&#8221; (Mt 9, 36). Apmąstydami šį paveikslą ir Matui galėtume prikišti akcentų sukeitimą. Po avių be piemens seka subrendusių javų laukas be darbininkų. Bet kaip tik dėl to, kad piešiamam paveikslui trūksta konteksto, jis savaime įgyja visuminį vaizdą ir tampa skelbimo dalimi. Kartais [&hellip;]
- [Be antenos ir neužmušamas](https://homilijos.kristoteka.lt/be-antenos-ir-neuzmusamas/): Autorius: MONS. J. KAUNECKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Ištraukite iš televizoriaus anteną, ką bematysite? O juk daug žmonių gyvena tarsi be antenos esminiams gyvenimo dalykams… Prieš kiek laiko lankiau ligoninėje 21 metų jaunuolį kataliką. Jo būklė po avarijos buvo labai sunki. Žinojau, ir jis pats sakė: nebedaug liko gyventi. Padariau viską, ragindamas jį priimti sakramentus. Ne! Kukliai pasiūliau nors kartu pasimelsti. Ne! – &#8222;Nors paklausykite mano maldos…&#8221; O jis: &#8222;Kunige, geriau paduokit man cigaretę&#8221;. Mat jis negalėjo pajudinti rankų. Turėjau įstatyti į lūpas, uždegti… Visa, ką kalbėjau, jam buvo tarsi svetima, visiškai nesuprantama, nubėgo kaip vanduo nuo žąsies. Jaunuolis neturėjo antenos amžiniesiems dalykams. Rytą jis [&hellip;]
- [Fanatikas mokytojas, fanatikai mokiniai](https://homilijos.kristoteka.lt/fanatikas-mokytojas-fanatikai-mokiniai/): Reikėtų stebėtis, kodėl klausytojai, visi kaip susitarę, nebėga iš bažnyčios, išgirdę šios dienos Evangelijos žodžius: Kristaus mokiniui neleidžiama pirmiau palaidoti savo tėvą ir tik tuomet sekti Jį. Jeigu žmogus nori būti Jėzaus mokinys, jis privalo palikti šeimą, netgi netaręs atsisveikinimo žodžio. Reikia atminti dar ir tai, kad šie žodžiai buvo sakomi gilų šeimos jausmą turintiems žmonėms. O ir dabar ne vienas besiklausantis šio pamokslo mintyse patars man: &#8222;Kunigėli, įpilk daugiau vandens į savo gėrimą, nes normaliam žmogui neįmanoma jo gerti. Pagaliau ir tamsta, kunige, vargu bau ar būtum toks radikalus&#8230;&#8221; Kaip suderinti šios dienos perikopę su mūsų nenoru būti tokiems radikaliems? [&hellip;]
- [Žaizdos](https://homilijos.kristoteka.lt/zaizdos/): Mes norime būti labai stiprūs, nesužeidžiami. Tai be galo sena žmonijos svajonė. Sakmės, mitai, legendos ir Šventasis Raštas kalba apie tai. Nibelungų giesmėje didvyris Zygfridas nužudo drakoną ir išsimaudo jo kraujyje, kad taptų nesužeidžiamas. Bet jam maudantis liepos lapas prilimpa prie peties. Taip ir lieka pažeidžiama vieta. Arba Achilas – Trojos didvyris ir dievas graikų legendoje. Jo motina Tetidė, norėdama padaryti sūnų nesužeidžiamą, maudo jį Hefaisto ugnyje ir Sticho vandenyse, laikydama už kulnelio. Taip ir lieka pažeidžiama vieta – Achilo kulnas. Panašus Samsonas Senajame Testamente. Jo pažeidžiama vieta – plaukai. Filmai, teatrai, literatūra – pilni neužmušamų herojų. Žmones traukte traukia tokie [&hellip;]
- [Kristaus kūnas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kunas/): Kosminė ostija Įsivaizduokime, kad mažutė balta ostija, padėta ant patenos Mišių aukai, auga ir didėja. Ji plečiasi iki visatos ribų. Jos skaidrus baltumas viską apgaubia, tačiau nepanaikina tų dalykų bruožų. Galiausiai visa visata atrodo kaip didžiulė ostija. Pasaulis ant visatos altoriaus aukojamas Kūrėjui. Ar vaizduotė ne per daug įsisiūbavo? Tokiai galvosenai rastume bendramintį – didįjį Teilhardą de Chardiną. Jis tikėjo Eucharistijos plitimu. Eucharistijos slėpinyje esantis Kristus plinta į begalybę. Per savo meilę ir veiksmingą buvimą Eucharistijoje Kristus sutelkia vienijančią galią, palaikančią visatos vienybę.&nbsp; Pauliaus mintis Nuostabus panašumas sieja apaštalo Pauliaus ir Teilhardo de Chardino mintį. Juos vienija kosminio Kristaus idėja. Tiesa, [&hellip;]
- [Trejybės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-slepinys/): Bene dažniausiai vartojami katechetiniai simboliai, kuriais norima išreikšti Švč. Trejybę, yra trilapis dobilas ar lygiakraštis trikampis. Jais norima pailiustruoti tiesą, kad Dievas yra tuo pačiu metu Trejybė ir Vienybė. Tačiau jie nėra bibliniai. Visi simboliai, kuriais norima atvaizduoti Trejybę, turi bendrą bruožą: jais siekiama parodyti, kad trejybiškumas neprieštarauja vienybei. Tačiau nė vienas simbolis negali visapusiškai perteikti Dievo slėpinio.&nbsp; Tikėjimo pagrindas Iš visų mūsų tikėjimo slėpinių Švč. Trejybė yra pats giliausias ir turtingiausias. Mes niekuomet nebūtume šio slėpinio pažinę, jei jis nebūtų mums apreikštas. Senajame Testamente apie jį aiškiai nekalbama. Išganymo istorijoje mums pirmiausia buvo apreikštas Dievas Tėvas, po to Sūnus, o [&hellip;]
- [Tylus ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/tylus-zenklas/): Sekminių išvakarėse mums pateikiami pasirinktinai penki skaitiniai ir viena Evangelijos ištrauka. Išvakarių Evangelijoje (Jn&nbsp;7, 37–39) yra Dvasios atsiuntimo pažadas. Vaizdžiausiai Sekminių įvykis aprašomas Apaštalų darbuose (2, 1–11), kur Lukas pasakoja apie ūžesį, ugnies liežuvius ir kalbų dovaną. Ar šis Šventosios Dvasios išliejimo atpasakojimas neprieštarauja šiandieniniam Evangelijos skaitiniui? Ne, Dvasios išliejimą lydi ne vien šios apraiškos. Iš Apaštalų darbų sužinome, kad Dvasia išliejama vis iš naujo (4, 31; 8, 17 ir t.; 10, 44; 19, 6). Ne visuomet tai būna kaip regimas ar girdimas ženklas. Šios dienos Evangelijoje (Jn&nbsp;20, 19–23) Dvasios išliejimą lydi ypač tylus ir regimai neišsiskiriantis ženklas. Šiuo požiūriu tai [&hellip;]
- [Liudijimas – išbandymas](https://homilijos.kristoteka.lt/liudijimas-isbandymas/): Luji Evely (Louis Evely) žodžiais tariant, Kristaus Dangun Žengimas labiausiai išryškina mūsų tikėjimo kokybę. Bepigu tikėti, kai esi šalia Jėzaus, matai Jo ženklus, jauti Jo veikimą. Kur kas sunkiau, kai viso to nebėra. Mūsų laikais, galima sakyti, labiausia išryškėja Jėzaus pasitraukimas iš žemės, Jo juntamas nebebuvimas su mumis. Pasaulis vis labiau remiasi materialiomis, o ne dvasinėmis jėgomis. Betgi Jis, žengdamas į dangų, liepia visiems laikams būti Jo galybės liudytojais, lig pat žemės pakraščių (plg.&nbsp;Apd&nbsp;1, 8). Taigi be jokių išimčių! Liudijimas krizinėmis situacijomis ir kasdienybėje – tai tikrasis mūsų tikėjimo išbandymas! Bretanijos Saint Jacut – žvejų kaimelis vandenyno nerijoje. Kartą kyla tokia [&hellip;]
- [„Vėl grįšiu pas jus!“](https://homilijos.kristoteka.lt/vel-grisiu-pas-jus/): Kaip ir praėjusį sekmadienį, šiandien girdime Jėzaus žodžius, pasakytus Paskutinės Vakarienės metu. Tai bene reikšmingiausi ir brangiausi Jėzaus pasakyti žodžiai. Reikia pripažinti, jog bendras įspūdis, juos išklausius, gana netikras. Mus kiek glumina tai, jog nesilaikoma mums įprastos loginės pasakojimo sekos. Atrodo, kad Viešpats skuba nuo vienos temos prie kitos, o šių minčių niekas tiksliai nesusieja. Vis dėlto kiekvienas sakinys yra svarbus ir vertas gilesnio išplėtojimo. Pirmiausia norime suprasti ryšį tarp Žodžio, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Atrodo, jog Evangelijoje tuo pat metu kalbama apie vieną ir apie keturias skirtingas tikroves. Tokia galėjo būti ir Viešpaties valia: pasakojimas sukonstruotas taip, jog jo prasmė [&hellip;]
- [Visa nauja](https://homilijos.kristoteka.lt/visa-nauja/): Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis &#8222;naujas&#8221;. Jonas kalba apie &#8222;naują dangų ir naują žemę&#8221;, regi &#8222;naująją Jeruzalę&#8221;, o Kristus skelbia &#8222;naują įsakymą&#8221;. Būtent Velykų paslapties šviesoje žodis &#8222;naujas&#8221; atskleidžia savo esmę ir svarbą krikščionio gyvenime. Visokio naujumo šaltinis yra Kristaus prisikėlimas; šis naujas įvykis leidžia viskam atsinaujinti. Per Jėzaus prisikėlimą ir mes įžengėme į naują gyvenimą. Kuo visa tai paremta? Vėl prisiminkime Evangeliją. Išganytojas sako: &#8222;Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. &lt;&#8230;&gt; Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte&#8221; (Jn&nbsp;13, 33–34). Naujumas glūdi meilėje! Tačiau kodėl Jėzus pavadino tai nauju įsakymu, [&hellip;]
- [Per motiną Mariją – artyn prie išganytojo Kristaus](https://homilijos.kristoteka.lt/per-motina-marija-artyn-prie-isganytojo-kristaus/): Šią Motinos bei maldų už dvasininkus ir pašaukimus dieną Evangelija mums pateikia ištrauką, kurioje Viešpats Jėzus vaizduojamas kaip gerasis Ganytojas, besirūpinantis savo avelių amžinuoju likimu. Įsidėmėtina, jog pirmieji Kristaus žodžiai pabrėžia išskirtinį tikinčiųjų priklausomumo Išganytojui būdingą bruožą: žmonės, kurie klauso Jėzaus balso, yra jo avidės avys ir tikri jo sekėjai. Šiame kontekste žodis &#8222;klauso&#8221; turi labai svarbią reikšmę. Tai ne vien pastačius ausis klausyti maloningų Dievo Sūnaus žodžių. Nors Viešpaties kalbos įdėmus klausymas yra pirmoji dvasinio gyvenimo pakopa, tačiau &#8222;jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, [&hellip;]
- [Tai – Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/tai-viespats/): Iki Sekminių kiekvieną sekmadienį skambės liturginiai skaitiniai iš Jono evangelijos. Šiandien 21 skyriuje kalba jau nebe evangelistas Jonas, bet vienas iš jo mokinių. Tai savotiškas&nbsp;post scriptum&nbsp;Jono evangelijai. Kas buvo tasai mokinys? Iš minčių dėstymo galima numanyti, kad tai ne koks įžvalgus dogmų sergėtojas, o veikiau sielovadininkas, turintis aiškią katecheto gyslelę. Tai įrodo daugybė trumpų tiesioginės kalbos sakinių, kurie gali labai įtaigiai byloti kiekvienam vaikui. &#8222;Einu žvejoti.– Ir mes einame su tavimi.– Vaikeliai, ar neturite ko valgyti? – Ne. – Juk tai Viešpats. – Atneškite ką tik pagautų žuvų.– Eikite šen pusryčių!– Kas tu esi?– Simonai, ar myli mane? – Ganyk mano [&hellip;]
- ["Mes matėme Viešpatį"](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-mateme-viespati/): Šiuolaikiniai žmonės, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį, mėgstame didžiuotis įvairiose srityse didesniu gamtos procesų vyksmo, kūrybinių galių vystymosi, pereinant vis naujus pažinimo labirintus, supratimu. Esame racionalūs ir kritiški, vadovaujamės naujausiu mokslo žodžiu. Žvelgdami į praeitį, dažnai ją pamirštame arba nuvertiname. Mes nesame tamsūs ir naivūs, kaip senesnių laikų žmonės, kurie tikėjo velniais, raganomis, vaiduokliais ir stebuklais. Kyla klausimas: iš kur mes semiamės dvasinės patirties ir išminties? Kas atskleidžia mūsų sielose tikėjimo gyvumą ir Dieviškosios šviesos spinduliavimą? Pagaliau, kaip galėtume pasiekti savo galutinį tikslą – amžinąją laimę? Šiuos visus klausimus mums lengvai padeda išspręsti praeitis, kupina dvasinės patirties ir išminties. Nors ir anksčiau, [&hellip;]
- [Matyti ir tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/matyti-ir-tiketi/): A. de Sent-Egziuperi &#8222;Mažajame Prince&#8221; lapė patiki Mažajam Princui paslaptį: &#8222;Gerai matyti galima tik širdimi. Esminiai dalykai nematomi akimis&#8221;. Mažasis Princas pakartojo šį sakinį, kad geriau įsimintų. Mes taip pat pritartumėm šiam teiginiui, nereikalaudami tam kokio nors griežto pagrindimo. Šį teiginį paprasčiausiai patvirtina gyvenimo patyrimas. Jeigu kas nors reikalautų patvirtinti šią tiesą, tai reikštų, kad jis tiesiog nesuprato jos – ir veikiausiai nebesupras. Dauguma gyvenimo patyrimų yra taip pat ir mūsų tikėjimo patyrimai. Negana to, tikėjime šie patyrimai susiję su tikėjimo apsisprendimu. Tai rodo šiandieninė Evangelija. &#8222;Mažajame Prince&#8221; įvardijamas &#8222;matymas širdimi&#8221; gali padėti suvokti &#8222;matymą tikėjimu&#8221;. Marija Magdalietė viena išsiruošia prie [&hellip;]
- [Jėzus, kryžius ir mes](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-kryzius-ir-mes/): Dramatiška Viešpaties Jėzaus Kristaus Verbų kančios istorija. Kiekvieną kartą, kai ją apmąstome, ji suteikia naujų įžvalgų, padedančių mums stebėti save Dievo šviesoje ir pripažinti, jog kartais ir mūsų pačių mintys, žodžiai ir poelgiai tam tikru požiūriu yra panašūs į Išganytojo kankintojų veiksmus. Vienašališka nuomonė, esą tik Jėzaus persekiotojai, kaip antai fariziejai, Erodas, Pilotas ir kiti jų parankiniai, yra didieji Kristaus mirties kaltininkai, nėra teisinga. Viešpats Jėzus, įžengdamas ant asilaičio į Jeruzalę, savo kukliu ir nuolankiu elgesiu paliudijo ne tik žydų sveikintojų, kurie Jėzų sutiko žodžiais: &#8222;Osana Dovydo Sūnui&#8221;, o paskui rėkė: &#8222;Ant kryžiaus jį&#8221;, širdžių susiskaldymą, bet taip pat ir mūsų, [&hellip;]
- [Viešpaties žodžiai smėlyje](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-zodziai-smelyje/): Mūsų gavėnia ritasi į pabaigą. Nemažai prisiklausėme šventų, pakilių žodžių apie atgailą, atsivertimą, Dievo gailestingumą ir meilę. Vieni mūsų sąžiningai laikėmės pasninko dienų, stengėmės pažaboti savo užgaidas, dažniau užsukdavome į bažnyčią ar sukalbėdavome papildomą maldelę. Kiti paprasčiausiai gyvenome kaip gyvenę, negalėdami užčiuopti savyje gavėnios pulso, per daug nesisielodami dėl išgertos taurelės ar penktadienį sukramsnoto kepsnio, gal tik truputį pavydėdami tiems, kurie moka atgailauti, pasikeisti, tapti dvasingais. Ir vieni, ir antri laikome save tikinčiais katalikais ar bent jau ne bedieviais. Ir vieni, ir antri sekmadieniais susitinkame po tuo pačiu bažnyčios stogu, per ramybės palinkėjimą vienas kitam paspaudžiame ranką ar nusišypsome kaip žmonės, [&hellip;]
- [Kuris sūnus pražuvėlis?](https://homilijos.kristoteka.lt/kuris-sunus-prazuvelis/): Evangelisto Luko papasakotą istoriją apie sūnų palaidūną galima pavadinti literatūros šedevru. Pasakojimo kompozicija, nepaprastas atskirų žodžių bei sakinių minties krūvis, lakoniškas scenų iškalbingumas daro jį neprilygstamą kūrinį. Kai kas šiai Evangelijos perikopei duoda antraštę &#8222;Gailestingasis tėvas&#8221;. Ją galėtume pavadinti dar ir &#8222;Skirtingi broliai&#8221;. Šie pavadinimai suteikia pasakojimui kitokių akcentų. Šis Evangelijos pasakojimas tūkstančius kartų buvo kartojamas pamoksluose apie išpažintį. Šiam tikslui jis atrodo labai tinkamas: kalbama apie nusidėjėlį ir nuodėmiavimą su paleistuvėmis; praregima ir atsiranda noras grįžti pas tėvą; ištariamas prisipažinimas &#8222;Tėve, nusidėjau dangui ir tau&#8221;; galiausiai suteikiamas atleidimas ir nusidėjėlis priimamas atgal į tėvo namus, tai yra – Bažnyčią. Viskas, [&hellip;]
- [Nuolatos atsiversti](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolatos-atsiversti/): Įvadas. Visiems žmonėms suprantama, kai policija suima įtariamą asmenį ir po sąžiningo, įstatymais pagrįsto teismo nusikaltėlis pasodinamas kalėjiman. Taip pat suprantama, jeigu besikėsinantį pikta daryti &#8222;žuliką&#8221; ištinka nelaimė. Dažnai įsivaizduojama, kad netvarkingai gyvenęs žmogus teisėtai nusipelnė ligos, nelaimės, kažkokio skausmo ar nelemtos mirties. Tokia pažiūra galioja, nors daug piktai ar nesąžiningai pasielgusių žmonių lieka nenubausti. Iš patirties valstybėje, darbovietėje, mokykloje ir šeimoje esame padarę išvadą, kad nusikaltusio laukia bausmė. Auklėtojai mus yra išbarę, kartais davę diržo, pastatę į kampą, esame mokėję baudas dėl eismo netvarkos. &#8222;Dievas nubaus, – sakome, – jei ne šiame pasaulyje, tai amžinybėje.&#8221; 1. Jėzaus pažiūra. Iš Dievo [&hellip;]
- [Dangaus pilietis](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-pilietis/): Įvadas.&nbsp;Būdingai turtingi gavėnios skaitiniai šiandien mūsų tikėjimo akimis rodo du vaizdiniu, papildytu apaštalo Pauliaus džiaugsmu, kai Evangeliją priėmę tikintieji tvirtai Viešpatyje gyveno. Argi Abraomas ir trys Viešpaties Jėzaus pagrindiniai mokiniai išgyveno ne kažką panašaus į mūsų patirtį, kai gyvenimo sąlygos, išgyvenimai mus kviečia naują žingsnį žengti, kita mintimi į save ir į Dievą žvelgti? 1. Iš tamsos į šviesą.&nbsp;Be abejo, glaustai pateikti Senojo bei Naujojo Įstatymo reginiai buvo nuostabi Dievo patirtis, kurios tegalime Šventojo Rašto veikėjams pavydėti. Nors nesame patyrę stebuklingo Evangelijos atsimainymo ar Pradžios knygos perteikto akivaizdaus pokalbio su visų žmonių Dievu žvaigždėtą naktį, visi esame žengę iš tamsos į [&hellip;]
- [Pamaldūs gundymai](https://homilijos.kristoteka.lt/pamaldus-gundymai/): Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys palieka daug neatsakytų klausimų. Kaip atrodė tas velnias? Ką jis galėjo padaryti Jėzui? Iš kur tas teatrališkas jo sugebėjimas parodyti visas pasaulio karalystes? Tačiau mums rūpi atsakymai ne į šiuos klausimus. Mes norime pažvelgti į gundymo tikrovę, pasikartojančią įvairiausiomis formomis, laiko ir vietos aplinkybėmis. Būdami Jėzaus mokiniai mes taip pat neišvengiame pagundų. Kaip, vadovaudamiesi savo Mokytojo pavyzdžiu, galime ir privalome su jomis dorotis? Atkreipkime dėmesį į kelis visiems gundymams bendrus bruožus. 1. Kiekvienas gundymas būna prisidengęs gėriu, neretai netgi apsigobęs religiniu rūbu, remiasi Šventojo Rašto mintimis. &#8222;Juk Tu esi Dievo vaikas, jo mylimas, gal net lepinamas. Esi [&hellip;]
- [Atpildas ir gailestingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/atpildas-ir-gailestingumas/): Pirmojoje Samuelio knygoje gausu pasakojimų apie varžybas tarp Sauliaus ir Dovydo. Saulius iš pavydo tampa priešiškas Dovydui: Dovydas pranoko jį kovų laimėjimais. &#8222;Saulius užmušė savo tūkstančius, Dovydas savo dešimtis tūkstančių&#8221; (1&nbsp;Sam&nbsp;18, 7). Kai Saulius nusprendžia užmušti Dovydą, pastarasis priverstas bėgti. Šios dienos skaitinyje aprašoma, kaip Dovydas užklumpa miegantį Saulių ir turi progą atimti Sauliui gyvybę. Tačiau jis atsisako keršyti iš pagarbos Sauliui, kaip Viešpaties pateptam karaliui. Pranašas Samuelis patepė Saulių karaliumi ir šiuo patepimu jis tapo šventu asmeniu. Netgi nepaisant to, jog vėliau Saulius pasirodė esąs nevertas karalystės. Dėl šios priežasties Dovydas gerbia Saulių ir nenori kelti prieš jį rankos. Gailestingumo [&hellip;]
- [Lygumos pamokslas](https://homilijos.kristoteka.lt/lygumos-pamokslas/): Lyg ir labiau esame įpratę girdėti palaiminimus, perduotus mums šv. Mato. Tą Mato evangelijos vietą dar vadiname &#8222;Kalno pamokslu&#8221;. Šiandien, kad iki galo išgirstumėm Jėzaus apreiškimą, Bažnyčia skaito palaiminimus, užrašytus ir perduotus mums šv. Luko. Tai &#8222;Lygumos pamokslas&#8221; – Jėzus nužengė nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Kaip Mozė (19,21), Jėzus nužengia nuo kalno, kur buvo sutikęs Dievą. Prieš paskelbdamas kažką labai svarbaus, Jis visą naktį praleidžia melsdamasis (Lk&nbsp;6, 12). Ir susirinkusiai miniai – ligoniams, vargšams, netyrųjų dvasių varginamiems, beturčiams – Jėzus paskelbia palaiminimą. Paskelbia laimę ir džiūgavimą, paskelbia, kad jų ašaros pavirs juoku, jų alkis bus pasotintas, jų paniekinimas virs [&hellip;]
- [Dievo pašauktasis – Viešpaties žvejys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-pasauktasis-viespaties-zvejys/): Parenkant Evangelijų skaitinius pagal liturginių metų ciklą, veikiausiai buvo vadovaujamasi dviem kriterijais: pirma, parinktos ištraukos, kurios randamos tik Luko knygoje, antra, parinktos temos ir tekstai, aptinkami ir kitų Evangelijų knygose, bet Evangelijoje pagal Luką kažkaip kitaip, ypatingai nušviečiami. Pastarajam atvejui būdingas Luko pasakojimas apie Jėzaus mokinių pašaukimą sekti jį. Morkus ir Matas šį įvykį nusako labai glaustai: Jėzus eina palei Galilėjos ežerą, mato žvejus ir pakviečia: &#8222;Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais&#8221; (Mk&nbsp;1, 16-20;&nbsp;Mt&nbsp;4, 18-22). Iš evangelisto Jono galima suprasti, kad pirmieji Jėzaus mokiniai jau buvo išėję tam tikrą pradinį teologinį apmokymą Jono Krikštytojo mokinių būrelyje, žodžiu, buvo neabejingi [&hellip;]
- [Meilės kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-kelias/): &#8222;Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.&#8221; Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais iš&nbsp;Laiško Korintiečiams&nbsp;prasideda viena gražiausių Šventojo Rašto vietų – vadinamasis Himnas meilei. Tikrai, šis kelias pranoksta visus kitus kelius. Tikra yra tai, kad meilė – svarbiausias žmogiškosios būties dalykas. Vienintelis klausimas, kurį kelia sau žmonės ir į kurį taip sunku atsakyti,– kas toji meilė ir kaip mylėti. Tai yra dalykas, kurio mums patiems labiausiai reikia ir kurį mes norėtume gausiai skleisti kitiems, tačiau tuo pat metu šio dalyko mums nuolat stinga ir mes dažnai prastai jį įgyvendiname. Nuo to, kaip esame mylimi ir kaip savo ruožtu sugebame perteikti meilę, priklauso tiek [&hellip;]
- [Dievas tapo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-tapo-zodis/): Šį sekmadienį, &#8211; o ir ateinančius, &#8211; mes išgirsime žodžius apie Jėzų, kuris ima skelbti savo mintis gimtajame krašte, Nazarete. Apie tai pasakoja ir Matas su Morkumi, bet Luko pasakojimas yra išsamesnis. Visų pirma jis pradeda nuo viešojo&nbsp; Jėzaus gyvenimo pačios pradžios. Beje, jis taip pat žino, jog Jėzus jau yra sakęs pamokslus&nbsp; daugelyje Galilėjos sinagogų ir kad “visame krašte pasklido apie jį garsas” (4, 14), kad Kafarnaume jis padaręs nuostabių&nbsp; darbų (4, 23), tačiau šis skelbimas gimtajame Nazarete yra ypatingas tuo, kad tai &#8211; nelyginant programinė visos Jo veiklos apžvalga. Šio sekmadienio Žodžio liturgijos sudarinėtojai, prieš pradėdami apžvalgą, dar kartą [&hellip;]
- [Ženklas ir reikšmė](https://homilijos.kristoteka.lt/zenklas-ir-reiksme/): Mūsų kasdieniniame gyvenime tiek daug ženklų, jog mes nebesuspėjame jų apmąstyti, o tiesiog priimame kaip duotybę. Mūsų keliai ir gatvės nusėtos eismo reguliavimo ženklais, pakelėse pilna reklaminių skelbimų bei ženklų. Automobilio vairuotojas lemputės žybsniais rodo numatomą manevrą. Rankos mostu pasveikiname sutiktą draugą. Kiekvienas skaičius ar raidė yra komunikacijos priemonė. Mūsų šiandienos visuomenės gyvenimas būtų neįsivaizduojamas be komunikacijos ženklų. Prieš keletą dešimtmečių kanadietis mokslininkas ir rašytojas Marshall McLuhan vaizdžiai atskleidė, kaip masinės informacijos priemonės, kinas, radijas ir televizija pavertė pasaulį tarsi didžiuliu kaimu. Elektroninės komunikacijos priemonės leidžia sužinoti naujienas iš kito pasaulio krašto greičiau, negu iš lūpų į lūpas perduodamos gatvės kaimynų [&hellip;]
- [Mūsų Viešpaties krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-viespaties-krikstas/): Šiandien mes švenčiame Jėzaus krikštą, pirmą viešą jo gyvenimo įvykį. Jonas Krikštytojas skelbė dykumoje atsivertimo krikštą, Viešpaties valia visus žmones ragindamas atsiversti, nes “atėjo metas”. Priimdamas Jono krikštą Jėzus pradėjo savo viešąją pamokslininko ir stebukladario veiklą. Jau nuo seno Zacharijo ir Elzbietos sūnus Jonas, Jėzaus giminaitis, pranašavo artimą Mesijo atėjimą ir krikštijo Jordano upėje. Visi Judėjos ir Jeruzalės žmonės bėgo Jo klausytis, nes daugybė tikėjo, jog jis ir yra lauktasis Mesijas. Jono Krikštytojo vykdytasis krikštas anaiptol nebuvo kokia nors išskirtinė apeiga. Priešingai, panašiai elgėsi pamaldūs žydai, norėdami pakeisti savo gyvenimą ir išsivaduoti iš dvasinės vidutinybės. Jie krikštydavosi, patvirtindami savo troškimą tobulėti [&hellip;]
- [Kaip kas reagavo?](https://homilijos.kristoteka.lt/kaip-kas-reagavo/): Apie kūdikį su Motina Marija būriuojasi keturios žmonių grupės. Tie žmonės labai skirtingai reaguoja į žinią, kad gimė naujas žydų karalius. Erodas.&nbsp;Jis atstatė romėnų sugriautą Jeruzalės šventyklą, puoselėjo joje vykstančias apeigas, kurioms grožiu ir puošnumu negalėjo prilygti joks kitas kultas, praktikuojamas kaimyninėse šalyse. Jį žeidžia atvykusių iš Rytų šalies išminčių klausinėjimai apie užgimusį naują žydų karalių. Išminčių klausimas pataikė į jautriausią vietą. Be abejonės, jis daug yra girdėjęs apie naują karalių, kurį yra žadėjęs atsiųsti Dievas. O iš esmės ar tikėjo jis Dievą? Vargu. Jeigu ir yra koks dievas, tai jis galbūt yra kaip vienas šio pasaulio valdovų, o jo galybė [&hellip;]
- [Marija svarstė savo širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/marija-svarste-savo-sirdyje/): Daugelis iš tų, kurie, Jėzui gimstant, atliko vienokį ar kitokį vaidmenį, šiandien&nbsp; įrašyti į Katalikų Bažnyčios šventųjų kalendorių. Tai Zacharijas ir Elzbieta, trys išminčiai, Simeonas ir Ona, pagaliau nekaltieji vaikeliai kankiniai. Tik kažkodėl tų Betliejaus piemenų niekas niekur nemini? O jie juk buvo regėtojai, jie pirmieji pakilo į kelionę ieškoti Jėzaus: “Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas įvyko” (Lk&nbsp; 2,15). Negi jie tylėjo, išgirdę iš angelo nuostabią žinią? Jie džiūgavo, kiekvienam sutiktam kalbėjo apie tai. Jie buvo tikrieji evangelistai, Gerosios Naujienos skelbėjai. Suradę Jėzų “piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą”, dėkodami už savo išrinkimą. O gal jie buvo tik smalsūs paviršutiniški [&hellip;]
- [Šventoji šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-2/): Kalėdų šventės dar nesibaigia. Bažnyčia, švęsdama Šventosios Šeimos šventę, nori mums atskleisti meilę, besireiškiančią mūsų žmogiškosiose bendruomenėse, ypač šeimos bendruomenėje. Per vieną įvykį Juozapo, Marijos ir Jėzaus šeimoje Viešpats nori mums parodyti kokie privalo būti santykiai šeimos gyvenime apskritai. Lukas mums atpasakoja įvykį toje šeimoje, kuri yra pavyzdys visoms kitoms pasaulio šeimoms. Pagal tradiciją aplankant Jeruzalės šventyklą dvylikametis Jėzus pradingsta. Juozapas ir Marija jo aktyviai ieško, kol pagaliau po trijų dienų suranda. Evangelistas ypač sutelkia dėmesį į jų susitikimo metu įvykusį dialogą, kuris veikiau yra apsikeitimas klausimais tarp Jėzaus ir jo Motinos. Pirmiausia Marija išreiškia savo rūpestį: ji, kaip ir Juozapas, [&hellip;]
- [Viešpats lenkiasi prie manęs](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-lenkiasi-prie-manes/): Kasmet Kalėdos, nepaisant viso švenčių šurmulio, mus grąžina prie Jėzaus Kristaus asmens paslapties kaip prie šaltinio, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Nors tai Asmenybė, kuria buvo intensyviai abejojama, ar ji realiai egzistavo. Per daug tendencingos žinios apie tą asmenybę – jo susižavėjusių mokinių liudijimas, todėl neobjektyvus, šališkas&#8230; O kitų šaltinių kalba labai fragmentiška, skurdi&#8230; Bet vis dėlto nė apie vieną iš to meto galingiausios Romos imperijos užkampių – kokia buvo Palestina – ir to užkampio nežymaus kaimelio (koks buvo Nazaretas) nežymų amatininką – ne tik kad draugai ir pasekėjai, bet ir skeptikai, ir net priešai, nėra palikę raštuose tiek užuominų, kiek [&hellip;]
- [Kūdikis šoktelėjo iš džiaugsmo](https://homilijos.kristoteka.lt/kudikis-soktelejo-is-dziaugsmo/): Keturi žmonės švenčia prieškalėdį. Švenčia taip džiugiai ir nuoširdžiai, kad iš jų galime tik mokytis. Iš tų keturių&nbsp; du dar negimę, tačiau tie negimusieji būsimajai šventei netgi svarbesni už tas dvi suaugusias moteris. Apmąstymui surikiuokime tuos keturis asmenis pagal amžių. Iš jų vyriausia yra Elzbieta. Ji jau tikrai senyvo amžiaus. Nors niekas nebetikėjo, kad ji galėtų susilaukti įpėdinio, ji tampa motina. Ji anaiptol nėra sudžiūvusi, raukšlėta senutė, bet pilna gyvybės motina. Ji vienintelė iš tų keturių, pasak Luko, garsiai kalbėjusi. Ne vien kalbėjusi, o balsiai sušukusi&nbsp; iš džiaugsmo, iš netikėtumo, iš susižavėjimo ir užsidegimo: “Iš kur man&nbsp; ta garbė, kad mano [&hellip;]
- [Krikštytojas kreipiasi į mus](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstytojas-kreipiasi-i-mus/): Šiandien mums darosi vis aiškiau, jog negalima išskirti kokio nors vieno Jėzaus paveikslo ir tvirtinti, jog tik jame Jėzus pavaizduotas objektyviai, tai yra toks, koks jis iš tikrųjų yra. Kiekvienas evangelistas pabrėžia tai vieną, tai kitą Jėzaus bruožą, kiekvienas vaizduoja jį savaip. Todėl nenuostabu, kad ir evangelisto Luko Jonas Krikštytojas savo būdo bruožais yra kitoks negu Mato ar Jono vaizduojamasis. Skiriasi ir jo išorės aprašymas. Lukas nupasakoja jį ne kaip vilkintį kupranugario vilnų apdaru ir besimaitinantį skėriais dykumos atsiskyrėlį. Evangelistas pasitenkina pažymėdamas, jog šis žmogus, nuo vaikystės “gyveno dykumoje” (1, 80), “nevalgė duonos, negėrė vyno” (7,33), nenaudojo “jokių svaigalų” (1, 15). [&hellip;]
- [„Taisykite Viešpačiui kelią!”](https://homilijos.kristoteka.lt/taisykite-viespaciui-kelia/): Vienas iš Viešpaties kalbėjimo būdų yra bažnytinė liturgija. Pabandykime įsiklausyti, ką mums byloja Advento&nbsp; liturgija. Čia nuolat sutinkame tris asmenybes: pranašą Izaiją, kuris skelbė, jog ateis Viešpats, kuris surinks savo tautą ir rūpestingai ją globos; Joną Krikštytoją, kuris nukreipė savo klausytojų žvilgsnį į Kristų, kaip pasaulio nuodėmę naikinantį aukos avinėlį, ir Mariją, kuri ištarė Fiat ir per ją atėjo pasaulio Išganytojas &#8211; gyvenimo šviesa. Visi jie yra talkininkai, padedantys pasirengti Jo atėjimui&#8230; Šios dienos liturginių skaitymų pagrindinė mintis – taisykite Viešpačiui kelią. Tą raginimą&nbsp; skelbia Izaijas, jį kartoja Jonas Krikštytojas. Izaijas konkrečiai sako, kad reikia nulyginti kalvas, užpilti duobes ir ištiesinti, [&hellip;]
- [Dievo įstatymas. Šv. Maksimas Išpažinėjas](http://gyvojiduona.lt/index.php?page=meditacija-c-5-velyku-sekmadienis): Gerasis Dievas seniai per įstatymą ir pranašus žmonėms įsakęs vieniems kitus mylėti, laikų pabaigoje iš meilės žmonėms pats savimi šį įstatymą išpildė tapdamas žmogumi. Dievas mus pamilo ne tik kaip save patį, bet daugiau nei save patį&#8230;
- [Benediktinų homilija. B. de la Borderie OSB](https://www.palendriai.lt/aktualijos/homilija/450-iv-velyk%C5%B3-sekmadienis-homilija-c-metai-2016.html): Sulaukę Velykų laiko vidurio, šiandien švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį. Ezekielio knygoje Viešpats priekaištavo Izraelio ganytojams dėl jų nusikaltimų&#8230;
- [Popiežiaus Pranciškaus žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga](https://lvk.lcn.lt/naujienos/,505): Nors mūsų laikais vis dar pučia šalti karo ir priespaudos vėjai ir dažnai susiduriame su poliarizacijos reiškiniais, Bažnyčioje inicijavome sinodinį procesą: jaučiame būtinybę eiti kartu, ugdyti klausymosi, dalyvavimo ir dalijimosi santykius&#8230;
- [Manosios avys](https://homilijos.kristoteka.lt/manosios-avys-v-kaknevicius/): I. Pirmame skaitinyje girdėjome, kaip apaštalai Paulius ir Barnabas priekaištauja pavydo apimtiems žydams: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo Žodis;&nbsp;kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais Amžinojo Gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“ (Apd 13, 46). Kaip dažnai žmonių gyvenimai keičiasi per pavydą. Gal kam teko skaityti knygą „Septynios mirtinos nuodėmės“skirta tiems,&nbsp;kas suvokia griaunamąją nuodėmės galią, trokšta pažinti jos prigimtį ir&nbsp;ketina stoti į rimtą kovą su ja. Kevinas Vostas&nbsp;(g. 1961) –&nbsp;JAV psichologas, lektorius&nbsp;savo&nbsp;mintis grindžia didžio viduramžių teologo Šv. Tomo Akviniečio įžvalgomis,&nbsp;Evagrijaus Pontiečio, Šv. Jono Kasijono, romėnų rašytojo Prudencijaus, Šv. Jono Klimako, Šv. Grigaliaus Didžiojo&nbsp;ir kitų įvairių amžių iškilių šventųjų [&hellip;]
- [Gerasis Ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/gerasis-ganytojas-v-sidaras/): Gerojo ganytojo paveikslas, kurį šiandieną primena Evangelija, yra paimtas iš Kristaus laikų ūkinės veiklos. Avių ūkis buvo daugelio ano krašto žmonių pragyvenimo šaltinis. Šis ūkis buvo labai paprastas. Vasaros metu avių banda būdavo išleidžiama į ganyklas ir jose pasilikdavo iki vėlyvo rudens. Nakčiai avis sugindavo į aptvarus, kad žvėrys ar vagys, pasinaudoję tamsa, jų nepagrobtų. Iš akmenų būdavo sukraunama tvirta siena, kurios vienoje vietoje įrengiami saugomi vartai. Švintant prie aptvaro ateidavo avių ganytojas, kuriam sargas atkeldavo vartus, ir jis, savąsias šaukdamas vardais, išsivesdavo į ganyklą. Atsitikdavo, kad naktį aptvarą užpuldavo plėšikai, kurie, naudodamiesi tamsa, įsibraudavo pro užtvarą ir padarydavo kaimenei didelių [&hellip;]
- [Ar myli mane? Kard. S. Tamkevičius](http://kaunas.lcn.lt/08/arkivtekstai/iki2002m/velykos3-c2001.html): Apaštalas Jonas yra aprašęs Jėzaus pasirodymą ant Tiberiados ežero kranto (Jn 21). Su savo mokiniais jis valgė tik ką sugautą žuvį, po to kreipėsi į Petrą: „Simonai, ar myli mane?” Šį klausimą Jėzus pakartojo tris kartus ir Petras tris kartus patvirtino mylįs savo Mokytoją&#8230;
- [Dievo meilės patirtis. Br. L. Skroblas OSB](http://palendriai.lt/images/PDF/HOMILIJA_Velyku_III.pdf): Visuose ką tik girdėtuose bibliniuose skaitiniuose jaučiamos šios tikrovės, ir dėl jų pirmose bendruomenėse regime veikiančią prisikėlusio Viešpaties gyvenimo galią. Sykiu esame raginami tikėti, kad ta pati galia vis dar veikia ir tarp mūsų. Ši galia reiškiasi pirmiausia tuo, kad mes „atgavome Dievo vaikų garbę“&#8230;
- [Esame toje pačioje valtyje. Kun. F. X. Akono SJ](https://m.facebook.com/sv.ignacas/photos/a.665191906872652/1109453895779782/): &#8222;Esame toje pačioje valtyje&#8221;, sako vienas kitam draugai, kai susirenka ir dalijasi džiaugsmu bei skausmu. Tokioje pat komandinėje ir draugiškoje dvasioje Petras sako savo draugams: &#8222;Einu žvejoti&#8221;, o šie atsako: &#8222;Ir mes einame kartu su tavimi&#8221;. Ši patirtis yra tikras broliškas &#8222;ranka rankon&#8221;, &#8222;koja kojon&#8221; gestas&#8230;
- [Ar myli mane? Kun. R. Karpavičius](https://www.kazimieroparapija.lt/evangelijos/iii-velyku-sekmadienis-ar-myli-mane/): Ši evangelijos ištrauka jauki, šilta ir vaizdinga. Ji perkelia mus į Bažnyčios aušrą, tą rytą, kai prisikėlęs Jėzus sudaro su savo mokiniais sandorą, meilės sandorą. Jis tą rytą prikėlė mokinių širdis, prikėlė jų meilę, prikėlė Bažnyčią&#8230;
- [Paskyrimas meilės pagrindu](https://homilijos.kristoteka.lt/paskyrimas-meiles-pagrindu-baznycios-zinios/): Trečiojo Velykų sekmadienio liturginiai tekstai mums iš naujo byloja apie Prisikėlimą. Apaštalų darbų knygoje Lukas atpasakoja apaštalų liudijimą vyriausiojo kunigo ir teismo tarybos akivaizdoje. Apreiškimo knygoje šventasis Jonas regi dangiškąją liturgiją, kuria pagerbiamas užmuštasis Avinėlis, šlovinamas didžiulio angelų choro ir aukštinamas visos kūrinijos. Evangelija pasakoja apie prisikėlusiojo pasirodymą mokiniams ant Tiberiados ežero. Po stebuklingos žūklės Jėzus patiki Petrui savo Bažnyčios laivą ir paveda rūpintis kaimene. Tris kartus patvirtinęs savo meilę („Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?”), Petras paskiriamas Bažnyčios ganytoju. Ankstesnė Petro vyresnybė dėl tikėjimo išpažinimo užantspauduota meilės išpažinimu. Apaštalų apklausa teismo taryboje vyksta ypatingomis aplinkybėmis. Neseniai Petras ir Jonas buvo [&hellip;]
- [Laikų pabaiga](https://homilijos.kristoteka.lt/laiku-pabaiga-kard-sigitas-tamkevicius/): Baigiantis liturginiams metams Mišiose skaitomas Dievo žodis pasakoja apie laikų pabaigą. Pranašo Danielio knygoje rašoma: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 2–3). Jėzus, skelbdamas Evangeliją, taip pat kalbėjo apie pasaulio pabaigą: „Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus. &lt;&#8230;&gt;Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove (Mk 13, 19.26). Žmogaus Sūnus ateis pasaulio teisti, pakviesdamas teisiuosius į amžinąją [&hellip;]
- [Nuo žemės pakraščių iki Dangaus tolybių. Kun. R. Mizgiris OFM](https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sekmadienio-evangelija-nuo-zemes-pakrasciu-iki-dangaus-tolybiu.d?id=88645063): Jėzaus žodžiai šio sekmadienio Evangelijos tekste pateikia kosminės permainos atbaigtą paveikslą. Centre – Žmogaus Sūnaus atėjimas, ženklinantis senojo pasaulio su visu savo blogiu pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su juo pradžią. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena (Apr 22, 17. 20)&#8230;
- [Kun. G. Jankūno homilija](https://krekenavosbazilika.lt/aktualu/sekmadienio-evangelijos-komentarai/sekmadienio-evangelijos-komentaras/show/xxxiii-eilinis-sekmadienis-b): 2015 11 15 Homilijos audio įrašas. Pagrindinė mintis Mk 13, 31: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“
- [Kun. A. Toliato homilija](http://www.toliatas.lt/2015-11-15-xxxiii-eilinis-sekmadienis/): 2015 11 15 Homilijos audio įrašas kun. Algirdo asmeniniame puslapyje.
- [Ilgėtis ir laukti](https://homilijos.kristoteka.lt/ilgetis-ir-laukti-kun-vitas-kaknevicius/): I. Pirmame skaitinyje pranašas Danielius sako: „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 3). Danieliaus knyga prasideda Nebukadnecaro įsiveržimu į Judėją ir belaisvių ištrėmimu į Babiloną. Tačiau Danieliaus knyga baigiasi tuo, kad Mykolas pasirodo išvaduoti Dievo tautą iš paskutiniųjų laikų Babilono. Galų gale, kaip parodyta per Danielių, Dievas veikia viską į gera Jo tautai. Danielius ir jo draugai liko ištikimi Dievui ir parodė neprilygstamą išmintį tremties bandymuose ir iššūkiuose. Susidūrusi su sunkumais, paskutiniaisiais laikais Dievo tauta taip pat liks ištikima, ypač tuomet, kai „užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę [&hellip;]
- [Būkite pasirengę (II). V. Kolyčius](https://homilijos.kristoteka.lt/pamokslai/bukite-pasirenge-ii-v-kolycius/): Per kiekvienas Mišias sakome: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį, išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Jis vėl sugrįš!..
- [Būkite pasirengę. Bažnyčios žinios](https://homilijos.kristoteka.lt/bukite-pasirenge/): Šio sekmadienio Evangelija reikalinga paaiškinimų. Geriau įsižiūrėję į Evangelijos tekstą, matome, kad čia kalbama apie du dalykus. Pirmiausiai – tai Kristaus pranašystė apie žydų nelaimes, kilusias dėl žydų sukelto maišto. Atsiradę netikri mesijai sukurstė žydus sukilti prieš nekenčiamus pavergėjus. 66 metais tauta pakilo į kovą. Romos imperatorius Vespazijanas pasiuntė didelę kariuomenę nubausti sukilėlių. Per didžiąsias šventes Jeruzalėje susirinkdavo daugybė Palestinos gyventojų. Žydai priešinosi, bet atsilaikyti prieš galingą Romos kariuomenę buvo ne jų jėgoms. Jeruzalės miestas su gražiąja šventykla buvo sugriautas, daugybė žmonių išžudyta, kiti išvesti į vergiją. Štai kokia buvusi išrinktosios tautos padėtis, kai evangelistas Morkus rašė savo Evangeliją. Jis matė, [&hellip;]
- [Gundymai](https://homilijos.kristoteka.lt/gundymai/): Gavėnios pradžioje Bažnyčia ragina krikščionių bendriją iš naujo pasitikrinti savo tikėjimo pagrindus. Gundymais dykumoje pavaizduotas pavojus tikėjimui tyko nuolatos. Šį pavojų patiria ne tik lengvai pasiduodantys vartotojiškos aplinkos pasiūloms, bet ir geri krikščionys, suvokiantys Dievo tautos atsakomybę. Žmogus, siekdamas laimės, natūraliai siekia saugumo, kurį nori įtvirtinti stabiliais, nekintamais ir numatomais dalykais. Atrodo saugiau pačiam pasirūpinti savo išganymu, negu pasitikint laukti Dievo iniciatyvos. Šių dienų žmogui&nbsp; pagunda manipuliuoti Dievu per technologijos priemones įgauna naujas formas. Viena iš tokių pagundų yra ateizmas. Išrinktajai tautai teko dvejopa pagunda. Pirma, jeigu Jahvė iš daugelio kitų tautų išsirinko vieną, – argi tuo pačiu nebūtų suteikęs jai [&hellip;]
- [Druska ir šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/druska-ir-sviesa/): Biblinis tikėjimas apima ne tik Dievo garbinimą, bet taip pat žmonių tarpusavio santykius. Kiekvienam žmogui iškyla klausimas: kokią įtaką mano išpažįstamas tikėjimas daro mano gyvenimui? Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas užduoda šį klausimą izraelitams. Pranašas aštriais žodžiais kritikuoja tokį Dievo kultą, kuriuo siekiama atsikratyti gyvenimiškos atsakomybės, manipuliuojama Dievu, bandant užslėpti savo nusikaltimus. Prieš tai Izaijas vaizduoja izraelitus, besiskundžiančius, esą Dievas neišklauso jų maldų, nepaisydamas uolaus pasninkavimo. Pasninkas yra vienas esminių religinių aktų, kuriuo žmogus Dievo akivaizdoje išreiškia savo nuolankumą, viltį ir meilę. Pavyzdžiui, islame pasninkas yra vienas iš penkių pamatinių tos religijos šulų. Pasninku tikintysis pasirengia klausytis Dievo ir priimti jo valią. [&hellip;]
- [Palaimintieji vargdieniai](https://homilijos.kristoteka.lt/palaimintieji-vargdieniai/): Visi trys šio sekmadienio skaitiniai kalba apie nuolankiuosius, silpnuosius, dvasios vargdienius. Pranašas Sofonijas gyveno septintajame amžiuje pr. Kristų, kai dar klestėjo Judo karalystė ir nebuvo sugriauta Jeruzalė. Panašiai kaip pranašai Amosas ir Ozėjas, kurie šimtmečiu anksčiau gyveno šiaurinėje karalystėje, Sofonijas taip pat matė kunigaikščių ir tautos galingųjų moralinį bankrotą. Visuomenės interesų nepaisymas nuosekliai vedė į žlugimą. Pranašo Sofonijo žodžiai teikė vilties ir stiprybės nuolankiesiems vargdieniams. Nors pranašas mini besiartinančią Viešpaties rūstybės dieną, tačiau „nuolanki ir kukli tauta”, „Izraelio likutis” bus išgelbėtas. Viešpats yra jų prieglobstis, stiprybės ir išminties šaltinis. Biblijoje nuolat kalbama apie mažą likutį, išvengsiantį teismo. Sofonijas kalba apie būsimąją [&hellip;]
- [Didžioji šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/didzioji-sviesa/): Izaijo pranašystėje kalbama apie „didžią šviesą”, o evangelistas Matas skelbia Jėzų esant „skaisčia šviesa”. Apie 732 metus pr. Kristų asirai nuniokojo aukštutinę Izraelio dalį, Zabulono ir Neftalio žemes. Tačiau pranašas Izaijas visiškai pasitiki, jog Dievas nepamirš savo tautos ir atstatys ją. Tamsybes pakeis šviesa, o liūdesį – džiaugsmas. Džiugesys išreiškiamas dviem būdingais Artimųjų Rytų įvaizdžiais: derliaus nuėmimu ir karo grobio dalijimusi. Pranašas įžvelgė džiaugsmo šaltinį ir būsimajame karališkojo sūnaus gimime, kuris aprašomas tolesnėse eilutėse po šiandienos skaitinio. Šis karališkasis kūdikis atneš pergalę ir taiką. Pranašas regi tobulą istorijos pilnatvę laikų pabaigoje. Tikroji istorija – Dievo veikimo istorija. Tai, ką pranašas galėjo [&hellip;]
- [Dievo avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-avinelis/): Šio sekmadienio liturginiuose skaitiniuose mums prabyla pranašas Izaijas, apaštalas Paulius ir Jonas Krikštytojas. Jie visi skirtingomis epochomis ir aplinkybėmis savaip kalba apie Jėzų. Jonas Krikštytojas du kartus prisipažįsta: „Aš jo nepažinojau” (Jn 1, 31.33). Paulius paaiškina, kad jis yra „Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas”. Per Izaiją atėjo apreiškimas apie Viešpaties tarną. Visi šie skirtingi liudijimai įmanomi tik tiesiogiai įsikišant gyvajam Dievui. Pirmasis skaitinys yra iš Viešpaties tarno giesmių. Vienas šio Viešpaties tarno bruožas išlieka pastovus: jis egzistuoja kitiems. Jis yra Tarnas. Ketvirtojoje giesmėje (Iz 52, 13–53, 12) aprašoma, kaip šis Tarnas kenčia ir miršta dėl kitų nuodėmių. Ankstyvoji Bažnyčia šiame [&hellip;]
- [Krikštas ir kryžius](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstas-ir-kryzius/): Pirmajame liturgijos skaitinyje iš pranašo Izaijo giesmės apie Viešpaties tarną esame kviečiami įžvelgti Jėzaus provaizdį. Šį panašumą pastebėjo ankstyvoji Bažnyčia ir evangelistai, nes jį nurodė ir pats Jėzus. Pranašo žodžiais aiškiai nusakyta Jėzaus misija ir pašaukimas. Jėzaus krikštu prasideda jo išganomoji misija, kuria skelbiamas neregių praregėjimas, belaisvių išlaisvinimas iš vergystės. Šios gelbėjimo tarnystės pabaigą ženklina kraujo ir vandens srovė iš Kristaus šono po jo mirties (Jn 19, 34). Pasakojimas apie Jėzaus krikštą turėjo būti nepaprastai svarbus ankstyvajai Bažnyčiai. Tai buvo pirmutinis dalykas, kurį liudijo Viešpaties apaštalas (Apd 2, 21–22). Rytų Bažnyčios liturgijoje Jėzaus krikšto veiksme įžvelgiama Viešpaties Apsireiškimo žmogaus kūne prasmė. [&hellip;]
- [Žodis patvirtina ženklus](https://homilijos.kristoteka.lt/zodis-patvirtina-zenklus/): Visi trys šios dienos liturginiai skaitiniai kalba apie Viešpaties valią, pagal kurią jis mums apsireiškė. Šventasis Paulius šitaip apibendrina šio slėpinio žinią: Kristaus valios paslaptis paskelbta per Dvasią (plg. Ef 1, 9). Evangelistas Matas pasakoja apie išminčių iš Rytų apsilankymą Jeruzalėje. Galima įsivaizduoti, kokią sensaciją turėjo sukelti paslaptingi svetimšaliai, klausinėjantys apie žydų karaliaus gimimo vietą, kurią, pasak jų, nurodžiusi užtekėjusi žvaigždė. Žinoma, mums įdomu patikrinti, ką reiškė ta slėpininga žvaigždė, kokiais astronominiais stebėjimais ji buvo aptikta. Vis dėlto nepakanka patenkinti vien proto smalsumą. Svarbu tai, kad anie žmonės iš Rytų šalies labai rimtai reagavo į pastebėtą ženklą. Jis pasirodė jiems pakankamai [&hellip;]
- [Vardas ir programa](https://homilijos.kristoteka.lt/vardas-ir-programa/): Laimingos sutuoktinių akimirkos, kai abu tėvai kartu svarsto, kokiu vardu pavadins savo kūdikį. Dėl kai kurių vardų karštai diskutuojama, išbandomas jų skambesys. Vardai kelia asociacijas, jie primena šventuosius, kartais kultūros, politikos ar sporto įžymybes. Yra tokių šeimų, kuriose per kelias kartas nusistovėjusios vardų tradicijos. Visi tėvai nori, kad vardas atitiktų vaiko būdą. Vaikui parinktas vardas patvaresnis už kūdikio vystyklus ar keičiamus drabužius. Tam tikra prasme, suteikdami vardą, tėvai numato savo vaiko gyvenimo programą. Vardas pažymi žmogaus unikalumą. Dievas sako žmogui: „pašaukiau tave vardu”. Angelas apreiškė Zacharijui būsimojo Krikštytojo vardą: „tu jį praminsi Jonu”. Kūdikiui gimus, jo tėvams tenka atremti giminių pasipriešinimą: [&hellip;]
- [Dievo ir žmonių planai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ir-zmoniu-planai/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Visa Biblija yra tarsi Dievo šeimos istorija. Dievas atskleidžia savo slėpinius ir santykius su žmonėmis per šeimos ryšius. Sėkminga šeima yra galutinio ir iškilmingo visos žmonijos susibūrimo Dieve pranašystė. Skaitinys iš Siracido knygos mums primena, jog tikra šeimyninio gyvenimo sėkmė tėra įmanoma tik nepaliaujamai kovojant su egoizmu. Tiek šeimos tėvui, tiek motinai, tiek vaikams kasdien tenka siekti pergalės, dovanojant save kitiems. Šis laisvas apsisprendimas dovanoti save yra paženklintas savarankiškumu ir tuo pat metu solidarumu. Šventojo Pauliaus laiško kolosiečių bendruomenei ištrauka labai tinka liturgijai šeimos tema. Juk Vatikano II Susirinkimas pavadino krikščioniškąją šeimą „namų Bažnyčia” (Lumen gentium, 11). Šis [&hellip;]
- [Piemenys moko tikėjimo](https://homilijos.kristoteka.lt/piemenys-moko-tikejimo/): Svarbiausio pasaulio istorijos įvykio pirmieji liudytojai yra menki ir nesvarbūs žmonės – piemenys. Pats įvykis – menkai pastebimas ir gana įprastas. Piemenys, atvykę prie prakartėlės, paskelbia džiaugsmingą Dievo žinią, kurią jiems pranešė dangaus pasiuntiniai. Marija klausosi piemenų skelbiamos žinios ir svarsto ją širdyje. Piemenys, giedodami Dievui šlovės giesmę, suvokia įvykio didybę ir svarbą. Jų tikėjimas duoda teisingą kryptį mūsų tikėjimui. Kritiškai ir racionaliai mąstančiam žmogui nelengva priimti Luko evangelijos skaitinį apie Jėzaus gimimą. Giedančių angelų žinia primena vaikystės pasaulį, todėl ją sunku išgirsti suaugusiojo širdimi. Nelengva rasti bendrą patirties vardiklį ir su piemenimis, kurie daugeliui dabarties žmonių reiškia kažką archaiško ir [&hellip;]
- [Emanuelio ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/emanuelio-zenklas/): Achazo valdymo metais (736–716) Aramo ir Izraelio karaliai susivienijo norėdami pasodinti į Jeruzalės sostą sau palankų, tačiau ne iš Dovydo giminės kilusį karalių (Iz 7, 1–6; plg. 2 Kar 16, 5–9). Izaijas ramina Achazą: Dovydo dinastija išliks, jei karalius laikysis tikėjimo ir Jahvės pažadų (Iz 7, 9b). Pranašą lydi jo sūnus vardu „Likutis sugrįš” (Iz 7, 3). Izaijas skelbia vilties ženklą ir stebuklą. Kalbėdamas apie iš mergelės gimsiantį Emanuelį, pranašas turi omenyje ne savo ir ne Achazo sūnų. Jis pasirenka sąvoką almah, reiškiančią drauge jaunystę ir nekaltumą, taip apibūdindamas gimimą iš mergelės. Beje, žodis almah galėjo būti vartojamas ir karaliaus dvaro [&hellip;]
- [Didžiausias ar mažiausias?](https://homilijos.kristoteka.lt/didziausias-ar-maziausias/): Izaijo poemoje viskas atrodo kilnu ir didinga. Pranašas rašo tarsi džiaugsmingą simfoniją naujam pasauliui. Pirmiausia čia džiaugiamasi dėl grįžimo iš tremties. Po Dievo tautos kojomis žydi dykuma, žmonės džiūgauja galėdami grįžti į Jeruzalę. Tačiau pranašo mintis ir žvilgsnis pranoksta šį horizontą. Pavaizduotasis grįžimas yra tik viso pasaulio atsivertimo į tikrąjį Dievą, Mesijo karaliavimo žmonijoje įžanga ir simbolis. Išlaisvinimo ir išganymo džiaugsmas perkeičia žemę ir žmones. Tie, kam teko regėti pavasarį pražydusią Judėjos dykumą, gali geriau suprasti pranašo, žvelgiančio nuo Alyvų kalno, jauseną. Dievas nekantriai trokšta mus mylėti ir nori dalytis su mumis šiuo savo nekantrumu. Tačiau jis nenori šiurkščiai įsikišti ir [&hellip;]
- [Atsivertimas per Eucharistiją](https://homilijos.kristoteka.lt/atsivertimas-per-eucharistija/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Biblijoje dažnai medžio įvaizdžiu perteikiama karališkųjų giminių suklestėjimo ir sunykimo istorija (plg. Ez 27; Ts 9, 7–16). Medis išauga ir sukeroja, vėliau sutręšta ir iš jo belieka tik kelmas. Izaijo pranašystėje laukiama naujos Dovydo giminės atžalos. Naujasis karalius ateis ne tiesioginiu karališkosios giminės tęstinumo keliu, bet per išbandymus, kaip atžala iš giminės kelmo. Ant ateisiančio karaliaus „ilsėsis Viešpaties dvasia”. Jam suteikiamos dorybių dovanos vardijamos poromis. Pirmoji šių dovanų grupė siejama su pareigomis Dievui, o antroji – žmonėms. Iš šių dorybių grupavimo vėliau buvo vedamas septynių Šventosios Dvasios dovanų sąrašas, priduriant „maldingumo” dorybę pagal Vulgatos vertimo tradiciją. Atžalą maitina [&hellip;]
- [Jeruzalės griūtis ir išaukštinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jeruzales-griutis-ir-isaukstinimas/): Pirmajame skaitinyje skamba mintis apie taiką. Religijos ir tikėjimo santykis su taika kaip niekad aktualus. Tikroji taika neįmanoma be Dievo žodžio pažinimo, tiksliau, to Žodžio, kuris tapo kūnu. Jėzus Kristus yra ta Šventykla, į kurią eina visos tautos. Kadaise iš Jericho į Jeruzalę keliaudavusiems maldininkams, išvydusiems virš Alyvų kalno jos bokštus, Šventasis miestas galėjo atrodyti tarsi pastatytas tarp dangaus ir žemės. Gal ši vizija įkvėpė nuostabią Izaijo pranašystę apie visuotinę taiką? Izaijas nuolat iškelia Jeruzalę kaip idėją, nepavaldžią kariūnų ar politikų galiai. Pranašas regi simbolinę Jeruzalę nepriklausomą nuo istorinių bei geografinių aplinkybių. Ziono kalno išaukštinimas (plg. Ps 48) pateikiamas kaip priešingybė [&hellip;]
- [Karališkasis veidas](https://homilijos.kristoteka.lt/karaliskasis-veidas-2/): Senojo Izraelio istorijoje monarchijos atsiradimą apie 1020 metus prieš Kristų lydėjo įtampa tarp skirtingų grupių jausenos bei nuostatų. Vieni norėjo karaliaus valdžios, manydami, kad ji suteiks vienybės ir politinės galios Izraelio gentims. Kiti nuogąstavo, jog žemiškojo karaliaus valdžia gali sukelti grėsmę Jahvės viešpatavimui. Karalių palaikanti partija paėmė viršų, ir Saulius tapo pirmuoju tautos karaliumi. Patirtis parodė, kad monarchija iš dalies pateisino abiejų grupių lūkesčius. Buvo pasiekta politinė vienybė, kuri ypač sustiprėjo Sauliaus įpėdinio Dovydo laikais. Tačiau, kita vertus, iš Izraelio karalystės istorijos galima spręsti, jog izraelitai labai dažnai nepaisė Dievo suverenumo ir pranašų įspėjimų. Net ir tokia karti karalystės patirtis nebuvo [&hellip;]
- [Kūno prikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kuno-prikelimas/): Senojo Testamento laikais izraelitai ilgą laiką neturėjo suvokimo apie pomirtinį gyvenimą. Jie tikėjo, jog mirusieji eina į šeolą. Gyvenimas šioje požemių karalystėje įsivaizduotas kaip prieblandos ir šešėlių pasaulis. Tuo metu izraelitams dar nebuvo atskleista tiesa apie pomirtinio gyvenimo pilnatvę. Kai kurie mąstytojai, tokie kaip Koheletas ir Jobas, taip pat psalmininkai bei mistikai stengėsi pažvelgti į pomirtinį gyvenimą pro amžinybės skraistę. Izraelis turėjo viltį, kad Dievas, panorėjęs gyvenimo pilnatvės, įstengs tai įgyvendinti: „Aš jį pagydysiu ir vesiu, – paguosiu jį gausiai” (Iz 57, 18). „Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą” (Ps 36, 10). Antrajame šimtmetyje prieš Kristų pastebimas vilties dėl [&hellip;]
- [Išganymas Zachiejaus namams](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymas-zachiejaus-namams/): Aleksandrijos žydas, Išminties knygos autorius yra išminčius, apmąstantis išganymo istoriją ir darantis iš to išvadas. Skirtingai nuo pranašų, bylojančių apie Dievo tautos ateitį ir per tai aiškinančių jos prasmę, Išminties knygos autorius tiesiog apmąsto istoriją ir tokiu būdu siekia gilaus Dievo pažinimo. Per visą išrinktosios tautos istoriją atsiskleidžia gailestingojo Dievo veidas. Dievas nieko neatstumia, niekas nesukelia jo paniekos, jis „nesišlykšti tuo, ką padaręs”. Jis yra žmonių bičiulis. „Tu pataisai nusižengiančius, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, Viešpatie”. Praėjus šimtmečiui Dievo išmintis prabils per Jėzų Kristų, Išganymo žodį. Jėzus tobulai apreikš, [&hellip;]
- [Nuolankiojo malda](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolankiojo-malda/): Išminčius Ben Sira drąsina varginguosius ir nuolankiuosius, kad Viešpats išklauso jų maldą. Šio sekmadienio skaitinyje atpažįstame skaidrią Magnificat giesmės gaidą. Nuolankumu grindžiamas tikėjimas. Žmogus, svarstydamas savo ryšį su Dievu, jaučiasi dvejopai sumišęs. Pirmiausia jis suvokia savo mažumą, menkumą ir niekingumą dieviškosios transcendencijos akivaizdoje. Tačiau tuo pat metu žmogus, patirdamas Dievo artumą, jaučiasi iškeltas į svaiginančias aukštumas. Dievas yra kaip saulė, kurios spinduliai krinta žemėn, o nuolankiojo malda tarsi prasiskverbia pro debesis. Čia galima prisiminti apie Jokūbo regėjime matytas kopėčias, kylančias į dangų. Žmogus, kuris laikosi nuolankumo kaip gyvenimo filosofijos, patiria iš Dievo sklindančią šviesą. Skaitant apaštalo Pauliaus kalėjime parašytus žodžius sunku [&hellip;]
- [Ištvermingas tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/istvermingas-tikejimas/): Skaitiniai iš Išėjimo knygos ir Evangelijos parodo, jog ištvermė gali nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Išėjimo knygoje aprašytas mūšis tarp neseniai iš Egipto išėjusio Izraelio ir klajoklių amalekitų. Kol Mozė, stovėdamas ant kalvos, laiko rankas iškėlęs, pergalė lydi Izraelį, kai jis nuleidžia rankas, kovos sėkmė persimeta Amaleko pusėn. Galiausiai Aaronas ir Huras atėjo į pagalbą Mozei, parėmė jo rankas, kol buvo pasiekta galutinė pergalė. Ankstyvosios Bažnyčios teologai šiame skaitinyje įžvelgdavo pamoką apie ištvermingos maldos galią. Bažnyčia susieja šį skaitinį su Evangelijos palyginimu apie atkaklią našlę, tačiau Mozės iškeltos rankos reiškia ne tik maldos nuostatą, bet ir pranašišką gestą. [&hellip;]
- [Tikėjimas ir dėkingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-ir-dekingumas/): Geroje istorijoje visuomet išryškėja pagrindinė visiems suvokiama mintis. Tačiau dažnai pasakojime esama taip pat subtilesnių atspalvių, kuriems suvokti reikia istorinių bei kultūrinių žinių. Dviejų Karalių knygų autorius surinko ir užrašė daugelį iš kartos į kartą tautoje pasakotų istorijų. Autoriaus pagrindinis tikslas buvo atspindėti izraeliečių monarchijos istoriją ir parodyti, kaip Jahvė apreiškė savo valią per šią istoriją. Pirmajame skaitinyje pateikiami žymiai ilgesnio pasakojimo fragmentai, atspindintys esminį religinį istorijos branduolį. Liturginiam skaitiniui parinktos vietos apie siro Naamano krikštą Jordane, jo padėką Dievui ir tikėjimo išpažinimą. Pagonis kariuomenės vadas Naamanas, ištiktas raupsų, kreipėsi pagalbos į pranašą Elišą. Jis ne iš karto pakluso pranašo reikalavimui [&hellip;]
- [Tikėjimo užmokestis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-uzmokestis/): Šio sekmadienio pirmasis ir trečiasis skaitiniai tarsi provokuoja mus. Ką Dievas nori mums pasakyti? Kokias išvadas galiu padaryti tuos skaitinius taikydamas savo gyvenimui? Ar įkvėptasis autorius iš tikrųjų galėjo taip parašyti? Antrajame skaitinyje galima įžvelgti apibendrintą atsakymą į anuos sunkius ir provokuojančius klausimus. Pranašas Habakukas gyveno laikotarpiu, kai Judo karalystei grėsė nauja stiprėjanti galybė. Žlugus Asirijai 609 m. prieš Kristų naujas priešas – kaldėjai (Hab 1, 6) gąsdina išrinktąją tautą. Pranašo laikais naujai iš Babilono kylantis pavojus atrodė neįveikiamas, žmogiškai žvelgiant nebeliko jokios vilties. Tai buvo vienas sunkiausių periodų Dievo tautai. Pranašas kreipiasi į Dievą provokuojančiais žodžiais: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, [&hellip;]
- [Pomirtinis likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pomirtinis-likimas/): Skaitinyje iš Amoso knygos vaizduojamas nuodėmingas tautos pasileidimas, užtrauksiantis ištrėmimo bausmę. Izraelitai bus ištremti iš tos šalies, kurią jiems žadėjo Viešpats ir kurioje jis leidosi pažįstamas. Amosas pranašauja, kad Dievo bausmė – tiesioginis jo tautiečių laisvai pasirinkto gyvenimo būdo padarinys. Evangelijoje apie turtuolį ir Lozorių taip pat kalbama apie „tremtį” – nusidėjėlio nutolimą nuo Dievo. Pragaras yra neišvengiamas padarinys to, kad žmogus laisva valia visiškai atmeta Dievą. Žmogaus laisvė yra nepaprastai radikali. Dievas negali sunaikinti pragaro, nepažeisdamas žmogaus laisvės. Amosas, kerdžius iš Tekoos miestelio, prisimena tuos laikus, kai Dievo tauta gyveno vargingiau, tačiau broliškai ir laisvai. Pranašas negali susitaikyti su vartotojiškos [&hellip;]
- [Turtas – palaima ar prakeikimas?](https://homilijos.kristoteka.lt/turtas-palaima-ar-prakeikimas/): Senajame Testamente, ypač ankstesnėse jo knygose, dažnai kartojama mintis, kad žemiškosios gėrybės yra Dievo palaimos ženklas. Jų reikia stropiai siekti, nes tai yra tarsi užmokestis už dorą gyvenimą. Abraomas buvo paragintas palikti savo gimtąją šalį, tačiau jam ir jo palikuonims buvo pažadėtas kitas didžiulis kraštas. Iš Abraomo kilusi tauta su ilgesiu laukė pažadėtos „pienu ir medum plūstančios” žemės. Pradžios knygos autorius taip pat teigia, kad nuo pat pradžių žmogui skirta užvaldyti žemę su visa gyvūnija. Taip pat daugelyje Naujojo Testamento vietų pozityviai pateikiama žmogaus pozicija medžiaginių gėrybių atžvilgiu. Tačiau drauge Šventajame Rašte aptinkame ir kitokią nuostatą, sąlygotą nuodėmės ir piktnaudžiavimo žemiškosiomis [&hellip;]
- [Džiaugsmas dėl to, kas buvo pražuvę](https://homilijos.kristoteka.lt/dziaugsmas-del-to-kas-buvo-prazuve/): Visų trijų skaitinių tema yra atsiskyrimas nuo Dievo ir galutinis susivienijimas su juo. Šiandien mąstome apie tai, kas buvo prarasta ir vėl sugrąžinta, kas buvo išsklaidyta ir vėl suburta draugėn, – mąstome apie nuodėmę ir atleidimą. Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai nesulaukę nuo Sinajaus kalno grįžtančio Mozės ir linkę dėl to kaltinti Dievą, nusiliedino aukso veršį. Jie prašė Aarono padaryti jiems kitą dievą. Skaitinyje vaizduojama Dievo reakcija į šį įvykį, jo pasiryžimas sunaikinti neištikimą tautą. Mozė maldauja Dievą atleisti tautai, ir galiausiai Dievas sulaiko savo nuosprendį. Galima suvokti, kokia siaubinga ir atmestina Dievo akimis yra nuodėmė, mąstyti apie tai, ką jautė [&hellip;]
- [Raginimas atsisėsti ir pasvarstyti](https://homilijos.kristoteka.lt/raginimas-atsisesti-ir-pasvarstyti/): Išminties knygos autorius gyveno anuometinėje mokslo sostinėje Aleksandrijoje. Šiame skaitinyje jis pateikia mokslinio humanizmo požiūrį: žinios nėra vien morališkai neutralus techninis bagažas. Mokslas – tai dieviškosios išminties atspindys. Tikėjimas yra šviesa, kuri nušviečia ir išplečia mokslinio pažinimo horizontus. Jo šviesoje žmogus randa visatos, istorijos ir ateities aiškinimo principus. Tiesa, tikėjimas nemoko atskirų mokslų techninių detalių, jis nušviečia tikslą, į kurį turi krypti žmogiškosios pastangos. Antrajame skaitinyje Paulius rašo apie Onesimą. Šis vardas graikiškai reiškia Naudingasis. Šio vardo savininkas kaip vergas priklausė vienam turtingam krikščioniui Kolosuose, ir tuomet, kaip rašo Paulius, buvo jam „nenaudingas”. Jis netgi pridarė savo šeimininkui nuostolių, pabėgo nuo [&hellip;]
- [Nuolankiųjų karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolankiuju-karalyste/): Šiuolaikinėje visuomenėje iniciatyva ir žmogiškosios pastangos yra laikomos sėkmės laidu. Pirmasis ir trečiasis skaitiniai šiuo požiūriu skamba kiek keistokai. Mums patariama ne siekti aukštesnių vietų, bet puoselėti nuolankumą. Ar iš tikrųjų tikėjimas draudžia svajoti apie aukštus ir sunkiai pasiekiamus dalykus? Išminčius Sirachas, gyvenęs antrajame amžiuje prieš Kristų, savo raštais veikiausiai kreipėsi į visuomenės turtinguosius ir įtakinguosius. Jis pataria jiems atlikti savo darbus, sudarinėti prekybinius sandėrius nuolankiai, gerbiant kitus juose dalyvaujančius žmones. Labiau pagarbos reikalaujama iš tų, kurie visuomenėje turi daugiau galios. Beribės ambicijos yra priešingos tikrai išminčiai. Sirachas yra puikus stebėtojas, mėgstantis moralizuoti, tačiau drauge turintis humoro jausmą. Jis siūlo paprastą, [&hellip;]
- [Kentėjimų pedagogika](https://homilijos.kristoteka.lt/kentejimu-pedagogika/): Pradžios knygoje skaitėme apie Dievo planą pasauliui išgelbėti. Prieš tai žmonija dėl nuodėmės padarinių patyrė kalbų sumaišymą ir buvo išsklaidyta po visą pasaulį. Dievas pasirinko Abraomą nešti pažadą, kad visos tautos bus vėl suburtos draugėn. Dievo pažado Abraomui viršūnė – žinia, kad jame visos žemės tautos ras palaiminimą (Pr 12, 3). Per Izraelio tautos istorijos šimtmečius Dievas apsireikšdavo pačiais netikėčiausiais būdais, tolydžio ir kantriai atskleisdamas savo mintį. Istorijos procesas anaiptol nepasižymėjo nuolatine pažanga, jame būta pergalių ir pralaimėjimų, šlovės ir pažeminimo, džiaugsmo ir liūdesio. Būtent per kentėjimus, geriau negu per bet kokią kitą patirtį, Izraelis augo Viešpaties pažinimu. Krizė dažniausiai tapdavo [&hellip;]
- [Geroji išbandymų naujiena](https://homilijos.kristoteka.lt/geroji-isbandymu-naujiena/): Šio sekmadienio skaitiniuose iš pažiūros nelengva įžvelgti „Gerąją Naujieną”. Skaitome, kaip Jeremijas buvo įmestas į šulinį, kur įklimpo į dumblą ir kone mirė iš bado. Laiške žydams girdime įspėjimą, jog mums dar „neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme”. Pats Jėzus Evangelijoje sako atėjęs nešti „ne ramybės, o nesantarvės”. Panagrinėkime šiuos skaitinius iš eilės, kad geriau suprastume, ką jais mums byloja Viešpats. Jeremijas iš tikrųjų niekad nebuvo populiarus, nes kalbėjo tiesą ir skelbė apie Judo pasmerkimą. Babiloniečiai buvo kur kas galingesni. Vienintelė galimybė kažkaip išlikti buvo pasiduoti. Jeremijas nuolat kalbėjo savo tautai apie pasidavimą, tačiau dėl to buvo kaltinamas neištikimybe. Karalius [&hellip;]
- [Saule apsisiautusi Moteris](https://homilijos.kristoteka.lt/saule-apsisiautusi-moteris/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dogmą iškilmingai paskelbė popiežius Pijus XII 1950 metų lapkričio 1 d. Paskelbtoji tikėjimo tiesa nenustato, mirė Marija ar ne prieš paimama į dangų. Šiuo klausimu Bažnyčioje ilgus amžius vyko debatai. Paskelbtoji tikėjimo tiesa sako, kad Marija pilniausiai ir apsčiausiai dalyvauja amžinajame gyvenime su savo Sūnumi. Šis tikslas yra ir visų mūsų viltis. Naujajame Testamente nėra tiesioginių Marijos paėmimo į dangų liudijimų. Tačiau kai kurie tekstai nuo pat pradžių nurodo mąstymo kryptį, pagal kurią Bažnyčia vėliau suformulavo savo mokymą. Dvasia, nuolat esanti Bažnyčioje, primena ir moko, leisdama Bažnyčiai vis aiškiau ir giliau suvokti [&hellip;]
- [Tikėjimas be baimės](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-be-baimes/): „Nebijok, mažoji kaimene”. Mūsų, krikščionių, gyvenimas turi būti paženklintas žinojimo, kad karalystė priklauso mums. Toks suvokimas išvaduoja nuo pavergiančios baimės. Šis įsitikinimas anaiptol nereiškia neatsakingo požiūrio į gyvenimą. Tai nereiškia, kad Dievas pasirūpins manimi, nesvarbu, ką aš beveikčiau. Kai kurie krikščionys mano, jog sąmoningai priėmę Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, jie gauna viską ir nebeprivalo toliau stengtis siekti išganymo. Visi, kurie taip galvoja, turėtų įdėmiai perskaityti tolesnius Evangelijos žodžius. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti”. „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius”. „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta”. Skaitinyje iš Išminties knygos vaizduojama, kaip didžiąją Velykų naktį gimė [&hellip;]
- [Turtas ir laimė](https://homilijos.kristoteka.lt/turtas-ir-laime/): Šio sekmadienio skaitinyje iš pažiūros sunku įžvelgti viltį. Koheletas sako, kad gyvenimas yra tik iliuzija ir visiškas nusivylimas. Kokia prasmė lieti prakaitą ir kurti laimę, po to palikti užgyventą turtą kažkam visiškai nenusipelniusiam. Pasakymai „rūkų rūkas” arba „tuštybių tuštybė” reiškia visišką tuštybę. Autorius mus patikina pats viską išbandęs, tačiau po kelių malonių akimirkų viskas praeidavo ir nieko nelikdavo. Šio požiūrio radikalumą kiek sušvelnina du dalykai. Pirma, Koheleto knygos autorius gyveno dar prieš Izraeliui suteikiant malonę tikėti amžinuoju gyvenimu. Vėlesnėse Šventojo Rašto knygose jau išreiškiamas įsitikinimas prikėlimu iš numirusiųjų (Danielio) ir nemirtingumu (Išminties). Antroji įžvalga yra tai, kad Koheletas pateikia savo svarstymus [&hellip;]
- [Maldos veiksmingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-veiksmingumas/): Pradžios knygos ištraukoje tęsiamas praėjusio sekmadienio skaitinyje pradėtas antropomorfinis Dievo vaizdavimas. Aname skaitinyje pakartotas ir patvirtintas Dievo pažadas padaryti Abraomą didžiulės tautos tėvu. Šio sekmadienio skaitinyje Abraomas veda dialogą su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros nuodėmių. Abraomas derasi klausdamas, ar Viešpats pasigailėtų šių miestų, radęs juose penkias dešimtis, keturiasdešimt penkis, keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt ir galiausiai dešimtį teisiųjų. Kiekvienu atveju Viešpats sutinka sulaikyti savo bausmę. Bažnyčia šiame skaitinyje įžvelgia maldos galimybę ir jos veiksmingumą. Viešpats yra vienintelis, kuriuo gali pasikliauti. Jis atsiliepia į patriarcho prašymą ir sulaiko baudžiančią ranką. Viešpats nori išgelbėti. Jis tik ir laukia išgelbėjimo troškimo, net jeigu šis troškimas [&hellip;]
- [Dievo priėmimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-priemimas/): Šio sekmadienio skaitinių tema – Dievo priėmimas į mūsų gyvenimą. Biblijos autoriai dažnai vaizduoja Dievą, besielgiantį panašiai kaip žmogus. Literatūros tyrinėtojai tokią priemonę vadina antropomorfizmu. Antropomorfizmo pavyzdžių Senajame Testamente yra labai daug. Pavyzdžiui, Dievas vaizduojamas kaip ganytojas arba sakoma, jog Dievas išgelbėjo Izraelį „savo rankos galybe”. Panašų turinį būtų galima išreikšti ir abstrakčiomis sąvokomis, vartojamomis filosofijos ar teologijos traktatuose. Tačiau antropomorfiniai įvaizdžiai pranašesni tuo, kad jais norimas turinys išreiškiamas labai gyvai ir visiems suprantamai. Kita vertus, daugelis žmonių ties antropomorfiniais Biblijos įvaizdžiais suklumpa, nes jie paraidžiui suvokia tai, kas norėta perteikti palyginimu. Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos randame puikų antropomorfizmo pavyzdį. [&hellip;]
- [Žodis nėra per tolimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zodis-nera-per-tolimas/): Viešpats daug iš mūsų prašo, tačiau daug daugiau mums duoda. Palyginti su ta daugybe, kuria jis mus apdovanoja, mūsų „daug” atrodo labai menkas. Skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdime įtaigų raginimą grįžti pas Viešpatį ir laikytis jo įstatymo. Tačiau tasai įstatymas, kuris buvo paaiškintas ankstesniuose šios biblinės knygos skyriuose, neatrodė esąs labai paprastas. Bent tokį įspūdį gali susidaryti pirmąkart skaitantis Pakartoto Įstatymo knygą. Tačiau jos autorius apibendrindamas pavadina jį „įsakymu”, arba „žodžiu”, ir teigia, jog jis nėra per sunkus ar per tolimas. Norint šį įsakymą įvykdyti nereikia kopti į dangų ar persikelti anapus jūros. Jis yra visiškai arti kiekvieno žmogaus, „tavo [&hellip;]
- [Pirmosios misijos](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmosios-misijos/): Viena iš Luko evangelijos temų yra visuotinis išganymas. Jėzus atėjo išgelbėti visus žmones – tiek žydus, tiek pagonis. Evangelistas Matas Jėzaus genealogiją veda nuo Abraomo norėdamas parodyti, kad jame išpildomi patriarchui duoti pažadai. Lukas pateikia Jėzaus kilmę nuo Adomo (Lk 3, 23–38), šitaip parodydamas Jėzų kaip naujos Dievo vaikų giminės pradininką. Evangelistas Lukas, lydėjęs pagonių apaštalą jo kelionėse, aprašydamas Jėzaus veiklą Evangelijoje iškelia Bažnyčios visuotinumą. Lukas yra vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip Jėzus parinko ir pasiuntė 72 mokinius. Negalime abejoti jo informacijos rimtumu, juolab kad Lukas turėjo asmeniškai pažinoti daugelį iš šios pirmosios misijos. Skaičius 72 yra aliuzija į septyniasdešimt dvi pagonių [&hellip;]
- [Kelionė įkandin mokytojo](https://homilijos.kristoteka.lt/kelione-ikandin-mokytojo/): Evangelijos nėra Jėzaus biografijos. Evangelistai nesiekė atkurti ir užrašyti kiekvieną Jėzaus pasakytą žodį ar atliktą veiksmą ta tvarka, kuria jie buvo pasakyti ar padaryti. Antraip evangelijas būtų tiksliau vadinti Jėzaus gyvenimo istorijomis. Evangelistai taip parinko Jėzaus žodžius ir veiksmus ir taip juos užrašė, kad jie išlieka svarbūs šiandienos krikščionims. Kitais žodžiais tariant, evangelijos yra visos Jėzaus misijos interpretacija, plėtojama Bažnyčioje ir Bažnyčiai. Tai puikiai iliustruoja šiandienos Evangelijos skaitinys. Luko evangelijoje juo pradedama nauja Jėzaus veiklos atkarpa, pažymėta iškilmingu teiginiu „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę”. Ši Evangelijos atkarpa baigiasi Lk 19, 27, kai Jėzus įžengia į Jeruzalę. Dešimtyje šios atkarpos [&hellip;]
- [Pranašas ir pirmtakas](https://homilijos.kristoteka.lt/pranasas-ir-pirmtakas/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Jonui Krikštytojui tenka ypatinga vieta išganymo istorijoje, visoje Bažnyčioje anksti pradėtas jo kultas. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose jau IV amžiuje minima Kristaus pirmtako šventė, jo vardu tituluojama daug šventovių ir bazilikų. Rytuose Jonas Krikštytojas minimas sausio 7-ąją, ir ši šventė siejama su Viešpaties Apsireiškimo ir Jėzaus krikšto Jordane švente. Ortodoksų ikonostasuose Kristaus – Visatos Valdovo atvaizdą supa Dievo Motinos ir Jono Krikštytojo ikonos. Vakarų ikonografijos tradicijoje taip pat dažnai greta nukryžiuoto Jėzaus vaizduojamos Marijos ir Jono Krikštytojo figūros. Vakaruose jau šv. Augustino laikais Jono Krikštytojo gimimui minėti parinkta birželio 24-oji, siejant tai su Kristaus gimimo diena: Jonas Krikštytojas [&hellip;]
- [Eucharistija – atminimas ir maistas kelionei](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-atminimas-ir-maistas-kelionei/): Šiandien tikinčiųjų bendrija tarsi didžiulė šeima susėda apie stalą. Esame panašūs į vieną iš tų grupių, kai žmonės paskirstyti po penkias dešimtis, susėdo ant žemės valgyti Viešpaties padaugintos duonos. Žydų šeimai susirinkus prie Velykų stalo vakarienei pagal Biblijos nurodymą mažiausias tų namų berniukas, prieš pradedant valgyti, kreipiasi į šeimos tėvą klausdamas: „Ką reiškia šios apeigos?” (plg. Iš 12, 26). Šiuo klausimu kažkas (veikiausiai Jonas, kuris buvo jauniausias iš apaštalų) kreipėsi ir į Jėzų tą vakarą, kai jie valgė Paskutinę vakarienę. Jėzus atsako į šį klausimą, atskleisdamas, jog visa tai, kas švenčiama Išėjimo naktį, aukojant avinėlį ir valgant Velykų vakarienę, yra jo, [&hellip;]
- [Gyventi Trejybės akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/gyventi-trejybes-akivaizdoje/): Šventąsias Mišias pradėjome vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, jų pabaigoje bus palaiminimas taip pat Švč. Trejybės vardu. Tai, ką sakome ir darome per Mišias, yra ne kas kita, kaip mūsų dialogas su Tėvu. Jis vyksta per Jėzų Kristų Šventajai Dvasiai apšviečiant ir palaikant. Šis Trejybės išpažinimas visapusiškai nušvinta Eucharistiniame sambūryje bendrai kalbant tikėjimo išpažinimą. Mūsų žemiškasis gyvenimas, panašiai kaip ir Mišių auka, prasideda ir baigiasi Švenčiausiosios Trejybės vardu, pradedant krikštu ir baigiant laidojimo apeigomis. Nuo gimimo iki mirties svarbiausi mūsų gyvenimo momentai taip pat ženklinami Trejybės vardu: Švč. Trejybės vardu sudaroma santuoka, teikiami kunigystės šventimai, atleidžiamos nuodėmės. Visa krikščioniškoji egzistencija [&hellip;]
- [Dvasia vienija įvairovę](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-vienija-ivairove/): Nereikia tikėtis, kad evangelistas Lukas aprašytų Sekmines tarsi koks žurnalistas. Šis stebuklingas įvykis panašiai kaip Jėzaus prisikėlimas iš pačių pagrindų perkeitė ir apsčiai užliejo žmoniją. Šventoji Dvasia tarsi žaibas iš dangaus įžiebia žemėje Dievo ugnį. Lukas pasitelkęs biblines aliuzijas parodo, kad Sekminių įvykis nepalyginamai pranoksta tai, ką žydų tauta patyrė prie Sinajaus kalno. Įvykio data ta pati: septynios savaitės po Velykų. Įvykį prie Sinajaus kalno lydėjo panašūs reiškiniai: griaustinis, kurtinantis gaudesys, žemės drebėjimas, žaibai. Per žydų Sekmines Dievui buvo aukojamos derliaus pirmienos, dėkojant už Įstatymu laiduotą sandorą. Krikščionių Sekminės reiškia Dvasios laiduojamą žmonijos sandorą su Dievu. Per Sekmines nuskamba kvietimas į [&hellip;]
- [Dangun žengimo liudytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dangun-zengimo-liudytojai/): Beveik ketvirtadalį Naujojo Testamento sudaro artimo apaštalo Pauliaus draugo evangelisto Luko raštai, Evangelija ir Apaštalų darbai. Apaštalų darbų pasakojimą Lukas pradeda tuo pačiu epizodu, kuriuo užbaigiama jo Evangelija. Regimai Viešpaties žengimas į dangų Lukui buvo ypač svarbus įvykis. Šios dienos skaitiniuose yra abiejų Luko pasakojimų ištraukos. Apaštalų darbuose Lukas pasakoja, kad Jėzus atsiskyrė nuo apaštalų po to, kai „jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę” (Apd 1, 3). Tai vienintelė Šventojo Rašto nuoroda, iš kurios galima spręsti, kad Jėzus žengė į dangų praslinkus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo. Luko evangelijoje tai [&hellip;]
- [Dvasia ir ramybė](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-ramybe/): Kai Jonas Krikštytojas prie Jordano parodė Mesiją, du jauni vyrai nusekė Jėzų klausdami: „Mokytojau, kur gyveni?” Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Viešpats pagaliau iš tikrųjų atsako į aną klausimą. Šiandien girdime: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”. Taigi mylėti yra visų pirma klausytis Kristaus žodžio ir priimti jį. Tai ne žmogaus žodis, bet pats įsikūnijęs Tėvo žodis. Per jį mums apsireiškia Tėvas, visiškai pasitikintis mylimuoju Sūnumi. Tikinčiajam, ištikimai priimančiam šį Žodį, jis atveria kelią, per kurį Tėvas ir Sūnus realiai ateina apsigyventi žmogaus širdyje. Žodis yra meilės buvimas. Kristaus bičiulį [&hellip;]
- [Šlovingas Viešpaties buvimas](https://homilijos.kristoteka.lt/slovingas-viespaties-buvimas/): „Štai Dievo padangtė tarp žmonių.” Ši mintis iš antrojo liturginio skaitinio dažnai kartojama Šventajame Rašte. Ji žadina mūsų tikėjimą ir primena tuos laikus, kai prie Sinajaus kalno Izraelis formavosi kaip Dievo tauta. Nuo tada buvo nuolat suvokiamas Dievo, kažkokiu būdu gyvenančio tarp savo žmonių, buvimas. Dievo esamybę išreiškė Sandoros skrynia. Viešpats buvo vaizduojamas kaip „sėdintis ant kerubų” (1 Sam 4, 4). Kai Dovydas užėmė Jeruzalę ir padarė ją sostine, vienas pirmųjų jo užmojų buvo pastatyti šventyklą Viešpačiui, kad jis galėtų gyventi tarp savo žmonių. Dovydas sakė pranašui Natanui: „aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo skrynia pasilieka palapinėje!” (2 Sam 7, 9). [&hellip;]
- [Velykos nenubraukia kryžiaus](https://homilijos.kristoteka.lt/velykos-nenubraukia-kryziaus/): Mūsų kasdienėje kovoje dėl šventumo Jėzaus kančia ir mirtis yra tokia pat veiksminga tikrovė kaip ir Jėzaus prisikėlimas. Kiekvieną kartą švęsdami Eucharistiją kartojame apaštalo Pauliaus žodžius, skelbiame „Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Mūsų laikais net ir tarp tikinčiųjų plinta klastinga klaida. Manoma, kad Jėzaus visiškai nebeskaudina mūsų nuodėmės, kad ir kokios sunkios jos būtų. Atseit Jėzaus prisikėlimas visiškai panaikino jo kančią ir mirtį, tai tik praeities prisiminimas. Kančia esą teturi tiek prasmės, kiek ji išryškina prisikėlusio Viešpaties didybę ir šlovę. Tačiau Evangelijos tiesa yra tokia, kad kryžius nuolat pasirodo mūsų gyvenime, primindamas, jog Dievo malonė yra absoliučiai [&hellip;]
- [Petro žvejonė](https://homilijos.kristoteka.lt/petro-zvejone/): Evangelijos skaitinys užmena mįslę. Biblijos tyrinėtojai laikosi bendros nuomonės, kad pirminis Jono evangelijos variantas baigėsi 20-uoju skyriumi, kuris baigiamas paaiškinimu, kodėl Jonas ėmėsi rašyti šią knygą. Jis užsimena, jog galėjo užrašyti dar daug kitų ženklų, „kurie nesurašyti šitoje knygoje”, tačiau jautėsi parašęs pakankamai, kad padėtų įtikėti Jėzų. Taigi išlieka klausimas – kodėl buvo pridurtas dar vienas skyrius? Evangelistas vis dėlto jautė, kad to skyriaus trūksta Evangelijai užbaigti. Jame pasakojama apie Jėzaus pasirodymą prie Genezareto ežero, stebuklingą žūklę Jėzui nurodžius, kur užmesti tinklus, trigubą Petro meilės išpažinimą, po kurio Viešpats paskiria jį ganyti savo avis bei avinėlius, taip pat mįslingai išpranašaujama Petro [&hellip;]
- [Jėzus yra Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-yra-viespats/): Evangelijos skaitinys dvelkia ramybe ir didybe, tikra Velykų vakaro atmosfera. Prisikėlęs Jėzus ateina pro uždarytas duris, kvepia į savo mokinius, suteikdamas jiems ramybę ir Šventąją Dvasią. Anot Šv. Ignoto Antiochiečio, Viešpats perduoda Bažnyčiai brangų patepimą, kad ji „skleistų pasaulyje nemirtingumo kvapsnį”. Šis patepimas liejasi nuo galvos ant viso kūno, kuris yra Bažnyčia. Panašiai kaip kvapnus aliejus nuo Aarono galvos varva ant jo apdaro (Ps 133, 2). Evangelistas Jonas siekia pavaizduoti prisikėlusį Jėzų, kuriam duota visa valdžia žemėje ir danguje. Šiandienos skaitinyje Jėzus perduoda Bažnyčiai šias galias, tarp kurių pirmiausia yra galia atleisti nuodėmes. Tai yra Velykų Kristaus viešpatavimo skelbimas: „Juk Kristus [&hellip;]
- [Kristus prisikėlė dėl mūsų vilties](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-prisikele-del-musu-vilties/): „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Galimas dalykas, kad apaštalas Petras šiais žodžiais kreipėsi į pirmuosius krikščionis, susibūrusius į Velyknakčio budėjimą ir besirengiančius katechumenų krikštui. Tai buvo nauji, pasaulyje dar neskambėję žodžiai. Žmonėms, pavargusiems nuo ilgų ir tuščių tiesos paieškų ir Mozės įstatymo laikymosi, šie žodžiai spinduliavo nauja šviesa bei džiaugsmu. Tai liudija ir pats apaštalas: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. &lt;&#8230;> Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, [&hellip;]
- [Kančios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/kancios-sekmadienis/): Sunkiausias klausimas Senojo Testamento autoriams yra visos žmonijos išganymas. Tai drauge ir žmogiškosios kančios problema. Kodėl geras ir mylintis Dievas leidžia mums kentėti? Šis klausimas labai skaudžiai iškilo Jobo knygoje. Senojo Testamento žmonės tikėjo, kad kentėjimas kažkaip susijęs su nuodėme. Iš tiesų patys pirmieji Pradžios knygos puslapiai aiškiai byloja, jog pirmųjų žmonių nuodėmė atvėrė vartus kentėjimui ir mirčiai. Kartais nuodėmės ir kančios sąsaja būdavo įsivaizduojama beveik kaip matematikos formulė. Manyta, jog žmogaus kentėjimai tiesiog proporcingi jo nuodėmių skaičiui. Krikščioniškasis tikėjimas šį slėpinį padaro dar gilesnį, jis nepateikia paprasto sprendimo ir atsakymo. Tikėjimas atskleidžia, kaip Dievas leidžia žmogaus kentėjimams pasitarnauti išganymo darbe. [&hellip;]
- [„Kas iš jūsų be nuodėmės...”](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-is-jusu-be-nuodemes/): Praėjusio sekmadienio liturgijoje apmąstėme jaudinančią sūnaus palaidūno istoriją. Šiuo palyginimu Viešpats ragino mus tikėti begaliniu dangiškojo Tėvo gailestingumu ir priimti susitaikinimą su juo per Atgailos sakramentą. Šiandien nuo parabolės pereiname prie tikroviškos istorijos, tačiau tema pasilieka ta pati, tik labiau sutelkta į kristologinį atgailos aspektą. Kiekvienas atleidimas ir susitaikinimas su Dievu vyksta per Jėzų Kristų. Ši tikrovė dar labiau paguodžianti negu buvusios parabolės. Parabolėje vyresnysis sūnus pagiežingai liko namie, o tikrovėje vyresnysis sūnus – Jėzus Kristus išėjo ieškoti jaunesniojo pražuvėlio. Šiandienos Evangelijos epizodas įtrauktas į vėlesnę Jono evangelijos redakciją. Jis istoriškai dera su evangelisto Luko perduotais epizodais bei parabolėmis ir puikiai [&hellip;]
- [Sūnus palaidūnas](https://homilijos.kristoteka.lt/sunus-palaidunas/): Gavėnios meto sekmadienių skaitiniai taip išdėstyti, kad skatintų mus dvasiškai atgimti. Pereitą sekmadienį girdėjome Viešpaties raginimą atsiversti, o šiandien mums rodomas gražiausias tokio atsivertimo pavyzdys. Atrodo, nėra ką pridėti prie šio palyginimo – jis toks aiškus ir įsimenantis. Vis dėlto atkreipkime dėmesį į kai kuriuos palyginimo momentus. Garbingos, turtingos šeimos mylimas sūnus atsiima iš tėvo savo palikimą ir leidžiasi kelionėn. Atsisveikinęs nuliūdusį tėvą, jaunuolis galvotrūkčiais metasi ieškoti savo laimės. Deja, laimės akimirkos buvo trumpos: baigėsi pinigai, baigėsi pramogos, baigėsi draugystės. Kad kaip nors prasimaitintų, jaunuolis parsisamdė už piemenį. Metai buvo sunkūs, o šeimininkas šykštus ir beširdis. Prasidėjo sunkios skurdo ir bado [&hellip;]
- [Atsiverskite](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite/): Pradėjęs savo viešąją veiklą Jėzus aiškiai skelbė, kad jau prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”. Šis žodis atsiverskite labai dažnai pasigirsdavo iš Jėzaus lūpų. Štai ir šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus net du kartus ištaria: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite”. Ką šis žodis atsiverskite reiškia mums? Pirmiausia jis ragina perkainoti gyvenimo vertybes. Antra, – iškelti sau tokį gyvenimo tikslą, kuris atitiktų žmogaus orumą. Šiandien gera proga pakalbėti apie veiksmingą priemonę, padedančią mums atsikratyti lengvabūdiško, tuščio, beprasmiško gyvenimo ir sekti Kristumi, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai rekolekcijos. Ar gali būti tam tinkamesnis laikas už šventą gavėnios metą! [&hellip;]
- [Mūsų Taboras](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-taboras/): Šiandien Bažnyčios liturgija Jėzų iš dykumos, kur jis 40 dienų rengėsi savo viešajai veiklai, perkelia į Taboro kalną. Čia besimeldžiančio Jėzaus „išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti”. Šiame sakinyje žodžiai „besimeldžiančio Jėzaus išvaizda visiškai pasikeitė” teikia gerą progą prisiminti maldą ir jos nuskaistinančią galią. Tačiau jau tiek kalbėta apie maldą. Ar galima pasakyti ką nors nauja? Šiandien, sekdami Evangelija, sutelkime savo dėmesį į tai, kad Jėzus meldėsi ant Taboro kalno. Taip pat kitose Evangelijos vietose randame jį besimeldžiantį atokiau nuo žmonių, pavyzdžiui, Alyvų kalne prieš mirtį. Tai mums priminimas, kad melsdamiesi privalome surasti tinkamą vietą, kur galėtume pabūti visiškai [&hellip;]
- [Kristaus pasninkas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-pasninkas/): Bažnyčia, įvesdama mus į šventą gavėnios metą, primena mums Viešpaties pasninką, kad mes, „žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją” (plg. Žyd 12, 1–3), nepailstume ir neapsileistume. „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį” (plg. Žyd 4, 15). Evangelijos pasakojimas apie gundytoją primena Jėzaus išmėginimus, kartu parodo Jį kaip nugalėtoją. Būdamas tyruose jis patiria tris didelius išmėginimus. Gundytojas žino žmogaus silpnąsias vietas, kurias apaštalas Jonas nusako kaip kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16). Piktoji dvasia, matydama Jėzų, išsekintą ilgo pasninko, kaip tik [&hellip;]
- [Dievo išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ismintis/): Šio sekmadienio liturginiai skaitiniai yra išminties literatūros pavyzdžiai. Išminties literatūra ypač išsiplėtojo Babilono tremties laikotarpiu (586–538 pr. Kr.). Ši literatūra, sukurta Rašto žinovų ir išminčių, mokė ieškoti gyvenimo prasmės. Siracido knyga yra išminties literatūros pavyzdys. Ji buvo parašyta antrojo amžiaus prieš Kristų pradžioje. To paties šimtmečio pabaigoje knygos autoriaus vaikaitis išsikėlė į Egiptą. Ten jis iš hebrajų į graikų kalbą išvertė senelio veikalą. Šio veikalo įžangoje rašoma, kad tų laikų Egipto žydai nebesuprato hebrajiškai. Siracidas buvo vietinės kalbos šalininkas daugelį amžių prieš Šventajam Raštui paplintant pasaulyje daugelio tautų gimtąja kalba. Šiandienos skaitinyje pateikiamos keturios patarlės, bylojančios apie žmogaus mintis ir kalbą. [&hellip;]
- [Didžiadvasiškumo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/didziadvasiskumo-issukis/): Per ilgą krikščionybės istoriją nuolat rūpintasi teisinga doktrina (ortodoksija) ir teisinga gyvensena (ortopraksija). Teologai pripažįsta, jog abu šiuos aspektus sieja glaudus ryšys. Per visą Naująjį Testamentą nuolat parodoma, kad tikėjimas yra meilės artimui pagrindas. Tuo pat metu krikščionis privalo įrodyti savo tikėjimą veiksmais – tai ypač pabrėžia apaštalas Jokūbas. Ortodoksija netenka prasmės be ortopraksijos. Luko evangelijos skaitinyje aiškiai pabrėžiama ortopraksija. Jėzus nuolat ragina savo mokinius mylėti savo priešus, daryti gera jų nekenčiantiems, atsukti kitą skruostą, atiduoti palaidinę ir apsiaustą. Jėzaus mokinio žymės yra meilė, užuojauta ir atlaidumas. Šie neįprastai skambantys reikalavimai rodo į juos pasakiusiojo ypatingumą. Žinoma, Lukas buvo įsitikinęs, jog [&hellip;]
- [Tikroji laimė](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-laime/): Jeremijo pateikiama antitezė tarp tikinčiojo ir bedievio gali mums pasirodyti supaprastinta. Ar iš tikrųjų taip yra? Ar ši perskyra atitinka šiuolaikinę mūsų galvoseną? Šiandien kaip ir ankstesniais laikais žmogus privalo daryti aiškius pasirinkimus. Jei jis pasirenka save patį kaip visa ko matą ir vienintelį pažinimo šaltinį, jei Dievas išstumiamas iš žmogaus širdies, kur priimami sprendimai, tuomet, anot pranašo, žmogus tampa „tarsi skurdus tyrų krūmokšnis”. Priešingai, laimingas tas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu. Tačiau šis tikėjimas neapsaugo mūsų nuo kančios. Ne vienas krikščionis yra paliudijęs, kad atradus Dievą teko iškentėti žymiai daugiau negu iki tol, tačiau šis kentėjimas tapo kitoks – tai vargiai [&hellip;]
- [Kitokios didybės akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/kitokios-didybes-akivaizdoje/): Šio sekmadienio skaitiniuose matome giliausius religinius išgyvenimus. Žmogus susiduria su Dieviškąja didybe ir suvokia savo misiją. Pirmuoju atveju Izaijo knygoje šį reiškinį atskleidžia gausi simbolika. Dievas vaizduojamas kaip didingas karalius, sėdintis ant aukšto sosto. Serafimai, sparnuotos būtybės, išreiškia jam savo pagarbą. Dviem sparnais šios būtybės dengė savo veidą, kad jų neapakintų Dievo šlovė. Dviem sparnais dengė kojas, simbolizuojančias apatinę kūno dalį. Šis gestas dažnai pastebimas Adomo ir Ievos paveiksluose, kai jie po nupuolimo vaizduojami Dievo akivaizdoje. Tai savęs kaip kūrinio pripažinimas. Nepaliaujamas angelų garbinimas „Šventas, šventas, šventas&#8230;” pažįstamas mums iš Eucharistijos liturgijos. Šis šlovinimas išreiškia absoliutų Dievo gerumą, jo trancendentiškumą ir [&hellip;]
- [Atmetimas ir meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/atmetimas-ir-meile/): Nei vienas istorinis Senojo Testamento veikėjas taip labai neprimena Jėzaus kaip Jeremijas. Bažnyčia tai pabrėžia, sugretindama šio sekmadienio liturginius skaitinius. Netrukus po Jeremijo laikų nežinomas pranašas tremtyje parašė eilę poemų, kurias dabar randame Izaijo knygoje. Šiose poemose aprašomas kenčiantis Jahvės tarnas. Kai kurie biblistai mano, kad Jeremijo gyvenimas galėjo pasitarnauti prototipu Izaijo knygos poemoms. Krikščionys vieningai įžvelgia jose pranašystę apie Jėzų. Jėzus ir Jeremijas stebėtinai panašūs. Abu buvo pašaukti būti pranašais. Abiem teko kentėti apleistumo agoniją. Abu skelbė mokslą, dėl kurio tapo atmesti, abu buvo persekiojami. Dangiškasis Tėvas jiems abiem yra galutinio nuteisinimo laidas. Pirmajame skaitinyje Viešpats sako Jeremijui, kad jo [&hellip;]
- [Viešpaties apsireiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apsireiskimas/): Triumfuojanti pranašo giesmė iš Izaijo knygos toli pranoksta vienos tautos, grįžusios iš Babilono vergijos, pasididžiavimą. Jeruzalė vaizduoja visų pasaulio žmonių susitikimą su Dievu. Pasaulio tautos ilgisi miesto, nutvieksto Dievo šlovės. Išminčių žygis yra tarsi pranašystė, veiksmu papildanti žodinę Izaijo pranašystę. Epifanija yra tarsi signalas žmonijai leistis į žygį. Tai impulsas visoms tautoms laukiant šlovingojo Viešpaties apsireiškimo. Bažnyčia yra ženklas, skelbiantis visuotinį išgelbėjimą ir iš dalies jį įgyvendinantis. Laiškas efeziečiams – tai pirmoji Bažnyčios teologija. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Dievo tautą, Kristaus Kūną ir Sužadėtinę, pasitelkia biblinius simbolius. Didingame įžangos himne apaštalas Paulius atskleidžia Bažnyčią kaip Trejybės epifaniją – trijų dieviškųjų Asmenų [&hellip;]
- [Marijos motinystė](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-motinyste/): Bažnyčios liturgijoje po Kristaus Gimimo dienos minėjimo atskira iškilmė skirta jo Motinai. Bažnyčia pabrėžia glaudų Motinos ir Sūnaus ryšį Išganymo istorijoje. Marija yra tuo pat metu Dievo Motina ir žmonių motina. Gyvendama žemėje Marija buvo susijusi tiek su savo Sūnaus asmeniu, tiek su jo darbu. Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium baigiamasis skyrius skirtas „Marijai, Dievo Gimdytojai, Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje”. Šiame dokumente apibendrinama, kad visos Marijai suteiktos ypatingos malonės – skaistumas, nekaltasis prasidėjimas, paėmimas į dangų su kūnu ir siela – susijusios su jos motinyste. Marija pasitarnavo Atpirkėjui ir atpirktiesiems žmonėms pirmiausia kaip Motina. Šis motinystės vaidmuo buvo tobulai įvykdytas [&hellip;]
- [Pagarba šeimoje](https://homilijos.kristoteka.lt/pagarba-seimoje/): Pagarba žmogaus asmeniui yra kertinis žmonių visuomenės akmuo. Kur nėra šios pagarbos, įsigali visokie nusikaltimai, prievartavimai, priespauda. Geroje krikščioniškoje šeimoje pagarba yra gerų santykių prielaida ir priežastis, drauge ir padarinys. Tai yra būtina meilės ryšių plėtojimo sąlyga. Gera šeima savo ruožtu puoselėja pagarbą visiems kitiems visuomenės nariams. Trijuose šio sekmadienio skaitiniuose kalbama apie pagarbą kaip reikalavimą gerai šeimai. Skaitinyje iš Siracido knygos keletą kartų pavartojami graikiški žodžiai, nusakantys pagarbią vaikų nuostatą tėvų atžvilgiu. Pirmosios iš šių sąvokų biblinė vartosena reiškia šlovinimą ar aukštinimą. Daiktavardine jos forma nusakoma Dievo šlovė, pasireiškianti išoriškai. Taigi vaikai yra prašomi pripažinti savo tėvų vertę ir gerbti [&hellip;]
- [Kalėdų nakties Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-nakties-misios/): Tai, kad Kalėdų proga aukojamos trejos skirtingos Mišios ir skaitomi skirtingi skaitiniai, turi gilią simbolinę prasmę. Vidurnaktį aukojamos Bernelių Mišios simbolizuoja amžinąjį Kristaus gimimą Tėvo prieglobstyje, rytmečio Mišios – Jėzaus gimimą Marijos įsčiose, o dienos Mišios – mistinį Kristaus gimimą tikinčiųjų širdyse.Ankstyviausias Kristaus gimimo šventimas gruodžio 25-ąją anksčiausiai užfiksuotas 336 metais. Ši šventė greitai paplito ir per šimtmetį jau buvo praktikuojama beveik visame krikščioniškajame Vakarų pasaulyje. Tai suprantama, nes raštuose didžių asmenybių gimimui teikiama itin didelė svarba. Tai atspindi ir Luko evangelijos skaitinys. Žinoma, Lukas turėjo prieš akis Senojo Testamento panašių džiaugsmingų įvykių minėjimus. Vienas iš tokių – pirmasis skaitinys iš [&hellip;]
- [Jėzaus genealogija](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-genealogija/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Genealogija yra daugiau negu vien vardų sąrašas. Ji nurodo kelią, atvedusį į dabartinį momentą. Tiek Izaijo skaitinys, tiek ištrauka iš Apaštalų darbų pilnutinę prasmę įgyja Mato genealogijos šviesoje. Apaštalų darbai primena mums, jog Dovydui buvo išpranašautas palikuonis, pranoksiantis jį patį. Izaijas primena Abraomui pažadą, kad jis taps didelės tautos tėvu ir turės daug palikuonių. Genealogija sudaryta iš gimimo dienų sekos. Jau nuo ketvirtojo šimtmečio Vakarų krikščionys švęsdavo Kristaus Gimimo dieną, gruodžio 25-ąją, o Rytų – sausio 6-ąją. Švęsdami Kalėdų išvakares su nuostaba apmąstome Dievo kelius žmonijos istorijoje. Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Šiandien ypač susitelkiame į [&hellip;]
- [Mesijo pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-pazadas/): Jonas sutinka Jėzų. Senasis Testamentas susitinka su Naujuoju Testamentu. Šis įvykis užbaigia advento laikotarpį. Nors šie du kūdikiai dar tebėra savo motinų įsčiose, pasakojime jau dvelkia būsimųjų Kalėdų nuojauta. Turime suvokti Luko aprašytų įvykių reikšmingumą. Nepanašu, kad evangelistui rūpėtų aprašyti tik šeimos memuarus ir kūdikio Jėzaus gimimo aplinkybes. Lukas panaudoja šias aplinkybes kaip nuostabaus teologinio statinio pamatą. Tai prielaida įžvelgti Jėzaus asmens slėpinį ir būsimąją misiją. Lukas pasinaudojo keliomis Senojo Testamento temomis. Su jomis susiduriame šio sekmadienio skaitinyje. Evangelistas atskleidžia glaudų dviejų Testamentų ryšį. Jono Krikštytojo vaidmuo Luko teologijoje labai svarbus. Jis paskiausias ir vainikuojantis Senojo Testamento žinios atstovas. Jonas Krikštytojas [&hellip;]
- [Kantrus laukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kantrus-laukimas/): Kantrus laukimas nėra savaime suprantamas dalykas. Natūralu ko nors laukti, karštai ir netgi nekantriai viliantis greičiau sulaukti. Tačiau šio sekmadienio Evangelija kalba būtent apie kantrų laukimą. Pirmąjį advento sekmadienį mūsų dėmesys buvo sutelktas į viltį, kuri yra pagrindinė šio liturginio laikotarpio tema. Antrąjį advento sekmadienį svarstome, kaip šiandien pritaikyti Jono Krikštytojo žodžius apie viltį. Dievo žodis tinka visiems laikams, jis tinka ir mums. Šį trečiąjį advento sekmadienį mokomės, kaip elgtis su viltimi. Mokomės kantrumo. Jonas, klausiamas žmonių, kaip jiems derėtų pasirengti Mesijo atėjimui, nereikalauja iš jų jokios ypatingos elgsenos. Jis nereikalauja nieko, kas viršytų Įstatymo reikalavimus. Šiandienos kalbėsena Jono mintį būtų [&hellip;]
- [Jono skelbimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jono-skelbimas/): Per liturginius metus iš Barucho knygos skaitoma tik C ciklo II advento sekmadienį ir per Velyknaktį. Žinoma, kad Baruchas buvo istorinis asmuo, Jeremijo sekretorius. Jis du kartus užrašė pranašo kalbas, nes Judo karalius sunaikino pirmuosius užrašus. Jei ne Baruchas, pasauliui galėjo nelikti nuostabiai jaudinančio religinės literatūros pavyzdžio. Tačiau šiandien skaitoma Barucho knyga, nors išleista jo vardu, biblistų nuomone, nėra Jeremijo raštininko veikalas. Ji atsirado audringoje epochoje, pirmajame amžiuje prieš Kristų. Jos autorius (autoriai) to meto aplinkybėse įžvelgė Jeremijo epochos atspindį. Grasinimų buvo gausu tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Barucho knygos autorius užrašė pranašišką žinią, įspėdamas žmones dėl nuodėmių ir įkvėpdamas [&hellip;]
- [Laukimo jausmas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-jausmas/): Tesalonika buvo svarbus miestas (Salonikai yra dabartinės Graikijos šiaurės rytuose). Tai buvo antrasis Europos miestas, kurį apaštalas Paulius aplankė savo antrosios misijų kelionės metu apie 49 metus. Išgirdę Pauliaus pamokslus, daugybė šio miesto piliečių tapo krikščionimis. Praslinkus maždaug metams, Paulius rašo šioms bendruomenėms du laiškus, dėkodamas už jų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Štai ką jis rašo: „tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems. &lt;…&gt; jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur” (1 Tes 1, 7–8). Ar galėtų Paulius panašiais žodžiais apibūdinti mūsų Bažnyčios tikėjimą? Ar mūsų tikėjimas panašus į tuometinės tesalonikiečių bendruomenės tikėjimą? Mes žinome apie jų tikėjimą iš dviejų apaštalo Pauliaus laiškų. [&hellip;]
- [Karalių Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/karaliu-karalius/): Kristaus Karaliaus iškilmė užbaigia liturginius metus. Bažnyčia apokaliptine kalba byloja apie pasaulio pabaigą. Apokaliptika yra tarsi tiltas, susiejantis Senąjį Testamentą su NaujuojuTestamentu, pranašus – su Kristumi. Pranašo Danielio knyga buvo parašyta apie 167 –164 m. prieš Kristų apokaliptinio sąjūdžio pradžioje. Joje vaizduojama, kaip kyla ir žlunga šio pasaulio imperijos, turint omenyje amžinąją karalystę. Jėzus pasitelkia šiuos apokaliptinius vaizdus, skelbdamas savo sekėjams Dangaus karalystę ir vadindamasis Žmogaus Sūnumi. Pirmųjų amžių krikščionys labai domėjosi apokaliptiniais raštais. Vėlesniais amžiais šis domėjimasis buvo nuslūgęs, o mūsų dienomis vėl atgijo. Apokaliptiniams raštams būdinga karalystės sąvoka yra tolima šiuolaikinio žmogaus patirčiai. Suvokti Kristaus Karaliaus šventę, atrodo, ypač [&hellip;]
- [Tos dienos niekas nežino](https://homilijos.kristoteka.lt/tos-dienos-niekas-nezino/): Viltis yra biblinė dorybė. Bendrąja prasme viltis reiškia pasitikintį laimingos pabaigos laukimą. Bibline prasme viltis yra kupinas pasitikėjimo laukimas, viliantis Dievo karalystės, taikos ir teisybės viešpatavimo Dievo tautoje. Viltingas žmogus tikisi dalyvauti toje Dievo karalystėje. Kokia yra Biblijos viltis? Jai visų pirma būdingas tvirtas tikėjimas, kad Dievas jau „parodė savo rankos galybę”. Ši galinga ranka buvo gelbėjanti, per tai pasireiškė nenugalima Dievo meilė. Šią meilę Dievas ne kartą parodė savo tautos istorijoje. Jei viskam vadovauja toks Dievas, jo žmonėms belieka tikėtis tik pergalės. Šventajame Rašte randame dvejopą perspektyvą: žvilgsnį, tikėjimu nukreiptą į praeitį, ir žvilgsnį, tikėjimu nukreiptą į ateitį. Izraelis švęsdavo [&hellip;]
- [Totus tuus](https://homilijos.kristoteka.lt/totus-tuus/): Apaštalų darbų knygoje randame užrašytus Jėzaus žodžius, kurių nėra evangelijose: „Palaimingiau duoti, negu imti” (Apd 20, 35). Šiandieniame skaitinyje susiduriame su Rašto aiškintojais, mokančiais imti, ir suvargusia našle, mokančia duoti. Rašto aiškintojai yra religijos ir maldingumo žinovai. Tarp jų esama uolių Dievo ieškotojų, vienas jų – aprašytas praėjusio sekmadienio skaitinyje: „Tu netoli nuo Dievo karalystės”. Tačiau šiame Evangelijos skaitinyje Jėzus įspėja, ypač dėl šio luomo žmonių polinkio imti. Dangstydamiesi maldingomis dingstimis šie žmonės pasisavina vargšų turtus, jie mėgsta pirmąsias vietas vaišėse ir susirinkimuose. Apranga jie pabrėžia savo padėtį ir tikisi sveikinimų bei skambių titulų. Našlė yra vargingumo įvaizdis. Suvargusi moteris duoda. [&hellip;]
- [Trys meilės dimensijos](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-meiles-dimensijos/): Jėzaus laikais žydų Rašto aiškintojai stengdavosi suformuluoti trumpą Įstatymo santrauką, apimančią gausybę įstatymo nuostatų. Galima tai suprasti: norint kruopščiai laikytis Mozės įstatyme užrašytų apie 600 nuostatų, pirmutinė išganymo sąlyga būtų gera atmintis&#8230; Uolūs įstatymo tyrinėtojai netgi labai įdomiai siekdavo minčių glaustumo: vienas jų buvo paprašytas pateikti Įstatymo santrauką stovėdamas ant vienos kojos. Toks būdas tikrai garantuoja glaustumą! Galime numanyti, jog Rašto aiškintojas, kreipdamasis į Jėzų, tikėjosi būtent tokios Įstatymo santraukos. Jis norėjo išgirsti, koks yra ne tik didžiausias, bet ir visa apimantis įsakymas. Jėzus pateikia jam norėtą santrauką, tačiau ne vienu, bet dviem įsakymais, aiškiai atskirdamas „pirmąjį” ir „antrąjį”. Jėzus nurodo [&hellip;]
- [Šventumo planas](https://homilijos.kristoteka.lt/sventumo-planas/): Tikėjimo akimis mes regime ateityje laukiančią šlovingą ateitį, tačiau Viešpaties mums pažadėtas laimingas gyvenimas reikalauja įvykdyti tam tikras sąlygas ir įgyti tam tikrų savybių. Kalbant Biblijos įvaizdžiais, žmogus turi būti aprengtas baltu dorybės drabužiu ir laikyti rankose pergalę ženklinančią palmės šakelę. Ši pergalė pasiekiama per Kristų: tai jis laimi pergalę už savo žmones ir juose. Amžinojo gyvenimo laimė yra Dievo dovana. Sąlygos ir savybės, būtinos silpno žmogaus išganymui, nėra savanaudiška Dievo užgaida. Neatitikdamas dangiškojo būvio sąlygų pats žmogus jaustųsi jame nelaimingas, kaip paukštis narve ar žuvis be vandens. Šventumas yra vienintelis reikalavimas norinčiam patekti į amžinąją laimę. Vien tik Dievas gali [&hellip;]
- [Prašymo maldos pavyzdys](https://homilijos.kristoteka.lt/prasymo-maldos-pavyzdys/): Morkaus evangelijos pasakojimas prasideda keistokai: „Taip jie ateina į Jerichą”. Kitas sakinys: „Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho&#8230;”. Iš pirmojo sakinio galėjome tikėtis kokio nors svarbaus Jėzaus tarnystės įvykio šiame mieste. Iš kito sakinio atrodo, jog Jėzus buvo įžengęs į Jerichą vien tam, kad po to iš jo išeitų. Egzegetai aiškina, kad ši keistoka sakinių seka gali būti paaiškinta istorijos perpasakojimu. Morkus išgirdo šį pasakojimą, pradedamą užuomina apie Jėzų, išeinantį iš Jericho. Tuomet tiesiog reikėjo pridurti ankstesnį teiginį apie įžengimą į Jerichą. Ši keistoka vieta atskleidžia svarbią Morkaus evangelijos temą. Evangelisto Morkaus vaizduojamas Jėzus yra „skubantis”. Jis visiškai [&hellip;]
- [Pagunda ir triumfas](https://homilijos.kristoteka.lt/pagunda-ir-triumfas/): Meninėje žmonių kūryboje gausybė įvaizdžių liudija nemirtingumo siekimą. Šventajame Rašte taip pat neneigiamas žmogaus troškimas amžinai gyventi. Biblijoje nesumenkinamas nė mirties siaubas. Tačiau tiek gyvenimui, tiek mirčiai dieviškasis Apreiškimas suteikia ypatingą dimensiją. Nuo pirmųjų Pradžios knygos skyrių gyvybė ir mirtis vaizduojamos platesniame bendrystės su Dievu kontekste. Gyvybė nėra vien tik žmogaus judėjimas, mąstymas, jausmai. Gyventi reiškia visų pirma būti su Dievu. Pradžios knygoje tai nusakoma, kaip vaikščiojimas su Dievu „sode pavakario vėjeliui dvelkiant” (Pr 3, 8). Mirtis taip pat nėra vien tiktai nebeplakanti širdis ar apmirusios smegenys. Visų pirma mirti reiškia būti be Dievo. Pradžios knyga tai nusako kaip slėpimąsi gėdijantis [&hellip;]
- [Liūdnas šventasis](https://homilijos.kristoteka.lt/liudnas-sventasis/): Ar krikščionybė praktiška? Šios dienos Evangelijos skaitinys ne vien retoriškai iškelia šį klausimą. Jėzus liepia turtingam jaunuoliui parduoti visą savo turtą, jei šis nori laimėti amžinąjį gyvenimą. Tačiau jei kiekvienas krikščionis šitaip pasielgtų, – koks tuomet būtų pasaulis? Ne visi Naujojo Testamento tekstai vienodai griežtai reikalauja atsisakyti turtų. Jokūbo laiškas, kuriame aptariami ankstyvosios Bažnyčios narių „žemiškieji” santykiai, neparodo pasipiktinimo dėl to, kad krikščionių bendruomenėje esama turtingų žmonių (Jok 2, 2). Tiesa, toliau jis pabara turtinguosius, tačiau ne dėl paties turto, o dėl to, kad jie skriaudžia vargšus. Istorikai teigia, kad Jėzaus mokinių ir sekėjų būta iš visų visuomenės sluoksnių, nors jo [&hellip;]
- [Santuoka ir širdies kietumas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuoka-ir-sirdies-kietumas/): Tema atrodo tokia akivaizdi, kad sunku ką nors bepridurti. Biblijos mokymas toks tiesus ir aiškus, jog sunku įsivaizduoti, kaip krikščionis galėtų vadintis Kristaus sekėju ir tuo pat metu pripažinti skyrybų ir pakartotinių vedybų galimybę. Tiesa, Jėzus savo pamokyme pripažįsta, kad Mozė leido išimtis. Tačiau, anot Jėzaus, nuo sukūrimo pradžios taip nebuvo. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos patvirtina Jėzaus mokymo kilmę: „vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu”. Tačiau ir čia išlieka „bet”. Gyvename nuodėmingame pasaulyje. Tiesa, Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu atstatė pasaulio vienovę ir palaužė piktojo galybę, tačiau žmogus liko laisvas rinktis [&hellip;]
- [Skandalas](https://homilijos.kristoteka.lt/skandalas/): Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip pranašystės dovana, kurią anksčiau turėjo tik Mozė, Viešpaties malone suteikiama septyniasdešimčiai seniūnų. Pasirodo, kad du vyrai, nebuvę toje vietoje, kur nusileido dvasia, vis dėlto pranašauja. Kai Jozuė pasiskundžia dėl to Mozei, šis tik pasidžiaugia, kad ir aniems vyrams buvo suteikta dovana. Skaičių knygoje ryški tuometinės bendruomenės hierarchija. Ši knyga išreiškia bendruomenės vyresniųjų kunigų požiūrį. Dykumos sąlygomis gyvenančiai bendruomenei reikėjo griežtos struktūros. Atsižvelgiant į šį kontekstą, verta atkreipti dėmesį į tai, kad iš kunigų luomo kilę knygos autoriai pabrėžia Viešpaties veikimą anapus hierarchinės struktūros. Žmogaus egzistencijai būdingas institucinis aspektas, tačiau jis nėra galutinis žmogaus būties tikslas. Tai pripažino [&hellip;]
- [Tikroji didybė](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-didybe/): Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą buvo skirta visiems. Kas nori sekti Jėzų, privalo atsižadėti savęs ir imti savo kryžių. Antroji ir trečioji pranašystės skirtos mokiniams, tai yra naujosios karalystės pareigūnams. Tuojau po antrosios pranašystės eina scena, kai Zebediejaus sūnūs dalijasi vietas prie Dangaus karalystės sosto. Abiem atvejais Jėzus labai rimtai perspėja. Tai įspėjimas dėl karjerizmo pavojaus. Šiandienėje Evangelijoje Mokytojas demaskuoja apaštalų mintis: „Apie ką kalbėjotės kelyje?” Jie tylėjo – veikiausiai iš gėdos. Jie jau nuvokia, kad Jėzus taiko kitokį didybės mastą. „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!” Tačiau atkakliai nenori to suprasti. Taip tęsis iki pasaulio [&hellip;]
- [Kuris kurį subarė?](https://homilijos.kristoteka.lt/kuris-kuri-subare/): Visi biblistai sutaria, jog šio sekmadienio skaitinys yra tarsi visos Morkaus evangelijos šerdis. Tai tarsi viršūnė, apibendrinanti prieš tai pasakotus dalykus, ir įžanga į būsimuosius. Pirmasis skaitinys sutelkia mūsų dėmesį į pastarąjį Evangelijos skaitinio aspektą. Pirmiausia apmąstykime šios dienos skaitinį kaip ankstesnio Morkaus pasakojimo apibendrinimą ir viršūnę. Ankstesniuose Morkaus pasakojimuose Jėzus vaizduotas pirmiausia kaip stebukladarys. Jis gydo akluosius, kurčnebylius, tūkstančius pamaitina, vaikšto vandens paviršiumi, nuramina įsibangavusį ežerą ir išvaro demonus. Visos galybės jam pavaldžios. Todėl suprantama minių reakcija. Žmonės buvo „persigandę”, „be galo stebėjosi”. Morkus, vaizduodamas įvykių seką ir jų poveikį žmonėms, rengia Evangelijos klausytojus tam, ką girdime šiandienos skaitinyje. Jėzus [&hellip;]
- [Efata](https://homilijos.kristoteka.lt/efata/): Šventasis Raštas kupinas simbolių kalbos. Jame pasakojamos istorijos dažnai turi gilesnę reikšmę, negu atrodo iš paviršiaus. Ši gilesnė, turtingesnė reikšmė liudija Dievo buvimą. Dievas niekuomet nesutalpinamas į baigtinius žmogaus žodžius. Svarbu atsižvelgti į tai, kitaip negalėsime suvokti Biblijos mokymo gelmių. Pirmasis skaitinys yra geras šios simbolių kalbos pavyzdys. Ši knyga buvo parašyta Babilono tremties metais. Viskas atrodė prarasta. Žmonės manė, kad jų gyvenimo vargai reiškia Dievo nebuvimą. Tačiau knygos autorius buvo stipresnio tikėjimo. Jis žinojo, kad gelbėjantis Dievas yra artimas ir netrukus parodys savo gelbėjančią ranką. Savo tikėjimą įkvėptasis autorius išreiškia žodžiais, kurių reikšmė smarkiai pranoksta pažodinę prasmę. Jis kalba apie [&hellip;]
- [Lemtinga valanda žmonijai](https://homilijos.kristoteka.lt/lemtinga-valanda-zmonijai/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Kai kurie asmenys turėjo ypatingos įtakos žmonijos istorijai. Marijos gimimas pasauliui reiškė džiaugsmingą pradžią. Poetas Rabindranatas Tagorė yra pasakęs, jog kiekvienas gimęs vaikas atneša iš Dievo žinią, jog jis vis tebėra nenusivylęs pasauliu. Jei tai galioja kiekvieno vaiko gimimui, tai juo labiau Marijos gimimui. Marijos gimimas reiškia pasauliui viltį ir laimingą virsmą žmonijai. Marijos gimimas pilnutine šviesa suspindi nuo jos dieviškojo Sūnaus ir jo išganymo darbo. Panašiai kaip gražiausia ryto aušra šviečia ne savaime, o dėl saulės šviesos, panašiai ir Marijos spindesys ir grožis kyla iš jos Sūnaus. Ne veltui Marija vadinama „Išganymo aušra” ir „Vilties ženklu”. Žmonių [&hellip;]
- [Geram veiksmui – teisinga intencija](https://homilijos.kristoteka.lt/geram-veiksmui-teisinga-intencija/): „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?” (Įst 4, 7). Šis tikėjimo šūkis sudaro biblinio monoteizmo pagrindą. Mes tikime vieną ir vienintelį Dievą ne dėl filosofinių išvedžiojimų, bet todėl, kad jis pats mums save apreiškė. Tai viena iš pagrindinių Pakartoto Įstatymo knygos temų. Jos skaitytojams nuolat primenama, ką Dievas yra padaręs jų labui. Šie žodžiai galioja ne tik protėviams, bet ir mums: „Ne su mūsų protėviais sudarė Viešpats šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame” (Įst 5, 3). Knygos autorius moko izraelitus laikytis [&hellip;]
- [Susivieniję Kristuje](https://homilijos.kristoteka.lt/susivienije-kristuje/): Iš katalikų žodyno beveik išnyko žodžiai apostazė, erezija ir schizma. Daugeliui reiktų ieškoti tų žodžių prasmės katekizmuose, žodynuose ir enciklopedijose. Kodėl šios sąvokos retai pasirodo mūsų žodyne? Ar nepasitaiko apostazės, erezijos ir schizmos atvejų? O gal oficialioji Bažnyčia vengia kam nors taikyti šiuos apibūdinimus? O gal Bažnyčioje viskas taip chaotiškai sumišę, kad nebeįmanoma atskirti eretikų ir schizmatikų? Panašaus sąvokų painiojimo rastume ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Prisiminkime, ką reiškia šios minėtos sąvokos. Apostazė apibrėžiama kaip katalikų tikėjimo atmetimas. Apostatas yra tas, kuris atsiskiria nuo Bažnyčios. Erezija yra priėmimas ir laikymasis mokymų, priešingų tikrajai Bažnyčios doktrinai. Eretikas yra tas, kuris netiki [&hellip;]
- [Valgyti skirta duona](https://homilijos.kristoteka.lt/valgyti-skirta-duona/): Jono evangelijoje gausu įvaizdžių, prasidedančių formule: aš esu. Aš esu vynmedis, ganytojas, avių vartai, kelias, šviesa, gyvenimas. Šeštajame Jono skyriuje nuolat kartojamas Jėzaus įvaizdis: aš esu duona. Kiekvienas iš minėtųjų įvaizdžių tam tikru aspektu nušviečia Jėzaus būtį ir užduotį. Susidūrus su duonos įvaizdžiu, pirmiausia suvokiama, kad duona palaiko gyvybę, tačiau čia ypatinga tai, kaip toliau plėtojamas šis įvaizdis. Jėzus nesako esąs kaip duona. Jis teigia duosiąs – kaip jo dangiškasis Tėvas ir kaip Mozė – duonos, kurią bus galima ir netgi reikės valgyti tiesiogiai, šią mintį suprantant ne kaip įvaizdį, o pažodžiui. Tai išsakoma taip aiškiai, jog neįmanoma jokia kita prasmė. [&hellip;]
- [Kaip atrodė Marija?](https://homilijos.kristoteka.lt/kaip-atrode-marija/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Per Žolinę norisi atkreipti dėmesį ypač į tikėjimą, jog Marija ne šiaip paimta į dangų, bet paimta su kūnu ir siela. Nors Šventajame Rašte tiesiogiai nekalbama apie Marijos iškeliavimą, galima rasti užuominų apie jos kūną. Visų epochų menininkai intuityviai suvokė svarbią tiesą, jog Marija yra unikalaus grožio: Pulchra es. Vėlyvaisiais viduramžiais pamokslininkai kalbėdavo ir apie Marijos akių ir odos spalvą, plaukus, šukuoseną, rankų ir pirštų švelnumą, ir, žinoma, apie jos dėvimus darbužius. Šito Šventajame Rašte nerandame. Tačiau aišku, kad Marijos kūnas buvo moteriškas, ne belytis. Viena moteris iš minios sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias [&hellip;]
- [Eucharistija ir Šventoji Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-ir-sventoji-dvasia/): Jėzaus kalboje Kafarnaumo sinagogoje nuolat kartojasi du tarpusavyje susiję elementai: mano kūnas – mano kraujas; jei nevalgysite – jei negersite. Duonos ir valgymo ženklas atrodo labiau suprantamas, nes jis susijęs su duonos padauginimo įvykiu. Pasvarstykime apie vyno ženklą ir eucharistinio Jėzaus kraujo tikrovę. Tai atveria pneumatinę Eucharistijos dimensiją, Šventąją Dvasią. Pats Jėzus kviečia mus suvokti šią giliąją sakramento apimtį, sakydamas, jog Eucharistijoje yra Dvasia, kuri teikia gyvybę, o tuo tarpu vien kūnas nieko neduoda (Jn 6, 63). Žmogiškais žodžiais sunku perteikti subtilų Šventosios Dvasios ir Eucharistijos santykį. Šventoji Dvasia kuria Eucharistiją ir yra priimama Eucharistijoje. Ji tam tikra prasme yra subjektas [&hellip;]
- [Eucharistija ir Trejybė: Tėvas](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-ir-trejybe-tevas/): Evangelijos ištrauka mus įvesdina į Jėzaus Eucharistinę kalbą Kafarnaumo sinagogoje. Šioje kalboje įvairiomis variacijomis (kartais pozityviai, kartais negatyviai) kartojamos tos pačios mintys: aš esu gyvybės duona; mano kūnas tikrai yra valgis; kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą. Evangelisto Jono stiliui būdinga plėtoti mintį tarsi spiralėmis ir cikliniais pasikartojimais. Geriau įsižiūrėję pamatysime, jog kiekvienas ciklas turi savo kulminaciją, o kiekvienas pakartojimas – naujovę. Šiandieninio skaitinio viršūnė – Tėvo asmens įžvalga: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Jėzus yra duona, kurią Tėvas paženklina savimi. Tai leidžia suvokti [&hellip;]
- [Atsimainymas – „metamorfozė”](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymas-metamorfoze/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Anot religijų tyrinėtojų, Biblijoje pateikiama palyginti nedaug vizijų bei regėjimų – kitose religinėse tradicijose vizijos minimos dažniau. Tačiau šiandienos skaitiniuose susiduriame būtent su regėjimais. Pirmajame skaitinyje iš Danielio knygos kalbama apie „Amžinąjį” ir „žmogaus sūnų”. Danieliaus regėjime minimas Amžinasis yra pats Dievas. Visi jo požymiai liudija amžinumą (balti kaip vilna plaukai), galybę (ugnis); teisėjo vaidmenį pažymi susėdantis teismas ir atverstos knygos. Žmogaus sūnus reiškia naująją žmoniją, kuriai Amžinasis perduoda karalystę. Danielio knyga buvo parašyta antrojo amžiaus prieš Kristų pradžioje. Tuomet žydai patyrė žiaurių persekiojimų dėl tikėjimo. Daugeliui buvo sunku ištikimai laikytis tikėjimo. Pirmiausia jiems ir buvo skiriama ši [&hellip;]
- [Liko pakankamai duonos](https://homilijos.kristoteka.lt/liko-pakankamai-duonos/): Didžiulės minios sekė paskui Jėzų.&nbsp;Matydamas žmones, Jėzus jų gailėjo.&nbsp;Tokie buvo praėjusio sekmadienio skaitiniai iš Morkaus evangelijos (Mk 6, 30–34).&nbsp;Toliau kalbama apie duonos padauginimą.&nbsp;Tačiau tai pasakoja jau nebe Morkus, bet Jonas.&nbsp;B liturginio ciklo metais greta Morkaus evangelijos skaitinių įterpiama daugiau skaitinių iš Jono evangelijos negu A (Mato) ir C (Luko) liturginio ciklo metais.&nbsp;Nuo šio sekmadienio šešis sekmadienius iš eilės bus skaitomos ištraukos iš šeštojo Jono evangelijos skyriaus.&nbsp;Šis skyrius nepaprastai svarbus Eucharistijos teologijai ir Eucharistijon susitelkusiai Bažnyčiai.&nbsp;Kadangi duonos padauginime ryški Eucharistijos įžvalga, remiamasi labiausiai į Eucharistijos slėpinį susitelkusiu evangelistu.&nbsp;Visi keturi evangelistai panašiai vaizduoja duonos padauginimo įvykį, tačiau Jonas pateikia keletą būdingų akcentų. 1. [&hellip;]
- [Laiko ženklai](https://homilijos.kristoteka.lt/laiko-zenklai/): Šiek tiek neįprasta, kad naujieji&nbsp;liturginiai metai prasideda ne mums įprastu švelniu pasakojimu apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mergelę Mariją, derančiu prie jau uždegamų eglučių ir pasipuošusių Kalėdoms vitrinų,&nbsp;bet pasaulio pabaigos aprašymu, vaizdu, kuris labiau tiktų liturginių metų pabaigos iliustravimui. Visgi&nbsp;Adventas – ne tik mielų prakartėlių lankymas, kreipiantis žmonijos atmintį&nbsp; įsikūnijimo įvykio link,&nbsp;bet taip pat žvilgsnis į laikų pabaigą, kai,&nbsp;anot Lewiso, Dievas pasirodys be jokios kaukės ir ištiks kiekvieną kūrinį arba neįveikiama meile, arba nenugalimu šiurpu. Susitikimas su&nbsp;mysterium tremendum&nbsp;neatrodo labai jaukus. Anot&nbsp;Karlo Rahnerio, negalime suvokti Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, ir mėgindami apie tai prabilti, imame mikčioti.&nbsp;Šiurpūs pasaulio pabaigos vaizdiniai ir su tuo [&hellip;]
- [Tiek galva, tiek širdimi](https://homilijos.kristoteka.lt/tiek-galva-tiek-sirdimi/): Pagal liturginių metų ciklą šis skaitinys – bent mūsų geografinėje platumoje – sutampa su daugelio atostogomis. Jėzaus paraginti pailsėti mokiniai ieško vietos, kur galėtų pabūti vieni. Apaštalų suplanuotosios „atostogos” yra bendruomeninės: jie kviečiami pabūti drauge tarpusavyje ir drauge su Jėzumi. Ten jie turės laiko ramiai susėsti prie stalo ir pavalgyti. Jei ši Evangelijos ištrauka būtų skirta tik atostogoms, ji turėtų baigtis 32-ąja eilute: „jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą”. Po jos reikėtų padėti tašką. Tačiau suplanuotas idiliškas poilsis suardomas, nes žmonės neduoda jokios ramybės. Aišku, kad Jėzaus mokiniams tekdavo ištisas valandas ar dienas būti vien su Jėzumi. Tai patvirtina ne [&hellip;]
- [Apsiavus kurpėmis ar sandalais?](https://homilijos.kristoteka.lt/apsiavus-kurpemis-ar-sandalais/): Apavas tapo skiriamuoju ženklu, nusakančiu dviejų karmelitų ordino šakų tapatybę. Tačiau netgi ir evangelistai šiuo klausimu nėra visiškai vieningi. Anot Mato, Jėzus draudžia Evangelijos skelbėjui pasiimti apavą ir lazdą (Mt 10, 10). Pasak Morkaus, skelbėjui priklauso avėti kurpėmis ir turėti kelionės lazdą. Kažin koks yra pats seniausias tekstas? Kitais žodžiais tariant – kaip sakė Jėzus? Į šį klausimą vargiai rasime atsakymą. Jis, beje, nieko neduotų. Teisingesnis kelias yra iš dviejų regimai prieštaringų formuluočių išskaityti tai, jog dera prisitaikyti prie vietos bei laiko sąlygų, padiktuotų metodų ir formų. Misionierius, apaštalaujantis pas eskimus, žinoma, negali keliauti basas. Tuo tarpu Afrikos arba Azijos smėlėtose [&hellip;]
- [Kristaus Krikštas – mūsų Krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-krikstas-musu-krikstas/): Įprasta, kad krikštijantysis yra viršesnis už krikštijamąjį. Tuomet ką reiškia Jėzaus Krikštas? Evangelistas Morkus, matyt, nenori, kad kiltų neteisingi nusistatymai, esą Jonas Krikštytojas yra galingesnis už Jėzų (o jo laikais daugelis manė Joną esant galingesnį už Jėzų), todėl į Jono Krikštytojo lūpas įdeda šiuos žodžius: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo kurpių dirželio. Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 8). Jonas Krikštytojas tebuvo Jėzaus pasiuntinys. Tai tvirtinama visose evangelijose. Tad kodėl Jėzus, būdamas viršesnis už Joną, leidosi jo krikštijamas? Kai kurie Šventraščio tyrinėtojai mano, kad viena iš priežasčių buvo [&hellip;]
- [Atpažinti Viešpaties ženklus](https://homilijos.kristoteka.lt/atpazinti-viespaties-zenklus/): Kristaus apsireiškimo (žmonių dažnai vadinamą Trijų karalių) šventę žino ir švenčia bene visi. Ji išties reikšminga. Kristaus apsireiškimo šventė pradėta švęsti Rytų Bažnyčioje trečiajame amžiuje. Rytų Bažnyčia šią šventę siejo su Jėzaus Krikštu Jordane. Prisiminkime Evangelijos eilutes: „Tu mano mylimasis Sūnus“ (Mk 1, 11). Šiais žodžiais Tėvas apreiškia, kas yra Jėzus. Jis – Dievo Sūnus. Šimtmečiu vėliau Kristaus apsireiškimo šventę imta švęsti ir Vakarų Bažnyčioje. Tačiau joje dėmesys sutelktas ne į Jėzaus Krikšto metu įvykusį apreiškimą, bet į trijų Rytų išminčių apsilankymą pas kūdikėlį Jėzų. Šį įvykį mums primena ir šiandienos Evangelijos skaitinys. Rytų kraštų išminčiai yra nežydų, kitaip tariant, pagonių [&hellip;]
- [Namų bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/namu-baznycia/): Šios dienos skaitiniai kalba apie atsakomybę – vienų kitiems ir Dievui. Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos ypač pabrėžiama vaikų atsakomybė ir pagarba tėvams. Siracido knygos autorius šią pagarbą labai glaudžiai susieja su ketvirtuoju Dekalogo įsakymu gerbti savo tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12). Pagarba tėvams – neatsiejama Sandoros su Dievu dalis. Kitaip tariant, tai ne eilinis įsipareigojimas, bet religinis priesakas. Todėl tas, kuris gerbia tėvus, yra palaimintas. Šeimos narių atsakomybė vienų kitiems kyla ne tik iš jų prigimtinių ryšių. Ji plaukia iš jų bendravimo su Viešpačiu. Atsiliepdami į kitų prašymus, atsižvelgdami į kitų poreikius, atsakome į Dievo kvietimą meilei. Ir [&hellip;]
- [Kristaus gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-gimimas/): Krikščionys nuo seno švenčia Kalėdų nakties, ryto ir dienos Mišias. Per kiekvienerias iš jų skaitomi vis kiti Šventojo Rašto skaitiniai. Kalėdų nakties Mišios simbolizuoja amžinąjį Kristaus gimimą iš Tėvo, rytmečio Mišios – Kristaus gimimą iš Marijos, dienos Mišios – Jo mistinį gimimą kiekvieno tikinčiojo širdyje. Šiandien skaitomas Jono evangelijos prologas, kalbąs apie Žodžio įsikūnijimą, Kristaus gimimą, mums primena kitą nuostabų dievo darbą – kūrimą. „Pradžioje“ (Jn 1, 1) – taip skamba pirmoji evangelijos pagal Joną eilutė. Žodžiu „pradžioje“ prasideda ir Pradžios knyga (plg. Pr 1, 1). Nors žodis tas pats, tačiau jis vartojamas skirtinga prasme. Pradžios knyga šiuo žodžiu mus tarsi [&hellip;]
- [Sutikime ateinantįjį](https://homilijos.kristoteka.lt/sutikime-ateinantiji/): Adventas – tai tarsi ėjimas ilgu tuneliu. Nors jo gale matome šviesos pluoštą, bet jis atrodo toks tolimas&#8230; Beveik pasiekus tunelio galą, šviesa sustiprėja, tampa ryškesnė. Ir štai kai išeiname į šviesą, aplink mus suspindi naujas pasaulis. Pirmąjį advento sekmadienį buvome raginami budėti, būti budrūs. Eiti advento „tuneliu“ neabejojant, kad įžengsime į garbės spindesį. Antrąjį sekmadienį klausėmės Jono Krikštytojo kvietimo taisyti Viešpačiui kelią. Praeitą sekmadienį Krikštytojas atvirai skelbė Ateinantįjį. Šis sekmadienis – tai tarsi mūsų priartėjimas prie „tunelio“ galo.&nbsp; Veikiai išvysime Ateinantįjį. Jau išgirdome arkangelo žodžius Marijai: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir [&hellip;]
- [Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate](https://homilijos.kristoteka.lt/tarp-jusu-stovi-tas-kurio-jus-nepazistate/): Gyvenime daug dalykų neįžvelgiame. Dažnai pačių didžiųjų – Dievo Sūnaus, Dievo karalystės… Gyvenime tiek kartų sutikome Dievą: melsdamiesi, patarnaudami kitiems. Tačiau šiuose susitikimuose Dievas vis likdavo tarsi pasislėpęs nuo mūsų. Gal net mums atrodydavo, kad Dievas mūsų vengia. Juk niekada negalime Jo sau pasiturėti. Negalime pasakyti: „Dabar aš Jį pažinau!“ Keliaudami pas Dievą mes vis iš naujo Jį atrandame, patiriame, pažįstame. Ir tik mirties valandą Jį galutinai sutiksime ir pažinsime. Tuomet stosime akivaizdon To, kuris buvo mūsų maldos, ilgesio ir tikėjimo Dievas. Kalbėdami apie Dievo karalystę, Dangų dažnai net nesusimąstome, kas ten mūsų laukia. O juk mūsų laukia ne kas kita [&hellip;]
- [Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelija](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-kristaus-dievo-sunaus-evangelija/): Šiais liturginiais metais mums vadovaus evangelistas Morkus. Morkus kilęs iš Jeruzalės. Paskutiniais Jėzaus gyvenimo metais jis dar tebebuvo paauglys. Vėliau Morkus tapo Pauliaus mokiniu. Tikrai žinoma, kad bendravo su apaštalu Petru ir 60–70 m. po Kr. užrašė gyvą jo liudijimą, t. y. parašė pirmąją iš keturių Evangelijų. Šiandien išgirdome Evangelijos pagal Morkų pradžią. Ji labai svarbi, nes nusako visą Evangelijos esmę: Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia. Žodis pradžia gali reikšti Evangelijos pasakojamos istorijos pradžią, t. y. Jėzaus viešosios tarnystės pradžią. O gal čia turima mintyje knygos, t. y. Evangelijos, pradžia? Žodžiai gerosios naujienos pradžia atskleidžia Jėzų Kristų kaip skelbimo [&hellip;]
- [Laukimas ir malonė](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimas-ir-malone/): Liturginiai metai – tai visos išganymo istorijos sudabartinimas. Išganymo istorija jau įvyko, bet, kita vertus, ji vis dar vyksta. Kiekvienas liturginių metų laikas akcentuoja kurį nors išganymo istrorijos tarpsnį. Adventas – tai budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas. Evangelija pagal Morkų ypač pabrėžia budėjimą. Vien šiandienos skaitinyje raginimą budėti išgirdome net tris kartus. O per visą Morkaus evangeliją šį žodį rasime pakartotą bene keturiasdešimt sykių. Mums, krikščionims, Evangelija paveda durininko pareigas. O ką daro durininkas? Laukia sugrįžtančiųjų, t. y. nuolat budi. Svarbiausias durininko darbas – laukti, neprarasti budrumo. Budėjimui priešinga neviltis, kai nieko nelaukiama ir nieko nebesitikima. Apaštalas Paulius ragina susivokti, [&hellip;]
- [Kelkitės ir stokit žmogaus sūnaus akivaizdon](https://homilijos.kristoteka.lt/kelkites-ir-stokit-zmogaus-sunaus-akivaizdon/): Keičiasi liturginiai metai, keičiasi ir Evangelijos skaitiniai: nuo Morkaus pereiname prie Luko Evangelijos. Tik tema lieka ta pati: laikų pabaiga. Dairydamiesi į gamtą, pastebime nuolat besikartojančią metų laikų kaitą. Tai primena ir žodžiai: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą”(Lk 21,29). Vis dėlto Šventasis Raštas kreipia mūsų mintis kita linkme &#8211; ne taip, kaip diktuotų gamta su savo ciklais. Viskas eina į pabaigą, ir toji laikų pabaiga jau prasideda. Reiškiniai, primenantys pasaulio baigtį, viena vertus, vyksta didžiajame kosmose, kita vertus, atsispindi žmonių santykiuose. Kosmoso įvykiai yra aiškios katastrofos. Jos vaizduojamos pagal ano meto žmonių [&hellip;]
- [Dvi karalystės](https://homilijos.kristoteka.lt/dvi-karalystes/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Šio sekmadienio skaitinius vienija mintis apie Karalystę, kurią Jėzus, antrąkart nužengęs į pasaulį, perduos Tėvui. Pirmajame skaitinyje pranašo perteikiamoje vizijoje Bažnyčios tradicija įžvelgia Kristaus paveikslą. Antrajame skaitinyje jau aiškiai kalbama apie Jėzų, kuris yra Alfa ir Omega, kuris ateina su debesimis. O Evangelijoje girdime Jėzų liudijant apie Karalystę Poncijaus Piloto akivaizdoje. Daugumai katalikų žinoma, kad Jėzus yra karalius, iš tikrųjų Karalių Karalius, anot Apr 19, 16. Tačiau vienas šios tiesos aspektas dažnai nepakankamai suvokiamas ir įvertinamas. Būtent, tai, kad antrasis Viešpaties atėjimas negalės pilnutinai įvykti, kol Jėzus neperduos Karalystės dangiškajam Tėvui. Tuomet, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, Dievas bus [&hellip;]
- [Štai tavo motina](https://homilijos.kristoteka.lt/stai-tavo-motina/): Taip jau nutiko, kad ikoną, vaizduojančią Motiną su kūdikiu, nusinešiau į klausyklą tą pačią dieną, kai pradėjau rengti šį pamokslėlį. Padėjau ikoną ant atbrailos, atsiverčiau skaitinių knygą su liturginiais tekstais ir įkrito žodžiai: “Štai Tavo Motina” (Jn 19, 27). Mater Misericordiae. Gailestingoji gailestingumo Motina, turinti užjaučiančią, gerą ir nuolankią širdį. Tuos Evangelijos žodžius galima užrašyti ir taip: “Štai Mano Motina”. Tada kiekvienas gali Mariją ne tik vadinti, bet ir turėti savo Motina. Popiežius Pijus X kildina Marijos visuotinę Motinystę iš jos fizinės Dievo Motinystės: “Marija savo įsčiomis apglėbdama Išganytoją, jose nešiojo ir tuos, kurių gyvenimas buvo įjungtas į Išganytojo gyvenimą”. Taip, [&hellip;]
- [“Bažnyčios ir jos istorijos Viešpačiui”](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-ir-jos-istorijos-viespaciui/): IKą mes švenčiame, minėdami Romos Šv. Jono bazilikos Laterane (Basilica di S. Giovanni in Laterano) konsekraciją? Ši bazilika yra “visų bažnyčių visame mieste ir visame pasaulyje galva ir motina” (omnium urbis et orbis ecclesiarum caput et mater); iš pradžių ji buvo dedikuota Švč. Išganytojui (Ss. Redemptori)&#8230; Švenčiame Dievo išganymo darbą, kuris po Biblijos metų tęsiasi Bažnyčios istorijoje; švenčiame Kristų – Bažnyčios Viešpatį. IIŠv. Jono bazilika Laterane – labai svarbi Bažnyčios istorijoje ir verta šiandien, jos konsekracijos dienos šventėje, nauju ypatingu Bažnyčios istorijos metu apmąstyti tris jos istorijos reikšmingus momentus. III(1) Bazilika Laterane – Tolerancijos edikto Bažnyčia Bazilika Laterane yra “visų miesto [&hellip;]
- [Vėlinės - prisikėlimo priminimas](https://homilijos.kristoteka.lt/velines-prisikelimo-priminimas/): Jau Vėlinių išvakarėse ant kapų uždegtos žvakės išsklaidė niūrią tamsą, ir baugščiai liepsnodamos apšvietė ne tik artimųjų kapus, bet ir rimtimi bei susimąstymu pažymėtus mūsų veidus. Apie ką mąstome stovėdami prie kapo ar šiandien švęsdami Eucharistiją, kurios metu paminime visus mirusiuosius? Pagaliau, ką Bažnyčia nori pasakyti Vėlinių dieną Dievui ir žmonėms? Dažniausiai mūsų mintys būna liūdnos. Atsinaujina artimo žmogaus praradimo, netekties širdgėla; prisimename, kad ir mes mirsime, ir tai baugina. Paslaptimi, šaltumu, tamsa dvelkianti mirtis skatina melstis, kreiptis į paskutinę instanciją &#8211; Dievą, nes tik Jis gali pagelbėti mūsų mirusiesiems, o taip pat mums &#8211; gyviesiems, nes mirties akivaizdoje jau nieko [&hellip;]
- [Paguoda žemėje ir danguje](https://homilijos.kristoteka.lt/paguoda-zemeje-ir-danguje/): Įsigilinus į aštuonis palaiminimus, iškart pastebime, kad prasminis akcentas krinta ant antrosios posakio dalies. Kristaus mokinys iš esmės yra laimingas žmogus. Jo laimė gali būti išreikšta konkrečiais žemiškais įvaizdžiais: turtu, sotumu, linksmumu (plg. Lk 6, 21), tikrumu dėl ateities (žemės paveldėjimu), Dievo regėjimu ar paguoda. Per visus metus mąstėme apie romumą ir nesipriešinimą piktam, todėl šiandien susitelkime į šiuos palaiminimus. Bene raiškiausias paguodos įvaizdis &#8211; vaikas verkdamas bėga pas motiną, leidžiasi paimamas ant rankų ir guodžiamas. Ir Šventajame Rašte nėra geresnių įvaizdžių: “Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių”, &#8211; kalba Dievas Izraelio tautai (Iz 66, 13). [&hellip;]
- [Tikėti ir skelbti](https://homilijos.kristoteka.lt/tiketi-ir-skelbti/): Kaip dažniausiai ankstesniais kartais, taip ir šį, Viešpačiui Jėzui iškeliaujant iš Jericho miesto, drauge ėjo didelė minia. Minioje buvo skeptiškai nusiteikusių ir besižavinčių Jėzaus veikla žmonių; fariziejų, ketinančių Išganytoją viešai dėl ko nors apkaltinti, ir atviraširdžių tikinčiųjų, kurie džiaugsmingai ir nuoširdžiai dėkodami priėmė Dievo malones. Prie kelio sėdėjo aklasis elgeta Bartimiejus. O ką gi jis daugiau galėjo veikti, jei ne sėdėti? Jis nematė kelio, kuriuo ėjo Jėzus, negalėjo matyti ir paties Viešpaties, nes jo akių vyzdžiai skendėjo nuolatinėje tamsoje. Jo būklė buvo apgailėtina: jis turėjo pramisti iš išmaldų, &#8211; ką jam, vargšui, prie dulkėto kelio sėdinčiam, žmonės iš pasigailėjimo, o kartais [&hellip;]
- [Noriu garbės](https://homilijos.kristoteka.lt/noriu-garbes/): Tarnavimas ir išaukštinimas. Būtent šie žodžiai iškyla atmintyje, išklausius evangelisto Morkaus mums perduotą apaštalų Jokūbo ir Jono pokalbį su Jėzumi. Koks žmogiškas ir suprantamas jų noras “sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam &#8211; kairėje”. Ar mes nenorime būti arčiau garbingųjų, galingųjų, valdančiųjų? Pagaliau, ar patys nenorime tokie būti? Norime ir sąmoningai ar nesąmoningai to siekiame. Iš pradžių būti šalia, o vėliau &#8211; jų vietoje. Gyvenimo patirtis byloja, kad mokame iškelti žmones ant pjedestalo ir patys šalia atsistoti, dažnai net nevengdami kitą pastumti. Ateina laikas ir išaukštintajam nelieka vietos tarp mūsų. Galbūt taip būtų atsitikę ir Jėzui, jei būtų pasidavęs pagundai priimti [&hellip;]
- [Kas yra meilė?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-yra-meile/): Eilinį kartą susiduria dvi evangelijos &#8211; Kristaus ir žmogaus. Kristaus evangelija &#8211; meilės evangelija, jis meiliai žiūri ne tik į klausiantį žmogų, bet ir į kiekvieną, kuris ieško amžinojo gyvenimo. Meilės evangelija. O kas yra meilė? Šv. Jonas sako: “Dievas yra meilė”. Apaštalas Paulius išvardija jos požymius: neišpuikusi, neišdidi, neieško naudos, nepamena pikto&#8230; Ar meilė gali būti sunki, nepakeliama, žeidžianti lyg dviašmenis kalavijas? Gali. Tokia yra ir Kristaus meilė, ateinanti per Dievo žodį: kantri ir nekantri, nuolanki ir kovojanti, tyli ir rėkianti. Žmonija mėgsta tuos, kurie atskleidžia tik vieną Kristaus bruožą &#8211; gailestingumą, ji mėgsta iš Kristaus padaryti tik Jėzų, nepavojingą [&hellip;]
- [Santuokos ir skyrybos](https://homilijos.kristoteka.lt/santuokos-ir-skyrybos/): Skyrybos &#8211; šių dienų Bažnyčios &#8211; Dievo šeimos&nbsp; žaizda. Pati santuoka puolama iš visų pusių &#8211; homoseksualistų judėjimai, “laisvosios meilės” idėjos, kontraceptinių priemonių idealizavimas &#8211; visko neišvardysi. Pasaulis daug matęs, ir, kas žino Bažnyčios istoriją, galėtų pasakyti &#8211; nieko nauja po šia saule. Skaudžiausia, kad santuoka puolama Katalikų Bažnyčios narių: kai kurių teologų, kunigų, pasauliečių. “Kas čia blogo, jei jaunuolis su mergina mylisi” (būtent! ne myli, o mylisi),- vieno kunigo žodžiai. Ach, tas lietuvių kalbos gražumas ir subtilumas, tai ne rusiški keiksmažodžiai; gaila, kad tos grožybės pavartojamos nuodėmei teisinti. Prisidengiant šūkiu “Dievas myli visus”, skleidžiama ne Kristaus, o sava evangelija. Prieš [&hellip;]
- [“Nukirsk, išlupk”](https://homilijos.kristoteka.lt/nukirsk-islupk/): Jėzaus vardas dėl skelbiamo mokslo ir dėl stebuklų plačiai išgarsėja Izraelyje. Jėzaus siunčiami apaštalai gauna galią patys kai kurias ligas jo vardu pagydyti. Bet atsiranda gudruolis, kuris į juos nusižiūrėjęs pats bando gydyti Jėzaus vardu. Sekasi ir jam. Apaštalams tai nepatinka. Jie nori, kad tik jų grupė turėtų tą teisę. Jie bandė tam drausti ir norėjo, kad jis su jais kartu vaikščiotų kaip Jėzaus mokinys, bet anas nesutiko. Apaštalas Jonas kreipėsi į Jėzų skųsdamasis. Tačiau Jėzus nepasmerkia ano žmogaus. Kas daroma Dievo garbei, tai yra gera. Kas Dievą garsina, tas nesmerkiamas, “kas ne prieš mus, tas už mus”. Net mažiausias geras [&hellip;]
- [Gimimo diena](https://homilijos.kristoteka.lt/gimimo-diena/): Autorius: KUN. R. GAIDYS&nbsp;&nbsp; “Žmogus gimsta iš moters, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas nelaimių. Jis išdygsta kaip žiedas, ir yra sutrinamas; bėga kaip šešėlis, ir niekad nepasilieka tame pačiame stovyje” (Job 14,1). Šių laikų žmonės paprastai mini savo gimimo dieną. Tik retai ir ypač pasižymėjusių asmenų minima ir mirties diena. Bažnyčioje dažniau minima mirties diena ir tik retais atvejais viešai švenčiama gimimo data. Kodėl gyvuoja tokia tvarka? Norvegų legenda pasakoja apie paslaptingą moterį. Retkarčiais ji pasirodydavo pajūryje ir skalbdavo baltą drabužį. Jos veide matėsi skausmas, o akyse ašaros. Kartą viena praeivė paklausė, kodėl ji verkia. Ši atsakė: “Niekaip negaliu išplauti [&hellip;]
- [Kančia ir tarnavimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kancia-ir-tarnavimas/): Jėzus iš Galilėjos keliavo su mokiniais į Jeruzalę paskutinėms žemiškojo gyvenimo Velykoms. Kaip mes iš anksto rengiamės kokiems nors darbams, taip ir Jėzus iš anksto rengėsi savo kančiai, paskelbdamas apie tai mokiniams. Apaštalai, matydami Jėzaus dieviškąją galybę, net ir minties negalėjo sau leisti, kad jis duotųsi niekinamas ir kankinamas. Jėzus, kalbėdamas apie kančią ir mirtį, parodo, kad tai bus neatsitiktinis įvykis, bet sąmoningas aktas, laisvai įtrauktas į žmonijos gelbėjimo planą. Nuo mažens girdime apie Jėzaus kančią, priimame ją kaip paprastą ir savaime suprantamą dalyką. Bet taip neturėtų būti. Nors&nbsp; ši kančia įvyko labai seniai, bet dėl savo didingumo turėtų būti mums [&hellip;]
- [Nebuvo jame gražumo](https://homilijos.kristoteka.lt/nebuvo-jame-grazumo/): Tūlam “kryžių šalies” žmogui, regis, turėtų būti natūralu ir miela švęsti iškilmę, kuri aukština kryžių. Sakome, kad lietuviams šis ženklas ypač savas ir brangus. Antai daugelio globojamas auga, gražėja garsusis Kryžių kalnas, daug kur svetur tapęs Lietuvos simboliu ir jau susilaukęs čia pat ne vieno savo antrininko. Per Atgimimą kryžiai vėl išėjo į viešumą: jų ėmė rastis mokyklose, kariuomenėje, valdžios įstaigose, jau nekalbant apie visas skaudžių prisiminimų vietas, gausiai išsibarsčiusias po mūsų tėvynę. Tiesa, truputį nejauku, kada kryžius imamas profanuoti, kada vis dažniau jam kelią skina mada ar komercija. Bet guodžiamės, jog tai laikini dalykai. Kaip ir prekybos kioskai, kurie mūsų [&hellip;]
- [Bažnyčia, kuri džiaugiasi pagonių tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycia-kuri-dziaugiasi-pagoniu-tikejimu/): Nors šįkart evangelistas Morkus savo pasakojimą apie Jėzų pradeda geografinėmis detalėmis (Tyro ir Sidono sritys, Galilėjos ežeras, Dekapolio kraštas), bus šiek tiek rizikos, jei mėgstantis tikslumą skaitytojas turės po ranka Naujojo Testamento žemėlapį ir pamėgins nubrėžti Jėzaus kelionės kryptį. Gausis keisčiausias, sunkiai įsivaizduojamas kelias, su netikėtais ir nelogiškais vingiais ir apylankomis. Nežinia, ar Evangelijos autorius visai nesusigaudė Palestinos vietovėse, ar tyčia pasirinko kuo absurdiškesnį Gerosios naujienos maršrutą. Bet kuriuo atveju, šią geografinę painiavą Evangelijoje galėtume priimti ir kaip užuominą, jog skaitome ne istorijos metraštį, ne Jėzaus biografiją, bet tikėjimo knygą, kurioje susitikimas su Jėzumi vertinamas labiau nei faktų bei įrodymų kalba. [&hellip;]
- [Prisitaikymas](https://homilijos.kristoteka.lt/prisitaikymas/): Vienoje gimnazijoje teko klausinėti mokinius. Jų atsakymuose skambėjo dažnai girdimos mintys: “Tikiu Dievą, bet nesijaučiu įpareigotas vykdyti Bažnyčios įsakymų &#8211; šventadieniais dalyvauti Mišiose, atlikti išpažintį, laikytis įvairių apeigų. Tie įsakymai nėra tikri, jie primesti iš išorės. Jei jų laikyčiausi, būčiau veidmainis”. Tai yra tų Dievo vaikų šventa tikrovė. Pats Jėzus pasipriešino veidmainystei: “ Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs”. Eiti į šventąsias Mišias, nes ragina tėvas ir mama, Bažnyčia įsako, bet prieš savo valią&#8230; Būti kartu su kitais Bažnyčioje, atsakinėjant be vidinio susikaupimo ir dalyvavimo, būti išsiblaškiusiam ir blaškyti kitus&#8230;Ypač jaunimas sukyla prieš tokią nuostatą. Teisinga. [&hellip;]
- [Pasirinkimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirinkimas/): “Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis?” Taip kalbėjo “daugelis”, kurie sekė Jėzų po to, kai išgirdo jį kalbant. Tai jau šis tas. Šiandien dažnai nenorima klausyti Kristaus žodžių, ypač iš lūpų tų, kurie kalba Kristaus vardu &#8211; net neišgirdus, kas kalbama ar skelbiama. O ką jie buvo išgirdę? Tai, ką per pastaruosius keturis sekmadienius liturgija mums kalbėjo: Jėzaus mokymas apie “gyvąją duoną nužengusią iš dangaus” &#8211; tai yra, apie save. Dievo Žodis įsikūnijo dėl pasaulio gyvenimo ir išganymo, nes atiduoda save patį, savo kūną ir savo kraują Eucharistijoje kaip maistą sieloms. Tai reiškia, kad Kristus yra mūsų gyvenimas, mūsų viskas [&hellip;]
- [Priimti Jėzų - tai visiškai priklausyti jam](https://homilijos.kristoteka.lt/priimti-jezu-tai-visiskai-priklausyti-jam/): Neįtikimas meilės stebuklas. Viešpats Jėzus tapo gyvąja duona, kad mes ją valgytume ir turėtume savyje jo gyvybės (plg. Jn 6,52). Dar daugiau: Išganytojas šv. Komunijoje save mums duodamas kaip dovaną, sako: “Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, (&#8230;) tas pasilieka Manyje ir Aš jame”. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus kalba: “Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). Iš šios tikinčiųjų ir Jėzaus vienybės uždera geras derlius. “Tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą” (Mk 4,20). Štai [&hellip;]
- [Marijos garbė](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-garbe/): Autorius: KUN. V. BRILIUS&nbsp; Švč. Mergelės Dangun Ėmimo šventę Bažnyčia džiaugsmingai mini prieš daug metų žmonijos istorijoje atsitikusį įvykį: Dievo Motinai Mergelei Marijai baigus savo žemiškąjį gyvenimą, Viešpats vėl sujungė jos sielą su kūnu ir kartu paėmė į dangiškąją garbę pas save. Liturginiai šios šventės pradmenys aptinkami jau VI amžiuje Bizantijos Bažnyčiose ir turi pavadinimą ‘Koimesis tes Teotokon’, gr. Dievo Gimdytojos Užgimimas. Romos liturgijoje aptinkama nuo VII amžiaus, o popiežius Hadrijanas VIII amžiuje ‘Sacramentorium Gregorianorum” prideda pavadinimą “Assumptio”, tuo duodamas kryptį tolesniems teologiniams ieškojimams, kuriuos popiežius Pijus XII vainikavo tikėjimo dogma apie Dievo Motinos mirtį, nesulaikiusią jos žemėje, bet su kūnu [&hellip;]
- [Aš esu gyvoji duona...](https://homilijos.kristoteka.lt/as-esu-gyvojo-duona/): Kartą išminčius paklausė savo mokinių: “Koks turtas didžiausias pasaulyje?” Vienas sakė, jog nėra nieko geresnio už mokėjimą nuspėti ateitį. Geras draugas, kuriam galėtum patikėti savo paslaptis,- tarė antrasis. Trečiasis paminėjo gerą kaimyną, su kuriuo galėtų dalytis nelaimėje skausmu, o sėkmėje &#8211; džiaugsmu. “Mylinti, tauri širdis yra pats didžiausias turtas pasaulyje”, &#8211; tarė dar vienas mokinys. “Teisybė, &#8211; pagyrė mokytojas, &#8211; nes tas, kas turi mylinčią širdį, bus visada patenkintas savo likimu, bus geras draugas ir geras kaimynas”. Kiekvienas paklauskime savęs, o kas man šiandiena brangiausia? Kaip suprantu, kas yra didžiausias turtas? Ar atsakytume kaip tas išminčius? Kodėl esame taip susvetimėję?Užuojauta, gailestis, [&hellip;]
- [Eucharistija - gyvybės duona](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-gyvybes-duona/): Iš vieno Prancūzijos uosto į Ameriką išplaukė keleivinis laivas. Vidury vandenyno  netoli negyvenamos salos jis atsitrenkė į povandenines uolas. Nors visi žmonės išsigelbėjo, bet saloje nebuvo nei maisto, nei vandens. Neišvengiamai artėjo bado mirtis. Tarp nelaimingųjų keleivių buvo motina su kūdikiu. Į save ji nekreipė dėmesio, tačiau negalėjo susitaikyti su mintimi, kad kūdikis mirs badu ant jos rankų. Ką ji sumanė? Paprašiusi Dievą, kad nepaskaitytų už nuodėmę to, ką dabar darysianti, ji paėmė peilį, perpjovė rankos veną ir savo krauju pagirdė kūdikį. Po to ji vėl užrišo žaizdą. Kai tik vaikas iš alkio imdavo verkti, vėl atsirišdavo žaizdą ir  krauju maitindavo. [&hellip;]
- [Truputį pailsėkite](https://homilijos.kristoteka.lt/truputi-pailsekite/): Kristus ragina: “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite” (Mk 6,31). Visi esame žmonės, ilgas darbas be poilsio mus nualina. Mes pavargstame &#8211; nesvarbu, ką dirbtume, kas bebūtume. Mokytojui, kunigui ar eiliniam darbininkui &#8211; visiems reikalingas poilsis. Kur begyventume, mieste ar kaime, visi turime pailsėti &#8211; atstatyti savo kūno jėgas. Jėzus dėl to ir primena apaštalams: “Pailsėkite”. Deja, nepakanka pailsėti, reikia atstatyti ir savo dvasios jėgas. Tam reikalingos susikaupimo dienos &#8211; rekolekcijos, atsinaujinimo dienos, adoracijos, stovyklos&#8230; Viešpats taria kiekvienam, man ir tau: atitrūk nuo kasdienybės, pabėk nuo jos nors keletai valandų, kad galėtum pamąstyti, kam čia esu, kokia darbo [&hellip;]
- [Dvylikos pasiuntimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvylikos-pasiuntimas/): Mūsų žodžiuose ir posakiuose dažnai glūdi gilesnė prasmė, negu atrodo iš pažiūros. Kai tikintieji sekmadieniais dalyvauja šv. Mišiose, jie atlieka savo kaip katalikų pareigą. Pats žodis Mišios turi gilesnę prasmę, negu paprastai numanoma, kalbant apie sekmadienio pareigos atlikimą . Jis kilęs iš lotyniškojo “missa”,&nbsp; turinčio “pasiuntinybės” reikšmę. Baigiamųjų Mišių žodžių “ite missa est” prasmė yra “eikite, jūs esate siunčiami”. Šios dienos skaitiniai leidžia susimąstyti apie Mišias kaip pasiuntinybę. Krikščionis &#8211; pasiųstasis Evangelistas Morkus pirmuosiuose penkiuose Evangelijos skyriuose pasakoja, kaip Jėzus išsirinko ir pašaukė dvylika apaštalų. Skaitome, kaip po atitinkamo parengimo Jėzus siunčia mokinius su didžia evangelizacijos užduotimi. Įsivaizduokime kraujo apytaką žmogaus [&hellip;]
- [Šventi sausainiai](https://homilijos.kristoteka.lt/sventi-sausainiai/): Daug kalbėta apie tikėjimą, apie netikėjimą, apie žmogaus santykį su Dievu. Daug kartų apeliuota į žmogaus sąžinę, bet veltui. Gyvendamas kartais pamiršti, kad tikėjimas Dievo dovana. Kažin, kas galėtų nubrėžti grafiką &#8211; tikėjimo priklausomybė nuo žinių? Matyt, vėl tik Dievas. Norėčiau palyginti tarybinių laikų vaikus su dabartiniais. Tada Pirmajai Komunijai ruošdavo lyg ir slapčiomis, o kiti kunigai ją duodavo apsidžiaugę, kad vaikas moka “Tėve mūsų” ir persižegnoti. Dabar &#8211; tikyba mokykloje, katechetai, kunigai, vienuoliai, daug religinės literatūros (kuri neskaitoma). Taigi kuo skiriasi kartos? Dabar vaikai žino, kas yra Abraomas, kiek yra evangelijų, koks kiekvieno evangelisto simbolis mene, žino iki koktumo nuvalkiotą [&hellip;]
- [Tikėjimo skelbėjai](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-skelbejai/): Autorius: KUN. A. KAZLAUSKAS&nbsp;&nbsp; Švenčiant Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę svarbu apmąstyti kiekvieno krikščionio pašaukimą ir pasiuntinybę. Šių dviejų didžiųjų Bažnyčios apaštalų tarnystės prasmę ir svarbą gražiausiai ir tiksliausiai skelbia Iškilmės dėkojimo giesmė: “Petras mums &#8211; tikėjimo vadas, o Paulius &#8211; jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pagonių tautas į ją šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas”. Šią dieną girdint Viešpaties klausimą: “Kuo jūs mane laikote?” ir Petro atsakymą:”Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus”, būtina apmąstyti Kristaus &#8211; Mesijo, gyvojo Dievo Sūnaus [&hellip;]
- [JHWH](https://homilijos.kristoteka.lt/jhwh/): Viena tema apgaubia Bažnyčią vis sugrįžtančią prie savo šaltinių ir viršūnių kiekvieną sekmadienį. Tikriausiai ją būtų galima pavadinti Dievo buvimu ir veikimu šalia, kartu su žmonėmis. Šio sekmadienio Dievo žodžio liturgija konkrečiai ir aiškiai vėl ištaria savojo Dievo vardą &#8211; Jahvė esantis &#8211; kartu &#8211; su&#8230; Prieš kiekvieno akis jūra iškyla kaip begalybės simbolis, audros metu tampantis tamsiausios nelaimės ir mirties paslaptimi. Apie jūrą, kaip chaoso ir tamsybės jėgų simbolį kalba ir Jobo knygos ištrauka, tiesiogiai įvedanti į Evangelijos paskelbimą. O Evangelijos ištrauka šiandien nori paklausti kiekvieno tikinčiojo: “Kas yra tas, kurio ir jūra klauso?” Atsakymas suskambės kiekvieno tikinčiojo tariamame “Tikiu”. [&hellip;]
- [Žmogus kaip dirva](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogus-kaip-dirva/): Mokydamas Jėzus labai dažnai sakė palyginimus. Norėdamas, kad jo klausytojai pajėgtų suvokti Dievo karalystės slėpinius, Jėzus pasitelkia pavyzdžius iš kasdieninio Palestinos žmonių gyvenimo. Šiandienos Evangelija remiasi žemdirbio patirtimi. Pirmajame palyginime Jėzus iškelia pačioje sėkloje glūdinčią augimo galią. Ūkininkas gali išpurenti dirvą, pasėti sėklą, tačiau jos augimas priklauso ne nuo jo darbo ar budėjimo, bet nuo Dievo. Antroji mintis, kylanti išgirdus šiuos palyginimus, yra suvokimas, kad grūdas, buvęs neišvaizdus ir menkutis, išaugęs pranoko visa, ką žmogus gali įsivaizduoti. Žmoguje pasėta Dievo karalystė turi didžiulę jėgą, ji gali perkeisti tai, kas mirtinga, į nemirtinga, laikinumą paversti amžinybe. Kristų priimantis žmogus tampa Dievo vaiku, [&hellip;]
- [Jėzaus motina ir broliai](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-motina-ir-broliai/): Skelbti Gerąją naujieną Jėzus pradėjo labai sėkmingai. Žmonės spaudėsi apie jį, kad galėtų jo pasiklausyti. Morkus aiškiai pabrėžia, jog “susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti”. Namai, kuriuos Jėzus laikė savais, be abejonės, buvo Simono Petro namai Kafarnaume (Mk 1, 29; 9, 28; 10, 10). Šiandieniniuose Kafarnaumo griuvėsiuose archeologai rado pamatus kuklaus žvejo namelio, datuojamo pirmuoju šimtmečiu prieš Kristų, virš kurio buvusi pastatyta krikščioniška šventykla. Sienose rasti įrašai leidžia manyti, kad aptiktas namas, kuriame kažkada apsistodavęs Jėzus. Po įsikūnijimo ir mūsų namai įgijo naują vertę. Netgi pačių siauriausių gatvelių labirintuose gali rasti ir į juos užeiti Jėzus. Saviškiai ėjo sulaikyti [&hellip;]
- [Sotina](https://homilijos.kristoteka.lt/sotina/): Autorius: MONS. J. KAUNECKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Kolūkio pirmininkas Naujųjų Metų išvakarėse užeina pas religingus žmones ir palinki&#8230; numirti ir nueiti pas išsiilgtąjį Dievą. Ekskunigas J. Ragauskas siūlė šitaip išbandyti tikinčiųjų ir net kunigų tikėjimą. “Matysit, visi kreivai pažiūrės, jei palinkėsit jiems numirti, nors sako, kad viską vertina amžinybės žvilgsniu”. Teko matyti ateistinį plakatą: kunigas dalija Komuniją būriui labai suvargusių žmonių. Didelėmis raidėmis užrašytas klausimas: Ar tai jus pasotins? Tai kodėl tuoj po to norit duonos? Kodėl net tas kunigas prašo iš jūsų pinigų? Į tą klausimą reikia žiūrėti ne vien kaip į ironišką kritiką, bet ir kaip į kvietimą susimąstyti. Daugelis žmonių labiausiai [&hellip;]
- [Dievas su mumis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-su-mumis/): Autorius: MONS. J. KAUNECKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Nedaugelis lietuvių yra buvę šunų kapinėse. Sukrečia. Tikri antkapiai, net marmuras. “Čia ilsisi mano mielas Max – mano paskutinė viltis ir vienintelė mano gyvenimo paguoda”. Gali juoktis, bet neskubėk, nes pamąsčius, toks užrašas sukrečia. Žmogus palaidojo paskutinę paguodą. Ir toji paguoda tik šuo! Kaip tai gali būti? Kas atsitiko, kas sudužo žmogaus gyvenime, kad jis tik gyvulyje terado meilę? Kiek nusivylimų ir skausmo išgyventa! Nieko nėra, kas dėl jo jaudintųsi, verktų. Toks nereikšmingas žmogus! Ir kokia mirtis jo laukia? Gal ir jis, kaip vienišas pjesės herojus mirdamas ištars: “Veltui gyvenai, niekas tavęs neverks”?.. Perskaitę šios dienos skaitinius, [&hellip;]
- [Dievo pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-pazadas/): Iki šiol nepakankamai vertiname Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios gyvenime. Labai uoliai švenčiame mums žmogiškai artimą Kristaus gimimo šventę &#8211; Kalėdas. Gyvai išgyvename Kristaus kentėjimus ir mirtį, suprantama, džiaugiamės Prisikėlimu. Kalbame apie Jėzaus priėmimą į savo gyvenimą, bet kažkaip vengiame kalbėti apie Šventąją Dvasią. Tiesa, kartais formaliai paraginame melstis į Šventąją Dvasią, atkalbame liturgijoje numatytas maldas, tačiau trūksta asmeninio santykio su Šventąja Dvasia. Remdamiesi žmogiškąja patirtimi, nesunkiai įsivaizduojame Dievą Tėvą, &#8211; paveikslėliuose jis vaizduojamas kaip senelis su barzda. Evangelijose pateiktas Jėzaus paveikslas leidžia mums įsivaizduoti jį kaip žmogų. O kas yra Šventoji Dvasia &#8211; lieka kažkokia paslaptis. Kokia tai Dievo jėga? Nemažai [&hellip;]
- [Ko stovite, žiūrėdami į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/ko-stovite-ziuredami-i-dangu/): Autorius: KUN. A. BELICKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Minint Kristaus žengimą į dangų pirmiausia noriu priminti apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus jo Laiške efeziečiams: “Meldžiu, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti&#8230;” Mes galbūt nežinome, bet šv. Paulius gerai žinojo, ką sako. Kristaus žodžiai ir darbai jam buvo ne mažiau paslaptingi nei kitiems apaštalams. Žengimo į dangų liudininkai net tą akimirką klausė prisikėlusio Kristaus: “Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?”Jie vis dar tikėjosi, kad mirtį nugalėjęs Viešpats (o to žmonijos ir religijų istorijoje nebuvo) dabar parodys savo dieviškąją galią ir pagrįs jų [&hellip;]
- [Vyskupo Juozo Žemaičio MIC žodis kunigams ir tikintiesiems Gerojo Ganytojo sekmadienio proga](https://homilijos.kristoteka.lt/vyskupo-juozo-zemaicio-mic-zodis-kunigams-ir-tikintiesiems-gerojo-ganytojo-sekmadienio-proga/): Autorius: VYSK. J. ŽEMAITIS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Brangūs broliai ir seserys! Šiandien , Gerojo Ganytojo sekmadienį, Bažnyčia kviečia visus savo narius ypač prisiminti dvasios vadus: popiežių, vyskupus ir kunigus, melsti Viešpatį palaimos jų darbams, o taip pat prašyti, kad pasišauktų daugiau darbininkų į savo pjūtį( plg. Mt 9, 38). Baigęs atpirkimo darbą, laimėjęs mūsų išganymui reikalingų malonių, Jėzus Kristus pasirūpino, kad jos pasiektų kiekvieną žmogų, kur ir kada jis begyventų. Šiuos neįkainuojamus malonių turtus jis patikėjo apaštalams ir jų įpėdiniams, kad, kaip geri ir rūpestingi ganytojai, dalytų juos visai Kristaus kaimenei. Kas buvo ir yra tie žmonės, kuriems patikėta tokia svarbi užduotis? Savo apaštalais [&hellip;]
- [Viešpats - tavo draugas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-tavo-draugas/): Autorius: KUN. V. ŠIUŠA&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Šio sekmadienio Šventojo Rašto skaitiniai kviečia mus į Paskutinės Vakarienės kambarį pasklausyti Viešpaties žodžių, pasakytų atsisveikinimo kalboje kančios išvakarėse: “Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis”(Jn 13, 33). Ir mylimasis mokytojas palieka savo testamentą &#8211; įsakymą,” kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau” (Jn 13, 34). Šioje istorinėje kalboje Viešpats pasako visą tiesą &#8211; ką jis galvoja apie mus: “Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Aš jus draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs “ (Jn 15, 15). Kokie jaudinantys, o kartu ir įpareigojantys draugystės [&hellip;]
- [Vienybės šaltinis](https://homilijos.kristoteka.lt/vienybes-saltinis/): Autorius: KUN. A. BELICKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Po Evangelijos skaitinio minutėlei sustabdykime savo minties skrydį į dvasios aukštumas ir pažvelkime vieni į kitus. Kokie esame skirtingi: charakteriais, temperamentais, socialine padėtimi. Kai kurie net nepažįstame vieni kitų. Esame svetimi. Kas mus vienija? Taip &#8211; vienija Kristus, Bažnyčia. Žodžio liturgija dabar skatina giliau apmąstyti, kokia yra ir turi būti pakrikštytųjų vienybė tarpusavyje ir su Išganytoju. Tačiau žvilgsnis į šalia esančio kaimyno ar kaimynės akis verčia pripažinti, kad kalbėti apie vienybę yra kur kas lengviau negu joje gyventi. Dažnai atsitinka, kad už šios bažnyčios sienų dar labiau susvetimėjame ir&nbsp; nepažįstame vienas kito. O ką jau kalbėti apie [&hellip;]
- [Gerasis ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/gerasis-ganytojas/): Autorius: MONS. DR. J. JUODELIS   Jėzaus Kristaus, kaip ganytojo, vaidmuo žmonijos atpirkimo istorijoje yra labai reikšmingas. Senovėje Rytų klajoklių tautos vertėsi gyvulininkyste. Ne išimtis ir Izraelio tauta. Daugumas gyventojų augino ir globojo naminius gyvulius, ypač avis. Nenuostabu, kad gražiausi Jėzaus Kristaus pasakojimai bei palyginimai yra paimti iš avių gyvenimo ir žmogaus ryšio su jomis. Jau Senojo Įstatymo autoriai, Dievo įkvėpti, Izraelio tautos vaikus laikė Dievo ranklų globojamomis avimis: “Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis, jo rankų globojamos avys” (Ps 95, 7). Nors visko kūrėjas yra Dievas, bet jis nuolat kviečia žmones tęsti jo pradėtus darbus. Taip Dievas pašaukė Mozę, [&hellip;]
- [Ramybė jums](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-jums/): Autorius: KUN. E. RINKEVIČIUS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Apaštalų darbų knygos ištraukoje, pirmajame skaitinyje, girdime cituojamus šv. Petro žodžius: “Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai” (Apd 3, 15). Koks baisus kaltinimas miniai, koks sunkus priekaištas. Gavėnioje prisiminėme savo nuodėmes, kuriomis įžeidėme Dievą ir kurios buvo reikalingos begalinės aukos. Žmogus savo nuodėmėmis gali sunaikinti “gyvybės kūrėją” &#8211; Dievą, tiksliau sakant, jo žmogiškąją prigimtį. Laikas tai sąmoningai suprasti ir apverkti savo kaltes. Yra žmonių, sakančių: aš nieko bloga nepadariau, neužmušiau, nepavogiau&#8230; Bet jų pajuodę veidai, užgesę žvilgsniai rodo, kad jie nėra be dėmės. Ir aš ilgai svarsčiau, ko jiems [&hellip;]
- [“Ramybė jums” praktiškai](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-jums-praktiskai/): Dvidešimto amžiaus žmonijai Kristus kelią rodo, kurį numatė didis Praamžius. Beribei meilei kelius pramynęs, visų jis laukia džiaugsmo tėvynėj. “Ramybė jums”, &#8211; kartojo Kristus savo mokiniams ir visiems, kuriuos lankė, kuriems, palikęs kapą, jis pasirodė tada prieš 20 amžių. Ramybės linkėjo savo vos tik pradėjusiai gyvuoti Bažnyčiai, &#8211; didžiosios meilės kūrėjai. Šis Kristaus linkėjimas išgąsdintiems, išblaškytiems, persekiojamiems mokiniams buvo visų brangiausias. Tai reiškė: nepameskite galvos sunkiomis gyvenimo situacijomis, pasitikėkite manimi. Aš juk visada su jumis. Tai troškimas begaline meile degančios širdies Mokytojo, kuris savo žodžius paliudijo darbais, savo gyvybę atidavė žemės brolių ir seserų atpirkimui, savo įkurtosios Bažnyčios amžinajam gyvenimui. Jis [&hellip;]
- [Velykos](https://homilijos.kristoteka.lt/velykos/): “Sielvartas tapo linksmybe”, sako Velykų giesmė. Linksmybe tapo begalinis Švč. Motinos sielvartas, atgailotojos Magdalenos, apaštalo Jono, šventųjų moterų sielvartas. Linksmybe tapo ir visų mokinių išgąstis, baimė, sutrikimas. Bet ne visiems Jeruzalėje anos Velykos buvo malonios. Kaip ir dabar, &#8211; ne visi gi žmonės ir mūsų mieste, Tėvynėje džiaugiasi Velykomis. Kai kam jos yra rakštis. Kristaus priešai triumfavo, kad pavyko Viešpatį suimti, apsunkinti, išreikalauti mirties sprendimą ir, galop, pasigėrėti, kaip Viešpats merdėjo ant kryžiaus, kaip dvasią atidavė. Atrodo, galėjo likti ramūs, bet ne. Kristaus priešų triumfas visada neramus. Jie nepasitiki, dar imasi papildomų atsargumo priemonių. Eina pas Pilotą, prašo kad skirtų sargybą [&hellip;]
- [Kaip suprasti Kristaus kančią?](https://homilijos.kristoteka.lt/kaip-suprasti-kristaus-kancia/): Šio sekmadienio liturgijos ašis &#8211; Viešpaties Kančios atpasakojimas. Daugeliui krikščionių (praktiškai visiems tiems, kurie nedalyvauja Didžiojo Penktadienio liturgijoje) tai vienintelė galimybė išgirsti šią Evangelijos dalį. Pirmiausia į akis krinta keistas dalykas; ši Evangelijos dalis skaitoma kaip tik Palmių (lietuviškai Verbų), arba Kančios, sekmadienį, kuris yra apibūdinamas kaip šventė ir triumfas. Mūsų šiandienis šventimas prasideda džiugiu Osana ir baigiasi pykčio proveržiu: ant kryžiaus jį! Visa tai neprieštarauja Verbų sekmadienio prasmei, bet kaip tik atskleidžia Kristaus kančios slėpinio esmę. Šis slėpinys skelbia štai ką: Kristus savanoriškai prisiima kančią; jo visiškai negniuždo kažkas už jį aukštesnis. Paties Jėzaus žodžiai liudija: “Niekas neatima jos (gyvybės) [&hellip;]
- [Visus patrauksiu prie savęs](https://homilijos.kristoteka.lt/visus-patrauksiu-prie-saves/): Jau penkta savaitė keliaujame Gavėnios keliu, paskatinti raginimo “atsiverskite”. Mąstome apie Dievo sandorą, su mumis sudarytą, laiko bandytą, žmogaus netesėtą, anot pranašo Jeremijo, mūsų sulaužytą, nors buvome vedami net už rankos. Spyriojamės laikomi už rankos, murmame vedami iš Egipto nelaisvės. Tam, kuris lieka mums ištikimas, nebėra kur trauktis. Dėl savo ištikimybės Jis sudaro su mumis naują Sandorą. Bet kam tas įstatymas, jei širdis nelinksta, valia net priešinasi, jei viduje verda kitas gyvenimas? Jei klausoma kito įstatymo,&nbsp; reikia pakeisti vidų, “įrašyti įstatymą į širdį”. Nebevesi , Viešpatie, mūsų paėmęs už rankos, nes Tavo Sandora sulaužyta. Tačiau kaip įrašysi savo įstatymą į mūsų [&hellip;]
- [Mokytis mylėti](https://homilijos.kristoteka.lt/mokytis-myleti/): Kartą vienas kunigas papasakojo istoriją apie jo parapijoje gyvenančią šeimą: vyrą ir moterį, kurie turėjo vieną vienintelį berniuką &#8211; sūnų, gimusį su Dauno sindromu, širdies nepakankamumu ir kvėpavimo susirgimu. Kai jis gimė, tėvai nuliūdo, tačiau labai mylėjo savo vaikelį, nes jis priklausė jiems ir buvo jų rūpestis. Jie įrengė jo miegamąjį su stiklinėmis sienomis, kad iš bet kurios namų vietos galėtų jį matyti. Septyniolika metų miegojo šalimais jo mama, pridėjusi ranką prie jo širdies. Kai jam pasidarydavo sunku kvėpuoti, ji pabudindavo sūnų ir darydavo dirbtinį kvėpavimą. Taip jie gyveno septyniolika metų. Vieną niūrią dieną kaimynų duktė iškrito iš medžio ir susilaužė [&hellip;]
- [Turgavietė širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/turgaviete-sirdyje/): “Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, &#8211; kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI” (Mal 3, 1-3). Šie pranašo Malachijo žodžiai labai gerai perteikia, ką Jėzus veikė paskutinę savaitę prieš savo kančią. Kai Jėzus pasirodė Jeruzalėje, visa [&hellip;]
- [Atsimainymas](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymas/): Šitas mano mylimasis Sūnus&#8221; ir šiandien skamba balsas iš debesies. Tai Jėzaus krikšto metu dangiškojo Tėvo ištartų žodžių jo atžvilgiu patvirtinimas. Čia, po tuo paprasto Izraelio &#8222;rabi&#8221; &#8211; mokytojo apdaru, Kristaus atsimainymo šviesoje nors trumpam laikui atsiskleidžia giliausia Jėzaus tapatybė, kuri galutinai suspindės tik visiškoje Tėvo garbėje. Jėzus &#8211; dangiškojo Tėvo Sūnus. Tačiau po tuo titulu &#8222;mylimasis&#8221; slypi kitas sūnus. Tai kiekvienas mūsų, visa nuodėmingoji žmonija, kurios atpirkimas pareikalaus kryžiaus aukos. Čia slypi visa Kristaus, už mus tapusio &#8222;nuodėme&#8221;, taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo drama. Čia ir vystosi, tik dar su didesne įtampa, praėjusį sekmadienį įžvelgta pagundos &#8211; bandymo išraiška. [&hellip;]
- [Bandymai yra reikalingi](https://homilijos.kristoteka.lt/bandymai-yra-reikalingi/): Rodos, taip neseniai šventėme Adventą. Ausyse dar tebeskamba kalėdinės giesmės. Vos prieš dvi savaites iš Lietuvos bažnyčių pasitraukė prakartėlė su Kalėdų eglute&#8230; O jau ir Gavėnia. Tai kitas tarpsnis į besitęsiančias Velykas &#8211; į įsikūnijusį, būtent atėjusį kentėti, mirti, prisikelti iš mirties ir galintį gyventi kiekviename mūsų Dievo žodį; kitas žingsnis į gilesnį Kristaus pažinimą, kaip esame įpareigoti itin šiais, vadinamaisiais Jėzaus metais. Reikšminga ir tai, kad kuo artimiau pažįstame Kristų, tuo giliau pažįstame ir save. &#8222;Tu mano mylimasis Sūnus &#8211; tavimi aš gėriuosi&#8221;, prieš savaitę liturgijoje skambėjo iš dangaus Tėvo balsas vos pakrikštytam Jėzui. Tai, sakytum, pripažinimas, kad Jėzus yra [&hellip;]
- [Matyti šalia esančio žmogaus vargą](https://homilijos.kristoteka.lt/matyti-salia-esancio-zmogaus-varga/): Senosios Sandoros epocha buvo pažado išsipildymo, išganymo laukimo metas, todėl Dievo žodis, parašytas Senojo Testamento knygose, tegalėjo paguosti būsimojo atpirkimo malonėmis, kviesdamas tikinčiuosius ruoštis deramam ateisiančio Išganytojo sutikimui. Dievas tačiau nevengia parodyti žmonėms savo meilę, apdovanodamas juos visokiomis malonėmis bei gėrybėmis, nuolat ir nuolat atleisdamas nuodėmes, išgelbėdamas iš prispaudimų, į kuriuos per savo pačių nuodėmes dažniausiai būdavo patekę. Tos Viešpaties malonės, gausiai minimos Senojo Testamento knygose, yra ženklas, kad vienintelė žmogaus apsauga, gerovė ir laimė yra Dievas; jo nesišaukdamas, nuo jo nuklydęs, jo nelaiminamas žmogus negali būti laimingas, be Dievo malonės neįmanoma išgyventi. Jobo istorija, skaitoma daugelio žmonių kartų, buvo Dievo [&hellip;]
- [Šviesa visoms tautoms apšviesti](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesa-visoms-tautoms-apsviesti/): Žiema verčia dar vieną &#8211; paskutinį savo puslapį. Atėjo vasaris. Galbūt šiandien dar sunku patikėti, tačiau jau nebe už kalnų pavasaris &#8211; atgimimo metas. Bažnyčia šį laikotarpį pradeda Jėzaus paaukojimo šventykloje švente. Ši šventė turi gilias šaknis krikščionybės istorijoje. Pirmosios užuomazgos aptinkamos jau apie 400 m. po Kr. Jeruzalėje. Kiek vėlesni šaltiniai pamini su ja susijusią žiburių procesiją. Manoma, kad ši procesija ilgainiui pakeitė seną pagonišką atgailos eiseną, kuri vykdavo kas penkeri metai vasario pradžioje. Ir nors šią atgailos tendenciją primindavo iki 1960 m. liturgijoje šios šventės proga įsakyti naudoti violetinės spalvos drabužiai, tačiau būtų didelė klaida ją vadinti atgailos švente. [&hellip;]
- [“Kerštas”](https://homilijos.kristoteka.lt/kerstas/): Jeruzalės talmude užrašytas nuostabus pamokslas,&nbsp; tinkantis šio sekmadienio skaitiniams:Paklausė išminčių: “Kokia bausmė laukia nusidėjėlio?” Šis atsakė: “Nusidėjėlius seka nelaimė” (Pat 13, 21). Paklausė pranašą&#8230; ir šis atsakė: “Nusidėjėlis turi mirti” (plg., Ez 18, 4). Paklausė Šventąjį, šlovė jam: “Jis atsivers ir jam bus atleista”.Ir didžiojo blogio miesto Ninevės neištiko jokia kita bausmė &#8211; tik atsivertimas: “JIE NUSIGRĘŽĖ NUO PIKTOJO KELIO”. O mes, matydami tiek blogio dabartiniame pasaulyje ir Lietuvoje, tiesiog laukiame pražūties. Bet juk Dievas aiškiai nenori nusidėjėlio mirties, Jis trokšta jo atsivertimo, pasitaisymo. Jo Evangelija mus šaukte šaukia būti žmonių žvejais. Ir kaip nuostabiai atsiliepia Dievo dvasios žmonės, kokiais nuostabiais, [&hellip;]
- [Atpažinti Dievą žmoguje](https://homilijos.kristoteka.lt/atpazinti-dieva-zmoguje/): Dievas nuolat žmogų šaukia: “Samueli, Jonai, Petrai.” Stebėtina, kaip visais laikais žmogus neatpažįsta Dievo ir neatsiliepia jam. Tai nuostabiai tiksliai ir psichologiškai pavaizduota pirmajame skaitinyje (plg., 1 Sam 3, 3…). Ir tuo labiau tai nesuprantama, kai žinai, jog pats žmogus yra “Dievo&nbsp; šventovė” (2 skait.: 1 Kor 6, 19), kad Dievą gali rasti kiekviename žmoguje. Juk nenustoja skambėti pagrindinis Jėzaus mokymas: “Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte”… 2 val. naktį šaižus telefono skambutis. Susijaudinęs balsas sako: “Ligonė miršta”. Todėl dr. Brendovas skubiai išsiruošia. Ir tikrai: jam pavyko tiesiog paskutinę minutę išgelbėti astmos priepuolio ištiktą mergaitę. Patenkintas ir linksmas gydytojas lekia [&hellip;]
- [Aš atnešiau jums saulės patekėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/as-atnesiau-jums-saules-patekejima/): Netruks prabėgti treji metai, kai visas pasaulis švęs 2000 metų nuo Kristaus gimimo. Kas yra tas Jėzus Kristus, kad besąlygiškai Juo remiamės, nuoširdžiai Jį mylime ir visko iš Jo tikimės? Pastebėkite, kai mylime žmogų, mažiausiai galime pasakyti, kas jis yra. Mes bandome juo sekti, mums sunku be jo gyventi. Tai tinka ir kalbant apie Jėzų. Mes tikrai nemokame pasakyti kas jis yra. Tik patys Jį sutikdami, galime nujausti kas Jis. Jo asmenyje yra tai, ko žodžiais negali išsakyti.&nbsp; Jis nepakartojamas, unikalus. Jis su niekuo nepalyginamas. Jo žodžiai prašosi sekami, vykdomi, nes jie gyvi. Jis pats yra gyvas. Štai, turėdamas 30 metų, [&hellip;]
- [Trijų karalių šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/triju-karaliu-svente/): Evangelijos pasakojimą apie tris karalius būtų galima perkurti į įdomų pasakojimą, į savotišką nuotykių istoriją, kurias mes taip mėgstame. Bet geriau įsižiūrėję, pastebime, kad tai nėra pasakojimas, skirtas vaikams ar laisvalaikiui. Šis pasakojimas galėtų būti vienas iš labiausiai stebinančių Naujajame Testamente. Kelias.Išminčiai pamato užtekėjusią žvaigždę ir leidžiasi į kelionę. Bet žvaigždė jų neapsaugo nuo netikėtumų ir išbandymų. Vis dėlto jie savo keliu eina nebijodami nei rizikos, nei tamsos, nei abejonių, nei netikėtų įvykių. Jie visiškai atsiduoda šiam žygiui. Dažnai galvojame, kad mūsų krikščioniškasis gyvenimas privalo būti saugus, tiesus, tobulas kelias, kad jame negali būti jokių abejonių ar neaiškumų. Pirmiausia galvojame, kad [&hellip;]
- [Sugebėjimas džiaugtis ir svarstyti](https://homilijos.kristoteka.lt/sugebejimas-dziaugtis-ir-svarstyti/): Šiandien, kai vyksta džiugūs šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventiniai renginiai, natūralu, kad vieni linksminasi, o kiti rūpinasi, kad tam džiaugsmui nieko netrūktų. Juk ir normalioje šeimoje maži vaikučiai krykštauja, o tėveliai įdėmiai žvalgosi, kad jiems nieko blogo neatsitiktų. Galima sakyti, kad visas žmonių gyvenimas vyksta tarp šių dviejų būsenų &#8211; džiaugsmo ir rūpesčio. Jėzaus gimimo istorijoje, kurią šiandien pateikia Bažnyčia, matome šias dvi būsenas atstovaujančius asmenis. Džiugūs, apimti pakilios nuotaikos, Betliejaus piemenys: “piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami&nbsp; Dievą&#8230;” Antrajai, rūpesčio būsenai, atstovauja tik viena Marija, kuri “dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. Galima netgi teigti, kad [&hellip;]
- [Šventoji šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima/): Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Juozapas ir Marija, laikydamiesi įstatymo, liepiančio kiekvieną pirmagimį paaukoti Dievui (Iš 13, 2), nunešė kūdikį į Jeruzalės šventyklą. Šis įstatymas liudija Dievo gailestingumą, teikiantį žmogui gyvybę. Tačiau jis negalėjo būti vykdomas paraidžiui. Todėl egzistavo kitas įstatymas (Sk 18, 16) &#8211; išpirka už pirmagimį. Tai buvo maždaug 72, 25 gramai sidabro. Gimdytojai galėjo, ką jie ir darė, išpirkti iš Dievo savo vaiką. Motina, pagimdžiusi berniuką, buvo laikoma susitepusi ir keturiasdešimt dienų turėjo darbuotis namuose, negalėdama lankyti šventyklos. Lygiai taip pat ji negalėjo dalyvauti bet kokioje kitoje vietoje atliekamose šventose apeigose. Gimus mergaitei, šis draudimas galiojo net 80 dienų. Kai [&hellip;]
- [Aš jums skelbiu didelį džiaugsmą](https://homilijos.kristoteka.lt/as-jums-skelbiu-dideli-dziaugsma/): “Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 1-14). Sveikindamas Jus Kristaus Gimimo šventės proga, noriu pasidalyti pirmųjų Kalėdų džiaugsmu, kurį išgyveno Švč. M. Marija, Juozapas ir Kūdikėlį Jėzų aplankę piemenys. Noriu, kad šio džiaugsmo būtų sklidinos jūsų širdys ir jūsų namai. Koks bebūtų Evangelijos pagal Luką aiškinimas, mes esame stulbinančios tikrovės akivaizdoje: į žemę ateina Dievo Sūnus Jėzus Kristus; o žmonės, pirmieji įtikėjusieji ir priėmusieji Kristų kaip Dievą, buvo labai kuklūs ir paprasti. Lukui rašant šį pasakojimą, pirmosios Kalėdos jau seniai buvo praėjusios. Jis jau žinojo [&hellip;]
- [Kad pabustų mūsų sąžinė](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-pabustu-musu-sazine/): Apmąstydami Jėzaus gimimo priešistorę, susiduriame su neperžengiama tikėjimo gelme: Dievuje esantis slėpinys, “nutylėtas per amžinuosius laikus”, Šventosios Dvasios galia tapo kūnu mergelės Marijos įsčiose. Evangelistas Matas liudija angelo Gabrieliaus žodžius Juozapui: “Marijos vaisius yra iš Šventosios Dvasios”, o Lukas &#8211; Marijai: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs”. Abu jie atskleidžia Šventosios Dvasios misiją: pabudinti sąžinę. Įdomiausia, kad toji pati Dvasia, hebraiškai Ruah, savo gyvybe pripildžiusi begalybės erdves, davusi įkvėpimo pranašams bei Biblijos autoriams ir būdama jėga to, kuriam “nėra negalimų dalykų” (Lk 1,37), pirmą kartą nužengė ant moters. Kas toji Miriam iš Nazareto? Tik Dievas gali pagimdyti Dievą. O jei Dievas nori [&hellip;]
- [“...Raktas, centras ir tikslas...”](https://homilijos.kristoteka.lt/raktas-centras-ir-tikslas/): Kaip ir praeitą sekmadienį, taip ir šiandien, Evangelija kreipia mūsų dėmesį į Joną Krikštytoją, nes jis Dievo siųstas žmogus, jis ateina kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi įtikėtų; nors pats Jonas Krikštytojas nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Pirmosiose Evangelijos eilutėse net tris kartus sutinkame žodį “liudyti”. Sustokime ties šiuo Evangelijos aspektu, esminiu kiekvieno sąmoningo krikščionio gyvenimui, juolab, kad liko vos kelios savaitės iki Naujųjų 1997 metų, per kuriuos pradėsime tiesioginį pasirengimą Didžiajam 2000 metų jubiliejui. Svarbiausia pirmųjų jubiliejui pasirengimo metų asmenybė &#8211; Kristus. Kaip tik todėl Jonas Krikštytojas ir jo liudijimas toks svarbus mums visiems, besirengiantiems sutikti [&hellip;]
- [Adventas be įrodymų?](https://homilijos.kristoteka.lt/adventas-be-irodymu/): Kiekvieną kartą, kai reikia pereiti per keturias Advento savaites ir jas kažkaip įprasminti, susiduriame su aibe klausimų, prieštaravimų, paradoksų. Štai per pamaldas bažnyčioje regime pasikeitusią aplinką ir nuotaikas, dingo gėlės, pritilo vargonai, visur stengiamasi pabrėžti santūrumą ir rimtį. Katekizmai, maldaknygės ir pamokslai mums primena: metas atgailauti, atsiversti, apsimarinti. Mąstyti apie dvasinius dalykus. “Amžinąsias vertybes”, kaip sako lietuviškas Mišiolas. Ką gi, gražu, kilnu ir turbūt&nbsp; prasminga. Tuo galėtum šventai tikėti ir būti ramus, jei per visą Adventą nekeltum kojos iš bažnyčios. Deja, dauguma tikinčiųjų gyvena ne bažnyčiose ir ne vienuolynuose. Ir, kai pasibaigus liturgijai, jie sugrįžta į savo šiokiadienių tikrovę, visa Advento [&hellip;]
- [Atsiversti, budėti, laukti](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiversti-budeti-laukti/): Šį sekmadienį be saliutų ir šampano taurių pradedame naujus liturginius metus. Kartu ateina Adventas &#8211; keturios rimties savaitės prieš Kalėdas. Įprasta kartoti, jog tai esanti įžanga į Kristaus gimimo iškilmes. Dvasinis pasirengimas, apsivalymas artėjančios šventės proga, kad Kalėdų džiaugsmas būtų tobulesnis. Juk ne veltui per Adventą raginama atlikti išpažintį, susilaikyti nuo “triukšmingų pasilinksminimų”, o penktadieniais vengti mėsos. Ar iš tiesų visą šio liturginio laikotarpio prasmę galima talpinti vienokioje ar kitokioje asketinėje pratyboje? Tiesa, ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Prancūzijos bei Ispanijos bažnyčiose gyvavo paprotys 40 dienų prieš Kalėdas pasninkauti ir atgailauti, tačiau ši praktika būdavo siejama su katechumenų krikštu, kuris vykdavo per Viešpaties [&hellip;]
- [Tarnaujantis valdovas](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnaujantis-valdovas/): Kristaus Karaliaus švente Bažnyčia baigia dar vienus liturginius metus. Karalių laikai seniai praėjo, todėl 1925 m. popiežiui Pijui XI ją paskelbus enciklikoje “Quas primas” buvo abejojančių šios šventės tikslingumu. Vis dėl to ji prigijo liturginiame kalendoriuje, nors dabar dažniau tituluojama Kristaus Pasaulio Valdovo švente. Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Kristus yra pasaulio ir istorijos Viešpats, o šio sekmadienio Žodžio liturgija atskleidžia gan neįprastas jo karališkumo savybes. Priešingai žemiškiesiems valdovams Kristus pirmiausia yra tarnaujantis karalius.Prezidentui, valdininkams ir mums visiems. Evangelijos skaitinyje Jėzus prabyla apie paskutiniuosius dalykus, paskutinį teismą, kai apsireikš visoje karališkoje šlovėje ir teis žmoniją. Tačiau Kristaus žodžių negalima apmąstyti neprisiminus pranašo Ezechielio. [&hellip;]
- [Neužkaskime talentų](https://homilijos.kristoteka.lt/neuzkaskime-talentu/): Dažnai Dievo sprendimai ir vertinimai atrodo keisti, sunkiai suprantami. Išklausius Kristaus palyginimo apie talentus, kuriuos šeimininkas prieš išvykdamas paliko tarnams, norisi su nelaiminguoju tarnu sušukti: “Tikrai, Viešpatie, Tu “kietas žmogus &#8211; pjauni, kur nesėji, ir renki, kur nebarstei”. Kodėl šis tarnas taip skaudžiai nubaudžiamas, jei nepadarė nieko blogo? Neapgavo šeimininko, nepagrobė jam patikėto turto, bet ką gavo sąžiningai grąžino. Mums žmogiškai gaila, rodos, nepagrįstai nukentėjusio tarno ir norisi pateisinti jo poelgį. Tačiau Dievo mintys, ne žmogaus mintys, ir Jis nepasiduoda, kai norime jį įspausti į mūsų mąstymo rėmus. Pabandykime išsiaiškinti, ką Viešpats nori pasakyti šiuo palyginimu. Atsižvelgdamas į tarnų gabumus šeimininkas [&hellip;]
- [Išmintis ar gudrumas](https://homilijos.kristoteka.lt/ismintis-ar-gudrumas/): Apie žmones, kurie sugeba aukščiau pakilti karjeros laiptais, užsidirbti daug pinigų ar ištaigingai susitvarkyti savo buitį, sakoma, &#8211; jie gudrūs, moka gyventi. Dažnai pavydžiu žvilgsniu palydime prabangaus automobilio ar namo savininką, mėgstame skaičiuoti kitų pinigus ir stebimės bankininkų, verslininkų algomis. Stengiantis gyventi iš kelių šimtų ar mažiau sunkiai uždirbtų litų, labai žmogiška svajoti apie lengvai pasiekiamą pelną ir trokšti jau rytoj atsibusti pasiturinčiam. Bet ką gali daryti, jei stokoji gyvenimiško gudrumo? Išmintis suranda jos vertus. Šį sekmadienį girdėjome viltingą ir daug žadantį skaitinį iš “Išminties knygos”. Gal kartais Dievo žodis pagelbės surasti stebuklingą sėkmės būdą? Taip, padės! Kiekvienas Šventojo Rašto puslapis [&hellip;]
- [Visi šventieji: šeimos šventė Dievo karalystėje](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji-seimos-svente-dievo-karalysteje/): Bažnyčios tikėjimas, kad mirštant mūsų gyvenimas tik pakinta, bet nenutrūksta, kad danguje mums parengta amžinoji buveinė, švelnina mūsų liūdesį dėl išėjusių mylimų žmonių. Šventųjų garbinimas, prasidėjęs jau pirmųjų krikščionių Bažnyčioje kankinių atminimu, teikia mums guodžiantį tikrumą, jog šie visiškai išganyti Dievo karalystės nariai yra mūsų reikalų tvarkytojai prie dangiškojo Tėvo sosto. Jie visada su mumis susiję: per juos, kaip tarpininkus, gauname iš Dievo malonių, susilaukiame jo pagalbos. Tiesa, mes tikime, kad tikrasis tarpininkas tarp mūsų ir Tėvo yra Kristus. “Tačiau”, &#8211; rašo didysis teologas Tomas Akvinietis, &#8211; “niekas neprieštarauja tam, jei ir į kitus kreipiamasi tam tikra prasme kaip į tarpininkus, [&hellip;]
- [Kas save aukština, bus pažemintas](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-save-aukstina-bus-pazemintas/): Fariziejų būta ne tik Jėzaus laikais. Fariziejiškumas yra nuolatinis pavojus visais laikais ir išbandymas, ypač tenkantis religingiems žmonėms. Nors ir gerbdamas Rašto mokytojų bei fariziejų mokymo autoritetą, Jėzus atmeta jų gyvenimo būdą. Praraja tarp mokymo ir gyvenimo yra smerktinas dalykas, Jėzus reikalauja žodžių ir darbų sutapimo. Jėzaus kritika fariziejų adresu yra daugialypė. Jis prikiša fariziejams, kad šie, Dievo įsakymus apsunkindami savo aiškinimais, krauna žmonėms ant pečių nepakeliamą naštą, o patys gudriai suranda daugybę priežasčių nuo šių pareigų išsisukti. Taigi Jėzus kritikuoja tariamą fariziejų pamaldumą. Užuot darę Dievui tai, ką jis pats temato, jie krinta žmonėms į akis ypač plačiais maldos diržais [&hellip;]
- [“Ar tu mane myli“](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-tu-mane-myli/): Neseniai mačiau filmą “Smuikininkas ant stogo”, kuris pasakoja apie Ukrainos žydų gyvenimą šio amžiaus pradžioje. Jame yra labai graži scena, kuomet pagrindinis veikėjas Tewie, pienininkas, klausia savo žmonos: “Ar tu mane myli?”. Ši iš pradžių nenori atsakyti, bet vėliau, kiek suirzusi, prataria:”O kaip tu manai? Dvidešimt penkeri metai gyvenu su tavim, tau verdu valgyti, skalbiu, auginu vaikus, dalinuosi su tavimi viena lova, o tu mane klausi, ar aš tave myliu.” Tas atsakymas labai gražus, jis parodo meilę kitoje šviesoje, nei mes pratę matyti filmuose ar skaityti laikraščiuose. Šiandien girdėta Evangelijos ištrauka mums irgi kalba apie meilę. Pažiūrėkite, kokia yra krikščioniška meilė, [&hellip;]
- [Dievas yra istorijos Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-yra-istorijos-viespats/): Dievo Tautai niekada neteko gyventi šiltadaržio sąlygomis. Pergalės džiaugsmą  keitė įtampa ir nerimas dėl artėjančios grėsmės, ramų gyvenimą savoje žemėje nutraukė tremtis. Kaip lengva  politinės maišaties, ekonominės suirutės sąlygomis prarasti tikėjimą ir viltį, užmiršti, kam tarnauji ir, koks pagrindinis gyvenimo tikslas! Šios dienos Šventraščio tekstai mums sako, kad mus valdo ne permainingos istorinės aplinkybės, o Viešpats, savo įrankiu paverčiantis net pagonį karalių. “Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito” (Iz 45, 5), &#8211; skelbiama Izraelio tautai, tremtyje nusivylusiai viskuo, net pradedančiai manyti, jog ją Jahvė apleido. Jahvė lieka ištikimas savajai tautai, prislėgtai tremties vargų Babilonijoje. Jis išgirsta tautos skundą ir ją išlaisvina [&hellip;]
- [Kvietimas į puotą](https://homilijos.kristoteka.lt/kvietimas-i-puota/): Šiandienos Žodžio liturgijoje girdėjome vieną iš Kristaus palyginimų apie dangaus karalystę. Šią sąvoką dažnai girdime pamoksluose, skaitome Šventojo Rašto puslapiuose ir, žinoma, norime suvokti kokia ji, ieškome jos apčiuopiamų formų. Kas tai?! Gal Bažnyčia, tam tikras žmonių gyvenimo būdas ar paslaptinga dieviška galia, įtaigojanti mūsų gyvenimą? Kaip besistengtume pamatyti ją akimis, paliesti rankomis ar bent pilnutinai suvokti protu, tenka pripažinti, kad dangaus karalystė yra paslaptis. Išgirdę žodį “paslaptis” patiriame nedrąsiai kylantį nepasitenkinimą ir priešiškumą &#8211; prie ko neprisiliesi, visur paslaptys: Švč. Trejybės, Eucharistijos, Prisikėlimo ir t. t. Daug paslapčių, o taip norisi visas jas pažinti ir turėti tvirtą, nesugriaunamą tikėjimą. Rodos, [&hellip;]
- [Pasitikėti Dievu ir atsakyti į jo meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitiketi-dievu-ir-atsakyti-i-jo-meile/): Skaitydami Šventraštį prisimename Išganymo istoriją, kurios šerdis &#8211; pokalbis tarp žmogaus ir jį užkalbinusio Dievo, su meile ir kantrumu laukiančio&nbsp; atsako. Dievo rūpestį žmogumi apdainuoja Izaijas, lygindamas jo išrinktąją tautą su vynuogynu, kurį Viešpats stropiai prižiūri: purena žemę, išrenka iš jos akmenis ir apsodina rinktinėmis vynuogėmis (plg. Iz 5, 2). Tačiau giesmė baigiasi liūdnai. Vietoj rinktinių vaisių vynuogynas priaugino rūgštuogių. Viešpats iš savosios tautos nesulaukė deramo atsako, ji į jo meilę ir rūpestį neatsakė teisumu, t. y. pagarba ir įstatymo laikymusi. “Paversiu jį dykviete”,- grasina vynuogynui &#8211; savajai tautai &#8211; Viešpats. &nbsp;Tačiau nors Viešpats įskaudintas, Jis tęsia pokalbį. Nors Jis ir [&hellip;]
- [Klusnumas, tikėjimas, meilė...](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumas-tikejimas-meile/): Didelė yra klusnumo jėga! Klusnumas &#8211; kildinamas iš veiksmažodžio klausyti, paklusti. Kalbant apie klusnumą Dievui, suprantame, kad Viešpačiui paklūsta tik tikintis žmogus. “Ir nė vienas negali ištarti: “JĖZUS YRA VIEŠPATS”, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3). Vadinasi, klusnumas &#8211; tarsi dūmas, kylantis iš tikėjimo laužo. O tikėjimas &#8211; lyg šaltinis, iš kurio trykšta klusnumo vandenys. Žinome, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Tačiau, kaip ir kada Viešpats tikėjimą dovanoja? Iš kur kyla tikėjimas? &nbsp;“Tikėjimas iš klausymo, klausymas &#8211; kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 17). &nbsp;Taigi dar kartą įsitikiname, kad norint patikti Dievui, būtina tikėti (plg. Žyd 11, 6), o [&hellip;]
- [Atsakomybės stoka](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakomybes-stoka/): Autorius: KUN. G. VITKUS&nbsp; &nbsp;&nbsp; Būkite pasirengę, nes žmogaus sūnus ateis, kai nesitikėsite (Lk 12, 35-40).&nbsp; Pamokslas, pasakytas rugsėjo 7 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, laidojant rugsėjo 4 d. Kauno mariose paskendusius Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinius.&nbsp; &nbsp;Brangieji tėvai, broliai , sesutės, mokytojai, kauniečiai ir visi iš įvairių Lietuvos vietų atvažiavusieji, &nbsp;nėra mūsų veiduose šypsenų, esame sutrikę.Susirinkome pasidalyti skausmu, palengvinti dalią, kuri prispaudė mūsų pečius. Atėjome atsisveikinti ir&nbsp; paliudyti savo tikėjimą! &nbsp;Esame realistai. Kiekvieno gyvenimo istorijoje glūdi ne vien džiaugsmas, bet ir skausmo bei kančios patirtis. Iš šios istorijos nebus įmanoma išbraukti ir mirties. O šiame XX a. ypač pastebimas vadinamosios [&hellip;]
- [Pasitikėkite Dievu, kurio gailestingumas beribis](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitikekite-dievu-kurio-gailestingumas-beribis/): Šiandien mūsų visuomenėje daug sumaišties ir netvarkos. Žmonės kenčia dėl sunkių gyvenimo sąlygų, nuo neteisybės, melo, korupcijos. Dažnai klausiame, kada gi tas gyvenimas pagerės, kada žmonės taps sąmoningesni, jaus didesnę atsakomybę už save, kitus ir visą tautą. Susidūrę su neviltimi, giliai širdyje ieškome to, kas gali duoti viltį. Evangelija kalba apie viltį, kurią Dievas sėja į mūsų širdis. Evangelija kalba apie Dievo karalystę, kuri šį kančios ir blogio kupiną pasaulį keičia į Dievo pasaulį, gyvenantį tikėjimu, viltimi ir meile. Jėzaus palyginimas apie Dievo karalystę rodo nuostabią Dievo meilę, kuri pranoksta mūsų supratimą, apskaičiavimus, numatymus. Visi evangelistai labai aiškiai kalba apie Jėzaus [&hellip;]
- [Atleisti visiškai ir besąlygiškai](https://homilijos.kristoteka.lt/atleisti-visiskai-ir-besalygiskai/): Kaltės ir atleidimo problema yra egzistencinė problema kiekvienam žmogui, ypač bet kokiai žmonių bendrijai. Žmonių kaltė, deja, auga diena iš dienos. Nesumažinus jos per atleidimą, ji ima slėgti žmogaus laimę, netgi gyvenimą. Tas, kuris atleidžia, yra ne kvailas, bet išmintingas žmogus, gelbėtojas. Nors jam už tai neretai tenka mokėti, ši kaina už ramybę ir taiką yra prasminga. Petras klausia: kiek kartų turiu atleisti savo broliui? Jis nori žinoti, kur yra atlaidumo riba. Nujausdamas Viešpaties atsakymą, jis dar priduria: ar iki septynių kartų? Septyni yra tobulumo ir visumos skaičius. Atleisti iki septynių kartų reiškia būti pasirengusiam atleisti visados. Jėzaus atsakymas dar radikalesnis: [&hellip;]
- [Į Kristaus bendruomenės mokyklą...](https://homilijos.kristoteka.lt/i-kristaus-bendruomenes-mokykla/): Rugsėjį mokyklų skambučiai iš naujo kviečia mokinius į klases, studentus &#8211; į auditorijas. Šį sekmadienį Kristaus Gerosios Naujienos (Evangelijos) žodis kviečia sėsti į krikščioniškos bendrystės suolą. Aiškėja, jog Kristaus bendruomenei gresia ne vien klaidingi mokymai, bet kur kas labiau &#8211; jos narių klaidinga tarpusavio elgsena. Kristaus Bažnyčia yra nusidėjusių brolių ir seserų šeima. Konkretaus žmogaus nuodėmė yra nuodėmė konkretaus šeimos nario, brolio ar sesers, dėl kurio ar dėl kurios Kristus “ištiesė rankas ant kryžiaus”. Ir Bendruomenė yra atsakinga už tokio savo nario gyvenimą. Ji ieškos galimybių jam padėti, jam atleisti, jam atverti į bendrystę duris, kurias jis pats užtrenkė.&nbsp; Bendruomenė “nusigręš” [&hellip;]
- [Būti Dievo suvedžiotam...](https://homilijos.kristoteka.lt/buti-dievo-suvedziotam/): Gamta verčia naują puslapį. Ateina, teisingiau, sugrįžta ruduo. Kadaise bertas grūdas širdį ir akis džiugina nauja duona. Ruduo turi savo jėgą gyventi&#8230; taip pat savus prieštaravimus. Turėsiu gi suartėti su rudeniu ir su juo susibičiuliauti, prisijaukinti jį, šį prieštaravimų metą. Šį pirmąjį rugsėjo sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai išties prašosi prisijaukinami: tragiško likimo pranašas Jeremijas, svajoklis Petras, tikrovę kaip Tėvo dovaną apkabinantis Jėzus. Jeremijas. Jis niekada nenorėjo būti pranašas, bet Dievas jį šaukė naujai perskaityti savo tautos istorijos tikrovę. Jeremijas atsikalbinėjo. Deja, neišsisuko. Dievo Gyvybės šauksmas nustelbė bet kokius jaunojo izraelito vidinius prieštaravimus. Jeremijas tiesiog privalo būti “Dievo burna”, privalo pasakyti “Dievo [&hellip;]
- [O kuo jūs mane laikote?](https://homilijos.kristoteka.lt/o-kuo-jus-mane-laikote/): Perskaitęs šio sekmadienio skaitinius prisiminiau vieną atsitikimą. Prieš daugybę metų, kai jau buvo atsiradę pirmieji dangoraižiai, į vieną didmiestį atvyko trys jaunuoliai. Kad būtų ekonomiškiau, jie išsinuomojo kambarį trisdešimtame aukšte. Vieną vakarą jaunuoliai grįžo į viešbutį vėlokai. Dėl techninių kliūčių neveikė keltuvas &#8211; liftas. Jaunuoliai per daug nenusiminė ir nutarė lipti laiptais. Jauniems žmonėms, pripratusiems net į aukštus kalnus laipioti, tai nieko nereiškia. Kad nebūtų nuobodu, jie sugalvojo belipdami pasakoti kokias nors istorijas. Pirmasis prisiminė vieną savo mokslo laikų nuotykį. Antrasis gyvai pasakojo per istorijos pamoką girdėtą tikrai didvyrišką žygį. Kai atėjo eilė trečiajam, šis taip pasakė: “Mieli draugai, mano istorija [&hellip;]
- [“Ateikite pas mane visi...”](https://homilijos.kristoteka.lt/ateikite-pas-mane-visi/): Visiems tikintiesiems labai gerai žinomi Viešpaties Kristaus pasakyti žodžiai: “Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Daugelis mūsų išaugę krikščioniškoje aplinkoje, nuo pat mažens girdėjome Kristaus žodžius &#8211; Evangeliją, pasakojimus apie Kristaus stebuklus, apie Jo gerumą, švelnumą ir meilę žmonėms. Šio sekmadienio Evangelijos skyrelis ne vieną klausytoją priverčia susimąstyti. Argi iš tiesų tas gerasis Jėzus nenorėjo pagydyti&nbsp; kananietės sergančios&nbsp; dukters?&nbsp;Būtina atkreipti dėmesį į visą šio sekmadienio Evangelijos skyrelį. Pats Jėzus atsako į šį klausimą ir paaiškina. “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. Šventojo Rašto aiškintojai iš šio sakinio padaro net keletą išvadų. Pirmoji: [&hellip;]
- [Marijoje įžvelgiame savo pačių ateitį](https://homilijos.kristoteka.lt/marijoje-izvelgiame-savo-paciu-ateiti/): Autorius: KARD. J. MEISNERIS&nbsp; Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)&nbsp; &nbsp;Jau daug šimtmečių žmonija stengiasi sukurti antžmogį, antžmogį be Dievo, kuris būtų savo paties laimės kalvis, visų savo kelių tikslas ir galiausiai visa ko matas. Kuo šie mėginimai baigėsi, kokias pabaisas jie pagimdė ir kokias nelaimes atnešė pasauliui, žino kiekvienas, kuriam Hitlerio ir Stalino vardai išsyk asocijuojasi su koncentracijos stovyklomis ir Gulagu. &nbsp;Tuo tarpu Bažnyčia per Mariją pateikia antžmogio, antžmogio su Dievu, pavyzdį. Per ją sušvinta “Immaculata conceptio”, padėjusi pagrindą mūsų mąstymui apie žmogų. Mūsų pavyzdys &#8211; ne Prometėjas. Mūsų pavyzdys &#8211; Marija. &nbsp;Žmogus &#8211; savo laimės kalvis? &nbsp;Ar žmogus [&hellip;]
- [„Palaiminti taikdariai...”](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminti-taikdariai/): Šventojo Rašto žodis 28 psalmėje mums byloja: Virš vandenų pasigirsta Viešpaties balsas!Dievo didybė sugriaudžia!Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!Viešpaties balsas galingas!Skardus Viešpaties balsas! Griauna kedrus Viešpaties balsas,Libano kedrus Viešpats laužo.Jo liepimu šokinėja Libanas,tarsi jautukas šokinėja Sarjonas. Skelia žaibo ugnis Viešpaties balsas.Jo balsas drebina tyrus,Kadešo dykumas purto.Viešpaties balsas ąžuolus gniuždo,žievę miškui nukaišia.&nbsp; Kaip puikiai tinka po šios psalmės šio sekmadienio pirmasis skaitinys: “Štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas. [&hellip;]
- [Mūsų pasitikėjimo pagrindas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-pasitikejimo-pagrindas/): Šio sekmadienio skaitiniai yra labai gražūs. Galima būtų kiekvieną&nbsp; ištrauką svarstyti atskirai arba atsižvelgiant į visos knygos&nbsp; t. y., pranašo Izaijo knygos, Laiško romiečiams, taip pat Mato evangelijos kontekstą. Bet&nbsp; galima, ir tai net teisingiau, pažvelgti į šio sekmadienio tekstus taip, kaip jie yra sugrupuoti. Galima sakyti, kad iš šių trijų tekstų ir psalmės yra padarytas gražus montažas. Girdėjau pasakojant, &#8211; aš pats nemačiau, &#8211; kad Kūdikėlio Jėzaus Teresės kanonizacijos proga jos gimtasis miestas Prancūzijoje pasipuošė. Vienaip puošė altorius, kitaip &#8211; paveikslus, dar kitaip &#8211; bažnyčių kolonas,&nbsp; gatves ir aikštes. Bet visur buvo naudojamos tik vynuogių kekės ir rožių žiedai. Taip&nbsp; [&hellip;]
- [Dirvoje užkastas lobis](https://homilijos.kristoteka.lt/dirvoje-uzkastas-lobis/): Vaizdingame Jėzaus palyginime apie paslėptą lobį mūsų dvasios žvilgsnį pirmiausia patraukia trys ryškūs dalykai:&#8211; dirva, kurioje slypi turtas;&#8211; paslėptos brangenybės;&#8211; ieškančiojo elgesys. Palyginimo dirva be abejonės ženklina pasaulį, gyvenimo tikrovę, mums duotąją čia laiko ir erdvės atkarpą, kurioje “visko yra”: šalia kviečių auga raugės, būties ežere plaukioja geros ir blogos žuvys (plg. Mt 13, 48), tenka nuolat rinktis tarp nevienodos vertės idėjų ir galimybių. Tačiau tarp to visko slypi lobis, pranokstantis pačios dirvos ir joje esančių daiktų vertę ir vienas pats galintis laiduoti Gyvenimą jį radusiajam. Tai &#8211; Emanuelis, “Dievas su mumis”, Jo geroji naujiena, Dievo karalystė. Būdinga, kad palyginimo dirvos [&hellip;]
- [Pasitikėjimas gėrio galia](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitikejimas-gerio-galia/): Jėzui keliaujant su mokiniais kai kurių kaimų gyventojai atsisakė juos priimti. Kaip pasakojama Luko evangelijoje, mokiniai užsirūstinę sušuko: “Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus&nbsp; ir juos sunaikinti!” Ar mes nesinešiojame širdyje panašių troškimų? Dievas turėtų tarsi energingiau įsikišti ir parodyti savo galybę. Kodėl Dievas vienodai elgiasi su maldingaisiais ir nemaldingaisiais, su teisiaisiais ir neteisiaisiais?&nbsp; Atrodo, kad&nbsp; Dievui visai nerūpi atskirti vienus nuo kitų. Apie kviečius ir rauges Kviečių ir raugių palyginimas šiandieninėje Evangelijoje atsako į aną klausimą. Kas geba išgirsti, supras, kad Dievo veikimas&nbsp; visiškai skiriasi nuo mūsų trumparegių lūkesčių. Žmogus pasėjo dirvoje gerą sėklą; jam bemiegant dirvoje [&hellip;]
- [Karalystės sėkla](https://homilijos.kristoteka.lt/karalystes-sekla/): Kalbėdamas apie karalystę, Jėzus vartoja daug įvaizdžių ir simbolių. Kasdieniais įvaizdžiais Jis stengiasi sužadinti klausytojų smalsumą ir paskatinti nuo paviršutiniško svarstymo leistis į gilesnį Dievo minčių apmąstymą. Daugelis tų įvaizdžių remiasi&nbsp; Senuoju Testamentu. Pavyzdžiui, šiandien girdėtame Jėzaus pasakojime apie sėjėją ir sėklą, kalbama panaudojant daug žemdirbystės įvaizdžių, būdingų Senojo Testamento izraelitams. Izaijas rašė, kad Dievo tauta yra vynuogynas (plg. Iz 5, 1-7); Antrasis Izaijo knygos autorius sakė, kad Dievo žodis yra kaip lietus, drėkinantis žemę (plg. Iz 55, 10-11). Klausydamiesi Jėzaus palyginimų žmonės atpažindavo šiuos įvaizdžius. Jie galėjo suprasti, kad Jėzus atskleidžia Dievo karalystę nauju ir tobulesniu būdu. Dar vienas Jėzaus [&hellip;]
- [Mes nesame skolingi kūnui](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-nesame-skolingi-kunui/): Savo laiškuose šv. Paulius dažnai vartoja antitezę kūnas &#8211; siela. Tai mėgstama jo tema. Iš tiesų, krikščionio širdyje vyksta nuolatinė kova &#8211; kiekvienas yra pašauktas laisvei, kuri leidžia žmogui pasirinkti. Deja, ta galimybė rinktis dažnai panaudojama ne pagal Dievo valią. Žmogus apsisprendžia už nuodėmę, kuri griauna Šventosios Dvasios darbą. Nuodėmė pavergia tuos, kurie paklūsta jos įstatymui, primeta savuosius geismus, ir nusidėjęs žmogus tampa kūniškas: “Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais” (Rom 8, 5). Gyvenimas pagal kūną keičia ir mąstyseną. Pastaroji tampa kūniška ir trukdo suprasti Dievo planus. Gyvenimo tikrovė liudija, kad daugelis žmonių priešinasi Dievo Dvasiai. Akivaizdu, kad reikalinga [&hellip;]
- [Priimti Viešpatį](https://homilijos.kristoteka.lt/priimti-viespati/): Šį sekmadienį Viešpats nori pratęsti  pokalbį su savo Bendruomene apie misiją. Tai paskutinioji iš penkių Evangelijos pagal Matą, Jėzaus kalba. Paskutinioji ir labiausiai spalvinga, labiausiai įpareigojanti,  labiausiai sunki. Šiandieninė liturgija visą savo dėmesį sutelkia į priėmimą: pranašo, teisiojo, mažutėlio, tai yra savojo Viešpaties, savojo kryžiaus, savojo krikščioniško gyvenimo priėmimą. Tačiau šis priėmimas ne pasirinktinas, bet esminis, prisiimtas jau Krikšto dieną, išsakytas  apaštalo Petro: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 9), kaip giedojome prieš Evangelijos skelbimą. Apie šį priėmimą šiandien nekalbame  [&hellip;]
- [Krikščionio misija - liudyti gyvenimu](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscionio-misija-liudyti-gyvenimu/): Apaštale, pranaše, mokiny, krikščioni, šį sekmadienį Viešpats vėl tau kalba. Vėl iš naujo reikėtų išgirsti jo priminimą apie tavąją misiją &#8211; liudijimą ir šios misijos būtinybę. Pagal Mato evangelijos struktūrą, ištrauka, apie kurią mąstome šiandien, yra Jėzaus kalba apie apaštalų išsiuntimą, paties evangelisto perskaityta jo bendruomenės patirtimi. Evangelijos rašymo metu Bažnyčios ir žydų sinagogos santykiai buvo įtempti ir konfliktiški. Todėl reikia kiekvieno bendruomenės nario patikimo liudijimo, didelės drąsos ir Viešpaties pastiprinimo: “Nebijokite”. Krikščionis pagaliau turi atsikratyti uždarumo, baimės, išeiti iš “katakombų” slaptumos į viešumą, į pilnakraujį gyvenimą. Ir tokiame kasdieniškame, pareigos ir darbo gyvenime, išpažinti savąjį tikėjimą. Gal todėl apaštalas, Kristaus [&hellip;]
- [Pjūtis laukia darbininkų](https://homilijos.kristoteka.lt/pjutis-laukia-darbininku/): Kai bažnyčioje girdime Kristaus žodžius “Pjūtis didelė, o darbininkų maža” (Mt 9, 37), dažniausiai kyla liūdnos mintys apie kunigų trūkumą Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tačiau šie Kristaus žodžiai turi priminti ir mums svarbią krikščionio pareigą skleisti tiesą ir gėrį. Mes visi pakrikštytieji esame įpareigoti būti apaštalais, tai yra, Kristaus pasiuntiniais, kad gyvenimu ir žodžiu, darbu ir auka prisidėtume prie savosios aplinkos dvasinio perkeitimo. Gerai suvokiame, kokiais laikais gyvename. Ne kartą iš mūsų lūpų prasiveržia nusiskundimai visuomene, kurioje silpsta katalikiškojo tikėjimo šviesa, gyvenimo skaistumas, papročių blaivumas, vis labiau įsišaknija blogis. Tačiau aimanomis padėties nepakeisime. Dvasinio atgimimo mūsų tautoje ir pasaulyje turime siekti [&hellip;]
- [Malonės akimirka](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-akimirka/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, Jėzus tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė savo Sūnaus aukoje. Kryžius – tai sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas: aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo šio pasaulio kunigaikščio (plg. Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę. Krikščionių tikėjime kryžius yra išganymo ženklas, sutaikinantis dangų ir žemę. Mūsų nuodėmės nuplautos ant kryžiaus pralietu Jėzaus krauju. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus [&hellip;]
- [Pažeidžiama karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/pazeidziama-karalyste/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Dievas yra mūsų karalius, o mes – jo karalystė. Mūsų pašaukimas atsiskleidžia Izraelio tautos istorijoje. Dievo karalystė nėra iki galo įgyvendinta, ji skleidžiasi nepastebimai, kaip dygsta pasėtas grūdas. Nepasikliaudami Dievo vadovavimu, izraelitai norėjo „tvirtos rankos“ ir prašė Dievą, kad paskirtų jiems karalių panašiai kaip kitoms tautoms. Viešpats įvykdė šį prašymą ir patepė karaliumi Saulių, palaimindamas jo karaliavimą. Tačiau pasirodo, kad pateptojo karaliaus valdžia nesuteikė izraelitams taikos ir klestėjimo. Nuodėmė ir toliau viešpatavo žmonių širdyse. Šiandienos skaitinyje girdėjome, kad Izraelio karaliumi patepamas Dovydas. Tačiau ir jo karaliavimas paženklintas gėdingos nuodėmės. Dievas neapleido savo karalystės ir įvykdė pažadą patepdamas savo [&hellip;]
- [Karališkasis Veidas](https://homilijos.kristoteka.lt/karaliskasis-veidas/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Senojo Izraelio istorijoje monarchijos atsiradimą apie 1020 metus prieš Kristų lydėjo įtampa tarp skirtingų grupių jausenos bei nuostatų. Vieni norėjo karaliaus valdžios, manydami, kad ji suteiks vienybės ir politinės galios Izraelio gentims. Kiti nuogąstavo, jog žemiškojo karaliaus valdžia gali sukelti grėsmę Jahvės viešpatavimui. Karalių palaikanti partija paėmė viršų, ir Saulius tapo pirmuoju tautos karaliumi. Patirtis parodė, kad monarchija iš dalies pateisino abiejų grupių lūkesčius. Buvo pasiekta politinė vienybė, kuri ypač sustiprėjo Sauliaus įpėdinio Dovydo laikais. Tačiau, kita vertus, iš Izraelio karalystės istorijos galima spręsti, jog izraelitai labai dažnai nepaisė Dievo suverenumo ir pranašų įspėjimų. Net ir tokia karti [&hellip;]
- [Meilės ir Tiesos Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ir-tiesos-karalius/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS Kristaus Karaliaus šventė nepuoselėja triumfalizmo nuotaikų. Evangelijos skaitinyje belaisvis Karalius Kristus stovi priešais žemiškosios valdžios atstovą, Romos vietininką Poncijų Pilotą. Šio sekmadienio skaitinyje triskart užsimenama apie Kristų kaip karalių. Du kartus karalystės titulas tarsi pašaipiai nuslysta pro šalį. Tik vienas tiesiai atpažįsta tikrąją Jėzaus karalystę, tačiau jis pats yra pasmerktas nusikaltėlis. Pirmi apie Kristaus karalystę prabyla Romos kareiviai, kurie veikiausiai buvo sirų tautybės ir priklausė egzekuciją vykdžiusiam daliniui. Jų akimis, karalius be valdžios nėra tikras karalius. Jo valdžia turėtų siekti bent tiek, kad jis galėtų padėti nors sau pačiam. Jei jis net to nesugeba, vargiai įsivaizduotina jo karalystė. [&hellip;]
- [Kristaus Karaliaus šventei](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-karaliaus-sventei/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS 1925 m. gruodžio 11 dieną popiežius Pijus XI visoje Bažnyčioje įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Bet ar nepavėluota? Karaliai jau nyksta. Europos karalius galime skaičiuoti ant rankos pirštų. Ir vis dėlto. Šiuo metu, kai esame nusivylę žemiškaisiais valdovais, mūsų sąmonėje vėl iškyla Kristaus Karaliaus vizija. Žvelkime į rytus, žvelkime į vakarus, klauskime, kur valdovai, kurie rūpinasi žmonių gerove, taika ramybe?! Istorija mums rodo tironus, prispaudėjus, garbėtroškas, psichopatus, klasta ir apgaulėmis užėmusius sostus. Šiame niūriame istorijos fone atsiskleidžia šviesus mūsų Karaliaus paveikslas. Jis yra mūsų Karalius pirmiausia ir dėl to, kad esame jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono, „Visa [&hellip;]
- [Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę](https://homilijos.kristoteka.lt/savo-istverme-jus-issaugosite-savo-gyvybe/): Autorius: KUN. R. DABKEVIČIUS OSB Brangūs Broliai ir Seserys, šiandieną mes švenčiame XXXIII eilinio laiko sekmadienį, kuris yra priešpaskutinis šio liturginio laiko sekmadienis, kurį kitą savaitę apvainikuos Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo iškilmė. Jeigu kiekvieno sekmadienio skaitiniai leidžia išskirti vieną ar kitą pagrindinę, juos apvienijančią, mintį, taip apie šio sekmadienio skaitinius galima pasakyti, jog jie siekia atskleisti ir parodyti pasaulio istorijos kryptingumą ir tikslingumą, o kartu ir jos didžiojo etapo pabaigą, kuri sutaps su antruoju Kristaus atėjimu. Tokiu būdu tarp liturginio laiko ir pasaulio istorijos yra glaudus ryšys: kaip liturginiai metai baigiasi Kristaus Karaliaus iškilme, taip ir šis dabartinis visų laikų žmonijos [&hellip;]
- [Tai, kas ateis](https://homilijos.kristoteka.lt/tai-kas-ateis/): Autorius: KUN. V. KAKNEVIČIUS I. „Ugnies“ simbolika, kuri bibliniuose tekstuose turi įvairias reikšmes. „Ugnis“ Senajame Testamente visų pirma&nbsp;pabrėžia Dievo buvimą ir įkūnija Jo prigimtį. Kadangi žmogus negali „ugnies“&nbsp;paliesti nei užvaldyti ją, ji simbolizuoja neliečiamybę ir Dievo transcendenciją. „Ugnis“&nbsp;Senajame Testamente visų pirma pabrėžia Dievo buvimą. Todėl&nbsp;Dievas apsireiškia Mozei „degančiame krūme“: „Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė“ (Iš 3, 2). Dievas veda Izraelio tautą per dykumą&nbsp;debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu: „Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų [&hellip;]
- [Pabaigos ženklai](https://homilijos.kristoteka.lt/pabaigos-zenklai/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS. Priešpaskutinį liturginių metų sekmadienį Bažnyčia kviečia apmąstyti laikų pabaigos tiesas. Pranašo Malachijo skaitinys parengia eschatologinei Evangelijos žiniai. Senajame Testamente dažnai kalbama apie „Viešpaties dieną“. Daugelis ją įsivaizdavo kaip išlaisvinimo, džiaugsmo ir laimės dieną. Tačiau pranašai skelbė, jog tai bus taip pat Dievo rūstybės diena. Pasak pranašo Sofonijo, „didžioji Viešpaties diena jau arti“: pykčio, sielvarto ir skausmo, pražūties ir siaubo, tamsos ir sutemų diena. Pranašas Malachijas skelbia, kad artėja „diena, liepsnojanti kaip krosnis“. Ši diena tarsi ražienas sudegins įžūliuosius ir nedorėlius. Tačiau pagarbiai bijantiesiems Dievo vardo patekės teisumo saulė, skleidžianti šviesą, džiaugsmą ir laimę. Krikščionims nedera stumti šalin minčių [&hellip;]
- [Viešpaties Diena](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-diena/): Besibaigiant liturginiams metams, Bažnyčia kviečia mus kreipti žvilgsnį į Viešpaties dieną. Biblijoje šį sąvoka reiškia Dievo įsikišimą į savo tautos istoriją. Jau Sinajuje Dievas pasirodė kaip tas, kuris įžengia į laiką. Viešpats vadovauja šiam laikui iki didžiosios Viešpaties dienos, kuri drauge bus ir laikų pabaiga. Prieš žydų išėjimą iš Egipto ši paskutinė diena buvo taikoma tik Izraeliui. Po išėjimo pranašai sako, jog visos pasaulio tautos privalo ruoštis tai dienai. Šią dieną bus teisiami bedieviai ir teisiųjų engėjai. Tačiau Dievo bičiuliams ši diena reiškia pergalę. Ši diena niekuomet nesibaigs: bijantiems jo vardo patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. Ši biblinė viltis pagrindžia [&hellip;]
- [Ištvermės dorybė](https://homilijos.kristoteka.lt/istvermes-dorybe/): Jeruzalės šventykla, pastatyta Saliamono maždaug prieš 3000 m., buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jėzus sako, kad ji bus sugriauta. Gėrėtis daiktų gražumu yra teisinga, tačiau neužmiršti jų trapumo taip pat svarbu. Dievui svarbiau ne išorė ar iš marmuro pastatyta šventykla, bet žmogus ir jo širdies grožis, kuris yra amžinas. Kažkas Jėzaus paklausia apie šventyklos sugriovimo laiką. Bet ir tai nėra svarbu. Šventyklos sugriovimas nėra pasaulio pabaigos įvykių dalis. Evangelistui Lukui rašant, tai jau buvo įvykę. Lukui čia svarbiau yra atskleisti mūsų ėjimą ne į pabaigą, bet į tikslą. Senojo pasaulio pabaiga yra naujojo pasaulio gimimas. Praėjus keturiasdešimčiai metų po [&hellip;]
- [Trys pabaigos](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-pabaigos/): Luko evangelijos 21 skyrius prasideda pasakojimu apie Jeruzalės šventyklą. Mokiniai atkreipė Jėzaus dėmesį į Jeruzalės šventyklos didybę ir grožį, o Jėzus liūdnai į ją žvelgdamas ištarė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”. Mokiniai savo ruožtu paklausė: „Mokytojau, kada tai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?” Į šį mokinių klausimą Jėzus atsakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš! Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos!” Ar išsipildė Jėzaus pranašystė apie šventyklos sugriovimą? Ką apie tai sako istorija? Praėjus keturiasdešimčiai metų po Jėzaus mirties, žydai, varginami [&hellip;]
- [Vėl grįšiu pas jus. G. Motte OFM](http://www.lcn.lt/bzinios/bz9808/808hom2.html): Kaip ir praėjusį sekmadienį, šiandien girdime Jėzaus žodžius, pasakytus Paskutinės Vakarienės metu. Tai bene reikšmingiausi ir brangiausi Jėzaus pasakyti žodžiai.&nbsp;
- [Dvasios pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasios-pazadas-baznycios-zinios/): Artėjant Sekminėms visiems trims liturginiams skaitiniams būdinga Šventosios Dvasios tema. Apaštalų darbuose Lukas aprašo ankstyvosios Bažnyčios susirinkimą, kur nustatomi santykiai tarp krikščionių, kilusių iš judėjų, ir krikščionių, atėjusių iš pagoniškos aplinkos. Įsidėmėtinas išvados formulavimas: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga”. Apreiškimo knygoje vaizduojama mesijinė Bažnyčia, kuriai jau nebereikia šventyklos. Prisikėlusiojo Bažnyčioje Dievas garbinamas dvasia ir tiesa. Evangelijoje skaitome Jėzaus žodžius po Paskutinės vakarienės. Palikdamas savo mokinius, Jėzus pažada jiems Šventosios Dvasios pagalbą. Apaštalų darbų knygoje aprašomas lemtingas Bažnyčios gyvenimo etapas. Nuo šio momento Bažnyčia ryžtingai atsiveria pagonims. Skaitinio tekstas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia aprašoma istorinė Jeruzalės susirinkimo, įvykusio 49-aisiais metais, [&hellip;]
- [Visa nauja. A. Belickas](http://www.lcn.lt/bzinios/bz9808/808hom1.html): Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis &#8222;naujas&#8221;. Jonas kalba apie &#8222;naują dangų ir naują žemę&#8221;, regi &#8222;naująją Jeruzalę&#8221;, o Kristus skelbia &#8222;naują įsakymą&#8221;&#8230;
- [Radikalus atnaujinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/radikalus-atnaujinimas-baznycios-zinios/): Nuo Velykų mums laipsniškai atsiskleidžia, kaip Jėzaus prisikėlimas pradeda naują erą žmonijos istorijoje. Šiandien galėsime dar kartą apmąstyti, kokią kainą sumokėjo Jėzus, ir kaip mums patiems įsileisti į širdį atpirkimo malonę. Penktojo Velykų sekmadienio liturgijoje, visuose trijuose skaitiniuose, savaip išreiškiamas radikalus naujumas. Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmosios Pauliaus misijų kelionės pabaigą. Į Bažnyčią įsijungia daugybė pagonių, ir Dievo tauta įgyja naują veidą. Didžioji Apreiškimo knygos tema – velykinė nužudytojo Avinėlio pergalė baigiasi senojo nuodėmingo pasaulio pražūtimi. Dievas sukuria naują dangų ir naują žemę. Iš dangaus nužengia naujoji Jeruzalė, kuri yra Dievo buveinė tarp žmonių. Evangelijoje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, duoda [&hellip;]
- [Apsireiškimas Kanoje](https://homilijos.kristoteka.lt/apsireiskimas-kanoje/): Vyno padauginimo stebuklas Galilėjos Kanoje yra taip pat „epifanija“, kuria Jėzus apreiškia savo šlovę pirmiesiems mokiniams. Jėzus dalyvauja vestuvių puotoje drauge su mokiniais. Iš Kanos buvo kilęs vienas iš mokinių – Natanaelis. Galima įsivaizduoti, kaip iš lūpų į lūpas sklido kalbos apie garsėjantį Mokytoją. Puota ir linksmybės truko visą savaitę. Šeimininkams vestuvių džiaugsmą aptemdė vyno stygius. Tai grėsė užtraukti šeimai gėdingas apkalbas. Šventajame Rašte vyno stoka pranašauja nelaimę: „vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta, kam džiūgavo širdis, dabar dūsauja“ (Iz&nbsp;24, 7). Marija, dėl šios situacijos pajutusi atsakomybę, tarė Jėzui: „Jie nebeturi vyno“. Tai buvo tiesiog subtili pastaba, o ne prašymas. Lozoriui sergant [&hellip;]
- [„Mylimasis Sūnus“](https://homilijos.kristoteka.lt/mylimasis-sunus/): Antrasis Izaijas, didis Babilono tremties laikotarpio pranašas, paliko mums keturias poemas apie Dievo išrinktąjį, vadinamą „Viešpaties tarnu”. Šiai šventei parinktas skaitinys iš pirmosios poemos. Šventajame Rašte tarno titulu ne kartą vadinami Dievo tautos vadovai: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas. Ši sąvoka taikoma taip pat visai išrinktajai Dievo tautai. Šio sekmadienio skaitiniui parinkta beveik visa poema. Pirmoje jos dalyje Viešpats pristato savo išrinktąjį, o antroje tiesiogiai kreipiasi į jį. Iki tol išrinktosios tautos pranašai dažniausiai skelbdavo teisybės atkūrimą bei teisės grąžinimą jėgos ir net prievartos keliu. Dabar skelbiamas Dievo išrinktasis, kuris atkurs teisingumą švelnumu, nepakeldamas balso, jautriai elgdamasis su vargšais ir silpnaisiais. [&hellip;]
- [Dangiškoji Jeruzalė](https://homilijos.kristoteka.lt/dangiskoji-jeruzale/): Senosiose Aleksandrijos, Sirijos, Palestinos Bažnyčiose Viešpaties Epifanija buvo švenčiama kaip trejopas paminėjimas, apimantis išminčių pagarbinimą, Kristaus krikštą ir Kanos vestuves. Vakarų Bažnyčioje šventės turinys sutelktas į išminčių pagarbinimą, o Kristaus krikštas ir vestuvės Kanoje minimos kitų sekmadienių liturgijoje. Tertulijonas (apie 160–230 m.) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Evangelijoje minimus išminčius, arba magus, karaliais. Galbūt jis turėjo omenyje 72 psalmę, kuri taip pat skaitoma šiandienos skaitiniuose: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą. Jam tarnaus visos tautos” (Ps&nbsp;72, 10–11). Krikščioniškojoje ikonografijoje iki 10-ojo amžiaus išminčiai niekuomet nevaizduoti karališkais apdarais. Katakombų freskose [&hellip;]
- [Žmonijos išaukštinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/zmonijos-isaukstinimo-svente/): 431 m. Efezo bažnytiniame Susirinkime Marijai buvo pripažintas Dievo Gimdytojos titulas. Tai nėra vien garbės vardas ar simbolinis titulas. Dievo Gimdytojos titulu iškeliamas Marijos vaidmuo išganymo istorijoje. Šis vardas aiškiai nusako, kas yra Marija. Apmąstydami šį slėpinį gėrimės nuostabiu Marijos išrinkimu bei išaukštinimu. Taip pat suvokiame, kad Viešpats, pasirinkdamas Mariją, išaukštino ir pagerbė visą žmoniją, ypač moteris. Viešpaties angelo maldoje, tardami žodžius apie Įsikūnijimo slėpinį: „Ir Žodis tapo kūnu” (Jn&nbsp;1, 14), iš pagarbos palenkiame galvą ar priklaupiame. Mąstome apie Viešpaties, atėjusio į pasaulį iš moters įsčių mažu bejėgiu kūdikiu, nuolankumą. Žydai kitaip įsivaizdavo būsimąjį Mesijo atėjimą. Jie turėjo prieš akis pranašo [&hellip;]
- [Kūdikio pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/kudikio-pamoka/): Per gyvenimą esame girdėję daugybę Kalėdų pamokslų. Visuomet atrodo, kad iš anksto žinome tai, kas gali būti pasakyta apie tą šventę, kurią širdimi suvokiame anksčiau, negu kas nors žodžiais paaiškina jos prasmę. Atrodo, kad šiandien reikia mokytis drauge nutilti, žvelgti į prakartėlę ir leisti prabilti tam šventam reginiui. Mums prieš akis iškylanti Išganytojo gimimo scena yra pernelyg svarbi ir drauge labai intymi, neleidžianti pompastiškai gražbyliauti. Ne kartą girdėti teiginiai apie tai, kad Kristaus gimimas atveria pasauliui naują erą. Tai tiesa, tačiau čia reikia sustoti. Būtų neteisinga tapatinti Kristaus įsikūnijimu pradėtą erą su visuotine taika, susitaikymu, vieningu visų žmonių džiaugsmu. Šie dalykai [&hellip;]
- [Aušros Žvaigždė](https://homilijos.kristoteka.lt/ausros-zvaigzde/): Visas advento laikotarpis mums gyvai priminė Senąjį Testamentą. Buvo skaitomos ilgesingos pranašystės apie laukiamą Taikos ir Tiesos kunigaikštį, Ramybės karalių. Pranašai vienas po kito kalbėjo apie garbingą ir laimingą išrinktosios tautos ateitį. Išrinktosios tautos vaikai ilgesingai giedojo: „Rasokit dangūs iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina”. Šios dienos liturgija mums byloja apie kylančią Aušrinę, skelbiančią, kad netrukus pasirodys tikroji Šviesa, apšviesianti kiekvieną žmogų. Mes jau esame dviejų Įstatymų sandūroje. Kas gi toji Aušrinė žvaigždė, skelbianti artėjančią dieną. Į šį klausimą mums atsako Jono Krikštytojo motina, kuri savo brangią viešnią pasveikina daug sakančiais žodžiais: „Tu [&hellip;]
- [Visuomet džiaukitės Viešpatyje](https://homilijos.kristoteka.lt/visuomet-dziaukites-viespatyje/): Nuo seno trečiasis advento sekmadienis vadinamas lotynišku žodžiu Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Mat šio sekmadienio Mišios pradedamos šv. Pauliaus paraginimu džiaugtis. Apie džiaugsmą kalba ir abu pirmieji skaitiniai bei atliepiamoji psalmė. Nuostabu yra tai, kad šv. Paulius kviečia džiaugtis būdamas kalėjime. Laiške filipiečiams jis rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės &lt;…&gt; Viešpats yra arti!” Štai čia susiduriame su didžiuoju krikščionybės paradoksu, kurį G. Čestertonas išreiškė sakydamas: „Džiaugsmas yra didžiulė paslaptis”. Argi nenuostabu: Paulius, būdamas kalėjime, rašo apie džiaugsmą ir yra pakilios nuotaikos. Kita vertus, daugybė žmonių, būdami laisvėje, gyvena tarsi kalėjime. Skaitykime gyvenimo knygą – kiek žmonių yra patekusių [&hellip;]
- [Taisykite Viešpačiui kelią](https://homilijos.kristoteka.lt/taisykite-viespaciui-kelia-2/): Evangelistas Lukas Išganymo vyksmą sieja su pasaulinės istorijos įvykiais. Nurodo daugybę ano meto asmenų: ciesorių Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, jo brolį Pilypą. Kam evangelistui prireikė minėti žmones, kurie, rodos, neturi jokio ryšio su Išganymu. Atsaką nesunku surasti: Lukas nori pabrėžti, kad Išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje. Evangelistas Lukas savo Evangeliją rašė tada, kai nuo Kristaus prisikėlimo jau buvo praėję apie 30 metų. Pirmieji Evangelijos skelbėjai pagoniškame pasaulyje susidurdavo su įvairiais mitais. Grėsė nuolatinis pavojus, kad ir Kristaus asmuo bus tapatinamas su pagoniškais dievais. Lukas, nurodydamas konkrečias aplinkybes, stengiasi Jėzaus asmenį priartinti prie tuometinio pasaulio. Jėzaus realumo problema gyva ir šiandien. Tiesa, [&hellip;]
- [Dvejopas atėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvejopas-atejimas/): Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Tačiau dienos skaitiniuose kalbama apie dvejopą atėjimą. Pirmajame skaitinyje iš pranašo Jeremijo knygos sakoma, kad Dovydo atžala „vykdys šalyje teisybę ir teisę”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, jog Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą. Žydų tauta, laukdama savo Gelbėtojo, ilgesingai giedojo: „Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina”. Visas Senasis Testamentas yra persunktas Gelbėtojo lūkesčiu. Kaip liudija istorija, net kaimyninės pagoniškos tautos buvo perimtos to laukimo – tikėjo, kad į pasaulį turįs ateiti kažkoks nepaprastas žmogus. Su Jėzaus atėjimu Viešpaties [&hellip;]
- [Karalius, Mesijas ir Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-mesijas-ir-viespats/): „Malonė ir ramybė jums &lt;…&gt; nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo”. Jonas, Apreiškimo knygos pradžioje sveikindamas Bažnyčias, įveda mus į Kristaus karalystės slėpinį. Ši karalystė yra slėpinys, nes ji ne tokia kaip kitos; juk ir Kristus nėra toks karalius kaip kiti. Mokydamas savo viešojo gyvenimo metais Jėzus nuolat atsižvelgė į pavojų, kad žmonės gali palaikyti jį įsivaizduotuoju Mesiju, turėjusiu išlaisvinti pavergtąją tautą. Jėzus iš tikrųjų yra Dovydo sūnus. Dievas atidavė jam jo tėvo sostą. Dovydui Dievo duotų pažadų įgyvendinimas smarkiai pranoko tai, ką galima įsivaizduoti žmogišku protu. Dievo tauta negalėjo turėti kito karaliaus, išskyrus patį Dievą. Dovydas [&hellip;]
- [Gailestingumo Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumo-motina/): Per Gailestingumo Motinos šventę prieš akis iškyla maloningasis Aušros vartų Marijos atvaizdas, apimantis Marijos dvasinio kelio santrauką nuo Apreiškimo metu ištarto „Tebūnie” iki paskutinių nuo kryžiaus ištartų Jėzaus žodžių įsidėjimo į širdį. Elzbietos palaiminimas, ištartas Marijai aplankymo metu, diena iš dienos tikrai pildėsi jos žemiškojo gyvenimo kelyje. Golgotoje Jėzaus ištartas „Atlikta” reiškė abiejų – Sūnaus ir Motinos – žodį. Marijos, žvelgiančios į nukryžiuotą Sūnų, veide spindi nebe skausmas, bet jau pašlovinto Jėzaus dovanota motinystė. Simboliška, kad Gailestingoji Motina ypač gerbiama Vilniuje, kur šventajai seselei Faustinai buvo apreikšti Dievo Gailestingumo slėpiniai. Marijos Gailestingumo Motinos šventei parinkti skaitiniai apmąstomi ir kitų Švč. Mergelės [&hellip;]
- [Bažnyčių motina](https://homilijos.kristoteka.lt/baznyciu-motina/): Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga atnaujintame Laterano bazilikos fasade matyti ryškus užrašas Omnium Ecclesiarum urbis et orbis Mater et Caput&nbsp; (visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva). Ne Šv. Petro bazilika yra paties aukščiausio rango katalikų bažnyčia pasaulyje, bet Šv. Jono bazilika Laterane. Čia daugiau kaip tūkstantmetį buvo Romos popiežių sostas. Dar ir šiandien Laterano bazilika yra tikroji popiežiaus bažnyčia. Imperatorius Konstantinas po Milano tolerancijos edikto padovanojo Romos krikščionių bendruomenei Laterano sritį. Gaisrai daug kartų niokojo ten pastatytą baziliką. Popiežiaus Siksto V pontifikato metais pagal architekto Borrominio projektą pastatyta bazilika išliko iki šių dienų. Greta bazilikos yra aštuoniakampė krikštykla – [&hellip;]
- [Rimties ir paguodos diena](https://homilijos.kristoteka.lt/rimties-ir-paguodos-diena/): Šiandien pavartę gedulinių skaitinių knygą randame daug mielų mūsų širdžiai žodžių. Štai kupini vilties Pauliaus žodžiai: „Broliai! Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas bekaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?” Prie šio skaitinio randame ne mažiau viltingus psalmės žodžius: Viešpats – švelnus maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo. Ne pagal mūsų kaltybes mums moka, nebaudžia mūsų, kiek verti esam. Kaip [&hellip;]
- [Visi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji-2/): Kaip gera, kad Bažnyčia kartą per metus primena visus šventuosius. Tą dieną sužinome, kad be kanonizuotų šventųjų, įrašytų Bažnyčios kalendoriuose ir kitose knygose, yra daugybė dangaus gyventojų, kurių vardų niekas nežino. Šv. Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Tuomet aš regėjau: ‘štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų’”. Kodėl Jonas kalba apie minią, bet nenurodo skaičiaus? Tuo jis nori pasakyti, kad tai labai didelė, nesuskaičiuojama minia. Kokia šios dienos šventės kilmė ir istorija?&nbsp; Septintojo amžiaus pradžioje krikščionybė jau buvo įsigalėjusi visoje buvusioje Romos imperijoje. Visos pagonių šventyklos buvo paverstos bažnyčiomis arba savaime sunyko, ir niekas jų [&hellip;]
- [Praregėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/praregejimas/): Šiandien neregio išgydymo stebuklui suteikime kitą – dvasinę prasmę. Išgydęs akląjį Bartimiejų Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Tai rodo, kad stebuklas pirmiausia įvyko neregio sieloje. Tai tikėjimo malonės stebuklas. Juk pats Jėzus šį išgydimą priskiria tikėjimui. Jeigu Bartimiejus nebūtų įtikėjęs, jis ir būtų likęs aklas. Tikėjimas jam sugrąžino šviesą. Kas suskaičiuos, kiek kartų tikėjimo stebuklas vyksta žmonių širdyse? Jis nuolat kartojasi gaivindamas Bažnyčią ir visą žmoniją. Tiesa, ne visuomet šis stebuklas matomas, ne visuomet jis vyksta tokiu pat būdu. Dievas turi daugybę kelių pasiekti žmogaus širdį. Vieno sieloje tikėjimo žiburėlis nuo pat krikšto valandos, tėvams prižiūrint, išauga į [&hellip;]
- [Tikroji meilė – tarnavimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-meile-tarnavimas/): Šios dienos Evangelija glaudžiai susijusi su Kristaus žodžiais apie kančią ir prisikėlimą. Šiandien vėl girdime žodžius apie kančių taurę. Kaip iš Evangelijos matome, apaštalai kol kas dar svajoja apie pasaulinę galybę. Jokūbas ir Jonas savo vaizduotėje jau mato galingą Kristaus karalystę su daugybe pavaldinių ir tarnų. O kad jie šioje karalystėje gautų garbingas tarnystes! Neslėpdami savo troškimo, apaštalai kreipiasi į Viešpatį: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam kairėje”. Deja, apaštalai dar nedaug pažengę Jėzaus mokykloje. Jiems reikės daug ką sužinoti ir suprasti. Jie dar nežino, kad ir jiems savo kraują teks pralieti. Kol kas jų galvoje tuščios mintys. Jėzus [&hellip;]
- [Tikrasis turtas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-turtas/): Šio sekmadienio skaitiniai kviečia išsivaduoti iš turto hegemonijos ir atsigręžti į neprilygstamą vertybę – Dievą. Evangelija pasakoja apie jaunuolį, kuris ieško aiškaus kelio į amžinąjį gyvenimą. Rodos, jam nieko netrūksta: sveikas, turtingas, nuo pat jaunystės laikosi Dievo įsakymų. Vis dėlto jo sieloje kažkas nematomas trukdo išgyventi pilnutinę ramybę. Ko gi trūksta šiam jaunuoliui? Kas atvedė jį pas Jėzų? Po trumpo pokalbio apie įsakymus, Jėzus jam sako: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams &lt;…&gt;. Tada ateik ir sek paskui mane”. Neturto tema Jėzaus lūpose nėra atsitiktinė. Savo programinį Kalno pamokslą Jėzus pradeda palaiminimu turintiems vargdienio dvasią. [&hellip;]
- [Santuoka](https://homilijos.kristoteka.lt/santuoka/): „Dievas sutvėrė žmogų, panašų į savo paveikslą, sutvėrė juos kaip vyrą ir moterį ir palaimino sakydamas: ‘būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite žemę’“ (Pr&nbsp;1, 17). Šiais paprastais žodžiais pirmoji Šventojo Rašto knyga grindžia pirminę žmonių bendruomenę – šeimą. Tai paprasti Šventojo Rašto žodžiai, tačiau jie byloja apie nepaprastai reikšmingą dalyką – apie svarbiausią žmonijos ląstelę – šeimą. Juk šeimoje pratęsiama žmonių giminė. Net neturėdami Šventojo Rašto, nežinodami Bažnyčios mokymo, vien atsižvelgdami į žmogaus prigimtį, suvokiame Kūrėjo norą, kad žmonija pasklistų visoje žemėje. Be to, Kūrėjas norėjo, kad ne tik prigimtis nurodytų šeimos tikslus ir uždavinius, bet kad tai būtų užrašyta šventose [&hellip;]
- [Kiek bus išgelbėtų](https://homilijos.kristoteka.lt/kiek-bus-isgelbetu/): Senajame Mozės įstatyme randame nemažai įvaizdžių, kurie tarsi atsikartoja Naujajame. Antai pirmajame skaitinyje girdėjome apie Mozės suteiktą pranašystės dvasią 70 vyrų. Tačiau pasirodo, kad tos dvasios gavo ir du vyrai, nebuvę prie Mozės. Ir jie ėmė pranašauti. Kai apie tai buvo pranešta Mozei, jis neišreiškė nepasitenkinimo, bet palinkėjo visai tautai gauti tos dvasios. Panašų įvykį pasakoja ir šio sekmadienio Evangelija. Kristui mokiniai praneša, kad jie matę vieną, kuris nepriklausė apaštalų būriui, bet Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Apaštalai tikėjosi, kad Kristus lieps tokį vienišą, nepriklausantį apaštalų būriui, veikėją sudrausti. Bet Kristus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir [&hellip;]
- [Pamoka apie didybę](https://homilijos.kristoteka.lt/pamoka-apie-didybe/): „Kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas”. Šis paradoksaliai skambantis pamokymas mums atskleidžia Jėzaus slėpinį. Jis yra Dievo Išmintis, nužengusi pas žmones pamokyti juos tikrojo gyvenimo kelio. Būti išmintingam reiškia suprasti gyvenimą įprasminantį tikslą ir žinoti kelią į šį tikslą. Jėzus savo aiškiu ir praktišku pamokymu rodo mums išminties siekimo kelią ir sykiu nukreipia mus nuo netikros iš pasaulio kylančios išminties sampratos. Siekiant laikytis tikrosios išminties naudinga žinoti, kad egzistuoja ir netikra išmintis. Įspėti netikrų gudrybių keliamo pavojaus, galime laiku nusisukti nuo jų peršamų klaidingų tikslų. Jėzus pradeda savo pamokymą nuo tų klaidingų siekių: „Kas trokšta būti pirmas…”. Šis [&hellip;]
- [Meilės ir išpažinimo ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ir-ispazinimo-zenklas/): Iki Kristaus laikų kryžius buvo bausmės ir paniekinimo priemonė – nusikaltėliai būdavo nukryžiuojami. Krikščionims kryžius yra Dievo meilės ir išpažinimo ženklas, išganymo priemonė. Kryžius aukštinamas ir garbinamas vien todėl, kad ant jo buvo išaukštintas Jėzus. Meilė nebūtinai privalo būti sunki, nebūtinai kiekviena jos apraiška tiesiogiai susijusi su auka. Vis dėlto auka labiausiai atskleidžia meilės mastą. Jei Dievas už mus atidavė savo mylimiausią Sūnų, galime būti tikri, kad jis mūsų neapleis ir mirties valandą, dovanodamas amžinąjį gyvenimą. Kryžius išaukštinamas tam, kad žvelgdami į jį mąstytume apie Dievo meilę ir jo dovanojamą gyvenimą. Kryžius yra išpažinimo ženklas. Jau daugiau kaip dešimtmetis, Lietuvoje nebedraudžiama [&hellip;]
- [Kurčnebylio išgydymas](https://homilijos.kristoteka.lt/kurcnebylio-isgydymas/): Keturiose evangelijose pateikta 35 stebuklų aprašymai, iš jų penki demonų išvarymai, 18 ligonių išgydymų, trys prikėlimai iš numirusiųjų ir 9 gamtos stebuklai. Iš sudėtingų egzegetinių svarstymų verta išskirti keturias pagrindines sritis. Pirmoji: ar Jėzus iš tikrųjų darė stebuklus? Teigiamai į šį klausimą atsakyti ragina ne tik daugybė Biblijoje aprašytų stebuklų, bet taip pat I amžiaus judėjų liudijimai, kuriuose Jėzus vaizduojamas kaip suvedžiotojas ir magas. Mums šiuo atveju svarbi ne Jėzaus veiklos interpretacija, o pripažinimas, jog Jėzus iš tikrųjų darė stebuklus. Kitas klausimas yra apie stebuklų aprašymų nuodugnumą. Palyginę skirtingose evangelijose pateiktus aprašymus, pastebime skirtingas perspektyvas ir akcentus. Morkus ir Lukas adresavo [&hellip;]
- [„Klausykitės“](https://homilijos.kristoteka.lt/klausykites/): Šį sekmadienį vėl susirinkome pasisemti stiprybės prie Viešpaties stalo. Privalome sąžiningai pripažinti sau, kad net nuolatinis dalyvavimas Eucharistijoje nepatobulina mūsų taip greitai, kaip pageidautume. Kokia tos žmogiškos silpnybės priežastis? Čia kaltas ne mūsų dvasinis maistas: tiek Dievo žodis, tiek eucharistinė Duona mus tikrai veiksmingai maitina. Kas kita yra šį maistą įsisavinti. Klausimą kelti reikėtų taip: kodėl mes blogai įsisaviname Dievo malonės dovanas? Šio sekmadienio skaitiniai pateikia atsakymo raktą. Jį galima apibendrinti trumpu žodžiu, randamu visuose trijuose skaitiniuose: „klausykite”. Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas taip kalba savo tautai: „Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis &lt;&#8230;&gt;. Laikykitės jų [&hellip;]
- [Pasirinkimo laisvė](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirinkimo-laisve/): Šį sekmadienį Senojo Testamento ir Evangelijos skaitiniai ypač papildo vienas kitą. Abiejuose skaitiniuose svarstoma dramatiška pasirinkimo galimybė: laisvė priimti arba atmesti Dievą. Jozuės knygos pabaigoje vaizduojamos Izraelio gentys, galiausiai įveikusios savo priešus ir pasiekusios Pažado žemę. Tauta, susibūrusi savo vadovo Jozuės akivaizdoje, klauso pasakojimo apie išganymo įvykius nuo Abraomo laikų. Išrinktosios tautos istoriją siejanti gija yra globojanti Jahvės ranka. Viešpats nuvedė protėvius į Kanaaną, po to į Egiptą, išlaisvino iš tenykštės vergovės ir po dykumos klajonių vėl atvedė į pažadėtąją žemę. Papasakojęs šią istoriją Jozuė klausia: „Kam tarnausite?” Suprantama, po tokios įžangos jis tikisi, kad tauta vienareikšmiškai pasirinks tarnauti Jahvei. Jo [&hellip;]
- [Išminties puota](https://homilijos.kristoteka.lt/isminties-puota/): Dievo troškimas būti su savo tauta nereiškia jo silpnumo ar priklausomybės. Viešpats yra visų dalykų Kūrėjas ir visiškai nieko nestokoja. Absoliučią Dievo didybę ir šlovę išreiškia Biblijoje aprašytos teofanijos, arba Dievo apsireiškimai. Pavyzdžiui, Išėjimo knygos 19 skyriuje aprašytas Dievo pasirodymas ant Sinajaus byloja apie dieviškąjį slėpinį ir kelia pagarbią Viešpaties baimę. Taip pat galime prisiminti, kaip jaunas Izaijas išgyveno švento Galybių Viešpaties pašaukimą (Iz&nbsp;6, 1–5). Mums labai svarbu suvokti, jog Dievas yra transcendentiškas, visagalis, vertas pagarbios baimės. Tai ne koks nors pagonių Baalas ar įdomų bendravimą siūlanti „dangiškoji būtybė”. Dievo troškimas būti su savo tauta atsispindi nuo pat Šventojo Rašto pradžios. [&hellip;]
- [Šlovingasis „tebūnie”](https://homilijos.kristoteka.lt/slovingasis-tebunie/): Šiandien švančiame pergalės prieš mirtį dieną. Šią pergalę Jėzus laimėjo Velykų dieną, o šiandien į ją įsilieja jo Motina. Kaip ir per visas kitas Marijos šventes ji pasirodo visiškoje vienybėje su savo Sūnumi, trokštanti ištikimai vykdyti Jėzaus Motinos vaidmenį. Kadaise ši šventė vadinta Marijos Užmigimu. Užmigimo sąvoka nurodo Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį mirties slenksčio peržengimą. Šiuolaikinis Ėmimo į dangų pavadinimas primena Viešpaties Jėzaus Dangun žengimą. Marijos ėmimas į dangų reiškia Viešpaties veiksmą, kuriuo jis priima savo Motiną ir dovanoja jai savo paties pelnytą pergalę prieš mirtį. Ėmimas į dangų yra susitikimas, kurio metu Motina atsiduoda į Sūnaus rankas, o jis [&hellip;]
- [Dievas gelbėtojas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-gelbetojas/): Naujajame Testamente titulas „Gelbėtojas” taikomas tiek Tėvui, tiek Jėzui Kristui. Visame Šventajame Rašte Dievas Tėvas vaizduojamas ne tik kaip Kūrėjas, bet taip pat kaip Gelbėtojas. Net pati Dievo kūryba įgyja naują prasmę jo gelbstinčios veiklos šviesoje: „Aš esu Viešpats, be manęs kito gelbėtojo nėra” (Iz&nbsp;43, 11). Mums labiau įprasta Gelbėtoju vadinti Jėzų. Drauge su Samarijos gyventojais išpažįstame: „Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (Jn&nbsp;4, 42). Gelbėtojo titulas Tėvui ir Sūnui taikomas skirtinga prasme. Tėvas yra išganomosios veiklos iniciatorius ir tikslas. Sūnus kaip Gelbėtojas yra Tėvo „atsiųstas” (1 Jn&nbsp;4, 14), jis yra išganymo „tarpininkas” (1 Tim&nbsp;2, 5), per jį Dievas duoda mums [&hellip;]
- [Duona – Dievo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/duona-dievo-zodis/): Tik atvira tikėjimui širdis gali priimti tikėjimo teiginį apie gyvybės duoną, kuri yra maistas ne tik kūnui, bet taip pat Dvasiai. Menko tikėjimo žmonės, „mažatikiai” (Mt 16, 8), nepajėgia peržengti šio tikėjimo slenksčio. Jėzui jau ne kartą teko pabarti savo mokinius, kad jie mokyme apie gyvenimo duoną nesugeba įžvelgti gilesnės dvasinės tikrovės. Jis kalbėjo apie „fariziejų raugą ir Erodo raugą” (Mk 8, 14–21), o mokiniai galvojo, kad Jėzus turi omenyje duonos trūkumą – mat jie turėjo valtyje tik vieną kepalėlį. Siauras mąstymas nepriima plačių idėjų. Evangelijos skaitinyje Jėzus sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui”. Apmąstydami šią frazę turime [&hellip;]
- [Eucharistija pasotina](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-pasotina/): Apaštalas Paulius primygtinai ragina mus „sergėti dvasios vienybę“. Viena vertus, toks raginimas reiškia, kad vienybė yra dovanota; kita vertus, šią dovaną reikia branginti, nes ją galima prarasti. Esame pašaukti į „vieną savo pašaukimo viltį“– Paulius septynis kartus pakartoja žodį „vienas“. Apaštalas Paulius vardija sąlygas Jėzaus dovanotai vienybei pasiekti: „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“. Jėzus, pakvietęs mus savo Tėvo vardu, laukia iš mūsų vienintelio atsako – tikėjimo. Tikėjimo aktas yra vienintelis kelias į bendrystę, į kurią Tėvas mus kviečia per Sūnų. Jei dovanojame Jėzui savo tikėjimą, jis dovanoja mums gyvenimą. Šią dvigubą dovaną ženklina krikštas. Pakrikštytieji susivienija su Kristumi ir tarpusavyje. [&hellip;]
- [Tarsi avys be piemens](https://homilijos.kristoteka.lt/tarsi-avys-be-piemens/): Šį sekmadienį evangelistas Morkus parodo mums Jėzų, apsuptą didžiulės minios. Minia kelia gailestį, nes atrodo „tarsi avys be piemens”. Ši Jėzaus užuojautos sulaukusi minia yra visų laikų pasaulio įvaizdis. Jis tinka ir pranašo Jeremijo laikams – ką tik skaitėme jo žodžius apie išblaškytas kaimenės avis, – ir mūsų dienoms. Ar tai reiškia, kad pasaulyje vyrauja anarchija? Įtakingi valdovai sugebėdavo įkurti imperijas su galinga valdymo struktūra. Jeremijo lūpomis Dievas sako ne tai, kad žmonės apskritai nevaldomi – juos valdo blogi vadovai. Tradiciškai tautų karaliai vaizduojami kaip ganytojai. Tie netikę ganytojai negarantuoja savo žmonėms nei saugumo, nei teisybės. Savo ruožtu žmonės, Viešpaties avys, [&hellip;]
- [Mokiniai – apaštalai](https://homilijos.kristoteka.lt/mokiniai-apastalai/): Užsienio šalių ambasadoriai dažnai gerbiami labiau negu savo šalies piliečiai. Pagarba ambasadoriui reiškia pagarbą šaliai, kuriai jis atstovauja. Žmonijos istorijoje nuo seno įsitvirtino įgalioto pasiuntinio sąvoka. Kiekvienai politinei ar socialinei struktūrai kas nors atstovauja. Tautai ar kitai didelei žmonių grupei dažnai tiesiog neįmanoma pareikšti savo valią, jei nėra jai atstovaujančių asmenų. Nuostabu, kad Dievas pasinaudojo šia žmonių bendruomenės savybe. Dievas, kaip visagalis Kūrėjas, galėtų tiesiogiai apreikšti save kiekvieno žmogaus sielai. Jis galėtų bendrauti su kiekvienu žmogumi asmeniškai be tarpininkų ar pasiuntinių. Nuostabu, kad jis pasirinko kitą kelią. Dievas pasiuntė mums vienatinį savo Sūnų Jėzų Kristų kaip vienintelį ambasadorių. Tačiau Dieviškasis Pasiuntinys [&hellip;]
- [Pranašo dalia](https://homilijos.kristoteka.lt/pranaso-dalia/): Šiandienos skaitinių tema yra pranašo dalia ir jo tykantys pavojai. Pranašas, paprastai skelbdamas nepopuliarius dalykus, susilaukia nepalankios, net priešiškos klausytojų reakcijos. Jis ne pats pasirenka tokią dalią: pranašą į tarnystę pašaukia Viešpats. Pirmajame skaitinyje vaizduojamas pranašo Ezekielio pašaukimas. Ankstesnėse, neįtrauktose į šį skaitinį eilutėse perteiktas regėjimas, kaip Dievas apleidžia Jeruzalę ir šventyklą. Tai įspėjimas, kad netrukus Judo karalystė žlugs. Iš tiesų tai įvyko 587 m. prieš Kristų. Pranašas sako, kad į jį „įėjo dvasia”, vadinasi, jam suteikiama ypatinga galia girdėti Dievo žodį ir perteikti jį kitiems. Tai rodo ypatingą pranašo užduoties sunkumą. Skelbiant būsimą pražūtį reikia įtikinančios dvasios galybės, nes pranašo [&hellip;]
- [Neatskiriama pora](https://homilijos.kristoteka.lt/neatskiriama-pora/): Apaštališkosios Bažnyčios kontūrai ryškiausiai atsiskleidžia poroje asmenų, kuriuos sunku įsivaizduoti dar skirtingesnius; drauge ši pora krikščionims yra neišskiriama – tai Petras ir Paulius. Iškalbingai byloja ikonografiniai atributai šių šventųjų atvaizduose: Petras – su raktu, o Paulius – su kalaviju. Petras – paprastas žmogus iš liaudies, žvejys be didesnio išsilavinimo. Pašauktas tapti Viešpaties mokiniu, turi mokytis visiškai naujos gyvensenos. Šis aistringas žvejys meta naujus Evangelijos tinklus, žvejodamas žmones Kristui. Paulius – išsilavinęs vyras, sėkmingai baigęs Jeruzalėje Gamalielio vadovaujamas Rašto studijas. Jis kalbėjo hebrajiškai ir graikiškai, gerai pažino šias kultūras. Simonas pavadinamas Uola, tačiau jo širdis minkšta: išgąsčio valandą atsižadėjęs Viešpaties, jis gailiai [&hellip;]
- [Naujosios sandoros ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujosios-sandoros-zenklas/): Šiandien švenčiame Eucharistijos, arba Švenčiausiojo Sakramento, šventę. Eucharistija atskleidžia Kristaus slėpinį daugeliu aspektų. Ji yra Jėzaus kančios atminimas. Biblijos kalboje atminimas reiškia ne vien paprastą praeities priminimą. Atminimas yra konkreti tikrovė, kurios dėka praeitis išlieka gyva dabartyje. Taip Velykų šventimas yra išsivadavimo iš Egipto vergovės atminimas. Įvykio atminime skelbiama jo išliekamoji prasmė: praeities įvykis atminimo dėka teikia dabarties vyksmui kryptį. Viešpaties auka ir jo dovanojamas maistas yra to paties Kristaus veiksmo du aspektai: Jėzus mus išgelbėja, atsiduodamas savo Tėvui, kad Tėvas mums duotų savo Sūnaus Kūną kaip maistą. Eucharistijos auka ir valgis suvienija mus su Nukryžiuotojo atnaša ir maitina Prisikėlusiojo Kūnu. [&hellip;]
- [Esame Dievo vaikai](https://homilijos.kristoteka.lt/esame-dievo-vaikai/): Žmonės įvairiai suvokia Dievą. Vieniems jis yra hipotezė, paaiškinanti visatos reiškinius, gyvosios gamtos paslaptis. Kitiems Dievas yra tolima tikrovė, beveik neturinti realios įtakos gyvenimui. Tai nelyginant per teleskopą matoma Saturno planeta. Galima nugyventi visą gyvenimą, beveik nieko apie ją nežinant. Yra žmonių, kurie džiaugiasi Dievo dovanomis tarsi saulės spinduliais. Nors tai gaivina tikėjimą, jų pasaulėvaizdyje aiški riba skiria danguje esantį Dievą ir žemėje gyvenančius žmones. Tikėjimo brandos kelyje lūžis įvyksta tuomet, kai imame suvokti bendradarbiavimą su Dievu. Dažnai tai patiriame susidūrę su užduotimis, pranokstančiomis mūsų žmogiškąsias galimybes. Mokydamiesi bendradarbiavimo palengva suvokiame, kad mokėti priimti nėra nereikšmingiau negu duoti; leistis būti mylimam, [&hellip;]
- [Kristaus kūno gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kuno-gimimas/): Septynias savaites po Velykų džiaugiamės Kristaus pergale prieš mirtį: šventėme Prisikėlusiojo įžengimą į dangiškąją šlovę, dėkojome už mums duotą pažadą taip pat dalyvauti toje garbėje. Per Sekmines švenčiame Velykų slėpinio pilnatvę. Nors Sekminės užbaigia Velykų laikotarpį, ši šventė yra labiau pradžia negu pabaiga. Švenčiame Bažnyčios gimimą. Bažnyčios gimimas pirmiausia yra istorinis įvykis, aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Jėzaus mokiniai laukė jo pažadėtosios Dvasios dovanos. Tačiau jie negalėjo tikėtis, kad Dvasios atsiuntimą paliudys didžiulė įvairiatautė minia, susibūrusi Jeruzalėje. Įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių dėmesį patraukė ženklas: pakilęs audringas vėjas parodė Dvasios teikiamą Bažnyčiai galią, leisiančią galingai skelbti Evangeliją. Taigi Bažnyčios, kaip ir daugelio kitų [&hellip;]
- [Viešpaties išaukštinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-isaukstinimo-svente/): Jėzaus žengimas į dangų užbaigia jo žemiškojo gyvenimo įvykių seką. Per liturginių metų ciklą išgyvename Jėzaus gimimą, vaikystę, viešąją tarnystę. Po Velykų prisikėlęs Viešpats daugelį kartų pasirodė apaštalams ir kitiems mokiniams, stiprindamas jų tikėjimą. Šiandien Jėzus paskutinį kartą susitinka su mokiniais, paskelbia apie savo būsimą grįžimą. Tai tarsi triumfo apoteozė, vainikuojanti gyvenimą, kuris, atrodo, buvo pasmerktas žlugti. Šiandienos šventėje ypač iškeliamas Jėzaus viešpatavimas. Žinoma, Dangun žengimo šventė jau glūdi Prisikėlimo triumfe. Po prisikėlimo visuose Jėzaus pasirodymuose dėmesys buvo sutelktas į asmeninį Viešpaties atpažinimą. Tas pats asmuo, kuris buvo miręs ir palaidotas, Jėzus iš Nazareto, Juozapo ir Marijos sūnus, praslinkus trims dienoms [&hellip;]
- [Meilė – ne tik jausmas](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ne-tik-jausmas/): Dievo meilė ateina į pasaulį per jo Sūnų. Sūnus skleidžia šią meilę mums, o mes privalome ją dalyti kitiems: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!” Tiek Jono evangelijoje, tiek laiškuose panašiai žvelgiama į Dievo meilės slėpinį. Evangelisto Jono įžvalgos nė kiek nesumenkina apaštalo Pauliaus minčių ar sinoptinių evangelijų aprašymo. Naujojo Testamento raštų visuma atskleidžia mums Velykų slėpinio visą apimtį. Evangelistui Jonui būdinga tai, jog jis Velykų slėpinį pateikia ryškiausiai susiedamas jį su jo šaltiniu – Tėvu. Tai vaizdžiai iliustruoja statistika: Matas kalba apie dangiškąjį Tėvą 44 kartus, Morkus – 5 kartus, Lukas – 17 kartų, [&hellip;]
- [Vienybė ir augimas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienybe-ir-augimas/): Biblinė religija reikalauja tikinčiųjų bendruomenės vienybės. Vienybė yra būtina dvasinio augimo sąlyga. Net tamsiausiais Izraelio istorijos laikotarpiais, kai atrodydavo, kad visa tauta išblaškyta po pasaulį, jos išlikimą garantavo bendruomenės „likutis”. Tai buvo tarsi būtina sėkla ateičiai. Naujajame Testamente bendruomenės vienybė ypač akcentuojama Apaštalų darbų knygoje. Knygos pradžioje keletą kartų vaizdžiai kalbama apie jaunos Bažnyčios augimą: „įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apd&nbsp;4, 32). Dažnai užsimenama apie ypatingą Bažnyčios narių daugėjimą (Apd&nbsp;2, 47). Kai žmonės buriasi dėl gero tikslo, vyksta geri dalykai. Vienybės ir augimo tema apibendrinta baigiamojoje skaitinio ištraukos eilutėje: „Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi [&hellip;]
- [Ganytojas ir avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojas-ir-avinelis/): Gimstančiai Bažnyčiai Jėzaus vardas yra galybės ir šviesos šaltinis. Apaštalai kalba Jėzaus vardu, o jų žodžiai pilni tikrumo ir paveikūs. Apaštalų žodis ne tik skelbia išganymą, bet ir gydo – vykdo tai, ką ženklina. Iš pradžių primygtinis Jėzaus vardo pabrėžimas mus gali stebinti. Kodėl skelbiama, kad jo vardas gelbsti ir kad nėra „kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti”? Šis vardas prasmingas apaštalams ir mums: „Jahvė gelbėja”. Jėzaus vardas apima neprilygstamą Mozei apreikštą vardą, reiškiantį, jog Dievas niekuomet neapleis išsirinktos tautos. Jėzaus vardas patvirtina, jog Dievas yra Gelbėtojas. Dievas vykdo išganymo planą per Jėzų, kitaip vadinamą Nazariečiu. Jėzaus Nazariečio vardas išreiškia jo [&hellip;]
- [Šventojo Rašto pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/sventojo-rasto-pamoka/): Tikime, kad Šventojo Rašto autoriai ir sudarytojai patyrė dieviškąjį įkvėpimą, nevaržiusį jų žmogiškosios laisvės ir individualios raiškos. Tai skiriasi nuo „įkvėpimo“, apie kurį kalba menininkai. Dieviškasis įkvėpimas padaro Bibliją Dievo žodžiu, pasižyminčiu galia ir gebėjimu išsaugoti tiesą. Dar viena Dievo žodžio savybė yra stebėtinas vientisumas. Vienovė nebūtų nuostabi, jei į šiuos dieviškuosius Raštus nebūtų sudėta tiek daug žmogiškųjų autorių, stilių, žanrų, istorinių aplinkybių įvairovės. Vis dėlto, nepaisant įvairovės, Šventasis Raštas yra viena istorija. Šią vienovę išgyvename šio Velykų sekmadienio skaitiniuose. Petras, kreipdamasis į minią, nustebusią dėl luošio pagydymo, pradeda nuo tikėjimo protėvių: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas&#8230;“ Petras, kaip ir [&hellip;]
- [Ramybė ir atleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-ir-atleidimas/): Ramybės dovana neatskiriamai susijusi su įgaliojimu atleisti nuodėmes. Ramybė įmanoma tik susivienijus tikėjimu ir meile su Viešpačiu. Biblinė ramybės samprata apima dinamišką tikrovę, kupiną Dievo palaiminimų, taip pat pilnatviškos bendrystės su Dievu ir tarpusavyje. Į visą išganymo istoriją galima pažvelgti kaip į ramybės troškimą. Šventojo Rašto pasakojimo pradžioje vaizduojama, kaip pažeisti santykiai tarp vyro, moters ir Dievo nulemia tolesnę santykių griūtį tarp brolių, tarp žmonijos ir gamtos, tarp visų žmogiškosios giminės narių (Pr&nbsp;3–11). Biblijos istorija baigiama malda, laukiant Viešpaties atėjimo ir jo vienijančios malonės išliejimo (Apr&nbsp;22, 20–21). Pasakojimas apie Viešpaties pasirodymą Velykų sekmadienį yra tarsi iš anksto išsipildžiusi malda iš Apreiškimo [&hellip;]
- [Siekti šlovės slėpinio](https://homilijos.kristoteka.lt/siekti-sloves-slepinio/): „Jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve &lt;&#8230;&gt;. Siekite to kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje”. Šis apaštalo Pauliaus raginimas iš Laiško kolosiečiams skirtas mums šiandien, kai giedame „Aleliuja” ir džiūgaujame, tikėdami Jėzaus prisikėlimu. Apaštalas Paulius moko mus kaip ir ko turime siekti. Tuo pačiu tai klausimas mums: ar siekiame ir ieškome Kristaus, kurį tikime? Tačiau pirmiausia reikia suvokti, kodėl apskritai privalome siekti ir ieškoti. Apaštalas Petras atsakymą pateikia Apaštalų darbų knygoje. Jis liudija pagonių akivaizdoje įvykių eilę, bylojančią apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimą. Jis pasakoja ne tik istorinę eigą, bet atskleidžia visų tų įvykių supratimo raktą. Apaštalas priklauso nedideliam [&hellip;]
- [Atiduotas ir atsidavęs](https://homilijos.kristoteka.lt/atiduotas-ir-atsidaves/): Dar ne Velykos. Šiandien įžengiame į Velykų slėpinį per Verbų procesiją. Kaip ir kiekviena liturginė procesija ji mums primena, kad žemėje esame keleiviai kelyje į Dievą. Vienintelė mūsų buveinė, tikroji tėvynė yra Dievo, mūsų Tėvo karalystė. Verbų procesiją sudaro Jėzaus sekėjai, regintys jame Viešpaties Palaimintąjį, ateinantį atkurti savo tautoje Dievo karalystę. Pačiam Jėzui įžengimas į Jeruzalę tampa provaizdžiu jo būsimo šlovingo atėjimo, tos dienos, kai visi žmonės įžengs į Tėvo karalystę. Tačiau mums ši procesija kol kas turi kitokią prasmę. Žmonės, stebėję Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, suteikė tam priešingą prasmę. Jėzus įžengia kaip karalius paskelbti savo Tėvo karalystę. Jis yra Tėvo [&hellip;]
- [<strong>Pašlovinimo valanda</strong>](https://homilijos.kristoteka.lt/paslovinimo-valanda/): Artėja Kristaus kančios minėjimo laikas. Sinoptinėse evangelijose Jėzaus kančia ir mirtis aprašoma vaizdingesnėmis detalėmis negu Evangelijoje pagal Joną. Jono sampratoje kančia, mirtis ir prisikėlimas sudaro vieną visumą, kurią evangelistas įvardija kaip „pašlovinimą”. Sūnus pašlovina Tėvą klusnumu iki mirties, o Tėvas Sūnų, jį prikeldamas iš numirusiųjų. „Atėjo valanda”. Šiais iškilmingais žodžiais Jėzus atsako Andriejui ir Pilypui, perdavusiems graikų, norėjusių pamatyti Mokytoją, prašymą. Šie žmonės veikiausiai buvo neseniai priėmę judaizmą prozelitai. Jie matė, kaip Jėzus įžengė į Jeruzalę, lydimas entuziastingų minios šūksnių, sveikinusių jį kaip Izraelio karalių. Visai natūralus šių žmonių troškimas pamatyti Jėzų. Graikai čia atlieka panašų vaidmenį kaip Mato evangelijoje iš [&hellip;]
- [Nikodemo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/nikodemo-kelias/): Praėjusio sekmadienio Evangelija apie prekeivių išvarymą iš šventovės parodo, kad Jėzaus įžengimas į žmogiškąjį gyvenimą ženklinamas radikaliais, kartais nelauktais ir skausmingais pokyčiais. Šiandienos Evangelija taip pat pateikia iššūkį apsispręsti. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas nėra tolimi mažareikšmiai įvykiai. Mūsų pačių gyvenimas ir mirtis priklauso nuo to, kaip žvelgsime į iškeltą ant kryžiaus Jėzų. Šiandien Dievo žodis kviečia mus susivokti savo širdies gelmėje. Jėzus kalba Nikodemui apie antrą gimimą, kurį skirta išgyventi kiekvienam žmogui. Skaitinio pradžioje jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4–9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius”. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į [&hellip;]
- [Naujoji šventovė](https://homilijos.kristoteka.lt/naujoji-sventove/): Pagarbi Dievo Karalystės nuovoka dvelkia iš kiekvieno Naujojo Testamento puslapio. Tai yra varomoji jėga, grindžianti kiekvieną Jėzaus žodį ar veiksmą, netgi paradoksaliausiai skambančius jo teiginius. Dievo karalystėje visi dalykai įgyja naują prasmę, ji reiškia Viešpaties veikimo pirmenybę suvienijant pasaulį, sutaikinant visus dalykus jo Sūnuje ir atkuriant santykių pilnatvę su žmonėmis ir tarp žmonių. Kadangi pasaulis yra iškreiptas nuodėmės, Dievo karalystė kartais pasireiškia netikėtais ženklais. Toks yra šiandienos Evangelijos skaitinys. Mūsų nuostabai Jėzus, susukęs iš virvučių rimbą, išvaro iš šventyklos jaučius ir avis, apverčia pinigų keitėjų stalus ir išbarsto ant grindinio keitėjų pinigus. Ši istorija atskleidžia Jėzaus asmenį netikėtu rakursu ir gerokai [&hellip;]
- [Tikėjimo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-issukis/): Pasakojimas apie Abraomo auką daugeliui seniai girdėtas, tačiau kaip tik ta paviršinė pažintis gali trukdyti įžvelgti gilesnę šios istorijos prasmę. Pradžios knygos pasakojime keletą kartų kartojamas žodis „sūnus”. Dievas svariai taria kiekvieną žodį, liepdamas Abraomui: „Paimk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį tu myli, nueik į Morijos kraštą”. Abraomas į tai atsiliepia, atrodytų, nejautriai ir net abejingai: „Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką”. Iš Abraomo lūpų neišgirstame nė menkiausios abejonės ar juolab protesto. Biblinis autorius, žinoma, suvokė, ką tokiu atveju turėjo jausti tėvo širdis. Jis raiškiai perteikia situacijos absurdiškumą, žvelgiant į [&hellip;]
- [Nauja pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/nauja-pradzia/): Esame įpratę sieti gavėnią su atgaila. Šį svarbų liturginių metų laikotarpį galime suvokti ir kaip naują pradžią. Skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Sandorą, kurią Dievas sudarė su Nojumi ir jo sūnumis pasibaigus pragaištingam tvanui. Būsimąją sandorą galima taip pat įžvelgti pirmiesiems žmonėms skirtuose Dievo palaiminimo žodžiuose (Pr&nbsp;1, 28–30). Tvanas suprantamas kaip reakcija į žmonijos nuodėmingumą ir nusigręžimą nuo Dievo. Nors Viešpats, žvelgdamas į žmonių nedorumą, gailėjosi sukūręs žmogų, tačiau jo liūdesyje nuskamba ir vilties gaida: „Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr&nbsp;6, 8). Tačiau nuo šiol praeitis nubraukiama. Viešpats imasi iniciatyvos ir siūlo Nojaus šeimynai Sandorą, kurią primena dangaus lankas – [&hellip;]
- [Dieviškasis Jaunikis](https://homilijos.kristoteka.lt/dieviskasis-jaunikis/): Senovėje dviejų šalių ar asmenų sutartys ar sandėriai paprastai būdavo palydimi iškilmingomis apeigomis. Dažnai šiose apeigose vartotas kraujas reikšdavo, jog tos sutartys ar sandoros traktuojamos labai rimtai. Izraelis nebuvo išimtis tarp kitų tautų. Paskelbus Sandorą, nustatančią Izraelio kaip naujosios Dievo tautos gyvenimą (Iš&nbsp;20–23), Mozė apšlakstė krauju altorių, simbolizuojantį Dievą ir žmones. Ši apeiga paženklino naują gyvenimo etapą. Tuomet Mozė paskelbė: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus tuos žodžius” (Iš&nbsp;24, 3–8). Šios apeigos buvo panašios į tas, kuriomis karaliui pareikšdavo ištikimybę jam pavaldi tauta. Į Dievą žvelgiama kaip į didį Karalių, visatos Valdovą (Ps&nbsp;95–99). Izraelis aplinkinių tautų atžvilgiu [&hellip;]
- [Mesijo paslaptis](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-paslaptis/): Morkaus evangelijai, be kita ko, būdinga tai, kad Jėzus dažnai išgydytuosius įspėja neskelbti to viešai. Biblistai šią ypatybę vadina „Mesijo paslaptimi”. Šiandienos skaitinyje randame vieną tokios paslapties pavyzdį – išgydęs raupsuotąjį Jėzus liepia jam niekam apie tai nepasakoti. Oficialioji ir lengviausiai paaiškinama tokio draudimo dingstis – išvengti neteisingo Jėzaus misijos suvokimo. Jėzus žinojo, jog daugelis supras jo daromus stebuklus kaip Mesijo ženklus, tačiau patį Mesijo atėjimą suvoks tik politine ir nacionalistine prasme. Iš tikrųjų daugelis įžvelgė Jėzuje tokių lūkesčių įvykdytoją. Kadangi draudimas skelbti apie Jėzaus įvykdytus stebuklus dažniausiai aptinkamas Morkaus evangelijoje, galima įžvelgti specialų evangelisto sumanymą pabrėžti šią detalę. Kaip literatūrinė [&hellip;]
- [Evangelija kenčiantiems](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelija-kenciantiems/): Evangelizacija yra ypatingas Bažnyčios pašaukimas. Evangelizuoti tiesiog privalome, jei norime išlikti krikščionys. Evangelizacijos būtinybė aiškiai suformuluota popiežiaus Pauliaus VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Apaštalas Paulius rašo: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” Apaštalas sako, kad jis tiesiog negalėtų gyventi neevangelizuodamas. Nors iš kitur žinome, kad Paulius gaudavo aukų iš bendruomenių (plg. Fil 4, 14–16), jis aiškina, kodėl nesitiki gauti atlyginimo už savo tarnystę. Tai panašu į būtinybę kvėpuoti – niekas nesitiki atlyginimo už alsavimą. Apaštalas tiesiog privalo skelbti Evangeliją, nepaisydamas: ar jam bus atlyginta, ar ne. Panaši būtinos [&hellip;]
- [Aukos slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/aukos-slepinys/): Kristaus paaukojimo šventė švęsta nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Yra istorinių patvirtinimų, jog III amžiuje ji švęsta Jeruzalėje, praslinkus keturiasdešimčiai dienų po Kristaus Apsireiškimo. Vakarų Bažnyčioje ši šventė vadinta įvairiai: Susitikimo, Šventojo Simeono diena. Vėliau šventėje buvo labiau akcentuojama Mergelė Marija ir ji buvo vadinama Apsivalymo švente. Popiežiaus Paulius VI potvarkiu 1970 m. šventė pavadinta Jėzaus paaukojimu šventykloje, šitaip jai vėl grąžintas Viešpaties šventės akcentas. Daugumai žmonių ši šventė siejasi su žvakių arba grabnyčių šviesa. Žvakės simbolika apima aukos, šviesos ir kančios slėpinį, savaip prabylantį kiekvieno krikščionio širdžiai. Žvakės kaip aukos simbolis ypač vaizdus didžiosiose Marijos šventovėse, pvz,. Lurde, kur įvairiausių liepsnų [&hellip;]
- [Pradėti iš naujo](https://homilijos.kristoteka.lt/pradeti-is-naujo/): Kiekvienam krikščioniui būtina nuolat atsiversti. Atsivertimas nėra tik vienkartinis įvykis, lemtingas atsigręžimas į Dievą. Kasdienybėje atsiversti – tai apsispręsti vėl iš naujo žengti Dievop mažais, dažnai išoriškai nepastebimais žingsneliais. Tikram atsivertimui būtina įsisąmoninti, jog pats Dievas kviečia mus keisti gyvenimą. „Ninevės žmonės patikėjo Dievu”. Jie suprato, kad pranašas Jona skelbia ne savo išgalvotą žinią, bet kalba jiems paties Dievo vardu. Jona yra tik įrankis Dievo rankose. Kartais žmonės linkę praleisti pro ausis kunigo pamokymus, neva jie klauso Dievo, bet ne kunigo. Kunigas nėra valdininkas, reikalaujantis beasmenių biurokratinių formalumų – jis kalba Dievo įgaliotas šventimų galia. Bažnyčios mokymas skirtas ne tam, kad [&hellip;]
- [Viešpaties pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-pasaukimas/): Pirmųjų mokinių pašaukimo sceną Jono evangelijoje atveria Krikštytojo pakartotinas liudijimas: „Štai Dievo Avinėlis”. Krikštytojas šiuo liudijimu atkreipia savo mokinių dėmesį į ateinantį Jėzų. Viešpats į kiekvieną prabyla unikaliai ir asmeniškai. Berniukui Samueliui pažinti jį šaukiantį Viešpaties žodį padėjo kunigo Elio patirtis. Kito sekmadienio Morkaus evangelijos skaitinyje vaizduojamas pirmųjų mokinių Simono ir Andriejaus, Jokūbo ir Jono pašaukimas prie Genezareto ežero. Ten mokiniai paklūsta vieninteliam Jėzaus kvietimo žodžiui. Evangelistas Jonas išryškina tų mokinių užkalbinimo aplinkybes. Pirmiausia vaizduojama nedrąsi pažintis: Andriejus ir kitas Jono mokinys nusekė paskui Jėzų, „pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį”. Atmintyje išlikusi ir evangelisto užrašyta valanda [&hellip;]
- [Mūsų Jordanas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-jordanas/): Viešpaties Krikšto šventė toliau plėtoja velykinę Viešpaties Gimimo ir Apsireiškimo prasmę. Kalėdos, išminčių apsilankymas prie Kūdikio lopšio, Jėzaus Krikštas yra ne tik istorinio Jėzaus gyvenimo epizodai, bet Velykų slėpinio etapai. Kiekvienoje iš šių švenčių galima įžvelgti sąsają su pagrindiniu liturginių metų slėpiniu: Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, taip pat jo atėjimu laikų pabaigoje. Kristaus Krikštas Jordane apreiškia žmonijai skirtą išganymą. Kristus čia apsireiškia kaip Sūnus, Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Jėzus patvirtinamas kaip Mesijas ir Karalius. Rytų Bažnyčių liturgijoje ypač ryški Epifanijos etapų vienovė. Kristaus apsireiškimas prie Jordano toliau atskleidžiamas jo apsireiškimu mokiniams Kanos vestuvėse. Žmogus Jėzus išgyveno sąmonėjimo ir mokymosi procesą [&hellip;]
- [Išminčių pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/isminciu-pamokos/): Žydų karaliaus ieškoję išminčiai iš Rytų šalies nebuvo visažiniai. Sekdami paslaptingą žvaigždę jie pirmiausia nuvyko pas karalių Erodą. Naujagimio karaliaus, žinoma, dera ieškoti karaliaus rūmuose. Tačiau kiekvienas Jeruzalės praeivis būtų galėjęs papasakoti apie mieste tvyrojusią įtarumo, skundų ir smurto atmosferą. Karalius Erodas be atodairos šalino iš kelio visus bent numanomus konkurentus į karališkąjį sostą. Būdamas pagonis ir helenizmo epochos žmogus jis siekė įamžinti savo šlovę prabangiomis statybomis. Tačiau Erodo karaliavimą ženklino ne tik puošnūs rūmai ir rekonstruota šventykla – lygiagrečiai driekėsi kruvinas šleifas. Erodas negailestingai žudė dvariškius, bendražygius, artimiausius giminaičius, žmoną, anytą&#8230; Po to kai karalius pasmerkė myriop du savo sūnus, [&hellip;]
- [Nuostabus vardas](https://homilijos.kristoteka.lt/nuostabus-vardas/): Mūsų lūpose labai įprastai skamba kreipinys „Šventoji Marija, Dievo Motina”. Marija iš Nazareto savo žemiškojo gyvenimo tarpsniu, žinoma, nebuvo taip vadinama. Prireikė keturių šimtmečių, kad Bažnyčia Efezo Susirinkime 431 metais galėtų suformuluoti savo tikėjimą ir Mariją pavadinti Theotokos, Dievo Gimdytoja. Stabmeldiškų religijų apsuptis kėlė pavojų, kad, pavadinus žmogiškąją būtybę Dievo Motina, šis tikėjimo teiginys bus neteisingai suprastas. Tik po to, kai krikščioniškoje teologijoje įsitvirtino Jėzaus kaip Dievo Sūnaus samprata, buvo galima Jėzaus Motinai Marijai suteikti Dievo Gimdytojos titulą. Pirmasis kelias į šį titulą veda per kūniškąją motinystę. Antrasis kelias – dvasinė Jėzaus skelbiamos žinios motinystė. Ankstyvoji Bažnyčia titulavo Mariją nepalytėtąja Mergele. [&hellip;]
- [Jėzus – prieštaravimo ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-priestaravimo-zenklas/): Nors dailininkai kartais vaizduoja idilišką Šventosios Šeimos gyvenimą saugiame namų židinyje, Šventojo Rašto liudijime nekalbama apie jaukią, saugią ir nerūpestingą būseną. Jėzaus paaukojimo šventykloje metu nubrėžiamos šios ypatingos šeimos kelio gairės. Juozapas ir Marija nepriekaištingai laikosi Mozės įstatymo nuostatų, tačiau tai daro ne dėl atlygio už teisų elgesį. Iš pažiūros jų gyvenimo istorijoje galima net įžvelgti kietą Dievo ranką: kūdikį tenka gimdyti tvartelyje, čia pat Erodo kareivių žudynės, tremties metai&#8230; Tačiau ten, kur išorinis stebėtojas įžvelgtų tik nelaimes, slypi svarstomos pranašystės ir slėpiniai. Gimus kūdikiui Jėzui, tikėjimas ir meilė Viešpaties valiai šventosios poros gyvenime įgyja naują apimtį. Marija laikosi nustatytų apsišvarinimo [&hellip;]
- [Dievo meilės laiškas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-meiles-laiskas/): „Žodis tapo kūnu”– tai yra viena iš sensacingiausių žmonijos istorijoje paskelbtų žinių. Ši Kalėdų naujiena yra tokia svarbi, kad tiesiog netelpa į galvą. Mūsų protas per menkas sutalpinti Kalėdų žinią. Jos suvokimo raktas glūdi mūsų širdyje. Patį gražiausią kalėdinį pasveikinimą ir meilės laišką mums parašė pats Dievas. Žmogaus laiškas paprastai yra dovana kitam. Akys nušvinta džiaugsmu radus lauktą bičiulio laišką – nesvarbu, ar pašto dėžutėje, ar kompiuterio ekrane. Kai kurie laiškai pažadina skausmingus atsiminimus, primena neužgijusias žaizdas. Gauname oficialių pranešimų apie tarnybinius pakeitimus, atsisveikinimo laiškų, gedulingų pranešimų. Džiaugsmu šviečia pakvietimai į vestuves ar krikštynas. Tačiau labiausiai visus džiugina tie laiškai, kuriuose [&hellip;]
- [Vienintelis klausimas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-klausimas/): Liturginiais „B” ciklo metais daugiausia skaitoma Morkaus evangelija, tačiau joje nepasakojama apie Jėzaus kilmę, gimimą ir vaikystę. Todėl ketvirtąjį advento sekmadienį iš Luko evangelijos skaitoma angelo apreiškimo ištrauka daugeliui ne kartą girdėta per Marijos šventes. Tačiau šį kartą prieš pat Kalėdas dėmesys sutelkiamas ne į Mariją, bet į laukiamą „Didesnį”, Viešpatį Jėzų. Apie Jėzų dabar liudija ne ypatingas ir šventas žmogus, toks kaip Jonas Krikštytojas, bet tiesioginis Dievo pasiuntinys – angelas. Angelo žodžiai apie Laukiamąjį klausytojui nuskamba dar stipriau ir mįslingiau už iš Jono Krikštytojo girdėtus žodžius. Angelas pranašauja, kad Marijai gimsiantis Sūnus užims Dovydo sostą. Ar tai nereiškia karo? Juk [&hellip;]
- [Degantis žiburys](https://homilijos.kristoteka.lt/degantis-ziburys/): Jokiam kitam liturginiam laikotarpiui tiek nebūdinga šviesų simbolika, kaip adventui. Keturios advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį: žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Advento žvakės nurodo tą šviesą, kuri nušvis Kalėdose, tą šviesą, apie kurią evangelistas Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1, 9). Trečiąjį Advento sekmadienį mūsų dėmesys sutelktas į Jono Krikštytojo figūrą. Kristus Joną pavadino „degančiu ir šviečiančiu žiburiu” (Jn 5, 35). Jonas Krikštytojas yra liudytojas, vedantis pas Kristų. Liudytojas nėra vien informuotojas žodžiais. Jis liudija savo gyvenimu ir darbais. Liudytojas taip pat nėra pasyvus stebėtojas: jis, Dievo paliestas, atsiliepia į Viešpaties kvietimą ir asmeniškai įsipareigoja skelbti [&hellip;]
- [Atėjo kitoks](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-kitoks/): „Tyruose šaukiančiojo balsas” reiškia ne tik Joną Krikštytoją, bet ir bendrą biblinio religingumo nuostatą. Šventajame Rašte šauklys, arba skelbėjas, visuomet skelbia gerąją žinią apie pergalę, blogio įveikimą. Pergalė yra tautai vadovaujančio karaliaus nuopelnas, o šauklys paskelbia tautai gerąją žinią. Skaitinyje iš Izaijo knygos pranašo balsas trykšta entuziazmu: „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija ją išvys”. „Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!” Šie žodžiai, ištarti nelaisvės vietoje, Babilone, aprašo ilgai lauktą paleidimą iš nelaisvės. Pranašas rašydamas jau žinojo, kad priešo galybė parklupdyta, o pergalės nuopelnai priklauso Viešpačiui. Pranašo žodžiai tinka ir kitiems įvykiams išganymo istorijoje. Evangelistas Morkus pasitelkia šią [&hellip;]
- [Laukimo menas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-menas/): Vilties tema persmelkia tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Advento laikotarpis ypač raiškiai ženklina būsimą Dievo Gelbėtojo atėjimą. Krizių ir nusivylimų akivaizdoje vilties priežastis yra stiprus tikėjimas tuo, ką Dievas jau nuveikė praeityje įrodydamas savo meilę. Taip mąstydami tikime: jei jis tiek padarė dėl mūsų praeityje, kiek daug dar mūsų laukia ateityje! Taigi advento metu ypač ryškiai susipina viltis ir tikėjimas. Viliamės todėl, kad tikime. Skaitinys iš Izaijo knygos labiau panašus į sielvarto negu vilties šauksmą. Ši pranašystė užrašyta tuomet, kai Jeruzalė buvo sugriauta, o išganingi Viešpaties darbai atrodė negrįžtamai nutolę į praeitį. Vis dėlto Izaijas tapatinasi su nuodėminga tauta ir maldauja [&hellip;]
- [Kitoks karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/kitoks-karalius/): Kai kurie katalikai nelinkę tituluoti Jėzaus Karaliumi, nes, jų nuomone, šis titulas simbolizuoja autoritarizmą ir prabangą. Pagerbiant Kristų kaip Karalių pirmiausia reikia suvokti jį kaip kitokį, skirtingą nuo kitų žemiškųjų karalių. Pirma, visatos valdovas Kristus tarnauja savo žmonėms. Panašiai kaip kiti vadovai, jis pasitelkia savo pagalbininkus bei atstovus, pašaukdamas juos į kunigus, vienuolius, diakonus bei įvairias pasauliečių tarnystes. Dažnai apie Jėzų sprendžiama iš pernelyg žmogiško ir netobulo jo pašauktųjų atstovų tarnavimo. Kristus taip pat tarnauja savo žmonėms asmeniškai ir tiesiogiai. Jis yra Izaijo išpranašautasis Emanuelis (Iz 7, 14), pasiliksiantis su mumis iki laikų pabaigos. Pirmajame skaitinyje pranašas Ezechielis bara Izraelio karalius, nes [&hellip;]
- [Laikas, tikėjimas, darbai](https://homilijos.kristoteka.lt/laikas-tikejimas-darbai/): Nors žmogus išganomas ne savo darbų nuopelnais, tačiau išganymui reikalingą tikėjimą liudija kaip tik darbai. Tai nuolat pabrėžia apaštalas Paulius savo laiškuose galatams ir romiečiams. Reformacijos epochos polemika dėl nuteisinimo apskritai kilo dėl skirtingos sąvokų vartosenos tradicijos. 1999 m. Augsburge Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos”, kuria išsklaidomi ankstesni nesusipratimai dėl formuluočių. Nė vienas savo jėgomis ar nuopelnais negali priartėti prie Dievo, negali nusipelnyti jo meilės. Mūsų ryšį su Dievu laiduoja tikėjimo malonė. Tačiau savo ruožtu mes privalome be atodairos priimti dieviškąjį gyvenimą, turime nuolat atsiliepti į jį. Tuomet „geri darbai” tampa mūsų naujo gyvenimo [&hellip;]
- [Pasimatymas su Viešpačiu](https://homilijos.kristoteka.lt/pasimatymas-su-viespaciu/): Krikščionys neabejoja, kad istorija turi pabaigą, kai šlovingai pasirodys prisikėlęs Viešpats. Kai kuriais istorijos laikotarpiais antrojo Kristaus atėjimo laukiama ypač intensyviai, įvairiausių „pranašysčių” trikdomi žmonės spėlioja, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyks. Jėzus anaiptol nenori, kad būtume baimingai susirūpinę, girdėdami Evangelijos raginimą budėti. Paulius, rašydamas tesalonikiečiams, neįtikinėja jų būsimuoju Kristaus atėjimu, nes jie tuo tiki. Apaštalas veikiau nori patikinti krikščionis, kad anksčiau mirę jų bičiuliai bei šeimos nariai taip pat dalyvaus Viešpaties šlovėje. Veikiausia tesalonikiečių bendruomenėje vyravo įsitikinimas, kad Viešpatį pasitikti galės tik gyvieji. Šis liturginis skaitinys dažnai skaitomas gedulinėse Mišiose už mirusiuosius. Nederėtų pažodžiui suprasti jo apokaliptinio žodyno: arkangelo balso, [&hellip;]
- [Skirtumas tarp žodžių ir darbų](https://homilijos.kristoteka.lt/skirtumas-tarp-zodziu-ir-darbu/): Žodžių ir darbų tarpusavio neatitikimas yra tarsi autoriteto vėžys. Kas nori klausyti to, kuris vienaip moko, o pats kitaip elgiasi? Veidmainystės šaknys kyla iš pirmųjų žmonių nuopuolio. Nepažeisti gimtosios nuodėmės žmonės buvo atviri vieni kitiems, jokie barjerai netrukdė nuoširdžiai bendrauti: „Jiedu abu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos” (Pr 2, 25). Tačiau apgaulės pagunda nuo pat pradžių paženklino žmogiškąją būtį. Šio sekmadienio skaitiniuose sugretinama apgaulė ir skaidrumas. Bevardis pranašas „Malachi” (t. y. „Mano pasiuntinys”) sako: „Tebūna prakeiktas melagis”. Izraelio tremties metais padažnėjo aplaidumo ir piktnaudžiavimo atvejų atliekant religines apeigas. Pranašas piktinasi apgaviku, aukojančiu netikusį gyvulį kaip [&hellip;]
- [Dangaus ir žemės solidarumas](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-ir-zemes-solidarumas/): Romos Katalikų Bažnyčia švenčia Visų Šventųjų iškilmę nuo IX a. (Rytų Bažnyčia nuo IV a.). Žinomi keliolikos tūkstančių šventųjų vardai, keli šimtai šventųjų paminimi per Mišias. Milijonai keliaujančios Bažnyčios tikinčiųjų vienijasi su jau pasiekusiais tobulumą šlovingaisiais jos nariais, dėkodami Dievui už paliktą amžinosios šviesybės ženklą, minėdami jų nuopelnus ir su pasitikėjimu prašydami jų užtarimo. Ši diena yra šiapusybę ir anapusybę vienijanti Dievo karalystės vaikų šeimos šventė. Bažnyčia tiki, kad mirtimi mūsų gyvenimas nesibaigia, o tik pasikeičia – danguje laukia amžinoji buveinė. Šis tikėjimas palengvina liūdesį atsisveikinant su brangiais mirusiaisiais. Jau ankstyvojoje Bažnyčioje pradėta gerbti kankinius, tikint, jog pasiekusieji išganymo pilnatvę užtaria [&hellip;]
- [Teisingumas ir meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/teisingumas-ir-meile/): Sekuliarusis humanizmas siekia visuomenės pažangos bei teisingumo, nesikreipiant į dieviškąją tikrovę. Biblinis humanizmas yra keliais tūkstantmečiais senesnis už sekuliarųjį. Jis skelbia istorijoje veikiantį Dievą ir žmogaus atsaką, pasireiškiantį meile Dievui ir artimui. Krikščioniškasis humanizmas grindžiamas įsitikinimu, kad mus tokius, kokie esame, padaro gelbėjanti Dievo meilė. Dieviškoji kibirkštis, transcendentinis pradas arba „malonė” įkvepia mums gebėjimą mylėti kitus ir pranokti prigimtinius žmogiškuosius mastelius. Senojo Testamento sąlygotas Izraelio humanizmas daugeliu požiūrių pranoko kitų senovės tautų žmogiškumo sampratas. Šias žmogiškumo pamokas girdėjome pirmajame skaitinyje. Raginama neskriausti svetimšalio ir ateivio, primenant pačių izraelitų patirtį svetimame krašte. Daugelyje žmogiškųjų visuomenių rūpinamasi našlėmis ir našlaičiais. Tačiau čia Dievas [&hellip;]
- [Pagarba valstybei?](https://homilijos.kristoteka.lt/pagarba-valstybei/): Evangelijos skaitinyje Jėzus išvengia gudriai paspęstų pinklių. Pritarimas mokesčių rinkliavai būtų  nepriimtinas fariziejams ir tai žydų tautos daliai, kuri nekentė romėnų viešpatavimo. Atsisakymas mokėti mokesčius atstumtų erodininkus, lojalius Romos mokesčių politikai, taip pat duotų pretekstą suimti Jėzų dėl maišto kurstymo. Įsimintinas Jėzaus atsakymas, parodant ant monetos iškaldintą ciesoriaus atvaizdą bei įrašą, sutrikdė jo priešus. Tam tikra prasme Jėzus išvengė atsakymo į moralinę dilemą: ar teisinga mokėti mokesčius Romos imperatoriui. Kai kas neteisingai interpretuoja Jėzaus atsakymą, teigdami, jog nedera maišyti politikos ir religijos. Taip mąstant išeitų, kad politikams reikia politikuoti, o tikintiesiems – melstis. Arba, kad sekmadienis priklauso Dievui, o likusi savaitės [&hellip;]
- [Viešpaties pokylis](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-pokylis/): Bene labiausiai žmones suartina bendras valgymas šeimoje ar platesnėje draugijoje. Tai puiki forma pasidalyti su mylimais žmonėmis ne tik maistu, bet taip pat viltimis, rūpesčiais, patirtimis ir ateities planais. Prie bendro stalo žmonių tarpusavio ryšys tampa dar stipresnis. Žmonės nuo seno tikėjo, jog dievybės taip pat valgo joms aukojamą maistą. Pagoniškosiose religijose toks šventas valgymas dažnai būdavo susijęs su įvairiomis orgijomis, kurių pagundoms neatsispirdavo ir izraelitai. Įkvėptieji Biblijos autoriai, aprašydami Jahvei atliekamus aukojimus, stengėsi išvengti bet kokio panašumo į pagoniškąsias šventes. Tuo galima paaiškinti pastabą, skirtą Mozei ir tautos vyresniesiems ant Sinajaus kalno: „Po Dievo regėjimo jie galėjo valgyti ir gerti” [&hellip;]
- [Viešpaties vynuogynas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-vynuogynas/): Kai kurie šiandienos krikščionys linkę supaprastinti evangelizaciją, akcentuodami tik išpažinimą: Jėzus yra Viešpats ir Gelbėtojas. Jie teigia, kad svarbiausia pasitikėti Jėzumi, o žmogaus darbai nėra reikšmingi išganymui. Šios krikščionybės apraiškos klaidina ne tuo, ką sako, bet tuo, ko nepasako. Dievas myli mus neatšaukiama meile, tačiau šią meilę reikia priimti ir atsiliepti į ją. Jei mūsų gyvenime nėra jokių atsiliepimo į Dievo meilę apraiškų, vadinasi, mes nerimtai žvelgiame į Dievo meilę. Kitais žodžiais tariant, Dievo meilė mūsų gyvenime turi tapti regima. Izaijo pranašystės giesmė byloja apie atmestą meilę. Išpuoselėto vynuogyno įvaizdžiu pabrėžiama didžiulė Dievo meilė jo žmonėms. Vis dėlto Izraelio vynuogynas davė [&hellip;]
- [Tikrasis klusnumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-klusnumas/): Garsusis apaštalo Pauliaus himnas šlovina dieviškąją kenozę, t. y. savęs apiplėšimą, arba ištuštinimą. Manoma, jog šis himnas sukurtas krikščionių bendruomenėje praėjus gal dviem dešimtmečiams po Kristaus mirties ir prisikėlimo. Dieviškasis Kristaus buvimas neapsiriboja žemiškosios tarnystės laikotarpiu. Trimis trumpomis eilutėmis aprašoma pati svarbiausia drama žmonijos istorijoje. Niekas negali jai net iš tolo prilygti. Jėzus, nusižeminęs iki kryžiaus mirties, Tėvo išaukštinamas iki šlovės aukštybėse. Negana to, dangiškasis Tėvas suteikė Jėzui vardą, nurodantį jo tikrąjį vaidmenį: „Viešpats”. Būdamas išaukštintas su Tėvu, Jėzus Kristus yra ne tik Žmogaus Sūnus, jis – Išganytojas, nes yra Viešpats. Himno įtaigumas liudija, kad bendruomenė sukūrė šį himną Šventosios Dvasios [&hellip;]
- [Dievo teisingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-teisingumas/): Jei Bažnyčia nesusilauktų kritikos bei priešiškumo iš aplinkinio pasaulio, tektų susirūpinti, ar ji tebėra ištikima savo pašaukimui, ar atlieka Kristaus Kūno vaidmenį. Bažnyčiai, kaip ir jos įkūrėjui, nuolat lemta būti „prieštaravimo ženklu”. Niūrioje deportacijos naktyje pranašas Izaijas ragina tėvynainius ieškoti Dievo, grįžti prie gyvybės ir jėgos šaltinio. Dievas neapleido savo žmonių – tai jie apleido Dievą, bandydami įsprausti jį į ankštus žmogiškojo mąstymo rėmus. Izraelitai norėjo, kad Dievas mąstytų jų mintimis ir vaikščiotų jų keliais. Tačiau Viešpaties keliai ir mintys yra „kaip aukštas dangus viršum žemės”. Izraelitai norėtų atmokėti priešams už patirtus nuostolius, tačiau Dievas skelbia gailestingumą. Jie šaukiasi keršto, bet [&hellip;]
- [Atlaidumo mastas](https://homilijos.kristoteka.lt/atlaidumo-mastas/): Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos: Dievas atleidžia savo tautai, žmonės atleidžia vienas kitam. Tačiau pagal žmonių visuomenėje įprastą tvarką už kiekvieną nusikaltimą numatoma bausmė. Jei už kiekvieną nusikaltimą būtų automatiškai atleidžiama, visuomenėje ir valstybėje netrukus įsivyrautų anarchija. Valstybės funkcijos yra palaikyti teisėtą tvarką, o už nusižengimus bausti – tokia yra žmogiškoji tikrovė. Teisėtvarkos sistema negali būti grindžiama vien atlaidumu: patirtis diktuoja kitokias išvadas. Tačiau Dievas, nepaisydamas pagedusios žmogaus prigimties, ragina atleisti. Atleidimas būdingas Dievui, todėl visi Dievo vaikai, norėdami būti į jį panašūs, privalo laikytis atlaidumo nuostatos. Šventajame Rašte dažnai aptinkame maldavimą atleisti, nepriduriant to prašymo pagrindimo, pavyzdžiui, [&hellip;]
- [Geroji kryžiaus žinia](https://homilijos.kristoteka.lt/geroji-kryziaus-zinia/): Šio sekmadienio skaitinių centre yra kryžius. Joks kitas pranašas taip atvirai nepraskleidė mums savo sielos kovų kaip Jeremijas. Šiam žmogui, nukryžiuotam savo pašaukimo, gyvenimo pusiaukelėje visa būtis tampa vienu ištisiniu klausimu. Jis patiria tik nesupratimą, pašaipas, jaučiasi izoliuotas, nors jo širdis ilgisi meilės. Jam neteko džiaugtis ir šeimos laime, nors to labai troško. Jeremijo priekaištas Dievui dėl „suvedžiojimo” skamba kaip piktžodžiavimas. Tačiau šis Dievo auklėtinis negalėtų taip smarkiai šaukti savo tikėjimo naktyje, jei jo tikėjimas nebūtų toks pat stiprus kaip jo šauksmas. Šio tikėjimo paslaptis yra paties pranašo liudijama „ugnis, įsiliepsnojusi širdyje”. Jeremijas vaizdžiai vadinamas Senojo Testamento Kryžiaus Jonu. Jeremijo skundas [&hellip;]
- [Jėzus ir Petras](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-ir-petras/): Šį sekmadienį Evangelijoje girdimas Petro išpažinimas katalikams visuomet pagrįsdavo popiežiaus autoritetą. Mato evangelijoje Petras ne tik pripažįsta Jėzų kaip Mesiją, bet taip pat pavadina jį „Gyvojo Dievo sūnumi”. Jėzaus atsakymas, kuriuo Petras paskiriamas Bažnyčios Uola, neužrašytas Morkaus evangelijoje. Vieni biblistai mano, jog evangelistas Matas pasinaudojo medžiaga, kurioje prisikėlimo liudijimas buvo skirtas specialiai Petrui. Kiti mano, jog šis evangelisto užrašytas liudijimas yra iš vėlesnio Jėzaus tarnystės laikotarpio. Bet kuriuo atveju tai yra Mato evangelijos dalis, taigi Dievo žodis. Titulas „Mesijas” reiškia, jog Jėzus yra lauktasis Dovydo sūnus, apreiškiantis Dievo karalystę. Titulas „Gyvojo Dievo sūnus” reiškia, kad jis yra vienintelis Dievo atstovas visiems [&hellip;]
- [Motinos tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/motinos-tikejimas/): Evangelija šiandien mums pasakoja įsimintiną istoriją: Jėzus sutinka pagonę moterį. Aplinkinių akimis ji turi du esminius trūkumus: yra moteris, negana to, pagonė. Šis susitikimas turėjo patraukti evangelisto skaitytojų dėmesį. Moteris vadinama kanaaniete, tai primena pirmuosius Izraelio tautos priešus Pažadėtoje žemėje. Šios moteriškės įvaizdžiu pagonių pasaulis ateina pas Jėzų. Pirmiausia pažymėtina, kad ji kreipiasi į Jėzų aukščiausiais mesijiniais titulais: „Viešpatie, Dovydo Sūnau”. Kontekstas atskleidžia, kad moteris vartoja šiuos titulus religine prasme. Paprastai Naujajame Testamente „Dovydo Sūnus“ reiškia išsiilgtąjį Dovydo sosto įpėdinį, atkursiantį Dievo tautos karalystę. Ši moteris turėjo būti girdėjusi apie Jėzų ir tai, kaip ją vertino jo sekėjai. Ji iš tikro [&hellip;]
- [Pirmutinis ir pirmutinė](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmutinis-ir-pirmutine/): Dangun Ėmimo šventės proga Bažnyčioje skaitomas Aplankymo skaitinys. Evangelistui Lukui aprašant, kaip jauna Marija keliauja aplankyti Elžbietos, jau buvo praėję laiko nuo Dievo Motinos Ėmimo į dangų. Magnificat yra ankstyvosios Bažnyčios pasigėrėjimo himnas žvelgiant į tą, kurią žmonių kartos vadina palaiminta, nes ji įtikėjo Viešpaties žodžiu. Magnificat labiau tinka ne išganymo įvykių aušrai, kai Jonas ir Jėzus tebebuvo motinų įsčiose, o veikiau išganymo pilnatvei, kai Marija pasiekė pilnutinę šlovę po savo Sūnaus prisikėlimo. Šiandien dangaus šventųjų būryje Marija gieda Magnificat už visa tai, ką Visagalis nuveikė per du tūkstantmečius. Šiandien Marija pasirodo kaip tobulas žmonijos kūrinys ir Dievo ištikimybės liudininkė. Šiandien [&hellip;]
- [Švelnus Dievo dvelkimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svelnus-dievo-dvelkimas/): Pranašas Elijas, nuvargintas kovos su stabmeldystės apraiškomis, gelbėdamasis nuo tykančių jo gyvybės persekiotojų, pabėgo į Sinajaus dykumą. Nusivylęs jis net prašė, kad Dievas atimtų jam gyvybę. Tačiau Viešpats turėjo kitus planus. Jis atveda Eliją prie Horebo, arba Sinajaus, kalno, kur Dievas per Mozę prieš keturis šimtmečius sudarė Sandorą su išrinktąja tauta. Ant kalno Elijas išgyvena simbolinius Biblijoje aprašomus Dievo apsireiškimo ženklus: galingą vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Tačiau tikrasis Viešpaties pasirodymas įvyksta ne per anuos įspūdingus gamtos reiškinius, bet per „švelnios tylos balsą”. Visa Dievo apsireiškimo scena turi padrąsinti pranašą. Nuostabiausios yra ne didingos iš anksto paskelbto Dievo apsireiškimo aplinkybės, bet pranašo, [&hellip;]
- [Pasotinanti duona](https://homilijos.kristoteka.lt/pasotinanti-duona/): Pranašas Izaijas padaro gražią įžangą į šio sekmadienio temą apie Viešpaties puotą. Ši pranašo knygos dalis parašyta dar Babilono tremtyje, bet veikiausiai jau po persų karaliaus Kyro įsako, leidusio žydų tremtiniams grįžti į tėvynę. Pranašas prabyla paguodos žodžiais, skirtais tiems, kurie grįžo į Judą ir rado anaiptol ne pačią geriausią aplinką. Jis kviečia tautiečius valgyti ir gerti dovanai, valgyti „tai, kas gera”, „gardžiuotis skanėstais”. Dievas atnaujins savo meilės sandorą, kuri regimai pažeista, priešams sugriovus miestą ir šventyklą. Ką iš tikrųjų pranašas žada savo tautai? Kaip gali jis, būdamas Babilone, kviesti žmones į puotą Judo žemėje? Tai ne reklaminis šūkis visko pertekusiai [&hellip;]
- [Palyginimų lobynas](https://homilijos.kristoteka.lt/palyginimu-lobynas/): Jėzaus paskelbtos Gerosios Naujienos esmė yra tai, jog prisiartino Dievo karalystė. Evangelistas Morkus šią žinią kaip santrauką pateikia viešojo Jėzaus veikimo pradžioje: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė” (Mk 1, 15). Mato evangelijos struktūrą sudaro penki dideli Jėzaus mokymai, kiekviename jų akcentuojami skirtingi Dievo karalystės aspektai. Praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitiniai pabrėžė Dievo karalystės paslėptumą. Jėzus jau įgyvendino Karalystę savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu, tačiau jos pilnatvė atsiskleis tik „Viešpaties dieną”. Palyginimu apie paslėptą lobį ir brangų perlą pabrėžiama aukščiausia, su niekuo nesulyginama Dievo karalystės vertė. Antras svarbus dalykas yra noras visko atsižadėti dėl Dangaus karalystės. Trečias dalykas yra eschatologinis džiaugsmas radus [&hellip;]
- [Kviečiai ir raugės](https://homilijos.kristoteka.lt/kvieciai-ir-rauges/): Bažnyčios istorijoje daug kartų keltas klausimas: ar krikščionybė pralaimėjo? Mintimis atsigręžę į praėjusius krikščionybės tūkstantmečius, regime karus, nusikaltimus, badą, ligas ir skurdą, nuolat varginančius žmoniją. Kur Jėzaus skelbtoji Karalystė? Ką reiškia Jėzaus prisikėlimas? Tai nėra tušti klausimai. Į juos taikliai atsakė G. K. Chestertonas, teigdamas, jog krikščionybė anaiptol nepralaimėjo: tiesiog ji taip ir liko neišbandyta. Jis turėjo omenyje štai ką: jei pakankamai daug žmonių apsispręstų gyventi pagal Evangeliją visose gyvenimo srityse,  netrukus aiškiai pasimatytų visuomenės pokyčiai. Kitas galimas atsakymas į ankstesnius klausimus: mes niekuomet nesužinotume, koks būtų pasaulis be krikščionybės. Jei galingas Evangelijos pašaukimas mylėti nebūtų patraukęs tokios daugybės žmonių griauti [&hellip;]
- [Žodžio galybė](https://homilijos.kristoteka.lt/zodzio-galybe/): Izraelio tautoje buvo tvirtai tikima tiek ištarto, tiek užrašyto žodžio galybe. Žodis beveik tapatintas su jį paskelbusiu asmeniu. Jei žodį skelbė tvirta, stiprios valios asmenybė, jis buvo dar paveikesnis. Jei tokia galia priskiriama žmogaus žodžiui, galima įsivaizduoti, kaip žvelgta į Dievo žodį. Dievo žodžio veiksmingumą riboja ne jis pats, bet žmogaus atsisakymas jį išgirsti uždaromis ausimis ir užkietinta širdimi. Priešingai, esant atvirumui vykdavo ir vyksta nuostabūs dalykai, stebuklingai keičiasi žmonių gyvenimai. Pirmajame skaitinyje Dievo žodis krinta kaip lietus ir sniegas, įvykdydamas tikslą, kuriam yra siųstas. Pranašas, rašęs šiuos žodžius Dievo tautai Babilono tremties metais, tikėjo, jog Dievo žodžiai pasieks savo tikslą, [&hellip;]
- [Mažutėlių išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/mazuteliu-ismintis/): Šį sekmadienį apmąstome Tėvo ir Sūnaus tarpusavio pažinimą: Evangelijoje Tėvas apreiškia Sūnui savo išmintį, o Jėzus už tai šlovina Tėvą. Negyvosios Jūros rankraščiai mini didį esenų mokytoją, gyvenusį apie 150 m. prieš Kristų. Šis mokytojas taip pat panašiais žodžiais šlovino Dievą dėl jo apreiškimo. Tačiau, nepaisant panašumo, Jėzaus šlovinimas iš esmės skiriasi: jis džiaugiasi, kad Dievas apreiškė savo išmintį ne išmintingiesiems ir gudriesiems, bet „mažutėliams”, tai yra Jėzaus mokiniams. Jėzus yra to apreiškimo tarpininkas. Tėvas byloja mums per savo Sūnų. Joks esenų mokytojas to nesakė. Evangelisto Mato pasakojimui nebūdingi jausmų proveržiai. Ši Evangelijos ištrauka Mato evangelijoje išskirtinė. Tai spontaniška šlovinimo giesmė [&hellip;]
- [Priimti reiškia tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/priimti-reiskia-tiketi/): Šio sekmadienio Evangelija gali  mus nugąsdinti: iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad meilė vaikams ar tėvams supriešinama su meile Jėzui. Iš šių griežtų žodžių sunku atpažinti tą patį Jėzų, laiminusį vaikus ir raginusį tapti mažutėliais dėl Dangaus karalystės. Žinoma, Jėzus neprašo iš mūsų daugiau, negu pats yra mums padaręs. Jis labiau klausė dangiškojo Tėvo valios negu žemiškųjų tėvų. Jo motinai Marijai teko tai ne kartą skausmingai išgyventi. Ar Jėzaus mums parodyta pasiaukojanti meilė reikalauja atsako? Kuo aš dėtas, jei kažkoks idealistas kilniai pasiaukojo? Vis dėlto yra tokių dalykų, kurių negalime abejingai nepaisyti. Jėzus asmeniškai sumokėjo didžiulę mūsų išganymo kainą. Jis atvėrė mums [&hellip;]
- [Nurodymai pašauktiesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/nurodymai-pasauktiesiems/): Mato evangelijoje Jėzaus viešąją veiklą ženklina penki dideli pamokslai. Prieš kiekvieną iš jų pasakojama apie įvairius Viešpaties darbus, įvykdytus stebuklus. Kiekvienas iš tų pamokslų iškelia tam tikrą Dievo karalystės aspektą, turintį esminę svarbą Jėzaus skelbiamai žiniai. Evangelistas Matas išdėsto penkis Jėzaus pamokslus taip, kad būtų atskleistas ryšys tarp Dievo karalystės ir Bažnyčios. Pirmajame, Kalno, pamoksle (5–7 skyriai) skelbiama apie Dievo karalystę. Tai savotiška Magna charta tiems, kurie trokšta įžengti į karalystę per Bažnyčią. Šio sekmadienio skaitiniai paimti iš antrojo pamokslo, arba kalbų ciklo (Mt 9, 35 – 11, 1). Šioje dalyje pasakojama apie Dvylikos misiją, pateikiami nurodymai, kaip apaštalai turi skelbti [&hellip;]
- [Dievo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-svente/): Dievo šventė: taip galima pavadinti šio sekmadienio liturginį šventimą. Žodžiu Dievas stengiamės nusakyti tai, kas nenusakoma. Švenčiausiosios Trejybės sąvoka žmogiškais žodžiais perteikia mūsų tikėjimą į vieną Dievą. Racionaliai žvelgiant, sąvoka Trejybė ne ką tepaaiškina. Švenčiausiosios Trejybės prigimtis, trijų asmenų vienybė viename Dieve, pranoksta žmogiškąjį suvokimą – teologai šimtmečiais nagrinėjo šią problemą. Šventojo Rašto skaitiniuose nesistengiama nagrinėti filosofinių problemų, o atskleidžiama trivienio Dievo reikšmė mums. Išėjimo&nbsp; knyga pasakoja apie dieviškąją Sandorą, mistinį Mozės patyrimą. Mozė sutiko Dievą veidas į veidą ir prašė parodyti jam dieviškąją šlovę (plg. Iš 33, 18). Dievas jam apreiškė savo vardą degančiojo krūmo regėjime (Iš 3, 14–15). Jis [&hellip;]
- [Dvasia ir bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-baznycia/): Žydams Sekminės buvo viena iš trijų šlovingų Dievo tautos iškilmių. Šios šventės metu aukotos derliaus pirmienos. Religinį šventės turinį sudarė ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo paminėjimas. Ši šventė buvo švenčiama praslinkus 50 dienų po Velykų. Krikščioniškosios Sekminės apima ir išaukština mistinį Sinajaus sandoros patyrimą. Šventasis Lukas, vaizdingai kurdamas Apaštalų darbų sceną, kaip foną pasitelkia ir Dievo pasirodymą ant Horebo kalno. Paskutinės vakarienės kambaryje, panašiai kaip ir ant Sinajaus kalno, Dievo bendrija išgyvena visišką vienybę. Panašūs ir juntami išgyvenimai: stiprus vėjas, žemės drebėjimas, smarkus ūžesys. Šiuos garsinius reiškinius lydi taip pat reginys: pasirodo didžiulė liepsna „tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido [&hellip;]
- [Jėzaus ir mokinių išėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-ir-mokiniu-isejimas/): Šeštinių iškilmės prasmė yra ne Jėzaus atsiskyrimo nuo mūsų paminėjimas, bet dar vienas Viešpaties buvimo tarp mūsų liudijimas. Mato evangelijos pradžioje skelbiama apie Jėzų, kuris yra Emanuelis, Dievas su mumis. Švenčiant Jėzaus žengimą į dangų minimas naujas Dievo tautos – Bažnyčios gyvenimo etapas. Viešpats liepia pasiliekantiems žemėje mokiniams krikštyti, mokyti ir tęsti jo darbą. Jėzus perduoda mokiniams iš Tėvo gautąją valdžią. Luko atpasakojamas Jėzaus žengimo į dangų įvykis reiškia drauge nutrūkimą ir tąsą. Tai paskutinis Jėzaus pasirodymas. Pagaliau mokiniai įsitikino tuščio kapo liudijimo tikrumu. Tarp Prisikėlusiojo ir jo pasirinktų liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios [&hellip;]
- [Pasirengimas Sekminėms](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirengimas-sekminems/): Šio sekmadienio skaitiniai rengia Sekminių šventei. Evangelijoje Jėzus pažada mokiniams atsiųsti Globėją.  Šventoji Dvasia aiškiai veikia Petro ir Jono misijų darbe. Pilypo pamokslavimas ir gydymas Jėzaus vardu sukėlė mieste „didelį džiaugsmą”. Graikiškajame tekste pavartotas žodis, nusakantis trykšte trykštantį ir visa viršijantį džiaugsmą. Toks džiaugsmas galimas tik Viešpačiui veikiant. Toliau pasakojama, kaip Petras ir Jonas, atstovaujantys „oficialiajai Bažnyčiai”, nuvyko į Samariją. Jie uždėjo rankas ant Pilypo pakrikštytų žmonių, kurie gavo Šventąją Dvasią. Šioje Apaštalų darbų vietoje šventasis Lukas pasakoja apie krikščionybės paplitimą visame civilizuotame pasaulyje. Prieš tai Jeruzalėje po Stepono kankinystės krikščionys buvo įnirtingai persekiojami. Tai privertė mokinius išsisklaidyti po kitus kraštus. [&hellip;]
- [Tarnystė](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnyste/): Šį sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai kviečia mus mąstyti apie tarnystę. Vatikano II Susirinkimas ypač pabrėžė, jog Bažnyčioje į įvairias tarnystes kviečiami ne tik kunigai ar vienuoliai, bet visų pirma pasauliečiai. Pasirodžius, kad vienai visuomenės grupei reikalinga pagalba, buvo parinkti septyni vyrai ir atvesti pas apaštalus, kurie „melsdamiesi uždėjo ant jų rankas”. Paprastai ši vieta laikoma diakonų ir kitų specialiųjų Bažnyčios tarnautojų pašventinimo bibliniu pagrindu. Tačiau teksto autorius Lukas nevartoja graikiško žodžio diakonai. Kad ir kaip ten būtų, čia kalbama apie pašventinimą ypatingai tarnystei. Diakonų titulas imtas vartoti nuo šv. Ireniejaus laikų. Ši tarnystė kilo dėl jaunos Jeruzalės Bažnyčios augimo krizės. Ji [&hellip;]
- [Vienintelis ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-ganytojas-2/): Esame įpratę, kad Gerojo Ganytojo sekmadienį minima dvasinių pašaukimų diena. Tačiau Evangelijos skaitinyje iš pirmo žvilgsnio nerandame tiesioginės nuorodos į tai, kad kaimenei prižiūrėti, be Jėzaus, būtų pašaukta ir kitų ganytojų. Tiesa, minimas „sargas”, atkeliantis vartus tikrajam ganytojui, einančiam pas avis. Labiau į akis krinta polemika apie blogus ganytojus. Apie juos užsimenama net keturis kartus: tai vagys ir plėšikai, neinantys pro vartus, bet įkopiantys pro kur kitur. Minimi taip pat svetimieji, paskui kuriuos avys nenori eiti, nes nepažįsta jų balso. Taip pat sakoma, jog visi atėję prieš Jėzų buvo vagys ir plėšikai. Dar sakoma: „Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti”. [&hellip;]
- [Užsidegusios širdys](https://homilijos.kristoteka.lt/uzsidegusios-sirdys/): Per kiekvienas sekmadienio Mišias kartojasi Emauso patirtis – Žodžio liturgija, po to Eucharistinė puota. Turbūt ne kartą apmąstydami velykinį pasakojimą apie du Emauso mokinius esame tapatinęsi su jais ir įsivaizdavę save šių dviejų sutrikusių ir praradusių viltį žmonių kailyje. Visa Luko evangelija yra kvietimas sekti mokytoją Jėzų. Galime ir į šią istoriją pažvelgti kaip į kvietimą sekti Jėzumi, elgtis panašiai kaip jis. Esame dažnai kviečiami žingsniuoti drauge su savo broliais ar seserimis ir dalytis skausmu ir meile. Jėzus žengia drauge, taktiškai leisdamas suglumusiems mokiniams išlieti širdį, ir stengiasi nenutraukti jų mąstymo tėkmės. Įskaudintos širdys nepakelia ilgų kalbų. Žmonės nepasitiki visažiniais, čia [&hellip;]
- [Pergalė prieš abejones](https://homilijos.kristoteka.lt/pergale-pries-abejones/): Prisikėlimas perkeitė ne tik Jėzų iš Nazareto, bet ir jo Bažnyčią. Ji vis labiau suvokia Velykų įvykio teologinę apimtį – įsikūnijusio Dievo Sūnaus slėpinio apreiškimą. Trapią Jeruzalės bendruomenę su jos Įkūrėju susieja naujas ryšys. Bažnyčia suvokia esanti Viešpaties gyvenimo tąsa, nuolatinis sudabartinimas ir regimybė. Bažnyčiai teks skleisti Kristaus tarnystę trijose sferose: skelbti Evangeliją (kerigma), darbuotis dėl susitaikinimo (diakonija) ir parodyti naują, iš Kristaus Dvasios kilusią bendrystę (komunija). Bažnyčios veide jau galima įžvelgti atpirktosios žmonijos bruožų. Ji nesensta, nes maitinasi iš ankstyvosios jaunystės šaltinių: Bažnyčia ištikima apaštalų mokymui, bendruomenėje broliškai dalijamasi gėrybėmis, meldžiamasi ir laužoma duona. Pirmasis Petro laiškas pradedamas palaiminimo giesme, [&hellip;]
- [Išganytojo artumas](https://homilijos.kristoteka.lt/isganytojo-artumas/): Velykų žinią apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusiųjų skelbiame pasauliui, kupinam ginčų ir kartėlio, suirzimo ir nevilties apraiškų. Žmonės linkę užsiimti įvairiausiais dalykais, tačiau tik nedaugelis ieško atsakymų į giliausius būties klausimus – nebent teisinasi kritikuodami Bažnyčią skandalingomis istorijomis iš dvasininkų gyvenimo. Vieni sako, kad prisikėlimas paprasčiausiai priešingas gyvybės dėsniams – žmogus, būdamas mirtinga būtybė, negali būti nemirtingas. Anot jų, negalimas dalykas, kad nelaimingame pasaulyje staiga atsirastų daug laimės, panašiai kaip kad smėlis pavirstų auksu. Šie žmonės gali patikėti žmogaus atgaivinimu po klinikinės mirties, laikinu organizmo&nbsp; atjauninimu, tačiau netiki prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. „Kristus prisikėlė ir daugiau nebemiršta”, – skelbia Velykų tikėjimas. [&hellip;]
- [Viešpats žiūri į širdį](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-ziuri-i-sirdi/): Ketvirtasis išganymo istorijos slenkstis yra pranašų ir karalių laikotarpis. Dievo tauta tampa Dievo karalyste, tačiau nuolat išlieka tie patys dieviškieji dėsniai. Viešpats išsirenka žmones iš mažųjų ir nuolankiųjų. Abelio auka buvo mielesnė už Kaino, Izaokas labiau apdovanotas už Izmaelį, Jokūbas – už Ezavą. Pats Samuelis gimė ilgą laiką buvusiai nevaisingai Hanai. Dovydo išrinkimas karaliumi dar kartą patvirtina Dievo planų skirtingumą nuo žmogiškųjų požiūrių. „Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.” Šiuos žodžius Samuelis ištarė vykdydamas Viešpaties užduotį parinkti Izraeliui karalių. Atvykęs į Betliejų jis atmeta septynis Išajo sūnus ir liepia pakviesti [&hellip;]
- [Gyvasis vanduo](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvasis-vanduo/): Trečiasis išganymo istorijos slenkstis – išėjimas iš Egipto ir kelionė per dykumą vadovaujant Mozei. Iš buvusių vergų minios formuojasi Dievo tauta. Tačiau Raudonosios jūros bangos ir Sandoros kraujas nenumalšino šios tautos užsispyrimo. Svaiginančią laisvės patirtį netrukus pakeitė nuovargis ir irzlumas dėl kasdienybės nepriteklių. Ilgėdamiesi buvusio gyvenimo patogumų izraelitai tikėjimo kelionėje linkę ieškoti žmogiškų išeičių. Kiekvieną tikintįjį nuolat lydi įtampa renkantis tarp pasitikėjimo Dievu ir kliovimosi vien žmogiškomis jėgomis. Kas iš mūsų neperėjo Masos (Išmėginimo) ir Meribos (Barnio) vietų? Mozės padarytas stebuklas įrodo, kad Dievas niekuomet nenuvilia. Jis yra visuomet drauge su savo žmonėmis. Viešpats yra Uola, iš kurios trykšta gyvasis vanduo. [&hellip;]
- [Išganymo istorijos slenksčiai](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymo-istorijos-slenksciai/): Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Adomas ir Ieva buvo išprašyti už Rojaus vartų. Šiandien klausomės, kaip Dievas perkeičia žmonijos nuopuolį į išganymo istoriją. Pirmasis Dievo ištartas išganymo istorijos žodis Abraomui liepia: „Išeik”. Ši diena – pirmutinė biblinio tikėjimo užuomazga. Klajoklis Abramas sutinka Dievą, kuris užmezga su juo dialogą. Šio tikėjimo esminiai elementai yra tai, kad žmogus visa savo asmenybe priima Dievą kaip asmenį; Dievas imasi iniciatyvos ir duoda dovanai; sandora su Dievu pagrįsta pasitikėjimu. Kiekvienas palaiminimas yra tam tikra išganymo forma, liudijanti būties pilnatvę. Išganomąją prasmę turi Dievo žadamas tautos gausumas ir vardo palaiminimas, per kurį bus palaimintos ir kitos tautos. Nors [&hellip;]
- [Karalius ir Ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-ir-ganytojas/): Šiandien paskutinis liturginių metų sekmadienis. Jis skirtas Jėzui Kristui – Ganytojui ir Karaliui. Šiais dviem skirtingais įvaizdžiais atskleidžiamas tas pats asmuo, tačiau šie įvaizdžiai tokie talpūs, kad tarp jų driekiasi ištisa išganymo istorija. Pirmajame skaitinyje vyrauja Ganytojo įvaizdis, antrajame skaitinyje ir Evangelijoje – Karaliaus. Pranašas Ezechielis tapo gerojo Ganytojo paveikslą. Jis į Jahvės lūpas įdeda žodžius: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu, aš pats jas ilsinsiu, suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas&#8230;“ Skaitydami Bažnyčios Tėvus aptiksime žodį Dievo synkatabasis. Juo nusakomas Dievo maloningumas, prielankumas. Galingas Karalius, prieš kurį kiekvienas turėtų apmirti iš baimės, su meile pasilenkia [&hellip;]
- [Dievo planas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-planas/): Dievas mus kviečia dalytis Jo gyvenimu „Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvyktų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Išganytoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1). Tai mūsų gyvenimo tikslas. Daug [&hellip;]
- [Sutikime ateinantį jaunikį](https://homilijos.kristoteka.lt/sutikime-ateinanti-jauniki/): Mes visi, kaip palyginimo mergaitės, laukiame atvykstančio jaunojo, pakviesiančio mus į vestuvių puotą. Niekas iš mūsų nežinome nė dienos, nė valandos, kada jis atvyks. Tačiau nebūkime kaip paikosios mergaitės, pasiėmusios žibintus, bet pamiršusios alyvą. Dievas mums suteikė niekados neišsenkančią alyvą – Šventąją Dvasią. Tai Ji neleidžia mūsų žibintams užgesti. Viešpaties Dvasia yra tiesos Dvasia, atverianti Raštų prasmę (plg. Jn 16, 13). Ji nenuilstanti mūsų Guodėja (plg. Jn 14, 26). Tai Ji, į mūsų širdis išlieta meilės Dvasia, mus apdovanoja tarpusavio meile (plg. Rom 5, 5). Kaip aliejus malšina žaizdų skausmą, taip Dvasia gydo nuodėmių paliktus randus. Kaip aliejus imtynininkui suteikia mitrumo, [&hellip;]
- [Vėlinės](https://homilijos.kristoteka.lt/velines/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Šiandien prisimename mirusiuosius. Tačiau krikščioniui Vėlinės ne prisiminimų šventė. Juk mes, krikščionys, tikime, kad mirusieji iš tiesų gyvena Dieve, ne tik mūsų prisiminimuose. Tad lankydami kapines stenkimės ne atgaivinti prisiminimus ar skausmingus išgyvenimus, bet verčiau apmąstykime tą didelę kelionę, kurią mums visiems teks įveikti. Tad šiandien pakalbėkime ne apie mirusiuosius, bet apie pačią mirtį, tiksliau, kaip ją supranta krikščionys. „Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54) Norint suprasti, kas čia kalbama, reikia tikėjimo. Turime tikėti, kad Kristus, perėjęs mirtį, amžiams ją nugalėjo. Šventasis Raštas krikščioniškąją mirties sampratą atskleidžia [&hellip;]
- [Visi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Šiandien minime ne tik danguje susivienijusius šventuosius. Mūsų šventė apima kur kas daugiau. Švenčiame šventųjų bendravimo slėpinį. Jį išpažįstame „Tikiu“ maldoje: „Tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą…“ Visi šventieji, t. y. Kristaus atpirktieji, pradedant Marija, jau nukeliavusieji gyvenimo kelionę, sudaro vieną bendriją, vieną kūną – šlovingąjį Kristaus kūną, palaimintųjų Bažnyčią. Nors ir skirtingu būdu nei jie, mes priklausome šiai bendrijai. Su danguje esančiaisiais vienijamės ne tikėjimu ir viltimi, bet meile. Tai vienatinio jų ir mūsų Tėvo, vienatinio Atpirkėjo ir vienatinės dvasios meilė. Tai ir meilė, kuri mums duota kaip antrasis įsakymas, vienijantis šventuosius su mumis ir mus tarpusavyje. [&hellip;]
- [„Į Mozės krasę...“](https://homilijos.kristoteka.lt/i-mozes-krase/): Kiekvienas Šventojo Rašto žodis, kurį išgirstame per liturginius metus, skirtas be išimties visiems tikintiesiems: tiek Dievo žodį skelbiančiam kunigui, tiek žmonėms, kuriems jis skelbiamas. Kartais susiduriame su apgailėtinu iškraipymu – laimei, nūdien rečiau nei praeityje pasitaikančiu, – kai kunigas, Dievo žodžiu tarsi kardu smogia susirinkusiems žmonėms. O kartais kunigas piktnaudžiauja įvardžiu „jūs“, užuot sakęs „mes“, sako „jūs, nusidėjėliai“, užuot raginęs „atgailaukime už savo nuodėmes“, mygia „atgailaukite už savo nuodėmes“. Vatikano II Susirinkimas tarsi pažadino Bažnyčios jautrumą. Dievo žodžio akivaizdoje mes visi esame „klausytojai“, avelės, „mokinių Bažnyčia“. Šiandienos liturgijoje skaitome Evangelijos eilutes, ugdančias mūsų jautrumą. Evangelija švelniai, bet drauge tvirtai kviečia mus, [&hellip;]
- [Mylėk Viešpatį, savo Dievą… ir savo artimą kaip save patį](https://homilijos.kristoteka.lt/mylek-viespati-savo-dieva-ir-savo-artima-kaip-save-pati/): Jėzaus laikų tikintieji karštai ieškojo Įstatymo esmės. Kas išties Dievui svarbiausia, kuris įsakymas iš daugybės pamokymų reikšmingiausias? Jėzus – atsakydamas į Įstatymo mokytojo klausimą: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ – neišskyrė kurio nors įsakymo, bet tai, kas Įstatyme buvo svarbiausia, suvienijo. Į šį klausimą Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. &lt;…&gt; Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37. 39–40). Pirmuoju ir didžiausiuoju Dievo meilės įsakymu Jėzus tęsia Senojo Testamento mokymą: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis [&hellip;]
- [„Atiduokite tad, kas ciesoriaus…“ – krikščionis ir politinė pareiga](https://homilijos.kristoteka.lt/atiduokite-tad-kas-ciesoriaus-krikscionis-ir-politine-pareiga/): Šio sekmadienio Evangelija kviečia pasidomėti vienu krikščioniškojo gyvenimo aspektu, kurį paprastai per sekmadienio Mišias primirštame, – tai politika. Šiandien visi įsitikinę, kad Evangelija neatitraukia tikinčiojo nuo socialinių ir politinių įsipareigojimų, bet, priešingai, jį kviečia šioje srityje ypatingai atsakomybei ir liudijimui. Tačiau sunku suprasti, kaip šis įpareigojimas remiasi Evangelija. Jėzaus žodis mums atskleidžia šios atsakomybės evangelinį pamatą. Žydai buvo įsitikinę, kad ciesoriaus ir Dievo karalystė viena kitą tarsi išstumia. Jėzus teigė priešingai. Jo mokiniui įmanoma darbuotis vienos ir kitos labui. Fariziejams nepavyko Jėzaus sukompromituoti. Jis neįkliuvo į jam paspęstas pinkles. Jei Jėzus į jam užduotą klausimą būtų atsakęs „taip“, fariziejai jį būtų [&hellip;]
- [Pakvietimas į amžinąsias vestuves](https://homilijos.kristoteka.lt/pakvietimas-i-amzinasias-vestuves/): Visiems nevedusiems ir nekantriai laukiantiems savo išrinktųjų pusių, trokštantiems paragauti santuokos džiaugsmo, norisi sakyti: „Būkite tikri, jūs būsite vedę. Laikų pabaigoje visas pasaulis sulauks vestuvių! Visi žmonės, jei tik panorės, galės susituokti su Kristumi, tobulu ir dėmesingu, švelniu ir geru sutuoktiniu, apie kurį tegali svajoti kiekviena sužadėtinė. Ir jei vis dėlto dar šioje žemėje sutiksite lauktąjį sužadėtinį ar sužadėtinę, nenustebkite, kad neišvengiamai teks patirti nusivylimą. Tikrasis jūsų trokštamas sužadėtinis, kuriam esate skirti, yra Kristus. Žemiškieji sužadėtiniai tėra tik tobulojo Sužadėtinio šaukliai, jie visuomet truputį klaidina, kadangi nėra pats Kristus. (Įsiminkite, kad tai suvokdami labiausiai galime juos palaikyti!) Mažosios vestuvės šioje žemėje [&hellip;]
- [Vynininkai žmogžudžiai ir Dievo kantrybė](https://homilijos.kristoteka.lt/vynininkai-zmogzudziai-ir-dievo-kantrybe/): Išgirdę šį palyginimą daugelis sako pastebį jame antisemitinių nuostatų. Argi Viešpaties vynuogynas nėra jo pasirinkta žydų tauta? Argi pasiųstieji tarnai nėra pranašai, kurie taip dažnai būdavo atmetami ir netgi žudomi? Argi užmuštasis sūnus nėra tas pats Jėzus? Čia žydai kaltinami dievažudyste, ir atmestasis akmuo – Kristus tampa kertiniu akmeniu naujai išrinktajai krikščionių tautai. Toliau taip mąstant, galima pateisinti ir visų amžių antisemitizmą. Prieinama net iki tiek, jog žydai yra nusipelnę, kad juos persekiotų visais laikais pasaulyje. Tačiau ar šitokia interpretacija nėra pernelyg lengva? Ar ji nėra iškreipta, labiau politinė negu religinė? Kristus čia iš esmės priekaištauja Sinedriono atstovams, o ne jo [&hellip;]
- [Teisiai gyventi – ar tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/teisiai-gyventi-ar-tiketi/): „Nedarau niekam blogo”, – teisinasi vienas. „Padedu, kam galiu”, – sako kitas. Be abejo, daugybė žmonių šia prasme gyvena „teisiai”. Kartais dar priduriama: „Nors ir neinu į bažnyčią, tas netrukdo man teisingai gyventi”.&nbsp; Argi ir Biblija nepatvirtina tokios nuostatos: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21). Arba: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu” (Jok 1, 27). Ar Jėzus savo pasakojimu apie du sūnus nepaliudija to paties? Jis patvirtina savo [&hellip;]
- [Toks yra mūsų Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/toks-yra-musu-dievas/): Jėzaus palyginimai atviri įvairiems aiškinimams. Norint suvokti šių palyginimų prasmę, reikia atsižvelgti į tuos klausytojus, kuriems jie galėjo būti skirti. Toks yra ir šios dienos palyginimas apie skirtingomis sąlygomis dirbusius darbininkus. Pirmiausia pabandykime atsijoti tokius galimus aiškinimus, kurie vargu bau atitiktų Jėzaus mintį. Pirmiausia vynuogynas. Kitais atvejais vynuogynas yra Bažnyčios įvaizdis šiame pasaulyje. Šiame palyginime nerandame medžiagos šiam įvaizdžiui patvirtinti. Vynuogyno darbininkai. Kitur šiuo įvaizdžiu nusakomi apaštalai ar jų sekėjai, pažymint jiems Bažnyčioje patikėtas ypatingas užduotis ir išskiriant juos iš kitų žmonių, neturinčių ypatingų įpareigojimų. Mūsų nagrinėjamame palyginime dirbti į vynuogyną kviečiami visi, nė vieno neišskiriant. Skirtingas darbo laikas. Darbininkų pašaukimą [&hellip;]
- [Atleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/atleidimas/): Visur būtina atsakomybė – kaip žemėje, taip ir danguje. Dangaus karalystėje atsimokama panašiai kaip palyginime, kur karalius atsiskaito su savo tarnais. Kristus šiuo pasakojimu apie atsilyginimą nori parodyti begalinį Dievo gerumą ir tarnų gailestingumą. Mūsų skolos Dievui visada didesnės, negu galėtume išsimokėti. „Jūs esate atpirkti ne auksu ar sidabru, o brangiausiuoju Jėzaus krauju”. Mūsų skolos yra mūsų nuodėmės. Apmokėti toms skoloms Dievas nepagailėjo savo vienatinio Sūnaus. Kai eini nuo klausyklos, gavęs nuodėmių atleidimą, nemanyk, kad bauda už jas yra tos trys „Sveika, Marija”. Dar didesnė klaida galvoti, jog per išpažintį atsiskaitei ne su Dievu, o su savimi pačiu, geriausiu atveju, su [&hellip;]
- [Meilės, ne teismo atmosfera](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ne-teismo-atmosfera/): Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. Šios dienos Evangelijos skaitinys priklauso ketvirtam didžiajam Jėzaus pamokslui Mato evangelijos sandaroje. Čia kalbama apie nurodymus bendruomenės gyvenime. Kalbėdamas apie bendruomenę Matas turi omenyje krikščionių grupelę, kas sekmadienį susiburiančią Eucharistijai ir sudarančią vietinę Bažnyčią. Nuo pat pradžių pažymėtinas Jėzaus realizmas: Jei tavo brolis tau nusikalstų&#8230; Bažnyčia yra ne tik tyrųjų ar šventųjų bendruomenė, bet ir nusidėjėlių bendrija. Jėzus labai įžvalgiai numato, jog krikščionys nėra geresni už kitus. Bažnyčią sudaro tie patys trapūs žmonės kaip ir likusią visuomenės dalį. Jėzus nesvajoja apie tokią [&hellip;]
- [Norint laimėti reikia prarasti](https://homilijos.kristoteka.lt/norint-laimeti-reikia-prarasti/): Petras sakė Jėzui: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo sūnus!” Šiandienos Evangelijos skaitinys pratęsia praėjusio sekmadienio skaitinį. Petras dvylikos apaštalų vardu atpažino Jėzuje Mesiją arba Kristų. Jis išgirdo esąs palaimintas, gavęs iš Dievo šį apreiškimą. Tuoj po to Petras gauna iš Jėzaus misiją būti uola, ant kurios statys pats Jėzus. Baigdamas savo didingą pažadą, Jėzus įsako savo mokiniams „niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas”. Kam laikyti tai paslaptyje? Šiandien mūsų apmąstomas šio pasakojimo tęsinys atskleidžia, kaip toli nuo tiesos buvo Petro ir jo bičiulių suvokimas, kaip smarkiai jį reikėjo nuskaistinti, nuvalyti nuo jo triumfalizmo apnašas. Nuo to meto&#8230; Šiais žodžiais Matas pabrėžia, [&hellip;]
- [Kas yra Jėzus iš Nazareto](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-yra-jezus-is-nazareto/): Nuo pat liturginių metų pradžios laukiau šio Evangelijos skaitinio. Nebegalime ilgiau atidėlioti: turime patys sau užduoti klausimą: kas iš tikrųjų yra tasai Jėzus, apie kurį kalbame šiandienos liturginiame sambūryje ir apie kurį kalbėjome visados. Gal ir gerai, kad proga apmąstyti šį klausimą iškyla kaip tik šiuo laikotarpiu, jau atšventus visus svarbiuosius įvykius bei slėpinius: gimimą, krikštą, kančią, prisikėlimą, žengimą į dangų; matėme Jėzų veikiant ir pažinome jį iš „darbų liudijimo” (plg. Jn 5, 36). Jėzus neuždavė šio klausimo savo viešo gyvenimo pradžioje, jis paklausė to savo mokinių tuomet, kai jie jau galėjo duoti atsakymą.Sutelkime dėmesį į du Jėzaus klausimus: „Kuo žmonės [&hellip;]
- [Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergeles-marijos-emimas-i-dangu/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Prisikelsime visi. „Tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu”, – rašo apaštalas Paulius antrajame skaitinyje. Tarp „priklausančių Kristui” vienas asmuo jam priklauso unikaliai ir nepakartojamai: tai jo Motina, pagimdžiusi jį žmogiškuoju kūnu, gyvenusi drauge su juo kasdienos aplinkybėmis, melsdavusi bendra malda ir visų pirma stovėjusi drauge su juo kryžiaus papėdėje. Kristus, nelaukdamas savo galutinio atėjimo, panoro suvienyti šį kūrinį su savo šlove. Jis tai įvykdė tuoj pat, neleisdamas jos kūnui sugesti ir paimdamas jį šlovėje: „Tau iš dešinės karalienė” (atliepiamoji psalmė). Šią tikėjimo tiesą Bažnyčia švenčia nuo seniausių laikų, o ypač [&hellip;]
- [Bangų blaškoma valtis](https://homilijos.kristoteka.lt/bangu-blaskoma-valtis/): Tik ką perskaitytoje Evangelijos ištraukoje evangelistas Matas pateikia mūsų žvilgsniui besikeičiančių kadrų virtinę: Jėzus prispiria mokinius išplaukti valtimi ir gal netgi priverčia atsidurti juos ežero platybėse; toliau Jėzus atsisuka į minią ir ją atleidžia; Jėzus vakaro sutemose užkopia į kalną ir pasineria į maldą; po to išgelbsti Petrą ir nuramina vėją. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė išsaugojo šios įsimintinos, kupinos stebuklingų ženklų nakties prisiminimą, nes aprašyti įvykiai priminė jos pačios padėtį pasaulyje. Kitais žodžiais tariant, į tą, kuris Tiberiados ežeru sekė Petrą ir kitus apaštalus, nebuvo žvelgiama kaip į paprastą epizodą ar tiesiog dar vieną stebuklą užregistravimą. Kai Matas rašė savo Evangeliją, Jėzus [&hellip;]
- [Duona yra Dievo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/duona-yra-dievo-zodis/): Šie liturginiai skaitiniai prasideda pranašo Izaijo kvietimu: „Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! &lt;&#8230;> Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, &lt;&#8230;> už tai, kas nepasotina?” Kas yra tas vanduo ir slėpiningas maistas, kurio Dievas per savo pranašą ragina įsigyti ir valgyti, kad būtų numalšintas alkis bei troškulys? Kiti Šventojo Rašto skaitiniai yra atsakymas į šią paiešką. Turime klausytis ir suvokti. Dievas sako, jog mes, žmonės tesugebame išleisti savo paveldą nepasotinantiems ir nepatenkinantiems dalykams. Galime pripažinti, jog tai tiesa. Praleidžiame savo gyvenimą, iššvaistome išteklius, laiką, vaikydamiesi nepasotinančių tikslų, [&hellip;]
- [Paslėptas lobis](https://homilijos.kristoteka.lt/pasleptas-lobis/): Jėzus vėl kalba apie savo karalystę palyginimais. Tai jo pamėgtas kalbos būdas. Praėjusio sekmadienio palyginimas pirmiausia vaizdavo dangaus karalystę, jos sandarą (kviečiai ir raugės), jos funkciją (raugas tešloje) ir jos augimą (garstyčios grūdelis), o šį sekmadienį kalbama apie pirklį, ieškantį brangių perlų, ir apie radusį dirvoje lobį ūkininką. Šie palyginimai pirmiausia byloja apie žmogaus nuostatą dangaus karalystės atžvilgiu. Atgaminkime atmintyje abi Jėzaus nupasakotas situacijas. Dirbdamas žemę ūkininkas aptinka dirvoje paslėptą lobį. Toks atvejis anų laikų žmonėms neturėjo atrodyti labai keistai, nes gyvavo paprotys drauge su mirusiuoju užkasti visas jo brangenybes. Dar ir šiandien Palestinoje randama senovinių kapų su panašiais lobiais. Ūkininkas [&hellip;]
- [Į ką panaši Dangaus karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/i-ka-panasi-dangaus-karalyste/): Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo gerą sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebebus. Vien tik Dievas bus visa visame. Taigi Jėzus čia apibūdina Bažnyčios padėtį istorijoje. Šie trys esminiai palyginimai padeda suprasti Bažnyčios prigimtį, užduotį ir likimą. Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išaugantį į medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Ji [&hellip;]
- [Sėkla yra Dievo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/sekla-yra-dievo-zodis/): Pats vidurvasaris. Tai laikas, kai visa gamta subręsta ir imamas derlius. Anot šv. Pranciškaus, geroji „motina žemė” duoda žmogui sėklos sėjai ir duonos valgymui (I skaitinys). Pasikartoja didysis metinis duonos padauginimo stebuklas, netgi nepaisant to, jog dėl jo reguliarumo ir įprastumo jį priimame abejingai ir net nedėkingai. Tačiau liturgijoje šie didieji gamtos momentai, tvarkantys žmogaus ir žemės gyvenimą, nelieka be dėmesio. Šiandien esame kviečiami pažvelgti į nunokusį pjūčiai derlių. Atliepiamojoje psalmėje aidi šlovinimo ir nuostabos giesmė Kūrėjui už nuostabų kūrinijos ir laukų gyvenimą. Į visą žemės vaisingumo ciklą žvelgiame kaip į nuostabią Dievo dovaną ir kūrinijos tobulumo pavyzdį: Lankai tu, Viešpatie, [&hellip;]
- [Tėvas apreiškia nuolankiesiems Sūnų](https://homilijos.kristoteka.lt/tevas-apreiskia-nuolankiesiems-sunu/): Iš šios Evangelijos ištraukos tarsi dvelkia pagarbos ir Dievo baimės jausmas. Savo skurdžiais žodžiais bandome prisiliesti prie intymaus Tėvo ir Sūnaus dialogo. Į šį dialogą įvesdinti gali tik ne mūsų, ne žmogiška galia. Tai ta Dvasia, kuri džiaugsmo impulsu įkvepia Jėzų kalbėtis su Tėvu žmonių akivaizdoje. Evangelistas Lukas šį pasakojimą pradeda tokiais žodžiais: „Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo” (Lk 10, 21). Antrajame skaitinyje šventasis Paulius sako, kad „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo”; o tas, kuris nėra jo, kuris jam nepriklauso, negali jo suprasti; jo žodžių skambesys nesujaudina jo sielos nei smegenų. „Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo [&hellip;]
- [„Priimkite vieni kitus”](https://homilijos.kristoteka.lt/priimkite-vieni-kitus/): Šiandienos Evangelijos skaitinyje yra dvi skirtingos temos. Pirmosios santrauka galėtų būti „sekti Jėzų iki mirties”, o antrosios – „priimti Jėzų broliuose”. Šios dvi temos turi bendrą objektą ir subjektą – tai mes ir Kristus. Jos nušviečia mūsų santykio su Kristumi aspektus. Pirmajame skaitinyje girdime apie paprastą ir šiltą svetingumo gestą. Moteris šunemietė kiekvieną kartą priima pro šalį keliaujantį Eliziejų (Elišą), jį valgydina ir paruošia jam kambarį apsistoti. Už šį priėmimą ji sulaukia pažado apie gimsiantį sūnelį. Kai Jėzus ta pačia tema kalba Evangelijoje, taip pat nuskamba atlygio mintis. Jėzus taip pat žada atlygį tiems, kurie priims pranašą, Dievo tarną, Karalystės pasiuntinį. [&hellip;]
- [„Nebijokite!”](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite/): Klausydami šio Evangelijos skaitinio galime įsivaizduoti klausą paskaitos. Tačiau auditorijoje nėra nei projektoriaus, nei rašomosios lentos. Šį rytą Jėzus mato paniurusius, anaiptol netrykštančius entuziazmu mokinių veidus. Priežastis yra paprasta: išvakarėse Jėzus kiek atvėsino jų įkarštį paskelbdamas apie jų laukiančius persekiojimus. Išgirdę apie išmėginimus (Mt 10, 24 – 25) mokiniai neatrodo sužavėti jų laukiančia perspektyva. Taigi Jėzus vėl imasi pakelti mokinių dvasią. Šalin būgštavimus! Jėzus kviečia visiškai pasitikėti. Jėzus keturis kartus paragina nebijoti. Išdrįskite išreikšti savo tikėjimą.Šis paraginimas skirtas apaštalams ir mums. Be baimės skelbkime nuo stogų; nebijokime aikščių; drąsiai ginkime savo tiesą per radiją ir televiziją. Neišsigąskime gatvių šalčio. Prisiminkime, kokia [&hellip;]
- [Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių](https://homilijos.kristoteka.lt/matydamas-minias-jezus-gailejosi-zmoniu/): Šiandienio pasaulio skurdas yra didesnis, negu įstengiame įsivaizduoti. Jungtinių Tautų dokumentai rodo, jog dviem ar trims ketvirtadaliams žmonijos trūksta būtiniausių dalykų. Su kokiu įkarščiu žemėje turėtume ieškoti skurdo dykynių, kad amžių pabaigoje išgirstume Kristaus balsą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 3). Bet yra ir kitokių vargšų, kurie kiekvieną sekmadienį sėdi stadionuose ir jaudinasi dėl įmušto įvarčio. Jie nieko daugiau neturi. Todėl jie tarsi dievus garbina sporto įžymybes, grožio princeses, filmų ir šlagerių didvyrius. Jie daugiau nieko neturi. Iliustruotas žurnalas yra jų dvasinis maistas. Kas jaudina šiandien žmogų – Už ko ištekės jo kaimynė? Kaip suliesėti? Kur laikyti [&hellip;]
- [Tikėjimo paslaptis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-paslaptis/): Kristaus Kūnas ir Kraujas Mes skelbiame, Viešpatie,tavo mirtį ir išpažįstametavo prisikėlimą, kol Tuateisi garbėje.  Kai Mišiose iškeliami eucharistiniai pavidalai, po kuriais slepiasi gyvasis Kristus, kunigas džiaugsmingai sušunka: „Tikėjimo paslaptis!” Ar tada mūsų širdys „nedega” (plg. Lk 24, 32)? Ar tada mes su tokiu karščiu kaip tas mokinys, kurį Kristus mylėjo, sušunkame: „Juk tai Viešpats?!” (Jn 21, 7) Jis yra čia! Tas, kuris mane myli ne mažiau kaip ir savo mokinį Joną. Tai jis mirė ir prisikėlė už mane, kad nuvestų mane pas Tėvą. Jis pasirengęs tuojau pat su manimi eiti, būti mano bendrakeleivis visose mano gyvenimo situacijose. Jis yra su manimi, [&hellip;]
- [Mes panašūs į Dievą!](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-panasus-i-dieva/): Parke ant suolo sėdi senutė ir lesina paukščius. Kai kuriuos iš jų ji pašaukia vardu ir džiaugiasi, kad vienas iš jų atlekia ir lesa iš jos rankos. Ji laiminga, kad štai yra gyvų būtybių, kurioms gali padaryti gera ir kurios yra jai atsidavusios. Aš irgi žiemos metu prie savo lango pakabinu nesūdytų lašinėlių, ir zylutės tiesiog pulkais atlekia. Matyti, kokios jos patenkintos. Pastebėjau, kad toje aplinkoje paukšteliai dažniau čiulba. O pavasarį, regis, pirmą giesmę sugieda kaip tik čia. Taigi mažieji sparnuočiai tampa žmogui draugai, o vienišiems ir paguoda. Paguoda taip, bet ji tikrai nepakeičia nesančios žmogaus gyvenime meilės. Meilė visuomet reikalinga [&hellip;]
- [Sekminių netikėtumas](https://homilijos.kristoteka.lt/sekminiu-netiketumas/): Girdime apaštalus kalbant mūsų skirtingomis kalbomis. Tuo stebėjosi Jeruzalės svečiai. Šventoji Dvasia įveikia žmogišką nesusikalbėjimą. Ji įveikia ir vidinę žmogaus netvarką užkalbindama jį netikėčiausiomis progomis. Per Sekmines kalbame apie Bažnyčios gimimą ir jos viešą pasirodymą. Be abejo, pasakojimo apie Sekmines esminis elementas yra netikėtumas. Iš apaštalų tuo metu jau niekas nieko nebesitikėjo. Pasaulio akyse jie buvo nugalėti, nereikšminga grupelė, kurios vadovas nukryžiuotas, o jo kūnas, kaip manė daugelis, dingęs nežinia kur. Valdžiai, padedamai bendradarbių ir išdavikų, dar kartą pavyko įvesti tvarką ir išvengti sukilimo. Situacija grįžo į savo vėžes pasibaigus neramumams, kuriuos pastaruoju metu buvo sukėlęs švenčių niekintojas iš Galilėjos. Nebelikus [&hellip;]
- [Žengimas į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/zengimas-i-dangu/): Dangun žengimo įvaizdis gali padaryti meškos paslaugą krikščionims, besistengiantiems kūniškai įsivaizduoti tai, kas iš tikrųjų yra didžiulis tikėjimo slėpinys. Matas, skirtingai negu Lukas, kalba ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tai neprimena brangaus asmens palydėjimo į oro uostą, kur pakylama nuo žemės. Reikia pasistengti pamiršti visus įvaizdžius ir klausytis Jėzaus: jis anaiptol kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visuresamybę! Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Ši paskutinė Mato Evangelijos pastraipa yra tarsi viso jo pasakojimo raktas. Kiekviename žodyje glūdi prasmė. Vienuolika mokinių. Jų buvo tik vienuolika! Taip mažai tokiai didelei užduočiai. Vienuolika, o ne [&hellip;]
- [Pilypo klausimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pilypo-klausimas/): Šiame Evangelijos skaitinyje randame atsakymą į Pilypo prašymą : „Parodyk mums Tėvą”. Šito nori kiekvienas žmogus. Šiandien to teiraujamasi dar radikaliau: Ar Dievas apskritai egzistuoja? Jeigu Jis egzistuoja – ar galima su Juo bendrauti? Ar galima Dievą bent kiek pažinti? Evangelistas Jonas įdeda į Jėzaus lūpas atsakymą tarsi diptiką dviem lygiagrečiomis dalimis. Dvasios dovana: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją. &lt;&#8230;&gt; a) kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta.”b) o jūs, mokiniai, „ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse”. Jėzaus grįžimas: „Ateisiu pas jus” a) [&hellip;]
- [Kelias pas Tėvą](https://homilijos.kristoteka.lt/kelias-pas-teva/): Tegul neišsigąsta jūsų širdys. Šis Evangelijos skaitinys mus nukelia į Paskutinę vakarienę. Mokinių būrelyje vyrauja tragiška atmosfera – Jėzus paskelbė apie Judo išdavystę, ir šis išėjo į nakties tamsą (Jn 13, 21–30). Vėliau Jėzus sako, jog eisiąs ten, kur jo mokiniai negalėsią sekti (Jn 13, 31–36). Galiausiai Jėzus išpranašauja Petrui, jog šis jo išsižadėsiąs tris kartus tą pačią naktį dar gaidžiams nepragydus (Jn 13, 37–38). Galima suprasti tą baisų nerimą, sugniaužusį mintis ir širdis. Mūsų gyvenime kai kuriais momentais mus taip pat užplūsta siaubingas nerimas. Netikrumai dėl ateities, nepakeliamos negalės, senatvės negalavimai, nepagydomos ligos. Taip pat ir kolektyvinės baimės: nedarbas, smurtas, [&hellip;]
- [Vienintelis ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-ganytojas/): Ketvirtąjį Velykų sekmadienį Bažnyčia kviečia melstis už pašaukimus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. Ant Galilėjos ir Judėjos kalvų visur matome beganančius kaimenes piemenis. Dieną gyvuliai skabo retą augmeniją akmenuotose kalvų atšlaitėse. Naktį daugelis piemenų suvaro savo kaimenes į nemūrytų akmenų aptvarą. Jėzus mums parodo du priešingus veikėjus: piemenį ir vagį. Jie skirtingai patenka į avidę. Vienas perlipa tvorą, o kitas įeina pro vartus. Šiame epizode anaiptol nevaizduojama koks nors idiliškas vaizdelis. Avidė Jėzui nėra rami ir poetiška vieta. Joje reikia gintis nuo plėšikų. Pirmutinis [&hellip;]
- [„Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?”](https://homilijos.kristoteka.lt/argi-musu-sirdys-nebuvo-uzsidegusios/): Kelyje į Emausą Prisikėlusysis tampa Rašto egzegetu, aiškinančiu savo Žodį ir Būtį. Jis nuo pat pradžių yra Žodis, kurio prasmė tik nuo dabar, nuo Prisikėlimo galutinai atsiskleidžia. Čia kalbama apie Mozę, pranašus, kas pasakyta „visuose Raštuose” (Lk 24, 27), o kitoje scenoje Jeruzalėje Jėzus aiškina Vienuolikai, kas parašyta apie Jį „Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse” (Lk 24, 44). Įprastinis tridalis Senojo Testamento knygų suskaidymas – tai perduotojo Žodžio tobulumo nuoroda. Nereikia manyti, kad abiejose scenose vaizduojamas tarsi egzegetinis seminaras; Prisikėlusiojo žodžius galima suprasti kaip esmingą visumą: besiformuojančiai Bažnyčiai tarsi įliejama intuicija, kurios pilnatvė jai tik tolydžio paaiškėja veikiant Sekminių Dvasiai [&hellip;]
- [Jėzus pasirodo bendruomenėje](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-pasirodo-bendruomeneje/): Tos pirmosios savaitės dienos vakare &lt;&#8230;&gt;. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje. Šios dienos Evangelijoje skaitome apie du prisikėlusio Jėzaus pasirodymus, kuriuos skiria aštuonios dienos. Kažkaip spontaniškai esame linkę sutelkti dėmesį į tą antrąjį pasirodymą, skirtą „specialiai Tomui”. Dažnai tapatinamės su juo, tarsi rasdami pasiteisinimą dėl savo tikėjimo trūkumų. Tačiau sąsajos su Tomu neturi trukdyti mums skaityti teksto visumos. Pirmiausia, gyvasis Jėzus neatsitiktinai pasirodo pirmąją savaitės dieną – sekmadienį. Gerai žinome, jog pirmieji krikščionys nesirinkdavo draugėn visomis dienomis. Jie taip pat turėjo savo kasdienį gyvenimą, todėl negalėjo būti visą laiką drauge. Prisikėlęs Jėzus ateina į savaitinį mokinių sambūrį. Klystame [&hellip;]
- [Karalius ant asilaičio](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-ant-asilaicio/): Visi keturi evangelistai pasakoja apie didingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Matas prideda prie įvykio aprašymo keletą svarbių detalių. Jis vienintelis pastebi, kad asilė buvo pririšta drauge su asilaičiu. Asilaičiu bus jojama pirmą kartą, šalia esanti asilė suteikia daugiau saugumo atlikti visiškai naują užduotį naujomis aplinkybėmis. Taip pat vienintelis Matas aprašo sceną, kaip vaikai šaukė šventykloje (21, 15). Šioje scenoje Matas, kaip jam būdinga, pasitelkia Senojo Testamento išmintį. Jis cituoja ištrauką iš pranašo Zacharijo knygos: Didžiai džiūgauk Ziono dukra, garsiai krykštauk dukra, Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, [&hellip;]
- [Lozoriaus kapas](https://homilijos.kristoteka.lt/lozoriaus-kapas/): Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Betanija arabiškai šiandien vadinama „El Azarieh”, tai yra Lozoriaus kaimas. Hebrajiškai „Beithaneiah” reiškia skurdo namai. Alyvų kalno vakarų šlaite, už trijų kilometrų į Rytus nuo Jeruzalės, toje pusėje, iš kur ant Jeruzalės pateka saulė, šio kalno papėdės šešėlyje driekiasi Getsemanės sodas. Betanija – tai šviesos ir bičiulystės oazė. Ten, bičiulių namuose, Jėzus jautėsi laimingas. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!” &lt;&#8230;&gt; Jėzus mylėjo Mortą, [&hellip;]
- [Žinoti ir tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/zinoti-ir-tiketi/): Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Skirtingai nuo kitų stebuklų šį kartą Jėzus neprašomas pagalbos. Jis pats asmeniškai imasi iniciatyvos – Jėzus pamatė. Tai gali tapti paspirtimi mano maldai: Jėzus mato mano išbandymus. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?” Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!” Klausimas, kurį užduoda mokiniai, yra tas pats, ko visais laikais klausiame mes. Blogio akivaizdoje [&hellip;]
- [Apylankomis į tikėjimo kelią](https://homilijos.kristoteka.lt/apylankomis-i-tikejimo-kelia/): Gavėnios ir Velykų laikotarpiu Jono evangelijai, kuri neturi „savo” metų liturginiame ABC cikle, tenka ypatinga vieta. Šiandieniniame skaitinyje ir dviejų tolesnių sekmadienių skaitiniuose pateikiami tarpusavyje susiję ilgi pasakojimai apie samarietę moterį, neregį nuo gimimo ir Lozorių; apimtimi juos pranoksta gal tik šeštojo skyriaus mokymas apie Gyvybės duoną. Visi trys pasakojimai nukreipti į vieną tikslą: tai keliai į tikėjimą Jėzumi. Šią pagrindinę temą šiandieninėje perikopėje lydi keletas šalutinių temų. Moteris. Mokiniai stebėjosi, kad jis „šnekučiuoja su moterimi” (4, 27). Argi tai buvo taip negirdėta? Evangelistas Jonas mini ne tik Jėzaus santykį su Motina, jis pasakoja apie Jėzaus lankymąsi Betanijoje pas Mariją ir [&hellip;]
- [Etapas - taboras](https://homilijos.kristoteka.lt/etapas-taboras/): „Aš buvau visiškas ateistas&#8230; Įėjęs 17 val. 10 min. į Lotynų kvartalo koplyčią ieškoti draugo, išėjau 17 val. 15 min. su kitu, ne šios žemės Draugu. Aš pakliuvau į pasalą, tarsi malonės pasalą, ir išėjau būdamas tikintis katalikas&#8230;”Šitaip kalba Andrė Froissard, Komunistų partijos deputato sūnus, apie savo susitikimą su Viešpačiu. Tačiau po pašaukimo tik prasideda ilgas nuotykis su Dievu. Ne taip lengvai ir greitai pasiekiama Taboro viršūnė, ir pats Taboras tėra etapas kelyje Dievo link. Per šią gavėnią pabandykime susipažinti su kelio etapais, atsižvelgdami į Dievo tautos bei apaštalų patirtį.1-asis etapas: Dievo iniciatyva. Dievas kviečia „Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo [&hellip;]
- [Gundymai ir tikrovė](https://homilijos.kristoteka.lt/gundymai-ir-tikrove/): Kadaise vienas atsiskyrėlis turėjo regėjimą: ant miesto sienos sėdi apsimiegojęs velniūkštis ir žiovauja. Anapus miesto sienos keliolika velnių vaikosi šventąjį dykumos atsiskyrėlį Antaną, stengdamiesi jį nugalėti, tačiau jų pastangos bergždžios. Kokia šios istorijos pamokanti išvada? Miestui, pilnutėliam drungnų krikščionių, pakanka apsimiegojusio velniūkščio, spėjančio visus sukontroliuoti. Kova prasideda tik tuomet, kai krikščionybė išgyvenama rimtai. Tik tuomet prasideda tikrieji sunkumai ir kentėjimai. Todėl, prasidėjus gavėniai, apmąstoma Jėzaus gundymo Evangelija. Tai paraginimas žmonėms, kurių gyvenime už išorinio padorumo slypi neįsisąmoninti gundymai. Ši Evangelija sugriauna miesčioniško teisuoliškumo iliuzijas. Tai labai gluminanti mintis – nejaugi galima pasiduoti tokiems bendriems gundymams? Galbūt ne kartą teisuolio galvoje aidėjo [&hellip;]
- [Naujasis Jėzaus įstatymas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujasis-jezaus-istatymas/): Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais, tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję&#8230;”) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau&#8230;”). Šio sekmadienio skaitinyje pateikiamos keturios antitezės su įžanga, kuri duoda minčiai bendrą kryptį. Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.Jėzus nėra revoliucionierius, norintis viską pakeisti, pradėti iš nieko, tarsi praeitis neegzistavo. Jis nėra konservatorius, nenorintis nieko keisti, tarsi praeityje viskas būtų tobula. Nepamirškime, kad Evangelija pagal Matą buvo skirta krikščionių bendruomenėms Palestinoje ir Sirijoje. Tuo metu ypač aktualūs buvo „evoliucijos” klausimai: ką išlaikyti iš senųjų papročių [&hellip;]
- [Žemės druska – pasaulio šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/zemes-druska-pasaulio-sviesa/): Jūs žemės druska.Žodžius „jūs žemės druska” Jėzus skiria „palaiminimų žmogui” – beturčiui, romiam, nuolankiam, taikdariui, persekiojamam&#8230; Tai labai raiškus ir atviras vaizdinys, imlus daugybei papildomų prasmių. Jėzaus laikais druska būdavo maišoma su trąšomis ir beriama į dirvą, kad būtų geresnis derlius. Šiandien druska vartojama maisto produktams konservuoti: ji sustabdo arba sulėtina produktų gedimą. Tačiau dažniausia druska pagerinamas maisto skonis: be druskos viskas prėska. Kam reikalingas tikėjimas? Kas pasikeis tikint Jėzų ir gyvenant palaiminimais? Jėzus atsako: kad suteiktų gyvenimui skonio! Šiandien žmogus dar labiau negu anksčiau yra paniręs kasdienos banalybėje ir pilkumoje: stereotipiniai gestai, konvejerinis darbas, išbalę veidai dirbtinėje šviesoje, lėkšti pokalbiai, [&hellip;]
- [Palaiminimai](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminimai/): Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną&#8230;Apmąstykime pirmuosius žodžius kaip įžangą į Kalno pamokslą. Matas vaizduoja pradedantį savo viešąją tarnystę Jėzų, apsuptą „mažųjų” žmonių minios. Anksčiau ši minia jau buvo aprašyta: tai visokių ligų bei negalių kamuojami žmonės (plg. Mt 4, 23). Jėzus meilingai žvelgia į suvargusiuosius ir apleistuosius (Mt 9, 36). Šiandien galime įsivaizduoti Jėzaus akis, pilnas užuojautos ašarų dėl visų prislėgtųjų: ligonių, paliegėlių, bedarbių, pašiepiamų moterų, visokiausių vargšų, „muitininkų ir nusidėjėlių”, visų tų ant nevilties slenksčio stovinčių žmonių. Ką gi sako, ką daro Jėzus, išvydęs visa tai? Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas, jis [&hellip;]
- [Pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimas/): Išgirdęs, kad Jonas suimtas&#8230;Paprastai manome, jog mūsų epocha savo smurtu, įkaitų grobimais, žudynėmis, agresijomis yra pati neramiausia iš visų, tačiau Mato evangelija vaizduoja dramatišką Jėzaus gyvenamąjį laikmetį. Būtent tuomet, kai politinis valdovas uždaro į kalėjimą Jėzaus pusbrolį ir šis nebegali toliau pamokslauti, Jėzus imasi&nbsp; darbo. Tam reikia drąsos. Jėzus leidžiasi į pavojingą žygį, taip pat ir jį nuvesiantį į tragišką lemtį. Nusakydamas Jono suėmimą Matas vartoja tą patį žodį, kaip ir aprašydamas Jėzaus kančią: Jonas „buvo išduotas”. Po kelių savaičių Jėzus ištars: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos [&hellip;]
- [Plėšikas išpažįsta karalių](https://homilijos.kristoteka.lt/plesikas-ispazista-karaliu/): Šventė Bažnyčioje buvo įvesta tuomet, kai katalikiškos parapijos Europoje buvo tikrai galingos. Tuo metu pagarbiai žvelgta į Bažnyčios mokymą apie visuomenę, visur dominavo dideli katalikų susivienijimai, sąjungos, bendrijos. Daugeliui tikrai atrodė, kad artinasi Kristaus Karalystė. Svajota netgi apie „Kristų Karalių Karalystėje, kurią sudarytų vien jaunimas”. Tie laikai seniai nuėjo į praeitį, bet šventė liko. Ji turi savo turinį ir prasmę, tačiau bibliškai mąstantys žmonės turi paieškoti naujų jos pagrindų. Beieškančius Lukas atveda po Kryžiumi. Jame juodomis raidėmis ant baltos lentos buvo užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų Karalius” (Jn&nbsp;19, 19). O vis dėlto šis užrašas ilgainiui nevienodai buvo aiškinamas ir nevienodai suprantamas. PILOTAS [&hellip;]
- [Ištverti tikėjime](https://homilijos.kristoteka.lt/istverti-tikejime/): Klausimus apie blogį žmogus tikriausiai sau kėlė per visą savo egzistencijos istoriją. O krikščionybei kartais prikaišiojama, kad ji nenori spręsti blogio problemos pasaulyje, išsisukinėja ir vietoj to siūlo „pigią” paguodą – amžinąjį gyvenimą. Tačiau ir daugeliui krikščionių šie dalykai nėra visiškai aiškūs. Kartais krikščionis pasiduoda pagundai šį pasaulį matyti kaip visiškai blogą ir sugadintą. Pasaulis atrodo kaip kažkas, ką reikėtų kuo greičiau apleisti, į ką nereikėtų kreipti dėmesio laukiant vien tik „ano” pasaulio. Ir priešingai: lygiai taip pat krikščionis gali pasiduoti pagundai žvelgti į blogį tik kaip į neesminį ir laikiną dalyką, ir tuomet viskas jam atrodo nuspalvinta rožinėmis spalvomis. Bet [&hellip;]
- [Penki atsakymai į vieną kvailą klausimą](https://homilijos.kristoteka.lt/penki-atsakymai-i-viena-kvaila-klausima/): Dievas tapo žmogumi. Bet tai nereiškia, kad jis ėmė ir pasidarė „žmogus”. Niekas neegzistuoja kaip kažkoks abstraktas. Yra tik šis konkretus žmogus, su tik jam būdingais individualiais bruožais. Jis konkrečiai čia gyvena, yra konkretus savo laiko žmogus, įaugęs į savo tautos konkrečią kultūrą. Tą patį galima pasakyti ir apie Jėzų, žmogumi tapusį Dievą. Visuomeninės struktūros, kurios anuo metu lėmė vyro ir moters gyvenimą kartu, be abejonės, buvo patriarchalinės. Reikės daugelio metų, kol, veikiamos krikščionybės jos ims keistis. Ir šios dienos Evangelijos skaitinyje neginčijamai vyrauja patriarchalinis Jėzus, kurio niekas – net pats Jėzus – nekvestionuoja. Todėl visiškai blaivia galva galime priimti, kad [&hellip;]
- [Laimės paradoksas](https://homilijos.kristoteka.lt/laimes-paradoksas/): Jėzų supa minia, kurios viduryje – jo mokinių būrys. Jėzus užlipa ant kalno, atsisėda ir kalba. Pasigirsta griežti ir kartu švelnūs žodžiai – palaiminimai. Jėzus užbaigia: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. Šiais žodžiais apibūdinama Visų šventųjų šventės atmosfera. Tai džiaugsmas ir atlygis visiems išgirdusiems palaiminimus ir įtikėjusiems jais. Ši šventė žymi Jėzaus darbų sėkmę. Džiaukimės, nes viskas pavyko, daugybė tikinčiųjų yra Viešpaties džiaugsme. Per visus liturginius metus išgyvendami Kristaus slėpinius, mes pamažu suvokiame, kaip jo asmuo veikia žmonių istoriją. Šiandien mes mėgaujamės Viešpaties veiklos veiksmingumu. Visų šventųjų šventė apima visus – nuo žymiausių iki pačių kukliausių [&hellip;]
- [Dievo teismo viltingai belaukiant](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-teismo-viltingai-belaukiant/): Dalyvaudami Bažnyčios gyvenime dažnai išgirstame žodį psalmė ir nebesuprantame šio žodžio prasmės. Psalmės &#8211; tai Senojo Testamento maldos, kuriomis jau prieš tris ar net keturis tūkstančius metų žmonės garbino, prašė, atsiprašė ir dėkojo Dievui už patirtas malones. Psalmės nebūdavo kaip nors mechaniškai kuriamos, bet tiesiog išaugdavo iš žmogaus su Dievu bendravimo patirties. Dažnai žmogus jausdavosi neteisingai kitų kaltinamas ir savo bylą pristatydavo Dievo akivaizdoje, maldaudamas būti jo teisėju: „Teisk mane, VIEŠPATIE, pagal mano teisumą, žiūrėdamas mano nekaltumo&#8221; (Ps 7, 9). Siracido knygos skaitinys atsiliepia į nekaltojo šauksmą ir pristato mums Dievą kaip teisėją, tačiau visiškai ne taip, kaip mes tai įsivaizduojame. Išgirdę [&hellip;]
- [Toks jau yra mūsų Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/toks-jau-yra-musu-dievas/): „Kad, ko gero, ji neateitų ir manęs neapkultų.&#8221; Kas? Ta našlė? Ji &#8211; teisėją? Tiesiog liaudiško sąmojo kupinas, atrodo, šis mūsų Evangelijos skirsnelis. Jėzus nevengia tokių liaudiškų, kartais ir šiurkštokų posakių. Jėzus nebijo įžeisti pamaldžiųjų, sakydamas, kad išrinktieji įkyriai šaukiasi Dievo per dienas ir naktis. Jėzus nė kiek nesivaržydamas persako ir apie save priešininkų sakomus žodžius: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis&#8221; (Mt&nbsp;11, 19). O ta našlė vis eina ir eina, užsispyrusi prašo tą išpuikusį diktatoriuką apginti ją nuo skriaudiko (3). Jėzus pavartoja visus liaudiškos išminties niuansus. Jis yra tikras pamokslininkas. Prasminis šios parabolės minties smaigalys labai aiškus: [&hellip;]
- [Dėkingumo pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/dekingumo-pamoka/): Pasiklausius šios dienos perikopės, nekyla kitų minčių kaip tik apie dėkingumą. „Kur dar devyni?&#8221; Jėzus peikia tų devynių iš dešimties pasveikusių nedėkingumą ir pagiria vienintelį samarietį, žydų laikomą eretiku, kuris grįžo padėkoti. Be abejonės, gydydamas ligonius, Jėzus nepaisė konfesinių skirtumų. Ir mūsų diakonija neturėtų to daryti. Dėkingumas yra pirmoji, visų bendrai pripažįstama dorybė, kuria beveik remiasi visa visuomeninė tvarka. Bet tikinčio žmogaus dėkingumas yra šiek tiek kitoks: jis yra dvipakopis. Pirmasis adresatas, kuriam padėkojama, yra konkretus, kartu su mumis šioje žemėje gyvenantis geradarys, mūsų istorijoje – Jėzus, savo žodžiu išgydęs dešimtį raupsuotųjų. Todėl ir grįžo dėkingasis samarietis, „dėkodamas parpuolė Jėzui po [&hellip;]
- [Ir Pusdievis, ir niekas](https://homilijos.kristoteka.lt/ir-pusdievis-ir-niekas/): Šios dienos Evangelijos skaitinys atskleidžia dvi skirtingas Jėzaus mokinio puses, nutolusias viena nuo kitos kaip dangus nuo žemės. Pirmojoje skaitinio dalyje Jėzaus mokinys yra nelyginant pusdievis, galįs atlikti tiktai Dievui įmanomus darbus; antrojoje jis – samdinys, niekuomet nesijaučiąs pakankamai padaręs savo ponui ir galiausiai pareiškiąs, kad jis yra niekas. Jėzaus mokinys turi išsitekti tarp šių kraštutinumų, teisingiau: jis turi stengtis juos suglaudinti. Pasakojimas prasideda apaštalų prašymu: „Sustiprink mūsų tikėjimą!&#8221; Koks tikėjimas čia turimas galvoje? Tikriausiai ne tie keli įsakmūs teiginiai, surašyti „Tikiu į Dievą&#8221; maldoje, o tikėjimas, kuris daro stebuklus. Nikodemas sako apie Jėzų: „Niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu [&hellip;]
- [Laikas susikrauti lagaminus...](https://homilijos.kristoteka.lt/laikas-susikrauti-lagaminus/): &#8230;Ir taip ateina laikas susikrauti lagaminus. Nebelieka laiko blaškymuisi ar klaidų taisymui. Turima omenyje, ne banalios kasdienės klaidos ar dėmesio stoka. Neapsakomas vargas, nuostolis – nes visas gyvenimas buvo ne kas kita, o išsiblaškymas be tikslo, be vertybių skalės. Toks gyvenimas yra neautentiška egzistencija. Apie du tokius tipiškus atvejus ir kalbama šio sekmadienio Dievo žodžio liturgijoje: pranašo Amoso įspėjimuose ir Evangelijoje pateikiamame Jėzaus palyginime apie turtuolį. Piemuo iš Tekoa praveria Samarijos rūmų šydą ir aprašo tipiškas sotaus, saldaus gyvenimo, lėbavimų scenas. Gana nuobodus beprasmės egzistencijos paveikslas su besaike gerove, su greitai užmirštamomis linksmybėmis. Suprantamas Amoso, kaip ir kitų pranašų, nepasitenkinimas, nes [&hellip;]
- [Tarnauti Dievui – ar mamonai](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnauti-dievui-ar-mamonai/): Pranašas Amosas buvo didysis teisingumo šauklys, gynęs Dievo įsteigtą ir Sandora įtvirtintą dorovinę tvarką. Jis pliekė karštligiško turtėjimo epochoje (Jeroboamo II karalystės laikotarpiu, 783 – 743 m. prieš Kristų) įsigaliojusias negeroves. Jo akis badė socialinio nuosmukio požymiai. Turtai, suplaukę į nedaugelio tautos vadovų rankas, buvo jų korupcijos priežastis; vargšų išnaudojimas tapo įprastas dalykas; ištobulintos tautinės religijos apeigos teikė patogų prieglobstį ir leido jausti teisuolišką pasitenkinimą savimi. Pranašas ėmėsi griauti šį pavojingą pasitenkinimą. Amosas nešneka mįslėmis ar užuominomis; jo kalba neklaidina ir nesiekia kompromisų. Jis ugningai smerkia vargšų priespaudą, jų apgavystę, taip pat ir pagedusią teisinę sistemą, nebeteikiančią jokios vilties pasiekti teisingumo [&hellip;]
- [Jėzus ieško tavęs](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-iesko-taves/): Pasitaiko, kad kunigui skaitant gražiausią Evangeliją, pavyzdžiui, kad ir šiandien, kaip Jėzus tartum geriausias piemuo ieško paklydusių avių, džiaugiasi nusidėjėlio sugrįžimu, klausytojai sau ramiausiai snaudžia. Evangelija jau dešimtis kartų girdėta, ir iš pirmųjų žodžių aišku, apie ką bus kalbama, todėl be jokio susidomėjimo klausomasi arba svajojama. Nors Evangelija jau daugel kartų girdėta, tačiau vargu ar bent kartą ji suprasta ir pritaikyta. Žiūrėk, ką tik girdėję šią Evangeliją kartoja seną giesmę: “Dievas žmogų užmiršo, nebesirūpina&#8230;”, o ką tik klausėsi, kad Jėzus mumis rūpinasi labiau nei geras piemuo savo avimis. Dėl vieno nusidėjėlio, kuriam net ir blogo linkime, Dievas sielvartauja ir ieško būdų, [&hellip;]
- [Saikingai ar be saiko?](https://homilijos.kristoteka.lt/saikingai-ar-be-saiko/): Kas galėtų nepritarti Jėzui, klausydamas dviejų pavyzdžių “iš gyvenimo”? Vienas paimtas iš privataus tvarkymosi ūkyje, kitas užgriebia platesnius politinius horizontus. Žmogus, norėdamas pasistatyti namą, pirma susiskaičiuoja turimas lėšas, apsvarsto galimybes, numato, kiek kas kainuos. Atsisėdęs skaičiuoja išlaidas, “kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti” (28). Kas veržiasi į didžiąją politiką ir nori pradėti karą, pirmiausia labai rimtai apsvarsto, kiek jis turi kareivių ir kiek jų turi priešininkas, kaip jie ginkluoti – ir vieni, ir kiti. Be to, kad kariuomenė galėtų stoti į kovą, nepakanka vien ginklų. Labai svarbu ir medžiagiškai ją aprūpinti. Taigi jis “pirmiau atsisėda ir svarsto&#8230;” Ir tik po [&hellip;]
- [Išaukštinimas per nusižeminimą](https://homilijos.kristoteka.lt/isaukstinimas-per-nusizeminima/): Vienas fariziejus iškelia vaišes. Į jas pakviestas Jėzus stebi, kaip renkasi iškilmingi svečiai: fariziejai, sadukiejai, Rašto žinovai. Įėję renkasi garbingesnes vietas, nes kiekvienas save laiko geresniu už kitus. Geresnės vietos jau užimtos, o čia dar ateina labai garbingų svečių. Tuomet šeimininkui daug keblumų, nes jis bijo įžeisti naują svečią ar pažeminti ne garbingoje vietoje atsisėdusįjį. Jėzus žiūri ir šypsosi. Kiek žmonės vargsta dėl nereikalingos ambicijos. Tiesa, šių aklų pasipūtėlių neišmokysi, kaip elgtis, jie tik įsižeis ir užpyks, nes išpuikėlio ligai nėra jokio vaisto: “į jį jau blogybė šaknis susileido” (Sir&nbsp;3, 30). Jėzus, žinodamas, kad jo žodžiai bus užrašyti Evangelijoje, pasako palyginimą: [&hellip;]
- [Laimė būti viduje](https://homilijos.kristoteka.lt/laime-buti-viduje/): &#8222;Būti išgelbėtam&#8221; biblinėje kalboje reiškia &#8222;patekti į dangų&#8221;. Priešingi savo prasme posakiai būtų: &#8222;nebūti išgelbėtam&#8221; arba &#8222;netekti dangaus&#8221;. Tačiau tai visiškai nėra tas pats kaip &#8222;patekti į pragarą&#8221;. Šiandieniniame Evangelijos skaitinyje operuojama priešprieša – &#8222;būti lauke&#8221; ir &#8222;būti viduje&#8221;. Reikia iš visų jėgų stengtis &#8222;patekti į vidų&#8221; net ir tuomet, kai durys užrakintos ir kai &#8222;daugelis bandys įeiti, bet neįstengs&#8221; (24). Tuo pačiu įvaizdžiu baigiasi ir Jėzaus kalno pamokslas: &#8222;Įeikite pro ankštus vartus &lt;&#8230;&gt;, nes ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda&#8221; (Mt&nbsp;7, 13 ir t.). Laimė būti viduje aprašoma kaip &#8222;sėdėjimas už stalo Dievo karalystėje&#8221;. Akivaizdu, [&hellip;]
- [Tikėjimo rungtynės](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-rungtynes/): Pirmajame skaitinyje Jeremijo kentėjimai aprašomi taip realistiškai, jog primena Jėzaus kančios aprašymą. Čia nevyksta jokių stebuklų, pagalbon neateina angelų legionai. Jeremijas bejėgis, apleistas, atiduotas į priešų rankas. Savo persekiotojams jis nedaro jokio įspūdžio. Nenuostabu, kad krikščionys įžvelgė jame Kristaus provaizdį. 38-ajame skyriuje skaitome, kad Jeremijas buvo atvestas tautos didikų akivaizdon ir apkaltintas išdavyste. Tai vyko babiloniečių apgulties metais – 587-aisiais metais Jeruzalė buvo paimta. Galima įsivaizduoti įkaitusią to meto atmosferą. Kunigaikščiai pareikalavo Jeremiją nužudyti. Kadangi karalius Cidkijas neišdrįso jiems pasipriešinti, Jeremijas buvo įmestas į šulinį. Vieno dvariškio – Ebed Melecho – jis buvo išgelbėtas. Karalius Cidkijas pasiuntė atvesti pranašą Jeremiją ir [&hellip;]
- [Nuolankioji ir šlovingoji](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolankioji-ir-slovingoji/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp; &nbsp; &#8222;Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas &lt;&#8230;&gt; (Apr&nbsp;12, 1–17). Šis tekstas iš paskutinės Biblijos knygos yra tarsi santrauka viso, kas parašyta apie Mariją Šventajame Rašte. Čia dar kartą pateikiamas didingas &#8222;moters&#8221;, gyvybę duodančios motinos, naujosios Ievos paveikslas. Ji vaizduojama kaip pranašų ir apaštalų karalienė, intensyviai išgyvenanti drauge su Dievo tauta jos džiaugsmus, viltį, bet taip pat ir baimę. Ji yra pranašiškas ženklas, visos išganymo istorijos supratimo raktas. Šis tekstas pasakoja tiek apie Mariją kaip Jėzaus motiną, tiek ir apie Bažnyčią, kurios provaizdis Marija yra. Be [&hellip;]
- [Antroji nakties sargyba](https://homilijos.kristoteka.lt/antroji-nakties-sargyba/): Po Jėzaus įžengimo į dangų, kai Lukas rašė savo Evangeliją, jaunoji Bažnyčia sprendė vis naujas ir gana sudėtingas problemas. Kai kur imta blaiviau žiūrėti į greitai lauktą antrąjį Kristaus atėjimą. Izraelis, kaip tauta, neatsivertė. Užtat misijos pagonių pasaulyje buvo sėkmingos. Visur kūrėsi naujos bendruomenės, bet tai dar nebuvo pasaulinio masto judėjimas. Krikščionys santykinai sudarė tik nedidelę imperijos gyventojų dalį. Ir tąsyk, kaip ir dabar, buvo reikalingas padrąsinantis paguodos žodis: &#8222;Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!&#8221; Be to, ir nebuvo taip žadėta, kad pasaulis greit bus jūsų, o tik sakoma, jog jūs privalote būti žemės druska, pasaulio šviesa ir [&hellip;]
- [Tušti planai](https://homilijos.kristoteka.lt/tusti-planai/): Koheleto knyga toliau rutulioja Jobo knygoje pradėtą atpildo temą. Mokymas apie atpildą pačia paprasčiausia forma reiškia, jog geriesiems turi būti atlyginta, o blogieji nubausti&nbsp;šiame gyvenime.&nbsp;Negana to, tarp kančios ir nuodėmės yra tiesioginis ryšys: jei žmogus kenčia, vadinasi, jis yra nusidėjėlis. Jobas parodė, jog kentėjimas nebūtinai suponuoja kenčiančiojo kaltę. Kentėjimai gali visiškai nepriklausyti nuo kaltės. Tačiau kaip tokiu atveju su atlygiu už teisingą ir dorybingą gyvenimą? Būtent tai ir yra antroji paveikslo pusė, ir čia Koheletas kelia klausimą. Jis pastebi, jog žmogus, netgi teisusis, turėdamas visa, ko geidžia širdis, nėra patenkintas. Koheletas atsisako mechaniško Apvaizdos įvaizdžio. Jo manymu, Dievas nėra griežtas buhalteris, [&hellip;]
- [Viešpatie, išmokyk mus melstis](https://homilijos.kristoteka.lt/viespatie-ismokyk-mus-melstis/): &#8222;Viešpatie, išmokyk mus melstis&#8221;. Be jokios abejonės mokinius žavėjo Jėzaus malda, kaip ir visas jo gyvenimas. Todėl jie prašo savo Mokytojo, kad ir juos išmokytų kreiptis į Dievą. Šitai visada traukė žmogų ir jis visais laikais ieškojo pagalbos ir dvasios vadovų. Vienas iš jų ir buvo Jonas Krikštytojas, kvietęs išrinktąją tautą į atgailą ir raginęs visa širdimi atsigręžti į Viešpatį. Jėzus geranoriškai atsiliepia į Viešpaties prašymą: &#8222;Kai melsitės sakykite: &#8222;Tėve, teesie šventas tavo vardas&#8230;&#8221; Taigi moko taip gerai žinomos &#8222;Tėve mūsų&#8221; maldos, tikrai gražiausios ir dažnai mūsų lūpose skambančios. Ar nuo dabar belieka tik kartoti Jėzaus žodžius? Argi melstis – tai [&hellip;]
- [Tik patarnauti ar tarnauti?](https://homilijos.kristoteka.lt/tik-patarnauti-ar-tarnauti/): Šio sekmadienio skaitiniai pateikia mums du labai įdomius ir net, atrodytų, vienas kitam prieštaraujančius pasakojimus apie vaišingumą. Viešpats (Jahvė) atėjo pas Abraomą trijų pakeleivingų vyrų pavidalu, o tas labai svetingai juos sutiko: padavė vandens kojoms nusiplauti, atnešė užkąsti ir tiesiog šokte šokinėjo apie savo garbingus svečius, o tiksliau – svečią (Viešpatį). Šis Abraomo svetingumas neliko nepastebėtas ir neapdovanotas, nes Viešpats pažadėjo Abraomui palikuonį – sūnų. Kiek kitokia nuotaika Evangelijos pasakojime: Morta kaip ir Abraomas patarnauja, bet nesulaukia iš Jėzaus pelnytos pagarbos ir pelnyto dėkingumo žodžių. O štai darbščiosios Mortos sesuo Marija visą laiką tik sėdėjo prie Jėzaus kojų ir klausėsi jo [&hellip;]
- [Mokytis būti artimu](https://homilijos.kristoteka.lt/mokytis-buti-artimu/): Kalbinęs Jėzų tikrai buvo išsilavinęs ir pažangus žydų teologas, uoliai studijavęs drauge su kitais Įstatymo žinovais. Tarp kitų dalykų buvo nebeaprėpiama gausybė įvairiausių atskirų priesakų, kurių ne tik įvykdyti, bet ir prisiminti buvo neįmanoma. Toje žmonių grupėje, kur jis mokėsi, buvo mėginta visus tuos priesakus nustumti į šalį, pareiškus, kad visa dorovė koncentruojasi ties vienu, būtent meilės įstatymu. Tą pačią mokyklą išėjęs Paulius taip apibendrino savo mokslą: &#8222;Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį&#8221; (Gal&nbsp;5, 14; plg.&nbsp;Mt&nbsp;22, 39). Visi sutarė ir dėl to, kad įsakymų laikymasis turi būti sudvasintas; visa žmogaus dorovė turi plaukti iš širdies, [&hellip;]
- [Kur pjūties šeimininkas?](https://homilijos.kristoteka.lt/kur-pjuties-seimininkas/): &#8222;Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką&#8230;&#8221; Tai labiausiai žinoma ir dažniausiai cituojama mūsų perikopės eilutė. Beveik pažodžiui atpasakotą ją randame ir Evangelijoje pagal Matą (9, 37 ir t.) Beje, Luko Evangelijoje ji atrodo lyg įterptas svetimkūnis, o Matas ją pateikia labai motyvuotai: &#8222;Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens&#8221; (Mt 9, 36). Apmąstydami šį paveikslą ir Matui galėtume prikišti akcentų sukeitimą. Po avių be piemens seka subrendusių javų laukas be darbininkų. Bet kaip tik dėl to, kad piešiamam paveikslui trūksta konteksto, jis savaime įgyja visuminį vaizdą ir tampa skelbimo dalimi. Kartais [&hellip;]
- [Be antenos ir neužmušamas](https://homilijos.kristoteka.lt/be-antenos-ir-neuzmusamas/): Autorius: MONS. J. KAUNECKAS&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Ištraukite iš televizoriaus anteną, ką bematysite? O juk daug žmonių gyvena tarsi be antenos esminiams gyvenimo dalykams… Prieš kiek laiko lankiau ligoninėje 21 metų jaunuolį kataliką. Jo būklė po avarijos buvo labai sunki. Žinojau, ir jis pats sakė: nebedaug liko gyventi. Padariau viską, ragindamas jį priimti sakramentus. Ne! Kukliai pasiūliau nors kartu pasimelsti. Ne! – &#8222;Nors paklausykite mano maldos…&#8221; O jis: &#8222;Kunige, geriau paduokit man cigaretę&#8221;. Mat jis negalėjo pajudinti rankų. Turėjau įstatyti į lūpas, uždegti… Visa, ką kalbėjau, jam buvo tarsi svetima, visiškai nesuprantama, nubėgo kaip vanduo nuo žąsies. Jaunuolis neturėjo antenos amžiniesiems dalykams. Rytą jis [&hellip;]
- [Fanatikas mokytojas, fanatikai mokiniai](https://homilijos.kristoteka.lt/fanatikas-mokytojas-fanatikai-mokiniai/): Reikėtų stebėtis, kodėl klausytojai, visi kaip susitarę, nebėga iš bažnyčios, išgirdę šios dienos Evangelijos žodžius: Kristaus mokiniui neleidžiama pirmiau palaidoti savo tėvą ir tik tuomet sekti Jį. Jeigu žmogus nori būti Jėzaus mokinys, jis privalo palikti šeimą, netgi netaręs atsisveikinimo žodžio. Reikia atminti dar ir tai, kad šie žodžiai buvo sakomi gilų šeimos jausmą turintiems žmonėms. O ir dabar ne vienas besiklausantis šio pamokslo mintyse patars man: &#8222;Kunigėli, įpilk daugiau vandens į savo gėrimą, nes normaliam žmogui neįmanoma jo gerti. Pagaliau ir tamsta, kunige, vargu bau ar būtum toks radikalus&#8230;&#8221; Kaip suderinti šios dienos perikopę su mūsų nenoru būti tokiems radikaliems? [&hellip;]
- [Žaizdos](https://homilijos.kristoteka.lt/zaizdos/): Mes norime būti labai stiprūs, nesužeidžiami. Tai be galo sena žmonijos svajonė. Sakmės, mitai, legendos ir Šventasis Raštas kalba apie tai. Nibelungų giesmėje didvyris Zygfridas nužudo drakoną ir išsimaudo jo kraujyje, kad taptų nesužeidžiamas. Bet jam maudantis liepos lapas prilimpa prie peties. Taip ir lieka pažeidžiama vieta. Arba Achilas – Trojos didvyris ir dievas graikų legendoje. Jo motina Tetidė, norėdama padaryti sūnų nesužeidžiamą, maudo jį Hefaisto ugnyje ir Sticho vandenyse, laikydama už kulnelio. Taip ir lieka pažeidžiama vieta – Achilo kulnas. Panašus Samsonas Senajame Testamente. Jo pažeidžiama vieta – plaukai. Filmai, teatrai, literatūra – pilni neužmušamų herojų. Žmones traukte traukia tokie [&hellip;]
- [Kristaus kūnas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kunas/): Kosminė ostija Įsivaizduokime, kad mažutė balta ostija, padėta ant patenos Mišių aukai, auga ir didėja. Ji plečiasi iki visatos ribų. Jos skaidrus baltumas viską apgaubia, tačiau nepanaikina tų dalykų bruožų. Galiausiai visa visata atrodo kaip didžiulė ostija. Pasaulis ant visatos altoriaus aukojamas Kūrėjui. Ar vaizduotė ne per daug įsisiūbavo? Tokiai galvosenai rastume bendramintį – didįjį Teilhardą de Chardiną. Jis tikėjo Eucharistijos plitimu. Eucharistijos slėpinyje esantis Kristus plinta į begalybę. Per savo meilę ir veiksmingą buvimą Eucharistijoje Kristus sutelkia vienijančią galią, palaikančią visatos vienybę.&nbsp; Pauliaus mintis Nuostabus panašumas sieja apaštalo Pauliaus ir Teilhardo de Chardino mintį. Juos vienija kosminio Kristaus idėja. Tiesa, [&hellip;]
- [Trejybės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-slepinys/): Bene dažniausiai vartojami katechetiniai simboliai, kuriais norima išreikšti Švč. Trejybę, yra trilapis dobilas ar lygiakraštis trikampis. Jais norima pailiustruoti tiesą, kad Dievas yra tuo pačiu metu Trejybė ir Vienybė. Tačiau jie nėra bibliniai. Visi simboliai, kuriais norima atvaizduoti Trejybę, turi bendrą bruožą: jais siekiama parodyti, kad trejybiškumas neprieštarauja vienybei. Tačiau nė vienas simbolis negali visapusiškai perteikti Dievo slėpinio.&nbsp; Tikėjimo pagrindas Iš visų mūsų tikėjimo slėpinių Švč. Trejybė yra pats giliausias ir turtingiausias. Mes niekuomet nebūtume šio slėpinio pažinę, jei jis nebūtų mums apreikštas. Senajame Testamente apie jį aiškiai nekalbama. Išganymo istorijoje mums pirmiausia buvo apreikštas Dievas Tėvas, po to Sūnus, o [&hellip;]
- [Tylus ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/tylus-zenklas/): Sekminių išvakarėse mums pateikiami pasirinktinai penki skaitiniai ir viena Evangelijos ištrauka. Išvakarių Evangelijoje (Jn&nbsp;7, 37–39) yra Dvasios atsiuntimo pažadas. Vaizdžiausiai Sekminių įvykis aprašomas Apaštalų darbuose (2, 1–11), kur Lukas pasakoja apie ūžesį, ugnies liežuvius ir kalbų dovaną. Ar šis Šventosios Dvasios išliejimo atpasakojimas neprieštarauja šiandieniniam Evangelijos skaitiniui? Ne, Dvasios išliejimą lydi ne vien šios apraiškos. Iš Apaštalų darbų sužinome, kad Dvasia išliejama vis iš naujo (4, 31; 8, 17 ir t.; 10, 44; 19, 6). Ne visuomet tai būna kaip regimas ar girdimas ženklas. Šios dienos Evangelijoje (Jn&nbsp;20, 19–23) Dvasios išliejimą lydi ypač tylus ir regimai neišsiskiriantis ženklas. Šiuo požiūriu tai [&hellip;]
- [Liudijimas – išbandymas](https://homilijos.kristoteka.lt/liudijimas-isbandymas/): Luji Evely (Louis Evely) žodžiais tariant, Kristaus Dangun Žengimas labiausiai išryškina mūsų tikėjimo kokybę. Bepigu tikėti, kai esi šalia Jėzaus, matai Jo ženklus, jauti Jo veikimą. Kur kas sunkiau, kai viso to nebėra. Mūsų laikais, galima sakyti, labiausia išryškėja Jėzaus pasitraukimas iš žemės, Jo juntamas nebebuvimas su mumis. Pasaulis vis labiau remiasi materialiomis, o ne dvasinėmis jėgomis. Betgi Jis, žengdamas į dangų, liepia visiems laikams būti Jo galybės liudytojais, lig pat žemės pakraščių (plg.&nbsp;Apd&nbsp;1, 8). Taigi be jokių išimčių! Liudijimas krizinėmis situacijomis ir kasdienybėje – tai tikrasis mūsų tikėjimo išbandymas! Bretanijos Saint Jacut – žvejų kaimelis vandenyno nerijoje. Kartą kyla tokia [&hellip;]
- [„Vėl grįšiu pas jus!“](https://homilijos.kristoteka.lt/vel-grisiu-pas-jus/): Kaip ir praėjusį sekmadienį, šiandien girdime Jėzaus žodžius, pasakytus Paskutinės Vakarienės metu. Tai bene reikšmingiausi ir brangiausi Jėzaus pasakyti žodžiai. Reikia pripažinti, jog bendras įspūdis, juos išklausius, gana netikras. Mus kiek glumina tai, jog nesilaikoma mums įprastos loginės pasakojimo sekos. Atrodo, kad Viešpats skuba nuo vienos temos prie kitos, o šių minčių niekas tiksliai nesusieja. Vis dėlto kiekvienas sakinys yra svarbus ir vertas gilesnio išplėtojimo. Pirmiausia norime suprasti ryšį tarp Žodžio, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Atrodo, jog Evangelijoje tuo pat metu kalbama apie vieną ir apie keturias skirtingas tikroves. Tokia galėjo būti ir Viešpaties valia: pasakojimas sukonstruotas taip, jog jo prasmė [&hellip;]
- [Visa nauja](https://homilijos.kristoteka.lt/visa-nauja/): Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis &#8222;naujas&#8221;. Jonas kalba apie &#8222;naują dangų ir naują žemę&#8221;, regi &#8222;naująją Jeruzalę&#8221;, o Kristus skelbia &#8222;naują įsakymą&#8221;. Būtent Velykų paslapties šviesoje žodis &#8222;naujas&#8221; atskleidžia savo esmę ir svarbą krikščionio gyvenime. Visokio naujumo šaltinis yra Kristaus prisikėlimas; šis naujas įvykis leidžia viskam atsinaujinti. Per Jėzaus prisikėlimą ir mes įžengėme į naują gyvenimą. Kuo visa tai paremta? Vėl prisiminkime Evangeliją. Išganytojas sako: &#8222;Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. &lt;&#8230;&gt; Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte&#8221; (Jn&nbsp;13, 33–34). Naujumas glūdi meilėje! Tačiau kodėl Jėzus pavadino tai nauju įsakymu, [&hellip;]
- [Per motiną Mariją – artyn prie išganytojo Kristaus](https://homilijos.kristoteka.lt/per-motina-marija-artyn-prie-isganytojo-kristaus/): Šią Motinos bei maldų už dvasininkus ir pašaukimus dieną Evangelija mums pateikia ištrauką, kurioje Viešpats Jėzus vaizduojamas kaip gerasis Ganytojas, besirūpinantis savo avelių amžinuoju likimu. Įsidėmėtina, jog pirmieji Kristaus žodžiai pabrėžia išskirtinį tikinčiųjų priklausomumo Išganytojui būdingą bruožą: žmonės, kurie klauso Jėzaus balso, yra jo avidės avys ir tikri jo sekėjai. Šiame kontekste žodis &#8222;klauso&#8221; turi labai svarbią reikšmę. Tai ne vien pastačius ausis klausyti maloningų Dievo Sūnaus žodžių. Nors Viešpaties kalbos įdėmus klausymas yra pirmoji dvasinio gyvenimo pakopa, tačiau &#8222;jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, [&hellip;]
- [Tai – Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/tai-viespats/): Iki Sekminių kiekvieną sekmadienį skambės liturginiai skaitiniai iš Jono evangelijos. Šiandien 21 skyriuje kalba jau nebe evangelistas Jonas, bet vienas iš jo mokinių. Tai savotiškas&nbsp;post scriptum&nbsp;Jono evangelijai. Kas buvo tasai mokinys? Iš minčių dėstymo galima numanyti, kad tai ne koks įžvalgus dogmų sergėtojas, o veikiau sielovadininkas, turintis aiškią katecheto gyslelę. Tai įrodo daugybė trumpų tiesioginės kalbos sakinių, kurie gali labai įtaigiai byloti kiekvienam vaikui. &#8222;Einu žvejoti.– Ir mes einame su tavimi.– Vaikeliai, ar neturite ko valgyti? – Ne. – Juk tai Viešpats. – Atneškite ką tik pagautų žuvų.– Eikite šen pusryčių!– Kas tu esi?– Simonai, ar myli mane? – Ganyk mano [&hellip;]
- ["Mes matėme Viešpatį"](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-mateme-viespati/): Šiuolaikiniai žmonės, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį, mėgstame didžiuotis įvairiose srityse didesniu gamtos procesų vyksmo, kūrybinių galių vystymosi, pereinant vis naujus pažinimo labirintus, supratimu. Esame racionalūs ir kritiški, vadovaujamės naujausiu mokslo žodžiu. Žvelgdami į praeitį, dažnai ją pamirštame arba nuvertiname. Mes nesame tamsūs ir naivūs, kaip senesnių laikų žmonės, kurie tikėjo velniais, raganomis, vaiduokliais ir stebuklais. Kyla klausimas: iš kur mes semiamės dvasinės patirties ir išminties? Kas atskleidžia mūsų sielose tikėjimo gyvumą ir Dieviškosios šviesos spinduliavimą? Pagaliau, kaip galėtume pasiekti savo galutinį tikslą – amžinąją laimę? Šiuos visus klausimus mums lengvai padeda išspręsti praeitis, kupina dvasinės patirties ir išminties. Nors ir anksčiau, [&hellip;]
- [Matyti ir tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/matyti-ir-tiketi/): A. de Sent-Egziuperi &#8222;Mažajame Prince&#8221; lapė patiki Mažajam Princui paslaptį: &#8222;Gerai matyti galima tik širdimi. Esminiai dalykai nematomi akimis&#8221;. Mažasis Princas pakartojo šį sakinį, kad geriau įsimintų. Mes taip pat pritartumėm šiam teiginiui, nereikalaudami tam kokio nors griežto pagrindimo. Šį teiginį paprasčiausiai patvirtina gyvenimo patyrimas. Jeigu kas nors reikalautų patvirtinti šią tiesą, tai reikštų, kad jis tiesiog nesuprato jos – ir veikiausiai nebesupras. Dauguma gyvenimo patyrimų yra taip pat ir mūsų tikėjimo patyrimai. Negana to, tikėjime šie patyrimai susiję su tikėjimo apsisprendimu. Tai rodo šiandieninė Evangelija. &#8222;Mažajame Prince&#8221; įvardijamas &#8222;matymas širdimi&#8221; gali padėti suvokti &#8222;matymą tikėjimu&#8221;. Marija Magdalietė viena išsiruošia prie [&hellip;]
- [Jėzus, kryžius ir mes](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-kryzius-ir-mes/): Dramatiška Viešpaties Jėzaus Kristaus Verbų kančios istorija. Kiekvieną kartą, kai ją apmąstome, ji suteikia naujų įžvalgų, padedančių mums stebėti save Dievo šviesoje ir pripažinti, jog kartais ir mūsų pačių mintys, žodžiai ir poelgiai tam tikru požiūriu yra panašūs į Išganytojo kankintojų veiksmus. Vienašališka nuomonė, esą tik Jėzaus persekiotojai, kaip antai fariziejai, Erodas, Pilotas ir kiti jų parankiniai, yra didieji Kristaus mirties kaltininkai, nėra teisinga. Viešpats Jėzus, įžengdamas ant asilaičio į Jeruzalę, savo kukliu ir nuolankiu elgesiu paliudijo ne tik žydų sveikintojų, kurie Jėzų sutiko žodžiais: &#8222;Osana Dovydo Sūnui&#8221;, o paskui rėkė: &#8222;Ant kryžiaus jį&#8221;, širdžių susiskaldymą, bet taip pat ir mūsų, [&hellip;]
- [Viešpaties žodžiai smėlyje](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-zodziai-smelyje/): Mūsų gavėnia ritasi į pabaigą. Nemažai prisiklausėme šventų, pakilių žodžių apie atgailą, atsivertimą, Dievo gailestingumą ir meilę. Vieni mūsų sąžiningai laikėmės pasninko dienų, stengėmės pažaboti savo užgaidas, dažniau užsukdavome į bažnyčią ar sukalbėdavome papildomą maldelę. Kiti paprasčiausiai gyvenome kaip gyvenę, negalėdami užčiuopti savyje gavėnios pulso, per daug nesisielodami dėl išgertos taurelės ar penktadienį sukramsnoto kepsnio, gal tik truputį pavydėdami tiems, kurie moka atgailauti, pasikeisti, tapti dvasingais. Ir vieni, ir antri laikome save tikinčiais katalikais ar bent jau ne bedieviais. Ir vieni, ir antri sekmadieniais susitinkame po tuo pačiu bažnyčios stogu, per ramybės palinkėjimą vienas kitam paspaudžiame ranką ar nusišypsome kaip žmonės, [&hellip;]
- [Kuris sūnus pražuvėlis?](https://homilijos.kristoteka.lt/kuris-sunus-prazuvelis/): Evangelisto Luko papasakotą istoriją apie sūnų palaidūną galima pavadinti literatūros šedevru. Pasakojimo kompozicija, nepaprastas atskirų žodžių bei sakinių minties krūvis, lakoniškas scenų iškalbingumas daro jį neprilygstamą kūrinį. Kai kas šiai Evangelijos perikopei duoda antraštę &#8222;Gailestingasis tėvas&#8221;. Ją galėtume pavadinti dar ir &#8222;Skirtingi broliai&#8221;. Šie pavadinimai suteikia pasakojimui kitokių akcentų. Šis Evangelijos pasakojimas tūkstančius kartų buvo kartojamas pamoksluose apie išpažintį. Šiam tikslui jis atrodo labai tinkamas: kalbama apie nusidėjėlį ir nuodėmiavimą su paleistuvėmis; praregima ir atsiranda noras grįžti pas tėvą; ištariamas prisipažinimas &#8222;Tėve, nusidėjau dangui ir tau&#8221;; galiausiai suteikiamas atleidimas ir nusidėjėlis priimamas atgal į tėvo namus, tai yra – Bažnyčią. Viskas, [&hellip;]
- [Nuolatos atsiversti](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolatos-atsiversti/): Įvadas. Visiems žmonėms suprantama, kai policija suima įtariamą asmenį ir po sąžiningo, įstatymais pagrįsto teismo nusikaltėlis pasodinamas kalėjiman. Taip pat suprantama, jeigu besikėsinantį pikta daryti &#8222;žuliką&#8221; ištinka nelaimė. Dažnai įsivaizduojama, kad netvarkingai gyvenęs žmogus teisėtai nusipelnė ligos, nelaimės, kažkokio skausmo ar nelemtos mirties. Tokia pažiūra galioja, nors daug piktai ar nesąžiningai pasielgusių žmonių lieka nenubausti. Iš patirties valstybėje, darbovietėje, mokykloje ir šeimoje esame padarę išvadą, kad nusikaltusio laukia bausmė. Auklėtojai mus yra išbarę, kartais davę diržo, pastatę į kampą, esame mokėję baudas dėl eismo netvarkos. &#8222;Dievas nubaus, – sakome, – jei ne šiame pasaulyje, tai amžinybėje.&#8221; 1. Jėzaus pažiūra. Iš Dievo [&hellip;]
- [Dangaus pilietis](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-pilietis/): Įvadas.&nbsp;Būdingai turtingi gavėnios skaitiniai šiandien mūsų tikėjimo akimis rodo du vaizdiniu, papildytu apaštalo Pauliaus džiaugsmu, kai Evangeliją priėmę tikintieji tvirtai Viešpatyje gyveno. Argi Abraomas ir trys Viešpaties Jėzaus pagrindiniai mokiniai išgyveno ne kažką panašaus į mūsų patirtį, kai gyvenimo sąlygos, išgyvenimai mus kviečia naują žingsnį žengti, kita mintimi į save ir į Dievą žvelgti? 1. Iš tamsos į šviesą.&nbsp;Be abejo, glaustai pateikti Senojo bei Naujojo Įstatymo reginiai buvo nuostabi Dievo patirtis, kurios tegalime Šventojo Rašto veikėjams pavydėti. Nors nesame patyrę stebuklingo Evangelijos atsimainymo ar Pradžios knygos perteikto akivaizdaus pokalbio su visų žmonių Dievu žvaigždėtą naktį, visi esame žengę iš tamsos į [&hellip;]
- [Pamaldūs gundymai](https://homilijos.kristoteka.lt/pamaldus-gundymai/): Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys palieka daug neatsakytų klausimų. Kaip atrodė tas velnias? Ką jis galėjo padaryti Jėzui? Iš kur tas teatrališkas jo sugebėjimas parodyti visas pasaulio karalystes? Tačiau mums rūpi atsakymai ne į šiuos klausimus. Mes norime pažvelgti į gundymo tikrovę, pasikartojančią įvairiausiomis formomis, laiko ir vietos aplinkybėmis. Būdami Jėzaus mokiniai mes taip pat neišvengiame pagundų. Kaip, vadovaudamiesi savo Mokytojo pavyzdžiu, galime ir privalome su jomis dorotis? Atkreipkime dėmesį į kelis visiems gundymams bendrus bruožus. 1. Kiekvienas gundymas būna prisidengęs gėriu, neretai netgi apsigobęs religiniu rūbu, remiasi Šventojo Rašto mintimis. &#8222;Juk Tu esi Dievo vaikas, jo mylimas, gal net lepinamas. Esi [&hellip;]
- [Atpildas ir gailestingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/atpildas-ir-gailestingumas/): Pirmojoje Samuelio knygoje gausu pasakojimų apie varžybas tarp Sauliaus ir Dovydo. Saulius iš pavydo tampa priešiškas Dovydui: Dovydas pranoko jį kovų laimėjimais. &#8222;Saulius užmušė savo tūkstančius, Dovydas savo dešimtis tūkstančių&#8221; (1&nbsp;Sam&nbsp;18, 7). Kai Saulius nusprendžia užmušti Dovydą, pastarasis priverstas bėgti. Šios dienos skaitinyje aprašoma, kaip Dovydas užklumpa miegantį Saulių ir turi progą atimti Sauliui gyvybę. Tačiau jis atsisako keršyti iš pagarbos Sauliui, kaip Viešpaties pateptam karaliui. Pranašas Samuelis patepė Saulių karaliumi ir šiuo patepimu jis tapo šventu asmeniu. Netgi nepaisant to, jog vėliau Saulius pasirodė esąs nevertas karalystės. Dėl šios priežasties Dovydas gerbia Saulių ir nenori kelti prieš jį rankos. Gailestingumo [&hellip;]
- [Lygumos pamokslas](https://homilijos.kristoteka.lt/lygumos-pamokslas/): Lyg ir labiau esame įpratę girdėti palaiminimus, perduotus mums šv. Mato. Tą Mato evangelijos vietą dar vadiname &#8222;Kalno pamokslu&#8221;. Šiandien, kad iki galo išgirstumėm Jėzaus apreiškimą, Bažnyčia skaito palaiminimus, užrašytus ir perduotus mums šv. Luko. Tai &#8222;Lygumos pamokslas&#8221; – Jėzus nužengė nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Kaip Mozė (19,21), Jėzus nužengia nuo kalno, kur buvo sutikęs Dievą. Prieš paskelbdamas kažką labai svarbaus, Jis visą naktį praleidžia melsdamasis (Lk&nbsp;6, 12). Ir susirinkusiai miniai – ligoniams, vargšams, netyrųjų dvasių varginamiems, beturčiams – Jėzus paskelbia palaiminimą. Paskelbia laimę ir džiūgavimą, paskelbia, kad jų ašaros pavirs juoku, jų alkis bus pasotintas, jų paniekinimas virs [&hellip;]
- [Dievo pašauktasis – Viešpaties žvejys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-pasauktasis-viespaties-zvejys/): Parenkant Evangelijų skaitinius pagal liturginių metų ciklą, veikiausiai buvo vadovaujamasi dviem kriterijais: pirma, parinktos ištraukos, kurios randamos tik Luko knygoje, antra, parinktos temos ir tekstai, aptinkami ir kitų Evangelijų knygose, bet Evangelijoje pagal Luką kažkaip kitaip, ypatingai nušviečiami. Pastarajam atvejui būdingas Luko pasakojimas apie Jėzaus mokinių pašaukimą sekti jį. Morkus ir Matas šį įvykį nusako labai glaustai: Jėzus eina palei Galilėjos ežerą, mato žvejus ir pakviečia: &#8222;Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais&#8221; (Mk&nbsp;1, 16-20;&nbsp;Mt&nbsp;4, 18-22). Iš evangelisto Jono galima suprasti, kad pirmieji Jėzaus mokiniai jau buvo išėję tam tikrą pradinį teologinį apmokymą Jono Krikštytojo mokinių būrelyje, žodžiu, buvo neabejingi [&hellip;]
- [Meilės kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-kelias/): &#8222;Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.&#8221; Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais iš&nbsp;Laiško Korintiečiams&nbsp;prasideda viena gražiausių Šventojo Rašto vietų – vadinamasis Himnas meilei. Tikrai, šis kelias pranoksta visus kitus kelius. Tikra yra tai, kad meilė – svarbiausias žmogiškosios būties dalykas. Vienintelis klausimas, kurį kelia sau žmonės ir į kurį taip sunku atsakyti,– kas toji meilė ir kaip mylėti. Tai yra dalykas, kurio mums patiems labiausiai reikia ir kurį mes norėtume gausiai skleisti kitiems, tačiau tuo pat metu šio dalyko mums nuolat stinga ir mes dažnai prastai jį įgyvendiname. Nuo to, kaip esame mylimi ir kaip savo ruožtu sugebame perteikti meilę, priklauso tiek [&hellip;]
- [Dievas tapo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-tapo-zodis/): Šį sekmadienį, &#8211; o ir ateinančius, &#8211; mes išgirsime žodžius apie Jėzų, kuris ima skelbti savo mintis gimtajame krašte, Nazarete. Apie tai pasakoja ir Matas su Morkumi, bet Luko pasakojimas yra išsamesnis. Visų pirma jis pradeda nuo viešojo&nbsp; Jėzaus gyvenimo pačios pradžios. Beje, jis taip pat žino, jog Jėzus jau yra sakęs pamokslus&nbsp; daugelyje Galilėjos sinagogų ir kad “visame krašte pasklido apie jį garsas” (4, 14), kad Kafarnaume jis padaręs nuostabių&nbsp; darbų (4, 23), tačiau šis skelbimas gimtajame Nazarete yra ypatingas tuo, kad tai &#8211; nelyginant programinė visos Jo veiklos apžvalga. Šio sekmadienio Žodžio liturgijos sudarinėtojai, prieš pradėdami apžvalgą, dar kartą [&hellip;]
- [Ženklas ir reikšmė](https://homilijos.kristoteka.lt/zenklas-ir-reiksme/): Mūsų kasdieniniame gyvenime tiek daug ženklų, jog mes nebesuspėjame jų apmąstyti, o tiesiog priimame kaip duotybę. Mūsų keliai ir gatvės nusėtos eismo reguliavimo ženklais, pakelėse pilna reklaminių skelbimų bei ženklų. Automobilio vairuotojas lemputės žybsniais rodo numatomą manevrą. Rankos mostu pasveikiname sutiktą draugą. Kiekvienas skaičius ar raidė yra komunikacijos priemonė. Mūsų šiandienos visuomenės gyvenimas būtų neįsivaizduojamas be komunikacijos ženklų. Prieš keletą dešimtmečių kanadietis mokslininkas ir rašytojas Marshall McLuhan vaizdžiai atskleidė, kaip masinės informacijos priemonės, kinas, radijas ir televizija pavertė pasaulį tarsi didžiuliu kaimu. Elektroninės komunikacijos priemonės leidžia sužinoti naujienas iš kito pasaulio krašto greičiau, negu iš lūpų į lūpas perduodamos gatvės kaimynų [&hellip;]
- [Mūsų Viešpaties krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-viespaties-krikstas/): Šiandien mes švenčiame Jėzaus krikštą, pirmą viešą jo gyvenimo įvykį. Jonas Krikštytojas skelbė dykumoje atsivertimo krikštą, Viešpaties valia visus žmones ragindamas atsiversti, nes “atėjo metas”. Priimdamas Jono krikštą Jėzus pradėjo savo viešąją pamokslininko ir stebukladario veiklą. Jau nuo seno Zacharijo ir Elzbietos sūnus Jonas, Jėzaus giminaitis, pranašavo artimą Mesijo atėjimą ir krikštijo Jordano upėje. Visi Judėjos ir Jeruzalės žmonės bėgo Jo klausytis, nes daugybė tikėjo, jog jis ir yra lauktasis Mesijas. Jono Krikštytojo vykdytasis krikštas anaiptol nebuvo kokia nors išskirtinė apeiga. Priešingai, panašiai elgėsi pamaldūs žydai, norėdami pakeisti savo gyvenimą ir išsivaduoti iš dvasinės vidutinybės. Jie krikštydavosi, patvirtindami savo troškimą tobulėti [&hellip;]
- [Kaip kas reagavo?](https://homilijos.kristoteka.lt/kaip-kas-reagavo/): Apie kūdikį su Motina Marija būriuojasi keturios žmonių grupės. Tie žmonės labai skirtingai reaguoja į žinią, kad gimė naujas žydų karalius. Erodas.&nbsp;Jis atstatė romėnų sugriautą Jeruzalės šventyklą, puoselėjo joje vykstančias apeigas, kurioms grožiu ir puošnumu negalėjo prilygti joks kitas kultas, praktikuojamas kaimyninėse šalyse. Jį žeidžia atvykusių iš Rytų šalies išminčių klausinėjimai apie užgimusį naują žydų karalių. Išminčių klausimas pataikė į jautriausią vietą. Be abejonės, jis daug yra girdėjęs apie naują karalių, kurį yra žadėjęs atsiųsti Dievas. O iš esmės ar tikėjo jis Dievą? Vargu. Jeigu ir yra koks dievas, tai jis galbūt yra kaip vienas šio pasaulio valdovų, o jo galybė [&hellip;]
- [Marija svarstė savo širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/marija-svarste-savo-sirdyje/): Daugelis iš tų, kurie, Jėzui gimstant, atliko vienokį ar kitokį vaidmenį, šiandien&nbsp; įrašyti į Katalikų Bažnyčios šventųjų kalendorių. Tai Zacharijas ir Elzbieta, trys išminčiai, Simeonas ir Ona, pagaliau nekaltieji vaikeliai kankiniai. Tik kažkodėl tų Betliejaus piemenų niekas niekur nemini? O jie juk buvo regėtojai, jie pirmieji pakilo į kelionę ieškoti Jėzaus: “Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas įvyko” (Lk&nbsp; 2,15). Negi jie tylėjo, išgirdę iš angelo nuostabią žinią? Jie džiūgavo, kiekvienam sutiktam kalbėjo apie tai. Jie buvo tikrieji evangelistai, Gerosios Naujienos skelbėjai. Suradę Jėzų “piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą”, dėkodami už savo išrinkimą. O gal jie buvo tik smalsūs paviršutiniški [&hellip;]
- [Šventoji šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-2/): Kalėdų šventės dar nesibaigia. Bažnyčia, švęsdama Šventosios Šeimos šventę, nori mums atskleisti meilę, besireiškiančią mūsų žmogiškosiose bendruomenėse, ypač šeimos bendruomenėje. Per vieną įvykį Juozapo, Marijos ir Jėzaus šeimoje Viešpats nori mums parodyti kokie privalo būti santykiai šeimos gyvenime apskritai. Lukas mums atpasakoja įvykį toje šeimoje, kuri yra pavyzdys visoms kitoms pasaulio šeimoms. Pagal tradiciją aplankant Jeruzalės šventyklą dvylikametis Jėzus pradingsta. Juozapas ir Marija jo aktyviai ieško, kol pagaliau po trijų dienų suranda. Evangelistas ypač sutelkia dėmesį į jų susitikimo metu įvykusį dialogą, kuris veikiau yra apsikeitimas klausimais tarp Jėzaus ir jo Motinos. Pirmiausia Marija išreiškia savo rūpestį: ji, kaip ir Juozapas, [&hellip;]
- [Viešpats lenkiasi prie manęs](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-lenkiasi-prie-manes/): Kasmet Kalėdos, nepaisant viso švenčių šurmulio, mus grąžina prie Jėzaus Kristaus asmens paslapties kaip prie šaltinio, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Nors tai Asmenybė, kuria buvo intensyviai abejojama, ar ji realiai egzistavo. Per daug tendencingos žinios apie tą asmenybę – jo susižavėjusių mokinių liudijimas, todėl neobjektyvus, šališkas&#8230; O kitų šaltinių kalba labai fragmentiška, skurdi&#8230; Bet vis dėlto nė apie vieną iš to meto galingiausios Romos imperijos užkampių – kokia buvo Palestina – ir to užkampio nežymaus kaimelio (koks buvo Nazaretas) nežymų amatininką – ne tik kad draugai ir pasekėjai, bet ir skeptikai, ir net priešai, nėra palikę raštuose tiek užuominų, kiek [&hellip;]
- [Kūdikis šoktelėjo iš džiaugsmo](https://homilijos.kristoteka.lt/kudikis-soktelejo-is-dziaugsmo/): Keturi žmonės švenčia prieškalėdį. Švenčia taip džiugiai ir nuoširdžiai, kad iš jų galime tik mokytis. Iš tų keturių&nbsp; du dar negimę, tačiau tie negimusieji būsimajai šventei netgi svarbesni už tas dvi suaugusias moteris. Apmąstymui surikiuokime tuos keturis asmenis pagal amžių. Iš jų vyriausia yra Elzbieta. Ji jau tikrai senyvo amžiaus. Nors niekas nebetikėjo, kad ji galėtų susilaukti įpėdinio, ji tampa motina. Ji anaiptol nėra sudžiūvusi, raukšlėta senutė, bet pilna gyvybės motina. Ji vienintelė iš tų keturių, pasak Luko, garsiai kalbėjusi. Ne vien kalbėjusi, o balsiai sušukusi&nbsp; iš džiaugsmo, iš netikėtumo, iš susižavėjimo ir užsidegimo: “Iš kur man&nbsp; ta garbė, kad mano [&hellip;]
- [Krikštytojas kreipiasi į mus](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstytojas-kreipiasi-i-mus/): Šiandien mums darosi vis aiškiau, jog negalima išskirti kokio nors vieno Jėzaus paveikslo ir tvirtinti, jog tik jame Jėzus pavaizduotas objektyviai, tai yra toks, koks jis iš tikrųjų yra. Kiekvienas evangelistas pabrėžia tai vieną, tai kitą Jėzaus bruožą, kiekvienas vaizduoja jį savaip. Todėl nenuostabu, kad ir evangelisto Luko Jonas Krikštytojas savo būdo bruožais yra kitoks negu Mato ar Jono vaizduojamasis. Skiriasi ir jo išorės aprašymas. Lukas nupasakoja jį ne kaip vilkintį kupranugario vilnų apdaru ir besimaitinantį skėriais dykumos atsiskyrėlį. Evangelistas pasitenkina pažymėdamas, jog šis žmogus, nuo vaikystės “gyveno dykumoje” (1, 80), “nevalgė duonos, negėrė vyno” (7,33), nenaudojo “jokių svaigalų” (1, 15). [&hellip;]
- [„Taisykite Viešpačiui kelią!”](https://homilijos.kristoteka.lt/taisykite-viespaciui-kelia/): Vienas iš Viešpaties kalbėjimo būdų yra bažnytinė liturgija. Pabandykime įsiklausyti, ką mums byloja Advento&nbsp; liturgija. Čia nuolat sutinkame tris asmenybes: pranašą Izaiją, kuris skelbė, jog ateis Viešpats, kuris surinks savo tautą ir rūpestingai ją globos; Joną Krikštytoją, kuris nukreipė savo klausytojų žvilgsnį į Kristų, kaip pasaulio nuodėmę naikinantį aukos avinėlį, ir Mariją, kuri ištarė Fiat ir per ją atėjo pasaulio Išganytojas &#8211; gyvenimo šviesa. Visi jie yra talkininkai, padedantys pasirengti Jo atėjimui&#8230; Šios dienos liturginių skaitymų pagrindinė mintis – taisykite Viešpačiui kelią. Tą raginimą&nbsp; skelbia Izaijas, jį kartoja Jonas Krikštytojas. Izaijas konkrečiai sako, kad reikia nulyginti kalvas, užpilti duobes ir ištiesinti, [&hellip;]
- [Tikrieji namai](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrieji-namai/): Mūsų sąmonę sąlygoja regimasis pasaulis. Bet protas nesitenkina vien tuo, ką mato akys. Žvelkime į nūdieną, į vakarykštę dieną, į tolimą praeitį – visur matome žmogaus pastangas atrasti galutinę gyvenimo prasmę. Pačiose seniausiose civilizacijose atsispindi ne tiktai rūpinimasis žemiškąja buitimi, bet ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Šis tikėjimas ypač gyvas išrinktosios tautos gyvenime, pradedant Abraomu ir baigiant Jėzumi Kristumi. Į šios tautos istoriją įsiterpia Dievas – viso ko pradžia ir pabaiga. Senojo Testamento knygose labai dažnai sutinkame kelionės temą. Antai patriarchas Jokūbas, klausiamas Egipto faraono apie jo amžių, atsako: „Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi šimtą trisdešimt metų” (Pr 47, 9). Šis garbingas [&hellip;]
- [Meilės kalba](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-kalba/): Ką tik perskaityta Evangelija yra tokia prasminga, kad neįmanoma per keletą minučių jos aptarti. Prisilieskime bent prie vieno sakinio. Ką tik skaitėme: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje”. Galima sau pamaldžiai kartoti: „Jėzau, aš tave myliu!”, bet tai dar nebus Jėzaus meilė. Galima atmintinai išmokti daugybę maldų, bet ir tai dar nebus Jėzaus meilė. Negalima meilės atskirti nuo ištikimybės Dievo priesakams. Kristus kviečia laikytis jo įstatymų: „Jei laikysitės mano įstatymų…”. Jam neužtenka, kad mylėtume artimą kaip save patį. Apie tai kalba ir Senasis Testamentas. Kunigų knygoje skaitome: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. &lt;…&gt; Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, [&hellip;]
- [Vynmedžio šakelės](https://homilijos.kristoteka.lt/vynmedzio-sakeles/): Palyginimą apie vynmedį ir šakeles Kristus pasakė Paskutinės vakarienės metu, kai apaštalams atskleidė giliausią Dievo ir žmogaus vienybės slėpinį. Jis davė apaštalams valgyti ne duoną, bet savo Kūną, davė gerti ne vyną, bet savo Kraują. Tada tarp Jėzaus ir apaštalų gimė vienybė, kurią Kristus palygino su vynmedžio kamieno ir šakelių bendrumu: kamienas ir šakelės – tas pats vynmedis. Vykdydama Kristaus pavedimą Bažnyčia Eucharistijos aukoje tęsia Kristaus vienijimo misiją. Jokie kiti Kristaus žodžiai nėra taip patikimai paliudyti ir rūpestingai saugomi, kaip ištarti Paskutinės vakarienės metu. Skaitykime Mato, Morkaus, Luko evangelijas, skaitykime Pauliaus žodžius – visur rasime tą patį liudijimą: „Paėmęs duonos, jis [&hellip;]
- [Mūsų ganytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-ganytojai/): Žurnalistė S. Russell, aprašiusi savo apsilankymą kalėjime, pasakojo, kaip vieno kalinio vienutėje ji pastebėjo Gerojo Ganytojo paveikslą. Žurnalistė panoro su tuo kaliniu pasikalbėti. Jai buvo smalsu, kaip pas nusikaltėlį atsirado religinis paveikslas. Kalinys jai papasakojo, kad tą paveikslą jis buvo gavęs iš savo motinos. Motina buvusi religinga ir savo vaikams dažnai pasakodavo apie Kristų kaip Gerąjį Ganytoją. „Aš daug blogo padariau sau ir kitiems, bet neužmiršau savo motinos išmokytos maldelės į Gerąjį Ganytoją. Tikiu, kad Gerasis Ganytojas kada nors mane atras ir padės prisikelti” (plg. L. Tulaba. Pamokslai B. P. 217 ). Jėzus jau seniai paliko mūsų žemę. Ar šiandien Gerasis [&hellip;]
- [Atsiverskite](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite-2/): Šiandien girdime reikšmingus prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk&nbsp;24, 46–47). Atsivertimas tebūna šio pamokslo tema. Senajame Testamente randame daugybę pamokymų, raginančių nusidėjėlius atsiversti. Antai Izaijo knygoje skaitome: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui“ (Iz&nbsp;1, 16–17). Jonas Krikštytojas savo veiklą pradėjo kviesdamas: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė” (Mt&nbsp;3, 2). Viešpaties Jėzaus pirmieji viešojo gyvenimo žodžiai buvo: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite [&hellip;]
- [Susitaikymas](https://homilijos.kristoteka.lt/susitaikymas/): Graži, vaizdinga ir nuotaikinga šio sekmadienio Evangelija. Kokia puiki proga kalbėti apie susitaikymą! Šiandien mes girdime Kristaus žodžius, teikiančius apaštalams įgaliojimus atleisti nuodėmes. Bažnyčia šią Evangeliją skaito po Velykų džiaugdamasi tais savo vaikais, kurie Sutaikinimo sakramentu jau pasinaudojo. Tai ir netiesioginis priekaištas tiems, kurie deramai neišnaudojo gavėnios meto ir švenčia Velykas vien atiduodami duoklę tradicijai. Viešpats žinojo, kas yra žmogus ir kokie ryšiai jį jungia su Dievu. Prisiminkime vaiko ir motinos santykius. Kai žiūri į motiną su kūdikiu ant rankų, atrodo, kad jie suaugę į viena. Kai vaiko ir motinos santykiai kokiu nors būdu pažeidžiami, kenčia ir kūdikis, ir motina. Tai [&hellip;]
- [Jis prisikėlė](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-prisikele/): Dažnai girdime nuomonę, esą Kristaus prisikėlimas tėra subjektyvūs apaštalų įsivaizdavimai, kuriems evangelistai suteikė istorinį pobūdį. Šiandien susirinkome į bažnyčią ne tam, kad gautume Kristaus prisikėlimo mokslinį paaiškinimą. Atėjome čia vedami tikėjimo. Mes tikime mus mylintį Dievą, tikime Jo Sūnų, kuris dėl mūsų įsikūnijo, gyveno tarp mūsų ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Prisikėlimo tiesa tvirtai įsijungia į mūsų tikėjimo tiesų grandinę. Be Prisikėlimo mūsų tikėjimo pastatas sugriūtų kaip kortų namelis. „ &lt;…&gt; jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias &lt;…&gt; jūsų tikėjimas” (1 Kor&nbsp;15, 14). Vis dėlto mūsų tikėjimas nėra aklas. Negalime Kristaus prisikėlimo liudytojų laikyti naivuoliais, patikėjusiais moterimis, paskui visa tai surašiusiais [&hellip;]
- [Dvi eisenos](https://homilijos.kristoteka.lt/dvi-eisenos/): Šiandien dalyvaujame eisenose, kurios žymėjo paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas. Pirmoji – tai triumfinis Kristaus įžengimas į savo miestą. Vėliau matome Jeruzalės gatvėmis einančią kitą eiseną, kurioje su kryžiumi ant pečių žengia tas pats nuplaktas Jėzus. Dvasios akimis palydėkime šią eiseną. Evangelistas Morkus liūdnoje Jėzaus kelionėje į Golgotą mini tris vyrus, kurie, rodos, atsitiktinai pateko į kančios aprašymą. Evangelijoje ką tik girdėjome: „Per šventes jis (Pilotas – aut. past.) paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas [&hellip;]
- [Kryžiaus galia](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-galia/): Skaitydami Evangeliją vienur kitur randame tokius Jėzaus žodžius: „Mano valanda dar neatėjo”. Šiandien ką tik nuskambėjo kitokie jo žodžiai:&nbsp;„Atėjo valanda”. Tai valanda, kai žmogaus Sūnus įvykdys tai, ką jam nuo amžių yra skyręs dangiškasis Tėvas. Tam įvykiui buvo rengiama išrinktoji tauta, apie tai kalbėjo pranašai. Ši valanda yra lemtinga visam pasauliui. Pasak Kristaus: „Dabar teisiamas šis pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan”. Paskutiniai šio sekmadienio Evangelijos žodžiai mūsų širdžiai itin brangūs: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”. Juos tegalėjo pasakyti tik tas, kuris yra Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga, kuris savo žvilgsniu jau mato [&hellip;]
- [Dievas yra Meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-yra-meile/): Žodžius, kuriuos ką tik girdėjome, užrašė apaštalas Jonas – mylimais Jėzaus mokinys. Jis vienintelis užrašė šį brangų paties Dievo Sūnaus liudijimą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet, kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas”. Niekur kitur taip ryškiai neatsiskleidžia Jėzaus įsikūnijimo esmė ir prasmė kaip šiuose žodžiuose. Tai yra visos Evangelijos santrauka. Šiandien drauge su Nikodemu apmąstykime šiuos dieviškus žodžius, bylojančius, koks artimas mums yra Dievas. Dievas pamilo pasaulį! Prie šio sakinio sustokime. Kas yra Dievas, kas [&hellip;]
- [Dievo namai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-namai/): Žmonės įpratę iš Jėzaus lūpų girdėti švelnius, guodžiančius žodžius. Tai – jo palaiminimai, guodžiantys palyginimai, nuodėmių atleidimas. Apie save jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies” (Mt 11,29). Bet šios dienos Evangelijoje Jėzus neatpažįstamas. Eidamas su rimbu rankoje, jis varto prekeivių stalus, varo iš šventyklos avis ir jaučius. Prižiūrėti, tvarkyti ir valyti šventovę buvo kunigų ir jų tarnų darbas; niekas kitas čia negalėjo šeimininkauti. Todėl žydai kreipiasi į Jėzų klausdami, kokią teisę jis turi tai daryti. Žmones, įpratusius savo Mokytoją matyti švelnų, užjaučiantį, gydantį, atleidžiantį, nustebina jo griežtas elgesys šventykloje. Savo elgesį Jėzus paaiškina trumpai ir suprantamai: [&hellip;]
- [Atsimainymo šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymo-sviesa/): Prieš keletą dienų Jėzus savo mokiniams kalbėjo apie savo kančią. Savo apaštalams jis sakė: „Reikia, kad žmogaus sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31). Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia žmonių išganymo kelią. Tačiau kryžius ir kančia tėra tik viena medalio pusė. Savo mokiniams Jėzus nori atskleisti galutinę kančios prasmę. Evangelija liudija, kad Jėzus savo mokinius nusivedė ant aukšto kalno. Nė vienas evangelistas to kalno neįvardija, bet Tradicija žino, kaip jis vadinamas. Tai Taboras. Jis Ezdrelono lygumoje iškilęs tarsi didžiulė piramidė. Nuo kalno viršaus, žiūrint į Vakarus, matyti Viduržemio jūros [&hellip;]
- [Ne viena duona](https://homilijos.kristoteka.lt/ne-viena-duona/): Pasibarstę galvas pelenais, pradedame šventą gavėnios laikotarpį. Tai yra laikas, kai tikintieji, prisimindami Kristaus pasninką dykumoje, stengiasi uoliau negu bet kada atlikti savo religines pareigas. Kai kurie tėvai Velyknaktį pakrikštys savo kūdikius. Krikšto metu kunigas uždės tėvų ar krikštatėvių paruoštą baltą drabužį sakydamas: „Krikštu tapai nauju Dievo kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Tavo artimieji temoko tave žodžiu, teskatina geru pavyzdžiu, kad nekaltas ir šventas laimėtum amžinąjį gyvenimą”. Įteikdamas degančią žvakę kunigas sakys: „Deganti žvakė tegu primena tau Kristų – mūsų šviesą!” Šios apeigos kol kas tėra tik simbolinė išraiška tų lūkesčių, kuriuos [&hellip;]
- [Nuodėmių atleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/nuodemiu-atleidimas/): Šiandien Evangelija perteikia Kristaus žodžius paralyžiuotam ligoniui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės”. Mes nujaučiame, kad ligonis laukė ko kito. Juk Jėzus jau buvo pagydęs daugelį žmonių. Taigi ir šis invalidas pirmiausia laukė pagydymo. Taip pat ir atnešusieji ligonį tikėjosi, kad Jėzus ligonio pagailės ir jį pagydys. Jėzus, tiesa, pagydo ligonį, bet pirmiausia atleidžia nuodėmes. Padaro tai, kas jam yra svarbiausia. Evangelijos pasakojimas mus skatina atsigręžti į nuodėmę. Dar niekada pasaulyje nebuvo taip mažai rūpinamasi nuodėme kaip mūsų laikais, ir, deja, niekada ji nebuvo taip išplitusi kaip nūdien. Mūsų amžius vadinamas informacijos amžiumi. Ko tik nesužinome iš spaudos, televizijos, interneto? Bet pamėginkite šiandieną [&hellip;]
- [Raupsuotasis](https://homilijos.kristoteka.lt/raupsuotasis/): Šiandien prieš mūsų akis raupsuotas vyras. Raupsai yra sunki, lėtinė, infekcinė liga. Šiuo metu raupsai labiausiai paplitę Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. Tai nepagydoma liga. Kristaus laikais sergantieji raupsais buvo laikomi nešvariais. Jie negalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime, jų neįsileisdavo į miestus. Raupsuotiesiems buvo draudžiama bendrauti su sveikaisiais. Artėdami prie žmonių, jie turėdavo šaukti: „Esu nešvarus!” Žmonės, atpažinę raupsuotuosius, vydavo juos šalin. Gailestingieji jiems iš tolo numesdavo išmaldą. Šiandien Evangelijoje girdėtas pasakojimas apie raupsuotąjį yra ne vien tik pagydymas. Pirmųjų amžių krikščionys jame įžvelgė gilią simbolinę prasmę. Raupsuotojo išgydymas jiems gyvai priminė nusidėjėlio dvasinį išgydymą. Bažnyčią jie vertino kaip išgelbėtųjų bendriją. Pasak šv. [&hellip;]
- [Jėzaus stebuklai](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-stebuklai/): Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie gausius Jėzaus stebuklus. Norėdami šią Evangeliją geriau suprasti, prisiminkime jo pirmuosius viešojo gyvenimo žodžius: „Prisiartino Dievo karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (plg. Mk 1, 15). Kas liktų iš Jėzaus žodžių, jeigu jie būtų neparemti darbais? Ar jis turėtų tautoje pasisekimą, jeigu savo žodžių nepatvirtintų darbais? Šios dienos Evangelijoje matome Jėzaus stebuklus, atskleidžiančius jo dieviškąją galią. Aplankęs apaštalų Petro ir Andriejaus namus, jis išgydo Petro uošvę, kuri tuoj pat galėjo garbingam svečiui patarnauti. Toliau Evangelijoje pasakojama: „Atėjus vakarui &lt;…&gt; jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų”. Šis paskutinis sakinys modernių laikų žmogui kelia įtarimų, kad [&hellip;]
- [Netyroji dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/netyroji-dvasia/): Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys aprašo įvykį, kuris mūsų laikų žmogui kelia abejonių. Vis dėlto mėginkime suprasti, ką sako šis skaitinys. Pagal to meto žydų papročius kiekvienas suaugęs vyras šabo dieną galėjo ateiti į sinagogą, paskaityti Biblijos ištrauką ir ją pakomentuoti. Šiandien aprašytas įvykis, kai Jėzui aiškinant Dievo žodį netyrosios dvasios apsėstas žmogus ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?” Šis epizodas duoda progą prisiminti dvasių pasaulį. Dvasinių būtybių, vadinamų angelais, buvimas yra tikėjimo tiesa. Šventasis Raštas liudija, kad dalis angelų atsisakė Dievui paklusti ir buvo Dievo atmesti. Pasak šventojo Petro, „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias [&hellip;]
- [Atėjo metas](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-metas/): Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1–2). Matome, kad dieviškasis išganymo planas turi tarsi dvi dalis. Pirmoji – parengimas: Dievas išsirenka vieną tautą ir ją rengia priimti savo Sūnų. Antroji – Sūnaus įsikūnijimas. Pasirodo paskutinysis pranašas, kuris jau gali parodyti žmonėms Dievo Avinėlį, naikinantį nuodėmes. Įsidėmėkime Jono Krikštytojo žodžius apie Jėzų: „Jam skirta augti, o man mažėti”. Jonas, atlikęs savo uždavinį, pasitraukia, užleisdamas vietą tam, kuriam jis pats nesijaučia vertas atrišti kurpių dirželio. Prasideda dieviškosios dramos antrasis veiksmas. Šiandien [&hellip;]
- [Dievo avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-avinelis-3/): Kiekvienose Mišiose girdime kunigą tariant: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Tai šv. Jono, kuris suprato, kas yra nuodėmė, žodžiai. Šiandien sustokime prie šios sąvokos. Nuodėmė apibrėžiama kaip Dievo įsakymų laužymas. Šv. Raštas liudija, kad po pirmųjų tėvų nuopuolio nuodėmės keliu žengia ir jų vaikai: Kainas užmuša savo brolį, toliau Biblijoje pasakojama apie tvano bausmę, Sodomos ir Gomoros nuodėmes. Vartydami istorijos puslapius, susiduriame su nuolatiniais karais ir žudynėmis. Taikos ir ramybės laikotarpiai tėra tik trumpi atokvėpiai. Net išrinktoji tauta nuolat gundo Dievą savo neištikimybe. Pranašas tautą kaltina: „Jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai – kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų [&hellip;]
- [Atgimti iš vandens](https://homilijos.kristoteka.lt/atgimti-is-vandens/): Šiandien Bažnyčia mini Jėzaus krikštą. Tai Jėzaus viešojo gyvenimo pradžia. Mums šis įvykis yra tarsi atsakymas į klausimą, kodėl Jėzus įsikūnijo. Trumpai tariant, galima sakyti, jog jis tapo žmogumi, kad mus padarytų Dievo vaikais. Jėzus krikštijasi, ne kad pats būtų pašventintas, bet kad parodytų, ką mes privalome daryti. Įeiti į upę, nusiplauti – tai simbolinis veiksmas, kuris reiškia senojo žmogaus tapsmą naujuoju žmogumi. Pats Kristus tai vadina nauju gimimu. Tiesos ieškančiam Nikodemui Kristus sakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3, 3–5). Skirdamasis su apaštalais Kristus jiems priminė jų misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų [&hellip;]
- [Viešpaties Apsireiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apsireiskimas-2/): Nežinia, kas pirmas šios dienos šventę pavadino Trijų Karalių švente. Iš tiesų tai Viešpaties apsireiškimas. Ne karaliai ar apsilankę magai čia svarbūs, bet pats dieviškasis Kūdikis. Rytų išminčiai, aplankiusieji įsikūnijusį Dievą, reikšmingi tuo, kad akivaizdžiai išreiškia teisingą žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu. Evangelijoje skaitėme: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino”. Įsikūnijusiam ir dėl mūsų kentėjusiam Viešpačiui priklauso žmonių adoracija. Senojo Testamento išrinktoji tauta, gavusi dieviškojo Apreiškimo pradmenis, gerai suprato, kad Dievą priklauso šlovinti. Pasklaidykime psalmes. Kiek nuoširdžios pagarbos Dievui. 95 psalmė – tai ištisas himnas, kviečiantis šlovinti Dievą. Paklausykime bent pirmųjų jos žodžių: „Viešpačiui naują [&hellip;]
- [Dievas išgelbsti](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-isgelbsti/): Su sausio pirmąja diena pradedame naujus metus. Jie mums mena įvykį, ženklinantį žmonijos gyvenime Naująją erą. Nuo šio įvykio skaičiuojame kalendorinius metus, jį primena ir šios dienos Evangelija: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose”. „Jam duotas Jėzaus vardas”. Tebūna šis vardas šios homilijos pagrindinė tema. Šį vardą pirmasis ištarė angelas kreipdamasis į Juozapą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių” (Mt 1, 20–21). Šiandien [&hellip;]
- [Šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/seima/): Popiežius Leonas XII į liturginį kalendorių įtraukė „Šventosios šeimos” šventę. Pasak šio popiežiaus, pats Dievas yra pagrindęs šventąją šeimą, „kurioje visi žmonės gali matyti namų bendruomenės ir visų dorybių bei šventumo pirmavaizdį”. Šią šventę popiežius paskelbė žmonijai žengiant į dvidešimtąjį amžių, kai liberalizmo banga kėsinosi nuplauti visas krikščioniškojo gyvenimo vertybes. Mūsų šalis, atsidūrusi Europos tautų sąjungoje, patiria ne tiktai šios bendruomenės teigiamybes, bet, deja, susiduria ir su juodais vakarietiško gyvenimo šešėliais. Vienas Vakarų moderniosios visuomenės skaudulių yra šeima. Šeimos neištikimybė jau darosi tarsi savaime suprantamas dalykas. Maža to, atsiranda partnerystės idėja, kuri nukreipta tik į seksualinių instinktų tenkinimą, visiškai nepaisant bendro [&hellip;]
- [Šventa naktis](https://homilijos.kristoteka.lt/sventa-naktis/): „Tyli naktis, šventa naktis” – kas negirdėjo šios kalėdinės giesmės? Pirmą kartą ji nuskambėjo 1818 metais vienoje kaimo bažnyčioje netoli Zalcburgo. Vietos kunigas parašė žodžius, o melodiją sukūrė kompozitorius Francas Gruberis. Kiekvienas giesmės punktelis prasideda tais pačiais žodžiais: „Tyli naktis, šventa naktis”. Giesmė primena tą tylią ir šventą naktį, kai Betliejaus miestelyje Mergelei Marijai gimė Kūdikis. Po triukšmingos dienos žmonės – vietiniai gyventojai ir atvykėliai, iš toli atėję užsirašyti į valdžios sąrašus buvo pavargę, ilsėjosi. Nakties tamsa ir tyla gaubė visą pasaulį. Tamsu buvo ir žmonių sielose. Jie garbino stabus, statė jiems šventyklas, aukojo aukas. Vienintelė tauta, kurią Dievas išvedė iš [&hellip;]
- [Tautų Lauktasis](https://homilijos.kristoteka.lt/tautu-lauktasis/): Kijeve, Šv. Sofijos katedros apsidėje, akis patraukia didinga freska, vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją, sudėtomis rankomis ir žvelgiančią į viršų, kur pavaizduotas Kristus kaip pasaulio viešpats ir teisėjas. Šio paveikslo pagrindinis akcentas ne Švč. Mergelė Marija, bet jos Sūnus Jėzus Kristus. Pati Mergelė Marija, maldai sudėtomis rankomis, žvelgia į savo Sūnų, tarsi visiems Bažnyčios vaikams rodydama, kur yra tikinčiųjų pamaldumo ir garbinimo širdis. Motinos vaidmuo išganymo plane yra kaip Aušrinės žvaigždės, skelbiančios greitai užtekant Saulę. Šio sekmadienio Evangelijos dėmesio centre taip pat ne Motina, bet Sūnus: „Štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus [&hellip;]
- [Didysis įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-isakymas/): Artėjant Jėzaus žemiškosios kelionės pabaigai, žydai vis dažniau kelia jam įvairius klastingus klausimus, geisdami jį pažeminti. Šį kartą fariziejai mėgina įklampinti Jėzų savo įstatymų painiavoje. Kristaus laikais žydams galiojo 613 įstatymų. Vieni buvo įpareigojantys, kiti draudžiantys. Visus šiuos įstatymus žydai laikė svarbiais, Dievo duotais. Net patys fariziejai juos aiškindami susipainiodavo. Taigi Jėzui keliamas nelengvas uždavinys – iš šių įstatymų gausybės išrinkti patį svarbiausią: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzaus atsakymas buvo paprastas ir aiškus. Pirmiausia Dievo meilė. Taip mokė ir Mozė. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: „Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, [&hellip;]
- [Mokesčio pinigas](https://homilijos.kristoteka.lt/mokescio-pinigas/): Artėjant Velykų šventei tarp Jėzaus ir žydų tautos vadų, vyriausiųjų kunigų, fariziejų vis labiau auga priešiškumas. Matydami liaudies palankumą Jėzui, tautos vadai norėtų jį suimti, bet dėl žmonių baimės nedrįsta to padaryti. Bet jie stengiasi išnaudoti kiekvieną progą, kad Jėzų pažemintų. Tarp savęs pasitarę, fariziejai nutarė Jėzui surengti politinę provokaciją, iškeldami mokesčio klausimą. Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Žiūrėkime, kaip vyksta šis politinis spektaklis. Fariziejai siunčia pas Jėzų savo mokinius kartu su Erodo šalininkais. Fariziejai valdžios atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir mokesčius laikė neteisėtu dalyku. Tuo tarpu Erodo šalininkai buvo palankesni valdžiai ir mokesčius mokėjo nesiskųsdami, kad [&hellip;]
- [Vestuvių puota](https://homilijos.kristoteka.lt/vestuviu-puota/): Šiandien Evangelija pasakoja apie karaliaus sūnaus vestuves. Į jas kviečiami iš anksto numatyti, karaliaus dvarui artimi žmonės. Karalius tiki, kad jie su dėkingumu priims šį garbingą kvietimą ir, pasipuošę vestuviniais drabužiais, džiaugsmingai skubės į karalaičio vestuves. Tačiau taip neįvyko. Pakviestieji buvo linkę verčiau pasilikti prie savų reikalų. Tai labai užgaulu, bet karalius toks kilniaširdis, kad dar kartą siunčia savo tarnus. Tačiau pakviestieji ir vėl paniekina karaliaus malonę. Vienas nuėjo lauko arti, kitas – prekiauti, dar kiti parodė juodžiausią nedėkingumą: nutvėrę karaliaus tarnus, juos išniekino ir užmušė. Dabar karaliaus gerumas baigėsi: „Nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jųjų miestą”. Taip baigiasi [&hellip;]
- [Izraelio drama](https://homilijos.kristoteka.lt/izraelio-drama/): Kai Jėzus paskutinį kartą atėjo į Jeruzalę, Izraelio tauta jo atžvilgiu buvo pasidalijusi: vieni jam šaukė: „Osana!”, kiti degė neapykanta ir planavo kaip jo atsikratyti. Tuo tarpu Jėzaus kalbos ir palyginimai vis labiau atskleidė išrinktosios tautos neištikimybę Dievui. Palyginimu apie nesąžiningus vynininkus Jėzus dar kartą įspėja Izraelio tautos vadus, kad neužkietintų savo širdžių dangaus pasiuntiniui. Pasakojimas apie vynuogyną vaizduoja Dievo rūpinimąsi savąja tauta. Vynuogyno šeimininkas – Dievas, kuris visa padarė, kad vynuogynas klestėtų: „Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą”. Jis iš anksto įrengė spaustuvą, kad, laikui atėjus ir nuėmus derlių, būtų galima išspausti rinktinio vyno. [&hellip;]
- [Tikrasis klusnumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-klusnumas-2/): Šį sekmadienį girdime palyginimą apie du sūnus. Pirmasis sūnus, tėvo siunčiamas į vynuogyną padirbėti, atsisako. Bet vėliau apsigalvoja ir nueina dirbti. Antrąjį sūnų tėvas taip pat siunčia padirbėti. Jis iš karto sutinka: „Einu, Viešpatie”. Bet tai buvo tiktai tuščias pažadas, tiktai žodžiai. Į vynuogyną jis nenuėjo. Pasakęs šį palyginimą, Jėzus klausia: „Katras iš šių dviejų sūnų įvykdė tėvo valią?”. Visiems buvo aišku, kad tasai, kuris, nors ir atsisakė, vis dėlto įvykdė tėvo valią. Toliau Evangelijoje pateikiamas paties Jėzaus šio palyginimo komentaras. Jėzus primena Jono Krikštytojo atgailos pamokslus ir tuos žmones, kurie, klausydami Jono, atsivertė, krikštijosi ir pradėjo naują gyvenimą. Tai muitininkai, [&hellip;]
- [Meilės buhalterija](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-buhalterija/): Šio sekmadienio Evangelija yra ypatinga. Ją suprasti mums trukdo įprastinės teisingumo sąvokos. Vis dėlto mėginkime suvokti, ką Jėzus šiuo, rodos, negyvenimišku palyginimu norėjo pasakyti. Iš girdėto palyginimo galima numanyti, kad būta bedarbystės meto. Darbo biržų tais laikais nebuvo, tad ieškantys darbo darbininkai rinkdavosi į turgaus aikštę. Bedarbiai stoviniavo aikštėje ir laukė darbdavių. Buvo vynuogių rinkimo metas, tad bedarbiai tikėjosi bent sezoninio darbo. Įprastinė dienos darbo kaina buvo vienas denaras. Pirmieji samdiniai, pasamdyti anksti rytą, turėjo dirbti visą dieną. Atėjus vakarui, jie galėjo tikėtis suderėto denaro. Po kelių valandų vynuogyno šeimininkas išėjo ieškoti papildomos darbo jėgos. Matyt, darbo būta daug, tad šeimininkas [&hellip;]
- [Beviltiška skola](https://homilijos.kristoteka.lt/beviltiska-skola/): Kai apaštalams buvo suteikta galia surišti ir atrišti, t. y. atleisti nuodėmes, Petrui parūpo, kaip plačiai jis gali šią galią naudoti. Todėl jis klausia: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Rašto žinovai, remdamiesi savo padavimais, atleidimą ribojo iki trijų kartų. Petras nori tiksliai žinoti, kiek gi kartų reikia atleisti artimui. Petrui atrodė, kad bus parodytas didelis kilniaširdiškumas, jeigu bus atleidžiama iki septynių kartų. Tačiau Jėzus atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”. Praktiškai, tai reiškia visada. Savo trumpą atsakymą Jėzus paaiškina gyvu palyginimu, kuriame matome vieną svarbiausių [&hellip;]
- [Broliškas įspėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/broliskas-ispejimas/): Viena didžiųjų žmogaus nelaimių yra nuodėmė. Ačiū Dievui, mes žinome, kaip nusikratyti nuodėmių: yra bažnyčia, yra klausykla, yra kunigas. Bet kaip elgtis, kai nusikalsta artimas žmogus? Nusikalsta ir nesitaiso; ne tiktai susitaiko su nuodėme, bet ir toliau ją kartoja? Šiam atvejui turime Kristaus pamokymą: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir pabark jį prie keturių akių”. Kristaus vartojamas žodis „brolis“ rodo, kad kalbama apie bažnytinę bendruomenę. Su nusikaltusiu bendruomenės broliu reikia kalbėti akis į akį, be liudytojų. Nepasakok jo klaidų pažįstamiems, kaimynams, neviešink jo nuodėmių. Jeigu tikrai nori broliui padėti, kalbėk su juo asmeniškai. Prelatas Tulaba savo pamokslų knygoje rašo: „Matydami [&hellip;]
- [Kryžiaus slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-slepinys/): Pereitą sekmadienį skaitėme, kokius didžius įgaliojimus gavo apaštalas Petras. Jam suteiktos aukščiausios pareigos, atiduodami Kristaus Bažnyčios raktai. Bet tuojau po to Petro laukia naujas netikėtumas. Kristus ima kalbėti apie jo laukiančią kančią ir mirtį. Petras, pasijutęs Bažnyčios vadovu, išdrįsta Viešpatį sudrausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!”. Kaip pavadinti šį Petro elgesį? Pats Viešpats įvertina Petro žodžius: „Eik šalin, šėtone! Tu &lt;…&gt; mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”. Ką reiškia mąstyti žmonių mintimis?. Valandėlę sustokime prie šių žodžių. Kartą apaštalų Jokūbo ir Jono motina prašė Jėzų: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas [&hellip;]
- [Sveika, karaliene](https://homilijos.kristoteka.lt/sveika-karaliene/): Jokia kita šventė taip gyvai neprimena Marijos – mūsų Tarpininkės – vaidmens, kaip jos Paėmimas į dangų. Šiandien prisimename, kad ji yra danguje, kad ji galingiausiojo pasaulio Karaliaus Motina. Ar šis karalius galėtų neišgirsti, kai to prašo šalia jo esanti Motina? Atsiverskime Jono evangeliją, kur pasakojama apie vyno padauginimo stebuklą. Pirmoji pastebėjo, kad jaunavedžiams pritrūko vyno, – Jėzaus Motina: „Jie nebeturi vyno”. Štai čia visu grožiu atsiskleidžia Marijos kaip tarpininkės vaidmuo. Vyno padauginimas tarsi neįeina į Kristaus stebuklų planą. „Dar neatėjo mano valanda”, – atsakė Jėzus. Tačiau Marija jau nujaučia savo kaip tarpininkės galią ir su pasitikėjimu sako tarnams: „Darykite, ką [&hellip;]
- [Tu esi uola](https://homilijos.kristoteka.lt/tu-esi-uola/): Šio sekmadienio Evangelijoje galime įžvelgti Bažnyčios istorijos santrauką. Evangelijos šerdis – ypatingas Jėzaus ir Petro dialogas. Kristaus klausiami apaštalai pasako, ką apie jį mano žmonės. Tada Kristus klausia apaštalų: „O kuo jūs mane laikote?” Juk apaštalai turėjo progą geriau Kristų pažinti. Tuomet Petras visų apaštalų vardu ištaria lemtingus žodžius: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Šiais žodžiais Petras pirmą kartą išpažįsta Kristaus dievystę. Tai pirmasis trumpas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuriame išreiškiama fundamentalioji krikščionių tikėjimo tiesa: Kristus yra Dievo Sūnus. Būdamas tik žmogus Kristus bematant būtų sudraudęs Petrą nekalbėti tokių žodžių. Tačiau Kristus elgiasi priešingai: jis ne tik pagiria Petrą, bet ir [&hellip;]
- [Kananietės tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kananietes-tikejimas/): Ką tik išklausėme trumpą, bet labai pamokančią Evangeliją. Apie ką ji kalba? Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus asmenį. Kas paskatino Jėzų keliauti į tolimą Tyro ir Sidono sritį? Šventojo Rašto aiškintojai mano, kad toje pagoniškoje srityje gyveno nemažai žydų, tad Jėzus norėjo, kad ir jiems būtų paskelbta Geroji Naujiena. To krašto žmonės greitai sužinojo apie jo atvykimą. Sužinojo apie jį ir moteris – kananietė, kurios dukrą vargino piktoji dvasia. Atkreipkime dėmesį į jos motinišką meilę, jos rūpestį dėl savo nelaimingos dukters. Ši meilė padaro ją išradingą ir ištvermingą. Moters neišgąsdina tariamas Jėzaus abejingumas. Ar ši kananietės meilė savo dukrai nėra krislas akyje [&hellip;]
- [Tikėjimo išbandymas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-isbandymas/): Vaizdas, kurį atskleidžia šio sekmadienio Evangelija, yra gyvas ir daug sakantis. Tamsu, šėlsta vėjas, įsismarkavusios bangos į visas puses blaško žvejų valtį. Ar nepanašus mūsų gyvenimas į audringą jūrą, ar nuolat iškylančios bangos negraso užlieti mūsų gyvenimo laivo? Į ką mums atsiremti? Tiesa, esame Bažnyčios nariai ir joje turėtume dairytis gelbėjančios rankos. Bet ir pati Bažnyčia šiandien kaip tas mažas laivelis, blaškomas audrų. „Petro laivą” nuolat skalauja liberalizmo, modernizmo, sektantizmo, naujosios pagonybės vandenys. Modernusis pasaulis kuria naują civilizaciją – be Dievo, be doros įstatymų. Grįžkime prie apaštalų. Kristus juos paliko audringame ežere. Jie veltui darbuojasi irklais, mėgindami pasiekti krantą. Bet štai! [&hellip;]
- [Viešpats pasotina](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-pasotina/): Mūsų amžiaus tikinčiajam viena didžiųjų problemų yra Kristaus stebuklai. Ar iš tiesų Kristus galėjo prikelti numirusį Lozorių, ar iš tiesų jis galėjo nuraminti audringą jūrą, padauginti duoną? Juk tai neįmanoma, prieštarauja gamtos dėsniams. Šiandien mokslas stebuklų atžvilgiu nėra toks kategoriškas, kaip tai buvo Šviečiamuoju laikotarpiu. Mokslo pasaulyje įsigalinčios reliatyvizmo ir kvantų teorijos atmeta absoliutų pasaulio determinizmą, kuriuo rėmėsi materialistai. Religija ir filosofija vėl atgauna savo pozicijas. Teologija stebuklą aptaria kaip regimą, dieviškosios galios sąlygotą, gamtos dėsniais nepaaiškinamą reiškinį. Gamtos jėgas viršijantis stebuklas liudija apie antgamtinę galią. Pranokdamas gamtos jėgas, stebuklas mūsų protą lenkia tą galią pripažinti. Iš šio aptarimo aiškėja, kodėl [&hellip;]
- [Laimingas radinys](https://homilijos.kristoteka.lt/laimingas-radinys/): Savo palyginimams medžiagą Jėzus ima tiesiai iš gyvenimo. Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Pagal įstatymus surastas žemėje radinys turėdavo priklausyti žemės šeimininkui. Žmogus, sužinojęs apie paslėptą turtą ir norėdamas jį užvaldyti, pirmiausia turėdavo dirvą įsigyti ir tik tada galėdavo tuo turtu teisėtai naudotis. Šiandien prieš akis ir turime tokį atvejį. Sužinojęs apie užkastą lobį, žmogus parduoda visa, ką turi, ir perkasi dirvą. Matyt, kad lobio būta didelio. Žmogus [&hellip;]
- [Dievas laukia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-laukia/): Šiandien, išklausę Evangelijos, turėtume laukti pamokslo apie pragarą. Juk ką tik nuskambėjo palyginimo šeimininko žodžiai pjovėjams: „Išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti”. Bet įsižiūrėkime geriau: iš tiesų palyginimas mums kalba ne apie bausmę, bet apie Viešpaties maloningumą. Juk šeimininkas tarnams įsakė neskubėti ir palikti rauges iki pjūčiai. Evangelistas Lukas pasakoja, kad vieno Samarijos kaimo gyventojai nenorėjo Jėzaus priimti. Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas pasipiktinę sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti”. Bet Jėzus atsakė: „Nežinote, kokios esate dvasios. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti”. Kas yra raugės, apie kurias kalba Evangelija? [&hellip;]
- [Dievo žodžio sėkla](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-sekla/): Šiandien girdėtą vaizdingą Viešpaties palyginimą komentuoja pats Išganytojas. Pasėlys prie kelio – tai sėkla, kuri krinta šalia kelio ant kietos, sumintos žemės, pasilieka žemės paviršiuje ir tampa lengvas grobis paukščiams. Tai žodis, kuris nepasiekia žmogaus sielos gelmių, ir piktasis lengvai jį išplėšia iš širdies. Kalnuotame Galilėjos krašte po dirvožemiu slūgso vos menko žemės sluoksnio padengtos uolos. Patekęs ant tokios požeminės uolos pasėlys sudygsta, bet tuoj pat nuvysta, nes šaknys atsiremia į uolą. Pasak Kristaus, „tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau &lt;…> ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta”. Pasėlys tarp erškėčių – tai [&hellip;]
- [Evangelijos adresatai](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelijos-adresatai/): Ką tik girdėtuose Jėzaus žodžiuose randame itin svarbius jo Evangelijos akcentus. Štai pirmasis sakinys: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie”. Žodis „Tėvas” tarsi aidas pasikartoja per visą Evangeliją. Antai jo išmokytos maldos pirmieji žodžiai yra: „Tėve mūsų”. Jėzus nuolat kviečia pasitikėti dangiškuoju Tėvu: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina”. Jėzus moko, kad Tėvas atlaidus tiems, kurie moka atleisti savo kaltininkams. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums”. Mūsų gerieji darbai turi būti atliekami ne dėl žmonių, bet dėl dangiškojo Tėvo: [&hellip;]
- [Apaštalo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/apastalo-kelias/): Dešimtajame Mato evangelijos skyriuje kalbama apie Kristaus nurodymus apaštalams. Pereitą sekmadienį girdėjome Jėzaus drąsinančius žodžius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o sielos negali užmušti” (Mt 10, 28). Šiandien vėl girdime reikalavimus, kuriuos Jėzus kelia savo mokiniams: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs”. Ar tai įmanoma? Ar pats Dievas neįsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną”? Jėzus nekeičia Dievo įstatymų, tik nustato vertybių hierarchiją. Jau pagoniškajame pasaulyje buvo suprantama, kad Dievas yra aukščiausioji vertybė. Sofoklio „Antigonėje” dukra sako savo tėvui: „Tėve, aš nemylėčiau tavęs taip karštai, jei Dievo nemylėčiau labiau už tave”. Ar ne tą pačią mintį išreiškia [&hellip;]
- [Nebijokite](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite-2/): Kai evangelistas Matas rašė savo Evangeliją, jau buvo prasidėję krikščionių persekiojimai. Todėl jis primena Kristaus padrąsinimą. Ką tik girdėtoje Evangelijoje net tris kartus pakartotą: „Nebijokite!” Istorija liudija, kad pirmieji krikščionys įsidėmėjo šį Kristaus žodį ir parodė ypatingą drąsą. Pavartę Apaštalų darbų knygą, randame, kad žydai apaštalams draudė skelbti Jėzaus Evangeliją. Petras su Jonu į jų grasinimus atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję” (Apd 4, 19). Bažnyčios istorija teigia, kad pirmieji Bažnyčios persekiotojai buvo žydai, kurie visaip priešinosi naujajai religijai. Net ir šv. Paulius pradžioje [&hellip;]
- [Dangaus karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-karalyste/): „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė”. Naujojo Testamento knygose žodžiai „dangaus karalystė” reiškia tą patį, ką ir „Dievo karalystė”. Abudu šie pasakymai reiškia Kristaus įkurtą Bažnyčią. Siųsdamas apaštalus Jėzus žengia pirmuosius Bažnyčios kūrimo žingsnius. Bent trumpai pasvarstykime, kas yra toji Bažnyčia ir ką ji mums duoda. Garsusis Bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis yra pasakęs: „Dievo valia yra pasaulis, o jo siekis – žmonių išganymas; jis yra Bažnyčia”. Katekizmas moko: „Bažnyčia – tai Dievo pastangos suburti geros valios žmones į bendriją, kurioje būtų siekiama išsilaisvinti iš nuodėmių” (KBK 761). Pirmasis Dievo bandymas sukurti Dievui artimą tautą yra Abraomo ir jo ainių pašaukimas. [&hellip;]
- [Muitininko pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/muitininko-pasaukimas/): Iš Kafarnaumo, kur ką tik buvo išgydęs paralyžiuotąjį, Jėzus ėjo Genezareto ežero pakraščiu, mokydamas žmones. Toje judrioje vietovėje buvo muitinė. Evangelija sako, kad „Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: ‘Sek paskui mane!’ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“. Kadangi muitininkai rinko mokesčius okupacinei valdžiai, jie buvo žmonių nemėgstami, o žydai, užėmę tas tarnybas, buvo laikomi išdavikais. Vis dėlto ir tarp jų buvo dorų žmonių, kurie Kristui ne kartą parodė palankumo. Toks tikriausiai buvo ir Matas, kitų evangelistų vadinamas Leviu. Jis jau buvo girdėjęs apie Kristaus pamokslus bei stebuklus ir savo širdyje svarstė, ar tai nebus pranašų skelbtasis [&hellip;]
- [Gyvoji duona](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvoji-duona/): Ką tik girdėjome Kristaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tos duonos, gyvens per amžius”. Ką tai reiškia? Gal žmogus turi kitokią gyvybę, kuriai reikia kitokios duonos? Iš tiesų vien žemiškos duonos žmogui nepakanka. Mūsų tautos vadai, veikėjai, politikai, mokslininkai rūpinasi tautos gerove. Deja, tas rūpestis dažniausiai susietas su ekonominiais dalykais. Tačiau daugybės žmonių širdys laukia visai ko kito. Kiek žmonių šiandien kenčia ne dėl duonos kąsnio, bet dėl to, kad nepatiria meilės. Ar nematome, kiek žmonių patenka į sielvartą ir nusivylimą. Sociologai mūsų laikų visuomenę vadina vartotojiška. Iš tiesų daugelio žmonių dėmesys sutelktas į tai, kad [&hellip;]
- [Trejybės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-slepinys-2/): Šiandien Bažnyčia kviečia prisiminti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir nulenkti prieš jį galvas. Norėdami suprasti sunkiai suprantamus dalykus, ieškome pavyzdžių ar palyginimų. Pažvelkime į žmogų, kuris yra Dievo paveikslas ir panašumas. Nuostabus yra žmogus. Jis savo dvasia apima ir akims neprieinamą mikropasaulį, ir tolimiausius žvaigždynus. Žmogaus dvasios gyvenimas yra neįtikėtinai turiningas. Dažnai jo sąmonėje vyksta dialogas, tartum jame būtų ne vienas, o du asmenys. Kalbėdami apie Švenčiausiąją Trejybę mes išpažįstame Dieve esant tris asmenis. Tačiau tai ne trys dievai, bet vienas ir tas pats Dievas, esantis ir Tėve, ir Sūnuje, ir Šventojoje Dvasioje. Teologija moko, kad Tėvas, tobulai save pažindamas, gimdo Sūnų. [&hellip;]
- [Sekminių ugnis](https://homilijos.kristoteka.lt/sekminiu-ugnis/): Mūsų širdžiai labai artimas ir nesunkiai suvokiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Dievo Sūnus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, turėjo motiną, augo Nazarete, bendravo su žmonėmis, buvo žmonių matomas ir girdimas. Jo gyvenimo ir mokymo svarbiausieji bruožai liko užrašyti Evangelijos knygose. Sunkiau mums suvokti Šventąją Dvasią ir jos vietą Bažnyčios gyvenime. Teologija moko, kad visoje Dievo kūryboje reiškiasi visi trys Dievo asmenys, nes jų visų yra bendra prigimtis. Vis dėlto ta pati teologija atskirus bendrojo veikimo etapus priskiria vienam ar kitam asmeniui. Pirmoji Šventojo Rašto knyga pasakoja apie pasaulio sukūrimą: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. O žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo [&hellip;]
- [Išėjęs pasilieka](https://homilijos.kristoteka.lt/isejes-pasilieka/): Šiandien minime Kristaus sugrįžimą pas savo Tėvą. Šį įvykį vadiname Kristaus žengimu į dangų. Patį žengimą į dangų aprašo tiktai evangelistas Lukas. Jis šiame įvykyje nedalyvavo ir Jėzaus žengimą atpasakojo pasinaudojęs jau esama tradicija, kuriai įtakos turėjo ano meto pasaulėvaizdis. Buvo tikima, kad pasaulį sudaro trys sritys – dangus, žemė ir požemio karalystė. Šio pasaulėvaizdžio elementų randame šios dienos šventės skaitiniuose: „Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių” (Apd 1, 9). Į šį pasakojimą negalima žiūrėti kaip į šiuolaikinį reportažą. Juo vaizdingai išreiškiama tikėjimo tiesa, kad Jėzus palieka mūsų medžiaginį pasaulį. Evangelistas Matas savo pasakojime apie [&hellip;]
- [Dievo Avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-avinelis-2/): Šv. Jonas žmonėms pasirodžiusį Kristų pavadina Dievo Avinėliu. Ačiū tau, šventasis Jonai, kad žmonijai pristatai jos gelbėtoją tokiu prasmingu titulu. Patiko žmonėms šis pavadinimas. Dažnai girdime šį titulą Bažnyčios liturgijoje. Baigdami šventųjų litanijas net tris kartus šaukiamės Dievo Avinėlio. Eucharistinėje aukoje prieš šventąją Komuniją kunigas, rodydamas žmonėms ostiją, kartoja šv. Jono žodžius ir kviečia į Avinėlio puotą. Išrinktosios tautos gyvenime Avinėlio simbolis turėjo ypatingą prasmę. Nuo pat Abraomo laikų Avinėlis yra ne tiktai ūkio, bet ir Dievo garbei aukojamas gyvulėlis. Ypatingą simbolinę reikšmę Avinėlis įgijo po to, kai išrinktosios tautos vaikai buvo išvaduoti iš Egipto nelaisvės. Tuomet Avinėlio kraujas gelbėjo Izraelio [&hellip;]
- [Jėzaus krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-krikstas/): Šiandien švenčiame Jėzaus Krikštą. Tai yra Jėzaus viešojo gyvenimo, jo atperkamojo darbo pradžia. Mums šis įvykis turi ypatingą prasmę. Jėzaus Krikštas skatina susimąstyti apie jo įsikūnijimo prasmę. Trumpai tai galima būtų išreikšti tokiais žodžiais: Jis tapo žmogumi, kad mes taptume Dievo vaikais. Savo viešąjį gyvenimą Jėzus pradeda priimdamas Jono krikštą. Jono krikštas nebuvo sakramentas. Jono krikštyti žmonės reiškė savo gailestį už kaltes ir ryžtą ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Jono krikšto apeiga gyvai vaizdavo žmogaus moralinį apsiplovimą, tačiau neteikė tų malonių, kurias teikia Kristaus Krikštas. Kai Jėzus atėjo prie Jordano, Jonas pasijuto nevertas krikštyti tą, kurį jis pats pavadino galingesniuoju: „Tai aš [&hellip;]
- [Mūsų žvaigždė](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-zvaigzde/): Senuose liturginiuose kalendoriuose Trijų Karalių šventė buvo vadinama Epiphania. Šis graikiškas žodis reiškia apsireiškimą. Tuo žodžiu pabrėžiama, kad Trijų Karalių šventės svarbiausi asmenys yra ne išminčiai, bet žmonijai regimu būdu apsireiškęs pats Dievas. Visas Kalėdų laikotarpis, pradedant Kristaus Gimimo švente, yra pažymėtas tyro džiaugsmo nuotaika. Užgimęs kūdikis pačiu nuostabiausiu būdu apreiškia mums Dievo meilę. Ištiesęs savo mažas rankeles jis tarsi nori pasakyti: nebijokite, pasitikėkite, turėkite viltį. Šis kūdikis yra didžioji Dievo dovana visai žmonijai. Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, jis prabilo į mus per sūnų”. Sūnaus [&hellip;]
- [Šventoji šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-3/): Šis sekmadienis įpareigoja kalbėti apie šeimą. Tai ypač aktualu todėl, kad daugelį šeimų yra palietusi nežaboto liberalizmo banga. Daug jaunų žmonių ateina prie altoriaus, prisiekia amžiną ištikimybę, bet deja, labai dažnai, tuojau po iškilmingų vestuvių priesaika pamirštama, telieka tik gražios jungtuvių nuotraukos. Kalbant apie šeimas, pirmiausia tenka priminti, kad šeima nėra paprasta sutartis. Tai Kristaus įsteigtas sakramentas, įpareigojantis ištikimybei iki vieno ar kito sutuoktinio mirties. Šia proga mums svarbu žinoti, ką šiuo klausimu skelbia pats Kristus. Juk santuoka – tai ne popiežiaus ar kokio Bažnyčios susirinkimo įsteigta institucija, bet paties Kristaus priesakas. Fariziejai ne kartą egzaminavo Kristų: „Ar galima atleisti žmoną [&hellip;]
- [Viešpaties užgimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-uzgimimas/): Šiandien niekas neabejoja Jėzaus asmens realumu. Net sovietmečio istorikai pripažino Jėzaus istoriškumą. Bet nepalyginti svarbesnis klausimas, kas buvo Jėzus? Šis klausimas iškrinta iš empirinių mokslų srities ir atsiremia į mūsų tikėjimą. Prašykime Viešpatį tikėjimo šviesos suprasti Jėzaus Įsikūnijimo prasmę. Gerieji žmonės, ši Viešpaties Gimimo šventė, kuria šiandien džiaugiamės, pirmiausia yra ne kūdikėlio Jėzaus, bet mūsų šventė, mūsų užgimimas. Evangelijoje girdėjome brangius žodžius: „Ramybė jo mylimiems žmonėms”. Šiuos žodžius galime pavadinti trumpa Kristaus Evangelijos santrauka. Jais išreiškiama tai, ką vėliau pasakys pats Jėzus pokalbyje su Nikodemu: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet [&hellip;]
- [Juozapo pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/juozapo-pasaukimas/): Šis paskutinis advento sekmadienis priartina mus prie didžiojo Viešpaties įsikūnijimo slėpinio. Prieš mūsų akis visa šventoji šeima, pasirengusi švęsti Emanuelio užgimimą. Išsklaidytas paskutinis debesėlis, drumstęs Juozapo sąmonę. Apie tai šios dienos Evangelija sako: „Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti”. Supraskime, į kokią keblią padėtį pateko šis doras vyras, kai pamatė savo skaisčią sužadėtinę besilaukiančią kūdikio. Mergaitė, įsipareigojusi amžinai skaistybei, laukia kūdikio! Kaip pasielgs šis Dievo Apvaizdos numatytas vyras? Jis nenori įtarti savo sužadėtinės, bet ir paaiškinimo neranda. Tokiu kritišku momentu teisiam vyrui kelią parodo Dievas. Juozapas girdi žodžius: „Nebijok parsivesti savo žmonos Marijos, nes jos [&hellip;]
- [Šventojo Jono abejonės](https://homilijos.kristoteka.lt/sventojo-jono-abejones/): Šiandien matome šv. Joną kalėjime. Jis nubaustas už tai, kad išdrįso karaliui Erodui papriekaištauti dėl piktinančios santuokos: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona”. Kalėjime jo ausį pasiekė kalbos apie Jėzaus veiklą, ir jis pradeda abejoti: ne tokį įsivaizdavo tautų lauktąjį Mesiją. Juk pranašai jį vaizdavo kaip galingą karalių, kuris valdys visą žemę. Antai pranašas Zacharijas skelbia: „Viešpats bus karalius visoje žemėje – tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas” (Zch 14, 9). Pasak Danieliaus, „Jam duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, ir jo karalystė [&hellip;]
- [Dievo Karalystės šauklys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-karalystes-sauklys/): Šiandien prieš mus įspūdingas Jono Krikštytojo paveikslas. Tai žmogus, kuris tiki tuo, ką skelbė pranašai. Jonas galingu balsu ragina žmones rengtis Dievo pažadėtai karalystei, nes jau ateina jos kūrėjas – „Galingesnis”, kuriam jis nevertas nė kurpių nuauti. To meto žmonėms tai nebuvo nelaukta žinia. Pasak istoriko Svetonijaus, „Visuose Rytuose plito senas ir pastovus įsitikinimas, kad į pasaulio likimą įrašyta, jog iš Judėjos tuo metu ateis pasaulio valdovas”. To valdovo laukimas buvo ypač savas žydų tautai. Senojo Testamento knygose kupina pažadų. Antai psalmininko vizija: „Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis. Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros, nuo [&hellip;]
- [Dvejopas adventas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvejopas-adventas/): Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Tačiau dienos skaitiniuose minimas dvejopas atėjimas. Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos kalba apie tą, kuris atneš taiką tautoms ir gentims. Jos „perkals kalavijus į arklus ir ietis į pjautuvus”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, kad Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą. Tačiau, pasak šv. Justino, Jėzaus atėjimas yra dvejopas. Pirmasis – kaip Gerojo Ganytojo, antrasis – kaip Aukščiausiojo Teisėjo. Ką mes žinome apie pirmąjį Jėzaus atėjimą? Pasaulio bibliotekose sukaupta daugybė knygų, kalbančių apie Jėzaus asmenį. Kas galėtų jas perskaityti? Iš visų jų mums artimiausios Evangelijų knygos, kuriose įamžinta daug [&hellip;]
- [Kristaus Karaliaus šventei](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-karaliaus-sventei-2/): 1925 m. gruodžio 11 dieną popiežius Pijus XI visoje Bažnyčioje įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Bet ar nepavėluota? Karaliai jau nyksta. Europos karalius galime skaičiuoti ant rankos pirštų. Ir vis dėlto. Šiuo metu, kai esame nusivylę žemiškaisiais valdovais, mūsų sąmonėje vėl iškyla Kristaus Karaliaus vizija. Žvelkime į rytus, žvelkime į vakarus, klauskime, kur valdovai, kurie rūpinasi žmonių gerove, taika ramybe?! Istorija mums rodo tironus, prispaudėjus, garbėtroškas, psichopatus, klasta ir apgaulėmis užėmusius sostus. Šiame niūriame istorijos fone atsiskleidžia šviesus mūsų Karaliaus paveikslas. Jis yra mūsų Karalius pirmiausia ir dėl to, kad esame jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono, „Visa per jį atsirado, [&hellip;]
- [Amžinasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-gyvenimas/): Šiandien Evangelija supažindina mus su sadukiejais. Tai Kristaus laikų žydų elitinė partija, pasižymėjusi savo liberalumu. Pripažindami tik Mozės knygas, jie neigė pomirtinį gyvenimą, kurio samprata išsirutuliojo vėlesnėse Biblijos knygose. Nepripažindami pomirtinio gyvenimo, jie stengėsi kiek galima geriau įsikurti šioje žemėje. Žinodami aiškų Jėzaus mokymą apie Dangaus karalystę, sadukiejai kreipiasi į jį pašydami išspręsti jų pačių sugalvotą kazusą: kuriam septynių vyrų žmona teksianti po mirties. Kiekvienam žydui, besilaikančiam levirato įstatymo, šis klausimas tiesiog neišsprendžiamas. Tačiau Jėzus nesileidžia į juridinę diskusiją ir iš karto pabrėžia ano pasaulio dvasingumą. Aname pasaulyje nebus nei vedančių, nei tekančių. „Negalės jie nei mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, [&hellip;]
- [Zachiejaus atsivertimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejaus-atsivertimas/): Šio sekmadienio Evangelija atpasakoja įvykį, kurį būtų galima pavadinti atsivertimo modeliu. Šiame įvykyje matome visus žmogaus dvasinio pasikeitimo elementus – Dievo malonės veikimą, žmogaus pastangas ir galiausiai naują žmogų. Kas gi paskatino muitininkų viršininką Zachiejų ieškoti naujojo Mokytojo? Neabejokime – tai Dievo malonė. Gal tai buvo tiesioginis Dievo įkvėpimas, gal kiti žmonės papasakojo Zachiejui apie šį naują Mokytoją. Gal jis jau girdėjo Jėzaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką, gal jo širdį palietė muitininko maldos žodžiai: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Zachiejui parūpo, kas tasai mokytojas, kuris permato žmogaus sielą. Slėpininga žmogaus prigimtis. Kas galėtų paaiškinti, kodėl žmogus nerimsta? Ko trūko patriarchui [&hellip;]
- [Muitininko nuteisinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/muitininko-nuteisinimas/): Ką tik girdėto Jėzaus palyginimo pirmieji žodžiai verčia suklusti. Į šventyklą ateina fariziejus ir muitininkas. Ano meto žydas vargiai galėtų įsivaizduoti tokį kontrastingą sugretinimą. Fariziejus – tai žmogus, turintis visuomenėje gerą vardą, ypač uoliai atliekantis savo religines pareigas, reiklus sau, o dar reiklesnis kitiems. O muitininkas? Anuo metu žydų akyse – tai parsidavėlis, plėšiantis iš savo tautos vaikų mokesčius pavergėjams. Šių dviejų žmonių sugretinimas šventykloje intriguojantis. Žmonės susidomėjo, ką apie šiuos žmones pasakys naujasis Mokytojas. Įsiklausykime į fariziejaus maldą. Fariziejus meldžiasi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės”. Toliau jis aptaria savo gerą elgesį: jis pasninkauja daugiau negu reikalauja [&hellip;]
- [Ištverminga malda](https://homilijos.kristoteka.lt/istverminga-malda/): Šiandien Bažnyčia mus kviečia pažvelgti į savo maldą. Pirmajame skaitinyje matome Mozę, besimeldžiantį už savo kovojančią tautą. Kol Mozė laikydavo rankas iškėlęs, izraelitams kovoti sekėsi, bet kai tik nuvargusios rankos nusvirdavo žemyn, viršų imdavo amalekiečiai. Evangelija pasakoja apie našlę, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo apginti ją nuo skriaudiko. Jis ilgai nekreipė į ją dėmesio, bet pagaliau, dėl našlės įkyrumo ėmė ir apgynė jos teises. Neseniai girdėjome panašų palyginimą apie žmogų, prašantį draugo duonos. Buvo jau vėlus vakaras, kai pabeldė į draugo duris. Bet šis beldžiančiam atsakė: Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir [&hellip;]
- [Dešimt raupsuotųjų](https://homilijos.kristoteka.lt/desimt-raupsuotuju/): Perskaičius šio sekmadienio Evangeliją, savaime peršasi homilijos tema – tai nedėkingumas. Tokią didžią malonę patyrė raupsuotieji, bet tik vienas atėjo padėkoti! Šio dėkingo ligonio elgesys verčia mus pažvelgti į save ir atsakyti: ar esame dėkingi Dievui ir žmonėms už visa, ką gero esame patyrę? Deja, šaltas nedėkingumas bujoja daugelio žmonių širdyse. Didžiuojamės savo talentais, išvaizda, sveikata. Kodėl? Kas gi taip gausiai žemės vaikams dalijamų dovanų dalytojas? Juk turėtum prisiminti tą Šaltinį, iš kurio visa plaukia, turėtum Jam nulenkti galvą. Kelia nuostabą, kad dažnai gabūs, talentingi žmonės, užuot dėkoję Dievui, kelia prieš jį savo balsą. Ar mokame dėkoti? Ištisą savaitę dirbdami neturim [&hellip;]
- [Nenaudingi tarnai](https://homilijos.kristoteka.lt/nenaudingi-tarnai/): Šio sekmadienio Evangelija kalba apie du skirtingus, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusius dalykus. Tai tikėjimas ir nuolankumas. Pažvelkime į Kristaus žodžius iš arčiau. Progą jam kalbėti apie tikėjimą davė apaštalų prašymas: Viešpatie, „sustiprink mūsų tikėjimą”. Iš apaštalų prašymo matome, kad jie jau supranta tikėjimo vertę. Ne kartą apaštalai girdėjo Viešpatį tariant: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave” (plg. Mk 5, 34). Jie suprato, kad tikėjimas – tai Dievo dovana. Todėl mokiniai prašo: „Sustiprink mūsų tikėjimą”. Viešpats atsako palyginimu, akivaizdžiai parodančiu tikėjimo galią: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’ – tai jis paklausytų jūsų”. Šiuo, rodos, nesuprantamu [&hellip;]
- [Pomirtinis likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pomirtinis-likimas-2/): Šio sekmadienio Evangelija mums praskleidžia žmogaus pomirtinio likimo uždangą. Labai konkrečiai parodomas dviejų žmonių žemiškasis gyvenimas ir jų pomirtinis likimas: ir vargšas Lozorius, ir turtuolis miršta. Šiandien Evangelija kviečia pamąstyti, kas gi bus toliau. Tai klausimas apie pomirtinį gyvenimą. Ar jis egzistuoja? Juk žmonės gyvena tarsi jo nebūtų. Šventasis Raštas mums nuolat primena pomirtinį gyvenimą. Ką tik girdėjome paties Kristaus palyginimo žodžius: „Elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį”. Gedulinėje dėkojimo giesmėje sakoma: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė”. Mes dažnai dalyvaujame gedulinėse Mišiose. Ne kartą [&hellip;]
- [Gudrusis prievaizdas](https://homilijos.kristoteka.lt/gudrusis-prievaizdas/): Ką tik girdėjome svarbius Kristaus žodžius: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams” (Lk 16, 13). Apie kokius šeimininkus kalba šio sekmadienio Evangelija? Atsakymą randame toje pačioje Evangelijoje: „Negalite tarnauti Dievui ir pinigui”. Kuris iš šių dviejų yra tikrasis mūsų šeimininkas? Atsiverčiame pirmąją Šv. Rašto eilutę ir skaitome patį pirmąjį sakinį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę”. Kas gi kitas galėtų būti tikrasis pasaulio šeimininkas, jeigu ne jo Kūrėjas? Kai šėtonas dykumoje gundė Jėzų, reikalaudamas sau dieviškos pagarbos, Jėzus jam atkirto: „Eik šalin šėtone! Juk parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” Šiandien pirmąjį skaitinį palydėjome psalmės žodžiais: „Šlovė Viešpaties [&hellip;]
- [Nusidėjėlių viltis](https://homilijos.kristoteka.lt/nusidejeliu-viltis/): Pirmasis šio sekmadienio Evangelijos sakinys verčia suklusti. Pas Jėzų rinkosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai. Žodis „visokie“ mums primena visus tuos, kurie visuomenės akyse neturi gero vardo. Jėzaus draugystė su šitokiais „visokiais“ nusidėjėliais fariziejus ir Rašto aiškintojus itin šokiravo. Jeigu šis Jėzus save laiko Dievo žmogumi, tai nejaugi jis nemato, kokie žmonės pas jį renkasi? Rodos, visai teisėtas buvo fariziejų pasipiktinimas, kad šitas Jėzus „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Savo elgesį Jėzus paaiškina gražiu palyginimu iš piemenų gyvenimo. Avių tema yra dažna Jėzaus lūpose. Geras piemuo pažįsta savąsias avis, „avys klauso jo balso. Jis šaukia jas vardais ir jas išsiveda &lt;…&gt;, [&hellip;]
- [Kryžiaus mokykla](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-mokykla/): Šio sekmadienio centrinis žodis yra kryžius. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“. Šiuos žodžius Jėzus pasako kelyje į Jeruzalę, kur jo jau laukia kryžius. Pirmiausia jie yra skirti tiems, kurie rinksis jo patarimų kelią, kurie bus pasiryžę palikti ir tėvą, ir motiną, ir namus, ir vaikus. Toks pasiryžimas neturi būti lengvabūdiškas. Pasiryžęs sekti Kristų turi elgtis panašiai kaip statybininkas, norintis statyti bokštą, pirmiau rūpestingai apskaičiuoti statybos išlaidas, arba kaip karalius, kuris prieš stodamas į kovą gerai pasveria savo karinę jėgą. Žodžiai apie kryžių galioja kiekvienam krikščioniui. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano [&hellip;]
- [Nusižeminimas](https://homilijos.kristoteka.lt/nusizeminimas/): Šiandien Kristaus pasakytus žodžius reikia padalyti į dvi grupes. Vieni jo žodžiai pasakyti mokiniams, kiti – vaišių šeimininkui. Mokiniams Jėzus sakė: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Mokydamas apaštalus neskubėti į pirmąsias vietas, Jėzus nepasakė nieko naujo. Toks žmonių elgesys įprastas, tiek Kristaus laikais, tiek ir mūsų dienomis. Per anksti užėmus pirmąsias vietas, gali tekti jas užleisti kitam, garbingesniam svečiui. Tačiau Jėzus neatėjo mokyti gerų manierų ar mandagumo. Iš praktiškos mandagumo [&hellip;]
- [Ar maža bus išgelbėtų](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-maza-bus-isgelbetu/): Savo paskutinėje kelionėje į Jeruzalę Jėzus pasakė pačius gražiausius palyginimus: apie sūnų pražuvėlį, apie ištaigingai puotaujantį turtuolį bei vargšą Lozorių, apie pakviestus į vestuvių pokylį svečius. Šioje kelionėje kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?” Prie šio klausimo sustokime. Kam tai galėtų nerūpėti? Aiškaus atsakymo į šį klausimą Viešpats nedavė. Įvairių laikų teologai apie tai reiškė įvairias nuomones. Pabrėžiantys Dievo teisingumą mano, kad išgelbėtų bus nedaug. Kiti verčiau mielai kalba apie Dievo maloningumą ir retai prisimena amžinąją bausmę. Šventajame Rašte galima rasti citatų, paremiančių ir vieną, ir kitą nuomonę. Viešpats, užuot atsakęs į pateiktą klausimą, duoda mums daugiau: jis mus [&hellip;]
- [Moteris – Bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/moteris-baznycia/): Marijos Ėmimo į dangų šventė yra pati seniausia ir iškilmingiausia visame Marijos švenčių cikle. Maldingumo Marijai pėdsakų rašytiniuose dokumentuose aptinkama nuo II a. pabaigos. Jau VI a. ši šventė švęsta rugpjūčio 15-ąją tiek Jeruzalėje, tiek Egipte. VII amžiuje ji paplinta graikų Bažnyčiose, o amžiaus pabaigoje – Romoje. Nuo IX a. Marijos Ėmimo į dangų šventė tampa viena iškilmingiausių apeigų Bizantijoje. XIII a. Vakarų Bažnyčioje maldingumą Marijai, be kita ko, liudija ir tai, kad daugelis katedrų dedikuotos Švč. Mergelei. 1950 m. popiežius Pijus XII šį tradicinį tikėjimą suformulavo kaip tikėjimo tiesą. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium sakoma: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios [&hellip;]
- [Ištikimybė pažadui](https://homilijos.kristoteka.lt/istikimybe-pazadui/): Visus tris šio sekmadienio skaitinius vienija pirmiausia ištikimybės tema: ištikimybė tikėjimui, ištikimybė vilčiai, ištikimybė tarnystei. Dievo karalystės tema išreiškiama pažado žemės (pirmajame skaitinyje), dangiškosios tėvynės (antrajame skaitinyje), ir eschatologinės puotos (trečiajame skaitinyje) įvaizdžiais. Išminties knygos autorius primena išlaisvinimo iš Egipto naktį, kurią ištikimi protėvių tikėjimui žydai mini švęsdami Velykas. Jų tikėjimas leidžia jiems viltis įžengti į pažado žemę. Laiške žydams primenami Senojo Testamento šventųjų pavyzdžiai. Jie įtikėjo Dievo pažadų tikrumu ir jautėsi esą tik keleiviai kelionėje į geresnę tėvynę. Luko evangelijos ištrauka aiškina, kad įžengimui į Karalystę būtina radikali ištikimybė. Išminties knyga yra pati vėlyviausia iš Senojo Testamento raštų. Ji sudaryta [&hellip;]
- [Egoizmo pavojus](https://homilijos.kristoteka.lt/egoizmo-pavojus/): Šio sekmadienio skaitiniai darniai gvildena bendrą temą. Skaitinys iš Koheleto knygos atskleidžia žmogiškųjų darbų bei sukurtųjų gėrybių tuštybę. Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius primena, kad krikščionis privalo neprisirišti prie žemiškųjų dalykų, o ieškoti tikrovės aukštybėse. Luko evangelijoje skaitomas palyginimas apie turtuolį, sukaupusį įvairiausių gėrybių ir besitikintį laimingos ateities. Užklupus mirčiai, Dievo akivaizdoje jis pamato, kad neturi jokių nenykstančių gėrybių. „Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!” Kai kuriems labiau girdėtas kitoks šios vietos vertimas, tapęs priežodžiu: „Tuštybių tuštybė!” Šis posakis yra hebrajiškas superlatyvas, panašiai kaip „Giesmių giesmė”. Koheleto knyga ypatinga ir vienintelė tokia Senajame Testamente. Jos pesimizmas artimas Jobo knygos nuotaikai. Abiejose knygose vaizduojamas [&hellip;]
- [Išklausyta malda](https://homilijos.kristoteka.lt/isklausyta-malda/): Praėjusį sekmadienį palikome tris dieviškuosius lankytojus po Mamrės ąžuolais Abraomo draugijoje. Pasivaišinę jie vyko į Sodomą. Dievas patikrina nuodėmingo miesto kaltę ir nusprendžia jį nubausti. Čia savo užtariamąja malda įsiterpia Abraomas. Tai nuostabi Šventraščio vieta. Pirmąkart pašaukęs Abraomą Dievas paskiria jį išrinktosios tautos tėvu. Šis išrinkimas iš daugelio tautų drauge reiškia ir tarnavimą tautoms: „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 3). Abraomas yra Sandoros tautos malonė, tačiau jis drauge yra pagonių tautų palaiminimas. Melsdamas už Sodomą ir Gomorą jis įvykdo savo pašaukimą būti tautų gelbėtoju. Krikščioniška malda Abraomo pavyzdžiu taip pat yra tarnystė tautoms. Dažnai tai būna vienintelis būdas, [&hellip;]
- [Svetingas priėmimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svetingas-priemimas/): Šio sekmadienio liturgijoje vyrauja svetingumo tema. Pirmajame skaitinyje patriarchas Abraomas svetingai priima slėpiningus Dievo pasiuntinius. Evangelijos skaitinyje Jėzus lankosi Marijos ir Mortos namuose. Šiais pavyzdžiais esame mokomi priimti Dievą ir jo žodį, suteikti jam pirmutinę vietą. Svetingumas gerbiamas ir daugelyje kitų kultūrų. Tautų mitologijose svetingumo apraiškas dažnai nulemia baimė. Abraomo atveju jo parodytą svetingumą sukilnina tarnavimas Dievui. Laiške žydams apibendrinama nuo Abraomo iki krikščionybės vedanti svetingumo tradicija: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagės angelus” (Žyd 13, 2). Biblinis autorius nuo pirmųjų eilučių aiškiai pareiškia, jog Abraomui prie Mamrės ąžuolų pasirodė pats Viešpats. Mamrės ąžuolynas [&hellip;]
- [Džiugesys dėl misijų](https://homilijos.kristoteka.lt/dziugesys-del-misiju/): Luko evangelijoje randame dvi apaštalams skirtas kalbas apie misiją. Pirmasis, trumpesnis pasiuntimas (Lk 9, 3–5) yra ir Morkaus evangelijoje (Mk 6, 8–11). Čia Jėzus kreipiasi į Dvylika – misija skirta dvylikai Izraelio genčių. Antroji Jėzaus kalba (Lk 10, 1–12) skiriama septyniasdešimt dviem mokiniams (kai kuriuose rankraščiuose minimi septyniasdešimt) – tai šiandienos Evangelijos skaitinys. Evangelistas Morkus neužsimena apie šią misiją, o Matas abi pasakojimo tradicijas sujungia į vieną pasiuntimo kalbą, skirtą Dvylikai (Mt 10, 5–16). Septynios dešimtys Luko minimų mokinių primena septyniasdešimt seniūnų, lydėjusių Mozę prie Sinajaus kalno sudarant sandorą (plg. Iš 24, 9). Ši misija pranoksta Izraelio ribas ir skiriama septyniasdešimčiai [&hellip;]
- [Trys pašaukimo pavyzdžiai](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-pasaukimo-pavyzdziai/): Artėja laikas, kai Jėzus bus „paimtas iš pasaulio”. Jėzus ryžtingai nukreipia savo žingsnius į Jeruzalę, atverdamas kelią skausmingai įvykių raidai. Po nesvetingo sutikimo Samarijos kaime trys sutikti žmonės pareiškia norą sekti Jėzų. Evangelijos mintį suvokti padeda skaitinys iš Laiško galatams. Apaštalas Paulius rašo apie laisvę kaip brangiausią Jėzaus atneštą dovaną. Atrodo, kad šiandien laisvės reklamuoti nereikia. Kiekvienas nori būti išgirstas ir gerbiamas, savarankiškai tvarkytis visose gyvenimo srityse. Įdomu, kad vos prabilęs apie laisvę apaštalas Paulius įspėja dėl jos trapumo: „Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!” Pasirodo, šią brangią dovaną sunku pakelti. Gavę laisvę esame gundomi naudoti ją [&hellip;]
- [Kryžius – prisikėlimo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/kryzius-prisikelimo-kelias/): Apaštalas Paulius aršiai stoja į kovą su galatų bendruomenės nariais, siekiančiais grįžti prie žydiškųjų praktikų ir net primesti jas iš pagonių kilusiems tikintiesiems. Kitais atvejais Paulius neįsitraukia į nereikalingas diskusijas, pavyzdžiui, ar dera vyrui nešioti ilgus plaukus. Jis išsisuka iš tokių neesminių ginčų: „Jei kas dar norėtų ginčytis, težino, jog nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo Bažnyčios” (plg. 1 Kor 11, 13–16). Tačiau polemikoje su galatais paliečiama pati Evangelijos šerdis. Pabrėždamas, jog žmonės nuteisinami „ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų” (Gal 2, 16), Paulius beatodairiškai stoja ginti Viešpaties reikalo. Iš jo širdies kyla drąsūs, meile degantys žodžiai. [&hellip;]
- [Kitoks pasotinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kitoks-pasotinimas/): Pagal tradiciją laikoma, kad Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei liturginius tekstus parinko ir himnus sukūrė šventasis Tomas Akvinietis. Pasakojama, kad šio darbo ėmėsi pranciškonas šv. Bonaventūras ir dominikonas šv. Tomas. Paklausęs šventojo Tomo sukurtų himnų, Bonaventūras suplėšęs, jo nuomone, tam neprilygusią savo kūrybą… Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Abraomo susitikimą su slėpininguoju Salemo karaliumi ir kunigu Melchizedeku. Jo atneštose duonos ir vyno atnašose krikščioniškoji tradicija įžvelgia eucharistinės aukos provaizdį. Apaštalo Pauliaus tekstas Pirmajame laiške korintiečiams yra seniausias pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą. Evangelijoje pasakojama apie duonos padauginimą – tai šlovingojo Kristaus Kūno padauginimo eucharistinėje duonoje provaizdis. Iš konteksto galima spręsti, [&hellip;]
- [Meilė ir viltis](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ir-viltis/): Senajame Testamente rūpestingai saugomas monoteizmas, kuriam nuolat gresia aplinkinių pagoniškų religijų įtaka. Tačiau kai kuriose, ypač vėlyvose Senojo Testamento knygose jau galima įžvelgti Trejybės slėpinio užuominų – tai Dievo Dvasios sureikšminimas, Žodžio ir Išminties įasmeninimas. Trejybės apreiškimas būdingas krikščionybei, ir tai skiria ją nuo kitų monoteistinių religijų – islamo ir judaizmo. Trejybės sąvoką pirmąkart pavartojo II a. rašytojas Teofilius Antiochietis. Jau nuo VII a. sekmadienį po Sekminių specialiai pagarbinama Trejybė, o ilgainiui liturginiame kalendoriuje įsitvirtino speciali iškilmė. Patarlių knygos skaitinyje kalbama apie Dievo kūrybos darbe dalyvaujančią Išmintį. Tai leidžia įžvelgti pačiame Dieve glūdintį dalijimąsi. Patarlių knyga yra viena iš penkių Senojo [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios era](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-era/): Nuo Sekminių atsiveria Šventosios Dvasios era. Apaštalų darbuose Lukas aprašo, kaip Šventoji Dvasia nužengia ant apaštalų ir kitų mokinių, susibūrusių Aukštutiniame kambaryje. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams primena, kad charizmų įvairovė liudija Šventosios Dvasios veikimą: kiekvienas pakrikštytasis gauna Dvasios dovanas; yra viena Dvasia, ugdanti vieną kūną. Apaštalas pateikia auksinę charizmų pažinimo taisyklę: jos privalo pasitarnauti bendruomenės labui. Charizmas ir krikščioniškąjį veikimą Paulius pateikia paženklindamas Trejybės ženklu ir pradėdamas nuo Dvasios: „Esama įvairių malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia”; „Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats” (Kristus); „Esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame” (Tėvas). Jono evangelijos ištrauka [&hellip;]
- [Pašlovinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/paslovinimo-svente/): Dangun žengimo švente paminimas regimas įvykis, kurio liudininkai buvo apaštalai. Apaštalų regėtas ir paliudytas Jėzaus pakilimas į dangų ženklina neregimą dalyką: Tėvas suteikia Sūnui visuotinę šlovę ir viešpatavimą. Šventasis Paulius Laiške efeziečiams taip pat primena neregimą dalyką: švenčiama Kristaus, „atsisėdusio Tėvo dešinėje”, šlovė ir visagalybė. Šioje pilnatvėje dalyvauja ir Kristaus Kūnas – Bažnyčia su visais savo nariais. Apaštalų darbų knyga yra Luko evangelijos tęsinys. Luko evangelija baigiama pasakojimu, kaip Jėzus „atsiskyrė” nuo apaštalų ir „pakilo į dangų”. Apaštalų darbų įžangoje du kartus paminimas šis faktas: „iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų…” ir „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė [&hellip;]
- [Avinėlis – Ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/avinelis-ganytojas/): Ketvirtasis Velykų sekmadienis visais liturginio ciklo metais yra Gerojo Ganytojo sekmadienis. Palyginimas apie Gerąjį Ganytoją užima beveik visą Jono evangelijos 10 skyrių. Šiais liturginio ciklo C metais skaitoma trečioji šio palyginimo dalis. Gerasis Ganytojas atveria vartus visiems, klausantiems jo balso. Apaštalų darbų tekste girdimas šio kviečiančiojo balso aidas. Pauliaus ir Barnabo misija paliečia daugybės pagonių širdis, skelbiamas visuotinis išganymas. Apokalipsės regėjime vaizduojama didžiulė minia susibūrusi apie Dievo sostą. Išrinktųjų viduryje yra Avinėlis – rūpestingas Ganytojas, vedantis avis prie neišsenkančių gyvojo vandens versmių. Evangelijoje Jėzus patvirtina esąs dieviškasis Ganytojas, solidarus su savo ganomaisiais, kuriems duoda amžinąjį gyvenimą intymioje vienybėje su savo dangaus [&hellip;]
- [Paskyrimas meilės pagrindu](https://homilijos.kristoteka.lt/paskyrimas-meiles-pagrindu/): Trečiojo Velykų sekmadienio liturginiai tekstai mums iš naujo byloja apie Prisikėlimą. Apaštalų darbų knygoje Lukas atpasakoja apaštalų liudijimą vyriausiojo kunigo ir teismo tarybos akivaizdoje. Apreiškimo knygoje šventasis Jonas regi dangiškąją liturgiją, kuria pagerbiamas užmuštasis Avinėlis, šlovinamas didžiulio angelų choro ir aukštinamas visos kūrinijos. Evangelija pasakoja apie prisikėlusiojo pasirodymą mokiniams ant Tiberiados ežero. Po stebuklingos žūklės Jėzus patiki Petrui savo Bažnyčios laivą ir paveda rūpintis kaimene. Tris kartus patvirtinęs savo meilę („Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?”), Petras paskiriamas Bažnyčios ganytoju. Ankstesnė Petro vyresnybė dėl tikėjimo išpažinimo užantspauduota meilės išpažinimu. Apaštalų apklausa teismo taryboje vyksta ypatingomis aplinkybėmis. Neseniai Petras ir Jonas buvo [&hellip;]
- [Tomo patyrimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tomo-patyrimas/): Velykų sekmadienį įkandin moterų ėjome įsitikinti, jog kapas tuščias. Suvokėme, kad Jėzaus prisikėlimas atvėrė naują erą žmonijos istorijoje. Tolesniais Velykų sekmadieniais Bažnyčia atskleidžia mums Velykų slėpinio turtingumą ir leidžia iš naujo išgyventi įvairius Kristaus prisikėlimo aspektus. Šiandien Dievo žodis mums atskleidžia istorinę Jėzaus prisikėlimo tikrovę, parodo Prisikėlusįjį kaip Kunigą ir Karalių. Apreiškimo knygoje Jonas atpažįsta prisikėlusį Kristų, apsivilkusį ilga kunigiška tunika, persijuosusį karališkąja aukso juosta. Balti plaukai simbolizuoja amžinybę. Jonas girdi Viešpatį sakant: „Aš esu &lt;&#8230;&gt; Gyvasis”. Jis turi savo rankose mirusiųjų pasaulio raktus ir gali išlaisvinti ką nori. Šiuo skaitiniu iš Apreiškimo knygos Bažnyčia dar kartą skelbia, jog Kristus prisikėlė. [&hellip;]
- [Apaštalai liudija prisikėlimą](https://homilijos.kristoteka.lt/apastalai-liudija-prisikelima/): Didžiąją savaitę apmąstėme paskutiniuosius žemiškojo Jėzaus gyvenimo momentus. Įsitikinome jo mirties tikrumu. Jis buvo žiauriai nuplaktas ir prikaltas prie kryžiaus; negana to, vienas kareivis ietimi pervėrė jo šoną. Šiemet daugeliui žmonių tą žiaurią tikrovę padėjo suvokti Melo Gibsono filmas. Mirtis buvo tokia akivaizdi, kad „pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus” moterys atėjo prie kapo su tepalais patepti mirusio Jėzaus kūno. Tačiau kapas buvo tuščias. Velykų sekmadienį Žodžio liturgija sutelkta į Kristaus prisikėlimą, joje nėra įprastinių Senojo Testamento skaitinių. Kadangi Jėzus įvykdė tai, ką skelbė Raštai, Bažnyčiai nebėra reikalo grįžti prie senųjų tekstų. Nuo Velykų iki Sekminių pirmasis skaitinys parenkamas iš [&hellip;]
- [Didysis perversmas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-perversmas/): Jėzaus įžengimu į Jeruzalę pradedame Didžiąją savaitę. Jos pradžią ženklina Verbų procesija ir Viešpaties kančios skaitymas. Kristaus perėjimas per mirtį į prisikėlimą yra kiekvieno mūsų kelionė per Krikštą ir vienijimąsi su Jėzumi Eucharistijoje. Šią kelionę iš naujo išgyvename Didžiąją savaitę. Klausantis pasakojimo apie Jėzaus kančią iš karto, atrodo, nelengva įžvelgti Tėvo meilę. Atrodo, kad Jėzus tapo tėviškojo autoriteto ir žmonių piktadarybės auka. Mus trikdo žmonių blogybė ir mokinių vangumas. Sunku suprasti, kaip Dievo visagalybė gali pakęsti tokią žmonių niekšybę. Tačiau pažvelgus nuodugniau į Evangelijos tekstus, aiškiai matyti, jog Jėzus net kančios valandą turi neginčijamą valdžią visai kūrinijai. Jam paklūsta gamta, gyvūnai, [&hellip;]
- [Vargingumas gailestingumo akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/vargingumas-gailestingumo-akivaizdoje/): Penktojo gavėnios sekmadienio skaitiniai tiksliai atitinka liturginę laikotarpio mintį. Katechumenai nuo Velyknakčio įsijungs į krikščionių bendruomenę per Krikšto sakramentą. Atgailos sakramentu ryšį su bendruomene atnaujina atgailaujantieji krikščionys. Skaitinių tekstai išreiškia išlaisvinančią Dievo atleidimo galią. Pranašo Izaijo balsu Viešpats skelbia stebuklingą izraelitų išvadavimą iš Babilono nelaisvės. Dievas išgydo net atmintį: perdžiūvusioje žemėje ištrykšta gaivinančios versmės. Naujas pasaulis gimsta paženklintas vandens simboliu: „upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai”. Išėjimo knygai būdinga grįžimo pas Dievą idėja. Tai žygis pas Viešpatį, kuris atleidžia ir lieja malones: „Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę”.Praėjusio sekmadienio Evangelijos palyginimas apie sūnų [&hellip;]
- [Išaukštinimas po pažeminimo](https://homilijos.kristoteka.lt/isaukstinimas-po-pazeminimo/): Ketvirtasis gavėnios sekmadienis pagal liturginę tradiciją yra džiaugsminga pertrauka gavėnios atgailos laikotarpiu (panašiai kaip advento trečiasis sekmadienis) ir parengia Velykų džiaugsmui. Džiaugsmingą nuotaiką pabrėžia rožiniai liturginiai drabužiai ir vargonų garsai. Džiaugiamasi tuo, kad Dievas ištikimas savo pažadams. Žydai, įžengę į pažado žemę, čia švenčia pirmąsias Velykas. Pakartoto Įstatymo knyga baigiasi pasakojimu apie Mozės mirtį. Mozės įpėdinio Jozuės vardu pavadintoje knygoje pasakojamas išganymo istorijos tęsinys. Po dykumos klajonių prasideda užkariavimo laikotarpis. Po Egipto vergovės ir dykumos nepriteklių atėjo laisvė ir perteklius. Atverstas naujas istorijos puslapis. Jis prasideda žydų atėjimu į Kanaaną XIII a. pr. Kr. pabaigoje. Tačiau užkariavimo laikotarpis galutinai baigiasi tik [&hellip;]
- [Mylintis „Aš Esu”](https://homilijos.kristoteka.lt/mylintis-as-esu/): Trečiąjį gavėnios sekmadienį visuomet skaitoma ištrauka iš Išėjimo knygos. A metų cikle skaitoma apie dykumoje ištryškusią gaivinančio vandens versmę, B ciklo metais skaitomas Dekalogas, o šiais C ciklo metais – pasakojimas apie Mozės pašaukimą. Išėjimo knyga kartais vadinama Senojo Testamento Evangelija. Ši geroji naujiena pasakoja apie Dievo įsikišimą į žydų tautos istoriją, jos išlaisvinimą vedant iš vergystės į geresnę tėvynę. Išėjimo knygoje pasakojama ne vien apie „išėjimą” iš Egipto, bet taip pat apie dvasinę kelionę. Pirmosios tos kelionės gairės yra Mozės pašaukimas ir dieviškojo slėpinio apreiškimas. Mozė, būgštaudamas faraono keršto, pabėgo į Midjaną, ten vedė kunigo Jetro dukterį ir ganė jo [&hellip;]
- [Golgotos antitezė](https://homilijos.kristoteka.lt/golgotos-antiteze/): Po gundymo dykumoje antrąjį gavėnios sekmadienį skaitoma Jėzaus atsimainymo evangelija. Taip numatyta visuose trijuose liturginiuose cikluose. Dviejų epizodų sugretinimas įspūdingai atskleidžia, kaip Jėzus priima ir drauge pranoksta žmogiškąją prigimtį. Dykumoje buvo leista reikštis šėtonui. Atsimainymo metu Jėzus apreiškia išrinktiesiems mokiniams savo šlovę, kuri yra būsimosios Prisikėlimo garbės atšvaitas. Atsimainymas nušviečia Įsikūnijimo slėpinį, taip pat ir žmogaus likimą. Pradžios knygos skaitinyje vaizduojama teofanija – Dievo apsireiškimas Abraomui. Viešpats atnaujina anksčiau patriarchui duotus pažadus. Klajokliui žadama žemė (Pr 12, 2–3.7), senyvam bevaikiui – gausūs palikuonys (Pr 13, 14–16). Tačiau pažadų įgyvendinimas vėluoja. Viešpats, priimdamas auką, sudaro su Abraomu sandorą. Abraomo išgyvenamą pagavą galima [&hellip;]
- [Tikėjimas – Išganymo raktas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-isganymo-raktas/): Visuose trijuose liturginiuose cikluose pirmąjį gavėnios sekmadienį skaitomas Evangelijos skaitinys apie Jėzaus gundymą dykumoje. Mato evangelijoje vaizduojant šią sceną sutelkiamas dėmesys į tai, kaip dėl žmogaus nuodėmės ir gundytojo įsikišimo į pasaulį įžengia blogis. B ciklo metais skaitiniuose atsiveria pergalės prieš blogį perspektyva per Dievo siūlomą sandorą ir atgimimą per krikštą. Šiemetiniame C cikle pirmojo gavėnios sekmadienio skaitiniuose atskleidžiamas išganymo raktas – tikėjimas. Pakartoto Įstatymo knygoje izraelitai raginami aukoti atnašas drauge išpažįstant Viešpatį, vadovaujantį išganymo keliui ir dosniai teikiantį gamtos gėrybių. Pakartoto Įstatymo knyga yra penktoji ir paskutinė Penkiaknygėje. Ši knyga pateikia Mozės įstatymo santrauką, pritaikytą Kanaano žemėje įsikūrusiems izraelitams. Mozės [&hellip;]
- [Priešų meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/priesu-meile/): Praėjusį sekmadienį girdėjome Jėzaus palaiminimus, skirtus dvasios neturtėliams, pasitikintiems Viešpačiu, o ne vien žmogiškomis jėgomis bei ištekliais. Šiandien Jėzus tęsia mokymą apie palaiminimus, taikydamas jį santykių su kitais žmonėmis sričiai. Vienas sunkiausių tų santykių egzaminų yra priešų meilė. Atsimename, kad kliūtis įžengti į Dievo karalystę yra turtingumo dvasia ir savininkiškas instinktas. Jei norime pasitikrinti, kokiu mastu gyvename neturto dvasia, reikia pažvelgti, kaip elgiamės su mus varginančiais ar net mums kenkiančiais žmonėmis. Čia vėl turime išsinerti iš grynai žmogiškų samprotavimų ir pasitelkti Karalystės logiką. Iš pirmo žvilgsnio ši Evangelijos vieta gali atrodyti kaip nerealistiškas idealas. Atsižvelgus į Jėzaus mokymo visumą šis nelengvas [&hellip;]
- [Įspėjimas sotiesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/ispejimas-sotiesiems/): Šį sekmadienį skaitomas įžanginis Jėzaus pamokslas iš Luko evangelijos. Jis bus tęsiamas ir kito sekmadienio Evangelijos skaitinyje. Palaiminimai – įprasta išminties literatūros išraiška. Naujajame Testamente jų yra apie trisdešimt. Evangelijos palaiminimai nėra kokia nors naujovė. Tačiau išskirtinai svarbu tai, kad juose kalbama apie neturtą. Evangelistas Lukas, kaip ir Matas, pateikia palaiminimus Jėzaus įžanginės kalbos pradžioje. Taip pabrėžiama jų svarba. Mato Kalno pamoksle yra aštuoni palaiminimai. Lukas užrašė keturis ir juos papildė keturiais perspėjimais. Perspėjimų tonas sutrikdo skelbiamą mesijinio džiaugsmo nuotaiką. Negana to, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, o kalba apie turtuolius, sočiuosius, išdidžius pašaipūnus. Mato ir Luko pasakojimų skirtingumas atskleidžia kiekvieno [&hellip;]
- [Pašaukimai](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimai/): Šį sekmadienį visi trys skaitiniai siejasi su pašaukimo tema. Pranašas Izaijas pasakoja apie savo pašaukimą, kurį išgyveno Jeruzalės šventykloje apie 740 m. prieš Kristų. Apaštalas Paulius prisimena savo išskirtinę pašaukimo istoriją. Jis buvo pašauktas paties Jėzaus Kristaus, kurį anksčiau persekiojo. Evangelistas Lukas aprašo nuostabios žūklės epizodą, po šios žūklės Petras, Jokūbas ir Jonas atsiliepė į Jėzaus pašaukimą. Praėjusį sekmadienį klausėmės pasakojimo apie pranašo Jeremijo pašaukimą. Šio sekmadienio pranašo Izaijo istorija beveik šimtmečiu senesnė. Šie du pašaukimai daug kuo skiriasi. Jeremijo pašaukimui būdingas ypač glaudus – širdis širdin – santykis su Dievu. Izaijo atveju pašaukimas įrašomas į didingą scenarijų. Jeremijo negąsdina Dievo [&hellip;]
- [Pranašo pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pranaso-pasaukimas/): Šio sekmadienio liturgija mus kviečia apmąstyti pranašo misiją. Dievo planų skelbimas ne visuomet atitinka žmonių lūkesčius ir dažnai sulaukia pasipriešinimo. Šios misijos neįmanoma įvykdyti vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos. Pirmajame skaitinyje kalbama apie Dievo pasirinktą drovų ir jautrų Jeremiją, skelbiantį artėjančią Viešpaties bausmę ir susiduriantį su priešingumu bei netikėjimu. Luko evangelijos skaitinyje Nazareto gyventojai rodo Jėzui nesupratimą ir pyktį. Dievo pašaukimas Jeremiją pasiekia nei tokioje ypatingo šventumo aplinkoje kaip Mozę prie degančio krūmo, nei šventykloje, kaip Izaiją, nei kaip Ezekielį, atsivėrus dangiškam regėjimui prie Kebaro upės. Jeremijas pašaukiamas per Dievo žodį, kuris nesiliauja degęs pranašo širdyje visą gyvenimą. Visą gyvenimą [&hellip;]
- [Dievo Žodžio sambūris](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-samburis/): Žydų bendrijai grįžimas iš Babilono vergijos buvo tarsi užsitęsęs naujas gimimas. Tik malonės dėka tauta vėl susibūrė Šventojoje Žemėje. Jeruzalės sienų atstatymas nieko nereikštų, jei drauge nebūtų įtvirtintos tikėjimo sienos. Kas iš to, jei nuodėmių nukalti Babilono vergystės pančiai būtų drauge atsinešti į Jeruzalę&#8230; Nors persų valdžia ir palankiai žiūrėjo į Jeruzalės atstatymą, pavojus grėsė pačiai Sandoros bendrijos tapatybei – išrinktosios tautos tikėjimui. Ne tik miesto sienose žiojėjo spragos. Buvo daug mišrių vedybų, jaunus izraelitus auklėjo pagonės motinos. Atnaujinant Dievo tautą ypatingas vaidmuo teko dviem reformatoriams: kunigui, Rašto žinovui Ezrai, ir „pasauliečiui“ Nehemijui. Galimas dalykas, kad jie abu koordinavo savo veiklą. [&hellip;]
- [Gundymai](https://homilijos.kristoteka.lt/gundymai/): Gavėnios pradžioje Bažnyčia ragina krikščionių bendriją iš naujo pasitikrinti savo tikėjimo pagrindus. Gundymais dykumoje pavaizduotas pavojus tikėjimui tyko nuolatos. Šį pavojų patiria ne tik lengvai pasiduodantys vartotojiškos aplinkos pasiūloms, bet ir geri krikščionys, suvokiantys Dievo tautos atsakomybę. Žmogus, siekdamas laimės, natūraliai siekia saugumo, kurį nori įtvirtinti stabiliais, nekintamais ir numatomais dalykais. Atrodo saugiau pačiam pasirūpinti savo išganymu, negu pasitikint laukti Dievo iniciatyvos. Šių dienų žmogui&nbsp; pagunda manipuliuoti Dievu per technologijos priemones įgauna naujas formas. Viena iš tokių pagundų yra ateizmas. Išrinktajai tautai teko dvejopa pagunda. Pirma, jeigu Jahvė iš daugelio kitų tautų išsirinko vieną, – argi tuo pačiu nebūtų suteikęs jai [&hellip;]
- [Druska ir šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/druska-ir-sviesa/): Biblinis tikėjimas apima ne tik Dievo garbinimą, bet taip pat žmonių tarpusavio santykius. Kiekvienam žmogui iškyla klausimas: kokią įtaką mano išpažįstamas tikėjimas daro mano gyvenimui? Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas užduoda šį klausimą izraelitams. Pranašas aštriais žodžiais kritikuoja tokį Dievo kultą, kuriuo siekiama atsikratyti gyvenimiškos atsakomybės, manipuliuojama Dievu, bandant užslėpti savo nusikaltimus. Prieš tai Izaijas vaizduoja izraelitus, besiskundžiančius, esą Dievas neišklauso jų maldų, nepaisydamas uolaus pasninkavimo. Pasninkas yra vienas esminių religinių aktų, kuriuo žmogus Dievo akivaizdoje išreiškia savo nuolankumą, viltį ir meilę. Pavyzdžiui, islame pasninkas yra vienas iš penkių pamatinių tos religijos šulų. Pasninku tikintysis pasirengia klausytis Dievo ir priimti jo valią. [&hellip;]
- [Palaimintieji vargdieniai](https://homilijos.kristoteka.lt/palaimintieji-vargdieniai/): Visi trys šio sekmadienio skaitiniai kalba apie nuolankiuosius, silpnuosius, dvasios vargdienius. Pranašas Sofonijas gyveno septintajame amžiuje pr. Kristų, kai dar klestėjo Judo karalystė ir nebuvo sugriauta Jeruzalė. Panašiai kaip pranašai Amosas ir Ozėjas, kurie šimtmečiu anksčiau gyveno šiaurinėje karalystėje, Sofonijas taip pat matė kunigaikščių ir tautos galingųjų moralinį bankrotą. Visuomenės interesų nepaisymas nuosekliai vedė į žlugimą. Pranašo Sofonijo žodžiai teikė vilties ir stiprybės nuolankiesiems vargdieniams. Nors pranašas mini besiartinančią Viešpaties rūstybės dieną, tačiau „nuolanki ir kukli tauta”, „Izraelio likutis” bus išgelbėtas. Viešpats yra jų prieglobstis, stiprybės ir išminties šaltinis. Biblijoje nuolat kalbama apie mažą likutį, išvengsiantį teismo. Sofonijas kalba apie būsimąją [&hellip;]
- [Didžioji šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/didzioji-sviesa/): Izaijo pranašystėje kalbama apie „didžią šviesą”, o evangelistas Matas skelbia Jėzų esant „skaisčia šviesa”. Apie 732 metus pr. Kristų asirai nuniokojo aukštutinę Izraelio dalį, Zabulono ir Neftalio žemes. Tačiau pranašas Izaijas visiškai pasitiki, jog Dievas nepamirš savo tautos ir atstatys ją. Tamsybes pakeis šviesa, o liūdesį – džiaugsmas. Džiugesys išreiškiamas dviem būdingais Artimųjų Rytų įvaizdžiais: derliaus nuėmimu ir karo grobio dalijimusi. Pranašas įžvelgė džiaugsmo šaltinį ir būsimajame karališkojo sūnaus gimime, kuris aprašomas tolesnėse eilutėse po šiandienos skaitinio. Šis karališkasis kūdikis atneš pergalę ir taiką. Pranašas regi tobulą istorijos pilnatvę laikų pabaigoje. Tikroji istorija – Dievo veikimo istorija. Tai, ką pranašas galėjo [&hellip;]
- [Dievo avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-avinelis/): Šio sekmadienio liturginiuose skaitiniuose mums prabyla pranašas Izaijas, apaštalas Paulius ir Jonas Krikštytojas. Jie visi skirtingomis epochomis ir aplinkybėmis savaip kalba apie Jėzų. Jonas Krikštytojas du kartus prisipažįsta: „Aš jo nepažinojau” (Jn 1, 31.33). Paulius paaiškina, kad jis yra „Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas”. Per Izaiją atėjo apreiškimas apie Viešpaties tarną. Visi šie skirtingi liudijimai įmanomi tik tiesiogiai įsikišant gyvajam Dievui. Pirmasis skaitinys yra iš Viešpaties tarno giesmių. Vienas šio Viešpaties tarno bruožas išlieka pastovus: jis egzistuoja kitiems. Jis yra Tarnas. Ketvirtojoje giesmėje (Iz 52, 13–53, 12) aprašoma, kaip šis Tarnas kenčia ir miršta dėl kitų nuodėmių. Ankstyvoji Bažnyčia šiame [&hellip;]
- [Krikštas ir kryžius](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstas-ir-kryzius/): Pirmajame liturgijos skaitinyje iš pranašo Izaijo giesmės apie Viešpaties tarną esame kviečiami įžvelgti Jėzaus provaizdį. Šį panašumą pastebėjo ankstyvoji Bažnyčia ir evangelistai, nes jį nurodė ir pats Jėzus. Pranašo žodžiais aiškiai nusakyta Jėzaus misija ir pašaukimas. Jėzaus krikštu prasideda jo išganomoji misija, kuria skelbiamas neregių praregėjimas, belaisvių išlaisvinimas iš vergystės. Šios gelbėjimo tarnystės pabaigą ženklina kraujo ir vandens srovė iš Kristaus šono po jo mirties (Jn 19, 34). Pasakojimas apie Jėzaus krikštą turėjo būti nepaprastai svarbus ankstyvajai Bažnyčiai. Tai buvo pirmutinis dalykas, kurį liudijo Viešpaties apaštalas (Apd 2, 21–22). Rytų Bažnyčios liturgijoje Jėzaus krikšto veiksme įžvelgiama Viešpaties Apsireiškimo žmogaus kūne prasmė. [&hellip;]
- [Žodis patvirtina ženklus](https://homilijos.kristoteka.lt/zodis-patvirtina-zenklus/): Visi trys šios dienos liturginiai skaitiniai kalba apie Viešpaties valią, pagal kurią jis mums apsireiškė. Šventasis Paulius šitaip apibendrina šio slėpinio žinią: Kristaus valios paslaptis paskelbta per Dvasią (plg. Ef 1, 9). Evangelistas Matas pasakoja apie išminčių iš Rytų apsilankymą Jeruzalėje. Galima įsivaizduoti, kokią sensaciją turėjo sukelti paslaptingi svetimšaliai, klausinėjantys apie žydų karaliaus gimimo vietą, kurią, pasak jų, nurodžiusi užtekėjusi žvaigždė. Žinoma, mums įdomu patikrinti, ką reiškė ta slėpininga žvaigždė, kokiais astronominiais stebėjimais ji buvo aptikta. Vis dėlto nepakanka patenkinti vien proto smalsumą. Svarbu tai, kad anie žmonės iš Rytų šalies labai rimtai reagavo į pastebėtą ženklą. Jis pasirodė jiems pakankamai [&hellip;]
- [Vardas ir programa](https://homilijos.kristoteka.lt/vardas-ir-programa/): Laimingos sutuoktinių akimirkos, kai abu tėvai kartu svarsto, kokiu vardu pavadins savo kūdikį. Dėl kai kurių vardų karštai diskutuojama, išbandomas jų skambesys. Vardai kelia asociacijas, jie primena šventuosius, kartais kultūros, politikos ar sporto įžymybes. Yra tokių šeimų, kuriose per kelias kartas nusistovėjusios vardų tradicijos. Visi tėvai nori, kad vardas atitiktų vaiko būdą. Vaikui parinktas vardas patvaresnis už kūdikio vystyklus ar keičiamus drabužius. Tam tikra prasme, suteikdami vardą, tėvai numato savo vaiko gyvenimo programą. Vardas pažymi žmogaus unikalumą. Dievas sako žmogui: „pašaukiau tave vardu”. Angelas apreiškė Zacharijui būsimojo Krikštytojo vardą: „tu jį praminsi Jonu”. Kūdikiui gimus, jo tėvams tenka atremti giminių pasipriešinimą: [&hellip;]
- [Dievo ir žmonių planai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ir-zmoniu-planai/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Visa Biblija yra tarsi Dievo šeimos istorija. Dievas atskleidžia savo slėpinius ir santykius su žmonėmis per šeimos ryšius. Sėkminga šeima yra galutinio ir iškilmingo visos žmonijos susibūrimo Dieve pranašystė. Skaitinys iš Siracido knygos mums primena, jog tikra šeimyninio gyvenimo sėkmė tėra įmanoma tik nepaliaujamai kovojant su egoizmu. Tiek šeimos tėvui, tiek motinai, tiek vaikams kasdien tenka siekti pergalės, dovanojant save kitiems. Šis laisvas apsisprendimas dovanoti save yra paženklintas savarankiškumu ir tuo pat metu solidarumu. Šventojo Pauliaus laiško kolosiečių bendruomenei ištrauka labai tinka liturgijai šeimos tema. Juk Vatikano II Susirinkimas pavadino krikščioniškąją šeimą „namų Bažnyčia” (Lumen gentium, 11). Šis [&hellip;]
- [Piemenys moko tikėjimo](https://homilijos.kristoteka.lt/piemenys-moko-tikejimo/): Svarbiausio pasaulio istorijos įvykio pirmieji liudytojai yra menki ir nesvarbūs žmonės – piemenys. Pats įvykis – menkai pastebimas ir gana įprastas. Piemenys, atvykę prie prakartėlės, paskelbia džiaugsmingą Dievo žinią, kurią jiems pranešė dangaus pasiuntiniai. Marija klausosi piemenų skelbiamos žinios ir svarsto ją širdyje. Piemenys, giedodami Dievui šlovės giesmę, suvokia įvykio didybę ir svarbą. Jų tikėjimas duoda teisingą kryptį mūsų tikėjimui. Kritiškai ir racionaliai mąstančiam žmogui nelengva priimti Luko evangelijos skaitinį apie Jėzaus gimimą. Giedančių angelų žinia primena vaikystės pasaulį, todėl ją sunku išgirsti suaugusiojo širdimi. Nelengva rasti bendrą patirties vardiklį ir su piemenimis, kurie daugeliui dabarties žmonių reiškia kažką archaiško ir [&hellip;]
- [Emanuelio ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/emanuelio-zenklas/): Achazo valdymo metais (736–716) Aramo ir Izraelio karaliai susivienijo norėdami pasodinti į Jeruzalės sostą sau palankų, tačiau ne iš Dovydo giminės kilusį karalių (Iz 7, 1–6; plg. 2 Kar 16, 5–9). Izaijas ramina Achazą: Dovydo dinastija išliks, jei karalius laikysis tikėjimo ir Jahvės pažadų (Iz 7, 9b). Pranašą lydi jo sūnus vardu „Likutis sugrįš” (Iz 7, 3). Izaijas skelbia vilties ženklą ir stebuklą. Kalbėdamas apie iš mergelės gimsiantį Emanuelį, pranašas turi omenyje ne savo ir ne Achazo sūnų. Jis pasirenka sąvoką almah, reiškiančią drauge jaunystę ir nekaltumą, taip apibūdindamas gimimą iš mergelės. Beje, žodis almah galėjo būti vartojamas ir karaliaus dvaro [&hellip;]
- [Didžiausias ar mažiausias?](https://homilijos.kristoteka.lt/didziausias-ar-maziausias/): Izaijo poemoje viskas atrodo kilnu ir didinga. Pranašas rašo tarsi džiaugsmingą simfoniją naujam pasauliui. Pirmiausia čia džiaugiamasi dėl grįžimo iš tremties. Po Dievo tautos kojomis žydi dykuma, žmonės džiūgauja galėdami grįžti į Jeruzalę. Tačiau pranašo mintis ir žvilgsnis pranoksta šį horizontą. Pavaizduotasis grįžimas yra tik viso pasaulio atsivertimo į tikrąjį Dievą, Mesijo karaliavimo žmonijoje įžanga ir simbolis. Išlaisvinimo ir išganymo džiaugsmas perkeičia žemę ir žmones. Tie, kam teko regėti pavasarį pražydusią Judėjos dykumą, gali geriau suprasti pranašo, žvelgiančio nuo Alyvų kalno, jauseną. Dievas nekantriai trokšta mus mylėti ir nori dalytis su mumis šiuo savo nekantrumu. Tačiau jis nenori šiurkščiai įsikišti ir [&hellip;]
- [Atsivertimas per Eucharistiją](https://homilijos.kristoteka.lt/atsivertimas-per-eucharistija/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Biblijoje dažnai medžio įvaizdžiu perteikiama karališkųjų giminių suklestėjimo ir sunykimo istorija (plg. Ez 27; Ts 9, 7–16). Medis išauga ir sukeroja, vėliau sutręšta ir iš jo belieka tik kelmas. Izaijo pranašystėje laukiama naujos Dovydo giminės atžalos. Naujasis karalius ateis ne tiesioginiu karališkosios giminės tęstinumo keliu, bet per išbandymus, kaip atžala iš giminės kelmo. Ant ateisiančio karaliaus „ilsėsis Viešpaties dvasia”. Jam suteikiamos dorybių dovanos vardijamos poromis. Pirmoji šių dovanų grupė siejama su pareigomis Dievui, o antroji – žmonėms. Iš šių dorybių grupavimo vėliau buvo vedamas septynių Šventosios Dvasios dovanų sąrašas, priduriant „maldingumo” dorybę pagal Vulgatos vertimo tradiciją. Atžalą maitina [&hellip;]
- [Jeruzalės griūtis ir išaukštinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jeruzales-griutis-ir-isaukstinimas/): Pirmajame skaitinyje skamba mintis apie taiką. Religijos ir tikėjimo santykis su taika kaip niekad aktualus. Tikroji taika neįmanoma be Dievo žodžio pažinimo, tiksliau, to Žodžio, kuris tapo kūnu. Jėzus Kristus yra ta Šventykla, į kurią eina visos tautos. Kadaise iš Jericho į Jeruzalę keliaudavusiems maldininkams, išvydusiems virš Alyvų kalno jos bokštus, Šventasis miestas galėjo atrodyti tarsi pastatytas tarp dangaus ir žemės. Gal ši vizija įkvėpė nuostabią Izaijo pranašystę apie visuotinę taiką? Izaijas nuolat iškelia Jeruzalę kaip idėją, nepavaldžią kariūnų ar politikų galiai. Pranašas regi simbolinę Jeruzalę nepriklausomą nuo istorinių bei geografinių aplinkybių. Ziono kalno išaukštinimas (plg. Ps 48) pateikiamas kaip priešingybė [&hellip;]
- [Karališkasis veidas](https://homilijos.kristoteka.lt/karaliskasis-veidas-2/): Senojo Izraelio istorijoje monarchijos atsiradimą apie 1020 metus prieš Kristų lydėjo įtampa tarp skirtingų grupių jausenos bei nuostatų. Vieni norėjo karaliaus valdžios, manydami, kad ji suteiks vienybės ir politinės galios Izraelio gentims. Kiti nuogąstavo, jog žemiškojo karaliaus valdžia gali sukelti grėsmę Jahvės viešpatavimui. Karalių palaikanti partija paėmė viršų, ir Saulius tapo pirmuoju tautos karaliumi. Patirtis parodė, kad monarchija iš dalies pateisino abiejų grupių lūkesčius. Buvo pasiekta politinė vienybė, kuri ypač sustiprėjo Sauliaus įpėdinio Dovydo laikais. Tačiau, kita vertus, iš Izraelio karalystės istorijos galima spręsti, jog izraelitai labai dažnai nepaisė Dievo suverenumo ir pranašų įspėjimų. Net ir tokia karti karalystės patirtis nebuvo [&hellip;]
- [Kūno prikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kuno-prikelimas/): Senojo Testamento laikais izraelitai ilgą laiką neturėjo suvokimo apie pomirtinį gyvenimą. Jie tikėjo, jog mirusieji eina į šeolą. Gyvenimas šioje požemių karalystėje įsivaizduotas kaip prieblandos ir šešėlių pasaulis. Tuo metu izraelitams dar nebuvo atskleista tiesa apie pomirtinio gyvenimo pilnatvę. Kai kurie mąstytojai, tokie kaip Koheletas ir Jobas, taip pat psalmininkai bei mistikai stengėsi pažvelgti į pomirtinį gyvenimą pro amžinybės skraistę. Izraelis turėjo viltį, kad Dievas, panorėjęs gyvenimo pilnatvės, įstengs tai įgyvendinti: „Aš jį pagydysiu ir vesiu, – paguosiu jį gausiai” (Iz 57, 18). „Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą” (Ps 36, 10). Antrajame šimtmetyje prieš Kristų pastebimas vilties dėl [&hellip;]
- [Išganymas Zachiejaus namams](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymas-zachiejaus-namams/): Aleksandrijos žydas, Išminties knygos autorius yra išminčius, apmąstantis išganymo istoriją ir darantis iš to išvadas. Skirtingai nuo pranašų, bylojančių apie Dievo tautos ateitį ir per tai aiškinančių jos prasmę, Išminties knygos autorius tiesiog apmąsto istoriją ir tokiu būdu siekia gilaus Dievo pažinimo. Per visą išrinktosios tautos istoriją atsiskleidžia gailestingojo Dievo veidas. Dievas nieko neatstumia, niekas nesukelia jo paniekos, jis „nesišlykšti tuo, ką padaręs”. Jis yra žmonių bičiulis. „Tu pataisai nusižengiančius, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, Viešpatie”. Praėjus šimtmečiui Dievo išmintis prabils per Jėzų Kristų, Išganymo žodį. Jėzus tobulai apreikš, [&hellip;]
- [Nuolankiojo malda](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolankiojo-malda/): Išminčius Ben Sira drąsina varginguosius ir nuolankiuosius, kad Viešpats išklauso jų maldą. Šio sekmadienio skaitinyje atpažįstame skaidrią Magnificat giesmės gaidą. Nuolankumu grindžiamas tikėjimas. Žmogus, svarstydamas savo ryšį su Dievu, jaučiasi dvejopai sumišęs. Pirmiausia jis suvokia savo mažumą, menkumą ir niekingumą dieviškosios transcendencijos akivaizdoje. Tačiau tuo pat metu žmogus, patirdamas Dievo artumą, jaučiasi iškeltas į svaiginančias aukštumas. Dievas yra kaip saulė, kurios spinduliai krinta žemėn, o nuolankiojo malda tarsi prasiskverbia pro debesis. Čia galima prisiminti apie Jokūbo regėjime matytas kopėčias, kylančias į dangų. Žmogus, kuris laikosi nuolankumo kaip gyvenimo filosofijos, patiria iš Dievo sklindančią šviesą. Skaitant apaštalo Pauliaus kalėjime parašytus žodžius sunku [&hellip;]
- [Ištvermingas tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/istvermingas-tikejimas/): Skaitiniai iš Išėjimo knygos ir Evangelijos parodo, jog ištvermė gali nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Išėjimo knygoje aprašytas mūšis tarp neseniai iš Egipto išėjusio Izraelio ir klajoklių amalekitų. Kol Mozė, stovėdamas ant kalvos, laiko rankas iškėlęs, pergalė lydi Izraelį, kai jis nuleidžia rankas, kovos sėkmė persimeta Amaleko pusėn. Galiausiai Aaronas ir Huras atėjo į pagalbą Mozei, parėmė jo rankas, kol buvo pasiekta galutinė pergalė. Ankstyvosios Bažnyčios teologai šiame skaitinyje įžvelgdavo pamoką apie ištvermingos maldos galią. Bažnyčia susieja šį skaitinį su Evangelijos palyginimu apie atkaklią našlę, tačiau Mozės iškeltos rankos reiškia ne tik maldos nuostatą, bet ir pranašišką gestą. [&hellip;]
- [Tikėjimas ir dėkingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-ir-dekingumas/): Geroje istorijoje visuomet išryškėja pagrindinė visiems suvokiama mintis. Tačiau dažnai pasakojime esama taip pat subtilesnių atspalvių, kuriems suvokti reikia istorinių bei kultūrinių žinių. Dviejų Karalių knygų autorius surinko ir užrašė daugelį iš kartos į kartą tautoje pasakotų istorijų. Autoriaus pagrindinis tikslas buvo atspindėti izraeliečių monarchijos istoriją ir parodyti, kaip Jahvė apreiškė savo valią per šią istoriją. Pirmajame skaitinyje pateikiami žymiai ilgesnio pasakojimo fragmentai, atspindintys esminį religinį istorijos branduolį. Liturginiam skaitiniui parinktos vietos apie siro Naamano krikštą Jordane, jo padėką Dievui ir tikėjimo išpažinimą. Pagonis kariuomenės vadas Naamanas, ištiktas raupsų, kreipėsi pagalbos į pranašą Elišą. Jis ne iš karto pakluso pranašo reikalavimui [&hellip;]
- [Tikėjimo užmokestis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-uzmokestis/): Šio sekmadienio pirmasis ir trečiasis skaitiniai tarsi provokuoja mus. Ką Dievas nori mums pasakyti? Kokias išvadas galiu padaryti tuos skaitinius taikydamas savo gyvenimui? Ar įkvėptasis autorius iš tikrųjų galėjo taip parašyti? Antrajame skaitinyje galima įžvelgti apibendrintą atsakymą į anuos sunkius ir provokuojančius klausimus. Pranašas Habakukas gyveno laikotarpiu, kai Judo karalystei grėsė nauja stiprėjanti galybė. Žlugus Asirijai 609 m. prieš Kristų naujas priešas – kaldėjai (Hab 1, 6) gąsdina išrinktąją tautą. Pranašo laikais naujai iš Babilono kylantis pavojus atrodė neįveikiamas, žmogiškai žvelgiant nebeliko jokios vilties. Tai buvo vienas sunkiausių periodų Dievo tautai. Pranašas kreipiasi į Dievą provokuojančiais žodžiais: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, [&hellip;]
- [Pomirtinis likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pomirtinis-likimas/): Skaitinyje iš Amoso knygos vaizduojamas nuodėmingas tautos pasileidimas, užtrauksiantis ištrėmimo bausmę. Izraelitai bus ištremti iš tos šalies, kurią jiems žadėjo Viešpats ir kurioje jis leidosi pažįstamas. Amosas pranašauja, kad Dievo bausmė – tiesioginis jo tautiečių laisvai pasirinkto gyvenimo būdo padarinys. Evangelijoje apie turtuolį ir Lozorių taip pat kalbama apie „tremtį” – nusidėjėlio nutolimą nuo Dievo. Pragaras yra neišvengiamas padarinys to, kad žmogus laisva valia visiškai atmeta Dievą. Žmogaus laisvė yra nepaprastai radikali. Dievas negali sunaikinti pragaro, nepažeisdamas žmogaus laisvės. Amosas, kerdžius iš Tekoos miestelio, prisimena tuos laikus, kai Dievo tauta gyveno vargingiau, tačiau broliškai ir laisvai. Pranašas negali susitaikyti su vartotojiškos [&hellip;]
- [Turtas – palaima ar prakeikimas?](https://homilijos.kristoteka.lt/turtas-palaima-ar-prakeikimas/): Senajame Testamente, ypač ankstesnėse jo knygose, dažnai kartojama mintis, kad žemiškosios gėrybės yra Dievo palaimos ženklas. Jų reikia stropiai siekti, nes tai yra tarsi užmokestis už dorą gyvenimą. Abraomas buvo paragintas palikti savo gimtąją šalį, tačiau jam ir jo palikuonims buvo pažadėtas kitas didžiulis kraštas. Iš Abraomo kilusi tauta su ilgesiu laukė pažadėtos „pienu ir medum plūstančios” žemės. Pradžios knygos autorius taip pat teigia, kad nuo pat pradžių žmogui skirta užvaldyti žemę su visa gyvūnija. Taip pat daugelyje Naujojo Testamento vietų pozityviai pateikiama žmogaus pozicija medžiaginių gėrybių atžvilgiu. Tačiau drauge Šventajame Rašte aptinkame ir kitokią nuostatą, sąlygotą nuodėmės ir piktnaudžiavimo žemiškosiomis [&hellip;]
- [Džiaugsmas dėl to, kas buvo pražuvę](https://homilijos.kristoteka.lt/dziaugsmas-del-to-kas-buvo-prazuve/): Visų trijų skaitinių tema yra atsiskyrimas nuo Dievo ir galutinis susivienijimas su juo. Šiandien mąstome apie tai, kas buvo prarasta ir vėl sugrąžinta, kas buvo išsklaidyta ir vėl suburta draugėn, – mąstome apie nuodėmę ir atleidimą. Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai nesulaukę nuo Sinajaus kalno grįžtančio Mozės ir linkę dėl to kaltinti Dievą, nusiliedino aukso veršį. Jie prašė Aarono padaryti jiems kitą dievą. Skaitinyje vaizduojama Dievo reakcija į šį įvykį, jo pasiryžimas sunaikinti neištikimą tautą. Mozė maldauja Dievą atleisti tautai, ir galiausiai Dievas sulaiko savo nuosprendį. Galima suvokti, kokia siaubinga ir atmestina Dievo akimis yra nuodėmė, mąstyti apie tai, ką jautė [&hellip;]
- [Raginimas atsisėsti ir pasvarstyti](https://homilijos.kristoteka.lt/raginimas-atsisesti-ir-pasvarstyti/): Išminties knygos autorius gyveno anuometinėje mokslo sostinėje Aleksandrijoje. Šiame skaitinyje jis pateikia mokslinio humanizmo požiūrį: žinios nėra vien morališkai neutralus techninis bagažas. Mokslas – tai dieviškosios išminties atspindys. Tikėjimas yra šviesa, kuri nušviečia ir išplečia mokslinio pažinimo horizontus. Jo šviesoje žmogus randa visatos, istorijos ir ateities aiškinimo principus. Tiesa, tikėjimas nemoko atskirų mokslų techninių detalių, jis nušviečia tikslą, į kurį turi krypti žmogiškosios pastangos. Antrajame skaitinyje Paulius rašo apie Onesimą. Šis vardas graikiškai reiškia Naudingasis. Šio vardo savininkas kaip vergas priklausė vienam turtingam krikščioniui Kolosuose, ir tuomet, kaip rašo Paulius, buvo jam „nenaudingas”. Jis netgi pridarė savo šeimininkui nuostolių, pabėgo nuo [&hellip;]
- [Nuolankiųjų karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolankiuju-karalyste/): Šiuolaikinėje visuomenėje iniciatyva ir žmogiškosios pastangos yra laikomos sėkmės laidu. Pirmasis ir trečiasis skaitiniai šiuo požiūriu skamba kiek keistokai. Mums patariama ne siekti aukštesnių vietų, bet puoselėti nuolankumą. Ar iš tikrųjų tikėjimas draudžia svajoti apie aukštus ir sunkiai pasiekiamus dalykus? Išminčius Sirachas, gyvenęs antrajame amžiuje prieš Kristų, savo raštais veikiausiai kreipėsi į visuomenės turtinguosius ir įtakinguosius. Jis pataria jiems atlikti savo darbus, sudarinėti prekybinius sandėrius nuolankiai, gerbiant kitus juose dalyvaujančius žmones. Labiau pagarbos reikalaujama iš tų, kurie visuomenėje turi daugiau galios. Beribės ambicijos yra priešingos tikrai išminčiai. Sirachas yra puikus stebėtojas, mėgstantis moralizuoti, tačiau drauge turintis humoro jausmą. Jis siūlo paprastą, [&hellip;]
- [Kentėjimų pedagogika](https://homilijos.kristoteka.lt/kentejimu-pedagogika/): Pradžios knygoje skaitėme apie Dievo planą pasauliui išgelbėti. Prieš tai žmonija dėl nuodėmės padarinių patyrė kalbų sumaišymą ir buvo išsklaidyta po visą pasaulį. Dievas pasirinko Abraomą nešti pažadą, kad visos tautos bus vėl suburtos draugėn. Dievo pažado Abraomui viršūnė – žinia, kad jame visos žemės tautos ras palaiminimą (Pr 12, 3). Per Izraelio tautos istorijos šimtmečius Dievas apsireikšdavo pačiais netikėčiausiais būdais, tolydžio ir kantriai atskleisdamas savo mintį. Istorijos procesas anaiptol nepasižymėjo nuolatine pažanga, jame būta pergalių ir pralaimėjimų, šlovės ir pažeminimo, džiaugsmo ir liūdesio. Būtent per kentėjimus, geriau negu per bet kokią kitą patirtį, Izraelis augo Viešpaties pažinimu. Krizė dažniausiai tapdavo [&hellip;]
- [Geroji išbandymų naujiena](https://homilijos.kristoteka.lt/geroji-isbandymu-naujiena/): Šio sekmadienio skaitiniuose iš pažiūros nelengva įžvelgti „Gerąją Naujieną”. Skaitome, kaip Jeremijas buvo įmestas į šulinį, kur įklimpo į dumblą ir kone mirė iš bado. Laiške žydams girdime įspėjimą, jog mums dar „neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme”. Pats Jėzus Evangelijoje sako atėjęs nešti „ne ramybės, o nesantarvės”. Panagrinėkime šiuos skaitinius iš eilės, kad geriau suprastume, ką jais mums byloja Viešpats. Jeremijas iš tikrųjų niekad nebuvo populiarus, nes kalbėjo tiesą ir skelbė apie Judo pasmerkimą. Babiloniečiai buvo kur kas galingesni. Vienintelė galimybė kažkaip išlikti buvo pasiduoti. Jeremijas nuolat kalbėjo savo tautai apie pasidavimą, tačiau dėl to buvo kaltinamas neištikimybe. Karalius [&hellip;]
- [Saule apsisiautusi Moteris](https://homilijos.kristoteka.lt/saule-apsisiautusi-moteris/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dogmą iškilmingai paskelbė popiežius Pijus XII 1950 metų lapkričio 1 d. Paskelbtoji tikėjimo tiesa nenustato, mirė Marija ar ne prieš paimama į dangų. Šiuo klausimu Bažnyčioje ilgus amžius vyko debatai. Paskelbtoji tikėjimo tiesa sako, kad Marija pilniausiai ir apsčiausiai dalyvauja amžinajame gyvenime su savo Sūnumi. Šis tikslas yra ir visų mūsų viltis. Naujajame Testamente nėra tiesioginių Marijos paėmimo į dangų liudijimų. Tačiau kai kurie tekstai nuo pat pradžių nurodo mąstymo kryptį, pagal kurią Bažnyčia vėliau suformulavo savo mokymą. Dvasia, nuolat esanti Bažnyčioje, primena ir moko, leisdama Bažnyčiai vis aiškiau ir giliau suvokti [&hellip;]
- [Tikėjimas be baimės](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-be-baimes/): „Nebijok, mažoji kaimene”. Mūsų, krikščionių, gyvenimas turi būti paženklintas žinojimo, kad karalystė priklauso mums. Toks suvokimas išvaduoja nuo pavergiančios baimės. Šis įsitikinimas anaiptol nereiškia neatsakingo požiūrio į gyvenimą. Tai nereiškia, kad Dievas pasirūpins manimi, nesvarbu, ką aš beveikčiau. Kai kurie krikščionys mano, jog sąmoningai priėmę Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, jie gauna viską ir nebeprivalo toliau stengtis siekti išganymo. Visi, kurie taip galvoja, turėtų įdėmiai perskaityti tolesnius Evangelijos žodžius. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti”. „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius”. „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta”. Skaitinyje iš Išminties knygos vaizduojama, kaip didžiąją Velykų naktį gimė [&hellip;]
- [Turtas ir laimė](https://homilijos.kristoteka.lt/turtas-ir-laime/): Šio sekmadienio skaitinyje iš pažiūros sunku įžvelgti viltį. Koheletas sako, kad gyvenimas yra tik iliuzija ir visiškas nusivylimas. Kokia prasmė lieti prakaitą ir kurti laimę, po to palikti užgyventą turtą kažkam visiškai nenusipelniusiam. Pasakymai „rūkų rūkas” arba „tuštybių tuštybė” reiškia visišką tuštybę. Autorius mus patikina pats viską išbandęs, tačiau po kelių malonių akimirkų viskas praeidavo ir nieko nelikdavo. Šio požiūrio radikalumą kiek sušvelnina du dalykai. Pirma, Koheleto knygos autorius gyveno dar prieš Izraeliui suteikiant malonę tikėti amžinuoju gyvenimu. Vėlesnėse Šventojo Rašto knygose jau išreiškiamas įsitikinimas prikėlimu iš numirusiųjų (Danielio) ir nemirtingumu (Išminties). Antroji įžvalga yra tai, kad Koheletas pateikia savo svarstymus [&hellip;]
- [Maldos veiksmingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-veiksmingumas/): Pradžios knygos ištraukoje tęsiamas praėjusio sekmadienio skaitinyje pradėtas antropomorfinis Dievo vaizdavimas. Aname skaitinyje pakartotas ir patvirtintas Dievo pažadas padaryti Abraomą didžiulės tautos tėvu. Šio sekmadienio skaitinyje Abraomas veda dialogą su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros nuodėmių. Abraomas derasi klausdamas, ar Viešpats pasigailėtų šių miestų, radęs juose penkias dešimtis, keturiasdešimt penkis, keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt ir galiausiai dešimtį teisiųjų. Kiekvienu atveju Viešpats sutinka sulaikyti savo bausmę. Bažnyčia šiame skaitinyje įžvelgia maldos galimybę ir jos veiksmingumą. Viešpats yra vienintelis, kuriuo gali pasikliauti. Jis atsiliepia į patriarcho prašymą ir sulaiko baudžiančią ranką. Viešpats nori išgelbėti. Jis tik ir laukia išgelbėjimo troškimo, net jeigu šis troškimas [&hellip;]
- [Dievo priėmimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-priemimas/): Šio sekmadienio skaitinių tema – Dievo priėmimas į mūsų gyvenimą. Biblijos autoriai dažnai vaizduoja Dievą, besielgiantį panašiai kaip žmogus. Literatūros tyrinėtojai tokią priemonę vadina antropomorfizmu. Antropomorfizmo pavyzdžių Senajame Testamente yra labai daug. Pavyzdžiui, Dievas vaizduojamas kaip ganytojas arba sakoma, jog Dievas išgelbėjo Izraelį „savo rankos galybe”. Panašų turinį būtų galima išreikšti ir abstrakčiomis sąvokomis, vartojamomis filosofijos ar teologijos traktatuose. Tačiau antropomorfiniai įvaizdžiai pranašesni tuo, kad jais norimas turinys išreiškiamas labai gyvai ir visiems suprantamai. Kita vertus, daugelis žmonių ties antropomorfiniais Biblijos įvaizdžiais suklumpa, nes jie paraidžiui suvokia tai, kas norėta perteikti palyginimu. Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos randame puikų antropomorfizmo pavyzdį. [&hellip;]
- [Žodis nėra per tolimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zodis-nera-per-tolimas/): Viešpats daug iš mūsų prašo, tačiau daug daugiau mums duoda. Palyginti su ta daugybe, kuria jis mus apdovanoja, mūsų „daug” atrodo labai menkas. Skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdime įtaigų raginimą grįžti pas Viešpatį ir laikytis jo įstatymo. Tačiau tasai įstatymas, kuris buvo paaiškintas ankstesniuose šios biblinės knygos skyriuose, neatrodė esąs labai paprastas. Bent tokį įspūdį gali susidaryti pirmąkart skaitantis Pakartoto Įstatymo knygą. Tačiau jos autorius apibendrindamas pavadina jį „įsakymu”, arba „žodžiu”, ir teigia, jog jis nėra per sunkus ar per tolimas. Norint šį įsakymą įvykdyti nereikia kopti į dangų ar persikelti anapus jūros. Jis yra visiškai arti kiekvieno žmogaus, „tavo [&hellip;]
- [Pirmosios misijos](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmosios-misijos/): Viena iš Luko evangelijos temų yra visuotinis išganymas. Jėzus atėjo išgelbėti visus žmones – tiek žydus, tiek pagonis. Evangelistas Matas Jėzaus genealogiją veda nuo Abraomo norėdamas parodyti, kad jame išpildomi patriarchui duoti pažadai. Lukas pateikia Jėzaus kilmę nuo Adomo (Lk 3, 23–38), šitaip parodydamas Jėzų kaip naujos Dievo vaikų giminės pradininką. Evangelistas Lukas, lydėjęs pagonių apaštalą jo kelionėse, aprašydamas Jėzaus veiklą Evangelijoje iškelia Bažnyčios visuotinumą. Lukas yra vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip Jėzus parinko ir pasiuntė 72 mokinius. Negalime abejoti jo informacijos rimtumu, juolab kad Lukas turėjo asmeniškai pažinoti daugelį iš šios pirmosios misijos. Skaičius 72 yra aliuzija į septyniasdešimt dvi pagonių [&hellip;]
- [Kelionė įkandin mokytojo](https://homilijos.kristoteka.lt/kelione-ikandin-mokytojo/): Evangelijos nėra Jėzaus biografijos. Evangelistai nesiekė atkurti ir užrašyti kiekvieną Jėzaus pasakytą žodį ar atliktą veiksmą ta tvarka, kuria jie buvo pasakyti ar padaryti. Antraip evangelijas būtų tiksliau vadinti Jėzaus gyvenimo istorijomis. Evangelistai taip parinko Jėzaus žodžius ir veiksmus ir taip juos užrašė, kad jie išlieka svarbūs šiandienos krikščionims. Kitais žodžiais tariant, evangelijos yra visos Jėzaus misijos interpretacija, plėtojama Bažnyčioje ir Bažnyčiai. Tai puikiai iliustruoja šiandienos Evangelijos skaitinys. Luko evangelijoje juo pradedama nauja Jėzaus veiklos atkarpa, pažymėta iškilmingu teiginiu „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę”. Ši Evangelijos atkarpa baigiasi Lk 19, 27, kai Jėzus įžengia į Jeruzalę. Dešimtyje šios atkarpos [&hellip;]
- [Pranašas ir pirmtakas](https://homilijos.kristoteka.lt/pranasas-ir-pirmtakas/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Jonui Krikštytojui tenka ypatinga vieta išganymo istorijoje, visoje Bažnyčioje anksti pradėtas jo kultas. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose jau IV amžiuje minima Kristaus pirmtako šventė, jo vardu tituluojama daug šventovių ir bazilikų. Rytuose Jonas Krikštytojas minimas sausio 7-ąją, ir ši šventė siejama su Viešpaties Apsireiškimo ir Jėzaus krikšto Jordane švente. Ortodoksų ikonostasuose Kristaus – Visatos Valdovo atvaizdą supa Dievo Motinos ir Jono Krikštytojo ikonos. Vakarų ikonografijos tradicijoje taip pat dažnai greta nukryžiuoto Jėzaus vaizduojamos Marijos ir Jono Krikštytojo figūros. Vakaruose jau šv. Augustino laikais Jono Krikštytojo gimimui minėti parinkta birželio 24-oji, siejant tai su Kristaus gimimo diena: Jonas Krikštytojas [&hellip;]
- [Eucharistija – atminimas ir maistas kelionei](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-atminimas-ir-maistas-kelionei/): Šiandien tikinčiųjų bendrija tarsi didžiulė šeima susėda apie stalą. Esame panašūs į vieną iš tų grupių, kai žmonės paskirstyti po penkias dešimtis, susėdo ant žemės valgyti Viešpaties padaugintos duonos. Žydų šeimai susirinkus prie Velykų stalo vakarienei pagal Biblijos nurodymą mažiausias tų namų berniukas, prieš pradedant valgyti, kreipiasi į šeimos tėvą klausdamas: „Ką reiškia šios apeigos?” (plg. Iš 12, 26). Šiuo klausimu kažkas (veikiausiai Jonas, kuris buvo jauniausias iš apaštalų) kreipėsi ir į Jėzų tą vakarą, kai jie valgė Paskutinę vakarienę. Jėzus atsako į šį klausimą, atskleisdamas, jog visa tai, kas švenčiama Išėjimo naktį, aukojant avinėlį ir valgant Velykų vakarienę, yra jo, [&hellip;]
- [Gyventi Trejybės akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/gyventi-trejybes-akivaizdoje/): Šventąsias Mišias pradėjome vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, jų pabaigoje bus palaiminimas taip pat Švč. Trejybės vardu. Tai, ką sakome ir darome per Mišias, yra ne kas kita, kaip mūsų dialogas su Tėvu. Jis vyksta per Jėzų Kristų Šventajai Dvasiai apšviečiant ir palaikant. Šis Trejybės išpažinimas visapusiškai nušvinta Eucharistiniame sambūryje bendrai kalbant tikėjimo išpažinimą. Mūsų žemiškasis gyvenimas, panašiai kaip ir Mišių auka, prasideda ir baigiasi Švenčiausiosios Trejybės vardu, pradedant krikštu ir baigiant laidojimo apeigomis. Nuo gimimo iki mirties svarbiausi mūsų gyvenimo momentai taip pat ženklinami Trejybės vardu: Švč. Trejybės vardu sudaroma santuoka, teikiami kunigystės šventimai, atleidžiamos nuodėmės. Visa krikščioniškoji egzistencija [&hellip;]
- [Dvasia vienija įvairovę](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-vienija-ivairove/): Nereikia tikėtis, kad evangelistas Lukas aprašytų Sekmines tarsi koks žurnalistas. Šis stebuklingas įvykis panašiai kaip Jėzaus prisikėlimas iš pačių pagrindų perkeitė ir apsčiai užliejo žmoniją. Šventoji Dvasia tarsi žaibas iš dangaus įžiebia žemėje Dievo ugnį. Lukas pasitelkęs biblines aliuzijas parodo, kad Sekminių įvykis nepalyginamai pranoksta tai, ką žydų tauta patyrė prie Sinajaus kalno. Įvykio data ta pati: septynios savaitės po Velykų. Įvykį prie Sinajaus kalno lydėjo panašūs reiškiniai: griaustinis, kurtinantis gaudesys, žemės drebėjimas, žaibai. Per žydų Sekmines Dievui buvo aukojamos derliaus pirmienos, dėkojant už Įstatymu laiduotą sandorą. Krikščionių Sekminės reiškia Dvasios laiduojamą žmonijos sandorą su Dievu. Per Sekmines nuskamba kvietimas į [&hellip;]
- [Dangun žengimo liudytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dangun-zengimo-liudytojai/): Beveik ketvirtadalį Naujojo Testamento sudaro artimo apaštalo Pauliaus draugo evangelisto Luko raštai, Evangelija ir Apaštalų darbai. Apaštalų darbų pasakojimą Lukas pradeda tuo pačiu epizodu, kuriuo užbaigiama jo Evangelija. Regimai Viešpaties žengimas į dangų Lukui buvo ypač svarbus įvykis. Šios dienos skaitiniuose yra abiejų Luko pasakojimų ištraukos. Apaštalų darbuose Lukas pasakoja, kad Jėzus atsiskyrė nuo apaštalų po to, kai „jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę” (Apd 1, 3). Tai vienintelė Šventojo Rašto nuoroda, iš kurios galima spręsti, kad Jėzus žengė į dangų praslinkus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo. Luko evangelijoje tai [&hellip;]
- [Dvasia ir ramybė](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-ramybe/): Kai Jonas Krikštytojas prie Jordano parodė Mesiją, du jauni vyrai nusekė Jėzų klausdami: „Mokytojau, kur gyveni?” Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Viešpats pagaliau iš tikrųjų atsako į aną klausimą. Šiandien girdime: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”. Taigi mylėti yra visų pirma klausytis Kristaus žodžio ir priimti jį. Tai ne žmogaus žodis, bet pats įsikūnijęs Tėvo žodis. Per jį mums apsireiškia Tėvas, visiškai pasitikintis mylimuoju Sūnumi. Tikinčiajam, ištikimai priimančiam šį Žodį, jis atveria kelią, per kurį Tėvas ir Sūnus realiai ateina apsigyventi žmogaus širdyje. Žodis yra meilės buvimas. Kristaus bičiulį [&hellip;]
- [Šlovingas Viešpaties buvimas](https://homilijos.kristoteka.lt/slovingas-viespaties-buvimas/): „Štai Dievo padangtė tarp žmonių.” Ši mintis iš antrojo liturginio skaitinio dažnai kartojama Šventajame Rašte. Ji žadina mūsų tikėjimą ir primena tuos laikus, kai prie Sinajaus kalno Izraelis formavosi kaip Dievo tauta. Nuo tada buvo nuolat suvokiamas Dievo, kažkokiu būdu gyvenančio tarp savo žmonių, buvimas. Dievo esamybę išreiškė Sandoros skrynia. Viešpats buvo vaizduojamas kaip „sėdintis ant kerubų” (1 Sam 4, 4). Kai Dovydas užėmė Jeruzalę ir padarė ją sostine, vienas pirmųjų jo užmojų buvo pastatyti šventyklą Viešpačiui, kad jis galėtų gyventi tarp savo žmonių. Dovydas sakė pranašui Natanui: „aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo skrynia pasilieka palapinėje!” (2 Sam 7, 9). [&hellip;]
- [Velykos nenubraukia kryžiaus](https://homilijos.kristoteka.lt/velykos-nenubraukia-kryziaus/): Mūsų kasdienėje kovoje dėl šventumo Jėzaus kančia ir mirtis yra tokia pat veiksminga tikrovė kaip ir Jėzaus prisikėlimas. Kiekvieną kartą švęsdami Eucharistiją kartojame apaštalo Pauliaus žodžius, skelbiame „Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Mūsų laikais net ir tarp tikinčiųjų plinta klastinga klaida. Manoma, kad Jėzaus visiškai nebeskaudina mūsų nuodėmės, kad ir kokios sunkios jos būtų. Atseit Jėzaus prisikėlimas visiškai panaikino jo kančią ir mirtį, tai tik praeities prisiminimas. Kančia esą teturi tiek prasmės, kiek ji išryškina prisikėlusio Viešpaties didybę ir šlovę. Tačiau Evangelijos tiesa yra tokia, kad kryžius nuolat pasirodo mūsų gyvenime, primindamas, jog Dievo malonė yra absoliučiai [&hellip;]
- [Petro žvejonė](https://homilijos.kristoteka.lt/petro-zvejone/): Evangelijos skaitinys užmena mįslę. Biblijos tyrinėtojai laikosi bendros nuomonės, kad pirminis Jono evangelijos variantas baigėsi 20-uoju skyriumi, kuris baigiamas paaiškinimu, kodėl Jonas ėmėsi rašyti šią knygą. Jis užsimena, jog galėjo užrašyti dar daug kitų ženklų, „kurie nesurašyti šitoje knygoje”, tačiau jautėsi parašęs pakankamai, kad padėtų įtikėti Jėzų. Taigi išlieka klausimas – kodėl buvo pridurtas dar vienas skyrius? Evangelistas vis dėlto jautė, kad to skyriaus trūksta Evangelijai užbaigti. Jame pasakojama apie Jėzaus pasirodymą prie Genezareto ežero, stebuklingą žūklę Jėzui nurodžius, kur užmesti tinklus, trigubą Petro meilės išpažinimą, po kurio Viešpats paskiria jį ganyti savo avis bei avinėlius, taip pat mįslingai išpranašaujama Petro [&hellip;]
- [Jėzus yra Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-yra-viespats/): Evangelijos skaitinys dvelkia ramybe ir didybe, tikra Velykų vakaro atmosfera. Prisikėlęs Jėzus ateina pro uždarytas duris, kvepia į savo mokinius, suteikdamas jiems ramybę ir Šventąją Dvasią. Anot Šv. Ignoto Antiochiečio, Viešpats perduoda Bažnyčiai brangų patepimą, kad ji „skleistų pasaulyje nemirtingumo kvapsnį”. Šis patepimas liejasi nuo galvos ant viso kūno, kuris yra Bažnyčia. Panašiai kaip kvapnus aliejus nuo Aarono galvos varva ant jo apdaro (Ps 133, 2). Evangelistas Jonas siekia pavaizduoti prisikėlusį Jėzų, kuriam duota visa valdžia žemėje ir danguje. Šiandienos skaitinyje Jėzus perduoda Bažnyčiai šias galias, tarp kurių pirmiausia yra galia atleisti nuodėmes. Tai yra Velykų Kristaus viešpatavimo skelbimas: „Juk Kristus [&hellip;]
- [Kristus prisikėlė dėl mūsų vilties](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-prisikele-del-musu-vilties/): „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Galimas dalykas, kad apaštalas Petras šiais žodžiais kreipėsi į pirmuosius krikščionis, susibūrusius į Velyknakčio budėjimą ir besirengiančius katechumenų krikštui. Tai buvo nauji, pasaulyje dar neskambėję žodžiai. Žmonėms, pavargusiems nuo ilgų ir tuščių tiesos paieškų ir Mozės įstatymo laikymosi, šie žodžiai spinduliavo nauja šviesa bei džiaugsmu. Tai liudija ir pats apaštalas: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. &lt;&#8230;> Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, [&hellip;]
- [Kančios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/kancios-sekmadienis/): Sunkiausias klausimas Senojo Testamento autoriams yra visos žmonijos išganymas. Tai drauge ir žmogiškosios kančios problema. Kodėl geras ir mylintis Dievas leidžia mums kentėti? Šis klausimas labai skaudžiai iškilo Jobo knygoje. Senojo Testamento žmonės tikėjo, kad kentėjimas kažkaip susijęs su nuodėme. Iš tiesų patys pirmieji Pradžios knygos puslapiai aiškiai byloja, jog pirmųjų žmonių nuodėmė atvėrė vartus kentėjimui ir mirčiai. Kartais nuodėmės ir kančios sąsaja būdavo įsivaizduojama beveik kaip matematikos formulė. Manyta, jog žmogaus kentėjimai tiesiog proporcingi jo nuodėmių skaičiui. Krikščioniškasis tikėjimas šį slėpinį padaro dar gilesnį, jis nepateikia paprasto sprendimo ir atsakymo. Tikėjimas atskleidžia, kaip Dievas leidžia žmogaus kentėjimams pasitarnauti išganymo darbe. [&hellip;]
- [„Kas iš jūsų be nuodėmės...”](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-is-jusu-be-nuodemes/): Praėjusio sekmadienio liturgijoje apmąstėme jaudinančią sūnaus palaidūno istoriją. Šiuo palyginimu Viešpats ragino mus tikėti begaliniu dangiškojo Tėvo gailestingumu ir priimti susitaikinimą su juo per Atgailos sakramentą. Šiandien nuo parabolės pereiname prie tikroviškos istorijos, tačiau tema pasilieka ta pati, tik labiau sutelkta į kristologinį atgailos aspektą. Kiekvienas atleidimas ir susitaikinimas su Dievu vyksta per Jėzų Kristų. Ši tikrovė dar labiau paguodžianti negu buvusios parabolės. Parabolėje vyresnysis sūnus pagiežingai liko namie, o tikrovėje vyresnysis sūnus – Jėzus Kristus išėjo ieškoti jaunesniojo pražuvėlio. Šiandienos Evangelijos epizodas įtrauktas į vėlesnę Jono evangelijos redakciją. Jis istoriškai dera su evangelisto Luko perduotais epizodais bei parabolėmis ir puikiai [&hellip;]
- [Sūnus palaidūnas](https://homilijos.kristoteka.lt/sunus-palaidunas/): Gavėnios meto sekmadienių skaitiniai taip išdėstyti, kad skatintų mus dvasiškai atgimti. Pereitą sekmadienį girdėjome Viešpaties raginimą atsiversti, o šiandien mums rodomas gražiausias tokio atsivertimo pavyzdys. Atrodo, nėra ką pridėti prie šio palyginimo – jis toks aiškus ir įsimenantis. Vis dėlto atkreipkime dėmesį į kai kuriuos palyginimo momentus. Garbingos, turtingos šeimos mylimas sūnus atsiima iš tėvo savo palikimą ir leidžiasi kelionėn. Atsisveikinęs nuliūdusį tėvą, jaunuolis galvotrūkčiais metasi ieškoti savo laimės. Deja, laimės akimirkos buvo trumpos: baigėsi pinigai, baigėsi pramogos, baigėsi draugystės. Kad kaip nors prasimaitintų, jaunuolis parsisamdė už piemenį. Metai buvo sunkūs, o šeimininkas šykštus ir beširdis. Prasidėjo sunkios skurdo ir bado [&hellip;]
- [Atsiverskite](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite/): Pradėjęs savo viešąją veiklą Jėzus aiškiai skelbė, kad jau prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”. Šis žodis atsiverskite labai dažnai pasigirsdavo iš Jėzaus lūpų. Štai ir šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus net du kartus ištaria: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite”. Ką šis žodis atsiverskite reiškia mums? Pirmiausia jis ragina perkainoti gyvenimo vertybes. Antra, – iškelti sau tokį gyvenimo tikslą, kuris atitiktų žmogaus orumą. Šiandien gera proga pakalbėti apie veiksmingą priemonę, padedančią mums atsikratyti lengvabūdiško, tuščio, beprasmiško gyvenimo ir sekti Kristumi, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai rekolekcijos. Ar gali būti tam tinkamesnis laikas už šventą gavėnios metą! [&hellip;]
- [Mūsų Taboras](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-taboras/): Šiandien Bažnyčios liturgija Jėzų iš dykumos, kur jis 40 dienų rengėsi savo viešajai veiklai, perkelia į Taboro kalną. Čia besimeldžiančio Jėzaus „išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti”. Šiame sakinyje žodžiai „besimeldžiančio Jėzaus išvaizda visiškai pasikeitė” teikia gerą progą prisiminti maldą ir jos nuskaistinančią galią. Tačiau jau tiek kalbėta apie maldą. Ar galima pasakyti ką nors nauja? Šiandien, sekdami Evangelija, sutelkime savo dėmesį į tai, kad Jėzus meldėsi ant Taboro kalno. Taip pat kitose Evangelijos vietose randame jį besimeldžiantį atokiau nuo žmonių, pavyzdžiui, Alyvų kalne prieš mirtį. Tai mums priminimas, kad melsdamiesi privalome surasti tinkamą vietą, kur galėtume pabūti visiškai [&hellip;]
- [Kristaus pasninkas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-pasninkas/): Bažnyčia, įvesdama mus į šventą gavėnios metą, primena mums Viešpaties pasninką, kad mes, „žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją” (plg. Žyd 12, 1–3), nepailstume ir neapsileistume. „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį” (plg. Žyd 4, 15). Evangelijos pasakojimas apie gundytoją primena Jėzaus išmėginimus, kartu parodo Jį kaip nugalėtoją. Būdamas tyruose jis patiria tris didelius išmėginimus. Gundytojas žino žmogaus silpnąsias vietas, kurias apaštalas Jonas nusako kaip kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16). Piktoji dvasia, matydama Jėzų, išsekintą ilgo pasninko, kaip tik [&hellip;]
- [Dievo išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ismintis/): Šio sekmadienio liturginiai skaitiniai yra išminties literatūros pavyzdžiai. Išminties literatūra ypač išsiplėtojo Babilono tremties laikotarpiu (586–538 pr. Kr.). Ši literatūra, sukurta Rašto žinovų ir išminčių, mokė ieškoti gyvenimo prasmės. Siracido knyga yra išminties literatūros pavyzdys. Ji buvo parašyta antrojo amžiaus prieš Kristų pradžioje. To paties šimtmečio pabaigoje knygos autoriaus vaikaitis išsikėlė į Egiptą. Ten jis iš hebrajų į graikų kalbą išvertė senelio veikalą. Šio veikalo įžangoje rašoma, kad tų laikų Egipto žydai nebesuprato hebrajiškai. Siracidas buvo vietinės kalbos šalininkas daugelį amžių prieš Šventajam Raštui paplintant pasaulyje daugelio tautų gimtąja kalba. Šiandienos skaitinyje pateikiamos keturios patarlės, bylojančios apie žmogaus mintis ir kalbą. [&hellip;]
- [Didžiadvasiškumo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/didziadvasiskumo-issukis/): Per ilgą krikščionybės istoriją nuolat rūpintasi teisinga doktrina (ortodoksija) ir teisinga gyvensena (ortopraksija). Teologai pripažįsta, jog abu šiuos aspektus sieja glaudus ryšys. Per visą Naująjį Testamentą nuolat parodoma, kad tikėjimas yra meilės artimui pagrindas. Tuo pat metu krikščionis privalo įrodyti savo tikėjimą veiksmais – tai ypač pabrėžia apaštalas Jokūbas. Ortodoksija netenka prasmės be ortopraksijos. Luko evangelijos skaitinyje aiškiai pabrėžiama ortopraksija. Jėzus nuolat ragina savo mokinius mylėti savo priešus, daryti gera jų nekenčiantiems, atsukti kitą skruostą, atiduoti palaidinę ir apsiaustą. Jėzaus mokinio žymės yra meilė, užuojauta ir atlaidumas. Šie neįprastai skambantys reikalavimai rodo į juos pasakiusiojo ypatingumą. Žinoma, Lukas buvo įsitikinęs, jog [&hellip;]
- [Tikroji laimė](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-laime/): Jeremijo pateikiama antitezė tarp tikinčiojo ir bedievio gali mums pasirodyti supaprastinta. Ar iš tikrųjų taip yra? Ar ši perskyra atitinka šiuolaikinę mūsų galvoseną? Šiandien kaip ir ankstesniais laikais žmogus privalo daryti aiškius pasirinkimus. Jei jis pasirenka save patį kaip visa ko matą ir vienintelį pažinimo šaltinį, jei Dievas išstumiamas iš žmogaus širdies, kur priimami sprendimai, tuomet, anot pranašo, žmogus tampa „tarsi skurdus tyrų krūmokšnis”. Priešingai, laimingas tas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu. Tačiau šis tikėjimas neapsaugo mūsų nuo kančios. Ne vienas krikščionis yra paliudijęs, kad atradus Dievą teko iškentėti žymiai daugiau negu iki tol, tačiau šis kentėjimas tapo kitoks – tai vargiai [&hellip;]
- [Kitokios didybės akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/kitokios-didybes-akivaizdoje/): Šio sekmadienio skaitiniuose matome giliausius religinius išgyvenimus. Žmogus susiduria su Dieviškąja didybe ir suvokia savo misiją. Pirmuoju atveju Izaijo knygoje šį reiškinį atskleidžia gausi simbolika. Dievas vaizduojamas kaip didingas karalius, sėdintis ant aukšto sosto. Serafimai, sparnuotos būtybės, išreiškia jam savo pagarbą. Dviem sparnais šios būtybės dengė savo veidą, kad jų neapakintų Dievo šlovė. Dviem sparnais dengė kojas, simbolizuojančias apatinę kūno dalį. Šis gestas dažnai pastebimas Adomo ir Ievos paveiksluose, kai jie po nupuolimo vaizduojami Dievo akivaizdoje. Tai savęs kaip kūrinio pripažinimas. Nepaliaujamas angelų garbinimas „Šventas, šventas, šventas&#8230;” pažįstamas mums iš Eucharistijos liturgijos. Šis šlovinimas išreiškia absoliutų Dievo gerumą, jo trancendentiškumą ir [&hellip;]
- [Atmetimas ir meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/atmetimas-ir-meile/): Nei vienas istorinis Senojo Testamento veikėjas taip labai neprimena Jėzaus kaip Jeremijas. Bažnyčia tai pabrėžia, sugretindama šio sekmadienio liturginius skaitinius. Netrukus po Jeremijo laikų nežinomas pranašas tremtyje parašė eilę poemų, kurias dabar randame Izaijo knygoje. Šiose poemose aprašomas kenčiantis Jahvės tarnas. Kai kurie biblistai mano, kad Jeremijo gyvenimas galėjo pasitarnauti prototipu Izaijo knygos poemoms. Krikščionys vieningai įžvelgia jose pranašystę apie Jėzų. Jėzus ir Jeremijas stebėtinai panašūs. Abu buvo pašaukti būti pranašais. Abiem teko kentėti apleistumo agoniją. Abu skelbė mokslą, dėl kurio tapo atmesti, abu buvo persekiojami. Dangiškasis Tėvas jiems abiem yra galutinio nuteisinimo laidas. Pirmajame skaitinyje Viešpats sako Jeremijui, kad jo [&hellip;]
- [Viešpaties apsireiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apsireiskimas/): Triumfuojanti pranašo giesmė iš Izaijo knygos toli pranoksta vienos tautos, grįžusios iš Babilono vergijos, pasididžiavimą. Jeruzalė vaizduoja visų pasaulio žmonių susitikimą su Dievu. Pasaulio tautos ilgisi miesto, nutvieksto Dievo šlovės. Išminčių žygis yra tarsi pranašystė, veiksmu papildanti žodinę Izaijo pranašystę. Epifanija yra tarsi signalas žmonijai leistis į žygį. Tai impulsas visoms tautoms laukiant šlovingojo Viešpaties apsireiškimo. Bažnyčia yra ženklas, skelbiantis visuotinį išgelbėjimą ir iš dalies jį įgyvendinantis. Laiškas efeziečiams – tai pirmoji Bažnyčios teologija. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Dievo tautą, Kristaus Kūną ir Sužadėtinę, pasitelkia biblinius simbolius. Didingame įžangos himne apaštalas Paulius atskleidžia Bažnyčią kaip Trejybės epifaniją – trijų dieviškųjų Asmenų [&hellip;]
- [Marijos motinystė](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-motinyste/): Bažnyčios liturgijoje po Kristaus Gimimo dienos minėjimo atskira iškilmė skirta jo Motinai. Bažnyčia pabrėžia glaudų Motinos ir Sūnaus ryšį Išganymo istorijoje. Marija yra tuo pat metu Dievo Motina ir žmonių motina. Gyvendama žemėje Marija buvo susijusi tiek su savo Sūnaus asmeniu, tiek su jo darbu. Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium baigiamasis skyrius skirtas „Marijai, Dievo Gimdytojai, Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje”. Šiame dokumente apibendrinama, kad visos Marijai suteiktos ypatingos malonės – skaistumas, nekaltasis prasidėjimas, paėmimas į dangų su kūnu ir siela – susijusios su jos motinyste. Marija pasitarnavo Atpirkėjui ir atpirktiesiems žmonėms pirmiausia kaip Motina. Šis motinystės vaidmuo buvo tobulai įvykdytas [&hellip;]
- [Pagarba šeimoje](https://homilijos.kristoteka.lt/pagarba-seimoje/): Pagarba žmogaus asmeniui yra kertinis žmonių visuomenės akmuo. Kur nėra šios pagarbos, įsigali visokie nusikaltimai, prievartavimai, priespauda. Geroje krikščioniškoje šeimoje pagarba yra gerų santykių prielaida ir priežastis, drauge ir padarinys. Tai yra būtina meilės ryšių plėtojimo sąlyga. Gera šeima savo ruožtu puoselėja pagarbą visiems kitiems visuomenės nariams. Trijuose šio sekmadienio skaitiniuose kalbama apie pagarbą kaip reikalavimą gerai šeimai. Skaitinyje iš Siracido knygos keletą kartų pavartojami graikiški žodžiai, nusakantys pagarbią vaikų nuostatą tėvų atžvilgiu. Pirmosios iš šių sąvokų biblinė vartosena reiškia šlovinimą ar aukštinimą. Daiktavardine jos forma nusakoma Dievo šlovė, pasireiškianti išoriškai. Taigi vaikai yra prašomi pripažinti savo tėvų vertę ir gerbti [&hellip;]
- [Kalėdų nakties Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-nakties-misios/): Tai, kad Kalėdų proga aukojamos trejos skirtingos Mišios ir skaitomi skirtingi skaitiniai, turi gilią simbolinę prasmę. Vidurnaktį aukojamos Bernelių Mišios simbolizuoja amžinąjį Kristaus gimimą Tėvo prieglobstyje, rytmečio Mišios – Jėzaus gimimą Marijos įsčiose, o dienos Mišios – mistinį Kristaus gimimą tikinčiųjų širdyse.Ankstyviausias Kristaus gimimo šventimas gruodžio 25-ąją anksčiausiai užfiksuotas 336 metais. Ši šventė greitai paplito ir per šimtmetį jau buvo praktikuojama beveik visame krikščioniškajame Vakarų pasaulyje. Tai suprantama, nes raštuose didžių asmenybių gimimui teikiama itin didelė svarba. Tai atspindi ir Luko evangelijos skaitinys. Žinoma, Lukas turėjo prieš akis Senojo Testamento panašių džiaugsmingų įvykių minėjimus. Vienas iš tokių – pirmasis skaitinys iš [&hellip;]
- [Jėzaus genealogija](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-genealogija/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Genealogija yra daugiau negu vien vardų sąrašas. Ji nurodo kelią, atvedusį į dabartinį momentą. Tiek Izaijo skaitinys, tiek ištrauka iš Apaštalų darbų pilnutinę prasmę įgyja Mato genealogijos šviesoje. Apaštalų darbai primena mums, jog Dovydui buvo išpranašautas palikuonis, pranoksiantis jį patį. Izaijas primena Abraomui pažadą, kad jis taps didelės tautos tėvu ir turės daug palikuonių. Genealogija sudaryta iš gimimo dienų sekos. Jau nuo ketvirtojo šimtmečio Vakarų krikščionys švęsdavo Kristaus Gimimo dieną, gruodžio 25-ąją, o Rytų – sausio 6-ąją. Švęsdami Kalėdų išvakares su nuostaba apmąstome Dievo kelius žmonijos istorijoje. Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Šiandien ypač susitelkiame į [&hellip;]
- [Mesijo pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-pazadas/): Jonas sutinka Jėzų. Senasis Testamentas susitinka su Naujuoju Testamentu. Šis įvykis užbaigia advento laikotarpį. Nors šie du kūdikiai dar tebėra savo motinų įsčiose, pasakojime jau dvelkia būsimųjų Kalėdų nuojauta. Turime suvokti Luko aprašytų įvykių reikšmingumą. Nepanašu, kad evangelistui rūpėtų aprašyti tik šeimos memuarus ir kūdikio Jėzaus gimimo aplinkybes. Lukas panaudoja šias aplinkybes kaip nuostabaus teologinio statinio pamatą. Tai prielaida įžvelgti Jėzaus asmens slėpinį ir būsimąją misiją. Lukas pasinaudojo keliomis Senojo Testamento temomis. Su jomis susiduriame šio sekmadienio skaitinyje. Evangelistas atskleidžia glaudų dviejų Testamentų ryšį. Jono Krikštytojo vaidmuo Luko teologijoje labai svarbus. Jis paskiausias ir vainikuojantis Senojo Testamento žinios atstovas. Jonas Krikštytojas [&hellip;]
- [Kantrus laukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kantrus-laukimas/): Kantrus laukimas nėra savaime suprantamas dalykas. Natūralu ko nors laukti, karštai ir netgi nekantriai viliantis greičiau sulaukti. Tačiau šio sekmadienio Evangelija kalba būtent apie kantrų laukimą. Pirmąjį advento sekmadienį mūsų dėmesys buvo sutelktas į viltį, kuri yra pagrindinė šio liturginio laikotarpio tema. Antrąjį advento sekmadienį svarstome, kaip šiandien pritaikyti Jono Krikštytojo žodžius apie viltį. Dievo žodis tinka visiems laikams, jis tinka ir mums. Šį trečiąjį advento sekmadienį mokomės, kaip elgtis su viltimi. Mokomės kantrumo. Jonas, klausiamas žmonių, kaip jiems derėtų pasirengti Mesijo atėjimui, nereikalauja iš jų jokios ypatingos elgsenos. Jis nereikalauja nieko, kas viršytų Įstatymo reikalavimus. Šiandienos kalbėsena Jono mintį būtų [&hellip;]
- [Jono skelbimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jono-skelbimas/): Per liturginius metus iš Barucho knygos skaitoma tik C ciklo II advento sekmadienį ir per Velyknaktį. Žinoma, kad Baruchas buvo istorinis asmuo, Jeremijo sekretorius. Jis du kartus užrašė pranašo kalbas, nes Judo karalius sunaikino pirmuosius užrašus. Jei ne Baruchas, pasauliui galėjo nelikti nuostabiai jaudinančio religinės literatūros pavyzdžio. Tačiau šiandien skaitoma Barucho knyga, nors išleista jo vardu, biblistų nuomone, nėra Jeremijo raštininko veikalas. Ji atsirado audringoje epochoje, pirmajame amžiuje prieš Kristų. Jos autorius (autoriai) to meto aplinkybėse įžvelgė Jeremijo epochos atspindį. Grasinimų buvo gausu tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Barucho knygos autorius užrašė pranašišką žinią, įspėdamas žmones dėl nuodėmių ir įkvėpdamas [&hellip;]
- [Laukimo jausmas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-jausmas/): Tesalonika buvo svarbus miestas (Salonikai yra dabartinės Graikijos šiaurės rytuose). Tai buvo antrasis Europos miestas, kurį apaštalas Paulius aplankė savo antrosios misijų kelionės metu apie 49 metus. Išgirdę Pauliaus pamokslus, daugybė šio miesto piliečių tapo krikščionimis. Praslinkus maždaug metams, Paulius rašo šioms bendruomenėms du laiškus, dėkodamas už jų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Štai ką jis rašo: „tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems. &lt;…&gt; jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur” (1 Tes 1, 7–8). Ar galėtų Paulius panašiais žodžiais apibūdinti mūsų Bažnyčios tikėjimą? Ar mūsų tikėjimas panašus į tuometinės tesalonikiečių bendruomenės tikėjimą? Mes žinome apie jų tikėjimą iš dviejų apaštalo Pauliaus laiškų. [&hellip;]
- [Karalių Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/karaliu-karalius/): Kristaus Karaliaus iškilmė užbaigia liturginius metus. Bažnyčia apokaliptine kalba byloja apie pasaulio pabaigą. Apokaliptika yra tarsi tiltas, susiejantis Senąjį Testamentą su NaujuojuTestamentu, pranašus – su Kristumi. Pranašo Danielio knyga buvo parašyta apie 167 –164 m. prieš Kristų apokaliptinio sąjūdžio pradžioje. Joje vaizduojama, kaip kyla ir žlunga šio pasaulio imperijos, turint omenyje amžinąją karalystę. Jėzus pasitelkia šiuos apokaliptinius vaizdus, skelbdamas savo sekėjams Dangaus karalystę ir vadindamasis Žmogaus Sūnumi. Pirmųjų amžių krikščionys labai domėjosi apokaliptiniais raštais. Vėlesniais amžiais šis domėjimasis buvo nuslūgęs, o mūsų dienomis vėl atgijo. Apokaliptiniams raštams būdinga karalystės sąvoka yra tolima šiuolaikinio žmogaus patirčiai. Suvokti Kristaus Karaliaus šventę, atrodo, ypač [&hellip;]
- [Tos dienos niekas nežino](https://homilijos.kristoteka.lt/tos-dienos-niekas-nezino/): Viltis yra biblinė dorybė. Bendrąja prasme viltis reiškia pasitikintį laimingos pabaigos laukimą. Bibline prasme viltis yra kupinas pasitikėjimo laukimas, viliantis Dievo karalystės, taikos ir teisybės viešpatavimo Dievo tautoje. Viltingas žmogus tikisi dalyvauti toje Dievo karalystėje. Kokia yra Biblijos viltis? Jai visų pirma būdingas tvirtas tikėjimas, kad Dievas jau „parodė savo rankos galybę”. Ši galinga ranka buvo gelbėjanti, per tai pasireiškė nenugalima Dievo meilė. Šią meilę Dievas ne kartą parodė savo tautos istorijoje. Jei viskam vadovauja toks Dievas, jo žmonėms belieka tikėtis tik pergalės. Šventajame Rašte randame dvejopą perspektyvą: žvilgsnį, tikėjimu nukreiptą į praeitį, ir žvilgsnį, tikėjimu nukreiptą į ateitį. Izraelis švęsdavo [&hellip;]
- [Totus tuus](https://homilijos.kristoteka.lt/totus-tuus/): Apaštalų darbų knygoje randame užrašytus Jėzaus žodžius, kurių nėra evangelijose: „Palaimingiau duoti, negu imti” (Apd 20, 35). Šiandieniame skaitinyje susiduriame su Rašto aiškintojais, mokančiais imti, ir suvargusia našle, mokančia duoti. Rašto aiškintojai yra religijos ir maldingumo žinovai. Tarp jų esama uolių Dievo ieškotojų, vienas jų – aprašytas praėjusio sekmadienio skaitinyje: „Tu netoli nuo Dievo karalystės”. Tačiau šiame Evangelijos skaitinyje Jėzus įspėja, ypač dėl šio luomo žmonių polinkio imti. Dangstydamiesi maldingomis dingstimis šie žmonės pasisavina vargšų turtus, jie mėgsta pirmąsias vietas vaišėse ir susirinkimuose. Apranga jie pabrėžia savo padėtį ir tikisi sveikinimų bei skambių titulų. Našlė yra vargingumo įvaizdis. Suvargusi moteris duoda. [&hellip;]
- [Trys meilės dimensijos](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-meiles-dimensijos/): Jėzaus laikais žydų Rašto aiškintojai stengdavosi suformuluoti trumpą Įstatymo santrauką, apimančią gausybę įstatymo nuostatų. Galima tai suprasti: norint kruopščiai laikytis Mozės įstatyme užrašytų apie 600 nuostatų, pirmutinė išganymo sąlyga būtų gera atmintis&#8230; Uolūs įstatymo tyrinėtojai netgi labai įdomiai siekdavo minčių glaustumo: vienas jų buvo paprašytas pateikti Įstatymo santrauką stovėdamas ant vienos kojos. Toks būdas tikrai garantuoja glaustumą! Galime numanyti, jog Rašto aiškintojas, kreipdamasis į Jėzų, tikėjosi būtent tokios Įstatymo santraukos. Jis norėjo išgirsti, koks yra ne tik didžiausias, bet ir visa apimantis įsakymas. Jėzus pateikia jam norėtą santrauką, tačiau ne vienu, bet dviem įsakymais, aiškiai atskirdamas „pirmąjį” ir „antrąjį”. Jėzus nurodo [&hellip;]
- [Šventumo planas](https://homilijos.kristoteka.lt/sventumo-planas/): Tikėjimo akimis mes regime ateityje laukiančią šlovingą ateitį, tačiau Viešpaties mums pažadėtas laimingas gyvenimas reikalauja įvykdyti tam tikras sąlygas ir įgyti tam tikrų savybių. Kalbant Biblijos įvaizdžiais, žmogus turi būti aprengtas baltu dorybės drabužiu ir laikyti rankose pergalę ženklinančią palmės šakelę. Ši pergalė pasiekiama per Kristų: tai jis laimi pergalę už savo žmones ir juose. Amžinojo gyvenimo laimė yra Dievo dovana. Sąlygos ir savybės, būtinos silpno žmogaus išganymui, nėra savanaudiška Dievo užgaida. Neatitikdamas dangiškojo būvio sąlygų pats žmogus jaustųsi jame nelaimingas, kaip paukštis narve ar žuvis be vandens. Šventumas yra vienintelis reikalavimas norinčiam patekti į amžinąją laimę. Vien tik Dievas gali [&hellip;]
- [Prašymo maldos pavyzdys](https://homilijos.kristoteka.lt/prasymo-maldos-pavyzdys/): Morkaus evangelijos pasakojimas prasideda keistokai: „Taip jie ateina į Jerichą”. Kitas sakinys: „Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho&#8230;”. Iš pirmojo sakinio galėjome tikėtis kokio nors svarbaus Jėzaus tarnystės įvykio šiame mieste. Iš kito sakinio atrodo, jog Jėzus buvo įžengęs į Jerichą vien tam, kad po to iš jo išeitų. Egzegetai aiškina, kad ši keistoka sakinių seka gali būti paaiškinta istorijos perpasakojimu. Morkus išgirdo šį pasakojimą, pradedamą užuomina apie Jėzų, išeinantį iš Jericho. Tuomet tiesiog reikėjo pridurti ankstesnį teiginį apie įžengimą į Jerichą. Ši keistoka vieta atskleidžia svarbią Morkaus evangelijos temą. Evangelisto Morkaus vaizduojamas Jėzus yra „skubantis”. Jis visiškai [&hellip;]
- [Pagunda ir triumfas](https://homilijos.kristoteka.lt/pagunda-ir-triumfas/): Meninėje žmonių kūryboje gausybė įvaizdžių liudija nemirtingumo siekimą. Šventajame Rašte taip pat neneigiamas žmogaus troškimas amžinai gyventi. Biblijoje nesumenkinamas nė mirties siaubas. Tačiau tiek gyvenimui, tiek mirčiai dieviškasis Apreiškimas suteikia ypatingą dimensiją. Nuo pirmųjų Pradžios knygos skyrių gyvybė ir mirtis vaizduojamos platesniame bendrystės su Dievu kontekste. Gyvybė nėra vien tik žmogaus judėjimas, mąstymas, jausmai. Gyventi reiškia visų pirma būti su Dievu. Pradžios knygoje tai nusakoma, kaip vaikščiojimas su Dievu „sode pavakario vėjeliui dvelkiant” (Pr 3, 8). Mirtis taip pat nėra vien tiktai nebeplakanti širdis ar apmirusios smegenys. Visų pirma mirti reiškia būti be Dievo. Pradžios knyga tai nusako kaip slėpimąsi gėdijantis [&hellip;]
- [Liūdnas šventasis](https://homilijos.kristoteka.lt/liudnas-sventasis/): Ar krikščionybė praktiška? Šios dienos Evangelijos skaitinys ne vien retoriškai iškelia šį klausimą. Jėzus liepia turtingam jaunuoliui parduoti visą savo turtą, jei šis nori laimėti amžinąjį gyvenimą. Tačiau jei kiekvienas krikščionis šitaip pasielgtų, – koks tuomet būtų pasaulis? Ne visi Naujojo Testamento tekstai vienodai griežtai reikalauja atsisakyti turtų. Jokūbo laiškas, kuriame aptariami ankstyvosios Bažnyčios narių „žemiškieji” santykiai, neparodo pasipiktinimo dėl to, kad krikščionių bendruomenėje esama turtingų žmonių (Jok 2, 2). Tiesa, toliau jis pabara turtinguosius, tačiau ne dėl paties turto, o dėl to, kad jie skriaudžia vargšus. Istorikai teigia, kad Jėzaus mokinių ir sekėjų būta iš visų visuomenės sluoksnių, nors jo [&hellip;]
- [Santuoka ir širdies kietumas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuoka-ir-sirdies-kietumas/): Tema atrodo tokia akivaizdi, kad sunku ką nors bepridurti. Biblijos mokymas toks tiesus ir aiškus, jog sunku įsivaizduoti, kaip krikščionis galėtų vadintis Kristaus sekėju ir tuo pat metu pripažinti skyrybų ir pakartotinių vedybų galimybę. Tiesa, Jėzus savo pamokyme pripažįsta, kad Mozė leido išimtis. Tačiau, anot Jėzaus, nuo sukūrimo pradžios taip nebuvo. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos patvirtina Jėzaus mokymo kilmę: „vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu”. Tačiau ir čia išlieka „bet”. Gyvename nuodėmingame pasaulyje. Tiesa, Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu atstatė pasaulio vienovę ir palaužė piktojo galybę, tačiau žmogus liko laisvas rinktis [&hellip;]
- [Skandalas](https://homilijos.kristoteka.lt/skandalas/): Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip pranašystės dovana, kurią anksčiau turėjo tik Mozė, Viešpaties malone suteikiama septyniasdešimčiai seniūnų. Pasirodo, kad du vyrai, nebuvę toje vietoje, kur nusileido dvasia, vis dėlto pranašauja. Kai Jozuė pasiskundžia dėl to Mozei, šis tik pasidžiaugia, kad ir aniems vyrams buvo suteikta dovana. Skaičių knygoje ryški tuometinės bendruomenės hierarchija. Ši knyga išreiškia bendruomenės vyresniųjų kunigų požiūrį. Dykumos sąlygomis gyvenančiai bendruomenei reikėjo griežtos struktūros. Atsižvelgiant į šį kontekstą, verta atkreipti dėmesį į tai, kad iš kunigų luomo kilę knygos autoriai pabrėžia Viešpaties veikimą anapus hierarchinės struktūros. Žmogaus egzistencijai būdingas institucinis aspektas, tačiau jis nėra galutinis žmogaus būties tikslas. Tai pripažino [&hellip;]
- [Tikroji didybė](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-didybe/): Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą buvo skirta visiems. Kas nori sekti Jėzų, privalo atsižadėti savęs ir imti savo kryžių. Antroji ir trečioji pranašystės skirtos mokiniams, tai yra naujosios karalystės pareigūnams. Tuojau po antrosios pranašystės eina scena, kai Zebediejaus sūnūs dalijasi vietas prie Dangaus karalystės sosto. Abiem atvejais Jėzus labai rimtai perspėja. Tai įspėjimas dėl karjerizmo pavojaus. Šiandienėje Evangelijoje Mokytojas demaskuoja apaštalų mintis: „Apie ką kalbėjotės kelyje?” Jie tylėjo – veikiausiai iš gėdos. Jie jau nuvokia, kad Jėzus taiko kitokį didybės mastą. „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!” Tačiau atkakliai nenori to suprasti. Taip tęsis iki pasaulio [&hellip;]
- [Kuris kurį subarė?](https://homilijos.kristoteka.lt/kuris-kuri-subare/): Visi biblistai sutaria, jog šio sekmadienio skaitinys yra tarsi visos Morkaus evangelijos šerdis. Tai tarsi viršūnė, apibendrinanti prieš tai pasakotus dalykus, ir įžanga į būsimuosius. Pirmasis skaitinys sutelkia mūsų dėmesį į pastarąjį Evangelijos skaitinio aspektą. Pirmiausia apmąstykime šios dienos skaitinį kaip ankstesnio Morkaus pasakojimo apibendrinimą ir viršūnę. Ankstesniuose Morkaus pasakojimuose Jėzus vaizduotas pirmiausia kaip stebukladarys. Jis gydo akluosius, kurčnebylius, tūkstančius pamaitina, vaikšto vandens paviršiumi, nuramina įsibangavusį ežerą ir išvaro demonus. Visos galybės jam pavaldžios. Todėl suprantama minių reakcija. Žmonės buvo „persigandę”, „be galo stebėjosi”. Morkus, vaizduodamas įvykių seką ir jų poveikį žmonėms, rengia Evangelijos klausytojus tam, ką girdime šiandienos skaitinyje. Jėzus [&hellip;]
- [Efata](https://homilijos.kristoteka.lt/efata/): Šventasis Raštas kupinas simbolių kalbos. Jame pasakojamos istorijos dažnai turi gilesnę reikšmę, negu atrodo iš paviršiaus. Ši gilesnė, turtingesnė reikšmė liudija Dievo buvimą. Dievas niekuomet nesutalpinamas į baigtinius žmogaus žodžius. Svarbu atsižvelgti į tai, kitaip negalėsime suvokti Biblijos mokymo gelmių. Pirmasis skaitinys yra geras šios simbolių kalbos pavyzdys. Ši knyga buvo parašyta Babilono tremties metais. Viskas atrodė prarasta. Žmonės manė, kad jų gyvenimo vargai reiškia Dievo nebuvimą. Tačiau knygos autorius buvo stipresnio tikėjimo. Jis žinojo, kad gelbėjantis Dievas yra artimas ir netrukus parodys savo gelbėjančią ranką. Savo tikėjimą įkvėptasis autorius išreiškia žodžiais, kurių reikšmė smarkiai pranoksta pažodinę prasmę. Jis kalba apie [&hellip;]
- [Lemtinga valanda žmonijai](https://homilijos.kristoteka.lt/lemtinga-valanda-zmonijai/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Kai kurie asmenys turėjo ypatingos įtakos žmonijos istorijai. Marijos gimimas pasauliui reiškė džiaugsmingą pradžią. Poetas Rabindranatas Tagorė yra pasakęs, jog kiekvienas gimęs vaikas atneša iš Dievo žinią, jog jis vis tebėra nenusivylęs pasauliu. Jei tai galioja kiekvieno vaiko gimimui, tai juo labiau Marijos gimimui. Marijos gimimas reiškia pasauliui viltį ir laimingą virsmą žmonijai. Marijos gimimas pilnutine šviesa suspindi nuo jos dieviškojo Sūnaus ir jo išganymo darbo. Panašiai kaip gražiausia ryto aušra šviečia ne savaime, o dėl saulės šviesos, panašiai ir Marijos spindesys ir grožis kyla iš jos Sūnaus. Ne veltui Marija vadinama „Išganymo aušra” ir „Vilties ženklu”. Žmonių [&hellip;]
- [Geram veiksmui – teisinga intencija](https://homilijos.kristoteka.lt/geram-veiksmui-teisinga-intencija/): „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?” (Įst 4, 7). Šis tikėjimo šūkis sudaro biblinio monoteizmo pagrindą. Mes tikime vieną ir vienintelį Dievą ne dėl filosofinių išvedžiojimų, bet todėl, kad jis pats mums save apreiškė. Tai viena iš pagrindinių Pakartoto Įstatymo knygos temų. Jos skaitytojams nuolat primenama, ką Dievas yra padaręs jų labui. Šie žodžiai galioja ne tik protėviams, bet ir mums: „Ne su mūsų protėviais sudarė Viešpats šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame” (Įst 5, 3). Knygos autorius moko izraelitus laikytis [&hellip;]
- [Susivieniję Kristuje](https://homilijos.kristoteka.lt/susivienije-kristuje/): Iš katalikų žodyno beveik išnyko žodžiai apostazė, erezija ir schizma. Daugeliui reiktų ieškoti tų žodžių prasmės katekizmuose, žodynuose ir enciklopedijose. Kodėl šios sąvokos retai pasirodo mūsų žodyne? Ar nepasitaiko apostazės, erezijos ir schizmos atvejų? O gal oficialioji Bažnyčia vengia kam nors taikyti šiuos apibūdinimus? O gal Bažnyčioje viskas taip chaotiškai sumišę, kad nebeįmanoma atskirti eretikų ir schizmatikų? Panašaus sąvokų painiojimo rastume ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Prisiminkime, ką reiškia šios minėtos sąvokos. Apostazė apibrėžiama kaip katalikų tikėjimo atmetimas. Apostatas yra tas, kuris atsiskiria nuo Bažnyčios. Erezija yra priėmimas ir laikymasis mokymų, priešingų tikrajai Bažnyčios doktrinai. Eretikas yra tas, kuris netiki [&hellip;]
- [Valgyti skirta duona](https://homilijos.kristoteka.lt/valgyti-skirta-duona/): Jono evangelijoje gausu įvaizdžių, prasidedančių formule: aš esu. Aš esu vynmedis, ganytojas, avių vartai, kelias, šviesa, gyvenimas. Šeštajame Jono skyriuje nuolat kartojamas Jėzaus įvaizdis: aš esu duona. Kiekvienas iš minėtųjų įvaizdžių tam tikru aspektu nušviečia Jėzaus būtį ir užduotį. Susidūrus su duonos įvaizdžiu, pirmiausia suvokiama, kad duona palaiko gyvybę, tačiau čia ypatinga tai, kaip toliau plėtojamas šis įvaizdis. Jėzus nesako esąs kaip duona. Jis teigia duosiąs – kaip jo dangiškasis Tėvas ir kaip Mozė – duonos, kurią bus galima ir netgi reikės valgyti tiesiogiai, šią mintį suprantant ne kaip įvaizdį, o pažodžiui. Tai išsakoma taip aiškiai, jog neįmanoma jokia kita prasmė. [&hellip;]
- [Kaip atrodė Marija?](https://homilijos.kristoteka.lt/kaip-atrode-marija/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Per Žolinę norisi atkreipti dėmesį ypač į tikėjimą, jog Marija ne šiaip paimta į dangų, bet paimta su kūnu ir siela. Nors Šventajame Rašte tiesiogiai nekalbama apie Marijos iškeliavimą, galima rasti užuominų apie jos kūną. Visų epochų menininkai intuityviai suvokė svarbią tiesą, jog Marija yra unikalaus grožio: Pulchra es. Vėlyvaisiais viduramžiais pamokslininkai kalbėdavo ir apie Marijos akių ir odos spalvą, plaukus, šukuoseną, rankų ir pirštų švelnumą, ir, žinoma, apie jos dėvimus darbužius. Šito Šventajame Rašte nerandame. Tačiau aišku, kad Marijos kūnas buvo moteriškas, ne belytis. Viena moteris iš minios sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias [&hellip;]
- [Eucharistija ir Šventoji Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-ir-sventoji-dvasia/): Jėzaus kalboje Kafarnaumo sinagogoje nuolat kartojasi du tarpusavyje susiję elementai: mano kūnas – mano kraujas; jei nevalgysite – jei negersite. Duonos ir valgymo ženklas atrodo labiau suprantamas, nes jis susijęs su duonos padauginimo įvykiu. Pasvarstykime apie vyno ženklą ir eucharistinio Jėzaus kraujo tikrovę. Tai atveria pneumatinę Eucharistijos dimensiją, Šventąją Dvasią. Pats Jėzus kviečia mus suvokti šią giliąją sakramento apimtį, sakydamas, jog Eucharistijoje yra Dvasia, kuri teikia gyvybę, o tuo tarpu vien kūnas nieko neduoda (Jn 6, 63). Žmogiškais žodžiais sunku perteikti subtilų Šventosios Dvasios ir Eucharistijos santykį. Šventoji Dvasia kuria Eucharistiją ir yra priimama Eucharistijoje. Ji tam tikra prasme yra subjektas [&hellip;]
- [Eucharistija ir Trejybė: Tėvas](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-ir-trejybe-tevas/): Evangelijos ištrauka mus įvesdina į Jėzaus Eucharistinę kalbą Kafarnaumo sinagogoje. Šioje kalboje įvairiomis variacijomis (kartais pozityviai, kartais negatyviai) kartojamos tos pačios mintys: aš esu gyvybės duona; mano kūnas tikrai yra valgis; kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą. Evangelisto Jono stiliui būdinga plėtoti mintį tarsi spiralėmis ir cikliniais pasikartojimais. Geriau įsižiūrėję pamatysime, jog kiekvienas ciklas turi savo kulminaciją, o kiekvienas pakartojimas – naujovę. Šiandieninio skaitinio viršūnė – Tėvo asmens įžvalga: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Jėzus yra duona, kurią Tėvas paženklina savimi. Tai leidžia suvokti [&hellip;]
- [Atsimainymas – „metamorfozė”](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymas-metamorfoze/): Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS&nbsp;&nbsp;&nbsp; Anot religijų tyrinėtojų, Biblijoje pateikiama palyginti nedaug vizijų bei regėjimų – kitose religinėse tradicijose vizijos minimos dažniau. Tačiau šiandienos skaitiniuose susiduriame būtent su regėjimais. Pirmajame skaitinyje iš Danielio knygos kalbama apie „Amžinąjį” ir „žmogaus sūnų”. Danieliaus regėjime minimas Amžinasis yra pats Dievas. Visi jo požymiai liudija amžinumą (balti kaip vilna plaukai), galybę (ugnis); teisėjo vaidmenį pažymi susėdantis teismas ir atverstos knygos. Žmogaus sūnus reiškia naująją žmoniją, kuriai Amžinasis perduoda karalystę. Danielio knyga buvo parašyta antrojo amžiaus prieš Kristų pradžioje. Tuomet žydai patyrė žiaurių persekiojimų dėl tikėjimo. Daugeliui buvo sunku ištikimai laikytis tikėjimo. Pirmiausia jiems ir buvo skiriama ši [&hellip;]
- [Liko pakankamai duonos](https://homilijos.kristoteka.lt/liko-pakankamai-duonos/): Didžiulės minios sekė paskui Jėzų.&nbsp;Matydamas žmones, Jėzus jų gailėjo.&nbsp;Tokie buvo praėjusio sekmadienio skaitiniai iš Morkaus evangelijos (Mk 6, 30–34).&nbsp;Toliau kalbama apie duonos padauginimą.&nbsp;Tačiau tai pasakoja jau nebe Morkus, bet Jonas.&nbsp;B liturginio ciklo metais greta Morkaus evangelijos skaitinių įterpiama daugiau skaitinių iš Jono evangelijos negu A (Mato) ir C (Luko) liturginio ciklo metais.&nbsp;Nuo šio sekmadienio šešis sekmadienius iš eilės bus skaitomos ištraukos iš šeštojo Jono evangelijos skyriaus.&nbsp;Šis skyrius nepaprastai svarbus Eucharistijos teologijai ir Eucharistijon susitelkusiai Bažnyčiai.&nbsp;Kadangi duonos padauginime ryški Eucharistijos įžvalga, remiamasi labiausiai į Eucharistijos slėpinį susitelkusiu evangelistu.&nbsp;Visi keturi evangelistai panašiai vaizduoja duonos padauginimo įvykį, tačiau Jonas pateikia keletą būdingų akcentų. 1. [&hellip;]
- [Laiko ženklai](https://homilijos.kristoteka.lt/laiko-zenklai/): Šiek tiek neįprasta, kad naujieji&nbsp;liturginiai metai prasideda ne mums įprastu švelniu pasakojimu apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mergelę Mariją, derančiu prie jau uždegamų eglučių ir pasipuošusių Kalėdoms vitrinų,&nbsp;bet pasaulio pabaigos aprašymu, vaizdu, kuris labiau tiktų liturginių metų pabaigos iliustravimui. Visgi&nbsp;Adventas – ne tik mielų prakartėlių lankymas, kreipiantis žmonijos atmintį&nbsp; įsikūnijimo įvykio link,&nbsp;bet taip pat žvilgsnis į laikų pabaigą, kai,&nbsp;anot Lewiso, Dievas pasirodys be jokios kaukės ir ištiks kiekvieną kūrinį arba neįveikiama meile, arba nenugalimu šiurpu. Susitikimas su&nbsp;mysterium tremendum&nbsp;neatrodo labai jaukus. Anot&nbsp;Karlo Rahnerio, negalime suvokti Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, ir mėgindami apie tai prabilti, imame mikčioti.&nbsp;Šiurpūs pasaulio pabaigos vaizdiniai ir su tuo [&hellip;]
- [Tiek galva, tiek širdimi](https://homilijos.kristoteka.lt/tiek-galva-tiek-sirdimi/): Pagal liturginių metų ciklą šis skaitinys – bent mūsų geografinėje platumoje – sutampa su daugelio atostogomis. Jėzaus paraginti pailsėti mokiniai ieško vietos, kur galėtų pabūti vieni. Apaštalų suplanuotosios „atostogos” yra bendruomeninės: jie kviečiami pabūti drauge tarpusavyje ir drauge su Jėzumi. Ten jie turės laiko ramiai susėsti prie stalo ir pavalgyti. Jei ši Evangelijos ištrauka būtų skirta tik atostogoms, ji turėtų baigtis 32-ąja eilute: „jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą”. Po jos reikėtų padėti tašką. Tačiau suplanuotas idiliškas poilsis suardomas, nes žmonės neduoda jokios ramybės. Aišku, kad Jėzaus mokiniams tekdavo ištisas valandas ar dienas būti vien su Jėzumi. Tai patvirtina ne [&hellip;]
- [Apsiavus kurpėmis ar sandalais?](https://homilijos.kristoteka.lt/apsiavus-kurpemis-ar-sandalais/): Apavas tapo skiriamuoju ženklu, nusakančiu dviejų karmelitų ordino šakų tapatybę. Tačiau netgi ir evangelistai šiuo klausimu nėra visiškai vieningi. Anot Mato, Jėzus draudžia Evangelijos skelbėjui pasiimti apavą ir lazdą (Mt 10, 10). Pasak Morkaus, skelbėjui priklauso avėti kurpėmis ir turėti kelionės lazdą. Kažin koks yra pats seniausias tekstas? Kitais žodžiais tariant – kaip sakė Jėzus? Į šį klausimą vargiai rasime atsakymą. Jis, beje, nieko neduotų. Teisingesnis kelias yra iš dviejų regimai prieštaringų formuluočių išskaityti tai, jog dera prisitaikyti prie vietos bei laiko sąlygų, padiktuotų metodų ir formų. Misionierius, apaštalaujantis pas eskimus, žinoma, negali keliauti basas. Tuo tarpu Afrikos arba Azijos smėlėtose [&hellip;]
- [Kristaus Krikštas – mūsų Krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-krikstas-musu-krikstas/): Įprasta, kad krikštijantysis yra viršesnis už krikštijamąjį. Tuomet ką reiškia Jėzaus Krikštas? Evangelistas Morkus, matyt, nenori, kad kiltų neteisingi nusistatymai, esą Jonas Krikštytojas yra galingesnis už Jėzų (o jo laikais daugelis manė Joną esant galingesnį už Jėzų), todėl į Jono Krikštytojo lūpas įdeda šiuos žodžius: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo kurpių dirželio. Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 8). Jonas Krikštytojas tebuvo Jėzaus pasiuntinys. Tai tvirtinama visose evangelijose. Tad kodėl Jėzus, būdamas viršesnis už Joną, leidosi jo krikštijamas? Kai kurie Šventraščio tyrinėtojai mano, kad viena iš priežasčių buvo [&hellip;]
- [Atpažinti Viešpaties ženklus](https://homilijos.kristoteka.lt/atpazinti-viespaties-zenklus/): Kristaus apsireiškimo (žmonių dažnai vadinamą Trijų karalių) šventę žino ir švenčia bene visi. Ji išties reikšminga. Kristaus apsireiškimo šventė pradėta švęsti Rytų Bažnyčioje trečiajame amžiuje. Rytų Bažnyčia šią šventę siejo su Jėzaus Krikštu Jordane. Prisiminkime Evangelijos eilutes: „Tu mano mylimasis Sūnus“ (Mk 1, 11). Šiais žodžiais Tėvas apreiškia, kas yra Jėzus. Jis – Dievo Sūnus. Šimtmečiu vėliau Kristaus apsireiškimo šventę imta švęsti ir Vakarų Bažnyčioje. Tačiau joje dėmesys sutelktas ne į Jėzaus Krikšto metu įvykusį apreiškimą, bet į trijų Rytų išminčių apsilankymą pas kūdikėlį Jėzų. Šį įvykį mums primena ir šiandienos Evangelijos skaitinys. Rytų kraštų išminčiai yra nežydų, kitaip tariant, pagonių [&hellip;]
- [Namų bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/namu-baznycia/): Šios dienos skaitiniai kalba apie atsakomybę – vienų kitiems ir Dievui. Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos ypač pabrėžiama vaikų atsakomybė ir pagarba tėvams. Siracido knygos autorius šią pagarbą labai glaudžiai susieja su ketvirtuoju Dekalogo įsakymu gerbti savo tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12). Pagarba tėvams – neatsiejama Sandoros su Dievu dalis. Kitaip tariant, tai ne eilinis įsipareigojimas, bet religinis priesakas. Todėl tas, kuris gerbia tėvus, yra palaimintas. Šeimos narių atsakomybė vienų kitiems kyla ne tik iš jų prigimtinių ryšių. Ji plaukia iš jų bendravimo su Viešpačiu. Atsiliepdami į kitų prašymus, atsižvelgdami į kitų poreikius, atsakome į Dievo kvietimą meilei. Ir [&hellip;]
- [Kristaus gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-gimimas/): Krikščionys nuo seno švenčia Kalėdų nakties, ryto ir dienos Mišias. Per kiekvienerias iš jų skaitomi vis kiti Šventojo Rašto skaitiniai. Kalėdų nakties Mišios simbolizuoja amžinąjį Kristaus gimimą iš Tėvo, rytmečio Mišios – Kristaus gimimą iš Marijos, dienos Mišios – Jo mistinį gimimą kiekvieno tikinčiojo širdyje. Šiandien skaitomas Jono evangelijos prologas, kalbąs apie Žodžio įsikūnijimą, Kristaus gimimą, mums primena kitą nuostabų dievo darbą – kūrimą. „Pradžioje“ (Jn 1, 1) – taip skamba pirmoji evangelijos pagal Joną eilutė. Žodžiu „pradžioje“ prasideda ir Pradžios knyga (plg. Pr 1, 1). Nors žodis tas pats, tačiau jis vartojamas skirtinga prasme. Pradžios knyga šiuo žodžiu mus tarsi [&hellip;]
- [Sutikime ateinantįjį](https://homilijos.kristoteka.lt/sutikime-ateinantiji/): Adventas – tai tarsi ėjimas ilgu tuneliu. Nors jo gale matome šviesos pluoštą, bet jis atrodo toks tolimas&#8230; Beveik pasiekus tunelio galą, šviesa sustiprėja, tampa ryškesnė. Ir štai kai išeiname į šviesą, aplink mus suspindi naujas pasaulis. Pirmąjį advento sekmadienį buvome raginami budėti, būti budrūs. Eiti advento „tuneliu“ neabejojant, kad įžengsime į garbės spindesį. Antrąjį sekmadienį klausėmės Jono Krikštytojo kvietimo taisyti Viešpačiui kelią. Praeitą sekmadienį Krikštytojas atvirai skelbė Ateinantįjį. Šis sekmadienis – tai tarsi mūsų priartėjimas prie „tunelio“ galo.&nbsp; Veikiai išvysime Ateinantįjį. Jau išgirdome arkangelo žodžius Marijai: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir [&hellip;]
- [Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate](https://homilijos.kristoteka.lt/tarp-jusu-stovi-tas-kurio-jus-nepazistate/): Gyvenime daug dalykų neįžvelgiame. Dažnai pačių didžiųjų – Dievo Sūnaus, Dievo karalystės… Gyvenime tiek kartų sutikome Dievą: melsdamiesi, patarnaudami kitiems. Tačiau šiuose susitikimuose Dievas vis likdavo tarsi pasislėpęs nuo mūsų. Gal net mums atrodydavo, kad Dievas mūsų vengia. Juk niekada negalime Jo sau pasiturėti. Negalime pasakyti: „Dabar aš Jį pažinau!“ Keliaudami pas Dievą mes vis iš naujo Jį atrandame, patiriame, pažįstame. Ir tik mirties valandą Jį galutinai sutiksime ir pažinsime. Tuomet stosime akivaizdon To, kuris buvo mūsų maldos, ilgesio ir tikėjimo Dievas. Kalbėdami apie Dievo karalystę, Dangų dažnai net nesusimąstome, kas ten mūsų laukia. O juk mūsų laukia ne kas kita [&hellip;]
- [Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelija](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-kristaus-dievo-sunaus-evangelija/): Šiais liturginiais metais mums vadovaus evangelistas Morkus. Morkus kilęs iš Jeruzalės. Paskutiniais Jėzaus gyvenimo metais jis dar tebebuvo paauglys. Vėliau Morkus tapo Pauliaus mokiniu. Tikrai žinoma, kad bendravo su apaštalu Petru ir 60–70 m. po Kr. užrašė gyvą jo liudijimą, t. y. parašė pirmąją iš keturių Evangelijų. Šiandien išgirdome Evangelijos pagal Morkų pradžią. Ji labai svarbi, nes nusako visą Evangelijos esmę: Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia. Žodis pradžia gali reikšti Evangelijos pasakojamos istorijos pradžią, t. y. Jėzaus viešosios tarnystės pradžią. O gal čia turima mintyje knygos, t. y. Evangelijos, pradžia? Žodžiai gerosios naujienos pradžia atskleidžia Jėzų Kristų kaip skelbimo [&hellip;]
- [Laukimas ir malonė](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimas-ir-malone/): Liturginiai metai – tai visos išganymo istorijos sudabartinimas. Išganymo istorija jau įvyko, bet, kita vertus, ji vis dar vyksta. Kiekvienas liturginių metų laikas akcentuoja kurį nors išganymo istrorijos tarpsnį. Adventas – tai budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas. Evangelija pagal Morkų ypač pabrėžia budėjimą. Vien šiandienos skaitinyje raginimą budėti išgirdome net tris kartus. O per visą Morkaus evangeliją šį žodį rasime pakartotą bene keturiasdešimt sykių. Mums, krikščionims, Evangelija paveda durininko pareigas. O ką daro durininkas? Laukia sugrįžtančiųjų, t. y. nuolat budi. Svarbiausias durininko darbas – laukti, neprarasti budrumo. Budėjimui priešinga neviltis, kai nieko nelaukiama ir nieko nebesitikima. Apaštalas Paulius ragina susivokti, [&hellip;]
- [Prisikėlimo liudytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/prisikelimo-liudytojai/): Mirusio Jėzaus kūną saugoję kareiviai turėjo kažką nujausti. Jie buvo girdėję apie nuostabius dalykus, ku­riuos šis žmogus darė būdamas gyvas. Jo procesas ir pasmerkimas akivaizdžiai nebuvo teisėtas. O juk kai kurie iš jų bendrų niekšiškai tyčiojosi iš plakamo Jėzaus. Ar visa tai nesibaigs blogai? Kareiviai džiaugėsi, kad auštant trečiajai dienai jų sargybos laikas ėjo į pabaigą. Staiga rytui brėkštant įvyko kažkas neįsivaizduojamo. Kapas mįslingu būdu tapo tuščias. Įdomu, kad aukštieji kunigai ir fariziejai Jėzaus prisikėlimo atžvilgiu buvo apdairesni negu jo mokiniai. Per visas baisias kančios dienas mokiniai neatsiminė Jėzaus pabrėžto pažado prisikelti. Taip pat Emauso mokiniai nesako tikėję, jog Jėzus prisikels; [&hellip;]
- [Kančia pagal Matą](https://homilijos.kristoteka.lt/kancia-pagal-mata/): Evangelistas Matas, vaizduodamas Kristaus kančios istoriją, pabrėžia, jog joje viskas buvo iš anksto numatyta. Čia Jėzus yra savo likimo Viešpats: jis skelbia netrukus būsimą mirtį. Nors daugelis neįžvelgė būsimojo įvykio ženklų, Jėzus tai aiškiai žino. Nepaisydamas grėsmės, lieka pavojingame mieste. Didįjį ketvirtadienį jis sako Paskutinės vakarienės menės savininkui: „Mano metas jau atėjo.“ Nenumaldomai artėja Jėzaus mirties valanda. Jėzus taip pat parodo, jog žino savo išdavėją ir jo išdavystės sandorį. Vakarienės kambaryje jis taria Judui: „Tu pasakei“; Alyvų kalne kreipiasi į išdavusį apaštalą: „Bičiuli, ko atėjai?“ Jėzus ragina Judą užbaigti savo darbą ir drauge duoti ženklą atėjusiems Jėzų suimti kareiviams. Jėzus atmeta [&hellip;]
- [Lozoriaus prikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/lozoriaus-prikelimas/): Artimiausi Jėzaus žmonės geriausiai pažino jo meilę: jo motina Marija, taip pat Lozoriaus seserys Morta ir Marija iš Betanijos išsako savo širdies rūpesčius, nepateikdamos konkrečių prašymų. Jos tiki, jog pakanka pavesti visą reikalą Jėzaus meilei. Palieka Jėzui nuspręsti, kokiu būdu suteikti pagalbą. Toks santūrumas reiškia didžiulį tikėjimą. Mes savo maldose neretai iki smulkmenų Dievui nurodinėjame, ką jis turėtų nuveikti, tačiau tokia nuostata tik išduoda mūsų tikėjimo menkumą. Nors Jėzus tvirtina, kad Lozoriaus liga „ne mirčiai“, jis vis dėlto netrukus miršta. Tačiau Lozoriaus mirtis nėra beviltiška pabaiga, ja pašlovinamas Dievo Sūnus. Kaip gali teikti garbę merdėjimo skausmai? Dievui garbę teikia ne vien [&hellip;]
- [Aklumas ir tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/aklumas-ir-tikejimas/): Rytų šalyse dėl akinančios saulės, parazitų, nešvaros, ypač ankstesniais amžiais, būdavo daug akių ligų. Aklųjų neišskirdavo iš visuomenės kaip raupsuotųjų. Neregio, gyvenančio toje pačioje visuomenėje tarp reginčiųjų, buvimas yra iškalbingas ir jaudinantis ženklas. Aklasis, nors nemato išorinių medžiaginių dalykų, įžvelgia žmogaus vidinį pasaulį, jis nuolat išgyvena žmogaus vargingumą ir geriau suvokia ateities viltį. Aklasis tampa palyginimu tiems, kurie neranda prieigos prie Dievo tikrovės. Susidūrus su neregiu, labai kvailai skamba „reginčiųjų“ abejonės ir jų nematomų dalykų neigimas. Kaip aklasis negali spręsti apie tai, kas išoriškai matoma, panašiai taip ir netikintysis negali daryti išvadų apie tai, kas nematoma akimis, bet suvokiama tikėjimu. Jėzus [&hellip;]
- [Troškulys ir versmė](https://homilijos.kristoteka.lt/troskulys-ir-versme/): Žiniasklaidos pranešimų įtaigumas grindžiamas faktų svarba. Tačiau kiekvienas žinome, kad atpasakojant įvykį tiesiog neįmanoma iš nuosavo kailio išsinerti – išsiveržti iš savo mąstysenos ribų. Net ir tie žurnalistai, kurie sakosi perteikiantys tik faktus, savo pranešimuose taip pat neišvengia asmeninio požiūrio atspalvių. Iš evangelistų irgi nedera laukti tikslaus buvusių pokalbių įrašo. Jėzaus žodžius ir veiksmus evangelistai perteikia remdamiesi savo suvokimu bei patirtimi. Ne visuomet įmanoma ar naudinga išgryninti tik faktus, slypinčius asmeniškai nuspalvintame ir vaizdžiame pasakojime. Kita vertus, evangelistas nėra vien poetiško pasakojimo kūrėjas ar manipuliuotojas: jis pasakoja ir drauge aiškina, jis išpažįsta, tačiau to, ko nebuvo, neišgalvoja. Toks pasakojimo ir aiškinimo [&hellip;]
- [„Po šešių dienų“](https://homilijos.kristoteka.lt/po-sesiu-dienu/): Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą prasideda neįprastu laiko nurodymu: „po šešių dienų“. Šios laiko nuorodos prasmė atsiskleidžia žvelgiant į būsimojo įvykio visumą. Pagal Dievo kūrybos tvarką po šešių darbo dienų septintoji yra šabas. Šabo dieną nedera užsiimti žemiškais darbais. Šią dieną turime būti šlovingoje Dievo artumoje, nes Jis apsireiškia su savo šviesa ir palaima. Jėzaus atsimainymas yra sekmadieninis įvykis, panašiai kaip jo prisikėlimas. Šie įvykiai nušviečia tikrąją sekmadienio šventimo prasmę. Sekmadienį dangaus Tėvas suburia savo vaikus ir leidžia jiems išgyventi amžinosios palaimos džiaugsmo įžangą. Jėzaus mokiniams atsimainymo įvykis atskleidžia tai, kas buvo paslėpta. Jie gali vis aiškiau nuvokti, kad vidujai Jėzui būdinga [&hellip;]
- [Jėzaus ir mūsų gundymai](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-ir-musu-gundymai/): Pirmąjį gavėnios sekmadienį sugretinamos dvi gundymo istorijos. Pirmoji baigiasi gundytojo pergale, antroji – pralaimėjimu. Adomui ir Ievai nieko netrūksta: jie gyvena rojuje ir gali viskuo naudotis, išskyrus vieno medžio vaisius. Jėzus susiduria su šėtono gundymais po keturiasdešimties dienų pasninko. Ieva patikliai atveria ausis tariamai logiškiems gundytojo argumentams ir patraukliam pasiūlymui. Jėzus nepasiduoda klaidinančiai gundytojo logikai, atremdamas ją Dievo žodžiu. Adomas ir Ieva, patikėję gundytojo vilionėmis, gauna ko norėję: „abiejų akys atsivėrė” ir jiedu suprato esą nuogi. Neklusnumu išsižadėję Dievo vaikų laisvės jie tampa medžiaginio pasaulio belaisviais. Jėzus, Dvasios nuvestas į dykumą ir atsilaikęs prieš šėtoną, parodo esąs atviras kitokio pasaulio pilnatvei. [&hellip;]
- [Palaimintas likutis](https://homilijos.kristoteka.lt/palaimintas-likutis/): Skaitydami Senojo Testamento pranašus, išrinktosios tautos istoriją kiek supaprastindami įsivaizduojame pagal formulę: neištikimybę lydi bausmė, po to vėl atkūrimo laikotarpis. Iš tikrųjų pranašai atskleidžia ne tik neišvengiamas nuodėmės pasekmes, bet taip pat atveria gilaus religinio gyvenimo perspektyvą. Pranašas Sofonijas į istoriją įeina kiek anksčiau negu Jeremijas. Jis taip pat skelbia bausmę ir atkūrimą, tačiau drauge pabrėžia „Izraelio likutį“. Pranašų tradicijoje puoselėjama tautos likučio idėja – tai kokybine prasme tikroji Dievo tauta, iš kurios kils mesijinė karalystė. Sofonijas nurodo šį Izraelio likutį, atversiantį kelią pas Dievą. Šis likutis „vykdo teisingumą, siekia teisumo bei nuolankumo“. Tautai užsisklendus puikybėje, pirmiausia nuolankieji atsiveria Dievui, pripažindami [&hellip;]
- [Skelbimo pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/skelbimo-pradzia/): Pranašas Izaijas skelbiamą tikrovę aprašo kaip jau įvykusią. Ištremtoji tauta neliks tamsoje, ji bus išlaisvinta. Šį Izaijo tekstą turime suprasti kaip dvasinį išlaisvinimą. Pati blogiausia tremtis žmogui yra nuodėmės pančiai ir atskirtis nuo draugystės su Dievu. Tamsybių šalis yra ta vieta, kur Dievas nebesuvokiamas kaip artimas žmogui, kaip Emanuelis. Tamsybėse ir dvasinėje sumaištyje mums gresia nusivylimo pagunda. Visų svarbiausia atkreipti akis į Dievą, jo tiesą, ir jis atvers mums vilties šviesą. Dievas mus išlaisvina radikaliai. Nors tebenešiojame nuodėmės žaizdų žymes, nebesame visam laikui blogio įkalinti. Ateis diena, kai būsime išvaduoti net iš nuodėmės likučių, tų pagundų, kurios ateina iš praeities įpročių. [&hellip;]
- [„Aš jo nepažinojau“](https://homilijos.kristoteka.lt/as-jo-nepazinojau/): Jėzus ateina pas Joną Krikštytoją, tačiau pats nieko nesako. Už jį turi kalbėti Jonas. Jonas pristato Jėzų žmonėms ir jį paliudija. Kodėl Jėzus pats to nedaro? Žinoma, Jėzaus liudijimas apie save tautiečiams nebūtų įtaigus ir veiksmingas. Tačiau, be kita ko, Jėzus nenorėjo primesti žmonėms savo apreiškimo, jis palengva įvesdina į savo asmenybės slėpinį. Nuo daugelio akių jį dengia tamsus nesupratimo šydas, tolina priešiškos išankstinės nuostatos, nepagrįstos spėlionės. Jėzus skelbia ne pats save, bet savo Tėvą ir jo karalystę, kuri reiškia naują gyvenimą pagal Dievo valią. Jėzus nori būti atpažįstamas pirmiausia netiesiogiai, per kitų liudijimą, jis veikia neafišuodamas savo misijos. Tai kelia [&hellip;]
- [Klusnumo krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumo-krikstas/): Krikštu prie Jordano atveriamas naujas Jėzaus gyvenimo tarpsnis. Vaikystei ir paauglystei prabėgus nuošaliai gyvenant Nazarete, dabar prasideda jo viešoji pasiuntinybė. Jėzus pasirodo viešumoje tarp minių, atėjusių prie Jordano krikštytis pas Joną Krikštytoją. Nazareto dailidės sūnaus tikrąjį pašaukimą atskleidžia Dievo Dvasia ir balsas iš dangaus. Atsižvelgdami į ankstyvą žmonių brandą Rytų šalyse, jų papročius anksti pradėti vedybinį gyvenimą, galime manyti, jog trisdešimties metų amžius, palyginti, vėlyvas pradėti viešąją veiklą. Tačiau Jėzus nesirinko laiko savo nuožiūra, tiesiog atėjo jo valanda, Dievo valanda. Ateidamas pas Joną Krikštytoją jis drauge sustiprina jo pradėtą dvasinį sąjūdį ir Jono pasiuntinybę. Jėzaus ir Jono veikla sudaro vienovę, į [&hellip;]
- [Apsireiškimas, reikalaujantis tikėjimo](https://homilijos.kristoteka.lt/apsireiskimas-reikalaujantis-tikejimo/): Pranašo Izaijo minima Jeruzalė yra Kristaus nušviesta Bažnyčia. Šios šviesos siekia karaliai, į ją keliauja tautos paaukoti brangiausių dovanų. Panašiai 72 psalmėje pranašaujamas teisingasis Karalius, kuriam kiti reikš pagarbą. Nors visuotino tautų sambūrio vizija pranašo siejama su konkrečia vieta, kiekviena vietinė Bažnyčia per Eucharistijos šventimą tampa visuotinio šlovingo sambūrio vieta. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo apie „malonės tarnybą“. Tiesiogine prasme tai yra tarnystės malonė, iš Dievo gauta misija. Ši malonė buvo tarsi „nuleista“ iš aukštybių, jam pačiam to visai nesitikint. Tai yra būdinga pranašo pašaukimui. Platesne prasme galime numanyti, jog šventasis Paulius jaučiasi esąs skolingas kitiems už tai, ką yra gavęs [&hellip;]
- [Palaiminti metai](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminti-metai/): Naujuosius metus pradedame Marijos Dievo Gimdytojos švente. Tarsi pakviečiame Jėzų ir Dievo Motiną būti su mumis visomis metų dienomis, džiaugsme, pilkoje kasdienybėje ir varge. Pirmajame skaitinyje nuskamba palaiminimo formulė, kuria Izraelio kunigai užbaigdavo pamaldas (plg. Ps 128, 122), ypač per svarbiausią metų Palapinių šventę, ženklinusią metų kaitą. Palaiminimas reiškia, kad žmogaus laimės troškimas įgyvendinamas tik tokiu atveju, kai žmogus pripažįsta, jog medžiaginių gėrybių ir visokios palaimos šaltinis yra Dievas. Nors žmogiškas laimės įsivaizdavimas dažnai neatsiejamas nuo medžiaginių gėrybių, tikroji laimė yra pats Dievo dalyvavimas žmogaus gyvenime. Laiško galatams ankstesniame skyriuje apaštalas Paulius rašo apie įstatymo vaidmenį žmogaus išganyme. Šios dienos skaitinyje [&hellip;]
- [Klusnumas ir tarnystė](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumas-ir-tarnyste/): Vos kelioms dienoms praslinkus nuo Kristaus Gimimo šventės švenčiama nauja bendrystė: Jėzus, Marija ir Juozapas nuo šiol yra šeima. Bažnyčia rodo Šventąją Šeimą kaip pavyzdį pirmiausia šeimos, taip pat ir kiekvienos bendruomenės gyvenimui. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą. Išminčių aplankymo metu Šventoji Šeima jau veikiausiai buvo radusi laikiną prieglaudą Betliejuje. Juozapas per sapną gauna įsakymą bėgti į Egiptą gelbėtis nuo kūdikiui Jėzui gresiančio pavojaus. Tą pačią naktį Juozapas, pasiėmęs „kūdikį ir motiną“, iškeliauja. Tradiciškai ikonografijoje Marija su Kūdikiu vaizduojama sėdinti ant Juozapo vedamo asilo. Kažin ar tokią valandą buvo galima tikėtis bendrakeleivių karavano. Keliauti teko per dykumą [&hellip;]
- [Tamsoje spindinti šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/tamsoje-spindinti-sviesa/): Kalėdų nakties Mišiose skaitomas evangelisto Luko pasakojimas apie Viešpaties gimimą, o Kalėdų dienos Mišiose skamba gili evangelisto Jono teologinė įžvalga apie įsikūnijusį Žodį. Kartais gresia pavojus Kalėdų žinią įsivaizduoti pernelyg vaikiškai, tuomet ji prilyginama pasakai ar legendai. Liturgijoje Kalėdų žinia susiejama į visumą: prakartėlėje gulintis Kūdikis yra tas pats nuo pradžių pas Dievą buvęs Žodis. Teologinė Jono evangelijos prologo gelmė užtvindo mūsų širdis pagarbia Dievo baime bei nuostaba. Evangelistas Jonas Kristaus gimimą nusako taip: „Tas Žodis tapo kūnu.“ Dievo Žodis jau buvo tuomet, kai buvo kuriami visatos pradmenys. Jis buvo ir prieš Visatos pradžią, nes yra amžinas, kaip Tėvas. Dievo Sūnus, [&hellip;]
- [Apreiškimas Juozapui](https://homilijos.kristoteka.lt/apreiskimas-juozapui/): Paskutinį advento sekmadienį Bažnyčia moko mus priimti ateinantį Išganytoją šventojo Juozapo pavyzdžiu. Evangelistas Matas pasakoja, kaip Šventosios Dvasios veikimu Mergelėje Marijoje pradėtas Dievo Sūnus Jėzus priimamas į savo tautą ir priskiriamas Dovydo giminystės linijai. Taip išsipildo Dievo planas, kurį girdėjome Izaijo pranašystėje apie Emanuelį. Pirmiausia evangelistas Matas primena angelo apreiškimą Marijai. Evangelistas Lukas perteikia daugiau detalių, o Matas primena tik pagrindinius dalykus: susižadėjusi su Juozapu Marija Šventosios Dvasios veikimu laukiasi kūdikio. Evangelistas Matas toliau išsamiau aprašo sužinojusio apie tai Juozapo reakciją. Šią istorijos dalį būtų galima pavadinti „apreiškimu Juozapui“. Jam, panašiai kaip sužadėtinei Marijai, tenka Viešpaties skirta misija – suvaidinti lemiamą [&hellip;]
- [Jonas kalėjime](https://homilijos.kristoteka.lt/jonas-kalejime/): Trečiąjį advento sekmadienį dar kartą iškyla Jono Krikštytojo figūra. Šį kartą scena kur kas niūresnė. Jo gyvenimo aplinkybės nuo dykumos laikų visiškai pasikeitė. Jis nebėra laisvas žmogus, po atviru dangumi skelbiantis minioms. Jono veiklai užkirstas kelias: jis sėdi kalėjime be teismo ir be vilties išeiti laisvėn. Jo gyvenimas, atrodo, neturi jokių perspektyvų. Izoliuotam kalėjimo tvirtovėje Jonui tik retkarčiais leidžiama pasimatyti su ištikimais mokiniais. Tai labai realistinis paveikslas – taip dažniausiai elgiamasi su Dievo pasiuntiniais. Čia nėra jokio triumfalizmo. Jono už jo pranašavimo darbą dabar laukia pranašo užmokestis. Jis turi daug laiko apmąstymams. Jo mintys kaip ir anksčiau nuolat sukasi apie Mesiją. [&hellip;]
- [Atsivertimo krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/atsivertimo-krikstas/): Advento laikotarpio išganymo kelionėje mus lydi Jonas Krikštytojas. Jo asmeninis gyvenimas netelpa į įprastinius socialinius rėmus. Jis asketas, visiškai nereiklus maistui ir aprangai. Iš kitų Jonas nereikalauja laikytis šios askezės, tačiau pats asketiškai gyvena norėdamas likti ištikimas savo misijai. Nors jis yra kunigų giminės palikuonis, gyvena dykumoje, laikosi neturto, rengdamas vietą svarbesniam už save. Visus šiuos dalykus krikščionis advento metu turėtų savaip pritaikyti savo gyvenimo aplinkybėms. Su Krikštytojo asmeniu glaudžiai susijusi jo skelbiama žinia. Jis pirmiausia pats veikia, o tik vėliau kalba. Jonas Krikštytojas reikalauja doros ir papročių permainos bei atsivertimo. Dievo karalystė jau visiškai priartėjusi, tačiau žmonės dar nepastebi viešąją [&hellip;]
- [Ateities diena](https://homilijos.kristoteka.lt/ateities-diena/): Pagal kasmetinį liturginių metų ciklą adventu rengiamės Viešpaties atėjimui. Iš pirmo žvilgsnio galime įžvelgti prieštaravimą: kaip mūsų suplanuotas adventas su šimtmečiais nusistovėjusiomis tradicijomis gali padėti pasirengti Evangelijoje skelbiamam netikėtam Viešpaties atėjimui. Juk Jėzaus atėjimas nenumatomas ir neišmatuojamas – adventas būtų tarsi kupinas sprogstamosios medžiagos. Mūsiškis advento pasirengimas yra tik palyginimas, laukiant tikrojo Viešpaties atėjimo. Žmonėms nebūtina ir nereikia žinoti Kristaus atėjimo meto. Kai Nojus skelbė apie gresiantį tvaną, žmonės tiesiog nepatikėjo juo. Šiuo atžvilgiu žmonija išlieka ta pati nuo Nojaus iki Jėzaus laikų, nuo šių dienų iki galutinio Viešpaties atėjimo. Šiandienos Evangelijoje Jėzus pabrėžia, jog žmonės paskendę žemiškuosiuose dalykuose. Jie stengiasi [&hellip;]
- [Tikėjimas prisikėlimu](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-prisikelimu/): Šventajame Rašte tikėjimas prisikėlimu atskleidžiamas ne iš karto. Ankstesniais amžiais žydai tikėjo, kad žmogui po mirties skirta būti mirusiųjų buveinėje Šeole. Manyta, kad tai apgailėtina būklė, tarsi žemiškojo gyvenimo šešėlis. Mirtis atrodė tarsi nepataisomas praradimas, nutraukiantis bendrystę su Dievu: „Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, Šeole kas gali tave šlovint?“ (Ps 6, 6). Tačiau kai kurie Senojo Testamento tekstų autoriai buvo įkvėpti tikėti, jog žemiškojo gyvenimo metu puoselėtas artumas su Dievu galutinai nebus prarastas. Kai kuriose psalmėse reiškiama viltis, jog gyvenimas tęsiasi su Dievu: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 10). Taip pat kai kurie [&hellip;]
- [Palaiminimų šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminimu-sventieji/): Šiandienos šventė yra Dievo šlovinimo ir padėkos už jo nepamatuojamą dosnumą ir meilę šventė. Šventasis Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ Per Dievo Sūnų tampame šventumo dalininkais, Dievo vaikais. Dievo Sūnuje visi esame kviečiami tapti įsūniais, užmegzti tvirtą asmeninį ryšį su dangiškuoju Tėvu. Šis santykis perkeičia mūsų gyvenimą: žinome, jog esame Tėvo mylimi, ir tai keičia mūsų požiūrį. Žinome, kad Viešpats veda mus į meilės pergalę. Palaiminimų Evangelija atskleidžia Dievo planą mūsų atžvilgiu. Dangaus Tėvas laimina savo vaikus, jis trokšta, kad būtume laimingi. Dievas visuomet atveria teigiantį žvilgsnį. Pradžios knygos kūrimo pasakojime [&hellip;]
- [Zachiejaus atlyginimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejaus-atlyginimas/): Muitininkas Zachiejus pasienio mieste Jeriche kontroliuoja prekių pervežimą per svarbų Jordano tiltą. Šis postas garantuoja jam geras pajamas. Tačiau krūvos denarų, drachmų, minų bei talentų galutinai neužgožė Zachiejuje glūdinčio gerojo žmogaus. Zachiejus trokšta nekantraudamas pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Muitininkų viršininkas nesimaišo minioje ne vien dėl žemo ūgio ir veikiausiai apkūnumo, bet ir todėl, kad žmonių yra nemėgstamas. Jis priklauso romėnų sistemos kolaborantų grupei. Zachiejus sumano pažiūrėti į Jėzų įlipęs į medį – iš saugaus atstumo, tarsi iš teatro ložės. Tačiau susitikimas su Jėzumi nepalieka jo nuošaliu stebėtoju. Jis įtraukiamas į Jėzaus išganymo misijos sceną. Jėzui stabtelėjus ir pažvelgus aukštyn, situacija [&hellip;]
- [Maldos vertė](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-verte/): Vidujai susiskaldęs žmogus toks išlieka net ir savo maldoje. Jėzaus palyginimas byloja, kad ne kiekviena maldingumo apraiška yra teisinga ir priimtina Dievui. Galima tokia malda, kurios metu nieko neįvyksta, ji neveiksminga, bevertė ir niekinė. Fariziejaus malda iš tikrųjų net nėra skirta Dievui. Graikiškajame tekste yra reikšmingas žodelytis, padedantis geriau suprasti tekstą. Apie fariziejaus maldą sakoma, kad jis stovėjo „sau vienas“. Taigi jis buvo „sau“, tačiau maldoje nesutiko nei savęs, nei Dievo. Pirmutinis klausimas Biblijoje yra Dievo klausimas Adomui: „Kur esi?“ Suvokęs šį Dievo klausimą žmogus pirmiausia susivokia pats, sutinka pats save, o tai leidžia susitikti su Dievu. Fariziejus savo maldą pradeda [&hellip;]
- [Ištvermingas tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/istvermingas-tikejimas-2/): Evangelijoje keliais štrichais įtikinamai ir gyvenimiškai atvaizduoti žmonių portretai. Galime įsivaizduoti kupiną didybės teisėją, jaučiantį savo vertę, nepriklausomą, beveik visagalį. Jis veikiausiai nėra žydas, romėnų valdžios statytinis, o darydamas sprendimus vadovaujasi pirmiausia ne sąžinės balsu, bet paiso įtakingų asmenų, grupuočių bei klanų interesų. Prieš jį stovi beteisė našlė, kurios visuomeninė padėtis yra beveik niekinė, negana to, jai nuolat kelia grėsmę jos „skriaudikas“. Tačiau našlė žino, ko nori ir kaip tai gali būti pasiekta. Su silpniesiems būdingu ryžtu ji kasdien stovi teisėjo priimamajame ir prašo apginti jos teises. Šiame situacijos pavaizdavime galime įžvelgti humoro: galime numanyti, kad besiklausantieji Jėzaus pasakojimo turėjo šypsotis. [&hellip;]
- [Sustiprinti tikėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/sustiprinti-tikejima/): Visuose šio sekmadienio liturginiuose skaitiniuose kalbama apie tikėjimą. Pirmajame skaitinyje aprašomas pranašas Habakukas, kuris skundžiasi Viešpačiui dėl smurto, neteisybės ir priespaudos. Viešpats ragina kantriai laukti ir užtikrina įvykdysiąs savo pažadą. Laukimo pagrindas – tikėjimas: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ Viešpats žadina tikėjimą, kviečia tikėti, reikalauja tikėjimo, nes būtent tikėjimu užmezgamas giluminis santykis su Dievu. Tikėjimas yra visų kitų dvasinių malonių pamatas. Apaštalas Paulius Antrajame laiške Timotiejui ragina jį „sergėti brangųjį patikėtąjį turtą“: tikėjimo paveldą, jam patikėtą Dievo žodį. Tikėjimo lobio negalima paslėpti, uždaryti ar užkonservuoti. Timotiejus raginamas „atgaivinti Dievo malonės dovaną“. Jėzus savo mokiniams ne kartą pabrėžė tikėjimo svarbą, todėl jie [&hellip;]
- [Turtuolis ir skurdžius greta](https://homilijos.kristoteka.lt/turtuolis-ir-skurdzius-greta/): Evangelijoje vaizduojama, kaip prabangos ir skurdo pasaulis egzistuoja greta vienas kito. Turtuolis ir vargšas gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose. Žemiškajame gyvenime juos skiria nedidelis atstumas, vos vienerios durys, tačiau amžinybėje tie pasauliai atskirti neperžengiamos bedugnės. Sekant Evangelijos mintį, blogiausia ne tai, kad turtuolis yra egoistas ir mėgaujasi malonumais, bet kad jis visiškai nesuvokia skurdo ir nesistengia jo pažinti. Iš pasakojimo galime suvokti, jog Jėzui tokia socialinė santvarka atrodo iškreipta ir nepriimtina. Reikšminga tai, kad pasakojime turtuolis lieka anonimas, tik vargšui duodamas vardas, beje, toks kaip ir vieno iš Jėzaus bičiulių – Lozorius. Turtuolio vardas ir išvaizda tarsi nugrimzdę į nebūtį, jis neturi [&hellip;]
- [Dalytis gėrybėmis](https://homilijos.kristoteka.lt/dalytis-gerybemis/): Nuosavybės atžvilgiu ypač Luko evangelijoje laikomasi kritiškos nuostatos. Turtas vadinamas net stabo Mamonos vardu, nes žmogus lengvai leidžiasi jo pavergiamas. Mamona yra apgaulinga, nes apgaulingai žada garantuoti žmogui jo būtį, o dažnai sudūžta ir virsta į nieką. Mamona vadinama apgaulinga, nes ji dažnai kyla iš apgaulės ir veda į apgaulę. Evangelijoje žemiškasis turtas numenkinamas, parodoma, kad jis žmogui yra „svetimas“, nes iš tikrųjų jam nepriklauso. Dievas yra tikrasis visų dalykų, taip pat ir žmogaus sukurtųjų gėrybių savininkas. Žmogus yra tik jų laikinasis užvaizdas ir privalo duoti valdomų gėrybių ataskaitą. Jėzus reikalauja, kad nuosavybė būtų valdoma ištikimai, atsižvelgiant į tikrąjį jos savininką. [&hellip;]
- [„Pirmasis nusidėjėlis esu aš“](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmasis-nusidejelis-esu-as/): Rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio dukra pasakojo vaikystės išgyvenimą, palikusį jai neišdildomą įspūdį. Jos tėvas, pajutęs artėjančią gyvenimo pabaigą, paėmė ją už rankos ir paprašė motinos skaityti Luko evangelijos 15 skyrių. Užmerktomis akimis įdėmiai klausėsi, o vėliau pasakė: „Vaikai, niekuomet nepamirškite to, ką girdėjote. Išlaikykite visišką pasitikėjimą Dievu ir niekuomet neabejokite jo atleidimu.“ Šiame Luko evangelijos skyriuje pasakojama apie pražuvėlę avį ir pamestą drachmą, toliau eina sūnaus palaidūno istorija. Galime įsivaizduoti šių Jėzaus palyginimų pasakojimo kontekstą. Jėzaus pasiklausyti ėjo muitininkai ir nusidėjėliai. Tai piktino fariziejus ir Rašto aiškintojus, negalėjusius susitaikyti su tuo, kad Jėzus bendrauja ir valgo su jų niekinamais žmonėmis. Palyginimais [&hellip;]
- [Meilė ir atsižadėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ir-atsizadejimas/): Evangelijoje aprašytoms „gausioms minioms“ turėjo daryti didžiulį įspūdį Jėzaus mokymas ir garsas apie jo daromus stebuklus. Jis aiškina, kad žavėjimasis ar smalsavimas toli gražu nereiškia įsipareigojimo būti tikru mokiniu. Norint būti Jėzaus mokiniu ir tikru sekėju, reikia įvykdyti tam tikras sąlygas. Trys Jėzaus iškeltos sąlygos skamba neįprastai – jas būtina „išversti“ į šiandienos kalbą. Reikalavimas „laikyti neapykantoje“ nereiškia „neapkęsti“. Mato evangelijoje šis Jėzaus pasakymas pateiktas ne tokia radikalia forma: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37). Taigi čia kalbama ne apie neapykantą įprastine šio žodžio prasme, bet apie su niekuo nesulyginamą paties aukščiausio laipsnio [&hellip;]
- [Pirmosios vietos](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmosios-vietos/): Šio sekmadienio Evangelija moko mus nuolankumo ir didžiadvasiškumo. Susodinti svečius prie stalo visuomet būna nelengva užduotis. Protokolo taisyklės dažnai nepateikia vienaprasmių receptų garbingumo pirmenybei nustatyti. Reikia atsižvelgti ne tik į papročius, bet ir į individualų jautrumą, kartais liguistą garbės troškimą. Dažnai būna lengviau išskirti garbingiausią ar antrą pagal garbingumą pokylio asmenį, tačiau sunkiai išsprendžiamas galvosūkis, kuris turėtų būti keturioliktasis, dvidešimt antrasis ar šimtas penkiasdešimt pirmasis svečias… Būtent tie tolesni nuo pirmųjų vietų dažnai jautriausiai žvelgia į garbingumo hierarchijos tvarką. Visuomeninis autoritetas ir pagarbos ženklai visuomet buvo reikšmingi, tai ypač būdinga Rytų visuomenėms. Visuomeninis prestižas grindžiamas kilme, turtu, išsilavinimu, nuveiktais darbais (dabar [&hellip;]
- [Išgelbėtųjų būrys](https://homilijos.kristoteka.lt/isgelbetuju-burys/): Žmogus klausia Jėzų apie būsimų išgelbėtųjų skaičių. Iš nuogąstingo klausimo galima numanyti, jog šis skaičius būsiąs labai mažas. Veikiausiai žmogui padarė įspūdį griežti Jėzaus mokymo reikalavimai. Šis klausimas nebuvo vien žaismingas smalsavimas, jis atspindėjo aštrią polemiką. Vieni manė, jog Izraelis būsiąs išgelbėtas kolektyviai kaip tautos visuma. Kiti buvo labai pesimistiški: būsią daugiau prarastųjų negu išganytųjų. Jėzus tiesiai nesako, ar išgelbėtųjų bus daug, ar mažai. Tai Dievo reikalas, ir tokiais atvejais žmogui reikia pažaboti savo smalsumą. Klausimas apie išgelbėtųjų skaičių yra antrinis. Svarbiausia – čia Jėzus kreipiasi būtent į savo klausytojus, taip pat ir mus – yra tai, kad mes būtume tarp [&hellip;]
- [Liepsnos troškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/liepsnos-troskimas/): Šiame palyginime Jėzus vaizduoja save kaip gaisro sukėlėją. Jo gyvenimo tikslas ir pasiuntinybė yra paskleisti žemėje ugnį. Jis trokšta ne tik uždegti žmonių širdis, bet taip pat siekia įžiebti ir visiems matomą liepsną. Tai dar nėra iki galo įgyvendinta, tačiau pats Jėzus sako, jog karštai to trokšta. Kas yra ši liepsna? Ji yra pats Jėzus, kukliai ir daugelio neatpažintas gyvenęs žemėje, tik savo prisikėlimu ir žengimu į dangų atskleidęs savo viešpatystę. Bažnyčios mokytojas Origenas perduoda mums Jėzaus žodžius, kurių nėra Šventajame Rašte: „Kas artinasi prie manęs, artinasi prie ugnies.“ Jėzaus laikų žmonėms liepsna yra vienas iš Dievo požymių. Dievas keliauja kaip [&hellip;]
- [<em>Magnificat</em> danguje](https://homilijos.kristoteka.lt/magnificat-danguje/): Liturgijoje vyrauja Viešpaties Motinos džiaugsmas, dėkingumas ir šlovinimas. Skaitoma garsioji&nbsp;Magnificat, kuria Marija atsiliepia į pranašiškus Elzbietos žodžius: „Laiminga įtikėjusi, kad išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Po žemiškojo gyvenimo kelionės Marija pasiėmė šią giesmę į dangų. Ši giesmė vainikuoja nuolankiosios Viešpaties tarnaitės maldingumą ir viso gyvenimo kryptį Dievop. Marijos Ėmimo į dangų proga&nbsp;Magnificat&nbsp;įgyja naują ir galutinę prasmę. Mūsų švenčiamoje Eucharistijos liturgijoje įpintos dangiškos kilmės giesmės – Gloria bei Sanctus: tai tarsi dangiškosios liturgijos ataudai žemiškojoje liturgijoje. Marijos Ėmimo į dangų proga žemę ir dangų suvienija dvejopas ryšys: žemėje nuskambėjusi Dievo Motinos šlovinimo giesmė įtraukiama į dangiškąją liturgiją. Taip&nbsp;Magnificat&nbsp;įgyja naują, konkretų, patį aukščiausią [&hellip;]
- [Tarnų pagerbimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnu-pagerbimas/): Kartais mus trikdo Evangelijos palyginimai, kuriuose vaizduojami kitokie, seniai istorijos praeitin nuėję socialiniai santykiai. Jėzus, palyginimu mokantis mus būti tarnais ar vergais, anaiptol nenori mūsų pažeminti. Palyginimas tik pabrėžia, kad visiškai priklausome Dievui. Mūsų laisvė nereiškia išsilaisvinimo nuo Dievo – esame laisvi Dieve ir dėl Dievo. Palyginime vaizduojamų tarnų darbo laikas neribojamas, jie neturi poilsio garantijų, jokios jų teises ginančios profsąjungos. Tarnas turi būti nuolat pasirengęs tarnybai. Šeimininkas grįžta namo kada panorėjęs, net naktį. Niekas nežino jo grįžimo laiko: gal jis grįš vidurnaktį, o gal trečią valandą nakties. Tačiau šeimininkas reikalauja, kad tarnai budėtų ir jo lauktų. Jų aliejaus žibintai turi [&hellip;]
- [Amžinybės turtai](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinybes-turtai/): Jėzaus laikais buvo įprasta kreiptis į rabiną ne tik religiniais, bet ir teisiniais reikalais. Tačiau Jėzus nėra linkęs imtis teisėjo vaidmens. Jis nemano, jog jam tinka spręsti palikimo klausimus. Nors į jį kreipęsis žmogus prašo autoritetingos pagalbos, Jėzus galiausiai atmeta jo prašymą dalyvauti palikimo dalybose. Joks žmogus, taip pat Žmogaus Sūnus nėra teisėjas vien savo galia, paties prisiimtais valdžios įgaliojimais. Kiekvienas teisėjas turi būti deleguojamas. Gali teisti tik tas, kurį Dievas paskyrė teisėju. Pasaulietinių teisinių pretenzijų įgyvendinimas nepriklauso Jėzaus misijai. Jėzaus Bažnyčia taip pat neturi imtis tokių užduočių ir leistis atitraukiama nuo savo tikrosios misijos. Kunigas nebūtinai turi būti visų dalykų [&hellip;]
- [Dievas nedelsia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-nedelsia/): Evangelijoje Jėzus pateikia įtaigų pamokymą apie maldą. Žmonės, kartais įsivaizduoja maldą tik kaip labai sudėtingą ir pakylėtą dvasinę veiklą. Jaučiame savo negebėjimą susitikti su mums nesuvokiamu Dievu ir rasti tinkamus žodžius pokalbiui; rūpinamės ne tiek tuo, kad būtume išklausyti, stengiamės jam patikti. Esame išmokę maldų formuluotes, kurios kartais padeda, o kartais net trukdo užmegzti širdies pokalbį su Dievu. Gyvenime būna laikotarpių, kai anksčiau išmoktos maldos ima nebeatitikti dvasinės būsenos, panašiai išaugame savo drabužius. Tuomet nebegalime melstis kaip anksčiau, ir mums ima atrodyti, jog apskritai nebeįstengiame melstis. Dvasinis augimas, gilesnis pažinimas ar išgyvenama kančia sprogdina iš vidaus anksčiau įprastą maldos praktiką. Tuomet [&hellip;]
- [Įspėjimas Mortai](https://homilijos.kristoteka.lt/ispejimas-mortai/): Dvi moterys, dvi seserys – o koks skirtingas jų būdas! Nors galima numanyti, kad ten pat gyveno ir brolis Lozorius, tačiau akivaizdžiai tuose namuose šeimininkauja Morta. Ji apdairi, energinga, praktiška, imasi visų Jėzaus viešnagės rūpesčių. Jos sesuo Marija, tikėtina, jaunesnioji, tyliai sėdi prie Jėzaus kojų ir įdėmiai klausosi jo žodžių. Visiškai atsidavusi Jėzaus žodžiui ji klausosi aktyviai, o širdis vedina troškimo. Bažnyčia nuo senų laikų šių dviejų moterų laikysenoje įžvelgė būdingus krikščionių laikysenos Jėzaus akivaizdoje pavyzdžius. Abi jos veikia iš meilės Jėzui. Jono Evangelijoje liudijama, kad ir Jėzus savo ruožtu mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Šiuos keturis žmones siejo gili [&hellip;]
- [Meilės pareiga](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-pareiga/): Evangelijoje aprašomas Įstatymo mokytojas yra gerai išmokęs savo tikėjimo katekizmą. Jis tiksliai cituoja Šventojo Rašto eilutes ir greitai atsako į užduotus klausimus. Taip pat gerai perpratęs polemikos dalyką. Jam žinomi ginčai bei prieštaravimai, įstatymo mokytojams diskutuojant apie artimo sąvoką. Tačiau paviršinė jo mokytumo ramybė tik tariama. Jis nori išbandyti Jėzų ir savo klausimu jį sukirsti. Tačiau Jėzus nepasiduoda abstraktumo jaukui ir atsiliepia konkrečiu palyginimu. Jam galima priekaištauti, kad argumentuoja nemoksliškai. Tačiau būtent to Jėzus ir siekia. Jis aiškina „artimo“ sąvoką ne moralės ar filosofijos kategorijomis. Jėzus taip pat vengia kazuistikos pinklių, kur sprendimas galiotų tik ypatingu atveju. Jėzus nori pamokyti Įstatymo [&hellip;]
- [Išlydėjimas į misijas](https://homilijos.kristoteka.lt/islydejimas-i-misijas/): Jėzus siunčia mokinius skelbti gerąją naujieną poromis. Išbandydamas jis siunčia juos po du – kad jaustųsi esą ne vien pavieniai šaukliai, o galėtų vienas kitą paremti. Jėzus pamoko, kokia laukia jų užduotis ir gyvenimo būdas kelyje. Dvasinė pjūtis, kurios jie siunčiami surinkti, yra labai didelė. Laikui bėgant ji didėja, nes vis daugiau žmonių sužino apie Jėzų. Tačiau drauge pjūtis tampa ir labiau diferencijuota, mat žmonės darosi vis laisvesni ir labiau išsilavinę. Ankstesnėmis epochomis pakakdavo įtikinti tautos valdovą ir drauge su juo atsiversdavo tūkstančiai. Buvo laikai, kai Bažnyčios hierarchai turėdavo didesnę politinę įtaką. Tačiau šiandien Bažnyčios įtaka visuomenėje grindžiama jos moraliniu autoritetu. [&hellip;]
- [Jėzus ir Elijas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-ir-elijas/): Daugelis žmonių laikė Jėzų pranašu. Šiandienos Evangelijoje sugretinamas Jėzus ir Elijas, kuris laikytas didžiausiu pranašu po Mozės. Apie Eliją pasakojama pirmoje ir antroje Karalių knygose, apie jį kalba taip pat pranašai – Izaijas ir Jeremijas. Pirmą Jėzaus sugretinimą su Eliju randame pasakojime apie samariečių kaimą. Jokūbo ir Jono reakcija primena pasakojimą apie Eliją iš 2 Kar 1, 5–14. Gindamas pranašiškąjį orumą Elijas šaukėsi dangaus liepsnos, kuri sudegino karaliaus Ahazijo siųstus penkiasdešimtininkus. Žmogiškai imant, labai suprantama, kad susidūrus su kvailu užsispyrimu susierzinama, net pykstama. Ypač jei tenka naktį praleisti gatvėje, nors namie pakankamai vietos. Apaštalai Jokūbas ir Jonas ypač piktinosi Samarijos kaimo [&hellip;]
- [Daugiau negu pranašas](https://homilijos.kristoteka.lt/daugiau-negu-pranasas/): Šventojo Jono Krikštytojo išvakarių liturgijoje skaitoma ištrauka iš pranašo Jeremijo knygos, antrajame skaitinyje taip pat kalbama apie senuosius pranašus. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašų eilėje. Evangelijoje pasakojama apie jo gimimo aplinkybes. Zacharijas ir Elzbieta buvo pamaldūs žydai ir laikėsi visų Viešpaties įsakymų. Senajame Testamente ištikimiesiems žadamas Viešpaties atlygis. Gausus palikuonių būrys yra pagrindinis palaiminimas ir pažadas. Tačiau Zacharijas ir Elzbieta iki tol buvo nevaisingi – tai buvo didžiulis jų tikėjimo išbandymas. Nevaisingumas jų gyvenimą darė liūdną, neleido jiems džiaugtis pilnatve. Tačiau pasirodo, kad šis išbandymas iš tikrųjų buvo Dievo planuose numatytas kaip parengimas stebuklingam Jo veikimui. Tais laikais Jeruzalės [&hellip;]
- [Šventoji nusidėjėlė](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-nusidejele/): Evangelistas Lukas šįkart vaizduoja sceną su trimis pagrindiniais veikėjais: tai fariziejus, vardu Simonas, Jėzus, tautos laikomas pranašu, ir visame mieste išgarsėjusi palaido elgesio moteris. Jos vardas net neminimas – visi ją ir taip žino. Skaitinio pradžioje daugelio ausiai neįprastai nuskamba žodis&nbsp;nusidėjėlė. Dabartinėje žiniasklaidoje tokios sąvokos vartojamos nebent kaip stilistinė seniena. Šiais laikais tokia gyvenimo istorija veikiausiai būtų pavaizduota labai intriguojamai. Pramogų verslo žvaigždės ir žvaigždelės nesidrovint giriamos už seksualumą, asmeninio gyvenimo viešą eksponavimą. Žiniasklaidos peršami gyvenimo modeliai apsunkina mums kelią tiesaus ir paprasto Evangelijos pasakojimo šerdies supratimo link. Fariziejai buvo įsitikinę, kad pranašas turėtų pažinti žmogaus širdį ir laikytis atokiai nuo [&hellip;]
- [Dievo dosnumo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-dosnumo-svente/): Krikščionys suvokia Eucharistiją kaip dėkojimą, dangaus pokylį ir Viešpaties mirties skelbimą, laukiant jo prisikėlimo. Kai kurie tikintieji šiais laikais ima varžytis Devintinių šventės, ypač viešos procesijos. Kodėl turėtume rodyti Švenčiausiąjį, nuolankiai pasislėpusį duonos gabalėlyje visiems žmonėms? Eidami procesijoje tarsi sakome aplinkiniam pasauliui: „Žiūrėkite, kokį brangų, neįkainojamą turtą mums davė Kristus. Ar nenorite jūs stiprintis šiuo dangaus valgiu?“ Mes išnešame Švenčiausiąjį į įprasto gyvenimo kupinas gatves. Tuo pasakome, kad Viešpats nenori būti uždarytas bažnyčiose ir tabernakuliuose. Dievas trokšta išganyti visą pasaulį. Procesijos žiūrovai taip pat yra šio įvykio dalis. Jie žvelgia, kaip maldinga Dievo tautos eisena su Kristumi žengia pas Dievą. Bent [&hellip;]
- [Trejybės pagarbinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-pagarbinimas/): Žvelgiant į visatos įvairovę tiesiog pribloškia mintis, jog visa tai gali būti sukurta vienos rankos ar vienu Dvasios gūsiu. Krikščionys tiki į vieną Dievą – dangaus ir žemės Kūrėją. Negana to, Jėzaus pamokyti, žinome, kad Dievas nėra sustingęs ar vienišas – Jėzus atveria mūsų žvilgsniui vartus į vidinį Dievo Trejybės slėpinį. Tikinčiam žmogui tenka nelauktas iššūkis – patikėti, kad trys dieviškieji Asmenys turi tą pačią dieviškąją prigimtį. Žmogui nelengva suvokti šį slėpinį, reikia kantrybės ir pastangų. Švenčiausiosios Trejybės slėpinį galima bent iš dalies suvokti per įvaizdžius ir palyginimus. Jūra visais laikais buvo ir yra begalinės Dievo didybės, platybės ir gelmės įvaizdis. [&hellip;]
- [Dvasia ir išrišimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-isrisimas/): Sekminių sekmadienis yra drauge ir aštuntasis Velykų laikotarpio sekmadienis. Pati Sekminių šventė glaudžiausiai susijusi su Velykomis – tai penkiasdešimtoji diena po Velykų. Velykų įvykis plėtojasi septynis kart po septynias dienas ir per Sekmines baigiasi šventine kulminacija. Sekminių Evangelija nukelia mus į Velykų sekmadienį. Evangelijoje iš anksto numatomas Sekminių įvykis. Prisikėlęs Kristus nuo šiol veikia Bažnyčioje per savo Šventąją Dvasią. Per Velykas jis kvepia į savo mokinius Šventąją Dvasią, kad jie nauja prasme taptų gyvi Dievui, taip kadaise Dievo kvėpimu buvo pažadintas Adomas. Tik per Šventąją Dvasią mokiniai tampa krikščionimis ir apaštalais. Per Sekmines Dvasios „kvėpimas“ reiškiasi jau kaip galingas vėjo gūsis, [&hellip;]
- [Aukštybių jėgos pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/aukstybiu-jegos-pazadas/): Žmoguje glūdi neišdildomas šviesos, gyvenimo pilnatvės, tiesos, teisingumo ir meilės ilgesys. Viena vertus, jaučiame, kad to ilgimės, o kita vertus, sakome, jog šis troškimas žemėje niekuomet nebus įgyvendintas. Kodėl žmogaus prigimtyje glūdi tai, kas ją pačią pranoksta? Visi kiti kūriniai žemėje įgyvendina prigimtinį tikslą. Tai, kas nereikalinga, – numiršta. Ar žmogus yra vienintelė šio visai kūrinijai galiojančio dėsnio išimtis? Šis dvasinis veržimasis į amžiną palaimą matomas nuo pat žmonijos istorijos ištakų. Šia prasme žmogus nepasikeitė, nors istorijos tėkmėje tas veržimasis į laimę kartais įgyja labai įvairias, net atgrasias formas. Viena iš priežasčių, kodėl šiandien daugybė žmonių nepasitiki savo būties gelmėje glūdinčiu [&hellip;]
- [Ramybės dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybes-dovana/): Dažnai girdime pasiteisinimą: „Nedarau nieko bloga.“ Taip bandoma gintis nuo tylių sąžinės priminimų ar garsiai išsakomų priekaištų. Suprask: žmogus (veikiausiai krikščionis) laikosi savo nusistatytų dorovės normų, tačiau malda, sakramentai, Šventasis Raštas – tai ne jam, tam jis neturi laiko. Neįmanoma būti krikščionimi nesiangažuojant visa širdimi. Jei kas krikščionybę išgyvena kaip pareigą, elgiasi korektiškai ir mano, kad nedaro nieko pikta, – to aiškiai per maža. Jėzui nereikia dorovės funkcionierių. Savo mokiniams jis kelia aiškią sąlygą, kad jį mylėtų. Jėzui kiekvienas veiksmas ar darbas yra vertas tiek, kiek jis yra meilės išraiška. Kas myli Jėzų, laikosi jo žodžio. Krikščionys vadovaujasi ne tik bendrosiomis [&hellip;]
- [Naujasis meilės įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujasis-meiles-isakymas/): Šio laikotarpio sekmadienių Evangelijos skaitinius galime apibendrintai vadinti Jėzaus atsisveikinimo kalbomis. Šiais skaitiniais Bažnyčia kasmet naujai primena, kad jos Viešpats Jėzus yra pas Tėvą. Bažnyčia turi išmokti gyventi suvokdama drauge Jėzaus artumą ir jo nutolimą. Šioje žemiškojoje tikrovėje Bažnyčia, kiek įmanoma, įsitvirtina, tačiau drauge nuolat yra kelionėje, pakeliui pas savo Viešpatį. Bažnyčia išgyvena nuolatinį susitikimą ir atsisveikinimą. Ši atsisveikinimo kalba primena Paskutinę vakarienę ir išdaviko Judo išskyrimą iš bičiulių rato. Jėzus ragina Judą greitai vykdyti tai, ką jis laisva valia apsisprendė daryti. Gal šis Jėzaus raginimas yra paskutinis Judui skiriamas perspėjimas apmąstyti, ką jis iš tikro rengiasi daryti? Tačiau šis įspėjimas [&hellip;]
- [Ganytojo balsas](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojo-balsas/): Šiais laikais palyginimą apie ganytoją ir avis nelengva skelbti ir suvokti dėl kelių priežasčių. Ne tik todėl, kad dauguma miestiečių mato avis dažniausiai televizoriaus ekrane ar pro automobilio langą. Miesto gyventojams įprastesnis meilės ir prieraišumo įvaizdis yra šunį vedžiojantis žmogus. Individualizmo apraiškų paženklintoje visuomenėje, kur dažnai iškreiptai suvokiamos ir perdėtai aukštinamos individo teisės, sunku įžvelgti pozityvių sąsajų su avių kaimene. Kai kam buvimas kaimenėje primena darbo kolektyve iš autokratiškų viršininkų patirtas ilgametes nuoskaudas. Kai kam šeimoje išgyventi sužeidimai trukdo įsivaizduoti rūpestingą ir mylintį avių ganytoją. Avis vargiai asocijuojasi su protingu ar drąsiu gyvuliu. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad lyginimas su avimis [&hellip;]
- [Atpažinti Prisikėlusįjį](https://homilijos.kristoteka.lt/atpazinti-prisikelusiji/): Po Jėzaus prisikėlimo mokiniams nebuvo lengva. Jie nežino ar bent jau aiškiai nesuvokia, ką Jėzus planuoja ir ką darys, kas dar gali įvykti po tokio neįsivaizduojamai didžio prisikėlimo įvykio, ir kaip tai paveiks jų būsimąjį gyvenimą. Ištraukti iš šeimos ir profesijos rato jie prarado tvirtą gyvenimo atsparą. Ankstesnis gyvenimo būdas tarsi nebeteko prasmės. Prisikėlusysis liepė jiems eiti į Galilėją, kur žadėjo su jais susitikti. Tačiau aiškiau nepasakė nei kur, nei kaip tai įvyks. Mokiniai išgyvena netikrumą. Bendrystė su Jėzumi yra niekaip nenumatoma ir neapčiuopiama. Laikas, praleistas drauge su Jėzumi, taip pat nestokojo iššūkių, tačiau nuo šiol mokiniai turi išmokti išsiversti „be [&hellip;]
- [Tomo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/tomo-zodis/): Tomas nenori pasitenkinti antrinio liudytojo statusu. Nors jis yra vienas iš dvylikos, jam nepakanka kitų apaštalų liudijimo. Jis būtinai nori būti tiesioginis įvykių dalyvis. Nori būti tikras pasitikėdamas ne vien savo akimis, bet tai pat paliesdamas rankomis. Priklausydamas apaštalų būriui Tomas manosi turįs bent jau „lygią teisę“, kaip ir kiti apaštalai, pagrįsti savo tikėjimą matymu ir kitomis juslėmis. Jis daro eksperimentą su prisikėlusiu Viešpačiu – ranka apčiuopia žaizdą Jėzaus šone. Tomas tampa pavyzdžiu tiems žmonėms, kuriems neužtenka kitų liudijimo. Jėzus turi ieškoti individualios prieigos į jų širdį. Tokie žmonės pasikliauja vien savo pojūčiais ir laiko juos neklaidingais. Ar tai negali būti [&hellip;]
- [Pirmoji savaitės diena](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmoji-savaites-diena/): Krikščioniškos pasaulėžiūros ir gyvensenos testu gali būti klausimas: kokia diena prasideda savaitė? Pasak Evangelijos, pirmoji savaitės diena – sekmadienis. Ši diena nėra tik „savaitgalis“. Tai būtų prailgintas šventimas pagal žydiškąją tradiciją. Žydai švenčia šabą kaip ramybės ir poilsio dieną, o krikščionys sekmadienį – kaip aukščiausio kūrybinio pakilimo dieną. Sekmadienis yra naujos pradžios diena. Tačiau ta pradžia priklauso ne nuo mūsų. Tiesa, pirmadienį pradedame naują darbo savaitę. Mes, krikščionys, tikėjimu jungiamės prie išganomojo Dievo veikimo ir švenčiame jį sekmadienį. Pagonys mato prasmę savo veikloje bei darbuose, todėl pradeda savo savaitę pirmadieniu. Sekmadienis yra pirmoji kūrybos ir naujo kūrimo diena. Pagal vaizdų Biblijos [&hellip;]
- [Dievas ant kryžiaus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-ant-kryziaus/): Verbų sekmadieniu prasidedančios Didžiosios savaitės temą galėtume nusakyti žodžiais – Dievas ant kryžiaus. Jai nuteikia ankstyvosios Bažnyčios himnas iš Laiško filipiečiams. Jėzus apiplėšia save, nusižemindamas net iki kryžiaus mirties. Šis himnas baigiamas Dievo atsiliepimu: Dievo Sūnus išaukštinamas virš visa ko kaip Viešpats. Žmogaus akimis žvelgiant, kryžius yra visų skausmų ir kančių įvaizdis. Pažeisto ir kenčiančio pasaulio kelio galas yra beprasmė mirtis. Kryžius prieštarauja mūsų įsivaizdavimui apie laimę. Ant kryžiaus dūžta mūsų viltis pasiekti pilnatvę šiame pasaulyje. Kuris žmogus gyvenimo pabaigoje neturi neišsipildžiusių svajonių ar sudužusių vilčių? Kitaip tariant, niekas neišvengia kryžiaus tikrovės. Priešingai šiam įvaizdžiui, ištiesęs rankas ant kryžiaus Dievas reiškia [&hellip;]
- [Malonė didesnė už nuodėmę](https://homilijos.kristoteka.lt/malone-didesne-uz-nuodeme/): Pagrindinės gavėnios laiko temos yra atsivertimas ir atleidimas. Evangelijoje matome nuolatinį Jėzaus pasirengimą atleisti. Savo gyvenime noriai priimame Jėzaus dovanojamą atleidimą, tačiau dažnai suraukiame kaktą, kai atleidžiama kitiems. Kaip gali Dievas suderinti reikalavimą laikytis jo įsakymų ir drauge atleisti nusidėjėliams? Ar galime lygiuotis su Dievu? Gal atlaidumu griauname Dievo įsakymų pamatus? Gal yra dalykų, kurių apskritai negalima atleisti? Svarstydami šiuos klausimus pastebime, kad nejučiomis juos esame linkę kelti tik kitų žmonių atžvilgiu. O patys norime, kad mums būtų taikoma išimties taisyklė. Todėl mūsų „kova dėl teisybės“ vos vos laikosi. Ją įkvepia veikiau negailestingumas, o ne uolumas dėl teisybės. Jėzus nėra teoretikas [&hellip;]
- [Gailestingasis Tėvas](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingasis-tevas/): Visi esame matę filmų, kur nereikia sukti galvos: veikėjai aiškiai suskirstyti į geruosius ir bloguosius. Už teisybę kovoja šerifas, jam padeda kiti šaunuoliai, ir po pusantros valandos patyręs minimalius nuostolius nugali gėris… Nesudėtinga suvokti, į kieno pusę turėtų stoti žiūrovas. Filmų kūrėjai žino sėkmės formulę: svarbu, kad žiūrovai įsijaustų į siužeto giją ir rastų su kuo tapatintis. Išklausę palyginimą apie sūnų palaidūną, galime pamąstyti, su kuriuo iš dviejų sūnų mes galėtume tapatintis. Veikiausiai daugumai artimesnis pasirodys jaunesnysis sūnus. Gal ne visi buvome iškeliavę į svetimą šalį, tačiau daugelis augdami patyrėme, kad namuose tapo ankšta, ir ieškojome savo kelio. Galbūt išsikraustėme gyventi [&hellip;]
- [Malonės šansas](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-sansas/): Viena iš kertinių Jėzaus skelbimo sąvokų yra atsivertimas. Šiandienos Evangelijoje Jėzus du kartus pakartoja: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ Šio žodžio reikšmę mums padeda suvokti pranašo Jeremijo įvaizdis: „Manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13). Atsiversti reiškia nusigręžti nuo kiaurų vandens talpyklų ir atsigręžti į gyvojo vandens šaltinį. Norintieji ateiti prie to šaltinio turės visuomet eiti prieš srovę. Tai reiškia, kad šiame pasaulyje nelengva gyventi krikščioniškai. Tai būtų neįmanoma be Jėzaus pagalbos. Jei nesugebame paklusti švelniai vedančiai Viešpaties rankai, jis prabyla sukrečiančiais įvaizdžiais bei įvykiais. [&hellip;]
- [Dievo žodžio palapinė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-palapine/): Ne tik dykuma, bet ir kalnas yra simbolis. Nors Izraelyje nėra aukštų kalnų, bet ten ir visur kalnas reiškia kažką ypatinga, pakylėta, Dievo artumą. Evangelijoje dažnai pabrėžiama, kad Jėzus meldėsi ant kalno. Aukštumoje ir vienumoje jis ieško ir randa bendrystę su savo Tėvu. Dažnai Evangelijoje pasakojama, jog jis meldėsi naktį, tyloje ir tamsoje, kai tarsi nugrimzta į antrą planą aplinkos kontūrai, o tai, kas esminga, iškyla visu svarbumu. Apmąstydami Jėzaus atsimainymą turime atsiminti, kad tai įvyko po maldos budėjimo nakties, praleistos ant kalno. Čia, kaip ir vėliau Alyvų kalne, mokiniai neišlaikė ir užsnūdo. Ant Atsimainymo kalno Jėzus jau gyvena savo būsimos [&hellip;]
- [Atkirtis Dievo žodžiu](https://homilijos.kristoteka.lt/atkirtis-dievo-zodziu/): Pirmąjį gavėnios sekmadienį girdime apie Jėzaus pasninką ir susimąstome apie savo pasninkavimo motyvus. Pasninkauti mus ragina ne „senamadiškas“ ugdymas ar sveikos gyvensenos siekimas, o Šventoji Dvasia. Ji kviečia alkti ir trokšti dar reikalingesnio ne šio pasaulio maisto. Šventoji Dvasia skatina palikti sotumą, komfortą, gerovę ir sekti Jėzaus keliu. Dykuma, kur Dvasios „vedžiojamas“ atsidūrė Jėzus, yra įvaizdis. Čia būtis tiesiog apsinuogina gyvojo Dievo akivaizdoje. Ne veltui arabai dykumą vadina Alacho sodu. Čia gyvenantis Dievas kviečia savo bičiulius į šį sodą. Giliau įžengus į šį sodą, kuo arčiau priartėja Dievas, tuo aiškiau tarsi ant delno pasirodo visas žmogaus gyvenimas. Naivu tikėtis tapti šventuoju [&hellip;]
- [Gailestingieji sulauks gailestingumo](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingieji-sulauks-gailestingumo/): Evangelija neleidžia paversti krikščionybės racionaliu humanizmu. Humanistinė prieiga bando padaryti suprantama ir apčiuopiama tai, kas viršija proto galias. Visa, kas krikščionybėje pranoksta prigimtį, bandoma redukuoti pagal žmogiškąjį mastelį. Evangelijos reikalavimus stengiamasi pateikti taip, kad jie būtų lengvai įvykdomi kiekvienam. Tačiau toks bandymas anksčiau ar vėliau žlunga. Jis vestų į tai, kad Evangelijos druska išsidvoktų. Krikščionybė yra ir lieka reiklus ir vien žmogiškai žvelgiant neįmanomas reikalavimas. Blogiausia yra tai, kad patys krikščionys bijo krikščionybės radikalumo. Juk bene du tūkstančius metų Jėzaus žodžius stengiamasi nugludinti ir pritaikyti prie mūsų įpročių bei galimybių. Kiti pajuokia krikščionis dėl tų neįprastų reikalavimų. Tačiau juos nustato ne [&hellip;]
- [Naujas paveikslas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujas-paveikslas/): Tikram meno kūriniui būtina jam skirta erdvė. Ką pagalvotų paveikslo autorius, išgirdęs, kaip dailės salone klientas renkasi jo kūrinį, taikydamas pagal apmušalų spalvą ir baldų formą? Panašiai ir šiandienos Evangelijoje – Jėzus tapo naują ir gražų paveikslą, kuriame vaizduoja savo sekėjus. Jis pateikia keturis palaiminimus, ženklinančius šventą ir laimingą gyvenimą, patvirtindamas tai pažadu: „Jūsų laukia gausus atlygis danguje.” Šis laimingo gyvenimo paveikslas labai skiriasi nuo tų paveikslų, kuriuos kuria televizija, spalvoti žurnalai, orientuodami daugelio žmonių svajones, gyvenseną, įpročius. Jis netelpa į mūsų kasdienės galvosenos patalpą. Ar įmanoma gyventi pagal Jėzaus vaizduojamus palaiminimus? Taip, jeigu pats Viešpats išplės mūsų širdį ir pritaikys [&hellip;]
- [Nuodėmingi žvejai](https://homilijos.kristoteka.lt/nuodemingi-zvejai/): Kaip krikščionys, mes tikime ir pasitikime, kad Jėzaus žodis nėra beprasmis nei bergždžias. Krikščioniškasis tikėjimas įpareigoja mus veikti vadovaujantis Jėzaus žodžiu, pasitikint jo prasmingumu ir gyvenimiškumu. Petras sako Jėzui: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tikėjimas yra bendras Dievo ir žmogaus veikimas: žmogus veikia atsiliepdamas į Dievo pažadą ir juo vildamasis. Dievo žodis reikalauja žmogaus įsipareigojimo, kartais net jei aplinkiniams tai pasirodytų juokinga. Pasitikėjimas Dievo pažadu būtinas ir tuomet, kai žmogiškai žvelgiant, atrodo, nebėra jokių šansų sėkmei. Ne kiekvienu atveju tikėjimas sulaukia tokio greito patvirtinimo kaip Evangelijos pasakojime apie Petro žūklę. Petro pasitikėjimas buvo čia pat apdovanotas: po nesėkmingos naktinės žūklės dabar [&hellip;]
- [Nuotaikų Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/nuotaiku-viespats/): Išmintingi žmonės žino, kad šiame gyvenime nei džiaugsmas, nei liūdesys netrunka amžinai. Šventasis Bernardas mokė tai atsiminti ir laimės, ir nelaimės valandą. Laimės akimirkomis tokia atodaira apsaugo nuo lengvabūdiškumo, egzaltuotų pasiryžimų, o prislėgus liūdesiui padeda išvengti nusiminimo ir išlaikyti drąsą. Nuotaikų kaita būdinga ir aplinkiniams. Daugelis esame patyrę, kaip iš tų pačių lūpų po pagyrimų ar mandagių komplimentų pasigirsta nepaaiškinamo susierzinimo gaidos… Panašią patirtį galima įžvelgti ir šiandienos Evangelijoje. Sinagogoje susirinkę Nazareto gyventojai troško išgirsti, ką pasakys jų kaimynystėje išaugęs ir kaip pranašas garsėjantis Jėzus. Jam pradėjus aiškinti pranašo Izaijo žodžius, „visi jam pritarė ir stebėjosi”. Nazareto žmonės pajuto, kaip kasdienybę [&hellip;]
- [Žodžio liturgija](https://homilijos.kristoteka.lt/zodzio-liturgija/): Mišiose išskiriama Žodžio ir Aukos liturgija, tačiau abi šios dalys sudaro neišskiriamą vienovę. Nedera manyti, kad Žodžio liturgija mažiau svarbi, kad į ją galima vėluoti. Žodžio liturgijoje sutinkame Dievą jo žodyje. Žodžio liturgijoje (graikiškai šis žodis reiškia viešą tarnavimą) tarnaujame Dievui skaitydami, klausydamiesi ir paklusdami jo žodžiui. Evangelijoje apaštalai – žmonės, specialiai atsidėję žodžio tarnybai, – vadinami „žodžio tarnais”. Žodžio liturgija turi daugiau kaip dviejų tūkstantmečių tradiciją. Evangelijoje girdime, kaip Jėzaus laikais vyko pamaldos sinagogoje. Labai reikšmingą aplinkybę nurodo žodžiai „kaip pratęs”. Jie rodo, kad Jėzus reguliariai lankydavosi bendruomenės pamaldose – ne taip, kaip kai kurie šiandienos tikintieji, einantys tuomet, „kai [&hellip;]
- [Šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/svente/): Dažnai skundžiamės kasdienio gyvenimo rutina. Rutina įsiskverbia net į tikėjimo sritį, maldos gyvenimą. Net sekmadienį nelengva išsiveržti iš jos gniaužtų. Jei su vaikišku nuoširdumu nupieštume savo gyvenimo vaizdą, jame būtume panašūs į apkrautą nešulinį kuiną. Rutiną išduoda priblėsusios akys ir elgsena. Viena iš priežasčių yra tai, kad stokojame drąsos atidėti šalin nepabaigiamus, dažnai nebūtinus darbus, sukeliančius stresą bei perkrovas. Europos šalių vertybių tyrimai atskleidė, kad lietuviai vertina darbštumą. Darbas neabejotinai svarbi gyvenimo dalis. O poilsis, atgaiva? Ar mokame džiaugtis ir bendruomeniškai švęsti? Gražu, kai žmonės po atliktų darbų susiburia draugėn, juokiasi ir vieni kitiems sako malonius žodžius. Valgymas, vynas, muzika, šokiai [&hellip;]
- [Išminčių pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/isminciu-pamokos-2/): 1968 m. pasaulis laukė pirmojo astronautų skrydžio aplink mėnulį. Prieš tai Britanijos astrologų federacija niūriai pranašavo skrydžio nesėkmę dėl Jupiterio ir Urano planetų padėties ir tariamo poveikio astronautams. Vis dėlto, nepaisant tų pranašysčių, Apollo 8 skrydis buvo sėkmingas. Klydo astrologai. Atsimename „pranašysčių” gausą 2000 -aisiais, tūkstantmečių virsmo metais. Laikraščiai spausdina gausybę horoskopų, tačiau tik labai retai pateikia jų klaidingumo paliudijimų. Leidėjams tiesiog apsimoka žadinti niekuo neįpareigojantį skaitytojų smalsumą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Evangelijos išminčiai panašūs į mūsų dienų astrologus. Tačiau tai tik paviršinis panašumas. Išminčiai ieškojo Dievo valios, vadovaudamiesi jiems prieinamais pasaulio pažinimo šaltiniais, Rašto pranašystėmis ir ypatingu Dievo [&hellip;]
- [Ramybė ir laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-ir-laikas/): Iš šalies pažvelgus į žemės gyventojus Naujųjų Metų šventimo naktį, susidarytų įspūdis, kad pasaulyje gyvena laimingi ir triukšmingi žmonės. Putojančios taurės, šviesų fejerverkai, triukšmas, muzika, dainos… Tikintis žmogus palydėdamas senuosius metus pirmiausia dėkoja Dievui. Juk jis padovanojo mums visas metų dienas, ir šios dienos nėra prarastos: jos įrašytos, pasak Šventojo Rašto, į „gyvenimo knygą“. Naujųjų Metų nakties triukšmas dažnai reiškia taip pat paslėptą nerimą dėl ateities nežinios. Žmogus linkęs išstumti iš sąmonės jį trikdančias mintis. Jei laikas nėra apdovanotas ramybe, jis vargina ir trikdo. Apsilankę pamestų daiktų skyriuje matome daugybę žmogaus išsiblaškymo pavyzdžių: lietsargiai, rankinės, akiniai ir daugybė kitų dalykų. Laimingas [&hellip;]
- [Šventoji Šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-4/): Šventosios Šeimos dieną galime prisiminti trumpą maldos atodūsį: „Jėzau, Marija, Juozapai!“ Šiuo atodūsiu dažnai šaukiamės užėjus gyvenimo sunkumams, rečiau pašloviname Šventąją Šeimą tiesiog iš dėkingumo. Šeimos gyvenimui taip pat tinka šventojo Benedikto šūkis: „Melskis ir dirbk“. Pirmąjį šio posakio dėmenį „melskis” uoliau vykdome suspaudus sunkumams. Kreipiamės į Jėzų, prašome Marijos ir Juozapo užtarimo spręsdami šeimos problemas, nesutarimus, maldaudami gydyti nuoskaudas. Prašome ugdyti kantrybę, naikinti egoizmą, nesusipratimus. Tačiau sukalbėję maldą kartais neįvykdome antrosios posakio dalies, tarsi neatliekame „namų darbų”. Tiesiog laukiame, kad aplinkiniai šeimynykščiai taptų malonūs, sukalbami, didžiadvasiški. Negalime teisintis vien tuo, kad iš prigimties esame impulsyvūs, emocingi, sunkiai suvaldomo temperamento. Verta [&hellip;]
- [Ieškoma dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskoma-dovana/): Be tikėjimo Kalėdos būtų tik tuščia butaforija. Šventiniai Kalėdų simboliai gali gražiai praturtinti šventę, tačiau be tikėjimo jie liktų tik tuščias kiautas. Kiekvienas krikščionis širdyje brandina savo Kalėdų vaizdinį. Išmoktas katekizmo tiesas gaivina simboliai, išgyvenimai, prisiminimai. Įspūdingi mūsų tremtinių kartos liudijimai apie Kalėdų džiaugsmą, kurio neužslopino barakų šaltis ir skurdus Kūčių stalas. Vaikams Kalėdos neįsivaizduojamos be eglutės – išmoningas jos puošimas žadina vaizduotę ir kuria šventinę nuotaiką. Mintį veda žvilgsnis į prakartėlę. Dovanų gausa neturi užgožti didžiosios dovanos visai žmonijai ir kiekvienam: mums gimė Jėzus. Etninių tradicijų puoselėtojai ypač akcentuoja gamtos ženklus, ilgiausios metų nakties virsmą. Tačiau ne ilgėjanti diena lemia [&hellip;]
- [Aplankymo dovanos](https://homilijos.kristoteka.lt/aplankymo-dovanos/): Nors šiandienos technologijomis galima nustatyti laukiamo kūdikio lytį, kiekviena motina nekantraudama nori išvysti mažylio veidą. Vis dėlto nė vienam žmogui neduota numatyti savo vaikų ateities. Švenčiausioji Mergelė Marija žinojo, ko laukiasi. Paskutinį advento sekmadienį drauge su Marija keliaujame pas Elzbietą, kuri taip pat žinojo apie Marijos kūdikį: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Elzbietos įsčiose esantis Jonas irgi žinojo: susitikimo metu jis šoktelėjo iš džiaugsmo. Sekmadienį prieš pat Kalėdas drauge su Marija išgyvename jos šventą nerimavimą, džiaugsmingą lūkestį. Mes taip pat per tikėjimą ir Marijos pavyzdį žinome, kas yra gimsiantis pasaulio Gelbėtojas. Žinome, kad jis yra [&hellip;]
- [Laukimas ir džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimas-ir-dziaugsmas/): Trečiąjį advento sekmadienį Bažnyčia kviečia į džiaugsmą: tai džiaugsmo sekmadienis, pagal lotyniškąją tradiciją vadinamas&nbsp;Gaudete. Apie džiaugsmą kalbama pirmuose dviejuose skaitiniuose. Evangelija akcentuoja širdies atsivertimą, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Išganytojo laukimas. Neteisinga būtų apriboti adventą vien Viešpaties laukimu. Šio sekmadienio Evangelijoje užduodamas klausimas: „O ką gi mums daryti?” praplečia mūsų laukimo sąvoką. Kai mes ką nors iš tikrųjų nuveikiame dėl Jėzaus, paliudijame, kad tikrai tikime jo atėjimu. Aplinkui matant daug neteisybių būtų galima klausti: o kodėl aš turėčiau paisyti sąžinės stabdžių? Dėl moralės normų? Dėl žmogiškojo solidarumo? Krikščionis į šį klausimą atsako drauge su Jonu Krikštytoju: dėl Kristaus. Kristus yra krikščioniškosios doros [&hellip;]
- [Krikštas ir atsivertimas](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstas-ir-atsivertimas/): Evangelijoje minimi giliai istorijoje nugrimzdę iškilūs ano meto valstybės vadovai, vyriausieji dvasininkai. Šiandien šie vardai, kadaise tarti su baiminga pagarba, nedaug ką reiškia. Jų galybė pavirto į dulkes, jie tapo lygūs tiems, kurie prieš juos kadaise drebėjo iš baimės. Evangelijoje šie vardai tik įrėmina keistuolį pranašą, skelbusį atgailą, kai kam kėlusį nerimą bei sumaištį, gyvenusį dykumoje, pačiame didžios imperijos pakraštyje. Nuostabu tai, kad Jono Krikštytojo vardas ir jo skelbtas žodis, pranašavęs didingą dvasinį sąjūdį, tebėra aktualus šiandien, o didžiūnų ir kunigaikščių potvarkiai įdomūs tik istorijos tyrinėtojams. Advento metu kasmet visoje Bažnyčioje skamba Zacharijo sūnaus Jono Krikštytojo balsas. Jis skelbia mums atgailos [&hellip;]
- [Pradėti iš naujo](https://homilijos.kristoteka.lt/pradeti-is-naujo-2/): Naujais liturginiais metais esame kviečiami pradėti iš naujo. Krikščionio gyvenime nauja pradžia susijusi su mirtimi. Jau krikštu esame „palaidoti Jėzaus mirtyje”. Šiandienos skaitiniuose apie grėsmingus paskutinių dienų įvykius nelengva įžvelgti naują pradžią. Daugelis jau ne pirmą dešimtmetį išgyvena advento laikotarpį ir naujos pradžios pažadą. Slenkant metams, žmogus, užuot išgirdęs šį nuostabų kvietimą, dažnai nusivylęs atsidūsta: kada pagaliau visa tai baigsis. Tai tik dar vienas simptomas, kad turime pradėti iš naujo. Galėtų atrodyti, kad, bėgant metams, gyvenimas tampa vis lengviau peržvelgiamas ir pažįstamas, tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Jėzus, ragindamas turėti vaiko širdį, omenyje turi ne pase įrašytus gimimo metus. Net senyvo [&hellip;]
- [Mūsų karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-karalius/): Šiandien klausėmės Danieliaus pranašystės apie slėpiningąjį karalių, kurį jis matė savo regėjimuose: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 13–14). Kas gi tas Žmogaus Sūnus, apie kurį kalba pranašas? Pats Kristus atsako į šį klausimą. Štai jis kalba apaštalams apie savo būsimą kančią: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų [&hellip;]
- [Būkite pasirengę](https://homilijos.kristoteka.lt/bukite-pasirenge-2/): Šio sekmadienio Evangelija reikalinga paaiškinimų. Geriau įsižiūrėję į Evangelijos tekstą, matome, kad čia kalbama apie du dalykus. Pirmiausiai – tai Kristaus pranašystė apie žydų nelaimes, kilusias dėl žydų sukelto maišto. Atsiradę netikri mesijai sukurstė žydus sukilti prieš nekenčiamus pavergėjus. 66 metais tauta pakilo į kovą. Romos imperatorius Vespazijanas pasiuntė didelę kariuomenę nubausti sukilėlių. Per didžiąsias šventes Jeruzalėje susirinkdavo daugybė Palestinos gyventojų. Žydai priešinosi, bet atsilaikyti prieš galingą Romos kariuomenę buvo ne jų jėgoms. Jeruzalės miestas su gražiąja šventykla buvo sugriautas, daugybė žmonių išžudyta, kiti išvesti į vergiją. Štai kokia buvusi išrinktosios tautos padėtis, kai evangelistas Morkus rašė savo Evangeliją. Jis matė, [&hellip;]
- [Našlės pinigėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/nasles-pinigelis/): Šio sekmadienio Evangelija atskleidžia tvirtai tikinčio žmogaus kilnumą. Pasvarstykime, ką reiškia Kristaus žodžiai: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai, o vargšė moteris tik vieną skatiką. Tačiau Kristus sako, kad našlė įmetė daugiausiai. Klausant Kristaus žodžių, galima sakyti, kad jis blogas buhalteris. Jo Evangelijoje randame nemažai buhalterinių klaidų. Antai, jis sulygina vynuogyno darbininkus, nepaisydamas, kiek kas dirbo. Daug aukotojų nepastebėjo, o atkreipė dėmesį į vargšę našlę. Kitados iš komunistų dažnai galima buvo išgirsti, esą Kristus buvęs pirmasis komunistas. Laimindamas beturčius, užstodamas vargšus, jis rodė savo [&hellip;]
- [Didysis įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-isakymas-2/): Šį sekmadienį Evangelijoje minimas Rašto aiškintojas iškėlė svarbų klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Tuometinėje žydų įstatymų aiškinimo knygoje – Toroje buvo įrašyta 613 įsakymų, kurių privalėjo laikytis Dievui ištikimi izraelitai. 365 buvo draudžiantys ir 248 įsakantys. Matome, kad Rašto aiškintojo klausimas visai pagrįstas. Jėzus atsako sujungdamas du Senojo Testamento reikalavimus į vieną Dievo ir artimo meilės įsakymą. Išgirdęs Jėzaus atsakymą, šis žmogus nuoširdžiai apsidžiaugė. Iš Jėzaus lūpų išgirdęs tai, ką ne katrą svarstė, jis pasakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei”. Filosofija moko, jog niekas negali mylėti to, ko nepažįsta. Dievo meilė irgi turi remtis pažinimu. Šiandien prisiminkime, ką žinome apie Dievą, kad [&hellip;]
- [Amžinasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-gyvenimas-2/): Kiekvienais metais lapkričio pirmąją mintimis persikeliame į pomirtinį pasaulį. Modernusis žmogus, apsuptas civilizacijos gėrybių, apie jį vis rečiau susimąsto. Susirūpinęs šio pasaulio reikalais, jis turi vis mažiau laiko susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Kokia prasmė jam rūpintis amžinybe, jeigu jo sąmonėje nebeliko ne tik pomirtinio gyvenimo, bet ir paties Dievo. Neseniai ir mūsų šalyje buvo žadama įgyvendinti rojų ne kažin kur danguje, bet žemėje. Šiandien, po nesėkmingų pastangų sukurti žemiškąjį rojų, svajojam apie vieningą Europą, kurioje klestės gerovė. Taip ir neturime laiko pagalvoti, kas gi laukia čia pat – gal po dešimties, o gal po vienerių metų. Kad ir kas būtų, bet [&hellip;]
- [Aklasis Bartimiejus](https://homilijos.kristoteka.lt/aklasis-bartimiejus/): Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie vieną nelaimingą aklą žmogų. Tai proga prisiminti mūsų laiko akluosius. Medicina, kad ir labai pažangi, dar nepajėgia padaryti stebuklų, ir aklų žmonių yra labai daug. Aplink mus galime pamatyti tūkstančius nematančių žmonių. Dar nuostabiau tai, kad jų akys sveikos. Kuo reiškiasi tas jų aklumas? Pirmiausiai prie tokių aklųjų priskirtini tie apakėliai, kurie nemato svetimų ašarų. Verkia žmona, verkia vaikai, jiems tai nė motais. Jie verčiau iš namų išeina. Kur jie eina? Gal į parduotuvę vaikams duonos nupirkti? O ne, kišenėje dar keli litai, galima gauti kai ko malonesnio negu duona. Vaikai paverks ir užmigs… Kita aklumo [&hellip;]
- [Vertybių perkainojimas](https://homilijos.kristoteka.lt/vertybiu-perkainojimas/): Norint geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją, reikia grįžti prie ankstesnių eilučių: „Vėl susišaukęs Dvylika, (Jėzus) ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (Mk 10, 32–34). Apaštalai vėl nesuprato Jėzaus žodžių apie kančią ir svajoja apie žemišką karalystę. Iš Jėzaus išgirdę, kad jis keliauja į Jeruzalę, šventąjį miestą, jie manė, kad dabar Jėzus pasirodys, kas esąs ir pradės savo tautą rengti išsivadavimo žygiui. Mylimieji Jėzaus mokiniai Jokūbas ir [&hellip;]
- [Svarbiausias pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausias-pasaukimas/): Šiandien Evangelija pasakoja apie žmogų, kuris prašė Jėzų nurodyti kelią į amžinąjį gyvenimą. Ar gali žmogui būti dar svarbesnis klausimas? Jėzus į tai atsakė primindamas Dievo įsakymus: „&lt;…&gt; nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną”. Klausėjo šis atsakymas netenkino, – jis įsakymus žinojo ir jų laikėsi nuo pat jaunystės. Tuomet Jėzus, meiliai į jį pažvelgęs, pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”. Toks buvo Viešpaties patarimas. Žmogus, išgirdęs Kristaus žodžius, „apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto”. Mes nežinome, koks buvo [&hellip;]
- [Santuokos sakramentas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuokos-sakramentas/): Šio sekmadienio Evangelija paliečia ypač aktualų santuokos klausimą. Fariziejų klausimas, „ar galima atleisti žmoną”, rodo, kad šeima – ne tik mūsų, bet ir visų laikų problema. Kristaus laikais visas žydų gyvenimas buvo reglamentuotas įvairių įstatymų, tačiau šeimos tvarumo klausimu ir patys rabinai neturėjo vieningos nuomonės. Vieni manė, kad santuoka gali būti išardoma tik dėl labai svarbių priežasčių. Kiti sakė, jog žmoną galima atleisti dėl bet kokios priežasties. Jėzus, atsakydamas į iškeltą klausimą, fariziejų dėmesį nukreipė į pirminį Kūrėjo planą: „Nuo sutvėrimo pradžios Dievas sutvėrė juos (žmones) kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie [&hellip;]
- [Papiktinimai](https://homilijos.kristoteka.lt/papiktinimai/): Šiandien Evangelijos skaitinyje girdime ausį rėžiančius žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nukirsk ją!” Vis dėlto tai yra Viešpaties žodžiai, paliudyti patikimų evangelistų, tad praeiti pro juos negirdomis negalima. Paieškokime jų prasmės. Pirmiausiai įsisąmoninkime, kad tai ne žmonių žodžiai. Tai žodžiai to, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Bet kaip gali mūsų dienų apsišvietęs žmogus klausyti raginimo nukirsti ranką, koją ar išlupti akį? Neskubėkime kritikuoti Dievo žodžių. Pasaulyje atliekama daugybė operacijų – amputuojamos kojos, rankos, išimamos akys. Už šias operacijas mokami dideli pinigai, kenčiami dideli skausmai. Vardan ko visa tai? Atsakymas vienas – vardan gyvenimo. Nors ir be rankos [&hellip;]
- [Kas didesnis?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-didesnis/): Šiandien girdime Jėzų antrą kartą kalbant apie jo laukiančią mirtį. Bet mokiniai ir vėl ne ką tesuprato. Jiems rūpi kas kita. Jie kelyje ginčijosi, kuris jų didžiausias. Mokiniai vis dar nesupranta, kad jų pašaukimas ne valdyti, bet tarnauti. Jėzus, nors ir negirdėjo apaštalų pokalbio, bet atspėjo apie ką buvo kalbėta. Pasišaukęs apaštalus, jis jiems tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja”. Daug kartų girdėjome šiuos žodžius ir žinome, kad pats Jėzus parodė tarnavimo pavyzdį, bet vis dėlto žodis „tarnavimas“ nėra mielas. Mes nuo pat mažens esame linkę viešpatauti. Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl geresnės [&hellip;]
- [Kryžiaus vaisiai](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-vaisiai/): Ką tik girdėtas Kristaus ir apaštalų pokalbis įvyko po to, kai apaštalai jau buvo įsitikinę, kad Kristus yra žadėtasis Mesijas. Visų apaštalų vardu savo tikėjimą išreiškė Petras, pavadinęs Kristų Mesiju, Gyvojo Dievo Sūnumi. Po šio išpažinimo Kristus apaštalams atskleidžia svarbiausią įsikūnijimo slėpinį, galutinai išsklaidydamas jų iliuzijas apie politinę karalystę: „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų”. Apaštalai, tikėjęsi žemiškos karalystės ir žemiškos valdžios, Kristaus žodžių nesupranta. Petras, kuriam ką tik pažadėta aukščiausia valdžia, „pasivadinęs jį [Jėzų] į šalį, ėmė drausti”. Tuomet Jėzus griežtai [&hellip;]
- [Kurčnebylis](https://homilijos.kristoteka.lt/kurcnebylis/): Šio sekmadienio Evangelijoje pasakojamą stebuklą užrašė evangelistas Morkus. Nors jis nebuvo įvykio liudytojas, bet neabejotina, kad rėmėsi pirminės Bažnyčios liudijimu. Šiame įvykyje į akis krinta Jėzaus veiksmai: jis paliečia pirštais kurčnebylio ausis ir seilėmis jo liežuvį. Negirdinčiajam Jėzus kalba ne žodžiais, bet veiksmais, kurie pažadino nelaimingojo tikėjimą. Po to ištaria savo gydantį žodį „Efata!” („Atsiverk!”). „Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia”. Kurčnebylis – puikus dvasinio kurtumo įvaizdis. Dievas yra dvasia, ir jį išgirsti tegalime vien tikėjimo ausimis. Kito kelio bendrauti su Dievu neturime. Kurčnebylis negalėjo bendrauti su žmonėmis, nes negirdėjo. Kai atsivėrė ausys, jis [&hellip;]
- [Širdies šventovė](https://homilijos.kristoteka.lt/sirdies-sventove/): Šiandien Evangelija kviečia pažvelgti į save. Viešpats moko, kad visoks moralinis blogis įsišaknijęs žmogaus viduje. „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs galėtų jį (žmogų) sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”. Jėzus išvardija virtinę nuodėmių, išplaukiančių iš žmogaus vidaus. Visi išoriniai apsiplovimai, kurių reikalavo žydų tradicija, Jėzaus akyse beverčiai, jei žmogus nesistengia nuplauti savo širdies. Viešpatie, iš kur žmogaus širdyje tiek blogio, jeigu tu sukūrei jį gerą? Ar ne tuomet, Viešpatie, susijaukė mano širdis, kai tolimieji mano protėviai pakluso klastingajam žalčiui, užuot paklausę tavo žodžio? Net šv. Paulius, pakviestas į tavo tarnybą, jaučiasi nuolat gundomas: „Deja, savo kūno nariuose [&hellip;]
- [Tikėti – ar pasitraukti?](https://homilijos.kristoteka.lt/tiketi-ar-pasitraukti/): Šiandienos Evangelijos ištrauka turi paralelę sinoptinių evangelijų scenoje, kur Jėzus klausia savo mokinių, kuo jie jį laiko. Evangelistas Jonas šį klausimą kelia dar dramatiškiau. Pirmajame skaitinyje iš Jozuės knygos taip pat kalbama apie pasirinkimą. Dievo tautai įžengus į pažado žemę, Jozuė pateikia pasirinkimą Izraelio seniūnams, teisėjams ir pareigūnams. Jozuė siūlo: arba tarnauti Dievui, išvedusiam juos iš Egipto per dykumą, arba priimti amoritų dievus užkariautame krašte. Jozuės pavyzdžiu tauta aiškiai pasirenka Jahvę ir pažada laikytis Mozės ir protėvių sudarytos Sandoros. Evangelistas Jonas pateikdamas šį epizodą nori pasakyti: Viešpaties Kristaus nestebina tai, kad jį apleidžia daugelis mokinių. Šį Evangelijos fragmentą galime apibendrinti dviem [&hellip;]
- [Šventasis pokylis](https://homilijos.kristoteka.lt/sventasis-pokylis/): Visa išganymo istorija skirstoma į Senąją ir Naująją Sandorą. Pirmojoje Dievas, vykdydamas Abraomui duotą pažadą, išsirenka tautą ir, išvedęs ją iš Egipto, sudaro su ja ištikimybės sutartį – sandorą. Tai įvyko prie Sinajaus kalno. Tautai buvo duota 10 Dievo įsakymų ir daugybė kitokių bendro gyvenimo ir Dievo kulto nurodymų. Kai Mozė tautai paskelbė Dievo valią, tauta džiaugsmingai pritarė: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. Tada „Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: ‘Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius’” (Iš 24, 7–8). Ši išrinktosios tautos su Dievu sandora yra Naujosios Sandoros, kurią Jėzus [&hellip;]
- [Išaukštinta su kūnu ir siela](https://homilijos.kristoteka.lt/isaukstinta-su-kunu-ir-siela/): Krikščioniškoji atpirkimo samprata neatskiriama nuo kūno atpirkimo. Nėra išganymo be kūno. Priešiškumo kūnui niekuomet nevalia grįsti Evangelija. Krikščionys tiki ne tik sielos nemirtingumu, bet, kaip skelbia Tikėjimo išpažinimas, kūno iš numirusių prisikėlimu. Todėl privalome visomis jėgomis kovoti su mūsų laikais pasireiškiančiu priešiškumu kūnui. Su daugeliu kūnui pragaištingų tendencijų esame tiesiog apsipratę. Pavyzdžiui, pornografija yra tapusi paprasčiausiai ekonomikos dalimi, ir dėl to žmonės labai retai protestuoja. Jei krikščionys prabyla, kad su savo ar kito žmogaus kūnu privalu elgtis nepaprastai pagarbiai, pasipila priekaištai, esą krikščionybė visada būdavo ir tebėra priešiška kūnui. Šiuos priekaištus paneigia mūsų popiežiaus Benedikto XVI enciklika&nbsp;Deus caritas est. Gera, kad [&hellip;]
- [Mūsų tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-tikejimas/): Kas pasakytų, kiek kartų girdime žodį „tikėjimas”. Šiandien Evangelijoje girdėjome Kristaus žodžius: „&lt;…&gt; kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą”. Tai mums primena Morkaus evangelijos pabaigą: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16, 16). Norėdami suprasti šį dažnai girdimą žodį, pirmiausiai klausiame, ką jis reiškia kasdieniame gyvenime. Visi gerai žinome, ką reiškia tikėjimas kasdienėje kalboje. Pažiūrėkime į vaiko tikėjimą. Labiausiai jis tiki savo motina, vėliau – mokytojais, profesoriais, mokslo tiesomis. Veikiant Dievo malonei, atsiranda tikėjimas nematomu Dievu. Tikėjimas, kurio laukia iš mūsų Kristus, yra ne tik Dievo pripažinimas, bet taip pat žmogaus asmeninis ryšys su juo. [&hellip;]
- [Žmogaus Sūnus](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogaus-sunus/): Šiandien Bažnyčia mini itin reikšmingą žemiškojo Jėzaus gyvenimo įvykį, kurį aprašo ne tiktai evangelistai, bet ir apaštalas Petras. Ką tik antrajame Petro laiške skaitėme: „Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno” (2 Pt 1, 16–17). Į Petro atmintį giliai įsismelkė šis antgamtinis išgyvenimas, kurį Bažnyčia šiandien mini. Atsimainymo [&hellip;]
- [Malonės gausa](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-gausa/): Šv. Jonas duonos padauginimą sieja su Jėzaus pažadu duoti žmonėms kitokios duonos, apie kurią iki šiol dar nebuvo kalbėjęs. Bet jau netrukus duona taps Kristaus kūnu, ir jo sekėjai valgydami šią duoną jungsis su Kristumi. Evangelijoje užrašytas duonos padauginimo stebuklas – tai ne vien Jėzaus dieviškos galios ženklas, bet ir proga prabilti apie kitokią duoną. Duonos padauginimas sukėlė žydų tautos vaikų širdyse įvairių išgyvenimų. Vieni gal prisiminė maną, kurią protėviai valgė dykumoje, kiti džiaugdamiesi tokiu nuostabiu karaliumi ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos” (Jn 6, 34). Tuo tarpu Jėzus šiuo stebuklu rengė tautą valgyti kitokią duoną, kuri tapo visos [&hellip;]
- [Gaivinantis poilsis](https://homilijos.kristoteka.lt/gaivinantis-poilsis/): Praeito sekmadienio Evangelija pasakojo apie apaštalų išsiuntimą į misijinę kelionę. Šiandien matome juos sugrįžusius ir besidžiaugiančius savo laimėjimais. Tačiau apaštalai nepajėgė paslėpti nuo Jėzaus akių savo nuovargio. Jėzus tai matė ir jiems patarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”. Poilsis – gerai suprantamas žmogaus poreikis. Net žemė, atidavusi savo derlių, turi pailsėti, medžiai žiemos poilsiui nusimeta lapus. Tačiau žmonių poilsio samprata labai skirtinga, ir dera pagalvoti apie tinkamiausią jo formą. Daugelis žmonių poilsio neįsivaizduoja be gausių vaišių, kurioms pasibaigus reikia iš naujo ilsėtis. Kiti poilsiauti vyksta į sodą ir ten praleidžia savaitgalį. Dar kiti stengiasi pabūti prie vandens [&hellip;]
- [Šviesos žibintai](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesos-zibintai/): Šio sekmadienio Evangelijos ištrauką galime pavadinti apaštalų pastoracijos instrukcija. Jėzus išsiunčia apaštalus po du, duodamas jiems reikšmingų pamokymų; reikalauja, kad apaštalai nesirūpintų buitiniais dalykais, eitų kaip vargšai, kurie gyvena iš to, ką žmonės duoda. Jėzus įsako „be lazdos nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių”. Po Kristaus įžengimo į dangų apaštalai laikėsi jo nurodymų. Jie nieko su savimi nesinešė ir prilygo vargšams. Nors buvo neturtingi, juos lydėjo Dievo Apvaizda. Netrukus apaštalai galėjo ne tiktai dalyti dvasines dovanas, bet ir pamaitinti vargšus. Pasak Apaštalų darbų knygos, „visi tikintieji laikėsi [&hellip;]
- [Savieji jo nepriėmė](https://homilijos.kristoteka.lt/savieji-jo-neprieme/): Pradėjęs savo viešąją veiklą, Jėzus bent kelis kartus lankėsi Nazarete, miestelyje, kur pats buvo užaugęs. Suprantama, kad jo apsilankymai tėviškėje kėlė didžiulį susidomėjimą. Evangelistai Morkus ir Matas Jėzaus pasirodymą Nazarete aprašo labai trumpai. Jie atpasakoja Jėzaus apsilankymą sinagogoje ir pažymi, kad Nazareto gyventojai, pradžioje labai palankiai klausę Jėzaus žodžių, greitai juo nusivylė, nes čia jis nepadarė jokio stebuklo. Jie neteikė Jėzaus žodžiams didelės reikšmės, nes per daug gerai jį pažino: jis čia augo, čia gyveno jo motina bei giminaičiai, ko galima iš jo tikėtis? Evangelistas Lukas Jėzaus pasirodymą sinagogoje aprašė plačiau. Jėzui buvo paduota pranašo Izaijo knyga. „Atvyniojęs knygą, jis rado [&hellip;]
- [Dievas prikelia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-prikelia/): 1941 m. evangelikų teologas R. Bultmanas vienoje savo paskaitoje pasakė: „Negalima naudotis elektros šviesa ir radijo aparatu, pasikliauti naujausiomis medicinos bei ligoninių priemonėmis ir sykiu tikėti Naujojo Testamento dvasių ir stebuklų pasauliu”. Šie žodžiai padarė įspūdį liberaliai nusiteikusiems krikščionims. Tai nuskambėjo kaip iššūkis antgamtinei realybei ir kvietimas atsipalaiduoti nuo atsakomybės. Atrodė, kad po tokių pareiškimų Šventojo Rašto knygų autoritetas bus pakirstas. Įvyko priešingai: jie paskatino naujai pažvelgti į Kristaus gyvenimą, jo stebuklus ir žodžius. Naujausi tyrimai atskleidė, jog tai, ką savo knygose užrašė evangelistai, yra pirmosios bažnytinės bendruomenės tikėjimas, paremtas apaštalų autoritetu. Evangelistai nesukūrė nei Kristaus gyvenimo, nei jo prisikėlimo, o [&hellip;]
- [Dievo rankose](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-rankose/): Šiandien iš Viešpaties lūpų girdime ir padrąsinimą, ir priekaištą. Po dienos darbų Jėzus su mokiniais sėdo į valtį, kad kitame ežero krante bent šiek tiek pailsėtų. Sėdėdamas valties gale Jėzus užmigo. Tuo tarpu pakilo didžiulė vėtra. Genezareto ežeras, dėl savo didumo kartais vadinamas jūra, susidrumstė. Kilo didžiulės bangos, ir vanduo jau pradėjo semti valtį. Mokiniai ėmė žadinti Jėzų. Atsibudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!”. Tuoj pat vėjas nutilo ir pasidarė visiškai ramu”. Tačiau šiame pasakojime girdime Jėzaus priekaištą apaštalams: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” Laivelis, apie kurį mums pasakoja evangelistas Morkus, primena Bažnyčią, kurią dažnai [&hellip;]
- [Jėzaus palikimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-palikimas/): Praėjo Viešpaties Prisikėlimo, Žengimo į dangų šventės. Šiandien Bažnyčia prisimena Viešpaties palikimą. Šiandien girdime jo testamentinius žodžius: „Imkite, tai mano kūnas!”, „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį”. Tai Jėzaus palikimas: jis save paliko kaip maistą. Nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų krikščionys brangino šį Jėzaus palikimą. Pasak Apaštalų darbų knygos, „jie &lt;…&gt; savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi” (Apd 2, 46–47). Pirmą kartą Jėzus prabilo apie savo kūno valgymą tuojau po duonos padauginimo. Kai minia, sužavėta stebuklingos Jėzaus galios, jo ieškojo trokšdama [&hellip;]
- [Didysis slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-slepinys/): Garsusis mąstytojas B. Paskalis, jaudamas artėjančią mirtį, atsikėlė iš lovos, atsisėdo prie stalo ir drebančia ranka užrašė savo tikėjimo išpažinimą, kuris po jo mirties buvo rastas liemenės kišenėje. Štai jo užrašyti žodžiai: „Pusė dvyliktos. Esu Dievo akivaizdoje. Tikiu. Tikiu į Dievą. Mano Dievas nėra teologų nei žemės mokytojų Dievas. Mano Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas: yra Apreiškimo Dievas. Mano Kristus yra Evangelijos Kristus. Tikiu jį, kaip jis save apreiškė” (Plg. L. Tulaba. Pamokslai A. P. 247). Šiame tikėjimo išpažinime kalbama ne tik apie Dievą, bet ir apie Dievo Sūnų. Šiandien, Švč. Trejybės sekmadienį, prisiminkime kertinę mūsų tikėjimo į Triasmenį [&hellip;]
- [Kalbų dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/kalbu-dovana/): Sekminės, Sekminės!… Miela, žalumynuose skęstanti, šventė. Kitados net gyvulėliai grįždavo iš ganyklų apkaišyti žaliomis beržų šakelėmis. Bažnyčiai – tai ypatingos prasmės šventė. Dažnai ši šventė vadinama Bažnyčios gimimo diena. Pirmųjų Sekminių dieną Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama, išėjo į viešumą. Evangelisto Luko pirmųjų Sekminių aprašyme pasakojama apie kalbų dovaną, kurios dėka visų tautų žmonės išgirdo Bažnyčios balsą. Sekminių šventė mus kviečia pažvelgti į didžiąją žmonijos dramą, kylančią iš Dievo ir žmonių santykių. Iš vienos pusės – maištaujantis prieš Dievą žmogus, iš kitos – Dievas, trokštantis žmogų matyti laimingą. Kiekvienas privalome padaryti lemiamą apsisprendimą: su Dievu ar be Dievo. Pirmieji tėvai pakluso gundytojui, [&hellip;]
- [Apsireiškimas Kanoje](https://homilijos.kristoteka.lt/apsireiskimas-kanoje/): Vyno padauginimo stebuklas Galilėjos Kanoje yra taip pat „epifanija“, kuria Jėzus apreiškia savo šlovę pirmiesiems mokiniams. Jėzus dalyvauja vestuvių puotoje drauge su mokiniais. Iš Kanos buvo kilęs vienas iš mokinių – Natanaelis. Galima įsivaizduoti, kaip iš lūpų į lūpas sklido kalbos apie garsėjantį Mokytoją. Puota ir linksmybės truko visą savaitę. Šeimininkams vestuvių džiaugsmą aptemdė vyno stygius. Tai grėsė užtraukti šeimai gėdingas apkalbas. Šventajame Rašte vyno stoka pranašauja nelaimę: „vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta, kam džiūgavo širdis, dabar dūsauja“ (Iz&nbsp;24, 7). Marija, dėl šios situacijos pajutusi atsakomybę, tarė Jėzui: „Jie nebeturi vyno“. Tai buvo tiesiog subtili pastaba, o ne prašymas. Lozoriui sergant [&hellip;]
- [„Mylimasis Sūnus“](https://homilijos.kristoteka.lt/mylimasis-sunus/): Antrasis Izaijas, didis Babilono tremties laikotarpio pranašas, paliko mums keturias poemas apie Dievo išrinktąjį, vadinamą „Viešpaties tarnu”. Šiai šventei parinktas skaitinys iš pirmosios poemos. Šventajame Rašte tarno titulu ne kartą vadinami Dievo tautos vadovai: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas. Ši sąvoka taikoma taip pat visai išrinktajai Dievo tautai. Šio sekmadienio skaitiniui parinkta beveik visa poema. Pirmoje jos dalyje Viešpats pristato savo išrinktąjį, o antroje tiesiogiai kreipiasi į jį. Iki tol išrinktosios tautos pranašai dažniausiai skelbdavo teisybės atkūrimą bei teisės grąžinimą jėgos ir net prievartos keliu. Dabar skelbiamas Dievo išrinktasis, kuris atkurs teisingumą švelnumu, nepakeldamas balso, jautriai elgdamasis su vargšais ir silpnaisiais. [&hellip;]
- [Dangiškoji Jeruzalė](https://homilijos.kristoteka.lt/dangiskoji-jeruzale/): Senosiose Aleksandrijos, Sirijos, Palestinos Bažnyčiose Viešpaties Epifanija buvo švenčiama kaip trejopas paminėjimas, apimantis išminčių pagarbinimą, Kristaus krikštą ir Kanos vestuves. Vakarų Bažnyčioje šventės turinys sutelktas į išminčių pagarbinimą, o Kristaus krikštas ir vestuvės Kanoje minimos kitų sekmadienių liturgijoje. Tertulijonas (apie 160–230 m.) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Evangelijoje minimus išminčius, arba magus, karaliais. Galbūt jis turėjo omenyje 72 psalmę, kuri taip pat skaitoma šiandienos skaitiniuose: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą. Jam tarnaus visos tautos” (Ps&nbsp;72, 10–11). Krikščioniškojoje ikonografijoje iki 10-ojo amžiaus išminčiai niekuomet nevaizduoti karališkais apdarais. Katakombų freskose [&hellip;]
- [Žmonijos išaukštinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/zmonijos-isaukstinimo-svente/): 431 m. Efezo bažnytiniame Susirinkime Marijai buvo pripažintas Dievo Gimdytojos titulas. Tai nėra vien garbės vardas ar simbolinis titulas. Dievo Gimdytojos titulu iškeliamas Marijos vaidmuo išganymo istorijoje. Šis vardas aiškiai nusako, kas yra Marija. Apmąstydami šį slėpinį gėrimės nuostabiu Marijos išrinkimu bei išaukštinimu. Taip pat suvokiame, kad Viešpats, pasirinkdamas Mariją, išaukštino ir pagerbė visą žmoniją, ypač moteris. Viešpaties angelo maldoje, tardami žodžius apie Įsikūnijimo slėpinį: „Ir Žodis tapo kūnu” (Jn&nbsp;1, 14), iš pagarbos palenkiame galvą ar priklaupiame. Mąstome apie Viešpaties, atėjusio į pasaulį iš moters įsčių mažu bejėgiu kūdikiu, nuolankumą. Žydai kitaip įsivaizdavo būsimąjį Mesijo atėjimą. Jie turėjo prieš akis pranašo [&hellip;]
- [Kūdikio pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/kudikio-pamoka/): Per gyvenimą esame girdėję daugybę Kalėdų pamokslų. Visuomet atrodo, kad iš anksto žinome tai, kas gali būti pasakyta apie tą šventę, kurią širdimi suvokiame anksčiau, negu kas nors žodžiais paaiškina jos prasmę. Atrodo, kad šiandien reikia mokytis drauge nutilti, žvelgti į prakartėlę ir leisti prabilti tam šventam reginiui. Mums prieš akis iškylanti Išganytojo gimimo scena yra pernelyg svarbi ir drauge labai intymi, neleidžianti pompastiškai gražbyliauti. Ne kartą girdėti teiginiai apie tai, kad Kristaus gimimas atveria pasauliui naują erą. Tai tiesa, tačiau čia reikia sustoti. Būtų neteisinga tapatinti Kristaus įsikūnijimu pradėtą erą su visuotine taika, susitaikymu, vieningu visų žmonių džiaugsmu. Šie dalykai [&hellip;]
- [Aušros Žvaigždė](https://homilijos.kristoteka.lt/ausros-zvaigzde/): Visas advento laikotarpis mums gyvai priminė Senąjį Testamentą. Buvo skaitomos ilgesingos pranašystės apie laukiamą Taikos ir Tiesos kunigaikštį, Ramybės karalių. Pranašai vienas po kito kalbėjo apie garbingą ir laimingą išrinktosios tautos ateitį. Išrinktosios tautos vaikai ilgesingai giedojo: „Rasokit dangūs iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina”. Šios dienos liturgija mums byloja apie kylančią Aušrinę, skelbiančią, kad netrukus pasirodys tikroji Šviesa, apšviesianti kiekvieną žmogų. Mes jau esame dviejų Įstatymų sandūroje. Kas gi toji Aušrinė žvaigždė, skelbianti artėjančią dieną. Į šį klausimą mums atsako Jono Krikštytojo motina, kuri savo brangią viešnią pasveikina daug sakančiais žodžiais: „Tu [&hellip;]
- [Visuomet džiaukitės Viešpatyje](https://homilijos.kristoteka.lt/visuomet-dziaukites-viespatyje/): Nuo seno trečiasis advento sekmadienis vadinamas lotynišku žodžiu Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Mat šio sekmadienio Mišios pradedamos šv. Pauliaus paraginimu džiaugtis. Apie džiaugsmą kalba ir abu pirmieji skaitiniai bei atliepiamoji psalmė. Nuostabu yra tai, kad šv. Paulius kviečia džiaugtis būdamas kalėjime. Laiške filipiečiams jis rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės &lt;…&gt; Viešpats yra arti!” Štai čia susiduriame su didžiuoju krikščionybės paradoksu, kurį G. Čestertonas išreiškė sakydamas: „Džiaugsmas yra didžiulė paslaptis”. Argi nenuostabu: Paulius, būdamas kalėjime, rašo apie džiaugsmą ir yra pakilios nuotaikos. Kita vertus, daugybė žmonių, būdami laisvėje, gyvena tarsi kalėjime. Skaitykime gyvenimo knygą – kiek žmonių yra patekusių [&hellip;]
- [Taisykite Viešpačiui kelią](https://homilijos.kristoteka.lt/taisykite-viespaciui-kelia-2/): Evangelistas Lukas Išganymo vyksmą sieja su pasaulinės istorijos įvykiais. Nurodo daugybę ano meto asmenų: ciesorių Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, jo brolį Pilypą. Kam evangelistui prireikė minėti žmones, kurie, rodos, neturi jokio ryšio su Išganymu. Atsaką nesunku surasti: Lukas nori pabrėžti, kad Išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje. Evangelistas Lukas savo Evangeliją rašė tada, kai nuo Kristaus prisikėlimo jau buvo praėję apie 30 metų. Pirmieji Evangelijos skelbėjai pagoniškame pasaulyje susidurdavo su įvairiais mitais. Grėsė nuolatinis pavojus, kad ir Kristaus asmuo bus tapatinamas su pagoniškais dievais. Lukas, nurodydamas konkrečias aplinkybes, stengiasi Jėzaus asmenį priartinti prie tuometinio pasaulio. Jėzaus realumo problema gyva ir šiandien. Tiesa, [&hellip;]
- [Dvejopas atėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvejopas-atejimas/): Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Tačiau dienos skaitiniuose kalbama apie dvejopą atėjimą. Pirmajame skaitinyje iš pranašo Jeremijo knygos sakoma, kad Dovydo atžala „vykdys šalyje teisybę ir teisę”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, jog Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą. Žydų tauta, laukdama savo Gelbėtojo, ilgesingai giedojo: „Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina”. Visas Senasis Testamentas yra persunktas Gelbėtojo lūkesčiu. Kaip liudija istorija, net kaimyninės pagoniškos tautos buvo perimtos to laukimo – tikėjo, kad į pasaulį turįs ateiti kažkoks nepaprastas žmogus. Su Jėzaus atėjimu Viešpaties [&hellip;]
- [Karalius, Mesijas ir Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-mesijas-ir-viespats/): „Malonė ir ramybė jums &lt;…&gt; nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo”. Jonas, Apreiškimo knygos pradžioje sveikindamas Bažnyčias, įveda mus į Kristaus karalystės slėpinį. Ši karalystė yra slėpinys, nes ji ne tokia kaip kitos; juk ir Kristus nėra toks karalius kaip kiti. Mokydamas savo viešojo gyvenimo metais Jėzus nuolat atsižvelgė į pavojų, kad žmonės gali palaikyti jį įsivaizduotuoju Mesiju, turėjusiu išlaisvinti pavergtąją tautą. Jėzus iš tikrųjų yra Dovydo sūnus. Dievas atidavė jam jo tėvo sostą. Dovydui Dievo duotų pažadų įgyvendinimas smarkiai pranoko tai, ką galima įsivaizduoti žmogišku protu. Dievo tauta negalėjo turėti kito karaliaus, išskyrus patį Dievą. Dovydas [&hellip;]
- [Gailestingumo Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumo-motina/): Per Gailestingumo Motinos šventę prieš akis iškyla maloningasis Aušros vartų Marijos atvaizdas, apimantis Marijos dvasinio kelio santrauką nuo Apreiškimo metu ištarto „Tebūnie” iki paskutinių nuo kryžiaus ištartų Jėzaus žodžių įsidėjimo į širdį. Elzbietos palaiminimas, ištartas Marijai aplankymo metu, diena iš dienos tikrai pildėsi jos žemiškojo gyvenimo kelyje. Golgotoje Jėzaus ištartas „Atlikta” reiškė abiejų – Sūnaus ir Motinos – žodį. Marijos, žvelgiančios į nukryžiuotą Sūnų, veide spindi nebe skausmas, bet jau pašlovinto Jėzaus dovanota motinystė. Simboliška, kad Gailestingoji Motina ypač gerbiama Vilniuje, kur šventajai seselei Faustinai buvo apreikšti Dievo Gailestingumo slėpiniai. Marijos Gailestingumo Motinos šventei parinkti skaitiniai apmąstomi ir kitų Švč. Mergelės [&hellip;]
- [Bažnyčių motina](https://homilijos.kristoteka.lt/baznyciu-motina/): Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga atnaujintame Laterano bazilikos fasade matyti ryškus užrašas Omnium Ecclesiarum urbis et orbis Mater et Caput&nbsp; (visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva). Ne Šv. Petro bazilika yra paties aukščiausio rango katalikų bažnyčia pasaulyje, bet Šv. Jono bazilika Laterane. Čia daugiau kaip tūkstantmetį buvo Romos popiežių sostas. Dar ir šiandien Laterano bazilika yra tikroji popiežiaus bažnyčia. Imperatorius Konstantinas po Milano tolerancijos edikto padovanojo Romos krikščionių bendruomenei Laterano sritį. Gaisrai daug kartų niokojo ten pastatytą baziliką. Popiežiaus Siksto V pontifikato metais pagal architekto Borrominio projektą pastatyta bazilika išliko iki šių dienų. Greta bazilikos yra aštuoniakampė krikštykla – [&hellip;]
- [Rimties ir paguodos diena](https://homilijos.kristoteka.lt/rimties-ir-paguodos-diena/): Šiandien pavartę gedulinių skaitinių knygą randame daug mielų mūsų širdžiai žodžių. Štai kupini vilties Pauliaus žodžiai: „Broliai! Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas bekaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?” Prie šio skaitinio randame ne mažiau viltingus psalmės žodžius: Viešpats – švelnus maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo. Ne pagal mūsų kaltybes mums moka, nebaudžia mūsų, kiek verti esam. Kaip [&hellip;]
- [Visi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji-2/): Kaip gera, kad Bažnyčia kartą per metus primena visus šventuosius. Tą dieną sužinome, kad be kanonizuotų šventųjų, įrašytų Bažnyčios kalendoriuose ir kitose knygose, yra daugybė dangaus gyventojų, kurių vardų niekas nežino. Šv. Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Tuomet aš regėjau: ‘štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų’”. Kodėl Jonas kalba apie minią, bet nenurodo skaičiaus? Tuo jis nori pasakyti, kad tai labai didelė, nesuskaičiuojama minia. Kokia šios dienos šventės kilmė ir istorija?&nbsp; Septintojo amžiaus pradžioje krikščionybė jau buvo įsigalėjusi visoje buvusioje Romos imperijoje. Visos pagonių šventyklos buvo paverstos bažnyčiomis arba savaime sunyko, ir niekas jų [&hellip;]
- [Praregėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/praregejimas/): Šiandien neregio išgydymo stebuklui suteikime kitą – dvasinę prasmę. Išgydęs akląjį Bartimiejų Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Tai rodo, kad stebuklas pirmiausia įvyko neregio sieloje. Tai tikėjimo malonės stebuklas. Juk pats Jėzus šį išgydimą priskiria tikėjimui. Jeigu Bartimiejus nebūtų įtikėjęs, jis ir būtų likęs aklas. Tikėjimas jam sugrąžino šviesą. Kas suskaičiuos, kiek kartų tikėjimo stebuklas vyksta žmonių širdyse? Jis nuolat kartojasi gaivindamas Bažnyčią ir visą žmoniją. Tiesa, ne visuomet šis stebuklas matomas, ne visuomet jis vyksta tokiu pat būdu. Dievas turi daugybę kelių pasiekti žmogaus širdį. Vieno sieloje tikėjimo žiburėlis nuo pat krikšto valandos, tėvams prižiūrint, išauga į [&hellip;]
- [Tikroji meilė – tarnavimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-meile-tarnavimas/): Šios dienos Evangelija glaudžiai susijusi su Kristaus žodžiais apie kančią ir prisikėlimą. Šiandien vėl girdime žodžius apie kančių taurę. Kaip iš Evangelijos matome, apaštalai kol kas dar svajoja apie pasaulinę galybę. Jokūbas ir Jonas savo vaizduotėje jau mato galingą Kristaus karalystę su daugybe pavaldinių ir tarnų. O kad jie šioje karalystėje gautų garbingas tarnystes! Neslėpdami savo troškimo, apaštalai kreipiasi į Viešpatį: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam kairėje”. Deja, apaštalai dar nedaug pažengę Jėzaus mokykloje. Jiems reikės daug ką sužinoti ir suprasti. Jie dar nežino, kad ir jiems savo kraują teks pralieti. Kol kas jų galvoje tuščios mintys. Jėzus [&hellip;]
- [Tikrasis turtas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-turtas/): Šio sekmadienio skaitiniai kviečia išsivaduoti iš turto hegemonijos ir atsigręžti į neprilygstamą vertybę – Dievą. Evangelija pasakoja apie jaunuolį, kuris ieško aiškaus kelio į amžinąjį gyvenimą. Rodos, jam nieko netrūksta: sveikas, turtingas, nuo pat jaunystės laikosi Dievo įsakymų. Vis dėlto jo sieloje kažkas nematomas trukdo išgyventi pilnutinę ramybę. Ko gi trūksta šiam jaunuoliui? Kas atvedė jį pas Jėzų? Po trumpo pokalbio apie įsakymus, Jėzus jam sako: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams &lt;…&gt;. Tada ateik ir sek paskui mane”. Neturto tema Jėzaus lūpose nėra atsitiktinė. Savo programinį Kalno pamokslą Jėzus pradeda palaiminimu turintiems vargdienio dvasią. [&hellip;]
- [Santuoka](https://homilijos.kristoteka.lt/santuoka/): „Dievas sutvėrė žmogų, panašų į savo paveikslą, sutvėrė juos kaip vyrą ir moterį ir palaimino sakydamas: ‘būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite žemę’“ (Pr&nbsp;1, 17). Šiais paprastais žodžiais pirmoji Šventojo Rašto knyga grindžia pirminę žmonių bendruomenę – šeimą. Tai paprasti Šventojo Rašto žodžiai, tačiau jie byloja apie nepaprastai reikšmingą dalyką – apie svarbiausią žmonijos ląstelę – šeimą. Juk šeimoje pratęsiama žmonių giminė. Net neturėdami Šventojo Rašto, nežinodami Bažnyčios mokymo, vien atsižvelgdami į žmogaus prigimtį, suvokiame Kūrėjo norą, kad žmonija pasklistų visoje žemėje. Be to, Kūrėjas norėjo, kad ne tik prigimtis nurodytų šeimos tikslus ir uždavinius, bet kad tai būtų užrašyta šventose [&hellip;]
- [Kiek bus išgelbėtų](https://homilijos.kristoteka.lt/kiek-bus-isgelbetu/): Senajame Mozės įstatyme randame nemažai įvaizdžių, kurie tarsi atsikartoja Naujajame. Antai pirmajame skaitinyje girdėjome apie Mozės suteiktą pranašystės dvasią 70 vyrų. Tačiau pasirodo, kad tos dvasios gavo ir du vyrai, nebuvę prie Mozės. Ir jie ėmė pranašauti. Kai apie tai buvo pranešta Mozei, jis neišreiškė nepasitenkinimo, bet palinkėjo visai tautai gauti tos dvasios. Panašų įvykį pasakoja ir šio sekmadienio Evangelija. Kristui mokiniai praneša, kad jie matę vieną, kuris nepriklausė apaštalų būriui, bet Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Apaštalai tikėjosi, kad Kristus lieps tokį vienišą, nepriklausantį apaštalų būriui, veikėją sudrausti. Bet Kristus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir [&hellip;]
- [Pamoka apie didybę](https://homilijos.kristoteka.lt/pamoka-apie-didybe/): „Kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas”. Šis paradoksaliai skambantis pamokymas mums atskleidžia Jėzaus slėpinį. Jis yra Dievo Išmintis, nužengusi pas žmones pamokyti juos tikrojo gyvenimo kelio. Būti išmintingam reiškia suprasti gyvenimą įprasminantį tikslą ir žinoti kelią į šį tikslą. Jėzus savo aiškiu ir praktišku pamokymu rodo mums išminties siekimo kelią ir sykiu nukreipia mus nuo netikros iš pasaulio kylančios išminties sampratos. Siekiant laikytis tikrosios išminties naudinga žinoti, kad egzistuoja ir netikra išmintis. Įspėti netikrų gudrybių keliamo pavojaus, galime laiku nusisukti nuo jų peršamų klaidingų tikslų. Jėzus pradeda savo pamokymą nuo tų klaidingų siekių: „Kas trokšta būti pirmas…”. Šis [&hellip;]
- [Meilės ir išpažinimo ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ir-ispazinimo-zenklas/): Iki Kristaus laikų kryžius buvo bausmės ir paniekinimo priemonė – nusikaltėliai būdavo nukryžiuojami. Krikščionims kryžius yra Dievo meilės ir išpažinimo ženklas, išganymo priemonė. Kryžius aukštinamas ir garbinamas vien todėl, kad ant jo buvo išaukštintas Jėzus. Meilė nebūtinai privalo būti sunki, nebūtinai kiekviena jos apraiška tiesiogiai susijusi su auka. Vis dėlto auka labiausiai atskleidžia meilės mastą. Jei Dievas už mus atidavė savo mylimiausią Sūnų, galime būti tikri, kad jis mūsų neapleis ir mirties valandą, dovanodamas amžinąjį gyvenimą. Kryžius išaukštinamas tam, kad žvelgdami į jį mąstytume apie Dievo meilę ir jo dovanojamą gyvenimą. Kryžius yra išpažinimo ženklas. Jau daugiau kaip dešimtmetis, Lietuvoje nebedraudžiama [&hellip;]
- [Kurčnebylio išgydymas](https://homilijos.kristoteka.lt/kurcnebylio-isgydymas/): Keturiose evangelijose pateikta 35 stebuklų aprašymai, iš jų penki demonų išvarymai, 18 ligonių išgydymų, trys prikėlimai iš numirusiųjų ir 9 gamtos stebuklai. Iš sudėtingų egzegetinių svarstymų verta išskirti keturias pagrindines sritis. Pirmoji: ar Jėzus iš tikrųjų darė stebuklus? Teigiamai į šį klausimą atsakyti ragina ne tik daugybė Biblijoje aprašytų stebuklų, bet taip pat I amžiaus judėjų liudijimai, kuriuose Jėzus vaizduojamas kaip suvedžiotojas ir magas. Mums šiuo atveju svarbi ne Jėzaus veiklos interpretacija, o pripažinimas, jog Jėzus iš tikrųjų darė stebuklus. Kitas klausimas yra apie stebuklų aprašymų nuodugnumą. Palyginę skirtingose evangelijose pateiktus aprašymus, pastebime skirtingas perspektyvas ir akcentus. Morkus ir Lukas adresavo [&hellip;]
- [„Klausykitės“](https://homilijos.kristoteka.lt/klausykites/): Šį sekmadienį vėl susirinkome pasisemti stiprybės prie Viešpaties stalo. Privalome sąžiningai pripažinti sau, kad net nuolatinis dalyvavimas Eucharistijoje nepatobulina mūsų taip greitai, kaip pageidautume. Kokia tos žmogiškos silpnybės priežastis? Čia kaltas ne mūsų dvasinis maistas: tiek Dievo žodis, tiek eucharistinė Duona mus tikrai veiksmingai maitina. Kas kita yra šį maistą įsisavinti. Klausimą kelti reikėtų taip: kodėl mes blogai įsisaviname Dievo malonės dovanas? Šio sekmadienio skaitiniai pateikia atsakymo raktą. Jį galima apibendrinti trumpu žodžiu, randamu visuose trijuose skaitiniuose: „klausykite”. Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas taip kalba savo tautai: „Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis &lt;&#8230;&gt;. Laikykitės jų [&hellip;]
- [Pasirinkimo laisvė](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirinkimo-laisve/): Šį sekmadienį Senojo Testamento ir Evangelijos skaitiniai ypač papildo vienas kitą. Abiejuose skaitiniuose svarstoma dramatiška pasirinkimo galimybė: laisvė priimti arba atmesti Dievą. Jozuės knygos pabaigoje vaizduojamos Izraelio gentys, galiausiai įveikusios savo priešus ir pasiekusios Pažado žemę. Tauta, susibūrusi savo vadovo Jozuės akivaizdoje, klauso pasakojimo apie išganymo įvykius nuo Abraomo laikų. Išrinktosios tautos istoriją siejanti gija yra globojanti Jahvės ranka. Viešpats nuvedė protėvius į Kanaaną, po to į Egiptą, išlaisvino iš tenykštės vergovės ir po dykumos klajonių vėl atvedė į pažadėtąją žemę. Papasakojęs šią istoriją Jozuė klausia: „Kam tarnausite?” Suprantama, po tokios įžangos jis tikisi, kad tauta vienareikšmiškai pasirinks tarnauti Jahvei. Jo [&hellip;]
- [Išminties puota](https://homilijos.kristoteka.lt/isminties-puota/): Dievo troškimas būti su savo tauta nereiškia jo silpnumo ar priklausomybės. Viešpats yra visų dalykų Kūrėjas ir visiškai nieko nestokoja. Absoliučią Dievo didybę ir šlovę išreiškia Biblijoje aprašytos teofanijos, arba Dievo apsireiškimai. Pavyzdžiui, Išėjimo knygos 19 skyriuje aprašytas Dievo pasirodymas ant Sinajaus byloja apie dieviškąjį slėpinį ir kelia pagarbią Viešpaties baimę. Taip pat galime prisiminti, kaip jaunas Izaijas išgyveno švento Galybių Viešpaties pašaukimą (Iz&nbsp;6, 1–5). Mums labai svarbu suvokti, jog Dievas yra transcendentiškas, visagalis, vertas pagarbios baimės. Tai ne koks nors pagonių Baalas ar įdomų bendravimą siūlanti „dangiškoji būtybė”. Dievo troškimas būti su savo tauta atsispindi nuo pat Šventojo Rašto pradžios. [&hellip;]
- [Šlovingasis „tebūnie”](https://homilijos.kristoteka.lt/slovingasis-tebunie/): Šiandien švančiame pergalės prieš mirtį dieną. Šią pergalę Jėzus laimėjo Velykų dieną, o šiandien į ją įsilieja jo Motina. Kaip ir per visas kitas Marijos šventes ji pasirodo visiškoje vienybėje su savo Sūnumi, trokštanti ištikimai vykdyti Jėzaus Motinos vaidmenį. Kadaise ši šventė vadinta Marijos Užmigimu. Užmigimo sąvoka nurodo Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį mirties slenksčio peržengimą. Šiuolaikinis Ėmimo į dangų pavadinimas primena Viešpaties Jėzaus Dangun žengimą. Marijos ėmimas į dangų reiškia Viešpaties veiksmą, kuriuo jis priima savo Motiną ir dovanoja jai savo paties pelnytą pergalę prieš mirtį. Ėmimas į dangų yra susitikimas, kurio metu Motina atsiduoda į Sūnaus rankas, o jis [&hellip;]
- [Dievas gelbėtojas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-gelbetojas/): Naujajame Testamente titulas „Gelbėtojas” taikomas tiek Tėvui, tiek Jėzui Kristui. Visame Šventajame Rašte Dievas Tėvas vaizduojamas ne tik kaip Kūrėjas, bet taip pat kaip Gelbėtojas. Net pati Dievo kūryba įgyja naują prasmę jo gelbstinčios veiklos šviesoje: „Aš esu Viešpats, be manęs kito gelbėtojo nėra” (Iz&nbsp;43, 11). Mums labiau įprasta Gelbėtoju vadinti Jėzų. Drauge su Samarijos gyventojais išpažįstame: „Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (Jn&nbsp;4, 42). Gelbėtojo titulas Tėvui ir Sūnui taikomas skirtinga prasme. Tėvas yra išganomosios veiklos iniciatorius ir tikslas. Sūnus kaip Gelbėtojas yra Tėvo „atsiųstas” (1 Jn&nbsp;4, 14), jis yra išganymo „tarpininkas” (1 Tim&nbsp;2, 5), per jį Dievas duoda mums [&hellip;]
- [Duona – Dievo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/duona-dievo-zodis/): Tik atvira tikėjimui širdis gali priimti tikėjimo teiginį apie gyvybės duoną, kuri yra maistas ne tik kūnui, bet taip pat Dvasiai. Menko tikėjimo žmonės, „mažatikiai” (Mt 16, 8), nepajėgia peržengti šio tikėjimo slenksčio. Jėzui jau ne kartą teko pabarti savo mokinius, kad jie mokyme apie gyvenimo duoną nesugeba įžvelgti gilesnės dvasinės tikrovės. Jis kalbėjo apie „fariziejų raugą ir Erodo raugą” (Mk 8, 14–21), o mokiniai galvojo, kad Jėzus turi omenyje duonos trūkumą – mat jie turėjo valtyje tik vieną kepalėlį. Siauras mąstymas nepriima plačių idėjų. Evangelijos skaitinyje Jėzus sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui”. Apmąstydami šią frazę turime [&hellip;]
- [Eucharistija pasotina](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistija-pasotina/): Apaštalas Paulius primygtinai ragina mus „sergėti dvasios vienybę“. Viena vertus, toks raginimas reiškia, kad vienybė yra dovanota; kita vertus, šią dovaną reikia branginti, nes ją galima prarasti. Esame pašaukti į „vieną savo pašaukimo viltį“– Paulius septynis kartus pakartoja žodį „vienas“. Apaštalas Paulius vardija sąlygas Jėzaus dovanotai vienybei pasiekti: „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“. Jėzus, pakvietęs mus savo Tėvo vardu, laukia iš mūsų vienintelio atsako – tikėjimo. Tikėjimo aktas yra vienintelis kelias į bendrystę, į kurią Tėvas mus kviečia per Sūnų. Jei dovanojame Jėzui savo tikėjimą, jis dovanoja mums gyvenimą. Šią dvigubą dovaną ženklina krikštas. Pakrikštytieji susivienija su Kristumi ir tarpusavyje. [&hellip;]
- [Tarsi avys be piemens](https://homilijos.kristoteka.lt/tarsi-avys-be-piemens/): Šį sekmadienį evangelistas Morkus parodo mums Jėzų, apsuptą didžiulės minios. Minia kelia gailestį, nes atrodo „tarsi avys be piemens”. Ši Jėzaus užuojautos sulaukusi minia yra visų laikų pasaulio įvaizdis. Jis tinka ir pranašo Jeremijo laikams – ką tik skaitėme jo žodžius apie išblaškytas kaimenės avis, – ir mūsų dienoms. Ar tai reiškia, kad pasaulyje vyrauja anarchija? Įtakingi valdovai sugebėdavo įkurti imperijas su galinga valdymo struktūra. Jeremijo lūpomis Dievas sako ne tai, kad žmonės apskritai nevaldomi – juos valdo blogi vadovai. Tradiciškai tautų karaliai vaizduojami kaip ganytojai. Tie netikę ganytojai negarantuoja savo žmonėms nei saugumo, nei teisybės. Savo ruožtu žmonės, Viešpaties avys, [&hellip;]
- [Mokiniai – apaštalai](https://homilijos.kristoteka.lt/mokiniai-apastalai/): Užsienio šalių ambasadoriai dažnai gerbiami labiau negu savo šalies piliečiai. Pagarba ambasadoriui reiškia pagarbą šaliai, kuriai jis atstovauja. Žmonijos istorijoje nuo seno įsitvirtino įgalioto pasiuntinio sąvoka. Kiekvienai politinei ar socialinei struktūrai kas nors atstovauja. Tautai ar kitai didelei žmonių grupei dažnai tiesiog neįmanoma pareikšti savo valią, jei nėra jai atstovaujančių asmenų. Nuostabu, kad Dievas pasinaudojo šia žmonių bendruomenės savybe. Dievas, kaip visagalis Kūrėjas, galėtų tiesiogiai apreikšti save kiekvieno žmogaus sielai. Jis galėtų bendrauti su kiekvienu žmogumi asmeniškai be tarpininkų ar pasiuntinių. Nuostabu, kad jis pasirinko kitą kelią. Dievas pasiuntė mums vienatinį savo Sūnų Jėzų Kristų kaip vienintelį ambasadorių. Tačiau Dieviškasis Pasiuntinys [&hellip;]
- [Pranašo dalia](https://homilijos.kristoteka.lt/pranaso-dalia/): Šiandienos skaitinių tema yra pranašo dalia ir jo tykantys pavojai. Pranašas, paprastai skelbdamas nepopuliarius dalykus, susilaukia nepalankios, net priešiškos klausytojų reakcijos. Jis ne pats pasirenka tokią dalią: pranašą į tarnystę pašaukia Viešpats. Pirmajame skaitinyje vaizduojamas pranašo Ezekielio pašaukimas. Ankstesnėse, neįtrauktose į šį skaitinį eilutėse perteiktas regėjimas, kaip Dievas apleidžia Jeruzalę ir šventyklą. Tai įspėjimas, kad netrukus Judo karalystė žlugs. Iš tiesų tai įvyko 587 m. prieš Kristų. Pranašas sako, kad į jį „įėjo dvasia”, vadinasi, jam suteikiama ypatinga galia girdėti Dievo žodį ir perteikti jį kitiems. Tai rodo ypatingą pranašo užduoties sunkumą. Skelbiant būsimą pražūtį reikia įtikinančios dvasios galybės, nes pranašo [&hellip;]
- [Neatskiriama pora](https://homilijos.kristoteka.lt/neatskiriama-pora/): Apaštališkosios Bažnyčios kontūrai ryškiausiai atsiskleidžia poroje asmenų, kuriuos sunku įsivaizduoti dar skirtingesnius; drauge ši pora krikščionims yra neišskiriama – tai Petras ir Paulius. Iškalbingai byloja ikonografiniai atributai šių šventųjų atvaizduose: Petras – su raktu, o Paulius – su kalaviju. Petras – paprastas žmogus iš liaudies, žvejys be didesnio išsilavinimo. Pašauktas tapti Viešpaties mokiniu, turi mokytis visiškai naujos gyvensenos. Šis aistringas žvejys meta naujus Evangelijos tinklus, žvejodamas žmones Kristui. Paulius – išsilavinęs vyras, sėkmingai baigęs Jeruzalėje Gamalielio vadovaujamas Rašto studijas. Jis kalbėjo hebrajiškai ir graikiškai, gerai pažino šias kultūras. Simonas pavadinamas Uola, tačiau jo širdis minkšta: išgąsčio valandą atsižadėjęs Viešpaties, jis gailiai [&hellip;]
- [Naujosios sandoros ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujosios-sandoros-zenklas/): Šiandien švenčiame Eucharistijos, arba Švenčiausiojo Sakramento, šventę. Eucharistija atskleidžia Kristaus slėpinį daugeliu aspektų. Ji yra Jėzaus kančios atminimas. Biblijos kalboje atminimas reiškia ne vien paprastą praeities priminimą. Atminimas yra konkreti tikrovė, kurios dėka praeitis išlieka gyva dabartyje. Taip Velykų šventimas yra išsivadavimo iš Egipto vergovės atminimas. Įvykio atminime skelbiama jo išliekamoji prasmė: praeities įvykis atminimo dėka teikia dabarties vyksmui kryptį. Viešpaties auka ir jo dovanojamas maistas yra to paties Kristaus veiksmo du aspektai: Jėzus mus išgelbėja, atsiduodamas savo Tėvui, kad Tėvas mums duotų savo Sūnaus Kūną kaip maistą. Eucharistijos auka ir valgis suvienija mus su Nukryžiuotojo atnaša ir maitina Prisikėlusiojo Kūnu. [&hellip;]
- [Esame Dievo vaikai](https://homilijos.kristoteka.lt/esame-dievo-vaikai/): Žmonės įvairiai suvokia Dievą. Vieniems jis yra hipotezė, paaiškinanti visatos reiškinius, gyvosios gamtos paslaptis. Kitiems Dievas yra tolima tikrovė, beveik neturinti realios įtakos gyvenimui. Tai nelyginant per teleskopą matoma Saturno planeta. Galima nugyventi visą gyvenimą, beveik nieko apie ją nežinant. Yra žmonių, kurie džiaugiasi Dievo dovanomis tarsi saulės spinduliais. Nors tai gaivina tikėjimą, jų pasaulėvaizdyje aiški riba skiria danguje esantį Dievą ir žemėje gyvenančius žmones. Tikėjimo brandos kelyje lūžis įvyksta tuomet, kai imame suvokti bendradarbiavimą su Dievu. Dažnai tai patiriame susidūrę su užduotimis, pranokstančiomis mūsų žmogiškąsias galimybes. Mokydamiesi bendradarbiavimo palengva suvokiame, kad mokėti priimti nėra nereikšmingiau negu duoti; leistis būti mylimam, [&hellip;]
- [Kristaus kūno gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kuno-gimimas/): Septynias savaites po Velykų džiaugiamės Kristaus pergale prieš mirtį: šventėme Prisikėlusiojo įžengimą į dangiškąją šlovę, dėkojome už mums duotą pažadą taip pat dalyvauti toje garbėje. Per Sekmines švenčiame Velykų slėpinio pilnatvę. Nors Sekminės užbaigia Velykų laikotarpį, ši šventė yra labiau pradžia negu pabaiga. Švenčiame Bažnyčios gimimą. Bažnyčios gimimas pirmiausia yra istorinis įvykis, aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Jėzaus mokiniai laukė jo pažadėtosios Dvasios dovanos. Tačiau jie negalėjo tikėtis, kad Dvasios atsiuntimą paliudys didžiulė įvairiatautė minia, susibūrusi Jeruzalėje. Įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių dėmesį patraukė ženklas: pakilęs audringas vėjas parodė Dvasios teikiamą Bažnyčiai galią, leisiančią galingai skelbti Evangeliją. Taigi Bažnyčios, kaip ir daugelio kitų [&hellip;]
- [Viešpaties išaukštinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-isaukstinimo-svente/): Jėzaus žengimas į dangų užbaigia jo žemiškojo gyvenimo įvykių seką. Per liturginių metų ciklą išgyvename Jėzaus gimimą, vaikystę, viešąją tarnystę. Po Velykų prisikėlęs Viešpats daugelį kartų pasirodė apaštalams ir kitiems mokiniams, stiprindamas jų tikėjimą. Šiandien Jėzus paskutinį kartą susitinka su mokiniais, paskelbia apie savo būsimą grįžimą. Tai tarsi triumfo apoteozė, vainikuojanti gyvenimą, kuris, atrodo, buvo pasmerktas žlugti. Šiandienos šventėje ypač iškeliamas Jėzaus viešpatavimas. Žinoma, Dangun žengimo šventė jau glūdi Prisikėlimo triumfe. Po prisikėlimo visuose Jėzaus pasirodymuose dėmesys buvo sutelktas į asmeninį Viešpaties atpažinimą. Tas pats asmuo, kuris buvo miręs ir palaidotas, Jėzus iš Nazareto, Juozapo ir Marijos sūnus, praslinkus trims dienoms [&hellip;]
- [Meilė – ne tik jausmas](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ne-tik-jausmas/): Dievo meilė ateina į pasaulį per jo Sūnų. Sūnus skleidžia šią meilę mums, o mes privalome ją dalyti kitiems: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!” Tiek Jono evangelijoje, tiek laiškuose panašiai žvelgiama į Dievo meilės slėpinį. Evangelisto Jono įžvalgos nė kiek nesumenkina apaštalo Pauliaus minčių ar sinoptinių evangelijų aprašymo. Naujojo Testamento raštų visuma atskleidžia mums Velykų slėpinio visą apimtį. Evangelistui Jonui būdinga tai, jog jis Velykų slėpinį pateikia ryškiausiai susiedamas jį su jo šaltiniu – Tėvu. Tai vaizdžiai iliustruoja statistika: Matas kalba apie dangiškąjį Tėvą 44 kartus, Morkus – 5 kartus, Lukas – 17 kartų, [&hellip;]
- [Vienybė ir augimas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienybe-ir-augimas/): Biblinė religija reikalauja tikinčiųjų bendruomenės vienybės. Vienybė yra būtina dvasinio augimo sąlyga. Net tamsiausiais Izraelio istorijos laikotarpiais, kai atrodydavo, kad visa tauta išblaškyta po pasaulį, jos išlikimą garantavo bendruomenės „likutis”. Tai buvo tarsi būtina sėkla ateičiai. Naujajame Testamente bendruomenės vienybė ypač akcentuojama Apaštalų darbų knygoje. Knygos pradžioje keletą kartų vaizdžiai kalbama apie jaunos Bažnyčios augimą: „įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apd&nbsp;4, 32). Dažnai užsimenama apie ypatingą Bažnyčios narių daugėjimą (Apd&nbsp;2, 47). Kai žmonės buriasi dėl gero tikslo, vyksta geri dalykai. Vienybės ir augimo tema apibendrinta baigiamojoje skaitinio ištraukos eilutėje: „Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi [&hellip;]
- [Ganytojas ir avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojas-ir-avinelis/): Gimstančiai Bažnyčiai Jėzaus vardas yra galybės ir šviesos šaltinis. Apaštalai kalba Jėzaus vardu, o jų žodžiai pilni tikrumo ir paveikūs. Apaštalų žodis ne tik skelbia išganymą, bet ir gydo – vykdo tai, ką ženklina. Iš pradžių primygtinis Jėzaus vardo pabrėžimas mus gali stebinti. Kodėl skelbiama, kad jo vardas gelbsti ir kad nėra „kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti”? Šis vardas prasmingas apaštalams ir mums: „Jahvė gelbėja”. Jėzaus vardas apima neprilygstamą Mozei apreikštą vardą, reiškiantį, jog Dievas niekuomet neapleis išsirinktos tautos. Jėzaus vardas patvirtina, jog Dievas yra Gelbėtojas. Dievas vykdo išganymo planą per Jėzų, kitaip vadinamą Nazariečiu. Jėzaus Nazariečio vardas išreiškia jo [&hellip;]
- [Šventojo Rašto pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/sventojo-rasto-pamoka/): Tikime, kad Šventojo Rašto autoriai ir sudarytojai patyrė dieviškąjį įkvėpimą, nevaržiusį jų žmogiškosios laisvės ir individualios raiškos. Tai skiriasi nuo „įkvėpimo“, apie kurį kalba menininkai. Dieviškasis įkvėpimas padaro Bibliją Dievo žodžiu, pasižyminčiu galia ir gebėjimu išsaugoti tiesą. Dar viena Dievo žodžio savybė yra stebėtinas vientisumas. Vienovė nebūtų nuostabi, jei į šiuos dieviškuosius Raštus nebūtų sudėta tiek daug žmogiškųjų autorių, stilių, žanrų, istorinių aplinkybių įvairovės. Vis dėlto, nepaisant įvairovės, Šventasis Raštas yra viena istorija. Šią vienovę išgyvename šio Velykų sekmadienio skaitiniuose. Petras, kreipdamasis į minią, nustebusią dėl luošio pagydymo, pradeda nuo tikėjimo protėvių: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas&#8230;“ Petras, kaip ir [&hellip;]
- [Ramybė ir atleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-ir-atleidimas/): Ramybės dovana neatskiriamai susijusi su įgaliojimu atleisti nuodėmes. Ramybė įmanoma tik susivienijus tikėjimu ir meile su Viešpačiu. Biblinė ramybės samprata apima dinamišką tikrovę, kupiną Dievo palaiminimų, taip pat pilnatviškos bendrystės su Dievu ir tarpusavyje. Į visą išganymo istoriją galima pažvelgti kaip į ramybės troškimą. Šventojo Rašto pasakojimo pradžioje vaizduojama, kaip pažeisti santykiai tarp vyro, moters ir Dievo nulemia tolesnę santykių griūtį tarp brolių, tarp žmonijos ir gamtos, tarp visų žmogiškosios giminės narių (Pr&nbsp;3–11). Biblijos istorija baigiama malda, laukiant Viešpaties atėjimo ir jo vienijančios malonės išliejimo (Apr&nbsp;22, 20–21). Pasakojimas apie Viešpaties pasirodymą Velykų sekmadienį yra tarsi iš anksto išsipildžiusi malda iš Apreiškimo [&hellip;]
- [Siekti šlovės slėpinio](https://homilijos.kristoteka.lt/siekti-sloves-slepinio/): „Jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve &lt;&#8230;&gt;. Siekite to kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje”. Šis apaštalo Pauliaus raginimas iš Laiško kolosiečiams skirtas mums šiandien, kai giedame „Aleliuja” ir džiūgaujame, tikėdami Jėzaus prisikėlimu. Apaštalas Paulius moko mus kaip ir ko turime siekti. Tuo pačiu tai klausimas mums: ar siekiame ir ieškome Kristaus, kurį tikime? Tačiau pirmiausia reikia suvokti, kodėl apskritai privalome siekti ir ieškoti. Apaštalas Petras atsakymą pateikia Apaštalų darbų knygoje. Jis liudija pagonių akivaizdoje įvykių eilę, bylojančią apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimą. Jis pasakoja ne tik istorinę eigą, bet atskleidžia visų tų įvykių supratimo raktą. Apaštalas priklauso nedideliam [&hellip;]
- [Atiduotas ir atsidavęs](https://homilijos.kristoteka.lt/atiduotas-ir-atsidaves/): Dar ne Velykos. Šiandien įžengiame į Velykų slėpinį per Verbų procesiją. Kaip ir kiekviena liturginė procesija ji mums primena, kad žemėje esame keleiviai kelyje į Dievą. Vienintelė mūsų buveinė, tikroji tėvynė yra Dievo, mūsų Tėvo karalystė. Verbų procesiją sudaro Jėzaus sekėjai, regintys jame Viešpaties Palaimintąjį, ateinantį atkurti savo tautoje Dievo karalystę. Pačiam Jėzui įžengimas į Jeruzalę tampa provaizdžiu jo būsimo šlovingo atėjimo, tos dienos, kai visi žmonės įžengs į Tėvo karalystę. Tačiau mums ši procesija kol kas turi kitokią prasmę. Žmonės, stebėję Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, suteikė tam priešingą prasmę. Jėzus įžengia kaip karalius paskelbti savo Tėvo karalystę. Jis yra Tėvo [&hellip;]
- [<strong>Pašlovinimo valanda</strong>](https://homilijos.kristoteka.lt/paslovinimo-valanda/): Artėja Kristaus kančios minėjimo laikas. Sinoptinėse evangelijose Jėzaus kančia ir mirtis aprašoma vaizdingesnėmis detalėmis negu Evangelijoje pagal Joną. Jono sampratoje kančia, mirtis ir prisikėlimas sudaro vieną visumą, kurią evangelistas įvardija kaip „pašlovinimą”. Sūnus pašlovina Tėvą klusnumu iki mirties, o Tėvas Sūnų, jį prikeldamas iš numirusiųjų. „Atėjo valanda”. Šiais iškilmingais žodžiais Jėzus atsako Andriejui ir Pilypui, perdavusiems graikų, norėjusių pamatyti Mokytoją, prašymą. Šie žmonės veikiausiai buvo neseniai priėmę judaizmą prozelitai. Jie matė, kaip Jėzus įžengė į Jeruzalę, lydimas entuziastingų minios šūksnių, sveikinusių jį kaip Izraelio karalių. Visai natūralus šių žmonių troškimas pamatyti Jėzų. Graikai čia atlieka panašų vaidmenį kaip Mato evangelijoje iš [&hellip;]
- [Nikodemo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/nikodemo-kelias/): Praėjusio sekmadienio Evangelija apie prekeivių išvarymą iš šventovės parodo, kad Jėzaus įžengimas į žmogiškąjį gyvenimą ženklinamas radikaliais, kartais nelauktais ir skausmingais pokyčiais. Šiandienos Evangelija taip pat pateikia iššūkį apsispręsti. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas nėra tolimi mažareikšmiai įvykiai. Mūsų pačių gyvenimas ir mirtis priklauso nuo to, kaip žvelgsime į iškeltą ant kryžiaus Jėzų. Šiandien Dievo žodis kviečia mus susivokti savo širdies gelmėje. Jėzus kalba Nikodemui apie antrą gimimą, kurį skirta išgyventi kiekvienam žmogui. Skaitinio pradžioje jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4–9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius”. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į [&hellip;]
- [Naujoji šventovė](https://homilijos.kristoteka.lt/naujoji-sventove/): Pagarbi Dievo Karalystės nuovoka dvelkia iš kiekvieno Naujojo Testamento puslapio. Tai yra varomoji jėga, grindžianti kiekvieną Jėzaus žodį ar veiksmą, netgi paradoksaliausiai skambančius jo teiginius. Dievo karalystėje visi dalykai įgyja naują prasmę, ji reiškia Viešpaties veikimo pirmenybę suvienijant pasaulį, sutaikinant visus dalykus jo Sūnuje ir atkuriant santykių pilnatvę su žmonėmis ir tarp žmonių. Kadangi pasaulis yra iškreiptas nuodėmės, Dievo karalystė kartais pasireiškia netikėtais ženklais. Toks yra šiandienos Evangelijos skaitinys. Mūsų nuostabai Jėzus, susukęs iš virvučių rimbą, išvaro iš šventyklos jaučius ir avis, apverčia pinigų keitėjų stalus ir išbarsto ant grindinio keitėjų pinigus. Ši istorija atskleidžia Jėzaus asmenį netikėtu rakursu ir gerokai [&hellip;]
- [Tikėjimo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-issukis/): Pasakojimas apie Abraomo auką daugeliui seniai girdėtas, tačiau kaip tik ta paviršinė pažintis gali trukdyti įžvelgti gilesnę šios istorijos prasmę. Pradžios knygos pasakojime keletą kartų kartojamas žodis „sūnus”. Dievas svariai taria kiekvieną žodį, liepdamas Abraomui: „Paimk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį tu myli, nueik į Morijos kraštą”. Abraomas į tai atsiliepia, atrodytų, nejautriai ir net abejingai: „Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką”. Iš Abraomo lūpų neišgirstame nė menkiausios abejonės ar juolab protesto. Biblinis autorius, žinoma, suvokė, ką tokiu atveju turėjo jausti tėvo širdis. Jis raiškiai perteikia situacijos absurdiškumą, žvelgiant į [&hellip;]
- [Nauja pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/nauja-pradzia/): Esame įpratę sieti gavėnią su atgaila. Šį svarbų liturginių metų laikotarpį galime suvokti ir kaip naują pradžią. Skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Sandorą, kurią Dievas sudarė su Nojumi ir jo sūnumis pasibaigus pragaištingam tvanui. Būsimąją sandorą galima taip pat įžvelgti pirmiesiems žmonėms skirtuose Dievo palaiminimo žodžiuose (Pr&nbsp;1, 28–30). Tvanas suprantamas kaip reakcija į žmonijos nuodėmingumą ir nusigręžimą nuo Dievo. Nors Viešpats, žvelgdamas į žmonių nedorumą, gailėjosi sukūręs žmogų, tačiau jo liūdesyje nuskamba ir vilties gaida: „Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr&nbsp;6, 8). Tačiau nuo šiol praeitis nubraukiama. Viešpats imasi iniciatyvos ir siūlo Nojaus šeimynai Sandorą, kurią primena dangaus lankas – [&hellip;]
- [Dieviškasis Jaunikis](https://homilijos.kristoteka.lt/dieviskasis-jaunikis/): Senovėje dviejų šalių ar asmenų sutartys ar sandėriai paprastai būdavo palydimi iškilmingomis apeigomis. Dažnai šiose apeigose vartotas kraujas reikšdavo, jog tos sutartys ar sandoros traktuojamos labai rimtai. Izraelis nebuvo išimtis tarp kitų tautų. Paskelbus Sandorą, nustatančią Izraelio kaip naujosios Dievo tautos gyvenimą (Iš&nbsp;20–23), Mozė apšlakstė krauju altorių, simbolizuojantį Dievą ir žmones. Ši apeiga paženklino naują gyvenimo etapą. Tuomet Mozė paskelbė: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus tuos žodžius” (Iš&nbsp;24, 3–8). Šios apeigos buvo panašios į tas, kuriomis karaliui pareikšdavo ištikimybę jam pavaldi tauta. Į Dievą žvelgiama kaip į didį Karalių, visatos Valdovą (Ps&nbsp;95–99). Izraelis aplinkinių tautų atžvilgiu [&hellip;]
- [Mesijo paslaptis](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-paslaptis/): Morkaus evangelijai, be kita ko, būdinga tai, kad Jėzus dažnai išgydytuosius įspėja neskelbti to viešai. Biblistai šią ypatybę vadina „Mesijo paslaptimi”. Šiandienos skaitinyje randame vieną tokios paslapties pavyzdį – išgydęs raupsuotąjį Jėzus liepia jam niekam apie tai nepasakoti. Oficialioji ir lengviausiai paaiškinama tokio draudimo dingstis – išvengti neteisingo Jėzaus misijos suvokimo. Jėzus žinojo, jog daugelis supras jo daromus stebuklus kaip Mesijo ženklus, tačiau patį Mesijo atėjimą suvoks tik politine ir nacionalistine prasme. Iš tikrųjų daugelis įžvelgė Jėzuje tokių lūkesčių įvykdytoją. Kadangi draudimas skelbti apie Jėzaus įvykdytus stebuklus dažniausiai aptinkamas Morkaus evangelijoje, galima įžvelgti specialų evangelisto sumanymą pabrėžti šią detalę. Kaip literatūrinė [&hellip;]
- [Evangelija kenčiantiems](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelija-kenciantiems/): Evangelizacija yra ypatingas Bažnyčios pašaukimas. Evangelizuoti tiesiog privalome, jei norime išlikti krikščionys. Evangelizacijos būtinybė aiškiai suformuluota popiežiaus Pauliaus VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Apaštalas Paulius rašo: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” Apaštalas sako, kad jis tiesiog negalėtų gyventi neevangelizuodamas. Nors iš kitur žinome, kad Paulius gaudavo aukų iš bendruomenių (plg. Fil 4, 14–16), jis aiškina, kodėl nesitiki gauti atlyginimo už savo tarnystę. Tai panašu į būtinybę kvėpuoti – niekas nesitiki atlyginimo už alsavimą. Apaštalas tiesiog privalo skelbti Evangeliją, nepaisydamas: ar jam bus atlyginta, ar ne. Panaši būtinos [&hellip;]
- [Aukos slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/aukos-slepinys/): Kristaus paaukojimo šventė švęsta nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Yra istorinių patvirtinimų, jog III amžiuje ji švęsta Jeruzalėje, praslinkus keturiasdešimčiai dienų po Kristaus Apsireiškimo. Vakarų Bažnyčioje ši šventė vadinta įvairiai: Susitikimo, Šventojo Simeono diena. Vėliau šventėje buvo labiau akcentuojama Mergelė Marija ir ji buvo vadinama Apsivalymo švente. Popiežiaus Paulius VI potvarkiu 1970 m. šventė pavadinta Jėzaus paaukojimu šventykloje, šitaip jai vėl grąžintas Viešpaties šventės akcentas. Daugumai žmonių ši šventė siejasi su žvakių arba grabnyčių šviesa. Žvakės simbolika apima aukos, šviesos ir kančios slėpinį, savaip prabylantį kiekvieno krikščionio širdžiai. Žvakės kaip aukos simbolis ypač vaizdus didžiosiose Marijos šventovėse, pvz,. Lurde, kur įvairiausių liepsnų [&hellip;]
- [Pradėti iš naujo](https://homilijos.kristoteka.lt/pradeti-is-naujo/): Kiekvienam krikščioniui būtina nuolat atsiversti. Atsivertimas nėra tik vienkartinis įvykis, lemtingas atsigręžimas į Dievą. Kasdienybėje atsiversti – tai apsispręsti vėl iš naujo žengti Dievop mažais, dažnai išoriškai nepastebimais žingsneliais. Tikram atsivertimui būtina įsisąmoninti, jog pats Dievas kviečia mus keisti gyvenimą. „Ninevės žmonės patikėjo Dievu”. Jie suprato, kad pranašas Jona skelbia ne savo išgalvotą žinią, bet kalba jiems paties Dievo vardu. Jona yra tik įrankis Dievo rankose. Kartais žmonės linkę praleisti pro ausis kunigo pamokymus, neva jie klauso Dievo, bet ne kunigo. Kunigas nėra valdininkas, reikalaujantis beasmenių biurokratinių formalumų – jis kalba Dievo įgaliotas šventimų galia. Bažnyčios mokymas skirtas ne tam, kad [&hellip;]
- [Viešpaties pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-pasaukimas/): Pirmųjų mokinių pašaukimo sceną Jono evangelijoje atveria Krikštytojo pakartotinas liudijimas: „Štai Dievo Avinėlis”. Krikštytojas šiuo liudijimu atkreipia savo mokinių dėmesį į ateinantį Jėzų. Viešpats į kiekvieną prabyla unikaliai ir asmeniškai. Berniukui Samueliui pažinti jį šaukiantį Viešpaties žodį padėjo kunigo Elio patirtis. Kito sekmadienio Morkaus evangelijos skaitinyje vaizduojamas pirmųjų mokinių Simono ir Andriejaus, Jokūbo ir Jono pašaukimas prie Genezareto ežero. Ten mokiniai paklūsta vieninteliam Jėzaus kvietimo žodžiui. Evangelistas Jonas išryškina tų mokinių užkalbinimo aplinkybes. Pirmiausia vaizduojama nedrąsi pažintis: Andriejus ir kitas Jono mokinys nusekė paskui Jėzų, „pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį”. Atmintyje išlikusi ir evangelisto užrašyta valanda [&hellip;]
- [Mūsų Jordanas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-jordanas/): Viešpaties Krikšto šventė toliau plėtoja velykinę Viešpaties Gimimo ir Apsireiškimo prasmę. Kalėdos, išminčių apsilankymas prie Kūdikio lopšio, Jėzaus Krikštas yra ne tik istorinio Jėzaus gyvenimo epizodai, bet Velykų slėpinio etapai. Kiekvienoje iš šių švenčių galima įžvelgti sąsają su pagrindiniu liturginių metų slėpiniu: Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, taip pat jo atėjimu laikų pabaigoje. Kristaus Krikštas Jordane apreiškia žmonijai skirtą išganymą. Kristus čia apsireiškia kaip Sūnus, Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Jėzus patvirtinamas kaip Mesijas ir Karalius. Rytų Bažnyčių liturgijoje ypač ryški Epifanijos etapų vienovė. Kristaus apsireiškimas prie Jordano toliau atskleidžiamas jo apsireiškimu mokiniams Kanos vestuvėse. Žmogus Jėzus išgyveno sąmonėjimo ir mokymosi procesą [&hellip;]
- [Išminčių pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/isminciu-pamokos/): Žydų karaliaus ieškoję išminčiai iš Rytų šalies nebuvo visažiniai. Sekdami paslaptingą žvaigždę jie pirmiausia nuvyko pas karalių Erodą. Naujagimio karaliaus, žinoma, dera ieškoti karaliaus rūmuose. Tačiau kiekvienas Jeruzalės praeivis būtų galėjęs papasakoti apie mieste tvyrojusią įtarumo, skundų ir smurto atmosferą. Karalius Erodas be atodairos šalino iš kelio visus bent numanomus konkurentus į karališkąjį sostą. Būdamas pagonis ir helenizmo epochos žmogus jis siekė įamžinti savo šlovę prabangiomis statybomis. Tačiau Erodo karaliavimą ženklino ne tik puošnūs rūmai ir rekonstruota šventykla – lygiagrečiai driekėsi kruvinas šleifas. Erodas negailestingai žudė dvariškius, bendražygius, artimiausius giminaičius, žmoną, anytą&#8230; Po to kai karalius pasmerkė myriop du savo sūnus, [&hellip;]
- [Nuostabus vardas](https://homilijos.kristoteka.lt/nuostabus-vardas/): Mūsų lūpose labai įprastai skamba kreipinys „Šventoji Marija, Dievo Motina”. Marija iš Nazareto savo žemiškojo gyvenimo tarpsniu, žinoma, nebuvo taip vadinama. Prireikė keturių šimtmečių, kad Bažnyčia Efezo Susirinkime 431 metais galėtų suformuluoti savo tikėjimą ir Mariją pavadinti Theotokos, Dievo Gimdytoja. Stabmeldiškų religijų apsuptis kėlė pavojų, kad, pavadinus žmogiškąją būtybę Dievo Motina, šis tikėjimo teiginys bus neteisingai suprastas. Tik po to, kai krikščioniškoje teologijoje įsitvirtino Jėzaus kaip Dievo Sūnaus samprata, buvo galima Jėzaus Motinai Marijai suteikti Dievo Gimdytojos titulą. Pirmasis kelias į šį titulą veda per kūniškąją motinystę. Antrasis kelias – dvasinė Jėzaus skelbiamos žinios motinystė. Ankstyvoji Bažnyčia titulavo Mariją nepalytėtąja Mergele. [&hellip;]
- [Jėzus – prieštaravimo ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-priestaravimo-zenklas/): Nors dailininkai kartais vaizduoja idilišką Šventosios Šeimos gyvenimą saugiame namų židinyje, Šventojo Rašto liudijime nekalbama apie jaukią, saugią ir nerūpestingą būseną. Jėzaus paaukojimo šventykloje metu nubrėžiamos šios ypatingos šeimos kelio gairės. Juozapas ir Marija nepriekaištingai laikosi Mozės įstatymo nuostatų, tačiau tai daro ne dėl atlygio už teisų elgesį. Iš pažiūros jų gyvenimo istorijoje galima net įžvelgti kietą Dievo ranką: kūdikį tenka gimdyti tvartelyje, čia pat Erodo kareivių žudynės, tremties metai&#8230; Tačiau ten, kur išorinis stebėtojas įžvelgtų tik nelaimes, slypi svarstomos pranašystės ir slėpiniai. Gimus kūdikiui Jėzui, tikėjimas ir meilė Viešpaties valiai šventosios poros gyvenime įgyja naują apimtį. Marija laikosi nustatytų apsišvarinimo [&hellip;]
- [Dievo meilės laiškas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-meiles-laiskas/): „Žodis tapo kūnu”– tai yra viena iš sensacingiausių žmonijos istorijoje paskelbtų žinių. Ši Kalėdų naujiena yra tokia svarbi, kad tiesiog netelpa į galvą. Mūsų protas per menkas sutalpinti Kalėdų žinią. Jos suvokimo raktas glūdi mūsų širdyje. Patį gražiausią kalėdinį pasveikinimą ir meilės laišką mums parašė pats Dievas. Žmogaus laiškas paprastai yra dovana kitam. Akys nušvinta džiaugsmu radus lauktą bičiulio laišką – nesvarbu, ar pašto dėžutėje, ar kompiuterio ekrane. Kai kurie laiškai pažadina skausmingus atsiminimus, primena neužgijusias žaizdas. Gauname oficialių pranešimų apie tarnybinius pakeitimus, atsisveikinimo laiškų, gedulingų pranešimų. Džiaugsmu šviečia pakvietimai į vestuves ar krikštynas. Tačiau labiausiai visus džiugina tie laiškai, kuriuose [&hellip;]
- [Vienintelis klausimas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-klausimas/): Liturginiais „B” ciklo metais daugiausia skaitoma Morkaus evangelija, tačiau joje nepasakojama apie Jėzaus kilmę, gimimą ir vaikystę. Todėl ketvirtąjį advento sekmadienį iš Luko evangelijos skaitoma angelo apreiškimo ištrauka daugeliui ne kartą girdėta per Marijos šventes. Tačiau šį kartą prieš pat Kalėdas dėmesys sutelkiamas ne į Mariją, bet į laukiamą „Didesnį”, Viešpatį Jėzų. Apie Jėzų dabar liudija ne ypatingas ir šventas žmogus, toks kaip Jonas Krikštytojas, bet tiesioginis Dievo pasiuntinys – angelas. Angelo žodžiai apie Laukiamąjį klausytojui nuskamba dar stipriau ir mįslingiau už iš Jono Krikštytojo girdėtus žodžius. Angelas pranašauja, kad Marijai gimsiantis Sūnus užims Dovydo sostą. Ar tai nereiškia karo? Juk [&hellip;]
- [Degantis žiburys](https://homilijos.kristoteka.lt/degantis-ziburys/): Jokiam kitam liturginiam laikotarpiui tiek nebūdinga šviesų simbolika, kaip adventui. Keturios advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį: žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Advento žvakės nurodo tą šviesą, kuri nušvis Kalėdose, tą šviesą, apie kurią evangelistas Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1, 9). Trečiąjį Advento sekmadienį mūsų dėmesys sutelktas į Jono Krikštytojo figūrą. Kristus Joną pavadino „degančiu ir šviečiančiu žiburiu” (Jn 5, 35). Jonas Krikštytojas yra liudytojas, vedantis pas Kristų. Liudytojas nėra vien informuotojas žodžiais. Jis liudija savo gyvenimu ir darbais. Liudytojas taip pat nėra pasyvus stebėtojas: jis, Dievo paliestas, atsiliepia į Viešpaties kvietimą ir asmeniškai įsipareigoja skelbti [&hellip;]
- [Atėjo kitoks](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-kitoks/): „Tyruose šaukiančiojo balsas” reiškia ne tik Joną Krikštytoją, bet ir bendrą biblinio religingumo nuostatą. Šventajame Rašte šauklys, arba skelbėjas, visuomet skelbia gerąją žinią apie pergalę, blogio įveikimą. Pergalė yra tautai vadovaujančio karaliaus nuopelnas, o šauklys paskelbia tautai gerąją žinią. Skaitinyje iš Izaijo knygos pranašo balsas trykšta entuziazmu: „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija ją išvys”. „Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!” Šie žodžiai, ištarti nelaisvės vietoje, Babilone, aprašo ilgai lauktą paleidimą iš nelaisvės. Pranašas rašydamas jau žinojo, kad priešo galybė parklupdyta, o pergalės nuopelnai priklauso Viešpačiui. Pranašo žodžiai tinka ir kitiems įvykiams išganymo istorijoje. Evangelistas Morkus pasitelkia šią [&hellip;]
- [Laukimo menas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-menas/): Vilties tema persmelkia tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Advento laikotarpis ypač raiškiai ženklina būsimą Dievo Gelbėtojo atėjimą. Krizių ir nusivylimų akivaizdoje vilties priežastis yra stiprus tikėjimas tuo, ką Dievas jau nuveikė praeityje įrodydamas savo meilę. Taip mąstydami tikime: jei jis tiek padarė dėl mūsų praeityje, kiek daug dar mūsų laukia ateityje! Taigi advento metu ypač ryškiai susipina viltis ir tikėjimas. Viliamės todėl, kad tikime. Skaitinys iš Izaijo knygos labiau panašus į sielvarto negu vilties šauksmą. Ši pranašystė užrašyta tuomet, kai Jeruzalė buvo sugriauta, o išganingi Viešpaties darbai atrodė negrįžtamai nutolę į praeitį. Vis dėlto Izaijas tapatinasi su nuodėminga tauta ir maldauja [&hellip;]
- [Kitoks karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/kitoks-karalius/): Kai kurie katalikai nelinkę tituluoti Jėzaus Karaliumi, nes, jų nuomone, šis titulas simbolizuoja autoritarizmą ir prabangą. Pagerbiant Kristų kaip Karalių pirmiausia reikia suvokti jį kaip kitokį, skirtingą nuo kitų žemiškųjų karalių. Pirma, visatos valdovas Kristus tarnauja savo žmonėms. Panašiai kaip kiti vadovai, jis pasitelkia savo pagalbininkus bei atstovus, pašaukdamas juos į kunigus, vienuolius, diakonus bei įvairias pasauliečių tarnystes. Dažnai apie Jėzų sprendžiama iš pernelyg žmogiško ir netobulo jo pašauktųjų atstovų tarnavimo. Kristus taip pat tarnauja savo žmonėms asmeniškai ir tiesiogiai. Jis yra Izaijo išpranašautasis Emanuelis (Iz 7, 14), pasiliksiantis su mumis iki laikų pabaigos. Pirmajame skaitinyje pranašas Ezechielis bara Izraelio karalius, nes [&hellip;]
- [Laikas, tikėjimas, darbai](https://homilijos.kristoteka.lt/laikas-tikejimas-darbai/): Nors žmogus išganomas ne savo darbų nuopelnais, tačiau išganymui reikalingą tikėjimą liudija kaip tik darbai. Tai nuolat pabrėžia apaštalas Paulius savo laiškuose galatams ir romiečiams. Reformacijos epochos polemika dėl nuteisinimo apskritai kilo dėl skirtingos sąvokų vartosenos tradicijos. 1999 m. Augsburge Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos”, kuria išsklaidomi ankstesni nesusipratimai dėl formuluočių. Nė vienas savo jėgomis ar nuopelnais negali priartėti prie Dievo, negali nusipelnyti jo meilės. Mūsų ryšį su Dievu laiduoja tikėjimo malonė. Tačiau savo ruožtu mes privalome be atodairos priimti dieviškąjį gyvenimą, turime nuolat atsiliepti į jį. Tuomet „geri darbai” tampa mūsų naujo gyvenimo [&hellip;]
- [Pasimatymas su Viešpačiu](https://homilijos.kristoteka.lt/pasimatymas-su-viespaciu/): Krikščionys neabejoja, kad istorija turi pabaigą, kai šlovingai pasirodys prisikėlęs Viešpats. Kai kuriais istorijos laikotarpiais antrojo Kristaus atėjimo laukiama ypač intensyviai, įvairiausių „pranašysčių” trikdomi žmonės spėlioja, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyks. Jėzus anaiptol nenori, kad būtume baimingai susirūpinę, girdėdami Evangelijos raginimą budėti. Paulius, rašydamas tesalonikiečiams, neįtikinėja jų būsimuoju Kristaus atėjimu, nes jie tuo tiki. Apaštalas veikiau nori patikinti krikščionis, kad anksčiau mirę jų bičiuliai bei šeimos nariai taip pat dalyvaus Viešpaties šlovėje. Veikiausia tesalonikiečių bendruomenėje vyravo įsitikinimas, kad Viešpatį pasitikti galės tik gyvieji. Šis liturginis skaitinys dažnai skaitomas gedulinėse Mišiose už mirusiuosius. Nederėtų pažodžiui suprasti jo apokaliptinio žodyno: arkangelo balso, [&hellip;]
- [Skirtumas tarp žodžių ir darbų](https://homilijos.kristoteka.lt/skirtumas-tarp-zodziu-ir-darbu/): Žodžių ir darbų tarpusavio neatitikimas yra tarsi autoriteto vėžys. Kas nori klausyti to, kuris vienaip moko, o pats kitaip elgiasi? Veidmainystės šaknys kyla iš pirmųjų žmonių nuopuolio. Nepažeisti gimtosios nuodėmės žmonės buvo atviri vieni kitiems, jokie barjerai netrukdė nuoširdžiai bendrauti: „Jiedu abu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos” (Pr 2, 25). Tačiau apgaulės pagunda nuo pat pradžių paženklino žmogiškąją būtį. Šio sekmadienio skaitiniuose sugretinama apgaulė ir skaidrumas. Bevardis pranašas „Malachi” (t. y. „Mano pasiuntinys”) sako: „Tebūna prakeiktas melagis”. Izraelio tremties metais padažnėjo aplaidumo ir piktnaudžiavimo atvejų atliekant religines apeigas. Pranašas piktinasi apgaviku, aukojančiu netikusį gyvulį kaip [&hellip;]
- [Dangaus ir žemės solidarumas](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-ir-zemes-solidarumas/): Romos Katalikų Bažnyčia švenčia Visų Šventųjų iškilmę nuo IX a. (Rytų Bažnyčia nuo IV a.). Žinomi keliolikos tūkstančių šventųjų vardai, keli šimtai šventųjų paminimi per Mišias. Milijonai keliaujančios Bažnyčios tikinčiųjų vienijasi su jau pasiekusiais tobulumą šlovingaisiais jos nariais, dėkodami Dievui už paliktą amžinosios šviesybės ženklą, minėdami jų nuopelnus ir su pasitikėjimu prašydami jų užtarimo. Ši diena yra šiapusybę ir anapusybę vienijanti Dievo karalystės vaikų šeimos šventė. Bažnyčia tiki, kad mirtimi mūsų gyvenimas nesibaigia, o tik pasikeičia – danguje laukia amžinoji buveinė. Šis tikėjimas palengvina liūdesį atsisveikinant su brangiais mirusiaisiais. Jau ankstyvojoje Bažnyčioje pradėta gerbti kankinius, tikint, jog pasiekusieji išganymo pilnatvę užtaria [&hellip;]
- [Teisingumas ir meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/teisingumas-ir-meile/): Sekuliarusis humanizmas siekia visuomenės pažangos bei teisingumo, nesikreipiant į dieviškąją tikrovę. Biblinis humanizmas yra keliais tūkstantmečiais senesnis už sekuliarųjį. Jis skelbia istorijoje veikiantį Dievą ir žmogaus atsaką, pasireiškiantį meile Dievui ir artimui. Krikščioniškasis humanizmas grindžiamas įsitikinimu, kad mus tokius, kokie esame, padaro gelbėjanti Dievo meilė. Dieviškoji kibirkštis, transcendentinis pradas arba „malonė” įkvepia mums gebėjimą mylėti kitus ir pranokti prigimtinius žmogiškuosius mastelius. Senojo Testamento sąlygotas Izraelio humanizmas daugeliu požiūrių pranoko kitų senovės tautų žmogiškumo sampratas. Šias žmogiškumo pamokas girdėjome pirmajame skaitinyje. Raginama neskriausti svetimšalio ir ateivio, primenant pačių izraelitų patirtį svetimame krašte. Daugelyje žmogiškųjų visuomenių rūpinamasi našlėmis ir našlaičiais. Tačiau čia Dievas [&hellip;]
- [Pagarba valstybei?](https://homilijos.kristoteka.lt/pagarba-valstybei/): Evangelijos skaitinyje Jėzus išvengia gudriai paspęstų pinklių. Pritarimas mokesčių rinkliavai būtų  nepriimtinas fariziejams ir tai žydų tautos daliai, kuri nekentė romėnų viešpatavimo. Atsisakymas mokėti mokesčius atstumtų erodininkus, lojalius Romos mokesčių politikai, taip pat duotų pretekstą suimti Jėzų dėl maišto kurstymo. Įsimintinas Jėzaus atsakymas, parodant ant monetos iškaldintą ciesoriaus atvaizdą bei įrašą, sutrikdė jo priešus. Tam tikra prasme Jėzus išvengė atsakymo į moralinę dilemą: ar teisinga mokėti mokesčius Romos imperatoriui. Kai kas neteisingai interpretuoja Jėzaus atsakymą, teigdami, jog nedera maišyti politikos ir religijos. Taip mąstant išeitų, kad politikams reikia politikuoti, o tikintiesiems – melstis. Arba, kad sekmadienis priklauso Dievui, o likusi savaitės [&hellip;]
- [Viešpaties pokylis](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-pokylis/): Bene labiausiai žmones suartina bendras valgymas šeimoje ar platesnėje draugijoje. Tai puiki forma pasidalyti su mylimais žmonėmis ne tik maistu, bet taip pat viltimis, rūpesčiais, patirtimis ir ateities planais. Prie bendro stalo žmonių tarpusavio ryšys tampa dar stipresnis. Žmonės nuo seno tikėjo, jog dievybės taip pat valgo joms aukojamą maistą. Pagoniškosiose religijose toks šventas valgymas dažnai būdavo susijęs su įvairiomis orgijomis, kurių pagundoms neatsispirdavo ir izraelitai. Įkvėptieji Biblijos autoriai, aprašydami Jahvei atliekamus aukojimus, stengėsi išvengti bet kokio panašumo į pagoniškąsias šventes. Tuo galima paaiškinti pastabą, skirtą Mozei ir tautos vyresniesiems ant Sinajaus kalno: „Po Dievo regėjimo jie galėjo valgyti ir gerti” [&hellip;]
- [Viešpaties vynuogynas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-vynuogynas/): Kai kurie šiandienos krikščionys linkę supaprastinti evangelizaciją, akcentuodami tik išpažinimą: Jėzus yra Viešpats ir Gelbėtojas. Jie teigia, kad svarbiausia pasitikėti Jėzumi, o žmogaus darbai nėra reikšmingi išganymui. Šios krikščionybės apraiškos klaidina ne tuo, ką sako, bet tuo, ko nepasako. Dievas myli mus neatšaukiama meile, tačiau šią meilę reikia priimti ir atsiliepti į ją. Jei mūsų gyvenime nėra jokių atsiliepimo į Dievo meilę apraiškų, vadinasi, mes nerimtai žvelgiame į Dievo meilę. Kitais žodžiais tariant, Dievo meilė mūsų gyvenime turi tapti regima. Izaijo pranašystės giesmė byloja apie atmestą meilę. Išpuoselėto vynuogyno įvaizdžiu pabrėžiama didžiulė Dievo meilė jo žmonėms. Vis dėlto Izraelio vynuogynas davė [&hellip;]
- [Tikrasis klusnumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-klusnumas/): Garsusis apaštalo Pauliaus himnas šlovina dieviškąją kenozę, t. y. savęs apiplėšimą, arba ištuštinimą. Manoma, jog šis himnas sukurtas krikščionių bendruomenėje praėjus gal dviem dešimtmečiams po Kristaus mirties ir prisikėlimo. Dieviškasis Kristaus buvimas neapsiriboja žemiškosios tarnystės laikotarpiu. Trimis trumpomis eilutėmis aprašoma pati svarbiausia drama žmonijos istorijoje. Niekas negali jai net iš tolo prilygti. Jėzus, nusižeminęs iki kryžiaus mirties, Tėvo išaukštinamas iki šlovės aukštybėse. Negana to, dangiškasis Tėvas suteikė Jėzui vardą, nurodantį jo tikrąjį vaidmenį: „Viešpats”. Būdamas išaukštintas su Tėvu, Jėzus Kristus yra ne tik Žmogaus Sūnus, jis – Išganytojas, nes yra Viešpats. Himno įtaigumas liudija, kad bendruomenė sukūrė šį himną Šventosios Dvasios [&hellip;]
- [Dievo teisingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-teisingumas/): Jei Bažnyčia nesusilauktų kritikos bei priešiškumo iš aplinkinio pasaulio, tektų susirūpinti, ar ji tebėra ištikima savo pašaukimui, ar atlieka Kristaus Kūno vaidmenį. Bažnyčiai, kaip ir jos įkūrėjui, nuolat lemta būti „prieštaravimo ženklu”. Niūrioje deportacijos naktyje pranašas Izaijas ragina tėvynainius ieškoti Dievo, grįžti prie gyvybės ir jėgos šaltinio. Dievas neapleido savo žmonių – tai jie apleido Dievą, bandydami įsprausti jį į ankštus žmogiškojo mąstymo rėmus. Izraelitai norėjo, kad Dievas mąstytų jų mintimis ir vaikščiotų jų keliais. Tačiau Viešpaties keliai ir mintys yra „kaip aukštas dangus viršum žemės”. Izraelitai norėtų atmokėti priešams už patirtus nuostolius, tačiau Dievas skelbia gailestingumą. Jie šaukiasi keršto, bet [&hellip;]
- [Atlaidumo mastas](https://homilijos.kristoteka.lt/atlaidumo-mastas/): Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos: Dievas atleidžia savo tautai, žmonės atleidžia vienas kitam. Tačiau pagal žmonių visuomenėje įprastą tvarką už kiekvieną nusikaltimą numatoma bausmė. Jei už kiekvieną nusikaltimą būtų automatiškai atleidžiama, visuomenėje ir valstybėje netrukus įsivyrautų anarchija. Valstybės funkcijos yra palaikyti teisėtą tvarką, o už nusižengimus bausti – tokia yra žmogiškoji tikrovė. Teisėtvarkos sistema negali būti grindžiama vien atlaidumu: patirtis diktuoja kitokias išvadas. Tačiau Dievas, nepaisydamas pagedusios žmogaus prigimties, ragina atleisti. Atleidimas būdingas Dievui, todėl visi Dievo vaikai, norėdami būti į jį panašūs, privalo laikytis atlaidumo nuostatos. Šventajame Rašte dažnai aptinkame maldavimą atleisti, nepriduriant to prašymo pagrindimo, pavyzdžiui, [&hellip;]
- [Geroji kryžiaus žinia](https://homilijos.kristoteka.lt/geroji-kryziaus-zinia/): Šio sekmadienio skaitinių centre yra kryžius. Joks kitas pranašas taip atvirai nepraskleidė mums savo sielos kovų kaip Jeremijas. Šiam žmogui, nukryžiuotam savo pašaukimo, gyvenimo pusiaukelėje visa būtis tampa vienu ištisiniu klausimu. Jis patiria tik nesupratimą, pašaipas, jaučiasi izoliuotas, nors jo širdis ilgisi meilės. Jam neteko džiaugtis ir šeimos laime, nors to labai troško. Jeremijo priekaištas Dievui dėl „suvedžiojimo” skamba kaip piktžodžiavimas. Tačiau šis Dievo auklėtinis negalėtų taip smarkiai šaukti savo tikėjimo naktyje, jei jo tikėjimas nebūtų toks pat stiprus kaip jo šauksmas. Šio tikėjimo paslaptis yra paties pranašo liudijama „ugnis, įsiliepsnojusi širdyje”. Jeremijas vaizdžiai vadinamas Senojo Testamento Kryžiaus Jonu. Jeremijo skundas [&hellip;]
- [Jėzus ir Petras](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-ir-petras/): Šį sekmadienį Evangelijoje girdimas Petro išpažinimas katalikams visuomet pagrįsdavo popiežiaus autoritetą. Mato evangelijoje Petras ne tik pripažįsta Jėzų kaip Mesiją, bet taip pat pavadina jį „Gyvojo Dievo sūnumi”. Jėzaus atsakymas, kuriuo Petras paskiriamas Bažnyčios Uola, neužrašytas Morkaus evangelijoje. Vieni biblistai mano, jog evangelistas Matas pasinaudojo medžiaga, kurioje prisikėlimo liudijimas buvo skirtas specialiai Petrui. Kiti mano, jog šis evangelisto užrašytas liudijimas yra iš vėlesnio Jėzaus tarnystės laikotarpio. Bet kuriuo atveju tai yra Mato evangelijos dalis, taigi Dievo žodis. Titulas „Mesijas” reiškia, jog Jėzus yra lauktasis Dovydo sūnus, apreiškiantis Dievo karalystę. Titulas „Gyvojo Dievo sūnus” reiškia, kad jis yra vienintelis Dievo atstovas visiems [&hellip;]
- [Motinos tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/motinos-tikejimas/): Evangelija šiandien mums pasakoja įsimintiną istoriją: Jėzus sutinka pagonę moterį. Aplinkinių akimis ji turi du esminius trūkumus: yra moteris, negana to, pagonė. Šis susitikimas turėjo patraukti evangelisto skaitytojų dėmesį. Moteris vadinama kanaaniete, tai primena pirmuosius Izraelio tautos priešus Pažadėtoje žemėje. Šios moteriškės įvaizdžiu pagonių pasaulis ateina pas Jėzų. Pirmiausia pažymėtina, kad ji kreipiasi į Jėzų aukščiausiais mesijiniais titulais: „Viešpatie, Dovydo Sūnau”. Kontekstas atskleidžia, kad moteris vartoja šiuos titulus religine prasme. Paprastai Naujajame Testamente „Dovydo Sūnus“ reiškia išsiilgtąjį Dovydo sosto įpėdinį, atkursiantį Dievo tautos karalystę. Ši moteris turėjo būti girdėjusi apie Jėzų ir tai, kaip ją vertino jo sekėjai. Ji iš tikro [&hellip;]
- [Pirmutinis ir pirmutinė](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmutinis-ir-pirmutine/): Dangun Ėmimo šventės proga Bažnyčioje skaitomas Aplankymo skaitinys. Evangelistui Lukui aprašant, kaip jauna Marija keliauja aplankyti Elžbietos, jau buvo praėję laiko nuo Dievo Motinos Ėmimo į dangų. Magnificat yra ankstyvosios Bažnyčios pasigėrėjimo himnas žvelgiant į tą, kurią žmonių kartos vadina palaiminta, nes ji įtikėjo Viešpaties žodžiu. Magnificat labiau tinka ne išganymo įvykių aušrai, kai Jonas ir Jėzus tebebuvo motinų įsčiose, o veikiau išganymo pilnatvei, kai Marija pasiekė pilnutinę šlovę po savo Sūnaus prisikėlimo. Šiandien dangaus šventųjų būryje Marija gieda Magnificat už visa tai, ką Visagalis nuveikė per du tūkstantmečius. Šiandien Marija pasirodo kaip tobulas žmonijos kūrinys ir Dievo ištikimybės liudininkė. Šiandien [&hellip;]
- [Švelnus Dievo dvelkimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svelnus-dievo-dvelkimas/): Pranašas Elijas, nuvargintas kovos su stabmeldystės apraiškomis, gelbėdamasis nuo tykančių jo gyvybės persekiotojų, pabėgo į Sinajaus dykumą. Nusivylęs jis net prašė, kad Dievas atimtų jam gyvybę. Tačiau Viešpats turėjo kitus planus. Jis atveda Eliją prie Horebo, arba Sinajaus, kalno, kur Dievas per Mozę prieš keturis šimtmečius sudarė Sandorą su išrinktąja tauta. Ant kalno Elijas išgyvena simbolinius Biblijoje aprašomus Dievo apsireiškimo ženklus: galingą vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Tačiau tikrasis Viešpaties pasirodymas įvyksta ne per anuos įspūdingus gamtos reiškinius, bet per „švelnios tylos balsą”. Visa Dievo apsireiškimo scena turi padrąsinti pranašą. Nuostabiausios yra ne didingos iš anksto paskelbto Dievo apsireiškimo aplinkybės, bet pranašo, [&hellip;]
- [Pasotinanti duona](https://homilijos.kristoteka.lt/pasotinanti-duona/): Pranašas Izaijas padaro gražią įžangą į šio sekmadienio temą apie Viešpaties puotą. Ši pranašo knygos dalis parašyta dar Babilono tremtyje, bet veikiausiai jau po persų karaliaus Kyro įsako, leidusio žydų tremtiniams grįžti į tėvynę. Pranašas prabyla paguodos žodžiais, skirtais tiems, kurie grįžo į Judą ir rado anaiptol ne pačią geriausią aplinką. Jis kviečia tautiečius valgyti ir gerti dovanai, valgyti „tai, kas gera”, „gardžiuotis skanėstais”. Dievas atnaujins savo meilės sandorą, kuri regimai pažeista, priešams sugriovus miestą ir šventyklą. Ką iš tikrųjų pranašas žada savo tautai? Kaip gali jis, būdamas Babilone, kviesti žmones į puotą Judo žemėje? Tai ne reklaminis šūkis visko pertekusiai [&hellip;]
- [Palyginimų lobynas](https://homilijos.kristoteka.lt/palyginimu-lobynas/): Jėzaus paskelbtos Gerosios Naujienos esmė yra tai, jog prisiartino Dievo karalystė. Evangelistas Morkus šią žinią kaip santrauką pateikia viešojo Jėzaus veikimo pradžioje: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė” (Mk 1, 15). Mato evangelijos struktūrą sudaro penki dideli Jėzaus mokymai, kiekviename jų akcentuojami skirtingi Dievo karalystės aspektai. Praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitiniai pabrėžė Dievo karalystės paslėptumą. Jėzus jau įgyvendino Karalystę savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu, tačiau jos pilnatvė atsiskleis tik „Viešpaties dieną”. Palyginimu apie paslėptą lobį ir brangų perlą pabrėžiama aukščiausia, su niekuo nesulyginama Dievo karalystės vertė. Antras svarbus dalykas yra noras visko atsižadėti dėl Dangaus karalystės. Trečias dalykas yra eschatologinis džiaugsmas radus [&hellip;]
- [Kviečiai ir raugės](https://homilijos.kristoteka.lt/kvieciai-ir-rauges/): Bažnyčios istorijoje daug kartų keltas klausimas: ar krikščionybė pralaimėjo? Mintimis atsigręžę į praėjusius krikščionybės tūkstantmečius, regime karus, nusikaltimus, badą, ligas ir skurdą, nuolat varginančius žmoniją. Kur Jėzaus skelbtoji Karalystė? Ką reiškia Jėzaus prisikėlimas? Tai nėra tušti klausimai. Į juos taikliai atsakė G. K. Chestertonas, teigdamas, jog krikščionybė anaiptol nepralaimėjo: tiesiog ji taip ir liko neišbandyta. Jis turėjo omenyje štai ką: jei pakankamai daug žmonių apsispręstų gyventi pagal Evangeliją visose gyvenimo srityse,  netrukus aiškiai pasimatytų visuomenės pokyčiai. Kitas galimas atsakymas į ankstesnius klausimus: mes niekuomet nesužinotume, koks būtų pasaulis be krikščionybės. Jei galingas Evangelijos pašaukimas mylėti nebūtų patraukęs tokios daugybės žmonių griauti [&hellip;]
- [Žodžio galybė](https://homilijos.kristoteka.lt/zodzio-galybe/): Izraelio tautoje buvo tvirtai tikima tiek ištarto, tiek užrašyto žodžio galybe. Žodis beveik tapatintas su jį paskelbusiu asmeniu. Jei žodį skelbė tvirta, stiprios valios asmenybė, jis buvo dar paveikesnis. Jei tokia galia priskiriama žmogaus žodžiui, galima įsivaizduoti, kaip žvelgta į Dievo žodį. Dievo žodžio veiksmingumą riboja ne jis pats, bet žmogaus atsisakymas jį išgirsti uždaromis ausimis ir užkietinta širdimi. Priešingai, esant atvirumui vykdavo ir vyksta nuostabūs dalykai, stebuklingai keičiasi žmonių gyvenimai. Pirmajame skaitinyje Dievo žodis krinta kaip lietus ir sniegas, įvykdydamas tikslą, kuriam yra siųstas. Pranašas, rašęs šiuos žodžius Dievo tautai Babilono tremties metais, tikėjo, jog Dievo žodžiai pasieks savo tikslą, [&hellip;]
- [Mažutėlių išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/mazuteliu-ismintis/): Šį sekmadienį apmąstome Tėvo ir Sūnaus tarpusavio pažinimą: Evangelijoje Tėvas apreiškia Sūnui savo išmintį, o Jėzus už tai šlovina Tėvą. Negyvosios Jūros rankraščiai mini didį esenų mokytoją, gyvenusį apie 150 m. prieš Kristų. Šis mokytojas taip pat panašiais žodžiais šlovino Dievą dėl jo apreiškimo. Tačiau, nepaisant panašumo, Jėzaus šlovinimas iš esmės skiriasi: jis džiaugiasi, kad Dievas apreiškė savo išmintį ne išmintingiesiems ir gudriesiems, bet „mažutėliams”, tai yra Jėzaus mokiniams. Jėzus yra to apreiškimo tarpininkas. Tėvas byloja mums per savo Sūnų. Joks esenų mokytojas to nesakė. Evangelisto Mato pasakojimui nebūdingi jausmų proveržiai. Ši Evangelijos ištrauka Mato evangelijoje išskirtinė. Tai spontaniška šlovinimo giesmė [&hellip;]
- [Priimti reiškia tikėti](https://homilijos.kristoteka.lt/priimti-reiskia-tiketi/): Šio sekmadienio Evangelija gali  mus nugąsdinti: iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad meilė vaikams ar tėvams supriešinama su meile Jėzui. Iš šių griežtų žodžių sunku atpažinti tą patį Jėzų, laiminusį vaikus ir raginusį tapti mažutėliais dėl Dangaus karalystės. Žinoma, Jėzus neprašo iš mūsų daugiau, negu pats yra mums padaręs. Jis labiau klausė dangiškojo Tėvo valios negu žemiškųjų tėvų. Jo motinai Marijai teko tai ne kartą skausmingai išgyventi. Ar Jėzaus mums parodyta pasiaukojanti meilė reikalauja atsako? Kuo aš dėtas, jei kažkoks idealistas kilniai pasiaukojo? Vis dėlto yra tokių dalykų, kurių negalime abejingai nepaisyti. Jėzus asmeniškai sumokėjo didžiulę mūsų išganymo kainą. Jis atvėrė mums [&hellip;]
- [Nurodymai pašauktiesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/nurodymai-pasauktiesiems/): Mato evangelijoje Jėzaus viešąją veiklą ženklina penki dideli pamokslai. Prieš kiekvieną iš jų pasakojama apie įvairius Viešpaties darbus, įvykdytus stebuklus. Kiekvienas iš tų pamokslų iškelia tam tikrą Dievo karalystės aspektą, turintį esminę svarbą Jėzaus skelbiamai žiniai. Evangelistas Matas išdėsto penkis Jėzaus pamokslus taip, kad būtų atskleistas ryšys tarp Dievo karalystės ir Bažnyčios. Pirmajame, Kalno, pamoksle (5–7 skyriai) skelbiama apie Dievo karalystę. Tai savotiška Magna charta tiems, kurie trokšta įžengti į karalystę per Bažnyčią. Šio sekmadienio skaitiniai paimti iš antrojo pamokslo, arba kalbų ciklo (Mt 9, 35 – 11, 1). Šioje dalyje pasakojama apie Dvylikos misiją, pateikiami nurodymai, kaip apaštalai turi skelbti [&hellip;]
- [Dievo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-svente/): Dievo šventė: taip galima pavadinti šio sekmadienio liturginį šventimą. Žodžiu Dievas stengiamės nusakyti tai, kas nenusakoma. Švenčiausiosios Trejybės sąvoka žmogiškais žodžiais perteikia mūsų tikėjimą į vieną Dievą. Racionaliai žvelgiant, sąvoka Trejybė ne ką tepaaiškina. Švenčiausiosios Trejybės prigimtis, trijų asmenų vienybė viename Dieve, pranoksta žmogiškąjį suvokimą – teologai šimtmečiais nagrinėjo šią problemą. Šventojo Rašto skaitiniuose nesistengiama nagrinėti filosofinių problemų, o atskleidžiama trivienio Dievo reikšmė mums. Išėjimo&nbsp; knyga pasakoja apie dieviškąją Sandorą, mistinį Mozės patyrimą. Mozė sutiko Dievą veidas į veidą ir prašė parodyti jam dieviškąją šlovę (plg. Iš 33, 18). Dievas jam apreiškė savo vardą degančiojo krūmo regėjime (Iš 3, 14–15). Jis [&hellip;]
- [Dvasia ir bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-baznycia/): Žydams Sekminės buvo viena iš trijų šlovingų Dievo tautos iškilmių. Šios šventės metu aukotos derliaus pirmienos. Religinį šventės turinį sudarė ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo paminėjimas. Ši šventė buvo švenčiama praslinkus 50 dienų po Velykų. Krikščioniškosios Sekminės apima ir išaukština mistinį Sinajaus sandoros patyrimą. Šventasis Lukas, vaizdingai kurdamas Apaštalų darbų sceną, kaip foną pasitelkia ir Dievo pasirodymą ant Horebo kalno. Paskutinės vakarienės kambaryje, panašiai kaip ir ant Sinajaus kalno, Dievo bendrija išgyvena visišką vienybę. Panašūs ir juntami išgyvenimai: stiprus vėjas, žemės drebėjimas, smarkus ūžesys. Šiuos garsinius reiškinius lydi taip pat reginys: pasirodo didžiulė liepsna „tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido [&hellip;]
- [Jėzaus ir mokinių išėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-ir-mokiniu-isejimas/): Šeštinių iškilmės prasmė yra ne Jėzaus atsiskyrimo nuo mūsų paminėjimas, bet dar vienas Viešpaties buvimo tarp mūsų liudijimas. Mato evangelijos pradžioje skelbiama apie Jėzų, kuris yra Emanuelis, Dievas su mumis. Švenčiant Jėzaus žengimą į dangų minimas naujas Dievo tautos – Bažnyčios gyvenimo etapas. Viešpats liepia pasiliekantiems žemėje mokiniams krikštyti, mokyti ir tęsti jo darbą. Jėzus perduoda mokiniams iš Tėvo gautąją valdžią. Luko atpasakojamas Jėzaus žengimo į dangų įvykis reiškia drauge nutrūkimą ir tąsą. Tai paskutinis Jėzaus pasirodymas. Pagaliau mokiniai įsitikino tuščio kapo liudijimo tikrumu. Tarp Prisikėlusiojo ir jo pasirinktų liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios [&hellip;]
- [Pasirengimas Sekminėms](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirengimas-sekminems/): Šio sekmadienio skaitiniai rengia Sekminių šventei. Evangelijoje Jėzus pažada mokiniams atsiųsti Globėją.  Šventoji Dvasia aiškiai veikia Petro ir Jono misijų darbe. Pilypo pamokslavimas ir gydymas Jėzaus vardu sukėlė mieste „didelį džiaugsmą”. Graikiškajame tekste pavartotas žodis, nusakantis trykšte trykštantį ir visa viršijantį džiaugsmą. Toks džiaugsmas galimas tik Viešpačiui veikiant. Toliau pasakojama, kaip Petras ir Jonas, atstovaujantys „oficialiajai Bažnyčiai”, nuvyko į Samariją. Jie uždėjo rankas ant Pilypo pakrikštytų žmonių, kurie gavo Šventąją Dvasią. Šioje Apaštalų darbų vietoje šventasis Lukas pasakoja apie krikščionybės paplitimą visame civilizuotame pasaulyje. Prieš tai Jeruzalėje po Stepono kankinystės krikščionys buvo įnirtingai persekiojami. Tai privertė mokinius išsisklaidyti po kitus kraštus. [&hellip;]
- [Tarnystė](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnyste/): Šį sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai kviečia mus mąstyti apie tarnystę. Vatikano II Susirinkimas ypač pabrėžė, jog Bažnyčioje į įvairias tarnystes kviečiami ne tik kunigai ar vienuoliai, bet visų pirma pasauliečiai. Pasirodžius, kad vienai visuomenės grupei reikalinga pagalba, buvo parinkti septyni vyrai ir atvesti pas apaštalus, kurie „melsdamiesi uždėjo ant jų rankas”. Paprastai ši vieta laikoma diakonų ir kitų specialiųjų Bažnyčios tarnautojų pašventinimo bibliniu pagrindu. Tačiau teksto autorius Lukas nevartoja graikiško žodžio diakonai. Kad ir kaip ten būtų, čia kalbama apie pašventinimą ypatingai tarnystei. Diakonų titulas imtas vartoti nuo šv. Ireniejaus laikų. Ši tarnystė kilo dėl jaunos Jeruzalės Bažnyčios augimo krizės. Ji [&hellip;]
- [Vienintelis ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-ganytojas-2/): Esame įpratę, kad Gerojo Ganytojo sekmadienį minima dvasinių pašaukimų diena. Tačiau Evangelijos skaitinyje iš pirmo žvilgsnio nerandame tiesioginės nuorodos į tai, kad kaimenei prižiūrėti, be Jėzaus, būtų pašaukta ir kitų ganytojų. Tiesa, minimas „sargas”, atkeliantis vartus tikrajam ganytojui, einančiam pas avis. Labiau į akis krinta polemika apie blogus ganytojus. Apie juos užsimenama net keturis kartus: tai vagys ir plėšikai, neinantys pro vartus, bet įkopiantys pro kur kitur. Minimi taip pat svetimieji, paskui kuriuos avys nenori eiti, nes nepažįsta jų balso. Taip pat sakoma, jog visi atėję prieš Jėzų buvo vagys ir plėšikai. Dar sakoma: „Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti”. [&hellip;]
- [Užsidegusios širdys](https://homilijos.kristoteka.lt/uzsidegusios-sirdys/): Per kiekvienas sekmadienio Mišias kartojasi Emauso patirtis – Žodžio liturgija, po to Eucharistinė puota. Turbūt ne kartą apmąstydami velykinį pasakojimą apie du Emauso mokinius esame tapatinęsi su jais ir įsivaizdavę save šių dviejų sutrikusių ir praradusių viltį žmonių kailyje. Visa Luko evangelija yra kvietimas sekti mokytoją Jėzų. Galime ir į šią istoriją pažvelgti kaip į kvietimą sekti Jėzumi, elgtis panašiai kaip jis. Esame dažnai kviečiami žingsniuoti drauge su savo broliais ar seserimis ir dalytis skausmu ir meile. Jėzus žengia drauge, taktiškai leisdamas suglumusiems mokiniams išlieti širdį, ir stengiasi nenutraukti jų mąstymo tėkmės. Įskaudintos širdys nepakelia ilgų kalbų. Žmonės nepasitiki visažiniais, čia [&hellip;]
- [Pergalė prieš abejones](https://homilijos.kristoteka.lt/pergale-pries-abejones/): Prisikėlimas perkeitė ne tik Jėzų iš Nazareto, bet ir jo Bažnyčią. Ji vis labiau suvokia Velykų įvykio teologinę apimtį – įsikūnijusio Dievo Sūnaus slėpinio apreiškimą. Trapią Jeruzalės bendruomenę su jos Įkūrėju susieja naujas ryšys. Bažnyčia suvokia esanti Viešpaties gyvenimo tąsa, nuolatinis sudabartinimas ir regimybė. Bažnyčiai teks skleisti Kristaus tarnystę trijose sferose: skelbti Evangeliją (kerigma), darbuotis dėl susitaikinimo (diakonija) ir parodyti naują, iš Kristaus Dvasios kilusią bendrystę (komunija). Bažnyčios veide jau galima įžvelgti atpirktosios žmonijos bruožų. Ji nesensta, nes maitinasi iš ankstyvosios jaunystės šaltinių: Bažnyčia ištikima apaštalų mokymui, bendruomenėje broliškai dalijamasi gėrybėmis, meldžiamasi ir laužoma duona. Pirmasis Petro laiškas pradedamas palaiminimo giesme, [&hellip;]
- [Išganytojo artumas](https://homilijos.kristoteka.lt/isganytojo-artumas/): Velykų žinią apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusiųjų skelbiame pasauliui, kupinam ginčų ir kartėlio, suirzimo ir nevilties apraiškų. Žmonės linkę užsiimti įvairiausiais dalykais, tačiau tik nedaugelis ieško atsakymų į giliausius būties klausimus – nebent teisinasi kritikuodami Bažnyčią skandalingomis istorijomis iš dvasininkų gyvenimo. Vieni sako, kad prisikėlimas paprasčiausiai priešingas gyvybės dėsniams – žmogus, būdamas mirtinga būtybė, negali būti nemirtingas. Anot jų, negalimas dalykas, kad nelaimingame pasaulyje staiga atsirastų daug laimės, panašiai kaip kad smėlis pavirstų auksu. Šie žmonės gali patikėti žmogaus atgaivinimu po klinikinės mirties, laikinu organizmo&nbsp; atjauninimu, tačiau netiki prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. „Kristus prisikėlė ir daugiau nebemiršta”, – skelbia Velykų tikėjimas. [&hellip;]
- [Viešpats žiūri į širdį](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-ziuri-i-sirdi/): Ketvirtasis išganymo istorijos slenkstis yra pranašų ir karalių laikotarpis. Dievo tauta tampa Dievo karalyste, tačiau nuolat išlieka tie patys dieviškieji dėsniai. Viešpats išsirenka žmones iš mažųjų ir nuolankiųjų. Abelio auka buvo mielesnė už Kaino, Izaokas labiau apdovanotas už Izmaelį, Jokūbas – už Ezavą. Pats Samuelis gimė ilgą laiką buvusiai nevaisingai Hanai. Dovydo išrinkimas karaliumi dar kartą patvirtina Dievo planų skirtingumą nuo žmogiškųjų požiūrių. „Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.” Šiuos žodžius Samuelis ištarė vykdydamas Viešpaties užduotį parinkti Izraeliui karalių. Atvykęs į Betliejų jis atmeta septynis Išajo sūnus ir liepia pakviesti [&hellip;]
- [Gyvasis vanduo](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvasis-vanduo/): Trečiasis išganymo istorijos slenkstis – išėjimas iš Egipto ir kelionė per dykumą vadovaujant Mozei. Iš buvusių vergų minios formuojasi Dievo tauta. Tačiau Raudonosios jūros bangos ir Sandoros kraujas nenumalšino šios tautos užsispyrimo. Svaiginančią laisvės patirtį netrukus pakeitė nuovargis ir irzlumas dėl kasdienybės nepriteklių. Ilgėdamiesi buvusio gyvenimo patogumų izraelitai tikėjimo kelionėje linkę ieškoti žmogiškų išeičių. Kiekvieną tikintįjį nuolat lydi įtampa renkantis tarp pasitikėjimo Dievu ir kliovimosi vien žmogiškomis jėgomis. Kas iš mūsų neperėjo Masos (Išmėginimo) ir Meribos (Barnio) vietų? Mozės padarytas stebuklas įrodo, kad Dievas niekuomet nenuvilia. Jis yra visuomet drauge su savo žmonėmis. Viešpats yra Uola, iš kurios trykšta gyvasis vanduo. [&hellip;]
- [Išganymo istorijos slenksčiai](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymo-istorijos-slenksciai/): Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Adomas ir Ieva buvo išprašyti už Rojaus vartų. Šiandien klausomės, kaip Dievas perkeičia žmonijos nuopuolį į išganymo istoriją. Pirmasis Dievo ištartas išganymo istorijos žodis Abraomui liepia: „Išeik”. Ši diena – pirmutinė biblinio tikėjimo užuomazga. Klajoklis Abramas sutinka Dievą, kuris užmezga su juo dialogą. Šio tikėjimo esminiai elementai yra tai, kad žmogus visa savo asmenybe priima Dievą kaip asmenį; Dievas imasi iniciatyvos ir duoda dovanai; sandora su Dievu pagrįsta pasitikėjimu. Kiekvienas palaiminimas yra tam tikra išganymo forma, liudijanti būties pilnatvę. Išganomąją prasmę turi Dievo žadamas tautos gausumas ir vardo palaiminimas, per kurį bus palaimintos ir kitos tautos. Nors [&hellip;]
- [Krikštas ir misija](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstas-ir-misija/): Jėzaus krikštas ženklina Viešpaties atpirkimo darbo viešą pradžią. Šiame atpirkimo darbe dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė: iš dangaus girdimas Tėvo balsas, balandžio pavidalu nusileidžia Šventoji Dvasia. Šiandienos iškilmė yra Kalėdų laikotarpio pabaiga ir eilinio liturginio laikotarpio pradžia. Prasideda Jėzaus viešoji tarnystė: jis ima skelbti Gerąją Naujieną, mokyti, gydyti ligonius ir vaduoti piktųjų dvasių varginamuosius. Krikštu pradedamą Dievo Sūnaus misiją patvirtina Tėvo balsas. Dangaus Tėvas gėrisi mylimuoju Sūnumi: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Koks tėvas šioje žemėje nesigėri savo brandžiu sūnumi, sėkmingai baigusiu mokslus, įžengiančiu į naują gyvenimo etapą… Tėvo džiaugsmas dar didesnis, jei sūnus yra gerai išauklėtas, pagarbus, klusnus ir [&hellip;]
- [Žvaigždės vedami](https://homilijos.kristoteka.lt/zvaigzdes-vedami/): Krikščionybė yra įsikūnijimo religija. Įsikūnijęs Dievas perplėšė nepažinumo uždangą. Begalinis ir neaprėpiamas Dievas apsireiškė žmonijai Betliejaus Kūdikyje. Jėzus yra didysis Viešpaties apsireiškimas, jame randame Dievo pažinimo kelią. Ne tik šiais laikais kai kuriuos žmones trikdo tikėjimo tiesa apie dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybę Jėzuje. Kai kas priekaištauja, esą krikščionybei trūksta dvasingumo, čia viskas pernelyg paprasta, „nepakankamai dvasinga“. Tariamai dvasingesnių dalykų leidžiasi ieškoti Rytų religijose. Praėjusiame šimtmetyje buvo madinga hipotezė, esą Jėzus, prieš skelbdamas savo mokslą Palestinoje, pats mokėsi išminties Rytuose. Kaip ir daugelis kitų fantastinių teorijų ji neturi jokio biblinio pagrindo. Šiandienos Evangelijoje girdėjome apie išminties ieškotojus, ėjusius priešinga kryptimi. Rytų [&hellip;]
- [Jėzaus Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-motina/): Švenčiame Marijos Dievo Gimdytojos iškilmę. Šiandienos skaitinyje minimas Jėzaus apipjaustymas ir vardo suteikimas aštuntą dieną po gimimo. Pirmąją Naujųjų Metų dieną taip pat švenčiama Pasaulinė taikos diena. Šventasis Tėvas šios dienos proga paskelbia specialią žinią. Minime Dievo Motinos titulą kiekvieną kartą kalbėdami „Sveika, Marija“ maldą. Šiandienos iškilmė mus dar kartą kviečia suvokti, kas yra Jėzus. Tikime, kad Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį. Yra tik vienas Jėzus, jis yra ir Dievas, ir žmogus. Kalėdų laikotarpiu švenčiame tai, kad amžinasis Žodis, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, tampa vienu iš mūsų: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Žodis, kuris [&hellip;]
- [Klusnumas Nazarete](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumas-nazarete/): Žmonių šeima tapo paties Dievo šeima. Įsikūnijimo slėpinys pašventina šeimą: tai vieta, kurioje patinka gyventi Dievui. Šeima yra gyvenimo, augimo ir Dievo valios suvokimo aplinka. Šventąją Nazareto šeimą vienija tarpusavio meilė ir atsakomybė. Jie myli vienas kitą nesisavindami. Čia nėra priešybės tarp meilės ir Dievo valios vykdymo. Ir šiandien kiekviena krikščionių šeima, ypač per Krikšto ir Santuokos sakramentus, pratęsiančius Įsikūnijimo slėpinį, seka Šventosios Šeimos pavyzdžiu. Krikščioniškoje šeimoje nuolat mokomasi nesavanaudiškai mylėti ir aukotis dėl kitų. Kito laimė yra ne mažiau svarbi už mano. Meilė yra vaisinga, atvira ateičiai ir viltinga. Tikra meilė priima kūdikį ne kaip apsunkinimą, bet kaip palaiminimą ir [&hellip;]
- [Naujas gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujas-gimimas/): Paskutinis advento sekmadienis yra tiesioginio pasirengimo Kalėdoms laikas. Advento pradžioje girdėjome apie kosminių katastrofų pranašaujamus šlovingo Viešpaties atėjimo ženklus. Šiandienos Evangelijoje žvelgiame į paprastą žemišką sceną, dviejų moterų susitikimą. Kiti liturginiai skaitiniai leidžia įžvelgti Aplankymo įvykyje ne vien giminaitei parodytą pagalbos gestą. Skelbiami palaiminimai, pranokstantys įprastinį motinystės džiaugsmą: kūdikio gimimas neatšaukiamai sukrės žmonijos istoriją. Michėjo pranašystė įrašo artėjantį įvykį į išganymo istoriją. Ši pranašystė minima ir kitose Evangelijose (Mt 2, 5; Jn 7, 42). Naujajame Testamente vienprasmiškai perskaitoma Senojo Testamento pranašystė apie tai, kad Mesijas gims Betliejuje. Tai niekuo neišsiskirianti vietovė, vadinama „mažiausiu tarp Judo kaimų“, žinoma kaip karaliaus Dovydo kilmės [&hellip;]
- [Malonės aplankymas](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-aplankymas/): Paskutinis advento sekmadienis yra tiesioginio pasirengimo Kalėdoms laikas. Advento pradžioje girdėjome apie kosminių katastrofų pranašaujamus šlovingo Viešpaties atėjimo ženklus. Šiandienos Evangelijoje žvelgiame į paprastą žemišką sceną, dviejų moterų susitikimą. Kiti liturginiai skaitiniai leidžia įžvelgti Aplankymo įvykyje ne vien giminaitei parodytą pagalbos gestą. Skelbiami palaiminimai, pranokstantys įprastinį motinystės džiaugsmą: kūdikio gimimas neatšaukiamai sukrės žmonijos istoriją. Michėjo pranašystė įrašo artėjantį įvykį į išganymo istoriją. Ši pranašystė minima ir kitose Evangelijose (Mt 2, 5; Jn 7, 42). Naujajame Testamente vienprasmiškai perskaitoma Senojo Testamento pranašystė apie tai, kad Mesijas gims Betliejuje. Tai niekuo neišsiskirianti vietovė, vadinama „mažiausiu tarp Judo kaimų“, žinoma kaip karaliaus Dovydo kilmės [&hellip;]
- [Viltingas džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/viltingas-dziaugsmas/): Kartais atsidūstame, kad gyvenimo kelias yra tik vienas. Kai kurie pasirinkimai neatšaukiamai nulemia ateitį. Tai, kas buvo, daugiau nepasikartos. Kitaip būna kompiuteriniuose žaidimuose, kur duodama lengva galimybė pradėti iš naujo. Tai nereikalauja ypatingų pastangų, tereikia spustelėti klavišą. Evangelija mums primena, kad ne tik žaidimuose, bet ir tikrovėje yra galimybė pradėti gyvenimą iš naujo. Čia taip pat reikia panorėti ir apsisprendus „spustelėti“ valios klavišą. Skirtingai negu žaidime, siekiant gyvenimo pokyčio taip pat tenka, dažnai skausmingai, ko nors atsisakyti. Tai kainuoja daug dvasinių jėgų, bet atveria naują pradžią. Apie tai kalba Jonas Krikštytojas. Įspūdinga pati jo laikysena. Jis sutelkęs dėmesį į tai, kas [&hellip;]
- [Jėzaus liudytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-liudytojas/): Jonas Krikštytojas ir Marija yra simbolinės advento figūros. Jonas yra Senosios Sandoros pranašas ant Naujosios Sandoros slenksčio. Nors Jonas šio slenksčio neperžengia, tačiau atlieka ypatingą užduotį. Pas jį plūstantys žmonės klausinėja, ką turi daryti. Didis pranašas turėjo ne tik žadinti smalsumą, bet ir kelti pagarbią baimę. Tačiau jis neliepia imtis ypatingų askezės praktikų, tik nurodo laikytis įsakymų, ypač neskriausti kito žmogaus. Tuo Jonas skyrėsi nuo fariziejų ir kitų tautos mokytojų, rišusių žmonėms nepakeliamas naštas. Jonas, kaip ir visi Senosios Sandoros pranašai, yra tragiška figūra. Jo gyvenimo liudijimas ir skelbimas parengė žmones Jėzaus evangelijai. Priėmusieji Jono krikštą atvėrė širdis Tam, kuris buvo [&hellip;]
- [Viltingas laukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viltingas-laukimas/): Advento liturgija ragina budriai laukti galutinio Kristaus atėjimo ir rengtis šiam ypatingam įvykiui. Evangelijoje išskleidžiama grėsmingų įvykių panorama, pranašaujanti Jėzaus atėjimą. Ar Kristus nori mus išgąsdinti? Juk pasaulio istoriją nuolat lydėjo karai, žemės drebėjimai ir įvairios gamtos katastrofos. Krikščionys nuo pirmųjų amžių jautė pagundą spėlioti, kada įvyks ypatingų ženklų pranašaujamas Jėzaus atėjimas. Tačiau Jėzus nenurodo nei konkrečios datos, nei tikslių savo atėjimo požymių. Jis pabrėžia žemiškojo gyvenimo trapumą ir laikinumą, įspėja apie nuolat gresiančius pavojus. Jėzus ragina mokinius nuolat atsiversti, idant būtų pasirengę pasitikti jį mirties valandą arba jo galutinio atėjimo momentu. Pirmuoju advento sekmadieniu prasidedančiais naujais liturginiais metais mus lydės [&hellip;]
- [Kitoks Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/kitoks-karalius-2/): Per liturginius metus ne kartą girdėjome apie Dievo karalystę. Jėzus leidžia suprasti, kad Dangaus karalystė yra pati aukščiausia vertybė. Žmogus raginamas atiduoti visą savo gyvenimą ir nepailsdamas jos ieškoti. Per liturginių metų ciklą įvairiomis briaunomis atskleidžiama tiesa apie Dievo karalystę, o paskutinis liturginių metų sekmadienis yra didžioji padėka už dangaus dovaną, kurioje turime privilegiją dalyvauti. Šiandienos Evangelijoje atsiskleidžia dar viena svarbi tiesa: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Šie žodžiai byloja, kad kelias pas Jėzų, drauge žadantis amžinąją laimę, remiasi ne šio pasaulio logika. Renkantis eiti šiuo keliu, reikia vadovautis nesavanaudiška meile, priimti kentėjimų, atmetimo, nepopuliarumo galimybę. Kristaus karalystė vienija daugelį [&hellip;]
- [Vilties diena](https://homilijos.kristoteka.lt/vilties-diena/): Krikščionio gyvenime nuolat vyksta dvasinė kova. Viešpaties diena yra šios kovos kulminacija, o drauge galutinė gėrio pergalė. Pranašas Danielis skelbia nematytų vargų metą ir drauge išgelbėjimą tiems, kurie įrašyti gyvenimo knygoje. Vienų laukia amžinasis gyvenimas, kitų – gėda ir amžinoji negarbė. Trečio kelio nėra. Panaši perskyra išryškėja Paskutinio teismo aprašyme Mato evangelijoje (Mt 25, 31–46). Šiose pranašystėse pirmiausia išvardijami palaimintieji, kuriems skirta įeiti į Tėvo namus, paskui tie, kurių laukia gėdinga pražūtis. Pirmiau skelbiama geroji vilties naujiena. Taip yra todėl, kad Kristus trokšta visų žmonių išganymo. Laiške žydams rašoma: „Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.“ Vis dėlto laisvą valią turintis [&hellip;]
- [Našlės pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/nasles-pamoka/): Neturtingos našlės auka yra visiškai menka piniginiu požiūriu, tačiau labai vertinga dvasine prasme. Našlės skatikui vertę suteikia pasitikintis tikėjimas. Per atsidavimo ir pasitikėjimo kupiną tikėjimą mūsų skurdas gali tapti ypatingu turtu. Našlės pavyzdys mus ragina aukoti Dievui visa tai, kas mumyse silpniausia, gėdingiausia ir skausmingiausia. Tuomet mūsų skurdas tampa brangiu lobiu. Dievas jį gailestingai priima, kai vienijamės su paniekintu, nukryžiuotu, tačiau galiausiai prisikėlusiu Kristumi. Pagal tuometinę tvarką žmonės aukas perduodavo šventykloje tarnaujančiam kunigui. Vargšė našlė veikiausiai priėjo susigėdusi. Ji aukojo dvi mažiausias to meto monetas. Gal kunigas nusivylęs nužvelgė ją ir atsainiai įmetė pinigėlius į skrynią. Net pagal skambesį buvo galima [&hellip;]
- [„Normalus“ šventumas](https://homilijos.kristoteka.lt/normalus-sventumas/): Žmogui įprasta už pastangas laukti atlygio ir darbuojantis siekti pelno. Nerimastingai sekame kylančias kainas, didėjančius mokesčius ir pastebime visa tai, kas mūsų asmeninei kišenei neša nuostolį. Nors turime visomis jėgomis stengtis ir darbuotis gyvendami šioje žemėje, ne menkiau būtina siekti amžinojo atlygio, nenykstančio užmokesčio danguje. Privalome tinkamai suskirstyti savo gyvenimo prioritetus. Laimei, mūsų pastangos yra ne vienintelis veiksnys, nulemiantis atlygį danguje. Dievo malonė yra nepelnyta dovana. Amžinybės atlygis pirmiausia dovanojamas, o ne uždirbamas. Ši tiesa visu aiškumu nušvinta Visų Šventųjų iškilmėje: „Džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Galime rasti įvairių rekomendacijų apie sveiką mitybą, sodo priežiūrą, keliones į kalnus ir [&hellip;]
- [Balsas viešumoje](https://homilijos.kristoteka.lt/balsas-viesumoje/): Kova su nuodėme būna varginanti. Atliekame išpažintį, pasiryžtame taisytis, stengiamės keistis ir atsiversti, tačiau dažnai mūsų pastangos neduoda rezultatų. Kartais nepasisekimus lemia tikėjimo stygius, o kartais esame saistomi objektyvių aplinkybių, kai iš tikrųjų neįmanoma pakeisti realios situacijos. Aklasis Bartimiejus trokšta būti išgydytas. Jis balsiai šaukia nekreipdamas dėmesio į žmones, norinčius jį nutildyti. Kreipdamasis į Jėzų „Dovydo Sūnau“ Bartimiejus išreiškia tikėjimą Mesiju. Jėzus ne pirmą kartą susieja dovanojamą malonę su prašančio žmogaus tikėjimu. Jis sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Ar mano tikėjimo pakanka, kad išdrįsčiau prašyti Viešpaties išgydyti? Gal bijau minios, žmonių, norinčių mane užtildyti, kad likčiau aklas? Nuodėmė visuomet yra didesnės [&hellip;]
- [Tarnaujanti valdžia](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnaujanti-valdzia/): Viešajame gyvenime vis dažniau pasigirsta, kad valdžia privalo tarnauti žmonėms. Šį teiginį, bent jau žodžiais, išpažįsta visų lygių politikai. Priešingai kalbėti būtų „nekorektiška“. Nors gyvenime netrūksta piktnaudžiavimo valdžia ar autoritarinio valdymo patirčių, visuotinis suvokimas, kad valdžia privalo tarnauti, jau yra nemenkas pasiekimas. Sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės rūpybos sistemos mums tapo savaime suprantamu ir neatsiejamu civilizacijos dėmeniu. Tačiau per menkai prisimename – o kai kas sąmoningai norėtų nutylėti – šių dalykų ryšį su krikščioniškąja kultūra. Tarnaujančios valdžios samprata taip pat susijusi su krikščionybe. Jėzaus mokiniai turėjo ne tik išgirsti pamoką apie valdžią, bet ir išgyventi jos patvirtinimą ant kryžiaus. Du apaštalai norėjo [&hellip;]
- [Išmintis ir turtas](https://homilijos.kristoteka.lt/ismintis-ir-turtas/): Išmintis niekada nebuvo labai pelninga. Tikrieji filosofai, išminties mylėtojai dažnai baigdavo savo gyvenimą skurde, niekinami amžininkų. Mūsų dienomis taip pat labiau vertinama ne išmintis, bet gebėjimas sukaupti daugiau informacijos, sėkmingai ja pasinaudoti. Apie gyvenimo sėkmę linkstame spręsti iš regimų pasiekimų. Izraelitams išminties apraiška buvo per Mozę duotas Dievo Įstatymas. Tačiau jau Senajame Testamente aptinkame troškimą giliau pažinti ne tik Įstatyme įrašytą, bet ir Dievo Dvasios įkvėptą gyvąją išmintį. Išminties knygoje rašoma: „Ją vertinau labiau, negu skeptrą ar sostą, o turtus palyginti su ja laikiau niekais.“ Išmintį įgyja ne tas, kas moka kaupti žinias ir medžiagines gėrybes, bet tas, kuris geba jomis [&hellip;]
- [Santuoka – Dievo planas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuoka-dievo-planas/): Šiandienos liturginiai skaitiniai kalba apie santuoką, jie tinka kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo civilinės būklės ar luomo. Nuostabus pašaukimas į artumą ar bendrystę – „vieną kūną“ – užtemdytas ir apgadintas gimtosios nuodėmės. Ši nuodėmė nulemia mūsų veiksmų ir troškimų savanaudiškumą ir chaotiškumą. Socialinės apklausos liudija, kad jaunuoliai, išgyvenę tėvų skyrybas ir šeimoje patyrę nedarną, vis dėlto ilgisi darnios šeimos palaimos. Nors kažkur širdies gilumoje žinome, kaip turėtų būti, vis dėlto mūsų noras nuosekliai siekti gėrio susiduria su dideliu pasipriešinimu. Tas pasipriešinimas nėra išorinis, jis kyla iš mūsų pačių vidaus. Tai yra tas „širdies kietumas“, dėl kurio Mozės įstatymas tam tikromis aplinkybėmis leido [&hellip;]
- [Papiktinimai ir pasipiktinimai](https://homilijos.kristoteka.lt/papiktinimai-ir-pasipiktinimai/): Uolusis Jozuė nori uždrausti pranašauti dviem vyrams, nebuvusiems Padangtėje drauge su kitais septyniasdešimt seniūnų. Mozė švelniai atsako jam, kad nepavydėtų. Mozės žodžiuose atskleidžiamas jo širdies troškimas: „Tesuteikia Viešpats savo dvasią visiems.“ Siauras, žmogiškas požiūris liepia atsiriboti, drausti ir vertinti remiantis skirtingumu: „Jie neatėjo į palapinę.“ Kita nuostata remiasi Dievo veikimu, troškimu, kad visą tautą apimtų Viešpaties dvasia. Evangelijoje Jėzus taip pat patvirtina „plačiąją“ nuostatą: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Apaštalas Jonas piktinasi vienišiumi, kuris nepriklauso Jėzaus mokinių būriui ir veikia atskirai, išvarinėja demonus, tiesa, Jėzaus vardu. Jėzus atmeta karštuolių priekaištus. Įdomu, kad Jėzus čia pavartoja neįprastą įvardį mes ir [&hellip;]
- [Kuris didesnis?](https://homilijos.kristoteka.lt/kuris-didesnis/): Jau praeityje tas laikas, kai Jėzus skelbė žodį didelėms žmonių minioms. Dabar jis kalba savo mokinių būreliui. Jo pamoka apie neišvengiamą mirtį nėra skirta masėms. Žmonių minios trokšta laimėtojo, žmonės nelinkę laukti net trijų dienų, kol pasirodys pergalės vaisiai. Jėzaus žinią apie kryžių sunkiai priima net jo mokiniai, ją reikia nuolat kartoti. Galima numanyti, jog Jėzus turėjo jaustis labai vienišas. Jis mąsto apie kryžių, o mokiniai tuo metu diskutuoja, kuris iš jų didžiausias. Jie drovisi apie tai prasitarti Jėzui. Mokiniai diskutuoja patyliukais, nes nujaučia, kad Jėzui tokios kalbos nepatinka. Namie Jėzus atsisėda ir pasišaukia Dvylika. Dabar jis pabrėžia savo valdžią: Mokytojas [&hellip;]
- [Kančios pranašystė](https://homilijos.kristoteka.lt/kancios-pranasyste/): Užduodami klausimą paprastai norime gauti daugiau informacijos arba pasitikrinti turimų žinių teisingumą. Tačiau Jėzus, klausdamas: „Kuo mane laiko žmonės?“ domisi ne viešosios nuomonės statistiniais tyrimais. Šiandien esame apsipratę su sociologinėmis apklausomis, mūsų nestebina nuomonių įvairovė. Žiniasklaidininkai bando šokiruoti viešuomenę nebent ypač keistais atsakymais į jų „klausimėlius“. Provokuojantis Jėzaus klausimas yra veikiau pedagoginis įvadas, sugretinimo fonas tolesniam ir svarbesniam klausimui: „O jūs kuo mane laikote?“ Jėzus nori išgirsti iš mokinių, taip pat iš mūsų tai, ką jau esame supratę. Žmonių žodžiai vargingai nusako Dievo tikrovę. Be Šventosios Dvasios liekame nebylūs, net ir tardami daugybę žodžių. Atsiliepdami į Kristaus klausimą bandome Dievui pasakoti [&hellip;]
- [„Atsiverk!“](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverk/): Anoniminis kurčnebylis – tai neišganyto žmogaus įvaizdis. Jis kurčias, nes negali ar nenori girdėti Dievo žodžio. Jis nebylys, nes nemoka prabilti apie svarbius dalykus arba jam burnos praverti neleidžia meilės stoka. Kurčnebylis gyvena savo izoliuotame pasaulyje. Amerikietė Helena Keller nuo gimimo buvo akla, kurčia ir nebylė, o vėliau neįtikėtinomis pastangomis ir savo auklėtojos pedagoginio talento dėka sugebėjo aprašyti, ką jai teko išgyventi. Kartą ji pareiškė: „Aklumas atskiria mus nuo daiktų; o kurtumas ir nebylystė atskiria mus nuo žmonių.“ Kurčnebylis gyvena užsidaręs savo pasaulyje. „Atsiverk!“ – tai Jėzaus iššūkis siekiant įveikti susvetimėjimą, izoliaciją, sukurti brolystės ryšius. Kurčnebylis suvokia tik savo mintis. Jo [&hellip;]
- [Švaru ar nešvaru?](https://homilijos.kristoteka.lt/svaru-ar-nesvaru/): Prasidėjus mokslo metams ypač moksleiviai pajunta, kaip gyvenimą griežčiau suveržia taisyklių ir tvarkaraščių diržas. Naujos tvarkos suvaržymus gyvai pajunta pirmokai: reikia laiku keltis ir laiku gulti, atidžiai apsidairyti pereinant gatvę, mokykloje vykdyti ne visuomet suprantamus nurodymus. Išsiblaškęs septynmetis, bėgantis paskui kamuolį į judrią gatvę, nesusimąsto, kam reikalingos eismo taisyklės. Subrendęs žmogus aiškiau suvokia įstatymų prasmę. Bendras įstatymų tikslas yra reguliuoti žmonių tarpusavio santykius siekiant kiekvieno ir visų gerovės. Yra taip pat įstatymų, reguliuojančių mūsų santykį su Dievu. Nuo vaikystės stengiamės laikytis Dekalogo. Dievo įsakymai nėra beprasmis žmogaus laisvės varžymas – tik jų laikydamiesi būname iš tikrųjų laimingi. Pakartoto Įstatymo knygoje džiaugiamasi [&hellip;]
- [Apsisprendimo žodžiai](https://homilijos.kristoteka.lt/apsisprendimo-zodziai/): Evangelijoje girdėjome, kaip žmonės atmeta žmogišku protu nesuvokiamą Viešpaties meilės dovaną. Ją atmeta ne tik „žydai“ (evangelistas Jonas taip apibendrina Jėzaus priešinininkus). Nepriimdami Jėzaus mokymo pasitraukia taip pat nemažai jo mokinių. Jėzaus žodžiai jiems pasirodo neįkandami, nesuprantami, nepriimtini. Vis dėlto ne visi išdrįsta atvirai išreikšti protestą. Įžvelgdamas mokinių mintis Jėzus atvirai meta iššūkį: „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų užžengiant į dangų?“ Jėzui įžengus į dangų mokiniai išvys jo šlovę. Tik Dievo Dvasia leidžia suvokti Dievo darbus. Dvasia aštrius žodžius padaro gyvus. „Kieti jo žodžiai.“ Šie žodžiai ypač sukrečia todėl, kad kalbama apie Gerąją Naujieną. Būti krikščioniu reiškia sekti Kristumi, [&hellip;]
- [„Gyvens per mane“](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvens-per-mane/): Jau ketvirtą sekmadienį paeiliui girdime skaitinius iš Jono evangelijos 6 skyriaus. Šiandienos žodžiais Jėzus užbaigia savo apreiškimą. Tolesnė eilutė apibendrina: „Visa tai jis paskelbė mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.“ Jono evangelijos 6 skyriuje aprašomi Velykų laiko įvykiai. Velykų iškilmėse žydai šventė išvadavimą iš Egipto vergovės, taip pat Neraugintos duonos šventę. Velykų avinėlio valgymas priminė Egipte patirtą Dievo apsaugą, o Neraugintos duonos šventė – stebuklingą pamaitinimą mana dykumoje. Išėjimo knygoje aprašoma, kaip išrinktoji tauta buvo pamaitinta ir pagirdyta, taip pat gavo Įstatymą. Manos dovana ir Įstatymo dovana yra tarpusavyje susijusios Dievo palankumo savo tautai apraiškos. Klajojant dykumoje mana buvo tinkama valgyti tik tam tikrą [&hellip;]
- [Pažintis su Marija](https://homilijos.kristoteka.lt/pazintis-su-marija/): Daugelis katalikų puoselėja pamaldumą Marijai nuo pat vaikystės. Tačiau kai kuriems žmonėms, ypač naujai atėjusiems į Bažnyčią, atradusiems tikėjimą ar perėjusiems iš kitos konfesijos, reikia papildomai susipažinti su Marija. „Atradus“ Mariją tikėjimo perlas sužėri nuostabia briauna. Marijos Ėmimo į dangų iškilmė suteikia gerą progą susipažinti su Dievo Motina. Švenčiame jos žemiškojo gyvenimo pabaigą, bet ji nepaženklinta laidotuvių tragizmu. Marijos gyvenimas yra tarsi paslėptas lobis. Jos malonės versmė kyla iš jos artumo su Jėzumi. Iš visų kūrinių ji yra arčiausiai Jėzaus: nešiojo Jėzų įsčiose, maitino jį krūtimi ir galiausiai lydėjo ant kryžiaus. Pirmajame skaitinyje Jonas regi atsivėrusį dangų, šventyklą ir Sandoros skrynią. [&hellip;]
- [Kūnas už pasaulio gyvybę](https://homilijos.kristoteka.lt/kunas-uz-pasaulio-gyvybe/): Šiandienos Evangelijoje Jėzus atskleidžia mums amžinojo gyvenimo perspektyvą ir iškelia dvi sąlygas jam pasiekti: tikėti ir stiprintis Kristaus Kūnu ir Krauju. Tarp daugelio Jėzaus klausytojų buvo taip pat žmonių iš jo tėviškės. Atvykėliai iš Nazareto negali priimti Jėzaus žodžių, kad jis atėjęs iš dangaus. Jo tėvynainiai geriau informuoti: nors Jėzus gimė ne jų mieste, bet jie pažįsta jo tėvą ir motiną, bent jau tariasi pažįstą. Jėzus jiems nesiaiškina, nesileidžia su jais į diskusiją. Jų prieštaravimas yra tik netikėjimo simptomas. Jėzus nesistengia gydyti simptomų, o nori užčiuopti tikrąją priežastį, kodėl jie netiki. Tikėjimo iniciatyva kyla iš Dievo. Žmogus negali ateiti pas Jėzų, [&hellip;]
- [Dievo darbas: tikėkite](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-darbas-tikekite/): Šiandienos Evangelija toliau pasakoja apie tai, kas vyko po stebuklingo duonos padauginimo. Po šio įvykio Kristus pasitraukė į vienumą, tačiau minios ir toliau jo ieškojo. Pasak evangelisto, žmonės ieškojo Kristaus norėdami paskelbti jį karaliumi. Jiems padarė įspūdį tai, kad prisivalgė duonos dovanai. Žmones nuolat lydi pagunda apsiriboti vien kūno pasotinimu. Kristus ragina tikėti į jį, tačiau minia reikalauja ženklo. Tas gali atrodyti keistai. Ką tik keli tūkstančiai žmonių buvo pamaitinti duona, ir tarsi niekas to nebeprisimena. Panaši situacija ir pirmajame Išėjimo knygos skaitinyje. Izraelitai murma prieš Dievą, nes nebeturi duonos ir yra alkani. Nė vienas iš jų nebeprisimena, kad Dievas išvadavo [&hellip;]
- [Neturtas ir duona](https://homilijos.kristoteka.lt/neturtas-ir-duona/): Jėzaus paklausyti atėjo minia neturtėlių. Kiekvienas krikščionis pašauktas sekti Kristų neturtu. Paprastai neturtą siejame su medžiaginių dalykų stoka, visuomenės paribiu, apleistumu. Esame linkę evangelinį neturto palaiminimą palikti pašvęstojo gyvenimo asmenims. Vis dėlto mūsų situacija yra panaši į neturtėlių, nors išoriškai atrodome netgi pasiturintys. Neretai pajuntame visišką bejėgiškumą, nežinome, kur kreiptis, ko imtis, susidūrę su artimųjų problemomis. Suvokę savo galimybių ribotumą paprastai nuleidžiame rankas: „Nejaugi penkių miežinės duonos kepaliukų ir dviejų žuvų pakaks tokiai daugybei?“ Poreikiai dažnai viršija mūsų išteklius. Tuomet išsigąstame suvokdami atotrūkį tarp savo ribotumo ir mums keliamų reikalavimų. Tačiau, užuot nuogąstavę, verčiau atneškime Jėzui tai, ką turime: penkis kepaliukus [&hellip;]
- [Avys be piemens](https://homilijos.kristoteka.lt/avys-be-piemens/): Apaštalai veikiausiai džiūgaudami grįžta pas Jėzų pasakodami, ką pavyko nuveikti. Jie regimai patenkinti savo misija, niekas netemdo jų entuziazmo. Apaštalai grįžta pas Jėzų, nes gyvenimas su juo yra jų veiklos pagrindas ir šaltinis. Visas mūsų veikimas įgyja prasmę ir galią tik su Kristumi ir dėl Kristaus. Be jo geriausiu atveju esame tik savo srities specialistai. Ypač dvasinė tarnystė priklauso nuo ryšio su Jėzumi. Evangelistas aprašo apaštalų veiklos intensyvumą: „Daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.“ Jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikia poilsio ir ramybės. Mūsų gyvenimą dažnai lydi įtampa tarp asmeninio gyvenimo ir viešojo tarnavimo. Jei nepaisome [&hellip;]
- [Užduotis skelbėjams](https://homilijos.kristoteka.lt/uzduotis-skelbejams/): Amosas skyrėsi nuo daugelio kitų pranašų. Jis nedėvėjo ypatingų drabužių kaip Ezekielis ar Jeremijas, nebuvo pranašas visą gyvenimą kaip Izaijas ar Samuelis, nešokiravo aplinkinių vaizdžiais pranašiškais veiksmais kaip Elijas, Ozėjas ar kiti. Amosas buvo piemuo ir šilkmedžio vaisių brandintojas. Tai jo įprastinis darbas. Jis gyveno į pietus nuo Judo karalystės ribos. Vieną dieną gavo Dievo žodį, liepiantį viską palikti ir eiti į Šiaurinę karalystę ir raginti žmones gręžtis į Dievą. Bet-Elio kunigui Amazijui reiškiant nepasitenkinimą, Amosas atsako, kad ne pats pasiprašęs būti pranašu, bet Dievas jį pasiuntęs: „Liūtas suriaumojo, kas nebijos? Viešpats Dievas kalbėjo, kas atsisakys pranašauti?“ (Am 3, 8). Amosas [&hellip;]
- [Pranašo misija](https://homilijos.kristoteka.lt/pranaso-misija/): Mus veikiausiai piktina Jėzaus giminaičių elgesys Nazarete. Jie nesugeba Jėzaus priimti tokio, koks jis yra: nepalyginamai viršesnis už juos išmintimi, stebuklais, įtikinimo jėga. Jie klausia: „Iš kur jam visa tai?“ Juk gyvendamas tarp jų jis buvo paprastas dailidė, o dabar ateina visiškai kitas žmogus. Tas pasipiktinimas dar skaudesnis dėl to, kad Jėzus atvykdamas į Nazaretą veikiausiai norėjo atsidėkoti savo giminaičiams ir kaimynams už drauge praleistus metus, už visa, ką tarp jų patyrė gero. Jis norėjo dovanoti jiems tai, kas jam pačiam vertingiausia: pagilinti jų tikėjimą. Tačiau jie neįstengė šios dovanos priimti. O gal tai buvo paprastas žmogiškas pavydas? Jėzus apibendrina šį [&hellip;]
- [Dievas nesukūrė mirties](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-nesukure-mirties/): Kartais mūsų baimė gali paralyžiuoti dvasinį gyvenimą ir blokuoti ryšį su Dievu. Bijau viešai parodyti savo tikėjimą, bijau, kad būsiu išjuoktas. Šiandienos Evangelijoje žmonės atkalbinėjo Jajirą: „Kam begaišini Mokytoją?!“ Tačiau Jėzus ateina prikelti Jajiro dukrelės, kai žmogiškai žvelgiant jau nieko nebeįmanoma padaryti. Aplinkiniai sako: mergaitė numirė, nepadės joks gydytojas. Kartais panašiai galvoju apie savo dvasinį gyvenimą. Atrodo, jau nieko nepavyks pakeisti. Manyje žioji tuštuma, trūksta pasitikėjimo Dievu, vilties ateitimi. Nors kvėpuoju ir vaikštau, vidujai jaučiuosi miręs. O iš tikrųjų reikia tiek nedaug. Neturiu daryti didžių darbų, viršijančių mano jėgas. Pakanka su tikėjimu paliesti Jėzų, kaip padarė kraujoplūdžiu serganti moteris. Reikia tik [&hellip;]
- [Dievas ir audra](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-ir-audra/): Jėzus pasirodo apaštalams kaip Dievas Kūrėjas. Lengva suprasti jų nuostabą. Juk tik pasaulį sukūręs Jahvė gali įsakinėti žemės gaivalams. Tik jis gali nutildyti audrą. Tik apie jį Raštas galėjo rašyti: „Šėlstančią audrą jis nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos“ (Ps 107, 29). Jėzus paliepia vėjui ir ežerui taip, kaip kūrėjas įsako kūriniui. Jėzus nemaldauja Dievo Tėvo ir neprašo jo užtarimo. Jis pats įsako. Jo žodis turi kuriamąją galią. Jis sako „Nutilk!“ ir tuoj pat stoja visiška tyla. Kaip išraiškingiau būtų įmanoma parodyti savo dievystę? Todėl mokiniai išsigando ir pajutę įvykio ypatingumą klausinėjo; „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo [&hellip;]
- [Naujoji sandora](https://homilijos.kristoteka.lt/naujoji-sandora/): Šio Devintinių sekmadienio skaitiniai kviečia išgyventi Eucharistiją kaip Naująją Sandorą. Šventajame Rašte sandora visuomet reiškia abipusį įsipareigojimą. Ji visuomet išreiškiama kokiu nors ženklu. Dievo sandora su Nojumi parodoma vaivorykšte. Apipjaustymas ženklino Viešpaties sandorą su Abraomu. Išėjimo knygos skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai priimdami Dievo įsakymų sandorą buvo apšlakstyti atnašaujamo gyvulio krauju. Dievo tauta klausėsi Dievo žodžio, jį priėmė, galiausiai tai užantspauduojama aukos krauju, kuris sutaikina, pašventina ir suvienija per sandorą. Sandora nėra vien trapus tarpusavio susitarimas, tai tarpusavio ištikimybės pažadas, paženklintas gyvybės simboliu – krauju. Mozė padalija kraują į dvi dalis: viena išliejama ant altoriaus, kuris reiškia Dievą, o likusiu krauju apšlakstomi [&hellip;]
- [Trys Asmenys](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-asmenys/): Švenčiausiosios Trejybės slėpinys nėra galvosūkis protui. Atsimename šventojo Augustino palyginimą apie berniuką, bandantį išsemti vandenyną. Tačiau šiandien nekeliame sau tikslo išaiškinti šį slėpinį iki galo. Dievo žodis mus kviečia šlovinimo maldai. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė ragina žmones pažvelgti į nuostabius Dievo darbus. Ši knyga atskleidžia mums mylintį Tėvą, kuris išsirenka, saugo ir moko savo tautą. Tai taip pat kvietimas kiekvienam iš mūsų šlovinti Dievą už visas gyvenime patirtas geradarybes. Dažnai esame įpratę lygintis su kitais: pavydžiai žvelgiame į kito gabumus, nepastebėdami daugybės savo dovanų. Liekame susiraukę su suskilusia nuoskaudų gelda. Dievo gerumo istorija Sandoros tautą ragina atsitiesti, lygintis su kitais pirmiausia [&hellip;]
- [Dvasia liudija](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-liudija/): Šventosios Dvasios veikimą dažnai esame linkę tapatinti su ypatingomis apraiškomis: pranašavimu, stebuklingu gydymu ar glosolalija – kalbų dovana. Toks požiūris turi pagrindo: Evangelijoje ir ankstyvosios Bažnyčios tradicijoje randame daugybę liudijimų apie nepaprastus ženklus, lydėjusius Šventosios Dvasios galybės apraiškas. Apaštalų darbuose skaitome, kad apaštalai tapo kupini Šventosios Dvasios, ėmė kalbėti svetimomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti. Tačiau reikia taip pat suvokti, kad tie ženklai nėra savitiksliai. Jie lydi ir patvirtina Šventosios Dvasios veikimą. Tikslas yra įtikinamai liudyti gyvą, prisikėlusį Kristų. Apaštalas Paulius sako: „Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Šventoji Dvasia reiškiasi Bažnyčioje pirmiausia tuo, kad [&hellip;]
- [„Nusileido“ ir „pakilo“](https://homilijos.kristoteka.lt/nusileido-ir-pakilo/): Šventojo Rašto skaitiniuose girdėjome, kaip prisikėlęs Kristus pasirodo savo mokiniams ir jų akyse žengia į dangų. Dažnai esame linkę pirmiausia sieti šį įvykį su praeitimi prieš du tūkstantmečius. Pamirštame, kad tai drauge yra man asmeniškai skirtos Dievo meilės istorija. Liturgija mus moko dalyvauti dieviškojoje dabartyje. Kiekvienam iš mūsų tenka susitikti su prisikėlusiu Viešpačiu. Dažniausiai šis susitikimas vyksta širdies slaptoje. Jėzaus žengimas į dangų nereiškia susitikimo pabaigos. Tai slėpinys, atveriantis naują bendravimo su prisikėlusiu Viešpačiu etapą. Jėzuje išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su mumis“. Jis priėmė mūsų vargingumą, [&hellip;]
- [Meilės įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-isakymas/): Evangelija kiekvienam asmeniškai byloja apie pašaukimą mylėti. Pirmiausia gavome pažadą, kad esame mylimi ir gebame mylėti. Šis pažadas išreikštas Dievo Sūnaus įsikūnijimu: visa Dievo meilės galia sutelkiama į žmogų, perteikiama per Kryžių ir Eucharistiją. Gavome meilės pavyzdį. Tai Dievo troškimas mus išganyti ir padaryti laimingus. Dievo Sūnus užantspaudavo šį troškimą atiduodamas už mus savo gyvybę. Taip pat gavome gebėjimą mylėti, nes Dievo meilė veikia mumyse. Kiekviena meilė kyla iš Dievo. Taip pat kiekviena tikra meilė veda į Dievą, leidžia jį pažinti ir atrasti. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptor hominis rašė: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe [&hellip;]
- [Vynmedžio gyvybė](https://homilijos.kristoteka.lt/vynmedzio-gyvybe/): Šį sekmadienį Jėzus lygina save su vynmedžiu. Šis palyginimas talpina dvejopą žinią. Viena vertus, Jėzus ragina „pasilikti“ jame – tai reiškia stabilumą, tęstinumą. Kita vertus, palyginimas byloja apie judėjimą ir augimą. Vynmedžio šakos yra nuolat švarinamos ir formuojamos. Jos nelieka prigimtinės būklės, bet nuolat perkeičiamos siekiant didesnio vaisingumo. Krikščionis negali išlikti vynmedyje nedarydamas pažangos ir atvirkščiai – negali daryti pažangos neišlikdamas vynmedyje. Šis palyginimas mums atskleidžia dvi gyvenimo Jėzuje ašis: tęstinumo bei stabilumo ir pokyčių bei dinamizmo. Būtų klaida suabsoliutinti pokyčių reikšmę ir palikus senuosius įsipareigojimus eikvoti jėgas, siekiant vis naujų patirčių. Blaškydamiesi į visas puses niekur nenueitume. O likdami ištikimi [&hellip;]
- [Ganytojo kaina](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojo-kaina/): Šį sekmadienį minime Motinos dieną ir drauge esame kviečiami melstis už dvasinius pašaukimus. Kalendorinis šių progų sutapimas patvirtina giluminę tiesą: Dievo dovanojamus pašaukimus pirmiausia ugdo didžiadvasiška ir pasiaukojanti motinų meilė. Patyrus rūpestingą motinos globą lengviau nujausti žmogaus protą viršijančią Dievo gailestingumo apimtį. Evangelijos žodžiuose galime išgirsti troškimą ir ilgesį. Girdėdami apie Gerojo ganytojo rūpestingumą norime būti jo prižiūrimos kaimenės nariais. Klausantis Evangelijos net nekyla mintis apie viršenybę ar pavaldumą. Rūpestinga ganytojo meilė, jo pasirengimas aukotis rodo tai, kad jam ganomosios avys yra nepaprastai vertingos. Savaime aiškus ir ganomųjų prieraišumas – į gailestingą meilę atsiliepiama pasitikinčia meile. Palyginimo apie Gerąjį ganytoją klausosi [&hellip;]
- [Žuvis po Velykų](https://homilijos.kristoteka.lt/zuvis-po-velyku/): Gavėnios metu liturgijoje daug kartų pabrėžta nuodėmės įtaka ir atleidimo svarba. Mus gali stebinti, kad Velykų laikotarpiu visi trys skaitiniai vėl susiję su nuodėmės sąvoka. Apaštalų darbuose Petras sako, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas buvo pranašų iš anksto paskelbtas. Petras ragina atsiversti, „kad būtų išdildytos nuodėmės“. Jono laiške rašoma, jog Jėzus Kristus „yra permaldavimas už mūsų nuodėmes“. Luko evangelijos pabaigoje pasakojama apie Jėzaus pasirodymą apaštalams. Atveriama Raštų prasmė: Mesijui prisikėlus, „visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“. Velykinis nuodėmės ir atgailos apmąstymas skiriasi nuo gavėninio. Velykų laiku žvilgsnį kreipiame ne tiek į nuodėmės sukeltą blogį, kiek į atpirkimą [&hellip;]
- [Abejonė ir gailestingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/abejone-ir-gailestingumas/): Atvelykio sekmadienis yra drauge Dievo Gailestingumo šventė. Apaštalas Jonas laiške rašo apie pergalę nugalint pasaulį – mūsų tikėjimą. Pasirodęs Aukštutiniame kambaryje Jėzus susibūrusiems mokiniams dovanoja ramybę. Ši dovana turi galutinai įtikinti – jų kaltės atleistos. Veikiausiai mokiniai jaučia gyvą sąžinės priekaištą: juk tokios nesenos išdavystės, bailumo ir mažadvasiškumo patirtys. Jie nuvylė Mokytoją, palikdami jį vieną kryžiaus kančiai. Ramybės dovana tarsi užantspauduoja kaltės atleidimą. Susitaikinimo sakramento metu kunigas taip pat atleidimo žodžius palydi ramybės malda. Įtikėjęs Jėzų žmogus ne tik išvaduojamas iš nuodėmės, bet ir įžengia į kitą tikrovės lygmenį. Jeruzalėje apie apaštalus susibūrę tikintieji išgyveno neregėtą dvasinę vienybę. Prisikėlimo perspektyva pakeitė [&hellip;]
- [Tuščias kapas](https://homilijos.kristoteka.lt/tuscias-kapas/): Mūsų viltis nulemia ateitį. Didelė viltis laiduoja didelę meilę. Kitais žodžiais tariant: kokia mūsų viltis, tokia ir meilė. Galbūt mums atrodo, jog gyvenime nevyksta ypatingų dalykų, tačiau kartkartėmis pajuntame, kad pristingame vilties. Vietoj džiaugsmo ir ramybės slegia liūdesys ir nerimas. Žmogiškosios kovos ir ambicijos palieka tik kartų nuoskaudų skonį. Įkyriai kartojame, kad esame viskuo nusivylę ir pavargę nuo gyvenimo. Šiandienos Evangelija parodo išbandymo viltimi reikalingumą. Išbandymo reikėjo ir Jėzaus mokiniams po jo prisikėlimo. Jei jie nebūtų išgyvenę Didžiojo penktadienio ir nematę tuščio kapo, jų viltis ir meilė liktų nesubrandinta. Išgyventas nusivylimas, vėliau susitikimai su prisikėlusiu Kristumi laužant duoną ir klausantis Dievo [&hellip;]
- [Kenčiantis tarnas](https://homilijos.kristoteka.lt/kenciantis-tarnas/): Ar aprašydamas slėpiningą kenčiantį Viešpaties tarną, kuris atsuka nugarą jį plakantiems, atkiša žandus raunantiems barzdą, pranašas turėjo omenyje Mesiją? Ar giesmės autorius numatė, kad jo žodžiai išsipildys per išganingą Jėzaus Kristaus kančią? Aprašomus įvykius pranašas pirmiausia siejo su grįžtančiais iš Babilono tremties žydais ir jų pastangomis atstatyti sugriautą šventovę. Tačiau biblinė ir bažnytinė tradicija šiuose žodžiuose įžvelgia Mesijo kančios ir pergalės pažadą. Tas, kuris mušamas neužsidengia veido, yra tas pats, kuris nusižemino tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Jis ištarė evangelisto Morkaus užrašytus žodžius: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs [&hellip;]
- [„Atėjo valanda“](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-valanda/): Galime įsivaizduoti, ką jautė šiandienos Evangelijoje minimi graikai. Veikiausiai jie buvo prozelitai, simpatizavę monoteistiniam judėjų tikėjimui ir bent iš dalies dalyvavę religiniame žydų gyvenime. Evangelijoje ką tik pasakota apie džiūgaujančios minios triumfą Mesijui įžengiant į Jeruzalę. Atvykę graikai pirmiausia kreipiasi į Pilypą, o šis perduoda prašymą Andriejui (beje, abiejų apaštalų vardai taip pat graikiški). Juntama tam tikra dvejonė: mokiniai tarsi nujaučia prasidėjus naują Jėzaus veiklos etapą. Iki tol net su visuomenės atstumtaisiais nevengęs bendrauti Jėzus šį kartą nei atmeta, nei priima prašymą. Jis siūlo kitką: „Atėjo valanda“. Dabar gali įvykti tai, apie ką Jėzus anksčiau ne kartą kalbėjo. Atėjo valanda ir [&hellip;]
- [Meilė ir bausmė](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ir-bausme/): Šio sekmadienio skaitiniai atskleidžia du Dievo meilės aspektus: meilę ir bausmę. Mums patinka Dievo meilės žinia, bet nenoriai klausomės apie bausmę, ypač, jei tai susiję su mumis. Jėzaus auka ant kryžiaus įtikina, kad Dievas nėra kerštingas baudėjas. Bausmę užsitraukiame patys. Tai žmogaus laisvės slėpinys. Kronikų knygoje apmąstomas Dievo veikimas Izraelio istorijoje. Per šešis šimtmečius Sandoros bendrija išgyvena nuostabių pakilimo momentų, didžiuojasi pasiekimais. Nepaisant daugelio Dievo globos įrodymų, knygos pabaigoje aprašoma tragiška Judo karalystės žūtis. Liūdną nuodėmingo neklusnumo rezultatą kronikininkas apibendrina šiais žodžiais: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir [&hellip;]
- [Kūno šventykla](https://homilijos.kristoteka.lt/kuno-sventykla/): Pirmajame skaitinyje girdėjome Dievo apreikštus dešimt įsakymų. Susibūrę prie Sinajaus žmonės jų klausėsi su pagarbia baime, net prašė, kad Dievas kalbėtų per tarpininką – Mozę. Vis dėlto Dievo įsakymais apdovanota tauta vėliau nepajėgė jų laikytis, nors gavo iškalbingų Dievo didybės ženklų, buvo barama ir raginama pranašų. Dievo įsakymų amžinumą pabrėžia ir Jėzus: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 18). Dievo įsakymų mokomės laikytis nuo pat vaikystės. Turime nuolat ugdyti sąžinę, kad, vadovaudamiesi Bažnyčios mokymu, suvoktume Dievo įsakymų reikalavimus. Susiduriame su naujais visuomenės gyvenimo iššūkiais: tradicinei šeimai ir gyvybei [&hellip;]
- [Kalno reginys](https://homilijos.kristoteka.lt/kalno-reginys/): Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys lengvai prakalbina mūsų vaizduotę. Tačiau turime neapsiriboti vien įtaigia Jėzaus atsimainymo scena, o pasvarstyti, ką Viešpats mums ja apreiškia. Dar neatėjo laikas pasistačius palapines palaimingai gėrėtis nuostabiu spindesiu. Balsas iš dangaus liepia „klausyti“, o ne vien „žiūrėti“. Dieviškojo apreiškimo prasmę padeda suvokti šventieji liudytojai iš anapus – Mozė ir Elijas. Šventieji liudija tai, ką pats Dievas sako apie save Jėzuje Kristuje. Atsimainymo metu jo liudytojai Mozė ir Elijas – nuostabūs tikėjimo mokytojai. Susitikimas ant kalno yra pranašų ir drauge visų ateisiančių po jų šventųjų liudijimas, nurodantis Dievo Sūnaus šlovingą kryžiaus auką. Vėlesniais gavėnios sekmadieniais skaitysime Jono [&hellip;]
- [Dykumos iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/dykumos-issukis/): Visi išgyvename įtampą tarp išpažįstamo tikėjimo reikalavimų ir gesinančios kasdienio gyvenimo aplinkos. Bažnyčioje išgirstą žodį, širdyje priimtus pasiryžimus lengvai užgožia televizorius, įsuka ir praryja tos pačios kalbos apie gyvenimą ekrane, apie jame nuolat šmėžuojančius ir nervinančius kvailius, nevykėlius, vagis, nusikaltėlius, apgavikus. Tačiau atkreipkime dėmesį – kiek laiko sekmadienį atmintyje ir širdyje išlieka išgirstas Dievo žodis… Rekolekcijų dalyviai taip pat patiria Dievo žodžio iššūkį ir skausmingą susidūrimą su įprastine tikrove. Apmąsčius, net juntamai patyrus Dievo malonės ženklus, tenka nusileisti ant kietos žemės. Gavėnios laikotarpis ragina mus aštriau ir gyviau išgyventi Dievo žodžio iššūkį kasdienybei. Šiandienos Evangelijos skaitinys prasideda žodžiu „netrukus“: „Netrukus Dvasia [&hellip;]
- [Nuodėmės paralyžius](https://homilijos.kristoteka.lt/nuodemes-paralyzius/): Pasak tradicijos, evangelistas Morkus parašė apaštalo Petro skelbtą Evangeliją, skirtą paprastiems, Palestinos nepažįstantiems žmonėms. Morkaus tekstas yra tarsi liudytojo pasakojimas: jame neaiškinama, nekomentuojama, o tik pasakojama, kas pamatyta ir išgirsta. Morkaus evangelijoje nėra ilgų Jėzaus kalbų, daugiau liudijami jo darbai, išmintis ir stebuklinga galia. Tačiau evangelisto dėmesys neapsiriboja tik regimomis apraiškomis. Pasakojami stebuklai turi žadinti mūsų tikėjimą. Jie patvirtina Viešpaties Jėzaus pažadą: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! “ (Mk 1, 15). Pirmajame Morkaus evangelijos skyriuje buvo aprašyta daugybė išgydymo bei išlaisvinimo atvejų: netyrosios dvasios varginto žmogaus, Simono uošvės, daugelio pas Jėzų atėjusių žmonių, taip pat raupsuotojo. Šios istorijos parengia [&hellip;]
- [Raupsų pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/raupsu-pamokos/): Būna dienų, kai mus erzina mažiausios smulkmenos. Atsibusti iš nervingo, bergždžio skubėjimo padeda netikėtas susidūrimas su kito kančia. Pamatome žmogų, kantriai besiiriantį per gyvenimą invalido vežimėliu. Išėję iš poliklinikos priimamojo atsidūstame, kad dar vaikštome, galime kažką dirbti. Susidūrę su liga ir kančia tampame nuolankesni. Negalia byloja apie vienatvę, išskiria iš minios, išstumia į „normaliųjų“ užribį. Tai ženklas, verčiantis atsimerkti ir suklusti. Šiandienos Evangelijoje aprašomas žmogus yra išstumtas iš visuomenės, vaikščiojantis negandos ženklas. Šiais laikais mums sunku įsivaizduoti raupsuotojo būseną. Raupsuotieji pagal įstatymą būdavo atskiriami nuo šeimų, privalėjo gyventi atskirose gyvenvietėse. Jie buvo tarsi vaikščiojantys lavonai. Ligos išdarkytas veidas darė žmogų anonimu. [&hellip;]
- [Mesijo ženklai](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-zenklai/): Kristaus pergalė neišvadavo krikščionių nuo kančios, bet suteikė jai naują prasmę. Sunku rasti paguodos žodį žmogui, kurio padėtis atrodo be išeities: vaikas serga nepagydoma liga, priklausomybių pavergtas sutuoktinis smurtauja… Bėdos, ligos, netektys susipina į neišpainiojamą sunkumų kamuolį, kurį sunku net įvardyti, nemalonu apie tai kalbėti ir tuo dalytis – juo labiau parduoti „Bėdų turguje“. Jei pasiūlytume pasielgti panašiai kaip šios dienos skaitinyje elgiasi Jėzus – pasitraukti į nuošalią vietą ir pasimelsti, gal net sulauktume pasipiktinimo: tyla ir vienatvė būtų trokštama prabanga, kurios gyvenimo aplinkybės jau daug metų neleidžia patirti. Jobo knyga – tai pasakojimas apie žmogaus žaizdą, kančią ir atlygį. Knygos [&hellip;]
- [Dievo šventasis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-sventasis/): Evangelinės žinios šerdį sudaro apsėstojo išlaisvinimo įvykis. Iš karto gali atrodyti, kad ši keistoka scena neturi jokio ryšio su mūsų kasdienybe. Kai kurie iš anksto skeptiškai nusiteikę žmonės šį atvejį priskirtų psichiatrijos sričiai. Kita vertus, kiekvienas iš savo gyvenimo patirties ar kitų pasakojimų žino apie keistus, sunkiai paaiškinamus reiškinius, priklausomybes, kai žmonės daro visiškai su sveiku protu nesuderinamus dalykus. Didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis aprašo jį daugelį metų varginusią lošimo priklausomybę, griovusią asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Net apaštalas Paulius skundžiasi: „Nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Tai nereiškia, kad kiekvieną charakterio problemą, sužeidimą, valios stygių [&hellip;]
- [Įvykdymo metas](https://homilijos.kristoteka.lt/ivykdymo-metas/): Šio sekmadienio skaitiniuose pabrėžiamas Dievo žodžio reiklumas. Planuojame savo darbus, atostogas, svajojame, ką veiksime išėję į pensiją, tačiau per mažai svarstome apie viso savo gyvenimo planą. Apie reikiamus gyvenimo pokyčius byloja tyliai sąžinėje girdimas Dievo balsas. Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra iš pranašo Jonos knygos. Joną Viešpats siunčia skelbti atgailą pagonių miestui Ninevei. Kodėl Jona buvo neklusnus? Ši užduotis jam veikiausiai atrodė pavojinga. Gal tikėjosi gudriai išsisukti: jam pabėgus Viešpats ras kitą žmogų šiai sudėtingai misijai. Galiausiai Jona suvokia, kad neturi kito pasirinkimo, tik keliauti į Ninevę ir pranešti apie miesto laukiančią Dievo rūstybę. Pasak skaitinio, Ninevė buvo didmiestis, ir reikėjo [&hellip;]
- [Pašaukti vardu](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-vardu/): Kai kurių profesijų atstovams, ypač mokytojams, gydytojams, žurnalistams, per gyvenimą tenka pažinti daugybę žmonių. Visiems tikriausiai teko sutikti žmogų, kurį iš matymo atsimename, bet jo vardą pamiršome. Iš nejaukios padėties išsisukame vengdami tiesiogiai į jį kreiptis vardu. Veikiausia esame buvę ir „pamirštojo“ kailyje, ypač vaikystėje. Girdėdami kreipinį: „Berniuk su mėlynu megztuku“ ar „Mergaite iš antro suolo“, suvokėme, kad jis skirtas mums, tačiau drauge nusivylėme: nejaugi jis nežino svarbiausio dalyko – mano vardo… Biblijoje vardas yra labai reikšmingas. Kūrimo metu Dievas įvardija visus sukurtuosius dalykus: naktį ir dieną, dangų ir žemę. Dievas paveda Adomui įvardyti aplinkinius kūrinius. Izraelio vaikui duodamas vardas reiškė [&hellip;]
- [Mylimasis sūnus](https://homilijos.kristoteka.lt/mylimasis-sunus-2/): Kristaus krikštas buvo kitoks negu mūsų. Krikštas Jordane nebuvo sakramentas, nes tikrasis Dievo sakramentas – krikšto priėmėjas Jėzus, tikras regimas žmogus ir drauge neregimas Dievas. Vanduo negalėjo pašventinti to, kuris vienintelis šventas, o pats vanduo todėl, kad į jį įžengė Jėzus, tapo pašventinimo ženklu. Tačiau krikštas Jordane ypač reikšmingas momentas Jėzaus ir Bažnyčios gyvenime. Šį ypatingą momentą akcentavo apaštalai, rinkdamiesi į savo būrį iš drauge vaikščiojusių vyrų, „pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu“ (Apd 1, 22). Kai Kornelijaus namuose Petras kalbėjo apie Dievo išganymo planą, jo atskaitos taškas buvo būtent Jono krikštas (Apd 10, 37). Kristaus krikšto įvykis [&hellip;]
- [Tiesos ieškotojai](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesos-ieskotojai/): Tolimos šalies išminčiai randa kūdikį ir atpažįsta, kad tai Karalius ir pasaulio Išganytojas. Šis įvykis tapo ženklu ir pažadu, liudijančiu, jog kiekvienas, kuris pagarbiai ieško Dievo, anksčiau ar vėliau gali jį sutikti. Susitikti su Viešpačiu galima bet kuriame gyvenimo etape, kartais nelauktai, tarsi atsitiktinai. Vis dėlto tai pirmiausia Viešpaties iniciatyva, o ne žmogaus pastangų vaisius. Svarbi žmogaus nuostata: nuolat išlikti Dievo ieškotoju. Jei nesame abejingi, Dievas mums apsireiškia, nori būti atpažįstamas. Apreiškimas leidžia pamatyti, kas jau buvo iki tol, tačiau liko mūsų nesuvokta. Tiesos suvokimas dažnai vėluoja: kasdien išgyvendami tūkstančius staigmenų, ne iš karto suvokiame jų prasmę. Yra apreiškimų, atveriančių naujus [&hellip;]
- [Metai išganymo istorijoje](https://homilijos.kristoteka.lt/metai-isganymo-istorijoje/): Evangelija dar kartą primena pasakojimą apie Betliejaus piemenis. Tai padeda mums Naujuosius Metus ryškiau suvokti Kalėdų šviesoje. Naujieji Metai tiek pažodine, tiek dvasine prasme yra metai po Kristaus gimimo, metai paženklinti Kristaus gimimu. Deja, daugybė žmonių gyvena tarsi turėdami kitokią laiko atskaitą: naudodamiesi XXI amžiaus technologijomis, dvasiškai jie lieka epochoje iki Kristaus gimimo. Kristaus dėka tapome Dievo vaikais. Mums taikomas pirmajame skaitinyje girdėtas keleriopas Viešpaties palaiminimas: „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai.“ Sausio 1-oji yra naujųjų metų diena. Į politinių ir visuomeninių pasaulio įvykių sluoksnį įrašyta ir kiekvieno iš mūsų individuali istorija. Ji prasideda gimimo diena, šaknimis tęsiasi į praeitį, apimdama šeimą, [&hellip;]
- [Šeimos mokykla](https://homilijos.kristoteka.lt/seimos-mokykla/): Juozapas ir Marija šventykloje randa savo sūnų Jėzų, o drauge naujai suvokia dangiškąjį Tėvą. Šeimos bendrystės ryšiai yra abipusiai. Šeimos santykiai grindžiami laisvos valios dovana, nors kai kuriais gyvenimo laikotarpiais atrodo, kad kartų santykiuose vyrauja „davimas“ ar „gavimas“ viena kryptimi. Vaikams, neįgaliesiems ar seneliams reikia pajėgesniųjų priežiūros ir rūpesčio. Tačiau nepamatuojama lieka jų meilės grąža. Mokydami ir auklėdami savo vaikus tėvai patys mokosi. Mąstydami apie Šventąją Šeimą galime geriau suvokti savo žmogiškumą, pašaukimą gyventi šeimoje. Šeima yra pirmoji vieta, kur išgyvename tarpasmeninius santykius. Tai pirmoji kito žmogaus sutikimo ir pažinimo mokykla, čia mokomasi gerbti, įvertinti kitą. Šeimoje nė vienas nėra vienišas [&hellip;]
- [Kovos laimėtojai](https://homilijos.kristoteka.lt/kovos-laimetojai/): Žiniasklaidos vaizduojamame pasaulio horizonte sklando niūrūs krizės debesys. Dar grėsmingesnės ateities prognozės: artimiausiu metu padėtis tik blogės. Laimei, krikščionys turi ne šį vienintelį atskaitos tašką. Tėvų ar senelių pasakojimuose atgimsta Kalėdų šventės karo metais, Sibiro tremtyje, sovietmečiu daugiabučiuose užuolaidomis slapstantis nuo kolektyvizmo ideologijos. Dėl tylaus Kalėdų džiaugsmo ir vilties tenka kovoti dvasinę kovą. Iš pažiūros šventiškame ir džiaugsmingame Luko evangelijos pasakojime galime įžvelgti ir kovos aprašymą. Įžengiame į mūšio lauką. Vienai kariuomenės pusei vadovauja ciesorius. Jis valdo, leidžia įsakymus, priverčia. Toks yra įprastinis ciesoriaus santykis su gyvenimu ir pasauliu. Kitoje pusėje kovoja Viešpaties kariauna. Kovos taktika visiškai neįprasta, nekaringa. Tą naktį [&hellip;]
- [Viešpaties namai](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-namai/): Krikščionis gyvenime daug kartų sako „taip“, patvirtindamas didįjį „Taip“ Dievui. „Taip“ tenka ištarti ne tik iškilmingomis progomis, bet dažnai nebyliai, priimant kasdienos sprendimus, klausantis sąžinės balso. Sužadėtiniai, švęsdami Santuokos sakramentą, Dievo akivaizdoje taria vienas kitam „Taip“, ir tai atskleidžia naują jų gyvenimo lapą. „Taip“ ženklina gyvenimo virsmą, atveria nežinomybei, galiausiai apdovanoja tuo, ko negalėjome net įsivaizduoti. Dievo žodis nuvedė Abraomą į Morijos kalną. Ten Abraomas suprato, kad paklausęs Dievo žodžio kiekvieną kartą gaudavo nepalyginti daugiau negu tai, ką palikdavo. Į Dovydo norą pastatyti Viešpačiui namus Viešpats atsiliepia Dovydo mintį pranokstančiu mesijiniu pažadu apie būsimą palikuonį: „Jis pastatys Namus mano vardui, o [&hellip;]
- [Šviesos liudytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesos-liudytojas/): Kasmet Bažnyčia mums primena, kad adventas yra džiaugsmingo laukimo laikas pasitinkant Išganytoją. Bažnyčios liturgijoje šis laukimas pabrėžiamas išraiškingais ženklais. Tačiau mums tenka užduotis išreikšti šį lūkestį gyvenimo kasdienybėje. Šventasis Jonas Krikštytojas, greta Marijos, yra vienas pagrindinių advento veikėjų. Jonas mums rodo pavyzdį, kokie turime tapti, kad deramai išgyventume mums padovanotą laiką. Pasak Evangelijos, „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“. Taigi Jonas Krikštytojas nebuvo vien ekscentriškas dykumoje apsigyvenęs, kupranugarių vilnomis apsitaisęs asketas. Svarbiausia – jis buvo ateinančio Kristaus liudytojas. Jono žodžiuose ir gyvenime Mesijo buvimas tapo tikrove: „tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“. Ne tik aš laukiu Išganytojo atėjimo, ir [&hellip;]
- [Tikrasis atsivertimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-atsivertimas/): Kasmet per adventą girdime pranašo kvietimą: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią.“ Šiuo laikotarpiu pamokslininkai, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, ragina atsiversti, parengti savo širdis Viešpaties atėjimui. Daugelis nuoširdžiai priimame šį raginimą, siekiame gyvenimo permainų, atsivertimo. Deja, dažnai pasirodo, kad mano pastangų rezultatai labai menki. Ydos, kurių norėjau atsikratyti, liko giliai įsišaknijusios. Silpnybės neišnyko, net atrodo, kad tapo dar matomesnės. Asketiniai įsipareigojimai, apsimarinimai nugąsdino, jie viršijo mano jėgas. Beviltiškai nuleidžiu rankas ir pasiduodu: stengiausi, bet nepavyko. Paradoksalu, bet būtent šis momentas akivaizdžiai atskleidžia būtinybę atsiversti. Būtent silpnumo, nesėkmės akimirką gali įvykti giliausias atsivertimas – pasikeisti mano turimas Dievo suvokimas, savivoka ir šventumo supratimas. [&hellip;]
- [Raginimas budėti](https://homilijos.kristoteka.lt/raginimas-budeti/): Adventu prasideda nauji bažnytiniai metai. Kasmet iš naujo skelbiama išganymo žinia, kurios esmė yra pats Jėzus Kristus. Advento krikščionis ryžtasi iš naujo pradėti savo tikėjimo kelionę, nepasitenkina turimu pažinimu ir pasiekimais. Advento metu nuolat kartojami laukimo, budėjimo, maldos motyvai. Turime išmokti gyventi, dirbti ir mylėti suvokdami, jog Jėzus yra arti. Tikėdami, kad Viešpats ateina, galime pilnatviškai išgyventi dovanotą laiką. Šis laukimas nėra tuščias nuobodžiavimas, tai veikiau meilingas lūkestis. Čia panašiai kaip su įsčiose nešiojamu kūdikiu. Motina jaučia jo kūno judesius, kalbasi, klausosi jo širdies plakimo. Tyrimai rodo, jog visa tai labai svarbu – tas mažas, dar išoriškai nematomas žmogus tuo metu [&hellip;]
- [Karalius ir teisėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-ir-teisejas/): 1925 m. popiežius Pijus XI, įvesdamas Kristaus Karaliaus iškilmę, siekė atsparos liberalizmo ir bedievybės ideologijai. Popiežius stengėsi labiau išryškinti prisikėlusio Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį visose gyvenimo srityse. Suvokti Kristaus karalystės pergalę lygiai taip pat svarbu mūsų laikais, kai daugelis mąsto ir gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Vis dėlto kiekvienas žmogus asmeniniame gyvenime trokšta laimės, ramybės ir meilės. Kristaus Karaliaus iškilmė liudija giliausius žmogaus lūkesčius. Mišių skaitiniuose Viešpats Kristus pasirodo kaip Ganytojas, Karalius ir Teisėjas. Pranašo Ezekielio skaitinyje ganytojas rūpinasi savo avimis ir ieško nuklydusiųjų. Savo viešosios veiklos metu Jėzus ieškojo suvargusių ir apleistų, klystančių, nutolusių nuo Dievo žmonių (Mt [&hellip;]
- [Dovana ir užduotis](https://homilijos.kristoteka.lt/dovana-ir-uzduotis/): Ne tik jaunimui gresia pagunda siekti lengvo gyvenimo. Lengviausia ir paprasčiausia gauti viską gatavą. Klysta manantys, kad turėdami gabumų, truputį laimės, įtakingų pažįstamų, kaip nors gyvenime „prasisuks“. Lengvo kelio ieškotojas sako: atsiras, kas už mane atliks nemalonias užduotis, varginančius darbus. Tačiau gyvenime yra dalykų, kurių niekas kitas už mane neįvykdys. Man asmeniškai dovanoti talentai ir patikėti konkretūs uždaviniai. Evangelijoje apie talentus reikia atkreipti dėmesį į du dalykus: kaip Dievas apdovanoja žmogų, ir kokiu būdu žmogus išnaudoja talentus. Dievas duoda, tačiau visiškai kitaip negu tai paprastai daro žmogus. Jei Dievas kažką duoda, tai drauge reiškia užduotį. Dievas nepaduoda visko gatavo, bet sako: [&hellip;]
- [Svarbiausia šventovė](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausia-sventove/): Šiandien švenčiame Romos Laterano bazilikos pašventinimo iškilmę ir drauge dėkojame Dievui už Bažnyčios vienybę. Laterano bazilika yra tikroji popiežiaus – Romos vyskupo Katedra. Minint Laterano bazilikos pašventinimo metines mūsų širdys krypsta į Romą. Ką katalikams reiškia vienybė su popiežiumi – Romos vyskupu? Per televiziją iš Romos transliuojamas didžiąsias iškilmes paprastai matome vykstančias aikštėje priešais didingą Šventojo Petro baziliką. Tačiau tarp Romos bazilikų ir viso pasaulio šventovių savo rangu aukščiausia yra Laterano bazilika (ši patriarchiškoji bazilika dedikuota Švenčiausiojo Išganytojo ir Jono Krikštytojo ir Jono evangelisto titulu, dar vadinama Šv. Jono bazilika Laterane). Laterane beveik tūkstantmetį buvo Romos popiežių buveinė (dabar popiežiai gyvena [&hellip;]
- [Mirtis ir auka](https://homilijos.kristoteka.lt/mirtis-ir-auka/): Mirusiųjų dienos paminėjimas neatskiriamai susijęs su mūsų tikėjimo išpažinimu. Jau Senajame Testamente Judas Makabėjas turėjo mirusiųjų prisikėlimo viltį: „&lt;…&gt; jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius“. Mes esame Naujosios Sandoros žmonės, mums dar stipriau ir aiškiau byloja šis tikėjimo liudijimas. Mūsų viltis nepalyginti labiau sutvirtinta. Kitaip nei Judas Makabėjas, turime neklystamą liudijimą, kad tikrai yra prisikėlimas iš mirusiųjų, ir mirtis nėra paskutinis žodis žmogaus būtyje. Pats Viešpats davė šį įrodymą. Pasitikėdami begaliniu Dievo gerumu tikime, kad mūsų mirusieji galiausiai pasieks išganymą. Juk jie visą savo žemiškąjį gyvenimą tikėjo Dievą, turėjo jame viltį ir [&hellip;]
- [Įsakymų šerdis – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/isakymu-serdis-meile/): Didysis Dievo ir artimo meilės įsakymas yra gyvenimo kelrodis. Reliatyvizmo laikais reikia iš naujo iškelti klausimą, kas yra meilė. Tai laiko ženklas: popiežius Benediktas XVI savo pirmąją encikliką skyrė meilės temai. Siekdami susigaudyti jausmų ir patirčių sraute, turime brautis pro žiniasklaidos įteigiamus štampus. Spontaniškas širdies polėkis, širdį užplūdę šilti jausmai lydi meilę, tačiau jos neišreiškia iki galo. Drauge meilė yra tvarkingas gėrio troškimas ir ryžtingas jo siekis. Meilė – tai tvarka, pastovumas, ištikimybė. Tikra meilė leidžia tėvams po sunkios darbo dienos rasti jėgų per naktį budėti prie sergančio vaiko. Meilė atveria akis, padaro Dievo buvimą pasaulyje matomą, leidžia išlikti pašaukimo kelyje, [&hellip;]
- [Mokesčiai ir sąžinė](https://homilijos.kristoteka.lt/mokesciai-ir-sazine/): Teisėtai kritikuojama sovietinio „socializmo“ tikrovė, varžiusi laisvą iniciatyvą ir daugelį įpratinusi pasyviai laukti, kol jais bus pasirūpinta. Šiandien neretai susiduriame su kitokiu kraštutinumu, girdime primityvoką liberalizmo apologetiką. Žmogus turi būti nepriklausomas, užsidirbti, pats susikurti savo gerovę – su tuo reikia sutikti. Tačiau neteisinga ir negailestinga visiems beatodairiškai taikyti tuos pačius reikalavimus. Sveikam, sočiam ir turtingam geriausia, kad niekas jam nesuktų galvos prašymais, pasirūpintų pats savimi. Tokia pat mąstysena taikoma ir Dievo atžvilgiu. Kodėl jis nuolat reikalauja dėmesio, netgi būti garbinamas? Geriausia būtų mokėti abonementinį mokestį kaip už mobilųjį telefoną ir niekas nesuktų galvos… Tokia mintis skamba karikatūriškai, tačiau atspindi ne vien [&hellip;]
- [Nepasitikėjimo šydas](https://homilijos.kristoteka.lt/nepasitikejimo-sydas/): Šiandienos Evangelija skamba kaip pasaka apie karalių, vestuves ir kviestinius svečius. Jėzus tokia forma siekia sužadinti klausytojų vaizduotę. Stalai padengti, išpuoštos pokylio menės, pasirengę muzikantai, laukia jaunavedžiai – tik neatvyksta svečiai. Karalius kviečia juos pakartotinai, tačiau nesėkmingai. Galiausiai liepia sukviesti kitus svečius. Šiuo pasakojimu esame kviečiami mokytis matyti ne vien tiesioginius aprašomus įvykius, bet įžvelgti gilesnius įvykių prasmės klodus. Alegorine prasme pokylis reiškia Dievo karalystę, tikėjimą, taip pat Eucharistiją; kviestiniai svečiai – tai Izraelis, o žmonės, kurie pagaliau susirinko į pokylį, – priėmę Evangeliją pagonys. Žmogus be vestuvių drabužio simbolizuoja Evangelijos iškraipytojus ir tikėjimo subanalintojus. Moraliniu požiūriu pasakojimo prasmę galime nusakyti [&hellip;]
- [Mintys ir elgesys](https://homilijos.kristoteka.lt/mintys-ir-elgesys/): Laiške filipiečiams apaštalas Paulius ragina mąstyti apie kilnius dalykus, „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“. Šią mintį galima pasvarstyti ir antraip: ar krikščionims leistina apie tai nemąstyti? Šventojo Pauliaus žodžiai primena, kokia trapi mūsų minčių sfera. Jis atkreipia dėmesį į akivaizdų dalyką – mūsų minčių kokybė daro esminę įtaką mūsų elgsenai. Jei mąstysime apie tai, kas tyra, teisinga, dora, jei šios idėjos mums bus svarbios, jos reikšis ir mūsų gyvenime. Mūsų veiksmai seks paskui mintis. Iš pažiūros apaštalo Pauliaus priminimas atrodo lengvai įvykdomas – kas begali būti paprastesnio ir malonesnio negu suktis gražių minčių rate. Nors iš tiesų [&hellip;]
- [Apsigalvojęs sūnus](https://homilijos.kristoteka.lt/apsigalvojes-sunus/): Tėvas kreipiasi į sūnus tais pačiais žodžiais: „Eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.“ Vienas atsako: „Einu, viešpatie“, bet iš tikrųjų neina dirbti, o kitas sako: „Nenoriu“, tačiau vėliau apsigalvojęs nueina. Bažnyčios tradicijoje būta įvairių dviejų sūnų elgesio aiškinimų: vieni įžvelgia žydų ir pagonių, kiti – dvasininkijos ir pasauliečių luomų įvaizdį. Visais laikais pasitaiko žmonių, kurie vidujai įsitikinę savo šventumu ir teisumu, o iš tikrųjų nemato, jog jų pačių tikėjimas yra miręs, jie tik pirštu rodo į kitą, kuris tuo metu sako: „Nenoriu.“ Tikras tikėjimas ir meilė Dievui grindžiamas ne gražiais žodžiais, ne sutana ar abitu, ne pamaldžia veido išraiška bažnyčioje ar demonstruojamais [&hellip;]
- [Tikrasis teisingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-teisingumas/): Tikrasis teisingumas anaiptol nėra lygiava. Neretai patys skundžiamės ar girdime skundžiantis dėl nepakankamo įvertinimo. Dažnai „dėl teisybės“ kylame į aršią kovą. Kaimynas su kaimynu kariauja dėl pusmetrio žemės, ne vietoje pasodinto medžio, prieš dešimtmečius nuskambėjusių įžeidžių žodžių, kurių jau niekas tiksliai nebeatsimena, išskyrus storas teismų bylas. Visa tai teisingumo vardan. Jei Dievas su mumis elgtųsi taip, kaip mes su savo artimu, gyvenimas virstų pragaru. Laimei, tikrasis Dievo teisingumo matas yra gailestingumas. Dievo teisingumas įteisina nelygybę. Vynuogyno savininkas pats kelis kartus eina į miesto aikštę ieškoti ten laukiančių bedarbių: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną.“ Jis kviečia žmones, kurie patys veikiausiai prarado [&hellip;]
- [Žaltys ant stulpo](https://homilijos.kristoteka.lt/zaltys-ant-stulpo/): Izraelitai keliauja iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Tai ilgas kelias, jis Biblijoje aprašomas reikšmingu 40 metų laikotarpiu. Per tuos metus izraelitai turi išsilaisvinti nuo Egipto stabų ir išmokti pasitikėti vieninteliu Viešpačiu. Per šį išsivadavimo laikotarpį Dievas nori parengti šią tautą, kad ji Kanaane galėtų augti tikėjimu ir atlaikytų stabmeldžių aplinką. Ilgame kelyje Dievo tauta nuolat išgyvena pavojų prarasti ryžtą ir išleisti iš akių kelionės tikslą – Pažadėtąją žemę. Šiandienos skaitinyje aprašomas momentas, kai izraelitai, netekę kantrybės, sukyla prieš Dievą ir Mozę. Jie su malonumu prisimena Egipto vergovės laikus ir murma dėl vienodo dykumos maisto. Jiems tenka kasdien iš naujo laukti iš [&hellip;]
- [Broliškas pabarimas](https://homilijos.kristoteka.lt/broliskas-pabarimas/): Mato evangelijos ištrauka apie brolišką sudrausminimą eina po Jėzaus palyginimo apie paklydusią avį. Pamokymui apie drausmę raktą duoda Tas, kuris džiaugiasi viena atrasta avele labiau negu nenuklydusiomis devyniasdešimt devyniomis. Šiandienos žmonių pasaulėjautai įtakos turi nuolatinis veiksmingumo ir rezultatų siekis. Esame susikoncentravę į maksimalų veiksmingumą ir tikimės greitų rezultatų. Tai savaime nėra blogis, tačiau dažnai gyvenimo varžybose pritrūksta meilės ir rūpinimosi žmogumi, o tuomet padariniai būna tragiški. Mes kaip buldozeriai nustumiame nuo kelio visa, kas neatitinka mūsų planų. Nušluojame tuos, kurie išdrįsta stoti mūsų ambicijų kelyje. Konkurencinga pasaulio nuostata diktuoja reaguoti į kiekvieną mums nusižengusį. Jėzus taip pat moko sudrausti klystančius, tačiau [&hellip;]
- [Kryžiaus akistata](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-akistata/): Iš visų pusių persekiojamas pranašas Jeremijas suvokia, kad jo nelaimės kyla dėl pranašavimo, kurio jis imasi iš klusnumo Dievui. Išsekintas persekiojimų pranašas bando užslopinti Viešpaties įkvepiamus žodžius, tačiau jo širdyje veikianti didesnė galia verčia jį toliau kalbėti ir skelbti. Norom nenorom jis tęsia savo misiją ir patiria skausmingus savo veiklos padarinius. Mums gali susidaryti įspūdis, jog jo viduje veikianti jėga pažeidžia pranašo laisvę. Vis dėlto Jeremijas savo veiksmais nesipriešina Dievui – jis tik norėtų, kad Dievas veiktų kitaip. Jeremijas iš esmės priima Viešpaties valią, tačiau drauge skausmingai skundžiasi dėl išgyvenamų kančių. Pranašas jaučia, kad atsisakydamas paklusti Dievui jis sunaikintų pats save. [&hellip;]
- [„Kuo mane laikote?“](https://homilijos.kristoteka.lt/kuo-mane-laikote/): Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Jėzaus mokiniams užduotas klausimas ir šiandien sulaukia įvairių atsakymų. Vieniems Jėzus yra tik iškilus dvasinis mokytojas, pranašas, kitiems – ypatingais gebėjimais pasižymėjęs gydytojas. Mes, panašiai kaip ir Jėzaus mokiniai, galėtume išvardyti daugybę visuomenėje paplitusių nuomonių, perpasakoti, kuo Jėzų laiko kiti žmonės. Tačiau Jėzus uždavė mokiniams dar vieną klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ Šis klausimas neleidžia išlikti neutraliems. Atsakyti turime iš savo širdies. Šis atsakymas nelengvas, nelengvas jis buvo ir apaštalams. Dažnai jaučiamės panašiai kaip Jėzaus mokiniai. Bendraujame su Viešpačiu maldoje, stengiamės gyventi krikščioniškai, tačiau nesugebame atsakyti į esminį ir pamatinį klausimą: kuo laikau Jėzų? Kodėl? [&hellip;]
- [Tikėjimo egzaminas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-egzaminas/): Išgirdę Evangelijos skaitinį galime patirti pagundą piktintis Viešpaties Jėzaus elgesiu dėl to, kad jis taip vangiai reaguoja į kanaanietės prašymą. Sunku išsilaisvinti nuo kylančių klausimų. Nejaugi jis nesuvokia motinos rūpinimosi savo dukros likimu? Norisi pasipiktinus sušukti: taip su žmonėmis nekalbama! Tokiais žodžiais galima žmogų smarkiai įžeisti! Kai kam mintyse iškyla patirtos ar girdėtos nuoskaudos: gal kunigas neišklausęs nekantriai nutraukė kalbą, gal už patarnavimus pareikalavo paaukoti didesnę pinigų sumą. Dažnai tokios istorijos baigiasi apsisprendimu nutraukti santykius su Bažnyčia, piktintis visu pasauliu. Vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, kas dėjosi tos kanaanietės širdyje, kad ji, išgirdusi jai skirtą palyginimą apie šunyčius, pasipiktinusi nenusisuko nuo Jėzaus. [&hellip;]
- [Marijos kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-kelias/): Jėzaus žengimas į dangų turi kitą prasmę negu Marijos ėmimas į dangų. Jėzus buvo pažadintas iš numirusiųjų savo Tėvo galia, iškeltas į dangų, tačiau jis taip pat pats turėjo galią pasiimti gyvybę, pats prisikėlė ir pakilo į dangų. Kitaip yra Marijos atveju. Marija, nors būdama Dievo Motina, yra tik kūrinys. Kad ir Dangaus Karalienė, ji yra Dievo vaikas. Tai, kas jai nutinka, įvyksta Dievo galia ir jo malone: Marija paimama į dangų. Nors Marijos ėmimas į dangų Šventajame Rašte nėra aprašytas, katalikams dėl to nereikia nerimauti. Biblijoje nėra aprašytų daugelio svarbių ir tikrų dalykų. Pavyzdžiui, neparašyta, kiek ir kokios knygos priklauso [&hellip;]
- [Tylos balsas](https://homilijos.kristoteka.lt/tylos-balsas/): Pranašui Elijui Dievas apsireiškė ne audra, žemės drebėjimu ar ugnimi, bet „švelnios tylos balsu“. Kartais ir su mūsų gyvenimu būna panašiai kaip su besikeičiančiu oru. Darganotą ir audringą pakeičia gražus ir saulėtas oras. Žmogaus dvasia yra šventovė, ir Dievas ateina į ją ne žemės drebėjimu, ne ugnimi, bet tylos balsu. Mano dvasia yra ta vieta, kur gali reikštis Dievo tyla. Dievas yra tyloje, panašiai kaip ant Horebo kalno, jis panašiai kaip Kristus audringame ežere visa nutildo. Dievo duodama tyla nereiškia atsitraukimo nuo šio pasaulio reikalų. Tos tylos nepasieksime vien tik išjungę garsiakalbius ar susiradę gražią vietelę gamtoje. Dievo duodama tyla yra [&hellip;]
- [Dalijimosi pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dalijimosi-pazadas/): Kas gali mus atskirti nuo Kristaus meilės? Į šį klausimą šventasis Paulius vienprasmiai atsako – niekas (Rom 8, 35.38). Kurie užčiuopė Dievo veikimo ženklus savo gyvenime, supranta šiuos apaštalo žodžius. Kiekvienas savo gyvenime galėtume rasti atitikmenų Pauliaus minimiems suspaudimams, persekiojimams, badui. Kodėl žodžiai, liudijantys Dievo meilės galybę, taip silpnai veikia mūsų kasdienes pastangas? Senojo Testamento tikėjimo šerdis – ištikimybė Dievo įstatymui, nuolat prisimenant, kaip Jahvė išlaisvino išrinktąją tautą iš Egipto nelaisvės. Kas klusniai laikėsi paliepimo atminti šiuos didžius įvykius, kas išbandymų metu atsimindavo Dievo darbus, tas ištverdavo išbandymo valandą. Eucharistijos metu taip pat girdime paliepimą: „Tai darykite mano atminimui.“ Darydami, ką [&hellip;]
- [Palyginimų išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/palyginimu-ismintis/): Skaitinyje iš 1-osios Karalių knygos Viešpats – panašiai kaip pasakose – sako Saliamonui: „Prašyk, ko nori.“ Tai labai rimtas ir visiškai nepasakiškas iššūkis. Su šiuo kvietimu Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Galima sakyti, kad nepaliaujamai atsakome į jį visu savo gyvenimu. Darome įvairius pasirinkimus, tūkstančius sprendimų – dažnai dėl dalykų, tiesiogiai nesusijusių su tikėjimu. Tęsiamas tas pats dialogas su Dievu siekiant atsakyti į klausimą: ko iš tikrųjų noriu, ko tikiuosi iš Dievo. Saliamonas miegojo ir veikiausiai nebuvo pasirengęs kalbėtis su Dievu. Mes taip pat užsiėmę savo reikalais, dažnai būname nepasiruošę tokiam susitikimui. Verta dėmesingai įsižiūrėti į smulkius, iš pirmo žvilgsnio [&hellip;]
- [Raugių rizika](https://homilijos.kristoteka.lt/raugiu-rizika/): Palyginimas apie rauges yra istorija apie žemėje gyvuojantį blogį. Palyginime apčiuopiamas slėpiningas Dievo veikimas žmonijos išganymo istorijoje. Jėzus dangiškajam Tėvui patvirtina, jog pasaulio lauke pasėta tik gera sėkla. Iš kurgi ateina blogis? Kaip blogis įsikeroja žmogaus širdyje ar bendruomenės viduje? Šeimininko tarnai nežino, iš kur atsirado raugių. Kartais įtarinėjame net Dievą. Ar iš tikrųjų jis pasėjo tik gerą sėklą? Kodėl Dievas, regintis taip pat ir naktį, neužkirto kelio piktadario veikimui? Tačiau Dievas nemiegojo tuo metu, kai miegojo jo sukurti žmonės. Šeimininkas žino, kas pasėjo rauges: „Tai padarė mano priešas.“ Jėzus Kristus mums primena, kad yra kantrus, leidžia raugėms augti drauge su [&hellip;]
- [Sėja ir derlius](https://homilijos.kristoteka.lt/seja-ir-derlius/): Populiari patarlė sako: ką pasėsi, tą ir pjausi. Tokia yra žemiškoji tikrovė: žmogus, patekdamas į įvairiausias, net nemaloniausias situacijas, nori ar nenori yra atsakingas už savo veiksmus ar žodžius. Palyginimas apie sėjėją radikaliai atskleidžia Dievo įsikūnijimo padarinius. Dievas tapo žmogumi – tai reiškia, kad jis priėmė žmogiškąjį ribotumą ir tokias sąlygas, kuriomis visi gyvename. Šias sąlygas nulemia pakelė, uolėta dirva, erškėčiai, galiausiai nesėkmės rizika. Viena iš žemiškųjų sąlygų – lėtas ir nepastebimas augimas. Dievo meilė nepaiso to, kad gali būti žmonių atmesta ir niekinama. Tapdamas sėjėju Dievas rizikuoja, o per tai visoks rizikavimas dėl Dievo įgyja prasmę ir vertę. Dievo žodis [&hellip;]
- [Jėzaus išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-ismintis/): Mato evangelijos 11–13 skyriuose ne kartą iškyla „paslėptų” ir „apreikštų” dalykų tema. Viešpats Jėzus apreiškia savo mokymą ir tiesą apie save. Šis mokymas nėra visiškai naujas, nes izraelitai jau nuo seno buvo Dievo mokyti. Bet Jėzus atskleidžia senąsias tiesas naujaip, susiedamas jas su savo asmeniu. Jėzus kreipia mūsų mintis, kad įstengtume atpažinti jį kaip Dievo Sūnų. Su pagarbia baime klausomės Evangelijoje Jėzaus tariamų maldos žodžių, kuriais jis išsako savo giliausius troškimus. Už Jėzaus žodžių galima justi dvasinę kovą. Jam nelengva matyti, kad jo mokymą atmeta visuomenės įtakingieji; Jėzaus žodžiams imliausi paprasti mažutėliai. Tai kartojasi ir vėlesniais amžiais. Apaštalas Paulius rašė: „nedaug [&hellip;]
- [Bažnyčios šulai](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-sulai/): Šiandien dėkojame Dievui už du didžiuosius Bažnyčios šulus Petrą ir Paulių. Tai, kad Bažnyčia viena iškilme mini abu didžiuosius Jėzaus apaštalus, mums primena didžiulę vienybės galią. Žemiškojo gyvenimo metu Petras ir Paulius nebuvo glaudžiai susiję bendra veikla. Jėzus, pašaukęs Petrą į apaštalų būrį, pats suteikė jam „Raktininko valdžią“ – galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą, nustatyti vidines Bažnyčios disciplinos nuostatas. Petras paveiksluose ar skulptūrose dažniausiai vaizduojamas su raktais. Paulius, buvęs Bažnyčios persekiotojas, patyręs dramatišką atsivertimą, vaizduojamas su kalaviju arba Šventojo Rašto knyga. Petras ir Paulius veikė skirtingai: Petras vadintas žydų, o Paulius – pagonių apaštalu. Skirtingi požiūriai pasireiškė net viešu susikirtimu [&hellip;]
- [„Nebijokite“](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite-3/): Žymus antisovietinis disidentas, rašytojas Vladimiras Bukovskis, ilgai kalintas kalėjimuose, lageriuose bei psichiatrinėse ligoninėse, liudija, kad kiekvieną kartą išleistas į laisvę susidurdavo su pagunda: „Gal truputėlį pailsėti, pagyventi normaliai, nekovoti su sistema? Gal bent kuriam laikui padaryti pertrauką? Kodėl aš turiu nuolat kišti savo galvą? Juk yra daugybė kitų&#8230;“ Jis pasakoja, kad kiekvieną kartą turėdavo nugalėti baimę susivokdamas: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“ Įveikęs abejones, vėl įsitraukdavo į, atrodė, beviltišką kovą už tiesą ir žmogaus orumą. Šiandienos sąlygomis retai tenka susidurti su lemtingais pasirinkimais, verčiančiais už įsitikinimus pralieti kraują. Atviroje visuomenėje heroizmo idealai „išeina iš mados“. [&hellip;]
- [Išrinktieji](https://homilijos.kristoteka.lt/isrinktieji/): Kai kam ši Evangelijos pagal Matą ištrauka gali atrodyti tarsi elegija apie ypatingomis galiomis apdovanotus seniai gyvenusius karžygius, kurių žygiai vėliau apdainuojami giesmėse. Žinoma, evangelistas visiškai nesiekė taip pavaizduoti; veikiau mums sunku suvokti, jog Jėzaus pasirinktieji buvo paprasti žmonės ir išgyveno panašius sunkumus kaip ir mes. Esame linkę mintyse atsiriboti: tai buvo kažkada seniai, dabar tokių dalykų nebebūna… Skaitinys iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams tarsi apverčia viską aukštyn kojomis ir atskleidžia mums, kur glūdi dalyko esmė. Paulius, seniau persekiojęs apaštalus, turėjo jausti gėdą. Jis didelis nusidėjėlis, kaip pats apie save sako, „tarsi ne laiku gimęs“, neturėjęs teisės lygintis su tais Dievo [&hellip;]
- [Pasitikintys nusidėjėliai](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitikintys-nusidejeliai/): Pranašo Ozėjo šauksmas: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ ir šiandien aktualus. Nuolat išlieka įtampa: ar maldingos praktikos atitinka Dievo meilę. Vieša maldingumo išraiška yra būdas, kaip galime parodyti ir atsilyginti Dievui už didžią meilę, kuria jis mus pamilo. Religinės praktikos gyvavo ir gyvuoja daugelyje kultūrų. Deja, šiandienos Europoje jos nyksta. Tačiau neverta vien nostalgiškai dūsauti idealizuojant praeitį – nedera pilti jauno vyno į senus vynmaišius. Reikia kažko daugiau. Dievas nori meilės, o ne ritualo, nori, kad pažintume, koks jis yra iš tikrųjų. Pranašas Ozėjas gyveno apie VIII a. prieš Kristų, kai izraelitai Šiaurės [&hellip;]
- [Žodžiai ir darbai](https://homilijos.kristoteka.lt/zodziai-ir-darbai/): Šį sekmadienį minima Tėvo diena. Graži tėvystės idėja dažnai labai skiriasi nuo asmeninės patirties. Neretai skausminga šeimos istorija, nuoskaudų iškreiptas tėvystės įvaizdis trukdo tikėjimu priimti dangiškojo Tėvo slėpinį. Net geri, mylintys tėvai yra sąlygojami žmogiškųjų ribotumų, nuovargio, silpnybių. Tėvo diena beveik prieš šimtmetį pradėta minėti JAV. Šios šventės iniciatorė buvo moteris, norėjusi pagerbti savo tėvą, kuris po žmonos mirties pats išaugino šešetą vaikų. Tėvo diena įvairiose šalyse minima ne tą pačią dieną: JAV ir daugelyje kitų šalių trečiąjį birželio sekmadienį, Italijoje per šv. Juozapo iškilmę. Lietuvoje Tėvo dieną minime pirmąjį birželio sekmadienį. Dievas yra ne tik visatos, bet ir kiekvieno širdies [&hellip;]
- [Švenčiame ir liudijame](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciame-ir-liudijame/): Šiandien ne tik pamokslaujama, bet ir šventiška iškilme parodoma, ką reiškia Eucharistija. Pats Jėzus Evangelijoje prisistato kaip dovana: „Aš esu gyvoji duona.“ Šios iškilmės turinys: Dievas Jėzuje Kristuje tapo vienu iš mūsų ir visam laikui pasilieka duonos ir vyno pavidalais. Jėzus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės asmenų, lieka tarp mūsų tarsi dieviškasis imigrantas. Kiekvienas imigrantas į savo naują tėvynę atsineša kažką iš savo šalies, taip pat prisitaiko prie tos šalies papročių. Jėzus priėmė mūsų žmogiškąjį kūną, mūsų būklę su viskuo, išskyrus nuodėmę, o su savimi atsinešė Švč. Trejybės meilę. Ta meile jis mus valgydina ir girdo. Krikščionys visada, ypač persekiojimų laikotarpiais, tuo [&hellip;]
- [Trejybės pėdsakai](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-pedsakai/): Šventasis Tomas Akvinietis, rašydamas apie Švenčiausiąją Trejybę, dažnai pabrėždavo, kad visame pasaulyje atsispindi Trejybės pėdsakai, o žmogus yra jos atvaizdas. Į šią giliausiąją Tiesą gali nuvesti tik meilės kelias: pasiryžimas kurti ryšį su kitu žmogumi, apsisprendimas atsiverti ir pasitikėti. Kad suprantamai kalbėtume pasauliui apie Trivienį Dievą, turime patikimai mylėti. Norint savyje atskleisti Dievo paveikslą, reikia ne bėgti nuo savęs, bet išmokti priimti pirmiausia save, kad galėtume priimti kitą. Kitas raktas į Švenčiausiosios Trejybės slėpinį yra garbinimo malda. Trejybę pagarbiname darydami Kryžiaus ženklą, melsdamiesi Garbė Dievui malda. Dažniau malda ko nors prašome. Prašymo nuostata taikliai atspindi mūsų žmogiškąją tikrovę: esame silpni, nuodėmingi, [&hellip;]
- [Dvasia vienija](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-vienija/): Mes, krikščionys, ir šiandien dažnai sėdime už užrakintų durų, bijodami ir užsisklendę nuo priešiško pasaulio kritikos. Mes linkę užrakinti gyvenimo duris netgi atslenkančiai mirčiai. Kartais žmonės lengvabūdiškai mano, kad jeigu nekalbės apie mirtį, tai gal ji pamirš, jog jie dar gyvena. Panašiai mintimis slapstomės ir nuo Dievo: stengiamės nekristi jam į akis, kad jis neatkreiptų į mus dėmesio, ko nors nepareikalautų ar neįpareigotų. Tačiau Kristui nėra užrakintų durų. Jis gali visur ateiti. Koks jo atėjimo tikslas – ar išgąsdinti mus, atimti saugumo jausmą, apkrauti neprasmingais darbais? Jis iš tikrųjų nori mums atnešti ramybę ir tikrumą, jog yra gyvas, ir kad mes [&hellip;]
- [Priesakas krikštyti](https://homilijos.kristoteka.lt/priesakas-krikstyti/): Prancūzijos karalius šv. Liudvikas gimė 1215 m. Jis tapo karaliumi sulaukęs vienuolikos metų, dar valdant motinai, po to per keturias dešimtis karaliavimo metų buvo energingas ir visų gerbiamas valdovas. Šventojo Liudviko gyvenimas buvo toks maldingas ir kupinas pasiaukojimo, jog net laisvamanis Volteras pripažino jo kaip karaliaus, didvyrio ir žmogaus dorybių darną. Šis šventasis karalius mėgdavo pasirašyti „Liudvikas iš Puasi (Poissy)“: tai yra iš miesto, kur jis buvo pakrikštytas. Jis sakė: „Puasi man teko patirti didžiausią garbę gyvenime.“ Vienas dvariškis pabandė jį pataisyti: „Veikiausiai Jūsų didenybė suklydo, turbūt turėjote omenyje Reimso miestą.” Monarchas laikėsi savo nuomonės: „Tiesa, Reimse buvau pašventintas žemiškuoju karaliumi, [&hellip;]
- [Dvasios pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasios-pazadas-2/): Žemiškojo gyvenimo metu pats Jėzus buvo globėjas savo mokiniams. Dabar, rengdamasis nuo jų atsiskirti, jis žada jiems atsiųsti kitą Globėją. Jėzaus prašymu jį mokiniams atsiųs Tėvas. Mokiniams jo reikia, kad galėtų ištikimai tęsti Jėzaus mokymą ir vykdyti jo užduotį. Šis Globėjas visuomet liks su Jėzaus mokiniais. Žodžiai „per amžius“ reiškia, jog šis Globėjas skiriamas ne tik pirmosios kartos, bet ir visų laikų Jėzaus mokiniams, visų laikų Bažnyčiai: joje ir su ja lieka Tiesos Dvasia. Šis Globėjas pažadamas tik mokiniams. Žmonės, kurie užsisklendžia nuo Dievo veikimo (Jėzus vadina juos „pasauliu“), negali jo priimti, nes yra priešingos prigimties, jie akli ir kurti viskam, [&hellip;]
- [Dievo darbai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-darbai/): Sekmadieniais po Velykų Bažnyčia tvirtina mūsų tikėjimą Kristaus prisikėlimu, o šiandien Dievo žodis atskleidžia, kaip šis tikėjimas skleidžiasi tikinčiųjų bendruomenėje. Pirmajame skaitinyje pasakojama apie diakonų tarnystės įsteigimą. Apaštalai, suvokdami, jog jų pagrindinė užduotis yra melstis ir skelbti Evangeliją, paskiria septynis vyrus diakono tarnystei. Tarp jų yra būsimasis kankinys šv. Steponas. Matoma, kad nuo pat pradžių Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, taip pat rūpinosi vargšais, ligoniais, žmonėmis, patiriančiais socialinę atskirtį. Apaštalai trokšta atsidėti savo pašaukimui: maldai ir žodžio tarnybai. Administravimas ir medžiaginė pagalba deleguojama kitiems. Tai nereiškia, kad tarnystė nesvarbi. Žodžio tarnyba gerai atliekama tuomet, kai apaštalai ją grindžia asmenine malda, o bendruomenėje [&hellip;]
- [Vartai į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/vartai-i-gyvenima/): Dažnai tenka kantriai palaukti, kol Šventoji Dvasia leidžia suvokti Viešpaties žodžių prasmę. Kai Jėzus kalbėjo mokiniams: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. &lt;…>Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“, jie veikiausiai nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Nieko nuostabaus, nes šių ir daugelio kitų Jėzaus žodžių prasmę turėjo nušviesti Prisikėlimo rytas. Pirmoji tai patyrė Marija Magdalietė: ji pažino Mokytoją, kai šis ją pašaukė vardu. Tada suvokė, jog tuščias kapas yra vartai ir kad Viešpats iš tikrųjų ją pažįsta vardu. Po to jis atėjo pas mokinius, [&hellip;]
- [„Priversti“ Viešpatį](https://homilijos.kristoteka.lt/priversti-viespati/): Evangelijos ištrauka apie Emauso mokinius patraukia Jėzaus ir dviejų mokinių glaudžiu asmeniniu ryšiu. Sutikti Prisikėlusįjį – svarbiausias gyvenimo įvykis. Visa šio įvykio reikšmė atsiskleidžia laipsniškai. Apmąstydami šį Evangelijos fragmentą vietoje neįvardyto mokinio galime įrašyti savo vardą. Kas iš mūsų nėra patyręs panašių gyvenimo nusivylimų? Ne taip, kaip tikėjomės, baigėsi rinkimai; projektui, į kurį įdėjome daug nuoširdžių pastangų, negautas finansavimas; sūnus ar dukra draugauja „ne su tuo“; praradome artimą žmogų… Jėzus pirmiausia eina drauge ir kantriai klausosi, kas rūpi mokiniams. Jis leidžia jiems išlieti širdį, išsakyti savo nusivylimus, neišsipildžiusius lūkesčius. Jėzus prabyla tik tuomet, kai užsimenama apie tuščią kapą. Turime suprasti, kad [&hellip;]
- [Gailestingumo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumo-svente/): Netrukus po Prisikėlimo džiaugsmo grįžtame į žmogiškąjį vargingumą, tačiau jau kitaip. Atvelykio sekmadienį švenčiama Dievo gailestingumo šventė leidžia naujoje šviesoje išgyventi Kristaus Prisikėlimo slėpinį. Žmogiškasis silpnumas nušviečiamas Dievo galia, gėris pasirodo esąs stipresnis už blogį. Visi paženklinti nuodėmės pėdsakų. Kai kuriems teko patirti ypač skausmingų išdavysčių: vieną paliko sutuoktinis, kitą apgavo verslo partneriai, dar kitą nuvylė giminaičių nesąžiningumas. Kai gyvenime lieka tik kartėlis, skausmas, neįmanomos atitaisyti blogybės, žmogus geriausiai pamato, kaip reikia dieviškojo gailestingumo. Dievas gerbia mūsų laisvę ir laukia, kartais net leisdamas klysti. Šios dienos iškilmės atskleidžia kitą perspektyvą: kartais Dievas įeina į mūsų gyvenimą pro uždarytas duris. Taip jis [&hellip;]
- [Tikrieji namai](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrieji-namai/): Mūsų sąmonę sąlygoja regimasis pasaulis. Bet protas nesitenkina vien tuo, ką mato akys. Žvelkime į nūdieną, į vakarykštę dieną, į tolimą praeitį – visur matome žmogaus pastangas atrasti galutinę gyvenimo prasmę. Pačiose seniausiose civilizacijose atsispindi ne tiktai rūpinimasis žemiškąja buitimi, bet ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Šis tikėjimas ypač gyvas išrinktosios tautos gyvenime, pradedant Abraomu ir baigiant Jėzumi Kristumi. Į šios tautos istoriją įsiterpia Dievas – viso ko pradžia ir pabaiga. Senojo Testamento knygose labai dažnai sutinkame kelionės temą. Antai patriarchas Jokūbas, klausiamas Egipto faraono apie jo amžių, atsako: „Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi šimtą trisdešimt metų” (Pr 47, 9). Šis garbingas [&hellip;]
- [Meilės kalba](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-kalba/): Ką tik perskaityta Evangelija yra tokia prasminga, kad neįmanoma per keletą minučių jos aptarti. Prisilieskime bent prie vieno sakinio. Ką tik skaitėme: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje”. Galima sau pamaldžiai kartoti: „Jėzau, aš tave myliu!”, bet tai dar nebus Jėzaus meilė. Galima atmintinai išmokti daugybę maldų, bet ir tai dar nebus Jėzaus meilė. Negalima meilės atskirti nuo ištikimybės Dievo priesakams. Kristus kviečia laikytis jo įstatymų: „Jei laikysitės mano įstatymų…”. Jam neužtenka, kad mylėtume artimą kaip save patį. Apie tai kalba ir Senasis Testamentas. Kunigų knygoje skaitome: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. &lt;…&gt; Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, [&hellip;]
- [Vynmedžio šakelės](https://homilijos.kristoteka.lt/vynmedzio-sakeles/): Palyginimą apie vynmedį ir šakeles Kristus pasakė Paskutinės vakarienės metu, kai apaštalams atskleidė giliausią Dievo ir žmogaus vienybės slėpinį. Jis davė apaštalams valgyti ne duoną, bet savo Kūną, davė gerti ne vyną, bet savo Kraują. Tada tarp Jėzaus ir apaštalų gimė vienybė, kurią Kristus palygino su vynmedžio kamieno ir šakelių bendrumu: kamienas ir šakelės – tas pats vynmedis. Vykdydama Kristaus pavedimą Bažnyčia Eucharistijos aukoje tęsia Kristaus vienijimo misiją. Jokie kiti Kristaus žodžiai nėra taip patikimai paliudyti ir rūpestingai saugomi, kaip ištarti Paskutinės vakarienės metu. Skaitykime Mato, Morkaus, Luko evangelijas, skaitykime Pauliaus žodžius – visur rasime tą patį liudijimą: „Paėmęs duonos, jis [&hellip;]
- [Mūsų ganytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-ganytojai/): Žurnalistė S. Russell, aprašiusi savo apsilankymą kalėjime, pasakojo, kaip vieno kalinio vienutėje ji pastebėjo Gerojo Ganytojo paveikslą. Žurnalistė panoro su tuo kaliniu pasikalbėti. Jai buvo smalsu, kaip pas nusikaltėlį atsirado religinis paveikslas. Kalinys jai papasakojo, kad tą paveikslą jis buvo gavęs iš savo motinos. Motina buvusi religinga ir savo vaikams dažnai pasakodavo apie Kristų kaip Gerąjį Ganytoją. „Aš daug blogo padariau sau ir kitiems, bet neužmiršau savo motinos išmokytos maldelės į Gerąjį Ganytoją. Tikiu, kad Gerasis Ganytojas kada nors mane atras ir padės prisikelti” (plg. L. Tulaba. Pamokslai B. P. 217 ). Jėzus jau seniai paliko mūsų žemę. Ar šiandien Gerasis [&hellip;]
- [Atsiverskite](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite-2/): Šiandien girdime reikšmingus prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk&nbsp;24, 46–47). Atsivertimas tebūna šio pamokslo tema. Senajame Testamente randame daugybę pamokymų, raginančių nusidėjėlius atsiversti. Antai Izaijo knygoje skaitome: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui“ (Iz&nbsp;1, 16–17). Jonas Krikštytojas savo veiklą pradėjo kviesdamas: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė” (Mt&nbsp;3, 2). Viešpaties Jėzaus pirmieji viešojo gyvenimo žodžiai buvo: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite [&hellip;]
- [Susitaikymas](https://homilijos.kristoteka.lt/susitaikymas/): Graži, vaizdinga ir nuotaikinga šio sekmadienio Evangelija. Kokia puiki proga kalbėti apie susitaikymą! Šiandien mes girdime Kristaus žodžius, teikiančius apaštalams įgaliojimus atleisti nuodėmes. Bažnyčia šią Evangeliją skaito po Velykų džiaugdamasi tais savo vaikais, kurie Sutaikinimo sakramentu jau pasinaudojo. Tai ir netiesioginis priekaištas tiems, kurie deramai neišnaudojo gavėnios meto ir švenčia Velykas vien atiduodami duoklę tradicijai. Viešpats žinojo, kas yra žmogus ir kokie ryšiai jį jungia su Dievu. Prisiminkime vaiko ir motinos santykius. Kai žiūri į motiną su kūdikiu ant rankų, atrodo, kad jie suaugę į viena. Kai vaiko ir motinos santykiai kokiu nors būdu pažeidžiami, kenčia ir kūdikis, ir motina. Tai [&hellip;]
- [Jis prisikėlė](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-prisikele/): Dažnai girdime nuomonę, esą Kristaus prisikėlimas tėra subjektyvūs apaštalų įsivaizdavimai, kuriems evangelistai suteikė istorinį pobūdį. Šiandien susirinkome į bažnyčią ne tam, kad gautume Kristaus prisikėlimo mokslinį paaiškinimą. Atėjome čia vedami tikėjimo. Mes tikime mus mylintį Dievą, tikime Jo Sūnų, kuris dėl mūsų įsikūnijo, gyveno tarp mūsų ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Prisikėlimo tiesa tvirtai įsijungia į mūsų tikėjimo tiesų grandinę. Be Prisikėlimo mūsų tikėjimo pastatas sugriūtų kaip kortų namelis. „ &lt;…&gt; jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias &lt;…&gt; jūsų tikėjimas” (1 Kor&nbsp;15, 14). Vis dėlto mūsų tikėjimas nėra aklas. Negalime Kristaus prisikėlimo liudytojų laikyti naivuoliais, patikėjusiais moterimis, paskui visa tai surašiusiais [&hellip;]
- [Dvi eisenos](https://homilijos.kristoteka.lt/dvi-eisenos/): Šiandien dalyvaujame eisenose, kurios žymėjo paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas. Pirmoji – tai triumfinis Kristaus įžengimas į savo miestą. Vėliau matome Jeruzalės gatvėmis einančią kitą eiseną, kurioje su kryžiumi ant pečių žengia tas pats nuplaktas Jėzus. Dvasios akimis palydėkime šią eiseną. Evangelistas Morkus liūdnoje Jėzaus kelionėje į Golgotą mini tris vyrus, kurie, rodos, atsitiktinai pateko į kančios aprašymą. Evangelijoje ką tik girdėjome: „Per šventes jis (Pilotas – aut. past.) paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas [&hellip;]
- [Kryžiaus galia](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-galia/): Skaitydami Evangeliją vienur kitur randame tokius Jėzaus žodžius: „Mano valanda dar neatėjo”. Šiandien ką tik nuskambėjo kitokie jo žodžiai:&nbsp;„Atėjo valanda”. Tai valanda, kai žmogaus Sūnus įvykdys tai, ką jam nuo amžių yra skyręs dangiškasis Tėvas. Tam įvykiui buvo rengiama išrinktoji tauta, apie tai kalbėjo pranašai. Ši valanda yra lemtinga visam pasauliui. Pasak Kristaus: „Dabar teisiamas šis pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan”. Paskutiniai šio sekmadienio Evangelijos žodžiai mūsų širdžiai itin brangūs: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”. Juos tegalėjo pasakyti tik tas, kuris yra Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga, kuris savo žvilgsniu jau mato [&hellip;]
- [Dievas yra Meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-yra-meile/): Žodžius, kuriuos ką tik girdėjome, užrašė apaštalas Jonas – mylimais Jėzaus mokinys. Jis vienintelis užrašė šį brangų paties Dievo Sūnaus liudijimą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet, kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas”. Niekur kitur taip ryškiai neatsiskleidžia Jėzaus įsikūnijimo esmė ir prasmė kaip šiuose žodžiuose. Tai yra visos Evangelijos santrauka. Šiandien drauge su Nikodemu apmąstykime šiuos dieviškus žodžius, bylojančius, koks artimas mums yra Dievas. Dievas pamilo pasaulį! Prie šio sakinio sustokime. Kas yra Dievas, kas [&hellip;]
- [Dievo namai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-namai/): Žmonės įpratę iš Jėzaus lūpų girdėti švelnius, guodžiančius žodžius. Tai – jo palaiminimai, guodžiantys palyginimai, nuodėmių atleidimas. Apie save jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies” (Mt 11,29). Bet šios dienos Evangelijoje Jėzus neatpažįstamas. Eidamas su rimbu rankoje, jis varto prekeivių stalus, varo iš šventyklos avis ir jaučius. Prižiūrėti, tvarkyti ir valyti šventovę buvo kunigų ir jų tarnų darbas; niekas kitas čia negalėjo šeimininkauti. Todėl žydai kreipiasi į Jėzų klausdami, kokią teisę jis turi tai daryti. Žmones, įpratusius savo Mokytoją matyti švelnų, užjaučiantį, gydantį, atleidžiantį, nustebina jo griežtas elgesys šventykloje. Savo elgesį Jėzus paaiškina trumpai ir suprantamai: [&hellip;]
- [Atsimainymo šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymo-sviesa/): Prieš keletą dienų Jėzus savo mokiniams kalbėjo apie savo kančią. Savo apaštalams jis sakė: „Reikia, kad žmogaus sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31). Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia žmonių išganymo kelią. Tačiau kryžius ir kančia tėra tik viena medalio pusė. Savo mokiniams Jėzus nori atskleisti galutinę kančios prasmę. Evangelija liudija, kad Jėzus savo mokinius nusivedė ant aukšto kalno. Nė vienas evangelistas to kalno neįvardija, bet Tradicija žino, kaip jis vadinamas. Tai Taboras. Jis Ezdrelono lygumoje iškilęs tarsi didžiulė piramidė. Nuo kalno viršaus, žiūrint į Vakarus, matyti Viduržemio jūros [&hellip;]
- [Ne viena duona](https://homilijos.kristoteka.lt/ne-viena-duona/): Pasibarstę galvas pelenais, pradedame šventą gavėnios laikotarpį. Tai yra laikas, kai tikintieji, prisimindami Kristaus pasninką dykumoje, stengiasi uoliau negu bet kada atlikti savo religines pareigas. Kai kurie tėvai Velyknaktį pakrikštys savo kūdikius. Krikšto metu kunigas uždės tėvų ar krikštatėvių paruoštą baltą drabužį sakydamas: „Krikštu tapai nauju Dievo kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Tavo artimieji temoko tave žodžiu, teskatina geru pavyzdžiu, kad nekaltas ir šventas laimėtum amžinąjį gyvenimą”. Įteikdamas degančią žvakę kunigas sakys: „Deganti žvakė tegu primena tau Kristų – mūsų šviesą!” Šios apeigos kol kas tėra tik simbolinė išraiška tų lūkesčių, kuriuos [&hellip;]
- [Nuodėmių atleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/nuodemiu-atleidimas/): Šiandien Evangelija perteikia Kristaus žodžius paralyžiuotam ligoniui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės”. Mes nujaučiame, kad ligonis laukė ko kito. Juk Jėzus jau buvo pagydęs daugelį žmonių. Taigi ir šis invalidas pirmiausia laukė pagydymo. Taip pat ir atnešusieji ligonį tikėjosi, kad Jėzus ligonio pagailės ir jį pagydys. Jėzus, tiesa, pagydo ligonį, bet pirmiausia atleidžia nuodėmes. Padaro tai, kas jam yra svarbiausia. Evangelijos pasakojimas mus skatina atsigręžti į nuodėmę. Dar niekada pasaulyje nebuvo taip mažai rūpinamasi nuodėme kaip mūsų laikais, ir, deja, niekada ji nebuvo taip išplitusi kaip nūdien. Mūsų amžius vadinamas informacijos amžiumi. Ko tik nesužinome iš spaudos, televizijos, interneto? Bet pamėginkite šiandieną [&hellip;]
- [Raupsuotasis](https://homilijos.kristoteka.lt/raupsuotasis/): Šiandien prieš mūsų akis raupsuotas vyras. Raupsai yra sunki, lėtinė, infekcinė liga. Šiuo metu raupsai labiausiai paplitę Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. Tai nepagydoma liga. Kristaus laikais sergantieji raupsais buvo laikomi nešvariais. Jie negalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime, jų neįsileisdavo į miestus. Raupsuotiesiems buvo draudžiama bendrauti su sveikaisiais. Artėdami prie žmonių, jie turėdavo šaukti: „Esu nešvarus!” Žmonės, atpažinę raupsuotuosius, vydavo juos šalin. Gailestingieji jiems iš tolo numesdavo išmaldą. Šiandien Evangelijoje girdėtas pasakojimas apie raupsuotąjį yra ne vien tik pagydymas. Pirmųjų amžių krikščionys jame įžvelgė gilią simbolinę prasmę. Raupsuotojo išgydymas jiems gyvai priminė nusidėjėlio dvasinį išgydymą. Bažnyčią jie vertino kaip išgelbėtųjų bendriją. Pasak šv. [&hellip;]
- [Jėzaus stebuklai](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-stebuklai/): Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie gausius Jėzaus stebuklus. Norėdami šią Evangeliją geriau suprasti, prisiminkime jo pirmuosius viešojo gyvenimo žodžius: „Prisiartino Dievo karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (plg. Mk 1, 15). Kas liktų iš Jėzaus žodžių, jeigu jie būtų neparemti darbais? Ar jis turėtų tautoje pasisekimą, jeigu savo žodžių nepatvirtintų darbais? Šios dienos Evangelijoje matome Jėzaus stebuklus, atskleidžiančius jo dieviškąją galią. Aplankęs apaštalų Petro ir Andriejaus namus, jis išgydo Petro uošvę, kuri tuoj pat galėjo garbingam svečiui patarnauti. Toliau Evangelijoje pasakojama: „Atėjus vakarui &lt;…&gt; jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų”. Šis paskutinis sakinys modernių laikų žmogui kelia įtarimų, kad [&hellip;]
- [Netyroji dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/netyroji-dvasia/): Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys aprašo įvykį, kuris mūsų laikų žmogui kelia abejonių. Vis dėlto mėginkime suprasti, ką sako šis skaitinys. Pagal to meto žydų papročius kiekvienas suaugęs vyras šabo dieną galėjo ateiti į sinagogą, paskaityti Biblijos ištrauką ir ją pakomentuoti. Šiandien aprašytas įvykis, kai Jėzui aiškinant Dievo žodį netyrosios dvasios apsėstas žmogus ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?” Šis epizodas duoda progą prisiminti dvasių pasaulį. Dvasinių būtybių, vadinamų angelais, buvimas yra tikėjimo tiesa. Šventasis Raštas liudija, kad dalis angelų atsisakė Dievui paklusti ir buvo Dievo atmesti. Pasak šventojo Petro, „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias [&hellip;]
- [Atėjo metas](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-metas/): Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1–2). Matome, kad dieviškasis išganymo planas turi tarsi dvi dalis. Pirmoji – parengimas: Dievas išsirenka vieną tautą ir ją rengia priimti savo Sūnų. Antroji – Sūnaus įsikūnijimas. Pasirodo paskutinysis pranašas, kuris jau gali parodyti žmonėms Dievo Avinėlį, naikinantį nuodėmes. Įsidėmėkime Jono Krikštytojo žodžius apie Jėzų: „Jam skirta augti, o man mažėti”. Jonas, atlikęs savo uždavinį, pasitraukia, užleisdamas vietą tam, kuriam jis pats nesijaučia vertas atrišti kurpių dirželio. Prasideda dieviškosios dramos antrasis veiksmas. Šiandien [&hellip;]
- [Dievo avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-avinelis-3/): Kiekvienose Mišiose girdime kunigą tariant: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Tai šv. Jono, kuris suprato, kas yra nuodėmė, žodžiai. Šiandien sustokime prie šios sąvokos. Nuodėmė apibrėžiama kaip Dievo įsakymų laužymas. Šv. Raštas liudija, kad po pirmųjų tėvų nuopuolio nuodėmės keliu žengia ir jų vaikai: Kainas užmuša savo brolį, toliau Biblijoje pasakojama apie tvano bausmę, Sodomos ir Gomoros nuodėmes. Vartydami istorijos puslapius, susiduriame su nuolatiniais karais ir žudynėmis. Taikos ir ramybės laikotarpiai tėra tik trumpi atokvėpiai. Net išrinktoji tauta nuolat gundo Dievą savo neištikimybe. Pranašas tautą kaltina: „Jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai – kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų [&hellip;]
- [Atgimti iš vandens](https://homilijos.kristoteka.lt/atgimti-is-vandens/): Šiandien Bažnyčia mini Jėzaus krikštą. Tai Jėzaus viešojo gyvenimo pradžia. Mums šis įvykis yra tarsi atsakymas į klausimą, kodėl Jėzus įsikūnijo. Trumpai tariant, galima sakyti, jog jis tapo žmogumi, kad mus padarytų Dievo vaikais. Jėzus krikštijasi, ne kad pats būtų pašventintas, bet kad parodytų, ką mes privalome daryti. Įeiti į upę, nusiplauti – tai simbolinis veiksmas, kuris reiškia senojo žmogaus tapsmą naujuoju žmogumi. Pats Kristus tai vadina nauju gimimu. Tiesos ieškančiam Nikodemui Kristus sakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3, 3–5). Skirdamasis su apaštalais Kristus jiems priminė jų misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų [&hellip;]
- [Viešpaties Apsireiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apsireiskimas-2/): Nežinia, kas pirmas šios dienos šventę pavadino Trijų Karalių švente. Iš tiesų tai Viešpaties apsireiškimas. Ne karaliai ar apsilankę magai čia svarbūs, bet pats dieviškasis Kūdikis. Rytų išminčiai, aplankiusieji įsikūnijusį Dievą, reikšmingi tuo, kad akivaizdžiai išreiškia teisingą žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu. Evangelijoje skaitėme: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino”. Įsikūnijusiam ir dėl mūsų kentėjusiam Viešpačiui priklauso žmonių adoracija. Senojo Testamento išrinktoji tauta, gavusi dieviškojo Apreiškimo pradmenis, gerai suprato, kad Dievą priklauso šlovinti. Pasklaidykime psalmes. Kiek nuoširdžios pagarbos Dievui. 95 psalmė – tai ištisas himnas, kviečiantis šlovinti Dievą. Paklausykime bent pirmųjų jos žodžių: „Viešpačiui naują [&hellip;]
- [Dievas išgelbsti](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-isgelbsti/): Su sausio pirmąja diena pradedame naujus metus. Jie mums mena įvykį, ženklinantį žmonijos gyvenime Naująją erą. Nuo šio įvykio skaičiuojame kalendorinius metus, jį primena ir šios dienos Evangelija: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose”. „Jam duotas Jėzaus vardas”. Tebūna šis vardas šios homilijos pagrindinė tema. Šį vardą pirmasis ištarė angelas kreipdamasis į Juozapą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių” (Mt 1, 20–21). Šiandien [&hellip;]
- [Šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/seima/): Popiežius Leonas XII į liturginį kalendorių įtraukė „Šventosios šeimos” šventę. Pasak šio popiežiaus, pats Dievas yra pagrindęs šventąją šeimą, „kurioje visi žmonės gali matyti namų bendruomenės ir visų dorybių bei šventumo pirmavaizdį”. Šią šventę popiežius paskelbė žmonijai žengiant į dvidešimtąjį amžių, kai liberalizmo banga kėsinosi nuplauti visas krikščioniškojo gyvenimo vertybes. Mūsų šalis, atsidūrusi Europos tautų sąjungoje, patiria ne tiktai šios bendruomenės teigiamybes, bet, deja, susiduria ir su juodais vakarietiško gyvenimo šešėliais. Vienas Vakarų moderniosios visuomenės skaudulių yra šeima. Šeimos neištikimybė jau darosi tarsi savaime suprantamas dalykas. Maža to, atsiranda partnerystės idėja, kuri nukreipta tik į seksualinių instinktų tenkinimą, visiškai nepaisant bendro [&hellip;]
- [Šventa naktis](https://homilijos.kristoteka.lt/sventa-naktis/): „Tyli naktis, šventa naktis” – kas negirdėjo šios kalėdinės giesmės? Pirmą kartą ji nuskambėjo 1818 metais vienoje kaimo bažnyčioje netoli Zalcburgo. Vietos kunigas parašė žodžius, o melodiją sukūrė kompozitorius Francas Gruberis. Kiekvienas giesmės punktelis prasideda tais pačiais žodžiais: „Tyli naktis, šventa naktis”. Giesmė primena tą tylią ir šventą naktį, kai Betliejaus miestelyje Mergelei Marijai gimė Kūdikis. Po triukšmingos dienos žmonės – vietiniai gyventojai ir atvykėliai, iš toli atėję užsirašyti į valdžios sąrašus buvo pavargę, ilsėjosi. Nakties tamsa ir tyla gaubė visą pasaulį. Tamsu buvo ir žmonių sielose. Jie garbino stabus, statė jiems šventyklas, aukojo aukas. Vienintelė tauta, kurią Dievas išvedė iš [&hellip;]
- [Tautų Lauktasis](https://homilijos.kristoteka.lt/tautu-lauktasis/): Kijeve, Šv. Sofijos katedros apsidėje, akis patraukia didinga freska, vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją, sudėtomis rankomis ir žvelgiančią į viršų, kur pavaizduotas Kristus kaip pasaulio viešpats ir teisėjas. Šio paveikslo pagrindinis akcentas ne Švč. Mergelė Marija, bet jos Sūnus Jėzus Kristus. Pati Mergelė Marija, maldai sudėtomis rankomis, žvelgia į savo Sūnų, tarsi visiems Bažnyčios vaikams rodydama, kur yra tikinčiųjų pamaldumo ir garbinimo širdis. Motinos vaidmuo išganymo plane yra kaip Aušrinės žvaigždės, skelbiančios greitai užtekant Saulę. Šio sekmadienio Evangelijos dėmesio centre taip pat ne Motina, bet Sūnus: „Štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus [&hellip;]
- [Didysis įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-isakymas/): Artėjant Jėzaus žemiškosios kelionės pabaigai, žydai vis dažniau kelia jam įvairius klastingus klausimus, geisdami jį pažeminti. Šį kartą fariziejai mėgina įklampinti Jėzų savo įstatymų painiavoje. Kristaus laikais žydams galiojo 613 įstatymų. Vieni buvo įpareigojantys, kiti draudžiantys. Visus šiuos įstatymus žydai laikė svarbiais, Dievo duotais. Net patys fariziejai juos aiškindami susipainiodavo. Taigi Jėzui keliamas nelengvas uždavinys – iš šių įstatymų gausybės išrinkti patį svarbiausią: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzaus atsakymas buvo paprastas ir aiškus. Pirmiausia Dievo meilė. Taip mokė ir Mozė. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: „Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, [&hellip;]
- [Mokesčio pinigas](https://homilijos.kristoteka.lt/mokescio-pinigas/): Artėjant Velykų šventei tarp Jėzaus ir žydų tautos vadų, vyriausiųjų kunigų, fariziejų vis labiau auga priešiškumas. Matydami liaudies palankumą Jėzui, tautos vadai norėtų jį suimti, bet dėl žmonių baimės nedrįsta to padaryti. Bet jie stengiasi išnaudoti kiekvieną progą, kad Jėzų pažemintų. Tarp savęs pasitarę, fariziejai nutarė Jėzui surengti politinę provokaciją, iškeldami mokesčio klausimą. Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Žiūrėkime, kaip vyksta šis politinis spektaklis. Fariziejai siunčia pas Jėzų savo mokinius kartu su Erodo šalininkais. Fariziejai valdžios atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir mokesčius laikė neteisėtu dalyku. Tuo tarpu Erodo šalininkai buvo palankesni valdžiai ir mokesčius mokėjo nesiskųsdami, kad [&hellip;]
- [Vestuvių puota](https://homilijos.kristoteka.lt/vestuviu-puota/): Šiandien Evangelija pasakoja apie karaliaus sūnaus vestuves. Į jas kviečiami iš anksto numatyti, karaliaus dvarui artimi žmonės. Karalius tiki, kad jie su dėkingumu priims šį garbingą kvietimą ir, pasipuošę vestuviniais drabužiais, džiaugsmingai skubės į karalaičio vestuves. Tačiau taip neįvyko. Pakviestieji buvo linkę verčiau pasilikti prie savų reikalų. Tai labai užgaulu, bet karalius toks kilniaširdis, kad dar kartą siunčia savo tarnus. Tačiau pakviestieji ir vėl paniekina karaliaus malonę. Vienas nuėjo lauko arti, kitas – prekiauti, dar kiti parodė juodžiausią nedėkingumą: nutvėrę karaliaus tarnus, juos išniekino ir užmušė. Dabar karaliaus gerumas baigėsi: „Nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jųjų miestą”. Taip baigiasi [&hellip;]
- [Izraelio drama](https://homilijos.kristoteka.lt/izraelio-drama/): Kai Jėzus paskutinį kartą atėjo į Jeruzalę, Izraelio tauta jo atžvilgiu buvo pasidalijusi: vieni jam šaukė: „Osana!”, kiti degė neapykanta ir planavo kaip jo atsikratyti. Tuo tarpu Jėzaus kalbos ir palyginimai vis labiau atskleidė išrinktosios tautos neištikimybę Dievui. Palyginimu apie nesąžiningus vynininkus Jėzus dar kartą įspėja Izraelio tautos vadus, kad neužkietintų savo širdžių dangaus pasiuntiniui. Pasakojimas apie vynuogyną vaizduoja Dievo rūpinimąsi savąja tauta. Vynuogyno šeimininkas – Dievas, kuris visa padarė, kad vynuogynas klestėtų: „Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą”. Jis iš anksto įrengė spaustuvą, kad, laikui atėjus ir nuėmus derlių, būtų galima išspausti rinktinio vyno. [&hellip;]
- [Tikrasis klusnumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-klusnumas-2/): Šį sekmadienį girdime palyginimą apie du sūnus. Pirmasis sūnus, tėvo siunčiamas į vynuogyną padirbėti, atsisako. Bet vėliau apsigalvoja ir nueina dirbti. Antrąjį sūnų tėvas taip pat siunčia padirbėti. Jis iš karto sutinka: „Einu, Viešpatie”. Bet tai buvo tiktai tuščias pažadas, tiktai žodžiai. Į vynuogyną jis nenuėjo. Pasakęs šį palyginimą, Jėzus klausia: „Katras iš šių dviejų sūnų įvykdė tėvo valią?”. Visiems buvo aišku, kad tasai, kuris, nors ir atsisakė, vis dėlto įvykdė tėvo valią. Toliau Evangelijoje pateikiamas paties Jėzaus šio palyginimo komentaras. Jėzus primena Jono Krikštytojo atgailos pamokslus ir tuos žmones, kurie, klausydami Jono, atsivertė, krikštijosi ir pradėjo naują gyvenimą. Tai muitininkai, [&hellip;]
- [Meilės buhalterija](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-buhalterija/): Šio sekmadienio Evangelija yra ypatinga. Ją suprasti mums trukdo įprastinės teisingumo sąvokos. Vis dėlto mėginkime suvokti, ką Jėzus šiuo, rodos, negyvenimišku palyginimu norėjo pasakyti. Iš girdėto palyginimo galima numanyti, kad būta bedarbystės meto. Darbo biržų tais laikais nebuvo, tad ieškantys darbo darbininkai rinkdavosi į turgaus aikštę. Bedarbiai stoviniavo aikštėje ir laukė darbdavių. Buvo vynuogių rinkimo metas, tad bedarbiai tikėjosi bent sezoninio darbo. Įprastinė dienos darbo kaina buvo vienas denaras. Pirmieji samdiniai, pasamdyti anksti rytą, turėjo dirbti visą dieną. Atėjus vakarui, jie galėjo tikėtis suderėto denaro. Po kelių valandų vynuogyno šeimininkas išėjo ieškoti papildomos darbo jėgos. Matyt, darbo būta daug, tad šeimininkas [&hellip;]
- [Beviltiška skola](https://homilijos.kristoteka.lt/beviltiska-skola/): Kai apaštalams buvo suteikta galia surišti ir atrišti, t. y. atleisti nuodėmes, Petrui parūpo, kaip plačiai jis gali šią galią naudoti. Todėl jis klausia: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Rašto žinovai, remdamiesi savo padavimais, atleidimą ribojo iki trijų kartų. Petras nori tiksliai žinoti, kiek gi kartų reikia atleisti artimui. Petrui atrodė, kad bus parodytas didelis kilniaširdiškumas, jeigu bus atleidžiama iki septynių kartų. Tačiau Jėzus atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”. Praktiškai, tai reiškia visada. Savo trumpą atsakymą Jėzus paaiškina gyvu palyginimu, kuriame matome vieną svarbiausių [&hellip;]
- [Broliškas įspėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/broliskas-ispejimas/): Viena didžiųjų žmogaus nelaimių yra nuodėmė. Ačiū Dievui, mes žinome, kaip nusikratyti nuodėmių: yra bažnyčia, yra klausykla, yra kunigas. Bet kaip elgtis, kai nusikalsta artimas žmogus? Nusikalsta ir nesitaiso; ne tiktai susitaiko su nuodėme, bet ir toliau ją kartoja? Šiam atvejui turime Kristaus pamokymą: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir pabark jį prie keturių akių”. Kristaus vartojamas žodis „brolis“ rodo, kad kalbama apie bažnytinę bendruomenę. Su nusikaltusiu bendruomenės broliu reikia kalbėti akis į akį, be liudytojų. Nepasakok jo klaidų pažįstamiems, kaimynams, neviešink jo nuodėmių. Jeigu tikrai nori broliui padėti, kalbėk su juo asmeniškai. Prelatas Tulaba savo pamokslų knygoje rašo: „Matydami [&hellip;]
- [Kryžiaus slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-slepinys/): Pereitą sekmadienį skaitėme, kokius didžius įgaliojimus gavo apaštalas Petras. Jam suteiktos aukščiausios pareigos, atiduodami Kristaus Bažnyčios raktai. Bet tuojau po to Petro laukia naujas netikėtumas. Kristus ima kalbėti apie jo laukiančią kančią ir mirtį. Petras, pasijutęs Bažnyčios vadovu, išdrįsta Viešpatį sudrausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!”. Kaip pavadinti šį Petro elgesį? Pats Viešpats įvertina Petro žodžius: „Eik šalin, šėtone! Tu &lt;…&gt; mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”. Ką reiškia mąstyti žmonių mintimis?. Valandėlę sustokime prie šių žodžių. Kartą apaštalų Jokūbo ir Jono motina prašė Jėzų: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas [&hellip;]
- [Sveika, karaliene](https://homilijos.kristoteka.lt/sveika-karaliene/): Jokia kita šventė taip gyvai neprimena Marijos – mūsų Tarpininkės – vaidmens, kaip jos Paėmimas į dangų. Šiandien prisimename, kad ji yra danguje, kad ji galingiausiojo pasaulio Karaliaus Motina. Ar šis karalius galėtų neišgirsti, kai to prašo šalia jo esanti Motina? Atsiverskime Jono evangeliją, kur pasakojama apie vyno padauginimo stebuklą. Pirmoji pastebėjo, kad jaunavedžiams pritrūko vyno, – Jėzaus Motina: „Jie nebeturi vyno”. Štai čia visu grožiu atsiskleidžia Marijos kaip tarpininkės vaidmuo. Vyno padauginimas tarsi neįeina į Kristaus stebuklų planą. „Dar neatėjo mano valanda”, – atsakė Jėzus. Tačiau Marija jau nujaučia savo kaip tarpininkės galią ir su pasitikėjimu sako tarnams: „Darykite, ką [&hellip;]
- [Tu esi uola](https://homilijos.kristoteka.lt/tu-esi-uola/): Šio sekmadienio Evangelijoje galime įžvelgti Bažnyčios istorijos santrauką. Evangelijos šerdis – ypatingas Jėzaus ir Petro dialogas. Kristaus klausiami apaštalai pasako, ką apie jį mano žmonės. Tada Kristus klausia apaštalų: „O kuo jūs mane laikote?” Juk apaštalai turėjo progą geriau Kristų pažinti. Tuomet Petras visų apaštalų vardu ištaria lemtingus žodžius: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Šiais žodžiais Petras pirmą kartą išpažįsta Kristaus dievystę. Tai pirmasis trumpas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuriame išreiškiama fundamentalioji krikščionių tikėjimo tiesa: Kristus yra Dievo Sūnus. Būdamas tik žmogus Kristus bematant būtų sudraudęs Petrą nekalbėti tokių žodžių. Tačiau Kristus elgiasi priešingai: jis ne tik pagiria Petrą, bet ir [&hellip;]
- [Kananietės tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kananietes-tikejimas/): Ką tik išklausėme trumpą, bet labai pamokančią Evangeliją. Apie ką ji kalba? Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus asmenį. Kas paskatino Jėzų keliauti į tolimą Tyro ir Sidono sritį? Šventojo Rašto aiškintojai mano, kad toje pagoniškoje srityje gyveno nemažai žydų, tad Jėzus norėjo, kad ir jiems būtų paskelbta Geroji Naujiena. To krašto žmonės greitai sužinojo apie jo atvykimą. Sužinojo apie jį ir moteris – kananietė, kurios dukrą vargino piktoji dvasia. Atkreipkime dėmesį į jos motinišką meilę, jos rūpestį dėl savo nelaimingos dukters. Ši meilė padaro ją išradingą ir ištvermingą. Moters neišgąsdina tariamas Jėzaus abejingumas. Ar ši kananietės meilė savo dukrai nėra krislas akyje [&hellip;]
- [Tikėjimo išbandymas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-isbandymas/): Vaizdas, kurį atskleidžia šio sekmadienio Evangelija, yra gyvas ir daug sakantis. Tamsu, šėlsta vėjas, įsismarkavusios bangos į visas puses blaško žvejų valtį. Ar nepanašus mūsų gyvenimas į audringą jūrą, ar nuolat iškylančios bangos negraso užlieti mūsų gyvenimo laivo? Į ką mums atsiremti? Tiesa, esame Bažnyčios nariai ir joje turėtume dairytis gelbėjančios rankos. Bet ir pati Bažnyčia šiandien kaip tas mažas laivelis, blaškomas audrų. „Petro laivą” nuolat skalauja liberalizmo, modernizmo, sektantizmo, naujosios pagonybės vandenys. Modernusis pasaulis kuria naują civilizaciją – be Dievo, be doros įstatymų. Grįžkime prie apaštalų. Kristus juos paliko audringame ežere. Jie veltui darbuojasi irklais, mėgindami pasiekti krantą. Bet štai! [&hellip;]
- [Viešpats pasotina](https://homilijos.kristoteka.lt/viespats-pasotina/): Mūsų amžiaus tikinčiajam viena didžiųjų problemų yra Kristaus stebuklai. Ar iš tiesų Kristus galėjo prikelti numirusį Lozorių, ar iš tiesų jis galėjo nuraminti audringą jūrą, padauginti duoną? Juk tai neįmanoma, prieštarauja gamtos dėsniams. Šiandien mokslas stebuklų atžvilgiu nėra toks kategoriškas, kaip tai buvo Šviečiamuoju laikotarpiu. Mokslo pasaulyje įsigalinčios reliatyvizmo ir kvantų teorijos atmeta absoliutų pasaulio determinizmą, kuriuo rėmėsi materialistai. Religija ir filosofija vėl atgauna savo pozicijas. Teologija stebuklą aptaria kaip regimą, dieviškosios galios sąlygotą, gamtos dėsniais nepaaiškinamą reiškinį. Gamtos jėgas viršijantis stebuklas liudija apie antgamtinę galią. Pranokdamas gamtos jėgas, stebuklas mūsų protą lenkia tą galią pripažinti. Iš šio aptarimo aiškėja, kodėl [&hellip;]
- [Laimingas radinys](https://homilijos.kristoteka.lt/laimingas-radinys/): Savo palyginimams medžiagą Jėzus ima tiesiai iš gyvenimo. Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Pagal įstatymus surastas žemėje radinys turėdavo priklausyti žemės šeimininkui. Žmogus, sužinojęs apie paslėptą turtą ir norėdamas jį užvaldyti, pirmiausia turėdavo dirvą įsigyti ir tik tada galėdavo tuo turtu teisėtai naudotis. Šiandien prieš akis ir turime tokį atvejį. Sužinojęs apie užkastą lobį, žmogus parduoda visa, ką turi, ir perkasi dirvą. Matyt, kad lobio būta didelio. Žmogus [&hellip;]
- [Dievas laukia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-laukia/): Šiandien, išklausę Evangelijos, turėtume laukti pamokslo apie pragarą. Juk ką tik nuskambėjo palyginimo šeimininko žodžiai pjovėjams: „Išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti”. Bet įsižiūrėkime geriau: iš tiesų palyginimas mums kalba ne apie bausmę, bet apie Viešpaties maloningumą. Juk šeimininkas tarnams įsakė neskubėti ir palikti rauges iki pjūčiai. Evangelistas Lukas pasakoja, kad vieno Samarijos kaimo gyventojai nenorėjo Jėzaus priimti. Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas pasipiktinę sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti”. Bet Jėzus atsakė: „Nežinote, kokios esate dvasios. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti”. Kas yra raugės, apie kurias kalba Evangelija? [&hellip;]
- [Dievo žodžio sėkla](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-sekla/): Šiandien girdėtą vaizdingą Viešpaties palyginimą komentuoja pats Išganytojas. Pasėlys prie kelio – tai sėkla, kuri krinta šalia kelio ant kietos, sumintos žemės, pasilieka žemės paviršiuje ir tampa lengvas grobis paukščiams. Tai žodis, kuris nepasiekia žmogaus sielos gelmių, ir piktasis lengvai jį išplėšia iš širdies. Kalnuotame Galilėjos krašte po dirvožemiu slūgso vos menko žemės sluoksnio padengtos uolos. Patekęs ant tokios požeminės uolos pasėlys sudygsta, bet tuoj pat nuvysta, nes šaknys atsiremia į uolą. Pasak Kristaus, „tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau &lt;…> ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta”. Pasėlys tarp erškėčių – tai [&hellip;]
- [Evangelijos adresatai](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelijos-adresatai/): Ką tik girdėtuose Jėzaus žodžiuose randame itin svarbius jo Evangelijos akcentus. Štai pirmasis sakinys: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie”. Žodis „Tėvas” tarsi aidas pasikartoja per visą Evangeliją. Antai jo išmokytos maldos pirmieji žodžiai yra: „Tėve mūsų”. Jėzus nuolat kviečia pasitikėti dangiškuoju Tėvu: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina”. Jėzus moko, kad Tėvas atlaidus tiems, kurie moka atleisti savo kaltininkams. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums”. Mūsų gerieji darbai turi būti atliekami ne dėl žmonių, bet dėl dangiškojo Tėvo: [&hellip;]
- [Apaštalo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/apastalo-kelias/): Dešimtajame Mato evangelijos skyriuje kalbama apie Kristaus nurodymus apaštalams. Pereitą sekmadienį girdėjome Jėzaus drąsinančius žodžius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o sielos negali užmušti” (Mt 10, 28). Šiandien vėl girdime reikalavimus, kuriuos Jėzus kelia savo mokiniams: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs”. Ar tai įmanoma? Ar pats Dievas neįsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną”? Jėzus nekeičia Dievo įstatymų, tik nustato vertybių hierarchiją. Jau pagoniškajame pasaulyje buvo suprantama, kad Dievas yra aukščiausioji vertybė. Sofoklio „Antigonėje” dukra sako savo tėvui: „Tėve, aš nemylėčiau tavęs taip karštai, jei Dievo nemylėčiau labiau už tave”. Ar ne tą pačią mintį išreiškia [&hellip;]
- [Nebijokite](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite-2/): Kai evangelistas Matas rašė savo Evangeliją, jau buvo prasidėję krikščionių persekiojimai. Todėl jis primena Kristaus padrąsinimą. Ką tik girdėtoje Evangelijoje net tris kartus pakartotą: „Nebijokite!” Istorija liudija, kad pirmieji krikščionys įsidėmėjo šį Kristaus žodį ir parodė ypatingą drąsą. Pavartę Apaštalų darbų knygą, randame, kad žydai apaštalams draudė skelbti Jėzaus Evangeliją. Petras su Jonu į jų grasinimus atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję” (Apd 4, 19). Bažnyčios istorija teigia, kad pirmieji Bažnyčios persekiotojai buvo žydai, kurie visaip priešinosi naujajai religijai. Net ir šv. Paulius pradžioje [&hellip;]
- [Dangaus karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-karalyste/): „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė”. Naujojo Testamento knygose žodžiai „dangaus karalystė” reiškia tą patį, ką ir „Dievo karalystė”. Abudu šie pasakymai reiškia Kristaus įkurtą Bažnyčią. Siųsdamas apaštalus Jėzus žengia pirmuosius Bažnyčios kūrimo žingsnius. Bent trumpai pasvarstykime, kas yra toji Bažnyčia ir ką ji mums duoda. Garsusis Bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis yra pasakęs: „Dievo valia yra pasaulis, o jo siekis – žmonių išganymas; jis yra Bažnyčia”. Katekizmas moko: „Bažnyčia – tai Dievo pastangos suburti geros valios žmones į bendriją, kurioje būtų siekiama išsilaisvinti iš nuodėmių” (KBK 761). Pirmasis Dievo bandymas sukurti Dievui artimą tautą yra Abraomo ir jo ainių pašaukimas. [&hellip;]
- [Muitininko pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/muitininko-pasaukimas/): Iš Kafarnaumo, kur ką tik buvo išgydęs paralyžiuotąjį, Jėzus ėjo Genezareto ežero pakraščiu, mokydamas žmones. Toje judrioje vietovėje buvo muitinė. Evangelija sako, kad „Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: ‘Sek paskui mane!’ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“. Kadangi muitininkai rinko mokesčius okupacinei valdžiai, jie buvo žmonių nemėgstami, o žydai, užėmę tas tarnybas, buvo laikomi išdavikais. Vis dėlto ir tarp jų buvo dorų žmonių, kurie Kristui ne kartą parodė palankumo. Toks tikriausiai buvo ir Matas, kitų evangelistų vadinamas Leviu. Jis jau buvo girdėjęs apie Kristaus pamokslus bei stebuklus ir savo širdyje svarstė, ar tai nebus pranašų skelbtasis [&hellip;]
- [Gyvoji duona](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvoji-duona/): Ką tik girdėjome Kristaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tos duonos, gyvens per amžius”. Ką tai reiškia? Gal žmogus turi kitokią gyvybę, kuriai reikia kitokios duonos? Iš tiesų vien žemiškos duonos žmogui nepakanka. Mūsų tautos vadai, veikėjai, politikai, mokslininkai rūpinasi tautos gerove. Deja, tas rūpestis dažniausiai susietas su ekonominiais dalykais. Tačiau daugybės žmonių širdys laukia visai ko kito. Kiek žmonių šiandien kenčia ne dėl duonos kąsnio, bet dėl to, kad nepatiria meilės. Ar nematome, kiek žmonių patenka į sielvartą ir nusivylimą. Sociologai mūsų laikų visuomenę vadina vartotojiška. Iš tiesų daugelio žmonių dėmesys sutelktas į tai, kad [&hellip;]
- [Trejybės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-slepinys-2/): Šiandien Bažnyčia kviečia prisiminti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir nulenkti prieš jį galvas. Norėdami suprasti sunkiai suprantamus dalykus, ieškome pavyzdžių ar palyginimų. Pažvelkime į žmogų, kuris yra Dievo paveikslas ir panašumas. Nuostabus yra žmogus. Jis savo dvasia apima ir akims neprieinamą mikropasaulį, ir tolimiausius žvaigždynus. Žmogaus dvasios gyvenimas yra neįtikėtinai turiningas. Dažnai jo sąmonėje vyksta dialogas, tartum jame būtų ne vienas, o du asmenys. Kalbėdami apie Švenčiausiąją Trejybę mes išpažįstame Dieve esant tris asmenis. Tačiau tai ne trys dievai, bet vienas ir tas pats Dievas, esantis ir Tėve, ir Sūnuje, ir Šventojoje Dvasioje. Teologija moko, kad Tėvas, tobulai save pažindamas, gimdo Sūnų. [&hellip;]
- [Sekminių ugnis](https://homilijos.kristoteka.lt/sekminiu-ugnis/): Mūsų širdžiai labai artimas ir nesunkiai suvokiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Dievo Sūnus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, turėjo motiną, augo Nazarete, bendravo su žmonėmis, buvo žmonių matomas ir girdimas. Jo gyvenimo ir mokymo svarbiausieji bruožai liko užrašyti Evangelijos knygose. Sunkiau mums suvokti Šventąją Dvasią ir jos vietą Bažnyčios gyvenime. Teologija moko, kad visoje Dievo kūryboje reiškiasi visi trys Dievo asmenys, nes jų visų yra bendra prigimtis. Vis dėlto ta pati teologija atskirus bendrojo veikimo etapus priskiria vienam ar kitam asmeniui. Pirmoji Šventojo Rašto knyga pasakoja apie pasaulio sukūrimą: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. O žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo [&hellip;]
- [Išėjęs pasilieka](https://homilijos.kristoteka.lt/isejes-pasilieka/): Šiandien minime Kristaus sugrįžimą pas savo Tėvą. Šį įvykį vadiname Kristaus žengimu į dangų. Patį žengimą į dangų aprašo tiktai evangelistas Lukas. Jis šiame įvykyje nedalyvavo ir Jėzaus žengimą atpasakojo pasinaudojęs jau esama tradicija, kuriai įtakos turėjo ano meto pasaulėvaizdis. Buvo tikima, kad pasaulį sudaro trys sritys – dangus, žemė ir požemio karalystė. Šio pasaulėvaizdžio elementų randame šios dienos šventės skaitiniuose: „Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių” (Apd 1, 9). Į šį pasakojimą negalima žiūrėti kaip į šiuolaikinį reportažą. Juo vaizdingai išreiškiama tikėjimo tiesa, kad Jėzus palieka mūsų medžiaginį pasaulį. Evangelistas Matas savo pasakojime apie [&hellip;]
- [Dievo Avinėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-avinelis-2/): Šv. Jonas žmonėms pasirodžiusį Kristų pavadina Dievo Avinėliu. Ačiū tau, šventasis Jonai, kad žmonijai pristatai jos gelbėtoją tokiu prasmingu titulu. Patiko žmonėms šis pavadinimas. Dažnai girdime šį titulą Bažnyčios liturgijoje. Baigdami šventųjų litanijas net tris kartus šaukiamės Dievo Avinėlio. Eucharistinėje aukoje prieš šventąją Komuniją kunigas, rodydamas žmonėms ostiją, kartoja šv. Jono žodžius ir kviečia į Avinėlio puotą. Išrinktosios tautos gyvenime Avinėlio simbolis turėjo ypatingą prasmę. Nuo pat Abraomo laikų Avinėlis yra ne tiktai ūkio, bet ir Dievo garbei aukojamas gyvulėlis. Ypatingą simbolinę reikšmę Avinėlis įgijo po to, kai išrinktosios tautos vaikai buvo išvaduoti iš Egipto nelaisvės. Tuomet Avinėlio kraujas gelbėjo Izraelio [&hellip;]
- [Jėzaus krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-krikstas/): Šiandien švenčiame Jėzaus Krikštą. Tai yra Jėzaus viešojo gyvenimo, jo atperkamojo darbo pradžia. Mums šis įvykis turi ypatingą prasmę. Jėzaus Krikštas skatina susimąstyti apie jo įsikūnijimo prasmę. Trumpai tai galima būtų išreikšti tokiais žodžiais: Jis tapo žmogumi, kad mes taptume Dievo vaikais. Savo viešąjį gyvenimą Jėzus pradeda priimdamas Jono krikštą. Jono krikštas nebuvo sakramentas. Jono krikštyti žmonės reiškė savo gailestį už kaltes ir ryžtą ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Jono krikšto apeiga gyvai vaizdavo žmogaus moralinį apsiplovimą, tačiau neteikė tų malonių, kurias teikia Kristaus Krikštas. Kai Jėzus atėjo prie Jordano, Jonas pasijuto nevertas krikštyti tą, kurį jis pats pavadino galingesniuoju: „Tai aš [&hellip;]
- [Mūsų žvaigždė](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-zvaigzde/): Senuose liturginiuose kalendoriuose Trijų Karalių šventė buvo vadinama Epiphania. Šis graikiškas žodis reiškia apsireiškimą. Tuo žodžiu pabrėžiama, kad Trijų Karalių šventės svarbiausi asmenys yra ne išminčiai, bet žmonijai regimu būdu apsireiškęs pats Dievas. Visas Kalėdų laikotarpis, pradedant Kristaus Gimimo švente, yra pažymėtas tyro džiaugsmo nuotaika. Užgimęs kūdikis pačiu nuostabiausiu būdu apreiškia mums Dievo meilę. Ištiesęs savo mažas rankeles jis tarsi nori pasakyti: nebijokite, pasitikėkite, turėkite viltį. Šis kūdikis yra didžioji Dievo dovana visai žmonijai. Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, jis prabilo į mus per sūnų”. Sūnaus [&hellip;]
- [Šventoji šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-3/): Šis sekmadienis įpareigoja kalbėti apie šeimą. Tai ypač aktualu todėl, kad daugelį šeimų yra palietusi nežaboto liberalizmo banga. Daug jaunų žmonių ateina prie altoriaus, prisiekia amžiną ištikimybę, bet deja, labai dažnai, tuojau po iškilmingų vestuvių priesaika pamirštama, telieka tik gražios jungtuvių nuotraukos. Kalbant apie šeimas, pirmiausia tenka priminti, kad šeima nėra paprasta sutartis. Tai Kristaus įsteigtas sakramentas, įpareigojantis ištikimybei iki vieno ar kito sutuoktinio mirties. Šia proga mums svarbu žinoti, ką šiuo klausimu skelbia pats Kristus. Juk santuoka – tai ne popiežiaus ar kokio Bažnyčios susirinkimo įsteigta institucija, bet paties Kristaus priesakas. Fariziejai ne kartą egzaminavo Kristų: „Ar galima atleisti žmoną [&hellip;]
- [Viešpaties užgimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-uzgimimas/): Šiandien niekas neabejoja Jėzaus asmens realumu. Net sovietmečio istorikai pripažino Jėzaus istoriškumą. Bet nepalyginti svarbesnis klausimas, kas buvo Jėzus? Šis klausimas iškrinta iš empirinių mokslų srities ir atsiremia į mūsų tikėjimą. Prašykime Viešpatį tikėjimo šviesos suprasti Jėzaus Įsikūnijimo prasmę. Gerieji žmonės, ši Viešpaties Gimimo šventė, kuria šiandien džiaugiamės, pirmiausia yra ne kūdikėlio Jėzaus, bet mūsų šventė, mūsų užgimimas. Evangelijoje girdėjome brangius žodžius: „Ramybė jo mylimiems žmonėms”. Šiuos žodžius galime pavadinti trumpa Kristaus Evangelijos santrauka. Jais išreiškiama tai, ką vėliau pasakys pats Jėzus pokalbyje su Nikodemu: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet [&hellip;]
- [Juozapo pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/juozapo-pasaukimas/): Šis paskutinis advento sekmadienis priartina mus prie didžiojo Viešpaties įsikūnijimo slėpinio. Prieš mūsų akis visa šventoji šeima, pasirengusi švęsti Emanuelio užgimimą. Išsklaidytas paskutinis debesėlis, drumstęs Juozapo sąmonę. Apie tai šios dienos Evangelija sako: „Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti”. Supraskime, į kokią keblią padėtį pateko šis doras vyras, kai pamatė savo skaisčią sužadėtinę besilaukiančią kūdikio. Mergaitė, įsipareigojusi amžinai skaistybei, laukia kūdikio! Kaip pasielgs šis Dievo Apvaizdos numatytas vyras? Jis nenori įtarti savo sužadėtinės, bet ir paaiškinimo neranda. Tokiu kritišku momentu teisiam vyrui kelią parodo Dievas. Juozapas girdi žodžius: „Nebijok parsivesti savo žmonos Marijos, nes jos [&hellip;]
- [Šventojo Jono abejonės](https://homilijos.kristoteka.lt/sventojo-jono-abejones/): Šiandien matome šv. Joną kalėjime. Jis nubaustas už tai, kad išdrįso karaliui Erodui papriekaištauti dėl piktinančios santuokos: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona”. Kalėjime jo ausį pasiekė kalbos apie Jėzaus veiklą, ir jis pradeda abejoti: ne tokį įsivaizdavo tautų lauktąjį Mesiją. Juk pranašai jį vaizdavo kaip galingą karalių, kuris valdys visą žemę. Antai pranašas Zacharijas skelbia: „Viešpats bus karalius visoje žemėje – tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas” (Zch 14, 9). Pasak Danieliaus, „Jam duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, ir jo karalystė [&hellip;]
- [Dievo Karalystės šauklys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-karalystes-sauklys/): Šiandien prieš mus įspūdingas Jono Krikštytojo paveikslas. Tai žmogus, kuris tiki tuo, ką skelbė pranašai. Jonas galingu balsu ragina žmones rengtis Dievo pažadėtai karalystei, nes jau ateina jos kūrėjas – „Galingesnis”, kuriam jis nevertas nė kurpių nuauti. To meto žmonėms tai nebuvo nelaukta žinia. Pasak istoriko Svetonijaus, „Visuose Rytuose plito senas ir pastovus įsitikinimas, kad į pasaulio likimą įrašyta, jog iš Judėjos tuo metu ateis pasaulio valdovas”. To valdovo laukimas buvo ypač savas žydų tautai. Senojo Testamento knygose kupina pažadų. Antai psalmininko vizija: „Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis. Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros, nuo [&hellip;]
- [Dvejopas adventas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvejopas-adventas/): Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Tačiau dienos skaitiniuose minimas dvejopas atėjimas. Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos kalba apie tą, kuris atneš taiką tautoms ir gentims. Jos „perkals kalavijus į arklus ir ietis į pjautuvus”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, kad Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą. Tačiau, pasak šv. Justino, Jėzaus atėjimas yra dvejopas. Pirmasis – kaip Gerojo Ganytojo, antrasis – kaip Aukščiausiojo Teisėjo. Ką mes žinome apie pirmąjį Jėzaus atėjimą? Pasaulio bibliotekose sukaupta daugybė knygų, kalbančių apie Jėzaus asmenį. Kas galėtų jas perskaityti? Iš visų jų mums artimiausios Evangelijų knygos, kuriose įamžinta daug [&hellip;]
- [Kristaus Karaliaus šventei](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-karaliaus-sventei-2/): 1925 m. gruodžio 11 dieną popiežius Pijus XI visoje Bažnyčioje įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Bet ar nepavėluota? Karaliai jau nyksta. Europos karalius galime skaičiuoti ant rankos pirštų. Ir vis dėlto. Šiuo metu, kai esame nusivylę žemiškaisiais valdovais, mūsų sąmonėje vėl iškyla Kristaus Karaliaus vizija. Žvelkime į rytus, žvelkime į vakarus, klauskime, kur valdovai, kurie rūpinasi žmonių gerove, taika ramybe?! Istorija mums rodo tironus, prispaudėjus, garbėtroškas, psichopatus, klasta ir apgaulėmis užėmusius sostus. Šiame niūriame istorijos fone atsiskleidžia šviesus mūsų Karaliaus paveikslas. Jis yra mūsų Karalius pirmiausia ir dėl to, kad esame jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono, „Visa per jį atsirado, [&hellip;]
- [Amžinasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-gyvenimas/): Šiandien Evangelija supažindina mus su sadukiejais. Tai Kristaus laikų žydų elitinė partija, pasižymėjusi savo liberalumu. Pripažindami tik Mozės knygas, jie neigė pomirtinį gyvenimą, kurio samprata išsirutuliojo vėlesnėse Biblijos knygose. Nepripažindami pomirtinio gyvenimo, jie stengėsi kiek galima geriau įsikurti šioje žemėje. Žinodami aiškų Jėzaus mokymą apie Dangaus karalystę, sadukiejai kreipiasi į jį pašydami išspręsti jų pačių sugalvotą kazusą: kuriam septynių vyrų žmona teksianti po mirties. Kiekvienam žydui, besilaikančiam levirato įstatymo, šis klausimas tiesiog neišsprendžiamas. Tačiau Jėzus nesileidžia į juridinę diskusiją ir iš karto pabrėžia ano pasaulio dvasingumą. Aname pasaulyje nebus nei vedančių, nei tekančių. „Negalės jie nei mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, [&hellip;]
- [Zachiejaus atsivertimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejaus-atsivertimas/): Šio sekmadienio Evangelija atpasakoja įvykį, kurį būtų galima pavadinti atsivertimo modeliu. Šiame įvykyje matome visus žmogaus dvasinio pasikeitimo elementus – Dievo malonės veikimą, žmogaus pastangas ir galiausiai naują žmogų. Kas gi paskatino muitininkų viršininką Zachiejų ieškoti naujojo Mokytojo? Neabejokime – tai Dievo malonė. Gal tai buvo tiesioginis Dievo įkvėpimas, gal kiti žmonės papasakojo Zachiejui apie šį naują Mokytoją. Gal jis jau girdėjo Jėzaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką, gal jo širdį palietė muitininko maldos žodžiai: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Zachiejui parūpo, kas tasai mokytojas, kuris permato žmogaus sielą. Slėpininga žmogaus prigimtis. Kas galėtų paaiškinti, kodėl žmogus nerimsta? Ko trūko patriarchui [&hellip;]
- [Muitininko nuteisinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/muitininko-nuteisinimas/): Ką tik girdėto Jėzaus palyginimo pirmieji žodžiai verčia suklusti. Į šventyklą ateina fariziejus ir muitininkas. Ano meto žydas vargiai galėtų įsivaizduoti tokį kontrastingą sugretinimą. Fariziejus – tai žmogus, turintis visuomenėje gerą vardą, ypač uoliai atliekantis savo religines pareigas, reiklus sau, o dar reiklesnis kitiems. O muitininkas? Anuo metu žydų akyse – tai parsidavėlis, plėšiantis iš savo tautos vaikų mokesčius pavergėjams. Šių dviejų žmonių sugretinimas šventykloje intriguojantis. Žmonės susidomėjo, ką apie šiuos žmones pasakys naujasis Mokytojas. Įsiklausykime į fariziejaus maldą. Fariziejus meldžiasi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės”. Toliau jis aptaria savo gerą elgesį: jis pasninkauja daugiau negu reikalauja [&hellip;]
- [Ištverminga malda](https://homilijos.kristoteka.lt/istverminga-malda/): Šiandien Bažnyčia mus kviečia pažvelgti į savo maldą. Pirmajame skaitinyje matome Mozę, besimeldžiantį už savo kovojančią tautą. Kol Mozė laikydavo rankas iškėlęs, izraelitams kovoti sekėsi, bet kai tik nuvargusios rankos nusvirdavo žemyn, viršų imdavo amalekiečiai. Evangelija pasakoja apie našlę, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo apginti ją nuo skriaudiko. Jis ilgai nekreipė į ją dėmesio, bet pagaliau, dėl našlės įkyrumo ėmė ir apgynė jos teises. Neseniai girdėjome panašų palyginimą apie žmogų, prašantį draugo duonos. Buvo jau vėlus vakaras, kai pabeldė į draugo duris. Bet šis beldžiančiam atsakė: Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir [&hellip;]
- [Dešimt raupsuotųjų](https://homilijos.kristoteka.lt/desimt-raupsuotuju/): Perskaičius šio sekmadienio Evangeliją, savaime peršasi homilijos tema – tai nedėkingumas. Tokią didžią malonę patyrė raupsuotieji, bet tik vienas atėjo padėkoti! Šio dėkingo ligonio elgesys verčia mus pažvelgti į save ir atsakyti: ar esame dėkingi Dievui ir žmonėms už visa, ką gero esame patyrę? Deja, šaltas nedėkingumas bujoja daugelio žmonių širdyse. Didžiuojamės savo talentais, išvaizda, sveikata. Kodėl? Kas gi taip gausiai žemės vaikams dalijamų dovanų dalytojas? Juk turėtum prisiminti tą Šaltinį, iš kurio visa plaukia, turėtum Jam nulenkti galvą. Kelia nuostabą, kad dažnai gabūs, talentingi žmonės, užuot dėkoję Dievui, kelia prieš jį savo balsą. Ar mokame dėkoti? Ištisą savaitę dirbdami neturim [&hellip;]
- [Nenaudingi tarnai](https://homilijos.kristoteka.lt/nenaudingi-tarnai/): Šio sekmadienio Evangelija kalba apie du skirtingus, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusius dalykus. Tai tikėjimas ir nuolankumas. Pažvelkime į Kristaus žodžius iš arčiau. Progą jam kalbėti apie tikėjimą davė apaštalų prašymas: Viešpatie, „sustiprink mūsų tikėjimą”. Iš apaštalų prašymo matome, kad jie jau supranta tikėjimo vertę. Ne kartą apaštalai girdėjo Viešpatį tariant: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave” (plg. Mk 5, 34). Jie suprato, kad tikėjimas – tai Dievo dovana. Todėl mokiniai prašo: „Sustiprink mūsų tikėjimą”. Viešpats atsako palyginimu, akivaizdžiai parodančiu tikėjimo galią: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’ – tai jis paklausytų jūsų”. Šiuo, rodos, nesuprantamu [&hellip;]
- [Pomirtinis likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pomirtinis-likimas-2/): Šio sekmadienio Evangelija mums praskleidžia žmogaus pomirtinio likimo uždangą. Labai konkrečiai parodomas dviejų žmonių žemiškasis gyvenimas ir jų pomirtinis likimas: ir vargšas Lozorius, ir turtuolis miršta. Šiandien Evangelija kviečia pamąstyti, kas gi bus toliau. Tai klausimas apie pomirtinį gyvenimą. Ar jis egzistuoja? Juk žmonės gyvena tarsi jo nebūtų. Šventasis Raštas mums nuolat primena pomirtinį gyvenimą. Ką tik girdėjome paties Kristaus palyginimo žodžius: „Elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį”. Gedulinėje dėkojimo giesmėje sakoma: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė”. Mes dažnai dalyvaujame gedulinėse Mišiose. Ne kartą [&hellip;]
- [Gudrusis prievaizdas](https://homilijos.kristoteka.lt/gudrusis-prievaizdas/): Ką tik girdėjome svarbius Kristaus žodžius: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams” (Lk 16, 13). Apie kokius šeimininkus kalba šio sekmadienio Evangelija? Atsakymą randame toje pačioje Evangelijoje: „Negalite tarnauti Dievui ir pinigui”. Kuris iš šių dviejų yra tikrasis mūsų šeimininkas? Atsiverčiame pirmąją Šv. Rašto eilutę ir skaitome patį pirmąjį sakinį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę”. Kas gi kitas galėtų būti tikrasis pasaulio šeimininkas, jeigu ne jo Kūrėjas? Kai šėtonas dykumoje gundė Jėzų, reikalaudamas sau dieviškos pagarbos, Jėzus jam atkirto: „Eik šalin šėtone! Juk parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” Šiandien pirmąjį skaitinį palydėjome psalmės žodžiais: „Šlovė Viešpaties [&hellip;]
- [Nusidėjėlių viltis](https://homilijos.kristoteka.lt/nusidejeliu-viltis/): Pirmasis šio sekmadienio Evangelijos sakinys verčia suklusti. Pas Jėzų rinkosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai. Žodis „visokie“ mums primena visus tuos, kurie visuomenės akyse neturi gero vardo. Jėzaus draugystė su šitokiais „visokiais“ nusidėjėliais fariziejus ir Rašto aiškintojus itin šokiravo. Jeigu šis Jėzus save laiko Dievo žmogumi, tai nejaugi jis nemato, kokie žmonės pas jį renkasi? Rodos, visai teisėtas buvo fariziejų pasipiktinimas, kad šitas Jėzus „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Savo elgesį Jėzus paaiškina gražiu palyginimu iš piemenų gyvenimo. Avių tema yra dažna Jėzaus lūpose. Geras piemuo pažįsta savąsias avis, „avys klauso jo balso. Jis šaukia jas vardais ir jas išsiveda &lt;…&gt;, [&hellip;]
- [Kryžiaus mokykla](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-mokykla/): Šio sekmadienio centrinis žodis yra kryžius. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“. Šiuos žodžius Jėzus pasako kelyje į Jeruzalę, kur jo jau laukia kryžius. Pirmiausia jie yra skirti tiems, kurie rinksis jo patarimų kelią, kurie bus pasiryžę palikti ir tėvą, ir motiną, ir namus, ir vaikus. Toks pasiryžimas neturi būti lengvabūdiškas. Pasiryžęs sekti Kristų turi elgtis panašiai kaip statybininkas, norintis statyti bokštą, pirmiau rūpestingai apskaičiuoti statybos išlaidas, arba kaip karalius, kuris prieš stodamas į kovą gerai pasveria savo karinę jėgą. Žodžiai apie kryžių galioja kiekvienam krikščioniui. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano [&hellip;]
- [Nusižeminimas](https://homilijos.kristoteka.lt/nusizeminimas/): Šiandien Kristaus pasakytus žodžius reikia padalyti į dvi grupes. Vieni jo žodžiai pasakyti mokiniams, kiti – vaišių šeimininkui. Mokiniams Jėzus sakė: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Mokydamas apaštalus neskubėti į pirmąsias vietas, Jėzus nepasakė nieko naujo. Toks žmonių elgesys įprastas, tiek Kristaus laikais, tiek ir mūsų dienomis. Per anksti užėmus pirmąsias vietas, gali tekti jas užleisti kitam, garbingesniam svečiui. Tačiau Jėzus neatėjo mokyti gerų manierų ar mandagumo. Iš praktiškos mandagumo [&hellip;]
- [Ar maža bus išgelbėtų](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-maza-bus-isgelbetu/): Savo paskutinėje kelionėje į Jeruzalę Jėzus pasakė pačius gražiausius palyginimus: apie sūnų pražuvėlį, apie ištaigingai puotaujantį turtuolį bei vargšą Lozorių, apie pakviestus į vestuvių pokylį svečius. Šioje kelionėje kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?” Prie šio klausimo sustokime. Kam tai galėtų nerūpėti? Aiškaus atsakymo į šį klausimą Viešpats nedavė. Įvairių laikų teologai apie tai reiškė įvairias nuomones. Pabrėžiantys Dievo teisingumą mano, kad išgelbėtų bus nedaug. Kiti verčiau mielai kalba apie Dievo maloningumą ir retai prisimena amžinąją bausmę. Šventajame Rašte galima rasti citatų, paremiančių ir vieną, ir kitą nuomonę. Viešpats, užuot atsakęs į pateiktą klausimą, duoda mums daugiau: jis mus [&hellip;]
- [Moteris – Bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/moteris-baznycia/): Marijos Ėmimo į dangų šventė yra pati seniausia ir iškilmingiausia visame Marijos švenčių cikle. Maldingumo Marijai pėdsakų rašytiniuose dokumentuose aptinkama nuo II a. pabaigos. Jau VI a. ši šventė švęsta rugpjūčio 15-ąją tiek Jeruzalėje, tiek Egipte. VII amžiuje ji paplinta graikų Bažnyčiose, o amžiaus pabaigoje – Romoje. Nuo IX a. Marijos Ėmimo į dangų šventė tampa viena iškilmingiausių apeigų Bizantijoje. XIII a. Vakarų Bažnyčioje maldingumą Marijai, be kita ko, liudija ir tai, kad daugelis katedrų dedikuotos Švč. Mergelei. 1950 m. popiežius Pijus XII šį tradicinį tikėjimą suformulavo kaip tikėjimo tiesą. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium sakoma: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios [&hellip;]
- [Ištikimybė pažadui](https://homilijos.kristoteka.lt/istikimybe-pazadui/): Visus tris šio sekmadienio skaitinius vienija pirmiausia ištikimybės tema: ištikimybė tikėjimui, ištikimybė vilčiai, ištikimybė tarnystei. Dievo karalystės tema išreiškiama pažado žemės (pirmajame skaitinyje), dangiškosios tėvynės (antrajame skaitinyje), ir eschatologinės puotos (trečiajame skaitinyje) įvaizdžiais. Išminties knygos autorius primena išlaisvinimo iš Egipto naktį, kurią ištikimi protėvių tikėjimui žydai mini švęsdami Velykas. Jų tikėjimas leidžia jiems viltis įžengti į pažado žemę. Laiške žydams primenami Senojo Testamento šventųjų pavyzdžiai. Jie įtikėjo Dievo pažadų tikrumu ir jautėsi esą tik keleiviai kelionėje į geresnę tėvynę. Luko evangelijos ištrauka aiškina, kad įžengimui į Karalystę būtina radikali ištikimybė. Išminties knyga yra pati vėlyviausia iš Senojo Testamento raštų. Ji sudaryta [&hellip;]
- [Egoizmo pavojus](https://homilijos.kristoteka.lt/egoizmo-pavojus/): Šio sekmadienio skaitiniai darniai gvildena bendrą temą. Skaitinys iš Koheleto knygos atskleidžia žmogiškųjų darbų bei sukurtųjų gėrybių tuštybę. Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius primena, kad krikščionis privalo neprisirišti prie žemiškųjų dalykų, o ieškoti tikrovės aukštybėse. Luko evangelijoje skaitomas palyginimas apie turtuolį, sukaupusį įvairiausių gėrybių ir besitikintį laimingos ateities. Užklupus mirčiai, Dievo akivaizdoje jis pamato, kad neturi jokių nenykstančių gėrybių. „Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!” Kai kuriems labiau girdėtas kitoks šios vietos vertimas, tapęs priežodžiu: „Tuštybių tuštybė!” Šis posakis yra hebrajiškas superlatyvas, panašiai kaip „Giesmių giesmė”. Koheleto knyga ypatinga ir vienintelė tokia Senajame Testamente. Jos pesimizmas artimas Jobo knygos nuotaikai. Abiejose knygose vaizduojamas [&hellip;]
- [Išklausyta malda](https://homilijos.kristoteka.lt/isklausyta-malda/): Praėjusį sekmadienį palikome tris dieviškuosius lankytojus po Mamrės ąžuolais Abraomo draugijoje. Pasivaišinę jie vyko į Sodomą. Dievas patikrina nuodėmingo miesto kaltę ir nusprendžia jį nubausti. Čia savo užtariamąja malda įsiterpia Abraomas. Tai nuostabi Šventraščio vieta. Pirmąkart pašaukęs Abraomą Dievas paskiria jį išrinktosios tautos tėvu. Šis išrinkimas iš daugelio tautų drauge reiškia ir tarnavimą tautoms: „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 3). Abraomas yra Sandoros tautos malonė, tačiau jis drauge yra pagonių tautų palaiminimas. Melsdamas už Sodomą ir Gomorą jis įvykdo savo pašaukimą būti tautų gelbėtoju. Krikščioniška malda Abraomo pavyzdžiu taip pat yra tarnystė tautoms. Dažnai tai būna vienintelis būdas, [&hellip;]
- [Svetingas priėmimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svetingas-priemimas/): Šio sekmadienio liturgijoje vyrauja svetingumo tema. Pirmajame skaitinyje patriarchas Abraomas svetingai priima slėpiningus Dievo pasiuntinius. Evangelijos skaitinyje Jėzus lankosi Marijos ir Mortos namuose. Šiais pavyzdžiais esame mokomi priimti Dievą ir jo žodį, suteikti jam pirmutinę vietą. Svetingumas gerbiamas ir daugelyje kitų kultūrų. Tautų mitologijose svetingumo apraiškas dažnai nulemia baimė. Abraomo atveju jo parodytą svetingumą sukilnina tarnavimas Dievui. Laiške žydams apibendrinama nuo Abraomo iki krikščionybės vedanti svetingumo tradicija: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagės angelus” (Žyd 13, 2). Biblinis autorius nuo pirmųjų eilučių aiškiai pareiškia, jog Abraomui prie Mamrės ąžuolų pasirodė pats Viešpats. Mamrės ąžuolynas [&hellip;]
- [Džiugesys dėl misijų](https://homilijos.kristoteka.lt/dziugesys-del-misiju/): Luko evangelijoje randame dvi apaštalams skirtas kalbas apie misiją. Pirmasis, trumpesnis pasiuntimas (Lk 9, 3–5) yra ir Morkaus evangelijoje (Mk 6, 8–11). Čia Jėzus kreipiasi į Dvylika – misija skirta dvylikai Izraelio genčių. Antroji Jėzaus kalba (Lk 10, 1–12) skiriama septyniasdešimt dviem mokiniams (kai kuriuose rankraščiuose minimi septyniasdešimt) – tai šiandienos Evangelijos skaitinys. Evangelistas Morkus neužsimena apie šią misiją, o Matas abi pasakojimo tradicijas sujungia į vieną pasiuntimo kalbą, skirtą Dvylikai (Mt 10, 5–16). Septynios dešimtys Luko minimų mokinių primena septyniasdešimt seniūnų, lydėjusių Mozę prie Sinajaus kalno sudarant sandorą (plg. Iš 24, 9). Ši misija pranoksta Izraelio ribas ir skiriama septyniasdešimčiai [&hellip;]
- [Trys pašaukimo pavyzdžiai](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-pasaukimo-pavyzdziai/): Artėja laikas, kai Jėzus bus „paimtas iš pasaulio”. Jėzus ryžtingai nukreipia savo žingsnius į Jeruzalę, atverdamas kelią skausmingai įvykių raidai. Po nesvetingo sutikimo Samarijos kaime trys sutikti žmonės pareiškia norą sekti Jėzų. Evangelijos mintį suvokti padeda skaitinys iš Laiško galatams. Apaštalas Paulius rašo apie laisvę kaip brangiausią Jėzaus atneštą dovaną. Atrodo, kad šiandien laisvės reklamuoti nereikia. Kiekvienas nori būti išgirstas ir gerbiamas, savarankiškai tvarkytis visose gyvenimo srityse. Įdomu, kad vos prabilęs apie laisvę apaštalas Paulius įspėja dėl jos trapumo: „Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!” Pasirodo, šią brangią dovaną sunku pakelti. Gavę laisvę esame gundomi naudoti ją [&hellip;]
- [Kryžius – prisikėlimo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/kryzius-prisikelimo-kelias/): Apaštalas Paulius aršiai stoja į kovą su galatų bendruomenės nariais, siekiančiais grįžti prie žydiškųjų praktikų ir net primesti jas iš pagonių kilusiems tikintiesiems. Kitais atvejais Paulius neįsitraukia į nereikalingas diskusijas, pavyzdžiui, ar dera vyrui nešioti ilgus plaukus. Jis išsisuka iš tokių neesminių ginčų: „Jei kas dar norėtų ginčytis, težino, jog nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo Bažnyčios” (plg. 1 Kor 11, 13–16). Tačiau polemikoje su galatais paliečiama pati Evangelijos šerdis. Pabrėždamas, jog žmonės nuteisinami „ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų” (Gal 2, 16), Paulius beatodairiškai stoja ginti Viešpaties reikalo. Iš jo širdies kyla drąsūs, meile degantys žodžiai. [&hellip;]
- [Kitoks pasotinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kitoks-pasotinimas/): Pagal tradiciją laikoma, kad Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei liturginius tekstus parinko ir himnus sukūrė šventasis Tomas Akvinietis. Pasakojama, kad šio darbo ėmėsi pranciškonas šv. Bonaventūras ir dominikonas šv. Tomas. Paklausęs šventojo Tomo sukurtų himnų, Bonaventūras suplėšęs, jo nuomone, tam neprilygusią savo kūrybą… Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Abraomo susitikimą su slėpininguoju Salemo karaliumi ir kunigu Melchizedeku. Jo atneštose duonos ir vyno atnašose krikščioniškoji tradicija įžvelgia eucharistinės aukos provaizdį. Apaštalo Pauliaus tekstas Pirmajame laiške korintiečiams yra seniausias pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą. Evangelijoje pasakojama apie duonos padauginimą – tai šlovingojo Kristaus Kūno padauginimo eucharistinėje duonoje provaizdis. Iš konteksto galima spręsti, [&hellip;]
- [Meilė ir viltis](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ir-viltis/): Senajame Testamente rūpestingai saugomas monoteizmas, kuriam nuolat gresia aplinkinių pagoniškų religijų įtaka. Tačiau kai kuriose, ypač vėlyvose Senojo Testamento knygose jau galima įžvelgti Trejybės slėpinio užuominų – tai Dievo Dvasios sureikšminimas, Žodžio ir Išminties įasmeninimas. Trejybės apreiškimas būdingas krikščionybei, ir tai skiria ją nuo kitų monoteistinių religijų – islamo ir judaizmo. Trejybės sąvoką pirmąkart pavartojo II a. rašytojas Teofilius Antiochietis. Jau nuo VII a. sekmadienį po Sekminių specialiai pagarbinama Trejybė, o ilgainiui liturginiame kalendoriuje įsitvirtino speciali iškilmė. Patarlių knygos skaitinyje kalbama apie Dievo kūrybos darbe dalyvaujančią Išmintį. Tai leidžia įžvelgti pačiame Dieve glūdintį dalijimąsi. Patarlių knyga yra viena iš penkių Senojo [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios era](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-era/): Nuo Sekminių atsiveria Šventosios Dvasios era. Apaštalų darbuose Lukas aprašo, kaip Šventoji Dvasia nužengia ant apaštalų ir kitų mokinių, susibūrusių Aukštutiniame kambaryje. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams primena, kad charizmų įvairovė liudija Šventosios Dvasios veikimą: kiekvienas pakrikštytasis gauna Dvasios dovanas; yra viena Dvasia, ugdanti vieną kūną. Apaštalas pateikia auksinę charizmų pažinimo taisyklę: jos privalo pasitarnauti bendruomenės labui. Charizmas ir krikščioniškąjį veikimą Paulius pateikia paženklindamas Trejybės ženklu ir pradėdamas nuo Dvasios: „Esama įvairių malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia”; „Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats” (Kristus); „Esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame” (Tėvas). Jono evangelijos ištrauka [&hellip;]
- [Pašlovinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/paslovinimo-svente/): Dangun žengimo švente paminimas regimas įvykis, kurio liudininkai buvo apaštalai. Apaštalų regėtas ir paliudytas Jėzaus pakilimas į dangų ženklina neregimą dalyką: Tėvas suteikia Sūnui visuotinę šlovę ir viešpatavimą. Šventasis Paulius Laiške efeziečiams taip pat primena neregimą dalyką: švenčiama Kristaus, „atsisėdusio Tėvo dešinėje”, šlovė ir visagalybė. Šioje pilnatvėje dalyvauja ir Kristaus Kūnas – Bažnyčia su visais savo nariais. Apaštalų darbų knyga yra Luko evangelijos tęsinys. Luko evangelija baigiama pasakojimu, kaip Jėzus „atsiskyrė” nuo apaštalų ir „pakilo į dangų”. Apaštalų darbų įžangoje du kartus paminimas šis faktas: „iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų…” ir „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė [&hellip;]
- [Avinėlis – Ganytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/avinelis-ganytojas/): Ketvirtasis Velykų sekmadienis visais liturginio ciklo metais yra Gerojo Ganytojo sekmadienis. Palyginimas apie Gerąjį Ganytoją užima beveik visą Jono evangelijos 10 skyrių. Šiais liturginio ciklo C metais skaitoma trečioji šio palyginimo dalis. Gerasis Ganytojas atveria vartus visiems, klausantiems jo balso. Apaštalų darbų tekste girdimas šio kviečiančiojo balso aidas. Pauliaus ir Barnabo misija paliečia daugybės pagonių širdis, skelbiamas visuotinis išganymas. Apokalipsės regėjime vaizduojama didžiulė minia susibūrusi apie Dievo sostą. Išrinktųjų viduryje yra Avinėlis – rūpestingas Ganytojas, vedantis avis prie neišsenkančių gyvojo vandens versmių. Evangelijoje Jėzus patvirtina esąs dieviškasis Ganytojas, solidarus su savo ganomaisiais, kuriems duoda amžinąjį gyvenimą intymioje vienybėje su savo dangaus [&hellip;]
- [Paskyrimas meilės pagrindu](https://homilijos.kristoteka.lt/paskyrimas-meiles-pagrindu/): Trečiojo Velykų sekmadienio liturginiai tekstai mums iš naujo byloja apie Prisikėlimą. Apaštalų darbų knygoje Lukas atpasakoja apaštalų liudijimą vyriausiojo kunigo ir teismo tarybos akivaizdoje. Apreiškimo knygoje šventasis Jonas regi dangiškąją liturgiją, kuria pagerbiamas užmuštasis Avinėlis, šlovinamas didžiulio angelų choro ir aukštinamas visos kūrinijos. Evangelija pasakoja apie prisikėlusiojo pasirodymą mokiniams ant Tiberiados ežero. Po stebuklingos žūklės Jėzus patiki Petrui savo Bažnyčios laivą ir paveda rūpintis kaimene. Tris kartus patvirtinęs savo meilę („Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?”), Petras paskiriamas Bažnyčios ganytoju. Ankstesnė Petro vyresnybė dėl tikėjimo išpažinimo užantspauduota meilės išpažinimu. Apaštalų apklausa teismo taryboje vyksta ypatingomis aplinkybėmis. Neseniai Petras ir Jonas buvo [&hellip;]
- [Tomo patyrimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tomo-patyrimas/): Velykų sekmadienį įkandin moterų ėjome įsitikinti, jog kapas tuščias. Suvokėme, kad Jėzaus prisikėlimas atvėrė naują erą žmonijos istorijoje. Tolesniais Velykų sekmadieniais Bažnyčia atskleidžia mums Velykų slėpinio turtingumą ir leidžia iš naujo išgyventi įvairius Kristaus prisikėlimo aspektus. Šiandien Dievo žodis mums atskleidžia istorinę Jėzaus prisikėlimo tikrovę, parodo Prisikėlusįjį kaip Kunigą ir Karalių. Apreiškimo knygoje Jonas atpažįsta prisikėlusį Kristų, apsivilkusį ilga kunigiška tunika, persijuosusį karališkąja aukso juosta. Balti plaukai simbolizuoja amžinybę. Jonas girdi Viešpatį sakant: „Aš esu &lt;&#8230;&gt; Gyvasis”. Jis turi savo rankose mirusiųjų pasaulio raktus ir gali išlaisvinti ką nori. Šiuo skaitiniu iš Apreiškimo knygos Bažnyčia dar kartą skelbia, jog Kristus prisikėlė. [&hellip;]
- [Apaštalai liudija prisikėlimą](https://homilijos.kristoteka.lt/apastalai-liudija-prisikelima/): Didžiąją savaitę apmąstėme paskutiniuosius žemiškojo Jėzaus gyvenimo momentus. Įsitikinome jo mirties tikrumu. Jis buvo žiauriai nuplaktas ir prikaltas prie kryžiaus; negana to, vienas kareivis ietimi pervėrė jo šoną. Šiemet daugeliui žmonių tą žiaurią tikrovę padėjo suvokti Melo Gibsono filmas. Mirtis buvo tokia akivaizdi, kad „pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus” moterys atėjo prie kapo su tepalais patepti mirusio Jėzaus kūno. Tačiau kapas buvo tuščias. Velykų sekmadienį Žodžio liturgija sutelkta į Kristaus prisikėlimą, joje nėra įprastinių Senojo Testamento skaitinių. Kadangi Jėzus įvykdė tai, ką skelbė Raštai, Bažnyčiai nebėra reikalo grįžti prie senųjų tekstų. Nuo Velykų iki Sekminių pirmasis skaitinys parenkamas iš [&hellip;]
- [Didysis perversmas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-perversmas/): Jėzaus įžengimu į Jeruzalę pradedame Didžiąją savaitę. Jos pradžią ženklina Verbų procesija ir Viešpaties kančios skaitymas. Kristaus perėjimas per mirtį į prisikėlimą yra kiekvieno mūsų kelionė per Krikštą ir vienijimąsi su Jėzumi Eucharistijoje. Šią kelionę iš naujo išgyvename Didžiąją savaitę. Klausantis pasakojimo apie Jėzaus kančią iš karto, atrodo, nelengva įžvelgti Tėvo meilę. Atrodo, kad Jėzus tapo tėviškojo autoriteto ir žmonių piktadarybės auka. Mus trikdo žmonių blogybė ir mokinių vangumas. Sunku suprasti, kaip Dievo visagalybė gali pakęsti tokią žmonių niekšybę. Tačiau pažvelgus nuodugniau į Evangelijos tekstus, aiškiai matyti, jog Jėzus net kančios valandą turi neginčijamą valdžią visai kūrinijai. Jam paklūsta gamta, gyvūnai, [&hellip;]
- [Vargingumas gailestingumo akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/vargingumas-gailestingumo-akivaizdoje/): Penktojo gavėnios sekmadienio skaitiniai tiksliai atitinka liturginę laikotarpio mintį. Katechumenai nuo Velyknakčio įsijungs į krikščionių bendruomenę per Krikšto sakramentą. Atgailos sakramentu ryšį su bendruomene atnaujina atgailaujantieji krikščionys. Skaitinių tekstai išreiškia išlaisvinančią Dievo atleidimo galią. Pranašo Izaijo balsu Viešpats skelbia stebuklingą izraelitų išvadavimą iš Babilono nelaisvės. Dievas išgydo net atmintį: perdžiūvusioje žemėje ištrykšta gaivinančios versmės. Naujas pasaulis gimsta paženklintas vandens simboliu: „upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai”. Išėjimo knygai būdinga grįžimo pas Dievą idėja. Tai žygis pas Viešpatį, kuris atleidžia ir lieja malones: „Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę”.Praėjusio sekmadienio Evangelijos palyginimas apie sūnų [&hellip;]
- [Išaukštinimas po pažeminimo](https://homilijos.kristoteka.lt/isaukstinimas-po-pazeminimo/): Ketvirtasis gavėnios sekmadienis pagal liturginę tradiciją yra džiaugsminga pertrauka gavėnios atgailos laikotarpiu (panašiai kaip advento trečiasis sekmadienis) ir parengia Velykų džiaugsmui. Džiaugsmingą nuotaiką pabrėžia rožiniai liturginiai drabužiai ir vargonų garsai. Džiaugiamasi tuo, kad Dievas ištikimas savo pažadams. Žydai, įžengę į pažado žemę, čia švenčia pirmąsias Velykas. Pakartoto Įstatymo knyga baigiasi pasakojimu apie Mozės mirtį. Mozės įpėdinio Jozuės vardu pavadintoje knygoje pasakojamas išganymo istorijos tęsinys. Po dykumos klajonių prasideda užkariavimo laikotarpis. Po Egipto vergovės ir dykumos nepriteklių atėjo laisvė ir perteklius. Atverstas naujas istorijos puslapis. Jis prasideda žydų atėjimu į Kanaaną XIII a. pr. Kr. pabaigoje. Tačiau užkariavimo laikotarpis galutinai baigiasi tik [&hellip;]
- [Mylintis „Aš Esu”](https://homilijos.kristoteka.lt/mylintis-as-esu/): Trečiąjį gavėnios sekmadienį visuomet skaitoma ištrauka iš Išėjimo knygos. A metų cikle skaitoma apie dykumoje ištryškusią gaivinančio vandens versmę, B ciklo metais skaitomas Dekalogas, o šiais C ciklo metais – pasakojimas apie Mozės pašaukimą. Išėjimo knyga kartais vadinama Senojo Testamento Evangelija. Ši geroji naujiena pasakoja apie Dievo įsikišimą į žydų tautos istoriją, jos išlaisvinimą vedant iš vergystės į geresnę tėvynę. Išėjimo knygoje pasakojama ne vien apie „išėjimą” iš Egipto, bet taip pat apie dvasinę kelionę. Pirmosios tos kelionės gairės yra Mozės pašaukimas ir dieviškojo slėpinio apreiškimas. Mozė, būgštaudamas faraono keršto, pabėgo į Midjaną, ten vedė kunigo Jetro dukterį ir ganė jo [&hellip;]
- [Golgotos antitezė](https://homilijos.kristoteka.lt/golgotos-antiteze/): Po gundymo dykumoje antrąjį gavėnios sekmadienį skaitoma Jėzaus atsimainymo evangelija. Taip numatyta visuose trijuose liturginiuose cikluose. Dviejų epizodų sugretinimas įspūdingai atskleidžia, kaip Jėzus priima ir drauge pranoksta žmogiškąją prigimtį. Dykumoje buvo leista reikštis šėtonui. Atsimainymo metu Jėzus apreiškia išrinktiesiems mokiniams savo šlovę, kuri yra būsimosios Prisikėlimo garbės atšvaitas. Atsimainymas nušviečia Įsikūnijimo slėpinį, taip pat ir žmogaus likimą. Pradžios knygos skaitinyje vaizduojama teofanija – Dievo apsireiškimas Abraomui. Viešpats atnaujina anksčiau patriarchui duotus pažadus. Klajokliui žadama žemė (Pr 12, 2–3.7), senyvam bevaikiui – gausūs palikuonys (Pr 13, 14–16). Tačiau pažadų įgyvendinimas vėluoja. Viešpats, priimdamas auką, sudaro su Abraomu sandorą. Abraomo išgyvenamą pagavą galima [&hellip;]
- [Tikėjimas – Išganymo raktas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-isganymo-raktas/): Visuose trijuose liturginiuose cikluose pirmąjį gavėnios sekmadienį skaitomas Evangelijos skaitinys apie Jėzaus gundymą dykumoje. Mato evangelijoje vaizduojant šią sceną sutelkiamas dėmesys į tai, kaip dėl žmogaus nuodėmės ir gundytojo įsikišimo į pasaulį įžengia blogis. B ciklo metais skaitiniuose atsiveria pergalės prieš blogį perspektyva per Dievo siūlomą sandorą ir atgimimą per krikštą. Šiemetiniame C cikle pirmojo gavėnios sekmadienio skaitiniuose atskleidžiamas išganymo raktas – tikėjimas. Pakartoto Įstatymo knygoje izraelitai raginami aukoti atnašas drauge išpažįstant Viešpatį, vadovaujantį išganymo keliui ir dosniai teikiantį gamtos gėrybių. Pakartoto Įstatymo knyga yra penktoji ir paskutinė Penkiaknygėje. Ši knyga pateikia Mozės įstatymo santrauką, pritaikytą Kanaano žemėje įsikūrusiems izraelitams. Mozės [&hellip;]
- [Priešų meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/priesu-meile/): Praėjusį sekmadienį girdėjome Jėzaus palaiminimus, skirtus dvasios neturtėliams, pasitikintiems Viešpačiu, o ne vien žmogiškomis jėgomis bei ištekliais. Šiandien Jėzus tęsia mokymą apie palaiminimus, taikydamas jį santykių su kitais žmonėmis sričiai. Vienas sunkiausių tų santykių egzaminų yra priešų meilė. Atsimename, kad kliūtis įžengti į Dievo karalystę yra turtingumo dvasia ir savininkiškas instinktas. Jei norime pasitikrinti, kokiu mastu gyvename neturto dvasia, reikia pažvelgti, kaip elgiamės su mus varginančiais ar net mums kenkiančiais žmonėmis. Čia vėl turime išsinerti iš grynai žmogiškų samprotavimų ir pasitelkti Karalystės logiką. Iš pirmo žvilgsnio ši Evangelijos vieta gali atrodyti kaip nerealistiškas idealas. Atsižvelgus į Jėzaus mokymo visumą šis nelengvas [&hellip;]
- [Įspėjimas sotiesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/ispejimas-sotiesiems/): Šį sekmadienį skaitomas įžanginis Jėzaus pamokslas iš Luko evangelijos. Jis bus tęsiamas ir kito sekmadienio Evangelijos skaitinyje. Palaiminimai – įprasta išminties literatūros išraiška. Naujajame Testamente jų yra apie trisdešimt. Evangelijos palaiminimai nėra kokia nors naujovė. Tačiau išskirtinai svarbu tai, kad juose kalbama apie neturtą. Evangelistas Lukas, kaip ir Matas, pateikia palaiminimus Jėzaus įžanginės kalbos pradžioje. Taip pabrėžiama jų svarba. Mato Kalno pamoksle yra aštuoni palaiminimai. Lukas užrašė keturis ir juos papildė keturiais perspėjimais. Perspėjimų tonas sutrikdo skelbiamą mesijinio džiaugsmo nuotaiką. Negana to, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, o kalba apie turtuolius, sočiuosius, išdidžius pašaipūnus. Mato ir Luko pasakojimų skirtingumas atskleidžia kiekvieno [&hellip;]
- [Pašaukimai](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimai/): Šį sekmadienį visi trys skaitiniai siejasi su pašaukimo tema. Pranašas Izaijas pasakoja apie savo pašaukimą, kurį išgyveno Jeruzalės šventykloje apie 740 m. prieš Kristų. Apaštalas Paulius prisimena savo išskirtinę pašaukimo istoriją. Jis buvo pašauktas paties Jėzaus Kristaus, kurį anksčiau persekiojo. Evangelistas Lukas aprašo nuostabios žūklės epizodą, po šios žūklės Petras, Jokūbas ir Jonas atsiliepė į Jėzaus pašaukimą. Praėjusį sekmadienį klausėmės pasakojimo apie pranašo Jeremijo pašaukimą. Šio sekmadienio pranašo Izaijo istorija beveik šimtmečiu senesnė. Šie du pašaukimai daug kuo skiriasi. Jeremijo pašaukimui būdingas ypač glaudus – širdis širdin – santykis su Dievu. Izaijo atveju pašaukimas įrašomas į didingą scenarijų. Jeremijo negąsdina Dievo [&hellip;]
- [Pranašo pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pranaso-pasaukimas/): Šio sekmadienio liturgija mus kviečia apmąstyti pranašo misiją. Dievo planų skelbimas ne visuomet atitinka žmonių lūkesčius ir dažnai sulaukia pasipriešinimo. Šios misijos neįmanoma įvykdyti vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos. Pirmajame skaitinyje kalbama apie Dievo pasirinktą drovų ir jautrų Jeremiją, skelbiantį artėjančią Viešpaties bausmę ir susiduriantį su priešingumu bei netikėjimu. Luko evangelijos skaitinyje Nazareto gyventojai rodo Jėzui nesupratimą ir pyktį. Dievo pašaukimas Jeremiją pasiekia nei tokioje ypatingo šventumo aplinkoje kaip Mozę prie degančio krūmo, nei šventykloje, kaip Izaiją, nei kaip Ezekielį, atsivėrus dangiškam regėjimui prie Kebaro upės. Jeremijas pašaukiamas per Dievo žodį, kuris nesiliauja degęs pranašo širdyje visą gyvenimą. Visą gyvenimą [&hellip;]
- [Dievo Žodžio sambūris](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-samburis/): Žydų bendrijai grįžimas iš Babilono vergijos buvo tarsi užsitęsęs naujas gimimas. Tik malonės dėka tauta vėl susibūrė Šventojoje Žemėje. Jeruzalės sienų atstatymas nieko nereikštų, jei drauge nebūtų įtvirtintos tikėjimo sienos. Kas iš to, jei nuodėmių nukalti Babilono vergystės pančiai būtų drauge atsinešti į Jeruzalę&#8230; Nors persų valdžia ir palankiai žiūrėjo į Jeruzalės atstatymą, pavojus grėsė pačiai Sandoros bendrijos tapatybei – išrinktosios tautos tikėjimui. Ne tik miesto sienose žiojėjo spragos. Buvo daug mišrių vedybų, jaunus izraelitus auklėjo pagonės motinos. Atnaujinant Dievo tautą ypatingas vaidmuo teko dviem reformatoriams: kunigui, Rašto žinovui Ezrai, ir „pasauliečiui“ Nehemijui. Galimas dalykas, kad jie abu koordinavo savo veiklą. [&hellip;]
- [Nežinote, kada ateis tas laikas!](https://homilijos.kristoteka.lt/nezinote-kada-ateis-tas-laikas/): Prasideda naujieji liturginiai metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus slėpinius. Šiandien pradedame apie keturias savaites trunkantį adventą (lot. adventus – atėjimas), kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį. Pirmąjį advento sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą pasaulio pabaigoje, kuri tam tikra prasme įvyksta ir su kiekvieno žmogaus mirtimi. „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32). Todėl Jėzus mus ragina budėti: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.“ Toks Jėzaus kalbėjimo būdas išreiškia tam tikrą pasaulio suvokimo [&hellip;]
- [Teisingumo atkūrimas](https://homilijos.kristoteka.lt/teisingumo-atkurimas/): Šiandien, paskutinį liturginių metų sekmadienį, Bažnyčia, švęsdama Kristaus Karaliaus iškilmę, pateikia didingą Paskutinio teismo paveikslą: būsime teisiami pagal meilę, mūsų veiksmingai parodytą savo artimui. Čia nėra paminėtas tikėjimas, kuris, be abejo, yra Dievo ir žmogaus santykio pagrindas. Paskutinio teismo vizija tik pabrėžia, jog tikėjimas neaprėpia viso santykio. Tikėjimas turi vesti į žmogaus perkeitimą. Mat po to nebebus nei tikėjimo, nei vilties, o tik meilė ar neapykanta kaip amžina teigiamo ar neigiamo apsisprendimo būsena (plg. 1 Kor 13, 1–13). Anglų rašytojas K. S. Luisas (C. S. Lewis, † 1963), „Narnijos kronikų“ autorius, sako: „Kas neamžina, Amžinybėje neturi vertės.“ Didžiojo Bažnyčios tikėjimo išpažinimo [&hellip;]
- [Talentas šviesoje ir tamsoje](https://homilijos.kristoteka.lt/talentas-sviesoje-ir-tamsoje/): Talentas Jėzaus laikais buvo ne pinigas, bet svorio matas, maždaug 39 kg sidabro luitas. Jo vertė tada buvo apie 6000 denarų, o vienas denaras būdavo vienos dienos darbo užmokestis. Erazmas Roterdamietis († 1536) pirmasis žodžiui „talentas“ suteikė platesnę reikšmę, kuria mes ir šiandien nusakome žmogaus gebėjimus. Palyginime matome, kad talentas nėra uždirbtas ar nupirktas. Jis gautas. Tai – dovana. Mūsų gyvenimas neprasideda iš nieko. Dažnai girdime sakant: „Aš pats tai padariau ar pasiekiau.“ Vienas pats negali nieko pasiekti. Yra pagrindas, kuris buvo suteiktas, dovanotas. Viskas yra malonė. Iš mūsų pusės reikia dėkingo ir atsakingo atsako į šią gautą dovaną. Mums suteikta [&hellip;]
- [Pasimatymo valanda](https://homilijos.kristoteka.lt/pasimatymo-valanda/): Dėl karšto klimato Palestinoje vestuvės prasidėdavo vakare ir tęsdavosi iki vėlyvos nakties. Vestuvių dieną jaunosios draugės būdavo kartu su jaunąja jos namuose. Jaunosios giminaičiai tardavosi su jaunikiu dėl vestuvių kainos. Sutarus jaunikis kartu su savo draugais vykdavo į jaunosios namus. Tam tikroje kelionės vietoje vienas iš jaunikio draugų paspartindavo žingsnį link jaunosios namų ir garsiai sušukdavo: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Jaunosios draugės, su uždegtais žibintais, išeidavo pasitikti jaunikio, kad jį palydėtų iki jaunosios namų. Ir tada prasidėdavo vestuvių puota. Jėzus, remdamasis tuometine vestuvių tradicija, mums pateikia palyginimą apie jo atėjimą ne tik pasaulio q pabaigoje, bet ir kiekvieno žmogaus mirties valandą. [&hellip;]
- [Šventųjų džiaugsmas ir bendrystė](https://homilijos.kristoteka.lt/sventuju-dziaugsmas-ir-bendryste/): Mirusiųjų paminėjimas – mus kviečia akimirką stabtelti ir pamąstyti apie tai, kas esame ir kas būsime. Žvelgdami į artimųjų kapus jaučiame, kad šis gyvenimas iš tikro yra ilgesnė arba trumpesnė akimirka, dovanota Dievo ir besitęsianti anapus šio gyvenimo. Ankstyvojoje Bažnyčioje krikščionių mirties diena buvo švenčiama iškilmingai ir vadinama „gimimo diena“ (lot. dies natalis). Žmogus, susivienijęs su Kristumi ir išsaugojęs pašvenčiamąją malonę, mirties dieną gimsta danguje. Laidotuvių apeigos būdavo džiugios ir iškilmingos, liturginiai drabužiai – balti, šalia mirusiojo degdavo Velykinė žvakė. Ši tradicija pamažu kito viduramžiais: baltą arnotą ir dalmatiką pakeitė juoda spalva, mirties ir Paskutinio teismo diena atrodė kaip „rūstybės diena“ [&hellip;]
- [Tyrumas ir veidmainystė](https://homilijos.kristoteka.lt/tyrumas-ir-veidmainyste/): „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kai girdime šį palaiminimą, dažniausiai manome, jog tai šeštojo Dievo įsakymo atitikmuo: „Nesvetimauk.“ Šis aiškinimas dominavo ilgus amžius krikščioniškame dvasingume. Tačiau graikiško žodžio katharos (liet. „tyraširdis“) pirminė reikšmė yra „skaidrus“, „nuoširdus“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie skaidrų, permatomą ir nedrumzliną vandenį, sakome tyras vanduo. Todėl „tyraširdžio“ antonimas yra „veidmainis“. Naujajame Testamente žodžiai: „susivaldymas“ (gr. enkrateia), „savitvarda“ (gr. sophrosyne), „skaistumas“ (gr. hagneia), yra priešingi tiems žodžiams, kuriais apibūdinama kūno nuodėmė skaistumui. Pagal Jėzaus mokymą tai, kas padaro tyrą ar netyrą veiksmą, yra žmogaus vidinė intencija (plg. Mt 23, 27–28; Mk 7, 14–15. 21–23). Jeigu išmalda, [&hellip;]
- [Dviejų meilių susitikimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvieju-meiliu-susitikimas/): Sinagogoje buvo suformuluota 616 įsakymų, iš jų 248 teigiami ir 365 neigiami, savo ruožtu šie nuostatai suskirstyti į mažuosius ir didžiuosius. Tokiame gausume žmogui norisi aiškumo, paprastumo, nuoširdumo. Be to, žmogus ieško saugumo. Įstatymas gali būti būdas, kaip tą saugumą pasiekti. Meilė – įsakymo pilnatvė. Jėzus, atsakydamas į klausimą, neišskyrė kurio nors įsakymo, bet, kas Įstatyme buvo svarbiausia, suvienijo. Meilė Dievui ir meilė žmogui nėra tarpusavyje atskiriamos ir nepriklausomos: artimo meilė yra kelias, Dievo meilė – tikslas. Šv. Dorotėjus iš Gazos († apie 570) paaiškina: „Įsivaizduokite ant žemės nupieštą apskritimą, skriestuvu nubrėžtą ratą, ir to apskritimo centrą. Jį kaip tik vadiname [&hellip;]
- [Ciesoriaus moneta](https://homilijos.kristoteka.lt/ciesoriaus-moneta/): Jėzaus laikais okupuotos provincijos (Palestina buvo okupuota 6 m. po Kr.) privalėjo mokėti Romos imperijai nemažus mokesčius. Be to, imperatoriaus paveikslas ant monetos žydams buvo papiktinimas, nes pirmasis Dievo įsakymas draudė atkurti bet kokį žmogaus ar gyvūno atvaizdą (plg. Iš 20, 4). Mokesčių mokėjimas Romos valdžiai taps viena iš priežasčių, sukėlusių pirmąjį žydų sukilimą ir dėl kurios bus sunaikinta Jeruzalė bei šventykla 70 m. po Kr. Žydų ir imperatoriaus šalininkai, šiaip jau tarpusavyje nesitariantys, kartu užduoda klastingą klausimą Jėzui. Jėzaus asmuo juos lyg ir suvienija. Tačiau jie neišgirsta atsakymo, kuriuo remdamiesi būtų galėję jį apkaltinti ciesoriaus kritika ar Dievo įsakymo nesilaikymu. [&hellip;]
- [Gyvenimo pokylis ir drabužis](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-pokylis-ir-drabuzis/): Sunku įsivaizduoti, kad žmogus atmestų kvietimą į vestuves. Juolab kad kviečia ne bet kas, o karalius. Be to, yra viskas paruošta, reikia tik su dėkingumu ir meile įžengti į vestuvių menę. Bet jei kalbame apie amžinybės puotą, geriau įsižiūrėjus į žmogaus elgseną Dievo atžvilgiu, ši atsisakymo galimybė tampa reali. Dieve nerasta jokio „ne“, tik „taip“; „ne“ gali kilti vien iš žmogaus. Dievas yra pasirengęs priimti visus. Tačiau kiekvieną kartą atmetę jo dosnumą patiriame Dievo pyktį ta prasme, jog mes patys kuriame savo pačių mirtį. Apsižvalgius nėra sunku atpažinti tariamus Dievo pykčio ženklus, išprovokuotus nežaboto troškimo pašalinti jį iš žmogaus istorijos. Atmetusieji [&hellip;]
- [Dievo „nebuvimas“](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-nebuvimas/): Pirminė šio sekmadienio Evangelijos palyginimo prasmė: šeimininkas yra Dievas, kuris įveisia vynuogyną, t. y. iš visų tautų išsirenka vieną tautą – Izraelį. Sumūrytas aptvaras, įrengta spaustuvė, pastatytas bokštas atskleidžia Dievo rūpinimąsi savo tauta. Vynuogyną prižiūrėti patiki ir vynininkams – tautos seniūnams ir aukštiesiems kunigams. Vynas, meilės ir džiaugsmo simbolis, yra Dievo ir Izraelio bendrystės pagrindas. Dievas kartkartėmis siunčia savo tarnus, pranašus, kurie primena, kad tikrasis vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o ne jie ar pagonių dievai, kad tikrasis žmogaus pašaukimas yra dalijimasis, o ne pasisavinimas. Tačiau daugelis iš pranašų buvo atstumti arba nužudyti. Pagaliau, atėjus laikų pilnatvei, yra siunčiamas jo vienatinis Sūnus, [&hellip;]
- [Kūrybinga tyla](https://homilijos.kristoteka.lt/kurybinga-tyla/): Palyginimas mums sako, kad yra dviejų tipų sūnūs: kurių „taip“ yra „ne“ ir kurių „ne“ tampa „taip“. Bažnyčios tėvai palyginime apie du sūnus įžvelgė žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai pirmiau ištarė Dievui „taip”, o vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Pagonys išganymo istorijoje elgėsi atvirkščiai. Tačiau šis palyginimas gali būti atnaujintas, praplėstas, nes šiandien šie du sūnų tipai nebeišreiškia visos tikrovės. Tad galima nujausti, jog tėvas susilaukė dar dviejų sūnų. Kai tėvas ateina kviesti trečiojo sūnaus į vynuogyną, šis jam nepasako aiškiai „taip“ ar „ne“, bet tiesiog pasiūlo sėstis prie stalo ir pradeda tėvui ilgai bei nuobodžiai pasakoti apie padarytas vynuogyne kultivavimo klaidas, [&hellip;]
- [Klausimas dėl atlygio](https://homilijos.kristoteka.lt/klausimas-del-atlygio/): Klausimą dėl atlygio iš tikrųjų jau buvo iškėlęs apaštalas Petras: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mt 19, 27). Tai – užmokesčiu paremtas mąstymas, nieko nesiskiriantis nuo senovės Romos šventyklose kabėjusio įrašo: Do ut des (lot. „Duodu, kad ir tu duotum“). Tada Jėzus jį nuramino: „Jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 28). Tačiau dabar palyginimas apie vynuogyno darbininkus pateikia galutinį šios problemos patikslinimą ir sykiu pokalbį apie amžinąjį atlygį perkelia į kitą lygmenį. Darbo biržų tais laikais nebuvo, tad ieškantys darbo darbininkai rinkdavosi į turgaus aikštę. Bedarbiai [&hellip;]
- [Septyniasdešimt septynis kartus](https://homilijos.kristoteka.lt/septyniasdesimt-septynis-kartus/): Rabinų mokyklose atleidimo riba buvo keturi kartai: tris kartus atleidžiama ne giminaičiams ir keturis – saviesiems. Septyni yra pilnatvės sinonimas. Žydų mąstyme septyni kartai yra labai daug. Jėzaus atsakymas kviečia atleisti be ribų ir pateikia palyginimą apie šeimininką ir jo skolininką. Dešimt tūkstančių talentų yra paradoksalus skaičius, pilnatvės ir begalybės simbolis (kaip ir septyniasdešimt septyni kartai). Tai tyčia parinkta nereali suma, pagalvojus, jog Erodo įplaukos buvo 900 talentų, o Galilėjoje 4 a. pr. Kr. į valstybės iždą būdavo surenkama 200 talentų mokesčių. Talentas, kaip visos senovės monetos, iš pradžių buvo brangiųjų metalų – aukso ir sidabro – svorio vienetas, todėl talentais [&hellip;]
- [Broliškas pokalbis](https://homilijos.kristoteka.lt/broliskas-pokalbis/): Kiekvieno santykio pagrindas yra pripažinti kitą savo broliu ar seserimi. Tik taip gali būti panaikinta nelygybė. Gali skirtis veikla, pareigos, bet ne žmonių vertė. Tie broliai ir seserys nėra tobuli, nėra apsaugoti nuo trūkumų ir klaidų. Štai iš čia ir kyla atleidimo bei broliško perspėjimo būtinybė. Svarbiausia yra susigrąžinti brolį, bet ne jį nubausti ar įrodyti jo klaidą. Prieš tai Jėzus buvo ką tik papasakojęs palyginimą apie piemenį ir nuklydusią avį (plg. Mt 18, 12–13). Piemuo, turintis 99 avis, nesijaučia esąs turtingas. Jis save laiko vargšu, nes vienos avies trūksta. Palyginimas baigiamas žodžiais: „Ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent [&hellip;]
- [Mąstyti Dievo mintis](https://homilijos.kristoteka.lt/mastyti-dievo-mintis/): Taip pat ir šio sekmadienio Evangelijos pirmajame plane pasirodo apaštalas Petras. Praeitą sekmadienį gėrėjomės jo skvarbiu tikėjimu į Jėzų (plg. Mt 16, 16), o šį kartą jis atskleidžia dar gan nebrandų ir pasaulio mąstymo (plg. Rom 12, 2) persmelktą tikėjimą. Jėzui pradėjus atvirai kalbėti apie savo likimą, kuris jo laukia Jeruzalėje, Petras protestuoja, sakydamas: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Akivaizdu, Mokytojas ir mokinys renkasi du skirtingus mąstymo būdus. Petras, pasitelkęs žmogiškąją logiką, yra įsitikinęs, kad Dievas neleistų savo Sūnui baigti misiją mirtimi ant kryžiaus. Jėzus, priešingai, žino, jog Tėvas iš savo begalinės meilės žmonėms jį siuntė atiduoti gyvybę už [&hellip;]
- [Pilypo Cezarėjos apylinkėse](https://homilijos.kristoteka.lt/pilypo-cezarejos-apylinkese/): Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Pilypo Cezarėjoje, apie 32 km į šiaurę nuo Galilėjos ežero: Pilypo, Erodo Didžiojo sūnaus, tetrarcho nuo 4 m. prieš Kr. iki 34 m. po Kr., teritorijoje. Atstatytas Paneaso miestas pavadintas Pilypo Cezarėja, norint atskirti jį nuo Cezarėjos uosto Samarijoje. Anuomet žmonių nuomonės apie Jėzų Kristų buvo įvairios. Pirmiausia išsigandusio Erodo mintis, kad Jėzus gali būti Jonas Krikštytojas, kuriam jis nukirsdino galvą, tačiau pastarasis iš tikro nenumirė arba kažkokiu būdu vėl sugrįžo į gyvenimą (plg. Mt 14, 2). Buvo ir kitokių nuomonių: kai kas manė, kad Jėzus yra Elijas. Pagal Senąjį Testamentą, Elijas nemirė, bet buvo paimtas [&hellip;]
- [Nuoroda į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/nuoroda-i-gyvenima/): Šios dienos iškilmė pradėta švęsti nuo V a. Rytų Bažnyčioje ir vadinta Koimesis tes Theotokou (gr. Dievo Motinos Užmigimu). Užmigimo sąvoka nurodo Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį slėpiningą mirties slenksčio peržengimą. Bizantijos imperatorius Mauricijus († 602) paskelbė rugpjūčio 15- ąją valstybine švente. Ši diena greičiausiai pasirinkta todėl, kad V a. pradžioje tą dieną Jeruzalėje buvo pašventinta naujai pastatyta bažnyčia Mergelės Marijos garbei. Romos liturgijoje šią iškilmę aptinkame VII a., o popiežius Hadrijanas († 795) prideda pavadinimą Assumptio (lot. „priėmimas“, „ėmimas“), taip duodamas kryptį tolesniems teologiniams ieškojimams. Praėjo nemažai amžių, kol 1950 m., Visų Šventųjų dieną, popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė [&hellip;]
- [Didis tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/didis-tikejimas/): Senojo Testamento pasaulėžiūra žmoniją dalijo į dvi dalis: iš vienos pusės Izraelis, Dievo tauta, kuriai priklausė sandora, dieviškieji pažadai; iš kitos pusės visos kitos pasaulio tautos, nepažįstančios vieno ir tikro Dievo. Tad perskyrimas buvo ne tik tautinis ar politinis, bet visų pirmiausia religinis. Tačiau Izraelis, išrinktas ir atskirtas nuo kitų tautų, pamažu įsitraukia į visuotinį Dievo projektą, kuris siekia išgelbėti visą žmoniją. Ši išganymo vizija ne kartą aptinkama Senojo Testamento puslapiuose. Pranašas Izaijas jau įžvelgė visų tautų susibūrimą dvasinėje Jeruzalėje, išaukštintoje ir atsietoje nuo bet kokios vietovės. Jos kertinis akmuo daugiau nebebus Ziono kalnas, bet pats Mesijo (hebr. māšīah – pateptasis) [&hellip;]
- [Valtis, blaškoma bangų](https://homilijos.kristoteka.lt/valtis-blaskoma-bangu/): Apaštalai yra valtyje, atviroje jūroje. Jiems pučia priešingas vėjas, lyg norėdamas sutrukdyti jų kelionę. O Jėzus vienumoje ant kalno meldžiasi. Be abejo, meldžiasi už juos, panašiai kaip Mozė, stovėdamas ant kalvos, kėlė rankas į dangų, kai Izraelio sūnūs lygumoje įnirtingai kovėsi su amalekitais (plg. Iš 17, 8–16); Mozė buvo toli nuo mūšio lauko, tačiau pergalė priklausė nuo jo, nuo jo iškeltų rankų. Taip ir Bažnyčia kovoja pasaulyje sunkią kovą prieš neapykantos, susiskaldymo ir mirties jėgas, bet pergalės dovana ateina iš prisikėlusio Viešpaties: „Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Ankstyvoji krikščionių bendruomenė išsaugojo šios įsimintinos, kupinos stebuklingų ženklų nakties [&hellip;]
- [Kitas kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/kitas-kelias/): Duonos padauginimas penkiems tūkstančiams vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, yra vienintelis Jėzaus stebuklas, kurį aprašo visos keturios evangelijos. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šis įvykis minimas visose evangelijose, kreipia į būsimą Eucharistiją ir galutinę Dievo Karalystės puotą (plg. Mt 8, 11; 26, 29). Be to, žvelgiama ir atgal – į praeitį: Izraelis maitinamas mana dykumoje išėjimo iš Egipto metu (plg. Iš 16). Judėjai tikėjosi, kad tas stebuklas bus pakartotas Mesijo amžiuje. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau buvo atmesta kaip gundymas (plg. Mt 4, 3–4)? Čia aptinkame tris svarbius momentus. Pirma, žmonės atėjo išgirsti Dievo žodžio, teisingų pamokymų savo gyvenimui. Antra, duonos [&hellip;]
- [Paslėptas lobis ir brangus perlas](https://homilijos.kristoteka.lt/pasleptas-lobis-ir-brangus-perlas/): Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Palestinoje dar ir šiandien, dažniausiai atliekant archeologinius kasinėjimus, atrandama monetų ar papuošalų. Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas. Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos [&hellip;]
- [Kviečiai ir raugės](https://homilijos.kristoteka.lt/kvieciai-ir-rauges-2/): Trimis palyginimais Jėzus nusako Bažnyčios situaciją pasaulyje. Garstyčios grūdelio, kuris tampa dideliu augalu, palyginimas nurodo Dievo Karalystės augimą žemėje. Taip pat raugo, įmaišyto miltuose, palyginimas reiškia Karalystės augimą – ne tiek gausų, kiek intensyvų – ir nurodo Evangelijos jėgą, kuri iškelia, padaro žmogiškesnę visuomenę ir ją paruošia amžinajam gyvenimui. Šiuos du palyginimus mokiniai gan lengvai suprato, o trečiąjį palyginimą apie kviečius ir rauges Jėzus turėjo jiems paaiškinti: pavasarį rauges, tam tikros rūšies piktžoles, sunku atskirti nuo kviečių ar miežių, tačiau per pjūtį tai padaryti lengviau, nes jos trumpesnės, menkesnės, be varpų. Kviečiai ir raugės, gėris ir blogis auga kartu taip susipynę, [&hellip;]
- [Palyginimas apie sėjėją](https://homilijos.kristoteka.lt/palyginimas-apie-sejeja/): Biblijoje grūdas yra gyvenimo, kuris plinta ir dauginasi, simbolis. Grūdas mažas, tačiau turi galią tapti daigu. Ir vis dėlto šis perkeitimas nėra lengvas: grūdo kelionė pilna kliūčių ir sunkumų. Šiuo simboliu atskleidžiama įsikūnijusio Dievo žodžio kelionė. „Vieną dieną, išėjęs iš namų&#8230; Štai sėjėjas išsirengė sėti“ (Mt 13, 1. 3), šiais žodžiais prasideda šio sekmadienio Evangelija ir Jėzaus palyginimas apie sėjėją. Išties dieviškasis Žodis, nuo amžių atsigręžęs į Tėvą, lygiai taip pat atsigręžė ir į mus: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Žodis buvo pasėtas žmonijos istorijoje. Jis irgi sutinka kliūčių, tačiau Žodis pasėtas ir jo niekas negali [&hellip;]
- [Romusis ir nuolankiaširdis](https://homilijos.kristoteka.lt/romusis-ir-nuolankiasirdis/): Romusis ir nuolankiaširdis Pirmajame skaitinyje pranašas Zacharijas skelbia Mesijo, nešančio taiką savo tautai, atėjimą. Pranašas kviečia bendruomenę džiaugtis savo karaliaus atėjimu: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!“ (Zch 9, 9). Kas yra ši „Ziono ir Jeruzalės dukra“, ši bendruomenė, kurią Zacharijas kviečia didžiai džiūgauti? Istoriškai, nuo pranašo Michėjo laikų, taip vadintas naujasis Jeruzalės kvartalas, pastatytas šalia šventyklos šiaurės link. Jame buvo įsikūręs Izraelio karalystės likutis, pabėgęs iš asirų niokojamos Samarijos, iš kurios tremti gyventojai (721 m. prieš Kr.). Šie žydai išsigelbėjo, nes buvo vieni iš vargingiausių šalyje, tie, kurie mažai ką reiškė, vadinamieji anawim (hebr. „mažesnieji“). Būtent jiems, praradusiems [&hellip;]
- [Tikėjimu regimas buvimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimu-regimas-buvimas/): Praėjus devynioms savaitėms po šv. Velykų švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines. Lietuvoje ji keliama į sekmadienį, tačiau tradiciškai švenčiama ketvirtadienį, siekiant pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu, kai Viešpats Jėzus, savo mirties išvakarėse paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimo (plg. Mt 26, 26–29). „Eucharistija“ – graikiškas žodis, reiškiantis dėkojimą. Šiek tiek vėliau Vakarų Bažnyčioje, kuri kalbėjo lotyniškai, atsirado kitas žodis „Komunija“ (lot. Communio – „bendrystė“). Krikščionys susirinkdavo švęsti Eucharistijos, arba laužyti duonos, pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, o [&hellip;]
- [Amžinasis dialogas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-dialogas/): Švenčiausiosios Trejybės liturginė iškilmė Vakarų Bažnyčioje pamažu paplito IX–XI a. Šiam slėpiniui – Dievo savęs apreiškimui trimis duotybės būdais, kurie yra susiję su giliausia jo būtimi ir esme, – apmąstyti yra skirtas sekmadienis po Sekminių. Naujajame Testamente nėra žodžio Trejybė, nėra ir tokios gilios bei išplėtotos Trejybės teologijos, kokią turi Bažnyčios mokymas nuo IV a. (Trejybės sąvoką pirmąkart pavartojo II a. rašytojas Teofilius Antiochietis.) Tačiau neginčytina, kad Naujojo Testamento puslapiuose yra apibrėžiami Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią siejantys santykiai. Dieviškoji Trejybė mumyse apsigyvena Krikšto dieną: „Aš tave krikštiju, – sako kunigas, – vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ [&hellip;]
- [Penkiasdešimtoji diena](https://homilijos.kristoteka.lt/penkiasdesimtoji-diena/): Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo – šventės ištakos Senajame Testamente. Žydų Velykų (hebr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų. Ta diena buvo vadinama Sekminėmis (hebr. Shavuot – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji vadinta graikišku žodžiu Pentecostē – „Penkiasdešimta diena“). Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrajame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip buvo pažadėjęs Jėzus, apaštalams atsiunčiamas Globėjas [&hellip;]
- [Pabaiga ir pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/pabaiga-ir-pradzia/): Evangelijoje aprašomas paskutinis prisikėlusio Išganytojo susitikimas su mokiniais. Evangelistas nenutyli, jog kai kurie iš jų tebeturi abejonių, nors tiksliau nenusakoma, kuo jie abejoja. Kažin ar ir šitie abejojantieji drauge su kitais mokiniais parpuolė ant žemės? Juk abejonė, panašiai kaip ir kitos nuostatos ar jausmai, reiškiasi per kūno laikyseną. Tačiau Jėzus palieka visiems, tarp jų ir abejojantiems, tą pačią užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Kristaus žengimas į dangų yra pasaulinės misijos pradžia, įsakymas eiti į misijas. Mokiniai ne visais laikais laikėsi šio įsakymo. Kai tikėjimas būdavo stiprus, jie leisdavosi į tolimiausius kraštus skelbti Evangelijos, tačiau kai viršų imdavo [&hellip;]
- [Liudyti viltį](https://homilijos.kristoteka.lt/liudyti-vilti/): Velykų laikotarpiu iš naujo atrandame viltį. Pirmasis Petro laiškas ragina mus sergėti savo širdyse Viešpatį Kristų ir būti visuomet pasirengusius įtikinamai paliudyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį. Šie žodžiai rodo, kad ankstyvojoje Bažnyčioje viltis buvo skiriamasis krikščionių bruožas, kurį turėjo pastebėti aplinkiniai. Viltis yra varomoji žmogaus gyvenimo jėga. Be vilties žmogus negali gyventi: nebelieka tikslo ir perspektyvos, jis nebemato savo pastangų prasmės. Vilties reikia ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir požiūriui į savo šalies ir pasaulio problemas: ūkio krizę, nedarbą, tautų santarvę, teisingumo siekį, kūrinijos ir aplinkos apsaugą. Ieškodami vilties ženklų, dažnai randame juos neafišuojamus kasdienybėje. Vilties ženklai apčiuopiami ten, [&hellip;]
- [Kertinis akmuo](https://homilijos.kristoteka.lt/kertinis-akmuo/): Prisikėlimo šviesoje naujai suvokiame prieš kančią Jėzaus pasakytus atsisveikinimo žodžius – testamentą mokiniams. Dabar matome, kad tikrasis Jėzaus sekimas įmanomas tik po jo velykinės pergalės. Šiandienos Evangelijoje Jėzus rengiasi palikti sutrikusius mokinius, tačiau pažada grįžti. Pastarųjų dienų įvykiai sutrupino jų turėtas viltis: tarp jų yra išdavikas, ką tik išpranašautas būsimas Petro išsižadėjimas. Vis dėlto Jėzus drąsina ir palieka amžiais išliekančias gaires savo sekėjams: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Šiandienos pasaulyje yra gausybė religinių judėjimų ir dvasinių mokymų. Kai kurie žmonės tariamos tolerancijos vardan teigia, kad visos religijos vienodai geros. Tikėjimo mokymo kongregacija, vadovaujama kardinolo Josepho Ratzingerio, paskelbė deklaraciją Dominus Jesus, [&hellip;]
- [Išganymo vartai](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymo-vartai/): Kaip ir kiekvienas žmogus, kunigas džiaugiasi jam patikėto sielovados darbo vaisiais ir sielojasi dėl nesėkmių. Vienas skausmingiausių dalykų kunigui yra matyti tuos, kurie, nors gavę religinio ugdymo pradmenis, priėmę įkrikščioninimo sakramentus, kažkodėl nebepraveria bažnyčios durų. Tai drauge atviras klausimas visai tikinčiųjų bendruomenei. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI Vatikane įkūrė Naujosios evangelizacijos tarybą, kuri įvairiomis iniciatyvomis stengiasi užkalbinti žmones, kilusius iš krikščioniškosios kultūros, tačiau nebepažįstančius Kristaus Naujienos. Daugelis atsimena 2000-uosius, Didžiojo jubiliejaus metus, ir iškalbingą Jubiliejaus durų simboliką. Kodėl kai kurie žmonės nedrįsta žengti pro išganymo vartus? Kodėl negirdi Jėzaus, kuris šiandien sako: aš esu vartai? Gal niekas jiems nepaliudijo tikėjimo ir nenuvedė [&hellip;]
- [Atgimti viltimi](https://homilijos.kristoteka.lt/atgimti-viltimi/): Šiandienos Evangelijoje dviejų Jėzaus mokinių liūdesys perkeičiamas į viltį. Šis perkeitimas provokuoja ir mus: ką turėtume daryti, kad atgimtume viltimi? Skaitiniuose aiškinamos tikėjimo tiesos, bet neakcentuojama meilė. Vis dėlto krikščionybėje meilė nėra antraeilis dalykas. Dėmesingai skaitydami, Emauso istorijoje irgi įžvelgiame meilės ugdymo pamokas. Visuose skaitiniuose kalbama apie meilę per meilingus Jėzaus darbus. Žinia apie šiuos darbus veda mus iš miglotų tamsybių į tikėjimą, sužadinantį mūsų viltį ir uždegantį širdis. Turime labai dėkoti už tikėjimo dovaną, ją gerbti ir stengtis pagilinti. Keliaudami pėsčiomis apie 12 km, mokiniai turi pakankamai laiko aptarti „visus tuos įvykius“ Jeruzalėje. Jėzaus nukryžiavimo įspūdžiai dar labai gyvi, todėl [&hellip;]
- [Tikėjimas perkeičia](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-perkeicia/): Apaštalui Tomui susitikimas su Prisikėlusiuoju tapo tikru lūžiu. Susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi perkeitė taip pat Petrą ir Mariją Magdalietę. Persekiotoją Saulių Jėzaus galybė išvertė iš balno ir pavertė apaštalu Pauliumi. Skaitinyje iš Apaštalų darbų girdėjome, kaip buvo perkeista visa Jeruzalės mokinių bendruomenė: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.“ Perkeitimas akivaizdus: baugštūs mokiniai tapo narsiais Evangelijos skelbėjais. Evangelijoje užrašyti susitikimai su Prisikėlusiuoju skirti mums, kad „tikėdami turėtume gyvenimą per jo vardą“. Prisikėlęs Jėzus padarė dar daug ženklų ir stebuklų, kurie nesurašyti Jono evangelijoje. Šie dalykai nesurašyti, nes jie teberašomi gyvojoje mūsų širdžių knygoje. Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams ir taria: „Ramybė [&hellip;]
- [Tikėjimo akys](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-akys/): Šiandien ypatinga iškilmė, visų švenčių šventė. Iš jos kyla visas mūsų džiaugsmas. Pirmosios sandoros tauta šventė šabą, nes tai diena, kurią minimas pasaulio sukūrimas. Mes, krikščionys, švenčiame sekmadienį – dieną, kai pasaulis kuriamas iš naujo. Kuriamas Dievo žodžiu, jo Sūnaus prisikėlimo galybe. Tai, ką pagadinome savo puikybe, buvo perkeista Sūnaus klusnumu. Šventasis Paulius sako: jei Kristus nebuvo prikeltas, mūsų tikėjimas tuščias. Todėl šiandien išreiškiame savo tikėjimą džiugiai patvirtindami: „Viešpats tikrai prisikėlė.“ Jis prisikėlė ne taip, kaip Lozorius, kuris buvo grąžintas į ankstesnį gyvenimą. Viešpats prisikėlė visiškai kitam, naujam gyvenimui. Tą pačią Kristaus prisikėlimo žinią savaip liudija jo paskirti liudytojai. Pirmiausia atsiduriame [&hellip;]
- [Lozoriaus prikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/lozoriaus-prikelimas-2/): Betanijos kaime, visai netoli nuo Jeruzalės, suserga Jėzaus bičiulis Lozorius. Ši žinia pranešama Jėzui, tačiau jis, priešingai artimųjų lūkesčiams, visiškai neskuba. Jėzus pareiškia: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Panašūs žodžiai praėjusį sekmadienį nuskambėjo apie elgetaujantį neregį. Tai rodo, kad apreiškiama svarbi tikėjimo tiesa. Pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą susipina du motyvai. Ir Morta, ir Marija susitikusios su Jėzumi sako tą patį: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Choru prie jų prisideda kiti žydai: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Jie neabejoja, kad Jėzus būtų galėjęs išgydyti [&hellip;]
- [Teismas akliesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/teismas-akliesiems/): Matydami kitų kančias širdyje klausiame: kas dėl to kaltas. Šis klausimas dažnai tampa slaptu priekaištu ar net atviru kaltinimu Dievui. Šiandienos Evangelijoje mokiniai klausia, kas kaltas dėl neregio aklumo. Jėzus atsako: „Jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Jis paėmė purvo ir atliko kūrimo aktą: atvėrė neregiui akis. Jis patvirtino, kad yra pasaulio šviesa, Tėvo Siųstasis – Siloamas. Dėl šio išganingo darbo vyksta tardymas ir teismas. Fariziejai nori nuteisti Jėzų, bet drauge Jėzus daro teismą, „kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Šis nuosprendis neprieštarauja kitam Evangelijos teiginiui: Dievas siuntė savo Sūnų ne pasmerkti, bet gelbėti pasaulio (plg. Jn 3, 17). Kad žmogus galėtų [&hellip;]
- [Malonių šulinys](https://homilijos.kristoteka.lt/maloniu-sulinys/): Šventajame Rašte tai ne pirmas susitikimas prie šulinio. Taip pat prie šulinio susitiko Rebeka su Abraomo tarnu ir Rachelė su Jokūbu. Čia numalšinamas ne tik noras gerti; svarbiausia tai, kad ištroškusios širdys apdovanojamos meile. Jėzus taip pat prisėdo prie Jokūbo šulinio ištroškęs ir nuvargęs iš kelionės. Pirmiausia samarietė mato, kad šis ištroškęs žmogus yra žydas, vėliau suvokia, jog jis pranašas, ir galiausiai – kad Dievas. Pradžioje Jėzus nuolankiai prašo samarietės: „Duok man gerti.“ Jis provokuoja pokalbį ir pažada: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.“ Moteris pareiškia norinti šio vandens ir pasitikėdama atskleidžia savo gyvenimo intymius dalykus: „Aš [&hellip;]
- [Atsimainymas ir kančia](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymas-ir-kancia/): Gundymas ir atsimainymas yra du Kristaus gyvenimo poliai, kuriuos apmąstome per gavėnią. Šie du poliai ženklina ir mūsų dvasinį gyvenimą. Jėzaus atsimainymo scena atskleidžia dieviškosios šlovės perspektyvą – be jos beviltiškai įsipainiotume gundymų sumaištyje. O gundymas moko neprarasti tikrovės pagrindo po kojomis ir neįsivaizduoti pasiekus dvasinių aukštumų. Atsimainymo metu pro Jėzaus žmogiškąją prigimtį šviečia dieviškoji šviesa. Debesis, kūrybinės Dievo galios ženklas, nurodo Jėzaus vienybę su Dievu. Iš debesies nuskamba žodžiai žmonėms suprantama kalba. Tėvas pristato savo Sūnų pirmiausia trims liudytojams, o vėliau per juos visam pasauliui. Dievas kalba žodžiais, kuriuos mokiniai atpažįsta iš Rašto. Gavėnia kviečia mus peržvelgti savo dvasinio tobulėjimo [&hellip;]
- [Atsakas gundytojui](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakas-gundytojui/): Gavėnios laikas dar kartą ragina mus ieškoti „įtikinamo atsakymo apie mumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15). Kodėl Jėzus radikaliai neperkeitė pasaulio? Kodėl egzistuoja mirtis, ligos, nelaimės ir prievarta? Turime dar geriau suvokti, kad Kristus atėjo ne primesti savo valios, bet dalytis gyvenimu. Jis atėjo pirmiausia padėti man ir kiekvienam perkeisti savo širdį. Pasaulis bus perkeistas tiek, kiek mano širdis taps mylinti, atvira kitiems žmonėms. Jėzus nepanaikina kančios, bet pats ją išgyvena. Jis tapo į mus panašus viskuo, išskyrus nuodėmę. Gavėnios kelionę pradedame nuo akistatos su gundytoju. Dvasia nuveda Jėzų į dykumą po krikšto Jordane. Dykumoje viešpatauja Dievui priešiškos galybės, [&hellip;]
- [Gyvenimo uola](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-uola/): Atliepiamojoje psalmėje meldėme, kad Viešpats būtų mūsų uola. Žinome, jog šiame pasaulyje nėra saugesnio pagrindo. Nors lūpomis tariame, kad Viešpats yra mūsų uola, ši žinia nelengvai pasiekia mūsų širdies gelmes. Įsivaizduojame, jog būtume saugesni ir laimingesni, jei daugiau uždirbtume, jei būtume kitų vertinami, jei pasikeistų mus supantys žmonės. Tačiau jokie pinigai, žmonės, vietos ar daiktai negali garantuoti patvarios laimės. Ją dovanoja vienintelis Jėzus. Apaštalas Paulius įspėja nestatyti gyvenimo pastato ant įsivaizduojamo teisumo pamatų. Apgaudinėju save manydamas: jei padarysiu viską tobulai, net Dievas negalės manęs kritikuoti. Iš tikrųjų niekas neišsigelbės savo teisumo darbais. Kalkutos Motina Teresė vykdė nuostabius artimo meilės darbus, bet [&hellip;]
- [„Per daug nesirūpinkite“](https://homilijos.kristoteka.lt/per-daug-nesirupinkite/): Ką daryčiau, jei išloščiau milijoną? Tiesa, leisti pinigus loterijų bilietams ir austi gyvenimo svajones prie televizijos ekrano nėra išmintingiausias užsiėmimas. Tačiau atsakymas į šį hipotetinį klausimą gali padėti suprasti šiandienos Evangeliją. Ar pirkčiau automobilį, ar keliaučiau, ar apmokėčiau studijas, ar..? Turiu nuoširdžiai atsakyti sau, ar mano troškimai susiję su Dievo karalyste. Nes Jėzus šiandien nurodo aiškų prioritetą – pirmiausia ieškoti Dievo karalystės. Drauge pažada, kad visa, ko mums reikia, „bus pridėta“. Jei Dievas vertina trumpalaikį augalo grožį ir džiaugiasi paukšteliu – nepalyginti labiau jis turi rūpintis savo tobuliausiu kūriniu – žmogumi. Jėzus ragina nepasiduoti baimingam susirūpinimui, tačiau mūsų mintys ir širdys [&hellip;]
- [Šventumo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/sventumo-kelias/): Liturginių skaitinių tema yra Dievo vaikų šventumas. Jėzus ragina tobulumu būti panašiems į dangiškąjį Tėvą. Jo žodžiuose aidi Kunigų knygos raginimas: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“ Kunigų knygoje pabrėžiamas Dievo šventumas, išryškinant jo skirtumą nuo nuodėmingo žmogaus. Izraelitai irgi raginami pasišvęsti atsiribojant nuo pagoniškųjų tautų ir vengiant nuodėmės. Senojo Testamento skaitinyje nuskamba taip pat raginimas mylėti artimą. Tiesa, artimo sąvoka čia taikoma tik gentainiams. Tik Jėzus meilę artimui sugretina su meile Dievui ir apibendrina kaip pagrindinę Įstatymo šerdį. Šventasis Paulius primena korintiečiams, kad kiekvienas krikščionis yra Dievo šventovė, nes jame gyvena Šventoji Dvasia. Esame šventovė, Dievo buvimo [&hellip;]
- [Tikrasis teisumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-teisumas/): Siracido knygoje atskleidžiama, kad Dievo išmintis reiškiasi nuostabia pagarba žmogaus laisvei. Šventasis Paulius skelbia Dievo išmintį: nuo amžių paslėptą slėpinį, atskleistą Kristaus Dvasios dėka. Senasis Įstatymas buvo laikomas dieviškosios išminties išraiška. Evangelijoje Jėzus aiškina, kad jis atėjo jį ištobulinti iki pilnatvės. Praėjusį sekmadienį drauge su Jėzaus mokiniais buvome pavadinti pasaulio šviesa ir žemės druska. Šiandien Evangelijoje girdime apie aukštus reikalavimus, keliamus Jėzaus sekėjams: būdami šviesa ir druska, savaime netampame pranašesni už kitus žmones. Teisumu turime viršyti tuos, kurie paraidžiui suvokė Įstatymo reikalavimus. Pasak apaštalo Pauliaus, turime vadovautis slėpininga Dievo išmintimi, kuri yra svetima šiam pasauliui. Ji atskleidžiama mylintiems Dievą: jiems parengta, [&hellip;]
- [Tikroji šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-sviesa/): Šiandienos liturginiai skaitiniai byloja apie liudijimo galią. Ši galia spindi kaip šviesa per liudytojų darbus, o Dievo galybė pasirodo per žmogiškąjį silpnumą. Evangelijoje skamba Kalno pamokslo žodžiai, kuriais Jėzaus mokiniai raginami būti šviesa. Ar tai reiškia, kad mes patys savaime turime šviesti? Juk tai skatintų puikybę, nes gerai žinome savo vidinio gyvenimo tamsumas. Kaip turime suprasti Jėzaus raginimą: „Jūsų šviesa tešviečia žmonių akivaizdoje?“ Atsakymą randame Jono Evangelijos prologe: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Tai reiškia, kad esame apdovanoti šviesa ir jos nedera slėpti po gaubtu. Jėzus paaiškina, kodėl ši šviesa yra tikėtina: žmonės turi matyti gerus [&hellip;]
- [Padrąsinimas silpniesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/padrasinimas-silpniesiems/): Visi nestokojame silpnybių ar atminties spragų. Dažnas žmogus turi lengvai pažeidžiamą vietą, vadinamąjį Achilo kulną. Kai kurios mūsų silpnybės susijusios su apsileidimais ir nuodėmėmis. Kitos tiesiogiai nepriklauso nuo mūsų, yra sąlygotos mūsų kūno ar psichikos ypatumų, gyvenimo patirties, kitų žmonių nuodėmingos elgsenos. Tarp mūsų „nedaug išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26). Nors dėl savo silpnybių dažnai nesame kalti, jų gėdijamės, slepiame, dangstomės kaukėmis. Apaštalas Paulius, priešingai, ragina pasikviesti Dievą į mūsų silpnybių vietas, problemas, sudėtingas situacijas, kad jose apsireikštų Dievo galybė. Tuomet iš tikrųjų sėkmės nedera priskirti sau, o girtis galima tiktai Viešpačiu. Krikščionis garbina Dievą, pavesdamas jam [&hellip;]
- [Prisiartino Karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/prisiartino-karalyste/): Kai girdime apie apaštalų pašaukimą ir jų atliepą, žavimės jų entuziazmu ir radikalumu. Jie iš karto atsiliepė į Jėzaus kvietimą, viską paliko ir sekė paskui Mokytoją. Štai koks turi būti Jėzaus mokinys! Tačiau po kurio laiko mūsų entuziazmas išblėsta ir mintis užvaldo šaltas apskaičiavimas. Sakome sau: juk normaliame gyvenime taip nebūna. Atsivertimas ir sekimas paskui Jėzų yra ilgas ir net varginantis procesas. Mums reikia daug laiko, kad viską apmąstytume, išanalizuotume ir galiausiai (galbūt) nedrąsiai atsilieptume į pašaukimą. Savo nepatiklumą drąsiname samprotaudami: Evangelijos aprašymas turi įkvėpti skaitytojus, o autorius nesiekė realistiškai atvaizduoti konkrečių Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono jausmų. Šiandien atrodo, kad [&hellip;]
- [Avinėlis ir Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/avinelis-ir-dvasia/): Jonui teko ypatingas pašaukimas. Jis buvo paskutinis ir didžiausias iš pranašų. Jam buvo skirta parengti žmones Mesijo atėjimui. Jonui teko privilegija ištarti tuos žodžius, kurie skamba per kiekvienas Mišias: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Tačiau ištarusiam šiuos žodžius Jonui buvo skirta pasitraukti. Jis parodė Jėzų ir matė, kaip paskui jį nusekė kai kurie jo mokiniai. Vėliau, kai Jono sekėjai protestavo, kad Jėzus taip pat ėmė krikštyti, Jonas atsakė žodžiais, kuriuos giliai širdyje turi kartoti kiekvienas krikščionis: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30). Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, bet tik Jėzus galėjo sunaikinti nuodėmę. Jonas Krikštytojas buvo [&hellip;]
- [Krikšto pamokslas](https://homilijos.kristoteka.lt/kriksto-pamokslas/): Kodėl Jėzus atėjo pas Joną Krikštytoją krikštytis atsivertimo krikštu? Juk būdamas be nuodėmės, jis neturėjo tokio poreikio. Jėzus taip pat neprivalėjo ateiti į pasaulį kaip žmogus. Jam nebuvo būtina gimti Betliejuje nei gyventi Nazarete. Jis neprivalėjo mokyti, gydyti ir mirti ant kryžiaus. Jonas Krikštytojas atkreipia dėmesį, kad vyksta kažkas neįprasta. Didžiausias tarp pranašų reaguoja panašiai kaip Petras, kuriam Jėzus rengiasi mazgoti kojas (plg. Jn 13, 8). Ir mokinys Petras, ir Jonas Krikštytojas supranta, kad Jėzus neprivalo to daryti. Abu reiškia nuostabą, nes abiem akivaizdu, kad pačiam Jėzui to nereikia. Ir vis dėlto Jėzus nori tai daryti. Jis paaiškina: „Dera atlikti visa, [&hellip;]
- [Dievo ieškotojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ieskotojai/): Ištisos kartos laukė Mesijo, studijavo Raštą, tačiau neatpažino, kai jis atėjo. Žydai buvo susidarę įvaizdį, koks turi būti Mesijas. Ankstyvosios Bažnyčios istorijoje taip pat netrūko išbandymų ir prieštarų suvokiant Jėzaus misiją. Turime atsiminti, kad pirmieji krikščionys buvo žydai, kurie lankė šventyklą ar sinagogą, taip pat šventė Eucharistiją. Ilgainiui Bažnyčia susidūrė su didžiuliu iššūkiu: buvo akivaizdu, jog Dievas apdovanojo Šventąja Dvasia taip pat pagonis. Iš žydų kilę tikintieji reiškė nepasitenkinimą ir norėjo, kad pagonys būtų apipjaustyti ir laikytųsi žydų papročių. Ši prieštara išspręsta pirmajame Jeruzalės susirinkime. Iš žydų kilusiems krikščionims buvo sunku priimti tai, kad kiti gali sekti Kristumi nesilaikydami žydiškosios tradicijos. [&hellip;]
- [Kalėdų oktava](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-oktava/): Liturginės šventės sugrupuojamos atskleidžiant jų tarpusavio ryšį ir giliąją prasmę. Po Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės švenčiame pirmuosius Romos Bažnyčios kankinius. Po Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventės minime Sopulingosios Dievo Motinos šventę. Pirmąją Naujųjų Metų dieną švenčiama Marijos Dievo Gimdytojos iškilmė taip pat geriau suprantama kaip baigiamoji Kalėdų oktavos šventė. Per visas aštuonias Kalėdų oktavos dienas skaitiniai ir maldos ragina apmąstyti Viešpaties Gimimo įvykį. Oktava baigiasi Marijos Dievo Gimdytojos iškilme. Kalėdos yra dieviškosios iniciatyvos šventė: Tėvas sukūrė pasaulį, buvo jo atmestas ir su meile ruošė žmoniją savo Sūnaus atėjimui. Įsikūnydamas Dievas nužengia į savo kūriniją, žemė sujungiama su Dangumi. Kalėdų oktavai [&hellip;]
- [Tėvai ir vaikai](https://homilijos.kristoteka.lt/tevai-ir-vaikai/): Išėjimo knygoje aprašomas Dievo įsakymų apreiškimas (Iš 20). Pirmiausia išrinktajai tautai įsakoma garbinti vienintelį Dievą ir mylėti jį labiau už viską. Ketvirtuoju įsakymu liepiama gerbti tėvus, kurie suteikė mums gyvybę. Šis įsakymas priklauso antrajai Dekalogo daliai, kurioje nusakomas mūsų santykis su kitais žmonėmis. Reikšminga, kad šioje įsakymų grupėje pirmiausia minima pagarba tėvams. Mūsų tėvai yra tarsi grandis ilgoje sekoje, per kurią paveldime Abraomui duotus pažadus ir palaiminimus (Iš 17, 6). Šioje įpėdinystės sekoje svarbu ne tik gyvybės perdavimas, bet ir tikėjimo tradicijos tęstinumas. Siracido knygos skaitinyje pabrėžiama, jog būtent Dievas įkvepia pagarbą tėvams, jis laimina vaikus, kurie gerbia savo tėvus. Gerbiantiems [&hellip;]
- [Kalėdų slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-slepinys/): Šventojo Rašto Pradžios knygoje skaitome: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Jono evangelija taip pat prasideda nuo „Pradžios“. Dievas atsiuntė savo Žodį ir kalba nebe pranašų paraginimais ar per stulbinantį angelų tarpininkavimą. Dievas apsigyveno tarp mūsų, jis pasirinko prabilti tiesiogiai į žmogų, gyvenantį šiame pasaulyje. Kalėdų malonė yra ypatinga antgamtinė tyla, kurioje galime pajusti Dievo buvimą tarp mūsų. Tai malonės metas, tyla, leidžianti klausytis ir išgirsti Jėzų Kristų, kuris yra Žodis. Dievas tapo vienu iš mūsų, kad mes galėtume būti panašūs į jį. Tai yra įsikūnijimo džiaugsmas, bet drauge ir užduotis. Dievas reikalauja, kad mylėtume taip, kaip jis. Jono evangelijoje rašoma, [&hellip;]
- [Juozapo sapnas](https://homilijos.kristoteka.lt/juozapo-sapnas/): Paskutinę advento savaitę džiugią ar kiek melancholišką švenčių laukimo nuotaiką tarsi perkūnas iš giedro dangaus nutraukia šventojo Juozapo drama. Kaip elgtis, kai skaisčiai mylima sužadėtinė praneša, kad laukiasi kūdikio? Juozapas žino, kad Marijos laukiamas kūdikis nėra jo biologinis vaikas. Neišsisklaidžius įtarumo debesims, jis nusprendžia neviešinti šio dalyko ir neįrodinėti savo teisumo kaltindamas kitą. Veikiausiai jo neapleidžia nesupratimas ir tamsuma. Mus tai verčia susimąstyti apie žmogiškojo pasitikėjimo ribas. Ar galima aklai patikėti kitu žmogumi, netgi labai mylint, kaip Juozapas myli Mariją? Vien žmogiškomis jėgomis to nepavyks. Jei nebūtų įsikišęs Viešpaties angelas, Juozapas veikiausiai liktų sužeistas – kaip žmogus ir kaip vyras. Kai [&hellip;]
- [Kantrybės pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/kantrybes-pamoka/): Šiandienos Žodžio liturgijoje kalbama apie kantrumą, ištikimybę, mokėjimą laukti – tai Dievo palaiminimo laidas. Šventasis Jokūbas pateikia žemdirbio pavyzdį: padaręs viską, ką gali, jis kantriai laukia gaivinančio lietaus. Kantrumas nėra tinginystė. Priešingai, tai nuolankus gamtos dėsnių bei sąlygų pripažinimas: augalui, brandinančiam vaisių, būtina šviesa, gera žemė ir lietus. Panašiai yra dvasiniame gyvenime. Mūsų išganymas priklauso nuo tikėjimo, maitinamo Dievo žodžiu, malda, sakramentais ir įvairiomis dvasinėmis pratybomis. Tačiau pirmiausia išganymas yra neužtarnauta Dievo dovana ir malonė. Antrą savaitę Bažnyčia mums primena apie Joną Krikštytoją. Jonas nebekrikštija prie Jordano. Jis išdrįso kritikuoti Erodą dėl santuokinės neištikimybės ir buvo įkalintas. Tačiau net kalėjimas neišgąsdino [&hellip;]
- [Dangaus viltis](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-viltis/): Žmonės nuo seno bando įsivaizduoti, kaip atrodo dangus. Šventasis Anzelmas Kenterberietis, gyvenęs vienuoliktajame amžiuje, įsivaizdavo dangų, kuriame išgyventos laimės akimirkos tampa dabartimi, kiekvienas daro tai, kas teikia džiaugsmą ir savo laime gali praturtinti kitus žmones. Pranašas Izaijas dangų vaizduoja taip: „Vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. &lt;…&gt;Kūdikis žais prie angies lindynės.“ Jono Krikštytojo amžininkams dangaus karalystės pažadas taip siejosi su žemiškais vaizdiniais: pasakojimais apie Dovydo ir Saliamono laikų garbę, anuometinės šventyklos puošnumą. Kokia prasmė mąstyti apie dangų? Ar tai neatitraukia mūsų nuo tikrovės ir netampa bėgimu nuo kasdienos problemų? Jonas Krikštytojas liudija, kad dangaus karalystė ne tolima svajonė ar [&hellip;]
- [Budrus laukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/budrus-laukimas/): Dažniausiai apleidžiame gerus dalykus teisindamiesi laukimu: laukėme tinkamesnės progos, palankesnio oro, geresnės nuotaikos. Toks laukimas atitraukia mus nuo dabarties, nuvilioja į ateities svajones, nukreipia į iliuzijas arba grąžina į nevaisingus prisiminimus. Adventas nėra toks laukimas. Adventas yra budrumas, pasirengimas ir dėmesys. Turime laukti Viešpaties panašiai kaip šeimininkas budi saugodamas namus nuo piktadario įsilaužimo. Įsivaizduokime, kaip jaučiasi mažas vaikas, paliktas vienas namie, kai prie durų kažkas pavojingai sukrebžda. Tuomet juslės kraštutinai įtemptos, o dėmesys budriai sutelktas. Paprastai namų šeimininkas nežino nei galimo įsilaužimo laiko, nei nėra tikras, ar vagis apskritai ateis. Krikščionių tikėjimas sako, kad Viešpats tikrai ateis. Todėl gyvenimą turime nuolat [&hellip;]
- [Gyvųjų Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvuju-dievas/): Evangelijoje nuskamba žodžiai: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.“ Šiandienos skaitiniai kviečia mus naujai apmąstyti gyvybės ir gyvenimo dovaną. Krikščioniui gyvenimas nesibaigia mirtimi ir tęsiasi amžinai. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae rašė: „Gyvenimas, kurį žada ir duoda Jėzus, yra „amžinas“ todėl, kad tai pilnutinis dalyvavimas „Amžinojo“ gyvenime“ (EV, 37). Žodžiais „pilnutinis dalyvavimas“ nusakoma pati gyvenimo kokybė. Tai kažkas daugiau, negu vien buvimas, net besitęsiantis amžinai. Jėzus atėjo, kad žmonės patirtų gyvenimo apstybę (plg. Jn 10, 10). Kalbama apie gyvenimo kokybę, pilnatvę, intensyvumą ir gerumą. Vienas žmogus, paklaustas apie gyvenimą, atsakys su dėkingumu ir džiaugsmu, o kitas tik atsidus ir [&hellip;]
- [Laimingi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/laimingi-sventieji/): Visų Šventųjų iškilmėje gerbiame visus šventuosius, o per juos garbiname vienintelį Šventąjį. Mišių dėkojimo giesmėje giedame: „Tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes, jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji.“ Ši iškilmė yra tarsi pabaigtuvių šventė. Minėdami nesuskaitomą šventųjų sambūrį, stiprinamės viltimi gauti Kristaus žadėtą amžinojo gyvenimo vainiką. Mus taip pat apima ilgesys žvelgiant į dangų – savo tikruosius namus. Šventasis vyskupas kankinys Ignotas Antiochietis rašo: „Kai ten pateksiu, tapsiu tikru žmogumi.“ Krikščionis žino, kad jo tikrieji namai yra danguje, o mirtis tėra perėjimas į nesibaigiančią laimę. Visų Šventųjų iškilmė žadina mūsų viltį ir stiprina tikėjimą prisikėlimu. Vėlinių dieną minėsime pirma [&hellip;]
- [Zachiejaus pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejaus-pamokos/): Zachiejus yra labai turtingas muitininkų viršininkas, o drauge visiškas vargšas. Jis vienišas ir atmestas savo tautiečių. Tai žmogus, uždarytas savo nuodėmės, baimės, gėdos kalėjime. Jis supančiotas netikėjimo tinklais – nebetiki, kad gali būti mylimas ir gali mylėti. Evangelijoje sakoma, kad jis negalėjo pamatyti Jėzaus dėl minios, nes buvo žemo ūgio. Tačiau Zachiejui didžiausia kliūtis buvo ne žemas ūgis, bet egoizmo supančiota širdis. Sunkumai kilo ne tik iš jo paties. Jis negalėjo matyti Jėzaus dėl minios, kuri atmetimu ir panieka pastatė neįveikiamą sieną. Zachiejus jautėsi nepriimamas tautiečių bendruomenės ir nesijautė tarp jų savas. Žmogus, kuriam be perstojo kalbama, kad yra blogas, pats [&hellip;]
- [Nuolanki malda](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolanki-malda/): Jėzus įspėja, kad malda gali būti netinkama. Pavyzdžiui, jei daugžodžiaujant stengiamasi priversti Dievą ją išklausyti arba kai malda tėra vien tuščiai beriami žodžiai, neįtraukiama širdis. Tačiau fariziejaus maldai netinka šie priekaištai. Vis dėlto palyginimo pabaigoje nuskamba aiški ištarmė: įsitikinusio savo teisumu nenuteisino jo malda. Kodėl? Fariziejaus malda iš tikrųjų yra monologas su savimi, joje nuolat minimas įvardis aš. Melsdamasis jis neatsiplėšia nuo sukimosi apie save patį. Muitininkas žvelgia vien į Dievą. Jis tik ištaria: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, taip pat mušasi atgailos ženklan į krūtinę. Šiuo gestu vaizdžiai parodomas tikrasis kaltininkas – širdis, iš kur kyla nuodėmė. Biblijos žmogus žvelgia [&hellip;]
- [Atkakli malda](https://homilijos.kristoteka.lt/atkakli-malda/): Pasakojime apie našlės skundą teisėjui Viešpats mus moko sugretindamas priešybes. Vargšė našlė, neišgalinti pasamdyti advokato, negalinti pati apsiginti, vis dėlto atkakliai beldžia ir nė kiek nenusileidžia savo prašymuose. Teisėjas – pasitikintis savimi, nebijantis Dievo, nesiskaitantis su žmonėmis – galiausiai neatlaiko našlės atkaklumo ir nusileidžia dėl šventos ramybės. Jei nedoras teisėjas vis dėlto atsižvelgė į našlės prašymą, tuo labiau į mūsų maldas atsilieps mylintis dangaus Tėvas. Pirmajame skaitinyje taip pat ryškios priešingos nuostatos. Jaunas Jozuė ir jo stipruoliai kariai kaunasi su amalekitais, o senelis Mozė meldžiasi ant kalno iškėlęs rankas į dangų. Išėjimo knygoje rašoma: „Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis [&hellip;]
- [Padėka už išgydymą](https://homilijos.kristoteka.lt/padeka-uz-isgydyma/): Viešpats Jėzus lieka ištikimas, net jeigu mes ir esame neištikimi (2 Tim 2, 13). Jo ištikimybę suvokiu kiekvieną kartą, kai širdį užgula tamsybės ir kai nebedrįstu prie jo artintis. Tuomet laikausi per atstumą, nors ir trokštu būti kuo arčiau. Panašiai dešimt raupsuotųjų troško gydančio susitikimo su Jėzumi. Jėzus žinojo, į kurią pusę eiti, kad juos sutiktų. Mūsų Viešpats ištikimas iki galo. Jis laukia žinodamas, kad sugrįš padėkoti tik vienas iš dešimties. Jam nesvarbūs įspūdingi skaičiai, jo neapgauna minių dėmesys. Jis laukia manęs asmeniškai, nes jam esu svarbiausias. Viešpats veikia mūsų gyvenime per įprastinius dalykus ir įvykius, kurie visiškai neatrodo antgamtiniai. Pirmajame [&hellip;]
- [Teisusis gyvens tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/teisusis-gyvens-tikejimu/): Ar Viešpats Jėzus pavadindamas mus nenaudingais tarnais norėjo sumenkinti mūsų vertę? Juk kitoje vietoje jis vadina mus draugais (Jn 15, 15), kuriuos pats išsirinko. Nejaugi jis prieštarauja pats sau? Šiandienos pamokymas turi mums parodyti deramą santykį su Dievu. Evangelijos tarnas žino savo vietą, pareigas ir jas ištikimai vykdo. Tarno ištikimybė nenulemia šeimininko gyvenimo pilnatvės. Ištikimai tarnaudamas pats tarnas pelno nepalyginti daugiau, jo paties gyvenimas įgyja prasmės. Panašiai yra ir mūsų santykiuose su Dievu. Ištikimai tarnaudami Dievui, nepadarome jo laimingesnio, bet patys tampame laimingi ir džiaugsmingi. Ne Dievas tampa turtingesnis ir tobulesnis, o mes praturtėjame. Vienoje iš Mišių dėkojimo giesmių tai išreiškiama [&hellip;]
- [Lemtingas pasirinkimas](https://homilijos.kristoteka.lt/lemtingas-pasirinkimas/): Ypač skaudi pasakojimo apie turtuolį ir elgetą detalė yra ta, kad turtuolis pažįsta Lozorių vardu. Patekęs į bėdą jis prašo: „Atsiųsk čionai Lozorių!“ Iki tol jis ne tik nekreipė dėmesio į varguolio skurdą, bet ir nepaisė jo asmens. Iš turtuolio elgesio buvo aišku, kad beasmenis ir beveidis skarmalius tik gadina prabangią rūmų aplinką. Naujienų laidose žiūrėdami reportažus iš katastrofų ar gamtos nelaimių vietų, jaučiame solidarumą ir gailestį net asmeniškai nepažinodami nukentėjusiųjų. Jei nelaimių aukas pažįstame vardu, jų likimas tampa mums ypač svarbus, nelaimė paliečia asmeniškai. Šiuo požiūriu turtuolio elgesys su Lozoriumi yra visiškai nežmoniškas. Turtuolis ir vargšas Lozorius gyvena tarsi atskiruose [&hellip;]
- [Kūrybingas prievaizdas](https://homilijos.kristoteka.lt/kurybingas-prievaizdas/): Evangelijos palyginimo pradžia panaši į mūsų žiniasklaidos pamėgtus siužetus. Viršininkas nutveriamas piktnaudžiaujant: žinoma, teks atsisveikinti su postu. Gresiant liūdnoms ateities perspektyvoms žmogus imasi užsitikrinti ateitį. Naudodamasis pažintimis, tebegaliojančiais ryšiais ir įtakos svertais, jis siekia kreditorių palankumo savo darbdavio sąskaita. Tačiau čia analogija su šių dienų nutikimais baigiasi. Evangelijos darbdavys, sužinojęs apie savo pavaldinio machinacijas, ne tik jo nepasmerkia, bet net pagiria. Jo apsukrumas rūpinantis ateitimi pateikiamas kaip sektinas pavyzdys. Neapsigaukime, šiuo palyginimu nėra pagiriamas sukčiavimas. Jo prasmė visiškai kita. Jėzus taiko palyginimą savo mokiniams, „šviesos sūnums“, ragindamas juos mokytis apsukrumo iš „šio pasaulio vaikų“, pasinėrusių į medžiagines gėrybes. Mūsų tikslas nėra [&hellip;]
- [Malonė nusidėjėliams](https://homilijos.kristoteka.lt/malone-nusidejeliams/): Fariziejai ir Rašto aiškintojai reiškė nepasitenkinimą, kad Jėzus bendrauja su muitininkais ir nusidėjėliais. Jie nebuvo kvaili ir vadovavosi sava logika: kraštas okupuotas romėnų, todėl reikia saugoti tai, kas brangiausia – tikėjimą ir tradiciją. Nazareto mokytojas privalo atsiriboti nuo muitininkų, idant nesusidarytų įspūdis, jog kiekvienas gali daryti ką nori. Jėzus turi aiškiai pasmerkti viešas nusidėjėles ir tuo parodyti jaunimui pavyzdį. Panašiai manė Evangelijos palyginimo vyresnysis brolis: „Tėvas elgiasi taip, tarsi jaunėlis nebūtų padaręs nieko blogo. Jis kelia pokylį, lyg nebūtų skirtumo tarp mano ilgamečio triūso ir ano darbelių iššvaistant palikimą su kekšėmis.“ Fariziejai ir vyresnysis brolis savaip suvokia vertybes ir moralinę tvarką. [&hellip;]
- [Meilės pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-pamokos/): Išminties knygos skaitinys padeda mums suvokti, kad „irus mūsų kūnas nusveria sielą“, todėl mums sunku perprasti Dievo užmojį. Evangelijoje šiandien skelbiama sunkiai suprantama Jėzaus meilės pamoka. Jėzaus žodžiai nereiškia, kad pažodžiui juos suvokdami mes imtume neapkęsti savo tėvų ar vaikų, bet kad mylėtume juos tinkamai. Šventasis Raštas atskleidžia kiekvienam skirtą Dievo meilės planą. Apaštalo Pauliaus Laiškas Filemonui moko naujomis akimis žvelgti į krikščionį pranokstant įprastų socialinių santykių suformuotus štampus. Šiandienos Evangelijoje skambantis prieštaringas įspėjimas seka po pasakojimo apie pokylį, kai pakviestieji atsisakė jame dalyvauti atsikalbinėdami dėl įvairių reikalų. Kvietimo į pokylį nepriėmė žemiškaisiais reikalais pernelyg užsiėmę žmonės. Šokiruojantis meilės ir neapykantos [&hellip;]
- [Paskutinė vieta](https://homilijos.kristoteka.lt/paskutine-vieta/): Praėjusį sekmadienį Jėzus kalbėjo apie siaurus išganymo vartus, pro kuriuos ne visi įstengs įeiti į Dievo karalystės pokylį. Šiandienos skaitiniuose vėl palyginimai apie vaišes. Jais vaizduojamas ne tik dangiškasis pokylis amžinybėje, bet ir šiandien mūsų švenčiama Eucharistija. Žemiškai Evangelijos vaišių scenai kontrastiškai nuskamba skaitinys iš Laiško žydams – pagarbią baimę kelianti apreiškimo ant Sinajaus kalno scena, dėl kurios dreba iš baimės net Mozė (Žyd 12, 22). Ten vaizduojamas „iškilmingasis sambūris“ taip pat nurodo Eucharistiją. Priminimas, kad esame prisiartinę prie „dangaus Jeruzalės, &lt;…&gt;danguje įrašytų pirmgimių Bažnyčios, &lt;…&gt;visų Teisėjo Dievo, &lt;…&gt;naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus“, praplečia mūsų žvilgsnį ir tikėjimo akimis leidžia suvokti Eucharistijos [&hellip;]
- [Vartai ankšti, bet atviri](https://homilijos.kristoteka.lt/vartai-anksti-bet-atviri/): Pranašas Izaijas vaizduoja visų tautų grįžimą pas Viešpatį. Kažkada puikybės nuodėmė nulėmė žmonijos išsklaidymą statant Babelio bokštą, o dabar Viešpats Izaijo lūpomis žada, kad iš naujo suburs visas tautas ant šventojo kalno Jeruzalėje. Tarp tautų įsivyraus taika ir darna. Viešpats myli visus žmones. Dievo plane grąžinant visas tautas į Tėvo namus ypatingas vaidmuo tenka krikščionims. Jų užduotis, apie kurią pranašavo Izaijas, skelbti Viešpaties šlovę tarp tautų. Tačiau Evangelija įspėja, jog kiekvienam iš mūsų taip pat gresia pavojus. Mūsų uolumas gali pavirsti abejingumu, o nuoširdus maldingumas – rutina. Todėl būtina nuolat atsinaujinti Šventąja Dvasia ir su nuostaba žvelgti į Kristaus asmenį. Tik [&hellip;]
- [Vainikuota Moteris](https://homilijos.kristoteka.lt/vainikuota-moteris/): Katalikams Marijos vaidmuo išganymo istorijoje yra akivaizdus. Ji nėra mūsų atpirkėja, bet Atpirkėjo Motina, todėl ypatingu būdu gerbiame jos dalyvavimą ir bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia. Marijos ištartas „Tebūnie“ mums visiems teikia viltį, kad padedant Dievo malonei įmanoma įvykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Mater rašo, kad Marijos tarpininkavimas yra užtariamojo pobūdžio: „ji tarpininkauja ne kaip pašalietė, bet kaip Motina, žinodama, jog kaip tokia gali pateikti Sūnui žmonių poreikius ir net „turi teisę“ tai daryti“ (RM, 21). Marijos ėmimo į dangų šventė kitose krikščioniškosiose tradicijose yra vadinama Dievo Motinos „užmigimu“. Katalikų tradicijoje pagerbiame tikėjimo tiesą, [&hellip;]
- [Tikėjimo privilegija](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-privilegija/): Šio sekmadienio skaitinys yra iš tos Luko evangelijos dalies, kurioje pasakojama apie Jėzaus kelionę iš Galilėjos į Jeruzalę. Iš pirmo žvilgsnio dvyliktajame skyriuje pateikiami pasakojimai atrodo menkai susiję. Tačiau įdėmiau skaitydami prisimename praėjusio sekmadienio pasakojimą apie turtingą grūdų augintoją, trumparegiškai nesuvokiantį jo tykančios mirties. Priešingai negu anas vien žemiškąja gerove besirūpinantis žmogus, Jėzaus mokiniai išlaisvinami nuo perdėto rūpinimosi valgiu ar drabužiu. Netikėtos mirties užklupto turtuolio priešingybė yra budrusis tarnas, apdairiai ir išmintingai prižiūrintis jam patikėtas gėrybes. Evangelijoje pabrėžiama, kad augant pažinimui didėja atsakomybės mastas: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta.“ Krikščionis budriai laukia susitikimo su mylinčiu Viešpačiu. Tai vienintelis [&hellip;]
- [Gyventi dabar](https://homilijos.kristoteka.lt/gyventi-dabar/): Šiandienos skaitiniuose atskleidžiamas žemiškosios tikrovės laikinumas. Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams ragina rūpintis „tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“. Evangelijos turtuolis sudeda savo viltis į žemiškąsias gėrybes, tačiau jo laukia netikėta mirtis – žmogus negali nieko pasiimti anapus. Koheleto knygoje apgailestaujama dėl gyvenimo laikinumo, triūso bei vargų beprasmybės. Viena vertus, tai memento mori, priminimas, kad visi mirsime ir turėsime viską palikti. Pesimistiniuose išminties mokytojo dejavimuose glūdi ir kitas svarbus paraginimas. Jis įspėja pernelyg nesureikšminti savęs pačių. Mes plušame ir stengiamės, tačiau dažnai pamirštame savo veiklos perspektyvą. Įsivaizduojame esą visų dalykų matas ir centras, o pamirštame gyvenimo tikslą ir būties pagrindą. [&hellip;]
- [Maldos privilegija](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-privilegija/): Malda yra nuostabi Dievo vaikų privilegija. Melsdamiesi išgyvename Dievo vaikų laisvę. Malda neįmanoma vergiškai nešiojant praeities nuoskaudų naštą. Jei laiką ir energiją skiriame vis iš naujo išgyvendami praeities nuoskaudas, nepajėgiame priimti nuostabių dovanų, kurias Dievas nori mums dovanoti. Skaitinyje iš Pradžios knygos Dievas kantriai klausosi Abraomo prašymų. Jis leidžia, kad žmogus drauge su juo kurtų istoriją ir iš meilės tęsia pokalbį su kūriniu. Naujajame Testamente Dievas pasirodo kaip mūsų Tėvas, kurio šventas vardas vertas aukščiausios pagarbos. Jis kviečia mus priimti jo valią, kuri tampa mūsų laisvės garantija. Jis duoda mums kasdienės duonos ir atleidžia kaltes, mokydamas gailestingumo ir atleidimo. Katalikų Bažnyčios [&hellip;]
- [Nuostabūs susitikimai](https://homilijos.kristoteka.lt/nuostabus-susitikimai/): Išganymo istorija yra pilna nuostabių Dievo ir žmogaus susitikimų. Ji pasakoja apie tai, kaip Dievas išeina pasitikti savo kūrinių. Gražiausias Dievo ir žmogaus susitikimas yra Eucharistija. Liturginiai skaitiniai mums padeda giliau suvokti Mišių slėpinį ir pagarbiau jį švęsti. Abraomas vaišina slėpiningus svečius, o Morta ir Marija priima brangų bičiulį ir mokytoją Jėzų. Abraomo svečiai pranašauja apie netrukus išsipildysiantį pažadą, gausią Abraomo ainiją. Svetingumo apeigos tiems laikams įprastos, tačiau drauge slėpiningos. Šie trys vyrai yra Dievo, pranokstančio žemę ir dangų, įvaizdis. Nuostabu, kad Abraomas, pamatęs tris vyrus, kreipiasi į juos vienaskaita. Bažnyčios tėvai įžvelgė šiame Pradžios knygos pasakojime nuorodą į Švenčiausiąją Trejybę. [&hellip;]
- [Veikli meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/veikli-meile/): Atsakydamas į klausimą, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus pateikia konkretų artimo meilės pavyzdį. Meilė turi būti ne teorinėmis svarstybomis, bet reikštis konkrečiu būdu. Samariečio pagalba apiplėštam ir sužeistam keleiviui parodo tikros meilės mastą. Užuot skirstę žmones į savus ir svetimus, kiekvienas turime tapti artimu tam žmogui, kuriam tuo metu reikia mūsų pagalbos. Senojo Testamento skaitinyje Mozė sako, kad Dievo įsakymas nėra nei per sunkus, nei per tolimas, nei paslėptas: „jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“. Evangelijos pasakojimą galime papildyti savo gyvenimo pavyzdžiais. Kartais nuoširdžios pagalbos sulaukiame ne iš tų žmonių, kurie atrodė artimi savo pažiūromis, kuriuos dažnai matėme [&hellip;]
- [Naujas kūrinys](https://homilijos.kristoteka.lt/naujas-kurinys/): Apaštalui Pauliui kryžiaus įvykis yra pagrindinis skelbimo turinys. Tai yra Evangelijos centras ir svarbiausias argumentas prieš priešininkus. Kryžiuje jis įžvelgia savo apaštalavimo ir apskritai buvimo prasmę Dievo akivaizdoje. Paties apaštalo asmens vertumas ar nevertumas taip pat lemiamas kryžiaus: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi.“ Kristaus kryžius atveria Dievo ir žmogaus santykiuose visiškai naują etapą ir buvimo galimybę, kurią Paulius vadina „nauju kūriniu“. Apibendrinant galima sakyti, kad kryžiaus įvykis reiškia naują kūrinį. Kalbėdami apie kryžių, neturime jo nupiginti vien skųsdamiesi kitų blogybėmis. Tuomet kalbos apie kasdienį kryžių taptų išsisukinėjimu norint pateisinti savo silpnybes ar neveiklumą. Kryžiaus nešimas nereiškia atpalaidavimo [&hellip;]
- [Pašaukti laisvei](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-laisvei/): „Esate pašaukti laisvei“ – šie apaštalo Pauliaus Laiško galatams žodžiai parinkti šūkiu Padėkos už laisvę metais minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Lietuvos vyskupų laiške Padėkos už laisvę metų proga rašoma: „Gyventi atsakingoje laisvėje reiškia narsiai rinktis tarp gėrio ir blogio. Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais, šis pasirinkimas yra pati mūsų esmė, nes „nepaisant visų pažangos formų, žmogus liko tuo, kuo visada buvo, – laisve tarp gėrio ir blogio.“ Apaštalas Paulius kalba apie laisvę kaip brangiausią Kristaus atneštą dovaną. Tačiau čia pat perspėja dėl laisvės trapumo. Laisve turime naudotis tarnaudami vieni kitiems meilėje. Apaštalas įspėja, kad tariama laisvė nepaverstų krikščionių savo kūno vergais. [&hellip;]
- [Pervertasis Mesijas](https://homilijos.kristoteka.lt/pervertasis-mesijas/): Ankstesniuose Luko evangelijos skyriuose aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje. Prieš žengdamas į Jeruzalę Jėzus vėl vaizduojamas tarp mokinių, kuriems apreiškia savo dievystės slėpinius. Šiandienos ištrauką – Petro išpažinimą, Mesijo apsireiškimą ir Jėzaus kvietimą sekti kryžiaus keliu – evangelistas pateikia kaip vieningą prasminę visumą. Evangelijos tekstas lakoniškas ir tikslus, todėl verta atkreipti dėmesį į detales. Pirmiausia evangelistas pastebi, kad Jėzus „nuošaliai vienas meldėsi“. Jėzus meldžiasi nesiblaškydamas, jo maldos nenutraukia menkniekiai. Jei klausimas kyla iš maldos, vadinasi, jis svarbus: „Kuo mane laiko žmonės?“ Svarbesnis yra šio klausimo tęsinys: „O jūs kuo mane laikote?“ Jėzus atėjo klusniai vykdyti Tėvo valios ir nusižemino priimdamas žmogaus prigimtį. [&hellip;]
- [Atleidimo džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/atleidimo-dziaugsmas/): Jėzus priėmė jausmingą moters palankumo išraišką ir drauge atsiribojo nuo šalto fariziejaus mandagumo. Mokytojo žodžiai byloja, kad anuodu žmones labiausiai skiria ne nuodėmių dydis ar jų skaičius, netgi ne svetingumo parodymo būdas, bet elgsenos motyvai: karšta meilė priešpriešinama šaltam tobulumui. Fariziejus piktino Jėzaus žodžiai, kad ištvirkėlės ir muitininkai anksčiau už juos įžengs į dangaus karalystę. Kodėl lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę? Turtas nebūtinai matuojamas pinigais ir medžiaginėmis gėrybėmis. Žmogui, kuris yra turtingas savo paties įvaizdžiu, nėra lengviau kaip tam kupranugariui. Viešai žinoma nusidėjėlė nori būti išvaduota iš nuodėmių. Ji visa širdimi trokšta būti išlaisvinta, [&hellip;]
- [Dėkojimas ir auka](https://homilijos.kristoteka.lt/dekojimas-ir-auka/): Šiandienos iškilmė skirta Eucharistijai, kuri yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo „versmė ir viršūnė“. Eucharistija lydi mus gyvenimo kelionėje, ji vienija ir maitina Dievo tautą. Liturginiai skaitiniai mums atskleidžia Eucharistiją kaip dėkojimą, dangiškąjį maistą ir auką. Jėzus laimina mus pačiu savo buvimu. Jis yra gyvybės Duona, Aukotojas ir Auka. Apie Pradžios knygoje minimą Melchizedeką žinome nedaug – jis kunigas ir karalius, aukojantis padėkos atnašas ir laiminantis Dievo vardu. Melchizedekas veikia kaip tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Grįžęs po sėkmingo mūšio Abraomas suvokia, jog už pergalę turi būti dėkingas Dievui. Jis atpažįsta Melchizedeko šventumą. Abraomas gyveno taikoje su Dievu, todėl laiminamas taika. Melchizedekas aukoja [&hellip;]
- [Visa tiesa](https://homilijos.kristoteka.lt/visa-tiesa/): Nuo liturginių metų pradžios apmąstėme Kristaus gyvenimo slėpinius. Per adventą ruošėmės sutikti jo gimimą, vėliau sekėme pirmuosius viešojo gyvenimo įvykius. Gavėnia parengė didžiajam perėjimui iš mirties į prisikėlimą. Po Jėzaus prisikėlimo džiaugėmės naujai dovanoto gyvenimo apstumu. Galiausiai per Sekmines šventėme visą atnaujinantį Dvasios veikimą. Šiandien Bažnyčia apibendrina Kristaus apreiškimą. Evangelijose susipažinome su Jėzaus gyvenimu, ne kartą girdėjome jo žodžius apie Tėvą ir Dvasią. Dievas panorėjo tapti pažįstamas ne kaip abstrakti esybė ar proto konstrukcija. Kristuje jis tapo vienas iš mūsų, kad mes galėtume jį pažinti. Kai Pilypas paprašė parodyti Tėvą, Jėzus pasakė: „Kas mane mato, mato Tėvą.“ Evangelistas Jonas įvairiais būdais [&hellip;]
- [Dvasia atnaujintoja](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-atnaujintoja/): Sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią kaip žmogaus pavidalo dieviškąjį Asmenį. Tačiau mūsų kelias į Dievą prasideda būtent nuo Dvasios. Tik dėka jos galime atpažinti Jėzuje Viešpatį ir Mesiją (1 Kor 12, 3; Apd 2, 36). Mūsų ištariami žodžiai tik Dvasios dėka įgyja galios. Nors Dvasia lieka mums neapčiuopiama, tai nereiškia, kad ji yra toli. Veikiau priešingai, labai arti. Panašiai kaip kvėpavimas, kurio beveik nejaučiame, bet be kurio nebūtų gyvybės. Dvasia neapčiuopiama kaip nežinia iš kur ateinantis vėjas. Arba kaip ugnis, kuri tvirto medžio gabalą paverčia šiluma, tačiau liepsnos neįmanoma sulaikyti. Kai ji pasitraukia, lieka tik apanglėjusi žarija. Evangelistas Jonas atskleidžia Šventąją Dvasią [&hellip;]
- [Dangaus kryptimi](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-kryptimi/): Prisikėlęs Jėzus dovanoja pažadą, kad visi vaikai palaidūnai galės grįžti į Tėvo glėbį – dangaus Karalystėje laukia nuostabus susitikimo pokylis. Žengimu į dangų Jėzus eina parengti mums vietos. Dūsaudami žemės varguose ilgimės dangaus Karalystės pilnatvės. Tačiau išlaisvinimas iš žmogiškosios vergovės kartais vyksta priešinga kryptimi, negu galėtume laukti. Apaštalai atkakliai žvelgia į dangun žengiantį Jėzų, nors debesis jau uždengė jį. Prisiartinę vyrai baltais drabužiais nukreipia jų ilgesingą žvilgsnį: „Ko stovite žiūrėdami į dangų?“ Pasirodo, reikia žvelgti kita kryptimi, negu jie įsivaizdavo. Reikia nulipti nuo kalno, eiti į Jeruzalę, Judėją ir Samariją, iki pat žemės pakraščių. Šis krypties pakeitimas neturėtų jų stebinti. Juk [&hellip;]
- [Dvasia ir tiesa](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-tiesa/): Kaip ir praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinys yra iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos Paskutinės vakarienės vakarą. Mus gali stebinti šios kalbos loginė seka. Atrodo, kad Jėzus peršoka iš temos į temą, sunku suvokti jų tarpusavio ryšį. Jis kalba apie žodį, Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Tai tarsi skirtingos tikrovės, tačiau drauge viena. Jėzus kalba apie tris Asmenis ir skirtingas misijas. Tėvas siunčia Sūnų ir patiki jam perduoti gyvybę teikiantį žodį. Sūnaus vardu jis taip pat siunčia Dvasią, kuri moko ir primena, ką sakė Kristus. Vykdydamas visa, ką jam pavedė Tėvas, Sūnus suteikia savo ramybę. Jėzus atskleidžia dieviškojo išganymo plano vienybę ir duoda supratimo raktą [&hellip;]
- [Išlaikyti tikėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/islaikyti-tikejima/): Po Velykų dar kartą suvokiame, kad Jėzaus prisikėlimas žmonijai atveria naują erą. Trumpas skaitinys apima svarbiausius Jono evangelijos akcentus. Artėja Jėzaus valanda, kai per Kryžių esmingai perkeičiamas pasaulis. Dabar iki galo atskleidžiama Dievo meilė. Jėzaus misija pasiekia viršūnę tą valandą, kai visas pasaulis atrodo atsidūręs ant žlugimo ribos, ir nuskamba žodis „Atlikta“ (Jn 19, 30). Dievo šlovė apreiškiama atsidavimo valandą. Kryžius nuo šiol iki galutinio Viešpaties atėjimo išlieka Dievo meilės pasauliui ženklu. Kojų nuplovimu buvo vaizdžiai parodytas didysis meilės įsakymas, nurodomas kaip pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo žymė. Jėzaus mokiniai per meilę turi nešti pasauliui Dievo žodžio šviesą. Išlikti su Viešpačiu padeda „pergalė, [&hellip;]
- [Bažnyčios augimas](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-augimas/): Gerojo Ganytojo sekmadienį visame pasaulyje meldžiama dvasinių pašaukimų. Šiai dienai skirtoje popiežiaus Benedikto XVI žinioje apmąstoma tema „Liudijimas žadina pašaukimus“. Velykų laikotarpiu vis aiškiau įsitikiname Viešpaties prisikėlimo tikrove, naujai išgirsdami šiam slėpiniui parengiančius Šventojo Rašto liudijimus apie Jėzaus dievystę. Dar kartą užduodame Jėzui klausimą drauge su šventykloje jį apspitusiais žmonėmis: „Ar iš tikrųjų esi Mesijas?“ Jono evangelijoje šis klausimas suskamba ne kartą. Ne sykį sukrečia neatitikimas tarp Jėzaus skelbiamos išganymo perspektyvos ir žmonių įsivaizduojamo žemiškojo karaliaus lūkesčio. Gerojo ganytojo kalboje Jėzus apreiškia esąs Mesijas, tačiau jo skelbimas ir vėl dramatiškai kertasi su daugelio lūkesčiais. Parinkta ta Evangelijos vieta, kai Jeruzalės šventykloje [&hellip;]
- [Kvietimas praregėti](https://homilijos.kristoteka.lt/kvietimas-praregeti/): Šiandien apaštalus sutinkame prie Tiberiados ežero. Mums atrodo keista, kad pasinėrę į savo rūpesčius jie ir vėl neatpažįsta savo Viešpaties. Tačiau nuoširdžiai pažvelgę į save pamatytume, jog esame to paties molio. Už kasdienos rūpesčių užuolaidos dažnai nepastebime mus lydinčio Jėzaus žvilgsnio. Kūdikis dar aiškiai neskiria spalvų ir formų, neatpažįsta jį supančių žmonių. Vaiko regėjimas vystosi laikui bėgant. Panašiai ir Jėzaus mokiniai palengva mokosi atpažinti Dievo buvimą. Pirmasis etapas – metas prieš Kristaus kančią ir prisikėlimą, kai viskas jiems dar labai neaišku. Jie tiki Mokytoju ir seka juo, tačiau klausinėja: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, [&hellip;]
- [Palaiminimas visiems](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminimas-visiems/): Švenčiame Velykų oktavą. Velykų sekmadienį džiūgavome dėl Jėzaus prisikėlimo ir mums dovanoto amžinojo gyvenimo. Šią savaitę žvilgsnį sutelkiame į tuos, kurie pirmieji priėmė prisikėlusiojo dovaną. Mes vėl grįžtame į aukštutinį kambarį. Tai ta pati vieta, kur Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją. Šį kartą drauge su kitais yra ir abejojantis Tomas. Jis negali patikėti kitų mokinių tvirtinimu apie prisikėlusį Jėzų, nes nepasitiki jais. O kodėl turėtų pasitikėti? Neseniai pabūgę kryžiaus kančios ir palikę Mokytoją dabar tie patys nepatikimi bičiuliai liudija Jėzų prisikėlus. Tomas netikėjo ne tik kitų mokinių žodžiais, bet ir tuo, ką buvo sakęs pats Jėzus. Juk Jėzus anksčiau ne [&hellip;]
- [Beieškant Prisikėlusiojo](https://homilijos.kristoteka.lt/beieskant-prisikelusiojo/): Pirmąją savaitės dieną neįvyko nieko didingo. Petras ir Jonas pamatę tuščią kapą tuoj pat nepuolė skelbti prisikėlimo žinios. Jonas tik vėliau prisipažino, kad būtent tuomet jis įtikėjo (Jn 20, 9). Apaštalai grįžo nuo kapo sutrikę ir tylėdami. Tik Marija Magdalena pasiliko ir verkė, nes kažkur dingo kvepalai ir kažkas paėmė jos Viešpatį (Jn 20, 11–13). Meilė neleido jai pasitraukti. Net mirtis nesutrukdė Marijai laukti. Mirtis neturi galios meilei. Kai saulė buvo jau aukštai, Marija Magdalena atbėgo ir pranešė mačiusi Viešpatį. Ji ne tik matė jį, bet ir parpuolusi žemėn apkabino kojas ir pagarbino (Mt 28, 9). Tą dieną Petras tebesinešiojo širdyje [&hellip;]
- [Šlovė ir kančia](https://homilijos.kristoteka.lt/slove-ir-kancia/): Ko Jėzus labiausiai troško artinantis mirčiai? Kas jam buvo svarbiausia pačiomis paskutinėmis žemiškojo gyvenimo valandomis? Jis matė džiūgaujančias žmonių minias, jų lūkesčius ilgintis išvaduotojo karaliaus. Galėjo įpilti alyvos į jų jausmus, kurstyti kurti žemiškąją karalystę. Galėjo toliau gydyti ligonius, maitinti alkanuosius, guosti prislėgtuosius. Tai būtų dar labiau sužadinę minios entuziazmą. Džiūgaujančių žmonių lūkesčiuose veikiausiai netrūko ir savanaudiškų minčių, įsivaizduojant save užimantį reikšmingą vietą Mesijo karalystėje. Pats Jėzus karštai trokšta vieno: valgyti Velykų vakarienę drauge su savo mokiniais. Kaip visada pasaulis triukšmingai reikalauja, tačiau artėjant misijos viršūnei Jėzus pasitraukia, kad galėtų su saviškiais valgyti Velykų vakarienę. Vakarienės menėje atsivėrė vartai į kryžiaus [&hellip;]
- [Gailestingas nuosprendis](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingas-nuosprendis/): Kai kurie įvykiai tarsi žaibas nutvieskia kažką labai svarbaus. Taip veikiausiai buvo Jėzui susitikus su moterimi, nutverta svetimaujant. Ši scena turėjo giliai įstrigti į kiekvieno jį mačiusio atmintį. Fariziejai atėjo tariamai paklausti Jėzaus, o iš tikrųjų išprovokuoti, „kad turėtų kuo apkaltinti“. Mirties nuosprendis šiuo atveju buvo spąstai. Visi laukė, ką pasakys „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“. Liepti paleisti nutvertą svetimautoją reikštų nepaisyti Mozės įstatymo. Jėzus apeliuoja į kiekvieno sąžinę siūlydamas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Šiais žodžiais jis ne tik išvengia paspęstų pinklių, bet ir amžiams palieka pamoką kiekvieno šį įvykį apmąstančio sąžinei. Beje, Jėzus galėjo [&hellip;]
- [Vilties žmonės](https://homilijos.kristoteka.lt/vilties-zmones/): Kartais žmonės nuoširdžiai skundžiasi, kad neranda savo nuodėmių ir neturi ką sakyti per išpažintį. Perskaitę maldaknygėje sąžinės sąskaitą jie tik dar labiau įsitikina savo teisumu. Jie gyvena tvarkingai, daug dirba, nekonfliktuoja su kaimynais. Nelengva jiems ką nors prikišti, tačiau iš arčiau pažvelgus į jų gyvenimą nesinori sekti jų pavyzdžiu. Pamąstykime , kuo skiriasi gailestingasis tėvas ir namuose pasilikęs jo vyresnysis sūnus? Kas skiria palaidūną jaunėlį nuo nepriekaištingai klusnaus vyresniojo? Tiek gailestingasis tėvas, tiek sūnus palaidūnas yra lūkesčio ir vilties žmonės. Tėvas laukia palaidūno ir viliasi, kad jis sugrįš. Jis viliasi taip pat, kad vyresnysis sūnus vis dėlto ateis į puotą ir [&hellip;]
- [Gyvenimo laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-laikas/): Šiandienos Evangelijos ištrauką galėtume apibendrinti taip: mūsų gyvenimo laikas duotas tam, kad darytume gera. Žmonės, kurie papasakojo apie galilėjiečių mirtį, tikėjosi, kad Jėzus atsakys į klausimą, kodėl nelaimė krito ant nekaltų žmonių? Tačiau Jėzus nenori apie tai kalbėti, tik pasako, jog kiekvieno gali tykoti dar didesnė nelaimė nei minėti įvykiai. Didesnė nelaimė yra gyvenimo nevaisingumas. Tai suvokimas, kad gyvenimas išeikvotas neprasmingai, neduota jokių gerų vaisių. Žinoma, toks pesimistinis vertinimas dažnai būna perdėtas. Šis įspėjimas ne tiems, kurie dėl įvairių priežasčių linkę save menkinti. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra savaime vertinga dovana. Gera bendrauti su žmogumi, padariusiu daug gero ir viltingai žiūrinčiu į [&hellip;]
- [Sandoros planas](https://homilijos.kristoteka.lt/sandoros-planas/): Žvaigždėtas dykumos dangus ar viliojantys didmiesčių žiburiai liudija tą patį naujos vilties pažadą, į kurį Dievas kviečia kiekvieną žmogų. Klajoklio Abraomo istorija gali būti panaši į šiandienos žmogaus, pasimetusio minioje, siekiančio pasistatyti saugumą teikiančią palapinę metalo ir stiklo apsuptyje. Visų laikų žmones vienija tas pats širdies ilgesys, planai ir troškimai, vienija Dievo meilė, Kūrėją ir kūrinį susiejanti sandora. Net senatvės nulemtas jėgų netekimas, nugyventų metų našta gali tapti nauja pradžia. Dievo meilė užmezga su mumis sandorą, patvirtinamą skaistinančia ir gydančia Šventosios Dvasios liepsna, apimančia visa, kas mumyse perkirsta ir suketvirčiuota. Dievo meilė pašaukia mus nakties tamsybėje ir panašiai kaip Abraomą ištraukia [&hellip;]
- [Pagundų taikiniai](https://homilijos.kristoteka.lt/pagundu-taikiniai/): Gavėnios pradžioje esame kviečiami Dievo žodžio akistaton. Jėzus atremia velnio gundymus Rašto žodžiais. Apaštalas Paulius patvirtina: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Jeigu „kupinas Šventosios Dvasios“ Jėzus buvo gundomas dykumoje, mes taip pat galime tikėtis išbandymų. Dykumos patirtis – ypatingas išbandymas. Visi sunkūs, skausmingi gyvenimo momentai gali tapti tarsi išėjimu į dykumą. Tai ištikimybės ir meilės parodymas Dievui. Gavėnia yra Viešpaties skirtas laikas, tai galimybė augti tikėjimu. Panašiai kaip Jėzus, „Dvasios vedami“ mokomės atpažinti blogio jėgas ir joms pasipriešinti. Kristaus dialogas su velniu nepasibaigia. Piktasis atsitraukė nuo jo „iki laiko“. Mes, Bažnyčia, esame Kristaus kūnas, todėl turime būti nuolat pasirengę [&hellip;]
- [Šiandienos vargdieniai](https://homilijos.kristoteka.lt/siandienos-vargdieniai/): Mūsų ausis priprato prie evangelinių palaiminimų, jie nebeatrodo mums keisti ar paradoksalūs. Girdėdami žodžius, kad vargšai, alkani, verkiantys ir persekiojami žmonės yra palaiminti, pagalvojame: gal taip ir yra kur nors, bet ne mūsų gyvenime. Galima manyti, kad tai paguoda turint prieš akis amžinybės perspektyvą: jei dorai vargsime šiame gyvenime, būsime laimingi po mirties. Iš tikrųjų būtina stengtis gyventi dorai, taip pat iš visos širdies trokštame būti laimingi. Nejaugi krikščioniui laimė įmanoma tik amžinybėje, gyvenant anapus? Dažnas net pasipiktins tokiais palaiminimais, nes normalus žmogus tarsi ir neturėtų įžvelgti laimės varge, būti laimingas persekiojamas ar alkdamas. Normalus žmogus yra laimingas patirdamas gerovę, saugumą, [&hellip;]
- [Viešpaties akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-akivaizdoje/): Šventoji Teresėlė mirdama paliko savo vienuolijos seserims savotiškų rūpesčių. Joms teko spręsti, kokius faktus iš paprasto ir banalaus Teresės gyvenimo užrašyti vienuolyno mirusiųjų knygoje. Daugelio seserų nuomone, Teresėlė gyvendama niekuo ypatingu nepasižymėjo, nebent tuo, kad užmigdavo vienuolyno chore per rytines meditacijas… Tokią jos matė savo seserį, vėliau pripažintą Bažnyčios mokytoja. Šventoji Faustina buvo neišsilavinusi ir dirbo paprastus fizinius darbus. Dievo gailestingumo užrašinėtoja kur kas geriau valdė kauptuką negu plunksną, tačiau jai teko aprašyti Dievo gailestingumo slėpinius. Palaimintasis Karolis de Fuko (Charles de Foucauld), patyręs atsivertimą ir kaip vienuolis atsiskyrėlis gyvenęs musulmonų aplinkoje, pakrikštijo tik du žmones – vaiką ir senutę. Žmogišku [&hellip;]
- [Šiandienos malonė](https://homilijos.kristoteka.lt/siandienos-malone/): Viskas galėjo vykti labai sklandžiai. Perskaičius Izaijo pranašystę žmonių akys dėkingai žvelgė į Jėzų, visi klausėsi iš jo lūpų sklidusių maloningų žodžių. Tačiau Jėzus atėjo ne vien glostyti. Jis čia pat prabyla į neištikimųjų ir nedėkingųjų sąžines. Klausytojus tai ima erzinti. Nejaugi našlė iš Sareptos, esančios netoli nuo piratų pamėgto uosto Sidono, kuriame gausu stabmeldžių, negi ji geresnė už Izraelio motinas ir seseris? Arba Aramo karvedys Naamanas, – juk jo gaujos tiek kartų skriaudė Samariją, žudė jos sūnus ir grobė į nelaisvę dukras. Siras Naamanas buvo išgydytas, tačiau ir toliau garbino Dievą Rimono šventykloje Damaske. Kodėl Dievas būtent šį raupsuotąjį panoro [&hellip;]
- [Pamirštas įstatymas](https://homilijos.kristoteka.lt/pamirstas-istatymas/): Biblijos žmogui žodis turi aktyvią, kuriamąją galią. Žodžiu numanomas veiksmas. Kūrimas yra Dievo žodžio darbas: „Dievas tarė. &lt; …&gt; Taip ir įvyko“ (plg. Pr 1). Dievo žodis yra Sandoros tautos gyvenimo pagrindas: žmogus gyvas žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Žodžio galia Dievas apreiškia artumą savo tautai ir joje veikia. Jono Evangelijoje Jėzus vadinamas Žodžiu. Tuo norima pasakyti, kad jis yra tiesioginis ir galutinis Dievo apreiškimas ir Apreiškėjas. Žodis apreiškia ir išlaisvina. Kas klauso Jėzaus, įvedamas į pasaulį, kuriame gyvena Žodis. Jėzus yra kelias pas Dievą. Žodis yra kelias pas tą, apie kurį jis kalba. Žodis yra kelias tik tuomet, kai juo [&hellip;]
- [Apsireiškimas Kanoje](https://homilijos.kristoteka.lt/apsireiskimas-kanoje-2/): Šios dienos Evangelija baigiasi žodžiais: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.“ Jėzaus šlovė apreiškiama trečią kartą. Pirmiausia ji apreikšta Rytų išminčiams, po to Jėzaus krikšto metu, o šį sekmadienį minimas trečiasis Viešpaties šlovės apreiškimas Kanoje. Per ankstesnius du apsireiškimus Viešpaties šlovę atskleidė kiti. Betliejuje jo šlovę atskleidė išminčiai. Prie Jordano Jėzaus šlovę atskleidė Tėvo balsas ir Šventoji Dvasia kaip balandis. Kanoje pats Jėzus parodė savo šlovę. Prasideda apreiškimas, apie kurį evangelistas Jonas rašo savo prologe: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Stebuklas Kanoje parodo Dievo šlovę, grindžiamą meile: „Kad jie pamatytų mano šlovę, &lt;…&gt;nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ [&hellip;]
- [Prisikėlimo liudytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/prisikelimo-liudytojai/): Mirusio Jėzaus kūną saugoję kareiviai turėjo kažką nujausti. Jie buvo girdėję apie nuostabius dalykus, ku­riuos šis žmogus darė būdamas gyvas. Jo procesas ir pasmerkimas akivaizdžiai nebuvo teisėtas. O juk kai kurie iš jų bendrų niekšiškai tyčiojosi iš plakamo Jėzaus. Ar visa tai nesibaigs blogai? Kareiviai džiaugėsi, kad auštant trečiajai dienai jų sargybos laikas ėjo į pabaigą. Staiga rytui brėkštant įvyko kažkas neįsivaizduojamo. Kapas mįslingu būdu tapo tuščias. Įdomu, kad aukštieji kunigai ir fariziejai Jėzaus prisikėlimo atžvilgiu buvo apdairesni negu jo mokiniai. Per visas baisias kančios dienas mokiniai neatsiminė Jėzaus pabrėžto pažado prisikelti. Taip pat Emauso mokiniai nesako tikėję, jog Jėzus prisikels; [&hellip;]
- [Kančia pagal Matą](https://homilijos.kristoteka.lt/kancia-pagal-mata/): Evangelistas Matas, vaizduodamas Kristaus kančios istoriją, pabrėžia, jog joje viskas buvo iš anksto numatyta. Čia Jėzus yra savo likimo Viešpats: jis skelbia netrukus būsimą mirtį. Nors daugelis neįžvelgė būsimojo įvykio ženklų, Jėzus tai aiškiai žino. Nepaisydamas grėsmės, lieka pavojingame mieste. Didįjį ketvirtadienį jis sako Paskutinės vakarienės menės savininkui: „Mano metas jau atėjo.“ Nenumaldomai artėja Jėzaus mirties valanda. Jėzus taip pat parodo, jog žino savo išdavėją ir jo išdavystės sandorį. Vakarienės kambaryje jis taria Judui: „Tu pasakei“; Alyvų kalne kreipiasi į išdavusį apaštalą: „Bičiuli, ko atėjai?“ Jėzus ragina Judą užbaigti savo darbą ir drauge duoti ženklą atėjusiems Jėzų suimti kareiviams. Jėzus atmeta [&hellip;]
- [Lozoriaus prikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/lozoriaus-prikelimas/): Artimiausi Jėzaus žmonės geriausiai pažino jo meilę: jo motina Marija, taip pat Lozoriaus seserys Morta ir Marija iš Betanijos išsako savo širdies rūpesčius, nepateikdamos konkrečių prašymų. Jos tiki, jog pakanka pavesti visą reikalą Jėzaus meilei. Palieka Jėzui nuspręsti, kokiu būdu suteikti pagalbą. Toks santūrumas reiškia didžiulį tikėjimą. Mes savo maldose neretai iki smulkmenų Dievui nurodinėjame, ką jis turėtų nuveikti, tačiau tokia nuostata tik išduoda mūsų tikėjimo menkumą. Nors Jėzus tvirtina, kad Lozoriaus liga „ne mirčiai“, jis vis dėlto netrukus miršta. Tačiau Lozoriaus mirtis nėra beviltiška pabaiga, ja pašlovinamas Dievo Sūnus. Kaip gali teikti garbę merdėjimo skausmai? Dievui garbę teikia ne vien [&hellip;]
- [Aklumas ir tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/aklumas-ir-tikejimas/): Rytų šalyse dėl akinančios saulės, parazitų, nešvaros, ypač ankstesniais amžiais, būdavo daug akių ligų. Aklųjų neišskirdavo iš visuomenės kaip raupsuotųjų. Neregio, gyvenančio toje pačioje visuomenėje tarp reginčiųjų, buvimas yra iškalbingas ir jaudinantis ženklas. Aklasis, nors nemato išorinių medžiaginių dalykų, įžvelgia žmogaus vidinį pasaulį, jis nuolat išgyvena žmogaus vargingumą ir geriau suvokia ateities viltį. Aklasis tampa palyginimu tiems, kurie neranda prieigos prie Dievo tikrovės. Susidūrus su neregiu, labai kvailai skamba „reginčiųjų“ abejonės ir jų nematomų dalykų neigimas. Kaip aklasis negali spręsti apie tai, kas išoriškai matoma, panašiai taip ir netikintysis negali daryti išvadų apie tai, kas nematoma akimis, bet suvokiama tikėjimu. Jėzus [&hellip;]
- [Troškulys ir versmė](https://homilijos.kristoteka.lt/troskulys-ir-versme/): Žiniasklaidos pranešimų įtaigumas grindžiamas faktų svarba. Tačiau kiekvienas žinome, kad atpasakojant įvykį tiesiog neįmanoma iš nuosavo kailio išsinerti – išsiveržti iš savo mąstysenos ribų. Net ir tie žurnalistai, kurie sakosi perteikiantys tik faktus, savo pranešimuose taip pat neišvengia asmeninio požiūrio atspalvių. Iš evangelistų irgi nedera laukti tikslaus buvusių pokalbių įrašo. Jėzaus žodžius ir veiksmus evangelistai perteikia remdamiesi savo suvokimu bei patirtimi. Ne visuomet įmanoma ar naudinga išgryninti tik faktus, slypinčius asmeniškai nuspalvintame ir vaizdžiame pasakojime. Kita vertus, evangelistas nėra vien poetiško pasakojimo kūrėjas ar manipuliuotojas: jis pasakoja ir drauge aiškina, jis išpažįsta, tačiau to, ko nebuvo, neišgalvoja. Toks pasakojimo ir aiškinimo [&hellip;]
- [„Po šešių dienų“](https://homilijos.kristoteka.lt/po-sesiu-dienu/): Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą prasideda neįprastu laiko nurodymu: „po šešių dienų“. Šios laiko nuorodos prasmė atsiskleidžia žvelgiant į būsimojo įvykio visumą. Pagal Dievo kūrybos tvarką po šešių darbo dienų septintoji yra šabas. Šabo dieną nedera užsiimti žemiškais darbais. Šią dieną turime būti šlovingoje Dievo artumoje, nes Jis apsireiškia su savo šviesa ir palaima. Jėzaus atsimainymas yra sekmadieninis įvykis, panašiai kaip jo prisikėlimas. Šie įvykiai nušviečia tikrąją sekmadienio šventimo prasmę. Sekmadienį dangaus Tėvas suburia savo vaikus ir leidžia jiems išgyventi amžinosios palaimos džiaugsmo įžangą. Jėzaus mokiniams atsimainymo įvykis atskleidžia tai, kas buvo paslėpta. Jie gali vis aiškiau nuvokti, kad vidujai Jėzui būdinga [&hellip;]
- [Jėzaus ir mūsų gundymai](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-ir-musu-gundymai/): Pirmąjį gavėnios sekmadienį sugretinamos dvi gundymo istorijos. Pirmoji baigiasi gundytojo pergale, antroji – pralaimėjimu. Adomui ir Ievai nieko netrūksta: jie gyvena rojuje ir gali viskuo naudotis, išskyrus vieno medžio vaisius. Jėzus susiduria su šėtono gundymais po keturiasdešimties dienų pasninko. Ieva patikliai atveria ausis tariamai logiškiems gundytojo argumentams ir patraukliam pasiūlymui. Jėzus nepasiduoda klaidinančiai gundytojo logikai, atremdamas ją Dievo žodžiu. Adomas ir Ieva, patikėję gundytojo vilionėmis, gauna ko norėję: „abiejų akys atsivėrė” ir jiedu suprato esą nuogi. Neklusnumu išsižadėję Dievo vaikų laisvės jie tampa medžiaginio pasaulio belaisviais. Jėzus, Dvasios nuvestas į dykumą ir atsilaikęs prieš šėtoną, parodo esąs atviras kitokio pasaulio pilnatvei. [&hellip;]
- [Palaimintas likutis](https://homilijos.kristoteka.lt/palaimintas-likutis/): Skaitydami Senojo Testamento pranašus, išrinktosios tautos istoriją kiek supaprastindami įsivaizduojame pagal formulę: neištikimybę lydi bausmė, po to vėl atkūrimo laikotarpis. Iš tikrųjų pranašai atskleidžia ne tik neišvengiamas nuodėmės pasekmes, bet taip pat atveria gilaus religinio gyvenimo perspektyvą. Pranašas Sofonijas į istoriją įeina kiek anksčiau negu Jeremijas. Jis taip pat skelbia bausmę ir atkūrimą, tačiau drauge pabrėžia „Izraelio likutį“. Pranašų tradicijoje puoselėjama tautos likučio idėja – tai kokybine prasme tikroji Dievo tauta, iš kurios kils mesijinė karalystė. Sofonijas nurodo šį Izraelio likutį, atversiantį kelią pas Dievą. Šis likutis „vykdo teisingumą, siekia teisumo bei nuolankumo“. Tautai užsisklendus puikybėje, pirmiausia nuolankieji atsiveria Dievui, pripažindami [&hellip;]
- [Skelbimo pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/skelbimo-pradzia/): Pranašas Izaijas skelbiamą tikrovę aprašo kaip jau įvykusią. Ištremtoji tauta neliks tamsoje, ji bus išlaisvinta. Šį Izaijo tekstą turime suprasti kaip dvasinį išlaisvinimą. Pati blogiausia tremtis žmogui yra nuodėmės pančiai ir atskirtis nuo draugystės su Dievu. Tamsybių šalis yra ta vieta, kur Dievas nebesuvokiamas kaip artimas žmogui, kaip Emanuelis. Tamsybėse ir dvasinėje sumaištyje mums gresia nusivylimo pagunda. Visų svarbiausia atkreipti akis į Dievą, jo tiesą, ir jis atvers mums vilties šviesą. Dievas mus išlaisvina radikaliai. Nors tebenešiojame nuodėmės žaizdų žymes, nebesame visam laikui blogio įkalinti. Ateis diena, kai būsime išvaduoti net iš nuodėmės likučių, tų pagundų, kurios ateina iš praeities įpročių. [&hellip;]
- [„Aš jo nepažinojau“](https://homilijos.kristoteka.lt/as-jo-nepazinojau/): Jėzus ateina pas Joną Krikštytoją, tačiau pats nieko nesako. Už jį turi kalbėti Jonas. Jonas pristato Jėzų žmonėms ir jį paliudija. Kodėl Jėzus pats to nedaro? Žinoma, Jėzaus liudijimas apie save tautiečiams nebūtų įtaigus ir veiksmingas. Tačiau, be kita ko, Jėzus nenorėjo primesti žmonėms savo apreiškimo, jis palengva įvesdina į savo asmenybės slėpinį. Nuo daugelio akių jį dengia tamsus nesupratimo šydas, tolina priešiškos išankstinės nuostatos, nepagrįstos spėlionės. Jėzus skelbia ne pats save, bet savo Tėvą ir jo karalystę, kuri reiškia naują gyvenimą pagal Dievo valią. Jėzus nori būti atpažįstamas pirmiausia netiesiogiai, per kitų liudijimą, jis veikia neafišuodamas savo misijos. Tai kelia [&hellip;]
- [Klusnumo krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumo-krikstas/): Krikštu prie Jordano atveriamas naujas Jėzaus gyvenimo tarpsnis. Vaikystei ir paauglystei prabėgus nuošaliai gyvenant Nazarete, dabar prasideda jo viešoji pasiuntinybė. Jėzus pasirodo viešumoje tarp minių, atėjusių prie Jordano krikštytis pas Joną Krikštytoją. Nazareto dailidės sūnaus tikrąjį pašaukimą atskleidžia Dievo Dvasia ir balsas iš dangaus. Atsižvelgdami į ankstyvą žmonių brandą Rytų šalyse, jų papročius anksti pradėti vedybinį gyvenimą, galime manyti, jog trisdešimties metų amžius, palyginti, vėlyvas pradėti viešąją veiklą. Tačiau Jėzus nesirinko laiko savo nuožiūra, tiesiog atėjo jo valanda, Dievo valanda. Ateidamas pas Joną Krikštytoją jis drauge sustiprina jo pradėtą dvasinį sąjūdį ir Jono pasiuntinybę. Jėzaus ir Jono veikla sudaro vienovę, į [&hellip;]
- [Apsireiškimas, reikalaujantis tikėjimo](https://homilijos.kristoteka.lt/apsireiskimas-reikalaujantis-tikejimo/): Pranašo Izaijo minima Jeruzalė yra Kristaus nušviesta Bažnyčia. Šios šviesos siekia karaliai, į ją keliauja tautos paaukoti brangiausių dovanų. Panašiai 72 psalmėje pranašaujamas teisingasis Karalius, kuriam kiti reikš pagarbą. Nors visuotino tautų sambūrio vizija pranašo siejama su konkrečia vieta, kiekviena vietinė Bažnyčia per Eucharistijos šventimą tampa visuotinio šlovingo sambūrio vieta. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo apie „malonės tarnybą“. Tiesiogine prasme tai yra tarnystės malonė, iš Dievo gauta misija. Ši malonė buvo tarsi „nuleista“ iš aukštybių, jam pačiam to visai nesitikint. Tai yra būdinga pranašo pašaukimui. Platesne prasme galime numanyti, jog šventasis Paulius jaučiasi esąs skolingas kitiems už tai, ką yra gavęs [&hellip;]
- [Palaiminti metai](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminti-metai/): Naujuosius metus pradedame Marijos Dievo Gimdytojos švente. Tarsi pakviečiame Jėzų ir Dievo Motiną būti su mumis visomis metų dienomis, džiaugsme, pilkoje kasdienybėje ir varge. Pirmajame skaitinyje nuskamba palaiminimo formulė, kuria Izraelio kunigai užbaigdavo pamaldas (plg. Ps 128, 122), ypač per svarbiausią metų Palapinių šventę, ženklinusią metų kaitą. Palaiminimas reiškia, kad žmogaus laimės troškimas įgyvendinamas tik tokiu atveju, kai žmogus pripažįsta, jog medžiaginių gėrybių ir visokios palaimos šaltinis yra Dievas. Nors žmogiškas laimės įsivaizdavimas dažnai neatsiejamas nuo medžiaginių gėrybių, tikroji laimė yra pats Dievo dalyvavimas žmogaus gyvenime. Laiško galatams ankstesniame skyriuje apaštalas Paulius rašo apie įstatymo vaidmenį žmogaus išganyme. Šios dienos skaitinyje [&hellip;]
- [Klusnumas ir tarnystė](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumas-ir-tarnyste/): Vos kelioms dienoms praslinkus nuo Kristaus Gimimo šventės švenčiama nauja bendrystė: Jėzus, Marija ir Juozapas nuo šiol yra šeima. Bažnyčia rodo Šventąją Šeimą kaip pavyzdį pirmiausia šeimos, taip pat ir kiekvienos bendruomenės gyvenimui. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą. Išminčių aplankymo metu Šventoji Šeima jau veikiausiai buvo radusi laikiną prieglaudą Betliejuje. Juozapas per sapną gauna įsakymą bėgti į Egiptą gelbėtis nuo kūdikiui Jėzui gresiančio pavojaus. Tą pačią naktį Juozapas, pasiėmęs „kūdikį ir motiną“, iškeliauja. Tradiciškai ikonografijoje Marija su Kūdikiu vaizduojama sėdinti ant Juozapo vedamo asilo. Kažin ar tokią valandą buvo galima tikėtis bendrakeleivių karavano. Keliauti teko per dykumą [&hellip;]
- [Tamsoje spindinti šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/tamsoje-spindinti-sviesa/): Kalėdų nakties Mišiose skaitomas evangelisto Luko pasakojimas apie Viešpaties gimimą, o Kalėdų dienos Mišiose skamba gili evangelisto Jono teologinė įžvalga apie įsikūnijusį Žodį. Kartais gresia pavojus Kalėdų žinią įsivaizduoti pernelyg vaikiškai, tuomet ji prilyginama pasakai ar legendai. Liturgijoje Kalėdų žinia susiejama į visumą: prakartėlėje gulintis Kūdikis yra tas pats nuo pradžių pas Dievą buvęs Žodis. Teologinė Jono evangelijos prologo gelmė užtvindo mūsų širdis pagarbia Dievo baime bei nuostaba. Evangelistas Jonas Kristaus gimimą nusako taip: „Tas Žodis tapo kūnu.“ Dievo Žodis jau buvo tuomet, kai buvo kuriami visatos pradmenys. Jis buvo ir prieš Visatos pradžią, nes yra amžinas, kaip Tėvas. Dievo Sūnus, [&hellip;]
- [Apreiškimas Juozapui](https://homilijos.kristoteka.lt/apreiskimas-juozapui/): Paskutinį advento sekmadienį Bažnyčia moko mus priimti ateinantį Išganytoją šventojo Juozapo pavyzdžiu. Evangelistas Matas pasakoja, kaip Šventosios Dvasios veikimu Mergelėje Marijoje pradėtas Dievo Sūnus Jėzus priimamas į savo tautą ir priskiriamas Dovydo giminystės linijai. Taip išsipildo Dievo planas, kurį girdėjome Izaijo pranašystėje apie Emanuelį. Pirmiausia evangelistas Matas primena angelo apreiškimą Marijai. Evangelistas Lukas perteikia daugiau detalių, o Matas primena tik pagrindinius dalykus: susižadėjusi su Juozapu Marija Šventosios Dvasios veikimu laukiasi kūdikio. Evangelistas Matas toliau išsamiau aprašo sužinojusio apie tai Juozapo reakciją. Šią istorijos dalį būtų galima pavadinti „apreiškimu Juozapui“. Jam, panašiai kaip sužadėtinei Marijai, tenka Viešpaties skirta misija – suvaidinti lemiamą [&hellip;]
- [Jonas kalėjime](https://homilijos.kristoteka.lt/jonas-kalejime/): Trečiąjį advento sekmadienį dar kartą iškyla Jono Krikštytojo figūra. Šį kartą scena kur kas niūresnė. Jo gyvenimo aplinkybės nuo dykumos laikų visiškai pasikeitė. Jis nebėra laisvas žmogus, po atviru dangumi skelbiantis minioms. Jono veiklai užkirstas kelias: jis sėdi kalėjime be teismo ir be vilties išeiti laisvėn. Jo gyvenimas, atrodo, neturi jokių perspektyvų. Izoliuotam kalėjimo tvirtovėje Jonui tik retkarčiais leidžiama pasimatyti su ištikimais mokiniais. Tai labai realistinis paveikslas – taip dažniausiai elgiamasi su Dievo pasiuntiniais. Čia nėra jokio triumfalizmo. Jono už jo pranašavimo darbą dabar laukia pranašo užmokestis. Jis turi daug laiko apmąstymams. Jo mintys kaip ir anksčiau nuolat sukasi apie Mesiją. [&hellip;]
- [Atsivertimo krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/atsivertimo-krikstas/): Advento laikotarpio išganymo kelionėje mus lydi Jonas Krikštytojas. Jo asmeninis gyvenimas netelpa į įprastinius socialinius rėmus. Jis asketas, visiškai nereiklus maistui ir aprangai. Iš kitų Jonas nereikalauja laikytis šios askezės, tačiau pats asketiškai gyvena norėdamas likti ištikimas savo misijai. Nors jis yra kunigų giminės palikuonis, gyvena dykumoje, laikosi neturto, rengdamas vietą svarbesniam už save. Visus šiuos dalykus krikščionis advento metu turėtų savaip pritaikyti savo gyvenimo aplinkybėms. Su Krikštytojo asmeniu glaudžiai susijusi jo skelbiama žinia. Jis pirmiausia pats veikia, o tik vėliau kalba. Jonas Krikštytojas reikalauja doros ir papročių permainos bei atsivertimo. Dievo karalystė jau visiškai priartėjusi, tačiau žmonės dar nepastebi viešąją [&hellip;]
- [Ateities diena](https://homilijos.kristoteka.lt/ateities-diena/): Pagal kasmetinį liturginių metų ciklą adventu rengiamės Viešpaties atėjimui. Iš pirmo žvilgsnio galime įžvelgti prieštaravimą: kaip mūsų suplanuotas adventas su šimtmečiais nusistovėjusiomis tradicijomis gali padėti pasirengti Evangelijoje skelbiamam netikėtam Viešpaties atėjimui. Juk Jėzaus atėjimas nenumatomas ir neišmatuojamas – adventas būtų tarsi kupinas sprogstamosios medžiagos. Mūsiškis advento pasirengimas yra tik palyginimas, laukiant tikrojo Viešpaties atėjimo. Žmonėms nebūtina ir nereikia žinoti Kristaus atėjimo meto. Kai Nojus skelbė apie gresiantį tvaną, žmonės tiesiog nepatikėjo juo. Šiuo atžvilgiu žmonija išlieka ta pati nuo Nojaus iki Jėzaus laikų, nuo šių dienų iki galutinio Viešpaties atėjimo. Šiandienos Evangelijoje Jėzus pabrėžia, jog žmonės paskendę žemiškuosiuose dalykuose. Jie stengiasi [&hellip;]
- [Tikėjimas prisikėlimu](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-prisikelimu/): Šventajame Rašte tikėjimas prisikėlimu atskleidžiamas ne iš karto. Ankstesniais amžiais žydai tikėjo, kad žmogui po mirties skirta būti mirusiųjų buveinėje Šeole. Manyta, kad tai apgailėtina būklė, tarsi žemiškojo gyvenimo šešėlis. Mirtis atrodė tarsi nepataisomas praradimas, nutraukiantis bendrystę su Dievu: „Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, Šeole kas gali tave šlovint?“ (Ps 6, 6). Tačiau kai kurie Senojo Testamento tekstų autoriai buvo įkvėpti tikėti, jog žemiškojo gyvenimo metu puoselėtas artumas su Dievu galutinai nebus prarastas. Kai kuriose psalmėse reiškiama viltis, jog gyvenimas tęsiasi su Dievu: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 10). Taip pat kai kurie [&hellip;]
- [Palaiminimų šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminimu-sventieji/): Šiandienos šventė yra Dievo šlovinimo ir padėkos už jo nepamatuojamą dosnumą ir meilę šventė. Šventasis Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ Per Dievo Sūnų tampame šventumo dalininkais, Dievo vaikais. Dievo Sūnuje visi esame kviečiami tapti įsūniais, užmegzti tvirtą asmeninį ryšį su dangiškuoju Tėvu. Šis santykis perkeičia mūsų gyvenimą: žinome, jog esame Tėvo mylimi, ir tai keičia mūsų požiūrį. Žinome, kad Viešpats veda mus į meilės pergalę. Palaiminimų Evangelija atskleidžia Dievo planą mūsų atžvilgiu. Dangaus Tėvas laimina savo vaikus, jis trokšta, kad būtume laimingi. Dievas visuomet atveria teigiantį žvilgsnį. Pradžios knygos kūrimo pasakojime [&hellip;]
- [Zachiejaus atlyginimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejaus-atlyginimas/): Muitininkas Zachiejus pasienio mieste Jeriche kontroliuoja prekių pervežimą per svarbų Jordano tiltą. Šis postas garantuoja jam geras pajamas. Tačiau krūvos denarų, drachmų, minų bei talentų galutinai neužgožė Zachiejuje glūdinčio gerojo žmogaus. Zachiejus trokšta nekantraudamas pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Muitininkų viršininkas nesimaišo minioje ne vien dėl žemo ūgio ir veikiausiai apkūnumo, bet ir todėl, kad žmonių yra nemėgstamas. Jis priklauso romėnų sistemos kolaborantų grupei. Zachiejus sumano pažiūrėti į Jėzų įlipęs į medį – iš saugaus atstumo, tarsi iš teatro ložės. Tačiau susitikimas su Jėzumi nepalieka jo nuošaliu stebėtoju. Jis įtraukiamas į Jėzaus išganymo misijos sceną. Jėzui stabtelėjus ir pažvelgus aukštyn, situacija [&hellip;]
- [Maldos vertė](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-verte/): Vidujai susiskaldęs žmogus toks išlieka net ir savo maldoje. Jėzaus palyginimas byloja, kad ne kiekviena maldingumo apraiška yra teisinga ir priimtina Dievui. Galima tokia malda, kurios metu nieko neįvyksta, ji neveiksminga, bevertė ir niekinė. Fariziejaus malda iš tikrųjų net nėra skirta Dievui. Graikiškajame tekste yra reikšmingas žodelytis, padedantis geriau suprasti tekstą. Apie fariziejaus maldą sakoma, kad jis stovėjo „sau vienas“. Taigi jis buvo „sau“, tačiau maldoje nesutiko nei savęs, nei Dievo. Pirmutinis klausimas Biblijoje yra Dievo klausimas Adomui: „Kur esi?“ Suvokęs šį Dievo klausimą žmogus pirmiausia susivokia pats, sutinka pats save, o tai leidžia susitikti su Dievu. Fariziejus savo maldą pradeda [&hellip;]
- [Ištvermingas tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/istvermingas-tikejimas-2/): Evangelijoje keliais štrichais įtikinamai ir gyvenimiškai atvaizduoti žmonių portretai. Galime įsivaizduoti kupiną didybės teisėją, jaučiantį savo vertę, nepriklausomą, beveik visagalį. Jis veikiausiai nėra žydas, romėnų valdžios statytinis, o darydamas sprendimus vadovaujasi pirmiausia ne sąžinės balsu, bet paiso įtakingų asmenų, grupuočių bei klanų interesų. Prieš jį stovi beteisė našlė, kurios visuomeninė padėtis yra beveik niekinė, negana to, jai nuolat kelia grėsmę jos „skriaudikas“. Tačiau našlė žino, ko nori ir kaip tai gali būti pasiekta. Su silpniesiems būdingu ryžtu ji kasdien stovi teisėjo priimamajame ir prašo apginti jos teises. Šiame situacijos pavaizdavime galime įžvelgti humoro: galime numanyti, kad besiklausantieji Jėzaus pasakojimo turėjo šypsotis. [&hellip;]
- [Sustiprinti tikėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/sustiprinti-tikejima/): Visuose šio sekmadienio liturginiuose skaitiniuose kalbama apie tikėjimą. Pirmajame skaitinyje aprašomas pranašas Habakukas, kuris skundžiasi Viešpačiui dėl smurto, neteisybės ir priespaudos. Viešpats ragina kantriai laukti ir užtikrina įvykdysiąs savo pažadą. Laukimo pagrindas – tikėjimas: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ Viešpats žadina tikėjimą, kviečia tikėti, reikalauja tikėjimo, nes būtent tikėjimu užmezgamas giluminis santykis su Dievu. Tikėjimas yra visų kitų dvasinių malonių pamatas. Apaštalas Paulius Antrajame laiške Timotiejui ragina jį „sergėti brangųjį patikėtąjį turtą“: tikėjimo paveldą, jam patikėtą Dievo žodį. Tikėjimo lobio negalima paslėpti, uždaryti ar užkonservuoti. Timotiejus raginamas „atgaivinti Dievo malonės dovaną“. Jėzus savo mokiniams ne kartą pabrėžė tikėjimo svarbą, todėl jie [&hellip;]
- [Turtuolis ir skurdžius greta](https://homilijos.kristoteka.lt/turtuolis-ir-skurdzius-greta/): Evangelijoje vaizduojama, kaip prabangos ir skurdo pasaulis egzistuoja greta vienas kito. Turtuolis ir vargšas gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose. Žemiškajame gyvenime juos skiria nedidelis atstumas, vos vienerios durys, tačiau amžinybėje tie pasauliai atskirti neperžengiamos bedugnės. Sekant Evangelijos mintį, blogiausia ne tai, kad turtuolis yra egoistas ir mėgaujasi malonumais, bet kad jis visiškai nesuvokia skurdo ir nesistengia jo pažinti. Iš pasakojimo galime suvokti, jog Jėzui tokia socialinė santvarka atrodo iškreipta ir nepriimtina. Reikšminga tai, kad pasakojime turtuolis lieka anonimas, tik vargšui duodamas vardas, beje, toks kaip ir vieno iš Jėzaus bičiulių – Lozorius. Turtuolio vardas ir išvaizda tarsi nugrimzdę į nebūtį, jis neturi [&hellip;]
- [Dalytis gėrybėmis](https://homilijos.kristoteka.lt/dalytis-gerybemis/): Nuosavybės atžvilgiu ypač Luko evangelijoje laikomasi kritiškos nuostatos. Turtas vadinamas net stabo Mamonos vardu, nes žmogus lengvai leidžiasi jo pavergiamas. Mamona yra apgaulinga, nes apgaulingai žada garantuoti žmogui jo būtį, o dažnai sudūžta ir virsta į nieką. Mamona vadinama apgaulinga, nes ji dažnai kyla iš apgaulės ir veda į apgaulę. Evangelijoje žemiškasis turtas numenkinamas, parodoma, kad jis žmogui yra „svetimas“, nes iš tikrųjų jam nepriklauso. Dievas yra tikrasis visų dalykų, taip pat ir žmogaus sukurtųjų gėrybių savininkas. Žmogus yra tik jų laikinasis užvaizdas ir privalo duoti valdomų gėrybių ataskaitą. Jėzus reikalauja, kad nuosavybė būtų valdoma ištikimai, atsižvelgiant į tikrąjį jos savininką. [&hellip;]
- [„Pirmasis nusidėjėlis esu aš“](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmasis-nusidejelis-esu-as/): Rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio dukra pasakojo vaikystės išgyvenimą, palikusį jai neišdildomą įspūdį. Jos tėvas, pajutęs artėjančią gyvenimo pabaigą, paėmė ją už rankos ir paprašė motinos skaityti Luko evangelijos 15 skyrių. Užmerktomis akimis įdėmiai klausėsi, o vėliau pasakė: „Vaikai, niekuomet nepamirškite to, ką girdėjote. Išlaikykite visišką pasitikėjimą Dievu ir niekuomet neabejokite jo atleidimu.“ Šiame Luko evangelijos skyriuje pasakojama apie pražuvėlę avį ir pamestą drachmą, toliau eina sūnaus palaidūno istorija. Galime įsivaizduoti šių Jėzaus palyginimų pasakojimo kontekstą. Jėzaus pasiklausyti ėjo muitininkai ir nusidėjėliai. Tai piktino fariziejus ir Rašto aiškintojus, negalėjusius susitaikyti su tuo, kad Jėzus bendrauja ir valgo su jų niekinamais žmonėmis. Palyginimais [&hellip;]
- [Meilė ir atsižadėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ir-atsizadejimas/): Evangelijoje aprašytoms „gausioms minioms“ turėjo daryti didžiulį įspūdį Jėzaus mokymas ir garsas apie jo daromus stebuklus. Jis aiškina, kad žavėjimasis ar smalsavimas toli gražu nereiškia įsipareigojimo būti tikru mokiniu. Norint būti Jėzaus mokiniu ir tikru sekėju, reikia įvykdyti tam tikras sąlygas. Trys Jėzaus iškeltos sąlygos skamba neįprastai – jas būtina „išversti“ į šiandienos kalbą. Reikalavimas „laikyti neapykantoje“ nereiškia „neapkęsti“. Mato evangelijoje šis Jėzaus pasakymas pateiktas ne tokia radikalia forma: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37). Taigi čia kalbama ne apie neapykantą įprastine šio žodžio prasme, bet apie su niekuo nesulyginamą paties aukščiausio laipsnio [&hellip;]
- [Pirmosios vietos](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmosios-vietos/): Šio sekmadienio Evangelija moko mus nuolankumo ir didžiadvasiškumo. Susodinti svečius prie stalo visuomet būna nelengva užduotis. Protokolo taisyklės dažnai nepateikia vienaprasmių receptų garbingumo pirmenybei nustatyti. Reikia atsižvelgti ne tik į papročius, bet ir į individualų jautrumą, kartais liguistą garbės troškimą. Dažnai būna lengviau išskirti garbingiausią ar antrą pagal garbingumą pokylio asmenį, tačiau sunkiai išsprendžiamas galvosūkis, kuris turėtų būti keturioliktasis, dvidešimt antrasis ar šimtas penkiasdešimt pirmasis svečias… Būtent tie tolesni nuo pirmųjų vietų dažnai jautriausiai žvelgia į garbingumo hierarchijos tvarką. Visuomeninis autoritetas ir pagarbos ženklai visuomet buvo reikšmingi, tai ypač būdinga Rytų visuomenėms. Visuomeninis prestižas grindžiamas kilme, turtu, išsilavinimu, nuveiktais darbais (dabar [&hellip;]
- [Išgelbėtųjų būrys](https://homilijos.kristoteka.lt/isgelbetuju-burys/): Žmogus klausia Jėzų apie būsimų išgelbėtųjų skaičių. Iš nuogąstingo klausimo galima numanyti, jog šis skaičius būsiąs labai mažas. Veikiausiai žmogui padarė įspūdį griežti Jėzaus mokymo reikalavimai. Šis klausimas nebuvo vien žaismingas smalsavimas, jis atspindėjo aštrią polemiką. Vieni manė, jog Izraelis būsiąs išgelbėtas kolektyviai kaip tautos visuma. Kiti buvo labai pesimistiški: būsią daugiau prarastųjų negu išganytųjų. Jėzus tiesiai nesako, ar išgelbėtųjų bus daug, ar mažai. Tai Dievo reikalas, ir tokiais atvejais žmogui reikia pažaboti savo smalsumą. Klausimas apie išgelbėtųjų skaičių yra antrinis. Svarbiausia – čia Jėzus kreipiasi būtent į savo klausytojus, taip pat ir mus – yra tai, kad mes būtume tarp [&hellip;]
- [Liepsnos troškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/liepsnos-troskimas/): Šiame palyginime Jėzus vaizduoja save kaip gaisro sukėlėją. Jo gyvenimo tikslas ir pasiuntinybė yra paskleisti žemėje ugnį. Jis trokšta ne tik uždegti žmonių širdis, bet taip pat siekia įžiebti ir visiems matomą liepsną. Tai dar nėra iki galo įgyvendinta, tačiau pats Jėzus sako, jog karštai to trokšta. Kas yra ši liepsna? Ji yra pats Jėzus, kukliai ir daugelio neatpažintas gyvenęs žemėje, tik savo prisikėlimu ir žengimu į dangų atskleidęs savo viešpatystę. Bažnyčios mokytojas Origenas perduoda mums Jėzaus žodžius, kurių nėra Šventajame Rašte: „Kas artinasi prie manęs, artinasi prie ugnies.“ Jėzaus laikų žmonėms liepsna yra vienas iš Dievo požymių. Dievas keliauja kaip [&hellip;]
- [<em>Magnificat</em> danguje](https://homilijos.kristoteka.lt/magnificat-danguje/): Liturgijoje vyrauja Viešpaties Motinos džiaugsmas, dėkingumas ir šlovinimas. Skaitoma garsioji&nbsp;Magnificat, kuria Marija atsiliepia į pranašiškus Elzbietos žodžius: „Laiminga įtikėjusi, kad išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Po žemiškojo gyvenimo kelionės Marija pasiėmė šią giesmę į dangų. Ši giesmė vainikuoja nuolankiosios Viešpaties tarnaitės maldingumą ir viso gyvenimo kryptį Dievop. Marijos Ėmimo į dangų proga&nbsp;Magnificat&nbsp;įgyja naują ir galutinę prasmę. Mūsų švenčiamoje Eucharistijos liturgijoje įpintos dangiškos kilmės giesmės – Gloria bei Sanctus: tai tarsi dangiškosios liturgijos ataudai žemiškojoje liturgijoje. Marijos Ėmimo į dangų proga žemę ir dangų suvienija dvejopas ryšys: žemėje nuskambėjusi Dievo Motinos šlovinimo giesmė įtraukiama į dangiškąją liturgiją. Taip&nbsp;Magnificat&nbsp;įgyja naują, konkretų, patį aukščiausią [&hellip;]
- [Tarnų pagerbimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnu-pagerbimas/): Kartais mus trikdo Evangelijos palyginimai, kuriuose vaizduojami kitokie, seniai istorijos praeitin nuėję socialiniai santykiai. Jėzus, palyginimu mokantis mus būti tarnais ar vergais, anaiptol nenori mūsų pažeminti. Palyginimas tik pabrėžia, kad visiškai priklausome Dievui. Mūsų laisvė nereiškia išsilaisvinimo nuo Dievo – esame laisvi Dieve ir dėl Dievo. Palyginime vaizduojamų tarnų darbo laikas neribojamas, jie neturi poilsio garantijų, jokios jų teises ginančios profsąjungos. Tarnas turi būti nuolat pasirengęs tarnybai. Šeimininkas grįžta namo kada panorėjęs, net naktį. Niekas nežino jo grįžimo laiko: gal jis grįš vidurnaktį, o gal trečią valandą nakties. Tačiau šeimininkas reikalauja, kad tarnai budėtų ir jo lauktų. Jų aliejaus žibintai turi [&hellip;]
- [Amžinybės turtai](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinybes-turtai/): Jėzaus laikais buvo įprasta kreiptis į rabiną ne tik religiniais, bet ir teisiniais reikalais. Tačiau Jėzus nėra linkęs imtis teisėjo vaidmens. Jis nemano, jog jam tinka spręsti palikimo klausimus. Nors į jį kreipęsis žmogus prašo autoritetingos pagalbos, Jėzus galiausiai atmeta jo prašymą dalyvauti palikimo dalybose. Joks žmogus, taip pat Žmogaus Sūnus nėra teisėjas vien savo galia, paties prisiimtais valdžios įgaliojimais. Kiekvienas teisėjas turi būti deleguojamas. Gali teisti tik tas, kurį Dievas paskyrė teisėju. Pasaulietinių teisinių pretenzijų įgyvendinimas nepriklauso Jėzaus misijai. Jėzaus Bažnyčia taip pat neturi imtis tokių užduočių ir leistis atitraukiama nuo savo tikrosios misijos. Kunigas nebūtinai turi būti visų dalykų [&hellip;]
- [Dievas nedelsia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-nedelsia/): Evangelijoje Jėzus pateikia įtaigų pamokymą apie maldą. Žmonės, kartais įsivaizduoja maldą tik kaip labai sudėtingą ir pakylėtą dvasinę veiklą. Jaučiame savo negebėjimą susitikti su mums nesuvokiamu Dievu ir rasti tinkamus žodžius pokalbiui; rūpinamės ne tiek tuo, kad būtume išklausyti, stengiamės jam patikti. Esame išmokę maldų formuluotes, kurios kartais padeda, o kartais net trukdo užmegzti širdies pokalbį su Dievu. Gyvenime būna laikotarpių, kai anksčiau išmoktos maldos ima nebeatitikti dvasinės būsenos, panašiai išaugame savo drabužius. Tuomet nebegalime melstis kaip anksčiau, ir mums ima atrodyti, jog apskritai nebeįstengiame melstis. Dvasinis augimas, gilesnis pažinimas ar išgyvenama kančia sprogdina iš vidaus anksčiau įprastą maldos praktiką. Tuomet [&hellip;]
- [Įspėjimas Mortai](https://homilijos.kristoteka.lt/ispejimas-mortai/): Dvi moterys, dvi seserys – o koks skirtingas jų būdas! Nors galima numanyti, kad ten pat gyveno ir brolis Lozorius, tačiau akivaizdžiai tuose namuose šeimininkauja Morta. Ji apdairi, energinga, praktiška, imasi visų Jėzaus viešnagės rūpesčių. Jos sesuo Marija, tikėtina, jaunesnioji, tyliai sėdi prie Jėzaus kojų ir įdėmiai klausosi jo žodžių. Visiškai atsidavusi Jėzaus žodžiui ji klausosi aktyviai, o širdis vedina troškimo. Bažnyčia nuo senų laikų šių dviejų moterų laikysenoje įžvelgė būdingus krikščionių laikysenos Jėzaus akivaizdoje pavyzdžius. Abi jos veikia iš meilės Jėzui. Jono Evangelijoje liudijama, kad ir Jėzus savo ruožtu mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Šiuos keturis žmones siejo gili [&hellip;]
- [Meilės pareiga](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-pareiga/): Evangelijoje aprašomas Įstatymo mokytojas yra gerai išmokęs savo tikėjimo katekizmą. Jis tiksliai cituoja Šventojo Rašto eilutes ir greitai atsako į užduotus klausimus. Taip pat gerai perpratęs polemikos dalyką. Jam žinomi ginčai bei prieštaravimai, įstatymo mokytojams diskutuojant apie artimo sąvoką. Tačiau paviršinė jo mokytumo ramybė tik tariama. Jis nori išbandyti Jėzų ir savo klausimu jį sukirsti. Tačiau Jėzus nepasiduoda abstraktumo jaukui ir atsiliepia konkrečiu palyginimu. Jam galima priekaištauti, kad argumentuoja nemoksliškai. Tačiau būtent to Jėzus ir siekia. Jis aiškina „artimo“ sąvoką ne moralės ar filosofijos kategorijomis. Jėzus taip pat vengia kazuistikos pinklių, kur sprendimas galiotų tik ypatingu atveju. Jėzus nori pamokyti Įstatymo [&hellip;]
- [Išlydėjimas į misijas](https://homilijos.kristoteka.lt/islydejimas-i-misijas/): Jėzus siunčia mokinius skelbti gerąją naujieną poromis. Išbandydamas jis siunčia juos po du – kad jaustųsi esą ne vien pavieniai šaukliai, o galėtų vienas kitą paremti. Jėzus pamoko, kokia laukia jų užduotis ir gyvenimo būdas kelyje. Dvasinė pjūtis, kurios jie siunčiami surinkti, yra labai didelė. Laikui bėgant ji didėja, nes vis daugiau žmonių sužino apie Jėzų. Tačiau drauge pjūtis tampa ir labiau diferencijuota, mat žmonės darosi vis laisvesni ir labiau išsilavinę. Ankstesnėmis epochomis pakakdavo įtikinti tautos valdovą ir drauge su juo atsiversdavo tūkstančiai. Buvo laikai, kai Bažnyčios hierarchai turėdavo didesnę politinę įtaką. Tačiau šiandien Bažnyčios įtaka visuomenėje grindžiama jos moraliniu autoritetu. [&hellip;]
- [Jėzus ir Elijas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-ir-elijas/): Daugelis žmonių laikė Jėzų pranašu. Šiandienos Evangelijoje sugretinamas Jėzus ir Elijas, kuris laikytas didžiausiu pranašu po Mozės. Apie Eliją pasakojama pirmoje ir antroje Karalių knygose, apie jį kalba taip pat pranašai – Izaijas ir Jeremijas. Pirmą Jėzaus sugretinimą su Eliju randame pasakojime apie samariečių kaimą. Jokūbo ir Jono reakcija primena pasakojimą apie Eliją iš 2 Kar 1, 5–14. Gindamas pranašiškąjį orumą Elijas šaukėsi dangaus liepsnos, kuri sudegino karaliaus Ahazijo siųstus penkiasdešimtininkus. Žmogiškai imant, labai suprantama, kad susidūrus su kvailu užsispyrimu susierzinama, net pykstama. Ypač jei tenka naktį praleisti gatvėje, nors namie pakankamai vietos. Apaštalai Jokūbas ir Jonas ypač piktinosi Samarijos kaimo [&hellip;]
- [Daugiau negu pranašas](https://homilijos.kristoteka.lt/daugiau-negu-pranasas/): Šventojo Jono Krikštytojo išvakarių liturgijoje skaitoma ištrauka iš pranašo Jeremijo knygos, antrajame skaitinyje taip pat kalbama apie senuosius pranašus. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašų eilėje. Evangelijoje pasakojama apie jo gimimo aplinkybes. Zacharijas ir Elzbieta buvo pamaldūs žydai ir laikėsi visų Viešpaties įsakymų. Senajame Testamente ištikimiesiems žadamas Viešpaties atlygis. Gausus palikuonių būrys yra pagrindinis palaiminimas ir pažadas. Tačiau Zacharijas ir Elzbieta iki tol buvo nevaisingi – tai buvo didžiulis jų tikėjimo išbandymas. Nevaisingumas jų gyvenimą darė liūdną, neleido jiems džiaugtis pilnatve. Tačiau pasirodo, kad šis išbandymas iš tikrųjų buvo Dievo planuose numatytas kaip parengimas stebuklingam Jo veikimui. Tais laikais Jeruzalės [&hellip;]
- [Šventoji nusidėjėlė](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-nusidejele/): Evangelistas Lukas šįkart vaizduoja sceną su trimis pagrindiniais veikėjais: tai fariziejus, vardu Simonas, Jėzus, tautos laikomas pranašu, ir visame mieste išgarsėjusi palaido elgesio moteris. Jos vardas net neminimas – visi ją ir taip žino. Skaitinio pradžioje daugelio ausiai neįprastai nuskamba žodis&nbsp;nusidėjėlė. Dabartinėje žiniasklaidoje tokios sąvokos vartojamos nebent kaip stilistinė seniena. Šiais laikais tokia gyvenimo istorija veikiausiai būtų pavaizduota labai intriguojamai. Pramogų verslo žvaigždės ir žvaigždelės nesidrovint giriamos už seksualumą, asmeninio gyvenimo viešą eksponavimą. Žiniasklaidos peršami gyvenimo modeliai apsunkina mums kelią tiesaus ir paprasto Evangelijos pasakojimo šerdies supratimo link. Fariziejai buvo įsitikinę, kad pranašas turėtų pažinti žmogaus širdį ir laikytis atokiai nuo [&hellip;]
- [Dievo dosnumo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-dosnumo-svente/): Krikščionys suvokia Eucharistiją kaip dėkojimą, dangaus pokylį ir Viešpaties mirties skelbimą, laukiant jo prisikėlimo. Kai kurie tikintieji šiais laikais ima varžytis Devintinių šventės, ypač viešos procesijos. Kodėl turėtume rodyti Švenčiausiąjį, nuolankiai pasislėpusį duonos gabalėlyje visiems žmonėms? Eidami procesijoje tarsi sakome aplinkiniam pasauliui: „Žiūrėkite, kokį brangų, neįkainojamą turtą mums davė Kristus. Ar nenorite jūs stiprintis šiuo dangaus valgiu?“ Mes išnešame Švenčiausiąjį į įprasto gyvenimo kupinas gatves. Tuo pasakome, kad Viešpats nenori būti uždarytas bažnyčiose ir tabernakuliuose. Dievas trokšta išganyti visą pasaulį. Procesijos žiūrovai taip pat yra šio įvykio dalis. Jie žvelgia, kaip maldinga Dievo tautos eisena su Kristumi žengia pas Dievą. Bent [&hellip;]
- [Trejybės pagarbinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-pagarbinimas/): Žvelgiant į visatos įvairovę tiesiog pribloškia mintis, jog visa tai gali būti sukurta vienos rankos ar vienu Dvasios gūsiu. Krikščionys tiki į vieną Dievą – dangaus ir žemės Kūrėją. Negana to, Jėzaus pamokyti, žinome, kad Dievas nėra sustingęs ar vienišas – Jėzus atveria mūsų žvilgsniui vartus į vidinį Dievo Trejybės slėpinį. Tikinčiam žmogui tenka nelauktas iššūkis – patikėti, kad trys dieviškieji Asmenys turi tą pačią dieviškąją prigimtį. Žmogui nelengva suvokti šį slėpinį, reikia kantrybės ir pastangų. Švenčiausiosios Trejybės slėpinį galima bent iš dalies suvokti per įvaizdžius ir palyginimus. Jūra visais laikais buvo ir yra begalinės Dievo didybės, platybės ir gelmės įvaizdis. [&hellip;]
- [Dvasia ir išrišimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-isrisimas/): Sekminių sekmadienis yra drauge ir aštuntasis Velykų laikotarpio sekmadienis. Pati Sekminių šventė glaudžiausiai susijusi su Velykomis – tai penkiasdešimtoji diena po Velykų. Velykų įvykis plėtojasi septynis kart po septynias dienas ir per Sekmines baigiasi šventine kulminacija. Sekminių Evangelija nukelia mus į Velykų sekmadienį. Evangelijoje iš anksto numatomas Sekminių įvykis. Prisikėlęs Kristus nuo šiol veikia Bažnyčioje per savo Šventąją Dvasią. Per Velykas jis kvepia į savo mokinius Šventąją Dvasią, kad jie nauja prasme taptų gyvi Dievui, taip kadaise Dievo kvėpimu buvo pažadintas Adomas. Tik per Šventąją Dvasią mokiniai tampa krikščionimis ir apaštalais. Per Sekmines Dvasios „kvėpimas“ reiškiasi jau kaip galingas vėjo gūsis, [&hellip;]
- [Aukštybių jėgos pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/aukstybiu-jegos-pazadas/): Žmoguje glūdi neišdildomas šviesos, gyvenimo pilnatvės, tiesos, teisingumo ir meilės ilgesys. Viena vertus, jaučiame, kad to ilgimės, o kita vertus, sakome, jog šis troškimas žemėje niekuomet nebus įgyvendintas. Kodėl žmogaus prigimtyje glūdi tai, kas ją pačią pranoksta? Visi kiti kūriniai žemėje įgyvendina prigimtinį tikslą. Tai, kas nereikalinga, – numiršta. Ar žmogus yra vienintelė šio visai kūrinijai galiojančio dėsnio išimtis? Šis dvasinis veržimasis į amžiną palaimą matomas nuo pat žmonijos istorijos ištakų. Šia prasme žmogus nepasikeitė, nors istorijos tėkmėje tas veržimasis į laimę kartais įgyja labai įvairias, net atgrasias formas. Viena iš priežasčių, kodėl šiandien daugybė žmonių nepasitiki savo būties gelmėje glūdinčiu [&hellip;]
- [Ramybės dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybes-dovana/): Dažnai girdime pasiteisinimą: „Nedarau nieko bloga.“ Taip bandoma gintis nuo tylių sąžinės priminimų ar garsiai išsakomų priekaištų. Suprask: žmogus (veikiausiai krikščionis) laikosi savo nusistatytų dorovės normų, tačiau malda, sakramentai, Šventasis Raštas – tai ne jam, tam jis neturi laiko. Neįmanoma būti krikščionimi nesiangažuojant visa širdimi. Jei kas krikščionybę išgyvena kaip pareigą, elgiasi korektiškai ir mano, kad nedaro nieko pikta, – to aiškiai per maža. Jėzui nereikia dorovės funkcionierių. Savo mokiniams jis kelia aiškią sąlygą, kad jį mylėtų. Jėzui kiekvienas veiksmas ar darbas yra vertas tiek, kiek jis yra meilės išraiška. Kas myli Jėzų, laikosi jo žodžio. Krikščionys vadovaujasi ne tik bendrosiomis [&hellip;]
- [Naujasis meilės įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujasis-meiles-isakymas/): Šio laikotarpio sekmadienių Evangelijos skaitinius galime apibendrintai vadinti Jėzaus atsisveikinimo kalbomis. Šiais skaitiniais Bažnyčia kasmet naujai primena, kad jos Viešpats Jėzus yra pas Tėvą. Bažnyčia turi išmokti gyventi suvokdama drauge Jėzaus artumą ir jo nutolimą. Šioje žemiškojoje tikrovėje Bažnyčia, kiek įmanoma, įsitvirtina, tačiau drauge nuolat yra kelionėje, pakeliui pas savo Viešpatį. Bažnyčia išgyvena nuolatinį susitikimą ir atsisveikinimą. Ši atsisveikinimo kalba primena Paskutinę vakarienę ir išdaviko Judo išskyrimą iš bičiulių rato. Jėzus ragina Judą greitai vykdyti tai, ką jis laisva valia apsisprendė daryti. Gal šis Jėzaus raginimas yra paskutinis Judui skiriamas perspėjimas apmąstyti, ką jis iš tikro rengiasi daryti? Tačiau šis įspėjimas [&hellip;]
- [Ganytojo balsas](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojo-balsas/): Šiais laikais palyginimą apie ganytoją ir avis nelengva skelbti ir suvokti dėl kelių priežasčių. Ne tik todėl, kad dauguma miestiečių mato avis dažniausiai televizoriaus ekrane ar pro automobilio langą. Miesto gyventojams įprastesnis meilės ir prieraišumo įvaizdis yra šunį vedžiojantis žmogus. Individualizmo apraiškų paženklintoje visuomenėje, kur dažnai iškreiptai suvokiamos ir perdėtai aukštinamos individo teisės, sunku įžvelgti pozityvių sąsajų su avių kaimene. Kai kam buvimas kaimenėje primena darbo kolektyve iš autokratiškų viršininkų patirtas ilgametes nuoskaudas. Kai kam šeimoje išgyventi sužeidimai trukdo įsivaizduoti rūpestingą ir mylintį avių ganytoją. Avis vargiai asocijuojasi su protingu ar drąsiu gyvuliu. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad lyginimas su avimis [&hellip;]
- [Atpažinti Prisikėlusįjį](https://homilijos.kristoteka.lt/atpazinti-prisikelusiji/): Po Jėzaus prisikėlimo mokiniams nebuvo lengva. Jie nežino ar bent jau aiškiai nesuvokia, ką Jėzus planuoja ir ką darys, kas dar gali įvykti po tokio neįsivaizduojamai didžio prisikėlimo įvykio, ir kaip tai paveiks jų būsimąjį gyvenimą. Ištraukti iš šeimos ir profesijos rato jie prarado tvirtą gyvenimo atsparą. Ankstesnis gyvenimo būdas tarsi nebeteko prasmės. Prisikėlusysis liepė jiems eiti į Galilėją, kur žadėjo su jais susitikti. Tačiau aiškiau nepasakė nei kur, nei kaip tai įvyks. Mokiniai išgyvena netikrumą. Bendrystė su Jėzumi yra niekaip nenumatoma ir neapčiuopiama. Laikas, praleistas drauge su Jėzumi, taip pat nestokojo iššūkių, tačiau nuo šiol mokiniai turi išmokti išsiversti „be [&hellip;]
- [Tomo žodis](https://homilijos.kristoteka.lt/tomo-zodis/): Tomas nenori pasitenkinti antrinio liudytojo statusu. Nors jis yra vienas iš dvylikos, jam nepakanka kitų apaštalų liudijimo. Jis būtinai nori būti tiesioginis įvykių dalyvis. Nori būti tikras pasitikėdamas ne vien savo akimis, bet tai pat paliesdamas rankomis. Priklausydamas apaštalų būriui Tomas manosi turįs bent jau „lygią teisę“, kaip ir kiti apaštalai, pagrįsti savo tikėjimą matymu ir kitomis juslėmis. Jis daro eksperimentą su prisikėlusiu Viešpačiu – ranka apčiuopia žaizdą Jėzaus šone. Tomas tampa pavyzdžiu tiems žmonėms, kuriems neužtenka kitų liudijimo. Jėzus turi ieškoti individualios prieigos į jų širdį. Tokie žmonės pasikliauja vien savo pojūčiais ir laiko juos neklaidingais. Ar tai negali būti [&hellip;]
- [Pirmoji savaitės diena](https://homilijos.kristoteka.lt/pirmoji-savaites-diena/): Krikščioniškos pasaulėžiūros ir gyvensenos testu gali būti klausimas: kokia diena prasideda savaitė? Pasak Evangelijos, pirmoji savaitės diena – sekmadienis. Ši diena nėra tik „savaitgalis“. Tai būtų prailgintas šventimas pagal žydiškąją tradiciją. Žydai švenčia šabą kaip ramybės ir poilsio dieną, o krikščionys sekmadienį – kaip aukščiausio kūrybinio pakilimo dieną. Sekmadienis yra naujos pradžios diena. Tačiau ta pradžia priklauso ne nuo mūsų. Tiesa, pirmadienį pradedame naują darbo savaitę. Mes, krikščionys, tikėjimu jungiamės prie išganomojo Dievo veikimo ir švenčiame jį sekmadienį. Pagonys mato prasmę savo veikloje bei darbuose, todėl pradeda savo savaitę pirmadieniu. Sekmadienis yra pirmoji kūrybos ir naujo kūrimo diena. Pagal vaizdų Biblijos [&hellip;]
- [Dievas ant kryžiaus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-ant-kryziaus/): Verbų sekmadieniu prasidedančios Didžiosios savaitės temą galėtume nusakyti žodžiais – Dievas ant kryžiaus. Jai nuteikia ankstyvosios Bažnyčios himnas iš Laiško filipiečiams. Jėzus apiplėšia save, nusižemindamas net iki kryžiaus mirties. Šis himnas baigiamas Dievo atsiliepimu: Dievo Sūnus išaukštinamas virš visa ko kaip Viešpats. Žmogaus akimis žvelgiant, kryžius yra visų skausmų ir kančių įvaizdis. Pažeisto ir kenčiančio pasaulio kelio galas yra beprasmė mirtis. Kryžius prieštarauja mūsų įsivaizdavimui apie laimę. Ant kryžiaus dūžta mūsų viltis pasiekti pilnatvę šiame pasaulyje. Kuris žmogus gyvenimo pabaigoje neturi neišsipildžiusių svajonių ar sudužusių vilčių? Kitaip tariant, niekas neišvengia kryžiaus tikrovės. Priešingai šiam įvaizdžiui, ištiesęs rankas ant kryžiaus Dievas reiškia [&hellip;]
- [Malonė didesnė už nuodėmę](https://homilijos.kristoteka.lt/malone-didesne-uz-nuodeme/): Pagrindinės gavėnios laiko temos yra atsivertimas ir atleidimas. Evangelijoje matome nuolatinį Jėzaus pasirengimą atleisti. Savo gyvenime noriai priimame Jėzaus dovanojamą atleidimą, tačiau dažnai suraukiame kaktą, kai atleidžiama kitiems. Kaip gali Dievas suderinti reikalavimą laikytis jo įsakymų ir drauge atleisti nusidėjėliams? Ar galime lygiuotis su Dievu? Gal atlaidumu griauname Dievo įsakymų pamatus? Gal yra dalykų, kurių apskritai negalima atleisti? Svarstydami šiuos klausimus pastebime, kad nejučiomis juos esame linkę kelti tik kitų žmonių atžvilgiu. O patys norime, kad mums būtų taikoma išimties taisyklė. Todėl mūsų „kova dėl teisybės“ vos vos laikosi. Ją įkvepia veikiau negailestingumas, o ne uolumas dėl teisybės. Jėzus nėra teoretikas [&hellip;]
- [Gailestingasis Tėvas](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingasis-tevas/): Visi esame matę filmų, kur nereikia sukti galvos: veikėjai aiškiai suskirstyti į geruosius ir bloguosius. Už teisybę kovoja šerifas, jam padeda kiti šaunuoliai, ir po pusantros valandos patyręs minimalius nuostolius nugali gėris… Nesudėtinga suvokti, į kieno pusę turėtų stoti žiūrovas. Filmų kūrėjai žino sėkmės formulę: svarbu, kad žiūrovai įsijaustų į siužeto giją ir rastų su kuo tapatintis. Išklausę palyginimą apie sūnų palaidūną, galime pamąstyti, su kuriuo iš dviejų sūnų mes galėtume tapatintis. Veikiausiai daugumai artimesnis pasirodys jaunesnysis sūnus. Gal ne visi buvome iškeliavę į svetimą šalį, tačiau daugelis augdami patyrėme, kad namuose tapo ankšta, ir ieškojome savo kelio. Galbūt išsikraustėme gyventi [&hellip;]
- [Malonės šansas](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-sansas/): Viena iš kertinių Jėzaus skelbimo sąvokų yra atsivertimas. Šiandienos Evangelijoje Jėzus du kartus pakartoja: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ Šio žodžio reikšmę mums padeda suvokti pranašo Jeremijo įvaizdis: „Manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13). Atsiversti reiškia nusigręžti nuo kiaurų vandens talpyklų ir atsigręžti į gyvojo vandens šaltinį. Norintieji ateiti prie to šaltinio turės visuomet eiti prieš srovę. Tai reiškia, kad šiame pasaulyje nelengva gyventi krikščioniškai. Tai būtų neįmanoma be Jėzaus pagalbos. Jei nesugebame paklusti švelniai vedančiai Viešpaties rankai, jis prabyla sukrečiančiais įvaizdžiais bei įvykiais. [&hellip;]
- [Dievo žodžio palapinė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-palapine/): Ne tik dykuma, bet ir kalnas yra simbolis. Nors Izraelyje nėra aukštų kalnų, bet ten ir visur kalnas reiškia kažką ypatinga, pakylėta, Dievo artumą. Evangelijoje dažnai pabrėžiama, kad Jėzus meldėsi ant kalno. Aukštumoje ir vienumoje jis ieško ir randa bendrystę su savo Tėvu. Dažnai Evangelijoje pasakojama, jog jis meldėsi naktį, tyloje ir tamsoje, kai tarsi nugrimzta į antrą planą aplinkos kontūrai, o tai, kas esminga, iškyla visu svarbumu. Apmąstydami Jėzaus atsimainymą turime atsiminti, kad tai įvyko po maldos budėjimo nakties, praleistos ant kalno. Čia, kaip ir vėliau Alyvų kalne, mokiniai neišlaikė ir užsnūdo. Ant Atsimainymo kalno Jėzus jau gyvena savo būsimos [&hellip;]
- [Atkirtis Dievo žodžiu](https://homilijos.kristoteka.lt/atkirtis-dievo-zodziu/): Pirmąjį gavėnios sekmadienį girdime apie Jėzaus pasninką ir susimąstome apie savo pasninkavimo motyvus. Pasninkauti mus ragina ne „senamadiškas“ ugdymas ar sveikos gyvensenos siekimas, o Šventoji Dvasia. Ji kviečia alkti ir trokšti dar reikalingesnio ne šio pasaulio maisto. Šventoji Dvasia skatina palikti sotumą, komfortą, gerovę ir sekti Jėzaus keliu. Dykuma, kur Dvasios „vedžiojamas“ atsidūrė Jėzus, yra įvaizdis. Čia būtis tiesiog apsinuogina gyvojo Dievo akivaizdoje. Ne veltui arabai dykumą vadina Alacho sodu. Čia gyvenantis Dievas kviečia savo bičiulius į šį sodą. Giliau įžengus į šį sodą, kuo arčiau priartėja Dievas, tuo aiškiau tarsi ant delno pasirodo visas žmogaus gyvenimas. Naivu tikėtis tapti šventuoju [&hellip;]
- [Gailestingieji sulauks gailestingumo](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingieji-sulauks-gailestingumo/): Evangelija neleidžia paversti krikščionybės racionaliu humanizmu. Humanistinė prieiga bando padaryti suprantama ir apčiuopiama tai, kas viršija proto galias. Visa, kas krikščionybėje pranoksta prigimtį, bandoma redukuoti pagal žmogiškąjį mastelį. Evangelijos reikalavimus stengiamasi pateikti taip, kad jie būtų lengvai įvykdomi kiekvienam. Tačiau toks bandymas anksčiau ar vėliau žlunga. Jis vestų į tai, kad Evangelijos druska išsidvoktų. Krikščionybė yra ir lieka reiklus ir vien žmogiškai žvelgiant neįmanomas reikalavimas. Blogiausia yra tai, kad patys krikščionys bijo krikščionybės radikalumo. Juk bene du tūkstančius metų Jėzaus žodžius stengiamasi nugludinti ir pritaikyti prie mūsų įpročių bei galimybių. Kiti pajuokia krikščionis dėl tų neįprastų reikalavimų. Tačiau juos nustato ne [&hellip;]
- [Naujas paveikslas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujas-paveikslas/): Tikram meno kūriniui būtina jam skirta erdvė. Ką pagalvotų paveikslo autorius, išgirdęs, kaip dailės salone klientas renkasi jo kūrinį, taikydamas pagal apmušalų spalvą ir baldų formą? Panašiai ir šiandienos Evangelijoje – Jėzus tapo naują ir gražų paveikslą, kuriame vaizduoja savo sekėjus. Jis pateikia keturis palaiminimus, ženklinančius šventą ir laimingą gyvenimą, patvirtindamas tai pažadu: „Jūsų laukia gausus atlygis danguje.” Šis laimingo gyvenimo paveikslas labai skiriasi nuo tų paveikslų, kuriuos kuria televizija, spalvoti žurnalai, orientuodami daugelio žmonių svajones, gyvenseną, įpročius. Jis netelpa į mūsų kasdienės galvosenos patalpą. Ar įmanoma gyventi pagal Jėzaus vaizduojamus palaiminimus? Taip, jeigu pats Viešpats išplės mūsų širdį ir pritaikys [&hellip;]
- [Nuodėmingi žvejai](https://homilijos.kristoteka.lt/nuodemingi-zvejai/): Kaip krikščionys, mes tikime ir pasitikime, kad Jėzaus žodis nėra beprasmis nei bergždžias. Krikščioniškasis tikėjimas įpareigoja mus veikti vadovaujantis Jėzaus žodžiu, pasitikint jo prasmingumu ir gyvenimiškumu. Petras sako Jėzui: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tikėjimas yra bendras Dievo ir žmogaus veikimas: žmogus veikia atsiliepdamas į Dievo pažadą ir juo vildamasis. Dievo žodis reikalauja žmogaus įsipareigojimo, kartais net jei aplinkiniams tai pasirodytų juokinga. Pasitikėjimas Dievo pažadu būtinas ir tuomet, kai žmogiškai žvelgiant, atrodo, nebėra jokių šansų sėkmei. Ne kiekvienu atveju tikėjimas sulaukia tokio greito patvirtinimo kaip Evangelijos pasakojime apie Petro žūklę. Petro pasitikėjimas buvo čia pat apdovanotas: po nesėkmingos naktinės žūklės dabar [&hellip;]
- [Nuotaikų Viešpats](https://homilijos.kristoteka.lt/nuotaiku-viespats/): Išmintingi žmonės žino, kad šiame gyvenime nei džiaugsmas, nei liūdesys netrunka amžinai. Šventasis Bernardas mokė tai atsiminti ir laimės, ir nelaimės valandą. Laimės akimirkomis tokia atodaira apsaugo nuo lengvabūdiškumo, egzaltuotų pasiryžimų, o prislėgus liūdesiui padeda išvengti nusiminimo ir išlaikyti drąsą. Nuotaikų kaita būdinga ir aplinkiniams. Daugelis esame patyrę, kaip iš tų pačių lūpų po pagyrimų ar mandagių komplimentų pasigirsta nepaaiškinamo susierzinimo gaidos… Panašią patirtį galima įžvelgti ir šiandienos Evangelijoje. Sinagogoje susirinkę Nazareto gyventojai troško išgirsti, ką pasakys jų kaimynystėje išaugęs ir kaip pranašas garsėjantis Jėzus. Jam pradėjus aiškinti pranašo Izaijo žodžius, „visi jam pritarė ir stebėjosi”. Nazareto žmonės pajuto, kaip kasdienybę [&hellip;]
- [Žodžio liturgija](https://homilijos.kristoteka.lt/zodzio-liturgija/): Mišiose išskiriama Žodžio ir Aukos liturgija, tačiau abi šios dalys sudaro neišskiriamą vienovę. Nedera manyti, kad Žodžio liturgija mažiau svarbi, kad į ją galima vėluoti. Žodžio liturgijoje sutinkame Dievą jo žodyje. Žodžio liturgijoje (graikiškai šis žodis reiškia viešą tarnavimą) tarnaujame Dievui skaitydami, klausydamiesi ir paklusdami jo žodžiui. Evangelijoje apaštalai – žmonės, specialiai atsidėję žodžio tarnybai, – vadinami „žodžio tarnais”. Žodžio liturgija turi daugiau kaip dviejų tūkstantmečių tradiciją. Evangelijoje girdime, kaip Jėzaus laikais vyko pamaldos sinagogoje. Labai reikšmingą aplinkybę nurodo žodžiai „kaip pratęs”. Jie rodo, kad Jėzus reguliariai lankydavosi bendruomenės pamaldose – ne taip, kaip kai kurie šiandienos tikintieji, einantys tuomet, „kai [&hellip;]
- [Šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/svente/): Dažnai skundžiamės kasdienio gyvenimo rutina. Rutina įsiskverbia net į tikėjimo sritį, maldos gyvenimą. Net sekmadienį nelengva išsiveržti iš jos gniaužtų. Jei su vaikišku nuoširdumu nupieštume savo gyvenimo vaizdą, jame būtume panašūs į apkrautą nešulinį kuiną. Rutiną išduoda priblėsusios akys ir elgsena. Viena iš priežasčių yra tai, kad stokojame drąsos atidėti šalin nepabaigiamus, dažnai nebūtinus darbus, sukeliančius stresą bei perkrovas. Europos šalių vertybių tyrimai atskleidė, kad lietuviai vertina darbštumą. Darbas neabejotinai svarbi gyvenimo dalis. O poilsis, atgaiva? Ar mokame džiaugtis ir bendruomeniškai švęsti? Gražu, kai žmonės po atliktų darbų susiburia draugėn, juokiasi ir vieni kitiems sako malonius žodžius. Valgymas, vynas, muzika, šokiai [&hellip;]
- [Išminčių pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/isminciu-pamokos-2/): 1968 m. pasaulis laukė pirmojo astronautų skrydžio aplink mėnulį. Prieš tai Britanijos astrologų federacija niūriai pranašavo skrydžio nesėkmę dėl Jupiterio ir Urano planetų padėties ir tariamo poveikio astronautams. Vis dėlto, nepaisant tų pranašysčių, Apollo 8 skrydis buvo sėkmingas. Klydo astrologai. Atsimename „pranašysčių” gausą 2000 -aisiais, tūkstantmečių virsmo metais. Laikraščiai spausdina gausybę horoskopų, tačiau tik labai retai pateikia jų klaidingumo paliudijimų. Leidėjams tiesiog apsimoka žadinti niekuo neįpareigojantį skaitytojų smalsumą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Evangelijos išminčiai panašūs į mūsų dienų astrologus. Tačiau tai tik paviršinis panašumas. Išminčiai ieškojo Dievo valios, vadovaudamiesi jiems prieinamais pasaulio pažinimo šaltiniais, Rašto pranašystėmis ir ypatingu Dievo [&hellip;]
- [Ramybė ir laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybe-ir-laikas/): Iš šalies pažvelgus į žemės gyventojus Naujųjų Metų šventimo naktį, susidarytų įspūdis, kad pasaulyje gyvena laimingi ir triukšmingi žmonės. Putojančios taurės, šviesų fejerverkai, triukšmas, muzika, dainos… Tikintis žmogus palydėdamas senuosius metus pirmiausia dėkoja Dievui. Juk jis padovanojo mums visas metų dienas, ir šios dienos nėra prarastos: jos įrašytos, pasak Šventojo Rašto, į „gyvenimo knygą“. Naujųjų Metų nakties triukšmas dažnai reiškia taip pat paslėptą nerimą dėl ateities nežinios. Žmogus linkęs išstumti iš sąmonės jį trikdančias mintis. Jei laikas nėra apdovanotas ramybe, jis vargina ir trikdo. Apsilankę pamestų daiktų skyriuje matome daugybę žmogaus išsiblaškymo pavyzdžių: lietsargiai, rankinės, akiniai ir daugybė kitų dalykų. Laimingas [&hellip;]
- [Šventoji Šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-4/): Šventosios Šeimos dieną galime prisiminti trumpą maldos atodūsį: „Jėzau, Marija, Juozapai!“ Šiuo atodūsiu dažnai šaukiamės užėjus gyvenimo sunkumams, rečiau pašloviname Šventąją Šeimą tiesiog iš dėkingumo. Šeimos gyvenimui taip pat tinka šventojo Benedikto šūkis: „Melskis ir dirbk“. Pirmąjį šio posakio dėmenį „melskis” uoliau vykdome suspaudus sunkumams. Kreipiamės į Jėzų, prašome Marijos ir Juozapo užtarimo spręsdami šeimos problemas, nesutarimus, maldaudami gydyti nuoskaudas. Prašome ugdyti kantrybę, naikinti egoizmą, nesusipratimus. Tačiau sukalbėję maldą kartais neįvykdome antrosios posakio dalies, tarsi neatliekame „namų darbų”. Tiesiog laukiame, kad aplinkiniai šeimynykščiai taptų malonūs, sukalbami, didžiadvasiški. Negalime teisintis vien tuo, kad iš prigimties esame impulsyvūs, emocingi, sunkiai suvaldomo temperamento. Verta [&hellip;]
- [Ieškoma dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskoma-dovana/): Be tikėjimo Kalėdos būtų tik tuščia butaforija. Šventiniai Kalėdų simboliai gali gražiai praturtinti šventę, tačiau be tikėjimo jie liktų tik tuščias kiautas. Kiekvienas krikščionis širdyje brandina savo Kalėdų vaizdinį. Išmoktas katekizmo tiesas gaivina simboliai, išgyvenimai, prisiminimai. Įspūdingi mūsų tremtinių kartos liudijimai apie Kalėdų džiaugsmą, kurio neužslopino barakų šaltis ir skurdus Kūčių stalas. Vaikams Kalėdos neįsivaizduojamos be eglutės – išmoningas jos puošimas žadina vaizduotę ir kuria šventinę nuotaiką. Mintį veda žvilgsnis į prakartėlę. Dovanų gausa neturi užgožti didžiosios dovanos visai žmonijai ir kiekvienam: mums gimė Jėzus. Etninių tradicijų puoselėtojai ypač akcentuoja gamtos ženklus, ilgiausios metų nakties virsmą. Tačiau ne ilgėjanti diena lemia [&hellip;]
- [Aplankymo dovanos](https://homilijos.kristoteka.lt/aplankymo-dovanos/): Nors šiandienos technologijomis galima nustatyti laukiamo kūdikio lytį, kiekviena motina nekantraudama nori išvysti mažylio veidą. Vis dėlto nė vienam žmogui neduota numatyti savo vaikų ateities. Švenčiausioji Mergelė Marija žinojo, ko laukiasi. Paskutinį advento sekmadienį drauge su Marija keliaujame pas Elzbietą, kuri taip pat žinojo apie Marijos kūdikį: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Elzbietos įsčiose esantis Jonas irgi žinojo: susitikimo metu jis šoktelėjo iš džiaugsmo. Sekmadienį prieš pat Kalėdas drauge su Marija išgyvename jos šventą nerimavimą, džiaugsmingą lūkestį. Mes taip pat per tikėjimą ir Marijos pavyzdį žinome, kas yra gimsiantis pasaulio Gelbėtojas. Žinome, kad jis yra [&hellip;]
- [Laukimas ir džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimas-ir-dziaugsmas/): Trečiąjį advento sekmadienį Bažnyčia kviečia į džiaugsmą: tai džiaugsmo sekmadienis, pagal lotyniškąją tradiciją vadinamas&nbsp;Gaudete. Apie džiaugsmą kalbama pirmuose dviejuose skaitiniuose. Evangelija akcentuoja širdies atsivertimą, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Išganytojo laukimas. Neteisinga būtų apriboti adventą vien Viešpaties laukimu. Šio sekmadienio Evangelijoje užduodamas klausimas: „O ką gi mums daryti?” praplečia mūsų laukimo sąvoką. Kai mes ką nors iš tikrųjų nuveikiame dėl Jėzaus, paliudijame, kad tikrai tikime jo atėjimu. Aplinkui matant daug neteisybių būtų galima klausti: o kodėl aš turėčiau paisyti sąžinės stabdžių? Dėl moralės normų? Dėl žmogiškojo solidarumo? Krikščionis į šį klausimą atsako drauge su Jonu Krikštytoju: dėl Kristaus. Kristus yra krikščioniškosios doros [&hellip;]
- [Krikštas ir atsivertimas](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstas-ir-atsivertimas/): Evangelijoje minimi giliai istorijoje nugrimzdę iškilūs ano meto valstybės vadovai, vyriausieji dvasininkai. Šiandien šie vardai, kadaise tarti su baiminga pagarba, nedaug ką reiškia. Jų galybė pavirto į dulkes, jie tapo lygūs tiems, kurie prieš juos kadaise drebėjo iš baimės. Evangelijoje šie vardai tik įrėmina keistuolį pranašą, skelbusį atgailą, kai kam kėlusį nerimą bei sumaištį, gyvenusį dykumoje, pačiame didžios imperijos pakraštyje. Nuostabu tai, kad Jono Krikštytojo vardas ir jo skelbtas žodis, pranašavęs didingą dvasinį sąjūdį, tebėra aktualus šiandien, o didžiūnų ir kunigaikščių potvarkiai įdomūs tik istorijos tyrinėtojams. Advento metu kasmet visoje Bažnyčioje skamba Zacharijo sūnaus Jono Krikštytojo balsas. Jis skelbia mums atgailos [&hellip;]
- [Pradėti iš naujo](https://homilijos.kristoteka.lt/pradeti-is-naujo-2/): Naujais liturginiais metais esame kviečiami pradėti iš naujo. Krikščionio gyvenime nauja pradžia susijusi su mirtimi. Jau krikštu esame „palaidoti Jėzaus mirtyje”. Šiandienos skaitiniuose apie grėsmingus paskutinių dienų įvykius nelengva įžvelgti naują pradžią. Daugelis jau ne pirmą dešimtmetį išgyvena advento laikotarpį ir naujos pradžios pažadą. Slenkant metams, žmogus, užuot išgirdęs šį nuostabų kvietimą, dažnai nusivylęs atsidūsta: kada pagaliau visa tai baigsis. Tai tik dar vienas simptomas, kad turime pradėti iš naujo. Galėtų atrodyti, kad, bėgant metams, gyvenimas tampa vis lengviau peržvelgiamas ir pažįstamas, tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Jėzus, ragindamas turėti vaiko širdį, omenyje turi ne pase įrašytus gimimo metus. Net senyvo [&hellip;]
- [Mūsų karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-karalius/): Šiandien klausėmės Danieliaus pranašystės apie slėpiningąjį karalių, kurį jis matė savo regėjimuose: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 13–14). Kas gi tas Žmogaus Sūnus, apie kurį kalba pranašas? Pats Kristus atsako į šį klausimą. Štai jis kalba apaštalams apie savo būsimą kančią: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų [&hellip;]
- [Būkite pasirengę](https://homilijos.kristoteka.lt/bukite-pasirenge-2/): Šio sekmadienio Evangelija reikalinga paaiškinimų. Geriau įsižiūrėję į Evangelijos tekstą, matome, kad čia kalbama apie du dalykus. Pirmiausiai – tai Kristaus pranašystė apie žydų nelaimes, kilusias dėl žydų sukelto maišto. Atsiradę netikri mesijai sukurstė žydus sukilti prieš nekenčiamus pavergėjus. 66 metais tauta pakilo į kovą. Romos imperatorius Vespazijanas pasiuntė didelę kariuomenę nubausti sukilėlių. Per didžiąsias šventes Jeruzalėje susirinkdavo daugybė Palestinos gyventojų. Žydai priešinosi, bet atsilaikyti prieš galingą Romos kariuomenę buvo ne jų jėgoms. Jeruzalės miestas su gražiąja šventykla buvo sugriautas, daugybė žmonių išžudyta, kiti išvesti į vergiją. Štai kokia buvusi išrinktosios tautos padėtis, kai evangelistas Morkus rašė savo Evangeliją. Jis matė, [&hellip;]
- [Našlės pinigėlis](https://homilijos.kristoteka.lt/nasles-pinigelis/): Šio sekmadienio Evangelija atskleidžia tvirtai tikinčio žmogaus kilnumą. Pasvarstykime, ką reiškia Kristaus žodžiai: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai, o vargšė moteris tik vieną skatiką. Tačiau Kristus sako, kad našlė įmetė daugiausiai. Klausant Kristaus žodžių, galima sakyti, kad jis blogas buhalteris. Jo Evangelijoje randame nemažai buhalterinių klaidų. Antai, jis sulygina vynuogyno darbininkus, nepaisydamas, kiek kas dirbo. Daug aukotojų nepastebėjo, o atkreipė dėmesį į vargšę našlę. Kitados iš komunistų dažnai galima buvo išgirsti, esą Kristus buvęs pirmasis komunistas. Laimindamas beturčius, užstodamas vargšus, jis rodė savo [&hellip;]
- [Didysis įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-isakymas-2/): Šį sekmadienį Evangelijoje minimas Rašto aiškintojas iškėlė svarbų klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Tuometinėje žydų įstatymų aiškinimo knygoje – Toroje buvo įrašyta 613 įsakymų, kurių privalėjo laikytis Dievui ištikimi izraelitai. 365 buvo draudžiantys ir 248 įsakantys. Matome, kad Rašto aiškintojo klausimas visai pagrįstas. Jėzus atsako sujungdamas du Senojo Testamento reikalavimus į vieną Dievo ir artimo meilės įsakymą. Išgirdęs Jėzaus atsakymą, šis žmogus nuoširdžiai apsidžiaugė. Iš Jėzaus lūpų išgirdęs tai, ką ne katrą svarstė, jis pasakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei”. Filosofija moko, jog niekas negali mylėti to, ko nepažįsta. Dievo meilė irgi turi remtis pažinimu. Šiandien prisiminkime, ką žinome apie Dievą, kad [&hellip;]
- [Amžinasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-gyvenimas-2/): Kiekvienais metais lapkričio pirmąją mintimis persikeliame į pomirtinį pasaulį. Modernusis žmogus, apsuptas civilizacijos gėrybių, apie jį vis rečiau susimąsto. Susirūpinęs šio pasaulio reikalais, jis turi vis mažiau laiko susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Kokia prasmė jam rūpintis amžinybe, jeigu jo sąmonėje nebeliko ne tik pomirtinio gyvenimo, bet ir paties Dievo. Neseniai ir mūsų šalyje buvo žadama įgyvendinti rojų ne kažin kur danguje, bet žemėje. Šiandien, po nesėkmingų pastangų sukurti žemiškąjį rojų, svajojam apie vieningą Europą, kurioje klestės gerovė. Taip ir neturime laiko pagalvoti, kas gi laukia čia pat – gal po dešimties, o gal po vienerių metų. Kad ir kas būtų, bet [&hellip;]
- [Aklasis Bartimiejus](https://homilijos.kristoteka.lt/aklasis-bartimiejus/): Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie vieną nelaimingą aklą žmogų. Tai proga prisiminti mūsų laiko akluosius. Medicina, kad ir labai pažangi, dar nepajėgia padaryti stebuklų, ir aklų žmonių yra labai daug. Aplink mus galime pamatyti tūkstančius nematančių žmonių. Dar nuostabiau tai, kad jų akys sveikos. Kuo reiškiasi tas jų aklumas? Pirmiausiai prie tokių aklųjų priskirtini tie apakėliai, kurie nemato svetimų ašarų. Verkia žmona, verkia vaikai, jiems tai nė motais. Jie verčiau iš namų išeina. Kur jie eina? Gal į parduotuvę vaikams duonos nupirkti? O ne, kišenėje dar keli litai, galima gauti kai ko malonesnio negu duona. Vaikai paverks ir užmigs… Kita aklumo [&hellip;]
- [Vertybių perkainojimas](https://homilijos.kristoteka.lt/vertybiu-perkainojimas/): Norint geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją, reikia grįžti prie ankstesnių eilučių: „Vėl susišaukęs Dvylika, (Jėzus) ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (Mk 10, 32–34). Apaštalai vėl nesuprato Jėzaus žodžių apie kančią ir svajoja apie žemišką karalystę. Iš Jėzaus išgirdę, kad jis keliauja į Jeruzalę, šventąjį miestą, jie manė, kad dabar Jėzus pasirodys, kas esąs ir pradės savo tautą rengti išsivadavimo žygiui. Mylimieji Jėzaus mokiniai Jokūbas ir [&hellip;]
- [Svarbiausias pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausias-pasaukimas/): Šiandien Evangelija pasakoja apie žmogų, kuris prašė Jėzų nurodyti kelią į amžinąjį gyvenimą. Ar gali žmogui būti dar svarbesnis klausimas? Jėzus į tai atsakė primindamas Dievo įsakymus: „&lt;…&gt; nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną”. Klausėjo šis atsakymas netenkino, – jis įsakymus žinojo ir jų laikėsi nuo pat jaunystės. Tuomet Jėzus, meiliai į jį pažvelgęs, pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”. Toks buvo Viešpaties patarimas. Žmogus, išgirdęs Kristaus žodžius, „apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto”. Mes nežinome, koks buvo [&hellip;]
- [Santuokos sakramentas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuokos-sakramentas/): Šio sekmadienio Evangelija paliečia ypač aktualų santuokos klausimą. Fariziejų klausimas, „ar galima atleisti žmoną”, rodo, kad šeima – ne tik mūsų, bet ir visų laikų problema. Kristaus laikais visas žydų gyvenimas buvo reglamentuotas įvairių įstatymų, tačiau šeimos tvarumo klausimu ir patys rabinai neturėjo vieningos nuomonės. Vieni manė, kad santuoka gali būti išardoma tik dėl labai svarbių priežasčių. Kiti sakė, jog žmoną galima atleisti dėl bet kokios priežasties. Jėzus, atsakydamas į iškeltą klausimą, fariziejų dėmesį nukreipė į pirminį Kūrėjo planą: „Nuo sutvėrimo pradžios Dievas sutvėrė juos (žmones) kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie [&hellip;]
- [Papiktinimai](https://homilijos.kristoteka.lt/papiktinimai/): Šiandien Evangelijos skaitinyje girdime ausį rėžiančius žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nukirsk ją!” Vis dėlto tai yra Viešpaties žodžiai, paliudyti patikimų evangelistų, tad praeiti pro juos negirdomis negalima. Paieškokime jų prasmės. Pirmiausiai įsisąmoninkime, kad tai ne žmonių žodžiai. Tai žodžiai to, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Bet kaip gali mūsų dienų apsišvietęs žmogus klausyti raginimo nukirsti ranką, koją ar išlupti akį? Neskubėkime kritikuoti Dievo žodžių. Pasaulyje atliekama daugybė operacijų – amputuojamos kojos, rankos, išimamos akys. Už šias operacijas mokami dideli pinigai, kenčiami dideli skausmai. Vardan ko visa tai? Atsakymas vienas – vardan gyvenimo. Nors ir be rankos [&hellip;]
- [Kas didesnis?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-didesnis/): Šiandien girdime Jėzų antrą kartą kalbant apie jo laukiančią mirtį. Bet mokiniai ir vėl ne ką tesuprato. Jiems rūpi kas kita. Jie kelyje ginčijosi, kuris jų didžiausias. Mokiniai vis dar nesupranta, kad jų pašaukimas ne valdyti, bet tarnauti. Jėzus, nors ir negirdėjo apaštalų pokalbio, bet atspėjo apie ką buvo kalbėta. Pasišaukęs apaštalus, jis jiems tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja”. Daug kartų girdėjome šiuos žodžius ir žinome, kad pats Jėzus parodė tarnavimo pavyzdį, bet vis dėlto žodis „tarnavimas“ nėra mielas. Mes nuo pat mažens esame linkę viešpatauti. Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl geresnės [&hellip;]
- [Kryžiaus vaisiai](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-vaisiai/): Ką tik girdėtas Kristaus ir apaštalų pokalbis įvyko po to, kai apaštalai jau buvo įsitikinę, kad Kristus yra žadėtasis Mesijas. Visų apaštalų vardu savo tikėjimą išreiškė Petras, pavadinęs Kristų Mesiju, Gyvojo Dievo Sūnumi. Po šio išpažinimo Kristus apaštalams atskleidžia svarbiausią įsikūnijimo slėpinį, galutinai išsklaidydamas jų iliuzijas apie politinę karalystę: „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų”. Apaštalai, tikėjęsi žemiškos karalystės ir žemiškos valdžios, Kristaus žodžių nesupranta. Petras, kuriam ką tik pažadėta aukščiausia valdžia, „pasivadinęs jį [Jėzų] į šalį, ėmė drausti”. Tuomet Jėzus griežtai [&hellip;]
- [Kurčnebylis](https://homilijos.kristoteka.lt/kurcnebylis/): Šio sekmadienio Evangelijoje pasakojamą stebuklą užrašė evangelistas Morkus. Nors jis nebuvo įvykio liudytojas, bet neabejotina, kad rėmėsi pirminės Bažnyčios liudijimu. Šiame įvykyje į akis krinta Jėzaus veiksmai: jis paliečia pirštais kurčnebylio ausis ir seilėmis jo liežuvį. Negirdinčiajam Jėzus kalba ne žodžiais, bet veiksmais, kurie pažadino nelaimingojo tikėjimą. Po to ištaria savo gydantį žodį „Efata!” („Atsiverk!”). „Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia”. Kurčnebylis – puikus dvasinio kurtumo įvaizdis. Dievas yra dvasia, ir jį išgirsti tegalime vien tikėjimo ausimis. Kito kelio bendrauti su Dievu neturime. Kurčnebylis negalėjo bendrauti su žmonėmis, nes negirdėjo. Kai atsivėrė ausys, jis [&hellip;]
- [Širdies šventovė](https://homilijos.kristoteka.lt/sirdies-sventove/): Šiandien Evangelija kviečia pažvelgti į save. Viešpats moko, kad visoks moralinis blogis įsišaknijęs žmogaus viduje. „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs galėtų jį (žmogų) sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”. Jėzus išvardija virtinę nuodėmių, išplaukiančių iš žmogaus vidaus. Visi išoriniai apsiplovimai, kurių reikalavo žydų tradicija, Jėzaus akyse beverčiai, jei žmogus nesistengia nuplauti savo širdies. Viešpatie, iš kur žmogaus širdyje tiek blogio, jeigu tu sukūrei jį gerą? Ar ne tuomet, Viešpatie, susijaukė mano širdis, kai tolimieji mano protėviai pakluso klastingajam žalčiui, užuot paklausę tavo žodžio? Net šv. Paulius, pakviestas į tavo tarnybą, jaučiasi nuolat gundomas: „Deja, savo kūno nariuose [&hellip;]
- [Tikėti – ar pasitraukti?](https://homilijos.kristoteka.lt/tiketi-ar-pasitraukti/): Šiandienos Evangelijos ištrauka turi paralelę sinoptinių evangelijų scenoje, kur Jėzus klausia savo mokinių, kuo jie jį laiko. Evangelistas Jonas šį klausimą kelia dar dramatiškiau. Pirmajame skaitinyje iš Jozuės knygos taip pat kalbama apie pasirinkimą. Dievo tautai įžengus į pažado žemę, Jozuė pateikia pasirinkimą Izraelio seniūnams, teisėjams ir pareigūnams. Jozuė siūlo: arba tarnauti Dievui, išvedusiam juos iš Egipto per dykumą, arba priimti amoritų dievus užkariautame krašte. Jozuės pavyzdžiu tauta aiškiai pasirenka Jahvę ir pažada laikytis Mozės ir protėvių sudarytos Sandoros. Evangelistas Jonas pateikdamas šį epizodą nori pasakyti: Viešpaties Kristaus nestebina tai, kad jį apleidžia daugelis mokinių. Šį Evangelijos fragmentą galime apibendrinti dviem [&hellip;]
- [Šventasis pokylis](https://homilijos.kristoteka.lt/sventasis-pokylis/): Visa išganymo istorija skirstoma į Senąją ir Naująją Sandorą. Pirmojoje Dievas, vykdydamas Abraomui duotą pažadą, išsirenka tautą ir, išvedęs ją iš Egipto, sudaro su ja ištikimybės sutartį – sandorą. Tai įvyko prie Sinajaus kalno. Tautai buvo duota 10 Dievo įsakymų ir daugybė kitokių bendro gyvenimo ir Dievo kulto nurodymų. Kai Mozė tautai paskelbė Dievo valią, tauta džiaugsmingai pritarė: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. Tada „Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: ‘Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius’” (Iš 24, 7–8). Ši išrinktosios tautos su Dievu sandora yra Naujosios Sandoros, kurią Jėzus [&hellip;]
- [Išaukštinta su kūnu ir siela](https://homilijos.kristoteka.lt/isaukstinta-su-kunu-ir-siela/): Krikščioniškoji atpirkimo samprata neatskiriama nuo kūno atpirkimo. Nėra išganymo be kūno. Priešiškumo kūnui niekuomet nevalia grįsti Evangelija. Krikščionys tiki ne tik sielos nemirtingumu, bet, kaip skelbia Tikėjimo išpažinimas, kūno iš numirusių prisikėlimu. Todėl privalome visomis jėgomis kovoti su mūsų laikais pasireiškiančiu priešiškumu kūnui. Su daugeliu kūnui pragaištingų tendencijų esame tiesiog apsipratę. Pavyzdžiui, pornografija yra tapusi paprasčiausiai ekonomikos dalimi, ir dėl to žmonės labai retai protestuoja. Jei krikščionys prabyla, kad su savo ar kito žmogaus kūnu privalu elgtis nepaprastai pagarbiai, pasipila priekaištai, esą krikščionybė visada būdavo ir tebėra priešiška kūnui. Šiuos priekaištus paneigia mūsų popiežiaus Benedikto XVI enciklika&nbsp;Deus caritas est. Gera, kad [&hellip;]
- [Mūsų tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-tikejimas/): Kas pasakytų, kiek kartų girdime žodį „tikėjimas”. Šiandien Evangelijoje girdėjome Kristaus žodžius: „&lt;…&gt; kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą”. Tai mums primena Morkaus evangelijos pabaigą: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16, 16). Norėdami suprasti šį dažnai girdimą žodį, pirmiausiai klausiame, ką jis reiškia kasdieniame gyvenime. Visi gerai žinome, ką reiškia tikėjimas kasdienėje kalboje. Pažiūrėkime į vaiko tikėjimą. Labiausiai jis tiki savo motina, vėliau – mokytojais, profesoriais, mokslo tiesomis. Veikiant Dievo malonei, atsiranda tikėjimas nematomu Dievu. Tikėjimas, kurio laukia iš mūsų Kristus, yra ne tik Dievo pripažinimas, bet taip pat žmogaus asmeninis ryšys su juo. [&hellip;]
- [Žmogaus Sūnus](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogaus-sunus/): Šiandien Bažnyčia mini itin reikšmingą žemiškojo Jėzaus gyvenimo įvykį, kurį aprašo ne tiktai evangelistai, bet ir apaštalas Petras. Ką tik antrajame Petro laiške skaitėme: „Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno” (2 Pt 1, 16–17). Į Petro atmintį giliai įsismelkė šis antgamtinis išgyvenimas, kurį Bažnyčia šiandien mini. Atsimainymo [&hellip;]
- [Malonės gausa](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-gausa/): Šv. Jonas duonos padauginimą sieja su Jėzaus pažadu duoti žmonėms kitokios duonos, apie kurią iki šiol dar nebuvo kalbėjęs. Bet jau netrukus duona taps Kristaus kūnu, ir jo sekėjai valgydami šią duoną jungsis su Kristumi. Evangelijoje užrašytas duonos padauginimo stebuklas – tai ne vien Jėzaus dieviškos galios ženklas, bet ir proga prabilti apie kitokią duoną. Duonos padauginimas sukėlė žydų tautos vaikų širdyse įvairių išgyvenimų. Vieni gal prisiminė maną, kurią protėviai valgė dykumoje, kiti džiaugdamiesi tokiu nuostabiu karaliumi ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos” (Jn 6, 34). Tuo tarpu Jėzus šiuo stebuklu rengė tautą valgyti kitokią duoną, kuri tapo visos [&hellip;]
- [Gaivinantis poilsis](https://homilijos.kristoteka.lt/gaivinantis-poilsis/): Praeito sekmadienio Evangelija pasakojo apie apaštalų išsiuntimą į misijinę kelionę. Šiandien matome juos sugrįžusius ir besidžiaugiančius savo laimėjimais. Tačiau apaštalai nepajėgė paslėpti nuo Jėzaus akių savo nuovargio. Jėzus tai matė ir jiems patarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”. Poilsis – gerai suprantamas žmogaus poreikis. Net žemė, atidavusi savo derlių, turi pailsėti, medžiai žiemos poilsiui nusimeta lapus. Tačiau žmonių poilsio samprata labai skirtinga, ir dera pagalvoti apie tinkamiausią jo formą. Daugelis žmonių poilsio neįsivaizduoja be gausių vaišių, kurioms pasibaigus reikia iš naujo ilsėtis. Kiti poilsiauti vyksta į sodą ir ten praleidžia savaitgalį. Dar kiti stengiasi pabūti prie vandens [&hellip;]
- [Šviesos žibintai](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesos-zibintai/): Šio sekmadienio Evangelijos ištrauką galime pavadinti apaštalų pastoracijos instrukcija. Jėzus išsiunčia apaštalus po du, duodamas jiems reikšmingų pamokymų; reikalauja, kad apaštalai nesirūpintų buitiniais dalykais, eitų kaip vargšai, kurie gyvena iš to, ką žmonės duoda. Jėzus įsako „be lazdos nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių”. Po Kristaus įžengimo į dangų apaštalai laikėsi jo nurodymų. Jie nieko su savimi nesinešė ir prilygo vargšams. Nors buvo neturtingi, juos lydėjo Dievo Apvaizda. Netrukus apaštalai galėjo ne tiktai dalyti dvasines dovanas, bet ir pamaitinti vargšus. Pasak Apaštalų darbų knygos, „visi tikintieji laikėsi [&hellip;]
- [Savieji jo nepriėmė](https://homilijos.kristoteka.lt/savieji-jo-neprieme/): Pradėjęs savo viešąją veiklą, Jėzus bent kelis kartus lankėsi Nazarete, miestelyje, kur pats buvo užaugęs. Suprantama, kad jo apsilankymai tėviškėje kėlė didžiulį susidomėjimą. Evangelistai Morkus ir Matas Jėzaus pasirodymą Nazarete aprašo labai trumpai. Jie atpasakoja Jėzaus apsilankymą sinagogoje ir pažymi, kad Nazareto gyventojai, pradžioje labai palankiai klausę Jėzaus žodžių, greitai juo nusivylė, nes čia jis nepadarė jokio stebuklo. Jie neteikė Jėzaus žodžiams didelės reikšmės, nes per daug gerai jį pažino: jis čia augo, čia gyveno jo motina bei giminaičiai, ko galima iš jo tikėtis? Evangelistas Lukas Jėzaus pasirodymą sinagogoje aprašė plačiau. Jėzui buvo paduota pranašo Izaijo knyga. „Atvyniojęs knygą, jis rado [&hellip;]
- [Dievas prikelia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-prikelia/): 1941 m. evangelikų teologas R. Bultmanas vienoje savo paskaitoje pasakė: „Negalima naudotis elektros šviesa ir radijo aparatu, pasikliauti naujausiomis medicinos bei ligoninių priemonėmis ir sykiu tikėti Naujojo Testamento dvasių ir stebuklų pasauliu”. Šie žodžiai padarė įspūdį liberaliai nusiteikusiems krikščionims. Tai nuskambėjo kaip iššūkis antgamtinei realybei ir kvietimas atsipalaiduoti nuo atsakomybės. Atrodė, kad po tokių pareiškimų Šventojo Rašto knygų autoritetas bus pakirstas. Įvyko priešingai: jie paskatino naujai pažvelgti į Kristaus gyvenimą, jo stebuklus ir žodžius. Naujausi tyrimai atskleidė, jog tai, ką savo knygose užrašė evangelistai, yra pirmosios bažnytinės bendruomenės tikėjimas, paremtas apaštalų autoritetu. Evangelistai nesukūrė nei Kristaus gyvenimo, nei jo prisikėlimo, o [&hellip;]
- [Dievo rankose](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-rankose/): Šiandien iš Viešpaties lūpų girdime ir padrąsinimą, ir priekaištą. Po dienos darbų Jėzus su mokiniais sėdo į valtį, kad kitame ežero krante bent šiek tiek pailsėtų. Sėdėdamas valties gale Jėzus užmigo. Tuo tarpu pakilo didžiulė vėtra. Genezareto ežeras, dėl savo didumo kartais vadinamas jūra, susidrumstė. Kilo didžiulės bangos, ir vanduo jau pradėjo semti valtį. Mokiniai ėmė žadinti Jėzų. Atsibudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!”. Tuoj pat vėjas nutilo ir pasidarė visiškai ramu”. Tačiau šiame pasakojime girdime Jėzaus priekaištą apaštalams: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” Laivelis, apie kurį mums pasakoja evangelistas Morkus, primena Bažnyčią, kurią dažnai [&hellip;]
- [Jėzaus palikimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-palikimas/): Praėjo Viešpaties Prisikėlimo, Žengimo į dangų šventės. Šiandien Bažnyčia prisimena Viešpaties palikimą. Šiandien girdime jo testamentinius žodžius: „Imkite, tai mano kūnas!”, „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį”. Tai Jėzaus palikimas: jis save paliko kaip maistą. Nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų krikščionys brangino šį Jėzaus palikimą. Pasak Apaštalų darbų knygos, „jie &lt;…&gt; savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi” (Apd 2, 46–47). Pirmą kartą Jėzus prabilo apie savo kūno valgymą tuojau po duonos padauginimo. Kai minia, sužavėta stebuklingos Jėzaus galios, jo ieškojo trokšdama [&hellip;]
- [Didysis slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-slepinys/): Garsusis mąstytojas B. Paskalis, jaudamas artėjančią mirtį, atsikėlė iš lovos, atsisėdo prie stalo ir drebančia ranka užrašė savo tikėjimo išpažinimą, kuris po jo mirties buvo rastas liemenės kišenėje. Štai jo užrašyti žodžiai: „Pusė dvyliktos. Esu Dievo akivaizdoje. Tikiu. Tikiu į Dievą. Mano Dievas nėra teologų nei žemės mokytojų Dievas. Mano Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas: yra Apreiškimo Dievas. Mano Kristus yra Evangelijos Kristus. Tikiu jį, kaip jis save apreiškė” (Plg. L. Tulaba. Pamokslai A. P. 247). Šiame tikėjimo išpažinime kalbama ne tik apie Dievą, bet ir apie Dievo Sūnų. Šiandien, Švč. Trejybės sekmadienį, prisiminkime kertinę mūsų tikėjimo į Triasmenį [&hellip;]
- [Kalbų dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/kalbu-dovana/): Sekminės, Sekminės!… Miela, žalumynuose skęstanti, šventė. Kitados net gyvulėliai grįždavo iš ganyklų apkaišyti žaliomis beržų šakelėmis. Bažnyčiai – tai ypatingos prasmės šventė. Dažnai ši šventė vadinama Bažnyčios gimimo diena. Pirmųjų Sekminių dieną Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama, išėjo į viešumą. Evangelisto Luko pirmųjų Sekminių aprašyme pasakojama apie kalbų dovaną, kurios dėka visų tautų žmonės išgirdo Bažnyčios balsą. Sekminių šventė mus kviečia pažvelgti į didžiąją žmonijos dramą, kylančią iš Dievo ir žmonių santykių. Iš vienos pusės – maištaujantis prieš Dievą žmogus, iš kitos – Dievas, trokštantis žmogų matyti laimingą. Kiekvienas privalome padaryti lemiamą apsisprendimą: su Dievu ar be Dievo. Pirmieji tėvai pakluso gundytojui, [&hellip;]
- [Trys gailestingumo palyginimai](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-gailestingumo-palyginimai/): Šio sekmadienio Evangelijoje – visas penkioliktas Luko evangelijos skyrius – Jėzus mums pateikia tris gailestingumo palyginimus. Problema iškyla, kai pas Jėzų pradeda lankytis „visokie muitininkai ir nusidėjėliai“ (Lk 15, 1). Fariziejai ir Rašto aiškintojai nesutinka su tokiu geranorišku Jėzaus elgesiu. Jiems tai yra papiktinimas, tačiau Jėzui tai yra elgesys, kuris atskleidžia tikrąjį Dievo mąstymą. Jėzaus gailestingume yra Tėvo gailestingumas. Priimdamas nusidėjėlius, Jėzus yra Dievo veido atspindys. Todėl per visą Evangeliją driekiasi ši problema: vienoje pusėje Jėzus, kuris priima ateinančius nusidėjėlius, ir kitoje – Įstatymo gynėjai, kaltinantys, kad jis yra „rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34). O [&hellip;]
- [Šilinių iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/siliniu-iskilme/): Šiandien minime vieną seniausių Dievo Motinos iškilmių – Švč. Mergelės Marijos Gimimą. VI amžiuje Jeruzalėje, Marijos gimimo vietoje, buvo pastatyta ir pašventinta Šv. Onos bažnyčia. Tada ir pradėta visoje Rytų Bažnyčioje švęsti rugsėjo 8-ąją Dievo Motinos Gimimą. Nuo VII amžiaus ši data minima Romoje tarp keturių didžiausių Mergelės Marijos iškilmių, o nuo XI amžiaus jau visoje Vakarų Bažnyčioje. Pasirinktas rugsėjo mėnuo, nes Rytų Bažnyčia pradeda liturginius metus rugsėjį. Rugsėjo 8 diena VIII amžiuje padėjo nustatyti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės datą – gruodžio 8-ąją (suprantama, kad tai turėjo būti devyniais mėnesiais anksčiau, negu jos gimimas). Paprastai įprasta minėti šventųjų mirties dieną, kai [&hellip;]
- [Mirtis bus sunaikinta!](https://homilijos.kristoteka.lt/mirtis-bus-sunaikinta/): Bažnyčia šiandien mums priešais akis iškelia moterį atbaigtu pavidalu – su kūnu ir siela į dangų paimtą Mariją. Todėl šią iškilmę švenčiame vidurvasarį, derliaus nuėmimo metu. Švenčiame moters, kuriai Dievas padarė didžių dalykų, šventę. Išoriškai ji buvo moteris kaip ir kitos. Išgyveno sunkių ir rūsčių valandų. Skurdžioje aplinkoje pagimdė kūdikį. Turėjo pakelti bėgimą į svetimą šalį ir baisias valandas ant Golgotos. Ir sykiu ji niekada nesiliovė tikėjusi, kad Dievas viską kreipia išganymo link. Per gyvenimą žengė kupina rūpesčio, bet nesusvyruodama. Todėl jau VI a. krikščionys ėmė aukštinti jos gyvenimo kelią. Ir nepajudinamai laikėsi tikėjimo, kad Dievas savo motiną atbaigė visą – [&hellip;]
- [Vietos prie stalo](https://homilijos.kristoteka.lt/vietos-prie-stalo/): Jėzus įžengia į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Nors buvo šeštadienis (žydų šabo, arba poilsio, diena) ir jautė, kad vėl kils nesusipratimų (plg. Lk 14, 2–6), jis vis dėlto neatsisakė apsilankyti jo namuose. Jėzus niekada neatmetė nė vieno žmogaus svetingumo. Iki pat galo neprarado vilties, kad, jam apsilankius, žmogus gali pasikeisti. Valgomajame susirinkusieji jį stebi. Taip pat ir Jėzus, mąstydamas apie gyvenimą, juos stebi. Iš jo žvilgsnio kyla palyginimas apie paskutinę vietą. Atrodo, kad Jėzus palyginime kalba apie pokylį, kur vietos nėra aiškios: negalima iš anksto nuspėti, kam priklauso pirma ar antra vieta. Maža to, norėdamas būti tikras, jog neužimi ne [&hellip;]
- [Ankšti vartai](https://homilijos.kristoteka.lt/anksti-vartai/): Jėzui keliaujant į Jeruzalę tekdavo išgirsti įvairių klausimų. Štai ir šioje Evangelijos ištraukoje kažkas iš minios jo klausia apie išgelbėtųjų skaičių. Jėzus neatsako į klausimą. Jeigu pasakytų: „Daug bus išgelbėtų“, atrodys, kad neverta stengtis, o jeigu būtų atsakęs: „Taip, mažai bus išgelbėtų“, tai kai kas nusimintų ir galvotų: „Vargu, ar aš būsiu vienas iš jų.“ Pasigirsta kitoks atsakymas, perkeliantis nuo išgelbėtųjų skaičiaus prie išgelbėjimo būdo: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24). Tokią pat laikyseną mes matome dėl Jėzaus sugrįžimo pasaulio pabaigoje. Mokiniai klausia, kada sugrįš Žmogaus Sūnus, ir Jėzus atsako nurodydamas, kaip pasiruošti šiam sugrįžimui, ką daryti belaukiant (plg. [&hellip;]
- [Nesantarvė dėl Jėzaus](https://homilijos.kristoteka.lt/nesantarve-del-jezaus/): Jėzus aiškiai suvokia savo atėjimo pasekmes. Jis atėjo „įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12, 49). Ugnis – tai žmonių užsidegimas Dievo meile ir aukos ryžtu, nes Dievo meilė tapo regima Jėzaus asmenyje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jėzus yra pasirengęs liudyti pasauliui dieviškąjį gailestingumą savo kryžiaus aukoje. Tai bus jo kraujo krikštas. Jis jau mato savo pažado išsipildymą gimstančiai Bažnyčiai: Guodėja, tiesos Dvasia, nužengs ant apaštalų tarsi ugnies liežuviai (plg. Apd 2, 3). Jis žino, kad ši ugnis dega ir degs per amžius, kad būtų silpnųjų drąsa, Bažnyčios kelrodė, tikroji žmonių išmintis. Su šia drąsa, kuri gimdo [&hellip;]
- [Žolinės iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/zolines-iskilme/): Mergelės Marijos Ėmimas į dangų yra dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija: „O Motina Dievo, pagimdžiusi tu išsaugojai mergeliškumą, o amžiams užmigusi nepalikai pasaulio; tu, kuri pradėjai gyvąjį Dievą ir savo maldomis išvaduosi iš mirties mūsų sielas, sugrįžai pas gyvybės Šaltinį“ (Bizantijos liturgija, Žolinės tropariumas). 1950 m. lapkričio 1 d. garbingasis popiežius Pijus XII paskelbė dogmą, kad Mergelė Marija, „baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę“. Ši tikėjimo tiesa buvo žinoma iš Tradicijos, patvirtinta Bažnyčios tėvų ir skirta Dievo Sūnaus garbei, Marijos išaukštinimui bei visos Bažnyčios džiaugsmui. Dogmos forma išreikšta tai, [&hellip;]
- [Budėkite ir būkite pasirengę!](https://homilijos.kristoteka.lt/budekite-ir-bukite-pasirenge/): Praeitą sekmadienį Jėzus aiškino savo mokiniams, kaip teisingai naudoti daiktus, šiandien jis juos ragina tinkamai naudoti laiką. Dabarties laikas reikalauja didelės atsakomybės, nes artėja amžinybė. Kieno gyvenimas priklauso nuo daiktų, kuriais jis šiuo metu disponuoja, tam mirtis yra vagis. Kas laukia Viešpaties, tam mirtis – džiaugsmingas susitikimas. Visas gyvenimas yra pasirengimas šiam kartais netikėtam susitikimui. Krikščionių bendruomenė drąsinama vėl ateisiančio Viešpaties: „Nebijok, mažoji kaimene“ (Lk 12, 32). Graikiškas žodis poimnion reiškia „maža kaimenė“. Tačiau evangelistas Lukas prie šio žodžio prideda dar kitą žodį mikron, taip dar labiau ją sumažindamas. Sąlyga būti drąsiam yra būti labai mažam. Nebijoti, vadinasi, pripažinti savo ribotumą, [&hellip;]
- [Palikimo dalybos](https://homilijos.kristoteka.lt/palikimo-dalybos/): Šiandien pateiktą epizodą randame tik Luko evangelijoje. Žmogus iš minios prašo Jėzaus įsiterpti į jo ir brolio ginčą dėl palikimo. Kaip įprasta, kai Jėzui užduodami ypatingi klausimai (mokėti ar nemokėti Ciesoriui mokesčius; užmėtyti ar neužmėtyti akmenimis moterį, sugautą svetimaujant), jis neatsako tiesiogiai, bet paliečia problemos šaknį, svarsto klausimą atskleisdamas klaidą, kuri slypi pačiame klausime. Abu broliai klysta, nes jų ginčas kyla ne ieškant objektyvumo ir teisingumo, bet iš godumo. Tarp jų neliko nieko bendro, išskyrus palikimą, kurį reikia pasidalyti. Interesas nutildo bet kokį žmogišką jausmą. Turtas, kurį norėtų pasidalyti, iš tikrųjų padalija juos pačius. Kad atskleistų šios elgsenos klaidingumą, Jėzus pateikia [&hellip;]
- [Maldos gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-gyvenimas/): Evangelijos tekste mokiniai prašo Jėzaus išmokyti juos melstis. Tai prasmingas prašymas: neprašoma išmokyti dirbti, pavyzdžiui, žvejoti, statyti bažnyčias ar socialinius centrus, nes malda – lyg šviečiantis langas, pro kurį galime kontempliuoti amžinąjį gyvenimą, į kurį būsime paimti po to, kai mūsų kūnas sugrįš į dulkes, o visi mūsų darbai ir veikla bus užbaigti amžinai. Ir Viešpats pateikia glaustą mokymą apie maldą. „Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato (6, 9–13) – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Mes meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir [&hellip;]
- [Geriausioji dalis](https://homilijos.kristoteka.lt/geriausioji-dalis/): Pats vidurvasaris, kai daugelis atostogauja; taip pat ir parapijų sielovadinė veikla aprimusi: baigėsi pasirengimo pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui ir šių sakramentų teikimo metas. Tad tinkamas laikas stabtelėti ir teikti pirmenybę tam, kas iš tiesų yra gyvenime svarbiausia, t. y. įsiklausyti į Viešpaties žodį. Viskas praeis ir bus paimta iš mūsų, bet Dievo žodis yra amžinas ir įprasminantis mūsų kasdienę veiklą. Tai primena ir šio sekmadienio Evangelija apie Jėzaus apsilankymą Mortos ir Marijos namuose. Iš Jono evangelijos žinome, kad seserys gyveno Betanijoje, mažame kaimelyje šalia Jeruzalės; be to, Jonas pasako, jog jos turėjo brolį, vardu Lozorius (plg. Jn 11, 1), kuris šiame [&hellip;]
- [O kas gi mano artimas?](https://homilijos.kristoteka.lt/o-kas-gi-mano-artimas/): Istorijoje apie gailestingąjį samarietį keliamas pagrindinis žmogaus klausimas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Jėzus tiesiogiai nurodo Raštą ir leidžia Įstatymo mokytojui pačiam atsakyti: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27; plg. Įst 6, 5 ir Kun 19, 18). Tačiau mokslingas vyras, pats puikiai žinojęs atsakymą į savo klausimą, dabar priverstas aiškintis: Rašto žodis neginčijamas, bet jo taikymas gyvenimo praktikoje kelia klausimų. Konkrečiai klausiama, kas gi tas artimas? Kaip toli ši sąvoka siekia pačiame gyvenime? Į taip sukonkretintą klausimą Jėzus atsako [&hellip;]
- [Septyniasdešimt du mokiniai](https://homilijos.kristoteka.lt/septyniasdesimt-du-mokiniai/): Jėzus išsiunčia į misiją 72 mokinius. Kai kuriuose rankraščiuose rašoma 70. Skaičius 72 ar 70 yra ir simbolis. Pradžios knygoje, pagal graikišką Septuagintos vertimą, rašoma, jog pasaulyje yra 72 tautos, pagal hebrajišką vertimą – 70 tautų (plg. Pr 10). Tai reikštų, kad ši misija pranoksta Izraelio ribas ir yra skiriama visiems žemės gyventojams. Kas buvo tie 72 mokiniai? Mes nežinome jų vardų. Tačiau, kita vertus, jie – tai mes. Esame tie septyniasdešimt du mokiniai, jei turime tam tikrą misiją, kurią nuoširdžiai atliekame gyvenime ir Bažnyčioje. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į [&hellip;]
- [Pakeliui į Jeruzalę](https://homilijos.kristoteka.lt/pakeliui-i-jeruzale/): Luko evangelijos 51-oji devintojo skyriaus eilutė yra svarbi, nes perskiria pirmąją Evangelijos dalį, kur aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje, nuo antrosios dalies, kur Jėzus pradeda didžiąją savo kelionę link Jeruzalės. Ta ilga, tarsi nesibaigianti kelionė atpasakota dešimtyje Evangelijos skyrių. Jėzus savo mirtimi, prisikėlimu ir įžengimu į dangų turi atlikti naująjį perėjimą, kuris atvers žmonėms priėjimą prie Dievo. „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Yra dvi galimybės keliauti iš Galilėjos į Jeruzalę: galima eiti palei Jordano upę arba per Samarijos kraštą. Jėzus pasirenka antrąjį variantą. Kelias per Samarijos kraštą yra šiek [&hellip;]
- [Atsakymas kasdieniu gyvenimu](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakymas-kasdieniu-gyvenimu/): Šio sekmadienio Evangelijoje keliamas svarbus klausimas dėl Jėzaus tapatybės, nes nuo atsakymo priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir amžinasis likimas. To meto žmonės, kaip ir dauguma šiandien, mano, kad Jėzus yra vienas iš daugelio pranašų. Mokiniai, priešingai, tiki, kad Jėzus yra Dievo Mesijas. Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijinės misijos, idant ji nebūtų sujaukta su anuomet laukto politinio Mesijo samprata. Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip Mesiją, kai bus aišku, jog Kristus yra Nukryžiuotasis. Žodis „Kristus“ (gr. Christòs), kilęs iš veiksmažodžio chríô – „patepti“. [&hellip;]
- [Pietūs fariziejaus namuose](https://homilijos.kristoteka.lt/pietus-fariziejaus-namuose/): Evangelijos tekstas prasideda nebyliai, be tiesioginės kalbos, vien tik tylūs gestai: įeina moteris nešina alebastriniu indu kvapaus tepalo, pasilenkia prie Jėzaus kojų, jas laisto ašaromis, šluosto savo galvos plaukais bei bučiuodama tepa tepalu. Tuo metu fariziejus Simonas, įtardamas Jėzų esant pranašą, buvo pasikvietęs jį į savo namus prie stalo. Pagal paprotį vaišių namas buvo atviras praeiviams pasižiūrėti. Bet kad mieste žinoma nusidėjėlė ateitų į namus, tai nebuvo kasdieniškas įvykis. Nusidėjėle, matyt, ji buvo laikoma todėl, kad buvo prostitutė arba gyveno susidėjusi su pagoniu ar muitininku. Ši moteris nėra Marija Magdalietė, kaip kartais būdavo manoma Bažnyčios tradicijoje (plg. Lk 8, 2; Jn [&hellip;]
- [Vaikinas iš Najino](https://homilijos.kristoteka.lt/vaikinas-is-najino/): Najino (hebr. dailus) miestas visoje Biblijoje minimas tik vieną kartą, būtent šiame Luko evangelijos tekste. Tai šiandienis Izraelio miestelis Neinas, visiškai musulmoniškas ir įsikūręs apie 4 km į pietus nuo Taboro kalno. „Najino miestas, kur Viešpats prikėlė našlės sūnų, yra penktoje mylioje nuo Taboro, šalia Endoro“, – tokiais žodžiais IV amžiuje krikščionių istorikas Euzebijus Cezarėjietis († 340) paliudija šios vietos šventą atminimą. Apie vėlesnius įvykius mus informuoja nežinomo autoriaus liudijimas, priskirtas V–VI amžiui, ir perduotas benediktino Petro Diakono († 1159): „Našlės, kurios sūnus buvo prikeltas, namuose dabar yra bažnyčia, ir taip pat iki mūsų dienų išliko kapas, kuriame jį norėjo palaidoti.“ [&hellip;]
- [Altoriaus sakramentas](https://homilijos.kristoteka.lt/altoriaus-sakramentas/): Didįjį ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Jėzus vietoj Senojo Testamento apeigų įsteigė sakramentinę auką ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo mirties ir prisikėlimo atminimo. Šio sekmadienio liturgijoje, per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, grįžtama prie Viešpaties įsteigtos Eucharistijos (gr. dėkojimo) įvykio. Antrajame šios dienos skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus tekstą, kuris yra pats ankstyviausias rašytas pasakojimas (maždaug 56 m. po Kr.) Naujajame Testamente apie Paskutinę vakarienę – Eucharistijos įsteigimą. Pasakojimas pabrėžia veiksmą, kuriuo Jėzus atiduoda save: tai pasakoma žodžiais apie duoną ir vyną. Be to, pabrėžiamas dvigubas įstatymas šiam veiksmui kartoti. Kūnas, atiduodamas už žmones, [&hellip;]
- [Pažinti tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/pazinti-tikejimu/): Šiandien švenčiame Švenčiausiosios Trejybės iškilmę. Trejybė yra tikėjimo slėpinys, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, „apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių“ (Vatikano I Susirinkimas, 1870 m.). Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas. Kiekvienas iš trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis. Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį. „Tėvas“, „Sūnus“, [&hellip;]
- [Velykų užbaiga](https://homilijos.kristoteka.lt/velyku-uzbaiga/): Sekminių iškilmė, kurią šiandien švenčiame, baigia Velykų liturginį laiką. Išties Velykų slėpinys – Kristaus kančia, mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų – randa savo išsipildymą Šventajai Dvasiai išsiliejant ant apaštalų, susirinkusių kartu su Marija, Viešpaties Motina, ir kitais mokiniais. Tam tikra prasme tai buvo Bažnyčios krikštas, krikštas Šventojoje Dvasioje (plg. Apd 1, 5). Jėzus, prieš mirdamas, pažadėjo savo mokiniams atsiųsti „kitą Globėją“ (Jn 14, 16), kai jo paties su jais nebebus. Kai Šventoji Dvasia buvo išlieta ant pirminės Bažnyčios mokinių, jie suprato, ką Jėzus turėjo mintyje. Jų tikėjimas tapo tikras ir džiugus ir jie gavo tam tikrų charizmų. Charizmos (gr. charis [&hellip;]
- [Šeštinių šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/sestiniu-svente/): Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Kristaus Žengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų. Tą dieną Kristus su visa savo žmogyste įeina į Dievo šlovę. Biblijoje tai išreikšta simboliais „debesis“ (plg. Iš 13, 22; Lk 9, 34–35; Apd 1, 9) ir „dangus“ (plg. Lk 24, 51). Kalbėjimas apie debesį yra teologinis kalbėjimas: mintyje turimas kitas būties matmuo. Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios jo kūno ypatybės (plg. Lk [&hellip;]
- [Ramybės šaltinis](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybes-saltinis/): Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pažada, kad Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia toliau vis giliau pažins Kristaus apreikštąją tiesą (plg. Jn 7, 39; 13, 7; 14, 17. 26) ir patį Kristaus asmenį (plg. Jn 15, 26; 20, 9); tačiau naujo oficialaus apreiškimo Šventoji Dvasia neteiks (plg. Jn 16, 12–15). Teisingai vertėtų suprasti ir Jėzaus pasakymą: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jn 14, 28), nes Tėvas siuntė, davė, o Jėzus – žmogus, „kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo“ (Jn 8, 40); savo dieviškąja prigimtimi Jėzus lygus su Tėvu, o žmogiškoji jo prigimtis – Dievo sukurta. Tačiau šiandien atidžiau pažvelkime į Jėzaus savo mokiniams dovanotą [&hellip;]
- [Šlovės diena](https://homilijos.kristoteka.lt/sloves-diena/): Šiandien penktasis Velykų sekmadienis. Atkreipkime dėmesį, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje nesakoma: „Penktasis sekmadienis po Velykų“, kaip, pavyzdžiui, Kalėdų laiku girdime sakant: „Pirmasis (ar antrasis) sekmadienis po Kalėdų“, bet „Pirmasis (ar antrasis ir t. t.) Velykų sekmadienis“. Išties po Velykų – Kristaus mirties ir prisikėlimo – jau nieko nebegali būti didingesnio ir svarbesnio. Neverta manyti, jog kažkas dar galėtų įvykti po Velykų, lyg kažko dar trūktų. Velykos – ta didžioji diena, kai atbaigtas Dievo kūrimas, atliktas išganymas, išsipildo Senojo Testamento pranašų lūkesčiai. Visi kiti sekmadieniai po Velykų yra tik tų pačių Velykų tęsinys, atskleidžiantis Velykų slėpinio gelmę. Juk ir Sekminės (Šventosios Dvasios atsiuntimas) [&hellip;]
- [Pastoracinės teologijos ištakos](https://homilijos.kristoteka.lt/pastoracines-teologijos-istakos/): Šiandien – Gerojo Ganytojo sekmadienis, Bažnyčia meldžiasi už dvasininkiją ir meldžia pašaukimų į dvasinį luomą (plg. Liturginis maldynas, p. 139–140). Žodis pastor (lot. ganytojas), nukaldintas remiantis Iz 40, 11; Ez 34; Jn 10, ankstyvaisiais viduramžiais žymėjo vyskupą, nuo VII a. taip pat parapinės Bažnyčios vadovą – kleboną. Jo veikla įvardijama sielovados, arba pastoracijos, sąvoka, nes yra nukreipta į Dievo santykį su žmonėmis. Kaip žinome, Izraelio tautos istorija ir religinė patirtis skleidėsi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje, spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiūvusiose stepėse. Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio [&hellip;]
- [Rytui auštant](https://homilijos.kristoteka.lt/rytui-austant/): Trečiąjį Velykų sekmadienį Evangelijos ištraukoje dar kartą pabrėžiama prisikėlimo tikrovė: Jėzus prisikėlė ne simboliškai, bet tikrai, su savo kūnu. „Mes su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“, – pasakys šv. Petras Apaštalų darbuose (10, 41), greičiausiai remdamasis būtent šiuo Evangelijos įvykiu. Pasakojimas prasideda nurodant bendruomenės veikimo aplinką: „prie Tiberiados ežero“ (Jn 21, 1). Tiberiados miestas buvo pastatytas ant vakarinio ežero kranto apie 20 m. pr. Kr. imperatoriaus Tiberijaus garbei. Būtent čia, Jono evangelijoje, pirmą kartą istorijoje ežeras pavadinamas ne Galilėjos, bet Tiberiados ežeru. Po papiktinančios kryžiaus mirties mokiniai sugrįžo į savo tėviškę prie savo žvejybos darbų, t. y. prie [&hellip;]
- [Gailestingumas ir tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumas-ir-tikejimas/): Pirmųjų krikščionių bendrystės tikrasis centras ir pagrindas buvo prisikėlęs Kristus. Evangelija pasakoja, kad kančios metu, kai dieviškasis Mokytojas buvo suimtas ir nuteistas mirti, mokiniai išsilakstė (plg. Mt 26, 56; Mk 14, 50–52). Tik Marija, kelios moterys ir apaštalas Jonas liko kartu ir sekė jį iki Kalvarijos kalno (plg. Jn 19, 25–27). Prisikėlęs Jėzus dovanojo saviesiems naują, dar tvirtesnę ir nenugalimą vienybę, kurios pamatas ne žmogiškieji ištekliai, bet dieviškasis gailestingumas, kuris leido jiems patirti, jog jie yra mylimi ir sutaikinti su Dievu. Todėl palaimintasis Jonas Paulius II († 2005) panoro antrąjį Velykų sekmadienį pavadinti Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Taip popiežius dar kartą visiems [&hellip;]
- [Svarbiausias istorijos įvykis](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausias-istorijos-ivykis/): Jėzaus prisikėlimas – krikščionių tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa ir drauge su Kryžiumi esminė Velykų slėpinio dalis. Prisikėlimas yra Įsikūnijimo viršūnė. Juo patvirtinama Jėzaus dievystė, taip pat visa, ką jis darė ir ko mokė. Juo įgyvendinami visi mums duoti dieviškieji pažadai. Be to, Prisikėlusysis, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, yra mūsų nuteisinimo ir prisikėlimo pagrindas: „Kristus prisikėlė iš numirusių, savo mirtimi mirtį nugalėjo, mirusiems gyvybę dovanojo“ (Bizantijos liturgija, Velykų tropariumas). Šis įvykis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Seniausias rašytinis liudijimas aptinkamas apie 56 metus: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas [&hellip;]
- [Išsaugoti viltį](https://homilijos.kristoteka.lt/issaugoti-vilti/): Verbų sekmadienį prasideda svarbiausia liturginių metų savaitė – Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai: Paskutinė Vakarienė, Kristaus Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas. Didžiosios svaitės pradžią ženklina Verbų procesija ir Kristaus Kančios skaitymas. Šiais metais skaitome Kristaus Kančią pagal Luką. Joje, kaip ir kitose evangelijose, gana dažnai pasigirsta vieno iš apaštalų vardas – Judas Iskarijotas. Jau vien Judo vardas tarp krikščionių sukelia instinktyvią priekaišto ir pasmerkimo reakciją. Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant [&hellip;]
- [Rašyti ant žemės](https://homilijos.kristoteka.lt/rasyti-ant-zemes/): Svetimavimą smerkia šeštasis Dievo įsakymas. Jį smerkia ir Jėzus savo kalboje apie skyrybas (plg. Mt 19, 3–9). Žydų įstatymai šiuo požiūriu buvo labai griežti. Mirties bausmės sulaukia abu svetimautojai: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė, – turi mirti“ (Įst 22, 22). Nežinia kodėl pas Jėzų atvedė tik moterį: vyras paspruko ar leido jam pasprukti, o gal jau užmuštas? Viena vertus, Jėzus sakė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tokiu atveju jis turėtų elgtis pagal Mozės Įstatymą ir prisidėti užmušant moterį akmenimis. Kita vertus, jis daug kalbėjo apie atleidimą, [&hellip;]
- [Laisvi pasirinkti](https://homilijos.kristoteka.lt/laisvi-pasirinkti/): Laisvi pasirinkti Ketvirtą gavėnios sekmadienį skaitome Evangelijos tekstą apie tėvą ir du sūnus, labiau žinomą kaip sūnaus palaidūno palyginimą. Ši ištrauka iš Luko evangelijos yra visų laikų dvasingumo ir literatūros viršūnė. Išties, kokia būtų mūsų kultūra, menas ir civilizacija be šio gailestingojo Dievo apreiškimo? Šis pasakojimas niekada nesiliauja mus jaudinęs, ir kaskart jo klausydamiesi ar jį skaitydami atrandame vis naujų reikšmių. Jis turi galią mums kalbėti apie Dievą, atskleisti jo veidą ir širdį. Kai Jėzus mums papasakojo apie gailestingąjį Tėvą, viskas pasikeitė, dabar Dievą pažįstame: jis yra mūsų Tėvas, kuris iš begalinės meilės sukūrė mus laisvus ir apdovanotus sąžine, kuris kenčia, [&hellip;]
- [Gal dar duos vaisių?](https://homilijos.kristoteka.lt/gal-dar-duos-vaisiu/): Luko evangelijos teksto, kurį skaitome šį trečiąjį gavėnios sekmadienį, pradžia pateikia Jėzaus komentarą dviem skaudiems gyvenimo įvykiams. Pirmas – kai kurių galilėjiečių sukilimas, kuris buvo Piloto kruvinai numalšintas; antras – bokšto griūtis Jeruzalėje, pareikalavusi aštuoniolikos aukų. Du tragiški ir sykiu gan skirtingi įvykiai: vieno priežastis – žmogus, kito – atsitiktinumas. Bet problema viena – mirtis, kurią žmogus patiria kaip nepelnytą smurtą. Žmogus, mikrokosmosas makrokosmose, intensyviai išgyvena gyvybės ir mirties susidūrimo dramą, pasaulio sistemos trapumą. Pasaulis yra didelė ir stipri sistema ir tam tikra prasme teikia saugumą. Bet įvairios nelaimės ir katastrofos yra ženklas, kad pasaulis turi rimtų įtrūkių ir kad negalima [&hellip;]
- [Krikščioniškoji mistika](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniskoji-mistika/): Stebuklas ant kalno – Bažnyčios tradicijoje jis tapatinamas su Taboro kalnu šiaurės Izraelyje – atrodo labai skirtingas nuo kitų Jėzaus stebuklų. Kitur Jėzus stengiasi kam nors padėti: išgydo ligonį, net prikelia mirusį žmogų. Tačiau čia jis tik atsimaino. Koks jo tikslas? Kam to reikia? Ką įsivaizduojame, kai girdime kalbant apie atsimainymą? Turbūt yra įprasta įsivaizduoti pasakų magą ar fėją, kurie liūdną žmogų paverčia gluosniu, princesę – varle ir pan. Romėnų poetas Ovidijus, surinkęs panašius mitologinius pasakojimus, pavadino savo kūrinį Metamorfosi (gr. transformacijos, pasikeitimai). Bažnyčios tėvai sako, jog ant Taboro kalno kažko panašaus negalėjo įvykti. Jei Jėzus būtų pakeitęs savo formą, tai [&hellip;]
- [Atkakli kova](https://homilijos.kristoteka.lt/atkakli-kova/): Bažnyčios liturgija įžengė į gavėnios metą – pasirengimą Kristaus prisikėlimo šventei. Gavėnia taip pat primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš pradedant viešąją misiją. Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (plg. Iš 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda bei pasninku ruošėsi misijai, kurios pradžia buvo sunkios grumtynės su gundytoju. Tai pirmas kartas, kai velnias įsiterpia į Jėzaus gyvenimą, ir daro tai atvirai. Jis bando mūsų Viešpatį, galbūt nori ištirti, ar jau atėjo Mesijo valanda. Jėzus jam tai leido, norėdamas duoti mums nuolankumo pavyzdį ir pamokyti mus [&hellip;]
- [Irkis į gilumą!](https://homilijos.kristoteka.lt/irkis-i-giluma/): Evangelijoje pasakojama, kaip žmonės, norėdami išgirsti Dievo žodį, būriuojasi aplink Jėzų, stovintį ant ežero kranto toje vietoje, kur žvejai plauna savo tinklus. Jis įlipa į vieną iš dviejų ten buvusių valčių, kuri pasirodo esanti Petro. Jėzus paprašo jo truputį atsistumti nuo kranto, atsiriboti nuo minios. Bet ne per toli, tiek, kad galėtų būti su ja, ją mokyti. Čia ima ryškėti Jėzaus mokinių pašaukimas būti su Jėzumi, būti su žmonėmis, bet taip pat ir irtis į gilumą, veržtis į kitokį, artimesnį susitikimą su Jėzumi. Žvejams visą praėjusią naktį nesisekė. Atrodytų, beprasmiška vėl leistis žūklėn dabar, rytą. Bet Petrui Jėzus tapo toks svarbus [&hellip;]
- [Nazareto sinagogoje](https://homilijos.kristoteka.lt/nazareto-sinagogoje/): Sinagogos bendruomenė, kuri klausėsi Jėzaus žodžių, susirinko iš Nazareto miestelio, kuriame, archeologiniais duomenimis, tuo metu gyveno apie 1500 žmonių. Jėzus savo kalba skelbia Senojo Testamento pranašystės įvykdymą, vilčių ir laukimo išsipildymą: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Prieveiksmis „šiandien“ yra svarbus visoje Luko evangelijoje. Prisiminkime, kad apie Jėzaus gimimą buvo paskelbta šiais Viešpaties angelo žodžiais: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). „Jums gimė“, vadinasi, ne tik gimė, bet gimė jums, dėl jūsų. Šiandien jūsų džiaugsmas. Šiandien jūsų išganymas. [&hellip;]
- [Geroji žinia](https://homilijos.kristoteka.lt/geroji-zinia/): Evangelistas Lukas, prieš pradėdamas pasakoti apie Jėzaus gyvenimą, nurodo kriterijus, kurių skatinamas jis ėmėsi šio darbo. Lukas remiasi savo akimis mačiusiųjų faktais, jo paties rūpestingai atrinktais ir ištirtais, kad Teofilis (gr. Dievo draugas) ir tie, kurie skaito, galėtų įsitikinti Evangelijoje (Evangelija – graikų kalbos sudurtinis žodis: būdvardis eu – gera; daiktavardis angelia – žinia, arba naujiena) surašytų pasakojimų tikrumu. Tai mums suteikia galimybę pasidomėti visų keturių evangelijų istoriškumo klausimu. Dar prieš kelis amžius visuomenėje kritinis mąstymas neegzistavo. Beveik viskas, kas buvo sakoma ir perduodama, būdavo priimama kaip istoriškai įvykę dalykai. Prieš porą amžių radęsis istorinis mąstymas, prieš patikėdamas praeities faktu, pirmiausia [&hellip;]
- [Geresnio vyno kilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/geresnio-vyno-kilme/): Gyvenime pasitaiko švenčių, kurios išlieka mūsų atmintyje, ir laikui bėgant jos įgauna vis gilesnę reikšmę. Kitos šventės užsimiršta, nebeprisimename jų, nes jos prarado savo prasmę. Kanos vestuvių pokylis liko gyvas krikščionių atmintyje. Norėdami atskleisti šių vestuvių didingumą, turime prisiminti, jog Jono evangelija skiriasi nuo kitų evangelijų – Morkaus, Mato ir Luko. Jonas aprašo Jėzaus gyvenimo įvykius taip, kad skaitytojas tik tikėjimo dėka geba įžvelgti gilesnę jų prasmę, peržengti realiai matomą tikrovę. Įvairiomis detalėmis Jonas atskleidžia simbolius, kurie mums padeda geriau suprasti Jėzaus žinią ir jo asmenį. Tačiau kartu visada privalu neišleisti iš akių, kad simbolinis kurio nors vyksmo pobūdis ir jo [&hellip;]
- [Žemaitijos krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/zemaitijos-krikstas/): Šiandien Viešpaties Krikšto iškilme užbaigiamas Kalėdų laikas. Evangelijos tekste šv. Lukas visų pirmiausia pastebi, kad žmonių lūkesčiai stiprėjo (plg. Lk 3, 15). Taip jis pabrėžia Izraelio laukimą, nurodo tų žmonių, kurie paliko savo namus ir kasdienius darbus, naujo pasaulio troškimą. Jonas juos krikštija atgailos krikštu, raginančiu atsiversti, pakeisti gyvenimą, nes artinasi Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi (plg. Lk 3, 16). Išties negalima laukti naujo pasaulio liekant panirus į egoizmą ir nuodėmingus įpročius. Jėzus taip pat palieka namus ir įprastus užsiėmimus, kad pasiektų Jordano upę. Jis įžengia į žmonių minią, kuri klausosi Krikštytojo, ir laukia savo eilės pasikrikštyti. Jonas, vos [&hellip;]
- [Tikėjimas ir Bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-ir-baznycia/): Kristaus Apsireiškimas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymas, yra daugialypis slėpinys. Lotyniškoji tradicija tai tapatina su išminčių apsilankymu pas Kūdikėlį Jėzų Betliejuje ir pirmiausia aiškina kaip Izraelio Mesijo apsireiškimą pagonių tautoms. O Rytų tradicijoje pirmenybė teikiama Jėzaus krikšto Jordano upėje momentui, kai jis apsireiškė kaip Šventosios Dvasios pateptas viengimis dangiškojo Tėvo Sūnus. Jono evangelijoje kviečiama apsireiškimu laikyti ir vestuves Kanoje, kur Jėzus, vandenį pavertęs vynu, „parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11). Šviesa, suspindusi Kalėdų naktį ir apšvietusi Betliejaus tvartelį, šiandien sušvinta ir apsireiškia visiems žmonėms. Viešpaties Apsireiškimas yra šviesos slėpinys, simboliškai ir teologiškai išreiškiamas pirma išminčių keliaujančia žvaigžde. [&hellip;]
- [Apie laiką ir Marijos motinystę](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-laika-ir-marijos-motinyste/): Pradedame naujuosius 2013 mūsų Viešpaties metus, per kuriuos kai kam tik atsivers pirmasis gyvenimo knygos lapas, kai kam užsivers paskutinis. Atidžiau pažvelgę į gyvenimą, liekame nustebę, kad iš esmės jis yra trumpesnė ar ilgesnė akimirka. Tad dažnai klausiame, kokią prasmę galime suteikti taip greit prabėgančioms mūsų gyvenimo dienoms? Tas klausimas liečia ne tik istoriją, bet ir kiekvienos kartos bei kiekvieno žmogaus širdį. Ir jis turi atsakymą. Tas atsakymas užrašytas ant gimusio prieš du tūkstančius metų Kūdikio veido, kuris šiandien yra Gyvasis, visados prisikėlęs iš mirties. Amžinasis Dievas įžengė į mūsų istoriją ir lieka išskirtinai kaip Asmuo – Jėzus, Dievo Sūnus, tapęs [&hellip;]
- [Po trijų dienų rado jį šventykloje](https://homilijos.kristoteka.lt/po-triju-dienu-rado-ji-sventykloje/): Kalėdų ryto Mišiose sakoma, jog, atskubėję iš laukų, piemenys Betliejuje randa Šventąją Šeimą – „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Dievo didybė ir visagalybė pasireiškia ir tuo, kad jis dėl mūsų tapo mažas, – iš meilės mums save apribojo, kad praplėstų mūsų meilės ir vilties ribas, – bei panoro gimti ir augti žmonių šeimoje. Bažnyčia apmąsto šią šeimą šiandien, t. y. pirmą sekmadienį po Kalėdų. Evangelijos tekstas pateikia jau ūgtelėjusio, dvylikmečio Jėzaus piligriminę kelionę į Jeruzalę, kitaip sakant, pirmą epifaniją, arba Jėzaus slėpinio apsireiškimą, tarp šventyklos mokytojų. Visi žydų vyrai nuo 12 metų buvo įpareigoti aplankyti Jeruzalės šventyklą [&hellip;]
- [Visuomet naujas slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/visuomet-naujas-slepinys/): Kalėdų liturgija mus įveda į didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Išties Kalėdos nėra tik paprasčiausias Jėzaus gimimo metinis šventimas, bet daug daugiau, tai slėpinio, paženklinuusio ir tebeženklinančio žmogaus istoriją, šventimas. Pats Dievas atėjo apsigyventi tarp mūsų (plg. Jn 1, 14), tapo vienas iš mūsų. Šis slėpinys yra neatsiejamas nuo mūsų tikėjimo ir gyvenimo. Tačiau kyla klausimas: kaip galime dabar prisiliesti prie šio didingo įvykio, taip nutolusio laike? Kaip prasmingai dalyvauti prieš daugiau nei du tūkstančius metų įvykusiame Dievo Sūnaus gimime? Kalėdų nakties šv. Mišių atliepiamojoje psalmėje kartojame šiuos žodžius: „Šiandien mums gimė Išganytojas.“ Laiko prieveiksmis „šiandien“ pasikartoja daug kartų kalėdiniame šventime ir yra [&hellip;]
- [Marija ir Elzbieta](https://homilijos.kristoteka.lt/marija-ir-elzbieta/): Ketvirtąjį advento sekmadienį, beveik jau šventų Kalėdų išvakarėse, Evangelijos tekstas mus kviečia apmąstyti Mergelės Marijos apsilankymą pas šv. Elzbietą. Paskelbus angelui Įsikūnijimo žinią (plg. Lk 1, 26–38), Marija skubiai iškeliauja iš Nazareto į Judėjos kalnyno miestą. Manoma, kad tas miestas – tai dabartinis Ain Karimas, už 7 km į vakarus nuo Jeruzalės. Nuo Nazareto iki Jeruzalės yra apie 130 km kelio. Tam tikra prasme Jėzui tai yra pirmoji misijų kelionė, atlikta jo motinos dėka ir kreipianti į būsimos krikščionių Bendrijos evangelizacinę veiklą. Čia prasideda didžioji kelionė, apimanti visą Luko evangeliją ir Apaštalų darbų knygą. Dievo žodis keliauja iš dangaus į žemę, [&hellip;]
- [Ką mums daryti?](https://homilijos.kristoteka.lt/ka-mums-daryti/): Pagal seną Bažnyčios tradiciją trečiasis advento sekmadienis vadinamas džiaugsmo sekmadieniu (lot. Gaudete – „džiaukitės“). Šio sekmadienio šv. Mišios pradedamos apaštalo Pauliaus paraginimu: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 4–5). Paulius sėdi įkalintas Romoje, bet rašo apie džiaugsmą, nes, patyręs Jėzaus Kristaus artumą, yra širdyje laisvas ir kupinas vidinės šviesos. Evangelijos tekstas akcentuoja širdies išlaisvinimą – atgailos kelią, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Viešpaties laukimas, tikroji viltis. Nuoširdžiai atgailaujant kyla klausimas: „Ką turiu daryti?“ Apaštalo Petro pamokslas per Sekmines palietė besiklausančiųjų širdis ir jie klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Klausimas apie darbus, kuriuos reikia [&hellip;]
- [Išvysti Dievo išgelbėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/isvysti-dievo-isgelbejima/): Šį antrąjį advento sekmadienį liturgijos pateikiamame Evangelijos tekste šv. Lukas nusako veiksmo vietą, kur netrukus pasirodys Jėzus ir pradės savo viešąją veiklą. Evangelistas Lukas nurodo septynis ano meto garsius pagonių ir žydų asmenis: Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, Pilypą, Lisanijų, Aną ir Kajafą. Pagal šias nuorodas lengvai galima atsekti, kad tai buvo 28-ieji mūsų eros metai. Lukas pabrėžia, jog išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje: Jėzus ne mitas, bet konkreti istorinė asmenybė. Be to, skaičius septyni turi simbolinę reikšmę – nurodo pilnatvę. Paminėdamas septynis asmenis ir jų veiklą, Lukas nori pasakyti, kad visa istorija – pagoniška ir žydiška, pasaulietinė ir religinė – yra [&hellip;]
- [Atsitieskite ir pakelkite galvas!](https://homilijos.kristoteka.lt/atsitieskite-ir-pakelkite-galvas/): Prasideda naujieji liturginiai metai, kuriuos, kaip įprasta, atveria adventas – pasirengimo Viešpaties gimimui laikas. Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium pabrėžia, kad „per metus ji (Bažnyčia) išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“ (102). Susirinkimas aiškiai nurodo liturgijos centrą – Kristų, aplink kurį, panašiai kaip planetos apie Saulę, sukasi ratu Dievo Motina Marija – arčiausiai jo esanti – bei kankiniai ir kiti šventieji, „danguje tobulai šlovinantys Dievą ir užtariantys mus“ (104). Pirmąjį advento (lot. adventus – atėjimas) sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą [&hellip;]
- [Dievo Karalystės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-karalystes-slepinys/): Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Viena vertus, ši iškilmė liturgijoje pradėta minėti neseniai: ją įsteigė popiežius Pijus XI 1925 metais, reaguodamas į ateistinius ir totalitarinius režimus, kurie neigė Dievo ir Bažnyčios teises. Aplinka, kurioje atsirado ši šventė, buvo, pavyzdžiui, Meksikos revoliucija, kai daugelis krikščionių pasitiko mirtį su paskutiniu atodūsiu: Viva Cristo Rey! (isp. Tegyvuoja Kristus Karalius!). Kita vertus, šios šventės turinys ir jos pagrindinė mintis yra labai seni, galima sakyti, atsiradę kartu su krikščionybe. Žodžiai „Kristus karaliauja“ turi savo atitikmenį tikėjimo išpažinime: „Jėzus yra Viešpats“, tai svarbiausi apaštalų skelbimo žodžiai. Evangelijose galima matyti, kaip šis titulas progresavo [&hellip;]
- [Laikų pabaiga](https://homilijos.kristoteka.lt/laiku-pabaiga/): Baigiantis liturginiams metams Evangelijos tekstas mūsų mintis kreipia į laikų pabaigą. Jėzaus žodžiai pateikia kosminės permainos atbaigtą paveikslą. Centre – Žmogaus Sūnaus atėjimas, ženklinantis senojo pasaulio su savo blogiu pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su Juo pradžią. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena. Nors 66–70 m. po Kr. mokinių persekiojimas ir Jeruzalės sugriovimas išsklaidė krikščionis, žymėjo ikikrikščioniškos eros ir senojo pasaulio pabaigą, tačiau šis išsklaidymas leido liudyti ir skelbti Evangeliją visoms tautoms (plg. Mk 13, 10), pradėti naujos eros ir naujo pasaulio pradžią, o subūrimas „nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių“ (Mk 13, 27) [&hellip;]
- [Du pinigėliai](https://homilijos.kristoteka.lt/du-pinigeliai/): Jėzus, atsisėdęs ties šventyklos aukų skrynia, stebi visų ten metamas aukas. Vargšai įmeta keletą smulkių pinigėlių, turtingieji – didesnės vertės monetas. Žinia, šventyklos iždą pasiekdavo gana gausios įplaukos. Visi kažkiek atnešdavo, kad padėtų išlaikyti šventyklą. Dalis pinigų buvo skiriami vargšams, nes tuo metu socialinės apsaugos nebuvo. Vargšai priklausė nuo visuomenės dosnumo. Ypač sunkiai gyveno našlaičiai ir našlės. Jie beveik nieko neturėjo, visiškai priklausė nuo kitų. Tačiau stengdavosi pasidalyti su kitais tuo trupučiu, kurį turėjo. Taip viena suvargusi našlė įmeta savo auką į aukų skrynią. Vos du pinigėlius, tai yra skatiką (skatikas – ketvirtadalis aso, mažiausio tų laikų Romos pinigo), už kurį [&hellip;]
- [Koks yra visų pirmasis įsakymas?](https://homilijos.kristoteka.lt/koks-yra-visu-pirmasis-isakymas/): Jordano upė Izraelyje tekėdama suformuoja du didžiulius vandens telkinius: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras yra pilnas gyvybės, vienas iš žuvingiausių vandenų Žemėje, o Negyvoji jūra išties negyva, mirusi, jokio gyvybės ženklo joje ir aplink ją, vien tik druskos apnašos. Tačiau juk tai tas pats Jordano vanduo! Iš dalies šis fenomenas paaiškinamas tuo, kad Galilėjos ežeras priima Jordano vandenis, bet jų nesulaiko: leidžia jiems gausiai ištekėti ir drėkinti visą Jordano slėnį. Po to Jordano upė įteka į Negyvąją jūrą, kuri priima ir laiko šį vandenį: iš jos neišteka nė lašas vandens. Šis gamtos įvaizdis padeda mums geriau suprasti šio sekmadienio [&hellip;]
- [Dievo atspindžiai pasaulyje](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-atspindziai-pasaulyje/): Pasak Bažnyčios tėvų, greta saulės kaip Kristaus įvaizdžio stovi mėnulis, pats nešviečiantis, bet atspindintis saulės šviesą; išties mums, žmonėms, nuolat reikia nedidelių šviesulių – šventųjų, kurių pasiskolinta šviesa padeda pažinti ir pamilti kuriančiąją šviesą, trivienį Dievą. Juose atsispindi Dievo gerumo apstybė. Bažnyčios istorija paženklinta vyrų ir moterų, kurie savo tikėjimu, savo meile ir savo gyvenimu buvo švyturiai kartų kartoms, lygiai kaip dabar yra ir mums. Šventieji įvairiais būdais rodė galingą ir perkeičiantį Prisikėlusiojo buvimą čia ir dabar. Jie leido Jėzui taip užvaldyti savo gyvenimą, kad kartu su Pauliumi galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, [&hellip;]
- [Bartimiejaus praregėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/bartimiejaus-praregejimas/): Neregys iš Jericho, vardu Bartimiejus, sėdi elgetaudamas šalia kelio. Kelias skirtas eiti, o ne sėdėti, vadinasi, kažkas apriboja šio žmogaus gyvenimą. Aklumas neleidžia Bartimiejui eiti keliu, taip sakant, jį suparalyžiuoja, padaro elgeta, neįstengiančiu pasirūpinti savo gyvenimu. Todėl, Viešpačiui einant Jericho keliu, neregys kreipiasi į jį garsiai šaukdamas: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Ši malda (nuo VI a. ji taps Rytų krikščionims pagrindine širdies malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“) paliečia Kristaus širdį. Jis sustoja ir pakviečia neregį. Tekste mes išgirstame kvietimą pakilti, stotis ant kojų. Čia vartojamas tas pats veiksmažodis, kuris nurodo mirusiųjų prisikėlimą: „Drąsos! Kelkis, [&hellip;]
- [Zebediejaus sūnų prašymas](https://homilijos.kristoteka.lt/zebediejaus-sunu-prasymas/): Zebediejaus sūnų prašymas pateiktas iškart po to, kai Jėzus trečią kartą praneša mokiniams apie savo artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą (plg. Mk 10, 32–34). Vadinasi, Jokūbas ir Jonas suprato ne tik tai, kad Jėzus juos veda kryžiaus keliu, bet ir suvokė, jog šis kelias atsiveria į Prisikėlimą. Pabaigoje yra ne mirtis, bet gyvenimas: „po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 34). Be to, Jėzus ne tik pažadėjo mokiniams, kurie viską paliko, šimteriopą atlygį (kartu su persekiojimais) jau dabar, bet ir amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje (plg. Mk 10, 30), ir netgi galimybę sėdėti dvylikoje sostų, šalia Žmogaus Sūnaus šlovės sosto, ir teisti [&hellip;]
- [Atsiliepti į dieviškąją meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiliepti-i-dieviskaja-meile/): „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę.“ Jėzus du kartus tai pakartoja šio sekmadienio Evangelijos tekste, po to dar priduria: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“ Kalbama ne apie sunkumą, bet apie neįmanomybę. Įdomu tai, kad viename seniausių Biblijos vertimų į gruzinų kalbą V amžiuje bandyta sušvelninti tokį semitų kalbėsenai būdingą perdėtą įvaizdį ir griebtasi hipotetiško graikų kalbos aiškinimo: graikiškai kamêlos yra „kupranugaris“, o kamìlos – „didelis jūrinis mazgas“. Senovės tarmėje abu žodžiai skambėjo vienodai. Taip palyginimas įgyja daugiau logikos: adata ir mazgu surištas lynas yra priimtina priešprieša. Tačiau semitiškas paradoksas nepasitenkina tokia priešprieša, o [&hellip;]
- [Santuokos pagrindas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuokos-pagrindas/): Nuo tada, kai žmonės sukilo prieš Dievą, jie nuolat išgyvena susiskaldymą ir nebegeba suprasti rimto pokalbio apie vienybę. Tačiau krikščionis turėtų suprasti. Jei jis tiki, jog Kristus mirė tam, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), turėtų iš to daryti išvadas kiekvienoje gyvenimo srityje, taip pat ir santuokoje. Jėzaus laikais skyrybos buvo leidžiamos remiantis Senojo Testamento tekstu, priskiriamu Mozei: „Vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų“ (Įst 24, 1). Kad geriau suprastume [&hellip;]
- [Išganymo ir pražūties klausimas](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymo-ir-prazuties-klausimas/): Šio sekmadienio Evangelijos tekste sužinome, kad kažkas, nepriklausantis apaštalų būriui, išvarinėja demonus Jėzaus vardu. Apaštalas Jonas mato ir draudžia: „Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9, 38). Pavydu, nes prieš tai patiems apaštalams nepavyko išvaryti demono iš berniuko (plg. Mk 9, 14– 29); dabar jie norėtų nepripažinti sėkmingo nepažįstamojo atlikto egzorcizmo tik todėl, kad jis nepriklauso jų bendruomenei. Jėzus atsako: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 39–40). Prisiminkime, ką Viešpats pasakė matydamas pagonio šimtininko pasitikėjimą: „Iš tiesų [&hellip;]
- [Mąstymo pokytis](https://homilijos.kristoteka.lt/mastymo-pokytis/): Jėzus keliauja Jeruzalės link, kur bus suimtas, nužudytas ir po trijų dienų prikeltas. Jis užsuka paskutinį kartą į Kafarnaumą. Greičiausiai apsistoja Petro ir Andriejaus namuose. Paprastai apaštalai klausinėja Jėzų, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Šį kartą Jėzui reikia jų paaiškinimo: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ (Mk 9, 33). Jie sutrikę tyli, nes iš tiesų neturi kuo pasigirti: kalbėtasi visiškai priešingai tam, ką Žmogaus Sūnus paskelbė apie nuolankumo kelionę. Panašiai kaip ir Jėzaus skelbimą apie Velykų slėpinį lydėjo Petro prieštaravimas, atskleidęs, jog galvojama „ne Dievo mintimis“, taip ir dabar kilusios tarp mokinių diskusijos parodo, kad jie ir toliau mąsto grynai „žmonių mintimis“ [&hellip;]
- [Kryžiaus kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-kelias/): Šis Evangelijos epizodas – Morkaus pasakojimo apie Jėzaus viešąją tarnybą takoskyra. Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Pilypo Cezarėjos apylinkėse, apie 32 km į šiaurę nuo Galilėjos ežero. Nuo 4 m. prieš Kr. iki 34 m. po Kr. ši teritorija priklausė tetrarcho Pilypo, Erodo Didžiojo sūnaus, jurisdikcijai. Pasak Morkaus, Jėzus savo klausimą ištarė „kelyje“. Kelias, apie kurį kalbama, veda į Jeruzalę kaip išganymo istorijos centrą, į vietą, kurioje turėjo išsipildyti Jėzaus kryžiaus bei prisikėlimo dalia ir kurioje po šių įvykių gimė Bažnyčia. Petro išpažinimas ir vėlesni Jėzaus žodžiai – šio kelio pradžia. Po skelbimo Galilėjoje tai esminė gairė – iškeliavimas kryžiaus link [&hellip;]
- [Kurčnebylis iš Dekapolio](https://homilijos.kristoteka.lt/kurcnebylis-is-dekapolio/): Yra ne tik fizinis kurtumas, atskiriantis žmogų nuo socialinio gyvenimo. Egzistuoja dar viena mus kamuojanti negalia: tapome nebegirdintys ir Dievo atžvilgiu. Jo tiesiog nebegalime girdėti – mūsų ausys pilnos kitokių dažnių. Tai, kas apie Dievą sakoma, atrodo nemoksliška ir nebetinkama mūsų laikams. Tapę nebegirdintys ar net kurti Dievo atžvilgiu, prarandame ir gebėjimą su juo kalbėtis, į jį kreiptis. Taip imame stokoti esmingai svarbaus suvokimo. Mūsų vidiniams jausmams iškyla pavojus sunykti. Netekus tokio suvokimo, drastiškai ir pavojingai susiaurėja mūsų santykis su tikrove, mūsų gyvenimo erdvė grėsmingai apribojama: nebegirdime nebylaus negimusiųjų ir silpnųjų šauksmo, negebame šeimoje ir darbo kolektyve išgirsti ir išklausyti kitą. [&hellip;]
- [Vidinės taršos atspindys](https://homilijos.kristoteka.lt/vidines-tarsos-atspindys/): Šį sekmadienį evangelistas Morkus perteikia šiuos Jėzaus žodžius, pasakytus tuo metu svarstant, kas švaru ir kas nešvaru: „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai&#8230;“ (Mk 7, 14–15. 20–21). Iš fariziejų reakcijos dar aiškiau nei iš tiesioginio klausimo dėl valgio matyti nuolatinė žmogaus pagunda blogio ištakas priskirti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsigalėtų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti. Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, [&hellip;]
- [Pas ką mes eisime?](https://homilijos.kristoteka.lt/pas-ka-mes-eisime/): Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra Jėzaus kalbos apie Eucharistiją pabaiga. Prieš pradėdamas mokymą, jis stebuklingai padaugino duonos ir pamaitino minią, kuri jį sekė (plg. Jn 6, 1–15). Tąkart visi buvo pakilios nuotaikos ir kitą dieną ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Mat surado tą, kuris galėjo išspręsti gyvenimo problemas, tad buvo verta jam paklusti ir jį priimti. Kodėl Jėzus nepasinaudojo puikia galimybe? Kodėl pabėga ir pasitraukia vienas pats į kalną? Todėl kad Jėzus yra dangiškojo Tėvo Sūnus, „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Dievas yra neregimasis. Tyla yra viena iš Dievo savybių santykyje su žmogumi. Kiekvienas absoliutus įrodymas prievartautų [&hellip;]
- [Vyno dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/vyno-dovana/): Toliau skaitome Jono evangelijos 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per šv. Mišias virsta jo krauju, dovana. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54–56). Mokymas apie Eucharistiją pasiekia savo pilnatvę. Kodėl Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną? Ar todėl, kad raudonojo vyno spalva [&hellip;]
- [Nugalėk blogį gerumu](https://homilijos.kristoteka.lt/nugalek-blogi-gerumu/): Šios dienos iškilmėje kontempliuojame Marijos perėjimo iš šio pasaulio į Rojų slėpinį: švenčiame jos Velykas. Kaip Kristus prisikėlė iš numirusių su savo garbinguoju kūnu ir įžengė į Dangų, taip Šventoji Mergelė, su Viešpačiu visiškai susieta, buvo paimta su kūnu ir siela į dangiškąją šlovę. Ir čia Motina seka savo Sūnų ir eina pirma mūsų. Šalia Jėzaus, naujojo Adomo, kuris yra užmigusiųjų pirmgimis (plg. 1 Kor 15, 20. 23), Marija, naujoji Ieva, pasirodo kaip „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas“ (Dėkojimo giesmė), „tikros vilties ženklas“ keliaujančiai Dievo tautai (plg. Lumen gentium, 68). Išties pirmajame šios dienos skaitinyje skaitome: „Ir pasirodė danguje [&hellip;]
- [Kelionės maistas](https://homilijos.kristoteka.lt/keliones-maistas/): Šio sekmadienio Evangelijos tekstas tęsia jau prieš tai pradėtą Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną. Prisiminkime, kai Jėzus stebuklingai padalijo duoną, niekas jam nepriekaištavo, dargi jį išaukštino, ir tik pabėgdamas jis išsigelbėja, kad minia jo nepaskelbtų karaliumi (plg. Jn 6, 1–15). Tačiau šiandien jau regime visai kitą situaciją. Kai Jėzus pradeda aiškinti duonos padauginimo prasmę, nuo jo nusigręžiama: kai duona tampa kelionės pagrindu, nusprendžiama likti nevalgius, nes tai, pasirodo, yra per daug įpareigojantis reikalas. Daugelis, kurie valgė stebuklingos duonos, dabar lyg niekur nieko klausia: „Kuo jis save laiko? Žinome jo tėvą, motiną&#8230;“ Greičiausiai ir mes, jeigu esame nuoširdūs, keliame tuos pačius klausimus; [&hellip;]
- [Gyvoji duona](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvoji-duona-2/): Po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia – lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (plg. Jn 6, 22). Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (plg. Jn 6, 23). Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis [&hellip;]
- [Dvylika pintinių](https://homilijos.kristoteka.lt/dvylika-pintiniu/): Penkis sekmadienius iš eilės sekmadieninė liturgija nutraukia Morkaus evangelijos skaitymą ir suteikia erdvės visam Jono evangelijos šeštajam skyriui. Šio pertrūkio priežastis – noras pagilinti „duonos“ temą, prie kurios praeitą sekmadienį prisiartino Morkaus evangelijos pasakojimas. Išties stebuklingas duonos padalijimas arba padauginimas aprašomas visose keturiose evangelijose. Tačiau Jono evangelijos pasakojimo apie duonos padalijimą savitumas pasireiškia tuo, kad jis suteikia šiam Jėzaus gyvenimo įvykiui ypatingą reikšmę, nes juo remdamasis Jonas vėliau atskleis tai, kas jam yra Eucharistija. Jono evangelijoje Eucharistija labiau susieta ne su Paskutine vakariene, bet greičiau su tuo, kas gimsta žmonių aplinkoje, jų alkio aplinkoje. Jėzus trokšta parūpinti duonos šiai miniai; evangelinio [&hellip;]
- [Būti ir daryti](https://homilijos.kristoteka.lt/buti-ir-daryti/): Vidurvasaris – atostogų ir poilsio metas. Jėzus irgi kviečia savo mokinius palikti minią, savo darbus ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti“ (Mk 6, 31). Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su Dievu. Ši tema svarbi ir aktuali. Gyvenimo ritmas įgavo pagreitį, viršijantį mūsų gebėjimą prisitaikyti. Festina lente (lot. „skubėk lėtai“), – sakydavo senovės romėnai. Šiandien prieveiksmis „lėtai“ išsitrynė beveik galutinai, liko tik veiksmažodis „skubėk“. Bėgimas, skubėjimas, lėkimas tapo manija ir liga. Sakoma, kas sustoja, tas atsilieka nuo gyvenimo, [&hellip;]
- [Apaštalų išsiuntimas](https://homilijos.kristoteka.lt/apastalu-issiuntimas/): Žymus mokslininkas Luisas Pasteras († 1895) praleisdavo savo vasaros atostogas viename Prancūzijos kaime. Vakarais žaisdavo šachmatais su klebonu, tačiau šeštadieniais kunigas negalėdavo žaisti, nes turėdavo rengtis sekmadienio pamokslui. Vieną dieną jis paklausė Pasterą: „Kaip Jūs paaiškintumėte mūsų žmonėms, jog Bažnyčia yra dieviškos kilmės?“ Mokslininkas, šiek tiek pamąstęs, tarė: „Sakyčiau jiems, atrinkite iš mūsų kaimo dvylika jaunuolių, mokykite juos dvejus metus viso to, ką žinote, ir po to pasiųskite vieną į Niujorką, kitą į Londoną, trečią į Sidnėjų, ketvirtą į Johanesburgą ir taip toliau. Po dviejų tūkstančių metų keliaukite pažiūrėti, ar kas nors juos dar prisimena.“ Žmogiškai kalbant, dvylikos apaštalų situacija buvo [&hellip;]
- [Jie piktinosi Juo](https://homilijos.kristoteka.lt/jie-piktinosi-juo/): Jėzus gimė Betliejuje, bet augo Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio nebepažįsta. „Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3). Panašiai ir krikščionybė: gimė Mažojoje Azijoje, o subrendo Europoje, kuri šiandien sparčiai nusigręžia nuo tikėjimo. Prieš daugelį metų Jėzus pasitraukė iš Nazareto ir iškeliavo į aplinkinius kaimus. Šiandien jis yra priverstas trauktis iš Europos ir keliauti į kitus žemynus. Evangelijos tekstas pateikia ir vieną iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus broliai ir seserys. Pagal semitų paprotį broliais ar seserimis vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, [&hellip;]
- [Tikėjimas Apreiškimu](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-apreiskimu/): Evangelijos tekste – du Jėzaus stebuklai, neatskiriamai supinti tarp savęs. Nešdami Apreiškimo žinią, jie vienas kitą papildo. Matome dvi moteris: vieną – dar vaiką, savo gyvenimo pradžioje, kitą – sekinančių ir ilgų kančių pabaigoje. Nei viena, nei kita nebegali būti žmonių išgelbėta. Bet tiek viena, tiek ir kita bus išgelbėta Jėzaus galia ir žmonių tikėjimu: moteris – savo tikėjimu, mergaitė – savo tėvo tikėjimu. Jėzus, prikeldamas mergaitę, paima ją už rankos, o kraujoplūdžiu serganti moteris pagyja paliesdama Jėzaus apsiaustą. Tačiau šių prisilietimų nemato gausinga minia: moters atveju minia dalyvauja išgydyme, bet nieko nepastebi, lyg jos ir nebūtų šiame įvykyje; mergaitės atveju [&hellip;]
- [Apie šv. Joną Krikštytoją](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-sv-jona-krikstytoja/): Birželio 24 dieną Romos Katalikų liturgijoje švenčiama Šv. Jono Krikštytojo, kurio gyvenimas buvo nukreiptas į Kristų, gimimo iškilmė. Paprastai Bažnyčia prisimena šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau yra dvi išimtys: Švč. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingas minėjimas. Apie Joną Krikštytoją mums kalba ne vien tik Naujasis Testamentas (Evangelijos ir Apaštalų darbai), bet ir nekrikščioniški šaltiniai. Žydų istorikas Juozapas Flavijus († 100) savo veikale Senovės Judėja mums pristato Joną kaip pamaldų ir dorybingą mokytoją, kuris krikštijo prie Jordano upės, bet galiausiai buvo karaliaus Erodo Antipos († 39) įsakymu įkalintas ir nukirsdintas Makeronto forte [&hellip;]
- [Pridengtos prasmės atskleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pridengtos-prasmes-atskleidimas/): Savo viešosios veiklos pradžioje Galilėjoje Jėzus kalba žmonėms palyginimais. Palyginimas (gr. parabole) yra tam tikra Jėzaus kalbėjimo forma, kuri tuo pačiu metu apšviečia ir pridengia tiesą bei vaizdžiai sugretina Evangelijos tiesų ir kasdienių įvykių panašumus. Šiuo žodžiu graikai vadino bendros simbolinės prasmės pasakojimą. Simbolinė kalbėsena būdinga visoms kultūroms ir yra būtina perteikiant Dievo slėpinį. Palyginimas leidžia prisiminti mokymą gyvais vaizdiniais, kurie įsispaudžia į regėjimą, vaizduotę, atmintį, panašiai kaip šiandien tą daro rašytinis ar iliustruotas tekstas. Palyginimas padeda sugrįžti prieš išgirstos idėjos, skvarbiau į ją įsigilinti, aptikti vis naujų prasmių skirtingose gyvenimo situacijose. Po šv. Velykų kiek naujų dalykų perskaitė apaštalai palyginimuose, [&hellip;]
- [Eucharistijos įsteigimas](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistijos-isteigimas/): Šiandien – Devintinės, Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Prisimename Didįjį ketvirtadienį, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. eucharisto – „dėkojimas“), kurioje pats Viešpats Jėzus aukojamas ir priimamas ir kuria nuolatos gyvena ir auga Bažnyčia. Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė Auka, ir šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Šv. Efremas Siras († 373) sako: „Per Paskutinę vakarienę Jėzus paaukojo save; ant kryžiaus jis buvo paaukotas kitų.“ Eucharistinė Auka, Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas, per amžius pratęsianti kryžiaus Auką, ženklinanti ir kurianti Dievo tautos vienybę ir statanti [&hellip;]
- [Dievo pažinimo padarinys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-pazinimo-padarinys/): Po Velykų laiko, pasibaigusio praeitą sekmadienį Sekminėmis, liturgija sugrįžo į eilinį laiką. Tai nereiškia, kad mūsų krikščioniškoji pareiga turėtų nusilpti, priešingai, per sakramentus įžengę į dieviškąjį gyvenimą, esame kviečiami kasdien būti atsivėrę Dievo malonės veikimui, kad tobulėtume Dievo ir artimo meilėje. Šio sekmadienio Švenčiausiosios Trejybės liturginė šventė tam tikra prasme vėl trumpai pamini Dievo Apreiškimą, įvykusį Velykų slėpiniuose: Kristaus mirtį ir prisikėlimą, jo įžengimą ir atsisėdimą Tėvo dešinėje bei Šventosios Dvasios atsiuntimą. Jėzus Kristus – Dievas, tapęs žmogumi, – leido mums žvilgtelėti į vidinį Dievo gyvenimą. Jame išvystame visiškai netikėtą dalyką: slėpiningasis Dievas nėra begalinė vienatvė, jis – meilės įvykis. Yra [&hellip;]
- [Šventoji Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-dvasia/): Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Kristaus prisikėlimo) Velykų laikas baigiasi Šventosios Dvasios atsiuntimu. Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės, yra dieviškasis Asmuo. Savo atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į paskutines dienas, Bažnyčios metą, kai Dievo Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: „Regėjome tikrąją Šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą; garbiname nedaliąją Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių troparas). Žydų Velykų (hebr. Pesach, gr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės [&hellip;]
- [Neregimai Esantis](https://homilijos.kristoteka.lt/neregimai-esantis/): Kristaus Žengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų (Lietuvoje ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti.) Ką Biblijoje ir liturgijoje norima perteikti pasakymu, kad Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ (žr. Nikėjos–Konstantinopolio simbolį)? Beveik visose tautose dangus suprantamas kaip dievybės gyvenamoji vieta. Taip pat ir Šventajam Raštui būdinga ši erdvinė kalbėsena: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Atėjus Apšvietos epochai, ši „dangaus“ religinė reikšmė pateko į krizę. Šiuolaikiniam žmogui dangus yra erdvė, kurioje juda mūsų planeta [&hellip;]
- [Ne tarnai, bet draugai](https://homilijos.kristoteka.lt/ne-tarnai-bet-draugai/): Šeštąjį Velykų sekmadienį Evangelijos tekste Jėzus atskleidžia bendrystės su savo mokiniais pagrindą: „Jus aš draugais vadinu.“ Tai 2013 metų Lietuvos jaunimo dienų, vyksiančių Kaune, tema. Mūsų Viešpats Jėzus šiuos žodžius ištarė savo mokiniams per Paskutinę vakarienę atsisveikindamas (plg. Jn 13, 33 – 16, 33). Senajame Testamente ir Mozė (plg. Įst 34, 5), ir Jozuė (plg. Joz 24, 29), ir Dovydas (plg. Ps 89, 21) vadinti tarnais, tik Abraomas vadintas Dievo draugu arba bičiuliu (plg. 2 Kr 20, 7; Iz 41, 8; Jok 2, 23). O Jėzus sako: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais [&hellip;]
- [Vynmedis ir šakelės](https://homilijos.kristoteka.lt/vynmedis-ir-sakeles/): Jėzaus mokyme dažniausiai atsispindi to meto kasdieniški gyvenimo pavyzdžiai. Šį kartą jis pateikia mums šakelės ir vynmedžio alegoriją. Šakelė yra vynmedžio dalis, nes tarp jų teka tie patys syvai. Sunku įsivaizduoti artimesnę vienybę. Vynmedžio palyginime Jėzus nesako: „Jūs esate vynmedis“, bet: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“ Tai reiškia: „Kaip šakelės susijusios su vynmedžiu, taip ir jūs priklausote man. Bet, priklausydami man, priklausote ir vienas kitam.“ Šis priklausymas vienas kitam ir jam nėra koks nors idealus, mąstomas, simbolinis santykis, bet – beveik sakytume – biologinis, gyvybės kupinas priklausymas Jėzui. Tai Bažnyčia, gyvenimo bendrystė su Jėzumi Kristumi ir vieno su kitu, įsteigta [&hellip;]
- [Ganymo menas](https://homilijos.kristoteka.lt/ganymo-menas/): Tradiciškai Velykų trečiasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Kristaus, gerojo ganytojo, paveikslas užkariavo krikščionių širdis. Šiuo paveikslu Kristus įžengė į krikščioniškojo meno pasaulį. Patys seniausi Jėzaus atvaizdai katakombose ir ant sarkofagų vaizduoja jį dėvintį piemens rūbą ir nešantį ant pečių atrastą avį. Šiuo įvaizdžiu atskleidžiama Jėzaus tapatybė ir misija: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis priima ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją kartu, ir ją parneša į Tėvo namus (plg. Lk 15, 4–5). Vienas pagrindinių Evangelijos tekste vartojamų žodžių yra „geras“, tačiau jis neišreiškia visų originalo žodžių atspalvių. Graikiškas žodis kalōs gali būti verčiamas „kilnus“, „puikus“, „tobulas“, „didingas“ ir net [&hellip;]
- [Valgymas prie bendro stalo](https://homilijos.kristoteka.lt/valgymas-prie-bendro-stalo/): Trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijos pagal Luką tekstas mums perteikia vieną iš daugelio Prisikėlusiojo pasirodymų. Emauso mokiniai ką tik sugrįžo į Jeruzalę ir pasakoja savo draugams, kas jiems atsitiko kelyje, kai pats Jėzus atsiranda tarp jų tardamas: „Ramybė jums!“ Mokinių jausmai gana permainingi: iš pradžių išgąstis, lyg matytų kažkokią dvasią, po to nuostaba, netikėjimas ir, pagaliau, džiaugsmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad netikėjimas ir džiaugsmas čia atsiranda greta: „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis.“ Tai lyg tikėjimas, kuris nežino, kaip tai suvokti, panašiai yra sakoma: per daug nuostabu, kad tai būtų tiesa! Norėdamas juos įtikinti, Jėzus prašo ko nors [&hellip;]
- [Tikėjimo atradimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-atradimas/): Šiandienos sekmadienis užbaigia Velykų oktavą – aštuondienį, kaip Viešpaties duotą dieną (plg. Ps 118, 24), paženklintą Prisikėlimo išskirtinumu bei mokinių džiaugsmu regint Jėzų. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šis sekmadienis vadinamas in albis (lot. alba – baltas), pagal baltus drabužius, kuriuos neofitai (gr. neophytos – asmuo, naujai priėmęs tikėjimą) užsivilkdavo per Krikštą Velyknaktį ir nusivilkdavo po aštuonių dienų. Palaimintasis Jonas Paulius II 2000-ųjų balandžio 30 dieną, paskelbdamas seserį Faustiną Kowalską šventąja, šį antrąjį Velykų sekmadienį pavadino Dievo gailestingumo sekmadieniu. Dieviškojo gailestingumo ir gerumo yra turtingas šio sekmadienio Jono evangelijos skaitinys. Čia pasakojama, kad Jėzus po Prisikėlimo aplanko savo mokinius peržengdamas Paskutinės [&hellip;]
- [Trečioji diena](https://homilijos.kristoteka.lt/trecioji-diena/): Kiekvieną sekmadienį, kalbėdami Tikėjimo išpažinimą (lot. Credo), vis iš naujo išpažįstame tikį Kristaus prisikėlimą: „Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.“ Visa – tikėjimo tiesos ir bažnytinės šventės – laikoma kylant iš šio įstabaus, istorijos eigą pakeitusio ir per kiekvienas šv. Mišias sudabartinamo slėpinio. Kiekvienais metais Bažnyčia maldos ir atgailos dvasia grįžta į baigiamąjį Kristaus žemiškojo gyvenimo etapą – mini jo pasmerkimą myriop, kryžiaus nešimą į Kalvariją, jo auką dėl mūsų išganymo ir jo kūno paguldymą į kapą. Trečiąją dieną Bažnyčia iš naujo išgyvena prisikėlimą: tai Velykos, Jėzaus perėjimas iš mirties į gyvenimą, pilnatviškas senųjų pažadų išpildymas. Ar Jėzus [&hellip;]
- [Verbų procesija](https://homilijos.kristoteka.lt/verbu-procesija/): Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kurios paskutinėmis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. O šiandien, Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos vakarienę. Verta prisiminti, jog paskutiniame šios piligrimystės etape, šalia Jericho, jis pagydė neregį Bartimiejų, kuris kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, prašydamas pasigailėti. Praregėjęs ir išvydęs šviesą, jis su dėkingumu prisijungia prie keliaujančių maldininkų ir nuseka paskui Jėzų, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje (plg. Mk 10, 46–52). Atstumas tarp Jericho ir Jeruzalės [&hellip;]
- [Atsakymas graikams](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakymas-graikams/): Penktąjį gavėnios sekmadienį Jono evangelijos tekstas pirmiausia pažymi, kad tarp maldininkų, kurie Paschos šventės metu atėjo į Jeruzalę „Dievo pagarbinti“, buvo taip pat ir graikų. Atkreipkime dėmesį, tikrasis šių piligrimų tikslas buvo Dievogarba. Tai visiškai siejasi su tuo, ką Jėzus pasakė šventyklos apvalymo proga: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!“ (Mk 11, 17). Tikrosios piligrimystės esmė – sutikti Dievą ir jį pagarbinti (plg. Mt 2, 11), t. y. tinkamai sutvarkyti mūsų gyvenimo santykio prioritetus. Graikai yra Dievo beieškantys žmonės, savo gyvenimu keliaujantys Dievo link. Dabar per du graikų apaštalus – Andriejų ir Pilypą – jie perduoda savo didingą prašymą Viešpačiui: [&hellip;]
- [Nakties pokalbis](https://homilijos.kristoteka.lt/nakties-pokalbis/): Ketvirto gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinyje girdime ištrauką iš Jėzaus ir Nikodemo pokalbio nakties metu (plg. Jn 3, 2). Nikodemo, aukščiausios žydų tarybos nario, atėjimas pas Jėzų slapčia naktį rodo netikėjimo ir nežinios tamsą. Tačiau šioje aplinkoje blyksteli vienas gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Biblijos sakinių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Čia – visos Evangelijos santrauka. „Nėra svarbu, ar egzistuoja Dievas; svarbu žinoti, ar yra meilė”, – rašė danų filosofas Sorenas Kierkegaardas († 1855). Ir Šventasis Raštas tai patvirtina: Dievas yra meilė (plg. Jn 13, 1; Rom 5, 8; [&hellip;]
- [Dievo buvimo vieta](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-buvimo-vieta/): Evangelijoje pagal Joną gana dažnai diskutuojama dėl Jėzaus tapatybės. Šiuose kristologiniuose svarstymuose iš vienos pusės regime Jėzų, o iš kitos – „žydus“. Bet šie debatai išreiškia ne tiek Jėzaus laikų istorinę situaciją, kiek vėlesnę, apie I a. devintajame dešimtmetyje susiformavusią situaciją tarp Jėzaus sekėjų ir žydų, nepriėmusių jo kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo. Be abejo, įtampa jau buvo prasidėjusi Jėzaus tarnystės metu. Tačiau nesutarimas tarp dviejų grupių, kurias abi etine prasme sudarė žydai, tapo lemiamas, kai tie, kurie neišpažino Jėzaus Mesiju, bet jį laikė piktžodžiautoju, išvijo Jėzaus sekėjus iš sinagogos, t. y. iš žydiško tikėjimo bendruomenės (plg. Jn 9, 22; 12, [&hellip;]
- [Išgirsti autentišką žodį](https://homilijos.kristoteka.lt/isgirsti-autentiska-zodi/): Antrąjį gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą. Akimirką Dievo Sūnaus dieviškoji tikrovė, besislepianti po žmogiškąja prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai kaip tas, kas jis iš tikro yra, – pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12). Šis atsimainymas yra provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties. Čia taip pat pasikartoja Jėzaus krikšto scena, kai Tėvas iš debesies paskelbė Jėzų savo Sūnumi: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Tačiau dabar prie šio iškilmingo paskelbimo priduriamas imperatyvas: „Klausykite jo!“ Mozė ant Sinajaus kalno gavo Torą – kelią rodantį Dievo žodį. Dabar apie Jėzų sakoma: [&hellip;]
- [Gavėnios pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/gavenios-pradzia/): Prieš keletą dienų, Pelenų trečiadienį, Katalikų Bažnyčia įžengė į liturginį gavėnios laiką – 40 dienų trunkantį pasiruošimą Kristaus prisikėlimo šventei. Pirmąjį gavėnios sekmadienį tradiciškai skaitoma Evangelija apie Jėzaus gundymus. Po krikšto Jordane, prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į Judėjos dykumą. Vienintelis evangelistas Morkus, skirtingai nuo kitų evangelistų, aprašydamas Jėzaus buvimą dykumoje, įterpia iš pirmo žvilgsnio gana keistą sakinį: „Jėzus buvo kartu su žvėrimis.“ Žinoma, dykumoje galima sutikti vilkų, šakalų, gyvačių, net liūtų, tačiau šios savitos evangelisto užuominos prasmė yra kita. Pirmiausia turėtume neužmiršti, kad Biblijoje dykuma yra dviprasmė vieta: Izraelio maišto ir nuodėmės kelyje į Pažadėtąją žemę vieta, bet kartu [&hellip;]
- [Paralitiko pagydymas](https://homilijos.kristoteka.lt/paralitiko-pagydymas/): Vieną dieną, kai Jėzus buvo greičiausiai Simono Petro namuose, susirinko tokia didžiulė minia, kad nebebuvo galima įeiti pro duris. Keturi vyrai (Bažnyčios tėvai čia įžiūri nuorodą į keturis evangelistus, kurie padeda žmogui prisiartinti prie gydančio Žodžio) nusprendžia atnešti jam paralyžiuotą žmogų. Minia į tai nekreipia jokio dėmesio. Ji nesivargina padaryti šiek tiek erdvės ir praleisti pavėlavusią grupelę – ramiai nusprendžia toliau klausytis Jėzaus. Daugelis iš mūsų tų keturių draugų vietoje turbūt būtume pasipiktinę: „Ką čia veikiate klausydamiesi? Verčiau padarykite erdvės tam, kam iš tikro reikia.“ Bet minia nieko negirdi: erdvės padarymas jiems tarsi prilygsta mirčiai už kitą. Paralyžiuotojo draugai nenusimena. Dažniausiai [&hellip;]
- [Atvira erdvė](https://homilijos.kristoteka.lt/atvira-erdve/): Raupsai yra sunki lėtinė užkrečiama liga, moksliškai vadinama Hanseno, norvegų gydytojo, pirmą kartą 1871 metais atradusio jos bacilą, vardu. Ji labiausiai paplitusi Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, tačiau pastebima ir kitose pasaulio vietose, tiesa, kur kas lengvesnės formos. Tai tik iš dalies pagydoma liga. Tačiau yra paneigta, kad šia liga gali užsikrėsti kiekvienas, kuris bendrauja ar paliečia ligonį. Kristaus laikais raupsai buvo laikomi užkrečiamąja liga. Raupsuotieji negalėdavo dalyvauti bendruomenės gyvenime. Jiems drausta bendrauti su sveikaisiais. Artėdami prie žmonių, jie turėdavo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13, 45). Žmonės atpažintus raupsuotuosius vydavo šalin. Gailestingieji iš tolo jiems numesdavo išmaldą. Raupsuotųjų vengta ne vien dėl [&hellip;]
- [Simono uošvė](https://homilijos.kristoteka.lt/simono-uosve/): Šio sekmadienio Evangelijoje regime Jėzų su dviem savo mokiniais, užsukančiais į brolių Simono ir Andriejaus namus Kafarnaume. Kažkas iš namiškių pasiguodžia Jėzui, kad karščiuoja Simono Petro uošvė, kurią jis išgydo. Ši detalė nebūtų tiek svarbi, nes Evangelijoje sutinkame nemažai Jėzaus pagydytų žmonių iš daug sudėtingesnių negalių, tačiau čia yra keli reikšmingi momentai. Pirmiausia į akis krinta žodis „pakėlė“ (gr. egeirō): „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Tas pats žodis nusako ir Kristaus prisikėlimą (plg. Mk 14, 28; 16, 6; Apd 3, 15; 13, 37; 1 Kor 15, 4). Evangelistui Morkui ligos ir mirties nugalėjimas yra pergalė prieš blogio [&hellip;]
- [Demonologijos įvadas](https://homilijos.kristoteka.lt/demonologijos-ivadas/): Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka po mokinių pašaukimo, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje. Žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp apsėdimo ir ligos. Tad būtų neišmintinga manyti, jog Jėzus vadovavosi tuometiniam mąstymui būdingu klaidingu tikėjimu demonų egzistavimu. Jėzaus laikysena tuometinio judaizmo atžvilgiu buvo gana lanksti. Jis drąsiai atmetė arba pranoko kai kurias mokymo vietas, ne kartą ir labai svarbias. Pavyzdžiui: hebrajų monoteizmą atskleidė ne kaip vienumą, o kaip bendrystę; pabrėžė žmogaus viršenybę prieš įstatymą; peržengė izraelietiškojo išskirtinumo suabsoliutinimą. Tokios laisvės kontekste galime aiškiai tarti: jei kiekvieną kartą Jėzus nebūtų įsitikinęs demonologijos (gr. [&hellip;]
- [Erdvės ir laiko perkeitimas](https://homilijos.kristoteka.lt/erdves-ir-laiko-perkeitimas/): Šiame Evangelijos tekste, kaip ir praeitą sekmadienį, toliau gvildenama mokinystės tema. Morkaus evangelijoje, beje, kaip ir paralelinėje Mato evangelijos vietoje (plg. Mt 4, 18–22), Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai ir be išlygų atsiliepė ir pakviestieji: palikę viską, nusekė paskui Mokytoją. Evangelistas Lukas mokinių apsisprendimą sieja su ypatingu įvykiu – stebuklinga žvejyba (plg. Lk 5, 1–11). Po tokio įspūdingo ženklo Simonas paskiriamas būti žmonių žveju. Jis su bendrininkais viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų. Jono evangelijoje nuskambėjusį kvietimą (plg. Jn 1, 35–42) parengia prieš keletą dienų, o gal ir savaičių, įvykęs pokalbis su Jonu [&hellip;]
- [Ateikite ir pamatysite](https://homilijos.kristoteka.lt/ateikite-ir-pamatysite/): Po Kalėdų prasideda eilinis Bažnyčios liturginis laikas, atskleidžiantis Jėzaus viešosios tarnystės prasmę. Šiandien Evangelijoje skaitome apie Jėzaus artimiausių mokinių pašaukimą. Skirtingai nuo kitų Evangelijų (Morkaus, Mato ir Luko), Evangelijoje pagal Joną mokiniai pašaukiami ne tiesiogiai susitikę su Jėzumi. Čia pabrėžiamas tarpininkavimas: Jonas Krikštytojas savo dviem mokiniams nurodo Jėzų; po to vienas iš jų, Andriejus, taip pat tarpininkauja, pakviesdamas savo brolį Simoną. Pirmieji Jėzaus mokiniai čia nėra pavaizduoti kaip Galilėjos žvejai, kurie, palikę savo valtis, nusekė Jėzų, bet kaip tie, kurie ieško, kurie panoro laukti Išganytojo Jono Krikštytojo mokykloje. Jonas yra Dievo siųstasis (plg. Jn 1, 6). Tačiau dabar galiausiai Dievas duoda [&hellip;]
- [Išminčiai iš Rytų](https://homilijos.kristoteka.lt/isminciai-is-rytu/): Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai. Tertulijonas († 230) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Rytų išminčius karaliais. Galbūt jis turėjo mintyje 72 psalmę: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“ (Ps 72, 10–11). Krikščioniškojoje ikonografijoje iki X a. išminčiai niekuomet nebuvo vaizduojami karališkais apdarais. Katakombų freskose [&hellip;]
- [Dievo Gimdytoja](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-gimdytoja/): Pirmąją mūsų Viešpaties metų dieną Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, šventę. Biblinis pagrindas – „Mano Viešpaties [gr. Kyrios] motina“ (Lk 1, 43); „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Su šiais bibliniais žodžiais dieviška Marijos motinystė įžengė į krikščionybės slėpinio širdį. Bažnyčios tėvai 431 metais Efezo Susirinkime paskelbė Mariją Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos, lot. Dei Genitrix). Bažnyčios tradicijoje prie šio titulo dar prisišliejo tą patį reiškiantis „Dievo Motinos“ titulas. Šį titulą reikia suprasti kristologiškai, kad išvengtume klaidingo įsivaizdavimo, jog dievybei atsirasti [&hellip;]
- [Kalėdos – prisikėlimo šviesoje](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledos-prisikelimo-sviesoje/): Liturginiai Bažnyčios metai iš pradžių plėtojosi prasidėdami ne nuo Kristaus gimimo, bet nuo tikėjimo Prisikėlimu: Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, Evangelijos pagrindas, pagimdęs Bažnyčią. Todėl būti krikščionimis reiškia gyventi velykiškai, susiejant save su perkeitimu, kylančiu iš Krikšto, kuriuo esame numarinami nuodėmei, kad gyventume su Dievu (plg. Rom 6, 4). Šventosios Kalėdos – Velykų slėpinio pradžia, nes Jėzus iš meilės mums jau pradeda save aukoti nuo pat pirmosios savo žmogiškosios egzistencijos akimirkos Mergelės Marijos įsčiose. Kalėdų naktis tiesiogiai susijusi su didžiąja Velykų naktimi, kai atpirkimas įvyksta mirusio ir prisikėlusio Viešpaties garbingos aukos dėka. Ta pati prakartėlė, įsikūnijusio Žodžio įvaizdis, kreipia jau [&hellip;]
- [Viešpaties apreiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apreiskimas/): Paskutinįjį advento sekmadienį, likus savaitei iki šventųjų Kalėdų, Evangelijos tekstas mums primena tą didingą akimirką, kai Mergelė Marija savo ištartu „taip“ priima Dievą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Įsikūnijimo pagrindinė žinia skelbia, jog neregimasis Dievas įžengė į regimąjį pasaulį tam, kad mes, kurie esame susieti su materialiu pasauliu, galėtume jį atpažinti, suprasti ir pamilti. Dievas atsiskleidžia žmonijai asmeniškai pats įsiterpdamas į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu. Dievas nesikeičia, jis nuo amžių ir per amžius yra Meilė. Jis, kaip [&hellip;]
- [Liudyti šviesą](https://homilijos.kristoteka.lt/liudyti-sviesa/): Tikroji šviesa yra Kristus, Tėvo meilės apreiškėjas; spindinti šviesa, kuri įveikia pasaulio tamsą ir parodo žmogaus gyvenimui tikrąją kryptį. Tačiau ši apreiškimo šviesa gali būti pastebėta tik tikėjimo akimis; todėl reikia šviesos liudytojo, įvesdinančio kitus į slėpinio pažinimą. Liudytojo veikla ir žodis kreipia kitų žvilgsnį nuo savęs į Kitą. Pirmtakas yra kaip aušra, pirma šviesos (dienos) apšviečiantis tuos, kurie nežinojimo naktyje, ir pratindamas iš anksto jų sielos akis, kad jos gebėtų pakelti šviesos intensyvumą. Kaip ir balsas, kuris eina pirma žodžio. Todėl Jonas Krikštytojas sako: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas“, pavadindamas „Žodžiu“ tą, kuris šaukia, o „tyrais“ sielą, kuri visiškai nepažįsta [&hellip;]
- [Tyrų apželdinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tyru-apzeldinimas/): Antrąjį advento sekmadienį pasirodo Jonas Krikštytojas, Jėzaus pirmtakas, tarpinė asmenybė tarp pranašystės ir pažado įvykdymo. Išties Jonas jau nuo pat gimimo buvo pasveikintas savo tėvo Zacharijo kaip pranašas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,0 nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76). Manoma, kad Jonas kurį laiką praleido religinėje bendruomenėje, savo pėdsakus palikusioje Kumrane tarp Judėjos dykumos ir Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek ir Kumrano vienuoliai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės šviesoje: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!“ (Iz 40, 3). Šiandien žodis „tyrai“ mums skamba šiek tiek nejaukiai. Beveik 35 proc. [&hellip;]
- [Krikštas ir misija](https://homilijos.kristoteka.lt/krikstas-ir-misija/): Jėzaus krikštas ženklina Viešpaties atpirkimo darbo viešą pradžią. Šiame atpirkimo darbe dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė: iš dangaus girdimas Tėvo balsas, balandžio pavidalu nusileidžia Šventoji Dvasia. Šiandienos iškilmė yra Kalėdų laikotarpio pabaiga ir eilinio liturginio laikotarpio pradžia. Prasideda Jėzaus viešoji tarnystė: jis ima skelbti Gerąją Naujieną, mokyti, gydyti ligonius ir vaduoti piktųjų dvasių varginamuosius. Krikštu pradedamą Dievo Sūnaus misiją patvirtina Tėvo balsas. Dangaus Tėvas gėrisi mylimuoju Sūnumi: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Koks tėvas šioje žemėje nesigėri savo brandžiu sūnumi, sėkmingai baigusiu mokslus, įžengiančiu į naują gyvenimo etapą… Tėvo džiaugsmas dar didesnis, jei sūnus yra gerai išauklėtas, pagarbus, klusnus ir [&hellip;]
- [Žvaigždės vedami](https://homilijos.kristoteka.lt/zvaigzdes-vedami/): Krikščionybė yra įsikūnijimo religija. Įsikūnijęs Dievas perplėšė nepažinumo uždangą. Begalinis ir neaprėpiamas Dievas apsireiškė žmonijai Betliejaus Kūdikyje. Jėzus yra didysis Viešpaties apsireiškimas, jame randame Dievo pažinimo kelią. Ne tik šiais laikais kai kuriuos žmones trikdo tikėjimo tiesa apie dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybę Jėzuje. Kai kas priekaištauja, esą krikščionybei trūksta dvasingumo, čia viskas pernelyg paprasta, „nepakankamai dvasinga“. Tariamai dvasingesnių dalykų leidžiasi ieškoti Rytų religijose. Praėjusiame šimtmetyje buvo madinga hipotezė, esą Jėzus, prieš skelbdamas savo mokslą Palestinoje, pats mokėsi išminties Rytuose. Kaip ir daugelis kitų fantastinių teorijų ji neturi jokio biblinio pagrindo. Šiandienos Evangelijoje girdėjome apie išminties ieškotojus, ėjusius priešinga kryptimi. Rytų [&hellip;]
- [Jėzaus Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-motina/): Švenčiame Marijos Dievo Gimdytojos iškilmę. Šiandienos skaitinyje minimas Jėzaus apipjaustymas ir vardo suteikimas aštuntą dieną po gimimo. Pirmąją Naujųjų Metų dieną taip pat švenčiama Pasaulinė taikos diena. Šventasis Tėvas šios dienos proga paskelbia specialią žinią. Minime Dievo Motinos titulą kiekvieną kartą kalbėdami „Sveika, Marija“ maldą. Šiandienos iškilmė mus dar kartą kviečia suvokti, kas yra Jėzus. Tikime, kad Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį. Yra tik vienas Jėzus, jis yra ir Dievas, ir žmogus. Kalėdų laikotarpiu švenčiame tai, kad amžinasis Žodis, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, tampa vienu iš mūsų: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Žodis, kuris [&hellip;]
- [Klusnumas Nazarete](https://homilijos.kristoteka.lt/klusnumas-nazarete/): Žmonių šeima tapo paties Dievo šeima. Įsikūnijimo slėpinys pašventina šeimą: tai vieta, kurioje patinka gyventi Dievui. Šeima yra gyvenimo, augimo ir Dievo valios suvokimo aplinka. Šventąją Nazareto šeimą vienija tarpusavio meilė ir atsakomybė. Jie myli vienas kitą nesisavindami. Čia nėra priešybės tarp meilės ir Dievo valios vykdymo. Ir šiandien kiekviena krikščionių šeima, ypač per Krikšto ir Santuokos sakramentus, pratęsiančius Įsikūnijimo slėpinį, seka Šventosios Šeimos pavyzdžiu. Krikščioniškoje šeimoje nuolat mokomasi nesavanaudiškai mylėti ir aukotis dėl kitų. Kito laimė yra ne mažiau svarbi už mano. Meilė yra vaisinga, atvira ateičiai ir viltinga. Tikra meilė priima kūdikį ne kaip apsunkinimą, bet kaip palaiminimą ir [&hellip;]
- [Naujas gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/naujas-gimimas/): Paskutinis advento sekmadienis yra tiesioginio pasirengimo Kalėdoms laikas. Advento pradžioje girdėjome apie kosminių katastrofų pranašaujamus šlovingo Viešpaties atėjimo ženklus. Šiandienos Evangelijoje žvelgiame į paprastą žemišką sceną, dviejų moterų susitikimą. Kiti liturginiai skaitiniai leidžia įžvelgti Aplankymo įvykyje ne vien giminaitei parodytą pagalbos gestą. Skelbiami palaiminimai, pranokstantys įprastinį motinystės džiaugsmą: kūdikio gimimas neatšaukiamai sukrės žmonijos istoriją. Michėjo pranašystė įrašo artėjantį įvykį į išganymo istoriją. Ši pranašystė minima ir kitose Evangelijose (Mt 2, 5; Jn 7, 42). Naujajame Testamente vienprasmiškai perskaitoma Senojo Testamento pranašystė apie tai, kad Mesijas gims Betliejuje. Tai niekuo neišsiskirianti vietovė, vadinama „mažiausiu tarp Judo kaimų“, žinoma kaip karaliaus Dovydo kilmės [&hellip;]
- [Malonės aplankymas](https://homilijos.kristoteka.lt/malones-aplankymas/): Paskutinis advento sekmadienis yra tiesioginio pasirengimo Kalėdoms laikas. Advento pradžioje girdėjome apie kosminių katastrofų pranašaujamus šlovingo Viešpaties atėjimo ženklus. Šiandienos Evangelijoje žvelgiame į paprastą žemišką sceną, dviejų moterų susitikimą. Kiti liturginiai skaitiniai leidžia įžvelgti Aplankymo įvykyje ne vien giminaitei parodytą pagalbos gestą. Skelbiami palaiminimai, pranokstantys įprastinį motinystės džiaugsmą: kūdikio gimimas neatšaukiamai sukrės žmonijos istoriją. Michėjo pranašystė įrašo artėjantį įvykį į išganymo istoriją. Ši pranašystė minima ir kitose Evangelijose (Mt 2, 5; Jn 7, 42). Naujajame Testamente vienprasmiškai perskaitoma Senojo Testamento pranašystė apie tai, kad Mesijas gims Betliejuje. Tai niekuo neišsiskirianti vietovė, vadinama „mažiausiu tarp Judo kaimų“, žinoma kaip karaliaus Dovydo kilmės [&hellip;]
- [Viltingas džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/viltingas-dziaugsmas/): Kartais atsidūstame, kad gyvenimo kelias yra tik vienas. Kai kurie pasirinkimai neatšaukiamai nulemia ateitį. Tai, kas buvo, daugiau nepasikartos. Kitaip būna kompiuteriniuose žaidimuose, kur duodama lengva galimybė pradėti iš naujo. Tai nereikalauja ypatingų pastangų, tereikia spustelėti klavišą. Evangelija mums primena, kad ne tik žaidimuose, bet ir tikrovėje yra galimybė pradėti gyvenimą iš naujo. Čia taip pat reikia panorėti ir apsisprendus „spustelėti“ valios klavišą. Skirtingai negu žaidime, siekiant gyvenimo pokyčio taip pat tenka, dažnai skausmingai, ko nors atsisakyti. Tai kainuoja daug dvasinių jėgų, bet atveria naują pradžią. Apie tai kalba Jonas Krikštytojas. Įspūdinga pati jo laikysena. Jis sutelkęs dėmesį į tai, kas [&hellip;]
- [Jėzaus liudytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-liudytojas/): Jonas Krikštytojas ir Marija yra simbolinės advento figūros. Jonas yra Senosios Sandoros pranašas ant Naujosios Sandoros slenksčio. Nors Jonas šio slenksčio neperžengia, tačiau atlieka ypatingą užduotį. Pas jį plūstantys žmonės klausinėja, ką turi daryti. Didis pranašas turėjo ne tik žadinti smalsumą, bet ir kelti pagarbią baimę. Tačiau jis neliepia imtis ypatingų askezės praktikų, tik nurodo laikytis įsakymų, ypač neskriausti kito žmogaus. Tuo Jonas skyrėsi nuo fariziejų ir kitų tautos mokytojų, rišusių žmonėms nepakeliamas naštas. Jonas, kaip ir visi Senosios Sandoros pranašai, yra tragiška figūra. Jo gyvenimo liudijimas ir skelbimas parengė žmones Jėzaus evangelijai. Priėmusieji Jono krikštą atvėrė širdis Tam, kuris buvo [&hellip;]
- [Viltingas laukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viltingas-laukimas/): Advento liturgija ragina budriai laukti galutinio Kristaus atėjimo ir rengtis šiam ypatingam įvykiui. Evangelijoje išskleidžiama grėsmingų įvykių panorama, pranašaujanti Jėzaus atėjimą. Ar Kristus nori mus išgąsdinti? Juk pasaulio istoriją nuolat lydėjo karai, žemės drebėjimai ir įvairios gamtos katastrofos. Krikščionys nuo pirmųjų amžių jautė pagundą spėlioti, kada įvyks ypatingų ženklų pranašaujamas Jėzaus atėjimas. Tačiau Jėzus nenurodo nei konkrečios datos, nei tikslių savo atėjimo požymių. Jis pabrėžia žemiškojo gyvenimo trapumą ir laikinumą, įspėja apie nuolat gresiančius pavojus. Jėzus ragina mokinius nuolat atsiversti, idant būtų pasirengę pasitikti jį mirties valandą arba jo galutinio atėjimo momentu. Pirmuoju advento sekmadieniu prasidedančiais naujais liturginiais metais mus lydės [&hellip;]
- [Kitoks Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/kitoks-karalius-2/): Per liturginius metus ne kartą girdėjome apie Dievo karalystę. Jėzus leidžia suprasti, kad Dangaus karalystė yra pati aukščiausia vertybė. Žmogus raginamas atiduoti visą savo gyvenimą ir nepailsdamas jos ieškoti. Per liturginių metų ciklą įvairiomis briaunomis atskleidžiama tiesa apie Dievo karalystę, o paskutinis liturginių metų sekmadienis yra didžioji padėka už dangaus dovaną, kurioje turime privilegiją dalyvauti. Šiandienos Evangelijoje atsiskleidžia dar viena svarbi tiesa: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Šie žodžiai byloja, kad kelias pas Jėzų, drauge žadantis amžinąją laimę, remiasi ne šio pasaulio logika. Renkantis eiti šiuo keliu, reikia vadovautis nesavanaudiška meile, priimti kentėjimų, atmetimo, nepopuliarumo galimybę. Kristaus karalystė vienija daugelį [&hellip;]
- [Vilties diena](https://homilijos.kristoteka.lt/vilties-diena/): Krikščionio gyvenime nuolat vyksta dvasinė kova. Viešpaties diena yra šios kovos kulminacija, o drauge galutinė gėrio pergalė. Pranašas Danielis skelbia nematytų vargų metą ir drauge išgelbėjimą tiems, kurie įrašyti gyvenimo knygoje. Vienų laukia amžinasis gyvenimas, kitų – gėda ir amžinoji negarbė. Trečio kelio nėra. Panaši perskyra išryškėja Paskutinio teismo aprašyme Mato evangelijoje (Mt 25, 31–46). Šiose pranašystėse pirmiausia išvardijami palaimintieji, kuriems skirta įeiti į Tėvo namus, paskui tie, kurių laukia gėdinga pražūtis. Pirmiau skelbiama geroji vilties naujiena. Taip yra todėl, kad Kristus trokšta visų žmonių išganymo. Laiške žydams rašoma: „Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.“ Vis dėlto laisvą valią turintis [&hellip;]
- [Našlės pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/nasles-pamoka/): Neturtingos našlės auka yra visiškai menka piniginiu požiūriu, tačiau labai vertinga dvasine prasme. Našlės skatikui vertę suteikia pasitikintis tikėjimas. Per atsidavimo ir pasitikėjimo kupiną tikėjimą mūsų skurdas gali tapti ypatingu turtu. Našlės pavyzdys mus ragina aukoti Dievui visa tai, kas mumyse silpniausia, gėdingiausia ir skausmingiausia. Tuomet mūsų skurdas tampa brangiu lobiu. Dievas jį gailestingai priima, kai vienijamės su paniekintu, nukryžiuotu, tačiau galiausiai prisikėlusiu Kristumi. Pagal tuometinę tvarką žmonės aukas perduodavo šventykloje tarnaujančiam kunigui. Vargšė našlė veikiausiai priėjo susigėdusi. Ji aukojo dvi mažiausias to meto monetas. Gal kunigas nusivylęs nužvelgė ją ir atsainiai įmetė pinigėlius į skrynią. Net pagal skambesį buvo galima [&hellip;]
- [„Normalus“ šventumas](https://homilijos.kristoteka.lt/normalus-sventumas/): Žmogui įprasta už pastangas laukti atlygio ir darbuojantis siekti pelno. Nerimastingai sekame kylančias kainas, didėjančius mokesčius ir pastebime visa tai, kas mūsų asmeninei kišenei neša nuostolį. Nors turime visomis jėgomis stengtis ir darbuotis gyvendami šioje žemėje, ne menkiau būtina siekti amžinojo atlygio, nenykstančio užmokesčio danguje. Privalome tinkamai suskirstyti savo gyvenimo prioritetus. Laimei, mūsų pastangos yra ne vienintelis veiksnys, nulemiantis atlygį danguje. Dievo malonė yra nepelnyta dovana. Amžinybės atlygis pirmiausia dovanojamas, o ne uždirbamas. Ši tiesa visu aiškumu nušvinta Visų Šventųjų iškilmėje: „Džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Galime rasti įvairių rekomendacijų apie sveiką mitybą, sodo priežiūrą, keliones į kalnus ir [&hellip;]
- [Balsas viešumoje](https://homilijos.kristoteka.lt/balsas-viesumoje/): Kova su nuodėme būna varginanti. Atliekame išpažintį, pasiryžtame taisytis, stengiamės keistis ir atsiversti, tačiau dažnai mūsų pastangos neduoda rezultatų. Kartais nepasisekimus lemia tikėjimo stygius, o kartais esame saistomi objektyvių aplinkybių, kai iš tikrųjų neįmanoma pakeisti realios situacijos. Aklasis Bartimiejus trokšta būti išgydytas. Jis balsiai šaukia nekreipdamas dėmesio į žmones, norinčius jį nutildyti. Kreipdamasis į Jėzų „Dovydo Sūnau“ Bartimiejus išreiškia tikėjimą Mesiju. Jėzus ne pirmą kartą susieja dovanojamą malonę su prašančio žmogaus tikėjimu. Jis sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Ar mano tikėjimo pakanka, kad išdrįsčiau prašyti Viešpaties išgydyti? Gal bijau minios, žmonių, norinčių mane užtildyti, kad likčiau aklas? Nuodėmė visuomet yra didesnės [&hellip;]
- [Tarnaujanti valdžia](https://homilijos.kristoteka.lt/tarnaujanti-valdzia/): Viešajame gyvenime vis dažniau pasigirsta, kad valdžia privalo tarnauti žmonėms. Šį teiginį, bent jau žodžiais, išpažįsta visų lygių politikai. Priešingai kalbėti būtų „nekorektiška“. Nors gyvenime netrūksta piktnaudžiavimo valdžia ar autoritarinio valdymo patirčių, visuotinis suvokimas, kad valdžia privalo tarnauti, jau yra nemenkas pasiekimas. Sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės rūpybos sistemos mums tapo savaime suprantamu ir neatsiejamu civilizacijos dėmeniu. Tačiau per menkai prisimename – o kai kas sąmoningai norėtų nutylėti – šių dalykų ryšį su krikščioniškąja kultūra. Tarnaujančios valdžios samprata taip pat susijusi su krikščionybe. Jėzaus mokiniai turėjo ne tik išgirsti pamoką apie valdžią, bet ir išgyventi jos patvirtinimą ant kryžiaus. Du apaštalai norėjo [&hellip;]
- [Išmintis ir turtas](https://homilijos.kristoteka.lt/ismintis-ir-turtas/): Išmintis niekada nebuvo labai pelninga. Tikrieji filosofai, išminties mylėtojai dažnai baigdavo savo gyvenimą skurde, niekinami amžininkų. Mūsų dienomis taip pat labiau vertinama ne išmintis, bet gebėjimas sukaupti daugiau informacijos, sėkmingai ja pasinaudoti. Apie gyvenimo sėkmę linkstame spręsti iš regimų pasiekimų. Izraelitams išminties apraiška buvo per Mozę duotas Dievo Įstatymas. Tačiau jau Senajame Testamente aptinkame troškimą giliau pažinti ne tik Įstatyme įrašytą, bet ir Dievo Dvasios įkvėptą gyvąją išmintį. Išminties knygoje rašoma: „Ją vertinau labiau, negu skeptrą ar sostą, o turtus palyginti su ja laikiau niekais.“ Išmintį įgyja ne tas, kas moka kaupti žinias ir medžiagines gėrybes, bet tas, kuris geba jomis [&hellip;]
- [Santuoka – Dievo planas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuoka-dievo-planas/): Šiandienos liturginiai skaitiniai kalba apie santuoką, jie tinka kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo civilinės būklės ar luomo. Nuostabus pašaukimas į artumą ar bendrystę – „vieną kūną“ – užtemdytas ir apgadintas gimtosios nuodėmės. Ši nuodėmė nulemia mūsų veiksmų ir troškimų savanaudiškumą ir chaotiškumą. Socialinės apklausos liudija, kad jaunuoliai, išgyvenę tėvų skyrybas ir šeimoje patyrę nedarną, vis dėlto ilgisi darnios šeimos palaimos. Nors kažkur širdies gilumoje žinome, kaip turėtų būti, vis dėlto mūsų noras nuosekliai siekti gėrio susiduria su dideliu pasipriešinimu. Tas pasipriešinimas nėra išorinis, jis kyla iš mūsų pačių vidaus. Tai yra tas „širdies kietumas“, dėl kurio Mozės įstatymas tam tikromis aplinkybėmis leido [&hellip;]
- [Papiktinimai ir pasipiktinimai](https://homilijos.kristoteka.lt/papiktinimai-ir-pasipiktinimai/): Uolusis Jozuė nori uždrausti pranašauti dviem vyrams, nebuvusiems Padangtėje drauge su kitais septyniasdešimt seniūnų. Mozė švelniai atsako jam, kad nepavydėtų. Mozės žodžiuose atskleidžiamas jo širdies troškimas: „Tesuteikia Viešpats savo dvasią visiems.“ Siauras, žmogiškas požiūris liepia atsiriboti, drausti ir vertinti remiantis skirtingumu: „Jie neatėjo į palapinę.“ Kita nuostata remiasi Dievo veikimu, troškimu, kad visą tautą apimtų Viešpaties dvasia. Evangelijoje Jėzus taip pat patvirtina „plačiąją“ nuostatą: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Apaštalas Jonas piktinasi vienišiumi, kuris nepriklauso Jėzaus mokinių būriui ir veikia atskirai, išvarinėja demonus, tiesa, Jėzaus vardu. Jėzus atmeta karštuolių priekaištus. Įdomu, kad Jėzus čia pavartoja neįprastą įvardį mes ir [&hellip;]
- [Kuris didesnis?](https://homilijos.kristoteka.lt/kuris-didesnis/): Jau praeityje tas laikas, kai Jėzus skelbė žodį didelėms žmonių minioms. Dabar jis kalba savo mokinių būreliui. Jo pamoka apie neišvengiamą mirtį nėra skirta masėms. Žmonių minios trokšta laimėtojo, žmonės nelinkę laukti net trijų dienų, kol pasirodys pergalės vaisiai. Jėzaus žinią apie kryžių sunkiai priima net jo mokiniai, ją reikia nuolat kartoti. Galima numanyti, jog Jėzus turėjo jaustis labai vienišas. Jis mąsto apie kryžių, o mokiniai tuo metu diskutuoja, kuris iš jų didžiausias. Jie drovisi apie tai prasitarti Jėzui. Mokiniai diskutuoja patyliukais, nes nujaučia, kad Jėzui tokios kalbos nepatinka. Namie Jėzus atsisėda ir pasišaukia Dvylika. Dabar jis pabrėžia savo valdžią: Mokytojas [&hellip;]
- [Kančios pranašystė](https://homilijos.kristoteka.lt/kancios-pranasyste/): Užduodami klausimą paprastai norime gauti daugiau informacijos arba pasitikrinti turimų žinių teisingumą. Tačiau Jėzus, klausdamas: „Kuo mane laiko žmonės?“ domisi ne viešosios nuomonės statistiniais tyrimais. Šiandien esame apsipratę su sociologinėmis apklausomis, mūsų nestebina nuomonių įvairovė. Žiniasklaidininkai bando šokiruoti viešuomenę nebent ypač keistais atsakymais į jų „klausimėlius“. Provokuojantis Jėzaus klausimas yra veikiau pedagoginis įvadas, sugretinimo fonas tolesniam ir svarbesniam klausimui: „O jūs kuo mane laikote?“ Jėzus nori išgirsti iš mokinių, taip pat iš mūsų tai, ką jau esame supratę. Žmonių žodžiai vargingai nusako Dievo tikrovę. Be Šventosios Dvasios liekame nebylūs, net ir tardami daugybę žodžių. Atsiliepdami į Kristaus klausimą bandome Dievui pasakoti [&hellip;]
- [„Atsiverk!“](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverk/): Anoniminis kurčnebylis – tai neišganyto žmogaus įvaizdis. Jis kurčias, nes negali ar nenori girdėti Dievo žodžio. Jis nebylys, nes nemoka prabilti apie svarbius dalykus arba jam burnos praverti neleidžia meilės stoka. Kurčnebylis gyvena savo izoliuotame pasaulyje. Amerikietė Helena Keller nuo gimimo buvo akla, kurčia ir nebylė, o vėliau neįtikėtinomis pastangomis ir savo auklėtojos pedagoginio talento dėka sugebėjo aprašyti, ką jai teko išgyventi. Kartą ji pareiškė: „Aklumas atskiria mus nuo daiktų; o kurtumas ir nebylystė atskiria mus nuo žmonių.“ Kurčnebylis gyvena užsidaręs savo pasaulyje. „Atsiverk!“ – tai Jėzaus iššūkis siekiant įveikti susvetimėjimą, izoliaciją, sukurti brolystės ryšius. Kurčnebylis suvokia tik savo mintis. Jo [&hellip;]
- [Švaru ar nešvaru?](https://homilijos.kristoteka.lt/svaru-ar-nesvaru/): Prasidėjus mokslo metams ypač moksleiviai pajunta, kaip gyvenimą griežčiau suveržia taisyklių ir tvarkaraščių diržas. Naujos tvarkos suvaržymus gyvai pajunta pirmokai: reikia laiku keltis ir laiku gulti, atidžiai apsidairyti pereinant gatvę, mokykloje vykdyti ne visuomet suprantamus nurodymus. Išsiblaškęs septynmetis, bėgantis paskui kamuolį į judrią gatvę, nesusimąsto, kam reikalingos eismo taisyklės. Subrendęs žmogus aiškiau suvokia įstatymų prasmę. Bendras įstatymų tikslas yra reguliuoti žmonių tarpusavio santykius siekiant kiekvieno ir visų gerovės. Yra taip pat įstatymų, reguliuojančių mūsų santykį su Dievu. Nuo vaikystės stengiamės laikytis Dekalogo. Dievo įsakymai nėra beprasmis žmogaus laisvės varžymas – tik jų laikydamiesi būname iš tikrųjų laimingi. Pakartoto Įstatymo knygoje džiaugiamasi [&hellip;]
- [Apsisprendimo žodžiai](https://homilijos.kristoteka.lt/apsisprendimo-zodziai/): Evangelijoje girdėjome, kaip žmonės atmeta žmogišku protu nesuvokiamą Viešpaties meilės dovaną. Ją atmeta ne tik „žydai“ (evangelistas Jonas taip apibendrina Jėzaus priešinininkus). Nepriimdami Jėzaus mokymo pasitraukia taip pat nemažai jo mokinių. Jėzaus žodžiai jiems pasirodo neįkandami, nesuprantami, nepriimtini. Vis dėlto ne visi išdrįsta atvirai išreikšti protestą. Įžvelgdamas mokinių mintis Jėzus atvirai meta iššūkį: „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų užžengiant į dangų?“ Jėzui įžengus į dangų mokiniai išvys jo šlovę. Tik Dievo Dvasia leidžia suvokti Dievo darbus. Dvasia aštrius žodžius padaro gyvus. „Kieti jo žodžiai.“ Šie žodžiai ypač sukrečia todėl, kad kalbama apie Gerąją Naujieną. Būti krikščioniu reiškia sekti Kristumi, [&hellip;]
- [„Gyvens per mane“](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvens-per-mane/): Jau ketvirtą sekmadienį paeiliui girdime skaitinius iš Jono evangelijos 6 skyriaus. Šiandienos žodžiais Jėzus užbaigia savo apreiškimą. Tolesnė eilutė apibendrina: „Visa tai jis paskelbė mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.“ Jono evangelijos 6 skyriuje aprašomi Velykų laiko įvykiai. Velykų iškilmėse žydai šventė išvadavimą iš Egipto vergovės, taip pat Neraugintos duonos šventę. Velykų avinėlio valgymas priminė Egipte patirtą Dievo apsaugą, o Neraugintos duonos šventė – stebuklingą pamaitinimą mana dykumoje. Išėjimo knygoje aprašoma, kaip išrinktoji tauta buvo pamaitinta ir pagirdyta, taip pat gavo Įstatymą. Manos dovana ir Įstatymo dovana yra tarpusavyje susijusios Dievo palankumo savo tautai apraiškos. Klajojant dykumoje mana buvo tinkama valgyti tik tam tikrą [&hellip;]
- [Pažintis su Marija](https://homilijos.kristoteka.lt/pazintis-su-marija/): Daugelis katalikų puoselėja pamaldumą Marijai nuo pat vaikystės. Tačiau kai kuriems žmonėms, ypač naujai atėjusiems į Bažnyčią, atradusiems tikėjimą ar perėjusiems iš kitos konfesijos, reikia papildomai susipažinti su Marija. „Atradus“ Mariją tikėjimo perlas sužėri nuostabia briauna. Marijos Ėmimo į dangų iškilmė suteikia gerą progą susipažinti su Dievo Motina. Švenčiame jos žemiškojo gyvenimo pabaigą, bet ji nepaženklinta laidotuvių tragizmu. Marijos gyvenimas yra tarsi paslėptas lobis. Jos malonės versmė kyla iš jos artumo su Jėzumi. Iš visų kūrinių ji yra arčiausiai Jėzaus: nešiojo Jėzų įsčiose, maitino jį krūtimi ir galiausiai lydėjo ant kryžiaus. Pirmajame skaitinyje Jonas regi atsivėrusį dangų, šventyklą ir Sandoros skrynią. [&hellip;]
- [Kūnas už pasaulio gyvybę](https://homilijos.kristoteka.lt/kunas-uz-pasaulio-gyvybe/): Šiandienos Evangelijoje Jėzus atskleidžia mums amžinojo gyvenimo perspektyvą ir iškelia dvi sąlygas jam pasiekti: tikėti ir stiprintis Kristaus Kūnu ir Krauju. Tarp daugelio Jėzaus klausytojų buvo taip pat žmonių iš jo tėviškės. Atvykėliai iš Nazareto negali priimti Jėzaus žodžių, kad jis atėjęs iš dangaus. Jo tėvynainiai geriau informuoti: nors Jėzus gimė ne jų mieste, bet jie pažįsta jo tėvą ir motiną, bent jau tariasi pažįstą. Jėzus jiems nesiaiškina, nesileidžia su jais į diskusiją. Jų prieštaravimas yra tik netikėjimo simptomas. Jėzus nesistengia gydyti simptomų, o nori užčiuopti tikrąją priežastį, kodėl jie netiki. Tikėjimo iniciatyva kyla iš Dievo. Žmogus negali ateiti pas Jėzų, [&hellip;]
- [Dievo darbas: tikėkite](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-darbas-tikekite/): Šiandienos Evangelija toliau pasakoja apie tai, kas vyko po stebuklingo duonos padauginimo. Po šio įvykio Kristus pasitraukė į vienumą, tačiau minios ir toliau jo ieškojo. Pasak evangelisto, žmonės ieškojo Kristaus norėdami paskelbti jį karaliumi. Jiems padarė įspūdį tai, kad prisivalgė duonos dovanai. Žmones nuolat lydi pagunda apsiriboti vien kūno pasotinimu. Kristus ragina tikėti į jį, tačiau minia reikalauja ženklo. Tas gali atrodyti keistai. Ką tik keli tūkstančiai žmonių buvo pamaitinti duona, ir tarsi niekas to nebeprisimena. Panaši situacija ir pirmajame Išėjimo knygos skaitinyje. Izraelitai murma prieš Dievą, nes nebeturi duonos ir yra alkani. Nė vienas iš jų nebeprisimena, kad Dievas išvadavo [&hellip;]
- [Neturtas ir duona](https://homilijos.kristoteka.lt/neturtas-ir-duona/): Jėzaus paklausyti atėjo minia neturtėlių. Kiekvienas krikščionis pašauktas sekti Kristų neturtu. Paprastai neturtą siejame su medžiaginių dalykų stoka, visuomenės paribiu, apleistumu. Esame linkę evangelinį neturto palaiminimą palikti pašvęstojo gyvenimo asmenims. Vis dėlto mūsų situacija yra panaši į neturtėlių, nors išoriškai atrodome netgi pasiturintys. Neretai pajuntame visišką bejėgiškumą, nežinome, kur kreiptis, ko imtis, susidūrę su artimųjų problemomis. Suvokę savo galimybių ribotumą paprastai nuleidžiame rankas: „Nejaugi penkių miežinės duonos kepaliukų ir dviejų žuvų pakaks tokiai daugybei?“ Poreikiai dažnai viršija mūsų išteklius. Tuomet išsigąstame suvokdami atotrūkį tarp savo ribotumo ir mums keliamų reikalavimų. Tačiau, užuot nuogąstavę, verčiau atneškime Jėzui tai, ką turime: penkis kepaliukus [&hellip;]
- [Avys be piemens](https://homilijos.kristoteka.lt/avys-be-piemens/): Apaštalai veikiausiai džiūgaudami grįžta pas Jėzų pasakodami, ką pavyko nuveikti. Jie regimai patenkinti savo misija, niekas netemdo jų entuziazmo. Apaštalai grįžta pas Jėzų, nes gyvenimas su juo yra jų veiklos pagrindas ir šaltinis. Visas mūsų veikimas įgyja prasmę ir galią tik su Kristumi ir dėl Kristaus. Be jo geriausiu atveju esame tik savo srities specialistai. Ypač dvasinė tarnystė priklauso nuo ryšio su Jėzumi. Evangelistas aprašo apaštalų veiklos intensyvumą: „Daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.“ Jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikia poilsio ir ramybės. Mūsų gyvenimą dažnai lydi įtampa tarp asmeninio gyvenimo ir viešojo tarnavimo. Jei nepaisome [&hellip;]
- [Užduotis skelbėjams](https://homilijos.kristoteka.lt/uzduotis-skelbejams/): Amosas skyrėsi nuo daugelio kitų pranašų. Jis nedėvėjo ypatingų drabužių kaip Ezekielis ar Jeremijas, nebuvo pranašas visą gyvenimą kaip Izaijas ar Samuelis, nešokiravo aplinkinių vaizdžiais pranašiškais veiksmais kaip Elijas, Ozėjas ar kiti. Amosas buvo piemuo ir šilkmedžio vaisių brandintojas. Tai jo įprastinis darbas. Jis gyveno į pietus nuo Judo karalystės ribos. Vieną dieną gavo Dievo žodį, liepiantį viską palikti ir eiti į Šiaurinę karalystę ir raginti žmones gręžtis į Dievą. Bet-Elio kunigui Amazijui reiškiant nepasitenkinimą, Amosas atsako, kad ne pats pasiprašęs būti pranašu, bet Dievas jį pasiuntęs: „Liūtas suriaumojo, kas nebijos? Viešpats Dievas kalbėjo, kas atsisakys pranašauti?“ (Am 3, 8). Amosas [&hellip;]
- [Pranašo misija](https://homilijos.kristoteka.lt/pranaso-misija/): Mus veikiausiai piktina Jėzaus giminaičių elgesys Nazarete. Jie nesugeba Jėzaus priimti tokio, koks jis yra: nepalyginamai viršesnis už juos išmintimi, stebuklais, įtikinimo jėga. Jie klausia: „Iš kur jam visa tai?“ Juk gyvendamas tarp jų jis buvo paprastas dailidė, o dabar ateina visiškai kitas žmogus. Tas pasipiktinimas dar skaudesnis dėl to, kad Jėzus atvykdamas į Nazaretą veikiausiai norėjo atsidėkoti savo giminaičiams ir kaimynams už drauge praleistus metus, už visa, ką tarp jų patyrė gero. Jis norėjo dovanoti jiems tai, kas jam pačiam vertingiausia: pagilinti jų tikėjimą. Tačiau jie neįstengė šios dovanos priimti. O gal tai buvo paprastas žmogiškas pavydas? Jėzus apibendrina šį [&hellip;]
- [Dievas nesukūrė mirties](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-nesukure-mirties/): Kartais mūsų baimė gali paralyžiuoti dvasinį gyvenimą ir blokuoti ryšį su Dievu. Bijau viešai parodyti savo tikėjimą, bijau, kad būsiu išjuoktas. Šiandienos Evangelijoje žmonės atkalbinėjo Jajirą: „Kam begaišini Mokytoją?!“ Tačiau Jėzus ateina prikelti Jajiro dukrelės, kai žmogiškai žvelgiant jau nieko nebeįmanoma padaryti. Aplinkiniai sako: mergaitė numirė, nepadės joks gydytojas. Kartais panašiai galvoju apie savo dvasinį gyvenimą. Atrodo, jau nieko nepavyks pakeisti. Manyje žioji tuštuma, trūksta pasitikėjimo Dievu, vilties ateitimi. Nors kvėpuoju ir vaikštau, vidujai jaučiuosi miręs. O iš tikrųjų reikia tiek nedaug. Neturiu daryti didžių darbų, viršijančių mano jėgas. Pakanka su tikėjimu paliesti Jėzų, kaip padarė kraujoplūdžiu serganti moteris. Reikia tik [&hellip;]
- [Dievas ir audra](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-ir-audra/): Jėzus pasirodo apaštalams kaip Dievas Kūrėjas. Lengva suprasti jų nuostabą. Juk tik pasaulį sukūręs Jahvė gali įsakinėti žemės gaivalams. Tik jis gali nutildyti audrą. Tik apie jį Raštas galėjo rašyti: „Šėlstančią audrą jis nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos“ (Ps 107, 29). Jėzus paliepia vėjui ir ežerui taip, kaip kūrėjas įsako kūriniui. Jėzus nemaldauja Dievo Tėvo ir neprašo jo užtarimo. Jis pats įsako. Jo žodis turi kuriamąją galią. Jis sako „Nutilk!“ ir tuoj pat stoja visiška tyla. Kaip išraiškingiau būtų įmanoma parodyti savo dievystę? Todėl mokiniai išsigando ir pajutę įvykio ypatingumą klausinėjo; „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo [&hellip;]
- [Naujoji sandora](https://homilijos.kristoteka.lt/naujoji-sandora/): Šio Devintinių sekmadienio skaitiniai kviečia išgyventi Eucharistiją kaip Naująją Sandorą. Šventajame Rašte sandora visuomet reiškia abipusį įsipareigojimą. Ji visuomet išreiškiama kokiu nors ženklu. Dievo sandora su Nojumi parodoma vaivorykšte. Apipjaustymas ženklino Viešpaties sandorą su Abraomu. Išėjimo knygos skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai priimdami Dievo įsakymų sandorą buvo apšlakstyti atnašaujamo gyvulio krauju. Dievo tauta klausėsi Dievo žodžio, jį priėmė, galiausiai tai užantspauduojama aukos krauju, kuris sutaikina, pašventina ir suvienija per sandorą. Sandora nėra vien trapus tarpusavio susitarimas, tai tarpusavio ištikimybės pažadas, paženklintas gyvybės simboliu – krauju. Mozė padalija kraują į dvi dalis: viena išliejama ant altoriaus, kuris reiškia Dievą, o likusiu krauju apšlakstomi [&hellip;]
- [Trys Asmenys](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-asmenys/): Švenčiausiosios Trejybės slėpinys nėra galvosūkis protui. Atsimename šventojo Augustino palyginimą apie berniuką, bandantį išsemti vandenyną. Tačiau šiandien nekeliame sau tikslo išaiškinti šį slėpinį iki galo. Dievo žodis mus kviečia šlovinimo maldai. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė ragina žmones pažvelgti į nuostabius Dievo darbus. Ši knyga atskleidžia mums mylintį Tėvą, kuris išsirenka, saugo ir moko savo tautą. Tai taip pat kvietimas kiekvienam iš mūsų šlovinti Dievą už visas gyvenime patirtas geradarybes. Dažnai esame įpratę lygintis su kitais: pavydžiai žvelgiame į kito gabumus, nepastebėdami daugybės savo dovanų. Liekame susiraukę su suskilusia nuoskaudų gelda. Dievo gerumo istorija Sandoros tautą ragina atsitiesti, lygintis su kitais pirmiausia [&hellip;]
- [Dvasia liudija](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-liudija/): Šventosios Dvasios veikimą dažnai esame linkę tapatinti su ypatingomis apraiškomis: pranašavimu, stebuklingu gydymu ar glosolalija – kalbų dovana. Toks požiūris turi pagrindo: Evangelijoje ir ankstyvosios Bažnyčios tradicijoje randame daugybę liudijimų apie nepaprastus ženklus, lydėjusius Šventosios Dvasios galybės apraiškas. Apaštalų darbuose skaitome, kad apaštalai tapo kupini Šventosios Dvasios, ėmė kalbėti svetimomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti. Tačiau reikia taip pat suvokti, kad tie ženklai nėra savitiksliai. Jie lydi ir patvirtina Šventosios Dvasios veikimą. Tikslas yra įtikinamai liudyti gyvą, prisikėlusį Kristų. Apaštalas Paulius sako: „Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Šventoji Dvasia reiškiasi Bažnyčioje pirmiausia tuo, kad [&hellip;]
- [„Nusileido“ ir „pakilo“](https://homilijos.kristoteka.lt/nusileido-ir-pakilo/): Šventojo Rašto skaitiniuose girdėjome, kaip prisikėlęs Kristus pasirodo savo mokiniams ir jų akyse žengia į dangų. Dažnai esame linkę pirmiausia sieti šį įvykį su praeitimi prieš du tūkstantmečius. Pamirštame, kad tai drauge yra man asmeniškai skirtos Dievo meilės istorija. Liturgija mus moko dalyvauti dieviškojoje dabartyje. Kiekvienam iš mūsų tenka susitikti su prisikėlusiu Viešpačiu. Dažniausiai šis susitikimas vyksta širdies slaptoje. Jėzaus žengimas į dangų nereiškia susitikimo pabaigos. Tai slėpinys, atveriantis naują bendravimo su prisikėlusiu Viešpačiu etapą. Jėzuje išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su mumis“. Jis priėmė mūsų vargingumą, [&hellip;]
- [Meilės įsakymas](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-isakymas/): Evangelija kiekvienam asmeniškai byloja apie pašaukimą mylėti. Pirmiausia gavome pažadą, kad esame mylimi ir gebame mylėti. Šis pažadas išreikštas Dievo Sūnaus įsikūnijimu: visa Dievo meilės galia sutelkiama į žmogų, perteikiama per Kryžių ir Eucharistiją. Gavome meilės pavyzdį. Tai Dievo troškimas mus išganyti ir padaryti laimingus. Dievo Sūnus užantspaudavo šį troškimą atiduodamas už mus savo gyvybę. Taip pat gavome gebėjimą mylėti, nes Dievo meilė veikia mumyse. Kiekviena meilė kyla iš Dievo. Taip pat kiekviena tikra meilė veda į Dievą, leidžia jį pažinti ir atrasti. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptor hominis rašė: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe [&hellip;]
- [Vynmedžio gyvybė](https://homilijos.kristoteka.lt/vynmedzio-gyvybe/): Šį sekmadienį Jėzus lygina save su vynmedžiu. Šis palyginimas talpina dvejopą žinią. Viena vertus, Jėzus ragina „pasilikti“ jame – tai reiškia stabilumą, tęstinumą. Kita vertus, palyginimas byloja apie judėjimą ir augimą. Vynmedžio šakos yra nuolat švarinamos ir formuojamos. Jos nelieka prigimtinės būklės, bet nuolat perkeičiamos siekiant didesnio vaisingumo. Krikščionis negali išlikti vynmedyje nedarydamas pažangos ir atvirkščiai – negali daryti pažangos neišlikdamas vynmedyje. Šis palyginimas mums atskleidžia dvi gyvenimo Jėzuje ašis: tęstinumo bei stabilumo ir pokyčių bei dinamizmo. Būtų klaida suabsoliutinti pokyčių reikšmę ir palikus senuosius įsipareigojimus eikvoti jėgas, siekiant vis naujų patirčių. Blaškydamiesi į visas puses niekur nenueitume. O likdami ištikimi [&hellip;]
- [Ganytojo kaina](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojo-kaina/): Šį sekmadienį minime Motinos dieną ir drauge esame kviečiami melstis už dvasinius pašaukimus. Kalendorinis šių progų sutapimas patvirtina giluminę tiesą: Dievo dovanojamus pašaukimus pirmiausia ugdo didžiadvasiška ir pasiaukojanti motinų meilė. Patyrus rūpestingą motinos globą lengviau nujausti žmogaus protą viršijančią Dievo gailestingumo apimtį. Evangelijos žodžiuose galime išgirsti troškimą ir ilgesį. Girdėdami apie Gerojo ganytojo rūpestingumą norime būti jo prižiūrimos kaimenės nariais. Klausantis Evangelijos net nekyla mintis apie viršenybę ar pavaldumą. Rūpestinga ganytojo meilė, jo pasirengimas aukotis rodo tai, kad jam ganomosios avys yra nepaprastai vertingos. Savaime aiškus ir ganomųjų prieraišumas – į gailestingą meilę atsiliepiama pasitikinčia meile. Palyginimo apie Gerąjį ganytoją klausosi [&hellip;]
- [Žuvis po Velykų](https://homilijos.kristoteka.lt/zuvis-po-velyku/): Gavėnios metu liturgijoje daug kartų pabrėžta nuodėmės įtaka ir atleidimo svarba. Mus gali stebinti, kad Velykų laikotarpiu visi trys skaitiniai vėl susiję su nuodėmės sąvoka. Apaštalų darbuose Petras sako, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas buvo pranašų iš anksto paskelbtas. Petras ragina atsiversti, „kad būtų išdildytos nuodėmės“. Jono laiške rašoma, jog Jėzus Kristus „yra permaldavimas už mūsų nuodėmes“. Luko evangelijos pabaigoje pasakojama apie Jėzaus pasirodymą apaštalams. Atveriama Raštų prasmė: Mesijui prisikėlus, „visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“. Velykinis nuodėmės ir atgailos apmąstymas skiriasi nuo gavėninio. Velykų laiku žvilgsnį kreipiame ne tiek į nuodėmės sukeltą blogį, kiek į atpirkimą [&hellip;]
- [Abejonė ir gailestingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/abejone-ir-gailestingumas/): Atvelykio sekmadienis yra drauge Dievo Gailestingumo šventė. Apaštalas Jonas laiške rašo apie pergalę nugalint pasaulį – mūsų tikėjimą. Pasirodęs Aukštutiniame kambaryje Jėzus susibūrusiems mokiniams dovanoja ramybę. Ši dovana turi galutinai įtikinti – jų kaltės atleistos. Veikiausiai mokiniai jaučia gyvą sąžinės priekaištą: juk tokios nesenos išdavystės, bailumo ir mažadvasiškumo patirtys. Jie nuvylė Mokytoją, palikdami jį vieną kryžiaus kančiai. Ramybės dovana tarsi užantspauduoja kaltės atleidimą. Susitaikinimo sakramento metu kunigas taip pat atleidimo žodžius palydi ramybės malda. Įtikėjęs Jėzų žmogus ne tik išvaduojamas iš nuodėmės, bet ir įžengia į kitą tikrovės lygmenį. Jeruzalėje apie apaštalus susibūrę tikintieji išgyveno neregėtą dvasinę vienybę. Prisikėlimo perspektyva pakeitė [&hellip;]
- [Tuščias kapas](https://homilijos.kristoteka.lt/tuscias-kapas/): Mūsų viltis nulemia ateitį. Didelė viltis laiduoja didelę meilę. Kitais žodžiais tariant: kokia mūsų viltis, tokia ir meilė. Galbūt mums atrodo, jog gyvenime nevyksta ypatingų dalykų, tačiau kartkartėmis pajuntame, kad pristingame vilties. Vietoj džiaugsmo ir ramybės slegia liūdesys ir nerimas. Žmogiškosios kovos ir ambicijos palieka tik kartų nuoskaudų skonį. Įkyriai kartojame, kad esame viskuo nusivylę ir pavargę nuo gyvenimo. Šiandienos Evangelija parodo išbandymo viltimi reikalingumą. Išbandymo reikėjo ir Jėzaus mokiniams po jo prisikėlimo. Jei jie nebūtų išgyvenę Didžiojo penktadienio ir nematę tuščio kapo, jų viltis ir meilė liktų nesubrandinta. Išgyventas nusivylimas, vėliau susitikimai su prisikėlusiu Kristumi laužant duoną ir klausantis Dievo [&hellip;]
- [Kenčiantis tarnas](https://homilijos.kristoteka.lt/kenciantis-tarnas/): Ar aprašydamas slėpiningą kenčiantį Viešpaties tarną, kuris atsuka nugarą jį plakantiems, atkiša žandus raunantiems barzdą, pranašas turėjo omenyje Mesiją? Ar giesmės autorius numatė, kad jo žodžiai išsipildys per išganingą Jėzaus Kristaus kančią? Aprašomus įvykius pranašas pirmiausia siejo su grįžtančiais iš Babilono tremties žydais ir jų pastangomis atstatyti sugriautą šventovę. Tačiau biblinė ir bažnytinė tradicija šiuose žodžiuose įžvelgia Mesijo kančios ir pergalės pažadą. Tas, kuris mušamas neužsidengia veido, yra tas pats, kuris nusižemino tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Jis ištarė evangelisto Morkaus užrašytus žodžius: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs [&hellip;]
- [„Atėjo valanda“](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-valanda/): Galime įsivaizduoti, ką jautė šiandienos Evangelijoje minimi graikai. Veikiausiai jie buvo prozelitai, simpatizavę monoteistiniam judėjų tikėjimui ir bent iš dalies dalyvavę religiniame žydų gyvenime. Evangelijoje ką tik pasakota apie džiūgaujančios minios triumfą Mesijui įžengiant į Jeruzalę. Atvykę graikai pirmiausia kreipiasi į Pilypą, o šis perduoda prašymą Andriejui (beje, abiejų apaštalų vardai taip pat graikiški). Juntama tam tikra dvejonė: mokiniai tarsi nujaučia prasidėjus naują Jėzaus veiklos etapą. Iki tol net su visuomenės atstumtaisiais nevengęs bendrauti Jėzus šį kartą nei atmeta, nei priima prašymą. Jis siūlo kitką: „Atėjo valanda“. Dabar gali įvykti tai, apie ką Jėzus anksčiau ne kartą kalbėjo. Atėjo valanda ir [&hellip;]
- [Meilė ir bausmė](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-ir-bausme/): Šio sekmadienio skaitiniai atskleidžia du Dievo meilės aspektus: meilę ir bausmę. Mums patinka Dievo meilės žinia, bet nenoriai klausomės apie bausmę, ypač, jei tai susiję su mumis. Jėzaus auka ant kryžiaus įtikina, kad Dievas nėra kerštingas baudėjas. Bausmę užsitraukiame patys. Tai žmogaus laisvės slėpinys. Kronikų knygoje apmąstomas Dievo veikimas Izraelio istorijoje. Per šešis šimtmečius Sandoros bendrija išgyvena nuostabių pakilimo momentų, didžiuojasi pasiekimais. Nepaisant daugelio Dievo globos įrodymų, knygos pabaigoje aprašoma tragiška Judo karalystės žūtis. Liūdną nuodėmingo neklusnumo rezultatą kronikininkas apibendrina šiais žodžiais: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir [&hellip;]
- [Kūno šventykla](https://homilijos.kristoteka.lt/kuno-sventykla/): Pirmajame skaitinyje girdėjome Dievo apreikštus dešimt įsakymų. Susibūrę prie Sinajaus žmonės jų klausėsi su pagarbia baime, net prašė, kad Dievas kalbėtų per tarpininką – Mozę. Vis dėlto Dievo įsakymais apdovanota tauta vėliau nepajėgė jų laikytis, nors gavo iškalbingų Dievo didybės ženklų, buvo barama ir raginama pranašų. Dievo įsakymų amžinumą pabrėžia ir Jėzus: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 18). Dievo įsakymų mokomės laikytis nuo pat vaikystės. Turime nuolat ugdyti sąžinę, kad, vadovaudamiesi Bažnyčios mokymu, suvoktume Dievo įsakymų reikalavimus. Susiduriame su naujais visuomenės gyvenimo iššūkiais: tradicinei šeimai ir gyvybei [&hellip;]
- [Kalno reginys](https://homilijos.kristoteka.lt/kalno-reginys/): Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys lengvai prakalbina mūsų vaizduotę. Tačiau turime neapsiriboti vien įtaigia Jėzaus atsimainymo scena, o pasvarstyti, ką Viešpats mums ja apreiškia. Dar neatėjo laikas pasistačius palapines palaimingai gėrėtis nuostabiu spindesiu. Balsas iš dangaus liepia „klausyti“, o ne vien „žiūrėti“. Dieviškojo apreiškimo prasmę padeda suvokti šventieji liudytojai iš anapus – Mozė ir Elijas. Šventieji liudija tai, ką pats Dievas sako apie save Jėzuje Kristuje. Atsimainymo metu jo liudytojai Mozė ir Elijas – nuostabūs tikėjimo mokytojai. Susitikimas ant kalno yra pranašų ir drauge visų ateisiančių po jų šventųjų liudijimas, nurodantis Dievo Sūnaus šlovingą kryžiaus auką. Vėlesniais gavėnios sekmadieniais skaitysime Jono [&hellip;]
- [Dykumos iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/dykumos-issukis/): Visi išgyvename įtampą tarp išpažįstamo tikėjimo reikalavimų ir gesinančios kasdienio gyvenimo aplinkos. Bažnyčioje išgirstą žodį, širdyje priimtus pasiryžimus lengvai užgožia televizorius, įsuka ir praryja tos pačios kalbos apie gyvenimą ekrane, apie jame nuolat šmėžuojančius ir nervinančius kvailius, nevykėlius, vagis, nusikaltėlius, apgavikus. Tačiau atkreipkime dėmesį – kiek laiko sekmadienį atmintyje ir širdyje išlieka išgirstas Dievo žodis… Rekolekcijų dalyviai taip pat patiria Dievo žodžio iššūkį ir skausmingą susidūrimą su įprastine tikrove. Apmąsčius, net juntamai patyrus Dievo malonės ženklus, tenka nusileisti ant kietos žemės. Gavėnios laikotarpis ragina mus aštriau ir gyviau išgyventi Dievo žodžio iššūkį kasdienybei. Šiandienos Evangelijos skaitinys prasideda žodžiu „netrukus“: „Netrukus Dvasia [&hellip;]
- [Nuodėmės paralyžius](https://homilijos.kristoteka.lt/nuodemes-paralyzius/): Pasak tradicijos, evangelistas Morkus parašė apaštalo Petro skelbtą Evangeliją, skirtą paprastiems, Palestinos nepažįstantiems žmonėms. Morkaus tekstas yra tarsi liudytojo pasakojimas: jame neaiškinama, nekomentuojama, o tik pasakojama, kas pamatyta ir išgirsta. Morkaus evangelijoje nėra ilgų Jėzaus kalbų, daugiau liudijami jo darbai, išmintis ir stebuklinga galia. Tačiau evangelisto dėmesys neapsiriboja tik regimomis apraiškomis. Pasakojami stebuklai turi žadinti mūsų tikėjimą. Jie patvirtina Viešpaties Jėzaus pažadą: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! “ (Mk 1, 15). Pirmajame Morkaus evangelijos skyriuje buvo aprašyta daugybė išgydymo bei išlaisvinimo atvejų: netyrosios dvasios varginto žmogaus, Simono uošvės, daugelio pas Jėzų atėjusių žmonių, taip pat raupsuotojo. Šios istorijos parengia [&hellip;]
- [Raupsų pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/raupsu-pamokos/): Būna dienų, kai mus erzina mažiausios smulkmenos. Atsibusti iš nervingo, bergždžio skubėjimo padeda netikėtas susidūrimas su kito kančia. Pamatome žmogų, kantriai besiiriantį per gyvenimą invalido vežimėliu. Išėję iš poliklinikos priimamojo atsidūstame, kad dar vaikštome, galime kažką dirbti. Susidūrę su liga ir kančia tampame nuolankesni. Negalia byloja apie vienatvę, išskiria iš minios, išstumia į „normaliųjų“ užribį. Tai ženklas, verčiantis atsimerkti ir suklusti. Šiandienos Evangelijoje aprašomas žmogus yra išstumtas iš visuomenės, vaikščiojantis negandos ženklas. Šiais laikais mums sunku įsivaizduoti raupsuotojo būseną. Raupsuotieji pagal įstatymą būdavo atskiriami nuo šeimų, privalėjo gyventi atskirose gyvenvietėse. Jie buvo tarsi vaikščiojantys lavonai. Ligos išdarkytas veidas darė žmogų anonimu. [&hellip;]
- [Mesijo ženklai](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-zenklai/): Kristaus pergalė neišvadavo krikščionių nuo kančios, bet suteikė jai naują prasmę. Sunku rasti paguodos žodį žmogui, kurio padėtis atrodo be išeities: vaikas serga nepagydoma liga, priklausomybių pavergtas sutuoktinis smurtauja… Bėdos, ligos, netektys susipina į neišpainiojamą sunkumų kamuolį, kurį sunku net įvardyti, nemalonu apie tai kalbėti ir tuo dalytis – juo labiau parduoti „Bėdų turguje“. Jei pasiūlytume pasielgti panašiai kaip šios dienos skaitinyje elgiasi Jėzus – pasitraukti į nuošalią vietą ir pasimelsti, gal net sulauktume pasipiktinimo: tyla ir vienatvė būtų trokštama prabanga, kurios gyvenimo aplinkybės jau daug metų neleidžia patirti. Jobo knyga – tai pasakojimas apie žmogaus žaizdą, kančią ir atlygį. Knygos [&hellip;]
- [Dievo šventasis](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-sventasis/): Evangelinės žinios šerdį sudaro apsėstojo išlaisvinimo įvykis. Iš karto gali atrodyti, kad ši keistoka scena neturi jokio ryšio su mūsų kasdienybe. Kai kurie iš anksto skeptiškai nusiteikę žmonės šį atvejį priskirtų psichiatrijos sričiai. Kita vertus, kiekvienas iš savo gyvenimo patirties ar kitų pasakojimų žino apie keistus, sunkiai paaiškinamus reiškinius, priklausomybes, kai žmonės daro visiškai su sveiku protu nesuderinamus dalykus. Didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis aprašo jį daugelį metų varginusią lošimo priklausomybę, griovusią asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Net apaštalas Paulius skundžiasi: „Nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Tai nereiškia, kad kiekvieną charakterio problemą, sužeidimą, valios stygių [&hellip;]
- [Įvykdymo metas](https://homilijos.kristoteka.lt/ivykdymo-metas/): Šio sekmadienio skaitiniuose pabrėžiamas Dievo žodžio reiklumas. Planuojame savo darbus, atostogas, svajojame, ką veiksime išėję į pensiją, tačiau per mažai svarstome apie viso savo gyvenimo planą. Apie reikiamus gyvenimo pokyčius byloja tyliai sąžinėje girdimas Dievo balsas. Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra iš pranašo Jonos knygos. Joną Viešpats siunčia skelbti atgailą pagonių miestui Ninevei. Kodėl Jona buvo neklusnus? Ši užduotis jam veikiausiai atrodė pavojinga. Gal tikėjosi gudriai išsisukti: jam pabėgus Viešpats ras kitą žmogų šiai sudėtingai misijai. Galiausiai Jona suvokia, kad neturi kito pasirinkimo, tik keliauti į Ninevę ir pranešti apie miesto laukiančią Dievo rūstybę. Pasak skaitinio, Ninevė buvo didmiestis, ir reikėjo [&hellip;]
- [Pašaukti vardu](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-vardu/): Kai kurių profesijų atstovams, ypač mokytojams, gydytojams, žurnalistams, per gyvenimą tenka pažinti daugybę žmonių. Visiems tikriausiai teko sutikti žmogų, kurį iš matymo atsimename, bet jo vardą pamiršome. Iš nejaukios padėties išsisukame vengdami tiesiogiai į jį kreiptis vardu. Veikiausia esame buvę ir „pamirštojo“ kailyje, ypač vaikystėje. Girdėdami kreipinį: „Berniuk su mėlynu megztuku“ ar „Mergaite iš antro suolo“, suvokėme, kad jis skirtas mums, tačiau drauge nusivylėme: nejaugi jis nežino svarbiausio dalyko – mano vardo… Biblijoje vardas yra labai reikšmingas. Kūrimo metu Dievas įvardija visus sukurtuosius dalykus: naktį ir dieną, dangų ir žemę. Dievas paveda Adomui įvardyti aplinkinius kūrinius. Izraelio vaikui duodamas vardas reiškė [&hellip;]
- [Mylimasis sūnus](https://homilijos.kristoteka.lt/mylimasis-sunus-2/): Kristaus krikštas buvo kitoks negu mūsų. Krikštas Jordane nebuvo sakramentas, nes tikrasis Dievo sakramentas – krikšto priėmėjas Jėzus, tikras regimas žmogus ir drauge neregimas Dievas. Vanduo negalėjo pašventinti to, kuris vienintelis šventas, o pats vanduo todėl, kad į jį įžengė Jėzus, tapo pašventinimo ženklu. Tačiau krikštas Jordane ypač reikšmingas momentas Jėzaus ir Bažnyčios gyvenime. Šį ypatingą momentą akcentavo apaštalai, rinkdamiesi į savo būrį iš drauge vaikščiojusių vyrų, „pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu“ (Apd 1, 22). Kai Kornelijaus namuose Petras kalbėjo apie Dievo išganymo planą, jo atskaitos taškas buvo būtent Jono krikštas (Apd 10, 37). Kristaus krikšto įvykis [&hellip;]
- [Tiesos ieškotojai](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesos-ieskotojai/): Tolimos šalies išminčiai randa kūdikį ir atpažįsta, kad tai Karalius ir pasaulio Išganytojas. Šis įvykis tapo ženklu ir pažadu, liudijančiu, jog kiekvienas, kuris pagarbiai ieško Dievo, anksčiau ar vėliau gali jį sutikti. Susitikti su Viešpačiu galima bet kuriame gyvenimo etape, kartais nelauktai, tarsi atsitiktinai. Vis dėlto tai pirmiausia Viešpaties iniciatyva, o ne žmogaus pastangų vaisius. Svarbi žmogaus nuostata: nuolat išlikti Dievo ieškotoju. Jei nesame abejingi, Dievas mums apsireiškia, nori būti atpažįstamas. Apreiškimas leidžia pamatyti, kas jau buvo iki tol, tačiau liko mūsų nesuvokta. Tiesos suvokimas dažnai vėluoja: kasdien išgyvendami tūkstančius staigmenų, ne iš karto suvokiame jų prasmę. Yra apreiškimų, atveriančių naujus [&hellip;]
- [Metai išganymo istorijoje](https://homilijos.kristoteka.lt/metai-isganymo-istorijoje/): Evangelija dar kartą primena pasakojimą apie Betliejaus piemenis. Tai padeda mums Naujuosius Metus ryškiau suvokti Kalėdų šviesoje. Naujieji Metai tiek pažodine, tiek dvasine prasme yra metai po Kristaus gimimo, metai paženklinti Kristaus gimimu. Deja, daugybė žmonių gyvena tarsi turėdami kitokią laiko atskaitą: naudodamiesi XXI amžiaus technologijomis, dvasiškai jie lieka epochoje iki Kristaus gimimo. Kristaus dėka tapome Dievo vaikais. Mums taikomas pirmajame skaitinyje girdėtas keleriopas Viešpaties palaiminimas: „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai.“ Sausio 1-oji yra naujųjų metų diena. Į politinių ir visuomeninių pasaulio įvykių sluoksnį įrašyta ir kiekvieno iš mūsų individuali istorija. Ji prasideda gimimo diena, šaknimis tęsiasi į praeitį, apimdama šeimą, [&hellip;]
- [Šeimos mokykla](https://homilijos.kristoteka.lt/seimos-mokykla/): Juozapas ir Marija šventykloje randa savo sūnų Jėzų, o drauge naujai suvokia dangiškąjį Tėvą. Šeimos bendrystės ryšiai yra abipusiai. Šeimos santykiai grindžiami laisvos valios dovana, nors kai kuriais gyvenimo laikotarpiais atrodo, kad kartų santykiuose vyrauja „davimas“ ar „gavimas“ viena kryptimi. Vaikams, neįgaliesiems ar seneliams reikia pajėgesniųjų priežiūros ir rūpesčio. Tačiau nepamatuojama lieka jų meilės grąža. Mokydami ir auklėdami savo vaikus tėvai patys mokosi. Mąstydami apie Šventąją Šeimą galime geriau suvokti savo žmogiškumą, pašaukimą gyventi šeimoje. Šeima yra pirmoji vieta, kur išgyvename tarpasmeninius santykius. Tai pirmoji kito žmogaus sutikimo ir pažinimo mokykla, čia mokomasi gerbti, įvertinti kitą. Šeimoje nė vienas nėra vienišas [&hellip;]
- [Kovos laimėtojai](https://homilijos.kristoteka.lt/kovos-laimetojai/): Žiniasklaidos vaizduojamame pasaulio horizonte sklando niūrūs krizės debesys. Dar grėsmingesnės ateities prognozės: artimiausiu metu padėtis tik blogės. Laimei, krikščionys turi ne šį vienintelį atskaitos tašką. Tėvų ar senelių pasakojimuose atgimsta Kalėdų šventės karo metais, Sibiro tremtyje, sovietmečiu daugiabučiuose užuolaidomis slapstantis nuo kolektyvizmo ideologijos. Dėl tylaus Kalėdų džiaugsmo ir vilties tenka kovoti dvasinę kovą. Iš pažiūros šventiškame ir džiaugsmingame Luko evangelijos pasakojime galime įžvelgti ir kovos aprašymą. Įžengiame į mūšio lauką. Vienai kariuomenės pusei vadovauja ciesorius. Jis valdo, leidžia įsakymus, priverčia. Toks yra įprastinis ciesoriaus santykis su gyvenimu ir pasauliu. Kitoje pusėje kovoja Viešpaties kariauna. Kovos taktika visiškai neįprasta, nekaringa. Tą naktį [&hellip;]
- [Viešpaties namai](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-namai/): Krikščionis gyvenime daug kartų sako „taip“, patvirtindamas didįjį „Taip“ Dievui. „Taip“ tenka ištarti ne tik iškilmingomis progomis, bet dažnai nebyliai, priimant kasdienos sprendimus, klausantis sąžinės balso. Sužadėtiniai, švęsdami Santuokos sakramentą, Dievo akivaizdoje taria vienas kitam „Taip“, ir tai atskleidžia naują jų gyvenimo lapą. „Taip“ ženklina gyvenimo virsmą, atveria nežinomybei, galiausiai apdovanoja tuo, ko negalėjome net įsivaizduoti. Dievo žodis nuvedė Abraomą į Morijos kalną. Ten Abraomas suprato, kad paklausęs Dievo žodžio kiekvieną kartą gaudavo nepalyginti daugiau negu tai, ką palikdavo. Į Dovydo norą pastatyti Viešpačiui namus Viešpats atsiliepia Dovydo mintį pranokstančiu mesijiniu pažadu apie būsimą palikuonį: „Jis pastatys Namus mano vardui, o [&hellip;]
- [Šviesos liudytojas](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesos-liudytojas/): Kasmet Bažnyčia mums primena, kad adventas yra džiaugsmingo laukimo laikas pasitinkant Išganytoją. Bažnyčios liturgijoje šis laukimas pabrėžiamas išraiškingais ženklais. Tačiau mums tenka užduotis išreikšti šį lūkestį gyvenimo kasdienybėje. Šventasis Jonas Krikštytojas, greta Marijos, yra vienas pagrindinių advento veikėjų. Jonas mums rodo pavyzdį, kokie turime tapti, kad deramai išgyventume mums padovanotą laiką. Pasak Evangelijos, „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“. Taigi Jonas Krikštytojas nebuvo vien ekscentriškas dykumoje apsigyvenęs, kupranugarių vilnomis apsitaisęs asketas. Svarbiausia – jis buvo ateinančio Kristaus liudytojas. Jono žodžiuose ir gyvenime Mesijo buvimas tapo tikrove: „tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“. Ne tik aš laukiu Išganytojo atėjimo, ir [&hellip;]
- [Tikrasis atsivertimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-atsivertimas/): Kasmet per adventą girdime pranašo kvietimą: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią.“ Šiuo laikotarpiu pamokslininkai, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, ragina atsiversti, parengti savo širdis Viešpaties atėjimui. Daugelis nuoširdžiai priimame šį raginimą, siekiame gyvenimo permainų, atsivertimo. Deja, dažnai pasirodo, kad mano pastangų rezultatai labai menki. Ydos, kurių norėjau atsikratyti, liko giliai įsišaknijusios. Silpnybės neišnyko, net atrodo, kad tapo dar matomesnės. Asketiniai įsipareigojimai, apsimarinimai nugąsdino, jie viršijo mano jėgas. Beviltiškai nuleidžiu rankas ir pasiduodu: stengiausi, bet nepavyko. Paradoksalu, bet būtent šis momentas akivaizdžiai atskleidžia būtinybę atsiversti. Būtent silpnumo, nesėkmės akimirką gali įvykti giliausias atsivertimas – pasikeisti mano turimas Dievo suvokimas, savivoka ir šventumo supratimas. [&hellip;]
- [Raginimas budėti](https://homilijos.kristoteka.lt/raginimas-budeti/): Adventu prasideda nauji bažnytiniai metai. Kasmet iš naujo skelbiama išganymo žinia, kurios esmė yra pats Jėzus Kristus. Advento krikščionis ryžtasi iš naujo pradėti savo tikėjimo kelionę, nepasitenkina turimu pažinimu ir pasiekimais. Advento metu nuolat kartojami laukimo, budėjimo, maldos motyvai. Turime išmokti gyventi, dirbti ir mylėti suvokdami, jog Jėzus yra arti. Tikėdami, kad Viešpats ateina, galime pilnatviškai išgyventi dovanotą laiką. Šis laukimas nėra tuščias nuobodžiavimas, tai veikiau meilingas lūkestis. Čia panašiai kaip su įsčiose nešiojamu kūdikiu. Motina jaučia jo kūno judesius, kalbasi, klausosi jo širdies plakimo. Tyrimai rodo, jog visa tai labai svarbu – tas mažas, dar išoriškai nematomas žmogus tuo metu [&hellip;]
- [Karalius ir teisėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/karalius-ir-teisejas/): 1925 m. popiežius Pijus XI, įvesdamas Kristaus Karaliaus iškilmę, siekė atsparos liberalizmo ir bedievybės ideologijai. Popiežius stengėsi labiau išryškinti prisikėlusio Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį visose gyvenimo srityse. Suvokti Kristaus karalystės pergalę lygiai taip pat svarbu mūsų laikais, kai daugelis mąsto ir gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Vis dėlto kiekvienas žmogus asmeniniame gyvenime trokšta laimės, ramybės ir meilės. Kristaus Karaliaus iškilmė liudija giliausius žmogaus lūkesčius. Mišių skaitiniuose Viešpats Kristus pasirodo kaip Ganytojas, Karalius ir Teisėjas. Pranašo Ezekielio skaitinyje ganytojas rūpinasi savo avimis ir ieško nuklydusiųjų. Savo viešosios veiklos metu Jėzus ieškojo suvargusių ir apleistų, klystančių, nutolusių nuo Dievo žmonių (Mt [&hellip;]
- [Dovana ir užduotis](https://homilijos.kristoteka.lt/dovana-ir-uzduotis/): Ne tik jaunimui gresia pagunda siekti lengvo gyvenimo. Lengviausia ir paprasčiausia gauti viską gatavą. Klysta manantys, kad turėdami gabumų, truputį laimės, įtakingų pažįstamų, kaip nors gyvenime „prasisuks“. Lengvo kelio ieškotojas sako: atsiras, kas už mane atliks nemalonias užduotis, varginančius darbus. Tačiau gyvenime yra dalykų, kurių niekas kitas už mane neįvykdys. Man asmeniškai dovanoti talentai ir patikėti konkretūs uždaviniai. Evangelijoje apie talentus reikia atkreipti dėmesį į du dalykus: kaip Dievas apdovanoja žmogų, ir kokiu būdu žmogus išnaudoja talentus. Dievas duoda, tačiau visiškai kitaip negu tai paprastai daro žmogus. Jei Dievas kažką duoda, tai drauge reiškia užduotį. Dievas nepaduoda visko gatavo, bet sako: [&hellip;]
- [Svarbiausia šventovė](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausia-sventove/): Šiandien švenčiame Romos Laterano bazilikos pašventinimo iškilmę ir drauge dėkojame Dievui už Bažnyčios vienybę. Laterano bazilika yra tikroji popiežiaus – Romos vyskupo Katedra. Minint Laterano bazilikos pašventinimo metines mūsų širdys krypsta į Romą. Ką katalikams reiškia vienybė su popiežiumi – Romos vyskupu? Per televiziją iš Romos transliuojamas didžiąsias iškilmes paprastai matome vykstančias aikštėje priešais didingą Šventojo Petro baziliką. Tačiau tarp Romos bazilikų ir viso pasaulio šventovių savo rangu aukščiausia yra Laterano bazilika (ši patriarchiškoji bazilika dedikuota Švenčiausiojo Išganytojo ir Jono Krikštytojo ir Jono evangelisto titulu, dar vadinama Šv. Jono bazilika Laterane). Laterane beveik tūkstantmetį buvo Romos popiežių buveinė (dabar popiežiai gyvena [&hellip;]
- [Mirtis ir auka](https://homilijos.kristoteka.lt/mirtis-ir-auka/): Mirusiųjų dienos paminėjimas neatskiriamai susijęs su mūsų tikėjimo išpažinimu. Jau Senajame Testamente Judas Makabėjas turėjo mirusiųjų prisikėlimo viltį: „&lt;…&gt; jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius“. Mes esame Naujosios Sandoros žmonės, mums dar stipriau ir aiškiau byloja šis tikėjimo liudijimas. Mūsų viltis nepalyginti labiau sutvirtinta. Kitaip nei Judas Makabėjas, turime neklystamą liudijimą, kad tikrai yra prisikėlimas iš mirusiųjų, ir mirtis nėra paskutinis žodis žmogaus būtyje. Pats Viešpats davė šį įrodymą. Pasitikėdami begaliniu Dievo gerumu tikime, kad mūsų mirusieji galiausiai pasieks išganymą. Juk jie visą savo žemiškąjį gyvenimą tikėjo Dievą, turėjo jame viltį ir [&hellip;]
- [Įsakymų šerdis – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/isakymu-serdis-meile/): Didysis Dievo ir artimo meilės įsakymas yra gyvenimo kelrodis. Reliatyvizmo laikais reikia iš naujo iškelti klausimą, kas yra meilė. Tai laiko ženklas: popiežius Benediktas XVI savo pirmąją encikliką skyrė meilės temai. Siekdami susigaudyti jausmų ir patirčių sraute, turime brautis pro žiniasklaidos įteigiamus štampus. Spontaniškas širdies polėkis, širdį užplūdę šilti jausmai lydi meilę, tačiau jos neišreiškia iki galo. Drauge meilė yra tvarkingas gėrio troškimas ir ryžtingas jo siekis. Meilė – tai tvarka, pastovumas, ištikimybė. Tikra meilė leidžia tėvams po sunkios darbo dienos rasti jėgų per naktį budėti prie sergančio vaiko. Meilė atveria akis, padaro Dievo buvimą pasaulyje matomą, leidžia išlikti pašaukimo kelyje, [&hellip;]
- [Mokesčiai ir sąžinė](https://homilijos.kristoteka.lt/mokesciai-ir-sazine/): Teisėtai kritikuojama sovietinio „socializmo“ tikrovė, varžiusi laisvą iniciatyvą ir daugelį įpratinusi pasyviai laukti, kol jais bus pasirūpinta. Šiandien neretai susiduriame su kitokiu kraštutinumu, girdime primityvoką liberalizmo apologetiką. Žmogus turi būti nepriklausomas, užsidirbti, pats susikurti savo gerovę – su tuo reikia sutikti. Tačiau neteisinga ir negailestinga visiems beatodairiškai taikyti tuos pačius reikalavimus. Sveikam, sočiam ir turtingam geriausia, kad niekas jam nesuktų galvos prašymais, pasirūpintų pats savimi. Tokia pat mąstysena taikoma ir Dievo atžvilgiu. Kodėl jis nuolat reikalauja dėmesio, netgi būti garbinamas? Geriausia būtų mokėti abonementinį mokestį kaip už mobilųjį telefoną ir niekas nesuktų galvos… Tokia mintis skamba karikatūriškai, tačiau atspindi ne vien [&hellip;]
- [Nepasitikėjimo šydas](https://homilijos.kristoteka.lt/nepasitikejimo-sydas/): Šiandienos Evangelija skamba kaip pasaka apie karalių, vestuves ir kviestinius svečius. Jėzus tokia forma siekia sužadinti klausytojų vaizduotę. Stalai padengti, išpuoštos pokylio menės, pasirengę muzikantai, laukia jaunavedžiai – tik neatvyksta svečiai. Karalius kviečia juos pakartotinai, tačiau nesėkmingai. Galiausiai liepia sukviesti kitus svečius. Šiuo pasakojimu esame kviečiami mokytis matyti ne vien tiesioginius aprašomus įvykius, bet įžvelgti gilesnius įvykių prasmės klodus. Alegorine prasme pokylis reiškia Dievo karalystę, tikėjimą, taip pat Eucharistiją; kviestiniai svečiai – tai Izraelis, o žmonės, kurie pagaliau susirinko į pokylį, – priėmę Evangeliją pagonys. Žmogus be vestuvių drabužio simbolizuoja Evangelijos iškraipytojus ir tikėjimo subanalintojus. Moraliniu požiūriu pasakojimo prasmę galime nusakyti [&hellip;]
- [Mintys ir elgesys](https://homilijos.kristoteka.lt/mintys-ir-elgesys/): Laiške filipiečiams apaštalas Paulius ragina mąstyti apie kilnius dalykus, „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“. Šią mintį galima pasvarstyti ir antraip: ar krikščionims leistina apie tai nemąstyti? Šventojo Pauliaus žodžiai primena, kokia trapi mūsų minčių sfera. Jis atkreipia dėmesį į akivaizdų dalyką – mūsų minčių kokybė daro esminę įtaką mūsų elgsenai. Jei mąstysime apie tai, kas tyra, teisinga, dora, jei šios idėjos mums bus svarbios, jos reikšis ir mūsų gyvenime. Mūsų veiksmai seks paskui mintis. Iš pažiūros apaštalo Pauliaus priminimas atrodo lengvai įvykdomas – kas begali būti paprastesnio ir malonesnio negu suktis gražių minčių rate. Nors iš tiesų [&hellip;]
- [Apsigalvojęs sūnus](https://homilijos.kristoteka.lt/apsigalvojes-sunus/): Tėvas kreipiasi į sūnus tais pačiais žodžiais: „Eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.“ Vienas atsako: „Einu, viešpatie“, bet iš tikrųjų neina dirbti, o kitas sako: „Nenoriu“, tačiau vėliau apsigalvojęs nueina. Bažnyčios tradicijoje būta įvairių dviejų sūnų elgesio aiškinimų: vieni įžvelgia žydų ir pagonių, kiti – dvasininkijos ir pasauliečių luomų įvaizdį. Visais laikais pasitaiko žmonių, kurie vidujai įsitikinę savo šventumu ir teisumu, o iš tikrųjų nemato, jog jų pačių tikėjimas yra miręs, jie tik pirštu rodo į kitą, kuris tuo metu sako: „Nenoriu.“ Tikras tikėjimas ir meilė Dievui grindžiamas ne gražiais žodžiais, ne sutana ar abitu, ne pamaldžia veido išraiška bažnyčioje ar demonstruojamais [&hellip;]
- [Tikrasis teisingumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-teisingumas/): Tikrasis teisingumas anaiptol nėra lygiava. Neretai patys skundžiamės ar girdime skundžiantis dėl nepakankamo įvertinimo. Dažnai „dėl teisybės“ kylame į aršią kovą. Kaimynas su kaimynu kariauja dėl pusmetrio žemės, ne vietoje pasodinto medžio, prieš dešimtmečius nuskambėjusių įžeidžių žodžių, kurių jau niekas tiksliai nebeatsimena, išskyrus storas teismų bylas. Visa tai teisingumo vardan. Jei Dievas su mumis elgtųsi taip, kaip mes su savo artimu, gyvenimas virstų pragaru. Laimei, tikrasis Dievo teisingumo matas yra gailestingumas. Dievo teisingumas įteisina nelygybę. Vynuogyno savininkas pats kelis kartus eina į miesto aikštę ieškoti ten laukiančių bedarbių: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną.“ Jis kviečia žmones, kurie patys veikiausiai prarado [&hellip;]
- [Žaltys ant stulpo](https://homilijos.kristoteka.lt/zaltys-ant-stulpo/): Izraelitai keliauja iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Tai ilgas kelias, jis Biblijoje aprašomas reikšmingu 40 metų laikotarpiu. Per tuos metus izraelitai turi išsilaisvinti nuo Egipto stabų ir išmokti pasitikėti vieninteliu Viešpačiu. Per šį išsivadavimo laikotarpį Dievas nori parengti šią tautą, kad ji Kanaane galėtų augti tikėjimu ir atlaikytų stabmeldžių aplinką. Ilgame kelyje Dievo tauta nuolat išgyvena pavojų prarasti ryžtą ir išleisti iš akių kelionės tikslą – Pažadėtąją žemę. Šiandienos skaitinyje aprašomas momentas, kai izraelitai, netekę kantrybės, sukyla prieš Dievą ir Mozę. Jie su malonumu prisimena Egipto vergovės laikus ir murma dėl vienodo dykumos maisto. Jiems tenka kasdien iš naujo laukti iš [&hellip;]
- [Broliškas pabarimas](https://homilijos.kristoteka.lt/broliskas-pabarimas/): Mato evangelijos ištrauka apie brolišką sudrausminimą eina po Jėzaus palyginimo apie paklydusią avį. Pamokymui apie drausmę raktą duoda Tas, kuris džiaugiasi viena atrasta avele labiau negu nenuklydusiomis devyniasdešimt devyniomis. Šiandienos žmonių pasaulėjautai įtakos turi nuolatinis veiksmingumo ir rezultatų siekis. Esame susikoncentravę į maksimalų veiksmingumą ir tikimės greitų rezultatų. Tai savaime nėra blogis, tačiau dažnai gyvenimo varžybose pritrūksta meilės ir rūpinimosi žmogumi, o tuomet padariniai būna tragiški. Mes kaip buldozeriai nustumiame nuo kelio visa, kas neatitinka mūsų planų. Nušluojame tuos, kurie išdrįsta stoti mūsų ambicijų kelyje. Konkurencinga pasaulio nuostata diktuoja reaguoti į kiekvieną mums nusižengusį. Jėzus taip pat moko sudrausti klystančius, tačiau [&hellip;]
- [Kryžiaus akistata](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-akistata/): Iš visų pusių persekiojamas pranašas Jeremijas suvokia, kad jo nelaimės kyla dėl pranašavimo, kurio jis imasi iš klusnumo Dievui. Išsekintas persekiojimų pranašas bando užslopinti Viešpaties įkvepiamus žodžius, tačiau jo širdyje veikianti didesnė galia verčia jį toliau kalbėti ir skelbti. Norom nenorom jis tęsia savo misiją ir patiria skausmingus savo veiklos padarinius. Mums gali susidaryti įspūdis, jog jo viduje veikianti jėga pažeidžia pranašo laisvę. Vis dėlto Jeremijas savo veiksmais nesipriešina Dievui – jis tik norėtų, kad Dievas veiktų kitaip. Jeremijas iš esmės priima Viešpaties valią, tačiau drauge skausmingai skundžiasi dėl išgyvenamų kančių. Pranašas jaučia, kad atsisakydamas paklusti Dievui jis sunaikintų pats save. [&hellip;]
- [„Kuo mane laikote?“](https://homilijos.kristoteka.lt/kuo-mane-laikote/): Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Jėzaus mokiniams užduotas klausimas ir šiandien sulaukia įvairių atsakymų. Vieniems Jėzus yra tik iškilus dvasinis mokytojas, pranašas, kitiems – ypatingais gebėjimais pasižymėjęs gydytojas. Mes, panašiai kaip ir Jėzaus mokiniai, galėtume išvardyti daugybę visuomenėje paplitusių nuomonių, perpasakoti, kuo Jėzų laiko kiti žmonės. Tačiau Jėzus uždavė mokiniams dar vieną klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ Šis klausimas neleidžia išlikti neutraliems. Atsakyti turime iš savo širdies. Šis atsakymas nelengvas, nelengvas jis buvo ir apaštalams. Dažnai jaučiamės panašiai kaip Jėzaus mokiniai. Bendraujame su Viešpačiu maldoje, stengiamės gyventi krikščioniškai, tačiau nesugebame atsakyti į esminį ir pamatinį klausimą: kuo laikau Jėzų? Kodėl? [&hellip;]
- [Tikėjimo egzaminas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-egzaminas/): Išgirdę Evangelijos skaitinį galime patirti pagundą piktintis Viešpaties Jėzaus elgesiu dėl to, kad jis taip vangiai reaguoja į kanaanietės prašymą. Sunku išsilaisvinti nuo kylančių klausimų. Nejaugi jis nesuvokia motinos rūpinimosi savo dukros likimu? Norisi pasipiktinus sušukti: taip su žmonėmis nekalbama! Tokiais žodžiais galima žmogų smarkiai įžeisti! Kai kam mintyse iškyla patirtos ar girdėtos nuoskaudos: gal kunigas neišklausęs nekantriai nutraukė kalbą, gal už patarnavimus pareikalavo paaukoti didesnę pinigų sumą. Dažnai tokios istorijos baigiasi apsisprendimu nutraukti santykius su Bažnyčia, piktintis visu pasauliu. Vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, kas dėjosi tos kanaanietės širdyje, kad ji, išgirdusi jai skirtą palyginimą apie šunyčius, pasipiktinusi nenusisuko nuo Jėzaus. [&hellip;]
- [Marijos kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-kelias/): Jėzaus žengimas į dangų turi kitą prasmę negu Marijos ėmimas į dangų. Jėzus buvo pažadintas iš numirusiųjų savo Tėvo galia, iškeltas į dangų, tačiau jis taip pat pats turėjo galią pasiimti gyvybę, pats prisikėlė ir pakilo į dangų. Kitaip yra Marijos atveju. Marija, nors būdama Dievo Motina, yra tik kūrinys. Kad ir Dangaus Karalienė, ji yra Dievo vaikas. Tai, kas jai nutinka, įvyksta Dievo galia ir jo malone: Marija paimama į dangų. Nors Marijos ėmimas į dangų Šventajame Rašte nėra aprašytas, katalikams dėl to nereikia nerimauti. Biblijoje nėra aprašytų daugelio svarbių ir tikrų dalykų. Pavyzdžiui, neparašyta, kiek ir kokios knygos priklauso [&hellip;]
- [Tylos balsas](https://homilijos.kristoteka.lt/tylos-balsas/): Pranašui Elijui Dievas apsireiškė ne audra, žemės drebėjimu ar ugnimi, bet „švelnios tylos balsu“. Kartais ir su mūsų gyvenimu būna panašiai kaip su besikeičiančiu oru. Darganotą ir audringą pakeičia gražus ir saulėtas oras. Žmogaus dvasia yra šventovė, ir Dievas ateina į ją ne žemės drebėjimu, ne ugnimi, bet tylos balsu. Mano dvasia yra ta vieta, kur gali reikštis Dievo tyla. Dievas yra tyloje, panašiai kaip ant Horebo kalno, jis panašiai kaip Kristus audringame ežere visa nutildo. Dievo duodama tyla nereiškia atsitraukimo nuo šio pasaulio reikalų. Tos tylos nepasieksime vien tik išjungę garsiakalbius ar susiradę gražią vietelę gamtoje. Dievo duodama tyla yra [&hellip;]
- [Dalijimosi pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dalijimosi-pazadas/): Kas gali mus atskirti nuo Kristaus meilės? Į šį klausimą šventasis Paulius vienprasmiai atsako – niekas (Rom 8, 35.38). Kurie užčiuopė Dievo veikimo ženklus savo gyvenime, supranta šiuos apaštalo žodžius. Kiekvienas savo gyvenime galėtume rasti atitikmenų Pauliaus minimiems suspaudimams, persekiojimams, badui. Kodėl žodžiai, liudijantys Dievo meilės galybę, taip silpnai veikia mūsų kasdienes pastangas? Senojo Testamento tikėjimo šerdis – ištikimybė Dievo įstatymui, nuolat prisimenant, kaip Jahvė išlaisvino išrinktąją tautą iš Egipto nelaisvės. Kas klusniai laikėsi paliepimo atminti šiuos didžius įvykius, kas išbandymų metu atsimindavo Dievo darbus, tas ištverdavo išbandymo valandą. Eucharistijos metu taip pat girdime paliepimą: „Tai darykite mano atminimui.“ Darydami, ką [&hellip;]
- [Palyginimų išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/palyginimu-ismintis/): Skaitinyje iš 1-osios Karalių knygos Viešpats – panašiai kaip pasakose – sako Saliamonui: „Prašyk, ko nori.“ Tai labai rimtas ir visiškai nepasakiškas iššūkis. Su šiuo kvietimu Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Galima sakyti, kad nepaliaujamai atsakome į jį visu savo gyvenimu. Darome įvairius pasirinkimus, tūkstančius sprendimų – dažnai dėl dalykų, tiesiogiai nesusijusių su tikėjimu. Tęsiamas tas pats dialogas su Dievu siekiant atsakyti į klausimą: ko iš tikrųjų noriu, ko tikiuosi iš Dievo. Saliamonas miegojo ir veikiausiai nebuvo pasirengęs kalbėtis su Dievu. Mes taip pat užsiėmę savo reikalais, dažnai būname nepasiruošę tokiam susitikimui. Verta dėmesingai įsižiūrėti į smulkius, iš pirmo žvilgsnio [&hellip;]
- [Raugių rizika](https://homilijos.kristoteka.lt/raugiu-rizika/): Palyginimas apie rauges yra istorija apie žemėje gyvuojantį blogį. Palyginime apčiuopiamas slėpiningas Dievo veikimas žmonijos išganymo istorijoje. Jėzus dangiškajam Tėvui patvirtina, jog pasaulio lauke pasėta tik gera sėkla. Iš kurgi ateina blogis? Kaip blogis įsikeroja žmogaus širdyje ar bendruomenės viduje? Šeimininko tarnai nežino, iš kur atsirado raugių. Kartais įtarinėjame net Dievą. Ar iš tikrųjų jis pasėjo tik gerą sėklą? Kodėl Dievas, regintis taip pat ir naktį, neužkirto kelio piktadario veikimui? Tačiau Dievas nemiegojo tuo metu, kai miegojo jo sukurti žmonės. Šeimininkas žino, kas pasėjo rauges: „Tai padarė mano priešas.“ Jėzus Kristus mums primena, kad yra kantrus, leidžia raugėms augti drauge su [&hellip;]
- [Sėja ir derlius](https://homilijos.kristoteka.lt/seja-ir-derlius/): Populiari patarlė sako: ką pasėsi, tą ir pjausi. Tokia yra žemiškoji tikrovė: žmogus, patekdamas į įvairiausias, net nemaloniausias situacijas, nori ar nenori yra atsakingas už savo veiksmus ar žodžius. Palyginimas apie sėjėją radikaliai atskleidžia Dievo įsikūnijimo padarinius. Dievas tapo žmogumi – tai reiškia, kad jis priėmė žmogiškąjį ribotumą ir tokias sąlygas, kuriomis visi gyvename. Šias sąlygas nulemia pakelė, uolėta dirva, erškėčiai, galiausiai nesėkmės rizika. Viena iš žemiškųjų sąlygų – lėtas ir nepastebimas augimas. Dievo meilė nepaiso to, kad gali būti žmonių atmesta ir niekinama. Tapdamas sėjėju Dievas rizikuoja, o per tai visoks rizikavimas dėl Dievo įgyja prasmę ir vertę. Dievo žodis [&hellip;]
- [Jėzaus išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-ismintis/): Mato evangelijos 11–13 skyriuose ne kartą iškyla „paslėptų” ir „apreikštų” dalykų tema. Viešpats Jėzus apreiškia savo mokymą ir tiesą apie save. Šis mokymas nėra visiškai naujas, nes izraelitai jau nuo seno buvo Dievo mokyti. Bet Jėzus atskleidžia senąsias tiesas naujaip, susiedamas jas su savo asmeniu. Jėzus kreipia mūsų mintis, kad įstengtume atpažinti jį kaip Dievo Sūnų. Su pagarbia baime klausomės Evangelijoje Jėzaus tariamų maldos žodžių, kuriais jis išsako savo giliausius troškimus. Už Jėzaus žodžių galima justi dvasinę kovą. Jam nelengva matyti, kad jo mokymą atmeta visuomenės įtakingieji; Jėzaus žodžiams imliausi paprasti mažutėliai. Tai kartojasi ir vėlesniais amžiais. Apaštalas Paulius rašė: „nedaug [&hellip;]
- [Bažnyčios šulai](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-sulai/): Šiandien dėkojame Dievui už du didžiuosius Bažnyčios šulus Petrą ir Paulių. Tai, kad Bažnyčia viena iškilme mini abu didžiuosius Jėzaus apaštalus, mums primena didžiulę vienybės galią. Žemiškojo gyvenimo metu Petras ir Paulius nebuvo glaudžiai susiję bendra veikla. Jėzus, pašaukęs Petrą į apaštalų būrį, pats suteikė jam „Raktininko valdžią“ – galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą, nustatyti vidines Bažnyčios disciplinos nuostatas. Petras paveiksluose ar skulptūrose dažniausiai vaizduojamas su raktais. Paulius, buvęs Bažnyčios persekiotojas, patyręs dramatišką atsivertimą, vaizduojamas su kalaviju arba Šventojo Rašto knyga. Petras ir Paulius veikė skirtingai: Petras vadintas žydų, o Paulius – pagonių apaštalu. Skirtingi požiūriai pasireiškė net viešu susikirtimu [&hellip;]
- [„Nebijokite“](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite-3/): Žymus antisovietinis disidentas, rašytojas Vladimiras Bukovskis, ilgai kalintas kalėjimuose, lageriuose bei psichiatrinėse ligoninėse, liudija, kad kiekvieną kartą išleistas į laisvę susidurdavo su pagunda: „Gal truputėlį pailsėti, pagyventi normaliai, nekovoti su sistema? Gal bent kuriam laikui padaryti pertrauką? Kodėl aš turiu nuolat kišti savo galvą? Juk yra daugybė kitų&#8230;“ Jis pasakoja, kad kiekvieną kartą turėdavo nugalėti baimę susivokdamas: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“ Įveikęs abejones, vėl įsitraukdavo į, atrodė, beviltišką kovą už tiesą ir žmogaus orumą. Šiandienos sąlygomis retai tenka susidurti su lemtingais pasirinkimais, verčiančiais už įsitikinimus pralieti kraują. Atviroje visuomenėje heroizmo idealai „išeina iš mados“. [&hellip;]
- [Išrinktieji](https://homilijos.kristoteka.lt/isrinktieji/): Kai kam ši Evangelijos pagal Matą ištrauka gali atrodyti tarsi elegija apie ypatingomis galiomis apdovanotus seniai gyvenusius karžygius, kurių žygiai vėliau apdainuojami giesmėse. Žinoma, evangelistas visiškai nesiekė taip pavaizduoti; veikiau mums sunku suvokti, jog Jėzaus pasirinktieji buvo paprasti žmonės ir išgyveno panašius sunkumus kaip ir mes. Esame linkę mintyse atsiriboti: tai buvo kažkada seniai, dabar tokių dalykų nebebūna… Skaitinys iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams tarsi apverčia viską aukštyn kojomis ir atskleidžia mums, kur glūdi dalyko esmė. Paulius, seniau persekiojęs apaštalus, turėjo jausti gėdą. Jis didelis nusidėjėlis, kaip pats apie save sako, „tarsi ne laiku gimęs“, neturėjęs teisės lygintis su tais Dievo [&hellip;]
- [Pasitikintys nusidėjėliai](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitikintys-nusidejeliai/): Pranašo Ozėjo šauksmas: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ ir šiandien aktualus. Nuolat išlieka įtampa: ar maldingos praktikos atitinka Dievo meilę. Vieša maldingumo išraiška yra būdas, kaip galime parodyti ir atsilyginti Dievui už didžią meilę, kuria jis mus pamilo. Religinės praktikos gyvavo ir gyvuoja daugelyje kultūrų. Deja, šiandienos Europoje jos nyksta. Tačiau neverta vien nostalgiškai dūsauti idealizuojant praeitį – nedera pilti jauno vyno į senus vynmaišius. Reikia kažko daugiau. Dievas nori meilės, o ne ritualo, nori, kad pažintume, koks jis yra iš tikrųjų. Pranašas Ozėjas gyveno apie VIII a. prieš Kristų, kai izraelitai Šiaurės [&hellip;]
- [Žodžiai ir darbai](https://homilijos.kristoteka.lt/zodziai-ir-darbai/): Šį sekmadienį minima Tėvo diena. Graži tėvystės idėja dažnai labai skiriasi nuo asmeninės patirties. Neretai skausminga šeimos istorija, nuoskaudų iškreiptas tėvystės įvaizdis trukdo tikėjimu priimti dangiškojo Tėvo slėpinį. Net geri, mylintys tėvai yra sąlygojami žmogiškųjų ribotumų, nuovargio, silpnybių. Tėvo diena beveik prieš šimtmetį pradėta minėti JAV. Šios šventės iniciatorė buvo moteris, norėjusi pagerbti savo tėvą, kuris po žmonos mirties pats išaugino šešetą vaikų. Tėvo diena įvairiose šalyse minima ne tą pačią dieną: JAV ir daugelyje kitų šalių trečiąjį birželio sekmadienį, Italijoje per šv. Juozapo iškilmę. Lietuvoje Tėvo dieną minime pirmąjį birželio sekmadienį. Dievas yra ne tik visatos, bet ir kiekvieno širdies [&hellip;]
- [Švenčiame ir liudijame](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciame-ir-liudijame/): Šiandien ne tik pamokslaujama, bet ir šventiška iškilme parodoma, ką reiškia Eucharistija. Pats Jėzus Evangelijoje prisistato kaip dovana: „Aš esu gyvoji duona.“ Šios iškilmės turinys: Dievas Jėzuje Kristuje tapo vienu iš mūsų ir visam laikui pasilieka duonos ir vyno pavidalais. Jėzus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės asmenų, lieka tarp mūsų tarsi dieviškasis imigrantas. Kiekvienas imigrantas į savo naują tėvynę atsineša kažką iš savo šalies, taip pat prisitaiko prie tos šalies papročių. Jėzus priėmė mūsų žmogiškąjį kūną, mūsų būklę su viskuo, išskyrus nuodėmę, o su savimi atsinešė Švč. Trejybės meilę. Ta meile jis mus valgydina ir girdo. Krikščionys visada, ypač persekiojimų laikotarpiais, tuo [&hellip;]
- [Trejybės pėdsakai](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-pedsakai/): Šventasis Tomas Akvinietis, rašydamas apie Švenčiausiąją Trejybę, dažnai pabrėždavo, kad visame pasaulyje atsispindi Trejybės pėdsakai, o žmogus yra jos atvaizdas. Į šią giliausiąją Tiesą gali nuvesti tik meilės kelias: pasiryžimas kurti ryšį su kitu žmogumi, apsisprendimas atsiverti ir pasitikėti. Kad suprantamai kalbėtume pasauliui apie Trivienį Dievą, turime patikimai mylėti. Norint savyje atskleisti Dievo paveikslą, reikia ne bėgti nuo savęs, bet išmokti priimti pirmiausia save, kad galėtume priimti kitą. Kitas raktas į Švenčiausiosios Trejybės slėpinį yra garbinimo malda. Trejybę pagarbiname darydami Kryžiaus ženklą, melsdamiesi Garbė Dievui malda. Dažniau malda ko nors prašome. Prašymo nuostata taikliai atspindi mūsų žmogiškąją tikrovę: esame silpni, nuodėmingi, [&hellip;]
- [Dvasia vienija](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-vienija/): Mes, krikščionys, ir šiandien dažnai sėdime už užrakintų durų, bijodami ir užsisklendę nuo priešiško pasaulio kritikos. Mes linkę užrakinti gyvenimo duris netgi atslenkančiai mirčiai. Kartais žmonės lengvabūdiškai mano, kad jeigu nekalbės apie mirtį, tai gal ji pamirš, jog jie dar gyvena. Panašiai mintimis slapstomės ir nuo Dievo: stengiamės nekristi jam į akis, kad jis neatkreiptų į mus dėmesio, ko nors nepareikalautų ar neįpareigotų. Tačiau Kristui nėra užrakintų durų. Jis gali visur ateiti. Koks jo atėjimo tikslas – ar išgąsdinti mus, atimti saugumo jausmą, apkrauti neprasmingais darbais? Jis iš tikrųjų nori mums atnešti ramybę ir tikrumą, jog yra gyvas, ir kad mes [&hellip;]
- [Priesakas krikštyti](https://homilijos.kristoteka.lt/priesakas-krikstyti/): Prancūzijos karalius šv. Liudvikas gimė 1215 m. Jis tapo karaliumi sulaukęs vienuolikos metų, dar valdant motinai, po to per keturias dešimtis karaliavimo metų buvo energingas ir visų gerbiamas valdovas. Šventojo Liudviko gyvenimas buvo toks maldingas ir kupinas pasiaukojimo, jog net laisvamanis Volteras pripažino jo kaip karaliaus, didvyrio ir žmogaus dorybių darną. Šis šventasis karalius mėgdavo pasirašyti „Liudvikas iš Puasi (Poissy)“: tai yra iš miesto, kur jis buvo pakrikštytas. Jis sakė: „Puasi man teko patirti didžiausią garbę gyvenime.“ Vienas dvariškis pabandė jį pataisyti: „Veikiausiai Jūsų didenybė suklydo, turbūt turėjote omenyje Reimso miestą.” Monarchas laikėsi savo nuomonės: „Tiesa, Reimse buvau pašventintas žemiškuoju karaliumi, [&hellip;]
- [Dvasios pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasios-pazadas-2/): Žemiškojo gyvenimo metu pats Jėzus buvo globėjas savo mokiniams. Dabar, rengdamasis nuo jų atsiskirti, jis žada jiems atsiųsti kitą Globėją. Jėzaus prašymu jį mokiniams atsiųs Tėvas. Mokiniams jo reikia, kad galėtų ištikimai tęsti Jėzaus mokymą ir vykdyti jo užduotį. Šis Globėjas visuomet liks su Jėzaus mokiniais. Žodžiai „per amžius“ reiškia, jog šis Globėjas skiriamas ne tik pirmosios kartos, bet ir visų laikų Jėzaus mokiniams, visų laikų Bažnyčiai: joje ir su ja lieka Tiesos Dvasia. Šis Globėjas pažadamas tik mokiniams. Žmonės, kurie užsisklendžia nuo Dievo veikimo (Jėzus vadina juos „pasauliu“), negali jo priimti, nes yra priešingos prigimties, jie akli ir kurti viskam, [&hellip;]
- [Dievo darbai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-darbai/): Sekmadieniais po Velykų Bažnyčia tvirtina mūsų tikėjimą Kristaus prisikėlimu, o šiandien Dievo žodis atskleidžia, kaip šis tikėjimas skleidžiasi tikinčiųjų bendruomenėje. Pirmajame skaitinyje pasakojama apie diakonų tarnystės įsteigimą. Apaštalai, suvokdami, jog jų pagrindinė užduotis yra melstis ir skelbti Evangeliją, paskiria septynis vyrus diakono tarnystei. Tarp jų yra būsimasis kankinys šv. Steponas. Matoma, kad nuo pat pradžių Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, taip pat rūpinosi vargšais, ligoniais, žmonėmis, patiriančiais socialinę atskirtį. Apaštalai trokšta atsidėti savo pašaukimui: maldai ir žodžio tarnybai. Administravimas ir medžiaginė pagalba deleguojama kitiems. Tai nereiškia, kad tarnystė nesvarbi. Žodžio tarnyba gerai atliekama tuomet, kai apaštalai ją grindžia asmenine malda, o bendruomenėje [&hellip;]
- [Vartai į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/vartai-i-gyvenima/): Dažnai tenka kantriai palaukti, kol Šventoji Dvasia leidžia suvokti Viešpaties žodžių prasmę. Kai Jėzus kalbėjo mokiniams: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. &lt;…>Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“, jie veikiausiai nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Nieko nuostabaus, nes šių ir daugelio kitų Jėzaus žodžių prasmę turėjo nušviesti Prisikėlimo rytas. Pirmoji tai patyrė Marija Magdalietė: ji pažino Mokytoją, kai šis ją pašaukė vardu. Tada suvokė, jog tuščias kapas yra vartai ir kad Viešpats iš tikrųjų ją pažįsta vardu. Po to jis atėjo pas mokinius, [&hellip;]
- [„Priversti“ Viešpatį](https://homilijos.kristoteka.lt/priversti-viespati/): Evangelijos ištrauka apie Emauso mokinius patraukia Jėzaus ir dviejų mokinių glaudžiu asmeniniu ryšiu. Sutikti Prisikėlusįjį – svarbiausias gyvenimo įvykis. Visa šio įvykio reikšmė atsiskleidžia laipsniškai. Apmąstydami šį Evangelijos fragmentą vietoje neįvardyto mokinio galime įrašyti savo vardą. Kas iš mūsų nėra patyręs panašių gyvenimo nusivylimų? Ne taip, kaip tikėjomės, baigėsi rinkimai; projektui, į kurį įdėjome daug nuoširdžių pastangų, negautas finansavimas; sūnus ar dukra draugauja „ne su tuo“; praradome artimą žmogų… Jėzus pirmiausia eina drauge ir kantriai klausosi, kas rūpi mokiniams. Jis leidžia jiems išlieti širdį, išsakyti savo nusivylimus, neišsipildžiusius lūkesčius. Jėzus prabyla tik tuomet, kai užsimenama apie tuščią kapą. Turime suprasti, kad [&hellip;]
- [Gailestingumo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumo-svente/): Netrukus po Prisikėlimo džiaugsmo grįžtame į žmogiškąjį vargingumą, tačiau jau kitaip. Atvelykio sekmadienį švenčiama Dievo gailestingumo šventė leidžia naujoje šviesoje išgyventi Kristaus Prisikėlimo slėpinį. Žmogiškasis silpnumas nušviečiamas Dievo galia, gėris pasirodo esąs stipresnis už blogį. Visi paženklinti nuodėmės pėdsakų. Kai kuriems teko patirti ypač skausmingų išdavysčių: vieną paliko sutuoktinis, kitą apgavo verslo partneriai, dar kitą nuvylė giminaičių nesąžiningumas. Kai gyvenime lieka tik kartėlis, skausmas, neįmanomos atitaisyti blogybės, žmogus geriausiai pamato, kaip reikia dieviškojo gailestingumo. Dievas gerbia mūsų laisvę ir laukia, kartais net leisdamas klysti. Šios dienos iškilmės atskleidžia kitą perspektyvą: kartais Dievas įeina į mūsų gyvenimą pro uždarytas duris. Taip jis [&hellip;]
- [Pareiga būti misionieriais](https://homilijos.kristoteka.lt/pareiga-buti-misionieriais/): Broliai ir seserys, šis sekmadienis Dieviškojo žodžio liturgijoje mums primena pareigą būti tikėjimo liudytojais. Jėzus, atmestas Nazareto gyventojų, siunčia apaštalus į misijas pas Galilėjos gyventojus, kad galilėjiečiai atgailautų. Siųsdamas mokinius, Jėzus jiems duoda nurodymus. Ką reiškia įeiti į namus ir pasilikti juose iki išvykimo? Jėzus, liepdamas pasilikti tuose namuose, neturi mintyje paprasto viešėjimo. Mokinys, įeidamas į namus, atneša taiką, ir tuose namuose įkuriama meilės ir taikos oazė. Visi tų namų gyventojai yra broliai ir seserys, kuriais apaštalas privalo pasirūpinti. Apaštalo viešėjimas – tai kelionė iš namų į namus, kai negalima neštis nei dviejų tunikų, nei duonos, nei krepšio, nei pinigų, tik [&hellip;]
- [Tikėjimo drama](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-drama/): Broliai ir seserys, Kristus yra didžiosios naujienos apie meilę skelbėjas. Su Kristaus įžengimu į dangų Jo pasiuntinybė ir Gerosios Naujienos skelbimas nepasibaigė. Jis įsteigė Bažnyčią, palikdamas joje apaštalus, jų mokinius, vyskupus, idant Bažnyčia skelbtų Evangeliją amžių amžiams. Mes smarkiai klystume manydami, jog tik popiežius, vyskupai ir kunigai yra vieninteliai Dievo žodžio skelbėjai. Evangelijos skelbimo užduotis mums visiems lygiai patikėta. Būti savo aplinkoje misionieriumi yra atsakinga ir gan sudėtinga, kadangi žmogus skelbdamas Kristų neretai susiduria su žmonių abejingumu, skepticizmu ir ironija. Jiems būna labai sunku patikėti, jog iš jų gali būti Dievo pašauktas žmogus skelbti Kristų. Taip yra visais laikais. Kristus, atvykęs [&hellip;]
- [Tikėjimo nešama viltis ir jėga](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-nesama-viltis-ir-jega/): Kas yra nuostabesnio ir didingesnio už numirėlio prisikėlimą? Tačiau kasdieniame mūsų gyvenime didelės nuostabos ir pagarbos sulaukia tas, kuris prisikelia iš nuodėmių, iš dvasinės mirties. Kiekvienas iš mūsų esame kažkuo panašūs į Evangelijoje minimą dvylikametę mergaitę. Kiekviename mūsų kažkas yra mirę. Apie kokią mirtį čia pirmiausia kalbama? Apie dvasinę mirtį kaip nuodėmės padarinį. Daugeliu atvejų tokią mirtį sukėlė mūsų nuodėmės, ydos, silpnybės. Numirusi yra kažkuri gera mūsų savybė. Sunykęs vienas ar kitas geras charakterio bruožas. Susilpnėjęs tikėjimas, atšalusi meilė, prarasta viltis. Dvasinė mirtis pamažu veda į fizinę mirtį. Dažnai viskas prasideda tuomet, kai kančia, liga ir mirtis – šios sunkios patirtys [&hellip;]
- [Pažadink tikėjimą!](https://homilijos.kristoteka.lt/pazadink-tikejima/): Mieli tikintieji, Jėzus yra ne tik draugas, duodantis mums gerus patarimus. Visų pirma Jėzus yra tas, kuris išgelbsti. Štai kodėl mūsų pasitikėjimas juo turi būti begalinis. Per visą žmonijos egzistavimo laiką vienas klausimas visada nedavė ramybės: jei Dievas yra, kodėl tiek daug vargo ir neteisybės šioje žemėje? Ar Dievas mato žmonių kančias? To klausia paprastai tie žmonės, kurių tikėjimas išbandomas kančia ir vienatve. Nobelio premijos laureatas Albertas Enšteinas sakė: „Dievas nežaidžia su pasauliu kauliukais.“ Šiais žodžiais genialusis mokslininkas nori pasakyti, jog visa, kas egzistuoja ir vyksta, nėra atsiradę iš nieko ir nevyksta atsitiktinai. Dievas nepažadėjo, jog mes nemirsime ar nekentėsime, tačiau [&hellip;]
- [Dievo Karalystės sėkla](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-karalystes-sekla/): Šio sekmadienio Evangelijos palyginimai verčia mus susimąstyti apie Dievo Karalystės realumą mūsų gyvenime. Mes negalime neįvertinti šios realybės reikšmės, negalime apsimesti, kad ji mūsų nesaisto. Kartais užtenka iškelti sau klausimą apie Dievo Karalystės egzistavimą mūsų gyvenime, kad mūsų gyvenimas nebūtų lyg veltui iššvaistytas grūdas arba mes patys nepavirstume nevaisinga dirva. Graikiškas žodis „sinapsis“, kurį pavartoja evangelistas Morkus, reiškia garstyčią. Garstyčios sėklos yra vartojamos kaip prieskoniai ir kaip vaistai. Žydai augina jas daržuose kartu su kitomis žolėmis ir daržovėmis. Garstyčios sėklos yra mažos, apie vieno milimetro skersmens, pasėtos jos per labai trumpą laiką išauga į 1,5 m augalą. Šią garstyčios savybę Jėzus [&hellip;]
- [Meilės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-slepinys/): Mūsų didžiausias turtas ir giliausias džiaugsmas yra Švenčiausiasis Sakramentas, Dievas su mumis. Kristus mums davė patį save Eucharistijoje, kad būtų mūsų sielų maistas ir gyvybė. Tuo jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis. Kadangi altoriaus sakramente yra pats Kristus, reikia jį garbinti adoruojant. Švenčiausiojo Sakramento aplankymas yra dėkingumo įrodymas, meilės ženklas ir pareigos garbinti mūsų Viešpatį Kristų atlikimas. Ar šiandienis žmogus nenuvertina Eucharistinės duonos? Eucharistijos dovanoje Jėzus sudėjo visus savo turtus. Todėl Vatikano II Susirinkimas taip labai skatina tikinčiuosius vertinti šią meilės dovaną, aktyviai dalyvauti šv. Mišiose, kad jose, aukodamiesi su Kristumi ir priimdami jo Kūną ir Kraują, susijungtume [&hellip;]
- [Meilė – durys į Trejybės slėpinį](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-durys-i-trejybes-slepini/): Mes, krikščionys, apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė – slėpinys ir viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo dogmų. Visas Šv. Raštas, visa žmonijos išganymo istorija kalba apie vieno ir tikro Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimo kelius ir būdus. Vienas metų sekmadienis specialiai paskirtas šiam slėpiniui, kurio vardas mus lydi per visą gyvenimą – nuo krikšto iki mūsų mirties. Šiandien Tėvo dienos išvakarės. Sveikiname tėvus, mylinčius savo šeimas ir išauginusius kilnius vaikus. Jums garbė, ir telydi Dievo palaima jūsų dienas. Šiandien mes švenčiame slėpiningiausio slėpinio, neaprėpiamo ir neišmatuojamo Triasmenio Dievo [&hellip;]
- [Tiesos Dvasia veda į pilnatvę](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesos-dvasia-veda-i-pilnatve/): Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Didįjį penktadienį, Jėzus Pilotui tarė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 36). Tačiau Pilotas skeptiškai Jėzaus paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Šiandien ir mums neretai kyla klausimas: „Kokia tiesa, tiesa apie ką?“ Ar kalbama apie žmogaus žodžių tiesą, tiesą apie pasaulį? Tiesą apie mus pačius? Tiesą apie Dievą? Mūsų patirtis rodo, jog be tiesos gyventi neįmanoma. Be jos negebėtume būti tarp žmonių laimingi, negalėtume teisingai vertinti nei praeities, [&hellip;]
- [Dangus yra ten, kur yra Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/dangus-yra-ten-kur-yra-dievas/): Šiandien mūsų žvilgsnis nukreiptas į išaukštintą danguje Jėzų Kristų. Bažnyčia švenčia Kristaus dangun žengimo slėpinį trokšdama, kad ir jos nariai pasiektų laimingą amžinybę, kaip Dievo dovaną ir atpildą už jo valios vykdymą. Ši šventė atskleidžia Kristaus buvimo Bažnyčioje ir kiekviename iš mūsų slėpinį. Prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus 40 dienų buvo su apaštalais ir savo mokiniais, kad išsklaidytų visas abejones jo prisikėlimu, kad mokinius padarytų Dievo karalystės žemėje liudininkais ir Gerosios Naujienos skelbėjais. Juk Kristaus misija žemėje buvo atskleisti begalinę Dievo meilę žmogui jį atperkant Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi. Jėzus mums dovanojo gyvenimą po mirties. Visa tai skirta tam, kad ir [&hellip;]
- [Meilės dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-dovana/): Broliai ir seserys Kristuje, šeštojo Velykų sekmadienio Dieviškojo Žodžio liturgijos pagrindinė mintis yra meilė. Dievas yra meilė: Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų. Dabar jis laukia atsako iš mūsų. Kaip mums suprasti, kaip sužinoti, ar mūsų meilė yra tikra, autentiška? Juk taip lengva susikurti iliuzijas. Įsitikinkime, ar mūsų meilė Dievui ir artimui nėra melas. Gal tik apsimetame, jog mylime, laukdami labiau iš kitų palankumo. Šventojo Rašto skaitiniuose yra du ypatingi ženklai: ištikimybė įsakymams ir artimo meilė. Iš šių ženklų mes neklaidingai galime atskirti, ar mūsų meilė Dievui yra gryna, ar ne. Ar mes suprantame, jog Dievo slėpinys yra meilės paslaptyje? [&hellip;]
- [Vaisingos Kristaus šakelės](https://homilijos.kristoteka.lt/vaisingos-kristaus-sakeles/): Žmonės, vaikščiodami po sodus, stebi, kaip žydi, auga, subrandina vaisius obelys, kriaušės, vyšnios. Pietų kraštuose auginami alyvmedžiai ir vynuogynai. Visi supranta, jog pačios šakos, nukirstos ar vėjo nulaužtos, vaisių nebeužaugina. Reikia, kad visos šakelės augtų iš gyvybę joms teikiančio kamieno. Po audros visada būna gaila nulūžusių vaismedžių šakų, kurios pasmerktos žūti. Šio penktojo Velykų sekmadienio Evangelija mums Jėzaus lūpomis pasakoja apie žmogaus likimą. Žmogus, darydamas nuodėmę, nusigręžia nuo Dievo. Mirtinos nuodėmės tiesiog nukerta mus nuo pašvenčiamosios Dievo malonės. Patenkame į savo susikurtą nuodėmių vergiją, kaip žmonės dvasiškai žūvame. Be Dievo meilės, be Dievo įsakymų vykdymo, pasmerkiame save ir dvasinei, ir fizinei [&hellip;]
- [Ganytojas nepalieka savo kaimenės](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojas-nepalieka-savo-kaimenes/): Jėzus palyginimu apie gerąjį ganytoją nori mus pamokyti mylėti ir aukotis vieniems už kitus. Tikriausiai šiandien mums sunku iki galo suvokti, kokį Jėzaus meilės pavyzdį slepia šis palyginimas. „Gerasis ganytojas“ reiškia tą, kuris visada yra šalia, gerai pažįsta kiekvieną avį, rūpinasi, kad jos būtų sočios, ir saugo jas nuo visokiausių pavojų. Ganytojas visada yra šalia: jis niekada nepalieka savo kaimenės, nei dieną, nei naktį. Jis visada budi, saugodamas ją nuo pavojaus. Todėl avys juo pasitiki ir jaučiasi saugios. Jis jas gano žaliose ganyklose ir girdo tyru vandeniu. Jėzus maitina mus savimi per šv. Eucharistiją. Jis visada šalia ir jo meilė per [&hellip;]
- [Rinkis gyvenimą!](https://homilijos.kristoteka.lt/rinkis-gyvenima/): Išgąstis ir džiaugsmas – šie du jausmai ryškiai atsispindi trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijoje. Apaštalai vis dar bijo prisikėlusio Jėzaus, jiems atrodo, jog tai mirusiojo dvasia, vaiduoklis. Taip atsitiko greičiausiai todėl, kad apaštalai buvo pamiršę Jėzaus žodžius apie prisikėlimą, taip pat pranašų skelbimą apie ateisiančio Mesijo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dažnai ir mes galvojame, jog Evangelija yra lyg tam tikros rūšies vaiduoklis, kad Evangelijoje kalbama apie abstrakčius, tolimus nuo gyvenimo realybės dalykus, Evangelija esanti graži, tačiau neįmanoma įvykdyti. Mes bijome Evangelijos lyg šmėklos, nes mums atrodo, kad ji per daug reikalauja aukų, išsižadėjimų, siūlo nelabai laimingą gyvenimą. Taigi mes neįtikėtinai lengvabūdiškai atstumiame [&hellip;]
- [Tikėjimas – meilės vaisius](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-meiles-vaisius/): Išganytojas savo žaidas rodo ne tam, kad mokinius išgąsdintų, bet kad patvirtintų savo kaip kentėjusio Mesijo tapatybę. Mesijas be žaizdų ne Mesijas. Be kryžiaus kančios jis yra netikras Atpirkėjas. Jėzaus žaizdos – meilės žmogui ženklai, užrašyti ant Išganytojo kūno, kad kiekvienas, kuris net skaityti nemoka, suprastų šį meilės žmonijai raštą. Jėzus nori paliudyti, kad po kryžiaus kančios tikinčiajam gyvenimas netampa lengvesnis ar patogesnis. Svarbiausia tai, jog jis tampa išganingąja kančios akademija, teikiančia savo diplomą amžinajame gyvenime. Tomai, paliesk mano žaizdas, tu nesi vienas savo kančioje, ir aš, tavo Viešpats, kenčiu. Mūsų kančios valandomis Jėzus kviečia prisiliesti prie jo žaizdų, prie jo [&hellip;]
- [Tikrasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-gyvenimas/): „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25). Jėzus ištarė šiuos nepaprastai svarbius žodžius mirus Lozoriui iš Betanijos. Lozoriaus sesuo Morta susirūpinusi sakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai atsakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Jėzus, kalbėdamasis su Lozoriaus seserimi Morta, nori, kad ši suprastų, jog Jis yra atėjęs dėl žmonių laimės. Nes Jėzus turi visų [&hellip;]
- [Mūsų širdžių kova](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-sirdziu-kova/): Šiandien mūsų širdyje vyksta kova. Ką paleisti į laisvę: ar blogąją mūsų charakterio pusę, ar gerąją? Ar mūsų Išganytojas Jėzus triumfuos ir valdys mūsų gyvenimą, ar nusikaltėlis Barabas. Šiandien svarbaus ir lemiamo pasirinkimo momentas. Juk vos ne kasdien nustatome savo laikrodžius, kad jie rodytų tikslų laiką, sukinėjame valandas pirmyn ar atgal norėdami kuo naudingiau išnaudoti dienos šviesą. Tačiau būname labai nerangūs keisti savo gyvenimą, savo įpročius. Neketiname atsisakyti savo ydų ir silpnybių. Štai čia mes darome didelę klaidą savo gyvenime. Koks nelauktas ir netikėtas minios pasikeitimas. Tie patys žmonės, kurie Jėzui šaukė: „Osana“, po kelių dienų jau rėkė: „Ant kryžiaus jį.“ [&hellip;]
- [„Norėtume pamatyti Jėzų!“](https://homilijos.kristoteka.lt/noretume-pamatyti-jezu/): Graikai prašė: „Mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Šis graikų prašymas tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Jėzaus figūra dominuoja žmonijos istorijos horizonte. Net ir tie, kurie norėtų išbraukti jį iš žmonių atminties, savo kova prieš Jėzų demonstruoja ypatingą jo asmens reikšmę žmonijos istorijoje. Jėzus atsiveria tiems, kurie, kaip sako evangelistas Jonas, ieško Jo tikėjimo atverta širdimi: pasiryžę priimti visą Jėzaus mokymą. Jėzus atsakydamas jo ieškantiems graikams pasako palyginimą apie mirštantį ir vėl prisikeliantį grūdą, nurodydamas savo mirtį ir prisikėlimą. Taigi ir mums susitikimas su Kristumi reiškia sekimą Juo visu savo gyvenimu. Trumputis palyginimas apie kviečio grūdą atskleidžia pagrindinę visos Evangelijos prasmę ir Jėzaus [&hellip;]
- [Nukryžiuota Dievo meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/nukryziuota-dievo-meile/): „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16). Kokie neįprasti žodžiai tų religijų atstovams, kurie stengiasi pasitraukti iš pasaulio, niekina pasaulį laikydami jį visokio blogio šaltiniu. Tačiau Kristus skelbia priešingai, jog „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Ir visų keisčiausia, jog Dievo meilė žmogui matuojama ne kažkokiomis stebuklingomis dovanomis, bet kryžiaus kančia. Dievas mus myli už dyką. Mes jau esame vartotojiškos kultūros sugadinti ir nustembame išgirdę žodžius: „už dyką, veltui, nemokamai“. Visada baiminamės, kai kas nors kažką siūlo už dyką, manydami, jog tikriausiai mums nori įsiūlyti prastos kokybės [&hellip;]
- [Dekalogas – meilės apraiška](https://homilijos.kristoteka.lt/dekalogas-meiles-apraiska/): Mieli tikintieji, šio trečiojo gavėnios sekmadienio pirmajame skaitinyje mes išgirstame dešimtį Dievo įsakymų. Juos išklausius gali kilti klausimas, ar jie mus saisto? Ar jie nėra pasenę? Gal šie įsakymai varžo žmogaus laisvę? Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome, jog žodis „dekalogas“ reiškia „dešimt žodžių“. Tuos „dešimt žodžių“ Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno. Tai ypatingos reikšmės Dievo žodžiai. Jie apima ir skelbia Dievo įstatymą, šventąją Dievo valią. Senasis Įstatymas yra pirmasis Viešpaties apreikštojo įstatymo etapas. Jo dorovinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas [&hellip;]
- [Atsimainymo slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymo-slepinys/): „Negalėčiau gyventi nei akimirkos be religijos, – taip liudijo Mahatma Gandis. – Daugelis mano draugų politikų nusivylė manydami, jog mano politika kyla iš religijos. Jie yra teisūs. Mano politinė veikla, kaip ir visos kitos veiklos, kyla iš religijos. Pasakysiu, jog kiekvienas tikinčiojo darbas privalo kilti iš jo religijos, kadangi religija mus sujungia su Dievu, noriu pasakyti, jog Dievas vadovauja mano kiekvienam atodūsiui.“ Jeigu taip kalbėjo Gandis, tai kaip mes, krikščionys, turime kalbėti apie savo religiją? Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno mums, brangūs tikintieji, primena ir mus pamoko, jog, norint pasiekti dangaus laimę, reikia pakeisti savo dvasią žemiškojo gyvenimo laikotarpiu. Jėzaus atsimainymas [&hellip;]
- [Žmogaus vienatvės dykuma](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogaus-vienatves-dykuma/): Prisimenant šio sekmadienio Evangelijoje minimą Jėzaus keturiasdešimties dienų maldą ir pasninką dykumoje, atrodytų, jog nuo pasaulio blogio galima pabėgti į dykumą, į tyrus. Tačiau ir čia šėtonas suranda mus. Pasirodo, mes patys sau virstame dykuma. Mūsų planeta virsta didele žmogaus vienatvės žeme. Mūsų sielos būklę galima pavadinti dykuma ir vienatve. Kristus sako: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 20–23). Kai žmonių širdys išdžiūva, išdžiūsta ir meilė, o be [&hellip;]
- [Atskirties skausmas](https://homilijos.kristoteka.lt/atskirties-skausmas/): Kasmet yra minima Pasaulinė raupsuotųjų diena. Dabartiniu metu, ypač Azijos ir Afrikos žemynuose, raupsais serga nuo 15 iki 20 milijonų žmonių. Raupsų ligos pirmieji simptomai yra skausmo nejutimas. Ligoniui vienaip ar kitaip susižeidus visiškai neskauda. Kam nors gali atrodyti, jog tai visai neblogai, juk nejausti skausmo yra visų ligonių svajonė. Tačiau po skausmo nejutimo stadijos žmogaus organai pradeda pūti, nupūva pirštai, nosis, galiausiai visas žmogus pavirsta pūvančia būtybe. Raupsuotąjį ištikdavo dvi sunkios nelaimės. Pirmoji – jį atskirdavo nuo šeimos, visuomenės, sinagogos, nuo visų ir visko, kad sveikieji apsisaugotų nuo pražūtingos ligos. Toks ligonis neturėjo jokių santykių su kitais žmonėmis, jis buvo [&hellip;]
- [„Jis pasiėmė mūsų negales“](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-pasieme-musu-negales/): „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius, visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų.“ Koks artimas mūsų širdžiai šis vaizdas. Kuomet atslūgsta dienos rūpesčiai, ateina vakaras, dažnai liekame vieni su savimi, tuomet paaštrėja ligų keliami skausmai, pagilėja vienatvės ir liūdesio jausmas. Prisimename gyvenime patirtus skausmus, neteisybes ir nejučia ištariame šventųjų vardus, lyg dejuodami, lyg melsdamiesi. Kai kam vienintelė viltis yra glaustis prie Viešpaties ir išlieti maldoje savo širdgėlą, ligų ir nelaimių skausmą. Ausyse skamba Kristaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus [&hellip;]
- [Kova už žmogaus išgelbėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/kova-uz-zmogaus-isgelbejima/): Žmogus, išgirdęs šėtono balsą ir juo patikėjęs, ėmė bijoti Dievo, nes tarp Dievo šventumo ir savo nuodėmingumo pamatė didelę bedugnę. Bet Dievas daugybę kartų tiesė ir tebetiesia žmogui gailestingumo, meilės ir tėviškumo tiltus. Deja, nuodėmė, atnešusi žmogui mirtį, kartu neša nepasitikėjimą ir priešiškumą Dievui. Žmogus mąsto: nusidėjau, todėl dabar teks užmokėti skaudžią kainą, Dievas mane sunaikins. Tačiau Dievas nesunaikina, priešingai, su didele meile atperka žmogų iš piktosios dvasios vergijos. Tik piktajai dvasiai labai norisi, kad žmogus Dievo bijotų, galvodamas, kad yra pasmerktas būti sunaikintas. Nusidėjusiam žmogui būtina suvokti, jog jis atsidūrė blogio vergijoje. Viena iš galingiausių šėtono klastočių – jo pastangos [&hellip;]
- [Dievo siūloma laimė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-siuloma-laime/): Atsivertimas, šis žodis yra raktas, padedantis geriau suprasti šio sekmadienio Mišių skaitinių mintis. „Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–20). Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas, ir siūlo jam laimės kelią kaip atsivertimą ir tikėjimą Evangelija. Atsiversti tai reiškia palikti suklydimo kelią ir nukreipti savo žingsnius į gėrį ir tiesą. Taip pasielgė nineviečiai, kai pranašas Jona jiems išpranašavo miesto sunaikinimą dėl jų blogo elgesio. Panašiai pasielgė Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas: Jėzaus pakviesti, jie tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Bažnyčios gyvenime žmogaus krikštas yra pirmasis atsivertimas, tačiau Kristus kviečia ir pakrikštytuosius nuolat atsinaujinti per [&hellip;]
- [Dievo trauka](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-trauka/): „Ko ieškote?“ – šiais žodžiais Jėzus pirmiausia kreipėsi į būsimuosius savo apaštalus. Tai esminis klausimas, kurį krikščionis privalo girdėti iš Viešpaties kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. „Ko ieškote?“ – šis klausimas rodo mūsų pašaukimo šaknis. Atskleidžia tai, kas yra žmogaus širdyje ir kas skatina jį veikti. Žmogus savo gyvenime nuolat kažko ieško, kažko trokšta, vis yra neramus. Jeigu šiandien Jėzus mūsų paklaustų: „Ko ieškote?“, ar mums nebūtų sudėtinga atsakyti? Greičiausiai būtų sunku. Iš mūsų atsakymo Jėzus suprastų, ar einame teisingu, ar klaidingu gyvenimo keliu; pamatytų, ar mūsų širdyse nesislepia daug keistų, kontrastingų ir nuodėmingų troškimų. Viešpačiui pasidarytų aišku, kokie motyvai mus veda [&hellip;]
- [Gėris auga tik pasėtas](https://homilijos.kristoteka.lt/geris-auga-tik-pasetas/): Krikštas yra labai daug. Kai krikštijasi suaugęs žmogus, viskas būna apsvarstyta ir nutarta – noriu būti Dievo vaikas, noriu priklausyti tikinčiųjų į Dievą Bendrijai, noriu turėti krikščionišką vardą, noriu gyventi klausydamas Dievo, noriu gauti ir daugiau Dievo palaimos bei malonių. Krikštas tuomet būna pagrindinis posūkis žmogaus gyvenime: apsisprendimas, su kuo gyvensiu, paskui ką seksiu, kaip gyvensiu, ko tikiuosi pasiekti. Krikštas – tai noras būti švariam, laisvam nuo buvusių, visos žmonių giminės bendrų ir galimų nuodėmių. Krikštas yra esminis apsisprendimas už visa, kas teigiama gyvenime. Kai krikštijamas kūdikis, už jį tą sprendimą daro jo tėvai ir krikštatėviai – tikinčiųjų bendruomenės atstovai. Tegu [&hellip;]
- [Dievo ieškotojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ieskotojai-2/): Šiandien Trijų Karalių dieną drąsiai galime vadinti visų tautų pašaukimo į išganymą diena. Betliejaus žvaigždė šviečia visiems ir kviečia visus sekti Jėzumi. Ji kviečia kiekvienos tautos, kiekvienos rasės žmones Kristaus ieškoti ir, radus jį, priimti į savo širdį, į savo gyvenimą. Trijų išminčių šventė primena mums mūsų misiją: nešti Kristaus šviesą pasauliui, uždegti meilės ir broliškumo žiburį pasaulio tamsybėse, kad visi gyventume kaip broliai ir seserys Kristuje. Todėl turime klausti: kur šiandien Viešpats apsireiškia? Iš kokių ženklų galime atpažinti Jėzų? Tai meilės ir taikos ženklai. „Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į [&hellip;]
- [Mūsų ateities Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-ateities-motina/): Prabėgo senieji ir atėjo naujieji, pilni paslapčių ir nežinomybės metai. Mes juos pasitikome malda ir sveikinimais bei linkėjimais. Padėkojome Dievui už prabėgusius metus ir prašome jo palaimos ir globos ateinantiems metams. Mes dar kartą supratome, jog egzistuojame neįkainuojamai brangiame, Viešpaties mums dovanotame laike. Viešpats mus moko prasmingai gyventi laiko tėkmėje – skaičiuoti ne tik prabėgančias žemiškas dienas, bet ir amžinybės metus. Pasak Lakordero, „laikas turi neįkainojamą vertę, kadangi kartą prarastas yra prarastas amžinai; mes privalome jį vertinti kaip brangų mūsų charakterio formavimo veiksnį, kadangi laikas yra didelis ir tylus mūsų papročių kūrėjas“. Šiomis dienomis, o ypač šį rytą, žmonės susitikę apsikeičia [&hellip;]
- [Šeima – meilės civilizacijos kūrėja](https://homilijos.kristoteka.lt/seima-meiles-civilizacijos-kureja/): Bažnyčia tuoj po Kristaus Gimimo iškilmių mums padovanoja labai brangią dovaną – Šventosios Šeimos šventę. Juk ir mes gyvename šeimoje. Iš Žodžio liturgijos mums kyla klausimų: ar mūsų šeimoje yra taika, ramybė, sugyvenimas, atjauta, ar vienas kitam patarnaujame? Kokie mūsų santykiai su tėvais? Ar suvokiame, kiek esame jiems skolingi, ar atsilyginame jiems dėmesingumu, dėkingumu ir meile? Kaip elgiamės su senais ir sergančiais tėvais? Ar įsiklausome į jų prašymus? Gal mūsų senstelėję ir sergantys tėvai jau metų metus neprisiprašo mūsų atvesti kunigą kalėdinei ar velykinei išpažinčiai atlikti? Ar pagalvojame, jog viena pačių svarbiausių vaikų auklėjimo užduočių – išauklėti juos gyventi krikščioniškai? Bažnyčios [&hellip;]
- [Jis atėjo dėl mūsų](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-atejo-del-musu/): Jėzuje Kristuje atėjęs į pasaulį Dievas yra mūsų istorijos lemtingasis posūkis. Šios šventės viena iš pagrindinių minčių nuskamba šiuose angelo žodžiuose: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12). Ką tuo Dievas nori mums pasakyti? Ne tai, kad jis bejėgis kūdikėlis, bet kad nori būti vienu iš mūsų, nori būti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Tai svarbiausioji šios šventės pamoka. Štai kodėl ėdžios, tas skurdus Jėzaus lopšys, yra centrinė kalėdinių švenčių džiaugsmo vieta. Visa tai [&hellip;]
- [Dievui reikia žmogaus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievui-reikia-zmogaus/): Artinasi Kristaus Gimimo šventės, šiandien Bažnyčia vis intensyviau ir išraiškingiau mums skelbia Kristaus Įsikūnijimo slėpinį. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas glaudžiai susijęs su Mergelės Marijos ištartu ryžtingu ir besąlygišku apsisprendimu Dievo valiai, ištariant trumpą, bet svarbiausią žmonijos istorijoje apsisprendimo žodį „Taip“. Šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia atsakymo į Viešpaties kreipimąsi pavyzdį – Mariją, kuri paaukojo savo kūną ir sielą Dievo Sūnui įsikūnyti. Iš kiekvieno mūsų Viešpats nori sulaukti pasiaukojimo specialiai misijai, skirtai tam, kad kuo daugiau žmonijos pasinaudotų atpirkimo vaisiais. Ryšys su Įsikūnijimo slėpiniu yra Marijos motinystės pradžia ir pagrindas. Tos motinystės šaltinis yra jos kilnus Fiat – Teesie, kuriuo ji atsakė Apreiškimo [&hellip;]
- [Gyvybės vanduo mūsų širdims](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvybes-vanduo-musu-sirdims/): Jonas Krikštytojas apie save sako: „Aš tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią.“ Kodėl jo balsas skamba tyruose? Apie kokius tyrus kalbama? 33 proc. Žemės paviršiaus apima tyrai – dykumos. Kiekvienais metais šimtai tūkstančių hektarų dirbamos žemės virsta dykuma. Tačiau egzistuoja dar vieni tyrai, dar vienos klaikios dykumos, jos atsiranda žmonių širdyse: tai išdžiūvę žmonių santykiai, vienatvės kaitra, abejingumo sausros. Tyrai yra ir ten, kur, žmonėms šaukiantis pagalbos, visi apsimeta, jog negirdi, ir niekas neateina į pagalbą. Niekas nenori dalytis su tavimi nei tavo džiaugsmu, nei skausmu. Tavo skausmas kitiems tik sukelia nedraugišką pasitenkinimą, o tavo pasisekimų džiaugsmas – kartų pavydą. Argi [&hellip;]
- [„Miegodami Dangaus nepaveldėsime“](https://homilijos.kristoteka.lt/miegodami-dangaus-nepaveldesime/): Broliai ir seserys, šiandien sekmadienio liturgija mus kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Senovėje, kai ypatingas asmuo turėdavo aplankyti vietovę, gyventojai pradėdavo remontuoti kelius. Šiandien Kristus gali ateiti kur kas anksčiau, nei Jo gimtadienio – Kalėdų šventės. Ir tam susitikimui būtina ruoštis. Kaipgi krikščionis turi ruoštis Viešpaties atėjimui? Pirma, per asmenišką atsivertimą, pašalindamas nuodėmę iš savo gyvenimo. Antra, per visuomenės atsivertimą, kad joje karaliautų meilė ir tiesa, taika ir teisingumas. Nes „Viešpats &lt;&#8230;&gt;kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ Tačiau mes kaip kasdieniame, taip ir dvasinime gyvenime viską atidėliojame rytdienai. Šio apsnūdimo motyvų yra daug: [&hellip;]
- [Laukimo ir vilties laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-ir-vilties-laikas/): Liturginiai metai prasideda šventu advento laikotarpiu, kuris pažadina mus iš rudens sąstingio ruoštis Kalėdoms. Adventas – Viešpaties laukimo ir vilties metas. Žmogus trokšta, viliasi ir svajoja. Dažnai mūsų viltis būna tik emocionali arba neprotinga: viliamės kažkokio svarbaus susitikimo ar laimėjimo, kuris atneš laimę, drauge suvokdami, jog tai atsitinka labai retai ir negalima ateities grįsti tik laimingu atsitiktinumu. Kukliau elgiamės, kai viltis sudedame į savo jėgas, į darbą, tikimės, jog ateityje mūsų gyvenimas bus mažiau skausmingas. Tokios žmogiškosios vilties apraiškos nesmerktinos, tačiau krikščioniškoji viltis yra visai kitoniška. Mes, krikščionys, pirmiausia viliamės Viešpačiu, kadangi Dievas per Jėzų Kristų apreiškė, jog pirmas myli mus, [&hellip;]
- [Ar Kristus yra mūsų karalius?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-kristus-yra-musu-karalius/): Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, šventę. Šio sekmadienio iškilme užbaigiami bažnytiniai liturginiai metai. Ištisus liturginius metus Evangelijos skaitiniais lydėjome Jėzų: nuo jo gimimo iki mirties ir prisikėlimo. Ir Evangelijoje girdime Viešpaties, teisiančio pasaulį, nuosprendį pagal visiškai kitokius, dieviškus įstatymus. Kristaus Karaliaus švente Bažnyčia liudija, kad Kristus yra taikos, teisingumo, meilės ir gailestingumo Karalius. Šėtonas šiandien nori, jog žmogus netikėtų Dievo meile ir jo gailestingumu, kad taptų ne artimą mylinčiu, bet iš artimo norinčiu pasipelnyti žmogumi. Šiandien lengviau žmogui pasiekti Mėnulį, nei kitą asmenį priimti kaip brolį. Egzistuoja du pasauliai, du kosmosai: vienas didelis, begalinis, skirtingas nuo mūsų ir kitas mažas, [&hellip;]
- [Kai pristingame jėgų...](https://homilijos.kristoteka.lt/kai-pristingame-jegu/): Skaitydami Marijos litaniją pastebime, kad Marija vadinama Dangaus Vartais, Nusidėjėlių Gynėja, Nuliūdusiųjų Paguoda, Krikščionių Pagalba&#8230; Ar tie pavadinimai tik tušti žodžiai? Oi ne! Nors Dievas viską gali padaryti pats, tačiau savo pagalbą jis teikia per žmones. Kai norėjo Izraelio tautą išvesti iš Egipto, Viešpats išsirinko Mozę ir per jį paskelbė dešimtį Dievo įsakymų. Paskui jo išsirinkti pranašai skelbė pasauliui Dievo valią. Galiausiai jis pasirinko nekaltą mergelę Mariją, kad įvykdytų visų didžiausią stebuklą, kokio pasaulis dar nebuvo matęs. Viešpats apreiškia savo valią Marijai, kad ji taps Išganytojo Motina. Angelas Gabrielius ištaria: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi.“ Taip yra. Marija malonės pilnoji [&hellip;]
- [Kas mums yra Dievo Bažnyčia?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-mums-yra-dievo-baznycia/): Šiandien Bažnyčia siūlo susimąstyti apie tai, kas mums yra Dievo Bažnyčia. Šios dienos Evangelijos skaitinys atskleidžia labai neįprastą Jėzaus elgesį. Atėjęs į Jeruzalės šventyklą ir radęs čia prekiautojus ir pinigų keitėjus, jis susisuka iš virvučių rimbą ir pradeda vyti lauk iš šventyklos visus prekeivius. Mes jau esame įpratę matyti Jėzų, bendraujantį su nusidėjėliais, besisvečiuojantį pas juos, atleidžiantį nuodėmes ir vertinantį kiekvieno žmogaus gyvybę. Bet staiga Jėzus susierzina ir nenusileidžia. Kas atsitiko Mokytojui? Kodėl jis taip elgiasi? Atsakymas – Jėzaus žodžiai: „Iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“ Tauta pamiršo vienybę meilėje ir pavertė religingumą pirkimo ir pardavimo santykiais: atnešu Dievui aukas, [&hellip;]
- [Vėlinės](https://homilijos.kristoteka.lt/velines-2/): Visi esame girdėję apie mirtį, apgraibomis žinome, kas tai, visi jos bijome ir nuo jos ginamės, bet ne visi žinome ir ne visi tinkamai įvertiname tai, ką tikėjimas apie ją sako. O tikėjimas mums sako pirmiausia, kad mirtis yra iš nuodėmės. „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu, – sakoma Išminties knygoje. – Bet per velnio pavydą mirtis įėjo į pasaulį“ (Išm 2, 23–24). Tą pačia tiesą skelbia ir šv. Paulius sakydamas: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Svarbu [&hellip;]
- [Visų šventųjų šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/visu-sventuju-svente/): Esame girdėję apie daugelį garsių pasaulio mokslininkų, rašytojų ir medikų, Nobelio premijos laureatų. Galime išvardyti nemažai sportininkų, olimpinių bei pasaulio čempionų – rekordininkų, iškovojusių aukso ir sidabro medalius. Šiandien minime nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kurie pasižymėjo nepaprasta meile ir pasiaukojimu artimui, kuriems Dievo valios vykdymas buvo svarbiausias gyvenimo principas. Nobelio premijų laureatai ir sporto čempionai yra apdovanojami šioje žemėje, o šventųjų titulus Bažnyčia teikia po mirties, nes šventumas yra brangiausioji vertybė amžinajame gyvenime. Kaip garsūs sportininkai ilgainiui tampa kitų sportininkų treneriais, taip šventųjų pavyzdys padeda mums siekti tobulumo. Mes ne visi sugebame įveikti dviejų metrų aukštį, ir tai nėra svarbu, tačiau visi [&hellip;]
- [Neatskiriama meilė Dievui ir artimui](https://homilijos.kristoteka.lt/neatskiriama-meile-dievui-ir-artimui/): Mieli tikintieji, atrodo, kad žodis „meilė“ yra dažniausiai vartojamas žodis visose kalbose. Tačiau šiais laikais jis yra labai nuvertėjęs ir kartais meile vadinami visai ne tie dalykai. Meilė, apie kurią šiandien kalba liturgija, yra graži, tyra, tauri, ji apsti apraiškų darbais: tai meilė Dievui ir artimui. Kyla kausimas: ar gali egzistuoti dvi meilės? Ne. Tai neatskiriama ir vientisa meilė. Todėl turime savęs paklausti, ar mes kiekviename artimame matome Dievo paveikslą? Ar laikome kiekvieną žmogų savo broliu ir seserimi, antruoju Kristumi, kurį privalome mylėti ir jam patarnauti? Dažnai laukiame, prašome, maldaujame iš Dievo pasigailėjimo, bet patys daugybę kartų kieta širdimi neatleidžiame šalia [&hellip;]
- [Paklusnumas ir laisvė](https://homilijos.kristoteka.lt/paklusnumas-ir-laisve/): Šio sekmadienio Evangelija kviečia mus susirūpinti tuo, kas krikščionio gyvenime lyg ir lieka nuošalyje, – tai politika. Evangelija neatitraukia tikinčiojo nuo socialinių rūpesčių ir politikos, priešingai, ragina, kad būtume atsakingi politikoje. Kartais yra sunku suprasti, kaip politiką pagrįsti Evangelija, nes neretai matome didžiulį skirtumą tarp teorijos ir praktikos, tarp santykių su Dievu ir su „ciesoriumi“. Šiandien Kristus savo žodžiais nori mums atskleisti Evangelijos pagrindą. Visų pirma tai, kad pilietinė karalystė ir Dievo karalystė neprieštarauja viena kitai. Jėzaus mokinys gali dirbti tuo pačiu metu tiek religinėje, tiek politinėje sferoje be jokių konfliktų. Antra, Jėzus atskleidžia savo požiūrį į politiką. Fariziejai paklausė norėdami [&hellip;]
- [Į vestuvių puotą pakviesti visi](https://homilijos.kristoteka.lt/i-vestuviu-puota-pakviesti-visi/): Lietuvių patarlė sako, jog žmogų pagal drabužį sutinka, o pagal protą išlydi. Šiandien liturgija mums pristato vestuvių vaišes kaip bendrumo, dialogo ir draugystės simbolį. Tarp pakviestųjų kai kurie, kaip fariziejai, atmetė Kristus mokymą, kiti, kaip nusidėjėliai ir pagonys, Jo klausėsi ir tapdavo Dievo karalystės dalininkais. Kristaus pasakojimas nėra kažkokios praeities istorijos interpretavimas, ši istorija tęsiasi ir šiandien. Čia ir yra visas šio palyginimo dramatiškumas, nes Kristus kalba apie mūsų šiandieną. Dievo teismas teisia ne tik pirmuosius, atmetusius ir nėjusius į vestuvių pokylį, bet ir tuos, kurie paklausė, atėjo, bet buvo be vestuvių drabužio, t. y. Dievo žodžius priėmė be meilės, be [&hellip;]
- [Kad darbas neštų vaisių](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-darbas-nestu-vaisiu/): Broliai ir seserys, ne paslaptis, kiek vargo ir rūpesčio įdeda vynuogynų savininkai, kiek daug laiko skiria vynuogynų priežiūrai. Todėl, savaime aišku, laukia rezultatų, savo darbo vaisių: jie į tai turi visą teisę. Taip ir Dievas, jis į mus daug įdeda, todėl daug iš mūsų ir tikisi: teisingumo ir šventumo. Paegzaminuokime savo sąžinę: ar tikrai esame Viešpaties vynuogyno darbininkai, pajėgūs atnešti gerų vaisių? Pagalvokime apie daugelį Dievo gailestingumo malonių, suteiktų per mūsų gyvenimą. Pranašas Izaijas palygina Dievo tautą su vynuogynu, kuriuo Viešpats labai rūpinasi. Deja, Dievo išrinktoji Izraelio tauta jį išduoda. Ne todėl tauta yra išrinkta, kad ji pagal prigimtį būtų aukštesnė; [&hellip;]
- [Laisvė atsiversti arba užsispirti](https://homilijos.kristoteka.lt/laisve-atsiversti-arba-uzsispirti/): Pranašas Ezekielis, perduodamas mums Dievo žodžius, stengiasi atskleisti kiekvieno žmogaus atsakomybę už išganymą. Žmogaus laisvės ženklas – tai galimybė atsigręžti į gėrį ar blogį, tapti blogam arba geram, atsiversti arba užsispirti. „Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas“ (Ez 18, 20) Taigi kiekvienas turi galimybę išsigelbėti. Jėzus tai pavaizduoja tėvo paliepimu dviem sūnums eiti dirbti į vynuogyną. Žydai, ypač fariziejai, laukė Mesijo, laikydami save išrinktaisiais, privilegijuotais, išrinktąja tauta – tai lyg sūnus, pasakęs tėvui „taip“. Jie tikėjo, jog yra paskirti išganymui. Kiti, pagonys, muitininkai ir ištvirkėlės, [&hellip;]
- [Dievas žvejoja meilės ir gailestingumo tinklu](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-zvejoja-meiles-ir-gailestingumo-tinklu/): Šio sekmadienio pagrindinė tema – skirtingumas tarp Dievo ir žmogaus, tarp Dievo minčių ir žmogaus minčių, tarp Dievo teisingumo ir žmonių teisingumo. Visa tai nesutampa todėl, kad Dievo Karalystės logika yra nesuinteresuotos, nesavanaudiškos meilės logika. „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9). Nepaprasta Dievo mintis yra paslėpta šiandienos labiausiai diskutuotinoje parabolėje. Kur čia yra Dievo mintis ir Dievo kelias? Atsakymas – šeimininko atlyginimo išmokėjimas. Jis visiems atlygina vienodai. Kodėl? Todėl, kad jis [&hellip;]
- [Didysis Dievo meilės ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-dievo-meiles-zenklas/): Garbiname ir šloviname Tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį“, – šie maldos žodžiai nusako kryžiaus prasmę. Kryžiaus ženklas tam tikra prasme yra mūsų tikėjimo santrauka, nes juo pasakoma, kokia didelė buvo Dievo meilė mums; pasakoma, jog pasaulyje egzistuoja už mirtį, mūsų silpnybes bei nuodėmes stipresnė meilė. Meilės galia stipresnė už mums grasinantį blogį. Kryžius iš tiesų tobulai atskleidžia Dievo užuojautą mūsų pasauliui. Ant kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo valią. Šią dieną, kai Bažnyčia švenčia Kryžiaus Išaukštinimo šventę, Evangelija, kurią ką tik girdėjome, primena mums šio didžio slėpinio reikšmę: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė [&hellip;]
- [„Jei tavo brolis tau nusikalstų...“](https://homilijos.kristoteka.lt/jei-tavo-brolis-tau-nusikalstu/): Šiandien Kristus kalba apie artimųjų pataisymą, apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę už savo artimą. Kaipgi galime būti ramūs nenešdami atsakomybės už kitus kryžiaus? Viešpats paklausė Kaino: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?!“ Tokiu atsakymu Kainas nori išsisukti nuo jam Dievo keliamo klausimo. Jis savo sąžinėje Abelio savo broliu nelaiko ir nieko apie jį nenori žinoti. Tačiau Dievas, klausdamas: „Kurgi tavo brolis?“, nori kiekvieną iš mūsų išmokyti atsakomybės ir meilės, kad būtume atsakingi dėl kiekvieno žmogaus likimo, dėl kiekvieno iš mūsų išganymo. Priešingu atveju atsiranda nelemtas abejingumas. Tai neigiama charakterio savybė ir kartu socialinė yda, daugiau [&hellip;]
- [Meilė įrodoma per kančią](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-irodoma-per-kancia/): Niekas nemėgsta kančios, visiems yra sunku prisiimti savo gyvenimo kryžių, nes sunku atleisti priešui, mylėti priešingai mąstantį žmogų, duoti nesitikint atgauti, praktikuoti nusižeminimą ir neturtą. Todėl kiekvienas stengiasi kančios išvengti. Tačiau yra gėrybių, kurių be vargo negalima pasiekti, pavyzdžiui, duonos užauginti, namą pastatyti, kare pergalę pasiekti. Negalima pasiekti mokslo be atkaklių ir sistemingų studijų. Negalima įgyti dorybių be sunkių ir skaudžių kovų su savimi. Jeigu žmogus laisva valia pasirenka išbandymus, kentėjimus, tai reiškia, kad jo siekiamas tikslas yra kur kas vertingesnis negu kentėjimai. Tikinčiajam neužtenka vieną kartą išpažinti tikėjimą. Lygiai kaip negana vien Krikšto ir Sutvirtinimo, kad būtume tikri krikščionys. Kasdienė [&hellip;]
- [Bažnyčios slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-slepinys/): Broliai ir seserys, šiandien liturgija kviečia mus pamąstyti ir pasigilinti į Bažnyčios slėpinį. Bažnyčia, kurios žemiškuoju vadovu anuomet buvo paskirtas apaštalas Petras, yra viena didžiausių Dievo dovanų. Dabar jis nebe Simonas, bet Petras – Uola. Kiekvienoje patvarioje statyboje į pamatus dedamas akmuo, granitas, uola, kurių nesugriaus audros. Ir ta uola – tai apaštalo Petro nepajudinamas tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Išganytojas šv. Petrui atidavė Dangaus Karalystės raktus suteikdamas teisę surišti ir atrišti. Ano meto Kristaus vartojamoje kalboje tai reiškė galią „uždrausti“ ar „leisti“, taigi valdyti, atleisti nuodėmes, paskirstyti pareigas. Žodis Bažnyčia Naujajame Testamente reiškia mesijinę bendruomenę žmonių, [&hellip;]
- [Brangūs trupinėliai](https://homilijos.kristoteka.lt/brangus-trupineliai/): Žvelgiant į praėjusio sekmadienio skaitinius, šios dienos Evangelijoje Jėzus silpnatikiui apaštalui Petrui priešpriešina didelį svetimšalės pagonės moters tikėjimą. Mums kyla klausimas, kodėl su tokiu nusižeminimu ir paprastumu evangelistai pasakoja įvykius, kurie iškelia aikštėn silpną ir svyruojantį apaštalų tikėjimą? „Tam, kad mes neprarastume vilties pasiekti nepajudinamą, tvirtą tikėjimą, kurį vėliau apaštalai išsiugdė“, – sako šv. Josemaria Escriva. Tikėjimas dažniausiai randasi viduje, širdyje. Ši pagonė kanaanietė turi žibantį perlą – išbandytą tikėjimą. Griežti Jėzaus žodžiai neišgąsdino moters, priešingai, lyg iš garstyčios grūdelio augino jos tikėjimą. Jos malda buvo atkakli ir ištverminga. Kaip mes reaguotume, jeigu Jėzus mums ištartų tokius griežtus žodžius kaip kanaanietei? [&hellip;]
- [Dievo Motinos pavyzdys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-motinos-pavyzdys/): Šiandien švenčiame Dievo Motinos Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, tai Marijos Velykų šventė, Jos prisikėlimas amžinajam gyvenimui. Po mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų jo Motina apdovanojama nepaprasta garbe. Ši garbė laukia kiekvieno, kuris ištikimai vykdys Dievo valią gyvendamas šioje žemėje. Pirmutinė ir seniausia pagal kilmę yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Ši šventė Rytų Bažnyčioje vadinama Dormitio, t. y. Marijos užmigimo šventė. Ką mums sako Marijos dangun paėmimas? Marija po Kristaus yra pirmoji su kūnu pasiekusi dangaus garbę. Joje atsispindi visas Bažnyčios ateities likimas. Bažnyčia, kurią sudaro Kristų [&hellip;]
- [„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“](https://homilijos.kristoteka.lt/drasos-tai-as-nebijokite/): Daug įvairių skausmų, pagundų ir sunkumų tenka kiekvienam žmogui patirti žemėje. Jei jis visa tai pakelia, visam tam atsispiria, iš tiesos kelio neiškrypsta ir nuo Dievo neatsitraukia, tuomet parodo didelį dvasios atsparumą. Tas dvasios atsparumas nėra viena kokia dorybė, bet daugelio dorybių sutartinis veikimas. Mirties pavojams, pavyzdžiui, padeda atsispirti narsumas; nuliūdimui – kantrybė; girtavimui – blaivumas; tuštybei – dvasios kilnumas. O kokiam sunkumui padeda atsispirti ištvermė? Ši dorybė padeda ištverti tuose dalykuose, kurių mūsų prigimtis nemėgsta. Tikri sunkumai prasideda tada, kai žmogus patenka į skaudžias ir sunkias sąlygas, būtent tokias, kurių mūsų prigimtis nemėgsta, nuo kurių verčia bėgti. Jei nuo jų [&hellip;]
- [Meilės ir užuojautos badas](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ir-uzuojautos-badas/): Evangelijoje sakoma, kad Jėzui pagailo daugybės pas jį atėjusių žmonių. Kitoje Evangelijos vietoje rašoma, jog susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti“ (Mk 8, 2). Gaila man minios – kokie gražūs tie Jėzaus žodžiai! Kokia tikrai tėviška yra jo širdis! Pirmiausia Jėzus aprūpina sielas: moko žmones, atleidžia nuodėmes nusidėjėliams, išgelbėja juos nuo šėtono įtakos; o tada pasirūpina ir jų kūnu. Idant gyventum, reikia valgyti. Tačiau žmogus turi įvairių poreikių, taip pat ir dvasinių, todėl maistas nėra pagrindinis žmogaus poreikis. Badas, kankinantis žmones, ne [&hellip;]
- [Tikrasis lobis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-lobis/): Šio sekmadienio palyginimai kalba apie Dievo Karalystės – Bažnyčios vertę ir apie tai, kokį nusistatymą privalo turėti žmonės suvokdami tikėjimo dovanos vertę ir brangumą. Palyginimuose pabrėžtos trys mintys. Tai yra didelis, karališkas turtas, kuris radėją ne tik gali padaryti labai turtingu ir laimingu žmogumi, bet ir, kaip rodo perlo parabolė, savo grožiu džiuginti dvasią ir širdį. Tas turtas, tas perlas yra Evangelija – suvokiant jos tikslą, priemones, teikiamą tikėjimą, malones ir rodomą kelią į amžinybę. Tai antgamtinis lobis, kurį žmogui, ieškančiam tiesos, Dievas apreiškia. Evangelijos turtas yra randamas Bažnyčioje. Žmogus turi susilieti su Bažnyčia, tapti jos nariu. O tai dažnai susiję [&hellip;]
- [Derlius Amžinajai Karalystei](https://homilijos.kristoteka.lt/derlius-amzinajai-karalystei/): Šiandien liturgija kalba apie Dievo kantrybę. Jis visada laukia ir tikisi žmogaus atsivertimo. Sėjėjas, sėjąs gerą sėklą, yra pats Jėzus Kristus. Kiek jis vargo turėjo pakelti bepurendamas tą savo dirvą! O dirva yra pasaulis, t. y. pirmiausia žydų tauta, o paskui ir visa žmonija. Tos dirvos įdirbti ir yra atėjęs Kristus, kad iš jos surinktų derlių amžinajai savo Karalystei. Tam Kristus įkūrė savo Bažnyčią, kurią vadina Dangaus Karalyste. Jinai yra jo dirva, nes jis pats įsigijo į ją teises. Gera sėkla – tai Karalystės vaikai, Kristaus Karalystės, šventosios Bažnyčios nariai. Jie vadinami gera sėkla, nes per Kristaus mokslą ir malonę yra [&hellip;]
- [Dosnus sėjėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/dosnus-sejejas/): Žodis yra pati geriausia žmonių bendravimo priemonė. Be žodžio mes negalėtume kitiems perduoti savo minties, savo vidinio gyvenimo. Dievas kalba per pranašus ir galiausiai per savo Sūnų, nes krikščionių Dievas yra ne tylintis, bet kalbantis Dievas. Jis netyli kaip pagonių stabas, bet kalba į žmonių širdis. Tačiau, kad suprastume Dievo žodį, reikia pirmiau žinoti išganymo istoriją, perteiktą Šv. Rašto puslapiuose. Kaip gerai Kristui tinka pavadinimas Žodis, kuris nori mums apreikšti dieviškąjį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą ir mus padaryti jo dalininkais. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia labai svarbų Jėzaus palyginimą. Įdomu tai, jog čia vienas iš [&hellip;]
- [Tikroji išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-ismintis/): Keista girdėti sakant, jog tai, ko nepasiekia išmintingieji ir gudrieji, yra atverta mažiesiems. Mes esame pripratę, kad Jėzus kalba palyginimais. Tačiau kaip suvokti tokį dalyką, jog vaikai apie Dievą gali suprasti daugiau nei suaugę mokslo žmonės? Eilinį kartą Kristaus žodžiai kertasi su mūsų logika. Žmogiškoji išmintis jau senovėje paskelbė: „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Tik suvokus savo ribas galima tikėtis jas nugalėti, o norint kažką suprasti pirmiausia reikia pripažinti pažinimo stoką. Kristaus laikų Rašto žinovams ir fariziejams buvo sunku prisipažinti, kad jie ko nors nežino, ir tokia puikybė labai trukdė pamatyti kažką naujo. Ir nors pačios Dievo esmės negalima pamatyti akimis, [&hellip;]
- [Du iškilūs bažnyčios vyrai](https://homilijos.kristoteka.lt/du-iskilus-baznycios-vyrai/): Viešpats Jėzus nusprendė Petrą padaryti uola, ant kurios stovi visas Bažnyčios statinys. Mes tikime, kad šią pareigą ir galią po Petro gauna kiekvienas jo įpėdinis, tai yra kiekvienas Romos vyskupas – kiekvienas popiežius. Krikščionys amžių būvyje daug kartų ginčijosi dėl popiežiaus primato – pirmenybės. Šie ginčai tapo susiskaldymo ir net tikėjimo brolių persekiojimų priežastimi. Viskas dėl mūsų puikybės, kurią teisingai dykumų tėvai laikė pirmąja ir didžiausia nuodėme. Daugelis klausinėjo, kodėl Romos vyskupas taip valdingai elgiasi? Kuo apaštalas Petras geresnis už kitus apaštalus? Kuo jis geresnis už Paulių? Iš tikrųjų niekuo ypatingu Petras neišsiskyrė. Jį apnikdavo abejonės, dažnai stengėsi būti pirmas, tačiau [&hellip;]
- [Pagalba mums, silpniems](https://homilijos.kristoteka.lt/pagalba-mums-silpniems/): Mieli tikintieji, mes kiekvienose Mišiose be išimties girdime Kristaus žodžius, sakomus centrinės Mišių dalies – konsekracijos pabaigoje: „Tai darykite mano atminimui.“ Kristus norėjo, kad ne tik aukotume nekruvinąją eucharistinę auką Jam atminti, bet ir kitiems, lyg pačiam Jėzui, darytume gerus darbus. Kad visa, ką gero darome artimui, darytume Jėzui atminti. Jėzus nori, kad mes visi būtume viena, kaip duona, nors ją sudaro tūkstančiai sumaltų grūdelių, kaip ir vynas, gaunamas iš tūkstančių vynuogių sulčių, taip Jėzus nori, kad Jo Kūnas ir Kraujas vienytų mus visus, kurie esame pakrikštyti tuo pačiu krikšto vandeniu. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal [&hellip;]
- [Trejybės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-slepinys-3/): Švč. Trejybės iškilmė mums sako, kad Trejybėje vienas Dievas yra su kiekvieno iš mūsų gyvenimu susijęs slėpinys, kurio negalime abejingai apeiti. Tai šaltinis, iš kurio mes gimėme krikščionimis. Trejybė mus nuolat lydi visą gyvenimą. Švč. Trejybė yra centrinis mūsų tikėjimo slėpinys. Pradėdami kiekvieną dieną ar kiekvieną svarbų darbą, net sėsdamiesi valgyti, mes žegnodamiesi tariame Švč. Trejybės vardą. Taip norime visa, ką darome, pašvęsti Tam, iš kurio viskas kyla ir kuriam viskas privalo būti skirta – triasmeniam Dievui. Žegnodamiesi mes triasmeniu Dievu laiminame savo gyvenimą. Paprastu rankos judesiu sujungiame Kristaus atperkamąją kančią ant kryžiaus su Švč. Trejybe. Kristupas Kolumbas nesiimdavo jokio darbo [&hellip;]
- [Aukštutinis kambarys](https://homilijos.kristoteka.lt/aukstutinis-kambarys/): Po mokinių nusivylimo, netekties ir pralaimėjimo nuotaikos išgyvenus Jėzaus mirtį ant kryžiaus, po sutrikimo moterims pranešus apie tuščią kapą, Mokytojas pasirodo, nuramina, dar keturiasdešimt dienų keliauja žemės keliais, dosniai dalija Duoną. Tačiau jo buvimas jau kitoks… Pagaliau jis, pažadėjęs atsiųsti Globėją, pakyla į dangų. Tokia paskutinių įvykių chronologija. Tačiau galbūt visai netikėtai ši pabaiga perauga į naują pradžią. Tam pasitarnauja aukštutinis kambarys. Viskas prasideda tuomet, kai našlaite likusi bendruomenė susirenka į kuklų aukštutinį kambarį, kuriame, be mokinių ir Jėzaus Motinos Marijos, rodos, niekas daugiau netelpa. Ir ko norėti? Juk pasaulis ūžauja apie pralaimėjimą… Tačiau viskas, kaip sakoma, prasideda nuo mažų dalykų. [&hellip;]
- [Susitikimas Galilėjoje](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikimas-galilejoje/): Šiandien švenčiame Kristaus žengimo į dangų iškilmę (Šeštines). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą (plg. Apd 1, 3), iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Šiais metais skaitome Mato evangelijos ištrauką, kurioje, skirtingai negu Luko evangelijoje (24, 50–53), kalbama ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tarp Prisikėlusiojo ir jo liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus būna per visatą apimančią Dvasią. Evangelijos skaitinyje pateikiamas paskutinis prisikėlusio Jėzaus pasirodymas savo mokiniams. Susitikimas įvyksta Galilėjoje. Jėzus [&hellip;]
- [Guodžianti Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/guodzianti-dvasia/): Šeštąjį Velykų sekmadienį dėmesys persikelia nuo Kristaus prie Šventosios Dvasios, nuo Prisikėlusiojo prie jo Dovanos. Rengiantis Sekminėms, prasideda tam tikra prasme mažasis adventas (lot. „adventus“ – atėjimas). Kristaus atėjimas buvo parengtas pranašų ir nurodytas Jono Krikštytojo. Šventosios Dvasios atėjimą paskelbė Jėzus, kuris pats buvo dieviškosios Dvasios pirmtakas: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Kas yra Šventoji Dvasia? Į šį klausimą krikščionys, remdamiesi Apreiškimu, atsako taip: Švč. Trejybės trečiasis Asmuo. Vadinasi, ji nėra tik Dievo kuriantis dvelksmas, kaip buvo manoma Senajame Testamente, nei žmogaus alsavimas ar „medžiaga, [&hellip;]
- [Vienintelis kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-kelias/): Penktąjį Velykų sekmadienį skaitome Evangelijos ištrauką iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos Paskutinės vakarienės metu prieš kančią. Jėzus kalba savo mokiniams apie savo misiją, kuri bus įvykdyta jo mirties, prisikėlimo ir sugrįžimo pas Tėvą slėpiniu. Tačiau mokiniai ne iškart suprato jiems skirtus mokymus. Pirmasis Jėzaus kalbą pertraukė apaštalas Tomas, norėdamas pasitikslinti kelią, kuris veda į Tėvo namus. Ta proga Jėzus ištaria garsiąją frazę, skirtą visų laikų žmonėms: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Vadinasi, Jėzus Kristus yra ne vienas iš galimų kelių, bet vienintelis kelias. Po Kristaus prisikėlimo apaštalai šį [&hellip;]
- [Gyvenimo apstumas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-apstumas/): Velykų ketvirtasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Krikščioniškojo meno pradžią ženklina Gerojo Ganytojo atvaizdas, simbolizuojantis Jėzų Kristų, nešantį ant pečių avinėlį. Jau III a. po Kr. jį aptinkame Romos katakombose, daug anksčiau negu kryžiaus atvaizdą. Tokio senumo priežastis yra turtingas biblinis šio paveikslo vaizdavimas. Šio įvaizdžio dėka Jėzus atskleidžia savo tapatybę ir misiją: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis dedasi ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją, ir parneša ją į Tėvo namus (plg. Lk 15, 4–5). Šio sekmadienio Evangelija remiasi kasdiene palestiniečių patirtimi, tačiau, kita vertus, peržengia to laikmečio žemdirbystės panašumus. Pavyzdžiui, neįprasta, kad piemuo kiekvieną avį vadintų vardu; negirdėta [&hellip;]
- [Pakeliui į Emausą](https://homilijos.kristoteka.lt/pakeliui-i-emausa/): Evangelijos tekstas mus sugrąžina į Velykų sekmadienio popietę, prie dviejų keliaujančių į savo gimtąjį kaimą mokinių. Emauso vietovė nėra tiksliai nustatyta. Yra keletas versijų. Tai leidžia manyti, kad Emausas yra kiekvienoje vietoje: kelias, vedantis į jį, yra kiekvieno krikščionio, tiksliau, kiekvieno žmogaus, kelias. Mes taip pat galime, kaip moterys ir Petras, eiti prie kapo. Kaip jie, taip ir mes rasime jį tuščią: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24, 5). Jis pasaulio keliuose ieško paklydusių brolių ir sesių. Ten juos sutinka ir palydi, kad jie bėgimą iš Jeruzalės perkeistų į kelionę pas Tėvą. Kelionė iš Jeruzalės nėra tik vietos pakeitimo ar [&hellip;]
- [Atvelykio žinia](https://homilijos.kristoteka.lt/atvelykio-zinia/): Velykų aštuntąją dieną – Atvelykį – tęsiame Viešpaties prisikėlimo šventimą, jo susitikimą su savo mokiniais. Pirmasis iš dviejų Kristaus pasirodymų, aprašytų šiandienos Evangelijoje, įvyksta Velykų vakarą, pirmosios svaitės dieną (plg. Jn 20, 19), o antrasis – „po aštuonių dienų“ (Jn 20, 26), tai yra vėl pirmosios savaitės dieną. Šių dviejų pasirodymų laiko pabrėžimas rodo evangelisto Jono troškimą pateikti Jėzaus susitikimą su savo mokiniais kaip sekmadieninį Bažnyčios susirinkimo prototipą. Išties sekmadienio Eucharistijoje – šv. Mišiose – Jėzus yra tarp savo mokinių; dovanoja jiems ramybę ir Šventąją Dvasią; Komunijoje mokiniai ne tik jį paliečia, bet ir priima jo sužeistą ir prikeltą kūną; kalbėdami [&hellip;]
- [Velyknakčio šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/velyknakcio-sviesa/): Didžiojo šeštadienio vakare, nusileidus saulei, susirenkame švęsti Velyknakčio liturgijos – Kristaus prisikėlimo, perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą. Nuo penktadienio Kristus buvo paguldytas kape. Rodos, mirtis jį visiškai nugalėjo, ir ši Velykų naktis, panirusi į tamsą ir tylą, atrodo kaip mus nuo Dievo skiriančios mirties simbolis. Tačiau kaip tik šiuo momentu, nakties tyloje, Dievas apreiškia savo visagalybę per Jėzaus prisikėlimą. Šios nakties budėjimas turi keturias dalis: Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijas, kurios pamažu atskleidžia Velyknakčio slėpinį. Pradedama Žiburių liturgija. Žydai turėjo paprotį vakarais uždegti žvakę ir kalbėti palaiminimo maldą. Šį paprotį perėmė ir krikščionys. Ši šviesos apeiga [&hellip;]
- [Osana aukštybėse!](https://homilijos.kristoteka.lt/osana-aukstybese/): Verbų sekmadienis mus atveda į Didžiąją savaitę, kai Viešpats Jėzus žengia link savo žemiškojo gyvenimo kulminacijos. Jis kopia į Jeruzalę įvykdyti Raštų ir būti pakabintas ant kryžiaus medžio, sosto, iš kur jis karaliaus amžinai patraukdamas prie savęs visų laikų žmones ir teikdamas visiems atpirkimo dovaną. Iš evangelijų žinome, kad Jėzus keliavo į Jeruzalę kartu su dvylika mokinių, ir kaskart prie jų prisijungdavo vis daugiau maldininkų. Šv. Morkus pasakoja, kad jau išvykstant iš Jericho buvo „gausinga minia“ (10, 46), kuri sekė Jėzų. Šios kelionės paskutiniame etape atsiskleidžia ypatingas įvykis, sužadinęs žmonių lūkesčius ir dar labiau sutelkęs jų dėmesį į Jėzų. Palei kelią, [&hellip;]
- [Betanijos kaime](https://homilijos.kristoteka.lt/betanijos-kaime/): Liko dvi savaitės iki Velykų. Visi šio sekmadienio Biblijos skaitiniai kalba apie prisikėlimą, tik dar ne apie Jėzaus prisikėlimą, kuris pasirodys kaip visiška naujiena, bet mūsų pačių prisikėlimą, tą prisikėlimą, kurio siekiame ir kurį būtent Kristus mums dovanojo prisikeldamas iš numirusių. Tiesą sakant, mirtis mums yra kaip siena, kuri neleidžia pamatyti toliau. Ir vis dėlto mūsų širdis siekia už šios sienos, nors ir negalime žinoti, ką ji slepia, tačiau apie tai mąstome, įsivaizduojame išreikšdami simboliais mūsų amžinybės troškimą. Kad Dievas turi galią nugalėti mirtį, buvo tikima Senajame jau Testamente. Sudžiūvusių kaulų prisikėlimo regėjimas, kurį mato pranašas Ezekielis ketvirtame amžiuje prieš Kr., [&hellip;]
- [Siloamo tvenkinys](https://homilijos.kristoteka.lt/siloamo-tvenkinys/): Neregio nuo gimimo išgydymas mus liečia iš arti, nes tam tikra prasme esame visi gimę akli. Pats pasaulis gimė aklas. Remiantis tuo, ką sako mokslas, milijonus metų nebuvo gyvybės žemėje. Tačiau gyvybė buvo aklumo būsenos: neegzistavo dar akis, kad matytų, neegzistavo pats regėjimas. Sudėtinga ir tobula akis yra viena iš funkcijų, kuri lėčiausiai formavosi. Ši situacija iš dalies pasikartoja kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime. Ką tik gimęs kūdikis nėra visai aklas, bet negeba skirti daiktų kontūrų. Išties regėjimas yra stebuklas, bėda ta, kad apsipratome ir laikome tai suprantamu dalyku. Su apsipratimu ir nuostabos praradimu netekome ir dvasinio gyvenimo pajautos. Juk daugelis iš [&hellip;]
- [Susitikimas prie šulinio](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikimas-prie-sulinio/): Samarija – tai vidurinė Izraelio sritis (šiaurinė – Galilėja, pietinė – Judėja). Jos gyventojai buvo žydų ir kolonistų asirų mišinys ir todėl tikrųjų žydų laikomi pusiau pagonimis. Jų šventyklą ant Garizimo kalno nugriovė Judėjos karalius Jonas Hirkanas 129 m. prieš Kr. Tačiau jie ir toliau garbino Dievą ant šio kalno ir atsisakė pripažinti Jeruzalės šventyklą. Samariečiai pripažino pirmas penkias Biblijos knygas, tai yra Torą, kaip Dievo žodį, bet nepripažino Pranašų raštų. Nors jie irgi Abraomo vaikai, tarp jų ir žydų tvyrojo neapykanta. Nelengva priklausyti niekinamai ir bejėgei mažumai. Prie šulinio sutikta moteris ne tik priklauso šiai mažumai, bet ir yra atstumta [&hellip;]
- [Dieviškosios tikrovės atskleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dieviskosios-tikroves-atskleidimas/): Antrąjį gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą ant aukšto kalno, Bažnyčios tradicijoje tapatinamo su Taboro kalnu šiaurės Izraelyje. Akimirkai Dievo Sūnaus dieviškoji tikrovė, besislepianti po žmogiškąja prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai kaip tas, kas jis iš tikro yra – pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12). Šis atsimainymas – provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties. Evangelistas Matas rašo, kad Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė tik juos vienus ant aukšto kalno. Kaip kontrastą atsimainymui šį trejetą vėl sutiksime Alyvų kalne, Jėzui išgyvenant baimę. Šiedu momentai neatskiriamai susiję tarpusavyje. Kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, [&hellip;]
- [Akmens davėjai](https://homilijos.kristoteka.lt/akmens-davejai/): Pradėjome liturginį gavėnios metą – keturiasdešimt dienų trunkančią dvasinę kelionę, kad pasiruoštume Velykų šventei, apmąstytume Kristaus kančios ir kryžiaus slėpinį. O kodėl gavėnia? Kodėl kryžius? Todėl, kad egzistuoja blogis, tiksliau, nuodėmė, kuri, pagal Šventąjį Raštą, yra kiekvieno blogio tikroji priežastis. Šiandien tai nebėra savaime suprantamas dalykas: pats žodis „nuodėmė“ daugeliui yra nepriimtinas, nes primena religinę pasaulio ir žmogaus sampratą. Iš tiesų, jei pašaliname Dievą iš pasaulio akiračio, nebegalime kalbėti apie nuodėmę. Panašiai, kai saulė pasislepia, dingsta šešėliai; šešėlis pasirodo tik esant saulei. Dievo užtemimo atveju nebematoma ir nuodėmės. Todėl nuodėmės pajauta, – kurios negalime tapatinti su „kaltės jausmu“, kaip tai daro [&hellip;]
- [Padangių sparnuočiai ir lauko lelijos](https://homilijos.kristoteka.lt/padangiu-sparnuociai-ir-lauko-lelijos/): Kai kas iš Dievo laukia viso to, ko jam reikia: lietaus ar gero oro, sėkmės egzamine ar versle. Iš Dievo prašo, kad gautų, ir ramiai laukia. Tai klaidingas pasitikėjimo Dievu suvokimas, besiremiantis naudos paieška. Būna ir priešingai: kai kas iš Dievo nieko nesitiki, net mano, kad pasitikėjimas Dievu trukdo siekti žmogaus gėrio. Kaip visose gyvenimo srityse, taip ir čia turbūt nevertėtų vadovautis kraštutinumais, bet ieškoti pusiausvyros – aukso vidurio, nes, pasak biblinės išminties, gyvenimas bei gero ir pikto pažinimas yra Edeno sodo viduryje (plg. Pr 2, 9). Krikščionis, remdamasis Jėzaus žodžiais, vengia gyvenimo kraštutinumų (bet ne gyvenimo gilumo), t. y. magiško [&hellip;]
- [Kopimas į kalną](https://homilijos.kristoteka.lt/kopimas-i-kalna/): Evangelijos tekstas tęsia praeitą sekmadienį pradėtą Jėzaus mokymą, kaip pereiti nuo senojo fariziejų teisumo (plg. Mt 5, 20) prie naujojo Dievo Karalystės teisumo (plg. Mt 5, 48), kaip užkopti ant Palaiminimų kalno, nuo kur Jėzus paskelbė naująjį meilės Įsakymą (plg. Mt 5, 1–12. 44). Didysis fariziejų troškimas buvo gyventi teisiai, būti teisiems Dievo akivaizdoje. Ir tai visų mūsų, tikinčiųjų, troškimas. Teisus yra tas, kuris geba gyventi ten, kur Dievas nori, kad jis gyventų. Fariziejai stengėsi pasiekti teisumą kruopščiai laikydamiesi Įstatymo. Manė, kad savo jėgomis gali tai padaryti. Jėzus atsiriboja nuo šios pozicijos ir skelbia naują teisumą, kuris turi viršyti fariziejų teisumą [&hellip;]
- [Kelias į laisvę](https://homilijos.kristoteka.lt/kelias-i-laisve/): Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais (plg. Mt 5, 1–12), tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose evangelistas Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję&#8230;“) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau&#8230;“). Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiamos keturios antitezės su įžanga. Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms, nes pasakymas „o aš jums sakau&#8230;“ tolygus dieviškajam autoritetui, Dievui, kuris yra Įstatymo šaltinis. Jėzaus naujumo esmę sudaro ir tai, kad jis pats išpildo šiuos Dievo įstatymus ir taip suteikia jiems Šventosios Dvasios jėgą. O mes tikėjimu į Kristų galime atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, kad gebėtume gyventi dieviškąja meile, nes, pasak šv. [&hellip;]
- [Bažnyčia ir pasaulis](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycia-ir-pasaulis/): Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus. Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę. Žinia, druskos reikšmė Biblijoje įvairi. Visų pirmiausia – sandoros druska: senovės Rytuose egzistavo „druskos sutartis“, sinonimas neatšaukiamos sąjungos, kaip sakoma Skaičių knygoje: „Tai yra amžina nepažeidžiama sandora [pažodžiui „druskos sandora“] Viešpaties akivaizdoje tau ir tavo palikuonims“ (Sk 18, 19). [&hellip;]
- [Susitikimo šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikimo-sviesa/): Jėzaus Kristaus Paaukojimo šventykloje šventės dieną švenčiame jo gyvenimo slėpinį, susijusį su Mozės įstatymo priesaku, liepusiu tėvams, praėjus 40 dienų nuo pirmagimio gimimo, užkopus į Jeruzalės šventyklą paaukoti savo sūnų Viešpačiui ir atlikti motinos apvalymo ritualą (plg. Iš 13, 1–2. 11–16; Kun 12, 1–8). Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmonių įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Žvelgdami atidžiau, suvokiame, kad tą akimirką pats Dievas aukojo savo viengimį Sūnų žmonėms senojo Simeono ir pranašės Onos žodžiais. Juk Simeonas paskelbė Jėzų kaip žmonijos „išgelbėjimą“, visų tautų „šviesą“ ir „prieštaravimo ženklą“, nes jis atskleis daugelio širdžių mintis (plg. Lk 2, 29–35). Šiam įvykiui paminėti [&hellip;]
- [Išgelbėti tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/isgelbeti-tikejimu/): Izaijo pranašystė apie šviesą, užtekančią Zabulone ir Neftalyje (plg. Iz 8, 23–9, 1), išsipildė tada, kai Jėzus apsigyveno Kafarnaume. Šių dviejų giminių teritorija buvo pirmoji nuniokota asirų invazijos į Šiaurinę Izraelio karalystę metu 733–732 m. prieš Kr., tačiau dabar ji pirmoji išgirsta išganymo žinią: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Savo skelbimo pradžioje Jėzus ištaria: „Atsiverskite.“ Kas telpa šiame žodyje? Čia reikėtų paaiškinti du dalykus. Pirma, šis žodis yra taikomas ne tik netikintiems ar nutolusiems nuo tikėjimo; juk neišskiriant nė vieno, mums visiems reikia atsiversti. Antra, atsivertimas evangeline prasme nėra atsižadėjimo, triūso ar liūdesio, bet greičiau laisvės ir [&hellip;]
- [Jono liudijimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jono-liudijimas/): Evangelijos tekste dar girdėti Jėzaus krikšto aidas. Jonas Krikštytojas liudija apie Jėzų krikšto prie Jordano kontekste. Pamatęs ateinantį Jėzų, Krikštytojas ištarė šiuos mįslingus žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Romos katalikų liturgijoje – šventosiose Mišiose – šie žodžiai pasigirsta prieš Komunijos dalijimą, skirtumas tik tas, kad Evangelijoje žodis „nuodėmė“ vartojamas vienaskaita, o liturgijoje daugiskaita. Kodėl evangelistas Jonas kalba tik apie vieną nuodėmę, lyg pasaulyje nebūtų daug nuodėmių? Kokia tai nuodėmė? Skaitydami Evangeliją pagal Joną randame aiškų atsakymą – netikėjimas, tai yra netikėti Dievo meile, taigi netikėti ir broliška meile. Nuodėmė ateina iš šios abejonės, įsišaknijusios giliai [&hellip;]
- [Prie Jordano upės krantų](https://homilijos.kristoteka.lt/prie-jordano-upes-krantu/): Šios dienos Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų liturginis laikas. Kūdikį, kurį Betliejuje išminčiai iš Rytų pagarbino įteikdami simbolines dovanas (plg. Mt 2, 1–12), dabar jau atrandame subrendusį, po trisdešimties metų (plg. Lk 3, 1–2), prie Jordano upės krantų, kur didysis pranašas Jonas krikštija. Krikštas (gr. baptízô reiškia „panardinti“), kurį Jonas ragino priimti, skiriasi nuo įprastinių religinių apsiplovimų. Tai nekartojamas konkretus veiksmas, kuriuo visas gyvenimas pasukamas nauja kryptimi. Jono krikštas apėmė ir nuodėmių išpažinimą: ano meto judaizme labiau buvo paplitę formulės pobūdžio nuodėmių išpažinimai, tačiau būta ir visiškai asmeniško išpažinimo, kai reikėdavo pavieniui išvardyti nuodėmingus poelgius. Tačiau Jono teikiamas atgailos krikštas neabejotinai [&hellip;]
- [Šviesos kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesos-kelias/): Per Viešpaties Apsireiškimo – Trijų Karalių – iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai iš Rytų. Visuotinė Kristaus valdžia ypatingu būdu vykdoma Bažnyčioje. Dievas „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Ef 1, 22–23). Apsireiškimas yra Viešpaties pasirodymas ir, kaip jo atspindys, Bažnyčios pasirodymas, nes kūnas negali [&hellip;]
- [Kalėdų aštuntoji diena](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-astuntoji-diena/): Liturginė Kalėdų iškilmė baigiasi šiandien – aštuntąją Kalėdų dieną, arba pirmąją mūsų Viešpaties metų dieną. Ši diena turtinga svarbių minėjimų. Pirmiausia švenčiame Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Jėzus „gimė iš moters“ (plg. Gal 4, 4), ir ta moteris yra Marija, mergelė iš Nazareto, į kurią Dievas pažvelgė su išskirtine meile (plg. Lk 1, 48). Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (plg. Lk 1, 35) ir Dievo valia pagimdė tą, kurį tik Dievas galėjo duoti žmonijai. Šventoji Dvasia savo galybe pridengė Marijos įsčias ir ją padarė paties Viešpaties motina: Jėzus bus vadinamas Marijos sūnumi ir Dievo Sūnumi. Šitaip palaimintasis šios moters [&hellip;]
- [Keliaujanti šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/keliaujanti-seima/): Pirmasis sekmadienis po Kalėdų yra skirtas Šventajai Šeimai: atskubėję į Betliejų, piemenys randa „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Jėzus gimė tvartelyje ir jo pirmasis lopšys buvo ėdžios, bet Marijos ir Juozapo meilė leido jam pajusti švelnumą ir mylinčių asmenų grožį. Šventoji Šeima patyrė įvairių išbandymų, tačiau, pasitikėdami dieviškąja Apvaizda, Marija ir Juozapas pasirūpino Jėzaus ramia vaikyste ir reikalingu auklėjimu. Kaip svarbu, kad kiekvienas vaikas, ateinantis į šį pasaulį, būtų apgaubtas šeimos šilumos. Išoriniai patogumai kiekvieno vaiko vystymuisi yra svarbūs, bet šeimos – tėvo ir motinos – meilė svarbiausia. Apreiškimo išsipildymas Jėzaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu pagilina simbolinį [&hellip;]
- [Kalėdų istorinė kilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-istorine-kilme/): Nuo mūsų Viešpaties Jėzaus gimimo prasidėjo nauja era, nuo jo gimimo mes skaičiuojame mūsų istorijos metus. Jau vien apie tai susimąsčius, nejučia ateina aiškumas, kad Jėzus nebuvo vien tik žmogaus sūnus, kuris gimsta ir miršta, bet taip pat ir Dievo Sūnus, kuris savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu perkeičia žmoniją, pakylėja žmogų iki Dievo (plg. 2 Pt 1, 4). Kad galėtume geriau suvokti Viešpaties gimimo reikšmę, glaustai apžvelkime šios iškilmės istorinę kilmę. Tai, kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmasis aiškiai tvirtino Ipolitas Romietis savo „Danielio knygos“ komentaruose, parašytuose apie 204-uosius. Taip pat svarbus liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš [&hellip;]
- [Emanuelis](https://homilijos.kristoteka.lt/emanuelis/): Paskutinis, ketvirtasis, advento sekmadienis mus atvedė prie šv. Kalėdų slenksčio: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Aprašomos stebuklingo Įsikūnijimo aplinkybės. Pagal Senojo Testamento nuostatus ir izraelitų papročius sužadėtuvės buvo tolygios teisinei santuokai, o per vestuves žmona tik būdavo pervedama į vyro namus. Abu sužadėtiniai iš tiesų jau buvo sutuoktiniai, tačiau trūko tik gyvenimo kartu. Sužadėtuvių metu intymūs santykiai buvo draudžiami. Neištikimybė po sužadėtuvių buvo laikoma svetimavimu. Būtent tuo metu Marija pradėjo Jėzų. Vyras turėjo teisę atleisti parvestą ar dar neparvestą žmoną, duodamas jai skyrybų raštą, ir taip santuoka būdavo panaikinama. Laikydamasis Mozės Įstatymo, Juozapas norėjo atsisakyti santuokos su moterimi, [&hellip;]
- [Klausimas iš kalėjimo](https://homilijos.kristoteka.lt/klausimas-is-kalejimo/): Evangelijos teksto centre šį trečiąjį advento sekmadienį taip pat regime Joną Krikštytoją, kuris iš dykumos „persikėlė“ į kalėjimą. Mat jis sakė Erodui Antipui, Galilėjos bei Perėjos valdytojui, kad anam nevalia turėti savo brolio Pilypo žmonos Erodiados (plg. Mt 14, 3–4). Suprantama, jog tokiais atvejais pranašas yra uždaromas į tamsiąją. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus († apie 100), Erodas įkalino Joną Makeronto tvirtovėje, šalia Negyvosios jūros, ir vėliau nužudė. Kalėjime bebūdamas, Jonas nugirsta apie laukto ir skelbto Mesijo veiklą. Jis yra suglumęs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Žinoma, jis žinojo, koks yra Ateinančiojo [&hellip;]
- [Dvi dykumos](https://homilijos.kristoteka.lt/dvi-dykumos/): Šiandien, antrąjį advento sekmadienį, liturgija mums pristato šv. Joną Krikštytoją: „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 3, 1–2). Jo misija yra paruošti kelią ateinančiam Mesijui, kviečiant Izraelio tautą apgailėti savo nuodėmes ir taisytis iš klaidų. Per Evangelijos tekstą Jonas Krikštytojas tęsia savo kalbą kiekvienai kartai. Jo aiškūs ir kieti žodžiai pasirodo kaip niekad svarbūs mums, mūsų laikų žmonėms, nes dažnai artėjančias Kalėdas pasitinkam ir išgyvenam paviršutiniškai, materialistiškai mąstydami, likdami iliuzijų pasaulyje. Didžiojo pranašo balsas mus kviečia paruošti kelią Viešpačiui, kuris ateina į šių dienų dykumas, išorines ir vidines dykumas, ištroškusias gyvojo vandens [&hellip;]
- [Gyvenimas Dievo artumoje](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimas-dievo-artumoje/): Gyvenimas Dievo artumoje Katalikų Bažnyčia pirmuoju advento sekmadieniu pradeda pirmuosius trejų metų ciklo metus, vadinamus A metais. Šiais metais mus lydės Evangelija pagal Matą. Ji yra pirmoji Naujojo Testamento knyga (iš viso Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos, parašytos graikų kalba). Pirmųjų amžių krikščionys Evangeliją pagal Matą ypač vertino ir gerbė. Iš visų keturių evangelijų ankstyvojoje krikščionybės raštijoje ir liturgijoje ji buvo dažniausiai cituojama. Seniausias liudijimas apie Mato evangelijos autorystę siejamas su apaštalu Matu, kuris anksčiau Kafarnaume dirbo muitininku ir vadino save Leviu (plg. Mt 9, 9–13; 10, 3). Hierapolio vyskupas Papijas (apie † 135) tvirtina, kad apaštalas Matas surašė Viešpaties posakius [&hellip;]
- [Mirusiųjų prisikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/mirusiuju-prisikelimas/): Prieš keletą dienų, minėdami Visų šventųjų ir Mirusiųjų dieną, susimąstėme apie žmogaus gyvenimo pabaigos tikrovę. Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra tam tikra prasme paaiškinimas, kokia kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties prasmė. Evangelijoje svarstomas prisikėlimo klausimas, Kristaus priešininkų iškeltas materialistiškai ir ironiškai, tarsi gyvenimas po mirties būtų žemiškojo gyvenimo tąsa ar pataisymas, o ne tikrasis atgimimas nauju būties lygmeniu. Jėzus parodo, kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame šis klausimas galiotų, nes tokiu atveju prisikėlimas ir gyvenimas būtų ne kas kita, kaip tik dabartinis klausiančiųjų būties pratęsimas. Klausiantieji yra sadukiejai, žydų visuomenės konservatyvusis sparnas. Aristokratiškos kilmės aukštosios dvasininkijos atstovai sadukiejai taip pasivadino siekdami [&hellip;]
- [Įlipti į šilkmedį](https://homilijos.kristoteka.lt/ilipti-i-silkmedi/): Mūsų eros pradžioje Jerichas buvo turtingas ir svarbus miestas, įsikūręs Jordano upės slėnyje. Jis kontroliavo pagrindinius kelius, vedančius į Jeruzalę bei į rytinį Jordano upės krantą. Šalia miesto driekėsi palmės bei visame pasaulyje žinomi balzaminiai medžiai, skleidžiantys kvapą kelis kilometrus aplinkui. Ten augo ir Evangelijoje minimas šilkmedis (sikomoras), kuris atkeliavo iš Egipto ir gerai pritapo šiltame Jericho, esančio 300 metrų žemiau jūros lygio, klimate. Žydų istorikas Juozapas Flavijus Jerichą vadino „dieviškąja žeme“, „pačia derlingiausia Palestinoje“. Romėnai iš Jericho vežė datules ir balzamą. Jų iš vietinių gyventojų paskirtiems mokesčių rinkėjams, muitininkams gyvenimas buvo lengvas. Palyginti su kitais Palestinos miestais, čia įplaukos buvo [&hellip;]
- [Amžinasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-gyvenimas-3/): Visų Šventųjų iškilmė ir Mirusiųjų minėjimo diena turi kai ką bendro, abi lapkričio pirmosios dienos kalba apie anapusybę. Jei netikėtume gyvenimu po mirties, būtų beprasmiška švęsti Visų Šventųjų iškilmę ir dar bergždžiau eiti į kapines. Ką eitume lankyti ir kam uždegtume žvakę ar atneštume gėlių? Išties šios dienos mus kviečia susimąstyti, atrasti tikrąją gyvenimo išmintį: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12). Esame kaip tie medžio lapai rudenį. Pavasarį medis vėl išsprogsta, bet kitais lapais. Taip pat pasaulis po mūsų tęsis, bet su kitais gyventojais. Lapai neturi antrojo gyvenimo, supūna ten, kur nukrinta. Ar tas [&hellip;]
- [Malda šventykloje](https://homilijos.kristoteka.lt/malda-sventykloje/): Šio sekmadienio evangelinis palyginimas dar kartą mums primena maldos temą. Abu – fariziejus ir muitininkas – ateina melstis į šventyklą. Oficialiai Jeruzalės šventykloje melstasi du kartus per dieną: ryte apie 9 val. ir po pietų 15 val. Tačiau žydas galėjo ateiti į šventyklą melstis bet kuriuo dienos metu. Mūsų malda visada parodo mūsų tikėjimą, lyg veidrodis atspindi mūsų sielą. Ar ji gili, paviršutiniška, pasitikinti, klaidinga, išoriškai atliekama, be tiesos turinio, veidmaininga, dėmesinga, nuoširdi? Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies gelmių (plg. Ps 130, 1)? Daug ką galima sužinoti apie mus pažvelgus [&hellip;]
- [Ar išliks tikėjimas?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-isliks-tikejimas/): Šio sekmadienio liturgijoje skaitomi Biblijos tekstai mums pateikia tvirto tikėjimo pavyzdžius: pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos Mozės ištverminga malda (17, 8–13) ir Evangelijos palyginime našlė, kuri atkakliai prašo teisėją apginti jos bylą (Lk 18, 1–8). Psalmistas panašiais žodžiais kreipiasi į Dievą: „Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą prieš nedorus žmones – nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane“ (Ps 43, 1). Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievas girdi mūsų maldą ir tinkamu laiku mus išklauso, net jei kasdienė patirtis atrodytų neigia šį tikrumą. Išties tam tikrų skaudžių faktų akivaizdoje spontaniškai širdyje kyla pranašo priekaištas Dievui: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi? [&hellip;]
- [Tikėjimas skleidžiasi dėkojant](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-skleidziasi-dekojant/): Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje pranašas Eliša kviečia sirą Naamaną, sergantį raupsų liga, išsimaudyti Jordano upėje (plg. 2 Kar 5, 9–17). Tai nuoroda į Krikšto sakramentą, kuris ir mus atgimdė naujam gyvenimui. Išties, kaip Naamanas buvo išgydytas iš raupsų, taip pakrikštytas žmogus yra apvalomas nuo savo nuodėmių. Elišos kvietimas, kad Naamanas išsimaudytų septynis kartus Jordane, yra išsilaisvinimo iš septynių svarbiausių ydų – puikybės, gobšumo, gašlumo, rūstumo, pavydo, rajumo ir tingumo – simbolis. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais katechumenai, pasiruošę priimti Krikštą, nulipdavo į krikštyklos vandenis septyniais laiptais, taip parodydami, jog visiškai atsižada piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Taigi Krikštu esame „nuplauti, pašventinti, nuteisinti [&hellip;]
- [Tikėjimo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-issukis-2/): Eina į pabaigą Tikėjimo metai, kuriuos paskelbė popiežius Benediktas XVI apaštališkuoju laišku Porta fidei (lot. Tikėjimo vartai). Verta prisiminti šio laiško įžanginius žodžius, apibendrinančius krikščionių tikėjimą: „Tikėjimo vartai (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievo žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas [&hellip;]
- [Mirė ne abu](https://homilijos.kristoteka.lt/mire-ne-abu/): Šiandien Evangelijos tekste skaitome žymiąją turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo istoriją. Įdomu, kad šiame Jėzaus palyginime tik vienas veikėjas turi vardą. Lozorius (hebr. El‘azar – Dievas padeda) yra įprastas žydų vardas. O turtuolis neturi vardo. Pagal semitinę sampratą vardas nusako asmens vidinę tikrovę, apibrėžia jo istoriją. Neturėti vardo, vadinasi, neturėti istorijos, statyti savo egzistenciją ant tuštumos. Turtuolis prarado vardą, nes pametė gyvenimo tikruosius tikslus – nėra gyvenimo kasdien puotaujant. Yra žmonių, kurie pametė savo vardą, nes jį pakeitė kitais vardais: pinigais, karjera, galia, darbu, seksu, azartiniu lošimu, alkoholiu ir t. t. Kaip girdėjome, vėliau ar anksčiau mirties slenkstį teko peržengti abiem – [&hellip;]
- [Skolos raštas](https://homilijos.kristoteka.lt/skolos-rastas/): Nuosavybės atžvilgiu Luko evangelijoje laikomasi atsargios nuostatos. Turtas vadinamas net stabo Mamonos vardu, nes žmogus lengvai leidžiasi jo pavergiamas. Mamona – hebrajiškas ar aramėjiškas žodis, kuris reiškia tai, kuo žmogus pasitiki, platesne prasme reiškiantis kiekvieną materialų turtą ar pinigą, tačiau Jėzui jis – stabas, priešprieša gyvajam Dievui. Pats pinigas nėra „apgaulinga Mamona“ ar „stabas“, bet labiau už bet ką kitą gali įkalinti žmogų aklame egoizme. Tenka atlikti tam tikrą ekonominių gėrybių perkeitimą: užuot jomis naudojusis tik savo interesams, reikia mąstyti ir apie vargšų poreikius, sekant pačiu Kristumi, kuris, – kaip rašo šv. Paulius, – „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad [&hellip;]
- [Nežinote, kada ateis tas laikas!](https://homilijos.kristoteka.lt/nezinote-kada-ateis-tas-laikas/): Prasideda naujieji liturginiai metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus slėpinius. Šiandien pradedame apie keturias savaites trunkantį adventą (lot. adventus – atėjimas), kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį. Pirmąjį advento sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą pasaulio pabaigoje, kuri tam tikra prasme įvyksta ir su kiekvieno žmogaus mirtimi. „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32). Todėl Jėzus mus ragina budėti: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.“ Toks Jėzaus kalbėjimo būdas išreiškia tam tikrą pasaulio suvokimo [&hellip;]
- [Teisingumo atkūrimas](https://homilijos.kristoteka.lt/teisingumo-atkurimas/): Šiandien, paskutinį liturginių metų sekmadienį, Bažnyčia, švęsdama Kristaus Karaliaus iškilmę, pateikia didingą Paskutinio teismo paveikslą: būsime teisiami pagal meilę, mūsų veiksmingai parodytą savo artimui. Čia nėra paminėtas tikėjimas, kuris, be abejo, yra Dievo ir žmogaus santykio pagrindas. Paskutinio teismo vizija tik pabrėžia, jog tikėjimas neaprėpia viso santykio. Tikėjimas turi vesti į žmogaus perkeitimą. Mat po to nebebus nei tikėjimo, nei vilties, o tik meilė ar neapykanta kaip amžina teigiamo ar neigiamo apsisprendimo būsena (plg. 1 Kor 13, 1–13). Anglų rašytojas K. S. Luisas (C. S. Lewis, † 1963), „Narnijos kronikų“ autorius, sako: „Kas neamžina, Amžinybėje neturi vertės.“ Didžiojo Bažnyčios tikėjimo išpažinimo [&hellip;]
- [Talentas šviesoje ir tamsoje](https://homilijos.kristoteka.lt/talentas-sviesoje-ir-tamsoje/): Talentas Jėzaus laikais buvo ne pinigas, bet svorio matas, maždaug 39 kg sidabro luitas. Jo vertė tada buvo apie 6000 denarų, o vienas denaras būdavo vienos dienos darbo užmokestis. Erazmas Roterdamietis († 1536) pirmasis žodžiui „talentas“ suteikė platesnę reikšmę, kuria mes ir šiandien nusakome žmogaus gebėjimus. Palyginime matome, kad talentas nėra uždirbtas ar nupirktas. Jis gautas. Tai – dovana. Mūsų gyvenimas neprasideda iš nieko. Dažnai girdime sakant: „Aš pats tai padariau ar pasiekiau.“ Vienas pats negali nieko pasiekti. Yra pagrindas, kuris buvo suteiktas, dovanotas. Viskas yra malonė. Iš mūsų pusės reikia dėkingo ir atsakingo atsako į šią gautą dovaną. Mums suteikta [&hellip;]
- [Pasimatymo valanda](https://homilijos.kristoteka.lt/pasimatymo-valanda/): Dėl karšto klimato Palestinoje vestuvės prasidėdavo vakare ir tęsdavosi iki vėlyvos nakties. Vestuvių dieną jaunosios draugės būdavo kartu su jaunąja jos namuose. Jaunosios giminaičiai tardavosi su jaunikiu dėl vestuvių kainos. Sutarus jaunikis kartu su savo draugais vykdavo į jaunosios namus. Tam tikroje kelionės vietoje vienas iš jaunikio draugų paspartindavo žingsnį link jaunosios namų ir garsiai sušukdavo: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Jaunosios draugės, su uždegtais žibintais, išeidavo pasitikti jaunikio, kad jį palydėtų iki jaunosios namų. Ir tada prasidėdavo vestuvių puota. Jėzus, remdamasis tuometine vestuvių tradicija, mums pateikia palyginimą apie jo atėjimą ne tik pasaulio q pabaigoje, bet ir kiekvieno žmogaus mirties valandą. [&hellip;]
- [Šventųjų džiaugsmas ir bendrystė](https://homilijos.kristoteka.lt/sventuju-dziaugsmas-ir-bendryste/): Mirusiųjų paminėjimas – mus kviečia akimirką stabtelti ir pamąstyti apie tai, kas esame ir kas būsime. Žvelgdami į artimųjų kapus jaučiame, kad šis gyvenimas iš tikro yra ilgesnė arba trumpesnė akimirka, dovanota Dievo ir besitęsianti anapus šio gyvenimo. Ankstyvojoje Bažnyčioje krikščionių mirties diena buvo švenčiama iškilmingai ir vadinama „gimimo diena“ (lot. dies natalis). Žmogus, susivienijęs su Kristumi ir išsaugojęs pašvenčiamąją malonę, mirties dieną gimsta danguje. Laidotuvių apeigos būdavo džiugios ir iškilmingos, liturginiai drabužiai – balti, šalia mirusiojo degdavo Velykinė žvakė. Ši tradicija pamažu kito viduramžiais: baltą arnotą ir dalmatiką pakeitė juoda spalva, mirties ir Paskutinio teismo diena atrodė kaip „rūstybės diena“ [&hellip;]
- [Tyrumas ir veidmainystė](https://homilijos.kristoteka.lt/tyrumas-ir-veidmainyste/): „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kai girdime šį palaiminimą, dažniausiai manome, jog tai šeštojo Dievo įsakymo atitikmuo: „Nesvetimauk.“ Šis aiškinimas dominavo ilgus amžius krikščioniškame dvasingume. Tačiau graikiško žodžio katharos (liet. „tyraširdis“) pirminė reikšmė yra „skaidrus“, „nuoširdus“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie skaidrų, permatomą ir nedrumzliną vandenį, sakome tyras vanduo. Todėl „tyraširdžio“ antonimas yra „veidmainis“. Naujajame Testamente žodžiai: „susivaldymas“ (gr. enkrateia), „savitvarda“ (gr. sophrosyne), „skaistumas“ (gr. hagneia), yra priešingi tiems žodžiams, kuriais apibūdinama kūno nuodėmė skaistumui. Pagal Jėzaus mokymą tai, kas padaro tyrą ar netyrą veiksmą, yra žmogaus vidinė intencija (plg. Mt 23, 27–28; Mk 7, 14–15. 21–23). Jeigu išmalda, [&hellip;]
- [Dviejų meilių susitikimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dvieju-meiliu-susitikimas/): Sinagogoje buvo suformuluota 616 įsakymų, iš jų 248 teigiami ir 365 neigiami, savo ruožtu šie nuostatai suskirstyti į mažuosius ir didžiuosius. Tokiame gausume žmogui norisi aiškumo, paprastumo, nuoširdumo. Be to, žmogus ieško saugumo. Įstatymas gali būti būdas, kaip tą saugumą pasiekti. Meilė – įsakymo pilnatvė. Jėzus, atsakydamas į klausimą, neišskyrė kurio nors įsakymo, bet, kas Įstatyme buvo svarbiausia, suvienijo. Meilė Dievui ir meilė žmogui nėra tarpusavyje atskiriamos ir nepriklausomos: artimo meilė yra kelias, Dievo meilė – tikslas. Šv. Dorotėjus iš Gazos († apie 570) paaiškina: „Įsivaizduokite ant žemės nupieštą apskritimą, skriestuvu nubrėžtą ratą, ir to apskritimo centrą. Jį kaip tik vadiname [&hellip;]
- [Ciesoriaus moneta](https://homilijos.kristoteka.lt/ciesoriaus-moneta/): Jėzaus laikais okupuotos provincijos (Palestina buvo okupuota 6 m. po Kr.) privalėjo mokėti Romos imperijai nemažus mokesčius. Be to, imperatoriaus paveikslas ant monetos žydams buvo papiktinimas, nes pirmasis Dievo įsakymas draudė atkurti bet kokį žmogaus ar gyvūno atvaizdą (plg. Iš 20, 4). Mokesčių mokėjimas Romos valdžiai taps viena iš priežasčių, sukėlusių pirmąjį žydų sukilimą ir dėl kurios bus sunaikinta Jeruzalė bei šventykla 70 m. po Kr. Žydų ir imperatoriaus šalininkai, šiaip jau tarpusavyje nesitariantys, kartu užduoda klastingą klausimą Jėzui. Jėzaus asmuo juos lyg ir suvienija. Tačiau jie neišgirsta atsakymo, kuriuo remdamiesi būtų galėję jį apkaltinti ciesoriaus kritika ar Dievo įsakymo nesilaikymu. [&hellip;]
- [Gyvenimo pokylis ir drabužis](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-pokylis-ir-drabuzis/): Sunku įsivaizduoti, kad žmogus atmestų kvietimą į vestuves. Juolab kad kviečia ne bet kas, o karalius. Be to, yra viskas paruošta, reikia tik su dėkingumu ir meile įžengti į vestuvių menę. Bet jei kalbame apie amžinybės puotą, geriau įsižiūrėjus į žmogaus elgseną Dievo atžvilgiu, ši atsisakymo galimybė tampa reali. Dieve nerasta jokio „ne“, tik „taip“; „ne“ gali kilti vien iš žmogaus. Dievas yra pasirengęs priimti visus. Tačiau kiekvieną kartą atmetę jo dosnumą patiriame Dievo pyktį ta prasme, jog mes patys kuriame savo pačių mirtį. Apsižvalgius nėra sunku atpažinti tariamus Dievo pykčio ženklus, išprovokuotus nežaboto troškimo pašalinti jį iš žmogaus istorijos. Atmetusieji [&hellip;]
- [Dievo „nebuvimas“](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-nebuvimas/): Pirminė šio sekmadienio Evangelijos palyginimo prasmė: šeimininkas yra Dievas, kuris įveisia vynuogyną, t. y. iš visų tautų išsirenka vieną tautą – Izraelį. Sumūrytas aptvaras, įrengta spaustuvė, pastatytas bokštas atskleidžia Dievo rūpinimąsi savo tauta. Vynuogyną prižiūrėti patiki ir vynininkams – tautos seniūnams ir aukštiesiems kunigams. Vynas, meilės ir džiaugsmo simbolis, yra Dievo ir Izraelio bendrystės pagrindas. Dievas kartkartėmis siunčia savo tarnus, pranašus, kurie primena, kad tikrasis vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o ne jie ar pagonių dievai, kad tikrasis žmogaus pašaukimas yra dalijimasis, o ne pasisavinimas. Tačiau daugelis iš pranašų buvo atstumti arba nužudyti. Pagaliau, atėjus laikų pilnatvei, yra siunčiamas jo vienatinis Sūnus, [&hellip;]
- [Kūrybinga tyla](https://homilijos.kristoteka.lt/kurybinga-tyla/): Palyginimas mums sako, kad yra dviejų tipų sūnūs: kurių „taip“ yra „ne“ ir kurių „ne“ tampa „taip“. Bažnyčios tėvai palyginime apie du sūnus įžvelgė žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai pirmiau ištarė Dievui „taip”, o vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Pagonys išganymo istorijoje elgėsi atvirkščiai. Tačiau šis palyginimas gali būti atnaujintas, praplėstas, nes šiandien šie du sūnų tipai nebeišreiškia visos tikrovės. Tad galima nujausti, jog tėvas susilaukė dar dviejų sūnų. Kai tėvas ateina kviesti trečiojo sūnaus į vynuogyną, šis jam nepasako aiškiai „taip“ ar „ne“, bet tiesiog pasiūlo sėstis prie stalo ir pradeda tėvui ilgai bei nuobodžiai pasakoti apie padarytas vynuogyne kultivavimo klaidas, [&hellip;]
- [Klausimas dėl atlygio](https://homilijos.kristoteka.lt/klausimas-del-atlygio/): Klausimą dėl atlygio iš tikrųjų jau buvo iškėlęs apaštalas Petras: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mt 19, 27). Tai – užmokesčiu paremtas mąstymas, nieko nesiskiriantis nuo senovės Romos šventyklose kabėjusio įrašo: Do ut des (lot. „Duodu, kad ir tu duotum“). Tada Jėzus jį nuramino: „Jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 28). Tačiau dabar palyginimas apie vynuogyno darbininkus pateikia galutinį šios problemos patikslinimą ir sykiu pokalbį apie amžinąjį atlygį perkelia į kitą lygmenį. Darbo biržų tais laikais nebuvo, tad ieškantys darbo darbininkai rinkdavosi į turgaus aikštę. Bedarbiai [&hellip;]
- [Septyniasdešimt septynis kartus](https://homilijos.kristoteka.lt/septyniasdesimt-septynis-kartus/): Rabinų mokyklose atleidimo riba buvo keturi kartai: tris kartus atleidžiama ne giminaičiams ir keturis – saviesiems. Septyni yra pilnatvės sinonimas. Žydų mąstyme septyni kartai yra labai daug. Jėzaus atsakymas kviečia atleisti be ribų ir pateikia palyginimą apie šeimininką ir jo skolininką. Dešimt tūkstančių talentų yra paradoksalus skaičius, pilnatvės ir begalybės simbolis (kaip ir septyniasdešimt septyni kartai). Tai tyčia parinkta nereali suma, pagalvojus, jog Erodo įplaukos buvo 900 talentų, o Galilėjoje 4 a. pr. Kr. į valstybės iždą būdavo surenkama 200 talentų mokesčių. Talentas, kaip visos senovės monetos, iš pradžių buvo brangiųjų metalų – aukso ir sidabro – svorio vienetas, todėl talentais [&hellip;]
- [Broliškas pokalbis](https://homilijos.kristoteka.lt/broliskas-pokalbis/): Kiekvieno santykio pagrindas yra pripažinti kitą savo broliu ar seserimi. Tik taip gali būti panaikinta nelygybė. Gali skirtis veikla, pareigos, bet ne žmonių vertė. Tie broliai ir seserys nėra tobuli, nėra apsaugoti nuo trūkumų ir klaidų. Štai iš čia ir kyla atleidimo bei broliško perspėjimo būtinybė. Svarbiausia yra susigrąžinti brolį, bet ne jį nubausti ar įrodyti jo klaidą. Prieš tai Jėzus buvo ką tik papasakojęs palyginimą apie piemenį ir nuklydusią avį (plg. Mt 18, 12–13). Piemuo, turintis 99 avis, nesijaučia esąs turtingas. Jis save laiko vargšu, nes vienos avies trūksta. Palyginimas baigiamas žodžiais: „Ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent [&hellip;]
- [Mąstyti Dievo mintis](https://homilijos.kristoteka.lt/mastyti-dievo-mintis/): Taip pat ir šio sekmadienio Evangelijos pirmajame plane pasirodo apaštalas Petras. Praeitą sekmadienį gėrėjomės jo skvarbiu tikėjimu į Jėzų (plg. Mt 16, 16), o šį kartą jis atskleidžia dar gan nebrandų ir pasaulio mąstymo (plg. Rom 12, 2) persmelktą tikėjimą. Jėzui pradėjus atvirai kalbėti apie savo likimą, kuris jo laukia Jeruzalėje, Petras protestuoja, sakydamas: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Akivaizdu, Mokytojas ir mokinys renkasi du skirtingus mąstymo būdus. Petras, pasitelkęs žmogiškąją logiką, yra įsitikinęs, kad Dievas neleistų savo Sūnui baigti misiją mirtimi ant kryžiaus. Jėzus, priešingai, žino, jog Tėvas iš savo begalinės meilės žmonėms jį siuntė atiduoti gyvybę už [&hellip;]
- [Pilypo Cezarėjos apylinkėse](https://homilijos.kristoteka.lt/pilypo-cezarejos-apylinkese/): Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Pilypo Cezarėjoje, apie 32 km į šiaurę nuo Galilėjos ežero: Pilypo, Erodo Didžiojo sūnaus, tetrarcho nuo 4 m. prieš Kr. iki 34 m. po Kr., teritorijoje. Atstatytas Paneaso miestas pavadintas Pilypo Cezarėja, norint atskirti jį nuo Cezarėjos uosto Samarijoje. Anuomet žmonių nuomonės apie Jėzų Kristų buvo įvairios. Pirmiausia išsigandusio Erodo mintis, kad Jėzus gali būti Jonas Krikštytojas, kuriam jis nukirsdino galvą, tačiau pastarasis iš tikro nenumirė arba kažkokiu būdu vėl sugrįžo į gyvenimą (plg. Mt 14, 2). Buvo ir kitokių nuomonių: kai kas manė, kad Jėzus yra Elijas. Pagal Senąjį Testamentą, Elijas nemirė, bet buvo paimtas [&hellip;]
- [Nuoroda į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/nuoroda-i-gyvenima/): Šios dienos iškilmė pradėta švęsti nuo V a. Rytų Bažnyčioje ir vadinta Koimesis tes Theotokou (gr. Dievo Motinos Užmigimu). Užmigimo sąvoka nurodo Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį slėpiningą mirties slenksčio peržengimą. Bizantijos imperatorius Mauricijus († 602) paskelbė rugpjūčio 15- ąją valstybine švente. Ši diena greičiausiai pasirinkta todėl, kad V a. pradžioje tą dieną Jeruzalėje buvo pašventinta naujai pastatyta bažnyčia Mergelės Marijos garbei. Romos liturgijoje šią iškilmę aptinkame VII a., o popiežius Hadrijanas († 795) prideda pavadinimą Assumptio (lot. „priėmimas“, „ėmimas“), taip duodamas kryptį tolesniems teologiniams ieškojimams. Praėjo nemažai amžių, kol 1950 m., Visų Šventųjų dieną, popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė [&hellip;]
- [Didis tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/didis-tikejimas/): Senojo Testamento pasaulėžiūra žmoniją dalijo į dvi dalis: iš vienos pusės Izraelis, Dievo tauta, kuriai priklausė sandora, dieviškieji pažadai; iš kitos pusės visos kitos pasaulio tautos, nepažįstančios vieno ir tikro Dievo. Tad perskyrimas buvo ne tik tautinis ar politinis, bet visų pirmiausia religinis. Tačiau Izraelis, išrinktas ir atskirtas nuo kitų tautų, pamažu įsitraukia į visuotinį Dievo projektą, kuris siekia išgelbėti visą žmoniją. Ši išganymo vizija ne kartą aptinkama Senojo Testamento puslapiuose. Pranašas Izaijas jau įžvelgė visų tautų susibūrimą dvasinėje Jeruzalėje, išaukštintoje ir atsietoje nuo bet kokios vietovės. Jos kertinis akmuo daugiau nebebus Ziono kalnas, bet pats Mesijo (hebr. māšīah – pateptasis) [&hellip;]
- [Valtis, blaškoma bangų](https://homilijos.kristoteka.lt/valtis-blaskoma-bangu/): Apaštalai yra valtyje, atviroje jūroje. Jiems pučia priešingas vėjas, lyg norėdamas sutrukdyti jų kelionę. O Jėzus vienumoje ant kalno meldžiasi. Be abejo, meldžiasi už juos, panašiai kaip Mozė, stovėdamas ant kalvos, kėlė rankas į dangų, kai Izraelio sūnūs lygumoje įnirtingai kovėsi su amalekitais (plg. Iš 17, 8–16); Mozė buvo toli nuo mūšio lauko, tačiau pergalė priklausė nuo jo, nuo jo iškeltų rankų. Taip ir Bažnyčia kovoja pasaulyje sunkią kovą prieš neapykantos, susiskaldymo ir mirties jėgas, bet pergalės dovana ateina iš prisikėlusio Viešpaties: „Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Ankstyvoji krikščionių bendruomenė išsaugojo šios įsimintinos, kupinos stebuklingų ženklų nakties [&hellip;]
- [Kitas kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/kitas-kelias/): Duonos padauginimas penkiems tūkstančiams vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, yra vienintelis Jėzaus stebuklas, kurį aprašo visos keturios evangelijos. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šis įvykis minimas visose evangelijose, kreipia į būsimą Eucharistiją ir galutinę Dievo Karalystės puotą (plg. Mt 8, 11; 26, 29). Be to, žvelgiama ir atgal – į praeitį: Izraelis maitinamas mana dykumoje išėjimo iš Egipto metu (plg. Iš 16). Judėjai tikėjosi, kad tas stebuklas bus pakartotas Mesijo amžiuje. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau buvo atmesta kaip gundymas (plg. Mt 4, 3–4)? Čia aptinkame tris svarbius momentus. Pirma, žmonės atėjo išgirsti Dievo žodžio, teisingų pamokymų savo gyvenimui. Antra, duonos [&hellip;]
- [Paslėptas lobis ir brangus perlas](https://homilijos.kristoteka.lt/pasleptas-lobis-ir-brangus-perlas/): Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Palestinoje dar ir šiandien, dažniausiai atliekant archeologinius kasinėjimus, atrandama monetų ar papuošalų. Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas. Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos [&hellip;]
- [Kviečiai ir raugės](https://homilijos.kristoteka.lt/kvieciai-ir-rauges-2/): Trimis palyginimais Jėzus nusako Bažnyčios situaciją pasaulyje. Garstyčios grūdelio, kuris tampa dideliu augalu, palyginimas nurodo Dievo Karalystės augimą žemėje. Taip pat raugo, įmaišyto miltuose, palyginimas reiškia Karalystės augimą – ne tiek gausų, kiek intensyvų – ir nurodo Evangelijos jėgą, kuri iškelia, padaro žmogiškesnę visuomenę ir ją paruošia amžinajam gyvenimui. Šiuos du palyginimus mokiniai gan lengvai suprato, o trečiąjį palyginimą apie kviečius ir rauges Jėzus turėjo jiems paaiškinti: pavasarį rauges, tam tikros rūšies piktžoles, sunku atskirti nuo kviečių ar miežių, tačiau per pjūtį tai padaryti lengviau, nes jos trumpesnės, menkesnės, be varpų. Kviečiai ir raugės, gėris ir blogis auga kartu taip susipynę, [&hellip;]
- [Palyginimas apie sėjėją](https://homilijos.kristoteka.lt/palyginimas-apie-sejeja/): Biblijoje grūdas yra gyvenimo, kuris plinta ir dauginasi, simbolis. Grūdas mažas, tačiau turi galią tapti daigu. Ir vis dėlto šis perkeitimas nėra lengvas: grūdo kelionė pilna kliūčių ir sunkumų. Šiuo simboliu atskleidžiama įsikūnijusio Dievo žodžio kelionė. „Vieną dieną, išėjęs iš namų&#8230; Štai sėjėjas išsirengė sėti“ (Mt 13, 1. 3), šiais žodžiais prasideda šio sekmadienio Evangelija ir Jėzaus palyginimas apie sėjėją. Išties dieviškasis Žodis, nuo amžių atsigręžęs į Tėvą, lygiai taip pat atsigręžė ir į mus: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Žodis buvo pasėtas žmonijos istorijoje. Jis irgi sutinka kliūčių, tačiau Žodis pasėtas ir jo niekas negali [&hellip;]
- [Romusis ir nuolankiaširdis](https://homilijos.kristoteka.lt/romusis-ir-nuolankiasirdis/): Romusis ir nuolankiaširdis Pirmajame skaitinyje pranašas Zacharijas skelbia Mesijo, nešančio taiką savo tautai, atėjimą. Pranašas kviečia bendruomenę džiaugtis savo karaliaus atėjimu: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!“ (Zch 9, 9). Kas yra ši „Ziono ir Jeruzalės dukra“, ši bendruomenė, kurią Zacharijas kviečia didžiai džiūgauti? Istoriškai, nuo pranašo Michėjo laikų, taip vadintas naujasis Jeruzalės kvartalas, pastatytas šalia šventyklos šiaurės link. Jame buvo įsikūręs Izraelio karalystės likutis, pabėgęs iš asirų niokojamos Samarijos, iš kurios tremti gyventojai (721 m. prieš Kr.). Šie žydai išsigelbėjo, nes buvo vieni iš vargingiausių šalyje, tie, kurie mažai ką reiškė, vadinamieji anawim (hebr. „mažesnieji“). Būtent jiems, praradusiems [&hellip;]
- [Tikėjimu regimas buvimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimu-regimas-buvimas/): Praėjus devynioms savaitėms po šv. Velykų švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines. Lietuvoje ji keliama į sekmadienį, tačiau tradiciškai švenčiama ketvirtadienį, siekiant pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu, kai Viešpats Jėzus, savo mirties išvakarėse paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimo (plg. Mt 26, 26–29). „Eucharistija“ – graikiškas žodis, reiškiantis dėkojimą. Šiek tiek vėliau Vakarų Bažnyčioje, kuri kalbėjo lotyniškai, atsirado kitas žodis „Komunija“ (lot. Communio – „bendrystė“). Krikščionys susirinkdavo švęsti Eucharistijos, arba laužyti duonos, pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, o [&hellip;]
- [Amžinasis dialogas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-dialogas/): Švenčiausiosios Trejybės liturginė iškilmė Vakarų Bažnyčioje pamažu paplito IX–XI a. Šiam slėpiniui – Dievo savęs apreiškimui trimis duotybės būdais, kurie yra susiję su giliausia jo būtimi ir esme, – apmąstyti yra skirtas sekmadienis po Sekminių. Naujajame Testamente nėra žodžio Trejybė, nėra ir tokios gilios bei išplėtotos Trejybės teologijos, kokią turi Bažnyčios mokymas nuo IV a. (Trejybės sąvoką pirmąkart pavartojo II a. rašytojas Teofilius Antiochietis.) Tačiau neginčytina, kad Naujojo Testamento puslapiuose yra apibrėžiami Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią siejantys santykiai. Dieviškoji Trejybė mumyse apsigyvena Krikšto dieną: „Aš tave krikštiju, – sako kunigas, – vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ [&hellip;]
- [Penkiasdešimtoji diena](https://homilijos.kristoteka.lt/penkiasdesimtoji-diena/): Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo – šventės ištakos Senajame Testamente. Žydų Velykų (hebr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų. Ta diena buvo vadinama Sekminėmis (hebr. Shavuot – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji vadinta graikišku žodžiu Pentecostē – „Penkiasdešimta diena“). Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrajame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip buvo pažadėjęs Jėzus, apaštalams atsiunčiamas Globėjas [&hellip;]
- [Pabaiga ir pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/pabaiga-ir-pradzia/): Evangelijoje aprašomas paskutinis prisikėlusio Išganytojo susitikimas su mokiniais. Evangelistas nenutyli, jog kai kurie iš jų tebeturi abejonių, nors tiksliau nenusakoma, kuo jie abejoja. Kažin ar ir šitie abejojantieji drauge su kitais mokiniais parpuolė ant žemės? Juk abejonė, panašiai kaip ir kitos nuostatos ar jausmai, reiškiasi per kūno laikyseną. Tačiau Jėzus palieka visiems, tarp jų ir abejojantiems, tą pačią užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Kristaus žengimas į dangų yra pasaulinės misijos pradžia, įsakymas eiti į misijas. Mokiniai ne visais laikais laikėsi šio įsakymo. Kai tikėjimas būdavo stiprus, jie leisdavosi į tolimiausius kraštus skelbti Evangelijos, tačiau kai viršų imdavo [&hellip;]
- [Liudyti viltį](https://homilijos.kristoteka.lt/liudyti-vilti/): Velykų laikotarpiu iš naujo atrandame viltį. Pirmasis Petro laiškas ragina mus sergėti savo širdyse Viešpatį Kristų ir būti visuomet pasirengusius įtikinamai paliudyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį. Šie žodžiai rodo, kad ankstyvojoje Bažnyčioje viltis buvo skiriamasis krikščionių bruožas, kurį turėjo pastebėti aplinkiniai. Viltis yra varomoji žmogaus gyvenimo jėga. Be vilties žmogus negali gyventi: nebelieka tikslo ir perspektyvos, jis nebemato savo pastangų prasmės. Vilties reikia ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir požiūriui į savo šalies ir pasaulio problemas: ūkio krizę, nedarbą, tautų santarvę, teisingumo siekį, kūrinijos ir aplinkos apsaugą. Ieškodami vilties ženklų, dažnai randame juos neafišuojamus kasdienybėje. Vilties ženklai apčiuopiami ten, [&hellip;]
- [Kertinis akmuo](https://homilijos.kristoteka.lt/kertinis-akmuo/): Prisikėlimo šviesoje naujai suvokiame prieš kančią Jėzaus pasakytus atsisveikinimo žodžius – testamentą mokiniams. Dabar matome, kad tikrasis Jėzaus sekimas įmanomas tik po jo velykinės pergalės. Šiandienos Evangelijoje Jėzus rengiasi palikti sutrikusius mokinius, tačiau pažada grįžti. Pastarųjų dienų įvykiai sutrupino jų turėtas viltis: tarp jų yra išdavikas, ką tik išpranašautas būsimas Petro išsižadėjimas. Vis dėlto Jėzus drąsina ir palieka amžiais išliekančias gaires savo sekėjams: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Šiandienos pasaulyje yra gausybė religinių judėjimų ir dvasinių mokymų. Kai kurie žmonės tariamos tolerancijos vardan teigia, kad visos religijos vienodai geros. Tikėjimo mokymo kongregacija, vadovaujama kardinolo Josepho Ratzingerio, paskelbė deklaraciją Dominus Jesus, [&hellip;]
- [Išganymo vartai](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymo-vartai/): Kaip ir kiekvienas žmogus, kunigas džiaugiasi jam patikėto sielovados darbo vaisiais ir sielojasi dėl nesėkmių. Vienas skausmingiausių dalykų kunigui yra matyti tuos, kurie, nors gavę religinio ugdymo pradmenis, priėmę įkrikščioninimo sakramentus, kažkodėl nebepraveria bažnyčios durų. Tai drauge atviras klausimas visai tikinčiųjų bendruomenei. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI Vatikane įkūrė Naujosios evangelizacijos tarybą, kuri įvairiomis iniciatyvomis stengiasi užkalbinti žmones, kilusius iš krikščioniškosios kultūros, tačiau nebepažįstančius Kristaus Naujienos. Daugelis atsimena 2000-uosius, Didžiojo jubiliejaus metus, ir iškalbingą Jubiliejaus durų simboliką. Kodėl kai kurie žmonės nedrįsta žengti pro išganymo vartus? Kodėl negirdi Jėzaus, kuris šiandien sako: aš esu vartai? Gal niekas jiems nepaliudijo tikėjimo ir nenuvedė [&hellip;]
- [Atgimti viltimi](https://homilijos.kristoteka.lt/atgimti-viltimi/): Šiandienos Evangelijoje dviejų Jėzaus mokinių liūdesys perkeičiamas į viltį. Šis perkeitimas provokuoja ir mus: ką turėtume daryti, kad atgimtume viltimi? Skaitiniuose aiškinamos tikėjimo tiesos, bet neakcentuojama meilė. Vis dėlto krikščionybėje meilė nėra antraeilis dalykas. Dėmesingai skaitydami, Emauso istorijoje irgi įžvelgiame meilės ugdymo pamokas. Visuose skaitiniuose kalbama apie meilę per meilingus Jėzaus darbus. Žinia apie šiuos darbus veda mus iš miglotų tamsybių į tikėjimą, sužadinantį mūsų viltį ir uždegantį širdis. Turime labai dėkoti už tikėjimo dovaną, ją gerbti ir stengtis pagilinti. Keliaudami pėsčiomis apie 12 km, mokiniai turi pakankamai laiko aptarti „visus tuos įvykius“ Jeruzalėje. Jėzaus nukryžiavimo įspūdžiai dar labai gyvi, todėl [&hellip;]
- [Tikėjimas perkeičia](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-perkeicia/): Apaštalui Tomui susitikimas su Prisikėlusiuoju tapo tikru lūžiu. Susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi perkeitė taip pat Petrą ir Mariją Magdalietę. Persekiotoją Saulių Jėzaus galybė išvertė iš balno ir pavertė apaštalu Pauliumi. Skaitinyje iš Apaštalų darbų girdėjome, kaip buvo perkeista visa Jeruzalės mokinių bendruomenė: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.“ Perkeitimas akivaizdus: baugštūs mokiniai tapo narsiais Evangelijos skelbėjais. Evangelijoje užrašyti susitikimai su Prisikėlusiuoju skirti mums, kad „tikėdami turėtume gyvenimą per jo vardą“. Prisikėlęs Jėzus padarė dar daug ženklų ir stebuklų, kurie nesurašyti Jono evangelijoje. Šie dalykai nesurašyti, nes jie teberašomi gyvojoje mūsų širdžių knygoje. Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams ir taria: „Ramybė [&hellip;]
- [Tikėjimo akys](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-akys/): Šiandien ypatinga iškilmė, visų švenčių šventė. Iš jos kyla visas mūsų džiaugsmas. Pirmosios sandoros tauta šventė šabą, nes tai diena, kurią minimas pasaulio sukūrimas. Mes, krikščionys, švenčiame sekmadienį – dieną, kai pasaulis kuriamas iš naujo. Kuriamas Dievo žodžiu, jo Sūnaus prisikėlimo galybe. Tai, ką pagadinome savo puikybe, buvo perkeista Sūnaus klusnumu. Šventasis Paulius sako: jei Kristus nebuvo prikeltas, mūsų tikėjimas tuščias. Todėl šiandien išreiškiame savo tikėjimą džiugiai patvirtindami: „Viešpats tikrai prisikėlė.“ Jis prisikėlė ne taip, kaip Lozorius, kuris buvo grąžintas į ankstesnį gyvenimą. Viešpats prisikėlė visiškai kitam, naujam gyvenimui. Tą pačią Kristaus prisikėlimo žinią savaip liudija jo paskirti liudytojai. Pirmiausia atsiduriame [&hellip;]
- [Lozoriaus prikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/lozoriaus-prikelimas-2/): Betanijos kaime, visai netoli nuo Jeruzalės, suserga Jėzaus bičiulis Lozorius. Ši žinia pranešama Jėzui, tačiau jis, priešingai artimųjų lūkesčiams, visiškai neskuba. Jėzus pareiškia: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Panašūs žodžiai praėjusį sekmadienį nuskambėjo apie elgetaujantį neregį. Tai rodo, kad apreiškiama svarbi tikėjimo tiesa. Pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą susipina du motyvai. Ir Morta, ir Marija susitikusios su Jėzumi sako tą patį: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Choru prie jų prisideda kiti žydai: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Jie neabejoja, kad Jėzus būtų galėjęs išgydyti [&hellip;]
- [Teismas akliesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/teismas-akliesiems/): Matydami kitų kančias širdyje klausiame: kas dėl to kaltas. Šis klausimas dažnai tampa slaptu priekaištu ar net atviru kaltinimu Dievui. Šiandienos Evangelijoje mokiniai klausia, kas kaltas dėl neregio aklumo. Jėzus atsako: „Jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Jis paėmė purvo ir atliko kūrimo aktą: atvėrė neregiui akis. Jis patvirtino, kad yra pasaulio šviesa, Tėvo Siųstasis – Siloamas. Dėl šio išganingo darbo vyksta tardymas ir teismas. Fariziejai nori nuteisti Jėzų, bet drauge Jėzus daro teismą, „kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Šis nuosprendis neprieštarauja kitam Evangelijos teiginiui: Dievas siuntė savo Sūnų ne pasmerkti, bet gelbėti pasaulio (plg. Jn 3, 17). Kad žmogus galėtų [&hellip;]
- [Malonių šulinys](https://homilijos.kristoteka.lt/maloniu-sulinys/): Šventajame Rašte tai ne pirmas susitikimas prie šulinio. Taip pat prie šulinio susitiko Rebeka su Abraomo tarnu ir Rachelė su Jokūbu. Čia numalšinamas ne tik noras gerti; svarbiausia tai, kad ištroškusios širdys apdovanojamos meile. Jėzus taip pat prisėdo prie Jokūbo šulinio ištroškęs ir nuvargęs iš kelionės. Pirmiausia samarietė mato, kad šis ištroškęs žmogus yra žydas, vėliau suvokia, jog jis pranašas, ir galiausiai – kad Dievas. Pradžioje Jėzus nuolankiai prašo samarietės: „Duok man gerti.“ Jis provokuoja pokalbį ir pažada: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.“ Moteris pareiškia norinti šio vandens ir pasitikėdama atskleidžia savo gyvenimo intymius dalykus: „Aš [&hellip;]
- [Atsimainymas ir kančia](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymas-ir-kancia/): Gundymas ir atsimainymas yra du Kristaus gyvenimo poliai, kuriuos apmąstome per gavėnią. Šie du poliai ženklina ir mūsų dvasinį gyvenimą. Jėzaus atsimainymo scena atskleidžia dieviškosios šlovės perspektyvą – be jos beviltiškai įsipainiotume gundymų sumaištyje. O gundymas moko neprarasti tikrovės pagrindo po kojomis ir neįsivaizduoti pasiekus dvasinių aukštumų. Atsimainymo metu pro Jėzaus žmogiškąją prigimtį šviečia dieviškoji šviesa. Debesis, kūrybinės Dievo galios ženklas, nurodo Jėzaus vienybę su Dievu. Iš debesies nuskamba žodžiai žmonėms suprantama kalba. Tėvas pristato savo Sūnų pirmiausia trims liudytojams, o vėliau per juos visam pasauliui. Dievas kalba žodžiais, kuriuos mokiniai atpažįsta iš Rašto. Gavėnia kviečia mus peržvelgti savo dvasinio tobulėjimo [&hellip;]
- [Atsakas gundytojui](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakas-gundytojui/): Gavėnios laikas dar kartą ragina mus ieškoti „įtikinamo atsakymo apie mumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15). Kodėl Jėzus radikaliai neperkeitė pasaulio? Kodėl egzistuoja mirtis, ligos, nelaimės ir prievarta? Turime dar geriau suvokti, kad Kristus atėjo ne primesti savo valios, bet dalytis gyvenimu. Jis atėjo pirmiausia padėti man ir kiekvienam perkeisti savo širdį. Pasaulis bus perkeistas tiek, kiek mano širdis taps mylinti, atvira kitiems žmonėms. Jėzus nepanaikina kančios, bet pats ją išgyvena. Jis tapo į mus panašus viskuo, išskyrus nuodėmę. Gavėnios kelionę pradedame nuo akistatos su gundytoju. Dvasia nuveda Jėzų į dykumą po krikšto Jordane. Dykumoje viešpatauja Dievui priešiškos galybės, [&hellip;]
- [Gyvenimo uola](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-uola/): Atliepiamojoje psalmėje meldėme, kad Viešpats būtų mūsų uola. Žinome, jog šiame pasaulyje nėra saugesnio pagrindo. Nors lūpomis tariame, kad Viešpats yra mūsų uola, ši žinia nelengvai pasiekia mūsų širdies gelmes. Įsivaizduojame, jog būtume saugesni ir laimingesni, jei daugiau uždirbtume, jei būtume kitų vertinami, jei pasikeistų mus supantys žmonės. Tačiau jokie pinigai, žmonės, vietos ar daiktai negali garantuoti patvarios laimės. Ją dovanoja vienintelis Jėzus. Apaštalas Paulius įspėja nestatyti gyvenimo pastato ant įsivaizduojamo teisumo pamatų. Apgaudinėju save manydamas: jei padarysiu viską tobulai, net Dievas negalės manęs kritikuoti. Iš tikrųjų niekas neišsigelbės savo teisumo darbais. Kalkutos Motina Teresė vykdė nuostabius artimo meilės darbus, bet [&hellip;]
- [„Per daug nesirūpinkite“](https://homilijos.kristoteka.lt/per-daug-nesirupinkite/): Ką daryčiau, jei išloščiau milijoną? Tiesa, leisti pinigus loterijų bilietams ir austi gyvenimo svajones prie televizijos ekrano nėra išmintingiausias užsiėmimas. Tačiau atsakymas į šį hipotetinį klausimą gali padėti suprasti šiandienos Evangeliją. Ar pirkčiau automobilį, ar keliaučiau, ar apmokėčiau studijas, ar..? Turiu nuoširdžiai atsakyti sau, ar mano troškimai susiję su Dievo karalyste. Nes Jėzus šiandien nurodo aiškų prioritetą – pirmiausia ieškoti Dievo karalystės. Drauge pažada, kad visa, ko mums reikia, „bus pridėta“. Jei Dievas vertina trumpalaikį augalo grožį ir džiaugiasi paukšteliu – nepalyginti labiau jis turi rūpintis savo tobuliausiu kūriniu – žmogumi. Jėzus ragina nepasiduoti baimingam susirūpinimui, tačiau mūsų mintys ir širdys [&hellip;]
- [Šventumo kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/sventumo-kelias/): Liturginių skaitinių tema yra Dievo vaikų šventumas. Jėzus ragina tobulumu būti panašiems į dangiškąjį Tėvą. Jo žodžiuose aidi Kunigų knygos raginimas: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“ Kunigų knygoje pabrėžiamas Dievo šventumas, išryškinant jo skirtumą nuo nuodėmingo žmogaus. Izraelitai irgi raginami pasišvęsti atsiribojant nuo pagoniškųjų tautų ir vengiant nuodėmės. Senojo Testamento skaitinyje nuskamba taip pat raginimas mylėti artimą. Tiesa, artimo sąvoka čia taikoma tik gentainiams. Tik Jėzus meilę artimui sugretina su meile Dievui ir apibendrina kaip pagrindinę Įstatymo šerdį. Šventasis Paulius primena korintiečiams, kad kiekvienas krikščionis yra Dievo šventovė, nes jame gyvena Šventoji Dvasia. Esame šventovė, Dievo buvimo [&hellip;]
- [Tikrasis teisumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-teisumas/): Siracido knygoje atskleidžiama, kad Dievo išmintis reiškiasi nuostabia pagarba žmogaus laisvei. Šventasis Paulius skelbia Dievo išmintį: nuo amžių paslėptą slėpinį, atskleistą Kristaus Dvasios dėka. Senasis Įstatymas buvo laikomas dieviškosios išminties išraiška. Evangelijoje Jėzus aiškina, kad jis atėjo jį ištobulinti iki pilnatvės. Praėjusį sekmadienį drauge su Jėzaus mokiniais buvome pavadinti pasaulio šviesa ir žemės druska. Šiandien Evangelijoje girdime apie aukštus reikalavimus, keliamus Jėzaus sekėjams: būdami šviesa ir druska, savaime netampame pranašesni už kitus žmones. Teisumu turime viršyti tuos, kurie paraidžiui suvokė Įstatymo reikalavimus. Pasak apaštalo Pauliaus, turime vadovautis slėpininga Dievo išmintimi, kuri yra svetima šiam pasauliui. Ji atskleidžiama mylintiems Dievą: jiems parengta, [&hellip;]
- [Tikroji šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-sviesa/): Šiandienos liturginiai skaitiniai byloja apie liudijimo galią. Ši galia spindi kaip šviesa per liudytojų darbus, o Dievo galybė pasirodo per žmogiškąjį silpnumą. Evangelijoje skamba Kalno pamokslo žodžiai, kuriais Jėzaus mokiniai raginami būti šviesa. Ar tai reiškia, kad mes patys savaime turime šviesti? Juk tai skatintų puikybę, nes gerai žinome savo vidinio gyvenimo tamsumas. Kaip turime suprasti Jėzaus raginimą: „Jūsų šviesa tešviečia žmonių akivaizdoje?“ Atsakymą randame Jono Evangelijos prologe: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Tai reiškia, kad esame apdovanoti šviesa ir jos nedera slėpti po gaubtu. Jėzus paaiškina, kodėl ši šviesa yra tikėtina: žmonės turi matyti gerus [&hellip;]
- [Padrąsinimas silpniesiems](https://homilijos.kristoteka.lt/padrasinimas-silpniesiems/): Visi nestokojame silpnybių ar atminties spragų. Dažnas žmogus turi lengvai pažeidžiamą vietą, vadinamąjį Achilo kulną. Kai kurios mūsų silpnybės susijusios su apsileidimais ir nuodėmėmis. Kitos tiesiogiai nepriklauso nuo mūsų, yra sąlygotos mūsų kūno ar psichikos ypatumų, gyvenimo patirties, kitų žmonių nuodėmingos elgsenos. Tarp mūsų „nedaug išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26). Nors dėl savo silpnybių dažnai nesame kalti, jų gėdijamės, slepiame, dangstomės kaukėmis. Apaštalas Paulius, priešingai, ragina pasikviesti Dievą į mūsų silpnybių vietas, problemas, sudėtingas situacijas, kad jose apsireikštų Dievo galybė. Tuomet iš tikrųjų sėkmės nedera priskirti sau, o girtis galima tiktai Viešpačiu. Krikščionis garbina Dievą, pavesdamas jam [&hellip;]
- [Prisiartino Karalystė](https://homilijos.kristoteka.lt/prisiartino-karalyste/): Kai girdime apie apaštalų pašaukimą ir jų atliepą, žavimės jų entuziazmu ir radikalumu. Jie iš karto atsiliepė į Jėzaus kvietimą, viską paliko ir sekė paskui Mokytoją. Štai koks turi būti Jėzaus mokinys! Tačiau po kurio laiko mūsų entuziazmas išblėsta ir mintis užvaldo šaltas apskaičiavimas. Sakome sau: juk normaliame gyvenime taip nebūna. Atsivertimas ir sekimas paskui Jėzų yra ilgas ir net varginantis procesas. Mums reikia daug laiko, kad viską apmąstytume, išanalizuotume ir galiausiai (galbūt) nedrąsiai atsilieptume į pašaukimą. Savo nepatiklumą drąsiname samprotaudami: Evangelijos aprašymas turi įkvėpti skaitytojus, o autorius nesiekė realistiškai atvaizduoti konkrečių Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono jausmų. Šiandien atrodo, kad [&hellip;]
- [Avinėlis ir Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/avinelis-ir-dvasia/): Jonui teko ypatingas pašaukimas. Jis buvo paskutinis ir didžiausias iš pranašų. Jam buvo skirta parengti žmones Mesijo atėjimui. Jonui teko privilegija ištarti tuos žodžius, kurie skamba per kiekvienas Mišias: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Tačiau ištarusiam šiuos žodžius Jonui buvo skirta pasitraukti. Jis parodė Jėzų ir matė, kaip paskui jį nusekė kai kurie jo mokiniai. Vėliau, kai Jono sekėjai protestavo, kad Jėzus taip pat ėmė krikštyti, Jonas atsakė žodžiais, kuriuos giliai širdyje turi kartoti kiekvienas krikščionis: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30). Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, bet tik Jėzus galėjo sunaikinti nuodėmę. Jonas Krikštytojas buvo [&hellip;]
- [Krikšto pamokslas](https://homilijos.kristoteka.lt/kriksto-pamokslas/): Kodėl Jėzus atėjo pas Joną Krikštytoją krikštytis atsivertimo krikštu? Juk būdamas be nuodėmės, jis neturėjo tokio poreikio. Jėzus taip pat neprivalėjo ateiti į pasaulį kaip žmogus. Jam nebuvo būtina gimti Betliejuje nei gyventi Nazarete. Jis neprivalėjo mokyti, gydyti ir mirti ant kryžiaus. Jonas Krikštytojas atkreipia dėmesį, kad vyksta kažkas neįprasta. Didžiausias tarp pranašų reaguoja panašiai kaip Petras, kuriam Jėzus rengiasi mazgoti kojas (plg. Jn 13, 8). Ir mokinys Petras, ir Jonas Krikštytojas supranta, kad Jėzus neprivalo to daryti. Abu reiškia nuostabą, nes abiem akivaizdu, kad pačiam Jėzui to nereikia. Ir vis dėlto Jėzus nori tai daryti. Jis paaiškina: „Dera atlikti visa, [&hellip;]
- [Dievo ieškotojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ieskotojai/): Ištisos kartos laukė Mesijo, studijavo Raštą, tačiau neatpažino, kai jis atėjo. Žydai buvo susidarę įvaizdį, koks turi būti Mesijas. Ankstyvosios Bažnyčios istorijoje taip pat netrūko išbandymų ir prieštarų suvokiant Jėzaus misiją. Turime atsiminti, kad pirmieji krikščionys buvo žydai, kurie lankė šventyklą ar sinagogą, taip pat šventė Eucharistiją. Ilgainiui Bažnyčia susidūrė su didžiuliu iššūkiu: buvo akivaizdu, jog Dievas apdovanojo Šventąja Dvasia taip pat pagonis. Iš žydų kilę tikintieji reiškė nepasitenkinimą ir norėjo, kad pagonys būtų apipjaustyti ir laikytųsi žydų papročių. Ši prieštara išspręsta pirmajame Jeruzalės susirinkime. Iš žydų kilusiems krikščionims buvo sunku priimti tai, kad kiti gali sekti Kristumi nesilaikydami žydiškosios tradicijos. [&hellip;]
- [Kalėdų oktava](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-oktava/): Liturginės šventės sugrupuojamos atskleidžiant jų tarpusavio ryšį ir giliąją prasmę. Po Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės švenčiame pirmuosius Romos Bažnyčios kankinius. Po Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventės minime Sopulingosios Dievo Motinos šventę. Pirmąją Naujųjų Metų dieną švenčiama Marijos Dievo Gimdytojos iškilmė taip pat geriau suprantama kaip baigiamoji Kalėdų oktavos šventė. Per visas aštuonias Kalėdų oktavos dienas skaitiniai ir maldos ragina apmąstyti Viešpaties Gimimo įvykį. Oktava baigiasi Marijos Dievo Gimdytojos iškilme. Kalėdos yra dieviškosios iniciatyvos šventė: Tėvas sukūrė pasaulį, buvo jo atmestas ir su meile ruošė žmoniją savo Sūnaus atėjimui. Įsikūnydamas Dievas nužengia į savo kūriniją, žemė sujungiama su Dangumi. Kalėdų oktavai [&hellip;]
- [Tėvai ir vaikai](https://homilijos.kristoteka.lt/tevai-ir-vaikai/): Išėjimo knygoje aprašomas Dievo įsakymų apreiškimas (Iš 20). Pirmiausia išrinktajai tautai įsakoma garbinti vienintelį Dievą ir mylėti jį labiau už viską. Ketvirtuoju įsakymu liepiama gerbti tėvus, kurie suteikė mums gyvybę. Šis įsakymas priklauso antrajai Dekalogo daliai, kurioje nusakomas mūsų santykis su kitais žmonėmis. Reikšminga, kad šioje įsakymų grupėje pirmiausia minima pagarba tėvams. Mūsų tėvai yra tarsi grandis ilgoje sekoje, per kurią paveldime Abraomui duotus pažadus ir palaiminimus (Iš 17, 6). Šioje įpėdinystės sekoje svarbu ne tik gyvybės perdavimas, bet ir tikėjimo tradicijos tęstinumas. Siracido knygos skaitinyje pabrėžiama, jog būtent Dievas įkvepia pagarbą tėvams, jis laimina vaikus, kurie gerbia savo tėvus. Gerbiantiems [&hellip;]
- [Kalėdų slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-slepinys/): Šventojo Rašto Pradžios knygoje skaitome: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Jono evangelija taip pat prasideda nuo „Pradžios“. Dievas atsiuntė savo Žodį ir kalba nebe pranašų paraginimais ar per stulbinantį angelų tarpininkavimą. Dievas apsigyveno tarp mūsų, jis pasirinko prabilti tiesiogiai į žmogų, gyvenantį šiame pasaulyje. Kalėdų malonė yra ypatinga antgamtinė tyla, kurioje galime pajusti Dievo buvimą tarp mūsų. Tai malonės metas, tyla, leidžianti klausytis ir išgirsti Jėzų Kristų, kuris yra Žodis. Dievas tapo vienu iš mūsų, kad mes galėtume būti panašūs į jį. Tai yra įsikūnijimo džiaugsmas, bet drauge ir užduotis. Dievas reikalauja, kad mylėtume taip, kaip jis. Jono evangelijoje rašoma, [&hellip;]
- [Juozapo sapnas](https://homilijos.kristoteka.lt/juozapo-sapnas/): Paskutinę advento savaitę džiugią ar kiek melancholišką švenčių laukimo nuotaiką tarsi perkūnas iš giedro dangaus nutraukia šventojo Juozapo drama. Kaip elgtis, kai skaisčiai mylima sužadėtinė praneša, kad laukiasi kūdikio? Juozapas žino, kad Marijos laukiamas kūdikis nėra jo biologinis vaikas. Neišsisklaidžius įtarumo debesims, jis nusprendžia neviešinti šio dalyko ir neįrodinėti savo teisumo kaltindamas kitą. Veikiausiai jo neapleidžia nesupratimas ir tamsuma. Mus tai verčia susimąstyti apie žmogiškojo pasitikėjimo ribas. Ar galima aklai patikėti kitu žmogumi, netgi labai mylint, kaip Juozapas myli Mariją? Vien žmogiškomis jėgomis to nepavyks. Jei nebūtų įsikišęs Viešpaties angelas, Juozapas veikiausiai liktų sužeistas – kaip žmogus ir kaip vyras. Kai [&hellip;]
- [Kantrybės pamoka](https://homilijos.kristoteka.lt/kantrybes-pamoka/): Šiandienos Žodžio liturgijoje kalbama apie kantrumą, ištikimybę, mokėjimą laukti – tai Dievo palaiminimo laidas. Šventasis Jokūbas pateikia žemdirbio pavyzdį: padaręs viską, ką gali, jis kantriai laukia gaivinančio lietaus. Kantrumas nėra tinginystė. Priešingai, tai nuolankus gamtos dėsnių bei sąlygų pripažinimas: augalui, brandinančiam vaisių, būtina šviesa, gera žemė ir lietus. Panašiai yra dvasiniame gyvenime. Mūsų išganymas priklauso nuo tikėjimo, maitinamo Dievo žodžiu, malda, sakramentais ir įvairiomis dvasinėmis pratybomis. Tačiau pirmiausia išganymas yra neužtarnauta Dievo dovana ir malonė. Antrą savaitę Bažnyčia mums primena apie Joną Krikštytoją. Jonas nebekrikštija prie Jordano. Jis išdrįso kritikuoti Erodą dėl santuokinės neištikimybės ir buvo įkalintas. Tačiau net kalėjimas neišgąsdino [&hellip;]
- [Dangaus viltis](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-viltis/): Žmonės nuo seno bando įsivaizduoti, kaip atrodo dangus. Šventasis Anzelmas Kenterberietis, gyvenęs vienuoliktajame amžiuje, įsivaizdavo dangų, kuriame išgyventos laimės akimirkos tampa dabartimi, kiekvienas daro tai, kas teikia džiaugsmą ir savo laime gali praturtinti kitus žmones. Pranašas Izaijas dangų vaizduoja taip: „Vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. &lt;…&gt;Kūdikis žais prie angies lindynės.“ Jono Krikštytojo amžininkams dangaus karalystės pažadas taip siejosi su žemiškais vaizdiniais: pasakojimais apie Dovydo ir Saliamono laikų garbę, anuometinės šventyklos puošnumą. Kokia prasmė mąstyti apie dangų? Ar tai neatitraukia mūsų nuo tikrovės ir netampa bėgimu nuo kasdienos problemų? Jonas Krikštytojas liudija, kad dangaus karalystė ne tolima svajonė ar [&hellip;]
- [Budrus laukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/budrus-laukimas/): Dažniausiai apleidžiame gerus dalykus teisindamiesi laukimu: laukėme tinkamesnės progos, palankesnio oro, geresnės nuotaikos. Toks laukimas atitraukia mus nuo dabarties, nuvilioja į ateities svajones, nukreipia į iliuzijas arba grąžina į nevaisingus prisiminimus. Adventas nėra toks laukimas. Adventas yra budrumas, pasirengimas ir dėmesys. Turime laukti Viešpaties panašiai kaip šeimininkas budi saugodamas namus nuo piktadario įsilaužimo. Įsivaizduokime, kaip jaučiasi mažas vaikas, paliktas vienas namie, kai prie durų kažkas pavojingai sukrebžda. Tuomet juslės kraštutinai įtemptos, o dėmesys budriai sutelktas. Paprastai namų šeimininkas nežino nei galimo įsilaužimo laiko, nei nėra tikras, ar vagis apskritai ateis. Krikščionių tikėjimas sako, kad Viešpats tikrai ateis. Todėl gyvenimą turime nuolat [&hellip;]
- [Gyvųjų Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvuju-dievas/): Evangelijoje nuskamba žodžiai: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.“ Šiandienos skaitiniai kviečia mus naujai apmąstyti gyvybės ir gyvenimo dovaną. Krikščioniui gyvenimas nesibaigia mirtimi ir tęsiasi amžinai. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae rašė: „Gyvenimas, kurį žada ir duoda Jėzus, yra „amžinas“ todėl, kad tai pilnutinis dalyvavimas „Amžinojo“ gyvenime“ (EV, 37). Žodžiais „pilnutinis dalyvavimas“ nusakoma pati gyvenimo kokybė. Tai kažkas daugiau, negu vien buvimas, net besitęsiantis amžinai. Jėzus atėjo, kad žmonės patirtų gyvenimo apstybę (plg. Jn 10, 10). Kalbama apie gyvenimo kokybę, pilnatvę, intensyvumą ir gerumą. Vienas žmogus, paklaustas apie gyvenimą, atsakys su dėkingumu ir džiaugsmu, o kitas tik atsidus ir [&hellip;]
- [Laimingi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/laimingi-sventieji/): Visų Šventųjų iškilmėje gerbiame visus šventuosius, o per juos garbiname vienintelį Šventąjį. Mišių dėkojimo giesmėje giedame: „Tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes, jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji.“ Ši iškilmė yra tarsi pabaigtuvių šventė. Minėdami nesuskaitomą šventųjų sambūrį, stiprinamės viltimi gauti Kristaus žadėtą amžinojo gyvenimo vainiką. Mus taip pat apima ilgesys žvelgiant į dangų – savo tikruosius namus. Šventasis vyskupas kankinys Ignotas Antiochietis rašo: „Kai ten pateksiu, tapsiu tikru žmogumi.“ Krikščionis žino, kad jo tikrieji namai yra danguje, o mirtis tėra perėjimas į nesibaigiančią laimę. Visų Šventųjų iškilmė žadina mūsų viltį ir stiprina tikėjimą prisikėlimu. Vėlinių dieną minėsime pirma [&hellip;]
- [Zachiejaus pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejaus-pamokos/): Zachiejus yra labai turtingas muitininkų viršininkas, o drauge visiškas vargšas. Jis vienišas ir atmestas savo tautiečių. Tai žmogus, uždarytas savo nuodėmės, baimės, gėdos kalėjime. Jis supančiotas netikėjimo tinklais – nebetiki, kad gali būti mylimas ir gali mylėti. Evangelijoje sakoma, kad jis negalėjo pamatyti Jėzaus dėl minios, nes buvo žemo ūgio. Tačiau Zachiejui didžiausia kliūtis buvo ne žemas ūgis, bet egoizmo supančiota širdis. Sunkumai kilo ne tik iš jo paties. Jis negalėjo matyti Jėzaus dėl minios, kuri atmetimu ir panieka pastatė neįveikiamą sieną. Zachiejus jautėsi nepriimamas tautiečių bendruomenės ir nesijautė tarp jų savas. Žmogus, kuriam be perstojo kalbama, kad yra blogas, pats [&hellip;]
- [Nuolanki malda](https://homilijos.kristoteka.lt/nuolanki-malda/): Jėzus įspėja, kad malda gali būti netinkama. Pavyzdžiui, jei daugžodžiaujant stengiamasi priversti Dievą ją išklausyti arba kai malda tėra vien tuščiai beriami žodžiai, neįtraukiama širdis. Tačiau fariziejaus maldai netinka šie priekaištai. Vis dėlto palyginimo pabaigoje nuskamba aiški ištarmė: įsitikinusio savo teisumu nenuteisino jo malda. Kodėl? Fariziejaus malda iš tikrųjų yra monologas su savimi, joje nuolat minimas įvardis aš. Melsdamasis jis neatsiplėšia nuo sukimosi apie save patį. Muitininkas žvelgia vien į Dievą. Jis tik ištaria: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, taip pat mušasi atgailos ženklan į krūtinę. Šiuo gestu vaizdžiai parodomas tikrasis kaltininkas – širdis, iš kur kyla nuodėmė. Biblijos žmogus žvelgia [&hellip;]
- [Atkakli malda](https://homilijos.kristoteka.lt/atkakli-malda/): Pasakojime apie našlės skundą teisėjui Viešpats mus moko sugretindamas priešybes. Vargšė našlė, neišgalinti pasamdyti advokato, negalinti pati apsiginti, vis dėlto atkakliai beldžia ir nė kiek nenusileidžia savo prašymuose. Teisėjas – pasitikintis savimi, nebijantis Dievo, nesiskaitantis su žmonėmis – galiausiai neatlaiko našlės atkaklumo ir nusileidžia dėl šventos ramybės. Jei nedoras teisėjas vis dėlto atsižvelgė į našlės prašymą, tuo labiau į mūsų maldas atsilieps mylintis dangaus Tėvas. Pirmajame skaitinyje taip pat ryškios priešingos nuostatos. Jaunas Jozuė ir jo stipruoliai kariai kaunasi su amalekitais, o senelis Mozė meldžiasi ant kalno iškėlęs rankas į dangų. Išėjimo knygoje rašoma: „Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis [&hellip;]
- [Padėka už išgydymą](https://homilijos.kristoteka.lt/padeka-uz-isgydyma/): Viešpats Jėzus lieka ištikimas, net jeigu mes ir esame neištikimi (2 Tim 2, 13). Jo ištikimybę suvokiu kiekvieną kartą, kai širdį užgula tamsybės ir kai nebedrįstu prie jo artintis. Tuomet laikausi per atstumą, nors ir trokštu būti kuo arčiau. Panašiai dešimt raupsuotųjų troško gydančio susitikimo su Jėzumi. Jėzus žinojo, į kurią pusę eiti, kad juos sutiktų. Mūsų Viešpats ištikimas iki galo. Jis laukia žinodamas, kad sugrįš padėkoti tik vienas iš dešimties. Jam nesvarbūs įspūdingi skaičiai, jo neapgauna minių dėmesys. Jis laukia manęs asmeniškai, nes jam esu svarbiausias. Viešpats veikia mūsų gyvenime per įprastinius dalykus ir įvykius, kurie visiškai neatrodo antgamtiniai. Pirmajame [&hellip;]
- [Teisusis gyvens tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/teisusis-gyvens-tikejimu/): Ar Viešpats Jėzus pavadindamas mus nenaudingais tarnais norėjo sumenkinti mūsų vertę? Juk kitoje vietoje jis vadina mus draugais (Jn 15, 15), kuriuos pats išsirinko. Nejaugi jis prieštarauja pats sau? Šiandienos pamokymas turi mums parodyti deramą santykį su Dievu. Evangelijos tarnas žino savo vietą, pareigas ir jas ištikimai vykdo. Tarno ištikimybė nenulemia šeimininko gyvenimo pilnatvės. Ištikimai tarnaudamas pats tarnas pelno nepalyginti daugiau, jo paties gyvenimas įgyja prasmės. Panašiai yra ir mūsų santykiuose su Dievu. Ištikimai tarnaudami Dievui, nepadarome jo laimingesnio, bet patys tampame laimingi ir džiaugsmingi. Ne Dievas tampa turtingesnis ir tobulesnis, o mes praturtėjame. Vienoje iš Mišių dėkojimo giesmių tai išreiškiama [&hellip;]
- [Lemtingas pasirinkimas](https://homilijos.kristoteka.lt/lemtingas-pasirinkimas/): Ypač skaudi pasakojimo apie turtuolį ir elgetą detalė yra ta, kad turtuolis pažįsta Lozorių vardu. Patekęs į bėdą jis prašo: „Atsiųsk čionai Lozorių!“ Iki tol jis ne tik nekreipė dėmesio į varguolio skurdą, bet ir nepaisė jo asmens. Iš turtuolio elgesio buvo aišku, kad beasmenis ir beveidis skarmalius tik gadina prabangią rūmų aplinką. Naujienų laidose žiūrėdami reportažus iš katastrofų ar gamtos nelaimių vietų, jaučiame solidarumą ir gailestį net asmeniškai nepažinodami nukentėjusiųjų. Jei nelaimių aukas pažįstame vardu, jų likimas tampa mums ypač svarbus, nelaimė paliečia asmeniškai. Šiuo požiūriu turtuolio elgesys su Lozoriumi yra visiškai nežmoniškas. Turtuolis ir vargšas Lozorius gyvena tarsi atskiruose [&hellip;]
- [Kūrybingas prievaizdas](https://homilijos.kristoteka.lt/kurybingas-prievaizdas/): Evangelijos palyginimo pradžia panaši į mūsų žiniasklaidos pamėgtus siužetus. Viršininkas nutveriamas piktnaudžiaujant: žinoma, teks atsisveikinti su postu. Gresiant liūdnoms ateities perspektyvoms žmogus imasi užsitikrinti ateitį. Naudodamasis pažintimis, tebegaliojančiais ryšiais ir įtakos svertais, jis siekia kreditorių palankumo savo darbdavio sąskaita. Tačiau čia analogija su šių dienų nutikimais baigiasi. Evangelijos darbdavys, sužinojęs apie savo pavaldinio machinacijas, ne tik jo nepasmerkia, bet net pagiria. Jo apsukrumas rūpinantis ateitimi pateikiamas kaip sektinas pavyzdys. Neapsigaukime, šiuo palyginimu nėra pagiriamas sukčiavimas. Jo prasmė visiškai kita. Jėzus taiko palyginimą savo mokiniams, „šviesos sūnums“, ragindamas juos mokytis apsukrumo iš „šio pasaulio vaikų“, pasinėrusių į medžiagines gėrybes. Mūsų tikslas nėra [&hellip;]
- [Malonė nusidėjėliams](https://homilijos.kristoteka.lt/malone-nusidejeliams/): Fariziejai ir Rašto aiškintojai reiškė nepasitenkinimą, kad Jėzus bendrauja su muitininkais ir nusidėjėliais. Jie nebuvo kvaili ir vadovavosi sava logika: kraštas okupuotas romėnų, todėl reikia saugoti tai, kas brangiausia – tikėjimą ir tradiciją. Nazareto mokytojas privalo atsiriboti nuo muitininkų, idant nesusidarytų įspūdis, jog kiekvienas gali daryti ką nori. Jėzus turi aiškiai pasmerkti viešas nusidėjėles ir tuo parodyti jaunimui pavyzdį. Panašiai manė Evangelijos palyginimo vyresnysis brolis: „Tėvas elgiasi taip, tarsi jaunėlis nebūtų padaręs nieko blogo. Jis kelia pokylį, lyg nebūtų skirtumo tarp mano ilgamečio triūso ir ano darbelių iššvaistant palikimą su kekšėmis.“ Fariziejai ir vyresnysis brolis savaip suvokia vertybes ir moralinę tvarką. [&hellip;]
- [Meilės pamokos](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-pamokos/): Išminties knygos skaitinys padeda mums suvokti, kad „irus mūsų kūnas nusveria sielą“, todėl mums sunku perprasti Dievo užmojį. Evangelijoje šiandien skelbiama sunkiai suprantama Jėzaus meilės pamoka. Jėzaus žodžiai nereiškia, kad pažodžiui juos suvokdami mes imtume neapkęsti savo tėvų ar vaikų, bet kad mylėtume juos tinkamai. Šventasis Raštas atskleidžia kiekvienam skirtą Dievo meilės planą. Apaštalo Pauliaus Laiškas Filemonui moko naujomis akimis žvelgti į krikščionį pranokstant įprastų socialinių santykių suformuotus štampus. Šiandienos Evangelijoje skambantis prieštaringas įspėjimas seka po pasakojimo apie pokylį, kai pakviestieji atsisakė jame dalyvauti atsikalbinėdami dėl įvairių reikalų. Kvietimo į pokylį nepriėmė žemiškaisiais reikalais pernelyg užsiėmę žmonės. Šokiruojantis meilės ir neapykantos [&hellip;]
- [Paskutinė vieta](https://homilijos.kristoteka.lt/paskutine-vieta/): Praėjusį sekmadienį Jėzus kalbėjo apie siaurus išganymo vartus, pro kuriuos ne visi įstengs įeiti į Dievo karalystės pokylį. Šiandienos skaitiniuose vėl palyginimai apie vaišes. Jais vaizduojamas ne tik dangiškasis pokylis amžinybėje, bet ir šiandien mūsų švenčiama Eucharistija. Žemiškai Evangelijos vaišių scenai kontrastiškai nuskamba skaitinys iš Laiško žydams – pagarbią baimę kelianti apreiškimo ant Sinajaus kalno scena, dėl kurios dreba iš baimės net Mozė (Žyd 12, 22). Ten vaizduojamas „iškilmingasis sambūris“ taip pat nurodo Eucharistiją. Priminimas, kad esame prisiartinę prie „dangaus Jeruzalės, &lt;…&gt;danguje įrašytų pirmgimių Bažnyčios, &lt;…&gt;visų Teisėjo Dievo, &lt;…&gt;naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus“, praplečia mūsų žvilgsnį ir tikėjimo akimis leidžia suvokti Eucharistijos [&hellip;]
- [Vartai ankšti, bet atviri](https://homilijos.kristoteka.lt/vartai-anksti-bet-atviri/): Pranašas Izaijas vaizduoja visų tautų grįžimą pas Viešpatį. Kažkada puikybės nuodėmė nulėmė žmonijos išsklaidymą statant Babelio bokštą, o dabar Viešpats Izaijo lūpomis žada, kad iš naujo suburs visas tautas ant šventojo kalno Jeruzalėje. Tarp tautų įsivyraus taika ir darna. Viešpats myli visus žmones. Dievo plane grąžinant visas tautas į Tėvo namus ypatingas vaidmuo tenka krikščionims. Jų užduotis, apie kurią pranašavo Izaijas, skelbti Viešpaties šlovę tarp tautų. Tačiau Evangelija įspėja, jog kiekvienam iš mūsų taip pat gresia pavojus. Mūsų uolumas gali pavirsti abejingumu, o nuoširdus maldingumas – rutina. Todėl būtina nuolat atsinaujinti Šventąja Dvasia ir su nuostaba žvelgti į Kristaus asmenį. Tik [&hellip;]
- [Vainikuota Moteris](https://homilijos.kristoteka.lt/vainikuota-moteris/): Katalikams Marijos vaidmuo išganymo istorijoje yra akivaizdus. Ji nėra mūsų atpirkėja, bet Atpirkėjo Motina, todėl ypatingu būdu gerbiame jos dalyvavimą ir bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia. Marijos ištartas „Tebūnie“ mums visiems teikia viltį, kad padedant Dievo malonei įmanoma įvykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Mater rašo, kad Marijos tarpininkavimas yra užtariamojo pobūdžio: „ji tarpininkauja ne kaip pašalietė, bet kaip Motina, žinodama, jog kaip tokia gali pateikti Sūnui žmonių poreikius ir net „turi teisę“ tai daryti“ (RM, 21). Marijos ėmimo į dangų šventė kitose krikščioniškosiose tradicijose yra vadinama Dievo Motinos „užmigimu“. Katalikų tradicijoje pagerbiame tikėjimo tiesą, [&hellip;]
- [Tikėjimo privilegija](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-privilegija/): Šio sekmadienio skaitinys yra iš tos Luko evangelijos dalies, kurioje pasakojama apie Jėzaus kelionę iš Galilėjos į Jeruzalę. Iš pirmo žvilgsnio dvyliktajame skyriuje pateikiami pasakojimai atrodo menkai susiję. Tačiau įdėmiau skaitydami prisimename praėjusio sekmadienio pasakojimą apie turtingą grūdų augintoją, trumparegiškai nesuvokiantį jo tykančios mirties. Priešingai negu anas vien žemiškąja gerove besirūpinantis žmogus, Jėzaus mokiniai išlaisvinami nuo perdėto rūpinimosi valgiu ar drabužiu. Netikėtos mirties užklupto turtuolio priešingybė yra budrusis tarnas, apdairiai ir išmintingai prižiūrintis jam patikėtas gėrybes. Evangelijoje pabrėžiama, kad augant pažinimui didėja atsakomybės mastas: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta.“ Krikščionis budriai laukia susitikimo su mylinčiu Viešpačiu. Tai vienintelis [&hellip;]
- [Gyventi dabar](https://homilijos.kristoteka.lt/gyventi-dabar/): Šiandienos skaitiniuose atskleidžiamas žemiškosios tikrovės laikinumas. Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams ragina rūpintis „tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“. Evangelijos turtuolis sudeda savo viltis į žemiškąsias gėrybes, tačiau jo laukia netikėta mirtis – žmogus negali nieko pasiimti anapus. Koheleto knygoje apgailestaujama dėl gyvenimo laikinumo, triūso bei vargų beprasmybės. Viena vertus, tai memento mori, priminimas, kad visi mirsime ir turėsime viską palikti. Pesimistiniuose išminties mokytojo dejavimuose glūdi ir kitas svarbus paraginimas. Jis įspėja pernelyg nesureikšminti savęs pačių. Mes plušame ir stengiamės, tačiau dažnai pamirštame savo veiklos perspektyvą. Įsivaizduojame esą visų dalykų matas ir centras, o pamirštame gyvenimo tikslą ir būties pagrindą. [&hellip;]
- [Maldos privilegija](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-privilegija/): Malda yra nuostabi Dievo vaikų privilegija. Melsdamiesi išgyvename Dievo vaikų laisvę. Malda neįmanoma vergiškai nešiojant praeities nuoskaudų naštą. Jei laiką ir energiją skiriame vis iš naujo išgyvendami praeities nuoskaudas, nepajėgiame priimti nuostabių dovanų, kurias Dievas nori mums dovanoti. Skaitinyje iš Pradžios knygos Dievas kantriai klausosi Abraomo prašymų. Jis leidžia, kad žmogus drauge su juo kurtų istoriją ir iš meilės tęsia pokalbį su kūriniu. Naujajame Testamente Dievas pasirodo kaip mūsų Tėvas, kurio šventas vardas vertas aukščiausios pagarbos. Jis kviečia mus priimti jo valią, kuri tampa mūsų laisvės garantija. Jis duoda mums kasdienės duonos ir atleidžia kaltes, mokydamas gailestingumo ir atleidimo. Katalikų Bažnyčios [&hellip;]
- [Nuostabūs susitikimai](https://homilijos.kristoteka.lt/nuostabus-susitikimai/): Išganymo istorija yra pilna nuostabių Dievo ir žmogaus susitikimų. Ji pasakoja apie tai, kaip Dievas išeina pasitikti savo kūrinių. Gražiausias Dievo ir žmogaus susitikimas yra Eucharistija. Liturginiai skaitiniai mums padeda giliau suvokti Mišių slėpinį ir pagarbiau jį švęsti. Abraomas vaišina slėpiningus svečius, o Morta ir Marija priima brangų bičiulį ir mokytoją Jėzų. Abraomo svečiai pranašauja apie netrukus išsipildysiantį pažadą, gausią Abraomo ainiją. Svetingumo apeigos tiems laikams įprastos, tačiau drauge slėpiningos. Šie trys vyrai yra Dievo, pranokstančio žemę ir dangų, įvaizdis. Nuostabu, kad Abraomas, pamatęs tris vyrus, kreipiasi į juos vienaskaita. Bažnyčios tėvai įžvelgė šiame Pradžios knygos pasakojime nuorodą į Švenčiausiąją Trejybę. [&hellip;]
- [Veikli meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/veikli-meile/): Atsakydamas į klausimą, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus pateikia konkretų artimo meilės pavyzdį. Meilė turi būti ne teorinėmis svarstybomis, bet reikštis konkrečiu būdu. Samariečio pagalba apiplėštam ir sužeistam keleiviui parodo tikros meilės mastą. Užuot skirstę žmones į savus ir svetimus, kiekvienas turime tapti artimu tam žmogui, kuriam tuo metu reikia mūsų pagalbos. Senojo Testamento skaitinyje Mozė sako, kad Dievo įsakymas nėra nei per sunkus, nei per tolimas, nei paslėptas: „jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“. Evangelijos pasakojimą galime papildyti savo gyvenimo pavyzdžiais. Kartais nuoširdžios pagalbos sulaukiame ne iš tų žmonių, kurie atrodė artimi savo pažiūromis, kuriuos dažnai matėme [&hellip;]
- [Naujas kūrinys](https://homilijos.kristoteka.lt/naujas-kurinys/): Apaštalui Pauliui kryžiaus įvykis yra pagrindinis skelbimo turinys. Tai yra Evangelijos centras ir svarbiausias argumentas prieš priešininkus. Kryžiuje jis įžvelgia savo apaštalavimo ir apskritai buvimo prasmę Dievo akivaizdoje. Paties apaštalo asmens vertumas ar nevertumas taip pat lemiamas kryžiaus: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi.“ Kristaus kryžius atveria Dievo ir žmogaus santykiuose visiškai naują etapą ir buvimo galimybę, kurią Paulius vadina „nauju kūriniu“. Apibendrinant galima sakyti, kad kryžiaus įvykis reiškia naują kūrinį. Kalbėdami apie kryžių, neturime jo nupiginti vien skųsdamiesi kitų blogybėmis. Tuomet kalbos apie kasdienį kryžių taptų išsisukinėjimu norint pateisinti savo silpnybes ar neveiklumą. Kryžiaus nešimas nereiškia atpalaidavimo [&hellip;]
- [Pašaukti laisvei](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-laisvei/): „Esate pašaukti laisvei“ – šie apaštalo Pauliaus Laiško galatams žodžiai parinkti šūkiu Padėkos už laisvę metais minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Lietuvos vyskupų laiške Padėkos už laisvę metų proga rašoma: „Gyventi atsakingoje laisvėje reiškia narsiai rinktis tarp gėrio ir blogio. Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais, šis pasirinkimas yra pati mūsų esmė, nes „nepaisant visų pažangos formų, žmogus liko tuo, kuo visada buvo, – laisve tarp gėrio ir blogio.“ Apaštalas Paulius kalba apie laisvę kaip brangiausią Kristaus atneštą dovaną. Tačiau čia pat perspėja dėl laisvės trapumo. Laisve turime naudotis tarnaudami vieni kitiems meilėje. Apaštalas įspėja, kad tariama laisvė nepaverstų krikščionių savo kūno vergais. [&hellip;]
- [Pervertasis Mesijas](https://homilijos.kristoteka.lt/pervertasis-mesijas/): Ankstesniuose Luko evangelijos skyriuose aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje. Prieš žengdamas į Jeruzalę Jėzus vėl vaizduojamas tarp mokinių, kuriems apreiškia savo dievystės slėpinius. Šiandienos ištrauką – Petro išpažinimą, Mesijo apsireiškimą ir Jėzaus kvietimą sekti kryžiaus keliu – evangelistas pateikia kaip vieningą prasminę visumą. Evangelijos tekstas lakoniškas ir tikslus, todėl verta atkreipti dėmesį į detales. Pirmiausia evangelistas pastebi, kad Jėzus „nuošaliai vienas meldėsi“. Jėzus meldžiasi nesiblaškydamas, jo maldos nenutraukia menkniekiai. Jei klausimas kyla iš maldos, vadinasi, jis svarbus: „Kuo mane laiko žmonės?“ Svarbesnis yra šio klausimo tęsinys: „O jūs kuo mane laikote?“ Jėzus atėjo klusniai vykdyti Tėvo valios ir nusižemino priimdamas žmogaus prigimtį. [&hellip;]
- [Atleidimo džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/atleidimo-dziaugsmas/): Jėzus priėmė jausmingą moters palankumo išraišką ir drauge atsiribojo nuo šalto fariziejaus mandagumo. Mokytojo žodžiai byloja, kad anuodu žmones labiausiai skiria ne nuodėmių dydis ar jų skaičius, netgi ne svetingumo parodymo būdas, bet elgsenos motyvai: karšta meilė priešpriešinama šaltam tobulumui. Fariziejus piktino Jėzaus žodžiai, kad ištvirkėlės ir muitininkai anksčiau už juos įžengs į dangaus karalystę. Kodėl lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę? Turtas nebūtinai matuojamas pinigais ir medžiaginėmis gėrybėmis. Žmogui, kuris yra turtingas savo paties įvaizdžiu, nėra lengviau kaip tam kupranugariui. Viešai žinoma nusidėjėlė nori būti išvaduota iš nuodėmių. Ji visa širdimi trokšta būti išlaisvinta, [&hellip;]
- [Dėkojimas ir auka](https://homilijos.kristoteka.lt/dekojimas-ir-auka/): Šiandienos iškilmė skirta Eucharistijai, kuri yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo „versmė ir viršūnė“. Eucharistija lydi mus gyvenimo kelionėje, ji vienija ir maitina Dievo tautą. Liturginiai skaitiniai mums atskleidžia Eucharistiją kaip dėkojimą, dangiškąjį maistą ir auką. Jėzus laimina mus pačiu savo buvimu. Jis yra gyvybės Duona, Aukotojas ir Auka. Apie Pradžios knygoje minimą Melchizedeką žinome nedaug – jis kunigas ir karalius, aukojantis padėkos atnašas ir laiminantis Dievo vardu. Melchizedekas veikia kaip tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Grįžęs po sėkmingo mūšio Abraomas suvokia, jog už pergalę turi būti dėkingas Dievui. Jis atpažįsta Melchizedeko šventumą. Abraomas gyveno taikoje su Dievu, todėl laiminamas taika. Melchizedekas aukoja [&hellip;]
- [Visa tiesa](https://homilijos.kristoteka.lt/visa-tiesa/): Nuo liturginių metų pradžios apmąstėme Kristaus gyvenimo slėpinius. Per adventą ruošėmės sutikti jo gimimą, vėliau sekėme pirmuosius viešojo gyvenimo įvykius. Gavėnia parengė didžiajam perėjimui iš mirties į prisikėlimą. Po Jėzaus prisikėlimo džiaugėmės naujai dovanoto gyvenimo apstumu. Galiausiai per Sekmines šventėme visą atnaujinantį Dvasios veikimą. Šiandien Bažnyčia apibendrina Kristaus apreiškimą. Evangelijose susipažinome su Jėzaus gyvenimu, ne kartą girdėjome jo žodžius apie Tėvą ir Dvasią. Dievas panorėjo tapti pažįstamas ne kaip abstrakti esybė ar proto konstrukcija. Kristuje jis tapo vienas iš mūsų, kad mes galėtume jį pažinti. Kai Pilypas paprašė parodyti Tėvą, Jėzus pasakė: „Kas mane mato, mato Tėvą.“ Evangelistas Jonas įvairiais būdais [&hellip;]
- [Dvasia atnaujintoja](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-atnaujintoja/): Sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią kaip žmogaus pavidalo dieviškąjį Asmenį. Tačiau mūsų kelias į Dievą prasideda būtent nuo Dvasios. Tik dėka jos galime atpažinti Jėzuje Viešpatį ir Mesiją (1 Kor 12, 3; Apd 2, 36). Mūsų ištariami žodžiai tik Dvasios dėka įgyja galios. Nors Dvasia lieka mums neapčiuopiama, tai nereiškia, kad ji yra toli. Veikiau priešingai, labai arti. Panašiai kaip kvėpavimas, kurio beveik nejaučiame, bet be kurio nebūtų gyvybės. Dvasia neapčiuopiama kaip nežinia iš kur ateinantis vėjas. Arba kaip ugnis, kuri tvirto medžio gabalą paverčia šiluma, tačiau liepsnos neįmanoma sulaikyti. Kai ji pasitraukia, lieka tik apanglėjusi žarija. Evangelistas Jonas atskleidžia Šventąją Dvasią [&hellip;]
- [Dangaus kryptimi](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-kryptimi/): Prisikėlęs Jėzus dovanoja pažadą, kad visi vaikai palaidūnai galės grįžti į Tėvo glėbį – dangaus Karalystėje laukia nuostabus susitikimo pokylis. Žengimu į dangų Jėzus eina parengti mums vietos. Dūsaudami žemės varguose ilgimės dangaus Karalystės pilnatvės. Tačiau išlaisvinimas iš žmogiškosios vergovės kartais vyksta priešinga kryptimi, negu galėtume laukti. Apaštalai atkakliai žvelgia į dangun žengiantį Jėzų, nors debesis jau uždengė jį. Prisiartinę vyrai baltais drabužiais nukreipia jų ilgesingą žvilgsnį: „Ko stovite žiūrėdami į dangų?“ Pasirodo, reikia žvelgti kita kryptimi, negu jie įsivaizdavo. Reikia nulipti nuo kalno, eiti į Jeruzalę, Judėją ir Samariją, iki pat žemės pakraščių. Šis krypties pakeitimas neturėtų jų stebinti. Juk [&hellip;]
- [Dvasia ir tiesa](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasia-ir-tiesa/): Kaip ir praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinys yra iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos Paskutinės vakarienės vakarą. Mus gali stebinti šios kalbos loginė seka. Atrodo, kad Jėzus peršoka iš temos į temą, sunku suvokti jų tarpusavio ryšį. Jis kalba apie žodį, Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Tai tarsi skirtingos tikrovės, tačiau drauge viena. Jėzus kalba apie tris Asmenis ir skirtingas misijas. Tėvas siunčia Sūnų ir patiki jam perduoti gyvybę teikiantį žodį. Sūnaus vardu jis taip pat siunčia Dvasią, kuri moko ir primena, ką sakė Kristus. Vykdydamas visa, ką jam pavedė Tėvas, Sūnus suteikia savo ramybę. Jėzus atskleidžia dieviškojo išganymo plano vienybę ir duoda supratimo raktą [&hellip;]
- [Išlaikyti tikėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/islaikyti-tikejima/): Po Velykų dar kartą suvokiame, kad Jėzaus prisikėlimas žmonijai atveria naują erą. Trumpas skaitinys apima svarbiausius Jono evangelijos akcentus. Artėja Jėzaus valanda, kai per Kryžių esmingai perkeičiamas pasaulis. Dabar iki galo atskleidžiama Dievo meilė. Jėzaus misija pasiekia viršūnę tą valandą, kai visas pasaulis atrodo atsidūręs ant žlugimo ribos, ir nuskamba žodis „Atlikta“ (Jn 19, 30). Dievo šlovė apreiškiama atsidavimo valandą. Kryžius nuo šiol iki galutinio Viešpaties atėjimo išlieka Dievo meilės pasauliui ženklu. Kojų nuplovimu buvo vaizdžiai parodytas didysis meilės įsakymas, nurodomas kaip pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo žymė. Jėzaus mokiniai per meilę turi nešti pasauliui Dievo žodžio šviesą. Išlikti su Viešpačiu padeda „pergalė, [&hellip;]
- [Bažnyčios augimas](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-augimas/): Gerojo Ganytojo sekmadienį visame pasaulyje meldžiama dvasinių pašaukimų. Šiai dienai skirtoje popiežiaus Benedikto XVI žinioje apmąstoma tema „Liudijimas žadina pašaukimus“. Velykų laikotarpiu vis aiškiau įsitikiname Viešpaties prisikėlimo tikrove, naujai išgirsdami šiam slėpiniui parengiančius Šventojo Rašto liudijimus apie Jėzaus dievystę. Dar kartą užduodame Jėzui klausimą drauge su šventykloje jį apspitusiais žmonėmis: „Ar iš tikrųjų esi Mesijas?“ Jono evangelijoje šis klausimas suskamba ne kartą. Ne sykį sukrečia neatitikimas tarp Jėzaus skelbiamos išganymo perspektyvos ir žmonių įsivaizduojamo žemiškojo karaliaus lūkesčio. Gerojo ganytojo kalboje Jėzus apreiškia esąs Mesijas, tačiau jo skelbimas ir vėl dramatiškai kertasi su daugelio lūkesčiais. Parinkta ta Evangelijos vieta, kai Jeruzalės šventykloje [&hellip;]
- [Kvietimas praregėti](https://homilijos.kristoteka.lt/kvietimas-praregeti/): Šiandien apaštalus sutinkame prie Tiberiados ežero. Mums atrodo keista, kad pasinėrę į savo rūpesčius jie ir vėl neatpažįsta savo Viešpaties. Tačiau nuoširdžiai pažvelgę į save pamatytume, jog esame to paties molio. Už kasdienos rūpesčių užuolaidos dažnai nepastebime mus lydinčio Jėzaus žvilgsnio. Kūdikis dar aiškiai neskiria spalvų ir formų, neatpažįsta jį supančių žmonių. Vaiko regėjimas vystosi laikui bėgant. Panašiai ir Jėzaus mokiniai palengva mokosi atpažinti Dievo buvimą. Pirmasis etapas – metas prieš Kristaus kančią ir prisikėlimą, kai viskas jiems dar labai neaišku. Jie tiki Mokytoju ir seka juo, tačiau klausinėja: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, [&hellip;]
- [Palaiminimas visiems](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminimas-visiems/): Švenčiame Velykų oktavą. Velykų sekmadienį džiūgavome dėl Jėzaus prisikėlimo ir mums dovanoto amžinojo gyvenimo. Šią savaitę žvilgsnį sutelkiame į tuos, kurie pirmieji priėmė prisikėlusiojo dovaną. Mes vėl grįžtame į aukštutinį kambarį. Tai ta pati vieta, kur Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją. Šį kartą drauge su kitais yra ir abejojantis Tomas. Jis negali patikėti kitų mokinių tvirtinimu apie prisikėlusį Jėzų, nes nepasitiki jais. O kodėl turėtų pasitikėti? Neseniai pabūgę kryžiaus kančios ir palikę Mokytoją dabar tie patys nepatikimi bičiuliai liudija Jėzų prisikėlus. Tomas netikėjo ne tik kitų mokinių žodžiais, bet ir tuo, ką buvo sakęs pats Jėzus. Juk Jėzus anksčiau ne [&hellip;]
- [Beieškant Prisikėlusiojo](https://homilijos.kristoteka.lt/beieskant-prisikelusiojo/): Pirmąją savaitės dieną neįvyko nieko didingo. Petras ir Jonas pamatę tuščią kapą tuoj pat nepuolė skelbti prisikėlimo žinios. Jonas tik vėliau prisipažino, kad būtent tuomet jis įtikėjo (Jn 20, 9). Apaštalai grįžo nuo kapo sutrikę ir tylėdami. Tik Marija Magdalena pasiliko ir verkė, nes kažkur dingo kvepalai ir kažkas paėmė jos Viešpatį (Jn 20, 11–13). Meilė neleido jai pasitraukti. Net mirtis nesutrukdė Marijai laukti. Mirtis neturi galios meilei. Kai saulė buvo jau aukštai, Marija Magdalena atbėgo ir pranešė mačiusi Viešpatį. Ji ne tik matė jį, bet ir parpuolusi žemėn apkabino kojas ir pagarbino (Mt 28, 9). Tą dieną Petras tebesinešiojo širdyje [&hellip;]
- [Šlovė ir kančia](https://homilijos.kristoteka.lt/slove-ir-kancia/): Ko Jėzus labiausiai troško artinantis mirčiai? Kas jam buvo svarbiausia pačiomis paskutinėmis žemiškojo gyvenimo valandomis? Jis matė džiūgaujančias žmonių minias, jų lūkesčius ilgintis išvaduotojo karaliaus. Galėjo įpilti alyvos į jų jausmus, kurstyti kurti žemiškąją karalystę. Galėjo toliau gydyti ligonius, maitinti alkanuosius, guosti prislėgtuosius. Tai būtų dar labiau sužadinę minios entuziazmą. Džiūgaujančių žmonių lūkesčiuose veikiausiai netrūko ir savanaudiškų minčių, įsivaizduojant save užimantį reikšmingą vietą Mesijo karalystėje. Pats Jėzus karštai trokšta vieno: valgyti Velykų vakarienę drauge su savo mokiniais. Kaip visada pasaulis triukšmingai reikalauja, tačiau artėjant misijos viršūnei Jėzus pasitraukia, kad galėtų su saviškiais valgyti Velykų vakarienę. Vakarienės menėje atsivėrė vartai į kryžiaus [&hellip;]
- [Gailestingas nuosprendis](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingas-nuosprendis/): Kai kurie įvykiai tarsi žaibas nutvieskia kažką labai svarbaus. Taip veikiausiai buvo Jėzui susitikus su moterimi, nutverta svetimaujant. Ši scena turėjo giliai įstrigti į kiekvieno jį mačiusio atmintį. Fariziejai atėjo tariamai paklausti Jėzaus, o iš tikrųjų išprovokuoti, „kad turėtų kuo apkaltinti“. Mirties nuosprendis šiuo atveju buvo spąstai. Visi laukė, ką pasakys „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“. Liepti paleisti nutvertą svetimautoją reikštų nepaisyti Mozės įstatymo. Jėzus apeliuoja į kiekvieno sąžinę siūlydamas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Šiais žodžiais jis ne tik išvengia paspęstų pinklių, bet ir amžiams palieka pamoką kiekvieno šį įvykį apmąstančio sąžinei. Beje, Jėzus galėjo [&hellip;]
- [Vilties žmonės](https://homilijos.kristoteka.lt/vilties-zmones/): Kartais žmonės nuoširdžiai skundžiasi, kad neranda savo nuodėmių ir neturi ką sakyti per išpažintį. Perskaitę maldaknygėje sąžinės sąskaitą jie tik dar labiau įsitikina savo teisumu. Jie gyvena tvarkingai, daug dirba, nekonfliktuoja su kaimynais. Nelengva jiems ką nors prikišti, tačiau iš arčiau pažvelgus į jų gyvenimą nesinori sekti jų pavyzdžiu. Pamąstykime , kuo skiriasi gailestingasis tėvas ir namuose pasilikęs jo vyresnysis sūnus? Kas skiria palaidūną jaunėlį nuo nepriekaištingai klusnaus vyresniojo? Tiek gailestingasis tėvas, tiek sūnus palaidūnas yra lūkesčio ir vilties žmonės. Tėvas laukia palaidūno ir viliasi, kad jis sugrįš. Jis viliasi taip pat, kad vyresnysis sūnus vis dėlto ateis į puotą ir [&hellip;]
- [Gyvenimo laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-laikas/): Šiandienos Evangelijos ištrauką galėtume apibendrinti taip: mūsų gyvenimo laikas duotas tam, kad darytume gera. Žmonės, kurie papasakojo apie galilėjiečių mirtį, tikėjosi, kad Jėzus atsakys į klausimą, kodėl nelaimė krito ant nekaltų žmonių? Tačiau Jėzus nenori apie tai kalbėti, tik pasako, jog kiekvieno gali tykoti dar didesnė nelaimė nei minėti įvykiai. Didesnė nelaimė yra gyvenimo nevaisingumas. Tai suvokimas, kad gyvenimas išeikvotas neprasmingai, neduota jokių gerų vaisių. Žinoma, toks pesimistinis vertinimas dažnai būna perdėtas. Šis įspėjimas ne tiems, kurie dėl įvairių priežasčių linkę save menkinti. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra savaime vertinga dovana. Gera bendrauti su žmogumi, padariusiu daug gero ir viltingai žiūrinčiu į [&hellip;]
- [Sandoros planas](https://homilijos.kristoteka.lt/sandoros-planas/): Žvaigždėtas dykumos dangus ar viliojantys didmiesčių žiburiai liudija tą patį naujos vilties pažadą, į kurį Dievas kviečia kiekvieną žmogų. Klajoklio Abraomo istorija gali būti panaši į šiandienos žmogaus, pasimetusio minioje, siekiančio pasistatyti saugumą teikiančią palapinę metalo ir stiklo apsuptyje. Visų laikų žmones vienija tas pats širdies ilgesys, planai ir troškimai, vienija Dievo meilė, Kūrėją ir kūrinį susiejanti sandora. Net senatvės nulemtas jėgų netekimas, nugyventų metų našta gali tapti nauja pradžia. Dievo meilė užmezga su mumis sandorą, patvirtinamą skaistinančia ir gydančia Šventosios Dvasios liepsna, apimančia visa, kas mumyse perkirsta ir suketvirčiuota. Dievo meilė pašaukia mus nakties tamsybėje ir panašiai kaip Abraomą ištraukia [&hellip;]
- [Pagundų taikiniai](https://homilijos.kristoteka.lt/pagundu-taikiniai/): Gavėnios pradžioje esame kviečiami Dievo žodžio akistaton. Jėzus atremia velnio gundymus Rašto žodžiais. Apaštalas Paulius patvirtina: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Jeigu „kupinas Šventosios Dvasios“ Jėzus buvo gundomas dykumoje, mes taip pat galime tikėtis išbandymų. Dykumos patirtis – ypatingas išbandymas. Visi sunkūs, skausmingi gyvenimo momentai gali tapti tarsi išėjimu į dykumą. Tai ištikimybės ir meilės parodymas Dievui. Gavėnia yra Viešpaties skirtas laikas, tai galimybė augti tikėjimu. Panašiai kaip Jėzus, „Dvasios vedami“ mokomės atpažinti blogio jėgas ir joms pasipriešinti. Kristaus dialogas su velniu nepasibaigia. Piktasis atsitraukė nuo jo „iki laiko“. Mes, Bažnyčia, esame Kristaus kūnas, todėl turime būti nuolat pasirengę [&hellip;]
- [Šiandienos vargdieniai](https://homilijos.kristoteka.lt/siandienos-vargdieniai/): Mūsų ausis priprato prie evangelinių palaiminimų, jie nebeatrodo mums keisti ar paradoksalūs. Girdėdami žodžius, kad vargšai, alkani, verkiantys ir persekiojami žmonės yra palaiminti, pagalvojame: gal taip ir yra kur nors, bet ne mūsų gyvenime. Galima manyti, kad tai paguoda turint prieš akis amžinybės perspektyvą: jei dorai vargsime šiame gyvenime, būsime laimingi po mirties. Iš tikrųjų būtina stengtis gyventi dorai, taip pat iš visos širdies trokštame būti laimingi. Nejaugi krikščioniui laimė įmanoma tik amžinybėje, gyvenant anapus? Dažnas net pasipiktins tokiais palaiminimais, nes normalus žmogus tarsi ir neturėtų įžvelgti laimės varge, būti laimingas persekiojamas ar alkdamas. Normalus žmogus yra laimingas patirdamas gerovę, saugumą, [&hellip;]
- [Viešpaties akivaizdoje](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-akivaizdoje/): Šventoji Teresėlė mirdama paliko savo vienuolijos seserims savotiškų rūpesčių. Joms teko spręsti, kokius faktus iš paprasto ir banalaus Teresės gyvenimo užrašyti vienuolyno mirusiųjų knygoje. Daugelio seserų nuomone, Teresėlė gyvendama niekuo ypatingu nepasižymėjo, nebent tuo, kad užmigdavo vienuolyno chore per rytines meditacijas… Tokią jos matė savo seserį, vėliau pripažintą Bažnyčios mokytoja. Šventoji Faustina buvo neišsilavinusi ir dirbo paprastus fizinius darbus. Dievo gailestingumo užrašinėtoja kur kas geriau valdė kauptuką negu plunksną, tačiau jai teko aprašyti Dievo gailestingumo slėpinius. Palaimintasis Karolis de Fuko (Charles de Foucauld), patyręs atsivertimą ir kaip vienuolis atsiskyrėlis gyvenęs musulmonų aplinkoje, pakrikštijo tik du žmones – vaiką ir senutę. Žmogišku [&hellip;]
- [Šiandienos malonė](https://homilijos.kristoteka.lt/siandienos-malone/): Viskas galėjo vykti labai sklandžiai. Perskaičius Izaijo pranašystę žmonių akys dėkingai žvelgė į Jėzų, visi klausėsi iš jo lūpų sklidusių maloningų žodžių. Tačiau Jėzus atėjo ne vien glostyti. Jis čia pat prabyla į neištikimųjų ir nedėkingųjų sąžines. Klausytojus tai ima erzinti. Nejaugi našlė iš Sareptos, esančios netoli nuo piratų pamėgto uosto Sidono, kuriame gausu stabmeldžių, negi ji geresnė už Izraelio motinas ir seseris? Arba Aramo karvedys Naamanas, – juk jo gaujos tiek kartų skriaudė Samariją, žudė jos sūnus ir grobė į nelaisvę dukras. Siras Naamanas buvo išgydytas, tačiau ir toliau garbino Dievą Rimono šventykloje Damaske. Kodėl Dievas būtent šį raupsuotąjį panoro [&hellip;]
- [Pamirštas įstatymas](https://homilijos.kristoteka.lt/pamirstas-istatymas/): Biblijos žmogui žodis turi aktyvią, kuriamąją galią. Žodžiu numanomas veiksmas. Kūrimas yra Dievo žodžio darbas: „Dievas tarė. &lt; …&gt; Taip ir įvyko“ (plg. Pr 1). Dievo žodis yra Sandoros tautos gyvenimo pagrindas: žmogus gyvas žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Žodžio galia Dievas apreiškia artumą savo tautai ir joje veikia. Jono Evangelijoje Jėzus vadinamas Žodžiu. Tuo norima pasakyti, kad jis yra tiesioginis ir galutinis Dievo apreiškimas ir Apreiškėjas. Žodis apreiškia ir išlaisvina. Kas klauso Jėzaus, įvedamas į pasaulį, kuriame gyvena Žodis. Jėzus yra kelias pas Dievą. Žodis yra kelias pas tą, apie kurį jis kalba. Žodis yra kelias tik tuomet, kai juo [&hellip;]
- [Apsireiškimas Kanoje](https://homilijos.kristoteka.lt/apsireiskimas-kanoje-2/): Šios dienos Evangelija baigiasi žodžiais: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.“ Jėzaus šlovė apreiškiama trečią kartą. Pirmiausia ji apreikšta Rytų išminčiams, po to Jėzaus krikšto metu, o šį sekmadienį minimas trečiasis Viešpaties šlovės apreiškimas Kanoje. Per ankstesnius du apsireiškimus Viešpaties šlovę atskleidė kiti. Betliejuje jo šlovę atskleidė išminčiai. Prie Jordano Jėzaus šlovę atskleidė Tėvo balsas ir Šventoji Dvasia kaip balandis. Kanoje pats Jėzus parodė savo šlovę. Prasideda apreiškimas, apie kurį evangelistas Jonas rašo savo prologe: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Stebuklas Kanoje parodo Dievo šlovę, grindžiamą meile: „Kad jie pamatytų mano šlovę, &lt;…&gt;nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ [&hellip;]
- [Ištarti Viešpačiui „taip“](https://homilijos.kristoteka.lt/istarti-viespaciui-taip/): Kažkada Jėzus, matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35–38). Mieli tikintieji, šiandien taip pat matome daug apleistų, kūnu ir siela suvargusių ir net savo šio skurdo nesuvokiančių žmonių. Jiems reikia pagalbos. Antraip gailestingumas, tarpusavio meilė ir dvasingumas išblės. Reikia, kad kažkas ateitų pas šias apleistas, gero žodžio, užuojautos ir pagalbos išsiilgusias minias. Nesidairykime ieškodami tų, kurie ryžtųsi paskirti savo gyvenimą pasauliui atnaujinti, evangelizuoti ir krikščioninti. Pažvelkime į save ir pagalvokime, ką mes galime [&hellip;]
- [Visi esame kelyje](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-esame-kelyje/): Jeigu žmogus nepastebi savo gyvenime Dievo, tai dar nereiškia, kad Jo nėra. Mums gali pasikartoti mokinių, ėjusių į Emausą, istorija. Jie ėjo kartu su Jėzumi, bet negalėjo Jo atpažinti. Tariamas Dievo nebuvimas daugelio žmonių gyvenime, o gal net ir mūsų, aptinkamas labai dažnai. Einančių į Emausą mokinių istorija mums rodo, ką reikia daryti, kad pastebėtume savo gyvenime prisikėlusį Kristų. Kokia nuostabi istorija. Mokiniai, šitiek laiko praleidę su savo Mokytoju, jo nepažino. Daugybės išgydymų ir stebuklų liudininkai, girdėję nuostabų Jėzaus mokymą, nepažino savo Mokytojo, kuris ėjo kartu su jais. Evangelija mums nurodo to nepažinimo priežastį: Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir [&hellip;]
- [Pasitikėti Dievo gailestingumu](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitiketi-dievo-gailestingumu/): Išklausę Evangelijos skaitinio, daugelis mūsų kartu su apaštalu Tomu taip pat norime paliesti savo rankomis Jėzų, kad galėtume sušukti vieną iš pačių gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Šie žodžiai liudija, jog Dievas žmogui yra visų svarbiausias gyvenimo Viešpats. Nors ir kaip norėtume, negalime apkabinti savo rankomis Viešpaties ir paliesti jo žaizdų. Tačiau pats Dievas stebuklingai nuolat prisiliečia prie mūsų. Kaip tai įvyksta, jeigu mes savo akimis nematome Dievo? Viešpats mus paliečia savo gailestingumu. Jis pats nori paliesti mūsų sielos žaizdas ir užgydyti jas meile ir gailestingumu. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). Iš Kristaus apreiškimo Dievą pirmiausia pažįstame [&hellip;]
- [Gyvojo Dievo triumfo diena](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvojo-dievo-triumfo-diena/): Broliai ir seserys, paraginimu „Atsiverskite ir tikėkite evangelija!“ pradėjome gavėnios laikotarpį. Šis paraginimas šiandien – Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventėje įgyja savo galutinę reikšmę. Evangelinės žinios centras yra toks: Jėzus buvo miręs ir prisikėlė dėl mūsų. Žodis Pasqua reiškia perėjimą. Kristus išėjo iš kapo, iš mirties į gyvenimą. Tai Gyvojo Dievo triumfo diena. O kadangi esame Kristaus mokiniai, Velykos yra ir mūsų didžiausia šventė. Juk Ps 117 pasakyta: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.“ Krikščioniškoji pasaulio revoliucija prasidėjo nuo tuščio Kristaus kapo. Pirmieji krikščionys visą savo gyvenimą statė ant Velykų įvykio pagrindo; pranešimas, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, tapo naujo [&hellip;]
- [Pasirinkti Kristaus kelią kartą, bet visam gyvenimui](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirinkti-kristaus-kelia-karta-bet-visam-gyvenimui/): Fantastinio žanro kūrinyje aprašomas dviejų krikščionių ir iš kosmoso atskridusių ufonautų susitikimas. Marsiečiai domėjosi įvairiomis proto formomis, religijomis ir tuo, kas skatina pasaulį žengti į priekį. Išgirdę apie Kristų, kad jis gimė žydų tautoje ir buvo ilgus amžius jo laukusios tautos Mesiju – išgelbėtoju, ufonautai sušuko: „Gražu, ir kas įvyko toliau?“ „Žmonės jo nesupratę Jėzų nukryžiavo. Jis atvyko netinkamu metu. Štai jeigu Kristus atvyktų dabar, butų visai kas kita. Dabar jį suprastų, mylėtų ir padėtų jam įgyvendinti visų svajotą broliškumą. O anuomet turėjo tragiškai mirti“, – atsakė vienas krikščionis. Tačiau antrasis krikščionis paprieštaravo: „Visiškai ne. Aš su tuo nesutinku. Kad ir [&hellip;]
- [Atgaila – kelias į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/atgaila-kelias-i-dangu/): Mūsų prisikėlimas bus kitoks nei Lozoriaus prikėlimas. Lozorius prikeltas po kurio laiko mirė, o mes po prisikėlimo jau niekada daugiau nemirsime. Mūsų gyvenimas nepasibaigs, bet pasikeis. Štai mūsų viltis. Tačiau, kol gyvename šioje žemėje, dažnai būname savo dvasia mirę, nes nusidedame. Daug žmonių su malda lūpose ir viltimi akyse žiūri į savo artimuosius, vildamiesi sulaukti jų dvasinio prisikėlimo – išsivadavimo iš alkoholizmo, iš moralinio palaidumo, iš narkomanijos, iš pataikavimo savo ydoms ir silpnybėms, iš netikėjimo viskuo, kas šventa. Visi supranta, jog betikslis gyvenimas – lygus ankstyvai mirčiai. Ir kaip gerai, jog yra tų, kurie už mus meldžiasi. Šv. Jonas XXIII sakydavo: [&hellip;]
- [„Aš atėjau, kad neregiai praregėtų...“](https://homilijos.kristoteka.lt/as-atejau-kad-neregiai-praregetu/): „Rabi, kas nusidėjo?“– šiame klausime atsispindi senas stereotipas: manoma, kad kiekviena liga ar nelaimė yra bausmė už nuodėmes ir ji perduodama vaikų vaikams. Jeigu turime minty gimtąją nuodėmę, tuomet taip, bet jeigu individualią nuodėmę, tai šią nuomonę turime ryžtingai atmesti. Jėzus paneigė tiek aklo gimusio, tiek jo tėvų nuodėmingumą kaip aklumo priežastį. Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad Jėzus nepripažino ryšio tarp nuodėmės ir ligos. Jis gerai matė ryšį tarp blogio, nuodėmės ir kančios: labai dažnai vienų žmonių nuodėmės virsta kitų žmonių kančiomis. Tačiau žmonių kančių negalima priimti kaip Dievo bausmės už nuodėmes. Už prigimties ir moralės pažeidimus „keršija“ ne Dievas, o [&hellip;]
- [Mesijo atradimo džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-atradimo-dziaugsmas/): Vanduo girdo ir gerus, ir blogus, kaip kad saulė šviečia geriesiems ir blogiesiems. Kristus per visus Evangelijos puslapius mus moko, jog ištroškusiam žmogui būtina paduoti atsigerti, nepaisant geras jis ar blogas. Prie Jokūbo šulinio susitinka du žmonės – žydas ir samarietė. Jos gyvenimas sudėtingas, įtemptas ir komplikuotas, Jo gyvenimas skirtas žmonijai atpirkti. Moteris buvo kupina žemiškų troškimų, Jėzus troško suteikti šiai moteriai doro ir švento gyvenimo ilgesį. Kodėl šiandien kalbame apie žydų atstumtos samariečių tautos moterį? Todėl, kad ji yra labai panaši į mus, šiandienos žmones, kurie, būdami šalia Dievo, jo nepastebime. Jėzus keliauja kepinamas kaitrios Izraelio saulės ir pagaliau pavargęs [&hellip;]
- [Žmogus pašauktas atsiversti](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogus-pasauktas-atsiversti/): Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą mums pateikia keletą svarbių pamokymų. Pirma, Kristaus atsimainymas rodo mums, kad jis yra Dievo Sūnus, kurio reikia klausyti. Šis atsimainymas žadina pasitikėjimą, kad ir mūsų kūnas Dievo galybe prisikels iš kapo dulkių atnaujintas ir patobulintas. Antra, Jėzaus atsimainymas ragina mus ilgai nelaukiant, tuojau pat atnaujinti savo sielos nekaltumą, dvasiškai atgimti. „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną.“ Šventajame Rašte dažnai minimas kalnas. Ant kalno Abraomas buvo beaukojąs Dievui savo sūnų Izaoką. Ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei 10 įsakymų. Ant Siono kalno žydai pastatė puikią šventyklą ir [&hellip;]
- [Gyvenimas – išbandymų kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimas-isbandymu-kelias/): Vieni žmonės šėtoną mato vos ne kiekviename žingsnyje, kiti jį ignoruoja, neigia šėtono egzistenciją, visą blogį laikydami tik žmogaus rankų darbu. Tačiau šėtonas yra labai gudrus, jis pasinaudoja mūsų fizinėmis ir dvasinėmis silpnybėmis. Kai žmogus renkasi gėrį, Dievo valios vykdymą, jo keliai veda į heroizmą, o kai atsigręžia tik į savo ego, žemėje pradeda siausti pragaras ir niekšybės. Gyvenimas susideda iš daugybės išbandymų, kurių dėka sužinome tikrąją tiesą apie save. Jonas Paulius II pirmosios kelionės į Lenkiją 1979-aisiais metu susitikęs su jaunimu sakė: „Sutvirtinimo sakramentą gauname tik kartą, o toliau visas likęs gyvenimas yra išbandymų kelias.“ Jėzus buvo gundomas trimis dalykais [&hellip;]
- [„ Jis jumis rūpinasi“](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-jumis-rupinasi-1-pt-5-7/): Kartą viena mokinė, paklausta, kodėl nebuvo sekmadienį bažnyčioje, atsakė: „Viešpats Dievas neduos man valgyti, aš pati privalau pasirūpinti savo gyvenimu.“ Šis mokinės atsakymas mus ragina rimtai pamąstyti apie šio sekmadienio Evangelijos žodžius. Gal tikrai ši mokinė teisi? Juk gyvenime taip ir yra. Kaip galima nesirūpinti ateitimi? Net paukščiai, nors nesėja ir nepjauna, nuolat plasnoja sparneliais rūpindamiesi maistu sau ir savo jaunikliams. Tačiau nesirūpinti visiškai nereiškia nedirbti. Šventajame Rašte sakoma: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“(2 Tes 3, 10). Kristus niekada neskelbė lengvabūdiškumo, nerūpestingumo ir aplaidumo. Visi turime šeimyninių, socialinių, profesinių pareigų ir atsakomybių, kurių negalime atsisakyti. Evangelijos žodžiai netrukdo žmogui kurti tai, kas [&hellip;]
- [Krikščioniškoji revoliucija](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniskoji-revoliucija/): Mums atrodo, jog šio sekmadienio Evangelijos tekstas sunkiai suprantamas. Mums duoti tokie įsakymai, iš kurių krikščionybės priešininkai amžiais tyčiojai. Neneigsime, kad ir patiems krikščionims nelengva juos vykdyti. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Jėzus niekur nekalba apie nesipriešinimą blogiui. Juk ir jis pats dykumoje priešinosi piktajai dvasiai. Evangelija neneigia teisės gintis, tačiau nenori, kad gynyba pavirstų kerštu ir neapykanta. Meilė kuria ir stato. Neapykanta – griauna ir žudo. Ji yra naikinimo ir mirties jėga ir ką užvaldo, tas griauna Dievo karalystę žemėje. Kodėl priešus reikia mylėti, paaiškina meilės apaštalas Jonas: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys [&hellip;]
- [Įstatymo laikymosi motyvas – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/istatymo-laikymosi-motyvas-meile/): Broliai ir seserys, Kristus paskelbė naują įstatymą. Kaip mums tai suprasti, jeigu jis pats yra pasakęs, jog atėjo ne panaikinti įstatymo, bet jį įvykdyti? Tobulumas, kurį įsako Kristus, iš esmės keičia įstatymą, nors įstatymo laikymasis ir jo praktika pasilieka tokie patys. Iš tiesų Kristus sako savo mokiniams, kad ištikimumas Dievo įsakymams privalo būti visų pirma žmogaus širdyje. Reikia laikytis įsakymų pritariant Dievo valiai. Pritariant ne vergiškai, kada įstatymo laikomasi tik išoriškai, bet laikytis Dievo valios iš meilės Dievui. Naujasis Kristaus įstatymas yra meilės įstatymas. Sakoma, jog Dievas mus sukūrė laisvus. Gal manome, jog tai laisvė mūsų įvairiausioms užgaidoms, be jokios atsakomybės? [&hellip;]
- [Pašaukti būti šviesa ir druska](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-buti-sviesa-ir-druska/): Evangelijoje Kristus primena savo mokiniams, jog jie turi atlikti nepaprastą misiją: būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Tokie jie gali būti tik integraliai gyvendami evangeliniais palaiminimais. Šis Evangelijos tekstas eina po praėjusį sekmadienį girdėtų palaiminimų. Druska yra patvari, tai tarsi sutartis su Dievu. Kaip druska negali tapti nesūri, taip Dievas negali tapti neteisingas ir nemylintis. Kaip Dievas yra pastovus, taip ir krikščionis privalo būti pastovus. Druska paprastai išlaiko sūrumą. Jeigu krikščionys, Kristaus mokiniai, praranda tikėjimo pastovumą, susvyruoja, užgesina Šventąją Dvasią savyje, tada jie tampa nenaudingi, kaip užgesę žiburiai, kaip keistu būdu sugedusi druska. „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios [&hellip;]
- [Amžinosios laimės paslaptis](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinosios-laimes-paslaptis/): Šiandien Kristus ypač nori sukilninti žmogiškąją logiką. Jis siekia aštuoniais palaiminimais pakeisti taip giliai mūsų visuomenėje įsišaknijusį kovos už būvį dėsnį. Šių palaiminimų gelmės, ko gero, žmogus niekada neišsems. Dažnai romumas, neturto dvasia, gailestingumas, tyraširdiškumas yra, deja, ne mūsų bet kitų žmonių vertybės. Ne veltui šis pamokslas buvo pasakytas nuo kalno. Senovėje duotas Viešpaties įsakymas ant Sinajaus kalno, o Jėzus prie Galilėjos ežero kranto skelbia naują amžinosios laimės konstituciją. Pamokslas prasideda žodžiu „palaiminti“, t. y. laimingi, o pasibaigia žodžiais: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Apie kokius žmones čia Kristus kalba? Gal apie tuos, kurie visur suspėja [&hellip;]
- [Mūsų pašaukimas žmones žvejoti meilės tinklais](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-pasaukimas-zmones-zvejoti-meiles-tinklais/): Viešpats sunkų krikščionių darbą vadina žvejyba. Žmogaus gyvenime, kaip jūroje, būna tykuma, būna audra, net uraganas, būna ir švelnus vėjelis. Žmonės nugali kliūtis. Grumiasi su bangomis per audras laikydamiesi vienintelio kurso, nukreipto į Viešpatį. Kai kurie savo gyvenimą nori paversti prabangia kelione kruiziniu laivu. Jie lėbauja, visomis išgalėmis stengiasi atkreipti pasaulio dėmesį ir tapti galingi. Tačiau visas šis triukšmas yra ne kas kita, kaip uždanga, pridengianti nusivylimą gyvenimu, meilės artimui ir užuojautos kenčiančiam trūkumą. Religiniai siekiai ir poreikiai negali visiškai išblėsti. Jei žmogus turi drąsos sau kelti esminius klausimus apie savo egzistenciją, ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę, jo [&hellip;]
- [Jėzaus pašaukimas būti Dievo Avinėliu](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-pasaukimas-buti-dievo-avineliu/): Šis sekmadienis mums pateikia Kristaus dieviškumo ir kilniausios jo misijos žinią. Šiandien Evangelijoje Jonas Krikštytojas Jėzų pristato kaip nekaltą Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Jėzus nėra Izraelio lauktas politinis Mesijas, pilnas galybės ir žemiškos garbės, anot pranašo Izaijo, tai tarnas, kuris aukojasi. Per atpirkimo auką Jėzus tampa šviesa ir išganymu ne tik Izraeliui, bet ir visai žmonijai. Ar mes turime tokį tikėjimą, kad apšviestume kitus? Tokią degančią meilę, kuri sušildytų atšalusias ir viskam abejingas širdis? Štai vėl Kristus pasirodo Jono Krikštytojo akivaizdoje. Jis nori, kad Jonas pristatytų jį liaudžiai. Tarp tūkstančių žmonių, ateinančių pas Joną, buvo tokių, kurie, patraukti didžio [&hellip;]
- [Dievo apsireiškimo mūsų gyvenime žvaigždės](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-apsireiskimo-musu-gyvenime-zvaigzdes/): „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Dievo ieškojimas yra sunkiausia, bet kartu ir kilniausia žmogaus egzistencijos užduotis. Paprasti kuklūs piemenėliai ir mokyti nusižeminę išminčiai buvo tas žmonijos avangardas, pasveikinęs gimusį pasaulio Išganytoją. Po jų Kristų garbino ir išpažino milijardai tikinčiųjų iš viso pasaulio tautų. Taigi Dievo ieškojimas ir atsivertimas yra visą žmogaus gyvenimą besitęsiantis reiškinys. Todėl būtina nuolat melsti Dievą tų žvaigždžių, kurios padėtų mums artėti prie Jo. Tai Šventasis Raštas, sakramentai, Bažnyčios mokymas ir tikintys žmonės. Mes matome tikėjimo žvaigždę Evangelijos puslapiuose, Bažnyčios mokyme ir sakramentuose, laiko tėkmėje nusižeminusių žmonių [&hellip;]
- [Anno Domini](https://homilijos.kristoteka.lt/anno-domini/): Naujųjų Metų dieną gauname Dievo dovaną, vadinamą laiku. Ant senų pastatų dažnai matome užrašą: Anno Domini ir datą. Tai reiškia, jog tas namas pastatytas konkrečiais Viešpaties metais. O juk visų mūsų, ligi vieno, gyvenimai egzistuoja Viešpaties metais. Anno Domini tikrai reiškia, kad kiekvieni metai yra Dievo dovana žmogui. Kokie jie bus ir ar bus laimingi, priklausys nuo dviejų dalykų: nuo Dievo ir nuo mūsų, t. y. nuo to, koks bus mūsų santykis su Dievu. Todėl krikščioniui kyla natūralus klausimas: ko Viešpats tikisi iš manęs šiais metais? Uolaus Dievo valios vykdymo, t. y. gyvenimo pagal Dievo įsakymus, mylint Dievą ir artimą. Jei [&hellip;]
- [Tiesa apie žmogų ir Dievą](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesa-apie-zmogu-ir-dieva/): Kalėdos yra ta diena, kai žmogus turi realią galimybę suprasti, kaip Dievas jį myli. Jo meilė kiekvienam – tai vienu metu tėvo meilė vaikui ir mažo vaiko meilė tėvams. Griežtumas, atsakingumas, rūpestingumas, savęs paaukojimas Viešpatyje susilieja su švelnumu, visišku pasitikėjimu ir būtinybe visada būti kartu – štai maždaug taip atrodo Dievo meilė mums. Gimęs Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad mes jį laikytume savo rankose, kad nepaleistume nuo savęs, ir tuomet jis suteiks mums taiką ir apgins mus nuo negandų. Jis atiduoda mums save. Ir kaip vaikas šypsosi kiekvienai motinai, taip ir jis mus myli tokius, kokie esame. Atiduodamas mums savo gyvybę, Jėzus [&hellip;]
- [Žmogus gyvena viltimi](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogus-gyvena-viltimi/): Po kelių dienų mes švęsime krikščionims istorinį gimimą – Kristaus Gimimo šventę. Aukščiausiasis Viešpats tapo Dievu, gyvenančiu šalia, tapo įsikūnijusiu Dievu dėl žmonių. Iki Kristaus gimimo Viešpats su žmogumi kalbėjo per pranašus. Su Kristaus gimimu Viešpats tapo vienu iš mūsų, idant išgelbėtų mūsų istoriją. Lenkijos kardinolas Stefanas Wyszynskis pasakojo: Vokiečiams okupavus Lenkiją, vienas kareivis paprašė Wyszynskio išklausyti jo išpažinties. Jie abu pasislėpė nuo vokiečių lėktuvų tranšėjoje ir, klausydamas kareivio išpažinties, Wyszynskis pamatė valstietį, kuris ramiausiai dirbo savo lauke, visiškai šalia vykstančių karo veiksmų. Išklausęs išpažintį, kunigas prisiartino prie valstiečio ir paklausė, kaip jis gali taip ramiai dirbti, kai visi bėga iš [&hellip;]
- [Mūsų atsivertimas – ženklas pasauliui](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-atsivertimas-zenklas-pasauliui/): Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome apie Joną Krikštytoją, kuris ne tik kvietė žmones apgailėti savo nuodėmes ir atsiversti, bet ir savo gyvenimu rodė jiems pavyzdį. Būtent jo pavyzdys ir patraukė daugelį žmonių atsiversti, imti taisyti „tiesius kelius Viešpačiui“. Jonas Krikštytojas yra aktyvaus laukimo pavyzdys. Mums privalu ne tik ruošti savo širdį, bet ir sudorinti savo gyvenimą, savo atsivertimu padėti draugams ir artimiesiems priartėti prie Dievo. Mūsų atsivertimas turi tapti ženklu kitiems žmonėms, ženklu pasauliui. O mūsų nenoras atsiversti ir sutraukyti nuodėmės pančius suteikia kitiems žmonėms argumentų neatsiversti, pateisinti ir tęsti nedorus darbus. Jie visada gali pasiteisinti sakydami: „O jis irgi taip elgiasi.“ [&hellip;]
- [Atsiskirti nuo nuodėmių, bet ne nuo žmonių](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiskirti-nuo-nuodemiu-bet-ne-nuo-zmoniu/): Šio advento sekmadienio Dievo žodis mums pristato didingą paveikslą: visų žmonių ir visų kūrinių susitaikymą. Toks susitaikymas prasideda nuo savo nuodėmių atpažinimo. Šis atpažinimas kiekvieną iš mūsų skatina atsiversti, t. y. stengtis susitaikyti, įsitraukti į vieningą bendruomenę. Kristus atėjo pas visų tautų, visų rasių, visų pažiūrų žmones. Jis nė vieno žmogaus neišskyrė iš atpirkimo. Kristus priėmė mus su mūsų skirtumais, problemomis, nuodėmėmis. Žmogus artėja prie Dievo atsiversdamas ir atnaujindamas savo gyvenimą. Didysis advento pranašas šv. Jonas Krikštytojas ragina: „Atsiverskite, žmonės! Taisykite Viešpačiui kelią į savo širdis! Parodykite tikrų atsivertimo vaisių!“ Jis mums primena, jog reikia atsiskirti ne nuo žmonių, bet nuo [&hellip;]
- [Drąsa sustoti ir laukt](https://homilijos.kristoteka.lt/drasa-sustoti-ir-laukt/): Mes dažnai sau tariame: „Kaip greitai bėga metai.“ Šiandieninis gyvenimas kažkuo panašus į Šventajame Rašte aprašytąjį gyvenimą prieš Nojaus tvaną. Gyvenimas prabėga, ir mes dažnai jaučiamės apgauti, įtraukti į kažkokį mechanizmą, kuris reikalauja iš mūsų vis daugiau ir trukdo mums veikti taip, kaip mes norėtume: gėrėtis nuostabia gamta, pabūti su savo šeima, atsiduoti savo mėgstamam užsiėmimui. Kaip dažnai dejuojame, jog esame taip užsiėmę, jog neturime laiko net išsimiegoti. Būdami tokie užimti, nesusimąstome, kur link teka mūsų gyvenimas. Štai kodėl apaštalas Paulius skundžiasi dėl tokių žmonių, kurie sako: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Adventas yra dar vienas [&hellip;]
- [Kristaus pergalė ant kryžiaus](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-pergale-ant-kryziaus/): Žmonijos istorijoje nuolat kovoja dvi karalystės: Dievo karalystė, besiremianti meile, ir nuodėmės karalystė, besiremianti egoizmu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Dievo karalystė yra trapi, tačiau ji visada laimi, kadangi Dievas yra meilė, o meilė nenugalima. Ir būtent tokios meilės karalystės, kaip svarbiausio dalyko, troško viena senolė. Senovės Egipto valdovai faraonai buvo laidojami labai išpuoštuose brangiuose sarkofaguose su karališka atributika. Europos karalių antkapiai taip pat stulbina puošnumu ir iškilmingumu. Krikščionys, krikštu tapę karališkosios kunigystės atstovais, laidojami su kryželiais, rožiniais ar šventais paveikslėliais rankose. Tačiau ši senutė, gulėdama ligoninėje, klebonui pasakė: „Viešpats man davė puikų gyvenimą. Esu pasiruošusi numirti.“ „Suprantu jus“, – atsakė [&hellip;]
- [Būties prieš nebūtį amžinoji pergalė](https://homilijos.kristoteka.lt/buties-pries-nebuti-amzinoji-pergale-2/): Pranašo Malachijo knygoje skaitome, kaip Izraelio tauta išgyvena vieną pačių šiurpiausių istorijos periodų: idant išlaisvintų baimės sukaustytas širdis, pranašas Malachijas skelbia, jog Viešpaties diena ateis taip tikrai, kaip kad saulė pateka ryte. Pranašo Malachijo knyga parašyta V amžiuje prieš Kristų, prabėgus 50 metų po Babilonijos nelaisvės pabaigos. Tačiau žydų tautai, persmelktai Babilonijos blogybių, vis tiek darosi vis blogiau. Todėl pranašas Malachijas visomis išgalėmis stengiasi sugrąžinti tautą prie Dievo. Pagrindinė pranašo Malachijo tema yra ištikimybė Viešpaties sandorai ir įpareigojimams. „Sugrįžkite pas mane ir aš pas jus sugrįšiu, kalbėjo Galybių Viešpats“ (Mal 3, 7). Brangūs tikintieji, mūsų gyvenime būna dienų, kai atrodo, jog [&hellip;]
- [Ar žmogus sukurtas gyvenimą baigti kape?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-zmogus-sukurtas-gyvenima-baigti-kape/): Broliai ir seserys Kristuje, šiandien Bažnyčia mus kviečia pamąstyti apie fundamentalią mūsų tikėjimo tiesą: prisikėlimą iš numirusių. Artėjant bažnytinių liturginių metų pabaigai, Bažnyčia mums primena paskutines skaudžias mūsų gyvenimo žemėje realijas ir prisikėlimą iš numirusių. Tikėjimo išpažinime išpažįstame, jog tikime kūno iš numirusių prisikėlimu. Bet ar tikrai tuo tikime? Kaip anuomet sadukiejai neigė mirusiųjų prisikėlimą, taip ir šiandien yra krikščionių, kuriems su mirtimi pasibaigia žmogaus likimas – gyvenimas. Todėl labai rimtai reikia savęs paklausti: ar tikėjimas prisikėlimu iš numirusių yra įsišaknijęs mano širdyje? Mūsų tikėjimas prisikėlimu iš numirusių nėra iš piršto laužtas ar vieną gražų rytą išgalvotas. Šį tikėjimą liudija visas [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios įkvėpti](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-ikvepti/): Šiandien Šventųjų šventė, t. y. mūsų pašaukimo ir mūsų tikslo šventė. Šiandien Bažnyčia kviečia mus pažvelgti į kiekvieno žmogaus pamatinę tiesą – tiesą apie šventumą. Mes tikime, kad kiekvienas žmogus gimsta, idant realizuotų Dievo jam skirtą užduotį. Šventasis yra toks žmogus, kuris atrado šį Dievo jam skirtą tikslą ir jį įvykdė. Skaitydami Kristaus paskelbtus palaiminimus jų pabaigoje atrandame galutinį tikslą – „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Atlygis danguje – tai mūsų amžinosios ateities tikslas. Viena giliausių žmogaus svajonių yra tapti „kaip Dievas“. Prisiminkime Šventojo Rašto pirmuosius puslapius, kur piktoji dvasia gundė žmogų sakydama: „Jūs būsite kaip [&hellip;]
- [Palaimintas šilkmedis](https://homilijos.kristoteka.lt/palaimintas-silkmedis/): Šio sekmadienio Evangelija mus moko pasitikėjimo ir vilties. Kad ir kaip būtume nusidėję ir puolę, niekada nepraraskime vilties. Šv. Augustinas sako: „Kas myli – niekada nepraranda vilties!“ Jėzus gerbia mūsų laisvę, mūsų pastangas kopti savo dvasia aukščiau, lyg Zachiejui į medį. Jėzus nepaliaujamai beldžia į mūsų širdį per sąžinę. Meilė niekada nesiduoda nugalima. Antroji pamoka mus moko tarpusavio broliškumo. Su savo broliais ir seserimis, su savo artimaisiais taip turime elgtis, kaip Dievas elgiasi su mumis. Ne teisti, ne smerkti, bet stengtis suprasti kitą žmogų, jam pagelbėti, atleisti be jokių išlygų. Užmirškime blogį be jokio kartėlio. Kaip mirusių žmonių kūnai turi savo [&hellip;]
- [Malda – tiesos veidrodis](https://homilijos.kristoteka.lt/malda-tiesos-veidrodis/): Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia du tikėjimo ir maldos modelius. Fariziejus stovi priešais patį save. Jis saugus savo gerume ir teisume ir todėl lengvai smerkia kitus. Muitininkas, jausdamas savo nevertumą, negali pasitikėti pačiu savimi. Jis save kaltina ir šaukiasi Dievo gailestingumo. Fariziejus nestovi Dievo akivaizdoje, jis kalbasi ne su Dievu, bet pats su savimi. Jo malda – monologas. Atrodo, lyg ir dėkoja Dievui, tačiau iš tikrųjų giria pats save. Jis pasisavina Dievo jam suteiktas dovanas ir jas laiko savo nuopelnais, garbina ne Dievą, bet pats save. Fariziejus smerkia klystančius brolius ir visiškai jų nemyli. Čia jis daro didžiausią klaidą: jei malda [&hellip;]
- [Maldos esmė – Dievo troškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-esme-dievo-troskimas/): Kodėl tiek daug žmonių miršta taip ir nepamatę teisingumo, nors visą gyvenimą Dievo meldė teisingumo? Kodėl daug kankinių, rodos, veltui laukė Dievo pagalbos artėjant kankiniškai mirčiai? Kodėl tiek vargšų kovojo visą gyvenimą dėl išgyvenimo ir, atrodo, dangiškos aukštybės jų neišgirdo? Daug, labai daug tikinčiųjų klausia: kiek ilgai tęsis Dievo tylėjimas, kada Viešpats įsiterps į šį pilną prievartos ir neteisingumo pasaulį? Kodėl taikos ir meilės Viešpats leidžia tiek kruvinų karų, beprotiškų ginklavimosi varžybų, kur milijardinės lėšos iššvaistomos pasaulio sunaikinimo priemonėms? Tamsioje pasaulio prievartos naktyje darosi vis sunkiau melstis, kalbėtis su Dievu, tikėti Dievo visagalybe ir visur buvimu. Deja, mūsų kultūra yra nusistačiusi [&hellip;]
- [„Argi ne dešimtis pasveiko?“ (Lk 17, 17)](https://homilijos.kristoteka.lt/argi-ne-desimtis-pasveiko-lk-17-17/): Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana. Todėl už viską turime būti jam dėkingi: už saulę virš galvos, už Dievo palaikomą diena iš dienos sveikatą, už duonos gabalėlį, kurį valgome, už kerintį kūdikio šypsnį, už mirties patale sulauktą rytą, už nepažįstamo žmogaus mandagumo ar pagalbos gestą, už sveiką gimusį kūdikį. Dievas laukia iš mūsų dėkingumo, nes tai tikėjimo aktas. Štai kodėl dėkingumą išreiškiančiam parpuolusiam ant žemės prieš Viešpatį Jėzų Kristų samariečiui Jėzus tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jėzus sako, kad ne jis išgydė, bet tikėjimas. Būtent šioje vietoje mes pajuntame šio sekmadienio Evangelijos glaudų ryšį su praėjusio sekmadienio Evangelija apie tikėjimą, [&hellip;]
- [Ko reikia Dangaus Karalystei pasiekti](https://homilijos.kristoteka.lt/ko-reikia-dangaus-karalystei-pasiekti/): Dažnai tenka girdėti sakant: „Argi svarbu tikėti ar netikėti? Užtenka būti tauriu, garbingu, žodžio besilaikančiu žmogumi.“ Į tai vienas prancūzų rašytojas atsakė: „Žinoma, to užtenka, kad išvengtum mirties bausmės ar kalėjimo, bet neužtenka Dangaus Karalystei pasiekti.“ Labai dažnai tie, kurie nėra ištikimi savo religinėms pareigoms, negyvena tikėjimu, teisinasi sakydami: aš esu tikintis, bet nepraktikuojantis. Toks atsakymas išduoda asmenį, kurio tikėjimas yra labai neaiškus – toks žmogus vapalioja, jog anapus kas nors turėtų būti, ką reikėtų tikėti; kažkokia energija, didžioji išmintis&#8230; Tačiau dažnai tokie aiškinimai neturi nieko bendra su krikščionybe. Mes, krikščionys, tikime ne kažkokiomis už mus aukštesnėmis energijomis, bet į gyvąjį [&hellip;]
- [Nejaugi širdis nesudrebėtų?](https://homilijos.kristoteka.lt/nejaugi-sirdis-nesudrebetu/): Praėjusį sekmadienį skaitėme, kaip nesąžiningas prievaizdas sugebėjo pasinaudodamas šeimininko turtais įsigyti draugų nelaimės dienai. Šio sekmadienio turtuolis per abejingumą, šykštumą ir egoizmą pražudė save. Anas ūkvedys žinojo, kaip panaudoti turtą, o šis turtuolis – ne. Šio sekmadienio turtuolis buvo egoizmo įsikūnijimas. „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo“ (Jok 2, 13). Šio sekmadienio Evangelija konkretizuoja Kristaus išsakytus palaiminimus: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 3. 7). Pagrindinis šio sekmadienio Evangelijos personažas ne Lozorius, ne penki turtuolio broliai, ne Abraomas, bet pats nelaimingas turtuolis. „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas [&hellip;]
- [Kas atsitiko šviesos vaikams?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-atsitiko-sviesos-vaikams/): Kristaus palyginimas apie nesąžiningą prievaizdą nepraranda aktualumo prabėgus ir dviem tūkstančiams metų. Šiandienio pasaulio problema yra ta, kad žmonės tapo labai nepaslankūs ir nemato šalia esančio stokojančio brolio. „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Daugeliui žmonių vienintelis dievas ir didžiausioji vertybė yra turtas ir pinigai. Jie nemiega dieną ir naktį, dirba, apgaudinėja, vagia, išduoda, meluoja ir net žudo stengdamiesi susikrauti didelį lobį žemėje. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Mes esame atpirkti Kristaus, tačiau tarnaujame auksui; skelbiame vieno valdžią, o lenkiamės kitam.“ Pinigai virsta stabu, praryjančiu mūsų laiką, dėmesį ir lėšas. Viskas sukasi apie šį dievą. Tokie žmonės tiki, [&hellip;]
- [Paklydusios avies radimo džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/paklydusios-avies-radimo-dziaugsmas/): Kristus mums apreiškia Dievą kaip mylintį žmones. Per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu. Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir apima visą jo žmogiškumą. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių“ (1 Tim 1, 15) – šitokiais paguodos žodžiais į mus kreipiasi apaštalas Paulius. Pirmasis palyginimas paimtas iš Palestinos piemenų gyvenimo. Piemuo turėjo šimtą avių ir rytmetį išsivedė jas ganyklon, bet dieną pastebėjo, kad vienos trūksta. Ieškok neieškojęs, o jos nėra. Ji bus dingusi kažkur pakeliui, dėl to nėra jokios [&hellip;]
- [Dvasinio gyvenimo svarstyklės](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasinio-gyvenimo-svarstykles/): Gerai žinome, jog kiekvienas daiktas turi savo vertę ir atitinkamą kainą, svarbumą, autentiškumą ir t. t. Kultūra, menas, auklėjimas, išsilavinimas, sportas taip pat turi savo vertę. Ir dvasinis gyvenimas turi savo kainą, net nepalyginamai daug kartų didesnę už kitas mūsų vertybes. Tačiau „kai mus užvaldo daiktai, tampame labai neturtingi. Privalome išsilaisvinti iš daiktų, kad būtume pilni Dievo“ (Motina Teresė iš Kalkutos). Mada, malonumai, visiška laisvė, turto turėjimas&#8230; Mes prikuriame naujų stabų, kuriems esame pasiruošę aukoti viską, manydami, jog nuo to priklauso mūsų laisvė. Taip pradingsta iš akiračio fundamentalios vertybės: ištikimybė, draugystė, atleidimas, tikėjimas. Gausios minios ėjo paskui Jėzų. Motyvai sekti Jėzumi [&hellip;]
- [Apgaulingas nusižeminimas](https://homilijos.kristoteka.lt/apgaulingas-nusizeminimas/): „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Teisus buvo šv. Jonas Auksaburnis: „Puikybė yra tas povandeninis akmuo, į kurį dažnai sudūžta tie, kurie taip ilgai priešinosi pagundoms ir aistroms.“ Puikybė yra didelė mažos ir blogos dvasios iškaba: ji yra dvasios skurdumo įrodymas. Anot Evangelijos, nuolankumas – viena stipriausių dorybių, tačiau mes ją paverčiame menka vergo dorybe. Tėra labai nedaug linkusių į nuolankumą žmonių, nes paviršutiniškai atrodo, kad nuolankumas paneigia žmogaus orumą. Taip pat ir paklusnumas: mes vertiname vaikus už paklusnumą, kai jie paklūsta, neturėdami savo valios; labai retai mums rūpi, kas dedasi jų širdyse. Būti pavadintam [&hellip;]
- [Ne maldų gausa atveria Dangaus Karalystę](https://homilijos.kristoteka.lt/ne-maldu-gausa-atveria-dangaus-karalyste/): Šio sekmadienio Evangelija nori priminti mums skirtą Jėzaus perspėjimą, jog „ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. Kalbama apie išganymą. Apie tai, kaip Jėzus smalsiam klausėjui apie išgelbėtųjų amžinajam gyvenimui skaičių atsako palyginimu apie ankštus vartus. Savo atsakymu Išganytojas nori sugriauti Izraelio tautiečių pasitikėjimą, jis sako, kad norint būti išganytam, neužtenka priklausyti Dievo išrinktajai tautai. Kristus nori, jog viso pasaulio žmonės suprastų išganymo visuotinumą. Kristaus karalystės bendruomenėje bus įvairių ekonominių ir socialinių sluoksnių, skirtingų politinių ir religinių pažiūrų ir įvairių kultūrų [&hellip;]
- [Sekti Jėzų Mergelės Marijos pėdomis](https://homilijos.kristoteka.lt/sekti-jezu-mergeles-marijos-pedomis/): Po Kristaus švenčių visų laikų krikščionių širdžiai mieliausios buvo Marijos, Kristaus Motinos, šventės. Pirmutinė ir seniausia savo kilme yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Rytų Bažnyčioje ši šventė vadinama Dievo Motinos Marijos Užmigimo švente (Dormitio). Bizantijos imperatorius Mauricijus (+602 m.) įsakė ją švęsti rugpjūčio 15 d. Vakarų Bažnyčioje ši šventė imta švęsti VII a. popiežiaus Leono nurodymu. Lietuvoje daugelis pirmųjų bažnyčių buvo tituluotos Marijos Ėmimo į dangų titulu. Nuo neatmenamų laikų per šią šventę šventinami žolynai. Šios apeigos kilmė gali būti įvairi. Gal tai atminimas šv. Jono Damaskiečio aprašytos legendos, kad [&hellip;]
- [Taikos ir karo vėliava](https://homilijos.kristoteka.lt/taikos-ir-karo-veliava/): Broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio Evangelijoje girdėti žodžiai ne vienam iš jūsų gali atrodyti keisti ir nesuprantami. Kodėl Kristus, skelbęs meilę ir taiką, ima kalbėti, jog jis neša daugeliui nesantaiką, net šeimoms. Atsakymą mums duoda krikščionybės istorija. Ji kupina liudijimų apie daugelio žmonių priešiškumą ne tik Kristaus mokymui, bet ir pačiai krikščionybei. Ištisais amžiais liejosi nekaltas krikščionių kraujas. Todėl Kristaus žodžius: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“, reikia suprasti, kad joks žmogus negali likti abejingas Kristui ir jo Evangelijai. Jis būtinai turi rinktis – su Kristumi ar prieš Kristų. „Kas ne [&hellip;]
- [Laukimo ir budėjimo laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-ir-budejimo-laikas/): Negebėjimas matyti Dievo žmogiškomis akimis mums neretai būna sunkus išbandymas. Psalmininkas 42 psalmėje su skausmu širdyje prisipažįsta: „Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: Kur tavo Dievas? Net kaulai man skauda, kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami: Kur tavo Dievas?“ (Ps 42, 4. 11). Gyvenime mes susiduriame su daugybe dalykų – tai gamtos jėgos, ligos, istorijos įvykiai ir t. t. Jie įsibrauna į mūsų gyvenimą ir nori jį valdyti. Tų taip aiškiai pastebimų įvykių ir jėgų akivaizdoje Dievas mums atrodo esantis labai toli ir silpnas. Tokiu momentu gresia pavojus pervargti nuo gyvenimo rūpesčių, ir ryšys [&hellip;]
- [Godusis skriaudžia pats save](https://homilijos.kristoteka.lt/godusis-skriaudzia-pats-save/): Daugelis žmonių, tikėdamiesi laimę pasiekti, veržiasi į turtus, į garbę, į gyvenimo pomėgius. Tiesa, žmogui reikia, kad būtų aprūpinti jo būtiniausi kasdienės duonos reikalai. Bet ar tikroji laimė glūdi turtų, garbės ir gyvenimo linksmybių pertekliuje? „Visi rūpinamės įsigyti lobį; dar labiau stenkitės gražiais darbais nusipelnyti gerą vardą, kuris yra brangesnis už sidabrą ir auksą“, – sakydavo vysk. K. Paltarokas. Niekas žemėje taip neviešpatauja žmonių protams ir neužvaldo tiek širdžių, net tarp žmonių, save laikančių krikščionimis, kaip turtas ir pinigai. Net mažame apaštalų būrelyje buvo vienas, kuris už trisdešimt sidabrinių, net ne auksinių monetų, išdavė Viešpaties Sūnų į priešų rankas. Dažnai žmonės [&hellip;]
- [Iš meilės kylantis pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/is-meiles-kylantis-pazadas/): Kaip testamentą palikęs mums „Tėve mūsų“ maldą, Išganytojas dar pridūrė: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9). Tai tobuliausia malda. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte. Pirmosios krikščionių bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavusios tris kartus per dieną. Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę. Tam reikia ir Šventosios Dvasios veikimo. Kas kalba „Tėve mūsų“ maldą, tą turi lydėti atviras ir tvirtas pasitikėjimas, nuolankumas ir džiugus tikrumas. Mes galime Dievo šauktis: „Tėve“. Jį mums apreiškė žmogumi tapęs jo Sūnus, Krikštu mes tapome viena su Kristumi, tapome Dievo įvaikiais. „Tėve mūsų“ maldoje skamba septyni prašymai. Trijų pirmųjų prašymų objektas yra Tėvo garbė: [&hellip;]
- [Geriausioji dalis](https://homilijos.kristoteka.lt/geriausioji-dalis-2/): Ar mes teisingai suprantame Mariją ir Mortą kaip krikščioniškojo gyvenimo simbolius ir ar iš tikro jie reiškia dvi skirtingas nuostatas? Viename pamoksle šv. Augustinas klausia: ar Kristus sakydamas, jog Marija pasirinko geriausiąją dalį, papeikė Mortos tarnybą, kuria ji stengėsi parodyti savo vaišingumą, priimdama Viešpatį kaip svečią? Kaipgi galėtų būti ji papeikta už tai, kad džiaugėsi tokiu svečiu? Jei Kristaus žodžiai būtų Mortos papeikimas, žmonės, pasak Augustino, turėtų liautis tarnavę visiems, kuriems ko nors stinga. Tokiu atveju jie turėtų rinktis tik geriausiąją dalį: klausytis žodžių, pilna krūtine traukti saldų mokymo kvapą, atsidėti išganingiems apmąstymams ir nesirūpinti svetimšaliais, tais, kurie stokoja duonos, drabužio, [&hellip;]
- [Gailestingumo istorija](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumo-istorija/): Būti krikščioniu reiškia mylėti Dievą kaip tėvą, o žmones kaip savo brolius ir seseris. Palyginimas apie gailestingąjį samarietį mums padeda suprasti, jog mūsų artimas yra kiekvienas žmogus, neskirstant pagal rasę, socialinę padėtį ar religiją. Šis palyginimas yra gailestingumo istorija. Kai vienas Įstatymo mokytojas mėgindamas Jėzų paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus į klausimą atsakė kitu klausimu, verčiančiu klausiantįjį patį atsakyti sau, kaip mėgdavo daryti Sokratas. Jėzus paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? kaip skaitai?“ Tas atsakė, kad ten parašyta, jog reikia mylėti Dievą visomis savo jėgomis, o artimą – kaip save patį. Mylėti Dievą buvo pirmasis ir pats svarbiausias [&hellip;]
- [Nėra pašaukimo be misijos](https://homilijos.kristoteka.lt/nera-pasaukimo-be-misijos/): Nėra pašaukimo be misijos. Pašaukimo priežastis – misija. Nes tas, kuris šaukiamas, yra būtinai ir siunčiamas. Viešpats siunčia savo mokinius ten, kur pats nori nuvykti. Kiekvienas iš mūsų esame Kristaus mokinys, todėl esame kviečiami eiti į pasaulį ir skelbti Jėzaus vardu Dievo karalystę. Eiti nereiškia nuolat keisti gyvenamąją vietą, kažko ieškoti; priešingai, Viešpats aiškiai perspėja nesikilnoti iš namų į namus. Namai, į kuriuos esame siunčiami, tai vieta, kur sugrįžtame kiekvieną kartą po šv. Mišių. Visas mūsų gyvenimas – šeimoje, darbe, gatvėje – ir yra tas pasaulis, į kurį mus siunčia Viešpats. Ten, kur jis pats norėjo ateiti. Ir šiandien matome, jog [&hellip;]
- [Pašaukimas į laisvę](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimas-i-laisve/): Šiandien, kaip niekad, kiekvienas žmogus turi stiprų laisvės jausmą. Apaštalas Paulius šia tema sako, jog krikščionis yra laisvas. Krikščionio pašaukimas yra pašaukimas į laisvę, laisvę, kurią suteikia Kristus; ši laisvė pasireiškia ir yra pasiekiama per meilę; laisvė kaip išsivadavimas pirmiausia iš egoizmo, iš kūno nelaisvės. Šio sekmadienio pagrindinė Evangelijos tema mums pristato tris pašaukimus: būti Dievo pašauktiems; sekti Jėzumi atsisakant turtų ir materialinio gerbūvio, nes ir Jėzus neturėjo kur galvos priglausti; atsisakyti praeities ir dabarties, net savo šeimos. Sekti Jėzumi. Jėzaus kelionė į Jeruzalę nebuvo turistinė. Tai buvo rizikinga ir pavojinga kelionė, ne tiek geografine, kiek teologine prasme. Gyvenimas kartu su [&hellip;]
- [Jėzaus vieta mūsų gyvenime](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-vieta-musu-gyvenime/): Broliai ir seserys, šiandien Evangelija mūsų klausia, kas mums yra Kristus? Šis klausimas užduodamas ne tik apaštalams, bet ir mums. Tai vienas pačių svarbiausių klausimų. Čia neužtenka atsakyti sukalbant „Tikiu…“ ar pateikiant atsakymą iš Katekizmo. Atsakymas turi būti mūsų širdies atsakas į mus mylinčią Jėzaus Širdį. Jėzus nėra filosofas ar mąstytojas. Jis tas, kuris nori perimti į savo nuosavybę visus mus, visą mūsų gyvenimą. Mes, norėdami jį sekti, privalome su meile nešti kasdienius kryželius. S. Kierkegaardas sakė: „Yra dvi krikščionių rūšys: vieni Jėzaus sekėjai ir kiti – pigioji to laida – Jėzaus gerbėjai.“ Šiandien Evangelija mums pateikia tris, aiškiai atskirtas dalis, [&hellip;]
- [Kas gelbsti žmogų?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-gelbsti-zmogu/): Šiais laikais vis labiau prarandama nuodėmės sąvoka. Žmogus vis labiau suprimityvina blogio sampratą, norėdamas įgyti kuo daugiau laisvių, jis pamažu praranda ir atsakomybės jausmą. Žydų Talmudas sako: „Dažnas du kartus padaręs nuodėmę pradeda jos nebelaikyti nuodėme.“ Nuodėmė nugali tą, kuris su ja pradeda derybas. Ne vienas žmogus pasiduoda apgaulingam savęs pateisinimui. Taip atsitinka, nes nuodėmė iš pradžių yra maloni, paskui darosi vis lengviau ją padaryti, nuodėmė tampa miela, dažna ir įprasta. Tada žmogus ima nebeatgailoti ir užkietėja prarasdamas norą taisytis. Toks žmogus yra labai arti pražūties. Nuodėmė yra panaši į bedugnę: kuo giliau, tuo tamsiau. Ji padaro žmogaus širdį nedorą, bejausmę, [&hellip;]
- [Gailestingumas ir jautrumas kiekvienam](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumas-ir-jautrumas-kiekvienam/): Gailestingumas ir jautrumas – štai Dievo esmė. Ir neatsitiktinai šis įvykis apie našlės sūnaus prikėlimą iš numirusių yra užrašytas tik evangelisto Luko, kuris buvo gydytojas ir dailininkas. Luką senoji Bažnyčios tradicija vadina scriba misericordiae – gailestingumo rašytoju, kuris užrašė ir kruopščiai perdavė visas žinias, susijusias su Jėzaus gailestingumu ir jautrumu kiekvienam žmogui. Evangelistas Lukas ypatingą dėmesį skiria Jėzaus išgydymams. Lukas kaip gydytojas, geriau nei kiti žmonės, pastebi šių išgydymų svarbą. Todėl mums labai svarbu įsiskaityti į šį pasakojimą, kad suprastume, kas yra svarbiausia šiam evangelistui. Skaitydami šį Evangelijos pasakojimą, turime įsižiūrėti į atskiras detales. Evangelistas sako, kad šis jaunuolis buvo vienintelis [&hellip;]
- [Dievo procesija ieškant žmogaus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-procesija-ieskant-zmogaus/): Visoje žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pastovesnės vertybės už duoną. Tai viena mūsų fizinės egzistencijos didžiausių vertybių, ir duonos stygius buvo jaučiamas visais žmonijos istorijos amžiais. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet per 200 mln. vaikų badauja; 460 mln. žmonių alksta. „Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, jei sykiu su ja žmogus valgo ir Dangaus duoną Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios tarp savęs. Tai yra gilus žmogiškojo gyvenimo ir žmogiškosios būties dėsnis“, – sako A. Maceina. Šie mūsų tautos filosofo Antano Maceinos žodžiai man priminė politinių kalinių ir tremtinių pasakojimus apie badą ir alkį lageriuose ir [&hellip;]
- [„Ką Dievas visą dieną veikia?“](https://homilijos.kristoteka.lt/ka-dievas-visa-diena-veikia/): Kartą per tikybos pamoką vienas vaikas paklausė: „Ką Dievas visą dieną veikia?“ – „Dievas myli, – atsakė katechetas. – Dievas yra meilė.“ O meilė apima viską: meilė yra slėpinys, pranokstantis žmogaus protą, bet jam neprieštaraujantis; priešingai, meilė dar labiau išaukština žmogaus išmintį. Ir įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Meilė visada pranoksta žinojimą. Meilė sujungia visus tris asmenis – Dangaus Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Žmonės, kurie tiki tik į vieną Dievo asmenį, neretai įsivaizduoja Dievą kaip žiaurų ir despotišką. Tačiau [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios dovanos](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-dovanos/): Ar mums dar reikia Šventosios Dvasios? Kai ryte atskleidžiame laikraštį arba vakare žiūrime televizorių smalsaudami, kas naujo šalyje ir pasaulyje, mūsų dėmesį patraukia neramūs pranešimai apie terorizmą, kruvinus pasikėsinimus, katastrofas, ūkines ar politines suktybes, buitinius nesutarimus, virstančius žiauriomis žmogžudystėmis. Sąmyšį kelia tos pačios lyties santuokos, žmonių klonavimas ar sintetinės gyvybės kūrimas. Šie ir kiti faktai perša mintį, kad ne tik mūsų Žemė, bet ir mus supantis pasaulėlis serga Šventosios Dvasios stygiaus liga. Nuvertinta žmogaus gyvybė signalizuoja, jog nuvertintas ir pats žmogus. Mūsų pasaulis, besididžiuojantis savo techniniais civilizacijos laimėjimais, taip džiaugiasi savimi, kad Bažnyčia tokiam pasauliui tampa labiau kultūros paveldu nei žmonių [&hellip;]
- [Amžinojo gyvenimo erdvė](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinojo-gyvenimo-erdve/): Po prisikėlimo iš numirusių Jėzus dar 40 dienų buvo su apaštalais ir savo mokiniais, kad išsklaidytų visas abejones Jo prisikėlimu iš numirusių, kad savo mokinius padarytų Dievo karalystės žemėje liudininkais ir Gerosios Naujienos skelbėjais. Juk Kristaus misija žemėje buvo atskleisti begalinę Dievo meilę žmogui jį atperkant Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi. Tuo Jėzus mums dovanojo gyvenimą po mirties. Visa tai skirta tam, kad ir mes pasiektume laimingą amžinybę Viešpatyje. Kad šį tikslą pasiektume, ir mes turime ne žiūrėti į dangų galvas užvertę, bet jo siekti atsiversdami, atleisdami artimui jo kaltes, gyvendami pagal Dievo įsakymus. Kartais atrodo, jog galėtume atvirai pasakyti: negi [&hellip;]
- [Taika neapsiriboja karo nebuvimu](https://homilijos.kristoteka.lt/taika-neapsiriboja-karo-nebuvimu/): „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Kristaus paliepimai ir jų laikymasis gyvenime yra mūsų meilės Dievui rodiklis. Mylėti reiškia laikytis įstatymų – tai autentiškas tikrasis Kristaus meilės kriterijus. Mylėti reiškia būti paklusniems Dievo žodžiui ir Dievo valiai. Meilė Jėzui ir laikymasis Jo įsakymų mums yra kelio ženklai, rodantys teisingą gyvenimo kryptį. Kelio ženklai mus atveda prie pasirinkto tikslo, jeigu mes jų laikomės. Ir kaprizai šiuo atveju yra nepageidautini, antraip nepasieksime savo tikslo. Tačiau šie kaprizai yra silpnos žmogiškosios prigimties požymis. Argi ne kaprizų kupina prigimtis pasireiškia tikinčio žmogaus gyvenime, kai jis, skelbdamas meilę Dievui ir artimui, pabrėžia, jog myli ir [&hellip;]
- [Meilė, paskatinusi Dievą tapti žmogumi](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-paskatinusi-dieva-tapti-zmogumi/): Išrautas iš savo namų, iš savo aplinkos, senas vienišas žmogus gyveno be draugų tolimame neturtingame kaime Italijoje. Kalėdų laikotarpiu jį aplankė kunigas. Senelis jo laukė padengęs stalą ir padėjęs dvi krištolines taures. Iš savo skurdžios pensijos sukrapštė ir nupirko butelį šampano. Kunigas, peržengęs slenkstį, palaimino namus, pasveikino senelį ir pasakė, jog vėluoja, nes skuba į susitikimą su jaunimu. Tada rankas lyg maldai sudėjęs senelis jaunam kunigui tarė: „Aš jūsų taip laukiau&#8230; Jau metai, kai su niekuo nesu pasikalbėjęs. Man reikia, kad kas nors mane išklausytų. Pasilikite nors penkiolikai minučių&#8230; Maldauju jus.“ Pilnomis ašarų akimis ir drebančiomis rankomis senelis ištiesė taurę kunigui. [&hellip;]
- [Būti geraisiais ganytojais](https://homilijos.kristoteka.lt/buti-geraisiais-ganytojais/): Gerasis ganytojas, laikantis ant pečių avelę, vaizduoja Išganytoją Kristų ir žmogaus sielą, kurią Jis išgelbėjo. Tai vienas iš dažniausių simbolių, vaizduojančių Kristaus meilę. Šį simbolį labai mėgo pirmųjų amžių krikščionys. Gerojo Ganytojo sekmadienį minime Pasaulinę maldų už pašaukimus dieną. Priklausydami Kristaus kaimenei, paprašykime Dievą, kad mūsų tauta niekada nestokotų išmintingų ir šventų kunigų. Tegul jie mus veda teisingu keliu pas Viešpatį, tegul išbandymų dienomis mūsų nepalieka ir padeda mums sugrįžti į dvasingas ganyklas. Atsiprašykime Viešpaties Dievo už nuodėmes, kurios mus paklaidino, ir paprašykime atleidimo, kad vėl sugrįžtume į Jo avidę. Viešpats kartą pažadėjo išrinktajai tautai, jog pats taps savo kaimenės Ganytoju. [&hellip;]
- [Mūsų meilės Dievui istorija](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-meiles-dievui-istorija/): „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.“ Nežymus, bet kartu labai iškalbingas Jėzaus meilės apaštalams gestas. Apaštalams, pavargusiems nuo naktinės žvejybos ir nusivylusiems dėl nesėkmės, Jėzus pasiūlo pavalgyti. Rodos, koks paprastas meilės ir draugiškumo gestas, bet sykiu ir koks didis, nes jį daro pats Kristus. Dievas myli žmogų ir Jam svarbūs net mažiausi jo rūpesčiai. Jėzus nekeršija apaštalams, kad šie jį paliko vieną kančios valandą, priešingai, Jis pats jų ieško ir jiems padeda. Jis neužmiršta žmonių, kurie pasitiki Juo ir meldžiasi. Dievas taip myli žmogų, kad žmogus net nesupranta, kodėl taip yra. Šiandien Dievas per [&hellip;]
- [Kliautis Dievo gailestingumu](https://homilijos.kristoteka.lt/kliautis-dievo-gailestingumu/): „Žmonija tol nesuras taikos ir ramybės, kol neatsigręš su pasitikėjimu į dieviškąjį gailestingumą“, – sakė šv. sesuo Faustina Kowalska. Dieviškasis gailestingumas! Štai velykinė dovana, kurią Bažnyčia, gavusi iš prisikėlusio Kristaus, teikia trečiojo tūkstantmečio žmonijai. Kristuje ir per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu. Kaip pasakyta Naujajame Testamente: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“ Deja, šiandienė žmonijos mąstysena, turbūt daugiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“, jo sąvoka tarsi trikdytų žmogų, kuris dėl mokslo ir [&hellip;]
- [Iš mirties į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/is-mirties-i-gyvenima/): Broliai ir seserys, paraginimu „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ pradėjome gavėnią, šis paraginimas šiandien – Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventės dieną – įgyja savo pilnutinę reikšmę. Evangelinės žinios centras yra toks: Jėzus buvo miręs ir prisikėlė dėl mūsų. Žodis Pasqua reiškia „perėjimas“. Kristus išėjo iš kapo, iš mirties į gyvenimą. Tai Gyvojo Dievo triumfo diena. O kadangi mes esame Kristaus mokiniai, Velykos yra ir mūsų didžiausia šventė. Ps 117 pasakyta: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.“ Krikščioniškoji pasaulio revoliucija prasidėjo nuo tuščio Kristaus kapo. Pirmieji krikščionys visą savo gyvenimą grindė Velykų faktu; pranešimas, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, tapo naujo gyvenimo [&hellip;]
- [Kristaus triumfas ir kančia](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-triumfas-ir-kancia/): Šiandien liturgija sujungia karališką Kristaus triumfą ir jį pažeminančią siaubingą kančią. Iš vienos pusės iškilmingas Jėzaus sutikimas, iš kitos pusės – tos pačios minios pasmerkimas. Paprastai sekmadieniais galima surasti bendrą temą, kaip raudona gija jungiančią visus skaitinius, o šiandien tai padaryti yra sunkiau. Tačiau būtent šiandien galima rasti atsakymus į svarbius mūsų gyvenimo klausimus. Pavyzdžiui, Kristaus prašymas, kad kančios taurė praeitų pro šalį, atskleidžia, jog nuo kančios ir skausmo neapsaugotas net pats Dievas. Tai reiškia, jog kančia ir skausmas yra sudėtinė žmogaus istorijos dalis, kuomet atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, netobulumas ir laikinumas. Kita vertus, kančia turi savo nepaprastą vertę: žmogus atskleidžia [&hellip;]
- [„Nenoriu, kad nedorėlis mirtų…“ (Ez 33, 11)](https://homilijos.kristoteka.lt/nenoriu-kad-nedorelis-mirtu-ez-33-11/): Kas gi iš žmonių be nuodėmės? Kas turi teisę teisti? Į šį klausimą mums atsako šv. Jonas: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Nuodėmė yra nuolatinis pavojus žmogui jo žemiškajame gyvenimo kelyje. Kiekvienas nusidedame, tik vienų blogybės išeina aikštėn, o kiti jas kaip įmanydami slepia. Tačiau Kristų kamantinėję Rašto aiškintojai ir fariziejai, atrodo, tai buvo užmiršę. Nuskambėjus Jėzaus žodžiams: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“, fariziejai ir Rašto aiškintojai suprato, jog, kasę Jėzui duobę, dabar patys į ją gėdingai įkrito. Užmiršdami savo nuodėmes jie smarkiai suklydo. [&hellip;]
- [Sugrįžimas](https://homilijos.kristoteka.lt/sugrizimas/): Šio sekmadienio Evangelija mums kalba ne tik apie nuodėmę ir atgailą, bet ir apie Dievo gailestingumą. Susitaikymas su Dievu. Nėra gražesnio veiksmo už susitaikymą su Dievu. Sugrįžti, kad iš naujo taptum Dievo draugu. Mums visiems reikia gailestingumo, kadangi visi esame nusidėjėliai, būdami silpni labai dažnai klystame. Du sūnūs šiandien atstovauja mūsų žmonijai, padalytai į nusidėjėlius ir teisiuosius. Tėvas abu sūnus mylėjo vienodai, tačiau vienas tėvą laikė blogu, todėl nutarė išeiti iš jo namų. Kitas sūnus liko, nes bijojo tėvo arba labai norėjo likti vienintelis tėvo turtų paveldėtojas. Jis dirbo kartu su tėvu, tačiau savo dvasia nebuvo vienybėje su juo. Abu šie [&hellip;]
- [Atsiversti – tai pajusti Dievo buvimą mūsų kasdienybėje](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiversti-tai-pajusti-dievo-buvima-musu-kasdienybeje/): Sena lotynų patarlė sako: „Verba docent, exempla trahunt – žodžiai moko, pavyzdžiai traukia.“ Visoje žmonijos istorijoje matome gerų ir blogų pavyzdžių. Šiandien pavyzdžiai per radiją, televiziją, internetą plinta šviesos greičiu. Šiomis priemonėmis paveikiamos didelės tautos ir ištisos kartos. Blogų pavyzdžių reikia tam, kad pasimokytume iš kitų padarytų klaidų ir patys jų nekartotume. Geri, naudingi ir konstruktyvūs pavyzdžiai skirti būti mums stimulu keltis iš klaidų, atsiversti ir tapti geresniems. Geraisiais, sektinais pavyzdžiais yra šventieji. Visas Šv. Raštas apstus gerų ir blogų pavyzdžių, skatinančių taisytis ir atsiversti. Evangelijoje palyginimas apie figmedį simbolizuoja Dievo kantrumą laukiant, kolei žmogus parodys atsivertimo vaisus. Dievas ne pasyviai [&hellip;]
- [Kur Jėzus, ten ir Dangus](https://homilijos.kristoteka.lt/kur-jezus-ten-ir-dangus/): Kartais mes sutinkame žmonių, kurie sakosi esą taip laimingi, lyg dangus būtų ant žemės. Ar iš tikrųjų taip gali būti? Ar iš tikrųjų galima visada būti ramiam, patenkintam, linksmam ir nieko nebijoti? Šv. Raštas sako, jog gyvenime patiriame tik trupinėlius laimės, praktiškai tik pragiedrulius. Dažnai laimė greitai užgęsta užleisdama vietą žemiškoms problemoms, fizinėms ir dvasinėms kančioms. Panašiai truputį laimės pajuto ir apaštalai ant Taboro kalno. Kristaus gyvenimas žemėje ėjo į pabaigą. Jeigu būtų apaštalams pasakęs, kad Jeruzalėje Jo laukia mirtis ant kryžiaus, tokia žinia būtų labai nuliūdinusi apaštalus ir atėmusi pasitikėjimą Juo kaip Mesiju. Apaštalai tikėjosi, kad Jėzus sukurs žemišką Mesijo [&hellip;]
- [„Jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“](https://homilijos.kristoteka.lt/jei-nori-tarnauti-viespaciui-buk-pasiruoses-bandymui/): Gundymai neatsiejamai lydi žmogų per visą gyvenimą. Mūsų gyvenimas – tai pavojingas kelias, pilnas gundymų. Gundymo formos ir būdai keičiasi priklausomai nuo laiko, papročių ir kultūros, tačiau visada išlieka pagrindinės pagundos: turėti, galėti, žinoti ir patikti. Todėl šiandieninė visuomenė suteikia gundytojui nesuskaičiuojamų galimybių. Šėtonas pasiūlė Mesijui tris pasaulio užkariavimo būdus. Pirmuoju gundymu masės pavergiamos žemiškųjų gėrybių pažadais. „Pamaitink jas, „liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“, ir jos eis paskui Tave, kur panorėsi“, – sakė gundytojas. Kristus nesutinka su tuo pasiūlymu ir atsako, jog žmogus yra gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Šėtonas išdrįsta Kristų [&hellip;]
- [Dievo šauksmas padėti](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-sauksmas-padeti/): Dievo, laisvai ir dovanai pasirenkančio žmogų, tema atsispinti visuose trijuose liturginiuose skaitiniuose. Izaijas buvo pasirinktas per liturgines apeigas Jeruzalės šventykloje: „Išgirdau Viešpaties balsą: Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų? ir atsiliepiau: Štai aš: mane ir pasiųsk!“ Petras žvejybos metu: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Galiausiai Paulių Viešpats pakviečia tuomet, kai jis keliauja į Damaską suimti ir gabenti į Jeruzalę krikščionių – vyrų ir moterų: „…jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Jis klausė: Kas tu esi, Viešpatie? Šis atsakė: Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 3–5). Iš šių tekstų [&hellip;]
- [Dvasinės kaitos baimė](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasines-kaitos-baime/): Broliai ir seserys, šio sekmadienio Evangelija mus perkelia į praeito sekmadienio Evangelijoje aprašytą įvykį Nazareto sinagogoje ir pateikia liūdną tolesnių įvykių – kylančių konfliktų tarp Nazareto gyventojų ir Jėzaus – aprašymą. Kai po savo krikšto Jordano upėje Jėzus Nazareto sinagogoje prisistato kaip Mesijas, jis iš karto brutaliai atmetamas, atstumiamas ir net pasmerkiamas myriop. Kaip suprasti tokį Nazareto gyventojų elgesį? Iš kur toks įtūžimas, kuris galėjo baigtis žmogžudyste? Visų pirma turime žinoti, Nazaretas Izraelyje neturėjo gero vardo. Jo gyventojai buvo pagarsėję peiktinu elgesiu. Kai Pilypas pasakė Natanaeliui, kad susitiko su Jėzumi iš Nazareto, šis stebėdamasis tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas [&hellip;]
- [Dievo Žodžio klausytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-klausytojai/): Žydų tauta, sugrįžusi iš Babilono nelaisvės, rado materialinius ir moralinius griuvėsius. Štai kodėl kunigas Ezdras ėmė mokyti tautą Viešpaties Įstatymo. Pranašas Nehemijas pastebi, jog kunigui Ezdrui skaitant Šventąjį Raštą visa tauta atidžiai klausėsi. Galiausiai „išgirdę Įstatymo žodžius, visi žmonės pravirko“. Šv. Rašto žodžiai sugrįžusiems iš vergovės žydams buvo Dievo pažadų ir globos išsipildymo žodžiai. Žydų tauta buvo dvasiškai ištroškusi Dievo Žodžio. Išgirdę Šventojo Rašto žodžiuose skaudžią tiesą apie save žydai pravirko. Ir mūsų tauta, ištrūkusi iš sovietinio lagerio, pirmaisiais metais plūste plūdo į bažnyčias padėkoti Dievui už išlaisvinimą, išgirsti amžinąjį Dievo Žodį, pasisemti energijos ateities gyvenimui ir darbams. Sugrįžę iš nelaisvės, [&hellip;]
- [„Darykite, ką tik Jis jums lieps“](https://homilijos.kristoteka.lt/darykite-ka-tik-jis-jums-lieps/): Šiandien Bažnyčia mini pirmąjį Kristaus stebuklą Galilėjos Kanoje. Kanos miestelis yra kelyje tarp Nazareto ir Tiberiados ežero. Ateidamas prie Jordano upės pasikrikštyti, taip pat pagerbti jaunavedžių Galilėjos Kanoje, Jėzus pradeda savo mesijinę veiklą. Jėzaus dalyvavimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas. Galilėjos Kanoje padarytas stebuklas mums visiems parodo Dievo Motinos Marijos nepaprastą tikėjimą. Nors Kristus aiškiai pasako, kad jo valanda dar neatėjo, Marija liepia tarnams daryti viską, ką jos Sūnus lieps. Ji pasinaudoja savo motiniškumo privilegija. Neabejoja, kad Sūnus išpildys jos norą padėti [&hellip;]
- [Panerti į Dievo malonę](https://homilijos.kristoteka.lt/panerti-i-dievo-malone/): Apiplovimas arba apšlakstymas vandeniu kaip religinė apeiga turi seną istoriją. Pagal įvairių tautų senovės religijas, ypač Artimųjų ir Tolimųjų Rytų tautose, vanduo, kaip gyvybės šaltinis, laikytas turintis pašventinimo galios. Senųjų tikėjimų aidas buvo ritualiniai Senojo Testamento nuostatai, reikalaujantys žmonių arba daiktų apiplovimo arba apsišlakstymo įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Vandeniu apiplaudavo karo trofėjus ir grįžusius iš karo karius. Ritualinius apiplovimus atlikdavo ir sergant kai kuriomis ligomis. Vanduo apvalydavo namus ir daiktus. Kai kurie apsiplovimai buvo privalomi visų pirma tiems, kurie atlikdavo religines apeigas. Formalūs ir smulkmeniškai detalizuoti nurodymai plauti lėkštes, puodelius ir kitokius indus, taip pat rankas prieš valgį išsilaikė ištisus šimtmečius. Juos [&hellip;]
- [„Neišmintingi“ išminčiai](https://homilijos.kristoteka.lt/neismintingi-isminciai/): Kūdikystėje mes visi esame lygūs. Vėliau gauname pilietybę, perimame papročius ir tradicijas. Tačiau kūdikiai yra vienodi. Tas pats galioja kančiai ir mirčiai. Skausmą jaučiame vienodai visi, nepaisant rasės ir tautybės. Ir mirtis užmerkia akis visiems, kad ir kas tu būtum. Mesijinė Kristaus karalystė apsireiškia karaliaus Erodo valdose. Kristus apie savo karaliavimą kalba kančios akivaizdoje. Erodas karaliauja rodydamas savo turtus ir valdžią. Trys išminčiai iš Rytų įvaro baimės šio pasaulio karaliui drąsiai klausdami: „Kur yra gimusis žydų karalius?“ „Kas tas kūdikis, kuris atrodo lygiai kaip ir visi kiti kūdikiai?“ Mums, XXI amžiaus žmonėms, atrodo labai keista: kaip galima garbinti vos gimusį vaiką [&hellip;]
- [Pašaukti gyventi taikoje](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-gyventi-taikoje/): Sausio 1-oji – Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos iškilmė. Nuo 1967 m. popiežiaus Pauliaus VI iniciatyva sausio 1-oji yra Tarptautinė taikos diena. Nuo ankstyvo Naujųjų Metų ryto švenčiame dievišką Marijos motinystę. Norime padėkoti Viešpačiui už prabėgusius metus ir prašyti Dievo palaimos ir globos prasidėjusiais metais. Mes patikime visus savo prašymus mūsų užtarėjai ir visų Dievo malonių tarpininkei Mergelei Marijai. Tesuteikia Viešpats mūsų žmonijai taiką ir ramybę. Vienoje bažnyčioje vaikai studijavo katekizmą rengdamiesi pirmajai Komunijai. Atėjęs vyskupas jų paklausė: „Vaikai, koks yra krikščionio ženklas?“ „Kryžius,“ – iškart atsakė vienas iš vaikų. Vyskupas pagyrė jį ir visų akivaizdoje persižegnojo. Tačiau tarp vaikų vežimėlyje [&hellip;]
- [Krikščioniška šeima – gyva prakartėlė](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniska-seima-gyva-prakartele/): Kristaus gimimas yra šeimos šventė. Susitikimas šeimos židinyje, apsikeitimas palinkėjimais ir dovanomis pabrėžia abipusės bičiulystės siekimą. Kalėdų dienos – ypatingas laikas pagalvoti apie savo šeimos gyvenimą. Šiandien, vos prabėgus kelioms dienoms po Kristaus Gimimo, švenčiame Šventosios Šeimos šventę, vieną iš pačių gražiausių metų švenčių. Šia švente Bažnyčia nori iškelti šeimos svarbą. Krikščioniška šeima yra gyva prakartėlė. Bažnyčia greitai po Kristaus Gimimo iškilmių mums padovanoja labai brangią dovaną – Šv. Šeimos šventę, ją 1892 m. įsteigė popiežius Leonas XIII. Jo apaštališkajame laiške skaitome: „&#8230;Dievas taip nusprendė, kad išganymo darbas pasaulyje prasidėtų Dievo įsteigtoje šeimoje. Jis norėjo, kad visi žmonės turėtų šeimos židinį, [&hellip;]
- [Kalėdų ėdžios kryžiaus šešėlyje](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-edzios-kryziaus-seselyje/): Milijonai žmonių visame pasaulyje šiandien švenčia Kristaus Gimimo šventę. Nors kiekviena tauta turi savas nepakartojamas tradicijas, ši diena visur neša daug šilumos, nuoširdumo ir džiaugsmo. Ir tai, be abejo, pati šeimyniškiausia šventė. Kūčių šventinis stalas suburia visą šeimą, skamba bendra malda ir artimieji keičiasi dovanomis – visa tai yra neatskiriama šventės dalis. Daugelyje šalių Kristaus gimimą švenčia tiek tikintys, tiek netikintys. Kalėdos ir jų tradicijos tapo tautos kultūros dalis. Tai neabejotinai turi teigiamų savybių. Šilumos ir nuoširdumo niekada per daug nebus. Tačiau tas faktas, jog krikščioniškos šventės tampa liaudies kultūros dalimi, kelia ir tam tikrą pavojų. Per siekimą kuo geriau suorganizuoti [&hellip;]
- [Budėti dėl amžinojo likimo](https://homilijos.kristoteka.lt/budeti-del-amzinojo-likimo/): Advento laikotarpis, laukimo periodas eina į pabaigą. Mes galėtume pažvelgti į save ir paklausti: kas pasikeitė manyje? Ką atradau naujo santykyje su Dievu? Ar stipriau pamilau Dievą? Galiausiai ar pavyko įgyvendinti pasiryžimus? Tikriausiai daugelis iš mūsų atsakys, jog pavyko, bet ne viskas, ne viskas sėkmingai. Ką gi, esame kelyje. Vienas teologas yra pasakęs: „Nors Kristus Betliejuje gimtų tūkstantį ar dešimt tūkstančių kartų, tau tai nebus naudinga, jeigu Jis nebus nė karto gimęs tavo širdyje.“ Mūsų siela dažnai panaši į tvartą: tamsu, nešvaru, Dievui, net kaip mažam vaikeliui, čia maža vietos. Advento metu Dievas atkakliai, bet švelniai beldžiasi į žmogaus sielą, idant [&hellip;]
- [„Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“](https://homilijos.kristoteka.lt/visuomet-dziaukites-viespatyje-2/): „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško filipiečiams išreiškia pagrindinę šio sekmadienio liturgijos mintį. Jie skambėjo antrajame skaitinyje, taip pat ir Įžangos priegiesmyje. Šiuo šiltu kvietimu džiaugtis pradedamas trečiasis advento sekmadienis, kuris lotyniškai vadinamas Gaudete – džiaukitės. Šiandien Bažnyčia mums dar kartą primena, jog Kristaus laukti reikia džiaugsmingai. Idant šią mintį suprastume teisingai, kad šis džiaugsmas mums neatrodytų lengvabūdiškas ir naivus, šv. Paulius kvietimą džiaugtis sieja su raginimu, kad būtume meilūs, pamaldūs ir ramūs. Tai tikrojo krikščionio paveikslas. Jei taip, tai ar esame panašūs į šv. Pauliaus aprašytus krikščionis? Deja, nedaugelis atpažintų [&hellip;]
- [Dievo balsas mūsų širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-balsas-musu-sirdyje/): Vieną rytą rusų katalikų kunigo mamą aplankė pažįstama. Įėjusi į kambarį, kuriame stovėjo televizorius, ji paklausė: „Ar televizorius sugedęs?“ Kunigo mama nustebusi atsakė: „Ne. Kodėl jis turi sugesti?“ Tada kaimynė dar su didesne nuostaba paklausė: „Tai kodėl jis neįjungtas?“ Daugelis iš mūsų esame pripratę gyventi nenutylančiame triukšme. Žinoma, kai kas iš jūsų iš karto užprotestuosite, jog tai ne triukšmas, tai muzika, filmas, žinios. Nėra blogai, jeigu pastebime skirtumą tarp filmo ir, pavyzdžiui, žinių reportažo. O dar geriau, jeigu radiją arba televizorių įjungiame tik tada, kai norime kažko paklausyti ar pažiūrėti. Tačiau faktas lieka faktu: dauguma iš mūsų gyvename apsuptyje daugybės garsų [&hellip;]
- [Esame krikščionys ne dėl savęs pačių](https://homilijos.kristoteka.lt/esame-krikscionys-ne-del-saves-paciu/): Advento laikotarpiu prasideda nauji liturginiai metai. Tai susikaupimo ir kartu džiaugsmingo laukimo laikas, kai stengiamės atsinaujinti ir sustiprinti savo viltį Viešpatyje. Šiuo periodu mūsų pasiruošimas sutikti Kristaus Gimimo šventes turi dvejopą prasmę. Mes trokštame pasiruošti tinkamai ir vaisingai išgyventi Kristaus Gimimo šventę, kuri mums primena didingą įvykį – Išganytojo atėjimą į žemę. Per tai norime pažadinti antrojo Jėzaus atėjimo troškimą ir jam tinkamai pasirengti. Mūsų viltį ir džiaugsmą tuo metu lydės atgaila, kuri padės atrasti gilius troškimus ir vėl mūsų gyvenimą nukreipti į Dievą. Šv. Bernardas sakydavo, jog atgailos ašara – tai antras krikštas: kadangi krikšto pakartoti negalima, savo nedorybes nuplauti [&hellip;]
- [Meilės Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-karalius/): Kuo Kristus Karalius skiriasi nuo kitų žemės karalių? Jėzus neturėjo nei prašmatnių rūmų, nei nesuskaitomų turtų, nei galingos kariuomenės. Kristaus karalystė yra ne iš šio pasaulio, todėl ir valdymo principai bei karalystės vertybės yra visai kitokie. Tuo metu, kai Kristus buvo savo karališkame kančios soste, ant kryžiaus, nedaugelis Jį pripažino karaliumi: tik Marija, jo motina; apaštalas Jonas, pagarsėjusi nusidėjėlė Marija Magdalietė; latras ant kryžiaus ir romėnų kariuomenės šimtininkas. O kur visi kiti, kur tie, kurie norėjo jį paskelbti karaliumi, kai jis stebuklingai padaugino duoną ir žuvį, kur visi tie, kurie šaukė Jėzui įjojant į Jeruzalę: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ [&hellip;]
- [Dievas ištikimas savo pažadams](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-istikimas-savo-pazadams/): Šiandieniam skaitytojui šis tekstas nėra lengvas. Jėzus savo kalboje naudojasi mums sunkiai suprantamais ženklais ir simboliais. Be to, Išganytojas neatsako į labiausiai mus dominantį klausimą, kada tai įvyks, kada Kristus ateis. Tad ką mes sužinome iš šios trumpos Evangelijos ištraukos? Visų pirma gauname užtikrinimą, jog Išganytojas šlovingai sugrįš. Nežinome kada, bet tai nesumažina pasitikėjimo ir troškimo susitikti. Ar, artėjant antrajam Jėzaus atėjimui, bus kokia nors kosminė katastrofa? Mes to nežinome. Katastrofos tiesiog mums rodo, jog pasaulis yra trapus, praeinantis. Iš tikrųjų reikia būti labai naiviu ir lengvatikiu žmogumi arba labai nenorėti sužinoti tiesos apie save ir pasaulį, kad nepastebėtume, jog viskas [&hellip;]
- [Savita Dievo buhalterija](https://homilijos.kristoteka.lt/savita-dievo-buhalterija/): Šio sekmadienio liturgijoje minimos dvi moterys našlės – našlė iš Sareptos, vaišinusi pranašą Eliją, ir auką paaukojusi šventykloje našlė. Jos yra mums pavyzdys ir pamoko mus pažvelgti į mūsų išorinius veiksmus, maldas ir aukas, ar tai atitinka mūsų širdies nuostatas ir jausmus. Evangelija pasakoja, kaip Jėzus sėdėjo šventyklos moterų kieme, arti aukų dėžių, į kurias pro taurių formos skyles buvo metamos piniginės aukos įvairiems šventyklos tikslams. Jėzus sėdėjo su mokiniais ir žiūrėjo, kaip jo krašto žmonės meta aukas į aukų skrynias. Tarp kitų prie aukų dėžės atėjo viena moteriškė ir įmetė savo auką. Turtuolių pinigai svariai krisdavo ir skardžiai žvangėdavo, o [&hellip;]
- [„Šventumas ne prabanga, o būtinybė“](https://homilijos.kristoteka.lt/sventumas-ne-prabanga-o-butinybe/): Šiandien liturgija mus kviečia prisiminti ir pasidžiaugti tais, kurie džiaugiasi Viešpaties artumu. Visų Šventųjų šventė mini ne tik tuos, kurie paskelbti šventaisiais ir paminimi liturginiame kalendoriuje, bet ir tuos šventus vyrus ir moteris, kurie per šimtmečius nešė švento tikėjimo žiburį savo gyvenimo kelyje, Kristuje užbaigė gyvenimo kovą ir gavo Viešpaties užmokestį. Tuos tūkstančius tūkstančių anoniminių, niekam nežinomų šventųjų, kurie mums rodė švento gyvenimo pavyzdį. Tūkstančius tų, kurie kankinio mirtimi paliudijo ištikimybę tikėjimui. Šventieji dar kartą mums paliudija, kad Kristaus paskelbtus palaiminimus įmanoma įvykdyti ir kad mūsų gyvenimas yra Dievo gailestingumo įsiterpimas istorijoje. Todėl mums šiandien kyla svarbus klausimas: ar galima realiai [&hellip;]
- [Pojūčių įtaka sielai](https://homilijos.kristoteka.lt/pojuciu-itaka-sielai/): Kai kas iš jūsų turite mėlynas, lyg dangus, akis. Kitų akys tamsios. Tačiau akių spalva nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad akys būtų sveikos. Jeigu užsimerkę pabandytume kokias dešimt minučių pavaikščioti po kambarį, pajustume, kaip sunku nieko neužkliudžius eiti. Akys – didelis turtas. Tačiau dėl nelaimingų atsitikimų ir ligų žmonės apanka. Aklieji gyvena visiškoje tamsoje, lyg tamsiausioje naktyje. Aklų žmonių gana daug yra Afrikos ir Azijos kraštuose, kur labai trūksta vaistų akims gydyti. Jiems stengiasi padėti misionieriai, vienuoliai ir vienuolės. Organizuoja apakusiesiems specialias mokyklas, kur jie dėka aklo prancūzo Luji Brailio 1829 m. išrasto aklųjų rašto išmoksta skaityti. Daugelis baigia ne tik [&hellip;]
- [„Tarp jūsų yra ne taip!“ (Mk 10, 43)](https://homilijos.kristoteka.lt/tarp-jusu-yra-ne-taip-mk-10-43/): Šio sekmadienio Evangelija mus perspėja, kad nepapultume į garbės ir galios troškimo pinkles. Dažnai žmonės labai trokšta išgarsėti: kad apie juos rašytų laikraščiai, juos rodytų televizija, į aukštą postą paskirtų, nes ten prestižas ir pinigai. Odisėjui buvo lengviau praplaukti pro dainuojančias sirenas, nei žmogui atsilaikyti prieš garbės troškimo pagundą. Ir ne vienas, pamynęs teisingumą, moralę ir garbę, lipa per galvas į galingesnę ir sotesnę vietą. Deja, daugeliu atvejų galia ir prestižas brangiai kainuoja: tenka atsisakyti savo interesų, įsitikinimų, principų, išduoti save ir Dievą. Todėl Evangelijos žodžiai darosi vis kietesni. Vieną po kito Jėzus daužo savo mokinių susikurtus stabus, jų valdžios, didybės, [&hellip;]
- [Išlaisvinimas nuo godumo](https://homilijos.kristoteka.lt/islaisvinimas-nuo-godumo/): Šiandien mes girdėjome liūdną Evangelijos pasakojimą apie jaunuolį, kurį Jėzus kvietė būti apaštalu, bet jis atsisakė. Didelė garbė, didelis džiaugsmas, didelė tarnystė ir amžinojo gyvenimo laimėjimas gulėjo prie jaunuolio kojų. Tačiau jis, liūdnai nuleidęs galvą, pasitraukė nuo Išganytojo. Bet juk jo širdyje kažkas buvo, kas jaudino jį. Jis buvo geras, sąžiningas, garbingas, besilaikantis Dievo įsakymų žmogus. Gal net šiek tiek rūpinosi ir vargšais. Tačiau jautė, jog to maža. Reikia padaryti kažką daugiau, žengti lemtingą žingsnį. Ar jis teisingai suprato Jėzaus žodžius? Žinoma, teisingai. Bet nepadarė to svarbaus žingsnio ir pasišalino nuo Jėzaus. Šventajame Rašte yra sukrečiantys Viešpaties žodžiai. Kreipdamasis į tuos, [&hellip;]
- [Šeima – „meilės civilizacijos“ pagrindas](https://homilijos.kristoteka.lt/seima-meiles-civilizacijos-pagrindas/): Šiandien Jėzus nori mums priminti, kad santuoka yra Dievo įsteigta. Pradžioje buvo kitaip. Žmonės nuolat gvildendami šią temą kūrė įstatymus nei Dievo valią labiau atitinkančius papročius. Bet Šventasis Raštas visada primena mums, kad „Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ (Mk 10, 6–9). Toks Dievo planas, kurį jis turėjo sukurdamas vyrą ir moterį. Tai kvietimas į pasaulį, kurį žmogus privalo tobulinti, tačiau kruopščiai laikydamasis Dievo įsakymų, idant ši Žemė [&hellip;]
- [Nebūkite suklupimo akmeniu](https://homilijos.kristoteka.lt/nebukite-suklupimo-akmeniu/): Vienas žmogus piktina kitą ne tada, kai jį supykdo savo nedoru elgesiu, bet tada, kai kitą žmogų dvasiškai apiplėšia, padarydamas jį blogesnį, negu kad jis yra pirmiau buvęs, tai reiškia, jog papiktinimu jis įveda kitą žmogų į nuodėmę arba sumažina jo atsparumą nuodėmei. Atsparumas nuodėmei labai yra panašus į kūno atsparumą ligoms. Kol žmogus sveikas, jis lengvai išvengia ligų: nekenkia jam nei šaltis, nei prastesnis maistas, jis viską lengvai perneša. Sveikatai nusilpus, sumažėja ir atsparumas pavojams, todėl žmogus priverstas saugotis tų dalykų, kurių pirmiau nesisaugojo. Panašiai atsitinka ir su dvasine mūsų sveikata, su atsparumu nuodėmei. Kol mūsų dvasinė būsena tvirta, ne [&hellip;]
- [„Aš jums daviau pavyzdį“ (Jn 13, 15)](https://homilijos.kristoteka.lt/as-jums-daviau-pavyzdi-jn-13-15/): „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“, – sako Kristus. Mes galime suprasti besiginčijančius tarpusavyje apaštalus, kuris iš jų didžiausias, kadangi apaštalą Petrą Kristus itin vertino, Jokūbo ir Jono akivaizdoje atsimainė, Judui patikėjo finansinius reikalus. Žmonių mąstymas susikerta su Dievo mąstymu. Evangelija ne tam yra parašyta, kad mes ją atsimintume, bet kad pagal ją gyventume. Kristus iš Evangelijos puslapių kalba visų amžių žmonėms, taigi ir mums šiandien. Jis ir mūsų klausia, ko mes Lietuvoje, miestuose ir kaimuose, Seime ir ministerijose, mitinguose ir šeimose tarpusavyje ginčijamės? Ar ne dėl pirmų vietų? Kiekvienas norime prastumti savus įstatymus, primesti savą nuomonę, [&hellip;]
- [Nebijokime kančios](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokime-kancios/): Kodėl Mesijas privalo kentėti ant kryžiaus? Kartais tikintiesiems kyla noras rasti tokią evangeliją, kurioje nebūtų kalbama apie kryžių. Kodėl Jėzus turi kentėti? Kodėl kenčiame mes? Atsakymą duoda pats Išganytojas. Jis apaštalą Petrą, norintį atkalbėti Jį nuo kančios, griežtai subara: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Kartais žmogaus širdį valdo savanaudiškumas, aistringumas ir išdidus „aš“. Egoizmas daro begalinę žalą žmogaus širdžiai, kuri Viešpaties sukurta mylėti. Baimė būti neįvertintam žmogų padaro bailų, silpnadvasį ir prislėgtą. Dažnai žmogus tampa pavydo, niūrios nuotaikos ir pagiežos kalinys, kadangi kiti jo nesuprato ar neįvertino. Priešingai tam chaosui, kuris dilgina žmogaus [&hellip;]
- [Dvasinė kurčnebylystė](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasine-kurcnebylyste/): Matydami fizinę negalią turintį žmogų būname sukrėsti ir susigraudiname, tačiau kur kas daugiau žmonių kamuoja dvasinės sielos negalios. Mes šių sielos negalių, kurios labai trukdo asmenims bendrauti su Dievu, išorėje nematome. Dažniausiai užjaučiame fizinį trūkumą ir skausmą kenčiančius žmones, nepagalvodami, jog daugelio dvasia kenčia kur kas skaudžiau negu kūnas. Jėzus nori, kad suprastume, jog sveikata nėra vienintelis žmogaus laimės šaltinis. Žmogui reikia daug daugiau. Juk žmonės kenčia ne tik nuo ligų, bet ir nuo vienatvės, nuo meilės trūkumo, nuo šeimos subyrėjimo, nuo kalčių ir nuodėmių. Kur kas baisesnė yra dvasinė kurčnebylystė. Taip atsitinka, kai žmogus netenka tikėjimo. Jis atmeta tikėjimą girdėti [&hellip;]
- [Tikrasis švarumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-svarumas/): Fariziejai ir Rašto aiškintojai niekada nesisėsdavo valgyti nesiplovę rankų. O po turgaus rankas plaudavo net iki alkūnių. Todėl pamatę, jog kai kurie iš Jėzaus mokinių sėdasi valgyti neplautomis rankomis, ėmė murmėti ir priekaištauti, laikydami tai dideliu Mozės įstatymo pažeidimu. Tačiau Jėzus ėmė ginti savo mokinius. Atrodo, kai kuriems nevalyviems ir netvarkingiems mokiniams, kurie ne visada kruopščiai plaunasi rankas, turėtų patikti, kad Jėzus gina mokinius. Viena tikybos mokytoja aprašė vos pradėjusio eiti į mokyklą vaiko maldą: Jeigu galėčiau gimti iš naujo, prašyčiau Jėzulį man duoti juodą kūno odą. Tada nereikėtų plautis rašalo dėmių. Jėzus nebuvo rankų prieš valgį plovimo priešininkas. Prisiminkime Jėzaus [&hellip;]
- [Likti ar išeiti?](https://homilijos.kristoteka.lt/likti-ar-iseiti/): Žmogui anksčiau ar vėliau tenka rinktis: sakyti ar nutylėti, pritarti kam nors ar prieštarauti, likti ar išeiti. Dažnai skaitydami Evangeliją, klausydamiesi pamokslo ar susipažindami su Bažnyčios moraliniais reikalavimais, jaučiame, kaip širdies gelmėje kyla pasipriešinimas: kokie keisti žodžiai! Kas gali jų klausytis? Labai gaila, kad šie maištingi impulsai kai kuriems tampa priežastimi priimti tragišką sprendimą nusisukti nuo tikėjimo ir daugiau nebemylėti Kristaus ir jo Bažnyčios. „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Tautiečiai emigruoja ne tik į užsienį, bet ir iš Bažnyčios. Kai kurie nusivylę nepriklausomybės taip greit jiems nesuteikta gerove išvyko gyventi į užsienius. „Kietas Lietuvoje gyvenimas, kas gali čia gyventi?“ [&hellip;]
- [Amžinojo gyvenimo duona](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinojo-gyvenimo-duona/): Įprasta, jog mes, norėdami išgyventi, valgome maistą, geriame vandenį, kvėpuojame oru. Visa tai mūsų kūnui duoda jėgų. Tačiau mūsų kūnas po kelių dešimčių metų pasensta, jį apninka ligos, ir žmogus galiausiai miršta. Niekam iš žmonių nepavyko nugalėti senėjimo ir mirties. Šią tiesą gerai suprasdama viena motina savo vaikui, sakiusiam, jog jis nenori mirti, kalbėjo apie Kristų, palikusį mums amžinojo gyvenimo sakramentus, Eucharistinę duoną, kurios dėka po mirties žmonės atgis nauju kūnu amžinajam gyvenimui. Motina sakė, jog tai nėra įprasta duona, kurią mes valgome namie. Ji nusivedė mažylį į bažnyčią ir parodė, kaip žmonės Komunijos metu priima Kristų į savo širdį. Ši [&hellip;]
- [Mūsų Motina ir pavyzdys](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-motina-ir-pavyzdys/): Šiandien švenčiame Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Ši šventė yra pirmutinė ir seniausios kilmės. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Bizantijos imperatorius Mauricijus (+602) įsakė ją švęsti rugpjūčio 15 d. Vakarų Bažnyčioje ji imta švęsti VII a. Marijos Ėmimo į dangų šventė savo šaknimis giliai įsiskverbusi į Šventąjį Raštą. Marija kartu su Sūnumi kovoja prieš blogį ir jį nugali. Ši pergalė ypač atsiskleidžia nugalint nuodėmę ir mirtį. Broliai ir seserys Kristuje, Kristus yra didysis blogio, nuodėmės, mirties ir pragaro nugalėtojas. Jis triumfavo Kalvarijos aukoje ir prisikėlė iš numirusių. Mes, kaip Dievo vaikai, esame šių slėpinių dalininkai. [&hellip;]
- [Duona, nužengusi iš Dangaus](https://homilijos.kristoteka.lt/duona-nuzengusi-is-dangaus/): Kadangi pranašas Elijas karštai gynė izraelitų tikėjimą į vieną Dievą, jo labai neapkentė karalienė Jezabelė, pagonių karaliaus Ahabo žmona. Ji norėjo, kad iki Palestinos nusidriektų tikėjimas pagonių dievu Baalu. Todėl karalienė nusprendė pranašą Eliją nužudyti. Elijas, gelbėdamas savo gyvybę, pabėgo į dykumą. Tačiau dykuma nebuvo labai saugi vieta. Kepino kaitri saulė, o apie maistą nebuvo nė kalbos. Bet nusiminusio pranašo Dievas neapleido, jį pamaitino ilgai keturiasdešimt dienų ir naktų kelionei iki Dievo kalno Horebo. Duona, kuria maitosi Elijas, yra Eucharistinės duonos, kurią mums duoda Jėzus Kristus, įvaizdis. Ši dvasinė duona ypatingai maitina žmogaus protą ir valią, jo moralinį gyvenimą. Mes savo [&hellip;]
- [Nevaisingos šakelės likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/nevaisingos-sakeles-likimas/): Remiantis šio sekmadienio Evangelija, būtų galima paklausti, kiek yra žmonių, ieškančių Jėzaus dėl materialinės naudos? Kristus trokšta, kad jo ieškotume ir jį sektume dėl jo paties. Ne dėl trokštamų stebuklų, ne dėl duonos padauginimo, bet dėl to, kad Kristus kuria meilės Karalystę, meilės visuomenę dabartiniame pasaulyje. Šiandieniam Vakarų pasaulio žmogui gali susidaryti įspūdis, kad jam nieko netrūksta, kad jis yra sotus. Didžiulės parduotuvės kupinos tiek vietinio, tiek egzotinio maisto. Šiandien daugelis dėl sveikatos ar estetiniais sumetimais labiau susirūpinę, ką išsirinkti valgyti. Tačiau sočiam žmogui iškyla daugybė kitokių pavojų: tai dvasingumo ir jautrumo kito žmogaus nepritekliams stoka; gerovės miražas, kurį gali sugriauti [&hellip;]
- [Godumo aistra](https://homilijos.kristoteka.lt/godumo-aistra/): Daug įvairių gėrybių reikia žmogui, kad jis galėtų išlaikyti savo gyvybę žemėje ir ją puoselėtų: reikia ne tik duonos, pastogės, drabužio, bet ir daugelio kitų dalykų, kurie suteikia jam malonumo, lavina dvasią ir didina jėgas. Bet tos gėrybės neatsiranda pačios savaime, todėl žmonės yra priversti sunkiai dirbti. Dievas pirmiesiems tėvams sakė: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną“ (Pr 3, 19). Darbas žmogų vargina, teikia jam skausmo, kurio žmogus vengia visomis savo jėgomis. Todėl žmogus nemėgsta ir darbo, iš kurio tas skausmas plaukia. Žmogų nuolat veikia du prieštaravimai: vienas – turėti apsčiai reikalingų gėrybių ir antras – turėti jų be skausmo, be [&hellip;]
- [Malda – apaštalavimo būdas](https://homilijos.kristoteka.lt/malda-apastalavimo-budas/): Šio sekmadienio Evangelija yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tęsinys. Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus išsiuntė apaštalus po du į miestelius ir kaimus skelbti jo mokslo, o šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie apaštalų sugrįžimą. Sugrįžę apaštalai Jėzui apsakė viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę. Jėzus, matydamas jų džiaugsmą misijos sėkme ir kartu didelį nuovargį, tarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Todėl apaštalai kartu su Jėzumi išplaukė valtimi į nuošalią vietą. Tačiau žmonės vieni nuo kitų susižinojo, kur apaštalai keliauja, ir vėl subėgo pas juos. Kristus matė, jog žmonėms reikia gerų dvasios vadovų. Todėl kartą jis tarė: „Pjūtis didelė, [&hellip;]
- [Trys gailestingumo palyginimai](https://homilijos.kristoteka.lt/trys-gailestingumo-palyginimai/): Šio sekmadienio Evangelijoje – visas penkioliktas Luko evangelijos skyrius – Jėzus mums pateikia tris gailestingumo palyginimus. Problema iškyla, kai pas Jėzų pradeda lankytis „visokie muitininkai ir nusidėjėliai“ (Lk 15, 1). Fariziejai ir Rašto aiškintojai nesutinka su tokiu geranorišku Jėzaus elgesiu. Jiems tai yra papiktinimas, tačiau Jėzui tai yra elgesys, kuris atskleidžia tikrąjį Dievo mąstymą. Jėzaus gailestingume yra Tėvo gailestingumas. Priimdamas nusidėjėlius, Jėzus yra Dievo veido atspindys. Todėl per visą Evangeliją driekiasi ši problema: vienoje pusėje Jėzus, kuris priima ateinančius nusidėjėlius, ir kitoje – Įstatymo gynėjai, kaltinantys, kad jis yra „rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34). O [&hellip;]
- [Šilinių iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/siliniu-iskilme/): Šiandien minime vieną seniausių Dievo Motinos iškilmių – Švč. Mergelės Marijos Gimimą. VI amžiuje Jeruzalėje, Marijos gimimo vietoje, buvo pastatyta ir pašventinta Šv. Onos bažnyčia. Tada ir pradėta visoje Rytų Bažnyčioje švęsti rugsėjo 8-ąją Dievo Motinos Gimimą. Nuo VII amžiaus ši data minima Romoje tarp keturių didžiausių Mergelės Marijos iškilmių, o nuo XI amžiaus jau visoje Vakarų Bažnyčioje. Pasirinktas rugsėjo mėnuo, nes Rytų Bažnyčia pradeda liturginius metus rugsėjį. Rugsėjo 8 diena VIII amžiuje padėjo nustatyti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės datą – gruodžio 8-ąją (suprantama, kad tai turėjo būti devyniais mėnesiais anksčiau, negu jos gimimas). Paprastai įprasta minėti šventųjų mirties dieną, kai [&hellip;]
- [Mirtis bus sunaikinta!](https://homilijos.kristoteka.lt/mirtis-bus-sunaikinta/): Bažnyčia šiandien mums priešais akis iškelia moterį atbaigtu pavidalu – su kūnu ir siela į dangų paimtą Mariją. Todėl šią iškilmę švenčiame vidurvasarį, derliaus nuėmimo metu. Švenčiame moters, kuriai Dievas padarė didžių dalykų, šventę. Išoriškai ji buvo moteris kaip ir kitos. Išgyveno sunkių ir rūsčių valandų. Skurdžioje aplinkoje pagimdė kūdikį. Turėjo pakelti bėgimą į svetimą šalį ir baisias valandas ant Golgotos. Ir sykiu ji niekada nesiliovė tikėjusi, kad Dievas viską kreipia išganymo link. Per gyvenimą žengė kupina rūpesčio, bet nesusvyruodama. Todėl jau VI a. krikščionys ėmė aukštinti jos gyvenimo kelią. Ir nepajudinamai laikėsi tikėjimo, kad Dievas savo motiną atbaigė visą – [&hellip;]
- [Vietos prie stalo](https://homilijos.kristoteka.lt/vietos-prie-stalo/): Jėzus įžengia į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Nors buvo šeštadienis (žydų šabo, arba poilsio, diena) ir jautė, kad vėl kils nesusipratimų (plg. Lk 14, 2–6), jis vis dėlto neatsisakė apsilankyti jo namuose. Jėzus niekada neatmetė nė vieno žmogaus svetingumo. Iki pat galo neprarado vilties, kad, jam apsilankius, žmogus gali pasikeisti. Valgomajame susirinkusieji jį stebi. Taip pat ir Jėzus, mąstydamas apie gyvenimą, juos stebi. Iš jo žvilgsnio kyla palyginimas apie paskutinę vietą. Atrodo, kad Jėzus palyginime kalba apie pokylį, kur vietos nėra aiškios: negalima iš anksto nuspėti, kam priklauso pirma ar antra vieta. Maža to, norėdamas būti tikras, jog neužimi ne [&hellip;]
- [Ankšti vartai](https://homilijos.kristoteka.lt/anksti-vartai/): Jėzui keliaujant į Jeruzalę tekdavo išgirsti įvairių klausimų. Štai ir šioje Evangelijos ištraukoje kažkas iš minios jo klausia apie išgelbėtųjų skaičių. Jėzus neatsako į klausimą. Jeigu pasakytų: „Daug bus išgelbėtų“, atrodys, kad neverta stengtis, o jeigu būtų atsakęs: „Taip, mažai bus išgelbėtų“, tai kai kas nusimintų ir galvotų: „Vargu, ar aš būsiu vienas iš jų.“ Pasigirsta kitoks atsakymas, perkeliantis nuo išgelbėtųjų skaičiaus prie išgelbėjimo būdo: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24). Tokią pat laikyseną mes matome dėl Jėzaus sugrįžimo pasaulio pabaigoje. Mokiniai klausia, kada sugrįš Žmogaus Sūnus, ir Jėzus atsako nurodydamas, kaip pasiruošti šiam sugrįžimui, ką daryti belaukiant (plg. [&hellip;]
- [Nesantarvė dėl Jėzaus](https://homilijos.kristoteka.lt/nesantarve-del-jezaus/): Jėzus aiškiai suvokia savo atėjimo pasekmes. Jis atėjo „įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12, 49). Ugnis – tai žmonių užsidegimas Dievo meile ir aukos ryžtu, nes Dievo meilė tapo regima Jėzaus asmenyje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jėzus yra pasirengęs liudyti pasauliui dieviškąjį gailestingumą savo kryžiaus aukoje. Tai bus jo kraujo krikštas. Jis jau mato savo pažado išsipildymą gimstančiai Bažnyčiai: Guodėja, tiesos Dvasia, nužengs ant apaštalų tarsi ugnies liežuviai (plg. Apd 2, 3). Jis žino, kad ši ugnis dega ir degs per amžius, kad būtų silpnųjų drąsa, Bažnyčios kelrodė, tikroji žmonių išmintis. Su šia drąsa, kuri gimdo [&hellip;]
- [Žolinės iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/zolines-iskilme/): Mergelės Marijos Ėmimas į dangų yra dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija: „O Motina Dievo, pagimdžiusi tu išsaugojai mergeliškumą, o amžiams užmigusi nepalikai pasaulio; tu, kuri pradėjai gyvąjį Dievą ir savo maldomis išvaduosi iš mirties mūsų sielas, sugrįžai pas gyvybės Šaltinį“ (Bizantijos liturgija, Žolinės tropariumas). 1950 m. lapkričio 1 d. garbingasis popiežius Pijus XII paskelbė dogmą, kad Mergelė Marija, „baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę“. Ši tikėjimo tiesa buvo žinoma iš Tradicijos, patvirtinta Bažnyčios tėvų ir skirta Dievo Sūnaus garbei, Marijos išaukštinimui bei visos Bažnyčios džiaugsmui. Dogmos forma išreikšta tai, [&hellip;]
- [Budėkite ir būkite pasirengę!](https://homilijos.kristoteka.lt/budekite-ir-bukite-pasirenge/): Praeitą sekmadienį Jėzus aiškino savo mokiniams, kaip teisingai naudoti daiktus, šiandien jis juos ragina tinkamai naudoti laiką. Dabarties laikas reikalauja didelės atsakomybės, nes artėja amžinybė. Kieno gyvenimas priklauso nuo daiktų, kuriais jis šiuo metu disponuoja, tam mirtis yra vagis. Kas laukia Viešpaties, tam mirtis – džiaugsmingas susitikimas. Visas gyvenimas yra pasirengimas šiam kartais netikėtam susitikimui. Krikščionių bendruomenė drąsinama vėl ateisiančio Viešpaties: „Nebijok, mažoji kaimene“ (Lk 12, 32). Graikiškas žodis poimnion reiškia „maža kaimenė“. Tačiau evangelistas Lukas prie šio žodžio prideda dar kitą žodį mikron, taip dar labiau ją sumažindamas. Sąlyga būti drąsiam yra būti labai mažam. Nebijoti, vadinasi, pripažinti savo ribotumą, [&hellip;]
- [Palikimo dalybos](https://homilijos.kristoteka.lt/palikimo-dalybos/): Šiandien pateiktą epizodą randame tik Luko evangelijoje. Žmogus iš minios prašo Jėzaus įsiterpti į jo ir brolio ginčą dėl palikimo. Kaip įprasta, kai Jėzui užduodami ypatingi klausimai (mokėti ar nemokėti Ciesoriui mokesčius; užmėtyti ar neužmėtyti akmenimis moterį, sugautą svetimaujant), jis neatsako tiesiogiai, bet paliečia problemos šaknį, svarsto klausimą atskleisdamas klaidą, kuri slypi pačiame klausime. Abu broliai klysta, nes jų ginčas kyla ne ieškant objektyvumo ir teisingumo, bet iš godumo. Tarp jų neliko nieko bendro, išskyrus palikimą, kurį reikia pasidalyti. Interesas nutildo bet kokį žmogišką jausmą. Turtas, kurį norėtų pasidalyti, iš tikrųjų padalija juos pačius. Kad atskleistų šios elgsenos klaidingumą, Jėzus pateikia [&hellip;]
- [Maldos gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-gyvenimas/): Evangelijos tekste mokiniai prašo Jėzaus išmokyti juos melstis. Tai prasmingas prašymas: neprašoma išmokyti dirbti, pavyzdžiui, žvejoti, statyti bažnyčias ar socialinius centrus, nes malda – lyg šviečiantis langas, pro kurį galime kontempliuoti amžinąjį gyvenimą, į kurį būsime paimti po to, kai mūsų kūnas sugrįš į dulkes, o visi mūsų darbai ir veikla bus užbaigti amžinai. Ir Viešpats pateikia glaustą mokymą apie maldą. „Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato (6, 9–13) – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Mes meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir [&hellip;]
- [Geriausioji dalis](https://homilijos.kristoteka.lt/geriausioji-dalis/): Pats vidurvasaris, kai daugelis atostogauja; taip pat ir parapijų sielovadinė veikla aprimusi: baigėsi pasirengimo pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui ir šių sakramentų teikimo metas. Tad tinkamas laikas stabtelėti ir teikti pirmenybę tam, kas iš tiesų yra gyvenime svarbiausia, t. y. įsiklausyti į Viešpaties žodį. Viskas praeis ir bus paimta iš mūsų, bet Dievo žodis yra amžinas ir įprasminantis mūsų kasdienę veiklą. Tai primena ir šio sekmadienio Evangelija apie Jėzaus apsilankymą Mortos ir Marijos namuose. Iš Jono evangelijos žinome, kad seserys gyveno Betanijoje, mažame kaimelyje šalia Jeruzalės; be to, Jonas pasako, jog jos turėjo brolį, vardu Lozorius (plg. Jn 11, 1), kuris šiame [&hellip;]
- [O kas gi mano artimas?](https://homilijos.kristoteka.lt/o-kas-gi-mano-artimas/): Istorijoje apie gailestingąjį samarietį keliamas pagrindinis žmogaus klausimas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Jėzus tiesiogiai nurodo Raštą ir leidžia Įstatymo mokytojui pačiam atsakyti: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27; plg. Įst 6, 5 ir Kun 19, 18). Tačiau mokslingas vyras, pats puikiai žinojęs atsakymą į savo klausimą, dabar priverstas aiškintis: Rašto žodis neginčijamas, bet jo taikymas gyvenimo praktikoje kelia klausimų. Konkrečiai klausiama, kas gi tas artimas? Kaip toli ši sąvoka siekia pačiame gyvenime? Į taip sukonkretintą klausimą Jėzus atsako [&hellip;]
- [Septyniasdešimt du mokiniai](https://homilijos.kristoteka.lt/septyniasdesimt-du-mokiniai/): Jėzus išsiunčia į misiją 72 mokinius. Kai kuriuose rankraščiuose rašoma 70. Skaičius 72 ar 70 yra ir simbolis. Pradžios knygoje, pagal graikišką Septuagintos vertimą, rašoma, jog pasaulyje yra 72 tautos, pagal hebrajišką vertimą – 70 tautų (plg. Pr 10). Tai reikštų, kad ši misija pranoksta Izraelio ribas ir yra skiriama visiems žemės gyventojams. Kas buvo tie 72 mokiniai? Mes nežinome jų vardų. Tačiau, kita vertus, jie – tai mes. Esame tie septyniasdešimt du mokiniai, jei turime tam tikrą misiją, kurią nuoširdžiai atliekame gyvenime ir Bažnyčioje. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į [&hellip;]
- [Pakeliui į Jeruzalę](https://homilijos.kristoteka.lt/pakeliui-i-jeruzale/): Luko evangelijos 51-oji devintojo skyriaus eilutė yra svarbi, nes perskiria pirmąją Evangelijos dalį, kur aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje, nuo antrosios dalies, kur Jėzus pradeda didžiąją savo kelionę link Jeruzalės. Ta ilga, tarsi nesibaigianti kelionė atpasakota dešimtyje Evangelijos skyrių. Jėzus savo mirtimi, prisikėlimu ir įžengimu į dangų turi atlikti naująjį perėjimą, kuris atvers žmonėms priėjimą prie Dievo. „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Yra dvi galimybės keliauti iš Galilėjos į Jeruzalę: galima eiti palei Jordano upę arba per Samarijos kraštą. Jėzus pasirenka antrąjį variantą. Kelias per Samarijos kraštą yra šiek [&hellip;]
- [Atsakymas kasdieniu gyvenimu](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakymas-kasdieniu-gyvenimu/): Šio sekmadienio Evangelijoje keliamas svarbus klausimas dėl Jėzaus tapatybės, nes nuo atsakymo priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir amžinasis likimas. To meto žmonės, kaip ir dauguma šiandien, mano, kad Jėzus yra vienas iš daugelio pranašų. Mokiniai, priešingai, tiki, kad Jėzus yra Dievo Mesijas. Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijinės misijos, idant ji nebūtų sujaukta su anuomet laukto politinio Mesijo samprata. Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip Mesiją, kai bus aišku, jog Kristus yra Nukryžiuotasis. Žodis „Kristus“ (gr. Christòs), kilęs iš veiksmažodžio chríô – „patepti“. [&hellip;]
- [Pietūs fariziejaus namuose](https://homilijos.kristoteka.lt/pietus-fariziejaus-namuose/): Evangelijos tekstas prasideda nebyliai, be tiesioginės kalbos, vien tik tylūs gestai: įeina moteris nešina alebastriniu indu kvapaus tepalo, pasilenkia prie Jėzaus kojų, jas laisto ašaromis, šluosto savo galvos plaukais bei bučiuodama tepa tepalu. Tuo metu fariziejus Simonas, įtardamas Jėzų esant pranašą, buvo pasikvietęs jį į savo namus prie stalo. Pagal paprotį vaišių namas buvo atviras praeiviams pasižiūrėti. Bet kad mieste žinoma nusidėjėlė ateitų į namus, tai nebuvo kasdieniškas įvykis. Nusidėjėle, matyt, ji buvo laikoma todėl, kad buvo prostitutė arba gyveno susidėjusi su pagoniu ar muitininku. Ši moteris nėra Marija Magdalietė, kaip kartais būdavo manoma Bažnyčios tradicijoje (plg. Lk 8, 2; Jn [&hellip;]
- [Vaikinas iš Najino](https://homilijos.kristoteka.lt/vaikinas-is-najino/): Najino (hebr. dailus) miestas visoje Biblijoje minimas tik vieną kartą, būtent šiame Luko evangelijos tekste. Tai šiandienis Izraelio miestelis Neinas, visiškai musulmoniškas ir įsikūręs apie 4 km į pietus nuo Taboro kalno. „Najino miestas, kur Viešpats prikėlė našlės sūnų, yra penktoje mylioje nuo Taboro, šalia Endoro“, – tokiais žodžiais IV amžiuje krikščionių istorikas Euzebijus Cezarėjietis († 340) paliudija šios vietos šventą atminimą. Apie vėlesnius įvykius mus informuoja nežinomo autoriaus liudijimas, priskirtas V–VI amžiui, ir perduotas benediktino Petro Diakono († 1159): „Našlės, kurios sūnus buvo prikeltas, namuose dabar yra bažnyčia, ir taip pat iki mūsų dienų išliko kapas, kuriame jį norėjo palaidoti.“ [&hellip;]
- [Altoriaus sakramentas](https://homilijos.kristoteka.lt/altoriaus-sakramentas/): Didįjį ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Jėzus vietoj Senojo Testamento apeigų įsteigė sakramentinę auką ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo mirties ir prisikėlimo atminimo. Šio sekmadienio liturgijoje, per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, grįžtama prie Viešpaties įsteigtos Eucharistijos (gr. dėkojimo) įvykio. Antrajame šios dienos skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus tekstą, kuris yra pats ankstyviausias rašytas pasakojimas (maždaug 56 m. po Kr.) Naujajame Testamente apie Paskutinę vakarienę – Eucharistijos įsteigimą. Pasakojimas pabrėžia veiksmą, kuriuo Jėzus atiduoda save: tai pasakoma žodžiais apie duoną ir vyną. Be to, pabrėžiamas dvigubas įstatymas šiam veiksmui kartoti. Kūnas, atiduodamas už žmones, [&hellip;]
- [Pažinti tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/pazinti-tikejimu/): Šiandien švenčiame Švenčiausiosios Trejybės iškilmę. Trejybė yra tikėjimo slėpinys, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, „apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių“ (Vatikano I Susirinkimas, 1870 m.). Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas. Kiekvienas iš trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis. Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį. „Tėvas“, „Sūnus“, [&hellip;]
- [Velykų užbaiga](https://homilijos.kristoteka.lt/velyku-uzbaiga/): Sekminių iškilmė, kurią šiandien švenčiame, baigia Velykų liturginį laiką. Išties Velykų slėpinys – Kristaus kančia, mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų – randa savo išsipildymą Šventajai Dvasiai išsiliejant ant apaštalų, susirinkusių kartu su Marija, Viešpaties Motina, ir kitais mokiniais. Tam tikra prasme tai buvo Bažnyčios krikštas, krikštas Šventojoje Dvasioje (plg. Apd 1, 5). Jėzus, prieš mirdamas, pažadėjo savo mokiniams atsiųsti „kitą Globėją“ (Jn 14, 16), kai jo paties su jais nebebus. Kai Šventoji Dvasia buvo išlieta ant pirminės Bažnyčios mokinių, jie suprato, ką Jėzus turėjo mintyje. Jų tikėjimas tapo tikras ir džiugus ir jie gavo tam tikrų charizmų. Charizmos (gr. charis [&hellip;]
- [Šeštinių šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/sestiniu-svente/): Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Kristaus Žengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų. Tą dieną Kristus su visa savo žmogyste įeina į Dievo šlovę. Biblijoje tai išreikšta simboliais „debesis“ (plg. Iš 13, 22; Lk 9, 34–35; Apd 1, 9) ir „dangus“ (plg. Lk 24, 51). Kalbėjimas apie debesį yra teologinis kalbėjimas: mintyje turimas kitas būties matmuo. Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios jo kūno ypatybės (plg. Lk [&hellip;]
- [Ramybės šaltinis](https://homilijos.kristoteka.lt/ramybes-saltinis/): Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pažada, kad Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia toliau vis giliau pažins Kristaus apreikštąją tiesą (plg. Jn 7, 39; 13, 7; 14, 17. 26) ir patį Kristaus asmenį (plg. Jn 15, 26; 20, 9); tačiau naujo oficialaus apreiškimo Šventoji Dvasia neteiks (plg. Jn 16, 12–15). Teisingai vertėtų suprasti ir Jėzaus pasakymą: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jn 14, 28), nes Tėvas siuntė, davė, o Jėzus – žmogus, „kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo“ (Jn 8, 40); savo dieviškąja prigimtimi Jėzus lygus su Tėvu, o žmogiškoji jo prigimtis – Dievo sukurta. Tačiau šiandien atidžiau pažvelkime į Jėzaus savo mokiniams dovanotą [&hellip;]
- [Šlovės diena](https://homilijos.kristoteka.lt/sloves-diena/): Šiandien penktasis Velykų sekmadienis. Atkreipkime dėmesį, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje nesakoma: „Penktasis sekmadienis po Velykų“, kaip, pavyzdžiui, Kalėdų laiku girdime sakant: „Pirmasis (ar antrasis) sekmadienis po Kalėdų“, bet „Pirmasis (ar antrasis ir t. t.) Velykų sekmadienis“. Išties po Velykų – Kristaus mirties ir prisikėlimo – jau nieko nebegali būti didingesnio ir svarbesnio. Neverta manyti, jog kažkas dar galėtų įvykti po Velykų, lyg kažko dar trūktų. Velykos – ta didžioji diena, kai atbaigtas Dievo kūrimas, atliktas išganymas, išsipildo Senojo Testamento pranašų lūkesčiai. Visi kiti sekmadieniai po Velykų yra tik tų pačių Velykų tęsinys, atskleidžiantis Velykų slėpinio gelmę. Juk ir Sekminės (Šventosios Dvasios atsiuntimas) [&hellip;]
- [Pastoracinės teologijos ištakos](https://homilijos.kristoteka.lt/pastoracines-teologijos-istakos/): Šiandien – Gerojo Ganytojo sekmadienis, Bažnyčia meldžiasi už dvasininkiją ir meldžia pašaukimų į dvasinį luomą (plg. Liturginis maldynas, p. 139–140). Žodis pastor (lot. ganytojas), nukaldintas remiantis Iz 40, 11; Ez 34; Jn 10, ankstyvaisiais viduramžiais žymėjo vyskupą, nuo VII a. taip pat parapinės Bažnyčios vadovą – kleboną. Jo veikla įvardijama sielovados, arba pastoracijos, sąvoka, nes yra nukreipta į Dievo santykį su žmonėmis. Kaip žinome, Izraelio tautos istorija ir religinė patirtis skleidėsi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje, spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiūvusiose stepėse. Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio [&hellip;]
- [Rytui auštant](https://homilijos.kristoteka.lt/rytui-austant/): Trečiąjį Velykų sekmadienį Evangelijos ištraukoje dar kartą pabrėžiama prisikėlimo tikrovė: Jėzus prisikėlė ne simboliškai, bet tikrai, su savo kūnu. „Mes su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“, – pasakys šv. Petras Apaštalų darbuose (10, 41), greičiausiai remdamasis būtent šiuo Evangelijos įvykiu. Pasakojimas prasideda nurodant bendruomenės veikimo aplinką: „prie Tiberiados ežero“ (Jn 21, 1). Tiberiados miestas buvo pastatytas ant vakarinio ežero kranto apie 20 m. pr. Kr. imperatoriaus Tiberijaus garbei. Būtent čia, Jono evangelijoje, pirmą kartą istorijoje ežeras pavadinamas ne Galilėjos, bet Tiberiados ežeru. Po papiktinančios kryžiaus mirties mokiniai sugrįžo į savo tėviškę prie savo žvejybos darbų, t. y. prie [&hellip;]
- [Gailestingumas ir tikėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumas-ir-tikejimas/): Pirmųjų krikščionių bendrystės tikrasis centras ir pagrindas buvo prisikėlęs Kristus. Evangelija pasakoja, kad kančios metu, kai dieviškasis Mokytojas buvo suimtas ir nuteistas mirti, mokiniai išsilakstė (plg. Mt 26, 56; Mk 14, 50–52). Tik Marija, kelios moterys ir apaštalas Jonas liko kartu ir sekė jį iki Kalvarijos kalno (plg. Jn 19, 25–27). Prisikėlęs Jėzus dovanojo saviesiems naują, dar tvirtesnę ir nenugalimą vienybę, kurios pamatas ne žmogiškieji ištekliai, bet dieviškasis gailestingumas, kuris leido jiems patirti, jog jie yra mylimi ir sutaikinti su Dievu. Todėl palaimintasis Jonas Paulius II († 2005) panoro antrąjį Velykų sekmadienį pavadinti Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Taip popiežius dar kartą visiems [&hellip;]
- [Svarbiausias istorijos įvykis](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausias-istorijos-ivykis/): Jėzaus prisikėlimas – krikščionių tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa ir drauge su Kryžiumi esminė Velykų slėpinio dalis. Prisikėlimas yra Įsikūnijimo viršūnė. Juo patvirtinama Jėzaus dievystė, taip pat visa, ką jis darė ir ko mokė. Juo įgyvendinami visi mums duoti dieviškieji pažadai. Be to, Prisikėlusysis, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, yra mūsų nuteisinimo ir prisikėlimo pagrindas: „Kristus prisikėlė iš numirusių, savo mirtimi mirtį nugalėjo, mirusiems gyvybę dovanojo“ (Bizantijos liturgija, Velykų tropariumas). Šis įvykis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Seniausias rašytinis liudijimas aptinkamas apie 56 metus: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas [&hellip;]
- [Išsaugoti viltį](https://homilijos.kristoteka.lt/issaugoti-vilti/): Verbų sekmadienį prasideda svarbiausia liturginių metų savaitė – Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai: Paskutinė Vakarienė, Kristaus Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas. Didžiosios svaitės pradžią ženklina Verbų procesija ir Kristaus Kančios skaitymas. Šiais metais skaitome Kristaus Kančią pagal Luką. Joje, kaip ir kitose evangelijose, gana dažnai pasigirsta vieno iš apaštalų vardas – Judas Iskarijotas. Jau vien Judo vardas tarp krikščionių sukelia instinktyvią priekaišto ir pasmerkimo reakciją. Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant [&hellip;]
- [Rašyti ant žemės](https://homilijos.kristoteka.lt/rasyti-ant-zemes/): Svetimavimą smerkia šeštasis Dievo įsakymas. Jį smerkia ir Jėzus savo kalboje apie skyrybas (plg. Mt 19, 3–9). Žydų įstatymai šiuo požiūriu buvo labai griežti. Mirties bausmės sulaukia abu svetimautojai: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė, – turi mirti“ (Įst 22, 22). Nežinia kodėl pas Jėzų atvedė tik moterį: vyras paspruko ar leido jam pasprukti, o gal jau užmuštas? Viena vertus, Jėzus sakė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tokiu atveju jis turėtų elgtis pagal Mozės Įstatymą ir prisidėti užmušant moterį akmenimis. Kita vertus, jis daug kalbėjo apie atleidimą, [&hellip;]
- [Laisvi pasirinkti](https://homilijos.kristoteka.lt/laisvi-pasirinkti/): Laisvi pasirinkti Ketvirtą gavėnios sekmadienį skaitome Evangelijos tekstą apie tėvą ir du sūnus, labiau žinomą kaip sūnaus palaidūno palyginimą. Ši ištrauka iš Luko evangelijos yra visų laikų dvasingumo ir literatūros viršūnė. Išties, kokia būtų mūsų kultūra, menas ir civilizacija be šio gailestingojo Dievo apreiškimo? Šis pasakojimas niekada nesiliauja mus jaudinęs, ir kaskart jo klausydamiesi ar jį skaitydami atrandame vis naujų reikšmių. Jis turi galią mums kalbėti apie Dievą, atskleisti jo veidą ir širdį. Kai Jėzus mums papasakojo apie gailestingąjį Tėvą, viskas pasikeitė, dabar Dievą pažįstame: jis yra mūsų Tėvas, kuris iš begalinės meilės sukūrė mus laisvus ir apdovanotus sąžine, kuris kenčia, [&hellip;]
- [Gal dar duos vaisių?](https://homilijos.kristoteka.lt/gal-dar-duos-vaisiu/): Luko evangelijos teksto, kurį skaitome šį trečiąjį gavėnios sekmadienį, pradžia pateikia Jėzaus komentarą dviem skaudiems gyvenimo įvykiams. Pirmas – kai kurių galilėjiečių sukilimas, kuris buvo Piloto kruvinai numalšintas; antras – bokšto griūtis Jeruzalėje, pareikalavusi aštuoniolikos aukų. Du tragiški ir sykiu gan skirtingi įvykiai: vieno priežastis – žmogus, kito – atsitiktinumas. Bet problema viena – mirtis, kurią žmogus patiria kaip nepelnytą smurtą. Žmogus, mikrokosmosas makrokosmose, intensyviai išgyvena gyvybės ir mirties susidūrimo dramą, pasaulio sistemos trapumą. Pasaulis yra didelė ir stipri sistema ir tam tikra prasme teikia saugumą. Bet įvairios nelaimės ir katastrofos yra ženklas, kad pasaulis turi rimtų įtrūkių ir kad negalima [&hellip;]
- [Krikščioniškoji mistika](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniskoji-mistika/): Stebuklas ant kalno – Bažnyčios tradicijoje jis tapatinamas su Taboro kalnu šiaurės Izraelyje – atrodo labai skirtingas nuo kitų Jėzaus stebuklų. Kitur Jėzus stengiasi kam nors padėti: išgydo ligonį, net prikelia mirusį žmogų. Tačiau čia jis tik atsimaino. Koks jo tikslas? Kam to reikia? Ką įsivaizduojame, kai girdime kalbant apie atsimainymą? Turbūt yra įprasta įsivaizduoti pasakų magą ar fėją, kurie liūdną žmogų paverčia gluosniu, princesę – varle ir pan. Romėnų poetas Ovidijus, surinkęs panašius mitologinius pasakojimus, pavadino savo kūrinį Metamorfosi (gr. transformacijos, pasikeitimai). Bažnyčios tėvai sako, jog ant Taboro kalno kažko panašaus negalėjo įvykti. Jei Jėzus būtų pakeitęs savo formą, tai [&hellip;]
- [Atkakli kova](https://homilijos.kristoteka.lt/atkakli-kova/): Bažnyčios liturgija įžengė į gavėnios metą – pasirengimą Kristaus prisikėlimo šventei. Gavėnia taip pat primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš pradedant viešąją misiją. Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (plg. Iš 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda bei pasninku ruošėsi misijai, kurios pradžia buvo sunkios grumtynės su gundytoju. Tai pirmas kartas, kai velnias įsiterpia į Jėzaus gyvenimą, ir daro tai atvirai. Jis bando mūsų Viešpatį, galbūt nori ištirti, ar jau atėjo Mesijo valanda. Jėzus jam tai leido, norėdamas duoti mums nuolankumo pavyzdį ir pamokyti mus [&hellip;]
- [Irkis į gilumą!](https://homilijos.kristoteka.lt/irkis-i-giluma/): Evangelijoje pasakojama, kaip žmonės, norėdami išgirsti Dievo žodį, būriuojasi aplink Jėzų, stovintį ant ežero kranto toje vietoje, kur žvejai plauna savo tinklus. Jis įlipa į vieną iš dviejų ten buvusių valčių, kuri pasirodo esanti Petro. Jėzus paprašo jo truputį atsistumti nuo kranto, atsiriboti nuo minios. Bet ne per toli, tiek, kad galėtų būti su ja, ją mokyti. Čia ima ryškėti Jėzaus mokinių pašaukimas būti su Jėzumi, būti su žmonėmis, bet taip pat ir irtis į gilumą, veržtis į kitokį, artimesnį susitikimą su Jėzumi. Žvejams visą praėjusią naktį nesisekė. Atrodytų, beprasmiška vėl leistis žūklėn dabar, rytą. Bet Petrui Jėzus tapo toks svarbus [&hellip;]
- [Nazareto sinagogoje](https://homilijos.kristoteka.lt/nazareto-sinagogoje/): Sinagogos bendruomenė, kuri klausėsi Jėzaus žodžių, susirinko iš Nazareto miestelio, kuriame, archeologiniais duomenimis, tuo metu gyveno apie 1500 žmonių. Jėzus savo kalba skelbia Senojo Testamento pranašystės įvykdymą, vilčių ir laukimo išsipildymą: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Prieveiksmis „šiandien“ yra svarbus visoje Luko evangelijoje. Prisiminkime, kad apie Jėzaus gimimą buvo paskelbta šiais Viešpaties angelo žodžiais: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). „Jums gimė“, vadinasi, ne tik gimė, bet gimė jums, dėl jūsų. Šiandien jūsų džiaugsmas. Šiandien jūsų išganymas. [&hellip;]
- [Geroji žinia](https://homilijos.kristoteka.lt/geroji-zinia/): Evangelistas Lukas, prieš pradėdamas pasakoti apie Jėzaus gyvenimą, nurodo kriterijus, kurių skatinamas jis ėmėsi šio darbo. Lukas remiasi savo akimis mačiusiųjų faktais, jo paties rūpestingai atrinktais ir ištirtais, kad Teofilis (gr. Dievo draugas) ir tie, kurie skaito, galėtų įsitikinti Evangelijoje (Evangelija – graikų kalbos sudurtinis žodis: būdvardis eu – gera; daiktavardis angelia – žinia, arba naujiena) surašytų pasakojimų tikrumu. Tai mums suteikia galimybę pasidomėti visų keturių evangelijų istoriškumo klausimu. Dar prieš kelis amžius visuomenėje kritinis mąstymas neegzistavo. Beveik viskas, kas buvo sakoma ir perduodama, būdavo priimama kaip istoriškai įvykę dalykai. Prieš porą amžių radęsis istorinis mąstymas, prieš patikėdamas praeities faktu, pirmiausia [&hellip;]
- [Geresnio vyno kilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/geresnio-vyno-kilme/): Gyvenime pasitaiko švenčių, kurios išlieka mūsų atmintyje, ir laikui bėgant jos įgauna vis gilesnę reikšmę. Kitos šventės užsimiršta, nebeprisimename jų, nes jos prarado savo prasmę. Kanos vestuvių pokylis liko gyvas krikščionių atmintyje. Norėdami atskleisti šių vestuvių didingumą, turime prisiminti, jog Jono evangelija skiriasi nuo kitų evangelijų – Morkaus, Mato ir Luko. Jonas aprašo Jėzaus gyvenimo įvykius taip, kad skaitytojas tik tikėjimo dėka geba įžvelgti gilesnę jų prasmę, peržengti realiai matomą tikrovę. Įvairiomis detalėmis Jonas atskleidžia simbolius, kurie mums padeda geriau suprasti Jėzaus žinią ir jo asmenį. Tačiau kartu visada privalu neišleisti iš akių, kad simbolinis kurio nors vyksmo pobūdis ir jo [&hellip;]
- [Žemaitijos krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/zemaitijos-krikstas/): Šiandien Viešpaties Krikšto iškilme užbaigiamas Kalėdų laikas. Evangelijos tekste šv. Lukas visų pirmiausia pastebi, kad žmonių lūkesčiai stiprėjo (plg. Lk 3, 15). Taip jis pabrėžia Izraelio laukimą, nurodo tų žmonių, kurie paliko savo namus ir kasdienius darbus, naujo pasaulio troškimą. Jonas juos krikštija atgailos krikštu, raginančiu atsiversti, pakeisti gyvenimą, nes artinasi Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi (plg. Lk 3, 16). Išties negalima laukti naujo pasaulio liekant panirus į egoizmą ir nuodėmingus įpročius. Jėzus taip pat palieka namus ir įprastus užsiėmimus, kad pasiektų Jordano upę. Jis įžengia į žmonių minią, kuri klausosi Krikštytojo, ir laukia savo eilės pasikrikštyti. Jonas, vos [&hellip;]
- [Tikėjimas ir Bažnyčia](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-ir-baznycia/): Kristaus Apsireiškimas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymas, yra daugialypis slėpinys. Lotyniškoji tradicija tai tapatina su išminčių apsilankymu pas Kūdikėlį Jėzų Betliejuje ir pirmiausia aiškina kaip Izraelio Mesijo apsireiškimą pagonių tautoms. O Rytų tradicijoje pirmenybė teikiama Jėzaus krikšto Jordano upėje momentui, kai jis apsireiškė kaip Šventosios Dvasios pateptas viengimis dangiškojo Tėvo Sūnus. Jono evangelijoje kviečiama apsireiškimu laikyti ir vestuves Kanoje, kur Jėzus, vandenį pavertęs vynu, „parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11). Šviesa, suspindusi Kalėdų naktį ir apšvietusi Betliejaus tvartelį, šiandien sušvinta ir apsireiškia visiems žmonėms. Viešpaties Apsireiškimas yra šviesos slėpinys, simboliškai ir teologiškai išreiškiamas pirma išminčių keliaujančia žvaigžde. [&hellip;]
- [Apie laiką ir Marijos motinystę](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-laika-ir-marijos-motinyste/): Pradedame naujuosius 2013 mūsų Viešpaties metus, per kuriuos kai kam tik atsivers pirmasis gyvenimo knygos lapas, kai kam užsivers paskutinis. Atidžiau pažvelgę į gyvenimą, liekame nustebę, kad iš esmės jis yra trumpesnė ar ilgesnė akimirka. Tad dažnai klausiame, kokią prasmę galime suteikti taip greit prabėgančioms mūsų gyvenimo dienoms? Tas klausimas liečia ne tik istoriją, bet ir kiekvienos kartos bei kiekvieno žmogaus širdį. Ir jis turi atsakymą. Tas atsakymas užrašytas ant gimusio prieš du tūkstančius metų Kūdikio veido, kuris šiandien yra Gyvasis, visados prisikėlęs iš mirties. Amžinasis Dievas įžengė į mūsų istoriją ir lieka išskirtinai kaip Asmuo – Jėzus, Dievo Sūnus, tapęs [&hellip;]
- [Po trijų dienų rado jį šventykloje](https://homilijos.kristoteka.lt/po-triju-dienu-rado-ji-sventykloje/): Kalėdų ryto Mišiose sakoma, jog, atskubėję iš laukų, piemenys Betliejuje randa Šventąją Šeimą – „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Dievo didybė ir visagalybė pasireiškia ir tuo, kad jis dėl mūsų tapo mažas, – iš meilės mums save apribojo, kad praplėstų mūsų meilės ir vilties ribas, – bei panoro gimti ir augti žmonių šeimoje. Bažnyčia apmąsto šią šeimą šiandien, t. y. pirmą sekmadienį po Kalėdų. Evangelijos tekstas pateikia jau ūgtelėjusio, dvylikmečio Jėzaus piligriminę kelionę į Jeruzalę, kitaip sakant, pirmą epifaniją, arba Jėzaus slėpinio apsireiškimą, tarp šventyklos mokytojų. Visi žydų vyrai nuo 12 metų buvo įpareigoti aplankyti Jeruzalės šventyklą [&hellip;]
- [Visuomet naujas slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/visuomet-naujas-slepinys/): Kalėdų liturgija mus įveda į didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Išties Kalėdos nėra tik paprasčiausias Jėzaus gimimo metinis šventimas, bet daug daugiau, tai slėpinio, paženklinuusio ir tebeženklinančio žmogaus istoriją, šventimas. Pats Dievas atėjo apsigyventi tarp mūsų (plg. Jn 1, 14), tapo vienas iš mūsų. Šis slėpinys yra neatsiejamas nuo mūsų tikėjimo ir gyvenimo. Tačiau kyla klausimas: kaip galime dabar prisiliesti prie šio didingo įvykio, taip nutolusio laike? Kaip prasmingai dalyvauti prieš daugiau nei du tūkstančius metų įvykusiame Dievo Sūnaus gimime? Kalėdų nakties šv. Mišių atliepiamojoje psalmėje kartojame šiuos žodžius: „Šiandien mums gimė Išganytojas.“ Laiko prieveiksmis „šiandien“ pasikartoja daug kartų kalėdiniame šventime ir yra [&hellip;]
- [Marija ir Elzbieta](https://homilijos.kristoteka.lt/marija-ir-elzbieta/): Ketvirtąjį advento sekmadienį, beveik jau šventų Kalėdų išvakarėse, Evangelijos tekstas mus kviečia apmąstyti Mergelės Marijos apsilankymą pas šv. Elzbietą. Paskelbus angelui Įsikūnijimo žinią (plg. Lk 1, 26–38), Marija skubiai iškeliauja iš Nazareto į Judėjos kalnyno miestą. Manoma, kad tas miestas – tai dabartinis Ain Karimas, už 7 km į vakarus nuo Jeruzalės. Nuo Nazareto iki Jeruzalės yra apie 130 km kelio. Tam tikra prasme Jėzui tai yra pirmoji misijų kelionė, atlikta jo motinos dėka ir kreipianti į būsimos krikščionių Bendrijos evangelizacinę veiklą. Čia prasideda didžioji kelionė, apimanti visą Luko evangeliją ir Apaštalų darbų knygą. Dievo žodis keliauja iš dangaus į žemę, [&hellip;]
- [Ką mums daryti?](https://homilijos.kristoteka.lt/ka-mums-daryti/): Pagal seną Bažnyčios tradiciją trečiasis advento sekmadienis vadinamas džiaugsmo sekmadieniu (lot. Gaudete – „džiaukitės“). Šio sekmadienio šv. Mišios pradedamos apaštalo Pauliaus paraginimu: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 4–5). Paulius sėdi įkalintas Romoje, bet rašo apie džiaugsmą, nes, patyręs Jėzaus Kristaus artumą, yra širdyje laisvas ir kupinas vidinės šviesos. Evangelijos tekstas akcentuoja širdies išlaisvinimą – atgailos kelią, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Viešpaties laukimas, tikroji viltis. Nuoširdžiai atgailaujant kyla klausimas: „Ką turiu daryti?“ Apaštalo Petro pamokslas per Sekmines palietė besiklausančiųjų širdis ir jie klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Klausimas apie darbus, kuriuos reikia [&hellip;]
- [Išvysti Dievo išgelbėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/isvysti-dievo-isgelbejima/): Šį antrąjį advento sekmadienį liturgijos pateikiamame Evangelijos tekste šv. Lukas nusako veiksmo vietą, kur netrukus pasirodys Jėzus ir pradės savo viešąją veiklą. Evangelistas Lukas nurodo septynis ano meto garsius pagonių ir žydų asmenis: Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, Pilypą, Lisanijų, Aną ir Kajafą. Pagal šias nuorodas lengvai galima atsekti, kad tai buvo 28-ieji mūsų eros metai. Lukas pabrėžia, jog išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje: Jėzus ne mitas, bet konkreti istorinė asmenybė. Be to, skaičius septyni turi simbolinę reikšmę – nurodo pilnatvę. Paminėdamas septynis asmenis ir jų veiklą, Lukas nori pasakyti, kad visa istorija – pagoniška ir žydiška, pasaulietinė ir religinė – yra [&hellip;]
- [Atsitieskite ir pakelkite galvas!](https://homilijos.kristoteka.lt/atsitieskite-ir-pakelkite-galvas/): Prasideda naujieji liturginiai metai, kuriuos, kaip įprasta, atveria adventas – pasirengimo Viešpaties gimimui laikas. Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium pabrėžia, kad „per metus ji (Bažnyčia) išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“ (102). Susirinkimas aiškiai nurodo liturgijos centrą – Kristų, aplink kurį, panašiai kaip planetos apie Saulę, sukasi ratu Dievo Motina Marija – arčiausiai jo esanti – bei kankiniai ir kiti šventieji, „danguje tobulai šlovinantys Dievą ir užtariantys mus“ (104). Pirmąjį advento (lot. adventus – atėjimas) sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą [&hellip;]
- [Dievo Karalystės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-karalystes-slepinys/): Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Viena vertus, ši iškilmė liturgijoje pradėta minėti neseniai: ją įsteigė popiežius Pijus XI 1925 metais, reaguodamas į ateistinius ir totalitarinius režimus, kurie neigė Dievo ir Bažnyčios teises. Aplinka, kurioje atsirado ši šventė, buvo, pavyzdžiui, Meksikos revoliucija, kai daugelis krikščionių pasitiko mirtį su paskutiniu atodūsiu: Viva Cristo Rey! (isp. Tegyvuoja Kristus Karalius!). Kita vertus, šios šventės turinys ir jos pagrindinė mintis yra labai seni, galima sakyti, atsiradę kartu su krikščionybe. Žodžiai „Kristus karaliauja“ turi savo atitikmenį tikėjimo išpažinime: „Jėzus yra Viešpats“, tai svarbiausi apaštalų skelbimo žodžiai. Evangelijose galima matyti, kaip šis titulas progresavo [&hellip;]
- [Laikų pabaiga](https://homilijos.kristoteka.lt/laiku-pabaiga/): Baigiantis liturginiams metams Evangelijos tekstas mūsų mintis kreipia į laikų pabaigą. Jėzaus žodžiai pateikia kosminės permainos atbaigtą paveikslą. Centre – Žmogaus Sūnaus atėjimas, ženklinantis senojo pasaulio su savo blogiu pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su Juo pradžią. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena. Nors 66–70 m. po Kr. mokinių persekiojimas ir Jeruzalės sugriovimas išsklaidė krikščionis, žymėjo ikikrikščioniškos eros ir senojo pasaulio pabaigą, tačiau šis išsklaidymas leido liudyti ir skelbti Evangeliją visoms tautoms (plg. Mk 13, 10), pradėti naujos eros ir naujo pasaulio pradžią, o subūrimas „nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių“ (Mk 13, 27) [&hellip;]
- [Du pinigėliai](https://homilijos.kristoteka.lt/du-pinigeliai/): Jėzus, atsisėdęs ties šventyklos aukų skrynia, stebi visų ten metamas aukas. Vargšai įmeta keletą smulkių pinigėlių, turtingieji – didesnės vertės monetas. Žinia, šventyklos iždą pasiekdavo gana gausios įplaukos. Visi kažkiek atnešdavo, kad padėtų išlaikyti šventyklą. Dalis pinigų buvo skiriami vargšams, nes tuo metu socialinės apsaugos nebuvo. Vargšai priklausė nuo visuomenės dosnumo. Ypač sunkiai gyveno našlaičiai ir našlės. Jie beveik nieko neturėjo, visiškai priklausė nuo kitų. Tačiau stengdavosi pasidalyti su kitais tuo trupučiu, kurį turėjo. Taip viena suvargusi našlė įmeta savo auką į aukų skrynią. Vos du pinigėlius, tai yra skatiką (skatikas – ketvirtadalis aso, mažiausio tų laikų Romos pinigo), už kurį [&hellip;]
- [Koks yra visų pirmasis įsakymas?](https://homilijos.kristoteka.lt/koks-yra-visu-pirmasis-isakymas/): Jordano upė Izraelyje tekėdama suformuoja du didžiulius vandens telkinius: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras yra pilnas gyvybės, vienas iš žuvingiausių vandenų Žemėje, o Negyvoji jūra išties negyva, mirusi, jokio gyvybės ženklo joje ir aplink ją, vien tik druskos apnašos. Tačiau juk tai tas pats Jordano vanduo! Iš dalies šis fenomenas paaiškinamas tuo, kad Galilėjos ežeras priima Jordano vandenis, bet jų nesulaiko: leidžia jiems gausiai ištekėti ir drėkinti visą Jordano slėnį. Po to Jordano upė įteka į Negyvąją jūrą, kuri priima ir laiko šį vandenį: iš jos neišteka nė lašas vandens. Šis gamtos įvaizdis padeda mums geriau suprasti šio sekmadienio [&hellip;]
- [Dievo atspindžiai pasaulyje](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-atspindziai-pasaulyje/): Pasak Bažnyčios tėvų, greta saulės kaip Kristaus įvaizdžio stovi mėnulis, pats nešviečiantis, bet atspindintis saulės šviesą; išties mums, žmonėms, nuolat reikia nedidelių šviesulių – šventųjų, kurių pasiskolinta šviesa padeda pažinti ir pamilti kuriančiąją šviesą, trivienį Dievą. Juose atsispindi Dievo gerumo apstybė. Bažnyčios istorija paženklinta vyrų ir moterų, kurie savo tikėjimu, savo meile ir savo gyvenimu buvo švyturiai kartų kartoms, lygiai kaip dabar yra ir mums. Šventieji įvairiais būdais rodė galingą ir perkeičiantį Prisikėlusiojo buvimą čia ir dabar. Jie leido Jėzui taip užvaldyti savo gyvenimą, kad kartu su Pauliumi galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, [&hellip;]
- [Bartimiejaus praregėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/bartimiejaus-praregejimas/): Neregys iš Jericho, vardu Bartimiejus, sėdi elgetaudamas šalia kelio. Kelias skirtas eiti, o ne sėdėti, vadinasi, kažkas apriboja šio žmogaus gyvenimą. Aklumas neleidžia Bartimiejui eiti keliu, taip sakant, jį suparalyžiuoja, padaro elgeta, neįstengiančiu pasirūpinti savo gyvenimu. Todėl, Viešpačiui einant Jericho keliu, neregys kreipiasi į jį garsiai šaukdamas: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Ši malda (nuo VI a. ji taps Rytų krikščionims pagrindine širdies malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“) paliečia Kristaus širdį. Jis sustoja ir pakviečia neregį. Tekste mes išgirstame kvietimą pakilti, stotis ant kojų. Čia vartojamas tas pats veiksmažodis, kuris nurodo mirusiųjų prisikėlimą: „Drąsos! Kelkis, [&hellip;]
- [Zebediejaus sūnų prašymas](https://homilijos.kristoteka.lt/zebediejaus-sunu-prasymas/): Zebediejaus sūnų prašymas pateiktas iškart po to, kai Jėzus trečią kartą praneša mokiniams apie savo artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą (plg. Mk 10, 32–34). Vadinasi, Jokūbas ir Jonas suprato ne tik tai, kad Jėzus juos veda kryžiaus keliu, bet ir suvokė, jog šis kelias atsiveria į Prisikėlimą. Pabaigoje yra ne mirtis, bet gyvenimas: „po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 34). Be to, Jėzus ne tik pažadėjo mokiniams, kurie viską paliko, šimteriopą atlygį (kartu su persekiojimais) jau dabar, bet ir amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje (plg. Mk 10, 30), ir netgi galimybę sėdėti dvylikoje sostų, šalia Žmogaus Sūnaus šlovės sosto, ir teisti [&hellip;]
- [Atsiliepti į dieviškąją meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiliepti-i-dieviskaja-meile/): „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę.“ Jėzus du kartus tai pakartoja šio sekmadienio Evangelijos tekste, po to dar priduria: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“ Kalbama ne apie sunkumą, bet apie neįmanomybę. Įdomu tai, kad viename seniausių Biblijos vertimų į gruzinų kalbą V amžiuje bandyta sušvelninti tokį semitų kalbėsenai būdingą perdėtą įvaizdį ir griebtasi hipotetiško graikų kalbos aiškinimo: graikiškai kamêlos yra „kupranugaris“, o kamìlos – „didelis jūrinis mazgas“. Senovės tarmėje abu žodžiai skambėjo vienodai. Taip palyginimas įgyja daugiau logikos: adata ir mazgu surištas lynas yra priimtina priešprieša. Tačiau semitiškas paradoksas nepasitenkina tokia priešprieša, o [&hellip;]
- [Santuokos pagrindas](https://homilijos.kristoteka.lt/santuokos-pagrindas/): Nuo tada, kai žmonės sukilo prieš Dievą, jie nuolat išgyvena susiskaldymą ir nebegeba suprasti rimto pokalbio apie vienybę. Tačiau krikščionis turėtų suprasti. Jei jis tiki, jog Kristus mirė tam, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), turėtų iš to daryti išvadas kiekvienoje gyvenimo srityje, taip pat ir santuokoje. Jėzaus laikais skyrybos buvo leidžiamos remiantis Senojo Testamento tekstu, priskiriamu Mozei: „Vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų“ (Įst 24, 1). Kad geriau suprastume [&hellip;]
- [Išganymo ir pražūties klausimas](https://homilijos.kristoteka.lt/isganymo-ir-prazuties-klausimas/): Šio sekmadienio Evangelijos tekste sužinome, kad kažkas, nepriklausantis apaštalų būriui, išvarinėja demonus Jėzaus vardu. Apaštalas Jonas mato ir draudžia: „Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9, 38). Pavydu, nes prieš tai patiems apaštalams nepavyko išvaryti demono iš berniuko (plg. Mk 9, 14– 29); dabar jie norėtų nepripažinti sėkmingo nepažįstamojo atlikto egzorcizmo tik todėl, kad jis nepriklauso jų bendruomenei. Jėzus atsako: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 39–40). Prisiminkime, ką Viešpats pasakė matydamas pagonio šimtininko pasitikėjimą: „Iš tiesų [&hellip;]
- [Mąstymo pokytis](https://homilijos.kristoteka.lt/mastymo-pokytis/): Jėzus keliauja Jeruzalės link, kur bus suimtas, nužudytas ir po trijų dienų prikeltas. Jis užsuka paskutinį kartą į Kafarnaumą. Greičiausiai apsistoja Petro ir Andriejaus namuose. Paprastai apaštalai klausinėja Jėzų, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Šį kartą Jėzui reikia jų paaiškinimo: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ (Mk 9, 33). Jie sutrikę tyli, nes iš tiesų neturi kuo pasigirti: kalbėtasi visiškai priešingai tam, ką Žmogaus Sūnus paskelbė apie nuolankumo kelionę. Panašiai kaip ir Jėzaus skelbimą apie Velykų slėpinį lydėjo Petro prieštaravimas, atskleidęs, jog galvojama „ne Dievo mintimis“, taip ir dabar kilusios tarp mokinių diskusijos parodo, kad jie ir toliau mąsto grynai „žmonių mintimis“ [&hellip;]
- [Kryžiaus kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-kelias/): Šis Evangelijos epizodas – Morkaus pasakojimo apie Jėzaus viešąją tarnybą takoskyra. Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Pilypo Cezarėjos apylinkėse, apie 32 km į šiaurę nuo Galilėjos ežero. Nuo 4 m. prieš Kr. iki 34 m. po Kr. ši teritorija priklausė tetrarcho Pilypo, Erodo Didžiojo sūnaus, jurisdikcijai. Pasak Morkaus, Jėzus savo klausimą ištarė „kelyje“. Kelias, apie kurį kalbama, veda į Jeruzalę kaip išganymo istorijos centrą, į vietą, kurioje turėjo išsipildyti Jėzaus kryžiaus bei prisikėlimo dalia ir kurioje po šių įvykių gimė Bažnyčia. Petro išpažinimas ir vėlesni Jėzaus žodžiai – šio kelio pradžia. Po skelbimo Galilėjoje tai esminė gairė – iškeliavimas kryžiaus link [&hellip;]
- [Kurčnebylis iš Dekapolio](https://homilijos.kristoteka.lt/kurcnebylis-is-dekapolio/): Yra ne tik fizinis kurtumas, atskiriantis žmogų nuo socialinio gyvenimo. Egzistuoja dar viena mus kamuojanti negalia: tapome nebegirdintys ir Dievo atžvilgiu. Jo tiesiog nebegalime girdėti – mūsų ausys pilnos kitokių dažnių. Tai, kas apie Dievą sakoma, atrodo nemoksliška ir nebetinkama mūsų laikams. Tapę nebegirdintys ar net kurti Dievo atžvilgiu, prarandame ir gebėjimą su juo kalbėtis, į jį kreiptis. Taip imame stokoti esmingai svarbaus suvokimo. Mūsų vidiniams jausmams iškyla pavojus sunykti. Netekus tokio suvokimo, drastiškai ir pavojingai susiaurėja mūsų santykis su tikrove, mūsų gyvenimo erdvė grėsmingai apribojama: nebegirdime nebylaus negimusiųjų ir silpnųjų šauksmo, negebame šeimoje ir darbo kolektyve išgirsti ir išklausyti kitą. [&hellip;]
- [Vidinės taršos atspindys](https://homilijos.kristoteka.lt/vidines-tarsos-atspindys/): Šį sekmadienį evangelistas Morkus perteikia šiuos Jėzaus žodžius, pasakytus tuo metu svarstant, kas švaru ir kas nešvaru: „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai&#8230;“ (Mk 7, 14–15. 20–21). Iš fariziejų reakcijos dar aiškiau nei iš tiesioginio klausimo dėl valgio matyti nuolatinė žmogaus pagunda blogio ištakas priskirti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsigalėtų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti. Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, [&hellip;]
- [Pas ką mes eisime?](https://homilijos.kristoteka.lt/pas-ka-mes-eisime/): Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra Jėzaus kalbos apie Eucharistiją pabaiga. Prieš pradėdamas mokymą, jis stebuklingai padaugino duonos ir pamaitino minią, kuri jį sekė (plg. Jn 6, 1–15). Tąkart visi buvo pakilios nuotaikos ir kitą dieną ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Mat surado tą, kuris galėjo išspręsti gyvenimo problemas, tad buvo verta jam paklusti ir jį priimti. Kodėl Jėzus nepasinaudojo puikia galimybe? Kodėl pabėga ir pasitraukia vienas pats į kalną? Todėl kad Jėzus yra dangiškojo Tėvo Sūnus, „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Dievas yra neregimasis. Tyla yra viena iš Dievo savybių santykyje su žmogumi. Kiekvienas absoliutus įrodymas prievartautų [&hellip;]
- [Vyno dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/vyno-dovana/): Toliau skaitome Jono evangelijos 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per šv. Mišias virsta jo krauju, dovana. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54–56). Mokymas apie Eucharistiją pasiekia savo pilnatvę. Kodėl Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną? Ar todėl, kad raudonojo vyno spalva [&hellip;]
- [Nugalėk blogį gerumu](https://homilijos.kristoteka.lt/nugalek-blogi-gerumu/): Šios dienos iškilmėje kontempliuojame Marijos perėjimo iš šio pasaulio į Rojų slėpinį: švenčiame jos Velykas. Kaip Kristus prisikėlė iš numirusių su savo garbinguoju kūnu ir įžengė į Dangų, taip Šventoji Mergelė, su Viešpačiu visiškai susieta, buvo paimta su kūnu ir siela į dangiškąją šlovę. Ir čia Motina seka savo Sūnų ir eina pirma mūsų. Šalia Jėzaus, naujojo Adomo, kuris yra užmigusiųjų pirmgimis (plg. 1 Kor 15, 20. 23), Marija, naujoji Ieva, pasirodo kaip „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas“ (Dėkojimo giesmė), „tikros vilties ženklas“ keliaujančiai Dievo tautai (plg. Lumen gentium, 68). Išties pirmajame šios dienos skaitinyje skaitome: „Ir pasirodė danguje [&hellip;]
- [Kelionės maistas](https://homilijos.kristoteka.lt/keliones-maistas/): Šio sekmadienio Evangelijos tekstas tęsia jau prieš tai pradėtą Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną. Prisiminkime, kai Jėzus stebuklingai padalijo duoną, niekas jam nepriekaištavo, dargi jį išaukštino, ir tik pabėgdamas jis išsigelbėja, kad minia jo nepaskelbtų karaliumi (plg. Jn 6, 1–15). Tačiau šiandien jau regime visai kitą situaciją. Kai Jėzus pradeda aiškinti duonos padauginimo prasmę, nuo jo nusigręžiama: kai duona tampa kelionės pagrindu, nusprendžiama likti nevalgius, nes tai, pasirodo, yra per daug įpareigojantis reikalas. Daugelis, kurie valgė stebuklingos duonos, dabar lyg niekur nieko klausia: „Kuo jis save laiko? Žinome jo tėvą, motiną&#8230;“ Greičiausiai ir mes, jeigu esame nuoširdūs, keliame tuos pačius klausimus; [&hellip;]
- [Gyvoji duona](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvoji-duona-2/): Po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia – lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (plg. Jn 6, 22). Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (plg. Jn 6, 23). Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis [&hellip;]
- [Dvylika pintinių](https://homilijos.kristoteka.lt/dvylika-pintiniu/): Penkis sekmadienius iš eilės sekmadieninė liturgija nutraukia Morkaus evangelijos skaitymą ir suteikia erdvės visam Jono evangelijos šeštajam skyriui. Šio pertrūkio priežastis – noras pagilinti „duonos“ temą, prie kurios praeitą sekmadienį prisiartino Morkaus evangelijos pasakojimas. Išties stebuklingas duonos padalijimas arba padauginimas aprašomas visose keturiose evangelijose. Tačiau Jono evangelijos pasakojimo apie duonos padalijimą savitumas pasireiškia tuo, kad jis suteikia šiam Jėzaus gyvenimo įvykiui ypatingą reikšmę, nes juo remdamasis Jonas vėliau atskleis tai, kas jam yra Eucharistija. Jono evangelijoje Eucharistija labiau susieta ne su Paskutine vakariene, bet greičiau su tuo, kas gimsta žmonių aplinkoje, jų alkio aplinkoje. Jėzus trokšta parūpinti duonos šiai miniai; evangelinio [&hellip;]
- [Būti ir daryti](https://homilijos.kristoteka.lt/buti-ir-daryti/): Vidurvasaris – atostogų ir poilsio metas. Jėzus irgi kviečia savo mokinius palikti minią, savo darbus ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti“ (Mk 6, 31). Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su Dievu. Ši tema svarbi ir aktuali. Gyvenimo ritmas įgavo pagreitį, viršijantį mūsų gebėjimą prisitaikyti. Festina lente (lot. „skubėk lėtai“), – sakydavo senovės romėnai. Šiandien prieveiksmis „lėtai“ išsitrynė beveik galutinai, liko tik veiksmažodis „skubėk“. Bėgimas, skubėjimas, lėkimas tapo manija ir liga. Sakoma, kas sustoja, tas atsilieka nuo gyvenimo, [&hellip;]
- [Apaštalų išsiuntimas](https://homilijos.kristoteka.lt/apastalu-issiuntimas/): Žymus mokslininkas Luisas Pasteras († 1895) praleisdavo savo vasaros atostogas viename Prancūzijos kaime. Vakarais žaisdavo šachmatais su klebonu, tačiau šeštadieniais kunigas negalėdavo žaisti, nes turėdavo rengtis sekmadienio pamokslui. Vieną dieną jis paklausė Pasterą: „Kaip Jūs paaiškintumėte mūsų žmonėms, jog Bažnyčia yra dieviškos kilmės?“ Mokslininkas, šiek tiek pamąstęs, tarė: „Sakyčiau jiems, atrinkite iš mūsų kaimo dvylika jaunuolių, mokykite juos dvejus metus viso to, ką žinote, ir po to pasiųskite vieną į Niujorką, kitą į Londoną, trečią į Sidnėjų, ketvirtą į Johanesburgą ir taip toliau. Po dviejų tūkstančių metų keliaukite pažiūrėti, ar kas nors juos dar prisimena.“ Žmogiškai kalbant, dvylikos apaštalų situacija buvo [&hellip;]
- [Jie piktinosi Juo](https://homilijos.kristoteka.lt/jie-piktinosi-juo/): Jėzus gimė Betliejuje, bet augo Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio nebepažįsta. „Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3). Panašiai ir krikščionybė: gimė Mažojoje Azijoje, o subrendo Europoje, kuri šiandien sparčiai nusigręžia nuo tikėjimo. Prieš daugelį metų Jėzus pasitraukė iš Nazareto ir iškeliavo į aplinkinius kaimus. Šiandien jis yra priverstas trauktis iš Europos ir keliauti į kitus žemynus. Evangelijos tekstas pateikia ir vieną iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus broliai ir seserys. Pagal semitų paprotį broliais ar seserimis vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, [&hellip;]
- [Tikėjimas Apreiškimu](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-apreiskimu/): Evangelijos tekste – du Jėzaus stebuklai, neatskiriamai supinti tarp savęs. Nešdami Apreiškimo žinią, jie vienas kitą papildo. Matome dvi moteris: vieną – dar vaiką, savo gyvenimo pradžioje, kitą – sekinančių ir ilgų kančių pabaigoje. Nei viena, nei kita nebegali būti žmonių išgelbėta. Bet tiek viena, tiek ir kita bus išgelbėta Jėzaus galia ir žmonių tikėjimu: moteris – savo tikėjimu, mergaitė – savo tėvo tikėjimu. Jėzus, prikeldamas mergaitę, paima ją už rankos, o kraujoplūdžiu serganti moteris pagyja paliesdama Jėzaus apsiaustą. Tačiau šių prisilietimų nemato gausinga minia: moters atveju minia dalyvauja išgydyme, bet nieko nepastebi, lyg jos ir nebūtų šiame įvykyje; mergaitės atveju [&hellip;]
- [Apie šv. Joną Krikštytoją](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-sv-jona-krikstytoja/): Birželio 24 dieną Romos Katalikų liturgijoje švenčiama Šv. Jono Krikštytojo, kurio gyvenimas buvo nukreiptas į Kristų, gimimo iškilmė. Paprastai Bažnyčia prisimena šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau yra dvi išimtys: Švč. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingas minėjimas. Apie Joną Krikštytoją mums kalba ne vien tik Naujasis Testamentas (Evangelijos ir Apaštalų darbai), bet ir nekrikščioniški šaltiniai. Žydų istorikas Juozapas Flavijus († 100) savo veikale Senovės Judėja mums pristato Joną kaip pamaldų ir dorybingą mokytoją, kuris krikštijo prie Jordano upės, bet galiausiai buvo karaliaus Erodo Antipos († 39) įsakymu įkalintas ir nukirsdintas Makeronto forte [&hellip;]
- [Pridengtos prasmės atskleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/pridengtos-prasmes-atskleidimas/): Savo viešosios veiklos pradžioje Galilėjoje Jėzus kalba žmonėms palyginimais. Palyginimas (gr. parabole) yra tam tikra Jėzaus kalbėjimo forma, kuri tuo pačiu metu apšviečia ir pridengia tiesą bei vaizdžiai sugretina Evangelijos tiesų ir kasdienių įvykių panašumus. Šiuo žodžiu graikai vadino bendros simbolinės prasmės pasakojimą. Simbolinė kalbėsena būdinga visoms kultūroms ir yra būtina perteikiant Dievo slėpinį. Palyginimas leidžia prisiminti mokymą gyvais vaizdiniais, kurie įsispaudžia į regėjimą, vaizduotę, atmintį, panašiai kaip šiandien tą daro rašytinis ar iliustruotas tekstas. Palyginimas padeda sugrįžti prieš išgirstos idėjos, skvarbiau į ją įsigilinti, aptikti vis naujų prasmių skirtingose gyvenimo situacijose. Po šv. Velykų kiek naujų dalykų perskaitė apaštalai palyginimuose, [&hellip;]
- [Eucharistijos įsteigimas](https://homilijos.kristoteka.lt/eucharistijos-isteigimas/): Šiandien – Devintinės, Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Prisimename Didįjį ketvirtadienį, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. eucharisto – „dėkojimas“), kurioje pats Viešpats Jėzus aukojamas ir priimamas ir kuria nuolatos gyvena ir auga Bažnyčia. Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė Auka, ir šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Šv. Efremas Siras († 373) sako: „Per Paskutinę vakarienę Jėzus paaukojo save; ant kryžiaus jis buvo paaukotas kitų.“ Eucharistinė Auka, Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas, per amžius pratęsianti kryžiaus Auką, ženklinanti ir kurianti Dievo tautos vienybę ir statanti [&hellip;]
- [Dievo pažinimo padarinys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-pazinimo-padarinys/): Po Velykų laiko, pasibaigusio praeitą sekmadienį Sekminėmis, liturgija sugrįžo į eilinį laiką. Tai nereiškia, kad mūsų krikščioniškoji pareiga turėtų nusilpti, priešingai, per sakramentus įžengę į dieviškąjį gyvenimą, esame kviečiami kasdien būti atsivėrę Dievo malonės veikimui, kad tobulėtume Dievo ir artimo meilėje. Šio sekmadienio Švenčiausiosios Trejybės liturginė šventė tam tikra prasme vėl trumpai pamini Dievo Apreiškimą, įvykusį Velykų slėpiniuose: Kristaus mirtį ir prisikėlimą, jo įžengimą ir atsisėdimą Tėvo dešinėje bei Šventosios Dvasios atsiuntimą. Jėzus Kristus – Dievas, tapęs žmogumi, – leido mums žvilgtelėti į vidinį Dievo gyvenimą. Jame išvystame visiškai netikėtą dalyką: slėpiningasis Dievas nėra begalinė vienatvė, jis – meilės įvykis. Yra [&hellip;]
- [Šventoji Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-dvasia/): Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Kristaus prisikėlimo) Velykų laikas baigiasi Šventosios Dvasios atsiuntimu. Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės, yra dieviškasis Asmuo. Savo atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į paskutines dienas, Bažnyčios metą, kai Dievo Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: „Regėjome tikrąją Šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą; garbiname nedaliąją Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių troparas). Žydų Velykų (hebr. Pesach, gr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės [&hellip;]
- [Neregimai Esantis](https://homilijos.kristoteka.lt/neregimai-esantis/): Kristaus Žengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų (Lietuvoje ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti.) Ką Biblijoje ir liturgijoje norima perteikti pasakymu, kad Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ (žr. Nikėjos–Konstantinopolio simbolį)? Beveik visose tautose dangus suprantamas kaip dievybės gyvenamoji vieta. Taip pat ir Šventajam Raštui būdinga ši erdvinė kalbėsena: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Atėjus Apšvietos epochai, ši „dangaus“ religinė reikšmė pateko į krizę. Šiuolaikiniam žmogui dangus yra erdvė, kurioje juda mūsų planeta [&hellip;]
- [Ne tarnai, bet draugai](https://homilijos.kristoteka.lt/ne-tarnai-bet-draugai/): Šeštąjį Velykų sekmadienį Evangelijos tekste Jėzus atskleidžia bendrystės su savo mokiniais pagrindą: „Jus aš draugais vadinu.“ Tai 2013 metų Lietuvos jaunimo dienų, vyksiančių Kaune, tema. Mūsų Viešpats Jėzus šiuos žodžius ištarė savo mokiniams per Paskutinę vakarienę atsisveikindamas (plg. Jn 13, 33 – 16, 33). Senajame Testamente ir Mozė (plg. Įst 34, 5), ir Jozuė (plg. Joz 24, 29), ir Dovydas (plg. Ps 89, 21) vadinti tarnais, tik Abraomas vadintas Dievo draugu arba bičiuliu (plg. 2 Kr 20, 7; Iz 41, 8; Jok 2, 23). O Jėzus sako: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais [&hellip;]
- [Vynmedis ir šakelės](https://homilijos.kristoteka.lt/vynmedis-ir-sakeles/): Jėzaus mokyme dažniausiai atsispindi to meto kasdieniški gyvenimo pavyzdžiai. Šį kartą jis pateikia mums šakelės ir vynmedžio alegoriją. Šakelė yra vynmedžio dalis, nes tarp jų teka tie patys syvai. Sunku įsivaizduoti artimesnę vienybę. Vynmedžio palyginime Jėzus nesako: „Jūs esate vynmedis“, bet: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“ Tai reiškia: „Kaip šakelės susijusios su vynmedžiu, taip ir jūs priklausote man. Bet, priklausydami man, priklausote ir vienas kitam.“ Šis priklausymas vienas kitam ir jam nėra koks nors idealus, mąstomas, simbolinis santykis, bet – beveik sakytume – biologinis, gyvybės kupinas priklausymas Jėzui. Tai Bažnyčia, gyvenimo bendrystė su Jėzumi Kristumi ir vieno su kitu, įsteigta [&hellip;]
- [Ganymo menas](https://homilijos.kristoteka.lt/ganymo-menas/): Tradiciškai Velykų trečiasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Kristaus, gerojo ganytojo, paveikslas užkariavo krikščionių širdis. Šiuo paveikslu Kristus įžengė į krikščioniškojo meno pasaulį. Patys seniausi Jėzaus atvaizdai katakombose ir ant sarkofagų vaizduoja jį dėvintį piemens rūbą ir nešantį ant pečių atrastą avį. Šiuo įvaizdžiu atskleidžiama Jėzaus tapatybė ir misija: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis priima ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją kartu, ir ją parneša į Tėvo namus (plg. Lk 15, 4–5). Vienas pagrindinių Evangelijos tekste vartojamų žodžių yra „geras“, tačiau jis neišreiškia visų originalo žodžių atspalvių. Graikiškas žodis kalōs gali būti verčiamas „kilnus“, „puikus“, „tobulas“, „didingas“ ir net [&hellip;]
- [Valgymas prie bendro stalo](https://homilijos.kristoteka.lt/valgymas-prie-bendro-stalo/): Trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijos pagal Luką tekstas mums perteikia vieną iš daugelio Prisikėlusiojo pasirodymų. Emauso mokiniai ką tik sugrįžo į Jeruzalę ir pasakoja savo draugams, kas jiems atsitiko kelyje, kai pats Jėzus atsiranda tarp jų tardamas: „Ramybė jums!“ Mokinių jausmai gana permainingi: iš pradžių išgąstis, lyg matytų kažkokią dvasią, po to nuostaba, netikėjimas ir, pagaliau, džiaugsmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad netikėjimas ir džiaugsmas čia atsiranda greta: „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis.“ Tai lyg tikėjimas, kuris nežino, kaip tai suvokti, panašiai yra sakoma: per daug nuostabu, kad tai būtų tiesa! Norėdamas juos įtikinti, Jėzus prašo ko nors [&hellip;]
- [Tikėjimo atradimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-atradimas/): Šiandienos sekmadienis užbaigia Velykų oktavą – aštuondienį, kaip Viešpaties duotą dieną (plg. Ps 118, 24), paženklintą Prisikėlimo išskirtinumu bei mokinių džiaugsmu regint Jėzų. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šis sekmadienis vadinamas in albis (lot. alba – baltas), pagal baltus drabužius, kuriuos neofitai (gr. neophytos – asmuo, naujai priėmęs tikėjimą) užsivilkdavo per Krikštą Velyknaktį ir nusivilkdavo po aštuonių dienų. Palaimintasis Jonas Paulius II 2000-ųjų balandžio 30 dieną, paskelbdamas seserį Faustiną Kowalską šventąja, šį antrąjį Velykų sekmadienį pavadino Dievo gailestingumo sekmadieniu. Dieviškojo gailestingumo ir gerumo yra turtingas šio sekmadienio Jono evangelijos skaitinys. Čia pasakojama, kad Jėzus po Prisikėlimo aplanko savo mokinius peržengdamas Paskutinės [&hellip;]
- [Trečioji diena](https://homilijos.kristoteka.lt/trecioji-diena/): Kiekvieną sekmadienį, kalbėdami Tikėjimo išpažinimą (lot. Credo), vis iš naujo išpažįstame tikį Kristaus prisikėlimą: „Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.“ Visa – tikėjimo tiesos ir bažnytinės šventės – laikoma kylant iš šio įstabaus, istorijos eigą pakeitusio ir per kiekvienas šv. Mišias sudabartinamo slėpinio. Kiekvienais metais Bažnyčia maldos ir atgailos dvasia grįžta į baigiamąjį Kristaus žemiškojo gyvenimo etapą – mini jo pasmerkimą myriop, kryžiaus nešimą į Kalvariją, jo auką dėl mūsų išganymo ir jo kūno paguldymą į kapą. Trečiąją dieną Bažnyčia iš naujo išgyvena prisikėlimą: tai Velykos, Jėzaus perėjimas iš mirties į gyvenimą, pilnatviškas senųjų pažadų išpildymas. Ar Jėzus [&hellip;]
- [Verbų procesija](https://homilijos.kristoteka.lt/verbu-procesija/): Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kurios paskutinėmis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. O šiandien, Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos vakarienę. Verta prisiminti, jog paskutiniame šios piligrimystės etape, šalia Jericho, jis pagydė neregį Bartimiejų, kuris kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, prašydamas pasigailėti. Praregėjęs ir išvydęs šviesą, jis su dėkingumu prisijungia prie keliaujančių maldininkų ir nuseka paskui Jėzų, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje (plg. Mk 10, 46–52). Atstumas tarp Jericho ir Jeruzalės [&hellip;]
- [Atsakymas graikams](https://homilijos.kristoteka.lt/atsakymas-graikams/): Penktąjį gavėnios sekmadienį Jono evangelijos tekstas pirmiausia pažymi, kad tarp maldininkų, kurie Paschos šventės metu atėjo į Jeruzalę „Dievo pagarbinti“, buvo taip pat ir graikų. Atkreipkime dėmesį, tikrasis šių piligrimų tikslas buvo Dievogarba. Tai visiškai siejasi su tuo, ką Jėzus pasakė šventyklos apvalymo proga: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!“ (Mk 11, 17). Tikrosios piligrimystės esmė – sutikti Dievą ir jį pagarbinti (plg. Mt 2, 11), t. y. tinkamai sutvarkyti mūsų gyvenimo santykio prioritetus. Graikai yra Dievo beieškantys žmonės, savo gyvenimu keliaujantys Dievo link. Dabar per du graikų apaštalus – Andriejų ir Pilypą – jie perduoda savo didingą prašymą Viešpačiui: [&hellip;]
- [Nakties pokalbis](https://homilijos.kristoteka.lt/nakties-pokalbis/): Ketvirto gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinyje girdime ištrauką iš Jėzaus ir Nikodemo pokalbio nakties metu (plg. Jn 3, 2). Nikodemo, aukščiausios žydų tarybos nario, atėjimas pas Jėzų slapčia naktį rodo netikėjimo ir nežinios tamsą. Tačiau šioje aplinkoje blyksteli vienas gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Biblijos sakinių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Čia – visos Evangelijos santrauka. „Nėra svarbu, ar egzistuoja Dievas; svarbu žinoti, ar yra meilė”, – rašė danų filosofas Sorenas Kierkegaardas († 1855). Ir Šventasis Raštas tai patvirtina: Dievas yra meilė (plg. Jn 13, 1; Rom 5, 8; [&hellip;]
- [Dievo buvimo vieta](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-buvimo-vieta/): Evangelijoje pagal Joną gana dažnai diskutuojama dėl Jėzaus tapatybės. Šiuose kristologiniuose svarstymuose iš vienos pusės regime Jėzų, o iš kitos – „žydus“. Bet šie debatai išreiškia ne tiek Jėzaus laikų istorinę situaciją, kiek vėlesnę, apie I a. devintajame dešimtmetyje susiformavusią situaciją tarp Jėzaus sekėjų ir žydų, nepriėmusių jo kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo. Be abejo, įtampa jau buvo prasidėjusi Jėzaus tarnystės metu. Tačiau nesutarimas tarp dviejų grupių, kurias abi etine prasme sudarė žydai, tapo lemiamas, kai tie, kurie neišpažino Jėzaus Mesiju, bet jį laikė piktžodžiautoju, išvijo Jėzaus sekėjus iš sinagogos, t. y. iš žydiško tikėjimo bendruomenės (plg. Jn 9, 22; 12, [&hellip;]
- [Išgirsti autentišką žodį](https://homilijos.kristoteka.lt/isgirsti-autentiska-zodi/): Antrąjį gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą. Akimirką Dievo Sūnaus dieviškoji tikrovė, besislepianti po žmogiškąja prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai kaip tas, kas jis iš tikro yra, – pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12). Šis atsimainymas yra provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties. Čia taip pat pasikartoja Jėzaus krikšto scena, kai Tėvas iš debesies paskelbė Jėzų savo Sūnumi: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Tačiau dabar prie šio iškilmingo paskelbimo priduriamas imperatyvas: „Klausykite jo!“ Mozė ant Sinajaus kalno gavo Torą – kelią rodantį Dievo žodį. Dabar apie Jėzų sakoma: [&hellip;]
- [Gavėnios pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/gavenios-pradzia/): Prieš keletą dienų, Pelenų trečiadienį, Katalikų Bažnyčia įžengė į liturginį gavėnios laiką – 40 dienų trunkantį pasiruošimą Kristaus prisikėlimo šventei. Pirmąjį gavėnios sekmadienį tradiciškai skaitoma Evangelija apie Jėzaus gundymus. Po krikšto Jordane, prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į Judėjos dykumą. Vienintelis evangelistas Morkus, skirtingai nuo kitų evangelistų, aprašydamas Jėzaus buvimą dykumoje, įterpia iš pirmo žvilgsnio gana keistą sakinį: „Jėzus buvo kartu su žvėrimis.“ Žinoma, dykumoje galima sutikti vilkų, šakalų, gyvačių, net liūtų, tačiau šios savitos evangelisto užuominos prasmė yra kita. Pirmiausia turėtume neužmiršti, kad Biblijoje dykuma yra dviprasmė vieta: Izraelio maišto ir nuodėmės kelyje į Pažadėtąją žemę vieta, bet kartu [&hellip;]
- [Paralitiko pagydymas](https://homilijos.kristoteka.lt/paralitiko-pagydymas/): Vieną dieną, kai Jėzus buvo greičiausiai Simono Petro namuose, susirinko tokia didžiulė minia, kad nebebuvo galima įeiti pro duris. Keturi vyrai (Bažnyčios tėvai čia įžiūri nuorodą į keturis evangelistus, kurie padeda žmogui prisiartinti prie gydančio Žodžio) nusprendžia atnešti jam paralyžiuotą žmogų. Minia į tai nekreipia jokio dėmesio. Ji nesivargina padaryti šiek tiek erdvės ir praleisti pavėlavusią grupelę – ramiai nusprendžia toliau klausytis Jėzaus. Daugelis iš mūsų tų keturių draugų vietoje turbūt būtume pasipiktinę: „Ką čia veikiate klausydamiesi? Verčiau padarykite erdvės tam, kam iš tikro reikia.“ Bet minia nieko negirdi: erdvės padarymas jiems tarsi prilygsta mirčiai už kitą. Paralyžiuotojo draugai nenusimena. Dažniausiai [&hellip;]
- [Atvira erdvė](https://homilijos.kristoteka.lt/atvira-erdve/): Raupsai yra sunki lėtinė užkrečiama liga, moksliškai vadinama Hanseno, norvegų gydytojo, pirmą kartą 1871 metais atradusio jos bacilą, vardu. Ji labiausiai paplitusi Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, tačiau pastebima ir kitose pasaulio vietose, tiesa, kur kas lengvesnės formos. Tai tik iš dalies pagydoma liga. Tačiau yra paneigta, kad šia liga gali užsikrėsti kiekvienas, kuris bendrauja ar paliečia ligonį. Kristaus laikais raupsai buvo laikomi užkrečiamąja liga. Raupsuotieji negalėdavo dalyvauti bendruomenės gyvenime. Jiems drausta bendrauti su sveikaisiais. Artėdami prie žmonių, jie turėdavo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13, 45). Žmonės atpažintus raupsuotuosius vydavo šalin. Gailestingieji iš tolo jiems numesdavo išmaldą. Raupsuotųjų vengta ne vien dėl [&hellip;]
- [Simono uošvė](https://homilijos.kristoteka.lt/simono-uosve/): Šio sekmadienio Evangelijoje regime Jėzų su dviem savo mokiniais, užsukančiais į brolių Simono ir Andriejaus namus Kafarnaume. Kažkas iš namiškių pasiguodžia Jėzui, kad karščiuoja Simono Petro uošvė, kurią jis išgydo. Ši detalė nebūtų tiek svarbi, nes Evangelijoje sutinkame nemažai Jėzaus pagydytų žmonių iš daug sudėtingesnių negalių, tačiau čia yra keli reikšmingi momentai. Pirmiausia į akis krinta žodis „pakėlė“ (gr. egeirō): „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Tas pats žodis nusako ir Kristaus prisikėlimą (plg. Mk 14, 28; 16, 6; Apd 3, 15; 13, 37; 1 Kor 15, 4). Evangelistui Morkui ligos ir mirties nugalėjimas yra pergalė prieš blogio [&hellip;]
- [Demonologijos įvadas](https://homilijos.kristoteka.lt/demonologijos-ivadas/): Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka po mokinių pašaukimo, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje. Žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp apsėdimo ir ligos. Tad būtų neišmintinga manyti, jog Jėzus vadovavosi tuometiniam mąstymui būdingu klaidingu tikėjimu demonų egzistavimu. Jėzaus laikysena tuometinio judaizmo atžvilgiu buvo gana lanksti. Jis drąsiai atmetė arba pranoko kai kurias mokymo vietas, ne kartą ir labai svarbias. Pavyzdžiui: hebrajų monoteizmą atskleidė ne kaip vienumą, o kaip bendrystę; pabrėžė žmogaus viršenybę prieš įstatymą; peržengė izraelietiškojo išskirtinumo suabsoliutinimą. Tokios laisvės kontekste galime aiškiai tarti: jei kiekvieną kartą Jėzus nebūtų įsitikinęs demonologijos (gr. [&hellip;]
- [Erdvės ir laiko perkeitimas](https://homilijos.kristoteka.lt/erdves-ir-laiko-perkeitimas/): Šiame Evangelijos tekste, kaip ir praeitą sekmadienį, toliau gvildenama mokinystės tema. Morkaus evangelijoje, beje, kaip ir paralelinėje Mato evangelijos vietoje (plg. Mt 4, 18–22), Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai ir be išlygų atsiliepė ir pakviestieji: palikę viską, nusekė paskui Mokytoją. Evangelistas Lukas mokinių apsisprendimą sieja su ypatingu įvykiu – stebuklinga žvejyba (plg. Lk 5, 1–11). Po tokio įspūdingo ženklo Simonas paskiriamas būti žmonių žveju. Jis su bendrininkais viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų. Jono evangelijoje nuskambėjusį kvietimą (plg. Jn 1, 35–42) parengia prieš keletą dienų, o gal ir savaičių, įvykęs pokalbis su Jonu [&hellip;]
- [Ateikite ir pamatysite](https://homilijos.kristoteka.lt/ateikite-ir-pamatysite/): Po Kalėdų prasideda eilinis Bažnyčios liturginis laikas, atskleidžiantis Jėzaus viešosios tarnystės prasmę. Šiandien Evangelijoje skaitome apie Jėzaus artimiausių mokinių pašaukimą. Skirtingai nuo kitų Evangelijų (Morkaus, Mato ir Luko), Evangelijoje pagal Joną mokiniai pašaukiami ne tiesiogiai susitikę su Jėzumi. Čia pabrėžiamas tarpininkavimas: Jonas Krikštytojas savo dviem mokiniams nurodo Jėzų; po to vienas iš jų, Andriejus, taip pat tarpininkauja, pakviesdamas savo brolį Simoną. Pirmieji Jėzaus mokiniai čia nėra pavaizduoti kaip Galilėjos žvejai, kurie, palikę savo valtis, nusekė Jėzų, bet kaip tie, kurie ieško, kurie panoro laukti Išganytojo Jono Krikštytojo mokykloje. Jonas yra Dievo siųstasis (plg. Jn 1, 6). Tačiau dabar galiausiai Dievas duoda [&hellip;]
- [Išminčiai iš Rytų](https://homilijos.kristoteka.lt/isminciai-is-rytu/): Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai. Tertulijonas († 230) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Rytų išminčius karaliais. Galbūt jis turėjo mintyje 72 psalmę: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“ (Ps 72, 10–11). Krikščioniškojoje ikonografijoje iki X a. išminčiai niekuomet nebuvo vaizduojami karališkais apdarais. Katakombų freskose [&hellip;]
- [Dievo Gimdytoja](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-gimdytoja/): Pirmąją mūsų Viešpaties metų dieną Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, šventę. Biblinis pagrindas – „Mano Viešpaties [gr. Kyrios] motina“ (Lk 1, 43); „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Su šiais bibliniais žodžiais dieviška Marijos motinystė įžengė į krikščionybės slėpinio širdį. Bažnyčios tėvai 431 metais Efezo Susirinkime paskelbė Mariją Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos, lot. Dei Genitrix). Bažnyčios tradicijoje prie šio titulo dar prisišliejo tą patį reiškiantis „Dievo Motinos“ titulas. Šį titulą reikia suprasti kristologiškai, kad išvengtume klaidingo įsivaizdavimo, jog dievybei atsirasti [&hellip;]
- [Kalėdos – prisikėlimo šviesoje](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledos-prisikelimo-sviesoje/): Liturginiai Bažnyčios metai iš pradžių plėtojosi prasidėdami ne nuo Kristaus gimimo, bet nuo tikėjimo Prisikėlimu: Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, Evangelijos pagrindas, pagimdęs Bažnyčią. Todėl būti krikščionimis reiškia gyventi velykiškai, susiejant save su perkeitimu, kylančiu iš Krikšto, kuriuo esame numarinami nuodėmei, kad gyventume su Dievu (plg. Rom 6, 4). Šventosios Kalėdos – Velykų slėpinio pradžia, nes Jėzus iš meilės mums jau pradeda save aukoti nuo pat pirmosios savo žmogiškosios egzistencijos akimirkos Mergelės Marijos įsčiose. Kalėdų naktis tiesiogiai susijusi su didžiąja Velykų naktimi, kai atpirkimas įvyksta mirusio ir prisikėlusio Viešpaties garbingos aukos dėka. Ta pati prakartėlė, įsikūnijusio Žodžio įvaizdis, kreipia jau [&hellip;]
- [Viešpaties apreiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apreiskimas/): Paskutinįjį advento sekmadienį, likus savaitei iki šventųjų Kalėdų, Evangelijos tekstas mums primena tą didingą akimirką, kai Mergelė Marija savo ištartu „taip“ priima Dievą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Įsikūnijimo pagrindinė žinia skelbia, jog neregimasis Dievas įžengė į regimąjį pasaulį tam, kad mes, kurie esame susieti su materialiu pasauliu, galėtume jį atpažinti, suprasti ir pamilti. Dievas atsiskleidžia žmonijai asmeniškai pats įsiterpdamas į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu. Dievas nesikeičia, jis nuo amžių ir per amžius yra Meilė. Jis, kaip [&hellip;]
- [Liudyti šviesą](https://homilijos.kristoteka.lt/liudyti-sviesa/): Tikroji šviesa yra Kristus, Tėvo meilės apreiškėjas; spindinti šviesa, kuri įveikia pasaulio tamsą ir parodo žmogaus gyvenimui tikrąją kryptį. Tačiau ši apreiškimo šviesa gali būti pastebėta tik tikėjimo akimis; todėl reikia šviesos liudytojo, įvesdinančio kitus į slėpinio pažinimą. Liudytojo veikla ir žodis kreipia kitų žvilgsnį nuo savęs į Kitą. Pirmtakas yra kaip aušra, pirma šviesos (dienos) apšviečiantis tuos, kurie nežinojimo naktyje, ir pratindamas iš anksto jų sielos akis, kad jos gebėtų pakelti šviesos intensyvumą. Kaip ir balsas, kuris eina pirma žodžio. Todėl Jonas Krikštytojas sako: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas“, pavadindamas „Žodžiu“ tą, kuris šaukia, o „tyrais“ sielą, kuri visiškai nepažįsta [&hellip;]
- [Tyrų apželdinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tyru-apzeldinimas/): Antrąjį advento sekmadienį pasirodo Jonas Krikštytojas, Jėzaus pirmtakas, tarpinė asmenybė tarp pranašystės ir pažado įvykdymo. Išties Jonas jau nuo pat gimimo buvo pasveikintas savo tėvo Zacharijo kaip pranašas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,0 nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76). Manoma, kad Jonas kurį laiką praleido religinėje bendruomenėje, savo pėdsakus palikusioje Kumrane tarp Judėjos dykumos ir Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek ir Kumrano vienuoliai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės šviesoje: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!“ (Iz 40, 3). Šiandien žodis „tyrai“ mums skamba šiek tiek nejaukiai. Beveik 35 proc. [&hellip;]
- [Kelias į šlovę](https://homilijos.kristoteka.lt/kelias-i-slove/): 1. Brangūs broliai ir seserys, daugiau nei prieš savaitę įžengėme į laiką, kuris yra itin svarbus katechumenams. Jie keliauja į Velykų šventes, trokšdami priimti įkrikščioninimo sakramentus Velyknaktį ir šitaip įžengti į velykinio Jėzaus slėpinio malonę bei gimti naujam gyvenimui. O mes, kurie Krikštu jau esame atgimę šiam gyvenimui, jau esame įtraukti į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, esame raginami atsinaujinti, brandžiau išgyventi mums suteiktos malonės vaisius, brandžiau siekti išganymo pilnatvės. 2. Praėjusį sekmadienį Evangelijos skelbimo metu girdėjome, kaip Jėzus dykumoje gundomas solidarizavosi su mūsų patiriamais gundymais. Šį, antrąjį gavėnios sekmadienį, regime visai priešingą tikrovę – jis netikėtai trokšta dalintis su savo mokiniais [&hellip;]
- [„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite-ir-tikekite-evangelija/): „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. „Atsimink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Brangūs broliai ir seserys, šie du posakiai, vienas iš Evangelijos, kitas iš Pradžios knygos, sakiniai, kuriuos pakaitomis ištaria kunigas Pelenų trečiadienį, užbarstydamas pelenų žmonėms ant galvos, ne tik apibrėžia kokia turėtų būti mūsų gavėnios programa, bet ir primena mūsų gyvenimo tikslą ir prasmę. Mes esame trapūs, silpni, nuodėmių sužeisti. Būdami mirtingi, mes neišvengiamai turėsime numirti. Bet Dievo gailestingumas kviečia mus nuolat atgailauti ir atsiversti, kad žemiškos kelionės pabaigoje būtume pasiruošę priimti amžinojo gyvenimo dovaną ir, kad mūsų mirtis taptų įžengimo vartais į Dievo karalystę. Štai kodėl viena liturginė giesmė [&hellip;]
- [Ištikimybė Dievo gailestingumui](https://homilijos.kristoteka.lt/istikimybe-dievo-gailestingumui/): 1. Brangūs broliai ir seserys, pamažu artėjame prie&nbsp;liturginių metų centro, kurį sudaro Velykų tridienis ir penkiasdešimt dienų trunkantis Kristaus prisikėlimo šventimas. Gavėnios laikas, kaip žinome, nustatytas tam, kad tinkamai pasirengtume šiam šventimui, kad&nbsp;parengtume mūsų širdis ir protus Velykų malonei priimti.&nbsp;Toks pasirengimas vyksta mums einant tarsi dykuma. Eidami per ją, trokštame, kad atsinaujintų mums suteikto Krikšto malonės ir gautasis tikėjimas taptų skaidresnis. Turbūt ne vienas patyrėme, kad šiuo metu mūsų tikėjimas išbandomas stipriau, bet sykiu jis gali būti apvalytas ir sustiprintas, jei tik išmokstame remtis Dievu nepaisydami priešingos patirties. 2. Todėl galime klausti: kaip šiandieniai bibliniai skaitiniai, ypač evangelinis epizodas, ir sykiu [&hellip;]
- [Siekti Dievo vaikų garbės pilnatvės](https://homilijos.kristoteka.lt/siekti-dievo-vaiku-garbes-pilnatves/): 1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, jau trečia savaitė gyvename liturginiame laike, kuris telkia mūsų dėmesį į pamatines mūsų krikščioniško tikėjimo tikroves, būtent kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3), ir trečią dieną prisikėlė, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 4). Visuose ką tik girdėtuose bibliniuose skaitiniuose jaučiamos šios tikrovės, ir dėl jų pirmose bendruomenėse regime veikiančią prisikėlusio Viešpaties gyvenimo galią. Sykiu esame raginami tikėti, kad ta pati galia vis dar veikia ir tarp mūsų. Ši galia reiškiasi pirmiausia tuo, kad mes „atgavome Dievo vaikų garbę“. Tai ypač išreiškia šių mišių pradžios malda. [&hellip;]
- [Liudyti tiesą](https://homilijos.kristoteka.lt/liudyti-tiesa/): 1. Brangūs broliai ir seserys, artėjame prie Velykų laiko viršūnės – Šventosios Dvasios atėjimo per Sekmines. Paskutinių trijų sekmadienių ir šiokiadienių evangelinės ištraukos sutvarkytos taip, kad mus rengtų Sekminėms. Tos ištraukos – tai Kristaus įvairios kalbos mokiniams. Ir šiandien mums pateikiama viena iš tų kalbų, šįkart jau paskutinė ir skirta Tėvui. Ir todėl galime klausti, kaip ši kalba mus gali rengti Sekminėms? Įdėmiau pažvelgę, galime pamatyti, kad dažniausiai joje minimas žodis yra „viena“ arba „vienybė“. Kristaus galutinis tikslas, regis, yra troškimas, kad pasaulis įtikėtų, jog jis yra Tėvo siųstas atskleisti pasauliui tiesą – kad Tėvas žmones myli taip, kaip jis myli [&hellip;]
- [Žvelgti į kryžių su tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/zvelgti-i-kryziu-su-tikejimu/): 1.- Bažnyčia šiandien švenčia šlovingojo kryžiaus šventę, dar sakoma Kryžiaus išaukštinimą. Šie apibūdinimai gali stebinti. Nėra savaime aišku, kaip kryžius ir Kristaus mirtis ant kryžiaus gali būti Dievo šlovės apreiškimas. Ir vis tik, liturgijoje su tam tikru bebaimiškumu švenčiame kaip tik tai. Tai kvietimas žvelgti į kryžių su tikėjimu, – į kryžių, kuriame mes atpažįstame ne tik Kristaus kankinimo, bet ir žmonijos išganymo įrankį. Šioje dvasioje, pirmoji eucharistijos malda kalba apie „palaimingąją Kristaus kančią“, kad mus mokytų pamatyti Kristaus kančioje pasirodančią meilę. Šitaip nesiekiama užmiršti Kristaus iškęstas kančias, bet žvelgti į jo didesnę meilę, pasirodančią pačioje jo kančioje 2.- Kristus nuolat [&hellip;]
- [Marijos vaisinga mergystė](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-vaisinga-mergyste/): Naujieji Metai kasmet nenumaldomai kelia nerimą skaudžiai primindami, kad laikas greitai bėga, gyvenimas trumpas ir trapus, lieka nemažai dar neišpildytų troškimų, neužbaigtų projektų ir kad mums tikriausia neįmanoma visus juos įgyvendinti. Šia proga pasaulis rengia daug nelabai prasmingų pramogų, kad žmonės linksmintųsi ir nors trumpam pabėgtų nuo sunkios kasdienės tikrovės. Kita vertus, Bažnyčia ragina žmones blaiviai ir džiaugsmingai žengti per Naujųjų Metų slenkstį dėkojant Dievui už praeitį, su viltimi prašant malonės ateičiai. Liturgija pradeda kiekvienus Naujuosius Metus Mergelės Marijos, Dievo Motinos, ženklu. Ji yra iš tikrųjų dangaus vartai, kopėčios tarp dangaus ir žemės. Per ją Dievo Sūnus nusileido į žemę, norėdamas [&hellip;]
- [Ieškoti šeimoje](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskoti-seimoje/): Luko evangelijos ištraukoje – vienintelis Naujojo Testamento pasakojimas apie Jėzaus Kristaus vaikystę. Po to aštuoniolikos metų tyla. Iš pasakojimo galime daug ką suprasti apie Šventosios Šeimos tarpusavio santykius. Bent kelis kartus girdėjome žodį „ieškoti“. Marija ir Juozapas su sielvartu ieškojo Jėzaus. Pirmoji prasmė – ieškojo paties Jėzaus. Nes vaikelis Jėzus buvo nuo savo šeimos atsiskyręs. Visai suprantama, kad motina ir globėjas buvo labai susirūpinę. Visais laikais tėvai nerimauja dėl savo vaikų, kai šie pasiklysta minioje, dideliuose susibūrimuose ir šventėse, kai negrįžta iš draugų ar nežinia kur vykstančių vakarėlių. Šeima ieško savo vaiko, nes jį myli ir brangina. Vaikelis Jėzus nepasiklydo kažkur [&hellip;]
- [Kalėdų ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-zenklas/): Koks yra šv. Kalėdų ženklas? Uždavę šį klausimą sulauktume labai skirtingų atsakymų. Vieniems tai bus eglė, kitiems – dovanos, dar kažkas šią šventę sieja su didelėmis sniego pusnimis. Visa tai neretai užgožia tikrąją Kalėdų prasmę. Didysis šios nakties ženklas tai – mažas Kūdikis. Silpnas, bejėgis Kūdikis tapo žmogaus išsigelbėjimo ženklu. Bet kuris mūsų pastebėtas kūdikis širdyje žadina švelnumą, atjautą, rūpestingumą, troškimą globoti. Taip kas kartą esame žadinami iš savo širdies kietumo, egoizmo, savimeilės. Kartais kūdikis gali sukelti ir pavydo jausmą, konkurencijos baimę. Tai mūsų širdies akligatvis, vedantis ne į bendrystę ir laimę, o vien į graužatį, liūdesį. Mums reikia pasirinkti kelią, [&hellip;]
- [Dievas daro tik didžius dalykus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-daro-tik-didzius-dalykus/): Istorija – gyvenimo mokytoja. Šio sekmadienio Evangelijoje, būdami visiškai arti Kalėdų tikrovės džiaugsmo, išgirstame istoriją. Kelionės, susitikimo istoriją. Visas Šventasis Raštas pilnas istorijų, pasakojančių apie keliones bei susitikimus. Mūsų gyvenimai taip pat yra kelionių ir susitikimų istorijų tikrovės kontekstai. Labai svarbu, kokį turėdami tikslą ir kur keliaujame, ką ir kaip sutinkame ir kaip tie susitikimai pakeitė mūsų ar kitų žmonių gyvenimus. Šiandien girdėta istorija įspūdinga. Dvi moterys – paprastos ir kartu neeilinės, nes jų gyvenimai tapo pasaulio pokyčių priežastimi. Dievas turi planą ir jame esame pakviesti dalyvauti kiekvienas. Susitikime dalyvauja iš pirmo žvilgsnio dvi moterys, tačiau aktyviai įsitraukia ir po jų [&hellip;]
- [Ką mums daryti, kad gyventume?](https://homilijos.kristoteka.lt/ka-mums-daryti-kad-gyventume/): Žmonės klausinėjo, ką gi mums daryti? Dažnas klausimas, iš kiekvieno mūsų lūpų nuskambantis įvairiais gyvenimo etapais. Nelengva gyventi nežinant. Nelengva gyventi be pagalbos, nelengva gyventi ir nepadedant, nelengva negaunant, nelengva ir nesidalijant. Ką gi mums daryti? Šventajame Rašte Dievas prabyla kreipdamasis į žmogų ir viltingai nukreipdamas jį teisingu keliu – gyventi taip, kad gyvenimas taptų visavertis. Tokį atsakymą mes gauname ir šiandienos Evangelijos ištraukoje. Šventasis Jonas Krikštytojas aiškiai kalba apie tai, kaip dera elgtis ir kaip kurti gyvenimą. Gyventi dalijantis, tinkamai atlikti savo pareigas, pasitenkinti mažais dalykais, vykdyti Dievo valią ten, kur esi. Mesijo ilgesys užkoduotas ne tik to meto žmonių [&hellip;]
- [Dievas įbrenda į žmonijos istoriją](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-ibrenda-i-zmonijos-istorija/): Kiekvienas žemės lopinėlis turi savo istoriją. Kur dabar mes gyvename, kažkas gyveno prieš mus – kūrė, mylėjo, kentėjo. Prieš šimtus ir tūkstančius metų čia kažin kas vyko. Ir po mūsų iki pasaulio pabaigos kažkas vyks. Evangelistas Lukas labai pagarbiai žvelgia į istoriją ir ją pasakoja preciziškai išsamiai. Kruopščiai sudėtas jo pasakojimas vėlesnėms krikščionių kartoms pasitarnaus įrodinėjant Jėzaus istoriškumą. Luko tikslumas mus moko branginti savo istoriją, fiksuoti ir jos nepamiršti. Tai mums priminė ir popiežius Pranciškus lankydamasis Lietuvoje. Dievas įbrenda į žmonijos istoriją tokią, kokia ji yra. Tai rodo ir įsikūnijusio Dievo genealogija, kurios nepavadintume nepriekaištinga, ir istorinės aplinkybės, kurių nelaikytume ramiomis. [&hellip;]
- [Marana tha – ateik, Viešpatie Jėzau!](https://homilijos.kristoteka.lt/marana-tha-ateik-viespatie-jezau/): „Viešpats ateis ir mus išgelbės.“ Šis pažadas, kuris mus be galo džiugina, yra pagrindinė advento tema. Šio laikotarpio, skirto pasiruošti Kalėdų šventei, pradžioje beveik instinktyviai norime jau išgirsti kalbant apie prakartėlę ir Jėzaus gimimą. Tačiau, prieš paminėdama šį pirmąjį išganymo įvykdymo etapą, Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnius į ateitį, primindama laikų pabaigą, kai Kristus sugrįš „debesyse su galybe ir didžia šlove“. Nes tik šiuo momentu pažadėtas išganymas bus atliktas visoje žmonijoje, kai kūrinija bus išlaisvinta iš nuodėmės vergijos ir apsireikš Dievo Sūnaus garbė. Taigi mes laukiame šios dienos, būdami solidarūs su visais žmonėmis, esančiais, buvusiais ir būsimaisiais, ir su visa kūrinija, kuri [&hellip;]
- [Atiduodantis save kitiems Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/atiduodantis-save-kitiems-karalius/): Šiandien džiaugsmingai švenčiame Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų ir pasaulio Karaliaus, iškilmę. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pirmasis ir pagrindinis visatos karalius ir valdovas yra pats Vienas Trejybėje Dievas. Kaip rašoma Apreiškimo knygoje, jis yra „Alfa ir Omega“, visų dalykų šaltinis ir tikslas, tas, kuris „yra, kuris buvo ir kuris ateina“. Jis yra ir buvo, turėdamas savyje beribės būties ir tobulybės pilnatvę. Jis ateina sukurdamas pasaulį ir nuolat laikydamas jį buvime ne dėl to, kad jam to reikėtų, bet visiškai laisvai, vien tik iš savo gerumo. Dievas tvirtai ir švelniai veda pasaulį, visa traukdamas prie savęs meilės ryšiais. Jis ateina pas žmones siūlydamas [&hellip;]
- [Meilė, kuri nužudyta prisikelia, išduota neišduoda](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-kuri-nuzudyta-prisikelia-isduota-neisduoda/): Su nostalgija menasi laikai, kai bažnyčioje per Sumą griausdavo vargonai ir skambėdavo sudėtingi polifoniniai kūriniai – dramatiškas Miserere, per laidotuves Dies irae. Gal dar likęs koks kunigas mohikanas, kuris prie karsto užgieda senąjį, pagaugais per odą einantį „Gelbėk mane, Viešpatie“: diena rūstybės, liepsnojantis dangus, o jo fone – teisiamas pasaulis. Baigdami liturginius metus apmąstome panašius vaizdinius – užtemusi saulė, iš dangaus krintančios žvaigždės, sukrėstos Dangaus galybės. Gaila, kad anie dramatiški kūriniai, labai tinkantys šiam laikui ir šios dienos Šventojo Rašto ištraukoms, pasitraukė iš liturgijos. Kur dabar žmogus gali būti sukrėstas ir pajusti savo mažumą ir menkumą? Ne kiekvienas gali atsistoti ant [&hellip;]
- [Bet kokiai dovanai reikia priedo...](https://homilijos.kristoteka.lt/bet-kokiai-dovanai-reikia-priedo/): Dievui patinka pastebėti mažus žmones ir juos kitiems parodyti kaip tinkamo elgesio pavyzdį. Tai paguodos žinia, kad ir pats kukliausias bet kurių laikų žmogus Dievui yra svarbus, jo pastebėtas ir sulaukia palaikymo netikėčiausiais būdais. Dvi našlės, gyvenusios skirtingais laikmečiais, atkreipia paties Dievo žvilgsnį. Sunkmečiu gyvenusi našlė, aprašyta 1-oje Karalių knygoje, išgirsta pranašo Elijo beveik beprotišką pasiūlymą: pasidalyti paskutiniu duonos kąsniu. Kas galėtų tai įvykdyti, kai puodai beveik tušti, derliaus nėra, o namie dar alksta sūnus? Vargšę našlę savo paskutiniais ištekliais pasidalyti paskatina pranašo Elijo paliudijamas Dievo pažadas apie neįtikėtiną Dievo pagalbą, kuri lydės per visą sausros metą. Kai žmogus klausosi Dievo [&hellip;]
- [Įsakyta mylėti](https://homilijos.kristoteka.lt/isakyta-myleti/): Ar galima įsakyti mylėti net ir patį Dievą? Juk tikros meilės neišreikalausi nei iš savęs, nei iš kito, kaip kokio mokesčio ar daikto. Ją tiesiog reikia atrasti kaip paslėptą lobį. Meilė yra dovana, palietusi kiekvieno žmogaus širdį. Pats Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, apdovanoja šiuo nuostabiu panašumu į Jį patį. Visi nori būti mylimi ir trokšta mylėti. Jei Dievas yra apibūdinamas kaip pati Meilės pilnatvė – mes esame Meilės vaikai. Ši patirtis skirta visų laikų, visų tautų žmonėms, neatsižvelgiant į jų sveikatą, amžių, turtą, išmintį. Meilės patirties išgyvenimas atsako į klausimus, ar mūsų gyvenimas turi prasmę, ar jaučiamės svarbūs, reikalingi, [&hellip;]
- [„Šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31)](https://homilijos.kristoteka.lt/sio-pasaulio-pavidalas-praeina-1-kor-7-31/): Karlas Marksas religiją pavadino opiumu liaudžiai, kuri tikėdama šviesia ateitimi amžinybėje susitaiko su savo skurdu, pančiais ir toliau tarnauja buržuazijai. Komunizmas, nuvertęs senąją santvarką, pasišovė sukurti rojų čia, žemėje. Tiesa, laimė buvo žadama kaip toj dainoj: tik rytoj, tik rytoj. Sugriuvus komunizmui šviesus rytojus atėjo pats ir tapo šiandiena: priklausome 20 procentų planetos gyventojų, kurie gyvena nestokodami maisto, turėdami ne vien rūbą ant kūno, bet ir kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, su užuojauta žvelgiame į kraštus, kur žmonėms tebežadama laimė rytoj, ir taip metų metais. Bet ar Jėzus kalba kitaip? „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė.“ Dangaus, ne žemės. Liūdintys [&hellip;]
- [Kad praregėčiau...](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-praregeciau/): Pasakojimas apie aklojo išgydymą – mums skirta istorija. Gyvenimo tikrovėje mes dažnai pakliūvame į elgetos Bartimiejaus situaciją: esame gyvenimo paribiuose, akys nusilpsta, žemė slysta iš po kojų, pilna išbandymų, netekties, sunkumų&#8230; Jeigu tai ne apie jus – puiku, ši Evangelijos ištrauka ne tik apie tai. Yra tikimybė, kad jūs, šį sekmadienį susirinkusieji į Dievo namus, tiesiog esate Dievo apdovanoti sveikata, sėkme, pajėgiate keliauti per gyvenimą su gausinga minia. Tačiau neapsigaukime: minia linkusi mėgautis sėkme – ji eina su Jėzumi, kuris maitina padauginta duona, daro stebuklus, gydo, išvarinėja demonus, nutildo audras, moko, ir staiga trukdis – aklasis elgeta Bartimiejus. Mūsų gyvenime būna [&hellip;]
- [Gundytas visuose dalykuose, bet Jis – be nuodėmės](https://homilijos.kristoteka.lt/gundytas-visuose-dalykuose-bet-jis-be-nuodemes/): Išbandytas ir gundytas visuose dalykuose, kaip ir mes, bet jis – be nuodėmės. Šventieji apaštalai Jokūbas ir Jonas šiandien mums pateikia pažįstamą ir iš tikrųjų gana keistą maldos pavyzdį. Jėzus juos išmokė sakyti Dievui: „Teesie tavo valia“, o mes ką tik juos girdėjome sakant Kristui visai ką kita: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jie tarsi sakė Viešpačiui: „Teesie mūsų valia, įgyvendink mūsų troškimus ir sumanymus.“ Ar ne dažnai mūsų maldos prašymai skamba būtent šitaip ar panašiai? „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje.“ Žinoma, „tavo Karalystėje“, kaip patikslina Evangelijos pagal Matą lygiagretus tekstas. Matas taip pat [&hellip;]
- [Kur tikrieji žmogaus lobiai?](https://homilijos.kristoteka.lt/kur-tikrieji-zmogaus-lobiai/): Žmogus nori būti išmintingas ir labai trokšta, kad kiti jį tokiu laikytų. Išmintingą žmogų pažįstame ne tik iš jo žodžių, bet ir iš elgesio. Tikroji išmintis yra ieškoti tiesos apie žmogų, pasaulį, siekti aukštesnių tikslų. Kuris trokšta išminties, jos siekia, priims ne tik savo, bet ir kitų patirtį, neišvengiamai atras Dievą. Vis dėlto daiktų, spalvų, garsų, vaizdų, pramogų ir malonumų mugėje esame gundomi daug neieškoti, nekelti didelių klausimų, o tik vartoti – daiktus, paslaugas ir vienas kitą. Bet tai neatneša tikros laimės ir pilnatvės patirties. Lengva pasiduoti pagundai gyventi paviršutiniškais malonumais, būti tik dėl savęs. Tačiau tai tik tariamas džiaugsmas, kuris [&hellip;]
- [Šeima – Dievo pasitikėjimo dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/seima-dievo-pasitikejimo-dovana/): Vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam šeimoje – tai paties Dievo meilės atspindys žmonių santykiuose. Taip šeima tampa dovanojančios, kantrios meilės namais, kuriuose pasitinkama iš Dievo ateinanti žmogiška gyvybė ir taip pat į Jo glėbį ir palydima. Šeimos pradžia – tai vyro ir moters susitikimas, apsisprendimas vienas kitą atsakingai pasirinkti visam gyvenimui ir visomis aplinkybėmis išlikti drauge. Tam, kad du taptų vienu gyvu kūnu, reikia supratimo, palaikymo, priėmimo, pasitikėjimo, nuolatinio bendravimo. Šeimos kūnui gyvybę teikia dvasia, ateinanti iš Dievo. Kuo labiau šeimos nariai gręžiasi į Dievą, tuo labiau artėja vienas prie kito, leidžia, kad Viešpats patartų, vestų ir globotų. Vieno kūno [&hellip;]
- [Evangelija nurodo aiškią kryptį – eiti su Viešpačiu](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelija-nurodo-aiskia-krypti-eiti-su-viespaciu/): Nors ir be rankos, kojos ar akies, bet kad tik į Dangaus Karalystę&#8230; Na štai jums ir Geroji Naujiena?! Negi tokius dalykus galima skelbti kaip gerą žinią? Kažkas vykdo misiją be Jėzaus, tačiau Jo vardu. Liepimas nusikirsti kūno galūnes, išsilupti akis. Skamba drastiškai. Iš pirmo žvilgsnio, kai nepasigilinę tiesiogiai bandytume priimti pažodžiui išgirstą šios dienos liturgijoje skaitomą Dievo žodį. Dievas rūpinasi savo žmonėmis ir teikia jiems savo malonę. Esame pašaukti gyventi Dievo teikiamos laisvės gyvenimą. Labai svarbu, kad nenutoltume nuo tikrosios tiesos arba netaptume kliūtimi kitiems tą tiesą pažinti ir ja gyventi. Kristaus Evangelija nurodo aiškią kryptį – eiti su Viešpačiu. [&hellip;]
- [„Apie ką kalbėjotės kelyje?“](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-ka-kalbejotes-kelyje/): Į šį Jėzaus klausimą atsako susigėdusių mokinių tyla ir girdėta Jokūbo laiško ištrauka: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. [&#8230;] Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 3, 16; 4, 1–2a). Žinoma, neilgame kelyje iki Kafarnaumo mokiniai nespėjo prieiti iki karų ir žudynių. Tačiau ginčas, kuris didžiausias, veda į tai: duok laiko ir eigos, ir jis pasieks visus baisiausius kraštutinumus. Kaip svarbu blogį sustabdyti kuo ankstesnėje stadijoje: kuo [&hellip;]
- [Jėzaus dovanojama ramybė](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-dovanojama-ramybe/): Įžangos priegiesmis šiandienos Mišiose atitinka gražią grigališkosios giesmės melodiją. Tai įtaigi malda už taiką, duodanti toną šio sekmadienio liturgijai: „Da pacem, Domine, sustinentibus te“; lotyniškame tekste ramybės prašoma „tavęs laukiantiesiems“, o lietuviškai meldžiame: „Duok ramybę, Viešpatie, savo ištikimiesiems“, idant pasirodytų, jog Tavo pranašai kalbėjo tiesą: „Tavo pranašai tebus tiesakalbiai“. Taika, kurią šventasis Augustinas vadino „tranquilitas ordinis“ – „tvarkinga darna“, yra tai, ko instinktyviai ilgisi žmogaus širdis. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurių dažniausiai prašoma maldoje. Mes visi trokštame taikos pasaulyje, ramybės ir susitaikinimo tarp tautų, tarp kaimynų, šeimose. Kiekvienas žmogus siekia vidinės taikos, proto ir širdies ramybės. Tačiau atrodo, kad [&hellip;]
- [Kvietimas atsiverti nenutyla](https://homilijos.kristoteka.lt/kvietimas-atsiverti-nenutyla/): Kurčias – tai ne tik fizinių negalių kamuojamas varguolis. Kurtumas Biblijoje reiškia nejautrumą Dievo žodžiui, nemokėjimą klausytis ir paklusti. Tai tamsos, liūdesio, pasiklydimo patirtis, iš kurios būtina vaduotis, kad gyvenimas taptų visavertis. Išgydyti iš fizinės negalios, o dar labiau pažadinti gebėjimą klausytis Dievo žodžio gali tik dosni Viešpaties malonė. Jei jau kurčnebyliai girdi ir kalba, neregiai mato, o raišieji vaikščioja – atėjo ypatingi laikai. Tai išpranašauta kaip Mesijo, žmones gelbstinčio Viešpaties, atėjimo laikai. Evangelijoje išliko nedaug Jėzaus gimtosios aramėjų kalbos žodžių. Ten, kur jie vartojami, pabrėžiamos svarbios Jėzaus gyvenimo istorinės detalės. Tiems, kurie matė, girdėjo, įstrigo daugelio įvykių smulkmenos. Gimtąja kalba [&hellip;]
- [Gyvenimas – tikro santykio kūrimas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimas-tikro-santykio-kurimas/): Evangelistas Morkus šiandien mums pasakoja apie susitikimą. Į šį susitikimą atvyksta Jėzus, jo mokiniai, fariziejai ir Rašto aiškintojai. Susitikimo metu vyksta, atrodo, labai įprastas dalykas – valgymas. Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Fariziejai ir Rašto aiškintojai negali valgyti kartu su Jėzaus mokiniais, nes jie – neplautomis rankomis prie valgių stalo. Su Jėzumi gal ir galėtų sėdėti prie vieno stalo ir kartu valgyti, ko gero, jis plautomis rankomis, tačiau Jėzus valgo kartu su tais, kurie neplautarankiai. Painu, tiesa? Tradicijos tęstinumas – labai svarbus ir reikšmingas dalykas, tačiau tradicija, kultūra, papročiai turi žmones jungti, o ne atskirti vienus nuo kitų. Rankų, indų [&hellip;]
- [Kieti žodžiai](https://homilijos.kristoteka.lt/kieti-zodziai/): „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Jei iš visų šiandien girdėtų Šventojo Rašto skaitinių reikėtų išrinkti pačius „kiečiausius“ žodžius (kurių sunku klausytis), moterys tikriausiai išrinktų Laiško efeziečiams eilutę: „Jūs, moterys, būkite klusnios vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip moterys visame kame teklauso vyrų.“ Net vyrišką ausį rėžia šių žodžių kietumas ir archajiškumas – tarsi moteris būtų menkesnė už vyrą ir visiškai priklausoma nuo jo. Jei šie žodžiai mūsų dar nepapiktino, pamėginkime įsivaizduoti smurtaujantį žemo intelekto vyrą, kuris reikalauja, kad žmona visame kame jam paklustų. Ką turėtų jausti moteris, [&hellip;]
- [Vienintelis maistas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-maistas/): Brangūs broliai ir seserys, ketvirtoje psalmėje, kurią mes giedame per Naktinę, parašyta: „Daugelis sako: Kas parodys mums gėrybių? Tu įdėjai į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu [jų, pagonių, netikinčiųjų] grūdų derlius ir jauno vyno gausa“ (8 eil.). Komentuodamas šią eilutę Rabis Jehošua ben Levi (3 amžiuje gyvenęs Talmudo rašytojas) pasakė: „Tai primena palyginimą apie iškeliantį didelę puotą karalių. Pradžioje pakviestieji sėdėjo lūkuriuodami lauke, prie rūmų vartų, ir matė išeinančius iš puotos salės šunis, nešančius snukiuose įdarytų fazanų ir veršiukų galvas. Žmonės pradėjo sakyti vieni kitiems: „Jei karalius taip puikiai maitina šunis, įsivaizduokite, kaip gardžiai jis pamaitins mus, savo vaikus.“ Iš to [&hellip;]
- [Atpirkimo slėpinio bendradarbė](https://homilijos.kristoteka.lt/atpirkimo-slepinio-bendradarbe/): Tikime, kad Mergelė Marija savo žemiškosios kelionės pabaigoje su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę. Šį slėpinį popiežius Pijus XII 1950 m. suformulavo ir paskelbė kaip dogmą. Žinoma, popiežius neišrado šios dogmos. Visiška Petro įpėdiniui priklausančia galia jis tiesiog patvirtino tiesą, kuri nuo pradžios numanomai glūdėjo dieviškajame Apreiškime, pasiekusiame mus per Kristų, per Šventąjį Raštą ir Apaštalų Tradiciją. Tai tiesa, kuri per šimtmečius įgavo raiškų pavidalą per teologinį apmąstymą, liturgiją, Bažnyčios pamaldumo praktikas. Apibūdindamas Marijos paėmimą į dangų popiežius išvengė „prisikėlimo“ sąvokos ir pasirinko nekonkretizuoti, ar Mergelė Marija iš tikrųjų mirė ir po to buvo prikelta iš numirusių, ar [&hellip;]
- [Nepasiduoti murmėjimo nuostatai](https://homilijos.kristoteka.lt/nepasiduoti-murmejimo-nuostatai/): Praėjusią savaitę iš šv. Jono evangelijos pradėjome skaityti ilgą Jėzaus kalbą apie gyvenimo duoną. Vienu metu atrodė, kad jo klausytojai Kafarnaumo sinagogoje atsiveria aukštesnės išminties, laisvės ir šviesos žiniai. Tolesnėje ištraukoje, kurios neapima sekmadienio Mišių skaitinys, Jėzus priekaištauja savo klausytojams dėl tikėjimo stygiaus. Jie regėjo jo stebuklus, taip pat duonos padauginimą, bet vis dar netiki. Tiems, kurie planavo jį pasigriebti ir paskelbti karaliumi, politiniu išlaisvintoju, Jėzus aiškiai paskelbė savo tikrąją misiją. Jis nužengė iš dangaus vykdyti ne savo natūralios žmogiškos valios (ar siekti sau grynai žmogiškos, pasaulietiškos šlovės), bet vykdyti savo Tėvo valios, kuri yra ir jo, kaip Dievo Sūnaus, valia [&hellip;]
- [Dieviškosios išminties ir aukos duona](https://homilijos.kristoteka.lt/dieviskosios-isminties-ir-aukos-duona/): Jei turėtume tik Jono evangeliją, nežinotume, kad Eucharistija buvo įsteigta per Paskutinę vakarienę. Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento įsteigimas aprašomas trijose sinoptinėse evangelijose ir šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 11 skyriuje. Kita vertus, tik Jono evangelijoje randame plačią Viešpaties kalbą apie gyvenimo duoną: tai tekstas, kuris mums iš esmės apreiškia Eucharistijos slėpinį. Kai kurie Biblijos žinovai mano, kad ši kalba tiesiogiai neperteikia istorinio Jėzaus mokymo, bet yra ankstyvosios Bažnyčios mokymo apmąstymo vaisius. Tačiau čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, turbūt labiau verta pasitikėti tikslia šv. Jono atmintimi, – o jis primygtinai teigia, kad šį mokymą Viešpats išdėstė Kafarnaumo sinagogoje. Jonas mums [&hellip;]
- [Dievo braižas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-braizas/): Yra dalykų, iš kurių mes atpažįstame žmogų, nors to žmogaus nėra šalia. Pavyzdžiui, raštas, rašysena. Atpažįstam savo draugų, artimųjų raštą. Bet ne tik rašysena ir veikimas turi savitą braižą. Pasauliui kosmopolitėjant ir vienodėjant yra kraštų, kurie išlaiko savo unikalumą. Pavyzdžiui, Japonija. Vienas karininkas pasakojo, kad japonas, kad ir ką darytų, padarys kažkaip savaip – net kastuvą po darbo padės kitaip. Dievas taip pat turi savo veikimo braižą. Skaitydami Šventąjį Raštą pradedame jį atpažinti. Geriausiai jį atpažino ir apgiedojo Marija Magnificat giesmėje. „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština nuolankiuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Dievas mėgsta iš mažų dalykų daryti [&hellip;]
- [Jis moko daugelio dalykų, nes mes Jam rūpime](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-moko-daugelio-dalyku-nes-mes-jam-rupime/): Kaip kiekvienam mums svarbu su kuo nors pasikalbėti apie gyvenimą. Vienas būtiniausių žmogiškosios egzistencijos momentų išsikalbėti su patikimu žmogumi, tikru draugu, sutuoktiniu, kunigu, o šiais laikais ir psichologu. Tai būtina. Kaip sekėsi arba nesisekė, kas pavyko arba nepavyko, kaip gera arba bloga, kitaip sakant, kalbėtis su tuo, kam rūpi, kas supranta, kam esi svarbus. Apaštalai šiandien kalbasi su Viešpačiu apie tai, kaip jiems sekėsi skelbti Gerąją Naujieną pasaulyje. Lengva skelbti Evangeliją tarp savų: jie tave supranta, girdi, priima tavo skelbimą, o paskelbti Evangeliją pasaulio dvasios žmonėms – akivaizdus iššūkis. Ir apaštalams tai buvo didžiulis ir sudėtingas dalykas – skelbti Kristaus mokymą [&hellip;]
- [Drąsos liudyti](https://homilijos.kristoteka.lt/drasos-liudyti/): Viešpats rūpinasi, kad jo mokinys neliktų vienišas. Į misijas mokiniai siunčiami po du. Tai jau bendruomenės pradžia, kurioje galima paliudyti tarnaujančią, kantrią meilę, sulaukti patarimo ir palaikymo. Išsiuntimas reiškia, kad mokiniai neina patys vieni, o neša Dievo žinią apie Jo artumą, atlieka užduotį, kuri kyla iš paties Viešpaties. Mokinių išsiuntimas po kelis išlieka paraginimu mums visiems telktis į bendruomenes, kuriose galėsime dalytis tikėjimo klausimais, patirtimi, paguosti ir džiuginti, melstis vieni už kitus. Bendruomenės – tai veiklios ir gyvos Bažnyčios ateitis. Jėzus nepateikė instrukcijos, kaip ir ką kalbėti. Tačiau suteikė valdžią prieš piktąjį. Vadinasi, mokinius lydi paties Jėzaus veikimas. Ten, kur mokiniai [&hellip;]
- [Jis mūsų žemę padarė savo tėvyne](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-musu-zeme-padare-savo-tevyne/): Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“ Mes ne nazariečiai. Su Jėzumi neturime jokio giminiško ryšio pagal kūną. Šiuo požiūriu galime pagalvoti, kad ši Evangelijos ištrauka mūsų neliečia. Tačiau tai būtų rimta klaida. Amžinasis Tėvo Sūnus, pranašų Karalius atėjo pas mus. Tapdamas žmogumi, jis mūsų žemę padarė savo tėvyne. Visi žmonės tapo jo broliai. „Pas savuosius atėjo, – sako šv. Jonas, – o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ Jėzus įsikūnijo; ir visa žmonija priklauso jo „giminei“. Vieni jį priėmė, kiti ne. Net tarp Nazareto žmonių ne visi jį atmetė. Mūsų tekstas mini kelis ligonius, kurie [&hellip;]
- [Per ligą ir net mirtį – į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/per-liga-ir-net-mirti-i-gyvenima/): Du stebuklai, tarsi suaugę į vieną istoriją. Mirštanti mergaitė ir kraujoplūdžiu serganti moteris – jos abi beprarandančios savo gyvybę. Kraujo praradimas – tai gyvybės netekimas. Dvylika metų sirgti reiškia patirti didžiulę grėsmę Dievo dovanotam gyvenimo apstumui. Skaičius dvylika primena laiko pilnatvę ir tautos visumą; skaičiuojame dvylika mėnesių per metus ir dvylika Izraelio giminių per tikėjimo istoriją. Sinagogos vyresniojo mergaitei taip pat buvo dvylika metų, kai Viešpats ją prikėlė iš mirusių. Dvylikamečiai jaunuoliai anksti bręstančios tikėjimo tautos tradicijoje jau įtraukiami į bendruomenės gyvenimą, pradeda naują savo kelionės etapą. Prikelta iš numirusių mergaitė ir jos artimieji kviečiami priimti Jėzaus teikiamą išgelbėjimo kelią, kuris [&hellip;]
- [Evangelinio džiaugsmo šauklys](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelinio-dziaugsmo-sauklys/): Iš pirmo žvilgsnio Jonas Krikštytojas gali atrodyti gana paradoksali asmenybė. Jis yra laikomas evangelinio džiaugsmo šaukliu ir Kristaus pirmtaku. Gali taip pat atrodyti, kad jo griežtas gyvenimas dykumoje neturėjo žmogiško džiaugsmo, o jo skelbimas apie galingą Mesiją, kuris ateis iš karto teisti žmonių, kirviu iškirsdamas neduodančius gerų vaisių medžius, vėtykle išvalydamas kluoną, sudegindamas pelus neužgesinama ugnimi, skiriasi nuo švelnios, nuolankios širdies mokytojo bei gerojo ganytojo Jėzaus, kuris ateis ne pasmerkti pasaulio, bet kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas. Neaišku, ar Jonas priklauso Senajam ar Naujajam Testamentui. Jis krikštija Jėzų nenoromis, giliai jausdamas, kad nėra vertas tai daryti ir kad jam būtų [&hellip;]
- [Grūdo likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/grudo-likimas/): Dangaus Tėvyne, laime amžinoji, / Tave atminęs su skausmu kartoju: / Ar teks išvysti Šventąją Trejybę / Visoj grožybėj. Tokiais žodžiais galutinį mūsų gyvenimo tikslą apgieda šermenų giesmė. Šios dienos Evangelijoje Jėzus kalba apie kelią į tą tikslą – į Dangų. Su Dangaus Karalyste yra kaip su sėkla ar grūdu. Jėzus nesiunčia gražių palyginimų apie Dangų iš kokio nors mielo Dangaus kampelio. Jo paaiškinimai kvepia žeme ir dvelkia mūsiškos tikrovės pažinimu. Jis ne tik palygins Dangų su grūdu ar garstyčios sėkla, Jis pats priims grūdo likimą ir – kad duotų gyvenimą kitiems – pats, kaip grūdas, kris į žemę numirti. Šalia [&hellip;]
- [Leiskime Jam strateguoti](https://homilijos.kristoteka.lt/leiskime-jam-strateguoti/): Dievo veikimo strategija. Kokia ji ir kaip vykdoma? Žmogus visada žiūri savo žvilgsniu ir vertina pagal savo supratimą. Mes visi esame pašaukti ieškoti Dievo Karalystės, skelbti ją ir gyventi tos Karalystės tikrovės viltimi. Reikia pripažinti, tai tikrai nelengva užduotis. Panašu, kad tikintieji šiais pažangos, didžiulių mokslinių laimėjimų laikais atrodo tarsi pamišę. Iš pirmo žvilgsnio pasaulio dvasia net negali prileisti galimybės, jog žmogui gali užtekti vilties gyventi amžinybės ilgesiu ir siekimu. Šiandienos Evangelija mus kviečia atsinaujinti dvasia, kad mūsų turtas būtų apsaugotas. Koks gi tas turtas? Tikrai nereikėtų postringauti apie materialųjį turtą, kaip neprisirišti prie jo ar panašių dalykų. Suprantame, kad tikintis [&hellip;]
- [Susitikti su Kristumi Eucharistijoje įvairiais būdais](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikti-su-kristumi-eucharistijoje-ivairiais-budais/): Mes ką tik girdėjome Eucharistijos įsteigimo pasakojimą Mato evangelijoje. Tai buvo, pasak evangelisto, pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis. Mes žinome, kad Jono evangelijoje viskas atsitiko vieną dieną anksčiau, negu numatyta tuometinio žydų kalendoriaus, o pagal tris sinoptinės evangelijas Kristaus Paskutinės vakarienės data tiksliai sutapo su žydų Velykų vakariene. Pirmą Neraugintos duonos dieną, pavakare avinėliai buvo papjaunami Jeruzalės šventykloje, tą naktį kiekviena šeimyna turėjo susirinkti savo namuose prie stalo ir suvalgyti parneštą iš šventyklos gyvulio mėsą. Įdomu tai, kad Jėzus, liepdamas paruošti šią Velykų vakarienę, nurodė aukštutinį kambarį su baldais, tai yra vietą, kurioje jis norėjo švęsti Velykas su [&hellip;]
- [Švenčiausioji Trejybė – mūsų viltis ir džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciausioji-trejybe-musu-viltis-ir-dziaugsmas/): Dievo kaip Trejybės apsireiškimas yra aukščiausias ir kartu mums artimiausias krikščionių religijos slėpinys. Krikšto dėka mes dalyvaujame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Šventosios Dvasios įkvėpti, Kristaus, Dievo amžinojo Žodžio, apšviesti, vienybėje su juo galime nuolat šaukti Abba – vadindami Dievą savo Tėvu. Be to, kiekvieną dieną ir valandą beveik kiekvienoje maldoje, po kiekvienos psalmės ir kiekvienu kryžiaus ženklu Bažnyčia mini tris dieviškuosius Asmenis ir juos garbina. Galite paklausti, jeigu taip, kam reikia skirti atskirą dieną Švenčiausiajai Trejybei? Yra įvairių atsakymų į šį klausimą. Tačiau galime sakyti, kad, laikui bėgant, Velykų slėpinio kasmetinis šventimas įkvėpė tikinčiųjų troškimą giliau apmąstyti Trejybę, sąmoningiau bendrauti su ja. [&hellip;]
- [Šiandien su apaštalais džiūgaukime](https://homilijos.kristoteka.lt/siandien-su-apastalais-dziugaukime/): Mišių pradžios maldoje mes ką tik prašėme: „Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis šventu džiaugsmu ir nuoširdžiausiu dėkingumu.“ Kristaus Žengimas į dangų yra tikrai džiaugsminga šventė. Nes šiandien – hodie visa to žodžio prasme, reiškiančia praeito įvykio sudabartinimą, mes švenčiame ne tik Viešpaties, bet ir mūsų pergalės dieną; tą garbę, kurią pasiekė Kristus – mūsų galva ir kuri laukia ir mūsų – Jo mistinio kūno narių. Vis dėlto šis didelis slėpinys yra kartais neteisingai suprantamas. Neseniai man teko perskaityti pasakojimą apie vieną pradžioje uolų ir pamaldų jauną kunigą. 1970 metais, norėdamas atnaujinti savo žinias, jis dalyvavo modernios egzegezės kurse. Šis naujas mokslas [&hellip;]
- [Ar patikėsime meile?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-patikesime-meile/): Kunigas Juozas Zdebskis teiginį: „Dievas yra meilė“ formulavo kaip dogmą. Kažin ar dogmų sąraše tikrai rastume taip lakoniškai ir tiksliai nusakytą Dievo esmę. Kai kurie tikėjimo teiginiai niekada nebuvo iškilmingai paskelbti atskiro Bažnyčios Susirinkimo kaip dogmos. Jiems neiškilo tokių išmėginimų kaip Jėzaus prigimties ar valios klausimui. Nors ir nedogmatizuoti, tačiau esantys pačiame Apreiškimo šaltinyje – Šventajame Rašte, o ypač Evangelijose, Jėzaus žodžiuose – jie apibrėžė krikščionybės esmę. Teiginys, kad Dievas yra meilė, yra viena esminių krikščionybės tiesų, kaip ir Prisikėlimas. Dievo trejybinių ryšių tarp dieviškųjų asmenų esmė yra meilė. Jo imanentinio gyvenimo peržengimas kuriant regimąją ir neregimąją visatą vyksta iš meilės. [&hellip;]
- [Svarbiausia neatsiskirti...](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausia-neatsiskirti/): Vynmedis – ypatingas augalas, kilęs iš Artimųjų Rytų, Kaspijos jūros sričių. Žinomas Egipte prieš 6000 metų. Žmonės šį augalą augina dėl itin vertingų vaisių, iš kurių kartų kartos spaudžia vyną, ruošia įvairių rūšių razinas, valgo šviežiai nuskintas vynuoges. Augalas pusantro meto aukščio, ir svarbiausia jo priežiūroje – genėjimas vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Štai toks vaizdas iškyla prieš mūsų akis šį, penktąjį Velykų sekmadienį. Kodėl būtent apie tai šiandien skaitome Evangelijoje pagal Joną? Jėzus Kristus – Prisikėlimas ir Gyvenimas trokšte trokšta išgelbėti kiekvieną žmogų. Apvalyti, išgenėti netinkamus dalykus iš mūsų gyvenimo, pamaitinti savo syvais ir nusivesti pas save į dangų. Garantuotas [&hellip;]
- [Gerojo Ganytojo pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/gerojo-ganytojo-pasaukimas/): Jei kam nors teko kada nors paklysti, tas puikiai prisimena nežinios, bejėgiškumo, nerimo, blaškymosi patirtį. Tai byloja, kad taip dažnai mums reikia vedlio, kuris padėtų pasiekti kelionės tikslą. Žmogaus gyvenime Dievas siunčia įvairius pasiuntinius, kurie turi misiją rodyti kelią. Biblijoje tokie vadovai buvo Mozė, Samuelis, Dovydas, Izaijas, Jeremijas, Ezekielis ir daug kitų iškilių asmenybių. Žemdirbiškoje aplinkoje tokių vedlių misija priimama kaip piemens arba ganytojo užduotis. Ganymas ne tik kaimuose, laukuose svarbus veiksmas. Jo prasmę gali suprasti ir įvairių laikų miesto žmonės, nes visiems svarbu žinoti, kuo galime save tinkamai maitinti, kur jaustis saugiai ir sulaukti pagalbos. Žmogus pašauktas ne tik rūpintis [&hellip;]
- [Prisikėlęs Jėzus laimina žmonių bendrabūvį](https://homilijos.kristoteka.lt/prisikeles-jezus-laimina-zmoniu-bendrabuvi/): Kol esame žemėje, mums egzistuoja šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai – mūsų buvimo vieta gali būti tiksliai nustatyta pasaulio šalių atžvilgiu. Bet jei pakylame į kosmosą, žemės mastai ir pasaulio šalys mūsų nebesaisto. Kol Jėzus gyveno žemėje, jo buvimą taip pat apibrėžė tam tikra konkreti vieta. Nors apie kai kuriuos šventuosius pasakojama, kad jie galėdavo būti vienu metu keliose vietose, tokio liudijimo apie įsikūnijusį Dievą nerandame. Jei Jėzus buvo Nazarete, tai jo nebuvo Jeruzalėje, jei pietavo pas Levį, tuo metu neviešėjo pas Lozorių. Atėjęs į žemę, Jėzus buvojo gan nedidelėje teritorijoje. Kaip kiekvienas iš mūsų jis buvo apibrėžtas laiko (gyveno mūsų [&hellip;]
- [Velykų slėpinys apreiškia Dievo gailestingumą](https://homilijos.kristoteka.lt/velyku-slepinys-apreiskia-dievo-gailestinguma/): Šiandien Mišių Evangelijoje girdėjome Kristų sakant ką tik palietusiam Jo žaizdas Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei.“ Tuoj pat po to Viešpats pridūrė: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Gal kai kurie iš jūsų spontaniškai galvojate, kad Kristus čia turi omenyje mus visus, kurie nesame matę Jėzaus, bet tikime į jį remdamiesi apaštalų žodžiais ir liudijimu. Žinoma, tai tiesa. Tačiau, analizuodami tekstą, turime pastebėti, kad tuo metu, aštuntą dieną po prisikėlimo, Kristus nesakė: „Palaiminti, kurie tikės nematę“, bet „palaiminti, kurie tiki nematę“. Galima manyti, kad Jonas evangelistas, kuris buvo tada kartu su Tomu ir kitais apaštalais ir mums papasakojo šį epizodą, teisingai pajuto, jog [&hellip;]
- [Esame Kristuje prisikėlę žmonės](https://homilijos.kristoteka.lt/esame-kristuje-prisikele-zmones/): Buvo naktis! Būtų beveik įmanoma, brangūs broliai ir seserys, pritaikyti prie tos paskutinės nakties, kai Jėzus gulėjo kape, giesmę iš Išminties knygos, kurią giedame per Kalėdas: „Dum medium silentium&#8230; – Kai visa buvo apgaubusi tyla ir naktis buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto.“ Tai buvo tikra naktis – Palestinoje ir visame nuodėmių bei nevilties tamsybėse paskendusiame pasaulyje. Ypač Kristaus mokinių širdis buvo apgaubusi tikėjimo stokos, pražūties, nusivylimo naktis. „Mes tikėjomės“, – dar sakys du iš Jėzaus mokinių į Velykų dienos vakarą. Visi išgyveno naktį, išskyrus vieną moterį, Kristaus motiną Mariją, kuri savo naktį, savo didelį tikėjimo [&hellip;]
- [O felix culpa!](https://homilijos.kristoteka.lt/o-felix-culpa/): Evangelijos skaitinio pabaiga keista. Šventos moterys, Kristaus mokinės, atėjusios su juo iš Galilėjos, pašauktos būti apaštalų apaštalėmis, pamatė Jėzaus kapą tuščią ir angelą, skelbiantį prisikėlimo žinią. Bet „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę. Regis, ūmai dingo Evangelii gaudium, dingo džiaugsmas, drąsa ir pasitikėjimas skelbti Evangeliją. Vis dėlto Geroji Naujiena apie Kristaus prisikėlimą nuo pradžios iki pabaigos yra šių Velyknakčio pamaldų leitmotyvas. Kai buvo uždegta Velykinė žvakė, mes tarsi matėme ir pajutome širdyje prisikeliančio Kristaus šviesą. Dėkingai atsiliepdami į šlovingą [&hellip;]
- [Vienintelis motyvas – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-motyvas-meile/): Ilga Verbų sekmadienio pasija prasideda pasakojimu apie tai, kas vyksta Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, pietų ar vakarienės metu. Šią istoriją įrėmina aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų sprendimas nužudyti Jėzų ir Judo pasiryžimas Jį išduoti. Jėzui sėdint už stalo, ateina moteris ir pradaužusi indelį brangaus nardo tepalo išpila jį Jėzui ant galvos. Galbūt neatkreiptume dėmesio į bevardę moterį, jeigu ne Jėzaus žodžiai, kad „visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“ (Mk 14, 9). Situacija panaši į „našlės skatiką“, tik neradusi tokio atgarsio žmonėse ir netapusi didžiausio dosnumo metafora, kaip pastarasis. Moters laikysena [&hellip;]
- [Gyvenkime taip, kad gyventume...](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenkime-taip-kad-gyventume/): Gavėnios meto dovana tikėjimo kelionėje tikėjimo bendrakeleiviams – pagalba susivokiant, kas mes tokie esame. Susivokti labai nelengva. Iššūkis šių dienų visuomenėje – tapatybė. Norintiems suvokti esmę tai yra sudėtinga užduotis. Ypač sunku įvardyti savo tapatybę. Artėjant prie Prisikėlimo rytmečio džiaugsmo patirties, esame pakviesti sustoti ir dar kartą ieškoti atsakymo į klausimą, kas mes tokie esame ir kas mums gali padėti? Mums, kaip ir tiems graikams, būtina pamatyti Jėzų, mylintį, gydantį, maitinantį alkanus, atleidžiantį nuodėmes, išvarantį demonus, išlaisvinantį varginamuosius, už mus nešantį kryžių, mirštantį ir svarbiausia – prisikeliantį. Mums būtina jį pamatyti ir sekti juo. Kasdienybėje mokomės numirti kaip kviečio grūdas, nebijodami [&hellip;]
- [Žmogaus neištikimybės ir Dievo gailestingumo susitikimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogaus-neistikimybes-ir-dievo-gailestingumo-susitikimas/): Žmogus labai nori, kad kiti išliktų ištikimi, bet pats taip dažnai savo ištikimybę ir duotus pažadus pamina. Lengvai sulaužoma ne tik šeimos ištikimybė, bet ir nusigręžiama nuo paties Dievo į stabus, pasikliaujama savo jėgomis. Bet kokios neištikimybės pasekmės būna labai skaudžios, nes nukrypstama į melą, apgaulę, egoizmą ir puikybę. Neištikimybė visada veda į atsitraukimą nuo artimo ir nuo paties Dievo, įklampina į kitas nuodėmes, kurios neša kančią ir praradimus. Nuodėmė niekada neatneša tvaraus džiaugsmo ir pilnatvės, nes nutolstama nuo tiesos ir pagarbos kelio, o toks pasirinkimas atitraukia nuo tikrojo žmogaus pašaukimo – panašėjimo į patį Dievą. Antroji Kronikų knyga primena, kur [&hellip;]
- [Šventyklų atstatymo metas](https://homilijos.kristoteka.lt/sventyklu-atstatymo-metas/): Jėzus Kristus. Kas jis? Koks? Evangelijos, o ir Senasis Testamentas jį apibūdina kaip nešaukiantį, nerėkiantį, gatvėje nesigirdi jo balso. Rusenantis dagtis nebus jo užgesintas, o linguojanti nendrė nenulaužta. Jėzus Kristus gydo, meiliai žvelgia į žmones, jam gaila vaikų ir našlių, jis rūpinasi, kad alkani žmonės nenusilptų pakeliui į savo namus. Jis gelbsti apaštalus, kad jie nepražūtų audroje, ištiesia ranką skęstančiam Petrui. Jėzus Kristus – Dievas ir Žmogus, o jo veikimo strategija vien meilės ir vilties Karalystės kūrimas. Šiandien evangelistas Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, tikras jo pusbrolis (jų motinos – tikros seserys), mums pasakoja apie kitokį Jėzų. Jam rūpi Šventykla – Dievo, [&hellip;]
- [Kalnas – susitikimo su Dievu vieta](https://homilijos.kristoteka.lt/kalnas-susitikimo-su-dievu-vieta/): Lietuva – lygumų kraštas. Neturime kalnų, snieguotomis viršūnėmis siekiančių debesis ir atkartojančių visas gamtines zonas. Tačiau mūsų protėviai, dar būdami pagonys, ieškodami dievybės ir garbindami ją, stengėsi pakilti aukščiau lygumų, kur vyko įprastinis gyvenimas. Jie pylė kalnus – piliakalnius, kurių viršūnės tarnavo kaip susitikimo su dievybe vieta. Šventajame Rašte yra ne viena susitikimo su Dievu ant kalno istorija. Abraomas aukoja sūnų ant kalno. Mozei kalnuose iš degančio krūmo prabyla Jahvė. Vėliau, išvedęs savo tautą iš Egipto, Mozė kops į kalną kalbėtis su Dievu. Nuo Horebo kalno jis parneš tautai Dievo duotus įsakymus. Pranašas Elijas kalnuose po galingo uragano ir žaibų ramiame [&hellip;]
- [Išsilaisvinti nuo pasaulietiškų prisirišimų](https://homilijos.kristoteka.lt/issilaisvinti-nuo-pasaulietisku-prisirisimu/): Pirmojo gavėnios sekmadienio tradicinė tema yra Viešpaties pasninkas dykumoje, taip pat trys jo patirti gundymai. Pasninkas ir trys gundymai išsamiau aprašyti Mato ir Luko evangelijose. Šie evangelijų autoriai pažymi, kad pasninkas tęsėsi 40 dienų, o per tą laiką Jėzus nevalgė jokio maisto. Tai primena pasakojimą apie Mozę, kuris ant Sinajaus kalno nieko nevalgė ir negėrė 40 dienų. Toks pasninkas pranoksta bet kokio žmogaus prigimtines galias ir suponuoja stebuklingą dieviškosios galios įsikišimą. (Prisiminkime, kad šv. Maksimiljonas Kolbė ir jo bendražygiai nacių bado bunkeryje mirė po dviejų savaičių be maisto ir vandens.) Jėzaus atveju galime numanyti, kad per šį laiką jis buvo visiškai [&hellip;]
- [Dievas duoda jėgų judėti pirmyn](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-duoda-jegu-judeti-pirmyn/): Anot garsaus JAV kovotojo už juodaodžių teises Martyno Liuterio Kingo, žmogus pašauktas skristi, jeigu negali skristi – jam tenka bėgti, jeigu negali bėgti – reikia eiti, o jeigu negali eiti – belieka šliaužti ir visada, nepaisant nieko, judėti pirmyn. Tokį judantį pirmyn žmogų šiandien sutinkame evangelisto Morkaus pasakojime. Šį sekmadienį mums pasakojama apie beviltiška liga sergantį ir ano meto situacijoje galutinai pasmerktą žmogų – raupsuotąjį. Raupsai – negydoma liga, atskirianti žmogų nuo savų, išstumianti jį iš bendruomenės. Jam nelikdavo vietos namie, kaime, mieste ar miestelyje, netgi maldos namuose – sinagogoje. Jo vardo evangelistas neužrašo: tokie žmonės tapdavo dykynių, negyvenamų vietų gyventojai, [&hellip;]
- [Jėzui pažįstamas žmogaus gyvenimo dramatiškumas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezui-pazistamas-zmogaus-gyvenimo-dramatiskumas/): Kam nepažįstamas gyvenimo trapumas ir laikinumas? Visi susiduriame su savo ar kitų žmonių ligomis. Kiekvienam toks pažįstamas maudžiantis skausmas dėl kokio nors trūkumo ir niekaip nenumaldomas poreikis, užduotis ar įpareigojimas dirbti, keliantis samdinio, vergo, darbininko dalios pojūtį. Jobo knygoje žmogaus gyvenimas lyginamas su vėjo dvelkimu (plg. Job 7, 7) – tai, kas labai nepastovu, laikina ir net neapčiuopiama. Apmąstant tokią žmogaus gyvenimo viziją gali apimti neviltis. Ją blaškome kaupdami gėrybes, siekdami pripažinimo, galios arba be saiko linksmindamiesi. Gyvenimas – tai nuolatinis blaškymasis ieškant prasmės ir tikslo. Laimingas, kas anksti juos atranda. Apaštalas Paulius skelbia Evangeliją kaip gyvenimo šansą, kaip išsigelbėjimą iš [&hellip;]
- [Veikli Jėzaus žodžio galia](https://homilijos.kristoteka.lt/veikli-jezaus-zodzio-galia/): „Žodis žeidžia, žodis gydo,“ – ne kartą daugeliui girdėta patarlė primena mūsų žodžių galią. Taip esame kviečiami žodžius tarti su atsakomybe ir gerai apsvarstę. Tačiau girdėdami daug žodžių ir kalbų kartais visai nekreipiame dėmesio. Įprantame gintis nuo informacijos lavinos, nuo melagingo, lengvabūdiškai ištarto žodžio, kuris skiriasi nuo skelbiančiojo nuostatų ir veiklos. Toks žodis neįtikina, lieka kaip dekoracija, kurią kaip pasakoje galima apžiūrėti, bet ji netinka kasdienybei. Taip atsitinka su šventiniais linkėjimais, proginėmis kalbomis ir reklaminiais šūkiais. Jėzaus skelbiamas žodis taip pat patenka į kalbų laviną, tačiau nepaliauja stebinęs žmonių. Jo žodis tarp gausių žodžių išsiskiria savo galia. Jėzus ne tik kalba, [&hellip;]
- [„Atėjo metas...“](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-metas-2/): Kai šioje planetoje pragyveni kelias dešimtis metų ir apsipranti su visais jos stebuklais, imi niekuo nebesistebėti. Kas rytą saulė pateka rytuose ir kas vakarą nusileidžia vakaruose. Ir, anot Koheleto, „po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9b). Nieko nauja ir gyvenime, kai jis nusistovi vienodu ritmu. Jėzaus žodžiai: „Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė“ skirti ne vien Galilėjos žmonėms, gyvenusiems prieš porą tūkstančių metų. Ir į mūsų supilkėjusį laiką sutinka ateiti Dievas ir suteikti jam naują kokybę, dovanoti pilnatvę. Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! – keturi teiginiai. Jei įvykdysime du paskutinius – atsiversime ir patikėsime Evangelija, įvyks pirmieji [&hellip;]
- [Avinėlio slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/avinelio-slepinys/): Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį (arba pirmadienį). Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo bei Apsireiškimo slėpinius ir visus jų didžiulius išganingus padarinius. Šių Mišių įžangos giesmė, paimta iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi, kaip tai padarė išminčiai Apsireiškimo dieną: „Tesilenkia, o Dieve, tegieda tau visa žemė, tegarsina tavo kilniausiąjį vardą.“ Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo apreiškimas ir [&hellip;]
- [Ecce advenit Dominus Dominator](https://homilijos.kristoteka.lt/ecce-advenit-dominus-dominator/): Kalėdų metu liturgija neapsiriboja vien tik džiaugsmingu Jėzaus gimimo šventimu. Ji stengiasi ir kontempliuoti Įsikūnijimo slėpinį, kuris yra visos žmonijos išganymo šaltinis. Vienu tiksliu istorijos momentu amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi. Šitai į pasaulį įvedė naują Dievo buvimo pavidalą, naują būdą, kuriuo Dievas siūlo žmonėms savo tiesą ir meilę. Ši ekonomija plačiai pasireikš sulig Kristaus viešąja veikla ir pasieks savo pilną spindėjimą po jo mirties ir prisikėlimo. Tačiau ji egzistavo ir slaptingai veikė nuo pirmos Jėzaus žemiškojo gyvenimo akimirkos. Norėdama pailiustruoti šitą faktą, Bažnyčia savo liturgijoje pasirinko tris epizodus: tai išminčių pagarbinimas Jėzaus kūdikystėje; Kristaus krikštas prieš jo viešosios veiklos pradžią [&hellip;]
- [Pradėti metus svarstant širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/pradeti-metus-svarstant-sirdyje/): Marija – Dievo Motina, Dievo Gimdytoja. Ji tampa mums mokytoja pradedant Naujuosius – Viešpaties mums dovanotus metus. Marija mus moko stebėti aplinką, analizuoti Dievo veikimą mūsų gyvenime ir viską svarstyti savo širdyje. Evangelinis pasakojimas pateikia mums nemažai svarbių detalių iš Šventosios Šeimos gyvenimo – gimęs Kūdikis paguldytas ėdžiose, juos lanko piemenys, o Marija viską svarsto savo širdyje. Pirmasis įspūdis – neįtikėtina ramybė nusakoma pasakojime. Žmonės sulaukė naujagimio – džiaugsmas; neturi kur apsistoti, tik tvarte – nerimas ir sumišimas; jokios aiškios ateities – nerimas. Negi kiekvieno mūsų neaplankytų tokie ar bent labai panašūs jausmai ir patyrimai? O štai čia – ramybė. Tai [&hellip;]
- [Dievo ir mūsų gera valia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ir-musu-gera-valia/): Garbė Dievui Aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms – Pax hominibus bonae voluntatis.“ Šis himnas, su džiaugsmu giedamas kasdien šv. Mišiose per visą Kalėdų savaitę, prasideda žodžiais, kuriuos giedojo angelai, pirmą kartą paskelbę Išganytojo gimimą Betliejuje. Šių žodžių prasmė iš tikrųjų labai turtinga. Šv. Lukas, vartodamas posakį „gera valia“, kalba ne apie žmonių gerą valią, bet veikiau apie Dievo geranoriškumą ir palankumą žmonėms, jo gailestingumą ir jo išganymo užmojį, kuris apima visą žmoniją. Todėl greičiausiai reikėtų versti ne „ramybė geros valios žmonėms“, bet „ramybė žmonėms, kuriuos Dievas myli“. Tačiau yra aišku, ir mums labai svarbu tai pastebėti, kad po to [&hellip;]
- [Iš kur kilo Jėzus Kristus?](https://homilijos.kristoteka.lt/is-kur-kilo-jezus-kristus/): Švęsdama Kalėdas, Bažnyčia trokšta ne tik priminti Kristaus gimimą kaip istorinį įvykį ir jo skurdžias, nuolankias, švelnias ir stebuklingas aplinkybes. Ji taip pat siekia mus vesti nuo prakartėlės į amžinojo Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinio kontempliaciją. Šiandien Bažnyčiai ypač rūpi štai toks klausimas: iš kur kilo Jėzus Kristus? Savo evangelijos pradžioje kiekvienas iš keturių evangelistų pateikia atsakymą į šį klausimą. Šv. Morkus į tai atsako trumpiausiai: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios Naujienos pradžia“ (Mk 1, 1). Norėdamas atskleisti Jėzaus kūnišką kilmę ir parodyti, kad jis yra, šv. Juozapo dėka, Abraomo bei Dovydo Sūnus, o ir visų Dievo mesijinių pažadų Izraeliui paveldėtojas, šv. [&hellip;]
- [Dievas pasistato sau būstą tarp žmonių](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-pasistato-sau-busta-tarp-zmoniu/): Ištaigūs kedriniai karaliaus Dovydo rūmai – pirmas vaizdas, iškylantis prieš akis skaitant skaitinį iš 2-osios Samuelio knygos. Karalių tarsi graužia sąžinė: aš gyvenu kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia – Sandoros skrynia, įkūnijanti Dievo artumą, stovi palapinėje. Pranašas Natanas, galime atspėti, nudžiunga supratęs, kad karalius rengiasi ir Dievui pastatyti ne prastesnius rūmus, negu savieji. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, dėl šio plano nedžiūgauja Dievas. „Nejaugi tu nori pastatyti man namus, kad juose aš gyvenčiau?“ – per pranašą jis klausia karalių. Karališkų statybų projektas pristabdomas. Bet vėliau jis vis dėlto bus įgyvendintas: nelaikysi gi Dievo Sandoros skrynios – paties švenčiausio ženklo iš [&hellip;]
- [Ieškant krikščioniško džiaugsmo...](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskant-krikscionisko-dziaugsmo/): Pirmą kartą sutiktas žmogus, paprašytas prisistatyti, pasako savo vardą, profesiją ar užsiėmimą. Paklaustas Jonas Krikštytojas prisistato kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Skelbėjas pakartoja pranašo Izaijo žodžius (Iz 40, 3), kuriais raminama dėl savo neištikimybės nuodėmės į Babilonijos nelaisvę ištremtoji tauta. Kaip kadaise pranašas Izaijas, tautai netekus savos žemės, karaliaus ir šventyklos, kvietė prisiminti negalimų dalykų Viešpatį ir išlaikyti viltį neįmanomomis aplinkybėmis, taip Jonas Krikštytojas žadina troškimą atstatyti tai, ko žmogui būtinai reikia. Šiam žmogui svarbiau ne savo tapatybę paliudyti, bet skelbti žinią: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate. Ši nuoroda primena, kad Dievas savo atėjimu negąsdina: Jis tampa [&hellip;]
- [Ieškantiems kelio į Dievą](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskantiems-kelio-i-dieva/): Kelias visais laikais turėjo būti lengvai praeinamas ir pravažiuojamas. Nuo to priklauso, kaip greitai pasieksime kelionės tikslą. Šventojo Rašto skaitiniai kviečia tiesti kelią pačiam Dievui. Nejaugi Visagaliam Dievui reikia pagalbos nutiesti kelią? Juolab tiesti per dykumą ir tyrus, per kuriuos gali keliauti skersai ir išilgai, tik reikia žinoti teisingą kryptį. Dievo žodis primena, kad Viešpats trokšta bendradarbiavimo su žmogumi. Kiekviena nuodėmė yra ne tiek kliūtis Dievui ateiti ir veikti, kiek sutrukdymas mums prie Viešpaties priartėti. Dievui nėra neįmanomų dalykų. Tačiau joks žmogus, turintis dėmių – netinkamų blogio pasirinkimų negali dalyvauti tobulo Viešpaties artumoje. Tiesti kelią Dievui – tai padėti sau pačiam [&hellip;]
- [Budrumas – pasirengimas Dangaus Karalystei](https://homilijos.kristoteka.lt/budrumas-pasirengimas-dangaus-karalystei/): Skaitant šiandienos apmąstymui skirtą Evangelijos tekstą, prieš akis iškyla aiški Dievo pozicija – įsakmumas dėl žmogaus ateities. Liepiamąja nuosaka sakoma: žiūrėkite, budėkite, būkite budrūs. Taip, Dievui rūpi jo kūriniai ir jų ateitis. Kitaip sakant, mūsų dabartis ir ateitis. Būti budriems yra rimta užduotis, bene pati svarbiausia. Žmogus linkęs viską atidėti rytdienai – vėliau, kitąkart, palūkėsiu, suspėsiu, juk nedega, kai pasensiu, kai išeisiu į pensiją, kai pasodinsiu medį, kai pastatysiu namą, kai&#8230; Kristus aiškiai ir įsakmiai sako – žiūrėkite, tai reiškia: būkite akyli, pastabūs, įžvalgūs, neapsirikite – laikas ne jūsų. Mes nė vienas nežinome, kiek ilgai dar galėsime tuo gėriu, ta ypatinga [&hellip;]
- [Vargšo ranka veda į Dievo Karalystę](https://homilijos.kristoteka.lt/vargso-ranka-veda-i-dievo-karalyste/): Net ir garsūs, didingi karaliai kadaise buvo maži vaikai. Bet kai tapo stiprūs ir galingi, pamiršo silpnuosius. Ne taip su Kristumi, kuris skelbė apie savo Karalystės atėjimą ir pats yra vadinamas karaliumi. Per Įsikūnijimą Jėzus tapo mažutėlis ir bejėgis. Jis pats savo gyvenime pažino, kas yra silpnumas, alkis, troškulys, nelaisvės pavojus, kelionių iššūkiai, drabužių trūkumas. Daugybę kartų Viešpats prie tokių žmonių prieidavo, kalbindavo, padėdavo ir mums paliko pavyzdį, kaip tą daryti. Jis tas Gerasis Ganytojas, kuris rūpinasi po pasaulio ganyklas ir pavojingas vietas pasklidusiomis savo kaimenės avimis. Jam svarbūs ne tik tie stiprieji, galingieji, žavūs ir sėkme besidžiaugiantys žmonės, bet ir [&hellip;]
- [Ko iš tikrųjų stokojo tarnas, gavęs vieną talentą?](https://homilijos.kristoteka.lt/ko-is-tikruju-stokojo-tarnas-gaves-viena-talenta/): Tikintis žmogus įpratęs Dievą vadinti gražiais, malonybiniais žodžiais. Šventasis apaštalas Paulius susitikimą su Dievu prilygina vagies įsilaužimui (1 Tes 5, 1). Vagis ateina grėsmingai, klastingai, nelauktai, netikėtai, kai žmogus nė truputėlio nesitiki, bet jaučiasi saugiai įsitvirtinęs, atsipalaidavęs, mėgaujasi gyvenimo laikinumu, pamiršta apie tokios negandos galimybę. Kad Viešpaties diena – amžinojo gyvenimo prieangis, akistata su gyvuoju Dievu – neužkluptų netikėtai, tėra viena išeitis – būti visada pasirengusiam, neatidėti pasiruošimo momentų senatvei, ramesniems laikams, atostogoms, palankesnėms progoms. Pradėti ruoštis čia ir dabar, nes nė nenujaučiame, kada reikės padėti šios kelionės lazdą. Tai reiškia, kad visada svarbu išsaugoti ramią sąžinę, būti susitaikius su kitais. [&hellip;]
- [Mūsų pojūčiai nebus palikti už durų](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-pojuciai-nebus-palikti-uz-duru/): Palyginimai – Jėzaus mėgstamas būdas kalbėti apie Dievo Karalystę. Sykiu tai paveikus kalbėjimas, nes neduoda „sukramtyto“ atsakymo, o priverčia patį klausytoją mąstyti ir ieškoti tiesos. Jėzaus palyginimams nestinga paradokso, netikėtumo, intrigos. Skaitant šiandienos palyginimą kyla klausimas, kodėl tokie skaičiai: penkios ir penkios mergaitės. Arba kodėl paikosios mergaitės neįleidžiamos į puotą? Kas ta alyva, kurios negalima pasiskolinti? Jėzus palieka mįslę, kurią iki laikų pabaigos Bažnyčia mins gromuluodama Apreiškimo turinį. Šventasis Jeronimas, interpretuodamas šį palyginimą, siūlo pamąstyti apie penkis mūsų pojūčius, arba jusles: klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę. Šios penkios juslės gali būti panaudotos paikai arba protingai, jos gali tarnauti žemiems, gyvuliškiems [&hellip;]
- [„Tartum kūdikis motinos prieglobsty“](https://homilijos.kristoteka.lt/tartum-kudikis-motinos-prieglobsty/): Jėzaus žodžiai gali paaiškinti Jo mirtį. Taip pat – juos užrašiusio evangelisto Mato ir jo krikščionių bendruomenės santykį su sinagoga. Evangelija pagal Matą parašyta apie 80 metus. Numalšintas žydų sukilimas, sugriauta Jeruzalės šventykla, Dievo garbinimo kultas su gyvulių atnašavimu sustabdytas. Kunigai nebegali eiti savo kunigiškų pareigų. Vis dėlto fariziejai ragina, kad žmonės gyventų kaip kunigiška tauta ir laikytųsi švarumo įstatymų, kurie saistė kunigus. Praktikuojami išoriniai religiniai ženklai. Ne dėl veidmainystės, bet dėl Dievo tautos išskyrimo pliuralistinėje visuomenėje. Šiuos ženklus matome ir šiandien: kai žydas ortodoksas meldžiasi, jis apsivynioja ranką juodu odos dirželiu ir užsideda dėžutę su Įstatymo ritinėliu ant kaktos (tephillin). [&hellip;]
- [Bėkime mums paskirtu keliu į šventumą](https://homilijos.kristoteka.lt/bekime-mums-paskirtu-keliu-i-sventuma/): Šitokio debesies liudytojų apsupti, džiaukimės visa širdimi. Šventojo Benedikto Regula ragina mus visa siela trokšti amžinojo gyvenimo. Kristus savo Aukščiausiojo kunigo maldoje, Jono evangelijoje, sako savo Tėvui: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ Krikšto malonės dėka mes jau priėmėme į savo širdį amžinojo gyvenimo sėklą. Tačiau mūsų gyvenimas šiame pasaulyje – tai išbandymo laikotarpis. Esame nuodėmės sužeisti, mūsų dvasinė būsena yra trapi ir nepastovi. Pasak šv. Pauliaus, „tol, kol gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“. Per tikėjimą mes pasiekėme tikrą, bet dalinį, laikinį ir [&hellip;]
- [Pakeliui į Dievo Karalystę](https://homilijos.kristoteka.lt/pakeliui-i-dievo-karalyste/): Prisimena egzaminas prieš pirmąją Komuniją, per kurį vienu atsikvėpimu mokėjom išpyškint Didįjį Dievo įsakymą, vainikuojantį Dekalogą: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. [&#8230;] Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Mt 12, 30–31). Tas pirmasis gyvenime egzaminas užtvirtino pačias svarbiausias žinias. Gyvenimas bėgo, keitėsi, o Jėzaus žodžiai ir Dievo įsakymai liko tokie patys. Nors ir ne visai nuoširdžiai, nors ir mėgindamas Jėzų, žydų rabinas užduoda neprastą klausimą: „Koks įsakymas didžiausias įstatyme?“ 613 įsakymų, kurių paiso pamaldūs žydai, ir reikia išrinkti vieną. Jėzus atsako išsamiau, nei klausiama: didžiausias įsakymas yra meilė Dievui ir žmogui, ir jis [&hellip;]
- [Ar atiduodu tai, kas Dievo, – Dievui?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-atiduodu-tai-kas-dievo-dievui/): Šiandien aptariamas klausimas – mokėti ar nemokėti mokesčius okupantei Romai? Jo kontekste įdomu prisiminti, kad Evangelijos pagal Matą autorystė siejama su buvusiu muitininku, rinkusiu mokesčius Romai, – Matu, vadinusiu save Leviu. Reikšminga ir Evangelijos parašymo data – maždaug 80-ieji mūsų eros metai, dešimtmetis po 66–70 metų žydų sukilimo prieš Romą numalšinimo. Sudaužytos viltys būti laisviems ir turėti savo valstybę. Evangelija pagal Matą prasideda ir baigiasi teiginiu apie Dievo Artumą. Tai šios Evangelijos rėmai. Tikinčiajam jokios aplinkybės nesutrukdo būti Dievo Artume ir eiti per gyvenimą su Juo. Evangelija pagal Matą mėgina atsakyti į du klausimus: kas yra Jėzus ir kas yra Dievo [&hellip;]
- [O koks mano vestuvinis drabužis?](https://homilijos.kristoteka.lt/o-koks-mano-vestuvinis-drabuzis/): Tikrovė. Kasdienybė. Šventės: religinės, asmeninės, bendruomeninės. Apie tai šį sekmadienį kalbama Evangelijos ištraukoje. Vestuvės, ne bet kokios, o karališkos. Svečiai, ne bet kokie, o kviestiniai – rinktiniai. Vaišės – ypatingos. Viskas surengta, kad būtų gera, linksma, iškilminga. Daug išlaidų, pastangų, daug išmonės, daug nuovargio, pasiaukojimo, daug&#8230; Ir štai – niekas neatvyksta. Nusivylimas, nerimas, pyktis, įtūžis, beprasmybės patirtis. Sakysite, nepažįstama. Netiesa. Daugybę kartų esame taip nuvylę ne tik žmones, bet ir patį Viešpatį. Negaliu, nenoriu, turiu reikalų, sirguliuoju, sekmadienį turėjau svečių, man tai tiesiog neįdomu – nesakykime, kad taip ar panašiai nesame pasielgę. Viešpats rengia mums puotą per kiekvienas šv. Mišias, o [&hellip;]
- [Ar taip neatsitiks ir su mumis?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-taip-neatsitiks-ir-su-mumis/): Vėl Jėzaus Kristaus palyginimas. Jų daug ir įvairių – Evangelijos jais nenustoja mums pasakoti apie Dievą, pasaulį, žmogų, Dangaus Karalystę, santykius, gyvenimą, mirtį, amžinybę, Dangų ir pragarą. Šiandien ir vėl kalbama apie gyvenimą ir gyvenimo kūrybą. Sumanus ir darbštus žmogus įveisė vynuogyną: sunkus, atsakingas ir svarbus darbas, nešantis didžiulę naudą ne tik savininkui, bet ir daugybei žmonių – nusamdytiesiems bei tiems, kurie naudosis vynuogių derliumi, iš vynuogių spaudžiamu vynu bei džiovintomis vynuogių uogomis – razinomis. Tie derliaus vaisiai itin svarbūs kiekvienam žydui. Be to negali apsieiti nei per šventes, nei kasdienybėje. Puiki investicija. Savininkas yra pasitikintis žmogus: išnuomoja vynuogyną, o pats [&hellip;]
- [Dėkingai priimti Dievo gailestingumą](https://homilijos.kristoteka.lt/dekingai-priimti-dievo-gailestinguma/): Kaip teigia šiandienos Mišių pradžios malda, Dievas labiausiai parodo savo visagalybę pasigailėdamas ir atleisdamas. Kartais mes klaidingai žvelgiame į Dievo visagalybę, įsivaizduodami ją kaip beasmenę, tironišką jėgą, kuri galėtų tik apriboti ir slėgti žmogaus laisvę. O yra priešingai, Viešpaties visagalybė, susitapatinusi su dieviškąja prigimtimi, egzistuoja ir veikia vienybėje su Dievo išmintimi ir meile, stipriai ir švelniai viską tvarkydama. Pasaulyje dieviškoji visagalybė apsireiškia įvairiais būdais. Pati materialioji kūrinija, jos didingumas, įvairovė ir evoliucijos vaisingumas, puikiai atskleidžia Dievo visagalybės turtą. Tačiau Viešpats žvelgia su ypatingu gerumu į žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, apdovanotą protu, laisva valia ir gebėjimu pažinti bei laisvai mylėti savo [&hellip;]
- [Bendras denaro atlygis](https://homilijos.kristoteka.lt/bendras-denaro-atlygis/): Palyginimas apie darbininkus vynuogyne yra originalus. Jį randame tik Mato evangelijoje, be jokių paralelių kitur. Tačiau Šventasis Raštas gana dažnai mini vyną, vynmedžius ir vynuogynus, kartais suteikdamas šiems artimai susijusiems dalykams gilias simbolinės prasmes. Šiandienos tekstas sudaro šių temų naują bei įspūdingą variantą. Vynininkas, arba vynuogyno savininkas, yra pats Dievas Tėvas. Vynuogyne visos iniciatyvos kyla iš Tėvo, kuris yra visokio gerumo šaltinis, fons bonitatis. Kaip kūrėjas jis sukūrė vynmedį, duoda derlingą žemę, lietų ir saulės šilumą. Jis duoda žmonėms protą ir gebėjimą sumaniai dirbti. Kaip žmonijos mylėtojas ir ganytojas jis mus nuolat kviečia dirbti savo vynuogyne. Tai vieta, kur Dievas ir [&hellip;]
- [Atleidimo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/atleidimo-issukis/): Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, atleistos daug didesnės skolos. Jėzaus palyginime randame mažų ir didelių dalykų sugretinimą. Talentas – tai stambiausias piniginis ir svorio matas, maždaug 6000 denarų. Denaras – vienos dienos darbininko užmokestis. Kad žmogus uždirbtų vieną talentą, reikia daugiau kaip šešiolikos metų kasdienio darbo be jokių laisvadienių. Tai daugeliui žmonių labai [&hellip;]
- [Išsiskyrimas – priešiškumas ar pagarba?](https://homilijos.kristoteka.lt/issiskyrimas-priesiskumas-ar-pagarba/): Gerus žodžius išgirsti visiems labai miela. Kai komplimentai žeriami kitiems girdint, susigėsta, nepatogiai jaučiasi nebent kuklus žmogus. Visai kas kita, kai išsakoma kritika, pabarimas, neigiamas įvertinimas. Kitiems klausant išsakyti kartūs, nemalonūs žodžiai tampa dar rūstesni, užgauna žmogaus ambicijas, mažina savivertę, griauna motyvaciją veikti ir gesina iniciatyvumą. Reikia didelės brandos ir išminties tiek kritiką išsakyti, tiek ją priimti. Popiežius Pranciškus vienose rekolekcijose sudarė dorybių katalogą, kuriame reikalingiausios krikščionio dorybės viena kitą papildo. Tarp jų meilė turi būti kartu su tiesa, o pagarba – greta nuolankumo. Meilė be tiesos tampa destruktyvaus, „netikro gerumo ideologija“, o tiesa be meilės – aklu teisimu. Pagarbumas yra [&hellip;]
- [Negi bus ir atlygis?](https://homilijos.kristoteka.lt/negi-bus-ir-atlygis/): Leistų man – tuojau padaryčiau tvarką! Ne kartą tenka išgirsti tokią poziciją. Tvarką Jėzaus Kristaus gyvenime norėjo padaryti ir apaštalas Petras. Jis patarinėja Jėzui Kristui – Mesijui, Dievui! Ne jis vienas. Net ir tvirto tikėjimo žmonės linkę analizuoti Dievo veiklą ir, neabejodami savo kompetentingumu, patarti, kaip Jis turėtų veikti. Ne vienas iš mūsų esame pagalvojęs – Dievas yra meilė, o aplink mus tiek daug skausmo, kančios, beprasmių mirčių ir žūčių. Dievas yra taikos nešėjas, o pasaulyje nesiliauja įvairiausi karai. Dievas yra gydanti meilė, tačiau kiek mums brangių, svarbių, jaunų žmonių ar net kūdikių miršta nuo įvairiausių nepagydomų sunkių ligų. Būtume mes [&hellip;]
- [Į ką Jis panašus?](https://homilijos.kristoteka.lt/i-ka-jis-panasus/): Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? (plg. Mt 16, 13). Kas gi mums yra Jėzus Kristus? Klausimas esminis ir į jį būtina atsakyti. Jėzus klausia, kaip yra žmonių vertinamas. Negi nekeista? Argi Jam turėtų rūpėti žmonių nuomonė? Dievui rūpi žmonės, todėl rūpi ir jų santykių kūrimas. Santykių kūrimas su kitu – Dievu bei žmonėmis, esminis žmogaus tapatybę apibūdinantis bruožas. Santykius žmogus kuria pirmiausia remdamasis savo patirtimi – ne išimtis ir santykis su Dievu. Žmonės Jėzų lygino su tais, kuriuos pažinojo, buvo juos matę bei apie juos girdėję. Nuo artimo – prie tolimo, nuo žinomo – prie nežinomo. Esminė pažinimo taisyklė, be kurios [&hellip;]
- [Dievo ilgesys – mažutėlių kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ilgesys-mazuteliu-kelias-2/): Kokiais skirtingais keliais sutinkamas Viešpats! Išrinktajai Dievo tautai tikėjimo nuostata – tai prisiminimas, ką Viešpats nuveikė per istoriją, nuolat aktualus pasirinkimas laikytis ištikimybės ir teisingumo pagal Dievo paliktą teisę. Ateiviai ir pagonys Dievą suranda girdėdami apie Jo darbus ir patirdami Jo veikimą. Apie Jėzaus galingus darbus, stebuklus bei pagydymus išgirdo ir iš pagonių kilusi kanaanietė moteris. Meilė dukrai ir didelis rūpestis dėl jos sveikatos atvėrė akis ir širdį. Moteris prašo pasigailėjimo ir kreipiasi į Jėzų karališkuoju titulu: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ Toks kreipinys primena, kad į Jėzų ji žvelgia ne tik kaip į mokytoją ar pranašą, bet ir sudeda visas [&hellip;]
- [Bažnyčios amžinojo išaukštinimo paveikslas](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-amzinojo-isaukstinimo-paveikslas/): „Visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė.“ „Pasirodė danguje didingas ženklas; moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.“ Šioje Apreiškimo knygos aprašytoje moteryje, kuri skausmingai gimdo Mesiją ir kitus Dievo vaikus, kuri yra nuostabiai apsaugota nuo slibino puolimų, mes galime su Bažnyčia ir jos liturgija įžvelgti Mergelę Mariją, Jėzaus ir mūsų Motiną. Biblijos tekstas kalba apie moters skausmus. Marija iš tikrųjų pagimdė kūdikį Jėzų pirmą kartą be skausmo Nazarete. Tačiau ji pagimdė Kristų ir antrą kartą – [&hellip;]
- [Eiti vandeniu – tai įveikti mirtį](https://homilijos.kristoteka.lt/eiti-vandeniu-tai-iveikti-mirti/): Šventojo Rašto skaitiniai kalba mums apie Dievą, kuris nenuspėjamas, neaprėpiamas, bet toks artimas. Senojo Testamento pranašas Elijas, užkopęs ant kalno, suprato, kad didžiosiose audrose ir žemės drebėjime nebuvo Viešpaties. Tik padvelkus švelniam vėjui, Elijas užsidengė veidą, pajutęs jaudinantį Dievo artumą. Paradoksas – Dievas prisiartina, o žmogus slepiasi: mat niekas negali matyti Viešpaties ir likti gyvas. Dievas, didžiulė galybė, labai subtiliai artinasi prie žmogaus, kad jį stiprintų, drąsintų, o ne naikintų. Tačiau ne visi priima Dievo kalbėjimo būdus šios žemės keliuose. Apaštalas Paulius skundžiasi didžiu širdies sopuliu dėl tautiečių žydų, kurie per istoriją iš Viešpaties gavo išrinktosios tautos garbę, Dievo vaikų įsūnystę [&hellip;]
- [Atmerkite savo akis dieviškajai šviesai](https://homilijos.kristoteka.lt/atmerkite-savo-akis-dieviskajai-sviesai/): Šešios ar aštuonios dienos prieš ką tik girdėtą atsimainymo epizodą Evangelijoje Kristus buvo taręs mokiniams gan slėpiningą žodį: „Iš tiesų sakau jums, kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ Galbūt kai kurie iš klausytojų klaidingai suprato šį sakinį, manydami, kad Jėzus buvo pažadėjęs galutinai įkurti Dievo Karalystę žemėje jų kartoje. Po Kristaus prisikėlimo apaštalai taip pat klausinėjo Viešpatį sakydami: „Gal šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Bet Jėzus atsakė : „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ Pirmo amžiaus pabaigoje Antrasis Petro laiškas mums perduoda nusivylimo atgarsį neprotingai mąstančių [&hellip;]
- [Mano pastangos dėl Dievo Karalystės](https://homilijos.kristoteka.lt/mano-pastangos-del-dievo-karalystes/): Lobis, perlas – tai, kas žmogišku vertinimu brangu ir verta pastangų. Toks šio sekmadienio Evangelijos žinios raktas. Brangus, išskirtinis, vertinamas turtas. Čia Jėzus Kristus pasakoja, kaip svarbu negailėti pastangų, išlaidų, neišsigąsti nepatogumų dėl Dangaus Karalystės. O jų neišvengiamai yra, buvo ir bus. Lobis rastas dirbamoje dirvoje, o tai reiškia liejamą prakaitą, patirtą nuovargį, išgyventus nepatogumus. Perlas kainuoja viską, ką tik žmogus turi. Kur logika? Ar verta dėl to tiek daug prarasti? Mes, kaip ir Jėzus, apie gyvenimą kalbame remdamiesi įvaizdžiais, ieškome pavyzdžių. Tokį pavyzdį randame palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime ir pasiaukojime dėl Dangaus Karalystės. Jis tikrai gebėjo visko netekti dėl [&hellip;]
- [Kviečiai ar raugės?](https://homilijos.kristoteka.lt/kvieciai-ar-rauges/): Palyginimai – Kristaus metodas aiškinant itin svarbius ir iki galo sunkiai suvokiamus dalykus. Šį sekmadienį prieš mūsų akis iškyla javų – kviečių laukas su tarp kviečių įsiterpusiomis piktžolėmis – raugėmis arba svidrėmis. Kodėl jos čia minimos? Juk iš šio augalo, skirtingai nei iš kviečių, nei duonos, nei pyragų, deja, neiškepsi, jų nesumalsi ir naudos neturėsi. Priešingai, šios piktžolės, išoriškai labai panašios į kviečius, neša didelę žalą – jos alina dirvožemį, spelgia kviečius, prastina grūdų kokybę. Tikras blogis, tarpstantis kartu su gėriu. Kodėl? Kodėl Dievas, kuris yra viso gėrio kūrėjas ir visagalis, leidžia tokius dalykus? Dievas ir tik Dievas yra visa ko [&hellip;]
- [Kantrusis sėjėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/kantrusis-sejejas/): Visą gyvenimą žmogus ko nors laukia. Vaikas laukia, kol užaugs, taps savarankiškas. Suaugęs viliasi džiaugtis savo darbų vaisiais, laukia geresnių laikų, naudingų pasikeitimų. Pasenęs dažnai neramiai laukia, kada teks užbaigti šią kelionę ir stoti Viešpaties akivaizdon. Dievas taip pat laukia, kol Jo tartas Žodis pasieks žmogaus širdį, sudygs tai, kas dosniai įvairiausiomis aplinkybėmis buvo sėjama, kad duotų derlių. Klemensas Aleksandrietis rašė, kad vienas yra žmonėse esančios dirvos dirbėjas, nuo pasaulio pradžios iš aukštybių sėjantis augimo sėklas. Jis visais laikais liejo visagalį Žodį, o skirtumus pagimdė įvairūs laikai ir sėklas priėmusios vietos. Nuo paties žmogaus priklauso, su kokia nuostata priimamas Viešpaties sėjamas [&hellip;]
- [Dievo ilgesys – mažutėlių kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ilgesys-mazuteliu-kelias/): Žmogus nori būti išmintingas, apsukrus, išsisukantis iš visų situacijų, galingas ir įtakingas. Šventasis Raštas negiria tokio nusistatymo. Dievo žvilgsniui meilesni mažieji. Mažutėliai – tai turintys vargdienio dvasią, visa ko laukiantys iš Viešpaties. Tiesos kelią randantis žmogus pripažįsta savo bejėgiškumą, už patirtas dovanas dėkoja Dievui, tada leidžia veikti Viešpaties valiai. Išmintingi ir gudrieji pernelyg pasikliauja savo jėgomis, pasiekimais, patirtimi, nepažįsta teisumo kelio. Jei žmogus didžiuojasi vien savo prigimties savybėmis, turimomis galimybėmis, jo santykiai su kitais ir net tikėjimas atsiduria pavojuje. Kai nieko netrūksta, tuomet, ko ieškoti, ką galima būtų tikėtis gauti? „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). [&hellip;]
- [Nešti savo kryžių ir sekti Kristumi](https://homilijos.kristoteka.lt/nesti-savo-kryziu-ir-sekti-kristumi/): „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ Šie žodžiai yra dalis nurodymų, kuriuos šv. Mato evangelijoje Jėzus davė dvylikai apaštalų tuoj po to, kai juos pašaukė, prieš pasiųsdamas į pirmąją misiją. Čia Viešpats savo viešojoje tarnystėje pirmą kartą užsimena apie kryžių. Tik vėliau trimis skirtingomis progomis Jėzus paskelbė apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau apaštalai „nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34). Tokiu atveju teisėta paklausti, kaip apaštalai galėjo suprasti Jėzų, kai jis pirmą kartą prabilo apie kryžiaus nešimą šiandien mūsų skaitytoje ištraukoje. Pirmajame šimtmetyje Romos [&hellip;]
- [„Nebijokite tų, kurie žudo kūną“](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite-tu-kurie-zudo-kuna/): Gavėnios ir Velykų laikotarpiu išgyvenome dieviškojo atpirkimo darbo didžiuosius metinius minėjimus, po to du sekmadienius buvome kviečiami kontempliuoti bei garbinti Švenčiausiąją Trejybę ir Kristaus buvimą Eucharistijoje – slėpinius, apreikštus mums per Viešpaties Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Šiandien grįžtame į vadinamųjų eilinių sekmadienių seką. Šis pats ilgiausias iš visų liturginių laikotarpių laikas nėra tik blanki, tuščia erdvė, kurią reiktų bet kaip užpildyti iki advento, kai vėl daugiau ar mažiau chronologine tvarka išgyvensime išganymo istorijos įvykius. Eiliniu laiku nesiekiama atminti kokio nors atskiro įvykio, taigi mūsų dėmesys išlieka laisvas, kad galėtume susitelkti į seniausią ir pamatinį krikščioniškosios liturgijos ritmą, ženklinamą Viešpaties prisikėlimo [&hellip;]
- [Šventoji puota](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-puota/): Ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, Paskutinės vakarienės su apaštalais metu, Viešpats Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, įsakydamas savo mokiniams jį išsaugoti kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimą. Kiekvieną Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia švenčia šį pirmosios Eucharistijos metinį minėjimą vakaro Mišiomis ir Švenčiausiojo Sakramento procesija arba Eucharistijos likučio perkėlimu. Tačiau šis šventimas, atveriantis Velykų tridienį, yra tik dramatiškos kelionės per Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą pirmasis etapas. Tuo metu negalėjome ilgiau ir nuodugniau apmąstyti Eucharistijos slėpinio. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė (Lietuvoje ji perkelta į sekmadienį, nors kai kuriose šalyse tradiciškai švenčiama trimis dienomis anksčiau, ketvirtadienį, norint pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu) vėl primena [&hellip;]
- [„Jame gyvename, judame ir esame“](https://homilijos.kristoteka.lt/jame-gyvename-judame-ir-esame/): Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina per amžius. Brangūs broliai ir seserys, neretai manoma, kad kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę yra ne tik sudėtinga ir nelengva, bet ir pavojinga bei rizikinga užduotis. Neseniai vienas kunigas pasakė: „Neišvengiamai reikia kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę bent vieną kartą per metus, Švenčiausiosios Trejybės sekmadienį, ir tai pats sunkiausias visų metų pamokslas. Viena vertus, bandydamas kažkaip paaiškinti, kad trys skirtingi dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, bijai sulaukti teologų kritikos, netyčia nukrypti į kažkokią ereziją. Kita vertus, [&hellip;]
- [Asmuo – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/asmuo-meile/): Kaip žinome, Sekminių dieną ypatingai garbinama Šventoji Dvasia. Bet gal reikėtų paklausti, kas iš tikrųjų yra ši Dvasia? Žinoma, nesame panašūs į tuos šv. Pauliaus Efeze sutiktus vyrus, kurie, jau įtikėję Kristų, dar nežinojo, kad yra Šventoji Dvasia. Ji mums yra duota, ji gyvena mumyse. Mes galime pajusti jos artumą ir įkvėpimus. Bet kartais mūsų protui labai sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią arba tiesiogiai, sąmoningai palaikyti su ja asmeninius santykius. Dėl įvairių priežasčių Šventoji Dvasia mums dažnai atrodo pasislėpęs Dievas, nežinomas dieviškasis Asmuo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad net pats Šventosios Dvasios vardas nepadeda mums geriau suprasti, kas ji yra. Šis pavadinimas [&hellip;]
- [Žengimas į Dangų stiprina tikėjimą, viltį ir meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/zengimas-i-dangu-stiprina-tikejima-vilti-ir-meile/): Kartais pagalvojame, negi Kristus negalėjo pasilikti žemėje? Vos prisikėlęs iš numirusių, argi negalėjo fiziškai pasilikti tarp mūsų? Galėtume gyvai su Jėzumi pasitarti, jam pasiguosti, paprašyti jo pagalbos. Atsakymas į šiuos klausimus yra tas, kad Kristus, įžengęs į dangų, yra kur kas labiau su mumis. Jo buvimas jau neapribotas teritorija ir laiku, jis dabar yra tarp mūsų visame pasaulyje, kiekvienoje bažnyčioje, kiekviename tabernakulyje. Jis gali pasiekti kiekvieną iš mūsų, ateiti į kiekvieno širdį. Kristaus įžengimas į dangų neturi mūsų nuliūdinti, lyg kad būtume likę šioje žemėje vieni. Priešingai, Jėzus yra tarp mūsų šventojoje Eucharistijoje, Dievo žodyje, Šventosios Dvasios veikime, todėl mes su [&hellip;]
- [Tiesos Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesos-dvasia/): Kiekvienas žmogus norėtų gyventi ramiai, laimingai ir džiaugsmingai, be problemų, sunkumų ir rūpesčių. Tai vienas didžiausių mūsų širdies troškimų. Atrodo, daug dedame pastangų, kad gyventume laimingai. Tačiau mūsų gyvenimas pažymėtas ir nerimo: ką mums atneš prasidėjusi diena, atėję naujieji metai, būsimi susitikimai su naujais žmonėmis? Kuomet viskas vyksta pagal mūsų planą ir atitinka mūsų lūkesčius, esame ramūs ar net laimingi. Deja, dažnai įvairios gyvenimo aplinkybės neduoda mums ramybės ir neleidžia užmigti. Tada ieškome palaikymo, laukiame linksmesnių žinių, trokštame paguodžiančio žodžio. Šiandien mus guodžia Jėzus sakydamas: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – [&hellip;]
- [„Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“](https://homilijos.kristoteka.lt/tegul-neissigasta-jusu-sirdys/): Mano Tėvo namuose daug buveinių. „Einu jums vietos paruošti!“ Kiekvienas trokštame jaukios, gerumo ir meilės kupinos vietos. Tokia vieta žemėje gali būti tėvų namai, kur gyvena mūsų šeima. Tokia vieta gali būti namai, kuriuose mes gyvename, kur visada traukia sugrįžti. Tačiau ne visada šis poreikis būna patenkintas: ne visi turi savo namus, kai kurių žmonių šeimos laimė sudužusi, sielą prislėgusi vienatvė. Kita vertus, net ir laimingiausias žmogus, turintis puikius namus, supranta, jog anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visa tai teks palikti, ir šios mintys liūdina. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje kreipiasi į mus: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Mano Tėvo namuose daug [&hellip;]
- [Pareiga būti misionieriais](https://homilijos.kristoteka.lt/pareiga-buti-misionieriais/): Broliai ir seserys, šis sekmadienis Dieviškojo žodžio liturgijoje mums primena pareigą būti tikėjimo liudytojais. Jėzus, atmestas Nazareto gyventojų, siunčia apaštalus į misijas pas Galilėjos gyventojus, kad galilėjiečiai atgailautų. Siųsdamas mokinius, Jėzus jiems duoda nurodymus. Ką reiškia įeiti į namus ir pasilikti juose iki išvykimo? Jėzus, liepdamas pasilikti tuose namuose, neturi mintyje paprasto viešėjimo. Mokinys, įeidamas į namus, atneša taiką, ir tuose namuose įkuriama meilės ir taikos oazė. Visi tų namų gyventojai yra broliai ir seserys, kuriais apaštalas privalo pasirūpinti. Apaštalo viešėjimas – tai kelionė iš namų į namus, kai negalima neštis nei dviejų tunikų, nei duonos, nei krepšio, nei pinigų, tik [&hellip;]
- [Tikėjimo drama](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-drama/): Broliai ir seserys, Kristus yra didžiosios naujienos apie meilę skelbėjas. Su Kristaus įžengimu į dangų Jo pasiuntinybė ir Gerosios Naujienos skelbimas nepasibaigė. Jis įsteigė Bažnyčią, palikdamas joje apaštalus, jų mokinius, vyskupus, idant Bažnyčia skelbtų Evangeliją amžių amžiams. Mes smarkiai klystume manydami, jog tik popiežius, vyskupai ir kunigai yra vieninteliai Dievo žodžio skelbėjai. Evangelijos skelbimo užduotis mums visiems lygiai patikėta. Būti savo aplinkoje misionieriumi yra atsakinga ir gan sudėtinga, kadangi žmogus skelbdamas Kristų neretai susiduria su žmonių abejingumu, skepticizmu ir ironija. Jiems būna labai sunku patikėti, jog iš jų gali būti Dievo pašauktas žmogus skelbti Kristų. Taip yra visais laikais. Kristus, atvykęs [&hellip;]
- [Tikėjimo nešama viltis ir jėga](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-nesama-viltis-ir-jega/): Kas yra nuostabesnio ir didingesnio už numirėlio prisikėlimą? Tačiau kasdieniame mūsų gyvenime didelės nuostabos ir pagarbos sulaukia tas, kuris prisikelia iš nuodėmių, iš dvasinės mirties. Kiekvienas iš mūsų esame kažkuo panašūs į Evangelijoje minimą dvylikametę mergaitę. Kiekviename mūsų kažkas yra mirę. Apie kokią mirtį čia pirmiausia kalbama? Apie dvasinę mirtį kaip nuodėmės padarinį. Daugeliu atvejų tokią mirtį sukėlė mūsų nuodėmės, ydos, silpnybės. Numirusi yra kažkuri gera mūsų savybė. Sunykęs vienas ar kitas geras charakterio bruožas. Susilpnėjęs tikėjimas, atšalusi meilė, prarasta viltis. Dvasinė mirtis pamažu veda į fizinę mirtį. Dažnai viskas prasideda tuomet, kai kančia, liga ir mirtis – šios sunkios patirtys [&hellip;]
- [Pažadink tikėjimą!](https://homilijos.kristoteka.lt/pazadink-tikejima/): Mieli tikintieji, Jėzus yra ne tik draugas, duodantis mums gerus patarimus. Visų pirma Jėzus yra tas, kuris išgelbsti. Štai kodėl mūsų pasitikėjimas juo turi būti begalinis. Per visą žmonijos egzistavimo laiką vienas klausimas visada nedavė ramybės: jei Dievas yra, kodėl tiek daug vargo ir neteisybės šioje žemėje? Ar Dievas mato žmonių kančias? To klausia paprastai tie žmonės, kurių tikėjimas išbandomas kančia ir vienatve. Nobelio premijos laureatas Albertas Enšteinas sakė: „Dievas nežaidžia su pasauliu kauliukais.“ Šiais žodžiais genialusis mokslininkas nori pasakyti, jog visa, kas egzistuoja ir vyksta, nėra atsiradę iš nieko ir nevyksta atsitiktinai. Dievas nepažadėjo, jog mes nemirsime ar nekentėsime, tačiau [&hellip;]
- [Dievo Karalystės sėkla](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-karalystes-sekla/): Šio sekmadienio Evangelijos palyginimai verčia mus susimąstyti apie Dievo Karalystės realumą mūsų gyvenime. Mes negalime neįvertinti šios realybės reikšmės, negalime apsimesti, kad ji mūsų nesaisto. Kartais užtenka iškelti sau klausimą apie Dievo Karalystės egzistavimą mūsų gyvenime, kad mūsų gyvenimas nebūtų lyg veltui iššvaistytas grūdas arba mes patys nepavirstume nevaisinga dirva. Graikiškas žodis „sinapsis“, kurį pavartoja evangelistas Morkus, reiškia garstyčią. Garstyčios sėklos yra vartojamos kaip prieskoniai ir kaip vaistai. Žydai augina jas daržuose kartu su kitomis žolėmis ir daržovėmis. Garstyčios sėklos yra mažos, apie vieno milimetro skersmens, pasėtos jos per labai trumpą laiką išauga į 1,5 m augalą. Šią garstyčios savybę Jėzus [&hellip;]
- [Meilės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-slepinys/): Mūsų didžiausias turtas ir giliausias džiaugsmas yra Švenčiausiasis Sakramentas, Dievas su mumis. Kristus mums davė patį save Eucharistijoje, kad būtų mūsų sielų maistas ir gyvybė. Tuo jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis. Kadangi altoriaus sakramente yra pats Kristus, reikia jį garbinti adoruojant. Švenčiausiojo Sakramento aplankymas yra dėkingumo įrodymas, meilės ženklas ir pareigos garbinti mūsų Viešpatį Kristų atlikimas. Ar šiandienis žmogus nenuvertina Eucharistinės duonos? Eucharistijos dovanoje Jėzus sudėjo visus savo turtus. Todėl Vatikano II Susirinkimas taip labai skatina tikinčiuosius vertinti šią meilės dovaną, aktyviai dalyvauti šv. Mišiose, kad jose, aukodamiesi su Kristumi ir priimdami jo Kūną ir Kraują, susijungtume [&hellip;]
- [Meilė – durys į Trejybės slėpinį](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-durys-i-trejybes-slepini/): Mes, krikščionys, apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė – slėpinys ir viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo dogmų. Visas Šv. Raštas, visa žmonijos išganymo istorija kalba apie vieno ir tikro Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimo kelius ir būdus. Vienas metų sekmadienis specialiai paskirtas šiam slėpiniui, kurio vardas mus lydi per visą gyvenimą – nuo krikšto iki mūsų mirties. Šiandien Tėvo dienos išvakarės. Sveikiname tėvus, mylinčius savo šeimas ir išauginusius kilnius vaikus. Jums garbė, ir telydi Dievo palaima jūsų dienas. Šiandien mes švenčiame slėpiningiausio slėpinio, neaprėpiamo ir neišmatuojamo Triasmenio Dievo [&hellip;]
- [Tiesos Dvasia veda į pilnatvę](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesos-dvasia-veda-i-pilnatve/): Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Didįjį penktadienį, Jėzus Pilotui tarė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 36). Tačiau Pilotas skeptiškai Jėzaus paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Šiandien ir mums neretai kyla klausimas: „Kokia tiesa, tiesa apie ką?“ Ar kalbama apie žmogaus žodžių tiesą, tiesą apie pasaulį? Tiesą apie mus pačius? Tiesą apie Dievą? Mūsų patirtis rodo, jog be tiesos gyventi neįmanoma. Be jos negebėtume būti tarp žmonių laimingi, negalėtume teisingai vertinti nei praeities, [&hellip;]
- [Dangus yra ten, kur yra Dievas](https://homilijos.kristoteka.lt/dangus-yra-ten-kur-yra-dievas/): Šiandien mūsų žvilgsnis nukreiptas į išaukštintą danguje Jėzų Kristų. Bažnyčia švenčia Kristaus dangun žengimo slėpinį trokšdama, kad ir jos nariai pasiektų laimingą amžinybę, kaip Dievo dovaną ir atpildą už jo valios vykdymą. Ši šventė atskleidžia Kristaus buvimo Bažnyčioje ir kiekviename iš mūsų slėpinį. Prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus 40 dienų buvo su apaštalais ir savo mokiniais, kad išsklaidytų visas abejones jo prisikėlimu, kad mokinius padarytų Dievo karalystės žemėje liudininkais ir Gerosios Naujienos skelbėjais. Juk Kristaus misija žemėje buvo atskleisti begalinę Dievo meilę žmogui jį atperkant Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi. Jėzus mums dovanojo gyvenimą po mirties. Visa tai skirta tam, kad ir [&hellip;]
- [Meilės dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-dovana/): Broliai ir seserys Kristuje, šeštojo Velykų sekmadienio Dieviškojo Žodžio liturgijos pagrindinė mintis yra meilė. Dievas yra meilė: Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų. Dabar jis laukia atsako iš mūsų. Kaip mums suprasti, kaip sužinoti, ar mūsų meilė yra tikra, autentiška? Juk taip lengva susikurti iliuzijas. Įsitikinkime, ar mūsų meilė Dievui ir artimui nėra melas. Gal tik apsimetame, jog mylime, laukdami labiau iš kitų palankumo. Šventojo Rašto skaitiniuose yra du ypatingi ženklai: ištikimybė įsakymams ir artimo meilė. Iš šių ženklų mes neklaidingai galime atskirti, ar mūsų meilė Dievui yra gryna, ar ne. Ar mes suprantame, jog Dievo slėpinys yra meilės paslaptyje? [&hellip;]
- [Vaisingos Kristaus šakelės](https://homilijos.kristoteka.lt/vaisingos-kristaus-sakeles/): Žmonės, vaikščiodami po sodus, stebi, kaip žydi, auga, subrandina vaisius obelys, kriaušės, vyšnios. Pietų kraštuose auginami alyvmedžiai ir vynuogynai. Visi supranta, jog pačios šakos, nukirstos ar vėjo nulaužtos, vaisių nebeužaugina. Reikia, kad visos šakelės augtų iš gyvybę joms teikiančio kamieno. Po audros visada būna gaila nulūžusių vaismedžių šakų, kurios pasmerktos žūti. Šio penktojo Velykų sekmadienio Evangelija mums Jėzaus lūpomis pasakoja apie žmogaus likimą. Žmogus, darydamas nuodėmę, nusigręžia nuo Dievo. Mirtinos nuodėmės tiesiog nukerta mus nuo pašvenčiamosios Dievo malonės. Patenkame į savo susikurtą nuodėmių vergiją, kaip žmonės dvasiškai žūvame. Be Dievo meilės, be Dievo įsakymų vykdymo, pasmerkiame save ir dvasinei, ir fizinei [&hellip;]
- [Ganytojas nepalieka savo kaimenės](https://homilijos.kristoteka.lt/ganytojas-nepalieka-savo-kaimenes/): Jėzus palyginimu apie gerąjį ganytoją nori mus pamokyti mylėti ir aukotis vieniems už kitus. Tikriausiai šiandien mums sunku iki galo suvokti, kokį Jėzaus meilės pavyzdį slepia šis palyginimas. „Gerasis ganytojas“ reiškia tą, kuris visada yra šalia, gerai pažįsta kiekvieną avį, rūpinasi, kad jos būtų sočios, ir saugo jas nuo visokiausių pavojų. Ganytojas visada yra šalia: jis niekada nepalieka savo kaimenės, nei dieną, nei naktį. Jis visada budi, saugodamas ją nuo pavojaus. Todėl avys juo pasitiki ir jaučiasi saugios. Jis jas gano žaliose ganyklose ir girdo tyru vandeniu. Jėzus maitina mus savimi per šv. Eucharistiją. Jis visada šalia ir jo meilė per [&hellip;]
- [Rinkis gyvenimą!](https://homilijos.kristoteka.lt/rinkis-gyvenima/): Išgąstis ir džiaugsmas – šie du jausmai ryškiai atsispindi trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijoje. Apaštalai vis dar bijo prisikėlusio Jėzaus, jiems atrodo, jog tai mirusiojo dvasia, vaiduoklis. Taip atsitiko greičiausiai todėl, kad apaštalai buvo pamiršę Jėzaus žodžius apie prisikėlimą, taip pat pranašų skelbimą apie ateisiančio Mesijo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dažnai ir mes galvojame, jog Evangelija yra lyg tam tikros rūšies vaiduoklis, kad Evangelijoje kalbama apie abstrakčius, tolimus nuo gyvenimo realybės dalykus, Evangelija esanti graži, tačiau neįmanoma įvykdyti. Mes bijome Evangelijos lyg šmėklos, nes mums atrodo, kad ji per daug reikalauja aukų, išsižadėjimų, siūlo nelabai laimingą gyvenimą. Taigi mes neįtikėtinai lengvabūdiškai atstumiame [&hellip;]
- [Tikėjimas – meilės vaisius](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-meiles-vaisius/): Išganytojas savo žaidas rodo ne tam, kad mokinius išgąsdintų, bet kad patvirtintų savo kaip kentėjusio Mesijo tapatybę. Mesijas be žaizdų ne Mesijas. Be kryžiaus kančios jis yra netikras Atpirkėjas. Jėzaus žaizdos – meilės žmogui ženklai, užrašyti ant Išganytojo kūno, kad kiekvienas, kuris net skaityti nemoka, suprastų šį meilės žmonijai raštą. Jėzus nori paliudyti, kad po kryžiaus kančios tikinčiajam gyvenimas netampa lengvesnis ar patogesnis. Svarbiausia tai, jog jis tampa išganingąja kančios akademija, teikiančia savo diplomą amžinajame gyvenime. Tomai, paliesk mano žaizdas, tu nesi vienas savo kančioje, ir aš, tavo Viešpats, kenčiu. Mūsų kančios valandomis Jėzus kviečia prisiliesti prie jo žaizdų, prie jo [&hellip;]
- [Tikrasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-gyvenimas/): „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25). Jėzus ištarė šiuos nepaprastai svarbius žodžius mirus Lozoriui iš Betanijos. Lozoriaus sesuo Morta susirūpinusi sakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai atsakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Jėzus, kalbėdamasis su Lozoriaus seserimi Morta, nori, kad ši suprastų, jog Jis yra atėjęs dėl žmonių laimės. Nes Jėzus turi visų [&hellip;]
- [Mūsų širdžių kova](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-sirdziu-kova/): Šiandien mūsų širdyje vyksta kova. Ką paleisti į laisvę: ar blogąją mūsų charakterio pusę, ar gerąją? Ar mūsų Išganytojas Jėzus triumfuos ir valdys mūsų gyvenimą, ar nusikaltėlis Barabas. Šiandien svarbaus ir lemiamo pasirinkimo momentas. Juk vos ne kasdien nustatome savo laikrodžius, kad jie rodytų tikslų laiką, sukinėjame valandas pirmyn ar atgal norėdami kuo naudingiau išnaudoti dienos šviesą. Tačiau būname labai nerangūs keisti savo gyvenimą, savo įpročius. Neketiname atsisakyti savo ydų ir silpnybių. Štai čia mes darome didelę klaidą savo gyvenime. Koks nelauktas ir netikėtas minios pasikeitimas. Tie patys žmonės, kurie Jėzui šaukė: „Osana“, po kelių dienų jau rėkė: „Ant kryžiaus jį.“ [&hellip;]
- [„Norėtume pamatyti Jėzų!“](https://homilijos.kristoteka.lt/noretume-pamatyti-jezu/): Graikai prašė: „Mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Šis graikų prašymas tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Jėzaus figūra dominuoja žmonijos istorijos horizonte. Net ir tie, kurie norėtų išbraukti jį iš žmonių atminties, savo kova prieš Jėzų demonstruoja ypatingą jo asmens reikšmę žmonijos istorijoje. Jėzus atsiveria tiems, kurie, kaip sako evangelistas Jonas, ieško Jo tikėjimo atverta širdimi: pasiryžę priimti visą Jėzaus mokymą. Jėzus atsakydamas jo ieškantiems graikams pasako palyginimą apie mirštantį ir vėl prisikeliantį grūdą, nurodydamas savo mirtį ir prisikėlimą. Taigi ir mums susitikimas su Kristumi reiškia sekimą Juo visu savo gyvenimu. Trumputis palyginimas apie kviečio grūdą atskleidžia pagrindinę visos Evangelijos prasmę ir Jėzaus [&hellip;]
- [Nukryžiuota Dievo meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/nukryziuota-dievo-meile/): „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16). Kokie neįprasti žodžiai tų religijų atstovams, kurie stengiasi pasitraukti iš pasaulio, niekina pasaulį laikydami jį visokio blogio šaltiniu. Tačiau Kristus skelbia priešingai, jog „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Ir visų keisčiausia, jog Dievo meilė žmogui matuojama ne kažkokiomis stebuklingomis dovanomis, bet kryžiaus kančia. Dievas mus myli už dyką. Mes jau esame vartotojiškos kultūros sugadinti ir nustembame išgirdę žodžius: „už dyką, veltui, nemokamai“. Visada baiminamės, kai kas nors kažką siūlo už dyką, manydami, jog tikriausiai mums nori įsiūlyti prastos kokybės [&hellip;]
- [Dekalogas – meilės apraiška](https://homilijos.kristoteka.lt/dekalogas-meiles-apraiska/): Mieli tikintieji, šio trečiojo gavėnios sekmadienio pirmajame skaitinyje mes išgirstame dešimtį Dievo įsakymų. Juos išklausius gali kilti klausimas, ar jie mus saisto? Ar jie nėra pasenę? Gal šie įsakymai varžo žmogaus laisvę? Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome, jog žodis „dekalogas“ reiškia „dešimt žodžių“. Tuos „dešimt žodžių“ Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno. Tai ypatingos reikšmės Dievo žodžiai. Jie apima ir skelbia Dievo įstatymą, šventąją Dievo valią. Senasis Įstatymas yra pirmasis Viešpaties apreikštojo įstatymo etapas. Jo dorovinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas [&hellip;]
- [Atsimainymo slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/atsimainymo-slepinys/): „Negalėčiau gyventi nei akimirkos be religijos, – taip liudijo Mahatma Gandis. – Daugelis mano draugų politikų nusivylė manydami, jog mano politika kyla iš religijos. Jie yra teisūs. Mano politinė veikla, kaip ir visos kitos veiklos, kyla iš religijos. Pasakysiu, jog kiekvienas tikinčiojo darbas privalo kilti iš jo religijos, kadangi religija mus sujungia su Dievu, noriu pasakyti, jog Dievas vadovauja mano kiekvienam atodūsiui.“ Jeigu taip kalbėjo Gandis, tai kaip mes, krikščionys, turime kalbėti apie savo religiją? Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno mums, brangūs tikintieji, primena ir mus pamoko, jog, norint pasiekti dangaus laimę, reikia pakeisti savo dvasią žemiškojo gyvenimo laikotarpiu. Jėzaus atsimainymas [&hellip;]
- [Žmogaus vienatvės dykuma](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogaus-vienatves-dykuma/): Prisimenant šio sekmadienio Evangelijoje minimą Jėzaus keturiasdešimties dienų maldą ir pasninką dykumoje, atrodytų, jog nuo pasaulio blogio galima pabėgti į dykumą, į tyrus. Tačiau ir čia šėtonas suranda mus. Pasirodo, mes patys sau virstame dykuma. Mūsų planeta virsta didele žmogaus vienatvės žeme. Mūsų sielos būklę galima pavadinti dykuma ir vienatve. Kristus sako: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 20–23). Kai žmonių širdys išdžiūva, išdžiūsta ir meilė, o be [&hellip;]
- [Atskirties skausmas](https://homilijos.kristoteka.lt/atskirties-skausmas/): Kasmet yra minima Pasaulinė raupsuotųjų diena. Dabartiniu metu, ypač Azijos ir Afrikos žemynuose, raupsais serga nuo 15 iki 20 milijonų žmonių. Raupsų ligos pirmieji simptomai yra skausmo nejutimas. Ligoniui vienaip ar kitaip susižeidus visiškai neskauda. Kam nors gali atrodyti, jog tai visai neblogai, juk nejausti skausmo yra visų ligonių svajonė. Tačiau po skausmo nejutimo stadijos žmogaus organai pradeda pūti, nupūva pirštai, nosis, galiausiai visas žmogus pavirsta pūvančia būtybe. Raupsuotąjį ištikdavo dvi sunkios nelaimės. Pirmoji – jį atskirdavo nuo šeimos, visuomenės, sinagogos, nuo visų ir visko, kad sveikieji apsisaugotų nuo pražūtingos ligos. Toks ligonis neturėjo jokių santykių su kitais žmonėmis, jis buvo [&hellip;]
- [„Jis pasiėmė mūsų negales“](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-pasieme-musu-negales/): „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius, visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų.“ Koks artimas mūsų širdžiai šis vaizdas. Kuomet atslūgsta dienos rūpesčiai, ateina vakaras, dažnai liekame vieni su savimi, tuomet paaštrėja ligų keliami skausmai, pagilėja vienatvės ir liūdesio jausmas. Prisimename gyvenime patirtus skausmus, neteisybes ir nejučia ištariame šventųjų vardus, lyg dejuodami, lyg melsdamiesi. Kai kam vienintelė viltis yra glaustis prie Viešpaties ir išlieti maldoje savo širdgėlą, ligų ir nelaimių skausmą. Ausyse skamba Kristaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus [&hellip;]
- [Kova už žmogaus išgelbėjimą](https://homilijos.kristoteka.lt/kova-uz-zmogaus-isgelbejima/): Žmogus, išgirdęs šėtono balsą ir juo patikėjęs, ėmė bijoti Dievo, nes tarp Dievo šventumo ir savo nuodėmingumo pamatė didelę bedugnę. Bet Dievas daugybę kartų tiesė ir tebetiesia žmogui gailestingumo, meilės ir tėviškumo tiltus. Deja, nuodėmė, atnešusi žmogui mirtį, kartu neša nepasitikėjimą ir priešiškumą Dievui. Žmogus mąsto: nusidėjau, todėl dabar teks užmokėti skaudžią kainą, Dievas mane sunaikins. Tačiau Dievas nesunaikina, priešingai, su didele meile atperka žmogų iš piktosios dvasios vergijos. Tik piktajai dvasiai labai norisi, kad žmogus Dievo bijotų, galvodamas, kad yra pasmerktas būti sunaikintas. Nusidėjusiam žmogui būtina suvokti, jog jis atsidūrė blogio vergijoje. Viena iš galingiausių šėtono klastočių – jo pastangos [&hellip;]
- [Dievo siūloma laimė](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-siuloma-laime/): Atsivertimas, šis žodis yra raktas, padedantis geriau suprasti šio sekmadienio Mišių skaitinių mintis. „Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–20). Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas, ir siūlo jam laimės kelią kaip atsivertimą ir tikėjimą Evangelija. Atsiversti tai reiškia palikti suklydimo kelią ir nukreipti savo žingsnius į gėrį ir tiesą. Taip pasielgė nineviečiai, kai pranašas Jona jiems išpranašavo miesto sunaikinimą dėl jų blogo elgesio. Panašiai pasielgė Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas: Jėzaus pakviesti, jie tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Bažnyčios gyvenime žmogaus krikštas yra pirmasis atsivertimas, tačiau Kristus kviečia ir pakrikštytuosius nuolat atsinaujinti per [&hellip;]
- [Dievo trauka](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-trauka/): „Ko ieškote?“ – šiais žodžiais Jėzus pirmiausia kreipėsi į būsimuosius savo apaštalus. Tai esminis klausimas, kurį krikščionis privalo girdėti iš Viešpaties kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. „Ko ieškote?“ – šis klausimas rodo mūsų pašaukimo šaknis. Atskleidžia tai, kas yra žmogaus širdyje ir kas skatina jį veikti. Žmogus savo gyvenime nuolat kažko ieško, kažko trokšta, vis yra neramus. Jeigu šiandien Jėzus mūsų paklaustų: „Ko ieškote?“, ar mums nebūtų sudėtinga atsakyti? Greičiausiai būtų sunku. Iš mūsų atsakymo Jėzus suprastų, ar einame teisingu, ar klaidingu gyvenimo keliu; pamatytų, ar mūsų širdyse nesislepia daug keistų, kontrastingų ir nuodėmingų troškimų. Viešpačiui pasidarytų aišku, kokie motyvai mus veda [&hellip;]
- [Gėris auga tik pasėtas](https://homilijos.kristoteka.lt/geris-auga-tik-pasetas/): Krikštas yra labai daug. Kai krikštijasi suaugęs žmogus, viskas būna apsvarstyta ir nutarta – noriu būti Dievo vaikas, noriu priklausyti tikinčiųjų į Dievą Bendrijai, noriu turėti krikščionišką vardą, noriu gyventi klausydamas Dievo, noriu gauti ir daugiau Dievo palaimos bei malonių. Krikštas tuomet būna pagrindinis posūkis žmogaus gyvenime: apsisprendimas, su kuo gyvensiu, paskui ką seksiu, kaip gyvensiu, ko tikiuosi pasiekti. Krikštas – tai noras būti švariam, laisvam nuo buvusių, visos žmonių giminės bendrų ir galimų nuodėmių. Krikštas yra esminis apsisprendimas už visa, kas teigiama gyvenime. Kai krikštijamas kūdikis, už jį tą sprendimą daro jo tėvai ir krikštatėviai – tikinčiųjų bendruomenės atstovai. Tegu [&hellip;]
- [Dievo ieškotojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ieskotojai-2/): Šiandien Trijų Karalių dieną drąsiai galime vadinti visų tautų pašaukimo į išganymą diena. Betliejaus žvaigždė šviečia visiems ir kviečia visus sekti Jėzumi. Ji kviečia kiekvienos tautos, kiekvienos rasės žmones Kristaus ieškoti ir, radus jį, priimti į savo širdį, į savo gyvenimą. Trijų išminčių šventė primena mums mūsų misiją: nešti Kristaus šviesą pasauliui, uždegti meilės ir broliškumo žiburį pasaulio tamsybėse, kad visi gyventume kaip broliai ir seserys Kristuje. Todėl turime klausti: kur šiandien Viešpats apsireiškia? Iš kokių ženklų galime atpažinti Jėzų? Tai meilės ir taikos ženklai. „Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į [&hellip;]
- [Mūsų ateities Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-ateities-motina/): Prabėgo senieji ir atėjo naujieji, pilni paslapčių ir nežinomybės metai. Mes juos pasitikome malda ir sveikinimais bei linkėjimais. Padėkojome Dievui už prabėgusius metus ir prašome jo palaimos ir globos ateinantiems metams. Mes dar kartą supratome, jog egzistuojame neįkainuojamai brangiame, Viešpaties mums dovanotame laike. Viešpats mus moko prasmingai gyventi laiko tėkmėje – skaičiuoti ne tik prabėgančias žemiškas dienas, bet ir amžinybės metus. Pasak Lakordero, „laikas turi neįkainojamą vertę, kadangi kartą prarastas yra prarastas amžinai; mes privalome jį vertinti kaip brangų mūsų charakterio formavimo veiksnį, kadangi laikas yra didelis ir tylus mūsų papročių kūrėjas“. Šiomis dienomis, o ypač šį rytą, žmonės susitikę apsikeičia [&hellip;]
- [Šeima – meilės civilizacijos kūrėja](https://homilijos.kristoteka.lt/seima-meiles-civilizacijos-kureja/): Bažnyčia tuoj po Kristaus Gimimo iškilmių mums padovanoja labai brangią dovaną – Šventosios Šeimos šventę. Juk ir mes gyvename šeimoje. Iš Žodžio liturgijos mums kyla klausimų: ar mūsų šeimoje yra taika, ramybė, sugyvenimas, atjauta, ar vienas kitam patarnaujame? Kokie mūsų santykiai su tėvais? Ar suvokiame, kiek esame jiems skolingi, ar atsilyginame jiems dėmesingumu, dėkingumu ir meile? Kaip elgiamės su senais ir sergančiais tėvais? Ar įsiklausome į jų prašymus? Gal mūsų senstelėję ir sergantys tėvai jau metų metus neprisiprašo mūsų atvesti kunigą kalėdinei ar velykinei išpažinčiai atlikti? Ar pagalvojame, jog viena pačių svarbiausių vaikų auklėjimo užduočių – išauklėti juos gyventi krikščioniškai? Bažnyčios [&hellip;]
- [Jis atėjo dėl mūsų](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-atejo-del-musu/): Jėzuje Kristuje atėjęs į pasaulį Dievas yra mūsų istorijos lemtingasis posūkis. Šios šventės viena iš pagrindinių minčių nuskamba šiuose angelo žodžiuose: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12). Ką tuo Dievas nori mums pasakyti? Ne tai, kad jis bejėgis kūdikėlis, bet kad nori būti vienu iš mūsų, nori būti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Tai svarbiausioji šios šventės pamoka. Štai kodėl ėdžios, tas skurdus Jėzaus lopšys, yra centrinė kalėdinių švenčių džiaugsmo vieta. Visa tai [&hellip;]
- [Dievui reikia žmogaus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievui-reikia-zmogaus/): Artinasi Kristaus Gimimo šventės, šiandien Bažnyčia vis intensyviau ir išraiškingiau mums skelbia Kristaus Įsikūnijimo slėpinį. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas glaudžiai susijęs su Mergelės Marijos ištartu ryžtingu ir besąlygišku apsisprendimu Dievo valiai, ištariant trumpą, bet svarbiausią žmonijos istorijoje apsisprendimo žodį „Taip“. Šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia atsakymo į Viešpaties kreipimąsi pavyzdį – Mariją, kuri paaukojo savo kūną ir sielą Dievo Sūnui įsikūnyti. Iš kiekvieno mūsų Viešpats nori sulaukti pasiaukojimo specialiai misijai, skirtai tam, kad kuo daugiau žmonijos pasinaudotų atpirkimo vaisiais. Ryšys su Įsikūnijimo slėpiniu yra Marijos motinystės pradžia ir pagrindas. Tos motinystės šaltinis yra jos kilnus Fiat – Teesie, kuriuo ji atsakė Apreiškimo [&hellip;]
- [Gyvybės vanduo mūsų širdims](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvybes-vanduo-musu-sirdims/): Jonas Krikštytojas apie save sako: „Aš tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią.“ Kodėl jo balsas skamba tyruose? Apie kokius tyrus kalbama? 33 proc. Žemės paviršiaus apima tyrai – dykumos. Kiekvienais metais šimtai tūkstančių hektarų dirbamos žemės virsta dykuma. Tačiau egzistuoja dar vieni tyrai, dar vienos klaikios dykumos, jos atsiranda žmonių širdyse: tai išdžiūvę žmonių santykiai, vienatvės kaitra, abejingumo sausros. Tyrai yra ir ten, kur, žmonėms šaukiantis pagalbos, visi apsimeta, jog negirdi, ir niekas neateina į pagalbą. Niekas nenori dalytis su tavimi nei tavo džiaugsmu, nei skausmu. Tavo skausmas kitiems tik sukelia nedraugišką pasitenkinimą, o tavo pasisekimų džiaugsmas – kartų pavydą. Argi [&hellip;]
- [„Miegodami Dangaus nepaveldėsime“](https://homilijos.kristoteka.lt/miegodami-dangaus-nepaveldesime/): Broliai ir seserys, šiandien sekmadienio liturgija mus kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Senovėje, kai ypatingas asmuo turėdavo aplankyti vietovę, gyventojai pradėdavo remontuoti kelius. Šiandien Kristus gali ateiti kur kas anksčiau, nei Jo gimtadienio – Kalėdų šventės. Ir tam susitikimui būtina ruoštis. Kaipgi krikščionis turi ruoštis Viešpaties atėjimui? Pirma, per asmenišką atsivertimą, pašalindamas nuodėmę iš savo gyvenimo. Antra, per visuomenės atsivertimą, kad joje karaliautų meilė ir tiesa, taika ir teisingumas. Nes „Viešpats &lt;&#8230;&gt;kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ Tačiau mes kaip kasdieniame, taip ir dvasinime gyvenime viską atidėliojame rytdienai. Šio apsnūdimo motyvų yra daug: [&hellip;]
- [Laukimo ir vilties laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-ir-vilties-laikas/): Liturginiai metai prasideda šventu advento laikotarpiu, kuris pažadina mus iš rudens sąstingio ruoštis Kalėdoms. Adventas – Viešpaties laukimo ir vilties metas. Žmogus trokšta, viliasi ir svajoja. Dažnai mūsų viltis būna tik emocionali arba neprotinga: viliamės kažkokio svarbaus susitikimo ar laimėjimo, kuris atneš laimę, drauge suvokdami, jog tai atsitinka labai retai ir negalima ateities grįsti tik laimingu atsitiktinumu. Kukliau elgiamės, kai viltis sudedame į savo jėgas, į darbą, tikimės, jog ateityje mūsų gyvenimas bus mažiau skausmingas. Tokios žmogiškosios vilties apraiškos nesmerktinos, tačiau krikščioniškoji viltis yra visai kitoniška. Mes, krikščionys, pirmiausia viliamės Viešpačiu, kadangi Dievas per Jėzų Kristų apreiškė, jog pirmas myli mus, [&hellip;]
- [Ar Kristus yra mūsų karalius?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-kristus-yra-musu-karalius/): Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, šventę. Šio sekmadienio iškilme užbaigiami bažnytiniai liturginiai metai. Ištisus liturginius metus Evangelijos skaitiniais lydėjome Jėzų: nuo jo gimimo iki mirties ir prisikėlimo. Ir Evangelijoje girdime Viešpaties, teisiančio pasaulį, nuosprendį pagal visiškai kitokius, dieviškus įstatymus. Kristaus Karaliaus švente Bažnyčia liudija, kad Kristus yra taikos, teisingumo, meilės ir gailestingumo Karalius. Šėtonas šiandien nori, jog žmogus netikėtų Dievo meile ir jo gailestingumu, kad taptų ne artimą mylinčiu, bet iš artimo norinčiu pasipelnyti žmogumi. Šiandien lengviau žmogui pasiekti Mėnulį, nei kitą asmenį priimti kaip brolį. Egzistuoja du pasauliai, du kosmosai: vienas didelis, begalinis, skirtingas nuo mūsų ir kitas mažas, [&hellip;]
- [Kai pristingame jėgų...](https://homilijos.kristoteka.lt/kai-pristingame-jegu/): Skaitydami Marijos litaniją pastebime, kad Marija vadinama Dangaus Vartais, Nusidėjėlių Gynėja, Nuliūdusiųjų Paguoda, Krikščionių Pagalba&#8230; Ar tie pavadinimai tik tušti žodžiai? Oi ne! Nors Dievas viską gali padaryti pats, tačiau savo pagalbą jis teikia per žmones. Kai norėjo Izraelio tautą išvesti iš Egipto, Viešpats išsirinko Mozę ir per jį paskelbė dešimtį Dievo įsakymų. Paskui jo išsirinkti pranašai skelbė pasauliui Dievo valią. Galiausiai jis pasirinko nekaltą mergelę Mariją, kad įvykdytų visų didžiausią stebuklą, kokio pasaulis dar nebuvo matęs. Viešpats apreiškia savo valią Marijai, kad ji taps Išganytojo Motina. Angelas Gabrielius ištaria: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi.“ Taip yra. Marija malonės pilnoji [&hellip;]
- [Kas mums yra Dievo Bažnyčia?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-mums-yra-dievo-baznycia/): Šiandien Bažnyčia siūlo susimąstyti apie tai, kas mums yra Dievo Bažnyčia. Šios dienos Evangelijos skaitinys atskleidžia labai neįprastą Jėzaus elgesį. Atėjęs į Jeruzalės šventyklą ir radęs čia prekiautojus ir pinigų keitėjus, jis susisuka iš virvučių rimbą ir pradeda vyti lauk iš šventyklos visus prekeivius. Mes jau esame įpratę matyti Jėzų, bendraujantį su nusidėjėliais, besisvečiuojantį pas juos, atleidžiantį nuodėmes ir vertinantį kiekvieno žmogaus gyvybę. Bet staiga Jėzus susierzina ir nenusileidžia. Kas atsitiko Mokytojui? Kodėl jis taip elgiasi? Atsakymas – Jėzaus žodžiai: „Iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“ Tauta pamiršo vienybę meilėje ir pavertė religingumą pirkimo ir pardavimo santykiais: atnešu Dievui aukas, [&hellip;]
- [Vėlinės](https://homilijos.kristoteka.lt/velines-2/): Visi esame girdėję apie mirtį, apgraibomis žinome, kas tai, visi jos bijome ir nuo jos ginamės, bet ne visi žinome ir ne visi tinkamai įvertiname tai, ką tikėjimas apie ją sako. O tikėjimas mums sako pirmiausia, kad mirtis yra iš nuodėmės. „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu, – sakoma Išminties knygoje. – Bet per velnio pavydą mirtis įėjo į pasaulį“ (Išm 2, 23–24). Tą pačia tiesą skelbia ir šv. Paulius sakydamas: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Svarbu [&hellip;]
- [Visų šventųjų šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/visu-sventuju-svente/): Esame girdėję apie daugelį garsių pasaulio mokslininkų, rašytojų ir medikų, Nobelio premijos laureatų. Galime išvardyti nemažai sportininkų, olimpinių bei pasaulio čempionų – rekordininkų, iškovojusių aukso ir sidabro medalius. Šiandien minime nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kurie pasižymėjo nepaprasta meile ir pasiaukojimu artimui, kuriems Dievo valios vykdymas buvo svarbiausias gyvenimo principas. Nobelio premijų laureatai ir sporto čempionai yra apdovanojami šioje žemėje, o šventųjų titulus Bažnyčia teikia po mirties, nes šventumas yra brangiausioji vertybė amžinajame gyvenime. Kaip garsūs sportininkai ilgainiui tampa kitų sportininkų treneriais, taip šventųjų pavyzdys padeda mums siekti tobulumo. Mes ne visi sugebame įveikti dviejų metrų aukštį, ir tai nėra svarbu, tačiau visi [&hellip;]
- [Neatskiriama meilė Dievui ir artimui](https://homilijos.kristoteka.lt/neatskiriama-meile-dievui-ir-artimui/): Mieli tikintieji, atrodo, kad žodis „meilė“ yra dažniausiai vartojamas žodis visose kalbose. Tačiau šiais laikais jis yra labai nuvertėjęs ir kartais meile vadinami visai ne tie dalykai. Meilė, apie kurią šiandien kalba liturgija, yra graži, tyra, tauri, ji apsti apraiškų darbais: tai meilė Dievui ir artimui. Kyla kausimas: ar gali egzistuoti dvi meilės? Ne. Tai neatskiriama ir vientisa meilė. Todėl turime savęs paklausti, ar mes kiekviename artimame matome Dievo paveikslą? Ar laikome kiekvieną žmogų savo broliu ir seserimi, antruoju Kristumi, kurį privalome mylėti ir jam patarnauti? Dažnai laukiame, prašome, maldaujame iš Dievo pasigailėjimo, bet patys daugybę kartų kieta širdimi neatleidžiame šalia [&hellip;]
- [Paklusnumas ir laisvė](https://homilijos.kristoteka.lt/paklusnumas-ir-laisve/): Šio sekmadienio Evangelija kviečia mus susirūpinti tuo, kas krikščionio gyvenime lyg ir lieka nuošalyje, – tai politika. Evangelija neatitraukia tikinčiojo nuo socialinių rūpesčių ir politikos, priešingai, ragina, kad būtume atsakingi politikoje. Kartais yra sunku suprasti, kaip politiką pagrįsti Evangelija, nes neretai matome didžiulį skirtumą tarp teorijos ir praktikos, tarp santykių su Dievu ir su „ciesoriumi“. Šiandien Kristus savo žodžiais nori mums atskleisti Evangelijos pagrindą. Visų pirma tai, kad pilietinė karalystė ir Dievo karalystė neprieštarauja viena kitai. Jėzaus mokinys gali dirbti tuo pačiu metu tiek religinėje, tiek politinėje sferoje be jokių konfliktų. Antra, Jėzus atskleidžia savo požiūrį į politiką. Fariziejai paklausė norėdami [&hellip;]
- [Į vestuvių puotą pakviesti visi](https://homilijos.kristoteka.lt/i-vestuviu-puota-pakviesti-visi/): Lietuvių patarlė sako, jog žmogų pagal drabužį sutinka, o pagal protą išlydi. Šiandien liturgija mums pristato vestuvių vaišes kaip bendrumo, dialogo ir draugystės simbolį. Tarp pakviestųjų kai kurie, kaip fariziejai, atmetė Kristus mokymą, kiti, kaip nusidėjėliai ir pagonys, Jo klausėsi ir tapdavo Dievo karalystės dalininkais. Kristaus pasakojimas nėra kažkokios praeities istorijos interpretavimas, ši istorija tęsiasi ir šiandien. Čia ir yra visas šio palyginimo dramatiškumas, nes Kristus kalba apie mūsų šiandieną. Dievo teismas teisia ne tik pirmuosius, atmetusius ir nėjusius į vestuvių pokylį, bet ir tuos, kurie paklausė, atėjo, bet buvo be vestuvių drabužio, t. y. Dievo žodžius priėmė be meilės, be [&hellip;]
- [Kad darbas neštų vaisių](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-darbas-nestu-vaisiu/): Broliai ir seserys, ne paslaptis, kiek vargo ir rūpesčio įdeda vynuogynų savininkai, kiek daug laiko skiria vynuogynų priežiūrai. Todėl, savaime aišku, laukia rezultatų, savo darbo vaisių: jie į tai turi visą teisę. Taip ir Dievas, jis į mus daug įdeda, todėl daug iš mūsų ir tikisi: teisingumo ir šventumo. Paegzaminuokime savo sąžinę: ar tikrai esame Viešpaties vynuogyno darbininkai, pajėgūs atnešti gerų vaisių? Pagalvokime apie daugelį Dievo gailestingumo malonių, suteiktų per mūsų gyvenimą. Pranašas Izaijas palygina Dievo tautą su vynuogynu, kuriuo Viešpats labai rūpinasi. Deja, Dievo išrinktoji Izraelio tauta jį išduoda. Ne todėl tauta yra išrinkta, kad ji pagal prigimtį būtų aukštesnė; [&hellip;]
- [Laisvė atsiversti arba užsispirti](https://homilijos.kristoteka.lt/laisve-atsiversti-arba-uzsispirti/): Pranašas Ezekielis, perduodamas mums Dievo žodžius, stengiasi atskleisti kiekvieno žmogaus atsakomybę už išganymą. Žmogaus laisvės ženklas – tai galimybė atsigręžti į gėrį ar blogį, tapti blogam arba geram, atsiversti arba užsispirti. „Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas“ (Ez 18, 20) Taigi kiekvienas turi galimybę išsigelbėti. Jėzus tai pavaizduoja tėvo paliepimu dviem sūnums eiti dirbti į vynuogyną. Žydai, ypač fariziejai, laukė Mesijo, laikydami save išrinktaisiais, privilegijuotais, išrinktąja tauta – tai lyg sūnus, pasakęs tėvui „taip“. Jie tikėjo, jog yra paskirti išganymui. Kiti, pagonys, muitininkai ir ištvirkėlės, [&hellip;]
- [Dievas žvejoja meilės ir gailestingumo tinklu](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-zvejoja-meiles-ir-gailestingumo-tinklu/): Šio sekmadienio pagrindinė tema – skirtingumas tarp Dievo ir žmogaus, tarp Dievo minčių ir žmogaus minčių, tarp Dievo teisingumo ir žmonių teisingumo. Visa tai nesutampa todėl, kad Dievo Karalystės logika yra nesuinteresuotos, nesavanaudiškos meilės logika. „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9). Nepaprasta Dievo mintis yra paslėpta šiandienos labiausiai diskutuotinoje parabolėje. Kur čia yra Dievo mintis ir Dievo kelias? Atsakymas – šeimininko atlyginimo išmokėjimas. Jis visiems atlygina vienodai. Kodėl? Todėl, kad jis [&hellip;]
- [Didysis Dievo meilės ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-dievo-meiles-zenklas/): Garbiname ir šloviname Tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį“, – šie maldos žodžiai nusako kryžiaus prasmę. Kryžiaus ženklas tam tikra prasme yra mūsų tikėjimo santrauka, nes juo pasakoma, kokia didelė buvo Dievo meilė mums; pasakoma, jog pasaulyje egzistuoja už mirtį, mūsų silpnybes bei nuodėmes stipresnė meilė. Meilės galia stipresnė už mums grasinantį blogį. Kryžius iš tiesų tobulai atskleidžia Dievo užuojautą mūsų pasauliui. Ant kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo valią. Šią dieną, kai Bažnyčia švenčia Kryžiaus Išaukštinimo šventę, Evangelija, kurią ką tik girdėjome, primena mums šio didžio slėpinio reikšmę: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė [&hellip;]
- [„Jei tavo brolis tau nusikalstų...“](https://homilijos.kristoteka.lt/jei-tavo-brolis-tau-nusikalstu/): Šiandien Kristus kalba apie artimųjų pataisymą, apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę už savo artimą. Kaipgi galime būti ramūs nenešdami atsakomybės už kitus kryžiaus? Viešpats paklausė Kaino: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?!“ Tokiu atsakymu Kainas nori išsisukti nuo jam Dievo keliamo klausimo. Jis savo sąžinėje Abelio savo broliu nelaiko ir nieko apie jį nenori žinoti. Tačiau Dievas, klausdamas: „Kurgi tavo brolis?“, nori kiekvieną iš mūsų išmokyti atsakomybės ir meilės, kad būtume atsakingi dėl kiekvieno žmogaus likimo, dėl kiekvieno iš mūsų išganymo. Priešingu atveju atsiranda nelemtas abejingumas. Tai neigiama charakterio savybė ir kartu socialinė yda, daugiau [&hellip;]
- [Meilė įrodoma per kančią](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-irodoma-per-kancia/): Niekas nemėgsta kančios, visiems yra sunku prisiimti savo gyvenimo kryžių, nes sunku atleisti priešui, mylėti priešingai mąstantį žmogų, duoti nesitikint atgauti, praktikuoti nusižeminimą ir neturtą. Todėl kiekvienas stengiasi kančios išvengti. Tačiau yra gėrybių, kurių be vargo negalima pasiekti, pavyzdžiui, duonos užauginti, namą pastatyti, kare pergalę pasiekti. Negalima pasiekti mokslo be atkaklių ir sistemingų studijų. Negalima įgyti dorybių be sunkių ir skaudžių kovų su savimi. Jeigu žmogus laisva valia pasirenka išbandymus, kentėjimus, tai reiškia, kad jo siekiamas tikslas yra kur kas vertingesnis negu kentėjimai. Tikinčiajam neužtenka vieną kartą išpažinti tikėjimą. Lygiai kaip negana vien Krikšto ir Sutvirtinimo, kad būtume tikri krikščionys. Kasdienė [&hellip;]
- [Bažnyčios slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-slepinys/): Broliai ir seserys, šiandien liturgija kviečia mus pamąstyti ir pasigilinti į Bažnyčios slėpinį. Bažnyčia, kurios žemiškuoju vadovu anuomet buvo paskirtas apaštalas Petras, yra viena didžiausių Dievo dovanų. Dabar jis nebe Simonas, bet Petras – Uola. Kiekvienoje patvarioje statyboje į pamatus dedamas akmuo, granitas, uola, kurių nesugriaus audros. Ir ta uola – tai apaštalo Petro nepajudinamas tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Išganytojas šv. Petrui atidavė Dangaus Karalystės raktus suteikdamas teisę surišti ir atrišti. Ano meto Kristaus vartojamoje kalboje tai reiškė galią „uždrausti“ ar „leisti“, taigi valdyti, atleisti nuodėmes, paskirstyti pareigas. Žodis Bažnyčia Naujajame Testamente reiškia mesijinę bendruomenę žmonių, [&hellip;]
- [Brangūs trupinėliai](https://homilijos.kristoteka.lt/brangus-trupineliai/): Žvelgiant į praėjusio sekmadienio skaitinius, šios dienos Evangelijoje Jėzus silpnatikiui apaštalui Petrui priešpriešina didelį svetimšalės pagonės moters tikėjimą. Mums kyla klausimas, kodėl su tokiu nusižeminimu ir paprastumu evangelistai pasakoja įvykius, kurie iškelia aikštėn silpną ir svyruojantį apaštalų tikėjimą? „Tam, kad mes neprarastume vilties pasiekti nepajudinamą, tvirtą tikėjimą, kurį vėliau apaštalai išsiugdė“, – sako šv. Josemaria Escriva. Tikėjimas dažniausiai randasi viduje, širdyje. Ši pagonė kanaanietė turi žibantį perlą – išbandytą tikėjimą. Griežti Jėzaus žodžiai neišgąsdino moters, priešingai, lyg iš garstyčios grūdelio augino jos tikėjimą. Jos malda buvo atkakli ir ištverminga. Kaip mes reaguotume, jeigu Jėzus mums ištartų tokius griežtus žodžius kaip kanaanietei? [&hellip;]
- [Dievo Motinos pavyzdys](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-motinos-pavyzdys/): Šiandien švenčiame Dievo Motinos Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, tai Marijos Velykų šventė, Jos prisikėlimas amžinajam gyvenimui. Po mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų jo Motina apdovanojama nepaprasta garbe. Ši garbė laukia kiekvieno, kuris ištikimai vykdys Dievo valią gyvendamas šioje žemėje. Pirmutinė ir seniausia pagal kilmę yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Ši šventė Rytų Bažnyčioje vadinama Dormitio, t. y. Marijos užmigimo šventė. Ką mums sako Marijos dangun paėmimas? Marija po Kristaus yra pirmoji su kūnu pasiekusi dangaus garbę. Joje atsispindi visas Bažnyčios ateities likimas. Bažnyčia, kurią sudaro Kristų [&hellip;]
- [„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“](https://homilijos.kristoteka.lt/drasos-tai-as-nebijokite/): Daug įvairių skausmų, pagundų ir sunkumų tenka kiekvienam žmogui patirti žemėje. Jei jis visa tai pakelia, visam tam atsispiria, iš tiesos kelio neiškrypsta ir nuo Dievo neatsitraukia, tuomet parodo didelį dvasios atsparumą. Tas dvasios atsparumas nėra viena kokia dorybė, bet daugelio dorybių sutartinis veikimas. Mirties pavojams, pavyzdžiui, padeda atsispirti narsumas; nuliūdimui – kantrybė; girtavimui – blaivumas; tuštybei – dvasios kilnumas. O kokiam sunkumui padeda atsispirti ištvermė? Ši dorybė padeda ištverti tuose dalykuose, kurių mūsų prigimtis nemėgsta. Tikri sunkumai prasideda tada, kai žmogus patenka į skaudžias ir sunkias sąlygas, būtent tokias, kurių mūsų prigimtis nemėgsta, nuo kurių verčia bėgti. Jei nuo jų [&hellip;]
- [Meilės ir užuojautos badas](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-ir-uzuojautos-badas/): Evangelijoje sakoma, kad Jėzui pagailo daugybės pas jį atėjusių žmonių. Kitoje Evangelijos vietoje rašoma, jog susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti“ (Mk 8, 2). Gaila man minios – kokie gražūs tie Jėzaus žodžiai! Kokia tikrai tėviška yra jo širdis! Pirmiausia Jėzus aprūpina sielas: moko žmones, atleidžia nuodėmes nusidėjėliams, išgelbėja juos nuo šėtono įtakos; o tada pasirūpina ir jų kūnu. Idant gyventum, reikia valgyti. Tačiau žmogus turi įvairių poreikių, taip pat ir dvasinių, todėl maistas nėra pagrindinis žmogaus poreikis. Badas, kankinantis žmones, ne [&hellip;]
- [Tikrasis lobis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-lobis/): Šio sekmadienio palyginimai kalba apie Dievo Karalystės – Bažnyčios vertę ir apie tai, kokį nusistatymą privalo turėti žmonės suvokdami tikėjimo dovanos vertę ir brangumą. Palyginimuose pabrėžtos trys mintys. Tai yra didelis, karališkas turtas, kuris radėją ne tik gali padaryti labai turtingu ir laimingu žmogumi, bet ir, kaip rodo perlo parabolė, savo grožiu džiuginti dvasią ir širdį. Tas turtas, tas perlas yra Evangelija – suvokiant jos tikslą, priemones, teikiamą tikėjimą, malones ir rodomą kelią į amžinybę. Tai antgamtinis lobis, kurį žmogui, ieškančiam tiesos, Dievas apreiškia. Evangelijos turtas yra randamas Bažnyčioje. Žmogus turi susilieti su Bažnyčia, tapti jos nariu. O tai dažnai susiję [&hellip;]
- [Derlius Amžinajai Karalystei](https://homilijos.kristoteka.lt/derlius-amzinajai-karalystei/): Šiandien liturgija kalba apie Dievo kantrybę. Jis visada laukia ir tikisi žmogaus atsivertimo. Sėjėjas, sėjąs gerą sėklą, yra pats Jėzus Kristus. Kiek jis vargo turėjo pakelti bepurendamas tą savo dirvą! O dirva yra pasaulis, t. y. pirmiausia žydų tauta, o paskui ir visa žmonija. Tos dirvos įdirbti ir yra atėjęs Kristus, kad iš jos surinktų derlių amžinajai savo Karalystei. Tam Kristus įkūrė savo Bažnyčią, kurią vadina Dangaus Karalyste. Jinai yra jo dirva, nes jis pats įsigijo į ją teises. Gera sėkla – tai Karalystės vaikai, Kristaus Karalystės, šventosios Bažnyčios nariai. Jie vadinami gera sėkla, nes per Kristaus mokslą ir malonę yra [&hellip;]
- [Dosnus sėjėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/dosnus-sejejas/): Žodis yra pati geriausia žmonių bendravimo priemonė. Be žodžio mes negalėtume kitiems perduoti savo minties, savo vidinio gyvenimo. Dievas kalba per pranašus ir galiausiai per savo Sūnų, nes krikščionių Dievas yra ne tylintis, bet kalbantis Dievas. Jis netyli kaip pagonių stabas, bet kalba į žmonių širdis. Tačiau, kad suprastume Dievo žodį, reikia pirmiau žinoti išganymo istoriją, perteiktą Šv. Rašto puslapiuose. Kaip gerai Kristui tinka pavadinimas Žodis, kuris nori mums apreikšti dieviškąjį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą ir mus padaryti jo dalininkais. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia labai svarbų Jėzaus palyginimą. Įdomu tai, jog čia vienas iš [&hellip;]
- [Tikroji išmintis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikroji-ismintis/): Keista girdėti sakant, jog tai, ko nepasiekia išmintingieji ir gudrieji, yra atverta mažiesiems. Mes esame pripratę, kad Jėzus kalba palyginimais. Tačiau kaip suvokti tokį dalyką, jog vaikai apie Dievą gali suprasti daugiau nei suaugę mokslo žmonės? Eilinį kartą Kristaus žodžiai kertasi su mūsų logika. Žmogiškoji išmintis jau senovėje paskelbė: „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Tik suvokus savo ribas galima tikėtis jas nugalėti, o norint kažką suprasti pirmiausia reikia pripažinti pažinimo stoką. Kristaus laikų Rašto žinovams ir fariziejams buvo sunku prisipažinti, kad jie ko nors nežino, ir tokia puikybė labai trukdė pamatyti kažką naujo. Ir nors pačios Dievo esmės negalima pamatyti akimis, [&hellip;]
- [Du iškilūs bažnyčios vyrai](https://homilijos.kristoteka.lt/du-iskilus-baznycios-vyrai/): Viešpats Jėzus nusprendė Petrą padaryti uola, ant kurios stovi visas Bažnyčios statinys. Mes tikime, kad šią pareigą ir galią po Petro gauna kiekvienas jo įpėdinis, tai yra kiekvienas Romos vyskupas – kiekvienas popiežius. Krikščionys amžių būvyje daug kartų ginčijosi dėl popiežiaus primato – pirmenybės. Šie ginčai tapo susiskaldymo ir net tikėjimo brolių persekiojimų priežastimi. Viskas dėl mūsų puikybės, kurią teisingai dykumų tėvai laikė pirmąja ir didžiausia nuodėme. Daugelis klausinėjo, kodėl Romos vyskupas taip valdingai elgiasi? Kuo apaštalas Petras geresnis už kitus apaštalus? Kuo jis geresnis už Paulių? Iš tikrųjų niekuo ypatingu Petras neišsiskyrė. Jį apnikdavo abejonės, dažnai stengėsi būti pirmas, tačiau [&hellip;]
- [Pagalba mums, silpniems](https://homilijos.kristoteka.lt/pagalba-mums-silpniems/): Mieli tikintieji, mes kiekvienose Mišiose be išimties girdime Kristaus žodžius, sakomus centrinės Mišių dalies – konsekracijos pabaigoje: „Tai darykite mano atminimui.“ Kristus norėjo, kad ne tik aukotume nekruvinąją eucharistinę auką Jam atminti, bet ir kitiems, lyg pačiam Jėzui, darytume gerus darbus. Kad visa, ką gero darome artimui, darytume Jėzui atminti. Jėzus nori, kad mes visi būtume viena, kaip duona, nors ją sudaro tūkstančiai sumaltų grūdelių, kaip ir vynas, gaunamas iš tūkstančių vynuogių sulčių, taip Jėzus nori, kad Jo Kūnas ir Kraujas vienytų mus visus, kurie esame pakrikštyti tuo pačiu krikšto vandeniu. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal [&hellip;]
- [Trejybės slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/trejybes-slepinys-3/): Švč. Trejybės iškilmė mums sako, kad Trejybėje vienas Dievas yra su kiekvieno iš mūsų gyvenimu susijęs slėpinys, kurio negalime abejingai apeiti. Tai šaltinis, iš kurio mes gimėme krikščionimis. Trejybė mus nuolat lydi visą gyvenimą. Švč. Trejybė yra centrinis mūsų tikėjimo slėpinys. Pradėdami kiekvieną dieną ar kiekvieną svarbų darbą, net sėsdamiesi valgyti, mes žegnodamiesi tariame Švč. Trejybės vardą. Taip norime visa, ką darome, pašvęsti Tam, iš kurio viskas kyla ir kuriam viskas privalo būti skirta – triasmeniam Dievui. Žegnodamiesi mes triasmeniu Dievu laiminame savo gyvenimą. Paprastu rankos judesiu sujungiame Kristaus atperkamąją kančią ant kryžiaus su Švč. Trejybe. Kristupas Kolumbas nesiimdavo jokio darbo [&hellip;]
- [Aukštutinis kambarys](https://homilijos.kristoteka.lt/aukstutinis-kambarys/): Po mokinių nusivylimo, netekties ir pralaimėjimo nuotaikos išgyvenus Jėzaus mirtį ant kryžiaus, po sutrikimo moterims pranešus apie tuščią kapą, Mokytojas pasirodo, nuramina, dar keturiasdešimt dienų keliauja žemės keliais, dosniai dalija Duoną. Tačiau jo buvimas jau kitoks… Pagaliau jis, pažadėjęs atsiųsti Globėją, pakyla į dangų. Tokia paskutinių įvykių chronologija. Tačiau galbūt visai netikėtai ši pabaiga perauga į naują pradžią. Tam pasitarnauja aukštutinis kambarys. Viskas prasideda tuomet, kai našlaite likusi bendruomenė susirenka į kuklų aukštutinį kambarį, kuriame, be mokinių ir Jėzaus Motinos Marijos, rodos, niekas daugiau netelpa. Ir ko norėti? Juk pasaulis ūžauja apie pralaimėjimą… Tačiau viskas, kaip sakoma, prasideda nuo mažų dalykų. [&hellip;]
- [Susitikimas Galilėjoje](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikimas-galilejoje/): Šiandien švenčiame Kristaus žengimo į dangų iškilmę (Šeštines). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą (plg. Apd 1, 3), iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Šiais metais skaitome Mato evangelijos ištrauką, kurioje, skirtingai negu Luko evangelijoje (24, 50–53), kalbama ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tarp Prisikėlusiojo ir jo liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus būna per visatą apimančią Dvasią. Evangelijos skaitinyje pateikiamas paskutinis prisikėlusio Jėzaus pasirodymas savo mokiniams. Susitikimas įvyksta Galilėjoje. Jėzus [&hellip;]
- [Guodžianti Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/guodzianti-dvasia/): Šeštąjį Velykų sekmadienį dėmesys persikelia nuo Kristaus prie Šventosios Dvasios, nuo Prisikėlusiojo prie jo Dovanos. Rengiantis Sekminėms, prasideda tam tikra prasme mažasis adventas (lot. „adventus“ – atėjimas). Kristaus atėjimas buvo parengtas pranašų ir nurodytas Jono Krikštytojo. Šventosios Dvasios atėjimą paskelbė Jėzus, kuris pats buvo dieviškosios Dvasios pirmtakas: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Kas yra Šventoji Dvasia? Į šį klausimą krikščionys, remdamiesi Apreiškimu, atsako taip: Švč. Trejybės trečiasis Asmuo. Vadinasi, ji nėra tik Dievo kuriantis dvelksmas, kaip buvo manoma Senajame Testamente, nei žmogaus alsavimas ar „medžiaga, [&hellip;]
- [Vienintelis kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-kelias/): Penktąjį Velykų sekmadienį skaitome Evangelijos ištrauką iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos Paskutinės vakarienės metu prieš kančią. Jėzus kalba savo mokiniams apie savo misiją, kuri bus įvykdyta jo mirties, prisikėlimo ir sugrįžimo pas Tėvą slėpiniu. Tačiau mokiniai ne iškart suprato jiems skirtus mokymus. Pirmasis Jėzaus kalbą pertraukė apaštalas Tomas, norėdamas pasitikslinti kelią, kuris veda į Tėvo namus. Ta proga Jėzus ištaria garsiąją frazę, skirtą visų laikų žmonėms: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Vadinasi, Jėzus Kristus yra ne vienas iš galimų kelių, bet vienintelis kelias. Po Kristaus prisikėlimo apaštalai šį [&hellip;]
- [Gyvenimo apstumas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimo-apstumas/): Velykų ketvirtasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Krikščioniškojo meno pradžią ženklina Gerojo Ganytojo atvaizdas, simbolizuojantis Jėzų Kristų, nešantį ant pečių avinėlį. Jau III a. po Kr. jį aptinkame Romos katakombose, daug anksčiau negu kryžiaus atvaizdą. Tokio senumo priežastis yra turtingas biblinis šio paveikslo vaizdavimas. Šio įvaizdžio dėka Jėzus atskleidžia savo tapatybę ir misiją: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis dedasi ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją, ir parneša ją į Tėvo namus (plg. Lk 15, 4–5). Šio sekmadienio Evangelija remiasi kasdiene palestiniečių patirtimi, tačiau, kita vertus, peržengia to laikmečio žemdirbystės panašumus. Pavyzdžiui, neįprasta, kad piemuo kiekvieną avį vadintų vardu; negirdėta [&hellip;]
- [Pakeliui į Emausą](https://homilijos.kristoteka.lt/pakeliui-i-emausa/): Evangelijos tekstas mus sugrąžina į Velykų sekmadienio popietę, prie dviejų keliaujančių į savo gimtąjį kaimą mokinių. Emauso vietovė nėra tiksliai nustatyta. Yra keletas versijų. Tai leidžia manyti, kad Emausas yra kiekvienoje vietoje: kelias, vedantis į jį, yra kiekvieno krikščionio, tiksliau, kiekvieno žmogaus, kelias. Mes taip pat galime, kaip moterys ir Petras, eiti prie kapo. Kaip jie, taip ir mes rasime jį tuščią: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24, 5). Jis pasaulio keliuose ieško paklydusių brolių ir sesių. Ten juos sutinka ir palydi, kad jie bėgimą iš Jeruzalės perkeistų į kelionę pas Tėvą. Kelionė iš Jeruzalės nėra tik vietos pakeitimo ar [&hellip;]
- [Atvelykio žinia](https://homilijos.kristoteka.lt/atvelykio-zinia/): Velykų aštuntąją dieną – Atvelykį – tęsiame Viešpaties prisikėlimo šventimą, jo susitikimą su savo mokiniais. Pirmasis iš dviejų Kristaus pasirodymų, aprašytų šiandienos Evangelijoje, įvyksta Velykų vakarą, pirmosios svaitės dieną (plg. Jn 20, 19), o antrasis – „po aštuonių dienų“ (Jn 20, 26), tai yra vėl pirmosios savaitės dieną. Šių dviejų pasirodymų laiko pabrėžimas rodo evangelisto Jono troškimą pateikti Jėzaus susitikimą su savo mokiniais kaip sekmadieninį Bažnyčios susirinkimo prototipą. Išties sekmadienio Eucharistijoje – šv. Mišiose – Jėzus yra tarp savo mokinių; dovanoja jiems ramybę ir Šventąją Dvasią; Komunijoje mokiniai ne tik jį paliečia, bet ir priima jo sužeistą ir prikeltą kūną; kalbėdami [&hellip;]
- [Velyknakčio šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/velyknakcio-sviesa/): Didžiojo šeštadienio vakare, nusileidus saulei, susirenkame švęsti Velyknakčio liturgijos – Kristaus prisikėlimo, perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą. Nuo penktadienio Kristus buvo paguldytas kape. Rodos, mirtis jį visiškai nugalėjo, ir ši Velykų naktis, panirusi į tamsą ir tylą, atrodo kaip mus nuo Dievo skiriančios mirties simbolis. Tačiau kaip tik šiuo momentu, nakties tyloje, Dievas apreiškia savo visagalybę per Jėzaus prisikėlimą. Šios nakties budėjimas turi keturias dalis: Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijas, kurios pamažu atskleidžia Velyknakčio slėpinį. Pradedama Žiburių liturgija. Žydai turėjo paprotį vakarais uždegti žvakę ir kalbėti palaiminimo maldą. Šį paprotį perėmė ir krikščionys. Ši šviesos apeiga [&hellip;]
- [Osana aukštybėse!](https://homilijos.kristoteka.lt/osana-aukstybese/): Verbų sekmadienis mus atveda į Didžiąją savaitę, kai Viešpats Jėzus žengia link savo žemiškojo gyvenimo kulminacijos. Jis kopia į Jeruzalę įvykdyti Raštų ir būti pakabintas ant kryžiaus medžio, sosto, iš kur jis karaliaus amžinai patraukdamas prie savęs visų laikų žmones ir teikdamas visiems atpirkimo dovaną. Iš evangelijų žinome, kad Jėzus keliavo į Jeruzalę kartu su dvylika mokinių, ir kaskart prie jų prisijungdavo vis daugiau maldininkų. Šv. Morkus pasakoja, kad jau išvykstant iš Jericho buvo „gausinga minia“ (10, 46), kuri sekė Jėzų. Šios kelionės paskutiniame etape atsiskleidžia ypatingas įvykis, sužadinęs žmonių lūkesčius ir dar labiau sutelkęs jų dėmesį į Jėzų. Palei kelią, [&hellip;]
- [Betanijos kaime](https://homilijos.kristoteka.lt/betanijos-kaime/): Liko dvi savaitės iki Velykų. Visi šio sekmadienio Biblijos skaitiniai kalba apie prisikėlimą, tik dar ne apie Jėzaus prisikėlimą, kuris pasirodys kaip visiška naujiena, bet mūsų pačių prisikėlimą, tą prisikėlimą, kurio siekiame ir kurį būtent Kristus mums dovanojo prisikeldamas iš numirusių. Tiesą sakant, mirtis mums yra kaip siena, kuri neleidžia pamatyti toliau. Ir vis dėlto mūsų širdis siekia už šios sienos, nors ir negalime žinoti, ką ji slepia, tačiau apie tai mąstome, įsivaizduojame išreikšdami simboliais mūsų amžinybės troškimą. Kad Dievas turi galią nugalėti mirtį, buvo tikima Senajame jau Testamente. Sudžiūvusių kaulų prisikėlimo regėjimas, kurį mato pranašas Ezekielis ketvirtame amžiuje prieš Kr., [&hellip;]
- [Siloamo tvenkinys](https://homilijos.kristoteka.lt/siloamo-tvenkinys/): Neregio nuo gimimo išgydymas mus liečia iš arti, nes tam tikra prasme esame visi gimę akli. Pats pasaulis gimė aklas. Remiantis tuo, ką sako mokslas, milijonus metų nebuvo gyvybės žemėje. Tačiau gyvybė buvo aklumo būsenos: neegzistavo dar akis, kad matytų, neegzistavo pats regėjimas. Sudėtinga ir tobula akis yra viena iš funkcijų, kuri lėčiausiai formavosi. Ši situacija iš dalies pasikartoja kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime. Ką tik gimęs kūdikis nėra visai aklas, bet negeba skirti daiktų kontūrų. Išties regėjimas yra stebuklas, bėda ta, kad apsipratome ir laikome tai suprantamu dalyku. Su apsipratimu ir nuostabos praradimu netekome ir dvasinio gyvenimo pajautos. Juk daugelis iš [&hellip;]
- [Susitikimas prie šulinio](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikimas-prie-sulinio/): Samarija – tai vidurinė Izraelio sritis (šiaurinė – Galilėja, pietinė – Judėja). Jos gyventojai buvo žydų ir kolonistų asirų mišinys ir todėl tikrųjų žydų laikomi pusiau pagonimis. Jų šventyklą ant Garizimo kalno nugriovė Judėjos karalius Jonas Hirkanas 129 m. prieš Kr. Tačiau jie ir toliau garbino Dievą ant šio kalno ir atsisakė pripažinti Jeruzalės šventyklą. Samariečiai pripažino pirmas penkias Biblijos knygas, tai yra Torą, kaip Dievo žodį, bet nepripažino Pranašų raštų. Nors jie irgi Abraomo vaikai, tarp jų ir žydų tvyrojo neapykanta. Nelengva priklausyti niekinamai ir bejėgei mažumai. Prie šulinio sutikta moteris ne tik priklauso šiai mažumai, bet ir yra atstumta [&hellip;]
- [Dieviškosios tikrovės atskleidimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dieviskosios-tikroves-atskleidimas/): Antrąjį gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą ant aukšto kalno, Bažnyčios tradicijoje tapatinamo su Taboro kalnu šiaurės Izraelyje. Akimirkai Dievo Sūnaus dieviškoji tikrovė, besislepianti po žmogiškąja prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai kaip tas, kas jis iš tikro yra – pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12). Šis atsimainymas – provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties. Evangelistas Matas rašo, kad Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė tik juos vienus ant aukšto kalno. Kaip kontrastą atsimainymui šį trejetą vėl sutiksime Alyvų kalne, Jėzui išgyvenant baimę. Šiedu momentai neatskiriamai susiję tarpusavyje. Kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, [&hellip;]
- [Akmens davėjai](https://homilijos.kristoteka.lt/akmens-davejai/): Pradėjome liturginį gavėnios metą – keturiasdešimt dienų trunkančią dvasinę kelionę, kad pasiruoštume Velykų šventei, apmąstytume Kristaus kančios ir kryžiaus slėpinį. O kodėl gavėnia? Kodėl kryžius? Todėl, kad egzistuoja blogis, tiksliau, nuodėmė, kuri, pagal Šventąjį Raštą, yra kiekvieno blogio tikroji priežastis. Šiandien tai nebėra savaime suprantamas dalykas: pats žodis „nuodėmė“ daugeliui yra nepriimtinas, nes primena religinę pasaulio ir žmogaus sampratą. Iš tiesų, jei pašaliname Dievą iš pasaulio akiračio, nebegalime kalbėti apie nuodėmę. Panašiai, kai saulė pasislepia, dingsta šešėliai; šešėlis pasirodo tik esant saulei. Dievo užtemimo atveju nebematoma ir nuodėmės. Todėl nuodėmės pajauta, – kurios negalime tapatinti su „kaltės jausmu“, kaip tai daro [&hellip;]
- [Padangių sparnuočiai ir lauko lelijos](https://homilijos.kristoteka.lt/padangiu-sparnuociai-ir-lauko-lelijos/): Kai kas iš Dievo laukia viso to, ko jam reikia: lietaus ar gero oro, sėkmės egzamine ar versle. Iš Dievo prašo, kad gautų, ir ramiai laukia. Tai klaidingas pasitikėjimo Dievu suvokimas, besiremiantis naudos paieška. Būna ir priešingai: kai kas iš Dievo nieko nesitiki, net mano, kad pasitikėjimas Dievu trukdo siekti žmogaus gėrio. Kaip visose gyvenimo srityse, taip ir čia turbūt nevertėtų vadovautis kraštutinumais, bet ieškoti pusiausvyros – aukso vidurio, nes, pasak biblinės išminties, gyvenimas bei gero ir pikto pažinimas yra Edeno sodo viduryje (plg. Pr 2, 9). Krikščionis, remdamasis Jėzaus žodžiais, vengia gyvenimo kraštutinumų (bet ne gyvenimo gilumo), t. y. magiško [&hellip;]
- [Kopimas į kalną](https://homilijos.kristoteka.lt/kopimas-i-kalna/): Evangelijos tekstas tęsia praeitą sekmadienį pradėtą Jėzaus mokymą, kaip pereiti nuo senojo fariziejų teisumo (plg. Mt 5, 20) prie naujojo Dievo Karalystės teisumo (plg. Mt 5, 48), kaip užkopti ant Palaiminimų kalno, nuo kur Jėzus paskelbė naująjį meilės Įsakymą (plg. Mt 5, 1–12. 44). Didysis fariziejų troškimas buvo gyventi teisiai, būti teisiems Dievo akivaizdoje. Ir tai visų mūsų, tikinčiųjų, troškimas. Teisus yra tas, kuris geba gyventi ten, kur Dievas nori, kad jis gyventų. Fariziejai stengėsi pasiekti teisumą kruopščiai laikydamiesi Įstatymo. Manė, kad savo jėgomis gali tai padaryti. Jėzus atsiriboja nuo šios pozicijos ir skelbia naują teisumą, kuris turi viršyti fariziejų teisumą [&hellip;]
- [Kelias į laisvę](https://homilijos.kristoteka.lt/kelias-i-laisve/): Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais (plg. Mt 5, 1–12), tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose evangelistas Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję&#8230;“) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau&#8230;“). Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiamos keturios antitezės su įžanga. Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms, nes pasakymas „o aš jums sakau&#8230;“ tolygus dieviškajam autoritetui, Dievui, kuris yra Įstatymo šaltinis. Jėzaus naujumo esmę sudaro ir tai, kad jis pats išpildo šiuos Dievo įstatymus ir taip suteikia jiems Šventosios Dvasios jėgą. O mes tikėjimu į Kristų galime atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, kad gebėtume gyventi dieviškąja meile, nes, pasak šv. [&hellip;]
- [Bažnyčia ir pasaulis](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycia-ir-pasaulis/): Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus. Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę. Žinia, druskos reikšmė Biblijoje įvairi. Visų pirmiausia – sandoros druska: senovės Rytuose egzistavo „druskos sutartis“, sinonimas neatšaukiamos sąjungos, kaip sakoma Skaičių knygoje: „Tai yra amžina nepažeidžiama sandora [pažodžiui „druskos sandora“] Viešpaties akivaizdoje tau ir tavo palikuonims“ (Sk 18, 19). [&hellip;]
- [Susitikimo šviesa](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikimo-sviesa/): Jėzaus Kristaus Paaukojimo šventykloje šventės dieną švenčiame jo gyvenimo slėpinį, susijusį su Mozės įstatymo priesaku, liepusiu tėvams, praėjus 40 dienų nuo pirmagimio gimimo, užkopus į Jeruzalės šventyklą paaukoti savo sūnų Viešpačiui ir atlikti motinos apvalymo ritualą (plg. Iš 13, 1–2. 11–16; Kun 12, 1–8). Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmonių įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Žvelgdami atidžiau, suvokiame, kad tą akimirką pats Dievas aukojo savo viengimį Sūnų žmonėms senojo Simeono ir pranašės Onos žodžiais. Juk Simeonas paskelbė Jėzų kaip žmonijos „išgelbėjimą“, visų tautų „šviesą“ ir „prieštaravimo ženklą“, nes jis atskleis daugelio širdžių mintis (plg. Lk 2, 29–35). Šiam įvykiui paminėti [&hellip;]
- [Išgelbėti tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/isgelbeti-tikejimu/): Izaijo pranašystė apie šviesą, užtekančią Zabulone ir Neftalyje (plg. Iz 8, 23–9, 1), išsipildė tada, kai Jėzus apsigyveno Kafarnaume. Šių dviejų giminių teritorija buvo pirmoji nuniokota asirų invazijos į Šiaurinę Izraelio karalystę metu 733–732 m. prieš Kr., tačiau dabar ji pirmoji išgirsta išganymo žinią: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Savo skelbimo pradžioje Jėzus ištaria: „Atsiverskite.“ Kas telpa šiame žodyje? Čia reikėtų paaiškinti du dalykus. Pirma, šis žodis yra taikomas ne tik netikintiems ar nutolusiems nuo tikėjimo; juk neišskiriant nė vieno, mums visiems reikia atsiversti. Antra, atsivertimas evangeline prasme nėra atsižadėjimo, triūso ar liūdesio, bet greičiau laisvės ir [&hellip;]
- [Jono liudijimas](https://homilijos.kristoteka.lt/jono-liudijimas/): Evangelijos tekste dar girdėti Jėzaus krikšto aidas. Jonas Krikštytojas liudija apie Jėzų krikšto prie Jordano kontekste. Pamatęs ateinantį Jėzų, Krikštytojas ištarė šiuos mįslingus žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Romos katalikų liturgijoje – šventosiose Mišiose – šie žodžiai pasigirsta prieš Komunijos dalijimą, skirtumas tik tas, kad Evangelijoje žodis „nuodėmė“ vartojamas vienaskaita, o liturgijoje daugiskaita. Kodėl evangelistas Jonas kalba tik apie vieną nuodėmę, lyg pasaulyje nebūtų daug nuodėmių? Kokia tai nuodėmė? Skaitydami Evangeliją pagal Joną randame aiškų atsakymą – netikėjimas, tai yra netikėti Dievo meile, taigi netikėti ir broliška meile. Nuodėmė ateina iš šios abejonės, įsišaknijusios giliai [&hellip;]
- [Prie Jordano upės krantų](https://homilijos.kristoteka.lt/prie-jordano-upes-krantu/): Šios dienos Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų liturginis laikas. Kūdikį, kurį Betliejuje išminčiai iš Rytų pagarbino įteikdami simbolines dovanas (plg. Mt 2, 1–12), dabar jau atrandame subrendusį, po trisdešimties metų (plg. Lk 3, 1–2), prie Jordano upės krantų, kur didysis pranašas Jonas krikštija. Krikštas (gr. baptízô reiškia „panardinti“), kurį Jonas ragino priimti, skiriasi nuo įprastinių religinių apsiplovimų. Tai nekartojamas konkretus veiksmas, kuriuo visas gyvenimas pasukamas nauja kryptimi. Jono krikštas apėmė ir nuodėmių išpažinimą: ano meto judaizme labiau buvo paplitę formulės pobūdžio nuodėmių išpažinimai, tačiau būta ir visiškai asmeniško išpažinimo, kai reikėdavo pavieniui išvardyti nuodėmingus poelgius. Tačiau Jono teikiamas atgailos krikštas neabejotinai [&hellip;]
- [Šviesos kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/sviesos-kelias/): Per Viešpaties Apsireiškimo – Trijų Karalių – iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai iš Rytų. Visuotinė Kristaus valdžia ypatingu būdu vykdoma Bažnyčioje. Dievas „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Ef 1, 22–23). Apsireiškimas yra Viešpaties pasirodymas ir, kaip jo atspindys, Bažnyčios pasirodymas, nes kūnas negali [&hellip;]
- [Kalėdų aštuntoji diena](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-astuntoji-diena/): Liturginė Kalėdų iškilmė baigiasi šiandien – aštuntąją Kalėdų dieną, arba pirmąją mūsų Viešpaties metų dieną. Ši diena turtinga svarbių minėjimų. Pirmiausia švenčiame Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Jėzus „gimė iš moters“ (plg. Gal 4, 4), ir ta moteris yra Marija, mergelė iš Nazareto, į kurią Dievas pažvelgė su išskirtine meile (plg. Lk 1, 48). Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (plg. Lk 1, 35) ir Dievo valia pagimdė tą, kurį tik Dievas galėjo duoti žmonijai. Šventoji Dvasia savo galybe pridengė Marijos įsčias ir ją padarė paties Viešpaties motina: Jėzus bus vadinamas Marijos sūnumi ir Dievo Sūnumi. Šitaip palaimintasis šios moters [&hellip;]
- [Keliaujanti šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/keliaujanti-seima/): Pirmasis sekmadienis po Kalėdų yra skirtas Šventajai Šeimai: atskubėję į Betliejų, piemenys randa „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Jėzus gimė tvartelyje ir jo pirmasis lopšys buvo ėdžios, bet Marijos ir Juozapo meilė leido jam pajusti švelnumą ir mylinčių asmenų grožį. Šventoji Šeima patyrė įvairių išbandymų, tačiau, pasitikėdami dieviškąja Apvaizda, Marija ir Juozapas pasirūpino Jėzaus ramia vaikyste ir reikalingu auklėjimu. Kaip svarbu, kad kiekvienas vaikas, ateinantis į šį pasaulį, būtų apgaubtas šeimos šilumos. Išoriniai patogumai kiekvieno vaiko vystymuisi yra svarbūs, bet šeimos – tėvo ir motinos – meilė svarbiausia. Apreiškimo išsipildymas Jėzaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu pagilina simbolinį [&hellip;]
- [Kalėdų istorinė kilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-istorine-kilme/): Nuo mūsų Viešpaties Jėzaus gimimo prasidėjo nauja era, nuo jo gimimo mes skaičiuojame mūsų istorijos metus. Jau vien apie tai susimąsčius, nejučia ateina aiškumas, kad Jėzus nebuvo vien tik žmogaus sūnus, kuris gimsta ir miršta, bet taip pat ir Dievo Sūnus, kuris savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu perkeičia žmoniją, pakylėja žmogų iki Dievo (plg. 2 Pt 1, 4). Kad galėtume geriau suvokti Viešpaties gimimo reikšmę, glaustai apžvelkime šios iškilmės istorinę kilmę. Tai, kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmasis aiškiai tvirtino Ipolitas Romietis savo „Danielio knygos“ komentaruose, parašytuose apie 204-uosius. Taip pat svarbus liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš [&hellip;]
- [Emanuelis](https://homilijos.kristoteka.lt/emanuelis/): Paskutinis, ketvirtasis, advento sekmadienis mus atvedė prie šv. Kalėdų slenksčio: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Aprašomos stebuklingo Įsikūnijimo aplinkybės. Pagal Senojo Testamento nuostatus ir izraelitų papročius sužadėtuvės buvo tolygios teisinei santuokai, o per vestuves žmona tik būdavo pervedama į vyro namus. Abu sužadėtiniai iš tiesų jau buvo sutuoktiniai, tačiau trūko tik gyvenimo kartu. Sužadėtuvių metu intymūs santykiai buvo draudžiami. Neištikimybė po sužadėtuvių buvo laikoma svetimavimu. Būtent tuo metu Marija pradėjo Jėzų. Vyras turėjo teisę atleisti parvestą ar dar neparvestą žmoną, duodamas jai skyrybų raštą, ir taip santuoka būdavo panaikinama. Laikydamasis Mozės Įstatymo, Juozapas norėjo atsisakyti santuokos su moterimi, [&hellip;]
- [Klausimas iš kalėjimo](https://homilijos.kristoteka.lt/klausimas-is-kalejimo/): Evangelijos teksto centre šį trečiąjį advento sekmadienį taip pat regime Joną Krikštytoją, kuris iš dykumos „persikėlė“ į kalėjimą. Mat jis sakė Erodui Antipui, Galilėjos bei Perėjos valdytojui, kad anam nevalia turėti savo brolio Pilypo žmonos Erodiados (plg. Mt 14, 3–4). Suprantama, jog tokiais atvejais pranašas yra uždaromas į tamsiąją. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus († apie 100), Erodas įkalino Joną Makeronto tvirtovėje, šalia Negyvosios jūros, ir vėliau nužudė. Kalėjime bebūdamas, Jonas nugirsta apie laukto ir skelbto Mesijo veiklą. Jis yra suglumęs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Žinoma, jis žinojo, koks yra Ateinančiojo [&hellip;]
- [Dvi dykumos](https://homilijos.kristoteka.lt/dvi-dykumos/): Šiandien, antrąjį advento sekmadienį, liturgija mums pristato šv. Joną Krikštytoją: „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 3, 1–2). Jo misija yra paruošti kelią ateinančiam Mesijui, kviečiant Izraelio tautą apgailėti savo nuodėmes ir taisytis iš klaidų. Per Evangelijos tekstą Jonas Krikštytojas tęsia savo kalbą kiekvienai kartai. Jo aiškūs ir kieti žodžiai pasirodo kaip niekad svarbūs mums, mūsų laikų žmonėms, nes dažnai artėjančias Kalėdas pasitinkam ir išgyvenam paviršutiniškai, materialistiškai mąstydami, likdami iliuzijų pasaulyje. Didžiojo pranašo balsas mus kviečia paruošti kelią Viešpačiui, kuris ateina į šių dienų dykumas, išorines ir vidines dykumas, ištroškusias gyvojo vandens [&hellip;]
- [Gyvenimas Dievo artumoje](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimas-dievo-artumoje/): Gyvenimas Dievo artumoje Katalikų Bažnyčia pirmuoju advento sekmadieniu pradeda pirmuosius trejų metų ciklo metus, vadinamus A metais. Šiais metais mus lydės Evangelija pagal Matą. Ji yra pirmoji Naujojo Testamento knyga (iš viso Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos, parašytos graikų kalba). Pirmųjų amžių krikščionys Evangeliją pagal Matą ypač vertino ir gerbė. Iš visų keturių evangelijų ankstyvojoje krikščionybės raštijoje ir liturgijoje ji buvo dažniausiai cituojama. Seniausias liudijimas apie Mato evangelijos autorystę siejamas su apaštalu Matu, kuris anksčiau Kafarnaume dirbo muitininku ir vadino save Leviu (plg. Mt 9, 9–13; 10, 3). Hierapolio vyskupas Papijas (apie † 135) tvirtina, kad apaštalas Matas surašė Viešpaties posakius [&hellip;]
- [Mirusiųjų prisikėlimas](https://homilijos.kristoteka.lt/mirusiuju-prisikelimas/): Prieš keletą dienų, minėdami Visų šventųjų ir Mirusiųjų dieną, susimąstėme apie žmogaus gyvenimo pabaigos tikrovę. Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra tam tikra prasme paaiškinimas, kokia kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties prasmė. Evangelijoje svarstomas prisikėlimo klausimas, Kristaus priešininkų iškeltas materialistiškai ir ironiškai, tarsi gyvenimas po mirties būtų žemiškojo gyvenimo tąsa ar pataisymas, o ne tikrasis atgimimas nauju būties lygmeniu. Jėzus parodo, kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame šis klausimas galiotų, nes tokiu atveju prisikėlimas ir gyvenimas būtų ne kas kita, kaip tik dabartinis klausiančiųjų būties pratęsimas. Klausiantieji yra sadukiejai, žydų visuomenės konservatyvusis sparnas. Aristokratiškos kilmės aukštosios dvasininkijos atstovai sadukiejai taip pasivadino siekdami [&hellip;]
- [Įlipti į šilkmedį](https://homilijos.kristoteka.lt/ilipti-i-silkmedi/): Mūsų eros pradžioje Jerichas buvo turtingas ir svarbus miestas, įsikūręs Jordano upės slėnyje. Jis kontroliavo pagrindinius kelius, vedančius į Jeruzalę bei į rytinį Jordano upės krantą. Šalia miesto driekėsi palmės bei visame pasaulyje žinomi balzaminiai medžiai, skleidžiantys kvapą kelis kilometrus aplinkui. Ten augo ir Evangelijoje minimas šilkmedis (sikomoras), kuris atkeliavo iš Egipto ir gerai pritapo šiltame Jericho, esančio 300 metrų žemiau jūros lygio, klimate. Žydų istorikas Juozapas Flavijus Jerichą vadino „dieviškąja žeme“, „pačia derlingiausia Palestinoje“. Romėnai iš Jericho vežė datules ir balzamą. Jų iš vietinių gyventojų paskirtiems mokesčių rinkėjams, muitininkams gyvenimas buvo lengvas. Palyginti su kitais Palestinos miestais, čia įplaukos buvo [&hellip;]
- [Amžinasis gyvenimas](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinasis-gyvenimas-3/): Visų Šventųjų iškilmė ir Mirusiųjų minėjimo diena turi kai ką bendro, abi lapkričio pirmosios dienos kalba apie anapusybę. Jei netikėtume gyvenimu po mirties, būtų beprasmiška švęsti Visų Šventųjų iškilmę ir dar bergždžiau eiti į kapines. Ką eitume lankyti ir kam uždegtume žvakę ar atneštume gėlių? Išties šios dienos mus kviečia susimąstyti, atrasti tikrąją gyvenimo išmintį: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12). Esame kaip tie medžio lapai rudenį. Pavasarį medis vėl išsprogsta, bet kitais lapais. Taip pat pasaulis po mūsų tęsis, bet su kitais gyventojais. Lapai neturi antrojo gyvenimo, supūna ten, kur nukrinta. Ar tas [&hellip;]
- [Malda šventykloje](https://homilijos.kristoteka.lt/malda-sventykloje/): Šio sekmadienio evangelinis palyginimas dar kartą mums primena maldos temą. Abu – fariziejus ir muitininkas – ateina melstis į šventyklą. Oficialiai Jeruzalės šventykloje melstasi du kartus per dieną: ryte apie 9 val. ir po pietų 15 val. Tačiau žydas galėjo ateiti į šventyklą melstis bet kuriuo dienos metu. Mūsų malda visada parodo mūsų tikėjimą, lyg veidrodis atspindi mūsų sielą. Ar ji gili, paviršutiniška, pasitikinti, klaidinga, išoriškai atliekama, be tiesos turinio, veidmaininga, dėmesinga, nuoširdi? Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies gelmių (plg. Ps 130, 1)? Daug ką galima sužinoti apie mus pažvelgus [&hellip;]
- [Ar išliks tikėjimas?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-isliks-tikejimas/): Šio sekmadienio liturgijoje skaitomi Biblijos tekstai mums pateikia tvirto tikėjimo pavyzdžius: pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos Mozės ištverminga malda (17, 8–13) ir Evangelijos palyginime našlė, kuri atkakliai prašo teisėją apginti jos bylą (Lk 18, 1–8). Psalmistas panašiais žodžiais kreipiasi į Dievą: „Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą prieš nedorus žmones – nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane“ (Ps 43, 1). Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievas girdi mūsų maldą ir tinkamu laiku mus išklauso, net jei kasdienė patirtis atrodytų neigia šį tikrumą. Išties tam tikrų skaudžių faktų akivaizdoje spontaniškai širdyje kyla pranašo priekaištas Dievui: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi? [&hellip;]
- [Tikėjimas skleidžiasi dėkojant](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimas-skleidziasi-dekojant/): Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje pranašas Eliša kviečia sirą Naamaną, sergantį raupsų liga, išsimaudyti Jordano upėje (plg. 2 Kar 5, 9–17). Tai nuoroda į Krikšto sakramentą, kuris ir mus atgimdė naujam gyvenimui. Išties, kaip Naamanas buvo išgydytas iš raupsų, taip pakrikštytas žmogus yra apvalomas nuo savo nuodėmių. Elišos kvietimas, kad Naamanas išsimaudytų septynis kartus Jordane, yra išsilaisvinimo iš septynių svarbiausių ydų – puikybės, gobšumo, gašlumo, rūstumo, pavydo, rajumo ir tingumo – simbolis. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais katechumenai, pasiruošę priimti Krikštą, nulipdavo į krikštyklos vandenis septyniais laiptais, taip parodydami, jog visiškai atsižada piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Taigi Krikštu esame „nuplauti, pašventinti, nuteisinti [&hellip;]
- [Tikėjimo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/tikejimo-issukis-2/): Eina į pabaigą Tikėjimo metai, kuriuos paskelbė popiežius Benediktas XVI apaštališkuoju laišku Porta fidei (lot. Tikėjimo vartai). Verta prisiminti šio laiško įžanginius žodžius, apibendrinančius krikščionių tikėjimą: „Tikėjimo vartai (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievo žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas [&hellip;]
- [Mirė ne abu](https://homilijos.kristoteka.lt/mire-ne-abu/): Šiandien Evangelijos tekste skaitome žymiąją turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo istoriją. Įdomu, kad šiame Jėzaus palyginime tik vienas veikėjas turi vardą. Lozorius (hebr. El‘azar – Dievas padeda) yra įprastas žydų vardas. O turtuolis neturi vardo. Pagal semitinę sampratą vardas nusako asmens vidinę tikrovę, apibrėžia jo istoriją. Neturėti vardo, vadinasi, neturėti istorijos, statyti savo egzistenciją ant tuštumos. Turtuolis prarado vardą, nes pametė gyvenimo tikruosius tikslus – nėra gyvenimo kasdien puotaujant. Yra žmonių, kurie pametė savo vardą, nes jį pakeitė kitais vardais: pinigais, karjera, galia, darbu, seksu, azartiniu lošimu, alkoholiu ir t. t. Kaip girdėjome, vėliau ar anksčiau mirties slenkstį teko peržengti abiem – [&hellip;]
- [Skolos raštas](https://homilijos.kristoteka.lt/skolos-rastas/): Nuosavybės atžvilgiu Luko evangelijoje laikomasi atsargios nuostatos. Turtas vadinamas net stabo Mamonos vardu, nes žmogus lengvai leidžiasi jo pavergiamas. Mamona – hebrajiškas ar aramėjiškas žodis, kuris reiškia tai, kuo žmogus pasitiki, platesne prasme reiškiantis kiekvieną materialų turtą ar pinigą, tačiau Jėzui jis – stabas, priešprieša gyvajam Dievui. Pats pinigas nėra „apgaulinga Mamona“ ar „stabas“, bet labiau už bet ką kitą gali įkalinti žmogų aklame egoizme. Tenka atlikti tam tikrą ekonominių gėrybių perkeitimą: užuot jomis naudojusis tik savo interesams, reikia mąstyti ir apie vargšų poreikius, sekant pačiu Kristumi, kuris, – kaip rašo šv. Paulius, – „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad [&hellip;]
- [14 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/14-eilinis-sekmadienis/): Brangūs Broliai ir Seserys, Šiandienos Evangelija mums pristato vieną iš Jėzaus gyvenimo ir misijos epizodų, kuriame išryškėja keletas pamokančių detalių. Pirmiausia – tai kas yra paviršutiniškas Jėzaus arba aplamai kito asmens pažinimas, po to, žmogaus tikėjimas ir Jėzaus atliepas į jį, ir galiausiai – koks turi būti atsakas į nesėkmę. Šis Morkaus Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus sugrįžimą į savo tėviškę Nazaretą užbaigia evangelisto pasakojimų ciklą apie Jėzaus stebuklus. Prieš sugrįždamas į tėviškę, Jėzus keliavo po Galilėją, kur išgydė netyromis dvasiomis apsėstą vyrą, vėliau – kraujoplūdžiu sergančią moterį, ir galiausiai – jis prikėlė iš numirusių sinagogos vyresniojo dukrelę. Beviltiška situacija, kurioje buvo [&hellip;]
- [15 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/15-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiañdienos Mišų pradžiojè, põ garbė̃s hìmno, kùnigas taĩp mel̃džiasi: „Dieve, sàvo tiesà tù apšvietì klýstančius, kàd jiẽ grį̃žtų į̃ tìkrąjį kẽlią; padė́k tàd Bažnýčios vaikáms atmèsti visà, kàs žẽmina krikščióniško var̃dą, ir̃ laikýtis tõ, kàs jám pritiñka“. Bū́tų tikraĩ vertà atidžiaĩ pakomentúoti šį̃ garbìngą tèkstą, kurìs mùms pérduoda auteñtišką Bažnýčios tėvų̃ teològiją ir̃ móko prašýti tinkamiáusių gerybių, kuriàs Diẽvas nóri mùms dúoti. Palýginant sù lotỹnišku originalù, lietùviškas tekstas šíek tiẽk supaprastintas. Komentuodami bandýkime išver̃sti tiksliaũ: “Dievè, kàd klystantieji galė́tų sugrį̃žti į̃ kẽlią, tù jíems ródai sàvo tiesõs šviẽsą;” : Pirmóji maldõs dalìs glaustaĩ apibrė́žia žmogaũs esminiùs sántykius [&hellip;]
- [16 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/16-eilinis-sekmadienis/): Šio sekmadienio pirmame skaitinyje kalbama apie išblaškytas, išvaikytas avis, kurių piemenys neprižiūrėjo. Šiandien taip pat daug žmonių jaučiasi apleisti, vieniši. Kai kuriems žmonėms sunku gyventi savo bendruomenėje, pavyzdžiui, šeimoje, mokykloje, darbe… O Dievui visai nereikia kentėti vienišumo todėl, kad Jį sudaro trys asmenys. Taip pat Dieve nėra nesutarimo todėl, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia taip gerai bendrauja, kad jie trys sudaro tobulą vienybę, vieną Dievą. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, kad žmogus įeitų į dieviškąją harmoniją, kurioje asmenų skirtumas nesukelia susiskaldymo, bet kurioje įvairovė praturtina bendrystę. Deja, dėl nuodėmės suiro ši laiminga santarvė tarp Dievo ir žmogaus. Žmogus mieliau [&hellip;]
- [18 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/18-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys pratęsia praeito sekmadienio Evangelijos epizodą. Tuomet buvo pasakojama, kad Jėzui nuvykus anapus Galilėjos, jį lydėjo gausi minia, nes ji buvo mačiusi stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Po to evangelistas Jonas mums sako, kad Jėzus, dar žmonėms lūpomis neištarus jokio prašymo ar noro, pats imasi iniciatyvos padauginti duoną ir pavalgydinti minią iki soties. Skaitinio pabaigoje mes matome, kaip Jėzus, supratęs, kad žmonės ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, pasitraukia pats vienas į kalną. Evangelistas pažymi, kad prieš padaugindamas duoną Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais. O dabar jis ant kalno atsiduria [&hellip;]
- [Kristaus Atsimainymo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-atsimainymo-svente/): Brangūs broliai ir seserys, Atsimainymo akimirką Jėzaus kūnas ėmė spinduliuoti Dievo šlovę. Tai ta galinga šlovė, kurią Sūnus turėjo prieš pasaulio įkūrimą. Tai šlovė, kuri vėliau ne tik prikels Jėzų iš numirusiųjų trečiąją dieną, bet ir pasaulio pabaigoje pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į Viešpaties Jėzaus garbingą kūną. Juk jeigu mes tampame dabar panašūs į Kristaus tarnus, nuolat sekame Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdžiu, amžinajame gyvenime būsime Kristaus šlovingi nariai, kurie regėjimo ant Taboro kalno metu buvo pavaizduoti su dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais. Aprašydamas Atsimainymo epizodą, šventasis Morkus pabrėžia stipriau negu kiti evangelistai, kad [&hellip;]
- [Švč. M. Marijos ėmimas į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/homilija-svc-m-marijos-emimas-i-dangu/): Sulig Tradicijos mokymu, kurį nustatė Bažnyčia, mes tikime, kad Mergelė Marija, savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje, įėjo į Dievo šlovę ne tik siela, kaip kiti šventieji, bet ir kūnu. Tuo būdu, ji jau yra Kristaus Prisikėlimo pilnatvėje, galutinėje Dievo vaikų tobulumo būklėje, &#8211; būklėje, kuri kitiems žmonėms yra paskirta laikų pabaigoje. Idant geriau suprastume šio slėpiningo paankstinimo prasmę, palyginkime Marijos atvejį su Jėzaus ir mūsų atveju. Nuo pirmosios Įsikūnijimo akimirkos šventoji Jėzaus žmogystė buvo sukurta kaip išganymo šaltinis. Tačiau gyvendamas žemėje, Kristus norėjo paklusti įprasto gyvenimo ribotumams ir skausmingoms sąlygoms, kurios yra nuodėmės pasekmė. Tad jis paaukojo savo gyvenimą ant kryžiaus. Tačiau [&hellip;]
- [20 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/homilija-20-eilinis-sekmadienis/): Brangus broliai ir seserys, ketvirtoje psalmėje, kurią mes giedame kasdien per Naktinę, parašyta: –&nbsp;Daugelis sako : Kas parodys mums gėrybių? (v. 8) Tu įdėjai į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu jų (pagonių, netikinčiųjų) grūdų derlius ir jauno vyno gausa.&nbsp;Komentuodamas šią eilutę Rabi Yehochuoa Ben Levi (3 amžiuje gyvenęs Talmudo rašytojas) pasakė: „Tai primena palyginimą apie iškeliantį didelę puotą Karalių. Pradžioje pakviestieji sėdėjo lauke, prie rūmų vartų, luktelėdami, ir jie matė išeinančius iš puotos salės šunis, nešiojančius savo snukiuose fazanų, farširuotų paukščių ir veršiukų galvų. Ir žmonės pradėjo sakyti vieni kitiems: Jei Karalius taip puikiai maitino net ir šunis, įsivaizduokit kaip gardžiai [&hellip;]
- [21 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/homilija-21-eilinis-sekmadienis/): Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Juos baugino žodžiai, kuriuos girdėjome praėjusį sekmadienį: „Aš esu gyvybės duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Anksčiau, kai Jėzus padaugino duonos kepaliukus ir pamaitino penkis tūkstančius vyrų dykumoje, žmonių entuziazmas buvo beribis. Jie pagalvojo: pagaliau atėjo ilgai lauktas Mesijas ir vaduotojas, jis jėga išvys okupantus romėnus ir atstatys Izraelį kaip turtingą ir galingą karalystę. Žmonės buvo pasiruošę susiburti aplink tokį valdovą ir su juo rizikuoti savo gyvybe šventame išvadavimo kare. Visi apaštalai, [&hellip;]
- [22 Eilinis Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/homilija-22-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, kokie esminiai klausimai yra keliami diskusijoje tarp Jėzaus ir fariziejų bei Rašto aiškintojų ir Jėzui vėliau kalbant visai miniai apie švarumą? Aišku, kad dieviškojo apreiškimo tikslas nėra mums dėstyti higienos taisykles arba sveikos mitybos principus. Kūrėjas suteikė žmogui protą, kad jis pats sugebėtų nustatyti tuos dalykus. Juk motinai nereikia skaityti Biblijos, kad žinotų, kaip sveikai maitinti savo šeimą. Sveikas protas ir išmintis ją skatins paruošti skanų, sveiką maistą, išplauti indus ir namus, mokyti vaikus būtinai nusiplauti rankas prieš valgant. Čia, Evangelijoje, ginčai vyksta tik apie ritualinius apsiplovimus ir apie maitinimosi nuostatus. Pradžioje visi šie dalykai buvo tik [&hellip;]
- [23 Eilinis Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/homilija-23-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, kas kita, jeigu ne kurtumas ir nebylumas taip izoliuoja žmogų nuo aplinkos, nuo kitų žmonių bendrystės ir leidžia patirti skaudžią vienatvę. Panašų jausmą iš dalies gali patirti kiekvienas, jeigu vienui vienas pateks į svetimą kraštą, kur jis nesupras nė žodžio to krašto žmonių kalbos, nė, kita vertus, patys to krašto žmonės supras, ką jis sako ar ko nori. Šiandienos Evangelijos skaitinys mums kalba apie žmogų, kuris savo kūne yra ištiktas šios dvigubos negalios: kurtumo ir nesugebėjimo suprantamai kalbėti. Kadangi jis pats negali nei išgirsti apie Jėzų ir jo darbus, kad jame užgimtų tikėjimas ir išgijimo viltis, nei, [&hellip;]
- [Švč. M. Marijos Gimimas - Šilinė](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marijos-gimimas-siline-2/): Brangūs broliai ir seserys, liturgijoje Bažnyčia paprastai švenčia šventųjų gimimą ne žemei, o dangui, jų išėjimą iš šio pasaulio paskui Kristų dangiškosios karalystės link. Liturgija švenčia tik tris žemiškus gimimus: Kristaus gimimą, Įsikūnijusio Dievo Sūnaus, pašaukto iš motinos įsčių, pasirodymą žemėje, Jėzaus pirmtako Jono Krikštytojo gimimą ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimą, kurį švenčiame šiandien. Šventasis Raštas, pateikdamas gana nemažai Kristaus ir Jono Krikštytojo gimimo aplinkybių, mažai kalba apie Marijos kilmę. Šv. Lukas nurodo, kad viena iš Marijos pusseserių, Elzbieta, buvo iš Aarono vaikaičių, ir dėl to galime manyti, kad ji turėjo tam tikrą ryšį su levitų arba kunigų gimine. Tačiau trečiasis [&hellip;]
- [Kryžiaus Išaukštinimo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/kryziaus-isaukstinimo-svente/): Ecce lignum Crucis&nbsp;– Štai Kryžiaus Medis. Medis yra gamtai naudingas, gyvas, Dievo sukurtas augmuo, vienas gražiausių dalykų pasaulyje. Medis, tai ir nebegyva, bet žmonėms labai naudinga medžiaga. Tačiau iš jos mes padarėme kryžių, baisų kankinimo įrankį, norėdami jį naudoti prieš savo brolius, ir net prieš Dievo Sūnų, jeigu jis kada nors drįstų įsikišti į mūsų pasaulį. Vis dėlto, Jėzuje Kristuje Kryžius tapo kovos su blogiu įrankis, pergalės vėliava, universalaus išganymo ženklas, garbės sostas, gyvybės medis, džiaugsmo šaltinis visam pasauliui, „nes per medį atėjo džiaugsmas į visą pasaulį“. Nuo pradžios rojuje augo gyvybės medis, išaukštinto Kristaus Kryžiaus pirmavaizdis. Jo šaknys skverbėsi giliai [&hellip;]
- [25 Eilinis Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/25-eilinis-sekmadienis/): Brangūs Broliai ir Seserys, Praeito sekmadienio Evangelijoje Jėzus pirmą kartą savo mokiniams visiškai atvirai kalbėjo apie tai, kad jam reikės daug kentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusiųjų (Mk 8, 31). Šie Mokytojo žodžiai sukėlė mokinių protestą, kurį visų vardu viešai išreiškė apaštalas Petras, papriekaištaudamas Jėzui ir drausdamas. Tačiau už šį žmogišką gestą apaštalas Petras susilaukia Jėzaus pabarimo, nes jis, kaip ir kiti apaštalai, nors dar visai neseniai tikėjimo šviesoje regėję Jėzų kaip Mesiją, ir vėl ėmė į jį žiūrėti kaip į paprastą žmogų ir į jo gyvenimą žvelgti iš žmogiškos [&hellip;]
- [28 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/28-eilinis-sekmadienis/): Šio sekmadienio skaitiniuose atskiriami regimo pasaulio turtai nuo ateinančio pasaulio turtų. Pirmieji yra laikini – tai auksas, sidabras, brangakmeniai. Išminties knygos autorius prideda sveikatą ir išvaizdą gražią. Visos šios gėrybės yra geri dalykai, Dievo dovanos. Tačiau esame tik prievaizdai tų gėrybių, kurias Dievas mums patikėjo, bet ne jų egoistiški savininkai. Neseniai apaštalas Jokūbas mums priminė: tik pūva lobiai to, kuris krauna, bet nedalija jų. Jo auksas ir jo sidabras rūdija. Atvirkščiai, tikrasis lobis negenda: pavyzdžiui, supratimas ir išmintis, kurių troško Išminties knygos autorius. Kitas tikras turtas, pagal antrą skaitinį, yra Dievo žodis. Jis yra gyvas, veiksmingas ir prasiskverbia iki sielos ir [&hellip;]
- [29 Eilinis Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/29-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šventieji apaštalai Jokūbas ir Jonas mums duoda šiandien pažįstamą ir iš tikrųjų gana keistą maldos pavyzdį. Jėzus juos išmokė sakyti Dievui: „Teesie tavo valia“, o mes ką tik juos girdėjome sakant Kristui visai ką kita: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jie tarsi sakė Viešpačiui: „Teesie mūsų valia, įgyvendink mūsų troškimus ir sumanymus.“ Ar ne dažnai mūsų maldos prašymai skamba būtent šitaip ar panašiai? „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje.“ Žinoma, „tavo karalystėje“, kaip patikslina Evangelijos pagal Matą lygiagretus tekstas. Matas taip pat mini, kad Jokūbas ir Jonas atėjo pas Jėzų kartu [&hellip;]
- [32 Eilinis Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/32-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys mums kalba apie tris žmonių kategorijas: pirmiausiai, apie Rašto aiškintojus, po to epizodas prie aukų skrynios apie turtuolius, kurių, Šventasis Raštas sako, buvo daug ir kurie aukojo gausiai, ir galiausiai apie vieną suvargusią našlę, kuri į aukų skrynią įmeta du smulkius pinigėlius. Galbūt šie trys žmonių tipai griežtai nesuskirsto visų tikinčiųjų į tris atskiras grupes, tačiau visgi jie ragina savikritiškai pažiūrėti į kiekvieno mūsų santykį su Dievu ir nuspręsti, su kuriais mes turime daugiausiai bendra. Pravartu kiekvieno iš visų šitų biblinių personažų elgesį ir motyvaciją įvertinti šviesoje didžiojo įsakymo, kuris skelbia: Mylėk Viešpatį, savo [&hellip;]
- [Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergele-marija-gailestingumo-motina/): Brangūs broliai ir seserys, vieno&nbsp;Solemo&nbsp;vienuolyno vienuolio motina turėjo 10 vaikų ir visi jautė, kad ji mylėjo kiekvieną, tarsi vienintelį pasaulyje. Ji puikiai kiekvienam mokėjo parodyti ypatingo rūpinimosi ženklų. Tai primena Mergelę Mariją, kuri yra puikiausia ir nuostabiausia iš visų krikščionių, visų žmonių ir kiekvienos tautos motina, dosniai duoda kiekvienam vaikui, kiekvienai tautai ir bendruomenei ypatingų savo palankumo ir meilės įrodymų. Marijos globa Lietuvai spinduliuoja ypač iš dviejų vietų:&nbsp;Šiluvos&nbsp;ir&nbsp;Vilniaus Aušros Vartų&nbsp;šventovės. Šiluva – tikriausia pirmoji Marijos pasirodymo vieta Europoje XVII-ojo amžiaus pradžioje. Jos pasirodymas labiausia siejamas su Viešpaties Įsikūnijimo slėpiniu. Šiluvos šventovės pagrindinė šventė – Marijos gimimas – yra Jėzaus atėjimo į [&hellip;]
- [Kristus, visatos Valdovas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-visatos-valdovas/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo arba Karaliaus iškilmę. Šią šventę tik 1925 m. įsteigė popiežius Pijus XI. Tačiau, norint pagarbinti Kristų Karalių, mums nereikia laukti šio paskutinio liturginių metų sekmadienio. Nuo senų laikų keliskart per metus Jėzus Kristus yra iškilmingai skelbiamas ir garbinamas pasaulio ir visatos Karaliumi. Advento metu mes laukiame kartu su Senojo Testamento tauta karališkojo Mesijo, kuris turi ateiti į pasaulį ir išpildyti visų žmonių giliausius troškimus. Per Kalėdas su Marija ir piemenėliais mes žvelgiame į naujai gimusį Dovydo įpėdinį, pažadėtą Izraelio karalių ir žmonijos Išganytoją. Trijų Karalių dieną drauge su Išminčiais ir visais geros [&hellip;]
- [2 Advento Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/2-advento-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinyje svarbi yra šventojo Jono Krikštytojo figūra. Evangelistas Lukas detaliai aprašo istorinį įvykio kontekstą: išvardija ano meto žemiškuosius didžiūnus, jų viešpatavimo metus ir teritorijas. Štai šios pasaulinės istorijos tėkmėje ir pasigirsta Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Tiesa, Viešpats visada buvo aktyvus ir jaučiamas nuo pat žmonijos istorijos pradžios, nes jo išganymo planas yra glaudžiai su žmonija susipynęs, tačiau dabar, laiko pilnatvei atėjus, jis rengiasi ypatingesniu būdu įžengti į žmonių gyvenimą ir buitį, tapdamas vienu iš jų, nuolankiai prisiimdamas žmogaus kūną. Dievo Sūnaus atėjimas, arba, lotyniškai sakant,&nbsp;adventus&nbsp;(adventas), prasideda labai diskretišku, niekam į akis nekrintančiu įvykiu [&hellip;]
- [Švč M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marijos-nekaltasis-prasidejimas/): Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.&nbsp;Que soy era Immaculada Councepciou.&nbsp;Taip kalbėjo Mergelė Marija, apreikšdama save jaunai kukliai mergaitei šv. Bernadetai Lurde 1858 metais. Mergelė Marija šitaip tarsi patvirtino palaimintojo popiežiaus Pijaus IX dogmatinį apibrėžimą apie Dievo Motinos Nekaltąjį Prasidėjimą. Be to, Marija sako, kad „aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“, o ne „aš buvau pradėta be nuodėmės“, panašu, kad taip ji norėjo apreikšti savo naują vardą ir apibrėžti savo ypatingą pašaukimą ir misiją. Per savą gyvenimą Marija buvo pašaukta sąmoningai ir laisvai susitapatinti su ta malonės pilnatve, kuria ji buvo apdovanota nuo prasidėjimo. 1854 m., ketveri metai iki Lurdo apreiškimų, popiežius paskelbė, kad Marija dėl [&hellip;]
- [Kalėdų dienos Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-dienos-misios/): Brangūs Broliai ir Seserys, Kalėdų naktį ir ankstyvą rytą girdėti evangelijos skaitiniai mus nukėlė į tą praeities įvykį, nutikusį Betliejuje daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, kada Jėzus, gyvojo Dievo Sūnus, įžengė į žmonių istoriją ir pasirodė kaip gležnas trapus žmogus – mažas vaikelis, turintis kūną ir kraują, gimęs iš Mergelės Marijos. O šiandienos mišių skaitinyje evangelistas Jonas pristato mums kitokią Jėzaus kilmę, kada žmonių istorija ir pats laikas dar neegzistavo. Jėzus, sakoma Jono Evangelijos prologe, yra žmogumi tapęs Dievo Žodis. Jau pačioje pradžioje, kai dar pats žodis „pradžia“ nepriklauso laiko matavimo žodynui, Dievo Žodis (LOGOS) kaip amžinasis Sūnus buvo pas [&hellip;]
- [Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marija-dievo-gimdytoja-2/): Brangūs broliai ir seserys, nuoširdžiai linkime kiekvienam iš jūsų gerų, šventų, dieviškojo gailestingumo pilnų Naujųjų Metų. Naujųjų Metų slenkstis kasmet kelia nerimą, nenumaldomai ir kartais skaudžiai primindamas, kad laikas bėga greitai, gyvenimas trumpas ir nepastovus, lieka nemaža dar neišpildytų troškimų ir planų, jų visų įgyvendinti veikiausiai bus neįmanoma. Šia proga visuomenė rengia daug mažai prasmingų pramogų, siekdama žmones palinksminti ir trumpai pabėgti nuo kartais sunkios kasdienės tikrovės. Naujųjų Metų pramogoms virstant kartais pavojingomis bei pragaištingomis beprotybėmis, Bažnyčia ragina žmones blaiviai ir džiaugsmingai žengti per Naujųjų Metų slenkstį, dėkojant Dievui už praeitį, su viltimi prašant malonės ateičiai. Liturgija pradeda kiekvienus Naujus Metus [&hellip;]
- [2 sekmadienis po Kalėdų](https://homilijos.kristoteka.lt/2-sekmadienis-po-kaledu/): Brangūs Broliai ir Seserys, Galbūt jūs nustebote, ką tik per Mišias neišgirdę Trijų Karalių iškilmei skirtų skaitinių. Išties, ši iškilmė šiandien yra švenčiama parapijose, tačiau mes, sekdami sena Bažnyčios tradicija, ją švenčiame sausio 6 dieną. Tačiau vis gi, nežiūrint to, ir šiandienos mišių skaitiniuose jau yra aptinkamas žodynas ir temos, kurios yra akcentuojamos Kristaus apsireiškimo – Epifanijos šventėje. Kristaus apsireiškimo tematika ypatingai atsiskleidžia mišių maldoje, kuri senovės liturginėse knygose buvo skirta šiai šventei. Iš šiandien girdėtų skaitinių ir mišių maldos galima išskirti dvi pagrindines temas: pirmoji – tai pasaulio tautų išrinkimas ir pašaukimas Kristuje, ir antroji – tai Kristaus apsireiškimas ir [&hellip;]
- [„Jie nebeturi vyno“](https://homilijos.kristoteka.lt/jie-nebeturi-vyno/): Brangūs Broliai ir Seserys, „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; ir mes regėjome jo šlovę“. Dievo Sūnus tapo žmogumi, bet nuo pirmosios įsikūnijimo akimirkos jo šlovė, dieviškoji galinga ir išganinga jėga buvo pridengtos jo žmogystės ir tarno pavidalo. Išorėje jis tapo panašus į visus žmones. Kristus palaipsniui ir iš dalies ėmė apreikšti savo šlovę viešosios veiklos metu – per savo stebuklus ir mokymą. Jo šlovė buvo pilnai apreikštą tik per velykinį slėpinį, per kryžių, prisikėlimą ir žengimą į dangų. Tačiau tuoj pat po Kalėdų, Bažnyčia ypatingai prisimena ir švenčia tris Jėzaus ankstyvojo gyvenimo įvykius, kur jau suspindi Jėzaus šlovė; jie [&hellip;]
- [„Viešpaties Dvasia ant manęs...“](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-dvasia-ant-manes/): Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams&#8230; Brangūs broliai ir seserys, tokiais žodžiais, paimtais iš pranašo Izaijo knygos, visiems susirinkusiems Nazareto sinagogoje Jėzus apibūdina save ir savo misiją. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Jėzus vieną šabo dieną tiesiog ateina į sinagogą ir paima Šventojo Rašto ritinį ir visai atsitiktinai aptinka pranašo Izaijo žodžius, kurie staiga jį įkvepia, apšviečia ir suteikia gyvenimui visai naują kryptį. Panašių „atsitiktinumų“ būta šventųjų gyvenime. Antai egiptietis šventasis Antanas Didysis, kuris laikomas vienuolių tėvu, dar paauglys užėjo vieną dieną į bažnyčią ir nutiko taip, kad kaip tik buvo skaitoma Evangelija, [&hellip;]
- [Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-paaukojimas-grabnycios/): Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėta Evangelijos pagal Luką ištrauka yra viena gražiausių Šventojo Rašto vietų. Šis Kristaus ankstyvo gyvenimo epizodas yra sudabartinamas šiandienine liturgija. Pagal tradiciją, vasario antrosios šventė, 40 dienų po Kalėdų, turi tris labai reikšmingus pavadinimus: Marijos Apsivalymas, Kristaus Paaukojimas arba Atnešimas į Šventyklą ir Susitikimas su Viešpačiu. Savo pasakojimo pradžioje Lukas mini ir Marijos apsivalymą, ir Jėzaus paaukojimą. Po to jis aprašo Simeono ir Onos jaudinantį susitikimą su Kristumi. Pagal Senojo Testamento Įstatymą, pagimdžiusi berniuką moteris buvo laikoma ritualiai nešvari 40 dienų. Per šį laiką ji negalėjo liesti nieko, kas šventa, nei eiti į Viešpaties šventyklą. [&hellip;]
- [1 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/1-gavenios-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, derėtų trumpai perpasakoti ką tik girdėtą Kristaus gundymo istoriją. Evangelijoje pagal Luką jau buvo aprašytas Kristaus krikšto epizodą. Jėzus tuomet girdėjo Tėvo balsą, iš dangaus sakantį: „Tu esi mano mylimasis Sūnus.“ Po to ėjo Jėzaus kilmės aprašymas: „Jėzus pradėjo veikti būdamas apie trisdešimt metų. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Elio“, ir taip toliau. O po ilgo geneologijos sąrašo, pasibaigiančio žodžiais „sūnaus Adomo, kuris buvo Dievo“, prasideda Kristaus gundymo pasakojimas. Tuo evangelistas Lukas norėjo pabrėžti skirtumą tarp Adomo ir Ievos nuopuolio Edeno sode ir Kristaus, naujojo Adomo, pirmos pergalės prieš Šėtoną dykumoje. Piktoji Dvasia užkalbina Kristų sakydama: [&hellip;]
- [2 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/2-gavenios-sekmadienis/): Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite&#8230; Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys mus drauge su trimis privilegijuotais mokiniais perkelia ant švento kalno, kur Jėzus trumpam parodo, kokia dieviškumo galybė slepiasi po jo kūno apdangalu. Iš visų evangelistų tik šventasis Lukas pamini atsimainymo kontekstą – tai įvyksta Jėzui besimeldžiant. Išties, malda turi perkeičiančią galią, nes ji yra sielos pakylėjimas Dievop. Tad kuo didesnė sielos vienybė su Dievu, šviesos šaltiniu, kuo didesnis meilės proveržis, tuo labiau sielos malonė užplūsta ir medžiaginį kūną ir sielos spindinti prigimtis prasiveržia pro kūno apdangalą. Tačiau Jėzus su savimi pasiėmė tris mokinius ne tam, kad jiems parodytų, [&hellip;]
- [3 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/3-gavenios-sekmadienis/): „Štai dabar palankus metas (2 Kor 6, 2). Šventajam Pauliui rašant šiuos žodžius, gavėnios laiko dar nebuvo. Juk kiekviena metų diena yra ir išganymo diena, ir palankus metas atsiversti. Tačiau gavėnia yra ypatingas laikas, skirtas pašalinti visus praeitųjų laikų aplaidumus, rašė šventasis Benediktas. Šiandien Evangelija ragina mus naudotis laiku, kad šis duotų vaisių, atsivertimo vaisių. Trejus metus figmedis nedavė vaisių. Šie treji metai gali būti mūsų praėjusio gyvenimo įvaizdžiu. Suteikti vieneri papildomi metai galėtų vaizduoti liekančius mūsų gyvenimo metus. Gavėnios laikas yra šio mums liekančio laiko ženklas. Naudokimės šiuo laiku, kad atsiverstume. Taigi, nepažinus Viešpaties aplankymo meto (Lk 19, 44), mums [&hellip;]
- [4 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/4-gavenios-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, stebinantis ir paradoksalus dalykas: šiandien, gavėnios viduryje, atgailos ir kenčiančio Kristaus sekimo laikotarpio viduryje, liturgija kviečia mus džiaugtis ir linksmintis. Įžangos giesmė ragina mus tai daryti ne kiekvienam atskirai, bet visiems kartu su Jeruzale, su Bažnyčia, su Dievo angelais ir šventaisiais danguje ir su visa žemėje gyvenančia žmonija, kviečiama priimti Viešpaties malonę, gailestingumą ir paguodą. Ką tik girdėtoje Evangelijos pagal Luką ištraukoje tėvas su visa savo šeimyna irgi džiaugiasi, rengia didelę puotą sugrįžusiam į namus sūnui. Šis tėvas taip pat maldauja nepatenkintą vyresnėlį dalyvauti šventėje ir džiaugtis brolio sugrįžimu ir prisikėlimu: „Reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo [&hellip;]
- [5 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/5-gavenios-sekmadienis/): Dėl Kristaus aš ryžausi visko netekti … kad būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo. Brangūs Broliai ir Seserys, Iš šiandienos Mišių antrojo skaitinio ir Evangelijos galime išskirti vieną esančių svarbių temų – teisumą. Dažnai gali nutikti, kad žmogaus teisumo samprata yra labai skirtinga nuo tos, kokią Dievas ją regi esant, ir, vadinasi, kokia ji yra iš tiesų. Evangelijos epizodas mums pristato Jėzų, nuo pat ankstyvo ryto mokantį žmones šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, nes iš jo žodžių sklido galia ir gyvybė, kuri atgaivindavo nuoširdžiai besiklausančiųjų ir žodį priimančiųjų sielas. Tačiau šį taikų paveikslą sutrikdo viena kategorija žmonių, Evangelija sako, jog tai [&hellip;]
- [Kristaus Kančios – Verbų Sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kancios-verbu-sekmadienis/): Šventasis Lukas, kurį mes galime vadinti Dievo gailestingumo evangelistu, pasakoja Kristaus kančios istoriją savitu būdu. Šv. Morkus ir šv. Matas pristato Jėzų daugiau kaip pasyvią visų žmonių, net ir Dievo Tėvo apleistą auką. O šv. Lukas pabrėžia kiek kitas detales. Pirmiausia jo tekste niekada neatrodo, kad Jėzus jaučiasi visiškai atskirtas nuo savo dangiškojo Tėvo. Tiesa, šv. Lukas, kaip ir du kiti paminėti evangelistai, pasakoja, kad Jėzus, būdamas Alyvų kalne su mokiniais, buvo apimtas mirtino sielvarto ir meldėsi sakydamas: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia.“ Tik šv. Lukas pabrėžia, kad tuoj pat po [&hellip;]
- [Velykų dienos Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/velyku-dienos-misios/): Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse … Brangūs Broliai ir Seserys, šiandien mes su visa Bažnyčia esame raginami džiaugtis ir su psalmininku drauge giedoti: Ši diena yra VIEŠPATIES duota, – linksminkimės ir džiūgaukime (Ps 118, 24). O džiūgavimo priežastis yra ta, kad su Velykomis yra švenčiama ir naujosios kūrinijos pradžia, žmogaus prisikėlimas gyvenimui. Kristus, Vienatinis Dievo Sūnus, nugalėjo mirtį ir atkėlė vartus amžinybėn. Jis praplėtė žmogiškosios egzistencijos horizontą. Evangelistas Jonas leidžia pajusti egzistuojantį ryšį tarp Velykų ryto ir pasaulio sukūrimo pradžios. Šiandienos Evangelijoje sakoma, kad Marija Magdalietė atėjo pas kapą labai anksti, dar neišaušus – σκοτίας ἔτι οὔσης [&hellip;]
- [2 Velykų sekmadienis (Atvelykis) Dievo gailestingumo šventė](https://homilijos.kristoteka.lt/2-velyku-sekmadienis-atvelykis-dievo-gailestingumo-svente/): Brangūs broliai ir seserys, šių Mišių evangelijoje mes girdėjome Kristų sakant Tomui, kuris ką tik buvo matęs ir palietęs prisikėlusio Kristaus žaizdas: „Tu įtikėjai, nes pamatei“ Tuoj pat po to Viešpats pridūrė Tomui: „Palaiminti, kurie tiki nepamatę.“ Gal kai kurie iš mūsų galvojame, kad Kristus čia turi omenyje mus visus, kurie nesame matę Jėzaus, bet tikime jį dėl apaštalų žodžių ir liudijimo. Ir tai tiesa. Tačiau analizuodami tekstą, turime pastebėti kad, tuo metu, aštuntą dieną po prisikėlimo, Kristus nesakė „Palaiminti kurie tikės, bet palaiminti, kurie tikėjo, nepamatę“. Galime manyti, kad Jonas Evangelistas, kuris buvo tada kartu su Tomu ir kitais apaštalais [&hellip;]
- [4 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/4-velyku-sekmadienis/): Sulaukę Velykų laiko vidurio, šiandien švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį. Ezekielio knygoje Viešpats priekaištavo Izraelio ganytojams dėl jų nusikaltimų. Jie neprižiūrėjo jiems patikėtų avių. Jie paliko jas išsisklaidyti. Dėl to Viešpats paskelbė: Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. (Ez 34, 11) Jėzus yra paskelbtasis gerasis ganytojas. Manosios avys klauso mano balso; &#8230; Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą. (Jn 10, 27–28) Manosios avys klauso mano balso&#8230; (Jn 10, 27) Viename garde keletas bandų nakvoja kartu. Ryte kiekvienas savininkas išleidžia savo bandą, kad vestų ją į vešlias ganyklas. Jis atidaro duris ir šaukia. Iškart jo avys, ir vien tik savosios, spaudžiasi [&hellip;]
- [5 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/5-velyku-sekmadienis/): Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių… Brangūs broliai ir seserys, Apreiškimo šventajam apaštalui Jonui knygos pabaigoje mes išvystame naują, perkeistą Dievo kūriniją. Būdvardis „naujas“ antrajame mišių skaitinyje kartojasi keletą kartų: naujas dangus, nauja žemė, naujoji Jeruzalė, galiausiai Sėdintysis soste ištaria: „Štai aš visa darau nauja.“ Dievo išgelbėtųjų bendruomenė pasirodo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Taigi, žemiškasis išganymo etapas baigiasi vestuvių puotos įvaizdžiu. Reikia pastebėti, kad aktyvioji Jėzaus misija žemėje taip pat prasideda vestuvėmis. Išties, Galilėjos Kanoje, paversdamas vandenį vynu, Jėzus padaro pirmąjį stebuklą ir taip pradeda kūrinijos perkeitimo darbą. Taigi galima sakyti, kad žmogaus išganymo darbas nusidriekia tarp dviejų vestuvių [&hellip;]
- [6 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/vi-velyku-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys! Ką tik girdėjome Kristų sakantį apaštalams: „Aš keliauju pas Tėvą ir vėl grįšiu pas jus. Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis“. Šiuo metu švenčiamas laikotarpis tarp Velykų ir Šeštinių, todėl šis sakinys, regis, atitinka Jėzaus ir mokinių padėtį tarp Viešpaties prisikėlimo ir žengimo į dangų. Reikėtų tada suprasti: „keliauju pas Tėvą“, žengdamas į dangų 40 dienų po Velykų, ir „vėl grįšiu pas jus“ pasaulio pabaigoje. Tačiau tekstas, kurį girdėjome šiandien per Mišias, paimtas iš Kristus atsisveikinimo su mokiniais kalbos Evangelijoje pagal Joną. Tai įvyko po paskutinės vakarienės, prieš Kristaus [&hellip;]
- [7 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/vii-velyku-sekmadienis-2/): Tėve, aš noriu, kad jie būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę&#8230; Štai mūsų pašaukimas, – būti kartu su Viešpačiu. Iš tikrųjų, jau Jis yra su mumis. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Tai yra paskutiniai Jėzaus žodžiai Mato evangelijoje. Šventajai Dvasiai veikiant, Jis yra su mumis, ir sakramentuose, taip pat kai meldžiamės kartu, ir dar Jis yra vargšų asmenyje. Būti kartu su Viešpačiu, ir matyti Jo šlovę. Tai yra Mūsų bendras pašaukimas. Prieš pat savo mirtį Šventasis Steponas jau turėjo Jėzaus šlovės regėjimą. Jis&nbsp;žvelgė į dangų ir išvydo Dievo [&hellip;]
- [Sekminių homilija](https://homilijos.kristoteka.lt/sekminiu-homilija/): Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti… Brangūs broliai ir seserys, šiandien mes iškilmingai švenčiame Sekminių iškilmę, kuri vainikuoja ir užbaigia Velykų liturginį laiką. Penkiasdešimties dienų laiko tarpas nuo Prisikėlimo sekmadienio iki pat Sekminių dienos yra tarsi viena ir ta pati iškilmė, kaip viena didžioji Viešpaties diena, kai yra išliejama Šventoji Dvasia. Apaštalų darbų skaitinyje mes matome, kaip Sekminių dieną Šventoji Dvasia ugnies ir smarkaus vėjo pavidalu įsiveržia į namus, kur buvo vieningai ir atkakliai maldai susirinkę Jėzaus mokiniai drauge su jo motina Marija bei jo broliais, ir taip pašventina ir duoda pradžią Bažnyčiai. Senajame Testamente Sekminės iš pradžių buvo [&hellip;]
- [Švč. Trejybė](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-trejybe/): Brangūs broliai ir seserys, atrodo, jog yra nemaža kunigų, kurie dėkoja Dievui, kad apie Švenčiausiąjį Trejybę reikia kalbėti tik vieną kartą per metus – šį sekmadienį. Iš tiesų Trejybės sekmadienio homilija dažnai laikoma liturginių metų sunkiausiu pamokslu. Manoma, kad tą dieną būtinai reikia paaiškinti vieną iš sudėtingiausių filosofinių ir teologinių sąvokų, t. y. vieno Dievo egzistavimą trijuose asmenyse. Dievo buvimas ir jo intymus amžinas gyvenimas pranoksta viską. Dėl to neišvengiama, kad Bažnyčios patvirtintos sąvokos, nors jomis ir siekiama padėti mūsų protui priartėti prie Dievo slėpinio, dažnai atrodo perdėm abstrakčios, šaltos, sudėtingos. Tačiau Švenčiausioji Trejybė mums nėra tolima. Priešingai, ji labai arti. [&hellip;]
- [9 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/ix-eilinis-sekmadienis/): „Namai, kuriuos pastačiau yra vadinami Tavo vardu&#8221;. Saliamonas puikiai žinojo, kad šventykla, kurią jis buvo pastatęs, negalėjo sutalpinti Dievo: „Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti.“ (1 Kar 8, 26) Jis taip pat žinojo, kad šventykla tėra tik nurodymas į tikrąją Dievo šventyklą, kad tikroji Dievo šventykla nebus pastatyta iš akmenų, bet turės ryšį su karališkais palikuoniais, iš kurių turės kilti Mesijas. Dievas buvo slaptai apreiškęs savo ketinimą jo tėvui karaliui Dovydui, pranašui Natanui tarpininkaujant ir sakant: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje.“ (2 Sam 7, 16) Tačiau apie Saliamono šventyklą Dievas sakė: „Ten gyvens mano [&hellip;]
- [11 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xi-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, man atrodo, kad Evangeliją pagal Luką būtų galima pavadinti ir kaip „moters reabilitacijos“ Evangelija. Senajame Testamente randame nemažai kilnių, išmintingų ir šventų moterų. Tačiau Jėzaus laikais Palestinoje požiūris į moteris buvo veikiau negatyvus. Jos buvo apskritai niekinamos. Vyrai žiūrėjo į jas visais atžvilgiais kaip į žemesnes, silpnesnes, antros eilės būtybes, manydami, žinoma, kad jos galėjo jiems naudingai tarnauti ir suteikti visokių patogumų ir malonumų, bet nereikėjo kreipti per daug dėmesio į jų nuomones, dvasinius troškimus bei poreikius. Taip buvo ir tarp žydų dvasininkų, t. y. kunigų, fariziejų ir Rašto aiškintojų. Jei kas nors viešai bendraudavo su moterimis [&hellip;]
- [12 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xii-eilinis-sekmadienis-2/): Jėzaus tarnystės Galilėjoje viršūnė yra Atsimainymas. Kelios dienos prieš šį įvykį ir prieš Jo kančios bei šlovės apreiškimą Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo mane laiko žmonės?“ Evangelistas Lukas pabrėžia šio įvykio svarbumą, patikslindamas, kad Jėzus meldėsi, kaip ir prieš paskirdamas dvylika apaštalų. Petras atsakė grupės vardu, pavadindamas Jėzų Dievo Mesiju. Tai reiškia Dievo Pateptuoju. Savo viešojo gyvenimo pradžioje Nazareto sinagogoje Jėzus apie save buvo pasakęs, cituodamas Izaijo knygą: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane. Taigi, Petras patvirtino tai, ką Jėzus jau buvo paskelbęs. Jėzus priėmė Petro skirtą Jam titulą, būtent pavadinimą Mesiju, Dievo Mesiju, tačiau Jis nevartojo jo, net [&hellip;]
- [Palendrių bažnyčios dedikacijos metinės](https://homilijos.kristoteka.lt/palendriu-baznycios-dedikacijos-metines/): Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę … Brangūs broliai ir seserys, Šiandien mes švenčiame Palendrių vienuolyno bažnyčios pašventinimo iškilmę ir liturgija mums ta proga pamąstymui pateikia Evangeliją apie muitininkų viršininką Zachiejų. Bažnyčios dedikacijos iškilmė yra minėjimas Kristaus, kuris yra mūsų išganymo autorius, Šventosios Dvasios galia mus padarantis gyvaisiais akmenimis, tinkamais dvasinių namų statybai. Bažnyčia savo ruožtu, kaip regimas Kristaus ženklas, yra toji sakralioji vieta, kur ypatingu būdu įvyksta žmogaus susitikimas su gyvuoju Dievu. Kiekvienąkart per tokį susitikimą yra vykdomas žmogaus išganymas. Apie vieną tokį stebuklingą susitikimą kalba šiandienos Evangelijos epizodas. Jame mes matome žmogaus, vardu Zachiejus, susitikimą su [&hellip;]
- [13 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xiii-eilinis-sekmadienis-2/): Brangūs broliai ir seserys, praeitą sekmadienį, klausydami Evangelijos pagal šventąjį Luką, mes girdėjome kaip Jėzus pirmą kartą pranešė apie savo kančią, ragindamas visus savo mokinius išsižadėti savęs, nešti kasdien savo kryžių ir sekti paskui jį. Kiek toliau Lukas rašo: „Visiems stebintis Jėzaus stebuklingais darbais, jis prabilo į mokinius: &#8216;Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas&#8217;“. Tačiau mokiniai neįstengė suprasti šių žodžių, bijojo jie ir klausinėti. O paskui, kaip mums teigia šiandienos Mišių skaitinys, kuris žymi naują bei svarbu Evangelijos pagal Luką dalį, Viešpats ėmė keliauti Jėruzalės link, į šventąjį miestą, kur turėjo įvykti jo „išėjimas“ – jo kančia, mirtis ir [&hellip;]
- [14 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xiv-eilinis-sekmadienis-2/): Šiandienos mišių maldos žodžiais mes Dievą prašome mums duoti švento linksmumo ir vesti mus į amžinąjį džiaugsmą. Išties, tai neįprastas prašymas, nes mes daugiau linkę prašyti konkretesnių ir praktiškesnių dalykų, iš kurių kaip pasekmė gali gimti džiaugsmas, o patį džiaugsmą ir linksmumą bandome susiieškoti ar susikurti patys. Ir visgi, jeigu egzistuoja daugybė priemonių, leidžiančių pažinti kitą žmogų, kaip antai jo pomėgiai, draugai, juokas, skaitomos knygos ir t.t., tai žmogaus džiaugsmo pobūdis ir kokybė yra viena iš tokių priemonių, parodančių jo tikrąjį veidą. Žmogus vertas tiek, kiek verti jo džiaugsmai. Šiandienos visi trys mišių skaitiniai savaip kalba apie džiaugsmą, pateikdami skirtingus džiugesio [&hellip;]
- [16 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xvi-eilinis-sekmadienis-2/): Marija išsirinko geriausiąją dalį &#8230; Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos mišių skaitiniai kalba apie svetingumą ir apie tai, kaip per šią dorybę įvyksta žmogaus susitikimas su Dievu. Priimantis į svečius ir, išoriškai žvelgiant, duodantis bei dovanojantis, žmogus galiausiai pasirodo kaip tas, kuris pats sulaukia malonės ir gausesnių dovanų. Pirmajame skaitinyje girdime, kaip Viešpats slėpiningu pavidalu ateina pas Abraomą. Raštas sako, kad tai įvyko per patį vidudienio karštį. Galbūt, kiekvienas iš asmeninės patirties žino, kokios mintys, jeigu tuomet jų išvis yra, sukasi galvoje ypatingai karštomis dienomis, ir ką tokiu metu kiekvienas daro. Kaip bebūtų, veikiausiai nė vienas nenorėtų tokiu metu kažkuo įtemptai [&hellip;]
- [18 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xviii-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, nesumanaus turtuolio palyginimas yra veik vienintelė Evangelijos vieta, kurioje randame užuominas į Koheleto knygą. Šioje knygoje kelis kartus teigiama, kaip girdėjome pirmame skaitinyje, kad žmogus negauna jokios tikros naudos iš savo triūso ir iš gėrybių bei turtų, kuriuos jis susikaupia žemėje. „Tuštybių tuštybė, – sako Koheletas, arba Galvočius, – tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė.“ Koheletas buvo vienas didžiųjų Izraelio išminčių. Jis ne tik priklausė Saliamono pradėtai išminties tradicijai; rašydamas jis dar prisidengia Dovydo pirmojo įpėdinio vardu ir asmenybe Saliamonas buvo galingiausias, išmintingiausias Izraelio karalius, apdovanotas neįprastos išminties bei supratimo dovanomis ir dideliais turtais. Jis patyrė visus [&hellip;]
- [21 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxi-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, Jėzus keliaudamas į Jeruzalę mokė. Jo mokymas – tai Evangelija, Geroji Naujiena, apie dangaus karalystę, Naujiena, skirta visai Dievo tautai – Izraeliui ir visai žmonijai, visiems ateinantiems iš rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. Tai Evangelija iš Tėvo, iš mūsų Dievo Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Visa žmonija yra jo kaimenė; jeigu pritrūks bent vieno žmogaus, išgelbėtųjų skaičius jam atrodys per mažas, jis paliks 99 (devyniasdešimt devynias) nepaklydusias avis ant kalno, kad galėtų surasti ir parnešti į savo namus tą vieną nuklydusiąją. Ir dabar Jėzus ryžtingai keliauja Jeruzalės link, į savo [&hellip;]
- [23 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxiii-eilinis-sekmadienis/): Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelijos skaitinyje sakoma, kad kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Galbūt dauguma tuomet jį sekusių žmonių spėja, kad Jėzus keliauja į Jeruzalę, tačiau tik labai mažas skaičius mokinių iš jo lūpų buvo girdėję, kad jo kelias veda į Golgotą. Jeigu tuomet jiems visiems būtų aiškiai žinoma, kokia bus jo žemiškojo kelio pabaiga, kiek iš jų būtų panorėję drauge su Jėzumi praeiti tą kelią iki galo? Pats Jėzus nepalengvina savo sekėjams užduoties. Koks nors šio pasaulio partijos lyderis stengtųsi pažadais ir meilumu, o gal ir įbauginimu, [&hellip;]
- [24 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxiv-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, gana dažnai, ypač gavėnios metu, liturgija mums suteikia progų skaityti ir apmąstyti sūnaus palaidūno palyginimą, kuris atskleidžia Dievo gailestingumą ir įvairius būdus, kuriais mes galime arba priimti, arba atmesti Tėvo meilę. Tačiau šiandien girdėjome visą Evangelijos pagal Luką 15-tą skyrių, kur sūnaus palaidūno istorija eina po kitų palyginimų, kurie iliustruoja tą pačią dieviškojo gailestingumo temą. Lyginant šias istorijas galima įžvelgti tris Dievo atpirkimo aspektus. Arba, tiksliau sakant, jos mums rodo, kaip Trejybės dieviškieji asmenys nuolat bendradarbiauja dėl mūsų išganymo. Pirmuosiuose dviejuose palyginimuose mes galime kontempliuoti Dievo Sūnų ir Šventąją Dvasią, tuos du asmenis, kurie yra siunčiami į [&hellip;]
- [Švč. M. Marijos Gimimas (Šilinė)](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marijos-gimimas-siline/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien švenčiame Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų motinos gimimo dieną. Džiaukimės! Marijos gimimas yra išganymo aušra, Kristaus Įsikūnijimo skelbimas ir Marijos prasidėjimo be gimtosios nuodėmės apreiškimas. Šiandien per būsimąją Dievo Motiną į pasaulį įžengė visiškai atstatyta Dievo vaikų laisvė, primenanti tą laisvę, kurią turėjo žmonijos pirmieji tėvai prieš gimtąją nuodėmę. Kiekvieno žmogaus gimimas atneša arba turėtų atnešti pasauliui daug vilties ir džiaugsmo. Tai gyvybės tvirtinimas, skelbiantis tą palaiminimą, tą augimo bei vaisingumo jėgą, kurią Dievas davė žmonijai nuo pradžios. Pradėjusi kūdikį moteris nešioja jį savo įsčiose devynis mėnesius. Po to patiria gimdymo skausmus, bet kūdikiui gimus ji [&hellip;]
- [27 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxvii-eilinis-sekmadienis/): Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį… Brangūs broliai ir seserys, šiandienos mišių skaitiniai mums kalba apie tikėjimą. Iš jų mes sužinome apie tikėjimo kilmę, apie šios dorybės prigimtį, apie tai, kad tikėjimas gali padidėti, arba, atvirkščiai, sumažėti, apie tikėjimo galią, bet ir jo neaiškumą ir, galime sakyti, dramą. Evangelijos skaitinyje mes girdėjome apaštalų prašymą: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo.“ Ištarti šituos žodžius – tai aiškiai parodyti, kad tikėjimas nepriklauso išskirtinai nuo žmogaus noro ir pastangų. Tai yra aiški nuoroda į tikėjimo šaltinį. Apaštalai, būdami visą laiką su Kristumi, įtraukti į jo misiją, suvokia savo žmogiškąjį ribotumą ir jiems patikėtos užduoties dydį. Jie [&hellip;]
- [29 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxix-eilinis-sekmadienis/): Iš 17, 8–13:&nbsp;Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitaiPs 121, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. P.:&nbsp;Te mums padeda Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.2 Tim 3, 14 – 4, 2:&nbsp;Kad Dievo žmogus taptų tobulasLk 18, 1–8:&nbsp;Dievas apgins teises savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Šiandienos Evangelija pateikia mums mokymą apie maldą. Reikia melstis, visuomet melstis, nepaliauti. Dėl Mozės maldos izraelitai nugalėjo Amaleką ir jo kariauną. Mozė meldė ant kalvos viršūnės, izraelitai kovojo lygumoje. Maldos vieta ir kovos vieta Maldos vietos yra bažnyčios, vienuolynai, vieta, skirta melstis jūsų namuose. Miesto ir miestelio bažnyčios yra [&hellip;]
- [31 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxxi-eilinis-sekmadienis/): Išm 11, 22 – 12, 2:&nbsp;Visų tu gailingas, nes myli štai visa, kas tik egzistuojaPs 145, 1–2. 8–9. 10–11. 13cd–14. P.:&nbsp;Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais.2 Tes 1, 11 – 2, 3a:&nbsp;Kristaus vardui bus garbė jumyse, o jums jameLk 19, 1–10:&nbsp;Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę Brangūs broliai ir seserys, muitininkas Zachiejus, sakė Jėzus, „irgi yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ Dauguma iš mūsų yra girdėję apie šeimas, kuriose padorių ir pamaldžių tėvų mylimi bei gerai auklėjami vaikai staiga arba pamažu pasuka blogais keliais. Kai kurie tampa priklausomi nuo įvairių [&hellip;]
- [Visi Šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji-3/): Apr 7, 2–4. 9–14:&nbsp;Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.:&nbsp;Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.1 Jn 3, 1–3:&nbsp;Mes matysime Dievą tokį, koks jis yraMt 5, 1–12a:&nbsp;Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje Brangūs broliai ir seserys, Šiandien Bažnyčia vienu liturginiu šventimu iškilmingai pamini visus šventuosius. Mišių skaitiniai mums leidžia šiek tiek priartėti prie šio didingo slėpinio supratimo. Norėčiau stabtelėti ties antruoju skaitiniu, paimtu iš apaštalo Jono pirmojo laiško, nes jame aiškiau pasimato skirtingi žmogaus istorijos etapai: pašaukimas, gyvenimo kelionė ir galutinis tikslas, kuris pagrindžia ir [&hellip;]
- [Mirties absurdas prisikėlimo šviesoje](https://homilijos.kristoteka.lt/mirties-absurdas-prisikelimo-sviesoje/): Ateinančio sekmadienio (XXXII C) šv. Mišių skaitiniai iškelia dvi svarbias žmogiškos egzistencijos dimensijas: mirtį ir prisikėlimą. Pirmasis skaitinys iš antrosios Makabiejų knygos (2 Mak 7, 1-2. 9-14) iškelia stulbinančią žmogiškos mirties priėmimo drąsą iš pagrindų gaivinamą prisikėlimo vilties, kurią jau šiame gyvenime teikia tikėjimas gyvuoju, amžinuoju, nemirtingu Dievu. Antrasis skaitinys iš Luko evangelijos (Lk 20,27-38) paties Jėzaus lūpomis patvirtina mirusiųjų prisikėlimą, „juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. Ši biblinė mirties ir prisikėlimo perspektyva ragina mąstyti apie žmogiškosios mirties tikrovę – absurdišką ir kartu prasmingą. Mirtis nė vienam žmogui nėra trokštamas dalykas ar įvykis, kurį žmogus galėtų [&hellip;]
- [1 advento sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/i-advento-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, Bažnyčios vardu norėčiau jums palinkėti gerų naujų metų! Taip, jūs teisingai išgirdote. Nesuklydau. Nauji krikščionių liturginiai metai, Bažnyčios liturginis ciklas, prasideda ne sausio pirmą dieną, bet maždaug mėnesiu anksčiau, būtent šiandien, pirmąjį advento sekmadienį. Kiekvienais metais advento pradžia – tai lyg mūsų dvasinio gyvenimo kompiuterio pakrovimas. Bažnyčia mus ragina pabusti iš miego ir budėti, kad, šalindami visus parazitus, visas mūsų kasdieninio gyvenimo iliuzijas ir išsiblaškymus, galėtume grįžti į tikrą ir esmingiausią maldos būseną Dievo akivaizdoje. Šių Mišių Įžangos giesmė kreipia mus šia kryptimi su 24-tosios psalmės žodžiais: „Į tave, o Viešpatie, aš nuolat pakeliu savo siela“ – [&hellip;]
- [2 advento sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/ii-advento-sekmadienis/): Advento laikas yra ir laukimo ir atsivertimo laikas. Mes laukiame to, kuris pas mus jau atėjo silpnas kaip ir mes, ir kuris vėl ateis šlovingai prisikėlęs. Mes laukiame jo atėjimo tačiau ne pasyviai: kad žemiški rūpesčiai nesukliudytų pasitikti ateinantį tavo Sūnų, &#8211; sakė pradžios malda. Lotynų kalbos tekstas kalba apie skubėjimą:&nbsp;in tui occursum filii festinantes. Kaip piemenys, Kalėdų naktį bėgo į prakartėlę pagarbinti Jėzaus, ir kaip Zachiejus, kuris skubėjo nulipti nuo šilkmedžio, kad priimtų Viešpatį. Skubėti pasitikti ateinantį Viešpatį reiškia eiti uoliai atsivertimo keliu. O tas, kuris ryžtingai eina atsivertimo keliu arba, kaip sako šventas Benediktas, paliepimų keliu, to Širdis sustiprėja, [&hellip;]
- [Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergeles-marijos-nekaltasis-prasidejimas/): Dievas išsirinko mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą &#8230; Brangūs broliai ir seserys, Šventasis Paulius laišką Efeziečiams, kurio ištrauką girdėjome antrame skaitinyje, pradeda šlovinimo himnu visa apvaizdingai tvarkančiam Dievui Tėvui ir jo visa aprėpiančiam išganingam planui, kurį glaustai galima nusakyti žodžiu „palaiminimas“, arba tiksliau – „palaiminimas Kristuje“. Dievas, anot Apaštalo žodžių, mus pažino ir pamilo nuo amžinybės, dar prieš pat pasaulio sutvėrimą. Dievo amžinosios didybės ir malonės apreiškimas bei protingosios būtybės šventumas ir nekaltumas jo akivaizdoje yra kūrinijos atsiradimo pagrindas ir žmonijos istorijos prasmė. Žmogus ne pats sau ilgainiui nusibrėžė tokį tikslą, mat jokia sukurtoji prigimtis iš savęs negali pretenduoti į šventumą [&hellip;]
- [Šv. Kalėdų naktis](https://homilijos.kristoteka.lt/sv-kaledu-naktis/): Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms &#8230; Brangūs broliai ir seserys, Ką tik Evangelijoje mes girdėjome angelo žodžius, skirtus piemenims ir kuriuos Bažnyčia dabar pakartoja mums: Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Angelas nepaskelbia piemenims kaip ženklo jokio įspūdingo reginio, kuris galėtų atimti jiems žadą, taip kaip juos buvo paveikęs pačių angelų ir gausios dangaus kareivijos pasirodymas. Angelo duotame ženkle nėra nieko antgamtiško ar stulbinančio, kad jį išvydus, nori nenori, protas turėtų pasiduoti ir nuolankiai priimti įvykį. Betliejuje piemenys pamatys tik suvystytą vystyklais kūdikį, niekuo išoriškai nesiskiriantį [&hellip;]
- [Kalėdų dienos homilija](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-dienos-homilija/): Brangūs broliai ir seserys, sveikiname jus, susirinkusius kartu švęsti Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimo šventę. Susirinkome švęsti ne tik praeities įvykį, ne tik paminėti tai, kas įvyko prieš daugiau nei 2000 metų. Susirinkome ir&nbsp;susitikti su Kristumi šiandien, susirinkome išgyventi jo Įsikūnijimo slėpinį šiandien, – slėpinį, kuris mus gali apšviesti naujai, atgaivinti, pamaitinti mūsų tikėjimą ir net keisti mūsų gyvenimą. Visa tai mes esame kviečiami išgyventi šiandien, nes pati Bažnyčia ir jos liturginės apeigos mums yra kaip Kristus šiandien, kaip juntamas įsikūnijusio Žodžio ženklas. Dėl liturginių apeigų šis Kristaus gimimas yra esantis čia, tarp mūsų, jis yra sudabartinamas tarp mūsų ir netgi mumyse. [&hellip;]
- [Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marija-dievo-gimdytoja/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien Kristaus ir Marijos vardu, norėčiau jums palinkėti gerų Naujųjų Metų. Prieš mėnesį, mes priminėme, kad Bažnyčios metai prasideda ne sausio pirmą dieną, bet pirmą advento sekmadienį. Vis dėlto, negalime ignoruoti, kad civilinių metų pokytis, metų oficialaus skaičiaus pakeitimas, turi beveik visiems didelį psichologinį poveikį. Tada suvokiame, kad laikas trumpas, kad mes pereiname nuo vieno gyvenimo etapo į kitą. Prisimename praeito laiko įvykius su nostalgija arba apgailestavimu, žvelgiame į nežinomą ateitį (su kartais perdėtu) žmogišku pasitikėjimu ar ambicija, bet dažniausiai su didele baime ir nerimu. Štai kodėl kai kuriems kyla noras bent laikiniai ir dirbtinai pabėgti nuo [&hellip;]
- [Pašaukimas šventumui](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimas-sventumui/): 1. Brangūs broliai ir seserys, pasibaigus Kalėdų liturginiam laikui ir prasidėjus eiliniam, Bažnyčia nurodo mūsų krikščioniško gyvenimo tikslą. Mūsų girdėtiems trims bibliniams skaitiniams yra viena bendra tema –&nbsp;pašaukimas šventumui.&nbsp;Ši tema ypač atsispindi antrajame skaitinyje, kuriame Paulius save pristato kaip pašauktą apaštalauti, jis yra „Dievo valia pašauktasis Kristaus Jėzaus apaštalas“ (1 Kor 1, 1), kuris rašo „pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus“ (1 Kor 1, 2–3). 2. Šis pašaukimas kaip sėkla mumyse pasėta krikšto metu. Nuplovęs visas nuodėmes, krikštas mus padarė nauju kūriniu, Dievo įvaikiais, dieviškosios prigimties [&hellip;]
- [Viešpaties Paaukojimas (Grabnyčios)](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-paaukojimas-grabnycios/): Brangūs broliai ir seserys, Viešpaties paaukojimo šventė tobulai sudabartina ką tik girdėtą Evangelijos pagal Luką ištrauką. Viena vertus, šis Jėzaus kūdikystės epizodas primena kai kurias Senojo Testamento svarbias figūras arba atvaizdus, susijusius su šventykla ir aukomis. Kita vertus, jis simbolizuoja Kristaus išganymo darbo visišką įgyvendinimą, kuris ateis vėliau per kryžių, prisikėlimą ir Bažnyčios sukūrimą. Kristaus paaukojimas toks, koks jis mums yra papasakojamas Evangelijoje pagal Luką, yra slėpinys arba „mysterium“, turi sakramentinę struktūrą, sudarytą iš gana paprastų gestų ir žodžių, kurie ir aiškina gestų prasmę. Štai kodėl šis įvykis tapo didelės malonės šaltiniu ne tik tiems, kurie tada dalyvavo Kristaus aukojimo apeigose: [&hellip;]
- [5 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/v-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, praeitą sekmadienį skaitytame Evangelijos pagal Matą pamoksle ant kalno po mokymo apie palaiminimus Jėzus sako savo mokiniams du vienodai trumpus palyginimus apie druską ir šviesą. Pradėkime nuo antro palyginimo, kuris yra beveik savaime suprantamas. Kristus yra Šviesa iš Šviesos Trejybėje, Tėvo tobulas paveikslas ir atvaizdas. Jis yra pasaulio šviesa, vienintelė tikra Dievo meilės apreiškimo šviesa. Dėl tikėjimo Jėzaus mokiniai yra taip pat pašaukti tapti šviesa pasauliui. Sekdami Kristaus pavyzdžiu, gyvendami pagal jo mokymą, ypač pagal jo palaiminimų dvasią, priimdami Jėzaus malonę, jie tampa vis panašesni į jį. Kaip sakė šv. Paulius, jiems žvelgiant į Dievo šlovę Kristaus [&hellip;]
- [8 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/viii-eilinis-sekmadienis/): Arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Brangūs broliai ir seserys, kai skaitau Evangelijos žodžius „Vieno ir kitą“, jaučiuosi truputį sutrikęs ir užduodu sau tokį klausimą: ką tiksliai Viešpats norėjo čia pasakyti? Apie ką Jis kalba? Viena yra aišku, kad sakydamas: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams … Dievui ir Mamonai“, Jėzus nenorėjo supriešinti dviejų nepriklausomų ir lygių principų – gėrio ir blogio. Dualizmas Biblijai yra perdėm svetimas. Palyginimas tarp Dievo ir Mamonos nėra lygiavertis. Dievas Tėvas per savo Sūnų Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje viską sukūrė, Jis yra buvimo, gyvenimo ir yra visų [&hellip;]
- [3 Gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/iii-gavenios-sekmadienis/): Savo pontifikato pradžioje mūsų Popiežius Pranciškus rašė: „Evangelijos džiaugsmo, evangelii gaudium, prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“. Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėtas evangelijos pagal Joną epizodas puikiai išreiškia evangelijos džiaugsmą, evangelii gaudium, džiaugsmą Kristaus ir visų tų, kurie jo vardu neša kitiems gerąją naujieną, džiaugsmą ir tų, kurie ją priima. Prie Jokūbo šulinio susitiko du troškuliai: Jėzaus ir vienos moters Samarietės. Jėzus Mesijas, Įsikūnijęs Dievo Žodis, turintis savyje neišsemiamo Šventosios Dvasios, gyvojo vandens, amžinojo [&hellip;]
- [4 Gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/iv-gavenios-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiemet gavėnios laikotarpiu liturgija mums pateikia tris ilgas ištraukas, skirtas buvusiam, šiam ir kitam sekmadieniui, iš Evangelijos pagal Joną. Šie trys epizodai sudaro pagrindines gavėnios katechezes apie krikštą. Jie yra nepakeičiamos vertės ruošiant ne tik katechumenus priimti krikštą, bet ir mus visus, Dievo tautą, Velykų naktį kartu su pakrikštijamaisiais atnaujinančius savo krikšto pažadus. Per gavėnią Bažnyčios liturgija ir šv. Benedikto Regula ragina mus giliau susipažinti su malone, dovanota mums Kristuje. Jos stengiasi pažadinti mūsų širdyse troškimą siekti Šventų Velykų, kad galėtume švęsti Velykų slėpinį bei priimti iš Viešpaties mirties ir prisikėlimo naujojo gyvenimo dovaną. Šią dovaną mes [&hellip;]
- [Velyknakčio homilija](https://homilijos.kristoteka.lt/velyknakcio-homilija/): Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Mūsų Motina Bažnyčia mus užvedė į liturginių metų viršūnę. Stovėdami ant šios viršūnės, visi esame kviečiami išgyventi Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šis išgyvenimas yra itin svarbus, nes būtent iš jo išteka ir į jį suteka visas mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kad tikrai tai išgyventume, mums svarbu, kad kartu su visa Bažnyčia išpažintume šio slėpinio ir sykiu mūsų tikėjimo pamatinį branduolį – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė. Dėl liturginių apeigų mes galime šią tikrovę išgyventi šiandien, dabar, o išgyventi šią tikrovę dabar – tai sykiu ir patirti išganymą dabartyje. 1. Ką tik [&hellip;]
- [5 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/v-velyku-sekmadienis/): „Tikite Dievą – tikėkite ir mane“. Brangūs broliai ir seserys, joks žmogiškas mokytojas, ganytojas ar pranašas negalėtų taip kalbėti. Tai būtų klaidinga pretenzija, pavojinga, beprotiška iliuzija. Tačiau, nepaisant savo menko supratimo, mokiniai instinktyviai nujautė, kad Jėzus yra vertas visiško pasitikėjimo. Dėl pačių jo darbų jie galėjo tikėti, kad Jėzus ateina iš Dievo, ir kad dangiškasis Tėvas pilnai veikia jame. Gyvendamas žemėje, Jėzus darė darbus, kurių niekas kitas nėra daręs. Jis atleido žmonėms jų nuodėmes, prikėlė mirusius, paskutinės vakarienės metu jau davė mokiniams savo kūną ir kraują, kuriuos vėliau paaukos ant kryžiaus už visų žmonių išganymą. Norėdamas vesti mokinius į dar pilnesnį [&hellip;]
- [7 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/vii-velyku-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, jūs beveik visi žinote, kad Lietuvos ir daugelio kitų šalių parapijose Kristaus Žengimo į Dangų iškilmė yra perkeliama į šį sekmadienį. O mūsų vienuolyne pagal seną visuotinės Bažnyčios praktiką bei Apaštalų darbų knygos chronologiją, atitinkančią tradiciją, šis didelis Viešpaties gyvenimo įvykis jau buvo švenčiamas praeitą ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Kristaus prisikėlimo Velykų sekmadienį. Mūsų liturgija šiandien primena ir sudabartina devynių dienų laikotarpį nuo Šeštinių iki Sekminių. Šis laikotarpis yra labai svarbus, nes jis veda mus į paskutinį išganymo istorijos etapą, į Bažnyčios laiką. Tai laikas, kuris trunka nuo Kristaus žengimo į dangų iki jo garbingo antrojo [&hellip;]
- [12 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xii-eilinis-sekmadienis/): „NEBIJOKITE TŲ, KURIE ŽUDO KŪNĄ“ Brangūs broliai ir seserys, šių Mišių pirmasis skaitinys mums perteikia karštą maldą, kurią pranašas Jeremijas sukalbėjo tuo metu, kai buvo persekiojamas žiaurių bei nenumaldomų priešų. Pranašas tiesiogiai su nedorėliais nekovoja, bet prašo Viešpaties išteisinti jo bylą ir įvykdyti keršą prieš tuos, kurie stengiasi jį sunaikinti. Pilnas pasitikėjimo ir meilės, Jeremijas baigia šlovinimo ir padėkos giesme, įsitikinęs, kad Viešpats, žvelgdamas į savo tarno teisingumą ir bejėgiškumą, skubiai išvaduos jį iš priešų rankų ir visų pavojų. Gavėnios metu liturgija pritaikė šią maldą Kristui, kurio priešai stengėsi jį pasmerkti mirties bausme. Savo kančios akimirką Jėzus, maldaudamas Tėvo globos bei [&hellip;]
- [13 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xiii-eilinis-sekmadienis/): Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ Šie žodžiai yra dalis nurodymų, kuriuos šv. Mato evangelijoje Jėzus davė dvylikai apaštalų tuoj po to, kai juos pašaukė, prieš pasiųsdamas į pirmąją misiją. Čia Viešpats savo viešojoje tarnystėje pirmą kartą užsimena apie kryžių. Tik vėliau trimis skirtingomis progomis Jėzus paskelbė apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau apaštalai „nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34). Tokiu atveju teisėta paklausti, kaip apaštalai galėjo suprasti Jėzų, kai jis pirmą kartą prabilo apie kryžiaus nešimą šiandien mūsų skaitytoje ištraukoje. Pirmajame šimtmetyje Romos [&hellip;]
- [14 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xiv-eilinis-sekmadienis/): (Mt 11, 25-30) Ši evangelijos pagal Matą ištrauka mums perteikia Jėzaus šlovinimo maldą savo Tėvui. Po maldos, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, tai yra į mus visus, ir juos kviečia, tuo pat metu atsiskleisdamas ir mums. Pažvelkime į šiuos tris etapus, per kuriuos Jėzus nori mus mokyti. 1. Būti tiesioginiu Jėzaus maldos savo Tėvui dalyviu visuomet yra jaudinanti akimirka. Čia kaip tik, regis, Jėzus šlovina savo Tėvą mokinių akivaizdoje. Šitaip jo malda tampa mokymu. Ko Jėzus moko? Mažutėliai, tai yra romieji ir nuolankiaširdžiai, prieš Dievą yra išskirtiniai. Kaip tik jiems Tėvas nori apsireikšti visapusiškiau ir betarpiškai. Tuo tarpu išmintingieji ir gudrieji [&hellip;]
- [„Sėjėjas išsirengė sėti“](https://homilijos.kristoteka.lt/xv-eilinis-sekmadienis-sejejas-issirenge-seti/): 1. Brangūs broliai ir seserys, šiandien Bažnyčios liturginiai tekstai mūsų dėmesį kreipia į Dievo žodžio tikrovę. Pirmame skaitinyje girdėjome, kad Dievo žodis nėra tiesiog paprastas žodis, kuris išeitų iš Dievo burnos ir nukristų į tuštumą. Jis turi vidinę jėgą, vidinę dinamiką, jis turi savyje asmens savybes. Jeigu išeina iš Dievo burnos, jis nesugrįžta bergždžias, taip kaip lietus nukritęs iš dangaus, negrįžta atgalios, bet palaisto žemę, kad ši duotų vaisių (Iz 55, 10-11). Tačiau Naujojo Testamento erdvėje Dievo žodis tapo kažkuo be galo daugiau – jis tapo kūnu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ – skaitome Jono Evangelijos prologe (Jn [&hellip;]
- [16 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xvi-eilinis-sekmadienis/): „Iš kurgi atsirado raugių? Tai padarė mano priešas.“ Palyginime, kurį mums ką tik perskaitė diakonas, Jėzus nori mums atskleisti dieviško gailestingumo gelmę. Jis žino, kad šiame begaliniame gailestingume kažkas mums užkliūva. Kaip girdėtame palyginime šeimininko tarnus, taip ir mus neretai trikdo šis gailestingumas, nes jis mums primena, kad egzistuoja blogio slėpinys. Blogis, laimei, tegu ir nėra begalinis, tačiau vis tik yra ta tikrovė, kuri kelia klausimų. Mes norėtume galutinai pašalinti blogį ir gyventi pasaulyje be sunkumų, tačiau Viešpats mums pateikia kitokią išeitį – kantrybę. Ji kartais mums yra nepatogi, nes gyvename greičio ir neatidėliojamo veiksmo kultūroje. „Palikite rauges ir kviečius augti [&hellip;]
- [Kristaus Atsimainymas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-atsimainymas/): Šiandien švenčiame Viešpaties Atsimainymo šventę. Jis atsimainė jų akivaizdoje. Atsimainymas pažodžiui reiškia pasikeitimas, persikeitimas. Mes gimstame keitimuisi. Mūsų gyvenimas ir bet koks gyvenimas be paliovos keičiasi. Biologiniu požiūriu gyvenimas yra lėtas keitimasis, kuris pasibaigia mirtimi. Tam tikra prasme gyventi reiškia mirti. Tačiau Viešpaties atsimainymas prideda kažką visiškai naujo. Būtent tai, kad mirti reiškia įeiti į gyvenimą šv.Tereselė. Mirti reiškia prisikelti. Mūsų žemiškame gyvenime, šios dvi transformacijos vyksta kartu. Vien tik tikėjimu mes suprantame šią dvigubą gyvenimo realybę. Tik tikėjimas apšviečia gyvenimo kelią. Jis yra tarsi tas šviesos debesis, kuris pridengė tris apaštalus savo šešėliu. Tikėjimas yra ir šviesa ir tamsa. Jis [&hellip;]
- [20 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xx-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šių šventųjų Mišių skaitiniai turi vieną bendrą temą – tai santykiai tarp žydų ir tikinčiųjų pagonių Dievo išganymo plane. Antrame skaitinyje iš Laiško romiečiams šventasis Paulius itin giliai apmąsto Izraelio vaidmenį išganymo istorijoje. Svarbu suprasti, kad, minėdamas Izraelio „atmetimą“ ir po to „priėmimą“, apaštalas kalba ne tiek apie individualių žydų išgelbėjimą, kiek apie žydų tautos, kaip Dievo išganymo įrankį, vaidmenį. Jau Pauliaus laikais ėmė aiškėti, kad tik maža Izraelio dalis, mažas likutis, pripažino Jėzų kaip Mesiją. Tačiau šis likutis, kuris apima tarp kitų ir Mergelę Mariją, apaštalus ir pirmą Jeruzalės krikščionišką bendruomenę, yra be galo svarbus ir [&hellip;]
- [22 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxii-eilinis-sekmadienis/): Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs … Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelijos skaitinys seka tuojau pat po praeito sekmadienio skaitinio ir yra su juo labai glaudžiai susijęs. Praeitą sekmadienį mes girdėjome, kad į Jėzaus mokiniams užduotą klausimą: „Kuo jūs mane laikote?“, apaštalas Petras visų vardu išpažino: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus pagyrė Petrą už tokį atsakymą, visgi paaiškindamas, kad teisingą atsakymą jam padiktavo ne jo paties prigimtiniai gabumai, bet dangiškasis Tėvas. Po to, kai apaštalai Petro vardu jau išpažino savo tikėjimą ir pripažino Jėzų Mesiju, Jėzus nuo to meto pradėjo atvirai aiškinti mokiniams savo žemiškosios [&hellip;]
- [30 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxx-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėta Evangelijos ištrauka yra trumpa, gal net per trumpa, kaip mes matysime vėliau. Vis dėlto ji be galo turtinga, nes joje, vartodamas negausius žodžius, Viešpats mums duoda du pagrindinius meilės įsakymus, kuriuos lengva išmokti atmintinai ir kurie apima visą Dievo įstatymo pilnatvę. Reikia pastebėti, kad Evangelijoje pagal Matą šis mokymas vyksta audringos konfrontacijos tarp Jėzaus ir fariziejų kontekste. Ne visi fariziejai buvo pikti, bet beveik visi, su kuriais Jėzus yra čia susidūręs, jau buvo pasiryžę prieštarauti jam iki galo ir pasmerkti jį. Šv. Matas sako, kad jie „susirinko draugėn“ (gr. synekthesan epi to auto – [&hellip;]
- [32 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/xxxii-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiame paskutiniame liturginių metų etape Bažnyčia dažnai mums primena galutinį mūsų gyvenimo tikslą ir būsimą pasaulio pabaigą. Šios dienos Evangelija kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, primindama galutinį mūsų susitikimą su Viešpačiu, kai paliksime šį pasaulį, kad įeitume į amžinybę. Tam ji panaudoja vestuvių įvaizdį. Biblijoje dažnai kalbama apie vestuves. Dažniausiai turima omenyje santuoka tarp vyro ir moters, kaip tarp Tobio ir Saros; tačiau kartais vestuvės simbolizuoja sandorą tarp Dievo ir jo tautos, tarp Kristaus ir žmogaus. Evangelija gana dažnai mini asmenis, pakviestus dalyvauti vestuvėse. Bet šios dienos palyginime, kuris yra visiškai savitas ir būdingas šventajam Matui, kalbama [&hellip;]
- [Šventoji Šeima](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-5/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien, pirmą sekmadienį po Kalėdų, Bažnyčia švenčia ir apmąsto Šventąją Šeimą, kurią Betliejuje rado piemenys ir kurią šiandien regime šventykloje. Šiandieniai skaitiniai duoda suprasti, kad kiekviena šeima ir sykiu kiekvienas geros valios žmogus yra kviečiami įeiti į Dievo išganymo ir meilės planą visai žmonijai. Šiame išganymo plane išskirtinis vaidmuo teko pirmiausia Abraomui. Būtent nuo Abraomo visa žmoniją žengė didelį žingsnį į priekį šio plano įgyvendinimo link. Du pirmi skaitiniai apie Abraomo pašaukimą ir jo tikėjimą pateikiami šiandien todėl, kad kiekviena šeima ir kiekvienas žmogus, kaip ir Abraomas, yra pakviesti eiti tuo pačiu keliu. Viešpats pakvietė Abraomą (tuomet [&hellip;]
- [Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergele-marija-dievo-gimdytoja/): Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę … Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelija ir vėl kreipia mūsų žvilgsnius į Kalėdų nakties įvykį, ragina pamaldžiai apmąstyti Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, tik šįkart kviečia stabtelėti prie Mergelės Marijos motinystės. Išties, šiandien Bažnyčia švenčia švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius trumpais žodžiais pamini tą, kurios dėka Dievo Sūnus su žmogaus prigimtimi įžengia į pasaulį: tai Marija iš Nazareto, tapusi Dievo Motina. Pirmasis Mišių skaitinys pateikia seną kunigų palaiminimo maldą, kurią Viešpats perdavė Mozei, kad jis jos pamokytų Aaroną ir jo sūnus: Tepalaimina ir tesaugo tave [&hellip;]
- [Didysis Ketvirtadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-ketvirtadienis/): Broliai ir seserys, girdėjote pirmame skaitinyje: pirmųjų Velykų Egipte metu ir žydų Velykų apeigose, kurios yra jų atminimas, dalyviai yra budrūs. Prieš bėgant, prieš didįjį Išėjimą, prieš nusileidžiant saulei, Velykos valgomos skubant, apsiavus kurpėmis kojas, susijuosus strėnas, laikant rankoje lazdą. Jeruzalėje, paskutinės Jėzaus vakarienės su mokiniais metu, visi irgi yra budrūs. Vieta buvo laikoma paslaptyje, į ją patenkama sutartinais ženklais. Valgis vyko „tą naktį, kurią Jėzus buvo išduotas“. Šis išdavimas nėra smulkmena, jis tam tikra prasme sužadino Jėzaus veikimą. Atskleisdamas išdavystę, Jėzus pasakys: „Atėjo valanda“. Kiekvieną didįjį ketvirtadienį mes iš naujo išgyvename paslėptumo ir rizikos, kuri gaubė šį šventą valgį, atmosferą. [&hellip;]
- [Didysis Penktadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-penktadienis/): Brangūs broliai ir seserys, susirinkome į Kristaus kančios pamaldas, kad mintimis, žodžiais ir gestais gyvai atmintume Kristaus kančią ir mirtį. Girdėjome Kančios istoriją to, kuris, pirmiau skelbtas Izaijo knygoje kaip Viešpaties Tarnas, tapo vyriausiasis Kunigas, aukojantis save patį Tėvui. Mūsų girdėtas pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos apie Viešpaties Tarno kančią yra itin svarbus. Pirmieji krikščionys susidūrė su pamatiniu klausimu: kokia yra Kristaus kančios prasmė? Jie ją surado kaip tik šiame skaitinyje, nes ši Izaijo knygos ištrauka yra vienintelė vieta Senajame Testamente, kur žmogaus mirtis yra susieta su kitų nuodėmėmis, kad būtų išgautas atleidimas. Tai tarsi išankstinis Jėzaus kančios ir nukryžiavimo prasmės [&hellip;]
- [Šv. Benedikto iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/sv-benedikto-iskilme/): Šv. Benedikto iškilmė (2018) Šiandien visa Bažnyčia, ne tik benediktinų vienuolynai, švenčia šventąjį Benediktą. Kodėl jam teikiama tokia garbė, kuri nėra suteikta daugeliui įkūrėjų? Be to, ši garbė dar didesnė Europoje. Šiandien mes dėkojame Dievui už šv. Benedikto atliktą darbą. Mąstydami apie jį, tuoj pat žvelgiame į jo didįjį vienuolinį darbą, jo Regulą ir vienuolynų spinduliavimą. Tačiau iš tikrųjų šv. Benediktas nėra įkūrėjas, jis neįkurdino vienuolinio gyvenimo – šis jau egzistavo iki jo, Artimuosiuose Rytuose ir Egipte. Jis tik įkūrė kelis vienuolynus Italijoje, ketindamas perkelti į Vakarus rytietiškų kraštų vienuolynų sėkmingą nuotykį, šių griežtumą pritaikydamas švelnesnei lotynų gyvensenai. Nebūdamas įkūrėju griežtąja [&hellip;]
- [Kad žmogus taptų dievu](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-zmogus-taptu-dievu/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien švenčiame vieną svarbiausių Mergelės Marijos liturginių švenčių – jos Ėmimą į dangų. Šios iškilmės turinys plaukia iš Katalikų Bažnyčios mokymo, teigiančio, kad Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, „pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela šlovėje paimta į dangų“. Ši šventė nuostabiai gražiai iliustruoja Bažnyčios tėvų posakį, pasiekusį mus iš II amžiaus per Irenėjų iš Liono: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu.“ Dievas tapo žmogumi, kad žmogaus gyvenimas taptų sudievintas, kad žmogus taptų kūriniu, kurio gyvenimas pranoksta laiko ir erdvės ribas, tampa nebepavaldus blogio šiame gyvenime visagalybei ir yra išlaisvintas iš mirties amžinumo gniaužtų, – [&hellip;]
- [Kad tikintieji taptų šventi](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-tikintieji-taptu-sventi/): 1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, ką tik girdėjome kaip Kristus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Šie ragino atsiversti, išvarė demonus, gydė. Išvaryti demonus ir gydyti yra skirta tik kai kuriems, tačiau visi krikščionys vienaip ar kitaip neša savyje pašaukimą ir pasiuntinybę jau vien dėl to, kad yra krikščionys. Šios pasiuntinybės kilmė paprasta: krikščionis pašauktas gyventi taip, kaip gyveno Kristus, ir veikti taip, kaip veikė Kristus. Kristaus gyvensena gali būti apibūdinta keturiais pagrindiniais žodžiais: neturtas, klusnumas, tarnavimas ir pasiaukojimas iki mirties, o jo veikseną galima nusakyti vienu sakiniu: prisiartino dangaus karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija. [&hellip;]
- [Pažvelkite į vandenį](https://homilijos.kristoteka.lt/pazvelkite-i-vandeni/): Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite… Brangūs Broliai ir Seserys, praeito sekmadienio Evangelija mums pasakojo apie tai, kaip Jėzus išsiuntė savo mokinius į misiją, davęs jiems praktinių nurodymų ir suteikęs galią gydyti ligas bei išvarinėti demonus. Ši pirmoji misija mokiniams deramai pelnė teisę vadintis apaštalais, t. y. pasiuntiniais. O šiandienos Evangelijoje kalbama apie jų sėkmingą sugrįžimą atgal. Apaštalai įvykdė Jėzaus paliepimą savo darbais ir paraginimo žodžiais. Jie sugrįžta atgal pakylėti ir entuziazmo pagauti. Galima spėti, kad ir jie kaip anie, vėliau išsiųstieji mokiniai, su džiaugsmu Jėzui kalbėjo: Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo (Lk 10, 18). [&hellip;]
- [Gyventi tiesa](https://homilijos.kristoteka.lt/gyventi-tiesa/): 1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, ką tik girdėjome turbūt vieną sudėtingiausių Jėzaus kalbų apie gyvenimo duoną. Tačiau prieš ją antrasis šių mišių skaitinys iš laiško efeziečiams tarsi ruošia ją suprasti. „Jūs išgirdote ir išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje“, – su nepasitenkinimu primena Paulius Efezo bendruomenės tikintiesiems. Kitaip tariant, apaštalas tarsi sako: jūs esate pašaukti gyventi tiesa, kurią atnešė Kristus. Gyventi šia tiesa, jo teigimu, reikia dviejų dalykų: Pirmiausia, nusigręžti nuo pagoniškos elgsenos, nes ji yra žalinga – ji žlugdo žmogų apgaulingais geismais. Ir antra, keisti savo mąstymą, apsivelkant nauju žmogumi, tai yra apsivelkant tiesa. 2. Apaštalas tarsi sakytų: nuo [&hellip;]
- [Jis išaukština mažuosius](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-isaukstina-mazuosius/): Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius … Brangūs Broliai ir Seserys, Šiandieną mes su visa Bažnyčia iškilmingai švenčiame Mergelės Marijos su kūnu ir siela ėmimą į dangaus garbę. Kaip skelbiama Vatikano II Susirinkimo dokumente apie Bažnyčią: „Apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (LG 59). Galime klausti: bet kodėl gi Mergelė Marija buvo išaukštinta jos paėmimu į dangaus garbę? Iš angelo Gabrieliaus [&hellip;]
- [Mes dabar gyvename nebe sau](https://homilijos.kristoteka.lt/mes-dabar-gyvename-nebe-sau/): Brangūs broliai ir seserys, jei turėtume tik evangeliją pagal Joną, nežinotume, kad Eucharistija buvo įsteigta per Paskutinę vakarienę. Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento įsteigimas aprašomas trijose sinoptinėse evangelijose ir šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 11 skyriuje. Kita vertus, tik evangelijoje pagal Joną randame ilgą Viešpaties kalbą apie gyvenimo duoną: tai tekstas, kuris mums iš esmės apreiškia Eucharistijos slėpinį. Kai kurie Biblijos žinovai mano, kad ši kalba tiesiogiai neperteikia istorinio Jėzaus mokymo, bet yra ankstyvosios Bažnyčios mokymo apmąstymo vaisius. Tačiau čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, turbūt labiau verta pasitikėti tikslia šv. Jono atmintimi,&nbsp;– o jis primygtinai teigia, kad šį mokymą Viešpats [&hellip;]
- [Širdis arti Dievo](https://homilijos.kristoteka.lt/sirdis-arti-dievo/): 1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, šios dienos Mišių skaitiniai ypač kalba apie tai, kas mus iš tikrųjų suteršia. –&nbsp;Pirmosios Sandoros&nbsp;tvarka teigia: mus gali suteršti tai, kas ateina iš išorės. Pirmiausia, mus gali suteršti kiekvienas žmogus, kuris nepriklauso mūsų išrinktajai Tautai, t. y. kiekvienas pagonis, kuris garbina kitus dievus. Susilietimas su juo mus padaro nešvarius. Negana to, mes galime tapti nešvarūs ir tuomet, jei paliesime daiktus, kuriuos jie liečia. Bet taip pat mus gali suteršti kiekvienas mūsų pačių elgesys, kuris neatitinka Dievo nurodytų įstatymų bei nuostatų bei protėvių nustatytų potvarkių. Mūsų protėviai nuolat ieškojo elgsenos, kuri patiktų Dievui, ir ją [&hellip;]
- [Kas atveria savo širdį Marijai...](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-atveria-savo-sirdi-marijai/): Mch 5, 1–4a:&nbsp;Iš tavęs kils Izraelio valdovas&nbsp;/Ps 80, 2ac. 3b. 15–16. 18–19.&nbsp;P.:&nbsp;O Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!&nbsp;/Žyd 10, 5–10:&nbsp;Štai ateinu vykdyti tavo valios /&nbsp;Lk 1, 39–45:&nbsp;Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane? Apsilankymo evangelinis epizodas šiandien ragina mus dalyvauti Marijos ir Elzbietos susitikimo džiaugsme. Apie kokį džiaugsmą kalbama? Apie Šventosios Dvasios džiaugsmą: Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios, &#8211; rašo evangelistas. Juk džiaugsmas pripildo širdį tų, kuriuose Šventoji Dvasia apsigyvena. Šventosios Dvasios šviesoje Elzbieta atpažįsta, kad Marija yra Dievo motina,&nbsp;Theotokos:&nbsp;&#8230;mano Viešpaties motina aplanko mane?, &#8211; sušunka ji. Kur ateina Marija, ten [&hellip;]
- [Iš įsčių prieš aušrą, aš pagimdžiau tave](https://homilijos.kristoteka.lt/is-isciu-pries-ausra-as-pagimdziau-tave/): Brangūs broliai ir seserys, kalėdos – tai iš esmės giesmių šventė. Daugelyje Vakarų krikščionybės šalių, giesmininkų būreliai vaikščioja kalėdų naktį po miestus ir kaimus, kad prie kiekvienų namų durų galėtų paguosti ir džiuginti gyventojų širdis giesme „Tyli Naktis“, „Sveikas Jėzau Gimusis“ arba kitomis panašiomis giesmėmis skelbiančiomis Kristaus gimimą. Šią naktį iš tikrųjų mūsų pasaulyje gimė Amžinasis Dievo Sūnus, tapęs žmogumi. Jis yra mūsų Gelbėtojas, naujasis Adomas, naujasis žmogus. Su juo gimė ir nauja giesmė, kuri iki tol niekada nebuvo girdėta žemėje. Kai kuriose psalmėse parašyta : „Giedokite Viešpačiui naują giesmę“. Iš tikrųjų tai yra sena, amžina, ir sykiu visiškai nauja giesmė. [&hellip;]
- [Sekti šventosios Šeimos pavyzdžiu](https://homilijos.kristoteka.lt/sekti-sventosios-seimos-pavyzdziu/): 1. Brangūs broliai ir seserys, šiandien, pirmą sekmadienį po Kalėdų, Bažnyčia švenčia ir apmąsto šventąją Šeimą. Šiandien ją regime keliaujant į Jeruzalės šventyklą, ją paliekant ir vėl grįžtant. Tai kelionė, kuri kupina nerimo. Šiandien prašome Dievo Motinos ir šventojo Juozapo užtarimo mūsų šeimoms. Prašome malonės sekti šventosios Šeimos pavyzdžiu. Ką tik girdėtoje Evangelijos ištraukoje galime įžvelgti vieną svarbų šventosios šeimos, veikiau Marijos, pavyzdinį bruožą. Po trijų nerimo dienų, suradusi Jėzų tarp mokytojų, ji papriekaištavo sūnui, tačiau sulaukė verčiančio susimąstyti atsakymo: „Jėzui reikia būti savo Tėvo reikaluose.“ Tėvai „nesuprato šių žodžių“, tačiau Marija „šį įvykį laikė savo širdyje“. 2. Laikyti savo širdyje [&hellip;]
- [Išlaisvinti protą ir akis](https://homilijos.kristoteka.lt/islaisvinti-prota-ir-akis/): 1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, ką tik girdėti Evangelijos žodžiai apie Jėzų iš Nazareto atkreipė dėmesį į itin svarbias mūsų krikščioniškai egzistencijai tiesas: Jėzus yra Mesijas! Ant jo yra Viešpaties Dvasia, ant jo ji ilsisi, jis yra lydimas jos galios, nes yra Dievo pateptas. Jis pateptas labai svarbiai misijai – nešti Gerąją Naujieną vargdieniams, skelbti išvadavimą belaisviams, akliesiems, prislėgtiesiems. Gerąja Naujiena pranešama labai paprasta ir sykiu dažnai sunkiai priimama tikrovė: Dievas Tėvas suvargusį žmogų myli įsčių meile ir jam atleidžia jo jaučiamą kaltę prieš jį! Štai Geroji Naujiena! Štai Naujiena, kuri neša su savimi išvadavimą! 2. Tačiau iš ko [&hellip;]
- [Pertvarkyti savo prioritetus](https://homilijos.kristoteka.lt/pertvarkyti-savo-prioritetus/): Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėjome Šv. Luko pasakojimą apie pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą. Šv. Lukas aprašo šį įvykį plačiau ir detaliau negu Morkus ir Matas, parodydamas vidinį kelią, kuriuo Petrui ir jo draugams reikėjo nueiti prieš galutinai įsipareigojant tarnauti Viešpačiui. Tie žmonės jau pažįsta Jėzų; su juo jie bendravo, klausė jo pamokymų ir matė Kafarnaume jo daromus išgydymus. Tačiau jie dar negalvojo viską palikti ir juo sekti. Jie buvo tvirtai įsišakniję savo miestelio gyvenime ir toliau tęsė savo žvejų amatą. Ir štai Jėzus ateina pas juos pačioje jų kasdienybėje. Jie nesėkmingai žvejojo visą naktį. O dabar ryte atėjęs Jėzus [&hellip;]
- [Įžengti į Kristaus slėpinį](https://homilijos.kristoteka.lt/izengti-i-kristaus-slepini/): 1. Brangūs broliai ir seserys, šiandien Bažnyčia mums pateikia Evangelijos ištrauką, kuris veikiausiai glumina mus visus. Glumina todėl, kad Jėzus prašo mūsų mylėti tai, kas neįmanoma – savo priešus. Kiekvienas iš mūsų esame patyrę, kad nėra lengva daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti ir melstis už tuos, kurie mus niekina. Ne vienas esame patyrę, kad, išgirdus niekinamus ar užgaulius žodžius, neretai eilę metų, o kartais net visą gyvenimą, reikia vaikščioti su neatleidimo žaizda. O štai Jėzus sako: „Bet jūs mylėkite savo priešus“. Reikia pripažinti, kad sunku suvokti šį įsakymą, taip sunku, kad galbūt geriau stengtis jį ne suprasti tiesiogiai, o [&hellip;]
- [Ištarti Viešpačiui „taip“](https://homilijos.kristoteka.lt/istarti-viespaciui-taip/): Kažkada Jėzus, matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35–38). Mieli tikintieji, šiandien taip pat matome daug apleistų, kūnu ir siela suvargusių ir net savo šio skurdo nesuvokiančių žmonių. Jiems reikia pagalbos. Antraip gailestingumas, tarpusavio meilė ir dvasingumas išblės. Reikia, kad kažkas ateitų pas šias apleistas, gero žodžio, užuojautos ir pagalbos išsiilgusias minias. Nesidairykime ieškodami tų, kurie ryžtųsi paskirti savo gyvenimą pasauliui atnaujinti, evangelizuoti ir krikščioninti. Pažvelkime į save ir pagalvokime, ką mes galime [&hellip;]
- [Visi esame kelyje](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-esame-kelyje/): Jeigu žmogus nepastebi savo gyvenime Dievo, tai dar nereiškia, kad Jo nėra. Mums gali pasikartoti mokinių, ėjusių į Emausą, istorija. Jie ėjo kartu su Jėzumi, bet negalėjo Jo atpažinti. Tariamas Dievo nebuvimas daugelio žmonių gyvenime, o gal net ir mūsų, aptinkamas labai dažnai. Einančių į Emausą mokinių istorija mums rodo, ką reikia daryti, kad pastebėtume savo gyvenime prisikėlusį Kristų. Kokia nuostabi istorija. Mokiniai, šitiek laiko praleidę su savo Mokytoju, jo nepažino. Daugybės išgydymų ir stebuklų liudininkai, girdėję nuostabų Jėzaus mokymą, nepažino savo Mokytojo, kuris ėjo kartu su jais. Evangelija mums nurodo to nepažinimo priežastį: Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir [&hellip;]
- [Pasitikėti Dievo gailestingumu](https://homilijos.kristoteka.lt/pasitiketi-dievo-gailestingumu/): Išklausę Evangelijos skaitinio, daugelis mūsų kartu su apaštalu Tomu taip pat norime paliesti savo rankomis Jėzų, kad galėtume sušukti vieną iš pačių gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Šie žodžiai liudija, jog Dievas žmogui yra visų svarbiausias gyvenimo Viešpats. Nors ir kaip norėtume, negalime apkabinti savo rankomis Viešpaties ir paliesti jo žaizdų. Tačiau pats Dievas stebuklingai nuolat prisiliečia prie mūsų. Kaip tai įvyksta, jeigu mes savo akimis nematome Dievo? Viešpats mus paliečia savo gailestingumu. Jis pats nori paliesti mūsų sielos žaizdas ir užgydyti jas meile ir gailestingumu. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). Iš Kristaus apreiškimo Dievą pirmiausia pažįstame [&hellip;]
- [Gyvojo Dievo triumfo diena](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvojo-dievo-triumfo-diena/): Broliai ir seserys, paraginimu „Atsiverskite ir tikėkite evangelija!“ pradėjome gavėnios laikotarpį. Šis paraginimas šiandien – Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventėje įgyja savo galutinę reikšmę. Evangelinės žinios centras yra toks: Jėzus buvo miręs ir prisikėlė dėl mūsų. Žodis Pasqua reiškia perėjimą. Kristus išėjo iš kapo, iš mirties į gyvenimą. Tai Gyvojo Dievo triumfo diena. O kadangi esame Kristaus mokiniai, Velykos yra ir mūsų didžiausia šventė. Juk Ps 117 pasakyta: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.“ Krikščioniškoji pasaulio revoliucija prasidėjo nuo tuščio Kristaus kapo. Pirmieji krikščionys visą savo gyvenimą statė ant Velykų įvykio pagrindo; pranešimas, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, tapo naujo [&hellip;]
- [Pasirinkti Kristaus kelią kartą, bet visam gyvenimui](https://homilijos.kristoteka.lt/pasirinkti-kristaus-kelia-karta-bet-visam-gyvenimui/): Fantastinio žanro kūrinyje aprašomas dviejų krikščionių ir iš kosmoso atskridusių ufonautų susitikimas. Marsiečiai domėjosi įvairiomis proto formomis, religijomis ir tuo, kas skatina pasaulį žengti į priekį. Išgirdę apie Kristų, kad jis gimė žydų tautoje ir buvo ilgus amžius jo laukusios tautos Mesiju – išgelbėtoju, ufonautai sušuko: „Gražu, ir kas įvyko toliau?“ „Žmonės jo nesupratę Jėzų nukryžiavo. Jis atvyko netinkamu metu. Štai jeigu Kristus atvyktų dabar, butų visai kas kita. Dabar jį suprastų, mylėtų ir padėtų jam įgyvendinti visų svajotą broliškumą. O anuomet turėjo tragiškai mirti“, – atsakė vienas krikščionis. Tačiau antrasis krikščionis paprieštaravo: „Visiškai ne. Aš su tuo nesutinku. Kad ir [&hellip;]
- [Atgaila – kelias į dangų](https://homilijos.kristoteka.lt/atgaila-kelias-i-dangu/): Mūsų prisikėlimas bus kitoks nei Lozoriaus prikėlimas. Lozorius prikeltas po kurio laiko mirė, o mes po prisikėlimo jau niekada daugiau nemirsime. Mūsų gyvenimas nepasibaigs, bet pasikeis. Štai mūsų viltis. Tačiau, kol gyvename šioje žemėje, dažnai būname savo dvasia mirę, nes nusidedame. Daug žmonių su malda lūpose ir viltimi akyse žiūri į savo artimuosius, vildamiesi sulaukti jų dvasinio prisikėlimo – išsivadavimo iš alkoholizmo, iš moralinio palaidumo, iš narkomanijos, iš pataikavimo savo ydoms ir silpnybėms, iš netikėjimo viskuo, kas šventa. Visi supranta, jog betikslis gyvenimas – lygus ankstyvai mirčiai. Ir kaip gerai, jog yra tų, kurie už mus meldžiasi. Šv. Jonas XXIII sakydavo: [&hellip;]
- [„Aš atėjau, kad neregiai praregėtų...“](https://homilijos.kristoteka.lt/as-atejau-kad-neregiai-praregetu/): „Rabi, kas nusidėjo?“– šiame klausime atsispindi senas stereotipas: manoma, kad kiekviena liga ar nelaimė yra bausmė už nuodėmes ir ji perduodama vaikų vaikams. Jeigu turime minty gimtąją nuodėmę, tuomet taip, bet jeigu individualią nuodėmę, tai šią nuomonę turime ryžtingai atmesti. Jėzus paneigė tiek aklo gimusio, tiek jo tėvų nuodėmingumą kaip aklumo priežastį. Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad Jėzus nepripažino ryšio tarp nuodėmės ir ligos. Jis gerai matė ryšį tarp blogio, nuodėmės ir kančios: labai dažnai vienų žmonių nuodėmės virsta kitų žmonių kančiomis. Tačiau žmonių kančių negalima priimti kaip Dievo bausmės už nuodėmes. Už prigimties ir moralės pažeidimus „keršija“ ne Dievas, o [&hellip;]
- [Mesijo atradimo džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/mesijo-atradimo-dziaugsmas/): Vanduo girdo ir gerus, ir blogus, kaip kad saulė šviečia geriesiems ir blogiesiems. Kristus per visus Evangelijos puslapius mus moko, jog ištroškusiam žmogui būtina paduoti atsigerti, nepaisant geras jis ar blogas. Prie Jokūbo šulinio susitinka du žmonės – žydas ir samarietė. Jos gyvenimas sudėtingas, įtemptas ir komplikuotas, Jo gyvenimas skirtas žmonijai atpirkti. Moteris buvo kupina žemiškų troškimų, Jėzus troško suteikti šiai moteriai doro ir švento gyvenimo ilgesį. Kodėl šiandien kalbame apie žydų atstumtos samariečių tautos moterį? Todėl, kad ji yra labai panaši į mus, šiandienos žmones, kurie, būdami šalia Dievo, jo nepastebime. Jėzus keliauja kepinamas kaitrios Izraelio saulės ir pagaliau pavargęs [&hellip;]
- [Žmogus pašauktas atsiversti](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogus-pasauktas-atsiversti/): Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą mums pateikia keletą svarbių pamokymų. Pirma, Kristaus atsimainymas rodo mums, kad jis yra Dievo Sūnus, kurio reikia klausyti. Šis atsimainymas žadina pasitikėjimą, kad ir mūsų kūnas Dievo galybe prisikels iš kapo dulkių atnaujintas ir patobulintas. Antra, Jėzaus atsimainymas ragina mus ilgai nelaukiant, tuojau pat atnaujinti savo sielos nekaltumą, dvasiškai atgimti. „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną.“ Šventajame Rašte dažnai minimas kalnas. Ant kalno Abraomas buvo beaukojąs Dievui savo sūnų Izaoką. Ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei 10 įsakymų. Ant Siono kalno žydai pastatė puikią šventyklą ir [&hellip;]
- [Gyvenimas – išbandymų kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimas-isbandymu-kelias/): Vieni žmonės šėtoną mato vos ne kiekviename žingsnyje, kiti jį ignoruoja, neigia šėtono egzistenciją, visą blogį laikydami tik žmogaus rankų darbu. Tačiau šėtonas yra labai gudrus, jis pasinaudoja mūsų fizinėmis ir dvasinėmis silpnybėmis. Kai žmogus renkasi gėrį, Dievo valios vykdymą, jo keliai veda į heroizmą, o kai atsigręžia tik į savo ego, žemėje pradeda siausti pragaras ir niekšybės. Gyvenimas susideda iš daugybės išbandymų, kurių dėka sužinome tikrąją tiesą apie save. Jonas Paulius II pirmosios kelionės į Lenkiją 1979-aisiais metu susitikęs su jaunimu sakė: „Sutvirtinimo sakramentą gauname tik kartą, o toliau visas likęs gyvenimas yra išbandymų kelias.“ Jėzus buvo gundomas trimis dalykais [&hellip;]
- [„ Jis jumis rūpinasi“](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-jumis-rupinasi-1-pt-5-7/): Kartą viena mokinė, paklausta, kodėl nebuvo sekmadienį bažnyčioje, atsakė: „Viešpats Dievas neduos man valgyti, aš pati privalau pasirūpinti savo gyvenimu.“ Šis mokinės atsakymas mus ragina rimtai pamąstyti apie šio sekmadienio Evangelijos žodžius. Gal tikrai ši mokinė teisi? Juk gyvenime taip ir yra. Kaip galima nesirūpinti ateitimi? Net paukščiai, nors nesėja ir nepjauna, nuolat plasnoja sparneliais rūpindamiesi maistu sau ir savo jaunikliams. Tačiau nesirūpinti visiškai nereiškia nedirbti. Šventajame Rašte sakoma: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“(2 Tes 3, 10). Kristus niekada neskelbė lengvabūdiškumo, nerūpestingumo ir aplaidumo. Visi turime šeimyninių, socialinių, profesinių pareigų ir atsakomybių, kurių negalime atsisakyti. Evangelijos žodžiai netrukdo žmogui kurti tai, kas [&hellip;]
- [Krikščioniškoji revoliucija](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniskoji-revoliucija/): Mums atrodo, jog šio sekmadienio Evangelijos tekstas sunkiai suprantamas. Mums duoti tokie įsakymai, iš kurių krikščionybės priešininkai amžiais tyčiojai. Neneigsime, kad ir patiems krikščionims nelengva juos vykdyti. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Jėzus niekur nekalba apie nesipriešinimą blogiui. Juk ir jis pats dykumoje priešinosi piktajai dvasiai. Evangelija neneigia teisės gintis, tačiau nenori, kad gynyba pavirstų kerštu ir neapykanta. Meilė kuria ir stato. Neapykanta – griauna ir žudo. Ji yra naikinimo ir mirties jėga ir ką užvaldo, tas griauna Dievo karalystę žemėje. Kodėl priešus reikia mylėti, paaiškina meilės apaštalas Jonas: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys [&hellip;]
- [Įstatymo laikymosi motyvas – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/istatymo-laikymosi-motyvas-meile/): Broliai ir seserys, Kristus paskelbė naują įstatymą. Kaip mums tai suprasti, jeigu jis pats yra pasakęs, jog atėjo ne panaikinti įstatymo, bet jį įvykdyti? Tobulumas, kurį įsako Kristus, iš esmės keičia įstatymą, nors įstatymo laikymasis ir jo praktika pasilieka tokie patys. Iš tiesų Kristus sako savo mokiniams, kad ištikimumas Dievo įsakymams privalo būti visų pirma žmogaus širdyje. Reikia laikytis įsakymų pritariant Dievo valiai. Pritariant ne vergiškai, kada įstatymo laikomasi tik išoriškai, bet laikytis Dievo valios iš meilės Dievui. Naujasis Kristaus įstatymas yra meilės įstatymas. Sakoma, jog Dievas mus sukūrė laisvus. Gal manome, jog tai laisvė mūsų įvairiausioms užgaidoms, be jokios atsakomybės? [&hellip;]
- [Pašaukti būti šviesa ir druska](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-buti-sviesa-ir-druska/): Evangelijoje Kristus primena savo mokiniams, jog jie turi atlikti nepaprastą misiją: būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Tokie jie gali būti tik integraliai gyvendami evangeliniais palaiminimais. Šis Evangelijos tekstas eina po praėjusį sekmadienį girdėtų palaiminimų. Druska yra patvari, tai tarsi sutartis su Dievu. Kaip druska negali tapti nesūri, taip Dievas negali tapti neteisingas ir nemylintis. Kaip Dievas yra pastovus, taip ir krikščionis privalo būti pastovus. Druska paprastai išlaiko sūrumą. Jeigu krikščionys, Kristaus mokiniai, praranda tikėjimo pastovumą, susvyruoja, užgesina Šventąją Dvasią savyje, tada jie tampa nenaudingi, kaip užgesę žiburiai, kaip keistu būdu sugedusi druska. „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios [&hellip;]
- [Amžinosios laimės paslaptis](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinosios-laimes-paslaptis/): Šiandien Kristus ypač nori sukilninti žmogiškąją logiką. Jis siekia aštuoniais palaiminimais pakeisti taip giliai mūsų visuomenėje įsišaknijusį kovos už būvį dėsnį. Šių palaiminimų gelmės, ko gero, žmogus niekada neišsems. Dažnai romumas, neturto dvasia, gailestingumas, tyraširdiškumas yra, deja, ne mūsų bet kitų žmonių vertybės. Ne veltui šis pamokslas buvo pasakytas nuo kalno. Senovėje duotas Viešpaties įsakymas ant Sinajaus kalno, o Jėzus prie Galilėjos ežero kranto skelbia naują amžinosios laimės konstituciją. Pamokslas prasideda žodžiu „palaiminti“, t. y. laimingi, o pasibaigia žodžiais: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Apie kokius žmones čia Kristus kalba? Gal apie tuos, kurie visur suspėja [&hellip;]
- [Mūsų pašaukimas žmones žvejoti meilės tinklais](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-pasaukimas-zmones-zvejoti-meiles-tinklais/): Viešpats sunkų krikščionių darbą vadina žvejyba. Žmogaus gyvenime, kaip jūroje, būna tykuma, būna audra, net uraganas, būna ir švelnus vėjelis. Žmonės nugali kliūtis. Grumiasi su bangomis per audras laikydamiesi vienintelio kurso, nukreipto į Viešpatį. Kai kurie savo gyvenimą nori paversti prabangia kelione kruiziniu laivu. Jie lėbauja, visomis išgalėmis stengiasi atkreipti pasaulio dėmesį ir tapti galingi. Tačiau visas šis triukšmas yra ne kas kita, kaip uždanga, pridengianti nusivylimą gyvenimu, meilės artimui ir užuojautos kenčiančiam trūkumą. Religiniai siekiai ir poreikiai negali visiškai išblėsti. Jei žmogus turi drąsos sau kelti esminius klausimus apie savo egzistenciją, ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę, jo [&hellip;]
- [Jėzaus pašaukimas būti Dievo Avinėliu](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-pasaukimas-buti-dievo-avineliu/): Šis sekmadienis mums pateikia Kristaus dieviškumo ir kilniausios jo misijos žinią. Šiandien Evangelijoje Jonas Krikštytojas Jėzų pristato kaip nekaltą Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Jėzus nėra Izraelio lauktas politinis Mesijas, pilnas galybės ir žemiškos garbės, anot pranašo Izaijo, tai tarnas, kuris aukojasi. Per atpirkimo auką Jėzus tampa šviesa ir išganymu ne tik Izraeliui, bet ir visai žmonijai. Ar mes turime tokį tikėjimą, kad apšviestume kitus? Tokią degančią meilę, kuri sušildytų atšalusias ir viskam abejingas širdis? Štai vėl Kristus pasirodo Jono Krikštytojo akivaizdoje. Jis nori, kad Jonas pristatytų jį liaudžiai. Tarp tūkstančių žmonių, ateinančių pas Joną, buvo tokių, kurie, patraukti didžio [&hellip;]
- [Dievo apsireiškimo mūsų gyvenime žvaigždės](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-apsireiskimo-musu-gyvenime-zvaigzdes/): „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Dievo ieškojimas yra sunkiausia, bet kartu ir kilniausia žmogaus egzistencijos užduotis. Paprasti kuklūs piemenėliai ir mokyti nusižeminę išminčiai buvo tas žmonijos avangardas, pasveikinęs gimusį pasaulio Išganytoją. Po jų Kristų garbino ir išpažino milijardai tikinčiųjų iš viso pasaulio tautų. Taigi Dievo ieškojimas ir atsivertimas yra visą žmogaus gyvenimą besitęsiantis reiškinys. Todėl būtina nuolat melsti Dievą tų žvaigždžių, kurios padėtų mums artėti prie Jo. Tai Šventasis Raštas, sakramentai, Bažnyčios mokymas ir tikintys žmonės. Mes matome tikėjimo žvaigždę Evangelijos puslapiuose, Bažnyčios mokyme ir sakramentuose, laiko tėkmėje nusižeminusių žmonių [&hellip;]
- [Anno Domini](https://homilijos.kristoteka.lt/anno-domini/): Naujųjų Metų dieną gauname Dievo dovaną, vadinamą laiku. Ant senų pastatų dažnai matome užrašą: Anno Domini ir datą. Tai reiškia, jog tas namas pastatytas konkrečiais Viešpaties metais. O juk visų mūsų, ligi vieno, gyvenimai egzistuoja Viešpaties metais. Anno Domini tikrai reiškia, kad kiekvieni metai yra Dievo dovana žmogui. Kokie jie bus ir ar bus laimingi, priklausys nuo dviejų dalykų: nuo Dievo ir nuo mūsų, t. y. nuo to, koks bus mūsų santykis su Dievu. Todėl krikščioniui kyla natūralus klausimas: ko Viešpats tikisi iš manęs šiais metais? Uolaus Dievo valios vykdymo, t. y. gyvenimo pagal Dievo įsakymus, mylint Dievą ir artimą. Jei [&hellip;]
- [Tiesa apie žmogų ir Dievą](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesa-apie-zmogu-ir-dieva/): Kalėdos yra ta diena, kai žmogus turi realią galimybę suprasti, kaip Dievas jį myli. Jo meilė kiekvienam – tai vienu metu tėvo meilė vaikui ir mažo vaiko meilė tėvams. Griežtumas, atsakingumas, rūpestingumas, savęs paaukojimas Viešpatyje susilieja su švelnumu, visišku pasitikėjimu ir būtinybe visada būti kartu – štai maždaug taip atrodo Dievo meilė mums. Gimęs Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad mes jį laikytume savo rankose, kad nepaleistume nuo savęs, ir tuomet jis suteiks mums taiką ir apgins mus nuo negandų. Jis atiduoda mums save. Ir kaip vaikas šypsosi kiekvienai motinai, taip ir jis mus myli tokius, kokie esame. Atiduodamas mums savo gyvybę, Jėzus [&hellip;]
- [Žmogus gyvena viltimi](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogus-gyvena-viltimi/): Po kelių dienų mes švęsime krikščionims istorinį gimimą – Kristaus Gimimo šventę. Aukščiausiasis Viešpats tapo Dievu, gyvenančiu šalia, tapo įsikūnijusiu Dievu dėl žmonių. Iki Kristaus gimimo Viešpats su žmogumi kalbėjo per pranašus. Su Kristaus gimimu Viešpats tapo vienu iš mūsų, idant išgelbėtų mūsų istoriją. Lenkijos kardinolas Stefanas Wyszynskis pasakojo: Vokiečiams okupavus Lenkiją, vienas kareivis paprašė Wyszynskio išklausyti jo išpažinties. Jie abu pasislėpė nuo vokiečių lėktuvų tranšėjoje ir, klausydamas kareivio išpažinties, Wyszynskis pamatė valstietį, kuris ramiausiai dirbo savo lauke, visiškai šalia vykstančių karo veiksmų. Išklausęs išpažintį, kunigas prisiartino prie valstiečio ir paklausė, kaip jis gali taip ramiai dirbti, kai visi bėga iš [&hellip;]
- [Mūsų atsivertimas – ženklas pasauliui](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-atsivertimas-zenklas-pasauliui/): Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome apie Joną Krikštytoją, kuris ne tik kvietė žmones apgailėti savo nuodėmes ir atsiversti, bet ir savo gyvenimu rodė jiems pavyzdį. Būtent jo pavyzdys ir patraukė daugelį žmonių atsiversti, imti taisyti „tiesius kelius Viešpačiui“. Jonas Krikštytojas yra aktyvaus laukimo pavyzdys. Mums privalu ne tik ruošti savo širdį, bet ir sudorinti savo gyvenimą, savo atsivertimu padėti draugams ir artimiesiems priartėti prie Dievo. Mūsų atsivertimas turi tapti ženklu kitiems žmonėms, ženklu pasauliui. O mūsų nenoras atsiversti ir sutraukyti nuodėmės pančius suteikia kitiems žmonėms argumentų neatsiversti, pateisinti ir tęsti nedorus darbus. Jie visada gali pasiteisinti sakydami: „O jis irgi taip elgiasi.“ [&hellip;]
- [Atsiskirti nuo nuodėmių, bet ne nuo žmonių](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiskirti-nuo-nuodemiu-bet-ne-nuo-zmoniu/): Šio advento sekmadienio Dievo žodis mums pristato didingą paveikslą: visų žmonių ir visų kūrinių susitaikymą. Toks susitaikymas prasideda nuo savo nuodėmių atpažinimo. Šis atpažinimas kiekvieną iš mūsų skatina atsiversti, t. y. stengtis susitaikyti, įsitraukti į vieningą bendruomenę. Kristus atėjo pas visų tautų, visų rasių, visų pažiūrų žmones. Jis nė vieno žmogaus neišskyrė iš atpirkimo. Kristus priėmė mus su mūsų skirtumais, problemomis, nuodėmėmis. Žmogus artėja prie Dievo atsiversdamas ir atnaujindamas savo gyvenimą. Didysis advento pranašas šv. Jonas Krikštytojas ragina: „Atsiverskite, žmonės! Taisykite Viešpačiui kelią į savo širdis! Parodykite tikrų atsivertimo vaisių!“ Jis mums primena, jog reikia atsiskirti ne nuo žmonių, bet nuo [&hellip;]
- [Drąsa sustoti ir laukt](https://homilijos.kristoteka.lt/drasa-sustoti-ir-laukt/): Mes dažnai sau tariame: „Kaip greitai bėga metai.“ Šiandieninis gyvenimas kažkuo panašus į Šventajame Rašte aprašytąjį gyvenimą prieš Nojaus tvaną. Gyvenimas prabėga, ir mes dažnai jaučiamės apgauti, įtraukti į kažkokį mechanizmą, kuris reikalauja iš mūsų vis daugiau ir trukdo mums veikti taip, kaip mes norėtume: gėrėtis nuostabia gamta, pabūti su savo šeima, atsiduoti savo mėgstamam užsiėmimui. Kaip dažnai dejuojame, jog esame taip užsiėmę, jog neturime laiko net išsimiegoti. Būdami tokie užimti, nesusimąstome, kur link teka mūsų gyvenimas. Štai kodėl apaštalas Paulius skundžiasi dėl tokių žmonių, kurie sako: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Adventas yra dar vienas [&hellip;]
- [Kristaus pergalė ant kryžiaus](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-pergale-ant-kryziaus/): Žmonijos istorijoje nuolat kovoja dvi karalystės: Dievo karalystė, besiremianti meile, ir nuodėmės karalystė, besiremianti egoizmu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Dievo karalystė yra trapi, tačiau ji visada laimi, kadangi Dievas yra meilė, o meilė nenugalima. Ir būtent tokios meilės karalystės, kaip svarbiausio dalyko, troško viena senolė. Senovės Egipto valdovai faraonai buvo laidojami labai išpuoštuose brangiuose sarkofaguose su karališka atributika. Europos karalių antkapiai taip pat stulbina puošnumu ir iškilmingumu. Krikščionys, krikštu tapę karališkosios kunigystės atstovais, laidojami su kryželiais, rožiniais ar šventais paveikslėliais rankose. Tačiau ši senutė, gulėdama ligoninėje, klebonui pasakė: „Viešpats man davė puikų gyvenimą. Esu pasiruošusi numirti.“ „Suprantu jus“, – atsakė [&hellip;]
- [Būties prieš nebūtį amžinoji pergalė](https://homilijos.kristoteka.lt/buties-pries-nebuti-amzinoji-pergale-2/): Pranašo Malachijo knygoje skaitome, kaip Izraelio tauta išgyvena vieną pačių šiurpiausių istorijos periodų: idant išlaisvintų baimės sukaustytas širdis, pranašas Malachijas skelbia, jog Viešpaties diena ateis taip tikrai, kaip kad saulė pateka ryte. Pranašo Malachijo knyga parašyta V amžiuje prieš Kristų, prabėgus 50 metų po Babilonijos nelaisvės pabaigos. Tačiau žydų tautai, persmelktai Babilonijos blogybių, vis tiek darosi vis blogiau. Todėl pranašas Malachijas visomis išgalėmis stengiasi sugrąžinti tautą prie Dievo. Pagrindinė pranašo Malachijo tema yra ištikimybė Viešpaties sandorai ir įpareigojimams. „Sugrįžkite pas mane ir aš pas jus sugrįšiu, kalbėjo Galybių Viešpats“ (Mal 3, 7). Brangūs tikintieji, mūsų gyvenime būna dienų, kai atrodo, jog [&hellip;]
- [Ar žmogus sukurtas gyvenimą baigti kape?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-zmogus-sukurtas-gyvenima-baigti-kape/): Broliai ir seserys Kristuje, šiandien Bažnyčia mus kviečia pamąstyti apie fundamentalią mūsų tikėjimo tiesą: prisikėlimą iš numirusių. Artėjant bažnytinių liturginių metų pabaigai, Bažnyčia mums primena paskutines skaudžias mūsų gyvenimo žemėje realijas ir prisikėlimą iš numirusių. Tikėjimo išpažinime išpažįstame, jog tikime kūno iš numirusių prisikėlimu. Bet ar tikrai tuo tikime? Kaip anuomet sadukiejai neigė mirusiųjų prisikėlimą, taip ir šiandien yra krikščionių, kuriems su mirtimi pasibaigia žmogaus likimas – gyvenimas. Todėl labai rimtai reikia savęs paklausti: ar tikėjimas prisikėlimu iš numirusių yra įsišaknijęs mano širdyje? Mūsų tikėjimas prisikėlimu iš numirusių nėra iš piršto laužtas ar vieną gražų rytą išgalvotas. Šį tikėjimą liudija visas [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios įkvėpti](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-ikvepti/): Šiandien Šventųjų šventė, t. y. mūsų pašaukimo ir mūsų tikslo šventė. Šiandien Bažnyčia kviečia mus pažvelgti į kiekvieno žmogaus pamatinę tiesą – tiesą apie šventumą. Mes tikime, kad kiekvienas žmogus gimsta, idant realizuotų Dievo jam skirtą užduotį. Šventasis yra toks žmogus, kuris atrado šį Dievo jam skirtą tikslą ir jį įvykdė. Skaitydami Kristaus paskelbtus palaiminimus jų pabaigoje atrandame galutinį tikslą – „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Atlygis danguje – tai mūsų amžinosios ateities tikslas. Viena giliausių žmogaus svajonių yra tapti „kaip Dievas“. Prisiminkime Šventojo Rašto pirmuosius puslapius, kur piktoji dvasia gundė žmogų sakydama: „Jūs būsite kaip [&hellip;]
- [Palaimintas šilkmedis](https://homilijos.kristoteka.lt/palaimintas-silkmedis/): Šio sekmadienio Evangelija mus moko pasitikėjimo ir vilties. Kad ir kaip būtume nusidėję ir puolę, niekada nepraraskime vilties. Šv. Augustinas sako: „Kas myli – niekada nepraranda vilties!“ Jėzus gerbia mūsų laisvę, mūsų pastangas kopti savo dvasia aukščiau, lyg Zachiejui į medį. Jėzus nepaliaujamai beldžia į mūsų širdį per sąžinę. Meilė niekada nesiduoda nugalima. Antroji pamoka mus moko tarpusavio broliškumo. Su savo broliais ir seserimis, su savo artimaisiais taip turime elgtis, kaip Dievas elgiasi su mumis. Ne teisti, ne smerkti, bet stengtis suprasti kitą žmogų, jam pagelbėti, atleisti be jokių išlygų. Užmirškime blogį be jokio kartėlio. Kaip mirusių žmonių kūnai turi savo [&hellip;]
- [Malda – tiesos veidrodis](https://homilijos.kristoteka.lt/malda-tiesos-veidrodis/): Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia du tikėjimo ir maldos modelius. Fariziejus stovi priešais patį save. Jis saugus savo gerume ir teisume ir todėl lengvai smerkia kitus. Muitininkas, jausdamas savo nevertumą, negali pasitikėti pačiu savimi. Jis save kaltina ir šaukiasi Dievo gailestingumo. Fariziejus nestovi Dievo akivaizdoje, jis kalbasi ne su Dievu, bet pats su savimi. Jo malda – monologas. Atrodo, lyg ir dėkoja Dievui, tačiau iš tikrųjų giria pats save. Jis pasisavina Dievo jam suteiktas dovanas ir jas laiko savo nuopelnais, garbina ne Dievą, bet pats save. Fariziejus smerkia klystančius brolius ir visiškai jų nemyli. Čia jis daro didžiausią klaidą: jei malda [&hellip;]
- [Maldos esmė – Dievo troškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/maldos-esme-dievo-troskimas/): Kodėl tiek daug žmonių miršta taip ir nepamatę teisingumo, nors visą gyvenimą Dievo meldė teisingumo? Kodėl daug kankinių, rodos, veltui laukė Dievo pagalbos artėjant kankiniškai mirčiai? Kodėl tiek vargšų kovojo visą gyvenimą dėl išgyvenimo ir, atrodo, dangiškos aukštybės jų neišgirdo? Daug, labai daug tikinčiųjų klausia: kiek ilgai tęsis Dievo tylėjimas, kada Viešpats įsiterps į šį pilną prievartos ir neteisingumo pasaulį? Kodėl taikos ir meilės Viešpats leidžia tiek kruvinų karų, beprotiškų ginklavimosi varžybų, kur milijardinės lėšos iššvaistomos pasaulio sunaikinimo priemonėms? Tamsioje pasaulio prievartos naktyje darosi vis sunkiau melstis, kalbėtis su Dievu, tikėti Dievo visagalybe ir visur buvimu. Deja, mūsų kultūra yra nusistačiusi [&hellip;]
- [„Argi ne dešimtis pasveiko?“ (Lk 17, 17)](https://homilijos.kristoteka.lt/argi-ne-desimtis-pasveiko-lk-17-17/): Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana. Todėl už viską turime būti jam dėkingi: už saulę virš galvos, už Dievo palaikomą diena iš dienos sveikatą, už duonos gabalėlį, kurį valgome, už kerintį kūdikio šypsnį, už mirties patale sulauktą rytą, už nepažįstamo žmogaus mandagumo ar pagalbos gestą, už sveiką gimusį kūdikį. Dievas laukia iš mūsų dėkingumo, nes tai tikėjimo aktas. Štai kodėl dėkingumą išreiškiančiam parpuolusiam ant žemės prieš Viešpatį Jėzų Kristų samariečiui Jėzus tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jėzus sako, kad ne jis išgydė, bet tikėjimas. Būtent šioje vietoje mes pajuntame šio sekmadienio Evangelijos glaudų ryšį su praėjusio sekmadienio Evangelija apie tikėjimą, [&hellip;]
- [Ko reikia Dangaus Karalystei pasiekti](https://homilijos.kristoteka.lt/ko-reikia-dangaus-karalystei-pasiekti/): Dažnai tenka girdėti sakant: „Argi svarbu tikėti ar netikėti? Užtenka būti tauriu, garbingu, žodžio besilaikančiu žmogumi.“ Į tai vienas prancūzų rašytojas atsakė: „Žinoma, to užtenka, kad išvengtum mirties bausmės ar kalėjimo, bet neužtenka Dangaus Karalystei pasiekti.“ Labai dažnai tie, kurie nėra ištikimi savo religinėms pareigoms, negyvena tikėjimu, teisinasi sakydami: aš esu tikintis, bet nepraktikuojantis. Toks atsakymas išduoda asmenį, kurio tikėjimas yra labai neaiškus – toks žmogus vapalioja, jog anapus kas nors turėtų būti, ką reikėtų tikėti; kažkokia energija, didžioji išmintis&#8230; Tačiau dažnai tokie aiškinimai neturi nieko bendra su krikščionybe. Mes, krikščionys, tikime ne kažkokiomis už mus aukštesnėmis energijomis, bet į gyvąjį [&hellip;]
- [Nejaugi širdis nesudrebėtų?](https://homilijos.kristoteka.lt/nejaugi-sirdis-nesudrebetu/): Praėjusį sekmadienį skaitėme, kaip nesąžiningas prievaizdas sugebėjo pasinaudodamas šeimininko turtais įsigyti draugų nelaimės dienai. Šio sekmadienio turtuolis per abejingumą, šykštumą ir egoizmą pražudė save. Anas ūkvedys žinojo, kaip panaudoti turtą, o šis turtuolis – ne. Šio sekmadienio turtuolis buvo egoizmo įsikūnijimas. „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo“ (Jok 2, 13). Šio sekmadienio Evangelija konkretizuoja Kristaus išsakytus palaiminimus: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 3. 7). Pagrindinis šio sekmadienio Evangelijos personažas ne Lozorius, ne penki turtuolio broliai, ne Abraomas, bet pats nelaimingas turtuolis. „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas [&hellip;]
- [Kas atsitiko šviesos vaikams?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-atsitiko-sviesos-vaikams/): Kristaus palyginimas apie nesąžiningą prievaizdą nepraranda aktualumo prabėgus ir dviem tūkstančiams metų. Šiandienio pasaulio problema yra ta, kad žmonės tapo labai nepaslankūs ir nemato šalia esančio stokojančio brolio. „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Daugeliui žmonių vienintelis dievas ir didžiausioji vertybė yra turtas ir pinigai. Jie nemiega dieną ir naktį, dirba, apgaudinėja, vagia, išduoda, meluoja ir net žudo stengdamiesi susikrauti didelį lobį žemėje. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Mes esame atpirkti Kristaus, tačiau tarnaujame auksui; skelbiame vieno valdžią, o lenkiamės kitam.“ Pinigai virsta stabu, praryjančiu mūsų laiką, dėmesį ir lėšas. Viskas sukasi apie šį dievą. Tokie žmonės tiki, [&hellip;]
- [Paklydusios avies radimo džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/paklydusios-avies-radimo-dziaugsmas/): Kristus mums apreiškia Dievą kaip mylintį žmones. Per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu. Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir apima visą jo žmogiškumą. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių“ (1 Tim 1, 15) – šitokiais paguodos žodžiais į mus kreipiasi apaštalas Paulius. Pirmasis palyginimas paimtas iš Palestinos piemenų gyvenimo. Piemuo turėjo šimtą avių ir rytmetį išsivedė jas ganyklon, bet dieną pastebėjo, kad vienos trūksta. Ieškok neieškojęs, o jos nėra. Ji bus dingusi kažkur pakeliui, dėl to nėra jokios [&hellip;]
- [Dvasinio gyvenimo svarstyklės](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasinio-gyvenimo-svarstykles/): Gerai žinome, jog kiekvienas daiktas turi savo vertę ir atitinkamą kainą, svarbumą, autentiškumą ir t. t. Kultūra, menas, auklėjimas, išsilavinimas, sportas taip pat turi savo vertę. Ir dvasinis gyvenimas turi savo kainą, net nepalyginamai daug kartų didesnę už kitas mūsų vertybes. Tačiau „kai mus užvaldo daiktai, tampame labai neturtingi. Privalome išsilaisvinti iš daiktų, kad būtume pilni Dievo“ (Motina Teresė iš Kalkutos). Mada, malonumai, visiška laisvė, turto turėjimas&#8230; Mes prikuriame naujų stabų, kuriems esame pasiruošę aukoti viską, manydami, jog nuo to priklauso mūsų laisvė. Taip pradingsta iš akiračio fundamentalios vertybės: ištikimybė, draugystė, atleidimas, tikėjimas. Gausios minios ėjo paskui Jėzų. Motyvai sekti Jėzumi [&hellip;]
- [Apgaulingas nusižeminimas](https://homilijos.kristoteka.lt/apgaulingas-nusizeminimas/): „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Teisus buvo šv. Jonas Auksaburnis: „Puikybė yra tas povandeninis akmuo, į kurį dažnai sudūžta tie, kurie taip ilgai priešinosi pagundoms ir aistroms.“ Puikybė yra didelė mažos ir blogos dvasios iškaba: ji yra dvasios skurdumo įrodymas. Anot Evangelijos, nuolankumas – viena stipriausių dorybių, tačiau mes ją paverčiame menka vergo dorybe. Tėra labai nedaug linkusių į nuolankumą žmonių, nes paviršutiniškai atrodo, kad nuolankumas paneigia žmogaus orumą. Taip pat ir paklusnumas: mes vertiname vaikus už paklusnumą, kai jie paklūsta, neturėdami savo valios; labai retai mums rūpi, kas dedasi jų širdyse. Būti pavadintam [&hellip;]
- [Ne maldų gausa atveria Dangaus Karalystę](https://homilijos.kristoteka.lt/ne-maldu-gausa-atveria-dangaus-karalyste/): Šio sekmadienio Evangelija nori priminti mums skirtą Jėzaus perspėjimą, jog „ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. Kalbama apie išganymą. Apie tai, kaip Jėzus smalsiam klausėjui apie išgelbėtųjų amžinajam gyvenimui skaičių atsako palyginimu apie ankštus vartus. Savo atsakymu Išganytojas nori sugriauti Izraelio tautiečių pasitikėjimą, jis sako, kad norint būti išganytam, neužtenka priklausyti Dievo išrinktajai tautai. Kristus nori, jog viso pasaulio žmonės suprastų išganymo visuotinumą. Kristaus karalystės bendruomenėje bus įvairių ekonominių ir socialinių sluoksnių, skirtingų politinių ir religinių pažiūrų ir įvairių kultūrų [&hellip;]
- [Sekti Jėzų Mergelės Marijos pėdomis](https://homilijos.kristoteka.lt/sekti-jezu-mergeles-marijos-pedomis/): Po Kristaus švenčių visų laikų krikščionių širdžiai mieliausios buvo Marijos, Kristaus Motinos, šventės. Pirmutinė ir seniausia savo kilme yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Rytų Bažnyčioje ši šventė vadinama Dievo Motinos Marijos Užmigimo švente (Dormitio). Bizantijos imperatorius Mauricijus (+602 m.) įsakė ją švęsti rugpjūčio 15 d. Vakarų Bažnyčioje ši šventė imta švęsti VII a. popiežiaus Leono nurodymu. Lietuvoje daugelis pirmųjų bažnyčių buvo tituluotos Marijos Ėmimo į dangų titulu. Nuo neatmenamų laikų per šią šventę šventinami žolynai. Šios apeigos kilmė gali būti įvairi. Gal tai atminimas šv. Jono Damaskiečio aprašytos legendos, kad [&hellip;]
- [Taikos ir karo vėliava](https://homilijos.kristoteka.lt/taikos-ir-karo-veliava/): Broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio Evangelijoje girdėti žodžiai ne vienam iš jūsų gali atrodyti keisti ir nesuprantami. Kodėl Kristus, skelbęs meilę ir taiką, ima kalbėti, jog jis neša daugeliui nesantaiką, net šeimoms. Atsakymą mums duoda krikščionybės istorija. Ji kupina liudijimų apie daugelio žmonių priešiškumą ne tik Kristaus mokymui, bet ir pačiai krikščionybei. Ištisais amžiais liejosi nekaltas krikščionių kraujas. Todėl Kristaus žodžius: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“, reikia suprasti, kad joks žmogus negali likti abejingas Kristui ir jo Evangelijai. Jis būtinai turi rinktis – su Kristumi ar prieš Kristų. „Kas ne [&hellip;]
- [Laukimo ir budėjimo laikas](https://homilijos.kristoteka.lt/laukimo-ir-budejimo-laikas/): Negebėjimas matyti Dievo žmogiškomis akimis mums neretai būna sunkus išbandymas. Psalmininkas 42 psalmėje su skausmu širdyje prisipažįsta: „Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: Kur tavo Dievas? Net kaulai man skauda, kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami: Kur tavo Dievas?“ (Ps 42, 4. 11). Gyvenime mes susiduriame su daugybe dalykų – tai gamtos jėgos, ligos, istorijos įvykiai ir t. t. Jie įsibrauna į mūsų gyvenimą ir nori jį valdyti. Tų taip aiškiai pastebimų įvykių ir jėgų akivaizdoje Dievas mums atrodo esantis labai toli ir silpnas. Tokiu momentu gresia pavojus pervargti nuo gyvenimo rūpesčių, ir ryšys [&hellip;]
- [Godusis skriaudžia pats save](https://homilijos.kristoteka.lt/godusis-skriaudzia-pats-save/): Daugelis žmonių, tikėdamiesi laimę pasiekti, veržiasi į turtus, į garbę, į gyvenimo pomėgius. Tiesa, žmogui reikia, kad būtų aprūpinti jo būtiniausi kasdienės duonos reikalai. Bet ar tikroji laimė glūdi turtų, garbės ir gyvenimo linksmybių pertekliuje? „Visi rūpinamės įsigyti lobį; dar labiau stenkitės gražiais darbais nusipelnyti gerą vardą, kuris yra brangesnis už sidabrą ir auksą“, – sakydavo vysk. K. Paltarokas. Niekas žemėje taip neviešpatauja žmonių protams ir neužvaldo tiek širdžių, net tarp žmonių, save laikančių krikščionimis, kaip turtas ir pinigai. Net mažame apaštalų būrelyje buvo vienas, kuris už trisdešimt sidabrinių, net ne auksinių monetų, išdavė Viešpaties Sūnų į priešų rankas. Dažnai žmonės [&hellip;]
- [Iš meilės kylantis pažadas](https://homilijos.kristoteka.lt/is-meiles-kylantis-pazadas/): Kaip testamentą palikęs mums „Tėve mūsų“ maldą, Išganytojas dar pridūrė: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9). Tai tobuliausia malda. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte. Pirmosios krikščionių bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavusios tris kartus per dieną. Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę. Tam reikia ir Šventosios Dvasios veikimo. Kas kalba „Tėve mūsų“ maldą, tą turi lydėti atviras ir tvirtas pasitikėjimas, nuolankumas ir džiugus tikrumas. Mes galime Dievo šauktis: „Tėve“. Jį mums apreiškė žmogumi tapęs jo Sūnus, Krikštu mes tapome viena su Kristumi, tapome Dievo įvaikiais. „Tėve mūsų“ maldoje skamba septyni prašymai. Trijų pirmųjų prašymų objektas yra Tėvo garbė: [&hellip;]
- [Geriausioji dalis](https://homilijos.kristoteka.lt/geriausioji-dalis-2/): Ar mes teisingai suprantame Mariją ir Mortą kaip krikščioniškojo gyvenimo simbolius ir ar iš tikro jie reiškia dvi skirtingas nuostatas? Viename pamoksle šv. Augustinas klausia: ar Kristus sakydamas, jog Marija pasirinko geriausiąją dalį, papeikė Mortos tarnybą, kuria ji stengėsi parodyti savo vaišingumą, priimdama Viešpatį kaip svečią? Kaipgi galėtų būti ji papeikta už tai, kad džiaugėsi tokiu svečiu? Jei Kristaus žodžiai būtų Mortos papeikimas, žmonės, pasak Augustino, turėtų liautis tarnavę visiems, kuriems ko nors stinga. Tokiu atveju jie turėtų rinktis tik geriausiąją dalį: klausytis žodžių, pilna krūtine traukti saldų mokymo kvapą, atsidėti išganingiems apmąstymams ir nesirūpinti svetimšaliais, tais, kurie stokoja duonos, drabužio, [&hellip;]
- [Gailestingumo istorija](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumo-istorija/): Būti krikščioniu reiškia mylėti Dievą kaip tėvą, o žmones kaip savo brolius ir seseris. Palyginimas apie gailestingąjį samarietį mums padeda suprasti, jog mūsų artimas yra kiekvienas žmogus, neskirstant pagal rasę, socialinę padėtį ar religiją. Šis palyginimas yra gailestingumo istorija. Kai vienas Įstatymo mokytojas mėgindamas Jėzų paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus į klausimą atsakė kitu klausimu, verčiančiu klausiantįjį patį atsakyti sau, kaip mėgdavo daryti Sokratas. Jėzus paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? kaip skaitai?“ Tas atsakė, kad ten parašyta, jog reikia mylėti Dievą visomis savo jėgomis, o artimą – kaip save patį. Mylėti Dievą buvo pirmasis ir pats svarbiausias [&hellip;]
- [Nėra pašaukimo be misijos](https://homilijos.kristoteka.lt/nera-pasaukimo-be-misijos/): Nėra pašaukimo be misijos. Pašaukimo priežastis – misija. Nes tas, kuris šaukiamas, yra būtinai ir siunčiamas. Viešpats siunčia savo mokinius ten, kur pats nori nuvykti. Kiekvienas iš mūsų esame Kristaus mokinys, todėl esame kviečiami eiti į pasaulį ir skelbti Jėzaus vardu Dievo karalystę. Eiti nereiškia nuolat keisti gyvenamąją vietą, kažko ieškoti; priešingai, Viešpats aiškiai perspėja nesikilnoti iš namų į namus. Namai, į kuriuos esame siunčiami, tai vieta, kur sugrįžtame kiekvieną kartą po šv. Mišių. Visas mūsų gyvenimas – šeimoje, darbe, gatvėje – ir yra tas pasaulis, į kurį mus siunčia Viešpats. Ten, kur jis pats norėjo ateiti. Ir šiandien matome, jog [&hellip;]
- [Pašaukimas į laisvę](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukimas-i-laisve/): Šiandien, kaip niekad, kiekvienas žmogus turi stiprų laisvės jausmą. Apaštalas Paulius šia tema sako, jog krikščionis yra laisvas. Krikščionio pašaukimas yra pašaukimas į laisvę, laisvę, kurią suteikia Kristus; ši laisvė pasireiškia ir yra pasiekiama per meilę; laisvė kaip išsivadavimas pirmiausia iš egoizmo, iš kūno nelaisvės. Šio sekmadienio pagrindinė Evangelijos tema mums pristato tris pašaukimus: būti Dievo pašauktiems; sekti Jėzumi atsisakant turtų ir materialinio gerbūvio, nes ir Jėzus neturėjo kur galvos priglausti; atsisakyti praeities ir dabarties, net savo šeimos. Sekti Jėzumi. Jėzaus kelionė į Jeruzalę nebuvo turistinė. Tai buvo rizikinga ir pavojinga kelionė, ne tiek geografine, kiek teologine prasme. Gyvenimas kartu su [&hellip;]
- [Jėzaus vieta mūsų gyvenime](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-vieta-musu-gyvenime/): Broliai ir seserys, šiandien Evangelija mūsų klausia, kas mums yra Kristus? Šis klausimas užduodamas ne tik apaštalams, bet ir mums. Tai vienas pačių svarbiausių klausimų. Čia neužtenka atsakyti sukalbant „Tikiu…“ ar pateikiant atsakymą iš Katekizmo. Atsakymas turi būti mūsų širdies atsakas į mus mylinčią Jėzaus Širdį. Jėzus nėra filosofas ar mąstytojas. Jis tas, kuris nori perimti į savo nuosavybę visus mus, visą mūsų gyvenimą. Mes, norėdami jį sekti, privalome su meile nešti kasdienius kryželius. S. Kierkegaardas sakė: „Yra dvi krikščionių rūšys: vieni Jėzaus sekėjai ir kiti – pigioji to laida – Jėzaus gerbėjai.“ Šiandien Evangelija mums pateikia tris, aiškiai atskirtas dalis, [&hellip;]
- [Kas gelbsti žmogų?](https://homilijos.kristoteka.lt/kas-gelbsti-zmogu/): Šiais laikais vis labiau prarandama nuodėmės sąvoka. Žmogus vis labiau suprimityvina blogio sampratą, norėdamas įgyti kuo daugiau laisvių, jis pamažu praranda ir atsakomybės jausmą. Žydų Talmudas sako: „Dažnas du kartus padaręs nuodėmę pradeda jos nebelaikyti nuodėme.“ Nuodėmė nugali tą, kuris su ja pradeda derybas. Ne vienas žmogus pasiduoda apgaulingam savęs pateisinimui. Taip atsitinka, nes nuodėmė iš pradžių yra maloni, paskui darosi vis lengviau ją padaryti, nuodėmė tampa miela, dažna ir įprasta. Tada žmogus ima nebeatgailoti ir užkietėja prarasdamas norą taisytis. Toks žmogus yra labai arti pražūties. Nuodėmė yra panaši į bedugnę: kuo giliau, tuo tamsiau. Ji padaro žmogaus širdį nedorą, bejausmę, [&hellip;]
- [Gailestingumas ir jautrumas kiekvienam](https://homilijos.kristoteka.lt/gailestingumas-ir-jautrumas-kiekvienam/): Gailestingumas ir jautrumas – štai Dievo esmė. Ir neatsitiktinai šis įvykis apie našlės sūnaus prikėlimą iš numirusių yra užrašytas tik evangelisto Luko, kuris buvo gydytojas ir dailininkas. Luką senoji Bažnyčios tradicija vadina scriba misericordiae – gailestingumo rašytoju, kuris užrašė ir kruopščiai perdavė visas žinias, susijusias su Jėzaus gailestingumu ir jautrumu kiekvienam žmogui. Evangelistas Lukas ypatingą dėmesį skiria Jėzaus išgydymams. Lukas kaip gydytojas, geriau nei kiti žmonės, pastebi šių išgydymų svarbą. Todėl mums labai svarbu įsiskaityti į šį pasakojimą, kad suprastume, kas yra svarbiausia šiam evangelistui. Skaitydami šį Evangelijos pasakojimą, turime įsižiūrėti į atskiras detales. Evangelistas sako, kad šis jaunuolis buvo vienintelis [&hellip;]
- [Dievo procesija ieškant žmogaus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-procesija-ieskant-zmogaus/): Visoje žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pastovesnės vertybės už duoną. Tai viena mūsų fizinės egzistencijos didžiausių vertybių, ir duonos stygius buvo jaučiamas visais žmonijos istorijos amžiais. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet per 200 mln. vaikų badauja; 460 mln. žmonių alksta. „Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, jei sykiu su ja žmogus valgo ir Dangaus duoną Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios tarp savęs. Tai yra gilus žmogiškojo gyvenimo ir žmogiškosios būties dėsnis“, – sako A. Maceina. Šie mūsų tautos filosofo Antano Maceinos žodžiai man priminė politinių kalinių ir tremtinių pasakojimus apie badą ir alkį lageriuose ir [&hellip;]
- [„Ką Dievas visą dieną veikia?“](https://homilijos.kristoteka.lt/ka-dievas-visa-diena-veikia/): Kartą per tikybos pamoką vienas vaikas paklausė: „Ką Dievas visą dieną veikia?“ – „Dievas myli, – atsakė katechetas. – Dievas yra meilė.“ O meilė apima viską: meilė yra slėpinys, pranokstantis žmogaus protą, bet jam neprieštaraujantis; priešingai, meilė dar labiau išaukština žmogaus išmintį. Ir įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Meilė visada pranoksta žinojimą. Meilė sujungia visus tris asmenis – Dangaus Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Žmonės, kurie tiki tik į vieną Dievo asmenį, neretai įsivaizduoja Dievą kaip žiaurų ir despotišką. Tačiau [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios dovanos](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-dovanos/): Ar mums dar reikia Šventosios Dvasios? Kai ryte atskleidžiame laikraštį arba vakare žiūrime televizorių smalsaudami, kas naujo šalyje ir pasaulyje, mūsų dėmesį patraukia neramūs pranešimai apie terorizmą, kruvinus pasikėsinimus, katastrofas, ūkines ar politines suktybes, buitinius nesutarimus, virstančius žiauriomis žmogžudystėmis. Sąmyšį kelia tos pačios lyties santuokos, žmonių klonavimas ar sintetinės gyvybės kūrimas. Šie ir kiti faktai perša mintį, kad ne tik mūsų Žemė, bet ir mus supantis pasaulėlis serga Šventosios Dvasios stygiaus liga. Nuvertinta žmogaus gyvybė signalizuoja, jog nuvertintas ir pats žmogus. Mūsų pasaulis, besididžiuojantis savo techniniais civilizacijos laimėjimais, taip džiaugiasi savimi, kad Bažnyčia tokiam pasauliui tampa labiau kultūros paveldu nei žmonių [&hellip;]
- [Amžinojo gyvenimo erdvė](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinojo-gyvenimo-erdve/): Po prisikėlimo iš numirusių Jėzus dar 40 dienų buvo su apaštalais ir savo mokiniais, kad išsklaidytų visas abejones Jo prisikėlimu iš numirusių, kad savo mokinius padarytų Dievo karalystės žemėje liudininkais ir Gerosios Naujienos skelbėjais. Juk Kristaus misija žemėje buvo atskleisti begalinę Dievo meilę žmogui jį atperkant Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi. Tuo Jėzus mums dovanojo gyvenimą po mirties. Visa tai skirta tam, kad ir mes pasiektume laimingą amžinybę Viešpatyje. Kad šį tikslą pasiektume, ir mes turime ne žiūrėti į dangų galvas užvertę, bet jo siekti atsiversdami, atleisdami artimui jo kaltes, gyvendami pagal Dievo įsakymus. Kartais atrodo, jog galėtume atvirai pasakyti: negi [&hellip;]
- [Taika neapsiriboja karo nebuvimu](https://homilijos.kristoteka.lt/taika-neapsiriboja-karo-nebuvimu/): „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Kristaus paliepimai ir jų laikymasis gyvenime yra mūsų meilės Dievui rodiklis. Mylėti reiškia laikytis įstatymų – tai autentiškas tikrasis Kristaus meilės kriterijus. Mylėti reiškia būti paklusniems Dievo žodžiui ir Dievo valiai. Meilė Jėzui ir laikymasis Jo įsakymų mums yra kelio ženklai, rodantys teisingą gyvenimo kryptį. Kelio ženklai mus atveda prie pasirinkto tikslo, jeigu mes jų laikomės. Ir kaprizai šiuo atveju yra nepageidautini, antraip nepasieksime savo tikslo. Tačiau šie kaprizai yra silpnos žmogiškosios prigimties požymis. Argi ne kaprizų kupina prigimtis pasireiškia tikinčio žmogaus gyvenime, kai jis, skelbdamas meilę Dievui ir artimui, pabrėžia, jog myli ir [&hellip;]
- [Meilė, paskatinusi Dievą tapti žmogumi](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-paskatinusi-dieva-tapti-zmogumi/): Išrautas iš savo namų, iš savo aplinkos, senas vienišas žmogus gyveno be draugų tolimame neturtingame kaime Italijoje. Kalėdų laikotarpiu jį aplankė kunigas. Senelis jo laukė padengęs stalą ir padėjęs dvi krištolines taures. Iš savo skurdžios pensijos sukrapštė ir nupirko butelį šampano. Kunigas, peržengęs slenkstį, palaimino namus, pasveikino senelį ir pasakė, jog vėluoja, nes skuba į susitikimą su jaunimu. Tada rankas lyg maldai sudėjęs senelis jaunam kunigui tarė: „Aš jūsų taip laukiau&#8230; Jau metai, kai su niekuo nesu pasikalbėjęs. Man reikia, kad kas nors mane išklausytų. Pasilikite nors penkiolikai minučių&#8230; Maldauju jus.“ Pilnomis ašarų akimis ir drebančiomis rankomis senelis ištiesė taurę kunigui. [&hellip;]
- [Būti geraisiais ganytojais](https://homilijos.kristoteka.lt/buti-geraisiais-ganytojais/): Gerasis ganytojas, laikantis ant pečių avelę, vaizduoja Išganytoją Kristų ir žmogaus sielą, kurią Jis išgelbėjo. Tai vienas iš dažniausių simbolių, vaizduojančių Kristaus meilę. Šį simbolį labai mėgo pirmųjų amžių krikščionys. Gerojo Ganytojo sekmadienį minime Pasaulinę maldų už pašaukimus dieną. Priklausydami Kristaus kaimenei, paprašykime Dievą, kad mūsų tauta niekada nestokotų išmintingų ir šventų kunigų. Tegul jie mus veda teisingu keliu pas Viešpatį, tegul išbandymų dienomis mūsų nepalieka ir padeda mums sugrįžti į dvasingas ganyklas. Atsiprašykime Viešpaties Dievo už nuodėmes, kurios mus paklaidino, ir paprašykime atleidimo, kad vėl sugrįžtume į Jo avidę. Viešpats kartą pažadėjo išrinktajai tautai, jog pats taps savo kaimenės Ganytoju. [&hellip;]
- [Mūsų meilės Dievui istorija](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-meiles-dievui-istorija/): „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.“ Nežymus, bet kartu labai iškalbingas Jėzaus meilės apaštalams gestas. Apaštalams, pavargusiems nuo naktinės žvejybos ir nusivylusiems dėl nesėkmės, Jėzus pasiūlo pavalgyti. Rodos, koks paprastas meilės ir draugiškumo gestas, bet sykiu ir koks didis, nes jį daro pats Kristus. Dievas myli žmogų ir Jam svarbūs net mažiausi jo rūpesčiai. Jėzus nekeršija apaštalams, kad šie jį paliko vieną kančios valandą, priešingai, Jis pats jų ieško ir jiems padeda. Jis neužmiršta žmonių, kurie pasitiki Juo ir meldžiasi. Dievas taip myli žmogų, kad žmogus net nesupranta, kodėl taip yra. Šiandien Dievas per [&hellip;]
- [Kliautis Dievo gailestingumu](https://homilijos.kristoteka.lt/kliautis-dievo-gailestingumu/): „Žmonija tol nesuras taikos ir ramybės, kol neatsigręš su pasitikėjimu į dieviškąjį gailestingumą“, – sakė šv. sesuo Faustina Kowalska. Dieviškasis gailestingumas! Štai velykinė dovana, kurią Bažnyčia, gavusi iš prisikėlusio Kristaus, teikia trečiojo tūkstantmečio žmonijai. Kristuje ir per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu. Kaip pasakyta Naujajame Testamente: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“ Deja, šiandienė žmonijos mąstysena, turbūt daugiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“, jo sąvoka tarsi trikdytų žmogų, kuris dėl mokslo ir [&hellip;]
- [Iš mirties į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/is-mirties-i-gyvenima/): Broliai ir seserys, paraginimu „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ pradėjome gavėnią, šis paraginimas šiandien – Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventės dieną – įgyja savo pilnutinę reikšmę. Evangelinės žinios centras yra toks: Jėzus buvo miręs ir prisikėlė dėl mūsų. Žodis Pasqua reiškia „perėjimas“. Kristus išėjo iš kapo, iš mirties į gyvenimą. Tai Gyvojo Dievo triumfo diena. O kadangi mes esame Kristaus mokiniai, Velykos yra ir mūsų didžiausia šventė. Ps 117 pasakyta: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.“ Krikščioniškoji pasaulio revoliucija prasidėjo nuo tuščio Kristaus kapo. Pirmieji krikščionys visą savo gyvenimą grindė Velykų faktu; pranešimas, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, tapo naujo gyvenimo [&hellip;]
- [Kristaus triumfas ir kančia](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-triumfas-ir-kancia/): Šiandien liturgija sujungia karališką Kristaus triumfą ir jį pažeminančią siaubingą kančią. Iš vienos pusės iškilmingas Jėzaus sutikimas, iš kitos pusės – tos pačios minios pasmerkimas. Paprastai sekmadieniais galima surasti bendrą temą, kaip raudona gija jungiančią visus skaitinius, o šiandien tai padaryti yra sunkiau. Tačiau būtent šiandien galima rasti atsakymus į svarbius mūsų gyvenimo klausimus. Pavyzdžiui, Kristaus prašymas, kad kančios taurė praeitų pro šalį, atskleidžia, jog nuo kančios ir skausmo neapsaugotas net pats Dievas. Tai reiškia, jog kančia ir skausmas yra sudėtinė žmogaus istorijos dalis, kuomet atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, netobulumas ir laikinumas. Kita vertus, kančia turi savo nepaprastą vertę: žmogus atskleidžia [&hellip;]
- [„Nenoriu, kad nedorėlis mirtų…“ (Ez 33, 11)](https://homilijos.kristoteka.lt/nenoriu-kad-nedorelis-mirtu-ez-33-11/): Kas gi iš žmonių be nuodėmės? Kas turi teisę teisti? Į šį klausimą mums atsako šv. Jonas: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Nuodėmė yra nuolatinis pavojus žmogui jo žemiškajame gyvenimo kelyje. Kiekvienas nusidedame, tik vienų blogybės išeina aikštėn, o kiti jas kaip įmanydami slepia. Tačiau Kristų kamantinėję Rašto aiškintojai ir fariziejai, atrodo, tai buvo užmiršę. Nuskambėjus Jėzaus žodžiams: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“, fariziejai ir Rašto aiškintojai suprato, jog, kasę Jėzui duobę, dabar patys į ją gėdingai įkrito. Užmiršdami savo nuodėmes jie smarkiai suklydo. [&hellip;]
- [Sugrįžimas](https://homilijos.kristoteka.lt/sugrizimas/): Šio sekmadienio Evangelija mums kalba ne tik apie nuodėmę ir atgailą, bet ir apie Dievo gailestingumą. Susitaikymas su Dievu. Nėra gražesnio veiksmo už susitaikymą su Dievu. Sugrįžti, kad iš naujo taptum Dievo draugu. Mums visiems reikia gailestingumo, kadangi visi esame nusidėjėliai, būdami silpni labai dažnai klystame. Du sūnūs šiandien atstovauja mūsų žmonijai, padalytai į nusidėjėlius ir teisiuosius. Tėvas abu sūnus mylėjo vienodai, tačiau vienas tėvą laikė blogu, todėl nutarė išeiti iš jo namų. Kitas sūnus liko, nes bijojo tėvo arba labai norėjo likti vienintelis tėvo turtų paveldėtojas. Jis dirbo kartu su tėvu, tačiau savo dvasia nebuvo vienybėje su juo. Abu šie [&hellip;]
- [Atsiversti – tai pajusti Dievo buvimą mūsų kasdienybėje](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiversti-tai-pajusti-dievo-buvima-musu-kasdienybeje/): Sena lotynų patarlė sako: „Verba docent, exempla trahunt – žodžiai moko, pavyzdžiai traukia.“ Visoje žmonijos istorijoje matome gerų ir blogų pavyzdžių. Šiandien pavyzdžiai per radiją, televiziją, internetą plinta šviesos greičiu. Šiomis priemonėmis paveikiamos didelės tautos ir ištisos kartos. Blogų pavyzdžių reikia tam, kad pasimokytume iš kitų padarytų klaidų ir patys jų nekartotume. Geri, naudingi ir konstruktyvūs pavyzdžiai skirti būti mums stimulu keltis iš klaidų, atsiversti ir tapti geresniems. Geraisiais, sektinais pavyzdžiais yra šventieji. Visas Šv. Raštas apstus gerų ir blogų pavyzdžių, skatinančių taisytis ir atsiversti. Evangelijoje palyginimas apie figmedį simbolizuoja Dievo kantrumą laukiant, kolei žmogus parodys atsivertimo vaisus. Dievas ne pasyviai [&hellip;]
- [Kur Jėzus, ten ir Dangus](https://homilijos.kristoteka.lt/kur-jezus-ten-ir-dangus/): Kartais mes sutinkame žmonių, kurie sakosi esą taip laimingi, lyg dangus būtų ant žemės. Ar iš tikrųjų taip gali būti? Ar iš tikrųjų galima visada būti ramiam, patenkintam, linksmam ir nieko nebijoti? Šv. Raštas sako, jog gyvenime patiriame tik trupinėlius laimės, praktiškai tik pragiedrulius. Dažnai laimė greitai užgęsta užleisdama vietą žemiškoms problemoms, fizinėms ir dvasinėms kančioms. Panašiai truputį laimės pajuto ir apaštalai ant Taboro kalno. Kristaus gyvenimas žemėje ėjo į pabaigą. Jeigu būtų apaštalams pasakęs, kad Jeruzalėje Jo laukia mirtis ant kryžiaus, tokia žinia būtų labai nuliūdinusi apaštalus ir atėmusi pasitikėjimą Juo kaip Mesiju. Apaštalai tikėjosi, kad Jėzus sukurs žemišką Mesijo [&hellip;]
- [„Jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“](https://homilijos.kristoteka.lt/jei-nori-tarnauti-viespaciui-buk-pasiruoses-bandymui/): Gundymai neatsiejamai lydi žmogų per visą gyvenimą. Mūsų gyvenimas – tai pavojingas kelias, pilnas gundymų. Gundymo formos ir būdai keičiasi priklausomai nuo laiko, papročių ir kultūros, tačiau visada išlieka pagrindinės pagundos: turėti, galėti, žinoti ir patikti. Todėl šiandieninė visuomenė suteikia gundytojui nesuskaičiuojamų galimybių. Šėtonas pasiūlė Mesijui tris pasaulio užkariavimo būdus. Pirmuoju gundymu masės pavergiamos žemiškųjų gėrybių pažadais. „Pamaitink jas, „liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“, ir jos eis paskui Tave, kur panorėsi“, – sakė gundytojas. Kristus nesutinka su tuo pasiūlymu ir atsako, jog žmogus yra gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Šėtonas išdrįsta Kristų [&hellip;]
- [Dievo šauksmas padėti](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-sauksmas-padeti/): Dievo, laisvai ir dovanai pasirenkančio žmogų, tema atsispinti visuose trijuose liturginiuose skaitiniuose. Izaijas buvo pasirinktas per liturgines apeigas Jeruzalės šventykloje: „Išgirdau Viešpaties balsą: Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų? ir atsiliepiau: Štai aš: mane ir pasiųsk!“ Petras žvejybos metu: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Galiausiai Paulių Viešpats pakviečia tuomet, kai jis keliauja į Damaską suimti ir gabenti į Jeruzalę krikščionių – vyrų ir moterų: „…jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Jis klausė: Kas tu esi, Viešpatie? Šis atsakė: Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 3–5). Iš šių tekstų [&hellip;]
- [Dvasinės kaitos baimė](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasines-kaitos-baime/): Broliai ir seserys, šio sekmadienio Evangelija mus perkelia į praeito sekmadienio Evangelijoje aprašytą įvykį Nazareto sinagogoje ir pateikia liūdną tolesnių įvykių – kylančių konfliktų tarp Nazareto gyventojų ir Jėzaus – aprašymą. Kai po savo krikšto Jordano upėje Jėzus Nazareto sinagogoje prisistato kaip Mesijas, jis iš karto brutaliai atmetamas, atstumiamas ir net pasmerkiamas myriop. Kaip suprasti tokį Nazareto gyventojų elgesį? Iš kur toks įtūžimas, kuris galėjo baigtis žmogžudyste? Visų pirma turime žinoti, Nazaretas Izraelyje neturėjo gero vardo. Jo gyventojai buvo pagarsėję peiktinu elgesiu. Kai Pilypas pasakė Natanaeliui, kad susitiko su Jėzumi iš Nazareto, šis stebėdamasis tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas [&hellip;]
- [Dievo Žodžio klausytojai](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-zodzio-klausytojai/): Žydų tauta, sugrįžusi iš Babilono nelaisvės, rado materialinius ir moralinius griuvėsius. Štai kodėl kunigas Ezdras ėmė mokyti tautą Viešpaties Įstatymo. Pranašas Nehemijas pastebi, jog kunigui Ezdrui skaitant Šventąjį Raštą visa tauta atidžiai klausėsi. Galiausiai „išgirdę Įstatymo žodžius, visi žmonės pravirko“. Šv. Rašto žodžiai sugrįžusiems iš vergovės žydams buvo Dievo pažadų ir globos išsipildymo žodžiai. Žydų tauta buvo dvasiškai ištroškusi Dievo Žodžio. Išgirdę Šventojo Rašto žodžiuose skaudžią tiesą apie save žydai pravirko. Ir mūsų tauta, ištrūkusi iš sovietinio lagerio, pirmaisiais metais plūste plūdo į bažnyčias padėkoti Dievui už išlaisvinimą, išgirsti amžinąjį Dievo Žodį, pasisemti energijos ateities gyvenimui ir darbams. Sugrįžę iš nelaisvės, [&hellip;]
- [„Darykite, ką tik Jis jums lieps“](https://homilijos.kristoteka.lt/darykite-ka-tik-jis-jums-lieps/): Šiandien Bažnyčia mini pirmąjį Kristaus stebuklą Galilėjos Kanoje. Kanos miestelis yra kelyje tarp Nazareto ir Tiberiados ežero. Ateidamas prie Jordano upės pasikrikštyti, taip pat pagerbti jaunavedžių Galilėjos Kanoje, Jėzus pradeda savo mesijinę veiklą. Jėzaus dalyvavimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas. Galilėjos Kanoje padarytas stebuklas mums visiems parodo Dievo Motinos Marijos nepaprastą tikėjimą. Nors Kristus aiškiai pasako, kad jo valanda dar neatėjo, Marija liepia tarnams daryti viską, ką jos Sūnus lieps. Ji pasinaudoja savo motiniškumo privilegija. Neabejoja, kad Sūnus išpildys jos norą padėti [&hellip;]
- [Panerti į Dievo malonę](https://homilijos.kristoteka.lt/panerti-i-dievo-malone/): Apiplovimas arba apšlakstymas vandeniu kaip religinė apeiga turi seną istoriją. Pagal įvairių tautų senovės religijas, ypač Artimųjų ir Tolimųjų Rytų tautose, vanduo, kaip gyvybės šaltinis, laikytas turintis pašventinimo galios. Senųjų tikėjimų aidas buvo ritualiniai Senojo Testamento nuostatai, reikalaujantys žmonių arba daiktų apiplovimo arba apsišlakstymo įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Vandeniu apiplaudavo karo trofėjus ir grįžusius iš karo karius. Ritualinius apiplovimus atlikdavo ir sergant kai kuriomis ligomis. Vanduo apvalydavo namus ir daiktus. Kai kurie apsiplovimai buvo privalomi visų pirma tiems, kurie atlikdavo religines apeigas. Formalūs ir smulkmeniškai detalizuoti nurodymai plauti lėkštes, puodelius ir kitokius indus, taip pat rankas prieš valgį išsilaikė ištisus šimtmečius. Juos [&hellip;]
- [„Neišmintingi“ išminčiai](https://homilijos.kristoteka.lt/neismintingi-isminciai/): Kūdikystėje mes visi esame lygūs. Vėliau gauname pilietybę, perimame papročius ir tradicijas. Tačiau kūdikiai yra vienodi. Tas pats galioja kančiai ir mirčiai. Skausmą jaučiame vienodai visi, nepaisant rasės ir tautybės. Ir mirtis užmerkia akis visiems, kad ir kas tu būtum. Mesijinė Kristaus karalystė apsireiškia karaliaus Erodo valdose. Kristus apie savo karaliavimą kalba kančios akivaizdoje. Erodas karaliauja rodydamas savo turtus ir valdžią. Trys išminčiai iš Rytų įvaro baimės šio pasaulio karaliui drąsiai klausdami: „Kur yra gimusis žydų karalius?“ „Kas tas kūdikis, kuris atrodo lygiai kaip ir visi kiti kūdikiai?“ Mums, XXI amžiaus žmonėms, atrodo labai keista: kaip galima garbinti vos gimusį vaiką [&hellip;]
- [Pašaukti gyventi taikoje](https://homilijos.kristoteka.lt/pasaukti-gyventi-taikoje/): Sausio 1-oji – Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos iškilmė. Nuo 1967 m. popiežiaus Pauliaus VI iniciatyva sausio 1-oji yra Tarptautinė taikos diena. Nuo ankstyvo Naujųjų Metų ryto švenčiame dievišką Marijos motinystę. Norime padėkoti Viešpačiui už prabėgusius metus ir prašyti Dievo palaimos ir globos prasidėjusiais metais. Mes patikime visus savo prašymus mūsų užtarėjai ir visų Dievo malonių tarpininkei Mergelei Marijai. Tesuteikia Viešpats mūsų žmonijai taiką ir ramybę. Vienoje bažnyčioje vaikai studijavo katekizmą rengdamiesi pirmajai Komunijai. Atėjęs vyskupas jų paklausė: „Vaikai, koks yra krikščionio ženklas?“ „Kryžius,“ – iškart atsakė vienas iš vaikų. Vyskupas pagyrė jį ir visų akivaizdoje persižegnojo. Tačiau tarp vaikų vežimėlyje [&hellip;]
- [Krikščioniška šeima – gyva prakartėlė](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniska-seima-gyva-prakartele/): Kristaus gimimas yra šeimos šventė. Susitikimas šeimos židinyje, apsikeitimas palinkėjimais ir dovanomis pabrėžia abipusės bičiulystės siekimą. Kalėdų dienos – ypatingas laikas pagalvoti apie savo šeimos gyvenimą. Šiandien, vos prabėgus kelioms dienoms po Kristaus Gimimo, švenčiame Šventosios Šeimos šventę, vieną iš pačių gražiausių metų švenčių. Šia švente Bažnyčia nori iškelti šeimos svarbą. Krikščioniška šeima yra gyva prakartėlė. Bažnyčia greitai po Kristaus Gimimo iškilmių mums padovanoja labai brangią dovaną – Šv. Šeimos šventę, ją 1892 m. įsteigė popiežius Leonas XIII. Jo apaštališkajame laiške skaitome: „&#8230;Dievas taip nusprendė, kad išganymo darbas pasaulyje prasidėtų Dievo įsteigtoje šeimoje. Jis norėjo, kad visi žmonės turėtų šeimos židinį, [&hellip;]
- [Kalėdų ėdžios kryžiaus šešėlyje](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-edzios-kryziaus-seselyje/): Milijonai žmonių visame pasaulyje šiandien švenčia Kristaus Gimimo šventę. Nors kiekviena tauta turi savas nepakartojamas tradicijas, ši diena visur neša daug šilumos, nuoširdumo ir džiaugsmo. Ir tai, be abejo, pati šeimyniškiausia šventė. Kūčių šventinis stalas suburia visą šeimą, skamba bendra malda ir artimieji keičiasi dovanomis – visa tai yra neatskiriama šventės dalis. Daugelyje šalių Kristaus gimimą švenčia tiek tikintys, tiek netikintys. Kalėdos ir jų tradicijos tapo tautos kultūros dalis. Tai neabejotinai turi teigiamų savybių. Šilumos ir nuoširdumo niekada per daug nebus. Tačiau tas faktas, jog krikščioniškos šventės tampa liaudies kultūros dalimi, kelia ir tam tikrą pavojų. Per siekimą kuo geriau suorganizuoti [&hellip;]
- [Budėti dėl amžinojo likimo](https://homilijos.kristoteka.lt/budeti-del-amzinojo-likimo/): Advento laikotarpis, laukimo periodas eina į pabaigą. Mes galėtume pažvelgti į save ir paklausti: kas pasikeitė manyje? Ką atradau naujo santykyje su Dievu? Ar stipriau pamilau Dievą? Galiausiai ar pavyko įgyvendinti pasiryžimus? Tikriausiai daugelis iš mūsų atsakys, jog pavyko, bet ne viskas, ne viskas sėkmingai. Ką gi, esame kelyje. Vienas teologas yra pasakęs: „Nors Kristus Betliejuje gimtų tūkstantį ar dešimt tūkstančių kartų, tau tai nebus naudinga, jeigu Jis nebus nė karto gimęs tavo širdyje.“ Mūsų siela dažnai panaši į tvartą: tamsu, nešvaru, Dievui, net kaip mažam vaikeliui, čia maža vietos. Advento metu Dievas atkakliai, bet švelniai beldžiasi į žmogaus sielą, idant [&hellip;]
- [„Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“](https://homilijos.kristoteka.lt/visuomet-dziaukites-viespatyje-2/): „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško filipiečiams išreiškia pagrindinę šio sekmadienio liturgijos mintį. Jie skambėjo antrajame skaitinyje, taip pat ir Įžangos priegiesmyje. Šiuo šiltu kvietimu džiaugtis pradedamas trečiasis advento sekmadienis, kuris lotyniškai vadinamas Gaudete – džiaukitės. Šiandien Bažnyčia mums dar kartą primena, jog Kristaus laukti reikia džiaugsmingai. Idant šią mintį suprastume teisingai, kad šis džiaugsmas mums neatrodytų lengvabūdiškas ir naivus, šv. Paulius kvietimą džiaugtis sieja su raginimu, kad būtume meilūs, pamaldūs ir ramūs. Tai tikrojo krikščionio paveikslas. Jei taip, tai ar esame panašūs į šv. Pauliaus aprašytus krikščionis? Deja, nedaugelis atpažintų [&hellip;]
- [Dievo balsas mūsų širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-balsas-musu-sirdyje/): Vieną rytą rusų katalikų kunigo mamą aplankė pažįstama. Įėjusi į kambarį, kuriame stovėjo televizorius, ji paklausė: „Ar televizorius sugedęs?“ Kunigo mama nustebusi atsakė: „Ne. Kodėl jis turi sugesti?“ Tada kaimynė dar su didesne nuostaba paklausė: „Tai kodėl jis neįjungtas?“ Daugelis iš mūsų esame pripratę gyventi nenutylančiame triukšme. Žinoma, kai kas iš jūsų iš karto užprotestuosite, jog tai ne triukšmas, tai muzika, filmas, žinios. Nėra blogai, jeigu pastebime skirtumą tarp filmo ir, pavyzdžiui, žinių reportažo. O dar geriau, jeigu radiją arba televizorių įjungiame tik tada, kai norime kažko paklausyti ar pažiūrėti. Tačiau faktas lieka faktu: dauguma iš mūsų gyvename apsuptyje daugybės garsų [&hellip;]
- [Esame krikščionys ne dėl savęs pačių](https://homilijos.kristoteka.lt/esame-krikscionys-ne-del-saves-paciu/): Advento laikotarpiu prasideda nauji liturginiai metai. Tai susikaupimo ir kartu džiaugsmingo laukimo laikas, kai stengiamės atsinaujinti ir sustiprinti savo viltį Viešpatyje. Šiuo periodu mūsų pasiruošimas sutikti Kristaus Gimimo šventes turi dvejopą prasmę. Mes trokštame pasiruošti tinkamai ir vaisingai išgyventi Kristaus Gimimo šventę, kuri mums primena didingą įvykį – Išganytojo atėjimą į žemę. Per tai norime pažadinti antrojo Jėzaus atėjimo troškimą ir jam tinkamai pasirengti. Mūsų viltį ir džiaugsmą tuo metu lydės atgaila, kuri padės atrasti gilius troškimus ir vėl mūsų gyvenimą nukreipti į Dievą. Šv. Bernardas sakydavo, jog atgailos ašara – tai antras krikštas: kadangi krikšto pakartoti negalima, savo nedorybes nuplauti [&hellip;]
- [Meilės Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/meiles-karalius/): Kuo Kristus Karalius skiriasi nuo kitų žemės karalių? Jėzus neturėjo nei prašmatnių rūmų, nei nesuskaitomų turtų, nei galingos kariuomenės. Kristaus karalystė yra ne iš šio pasaulio, todėl ir valdymo principai bei karalystės vertybės yra visai kitokie. Tuo metu, kai Kristus buvo savo karališkame kančios soste, ant kryžiaus, nedaugelis Jį pripažino karaliumi: tik Marija, jo motina; apaštalas Jonas, pagarsėjusi nusidėjėlė Marija Magdalietė; latras ant kryžiaus ir romėnų kariuomenės šimtininkas. O kur visi kiti, kur tie, kurie norėjo jį paskelbti karaliumi, kai jis stebuklingai padaugino duoną ir žuvį, kur visi tie, kurie šaukė Jėzui įjojant į Jeruzalę: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ [&hellip;]
- [Dievas ištikimas savo pažadams](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-istikimas-savo-pazadams/): Šiandieniam skaitytojui šis tekstas nėra lengvas. Jėzus savo kalboje naudojasi mums sunkiai suprantamais ženklais ir simboliais. Be to, Išganytojas neatsako į labiausiai mus dominantį klausimą, kada tai įvyks, kada Kristus ateis. Tad ką mes sužinome iš šios trumpos Evangelijos ištraukos? Visų pirma gauname užtikrinimą, jog Išganytojas šlovingai sugrįš. Nežinome kada, bet tai nesumažina pasitikėjimo ir troškimo susitikti. Ar, artėjant antrajam Jėzaus atėjimui, bus kokia nors kosminė katastrofa? Mes to nežinome. Katastrofos tiesiog mums rodo, jog pasaulis yra trapus, praeinantis. Iš tikrųjų reikia būti labai naiviu ir lengvatikiu žmogumi arba labai nenorėti sužinoti tiesos apie save ir pasaulį, kad nepastebėtume, jog viskas [&hellip;]
- [Savita Dievo buhalterija](https://homilijos.kristoteka.lt/savita-dievo-buhalterija/): Šio sekmadienio liturgijoje minimos dvi moterys našlės – našlė iš Sareptos, vaišinusi pranašą Eliją, ir auką paaukojusi šventykloje našlė. Jos yra mums pavyzdys ir pamoko mus pažvelgti į mūsų išorinius veiksmus, maldas ir aukas, ar tai atitinka mūsų širdies nuostatas ir jausmus. Evangelija pasakoja, kaip Jėzus sėdėjo šventyklos moterų kieme, arti aukų dėžių, į kurias pro taurių formos skyles buvo metamos piniginės aukos įvairiems šventyklos tikslams. Jėzus sėdėjo su mokiniais ir žiūrėjo, kaip jo krašto žmonės meta aukas į aukų skrynias. Tarp kitų prie aukų dėžės atėjo viena moteriškė ir įmetė savo auką. Turtuolių pinigai svariai krisdavo ir skardžiai žvangėdavo, o [&hellip;]
- [„Šventumas ne prabanga, o būtinybė“](https://homilijos.kristoteka.lt/sventumas-ne-prabanga-o-butinybe/): Šiandien liturgija mus kviečia prisiminti ir pasidžiaugti tais, kurie džiaugiasi Viešpaties artumu. Visų Šventųjų šventė mini ne tik tuos, kurie paskelbti šventaisiais ir paminimi liturginiame kalendoriuje, bet ir tuos šventus vyrus ir moteris, kurie per šimtmečius nešė švento tikėjimo žiburį savo gyvenimo kelyje, Kristuje užbaigė gyvenimo kovą ir gavo Viešpaties užmokestį. Tuos tūkstančius tūkstančių anoniminių, niekam nežinomų šventųjų, kurie mums rodė švento gyvenimo pavyzdį. Tūkstančius tų, kurie kankinio mirtimi paliudijo ištikimybę tikėjimui. Šventieji dar kartą mums paliudija, kad Kristaus paskelbtus palaiminimus įmanoma įvykdyti ir kad mūsų gyvenimas yra Dievo gailestingumo įsiterpimas istorijoje. Todėl mums šiandien kyla svarbus klausimas: ar galima realiai [&hellip;]
- [Pojūčių įtaka sielai](https://homilijos.kristoteka.lt/pojuciu-itaka-sielai/): Kai kas iš jūsų turite mėlynas, lyg dangus, akis. Kitų akys tamsios. Tačiau akių spalva nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad akys būtų sveikos. Jeigu užsimerkę pabandytume kokias dešimt minučių pavaikščioti po kambarį, pajustume, kaip sunku nieko neužkliudžius eiti. Akys – didelis turtas. Tačiau dėl nelaimingų atsitikimų ir ligų žmonės apanka. Aklieji gyvena visiškoje tamsoje, lyg tamsiausioje naktyje. Aklų žmonių gana daug yra Afrikos ir Azijos kraštuose, kur labai trūksta vaistų akims gydyti. Jiems stengiasi padėti misionieriai, vienuoliai ir vienuolės. Organizuoja apakusiesiems specialias mokyklas, kur jie dėka aklo prancūzo Luji Brailio 1829 m. išrasto aklųjų rašto išmoksta skaityti. Daugelis baigia ne tik [&hellip;]
- [„Tarp jūsų yra ne taip!“ (Mk 10, 43)](https://homilijos.kristoteka.lt/tarp-jusu-yra-ne-taip-mk-10-43/): Šio sekmadienio Evangelija mus perspėja, kad nepapultume į garbės ir galios troškimo pinkles. Dažnai žmonės labai trokšta išgarsėti: kad apie juos rašytų laikraščiai, juos rodytų televizija, į aukštą postą paskirtų, nes ten prestižas ir pinigai. Odisėjui buvo lengviau praplaukti pro dainuojančias sirenas, nei žmogui atsilaikyti prieš garbės troškimo pagundą. Ir ne vienas, pamynęs teisingumą, moralę ir garbę, lipa per galvas į galingesnę ir sotesnę vietą. Deja, daugeliu atvejų galia ir prestižas brangiai kainuoja: tenka atsisakyti savo interesų, įsitikinimų, principų, išduoti save ir Dievą. Todėl Evangelijos žodžiai darosi vis kietesni. Vieną po kito Jėzus daužo savo mokinių susikurtus stabus, jų valdžios, didybės, [&hellip;]
- [Išlaisvinimas nuo godumo](https://homilijos.kristoteka.lt/islaisvinimas-nuo-godumo/): Šiandien mes girdėjome liūdną Evangelijos pasakojimą apie jaunuolį, kurį Jėzus kvietė būti apaštalu, bet jis atsisakė. Didelė garbė, didelis džiaugsmas, didelė tarnystė ir amžinojo gyvenimo laimėjimas gulėjo prie jaunuolio kojų. Tačiau jis, liūdnai nuleidęs galvą, pasitraukė nuo Išganytojo. Bet juk jo širdyje kažkas buvo, kas jaudino jį. Jis buvo geras, sąžiningas, garbingas, besilaikantis Dievo įsakymų žmogus. Gal net šiek tiek rūpinosi ir vargšais. Tačiau jautė, jog to maža. Reikia padaryti kažką daugiau, žengti lemtingą žingsnį. Ar jis teisingai suprato Jėzaus žodžius? Žinoma, teisingai. Bet nepadarė to svarbaus žingsnio ir pasišalino nuo Jėzaus. Šventajame Rašte yra sukrečiantys Viešpaties žodžiai. Kreipdamasis į tuos, [&hellip;]
- [Šeima – „meilės civilizacijos“ pagrindas](https://homilijos.kristoteka.lt/seima-meiles-civilizacijos-pagrindas/): Šiandien Jėzus nori mums priminti, kad santuoka yra Dievo įsteigta. Pradžioje buvo kitaip. Žmonės nuolat gvildendami šią temą kūrė įstatymus nei Dievo valią labiau atitinkančius papročius. Bet Šventasis Raštas visada primena mums, kad „Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ (Mk 10, 6–9). Toks Dievo planas, kurį jis turėjo sukurdamas vyrą ir moterį. Tai kvietimas į pasaulį, kurį žmogus privalo tobulinti, tačiau kruopščiai laikydamasis Dievo įsakymų, idant ši Žemė [&hellip;]
- [Nebūkite suklupimo akmeniu](https://homilijos.kristoteka.lt/nebukite-suklupimo-akmeniu/): Vienas žmogus piktina kitą ne tada, kai jį supykdo savo nedoru elgesiu, bet tada, kai kitą žmogų dvasiškai apiplėšia, padarydamas jį blogesnį, negu kad jis yra pirmiau buvęs, tai reiškia, jog papiktinimu jis įveda kitą žmogų į nuodėmę arba sumažina jo atsparumą nuodėmei. Atsparumas nuodėmei labai yra panašus į kūno atsparumą ligoms. Kol žmogus sveikas, jis lengvai išvengia ligų: nekenkia jam nei šaltis, nei prastesnis maistas, jis viską lengvai perneša. Sveikatai nusilpus, sumažėja ir atsparumas pavojams, todėl žmogus priverstas saugotis tų dalykų, kurių pirmiau nesisaugojo. Panašiai atsitinka ir su dvasine mūsų sveikata, su atsparumu nuodėmei. Kol mūsų dvasinė būsena tvirta, ne [&hellip;]
- [„Aš jums daviau pavyzdį“ (Jn 13, 15)](https://homilijos.kristoteka.lt/as-jums-daviau-pavyzdi-jn-13-15/): „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“, – sako Kristus. Mes galime suprasti besiginčijančius tarpusavyje apaštalus, kuris iš jų didžiausias, kadangi apaštalą Petrą Kristus itin vertino, Jokūbo ir Jono akivaizdoje atsimainė, Judui patikėjo finansinius reikalus. Žmonių mąstymas susikerta su Dievo mąstymu. Evangelija ne tam yra parašyta, kad mes ją atsimintume, bet kad pagal ją gyventume. Kristus iš Evangelijos puslapių kalba visų amžių žmonėms, taigi ir mums šiandien. Jis ir mūsų klausia, ko mes Lietuvoje, miestuose ir kaimuose, Seime ir ministerijose, mitinguose ir šeimose tarpusavyje ginčijamės? Ar ne dėl pirmų vietų? Kiekvienas norime prastumti savus įstatymus, primesti savą nuomonę, [&hellip;]
- [Nebijokime kančios](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokime-kancios/): Kodėl Mesijas privalo kentėti ant kryžiaus? Kartais tikintiesiems kyla noras rasti tokią evangeliją, kurioje nebūtų kalbama apie kryžių. Kodėl Jėzus turi kentėti? Kodėl kenčiame mes? Atsakymą duoda pats Išganytojas. Jis apaštalą Petrą, norintį atkalbėti Jį nuo kančios, griežtai subara: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Kartais žmogaus širdį valdo savanaudiškumas, aistringumas ir išdidus „aš“. Egoizmas daro begalinę žalą žmogaus širdžiai, kuri Viešpaties sukurta mylėti. Baimė būti neįvertintam žmogų padaro bailų, silpnadvasį ir prislėgtą. Dažnai žmogus tampa pavydo, niūrios nuotaikos ir pagiežos kalinys, kadangi kiti jo nesuprato ar neįvertino. Priešingai tam chaosui, kuris dilgina žmogaus [&hellip;]
- [Dvasinė kurčnebylystė](https://homilijos.kristoteka.lt/dvasine-kurcnebylyste/): Matydami fizinę negalią turintį žmogų būname sukrėsti ir susigraudiname, tačiau kur kas daugiau žmonių kamuoja dvasinės sielos negalios. Mes šių sielos negalių, kurios labai trukdo asmenims bendrauti su Dievu, išorėje nematome. Dažniausiai užjaučiame fizinį trūkumą ir skausmą kenčiančius žmones, nepagalvodami, jog daugelio dvasia kenčia kur kas skaudžiau negu kūnas. Jėzus nori, kad suprastume, jog sveikata nėra vienintelis žmogaus laimės šaltinis. Žmogui reikia daug daugiau. Juk žmonės kenčia ne tik nuo ligų, bet ir nuo vienatvės, nuo meilės trūkumo, nuo šeimos subyrėjimo, nuo kalčių ir nuodėmių. Kur kas baisesnė yra dvasinė kurčnebylystė. Taip atsitinka, kai žmogus netenka tikėjimo. Jis atmeta tikėjimą girdėti [&hellip;]
- [Tikrasis švarumas](https://homilijos.kristoteka.lt/tikrasis-svarumas/): Fariziejai ir Rašto aiškintojai niekada nesisėsdavo valgyti nesiplovę rankų. O po turgaus rankas plaudavo net iki alkūnių. Todėl pamatę, jog kai kurie iš Jėzaus mokinių sėdasi valgyti neplautomis rankomis, ėmė murmėti ir priekaištauti, laikydami tai dideliu Mozės įstatymo pažeidimu. Tačiau Jėzus ėmė ginti savo mokinius. Atrodo, kai kuriems nevalyviems ir netvarkingiems mokiniams, kurie ne visada kruopščiai plaunasi rankas, turėtų patikti, kad Jėzus gina mokinius. Viena tikybos mokytoja aprašė vos pradėjusio eiti į mokyklą vaiko maldą: Jeigu galėčiau gimti iš naujo, prašyčiau Jėzulį man duoti juodą kūno odą. Tada nereikėtų plautis rašalo dėmių. Jėzus nebuvo rankų prieš valgį plovimo priešininkas. Prisiminkime Jėzaus [&hellip;]
- [Likti ar išeiti?](https://homilijos.kristoteka.lt/likti-ar-iseiti/): Žmogui anksčiau ar vėliau tenka rinktis: sakyti ar nutylėti, pritarti kam nors ar prieštarauti, likti ar išeiti. Dažnai skaitydami Evangeliją, klausydamiesi pamokslo ar susipažindami su Bažnyčios moraliniais reikalavimais, jaučiame, kaip širdies gelmėje kyla pasipriešinimas: kokie keisti žodžiai! Kas gali jų klausytis? Labai gaila, kad šie maištingi impulsai kai kuriems tampa priežastimi priimti tragišką sprendimą nusisukti nuo tikėjimo ir daugiau nebemylėti Kristaus ir jo Bažnyčios. „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Tautiečiai emigruoja ne tik į užsienį, bet ir iš Bažnyčios. Kai kurie nusivylę nepriklausomybės taip greit jiems nesuteikta gerove išvyko gyventi į užsienius. „Kietas Lietuvoje gyvenimas, kas gali čia gyventi?“ [&hellip;]
- [Amžinojo gyvenimo duona](https://homilijos.kristoteka.lt/amzinojo-gyvenimo-duona/): Įprasta, jog mes, norėdami išgyventi, valgome maistą, geriame vandenį, kvėpuojame oru. Visa tai mūsų kūnui duoda jėgų. Tačiau mūsų kūnas po kelių dešimčių metų pasensta, jį apninka ligos, ir žmogus galiausiai miršta. Niekam iš žmonių nepavyko nugalėti senėjimo ir mirties. Šią tiesą gerai suprasdama viena motina savo vaikui, sakiusiam, jog jis nenori mirti, kalbėjo apie Kristų, palikusį mums amžinojo gyvenimo sakramentus, Eucharistinę duoną, kurios dėka po mirties žmonės atgis nauju kūnu amžinajam gyvenimui. Motina sakė, jog tai nėra įprasta duona, kurią mes valgome namie. Ji nusivedė mažylį į bažnyčią ir parodė, kaip žmonės Komunijos metu priima Kristų į savo širdį. Ši [&hellip;]
- [Mūsų Motina ir pavyzdys](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-motina-ir-pavyzdys/): Šiandien švenčiame Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Ši šventė yra pirmutinė ir seniausios kilmės. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Bizantijos imperatorius Mauricijus (+602) įsakė ją švęsti rugpjūčio 15 d. Vakarų Bažnyčioje ji imta švęsti VII a. Marijos Ėmimo į dangų šventė savo šaknimis giliai įsiskverbusi į Šventąjį Raštą. Marija kartu su Sūnumi kovoja prieš blogį ir jį nugali. Ši pergalė ypač atsiskleidžia nugalint nuodėmę ir mirtį. Broliai ir seserys Kristuje, Kristus yra didysis blogio, nuodėmės, mirties ir pragaro nugalėtojas. Jis triumfavo Kalvarijos aukoje ir prisikėlė iš numirusių. Mes, kaip Dievo vaikai, esame šių slėpinių dalininkai. [&hellip;]
- [Duona, nužengusi iš Dangaus](https://homilijos.kristoteka.lt/duona-nuzengusi-is-dangaus/): Kadangi pranašas Elijas karštai gynė izraelitų tikėjimą į vieną Dievą, jo labai neapkentė karalienė Jezabelė, pagonių karaliaus Ahabo žmona. Ji norėjo, kad iki Palestinos nusidriektų tikėjimas pagonių dievu Baalu. Todėl karalienė nusprendė pranašą Eliją nužudyti. Elijas, gelbėdamas savo gyvybę, pabėgo į dykumą. Tačiau dykuma nebuvo labai saugi vieta. Kepino kaitri saulė, o apie maistą nebuvo nė kalbos. Bet nusiminusio pranašo Dievas neapleido, jį pamaitino ilgai keturiasdešimt dienų ir naktų kelionei iki Dievo kalno Horebo. Duona, kuria maitosi Elijas, yra Eucharistinės duonos, kurią mums duoda Jėzus Kristus, įvaizdis. Ši dvasinė duona ypatingai maitina žmogaus protą ir valią, jo moralinį gyvenimą. Mes savo [&hellip;]
- [Nevaisingos šakelės likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/nevaisingos-sakeles-likimas/): Remiantis šio sekmadienio Evangelija, būtų galima paklausti, kiek yra žmonių, ieškančių Jėzaus dėl materialinės naudos? Kristus trokšta, kad jo ieškotume ir jį sektume dėl jo paties. Ne dėl trokštamų stebuklų, ne dėl duonos padauginimo, bet dėl to, kad Kristus kuria meilės Karalystę, meilės visuomenę dabartiniame pasaulyje. Šiandieniam Vakarų pasaulio žmogui gali susidaryti įspūdis, kad jam nieko netrūksta, kad jis yra sotus. Didžiulės parduotuvės kupinos tiek vietinio, tiek egzotinio maisto. Šiandien daugelis dėl sveikatos ar estetiniais sumetimais labiau susirūpinę, ką išsirinkti valgyti. Tačiau sočiam žmogui iškyla daugybė kitokių pavojų: tai dvasingumo ir jautrumo kito žmogaus nepritekliams stoka; gerovės miražas, kurį gali sugriauti [&hellip;]
- [Godumo aistra](https://homilijos.kristoteka.lt/godumo-aistra/): Daug įvairių gėrybių reikia žmogui, kad jis galėtų išlaikyti savo gyvybę žemėje ir ją puoselėtų: reikia ne tik duonos, pastogės, drabužio, bet ir daugelio kitų dalykų, kurie suteikia jam malonumo, lavina dvasią ir didina jėgas. Bet tos gėrybės neatsiranda pačios savaime, todėl žmonės yra priversti sunkiai dirbti. Dievas pirmiesiems tėvams sakė: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną“ (Pr 3, 19). Darbas žmogų vargina, teikia jam skausmo, kurio žmogus vengia visomis savo jėgomis. Todėl žmogus nemėgsta ir darbo, iš kurio tas skausmas plaukia. Žmogų nuolat veikia du prieštaravimai: vienas – turėti apsčiai reikalingų gėrybių ir antras – turėti jų be skausmo, be [&hellip;]
- [Malda – apaštalavimo būdas](https://homilijos.kristoteka.lt/malda-apastalavimo-budas/): Šio sekmadienio Evangelija yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tęsinys. Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus išsiuntė apaštalus po du į miestelius ir kaimus skelbti jo mokslo, o šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie apaštalų sugrįžimą. Sugrįžę apaštalai Jėzui apsakė viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę. Jėzus, matydamas jų džiaugsmą misijos sėkme ir kartu didelį nuovargį, tarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Todėl apaštalai kartu su Jėzumi išplaukė valtimi į nuošalią vietą. Tačiau žmonės vieni nuo kitų susižinojo, kur apaštalai keliauja, ir vėl subėgo pas juos. Kristus matė, jog žmonėms reikia gerų dvasios vadovų. Todėl kartą jis tarė: „Pjūtis didelė, [&hellip;]
- [Kelias į šlovę](https://homilijos.kristoteka.lt/kelias-i-slove/): 1. Brangūs broliai ir seserys, daugiau nei prieš savaitę įžengėme į laiką, kuris yra itin svarbus katechumenams. Jie keliauja į Velykų šventes, trokšdami priimti įkrikščioninimo sakramentus Velyknaktį ir šitaip įžengti į velykinio Jėzaus slėpinio malonę bei gimti naujam gyvenimui. O mes, kurie Krikštu jau esame atgimę šiam gyvenimui, jau esame įtraukti į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, esame raginami atsinaujinti, brandžiau išgyventi mums suteiktos malonės vaisius, brandžiau siekti išganymo pilnatvės. 2. Praėjusį sekmadienį Evangelijos skelbimo metu girdėjome, kaip Jėzus dykumoje gundomas solidarizavosi su mūsų patiriamais gundymais. Šį, antrąjį gavėnios sekmadienį, regime visai priešingą tikrovę – jis netikėtai trokšta dalintis su savo mokiniais [&hellip;]
- [„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite-ir-tikekite-evangelija/): „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. „Atsimink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Brangūs broliai ir seserys, šie du posakiai, vienas iš Evangelijos, kitas iš Pradžios knygos, sakiniai, kuriuos pakaitomis ištaria kunigas Pelenų trečiadienį, užbarstydamas pelenų žmonėms ant galvos, ne tik apibrėžia kokia turėtų būti mūsų gavėnios programa, bet ir primena mūsų gyvenimo tikslą ir prasmę. Mes esame trapūs, silpni, nuodėmių sužeisti. Būdami mirtingi, mes neišvengiamai turėsime numirti. Bet Dievo gailestingumas kviečia mus nuolat atgailauti ir atsiversti, kad žemiškos kelionės pabaigoje būtume pasiruošę priimti amžinojo gyvenimo dovaną ir, kad mūsų mirtis taptų įžengimo vartais į Dievo karalystę. Štai kodėl viena liturginė giesmė [&hellip;]
- [Ištikimybė Dievo gailestingumui](https://homilijos.kristoteka.lt/istikimybe-dievo-gailestingumui/): 1. Brangūs broliai ir seserys, pamažu artėjame prie&nbsp;liturginių metų centro, kurį sudaro Velykų tridienis ir penkiasdešimt dienų trunkantis Kristaus prisikėlimo šventimas. Gavėnios laikas, kaip žinome, nustatytas tam, kad tinkamai pasirengtume šiam šventimui, kad&nbsp;parengtume mūsų širdis ir protus Velykų malonei priimti.&nbsp;Toks pasirengimas vyksta mums einant tarsi dykuma. Eidami per ją, trokštame, kad atsinaujintų mums suteikto Krikšto malonės ir gautasis tikėjimas taptų skaidresnis. Turbūt ne vienas patyrėme, kad šiuo metu mūsų tikėjimas išbandomas stipriau, bet sykiu jis gali būti apvalytas ir sustiprintas, jei tik išmokstame remtis Dievu nepaisydami priešingos patirties. 2. Todėl galime klausti: kaip šiandieniai bibliniai skaitiniai, ypač evangelinis epizodas, ir sykiu [&hellip;]
- [Siekti Dievo vaikų garbės pilnatvės](https://homilijos.kristoteka.lt/siekti-dievo-vaiku-garbes-pilnatves/): 1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, jau trečia savaitė gyvename liturginiame laike, kuris telkia mūsų dėmesį į pamatines mūsų krikščioniško tikėjimo tikroves, būtent kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3), ir trečią dieną prisikėlė, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 4). Visuose ką tik girdėtuose bibliniuose skaitiniuose jaučiamos šios tikrovės, ir dėl jų pirmose bendruomenėse regime veikiančią prisikėlusio Viešpaties gyvenimo galią. Sykiu esame raginami tikėti, kad ta pati galia vis dar veikia ir tarp mūsų. Ši galia reiškiasi pirmiausia tuo, kad mes „atgavome Dievo vaikų garbę“. Tai ypač išreiškia šių mišių pradžios malda. [&hellip;]
- [Liudyti tiesą](https://homilijos.kristoteka.lt/liudyti-tiesa/): 1. Brangūs broliai ir seserys, artėjame prie Velykų laiko viršūnės – Šventosios Dvasios atėjimo per Sekmines. Paskutinių trijų sekmadienių ir šiokiadienių evangelinės ištraukos sutvarkytos taip, kad mus rengtų Sekminėms. Tos ištraukos – tai Kristaus įvairios kalbos mokiniams. Ir šiandien mums pateikiama viena iš tų kalbų, šįkart jau paskutinė ir skirta Tėvui. Ir todėl galime klausti, kaip ši kalba mus gali rengti Sekminėms? Įdėmiau pažvelgę, galime pamatyti, kad dažniausiai joje minimas žodis yra „viena“ arba „vienybė“. Kristaus galutinis tikslas, regis, yra troškimas, kad pasaulis įtikėtų, jog jis yra Tėvo siųstas atskleisti pasauliui tiesą – kad Tėvas žmones myli taip, kaip jis myli [&hellip;]
- [Žvelgti į kryžių su tikėjimu](https://homilijos.kristoteka.lt/zvelgti-i-kryziu-su-tikejimu/): 1.- Bažnyčia šiandien švenčia šlovingojo kryžiaus šventę, dar sakoma Kryžiaus išaukštinimą. Šie apibūdinimai gali stebinti. Nėra savaime aišku, kaip kryžius ir Kristaus mirtis ant kryžiaus gali būti Dievo šlovės apreiškimas. Ir vis tik, liturgijoje su tam tikru bebaimiškumu švenčiame kaip tik tai. Tai kvietimas žvelgti į kryžių su tikėjimu, – į kryžių, kuriame mes atpažįstame ne tik Kristaus kankinimo, bet ir žmonijos išganymo įrankį. Šioje dvasioje, pirmoji eucharistijos malda kalba apie „palaimingąją Kristaus kančią“, kad mus mokytų pamatyti Kristaus kančioje pasirodančią meilę. Šitaip nesiekiama užmiršti Kristaus iškęstas kančias, bet žvelgti į jo didesnę meilę, pasirodančią pačioje jo kančioje 2.- Kristus nuolat [&hellip;]
- [Marijos vaisinga mergystė](https://homilijos.kristoteka.lt/marijos-vaisinga-mergyste/): Naujieji Metai kasmet nenumaldomai kelia nerimą skaudžiai primindami, kad laikas greitai bėga, gyvenimas trumpas ir trapus, lieka nemažai dar neišpildytų troškimų, neužbaigtų projektų ir kad mums tikriausia neįmanoma visus juos įgyvendinti. Šia proga pasaulis rengia daug nelabai prasmingų pramogų, kad žmonės linksmintųsi ir nors trumpam pabėgtų nuo sunkios kasdienės tikrovės. Kita vertus, Bažnyčia ragina žmones blaiviai ir džiaugsmingai žengti per Naujųjų Metų slenkstį dėkojant Dievui už praeitį, su viltimi prašant malonės ateičiai. Liturgija pradeda kiekvienus Naujuosius Metus Mergelės Marijos, Dievo Motinos, ženklu. Ji yra iš tikrųjų dangaus vartai, kopėčios tarp dangaus ir žemės. Per ją Dievo Sūnus nusileido į žemę, norėdamas [&hellip;]
- [Ieškoti šeimoje](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskoti-seimoje/): Luko evangelijos ištraukoje – vienintelis Naujojo Testamento pasakojimas apie Jėzaus Kristaus vaikystę. Po to aštuoniolikos metų tyla. Iš pasakojimo galime daug ką suprasti apie Šventosios Šeimos tarpusavio santykius. Bent kelis kartus girdėjome žodį „ieškoti“. Marija ir Juozapas su sielvartu ieškojo Jėzaus. Pirmoji prasmė – ieškojo paties Jėzaus. Nes vaikelis Jėzus buvo nuo savo šeimos atsiskyręs. Visai suprantama, kad motina ir globėjas buvo labai susirūpinę. Visais laikais tėvai nerimauja dėl savo vaikų, kai šie pasiklysta minioje, dideliuose susibūrimuose ir šventėse, kai negrįžta iš draugų ar nežinia kur vykstančių vakarėlių. Šeima ieško savo vaiko, nes jį myli ir brangina. Vaikelis Jėzus nepasiklydo kažkur [&hellip;]
- [Kalėdų ženklas](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-zenklas/): Koks yra šv. Kalėdų ženklas? Uždavę šį klausimą sulauktume labai skirtingų atsakymų. Vieniems tai bus eglė, kitiems – dovanos, dar kažkas šią šventę sieja su didelėmis sniego pusnimis. Visa tai neretai užgožia tikrąją Kalėdų prasmę. Didysis šios nakties ženklas tai – mažas Kūdikis. Silpnas, bejėgis Kūdikis tapo žmogaus išsigelbėjimo ženklu. Bet kuris mūsų pastebėtas kūdikis širdyje žadina švelnumą, atjautą, rūpestingumą, troškimą globoti. Taip kas kartą esame žadinami iš savo širdies kietumo, egoizmo, savimeilės. Kartais kūdikis gali sukelti ir pavydo jausmą, konkurencijos baimę. Tai mūsų širdies akligatvis, vedantis ne į bendrystę ir laimę, o vien į graužatį, liūdesį. Mums reikia pasirinkti kelią, [&hellip;]
- [Dievas daro tik didžius dalykus](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-daro-tik-didzius-dalykus/): Istorija – gyvenimo mokytoja. Šio sekmadienio Evangelijoje, būdami visiškai arti Kalėdų tikrovės džiaugsmo, išgirstame istoriją. Kelionės, susitikimo istoriją. Visas Šventasis Raštas pilnas istorijų, pasakojančių apie keliones bei susitikimus. Mūsų gyvenimai taip pat yra kelionių ir susitikimų istorijų tikrovės kontekstai. Labai svarbu, kokį turėdami tikslą ir kur keliaujame, ką ir kaip sutinkame ir kaip tie susitikimai pakeitė mūsų ar kitų žmonių gyvenimus. Šiandien girdėta istorija įspūdinga. Dvi moterys – paprastos ir kartu neeilinės, nes jų gyvenimai tapo pasaulio pokyčių priežastimi. Dievas turi planą ir jame esame pakviesti dalyvauti kiekvienas. Susitikime dalyvauja iš pirmo žvilgsnio dvi moterys, tačiau aktyviai įsitraukia ir po jų [&hellip;]
- [Ką mums daryti, kad gyventume?](https://homilijos.kristoteka.lt/ka-mums-daryti-kad-gyventume/): Žmonės klausinėjo, ką gi mums daryti? Dažnas klausimas, iš kiekvieno mūsų lūpų nuskambantis įvairiais gyvenimo etapais. Nelengva gyventi nežinant. Nelengva gyventi be pagalbos, nelengva gyventi ir nepadedant, nelengva negaunant, nelengva ir nesidalijant. Ką gi mums daryti? Šventajame Rašte Dievas prabyla kreipdamasis į žmogų ir viltingai nukreipdamas jį teisingu keliu – gyventi taip, kad gyvenimas taptų visavertis. Tokį atsakymą mes gauname ir šiandienos Evangelijos ištraukoje. Šventasis Jonas Krikštytojas aiškiai kalba apie tai, kaip dera elgtis ir kaip kurti gyvenimą. Gyventi dalijantis, tinkamai atlikti savo pareigas, pasitenkinti mažais dalykais, vykdyti Dievo valią ten, kur esi. Mesijo ilgesys užkoduotas ne tik to meto žmonių [&hellip;]
- [Dievas įbrenda į žmonijos istoriją](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-ibrenda-i-zmonijos-istorija/): Kiekvienas žemės lopinėlis turi savo istoriją. Kur dabar mes gyvename, kažkas gyveno prieš mus – kūrė, mylėjo, kentėjo. Prieš šimtus ir tūkstančius metų čia kažin kas vyko. Ir po mūsų iki pasaulio pabaigos kažkas vyks. Evangelistas Lukas labai pagarbiai žvelgia į istoriją ir ją pasakoja preciziškai išsamiai. Kruopščiai sudėtas jo pasakojimas vėlesnėms krikščionių kartoms pasitarnaus įrodinėjant Jėzaus istoriškumą. Luko tikslumas mus moko branginti savo istoriją, fiksuoti ir jos nepamiršti. Tai mums priminė ir popiežius Pranciškus lankydamasis Lietuvoje. Dievas įbrenda į žmonijos istoriją tokią, kokia ji yra. Tai rodo ir įsikūnijusio Dievo genealogija, kurios nepavadintume nepriekaištinga, ir istorinės aplinkybės, kurių nelaikytume ramiomis. [&hellip;]
- [Marana tha – ateik, Viešpatie Jėzau!](https://homilijos.kristoteka.lt/marana-tha-ateik-viespatie-jezau/): „Viešpats ateis ir mus išgelbės.“ Šis pažadas, kuris mus be galo džiugina, yra pagrindinė advento tema. Šio laikotarpio, skirto pasiruošti Kalėdų šventei, pradžioje beveik instinktyviai norime jau išgirsti kalbant apie prakartėlę ir Jėzaus gimimą. Tačiau, prieš paminėdama šį pirmąjį išganymo įvykdymo etapą, Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnius į ateitį, primindama laikų pabaigą, kai Kristus sugrįš „debesyse su galybe ir didžia šlove“. Nes tik šiuo momentu pažadėtas išganymas bus atliktas visoje žmonijoje, kai kūrinija bus išlaisvinta iš nuodėmės vergijos ir apsireikš Dievo Sūnaus garbė. Taigi mes laukiame šios dienos, būdami solidarūs su visais žmonėmis, esančiais, buvusiais ir būsimaisiais, ir su visa kūrinija, kuri [&hellip;]
- [Atiduodantis save kitiems Karalius](https://homilijos.kristoteka.lt/atiduodantis-save-kitiems-karalius/): Šiandien džiaugsmingai švenčiame Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų ir pasaulio Karaliaus, iškilmę. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pirmasis ir pagrindinis visatos karalius ir valdovas yra pats Vienas Trejybėje Dievas. Kaip rašoma Apreiškimo knygoje, jis yra „Alfa ir Omega“, visų dalykų šaltinis ir tikslas, tas, kuris „yra, kuris buvo ir kuris ateina“. Jis yra ir buvo, turėdamas savyje beribės būties ir tobulybės pilnatvę. Jis ateina sukurdamas pasaulį ir nuolat laikydamas jį buvime ne dėl to, kad jam to reikėtų, bet visiškai laisvai, vien tik iš savo gerumo. Dievas tvirtai ir švelniai veda pasaulį, visa traukdamas prie savęs meilės ryšiais. Jis ateina pas žmones siūlydamas [&hellip;]
- [Meilė, kuri nužudyta prisikelia, išduota neišduoda](https://homilijos.kristoteka.lt/meile-kuri-nuzudyta-prisikelia-isduota-neisduoda/): Su nostalgija menasi laikai, kai bažnyčioje per Sumą griausdavo vargonai ir skambėdavo sudėtingi polifoniniai kūriniai – dramatiškas Miserere, per laidotuves Dies irae. Gal dar likęs koks kunigas mohikanas, kuris prie karsto užgieda senąjį, pagaugais per odą einantį „Gelbėk mane, Viešpatie“: diena rūstybės, liepsnojantis dangus, o jo fone – teisiamas pasaulis. Baigdami liturginius metus apmąstome panašius vaizdinius – užtemusi saulė, iš dangaus krintančios žvaigždės, sukrėstos Dangaus galybės. Gaila, kad anie dramatiški kūriniai, labai tinkantys šiam laikui ir šios dienos Šventojo Rašto ištraukoms, pasitraukė iš liturgijos. Kur dabar žmogus gali būti sukrėstas ir pajusti savo mažumą ir menkumą? Ne kiekvienas gali atsistoti ant [&hellip;]
- [Bet kokiai dovanai reikia priedo...](https://homilijos.kristoteka.lt/bet-kokiai-dovanai-reikia-priedo/): Dievui patinka pastebėti mažus žmones ir juos kitiems parodyti kaip tinkamo elgesio pavyzdį. Tai paguodos žinia, kad ir pats kukliausias bet kurių laikų žmogus Dievui yra svarbus, jo pastebėtas ir sulaukia palaikymo netikėčiausiais būdais. Dvi našlės, gyvenusios skirtingais laikmečiais, atkreipia paties Dievo žvilgsnį. Sunkmečiu gyvenusi našlė, aprašyta 1-oje Karalių knygoje, išgirsta pranašo Elijo beveik beprotišką pasiūlymą: pasidalyti paskutiniu duonos kąsniu. Kas galėtų tai įvykdyti, kai puodai beveik tušti, derliaus nėra, o namie dar alksta sūnus? Vargšę našlę savo paskutiniais ištekliais pasidalyti paskatina pranašo Elijo paliudijamas Dievo pažadas apie neįtikėtiną Dievo pagalbą, kuri lydės per visą sausros metą. Kai žmogus klausosi Dievo [&hellip;]
- [Įsakyta mylėti](https://homilijos.kristoteka.lt/isakyta-myleti/): Ar galima įsakyti mylėti net ir patį Dievą? Juk tikros meilės neišreikalausi nei iš savęs, nei iš kito, kaip kokio mokesčio ar daikto. Ją tiesiog reikia atrasti kaip paslėptą lobį. Meilė yra dovana, palietusi kiekvieno žmogaus širdį. Pats Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, apdovanoja šiuo nuostabiu panašumu į Jį patį. Visi nori būti mylimi ir trokšta mylėti. Jei Dievas yra apibūdinamas kaip pati Meilės pilnatvė – mes esame Meilės vaikai. Ši patirtis skirta visų laikų, visų tautų žmonėms, neatsižvelgiant į jų sveikatą, amžių, turtą, išmintį. Meilės patirties išgyvenimas atsako į klausimus, ar mūsų gyvenimas turi prasmę, ar jaučiamės svarbūs, reikalingi, [&hellip;]
- [„Šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31)](https://homilijos.kristoteka.lt/sio-pasaulio-pavidalas-praeina-1-kor-7-31/): Karlas Marksas religiją pavadino opiumu liaudžiai, kuri tikėdama šviesia ateitimi amžinybėje susitaiko su savo skurdu, pančiais ir toliau tarnauja buržuazijai. Komunizmas, nuvertęs senąją santvarką, pasišovė sukurti rojų čia, žemėje. Tiesa, laimė buvo žadama kaip toj dainoj: tik rytoj, tik rytoj. Sugriuvus komunizmui šviesus rytojus atėjo pats ir tapo šiandiena: priklausome 20 procentų planetos gyventojų, kurie gyvena nestokodami maisto, turėdami ne vien rūbą ant kūno, bet ir kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, su užuojauta žvelgiame į kraštus, kur žmonėms tebežadama laimė rytoj, ir taip metų metais. Bet ar Jėzus kalba kitaip? „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė.“ Dangaus, ne žemės. Liūdintys [&hellip;]
- [Kad praregėčiau...](https://homilijos.kristoteka.lt/kad-praregeciau/): Pasakojimas apie aklojo išgydymą – mums skirta istorija. Gyvenimo tikrovėje mes dažnai pakliūvame į elgetos Bartimiejaus situaciją: esame gyvenimo paribiuose, akys nusilpsta, žemė slysta iš po kojų, pilna išbandymų, netekties, sunkumų&#8230; Jeigu tai ne apie jus – puiku, ši Evangelijos ištrauka ne tik apie tai. Yra tikimybė, kad jūs, šį sekmadienį susirinkusieji į Dievo namus, tiesiog esate Dievo apdovanoti sveikata, sėkme, pajėgiate keliauti per gyvenimą su gausinga minia. Tačiau neapsigaukime: minia linkusi mėgautis sėkme – ji eina su Jėzumi, kuris maitina padauginta duona, daro stebuklus, gydo, išvarinėja demonus, nutildo audras, moko, ir staiga trukdis – aklasis elgeta Bartimiejus. Mūsų gyvenime būna [&hellip;]
- [Gundytas visuose dalykuose, bet Jis – be nuodėmės](https://homilijos.kristoteka.lt/gundytas-visuose-dalykuose-bet-jis-be-nuodemes/): Išbandytas ir gundytas visuose dalykuose, kaip ir mes, bet jis – be nuodėmės. Šventieji apaštalai Jokūbas ir Jonas šiandien mums pateikia pažįstamą ir iš tikrųjų gana keistą maldos pavyzdį. Jėzus juos išmokė sakyti Dievui: „Teesie tavo valia“, o mes ką tik juos girdėjome sakant Kristui visai ką kita: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jie tarsi sakė Viešpačiui: „Teesie mūsų valia, įgyvendink mūsų troškimus ir sumanymus.“ Ar ne dažnai mūsų maldos prašymai skamba būtent šitaip ar panašiai? „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje.“ Žinoma, „tavo Karalystėje“, kaip patikslina Evangelijos pagal Matą lygiagretus tekstas. Matas taip pat [&hellip;]
- [Kur tikrieji žmogaus lobiai?](https://homilijos.kristoteka.lt/kur-tikrieji-zmogaus-lobiai/): Žmogus nori būti išmintingas ir labai trokšta, kad kiti jį tokiu laikytų. Išmintingą žmogų pažįstame ne tik iš jo žodžių, bet ir iš elgesio. Tikroji išmintis yra ieškoti tiesos apie žmogų, pasaulį, siekti aukštesnių tikslų. Kuris trokšta išminties, jos siekia, priims ne tik savo, bet ir kitų patirtį, neišvengiamai atras Dievą. Vis dėlto daiktų, spalvų, garsų, vaizdų, pramogų ir malonumų mugėje esame gundomi daug neieškoti, nekelti didelių klausimų, o tik vartoti – daiktus, paslaugas ir vienas kitą. Bet tai neatneša tikros laimės ir pilnatvės patirties. Lengva pasiduoti pagundai gyventi paviršutiniškais malonumais, būti tik dėl savęs. Tačiau tai tik tariamas džiaugsmas, kuris [&hellip;]
- [Šeima – Dievo pasitikėjimo dovana](https://homilijos.kristoteka.lt/seima-dievo-pasitikejimo-dovana/): Vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam šeimoje – tai paties Dievo meilės atspindys žmonių santykiuose. Taip šeima tampa dovanojančios, kantrios meilės namais, kuriuose pasitinkama iš Dievo ateinanti žmogiška gyvybė ir taip pat į Jo glėbį ir palydima. Šeimos pradžia – tai vyro ir moters susitikimas, apsisprendimas vienas kitą atsakingai pasirinkti visam gyvenimui ir visomis aplinkybėmis išlikti drauge. Tam, kad du taptų vienu gyvu kūnu, reikia supratimo, palaikymo, priėmimo, pasitikėjimo, nuolatinio bendravimo. Šeimos kūnui gyvybę teikia dvasia, ateinanti iš Dievo. Kuo labiau šeimos nariai gręžiasi į Dievą, tuo labiau artėja vienas prie kito, leidžia, kad Viešpats patartų, vestų ir globotų. Vieno kūno [&hellip;]
- [Evangelija nurodo aiškią kryptį – eiti su Viešpačiu](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelija-nurodo-aiskia-krypti-eiti-su-viespaciu/): Nors ir be rankos, kojos ar akies, bet kad tik į Dangaus Karalystę&#8230; Na štai jums ir Geroji Naujiena?! Negi tokius dalykus galima skelbti kaip gerą žinią? Kažkas vykdo misiją be Jėzaus, tačiau Jo vardu. Liepimas nusikirsti kūno galūnes, išsilupti akis. Skamba drastiškai. Iš pirmo žvilgsnio, kai nepasigilinę tiesiogiai bandytume priimti pažodžiui išgirstą šios dienos liturgijoje skaitomą Dievo žodį. Dievas rūpinasi savo žmonėmis ir teikia jiems savo malonę. Esame pašaukti gyventi Dievo teikiamos laisvės gyvenimą. Labai svarbu, kad nenutoltume nuo tikrosios tiesos arba netaptume kliūtimi kitiems tą tiesą pažinti ir ja gyventi. Kristaus Evangelija nurodo aiškią kryptį – eiti su Viešpačiu. [&hellip;]
- [„Apie ką kalbėjotės kelyje?“](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-ka-kalbejotes-kelyje/): Į šį Jėzaus klausimą atsako susigėdusių mokinių tyla ir girdėta Jokūbo laiško ištrauka: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. [&#8230;] Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 3, 16; 4, 1–2a). Žinoma, neilgame kelyje iki Kafarnaumo mokiniai nespėjo prieiti iki karų ir žudynių. Tačiau ginčas, kuris didžiausias, veda į tai: duok laiko ir eigos, ir jis pasieks visus baisiausius kraštutinumus. Kaip svarbu blogį sustabdyti kuo ankstesnėje stadijoje: kuo [&hellip;]
- [Jėzaus dovanojama ramybė](https://homilijos.kristoteka.lt/jezaus-dovanojama-ramybe/): Įžangos priegiesmis šiandienos Mišiose atitinka gražią grigališkosios giesmės melodiją. Tai įtaigi malda už taiką, duodanti toną šio sekmadienio liturgijai: „Da pacem, Domine, sustinentibus te“; lotyniškame tekste ramybės prašoma „tavęs laukiantiesiems“, o lietuviškai meldžiame: „Duok ramybę, Viešpatie, savo ištikimiesiems“, idant pasirodytų, jog Tavo pranašai kalbėjo tiesą: „Tavo pranašai tebus tiesakalbiai“. Taika, kurią šventasis Augustinas vadino „tranquilitas ordinis“ – „tvarkinga darna“, yra tai, ko instinktyviai ilgisi žmogaus širdis. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurių dažniausiai prašoma maldoje. Mes visi trokštame taikos pasaulyje, ramybės ir susitaikinimo tarp tautų, tarp kaimynų, šeimose. Kiekvienas žmogus siekia vidinės taikos, proto ir širdies ramybės. Tačiau atrodo, kad [&hellip;]
- [Kvietimas atsiverti nenutyla](https://homilijos.kristoteka.lt/kvietimas-atsiverti-nenutyla/): Kurčias – tai ne tik fizinių negalių kamuojamas varguolis. Kurtumas Biblijoje reiškia nejautrumą Dievo žodžiui, nemokėjimą klausytis ir paklusti. Tai tamsos, liūdesio, pasiklydimo patirtis, iš kurios būtina vaduotis, kad gyvenimas taptų visavertis. Išgydyti iš fizinės negalios, o dar labiau pažadinti gebėjimą klausytis Dievo žodžio gali tik dosni Viešpaties malonė. Jei jau kurčnebyliai girdi ir kalba, neregiai mato, o raišieji vaikščioja – atėjo ypatingi laikai. Tai išpranašauta kaip Mesijo, žmones gelbstinčio Viešpaties, atėjimo laikai. Evangelijoje išliko nedaug Jėzaus gimtosios aramėjų kalbos žodžių. Ten, kur jie vartojami, pabrėžiamos svarbios Jėzaus gyvenimo istorinės detalės. Tiems, kurie matė, girdėjo, įstrigo daugelio įvykių smulkmenos. Gimtąja kalba [&hellip;]
- [Gyvenimas – tikro santykio kūrimas](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenimas-tikro-santykio-kurimas/): Evangelistas Morkus šiandien mums pasakoja apie susitikimą. Į šį susitikimą atvyksta Jėzus, jo mokiniai, fariziejai ir Rašto aiškintojai. Susitikimo metu vyksta, atrodo, labai įprastas dalykas – valgymas. Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Fariziejai ir Rašto aiškintojai negali valgyti kartu su Jėzaus mokiniais, nes jie – neplautomis rankomis prie valgių stalo. Su Jėzumi gal ir galėtų sėdėti prie vieno stalo ir kartu valgyti, ko gero, jis plautomis rankomis, tačiau Jėzus valgo kartu su tais, kurie neplautarankiai. Painu, tiesa? Tradicijos tęstinumas – labai svarbus ir reikšmingas dalykas, tačiau tradicija, kultūra, papročiai turi žmones jungti, o ne atskirti vienus nuo kitų. Rankų, indų [&hellip;]
- [Kieti žodžiai](https://homilijos.kristoteka.lt/kieti-zodziai/): „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Jei iš visų šiandien girdėtų Šventojo Rašto skaitinių reikėtų išrinkti pačius „kiečiausius“ žodžius (kurių sunku klausytis), moterys tikriausiai išrinktų Laiško efeziečiams eilutę: „Jūs, moterys, būkite klusnios vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip moterys visame kame teklauso vyrų.“ Net vyrišką ausį rėžia šių žodžių kietumas ir archajiškumas – tarsi moteris būtų menkesnė už vyrą ir visiškai priklausoma nuo jo. Jei šie žodžiai mūsų dar nepapiktino, pamėginkime įsivaizduoti smurtaujantį žemo intelekto vyrą, kuris reikalauja, kad žmona visame kame jam paklustų. Ką turėtų jausti moteris, [&hellip;]
- [Vienintelis maistas](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-maistas/): Brangūs broliai ir seserys, ketvirtoje psalmėje, kurią mes giedame per Naktinę, parašyta: „Daugelis sako: Kas parodys mums gėrybių? Tu įdėjai į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu [jų, pagonių, netikinčiųjų] grūdų derlius ir jauno vyno gausa“ (8 eil.). Komentuodamas šią eilutę Rabis Jehošua ben Levi (3 amžiuje gyvenęs Talmudo rašytojas) pasakė: „Tai primena palyginimą apie iškeliantį didelę puotą karalių. Pradžioje pakviestieji sėdėjo lūkuriuodami lauke, prie rūmų vartų, ir matė išeinančius iš puotos salės šunis, nešančius snukiuose įdarytų fazanų ir veršiukų galvas. Žmonės pradėjo sakyti vieni kitiems: „Jei karalius taip puikiai maitina šunis, įsivaizduokite, kaip gardžiai jis pamaitins mus, savo vaikus.“ Iš to [&hellip;]
- [Atpirkimo slėpinio bendradarbė](https://homilijos.kristoteka.lt/atpirkimo-slepinio-bendradarbe/): Tikime, kad Mergelė Marija savo žemiškosios kelionės pabaigoje su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę. Šį slėpinį popiežius Pijus XII 1950 m. suformulavo ir paskelbė kaip dogmą. Žinoma, popiežius neišrado šios dogmos. Visiška Petro įpėdiniui priklausančia galia jis tiesiog patvirtino tiesą, kuri nuo pradžios numanomai glūdėjo dieviškajame Apreiškime, pasiekusiame mus per Kristų, per Šventąjį Raštą ir Apaštalų Tradiciją. Tai tiesa, kuri per šimtmečius įgavo raiškų pavidalą per teologinį apmąstymą, liturgiją, Bažnyčios pamaldumo praktikas. Apibūdindamas Marijos paėmimą į dangų popiežius išvengė „prisikėlimo“ sąvokos ir pasirinko nekonkretizuoti, ar Mergelė Marija iš tikrųjų mirė ir po to buvo prikelta iš numirusių, ar [&hellip;]
- [Nepasiduoti murmėjimo nuostatai](https://homilijos.kristoteka.lt/nepasiduoti-murmejimo-nuostatai/): Praėjusią savaitę iš šv. Jono evangelijos pradėjome skaityti ilgą Jėzaus kalbą apie gyvenimo duoną. Vienu metu atrodė, kad jo klausytojai Kafarnaumo sinagogoje atsiveria aukštesnės išminties, laisvės ir šviesos žiniai. Tolesnėje ištraukoje, kurios neapima sekmadienio Mišių skaitinys, Jėzus priekaištauja savo klausytojams dėl tikėjimo stygiaus. Jie regėjo jo stebuklus, taip pat duonos padauginimą, bet vis dar netiki. Tiems, kurie planavo jį pasigriebti ir paskelbti karaliumi, politiniu išlaisvintoju, Jėzus aiškiai paskelbė savo tikrąją misiją. Jis nužengė iš dangaus vykdyti ne savo natūralios žmogiškos valios (ar siekti sau grynai žmogiškos, pasaulietiškos šlovės), bet vykdyti savo Tėvo valios, kuri yra ir jo, kaip Dievo Sūnaus, valia [&hellip;]
- [Dieviškosios išminties ir aukos duona](https://homilijos.kristoteka.lt/dieviskosios-isminties-ir-aukos-duona/): Jei turėtume tik Jono evangeliją, nežinotume, kad Eucharistija buvo įsteigta per Paskutinę vakarienę. Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento įsteigimas aprašomas trijose sinoptinėse evangelijose ir šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 11 skyriuje. Kita vertus, tik Jono evangelijoje randame plačią Viešpaties kalbą apie gyvenimo duoną: tai tekstas, kuris mums iš esmės apreiškia Eucharistijos slėpinį. Kai kurie Biblijos žinovai mano, kad ši kalba tiesiogiai neperteikia istorinio Jėzaus mokymo, bet yra ankstyvosios Bažnyčios mokymo apmąstymo vaisius. Tačiau čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, turbūt labiau verta pasitikėti tikslia šv. Jono atmintimi, – o jis primygtinai teigia, kad šį mokymą Viešpats išdėstė Kafarnaumo sinagogoje. Jonas mums [&hellip;]
- [Dievo braižas](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-braizas/): Yra dalykų, iš kurių mes atpažįstame žmogų, nors to žmogaus nėra šalia. Pavyzdžiui, raštas, rašysena. Atpažįstam savo draugų, artimųjų raštą. Bet ne tik rašysena ir veikimas turi savitą braižą. Pasauliui kosmopolitėjant ir vienodėjant yra kraštų, kurie išlaiko savo unikalumą. Pavyzdžiui, Japonija. Vienas karininkas pasakojo, kad japonas, kad ir ką darytų, padarys kažkaip savaip – net kastuvą po darbo padės kitaip. Dievas taip pat turi savo veikimo braižą. Skaitydami Šventąjį Raštą pradedame jį atpažinti. Geriausiai jį atpažino ir apgiedojo Marija Magnificat giesmėje. „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština nuolankiuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Dievas mėgsta iš mažų dalykų daryti [&hellip;]
- [Jis moko daugelio dalykų, nes mes Jam rūpime](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-moko-daugelio-dalyku-nes-mes-jam-rupime/): Kaip kiekvienam mums svarbu su kuo nors pasikalbėti apie gyvenimą. Vienas būtiniausių žmogiškosios egzistencijos momentų išsikalbėti su patikimu žmogumi, tikru draugu, sutuoktiniu, kunigu, o šiais laikais ir psichologu. Tai būtina. Kaip sekėsi arba nesisekė, kas pavyko arba nepavyko, kaip gera arba bloga, kitaip sakant, kalbėtis su tuo, kam rūpi, kas supranta, kam esi svarbus. Apaštalai šiandien kalbasi su Viešpačiu apie tai, kaip jiems sekėsi skelbti Gerąją Naujieną pasaulyje. Lengva skelbti Evangeliją tarp savų: jie tave supranta, girdi, priima tavo skelbimą, o paskelbti Evangeliją pasaulio dvasios žmonėms – akivaizdus iššūkis. Ir apaštalams tai buvo didžiulis ir sudėtingas dalykas – skelbti Kristaus mokymą [&hellip;]
- [Drąsos liudyti](https://homilijos.kristoteka.lt/drasos-liudyti/): Viešpats rūpinasi, kad jo mokinys neliktų vienišas. Į misijas mokiniai siunčiami po du. Tai jau bendruomenės pradžia, kurioje galima paliudyti tarnaujančią, kantrią meilę, sulaukti patarimo ir palaikymo. Išsiuntimas reiškia, kad mokiniai neina patys vieni, o neša Dievo žinią apie Jo artumą, atlieka užduotį, kuri kyla iš paties Viešpaties. Mokinių išsiuntimas po kelis išlieka paraginimu mums visiems telktis į bendruomenes, kuriose galėsime dalytis tikėjimo klausimais, patirtimi, paguosti ir džiuginti, melstis vieni už kitus. Bendruomenės – tai veiklios ir gyvos Bažnyčios ateitis. Jėzus nepateikė instrukcijos, kaip ir ką kalbėti. Tačiau suteikė valdžią prieš piktąjį. Vadinasi, mokinius lydi paties Jėzaus veikimas. Ten, kur mokiniai [&hellip;]
- [Jis mūsų žemę padarė savo tėvyne](https://homilijos.kristoteka.lt/jis-musu-zeme-padare-savo-tevyne/): Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“ Mes ne nazariečiai. Su Jėzumi neturime jokio giminiško ryšio pagal kūną. Šiuo požiūriu galime pagalvoti, kad ši Evangelijos ištrauka mūsų neliečia. Tačiau tai būtų rimta klaida. Amžinasis Tėvo Sūnus, pranašų Karalius atėjo pas mus. Tapdamas žmogumi, jis mūsų žemę padarė savo tėvyne. Visi žmonės tapo jo broliai. „Pas savuosius atėjo, – sako šv. Jonas, – o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ Jėzus įsikūnijo; ir visa žmonija priklauso jo „giminei“. Vieni jį priėmė, kiti ne. Net tarp Nazareto žmonių ne visi jį atmetė. Mūsų tekstas mini kelis ligonius, kurie [&hellip;]
- [Per ligą ir net mirtį – į gyvenimą](https://homilijos.kristoteka.lt/per-liga-ir-net-mirti-i-gyvenima/): Du stebuklai, tarsi suaugę į vieną istoriją. Mirštanti mergaitė ir kraujoplūdžiu serganti moteris – jos abi beprarandančios savo gyvybę. Kraujo praradimas – tai gyvybės netekimas. Dvylika metų sirgti reiškia patirti didžiulę grėsmę Dievo dovanotam gyvenimo apstumui. Skaičius dvylika primena laiko pilnatvę ir tautos visumą; skaičiuojame dvylika mėnesių per metus ir dvylika Izraelio giminių per tikėjimo istoriją. Sinagogos vyresniojo mergaitei taip pat buvo dvylika metų, kai Viešpats ją prikėlė iš mirusių. Dvylikamečiai jaunuoliai anksti bręstančios tikėjimo tautos tradicijoje jau įtraukiami į bendruomenės gyvenimą, pradeda naują savo kelionės etapą. Prikelta iš numirusių mergaitė ir jos artimieji kviečiami priimti Jėzaus teikiamą išgelbėjimo kelią, kuris [&hellip;]
- [Evangelinio džiaugsmo šauklys](https://homilijos.kristoteka.lt/evangelinio-dziaugsmo-sauklys/): Iš pirmo žvilgsnio Jonas Krikštytojas gali atrodyti gana paradoksali asmenybė. Jis yra laikomas evangelinio džiaugsmo šaukliu ir Kristaus pirmtaku. Gali taip pat atrodyti, kad jo griežtas gyvenimas dykumoje neturėjo žmogiško džiaugsmo, o jo skelbimas apie galingą Mesiją, kuris ateis iš karto teisti žmonių, kirviu iškirsdamas neduodančius gerų vaisių medžius, vėtykle išvalydamas kluoną, sudegindamas pelus neužgesinama ugnimi, skiriasi nuo švelnios, nuolankios širdies mokytojo bei gerojo ganytojo Jėzaus, kuris ateis ne pasmerkti pasaulio, bet kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas. Neaišku, ar Jonas priklauso Senajam ar Naujajam Testamentui. Jis krikštija Jėzų nenoromis, giliai jausdamas, kad nėra vertas tai daryti ir kad jam būtų [&hellip;]
- [Grūdo likimas](https://homilijos.kristoteka.lt/grudo-likimas/): Dangaus Tėvyne, laime amžinoji, / Tave atminęs su skausmu kartoju: / Ar teks išvysti Šventąją Trejybę / Visoj grožybėj. Tokiais žodžiais galutinį mūsų gyvenimo tikslą apgieda šermenų giesmė. Šios dienos Evangelijoje Jėzus kalba apie kelią į tą tikslą – į Dangų. Su Dangaus Karalyste yra kaip su sėkla ar grūdu. Jėzus nesiunčia gražių palyginimų apie Dangų iš kokio nors mielo Dangaus kampelio. Jo paaiškinimai kvepia žeme ir dvelkia mūsiškos tikrovės pažinimu. Jis ne tik palygins Dangų su grūdu ar garstyčios sėkla, Jis pats priims grūdo likimą ir – kad duotų gyvenimą kitiems – pats, kaip grūdas, kris į žemę numirti. Šalia [&hellip;]
- [Leiskime Jam strateguoti](https://homilijos.kristoteka.lt/leiskime-jam-strateguoti/): Dievo veikimo strategija. Kokia ji ir kaip vykdoma? Žmogus visada žiūri savo žvilgsniu ir vertina pagal savo supratimą. Mes visi esame pašaukti ieškoti Dievo Karalystės, skelbti ją ir gyventi tos Karalystės tikrovės viltimi. Reikia pripažinti, tai tikrai nelengva užduotis. Panašu, kad tikintieji šiais pažangos, didžiulių mokslinių laimėjimų laikais atrodo tarsi pamišę. Iš pirmo žvilgsnio pasaulio dvasia net negali prileisti galimybės, jog žmogui gali užtekti vilties gyventi amžinybės ilgesiu ir siekimu. Šiandienos Evangelija mus kviečia atsinaujinti dvasia, kad mūsų turtas būtų apsaugotas. Koks gi tas turtas? Tikrai nereikėtų postringauti apie materialųjį turtą, kaip neprisirišti prie jo ar panašių dalykų. Suprantame, kad tikintis [&hellip;]
- [Susitikti su Kristumi Eucharistijoje įvairiais būdais](https://homilijos.kristoteka.lt/susitikti-su-kristumi-eucharistijoje-ivairiais-budais/): Mes ką tik girdėjome Eucharistijos įsteigimo pasakojimą Mato evangelijoje. Tai buvo, pasak evangelisto, pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis. Mes žinome, kad Jono evangelijoje viskas atsitiko vieną dieną anksčiau, negu numatyta tuometinio žydų kalendoriaus, o pagal tris sinoptinės evangelijas Kristaus Paskutinės vakarienės data tiksliai sutapo su žydų Velykų vakariene. Pirmą Neraugintos duonos dieną, pavakare avinėliai buvo papjaunami Jeruzalės šventykloje, tą naktį kiekviena šeimyna turėjo susirinkti savo namuose prie stalo ir suvalgyti parneštą iš šventyklos gyvulio mėsą. Įdomu tai, kad Jėzus, liepdamas paruošti šią Velykų vakarienę, nurodė aukštutinį kambarį su baldais, tai yra vietą, kurioje jis norėjo švęsti Velykas su [&hellip;]
- [Švenčiausioji Trejybė – mūsų viltis ir džiaugsmas](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciausioji-trejybe-musu-viltis-ir-dziaugsmas/): Dievo kaip Trejybės apsireiškimas yra aukščiausias ir kartu mums artimiausias krikščionių religijos slėpinys. Krikšto dėka mes dalyvaujame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Šventosios Dvasios įkvėpti, Kristaus, Dievo amžinojo Žodžio, apšviesti, vienybėje su juo galime nuolat šaukti Abba – vadindami Dievą savo Tėvu. Be to, kiekvieną dieną ir valandą beveik kiekvienoje maldoje, po kiekvienos psalmės ir kiekvienu kryžiaus ženklu Bažnyčia mini tris dieviškuosius Asmenis ir juos garbina. Galite paklausti, jeigu taip, kam reikia skirti atskirą dieną Švenčiausiajai Trejybei? Yra įvairių atsakymų į šį klausimą. Tačiau galime sakyti, kad, laikui bėgant, Velykų slėpinio kasmetinis šventimas įkvėpė tikinčiųjų troškimą giliau apmąstyti Trejybę, sąmoningiau bendrauti su ja. [&hellip;]
- [Šiandien su apaštalais džiūgaukime](https://homilijos.kristoteka.lt/siandien-su-apastalais-dziugaukime/): Mišių pradžios maldoje mes ką tik prašėme: „Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis šventu džiaugsmu ir nuoširdžiausiu dėkingumu.“ Kristaus Žengimas į dangų yra tikrai džiaugsminga šventė. Nes šiandien – hodie visa to žodžio prasme, reiškiančia praeito įvykio sudabartinimą, mes švenčiame ne tik Viešpaties, bet ir mūsų pergalės dieną; tą garbę, kurią pasiekė Kristus – mūsų galva ir kuri laukia ir mūsų – Jo mistinio kūno narių. Vis dėlto šis didelis slėpinys yra kartais neteisingai suprantamas. Neseniai man teko perskaityti pasakojimą apie vieną pradžioje uolų ir pamaldų jauną kunigą. 1970 metais, norėdamas atnaujinti savo žinias, jis dalyvavo modernios egzegezės kurse. Šis naujas mokslas [&hellip;]
- [Ar patikėsime meile?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-patikesime-meile/): Kunigas Juozas Zdebskis teiginį: „Dievas yra meilė“ formulavo kaip dogmą. Kažin ar dogmų sąraše tikrai rastume taip lakoniškai ir tiksliai nusakytą Dievo esmę. Kai kurie tikėjimo teiginiai niekada nebuvo iškilmingai paskelbti atskiro Bažnyčios Susirinkimo kaip dogmos. Jiems neiškilo tokių išmėginimų kaip Jėzaus prigimties ar valios klausimui. Nors ir nedogmatizuoti, tačiau esantys pačiame Apreiškimo šaltinyje – Šventajame Rašte, o ypač Evangelijose, Jėzaus žodžiuose – jie apibrėžė krikščionybės esmę. Teiginys, kad Dievas yra meilė, yra viena esminių krikščionybės tiesų, kaip ir Prisikėlimas. Dievo trejybinių ryšių tarp dieviškųjų asmenų esmė yra meilė. Jo imanentinio gyvenimo peržengimas kuriant regimąją ir neregimąją visatą vyksta iš meilės. [&hellip;]
- [Svarbiausia neatsiskirti...](https://homilijos.kristoteka.lt/svarbiausia-neatsiskirti/): Vynmedis – ypatingas augalas, kilęs iš Artimųjų Rytų, Kaspijos jūros sričių. Žinomas Egipte prieš 6000 metų. Žmonės šį augalą augina dėl itin vertingų vaisių, iš kurių kartų kartos spaudžia vyną, ruošia įvairių rūšių razinas, valgo šviežiai nuskintas vynuoges. Augalas pusantro meto aukščio, ir svarbiausia jo priežiūroje – genėjimas vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Štai toks vaizdas iškyla prieš mūsų akis šį, penktąjį Velykų sekmadienį. Kodėl būtent apie tai šiandien skaitome Evangelijoje pagal Joną? Jėzus Kristus – Prisikėlimas ir Gyvenimas trokšte trokšta išgelbėti kiekvieną žmogų. Apvalyti, išgenėti netinkamus dalykus iš mūsų gyvenimo, pamaitinti savo syvais ir nusivesti pas save į dangų. Garantuotas [&hellip;]
- [Gerojo Ganytojo pašaukimas](https://homilijos.kristoteka.lt/gerojo-ganytojo-pasaukimas/): Jei kam nors teko kada nors paklysti, tas puikiai prisimena nežinios, bejėgiškumo, nerimo, blaškymosi patirtį. Tai byloja, kad taip dažnai mums reikia vedlio, kuris padėtų pasiekti kelionės tikslą. Žmogaus gyvenime Dievas siunčia įvairius pasiuntinius, kurie turi misiją rodyti kelią. Biblijoje tokie vadovai buvo Mozė, Samuelis, Dovydas, Izaijas, Jeremijas, Ezekielis ir daug kitų iškilių asmenybių. Žemdirbiškoje aplinkoje tokių vedlių misija priimama kaip piemens arba ganytojo užduotis. Ganymas ne tik kaimuose, laukuose svarbus veiksmas. Jo prasmę gali suprasti ir įvairių laikų miesto žmonės, nes visiems svarbu žinoti, kuo galime save tinkamai maitinti, kur jaustis saugiai ir sulaukti pagalbos. Žmogus pašauktas ne tik rūpintis [&hellip;]
- [Prisikėlęs Jėzus laimina žmonių bendrabūvį](https://homilijos.kristoteka.lt/prisikeles-jezus-laimina-zmoniu-bendrabuvi/): Kol esame žemėje, mums egzistuoja šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai – mūsų buvimo vieta gali būti tiksliai nustatyta pasaulio šalių atžvilgiu. Bet jei pakylame į kosmosą, žemės mastai ir pasaulio šalys mūsų nebesaisto. Kol Jėzus gyveno žemėje, jo buvimą taip pat apibrėžė tam tikra konkreti vieta. Nors apie kai kuriuos šventuosius pasakojama, kad jie galėdavo būti vienu metu keliose vietose, tokio liudijimo apie įsikūnijusį Dievą nerandame. Jei Jėzus buvo Nazarete, tai jo nebuvo Jeruzalėje, jei pietavo pas Levį, tuo metu neviešėjo pas Lozorių. Atėjęs į žemę, Jėzus buvojo gan nedidelėje teritorijoje. Kaip kiekvienas iš mūsų jis buvo apibrėžtas laiko (gyveno mūsų [&hellip;]
- [Velykų slėpinys apreiškia Dievo gailestingumą](https://homilijos.kristoteka.lt/velyku-slepinys-apreiskia-dievo-gailestinguma/): Šiandien Mišių Evangelijoje girdėjome Kristų sakant ką tik palietusiam Jo žaizdas Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei.“ Tuoj pat po to Viešpats pridūrė: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Gal kai kurie iš jūsų spontaniškai galvojate, kad Kristus čia turi omenyje mus visus, kurie nesame matę Jėzaus, bet tikime į jį remdamiesi apaštalų žodžiais ir liudijimu. Žinoma, tai tiesa. Tačiau, analizuodami tekstą, turime pastebėti, kad tuo metu, aštuntą dieną po prisikėlimo, Kristus nesakė: „Palaiminti, kurie tikės nematę“, bet „palaiminti, kurie tiki nematę“. Galima manyti, kad Jonas evangelistas, kuris buvo tada kartu su Tomu ir kitais apaštalais ir mums papasakojo šį epizodą, teisingai pajuto, jog [&hellip;]
- [Esame Kristuje prisikėlę žmonės](https://homilijos.kristoteka.lt/esame-kristuje-prisikele-zmones/): Buvo naktis! Būtų beveik įmanoma, brangūs broliai ir seserys, pritaikyti prie tos paskutinės nakties, kai Jėzus gulėjo kape, giesmę iš Išminties knygos, kurią giedame per Kalėdas: „Dum medium silentium&#8230; – Kai visa buvo apgaubusi tyla ir naktis buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto.“ Tai buvo tikra naktis – Palestinoje ir visame nuodėmių bei nevilties tamsybėse paskendusiame pasaulyje. Ypač Kristaus mokinių širdis buvo apgaubusi tikėjimo stokos, pražūties, nusivylimo naktis. „Mes tikėjomės“, – dar sakys du iš Jėzaus mokinių į Velykų dienos vakarą. Visi išgyveno naktį, išskyrus vieną moterį, Kristaus motiną Mariją, kuri savo naktį, savo didelį tikėjimo [&hellip;]
- [O felix culpa!](https://homilijos.kristoteka.lt/o-felix-culpa/): Evangelijos skaitinio pabaiga keista. Šventos moterys, Kristaus mokinės, atėjusios su juo iš Galilėjos, pašauktos būti apaštalų apaštalėmis, pamatė Jėzaus kapą tuščią ir angelą, skelbiantį prisikėlimo žinią. Bet „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę. Regis, ūmai dingo Evangelii gaudium, dingo džiaugsmas, drąsa ir pasitikėjimas skelbti Evangeliją. Vis dėlto Geroji Naujiena apie Kristaus prisikėlimą nuo pradžios iki pabaigos yra šių Velyknakčio pamaldų leitmotyvas. Kai buvo uždegta Velykinė žvakė, mes tarsi matėme ir pajutome širdyje prisikeliančio Kristaus šviesą. Dėkingai atsiliepdami į šlovingą [&hellip;]
- [Vienintelis motyvas – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/vienintelis-motyvas-meile/): Ilga Verbų sekmadienio pasija prasideda pasakojimu apie tai, kas vyksta Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, pietų ar vakarienės metu. Šią istoriją įrėmina aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų sprendimas nužudyti Jėzų ir Judo pasiryžimas Jį išduoti. Jėzui sėdint už stalo, ateina moteris ir pradaužusi indelį brangaus nardo tepalo išpila jį Jėzui ant galvos. Galbūt neatkreiptume dėmesio į bevardę moterį, jeigu ne Jėzaus žodžiai, kad „visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“ (Mk 14, 9). Situacija panaši į „našlės skatiką“, tik neradusi tokio atgarsio žmonėse ir netapusi didžiausio dosnumo metafora, kaip pastarasis. Moters laikysena [&hellip;]
- [Gyvenkime taip, kad gyventume...](https://homilijos.kristoteka.lt/gyvenkime-taip-kad-gyventume/): Gavėnios meto dovana tikėjimo kelionėje tikėjimo bendrakeleiviams – pagalba susivokiant, kas mes tokie esame. Susivokti labai nelengva. Iššūkis šių dienų visuomenėje – tapatybė. Norintiems suvokti esmę tai yra sudėtinga užduotis. Ypač sunku įvardyti savo tapatybę. Artėjant prie Prisikėlimo rytmečio džiaugsmo patirties, esame pakviesti sustoti ir dar kartą ieškoti atsakymo į klausimą, kas mes tokie esame ir kas mums gali padėti? Mums, kaip ir tiems graikams, būtina pamatyti Jėzų, mylintį, gydantį, maitinantį alkanus, atleidžiantį nuodėmes, išvarantį demonus, išlaisvinantį varginamuosius, už mus nešantį kryžių, mirštantį ir svarbiausia – prisikeliantį. Mums būtina jį pamatyti ir sekti juo. Kasdienybėje mokomės numirti kaip kviečio grūdas, nebijodami [&hellip;]
- [Žmogaus neištikimybės ir Dievo gailestingumo susitikimas](https://homilijos.kristoteka.lt/zmogaus-neistikimybes-ir-dievo-gailestingumo-susitikimas/): Žmogus labai nori, kad kiti išliktų ištikimi, bet pats taip dažnai savo ištikimybę ir duotus pažadus pamina. Lengvai sulaužoma ne tik šeimos ištikimybė, bet ir nusigręžiama nuo paties Dievo į stabus, pasikliaujama savo jėgomis. Bet kokios neištikimybės pasekmės būna labai skaudžios, nes nukrypstama į melą, apgaulę, egoizmą ir puikybę. Neištikimybė visada veda į atsitraukimą nuo artimo ir nuo paties Dievo, įklampina į kitas nuodėmes, kurios neša kančią ir praradimus. Nuodėmė niekada neatneša tvaraus džiaugsmo ir pilnatvės, nes nutolstama nuo tiesos ir pagarbos kelio, o toks pasirinkimas atitraukia nuo tikrojo žmogaus pašaukimo – panašėjimo į patį Dievą. Antroji Kronikų knyga primena, kur [&hellip;]
- [Šventyklų atstatymo metas](https://homilijos.kristoteka.lt/sventyklu-atstatymo-metas/): Jėzus Kristus. Kas jis? Koks? Evangelijos, o ir Senasis Testamentas jį apibūdina kaip nešaukiantį, nerėkiantį, gatvėje nesigirdi jo balso. Rusenantis dagtis nebus jo užgesintas, o linguojanti nendrė nenulaužta. Jėzus Kristus gydo, meiliai žvelgia į žmones, jam gaila vaikų ir našlių, jis rūpinasi, kad alkani žmonės nenusilptų pakeliui į savo namus. Jis gelbsti apaštalus, kad jie nepražūtų audroje, ištiesia ranką skęstančiam Petrui. Jėzus Kristus – Dievas ir Žmogus, o jo veikimo strategija vien meilės ir vilties Karalystės kūrimas. Šiandien evangelistas Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, tikras jo pusbrolis (jų motinos – tikros seserys), mums pasakoja apie kitokį Jėzų. Jam rūpi Šventykla – Dievo, [&hellip;]
- [Kalnas – susitikimo su Dievu vieta](https://homilijos.kristoteka.lt/kalnas-susitikimo-su-dievu-vieta/): Lietuva – lygumų kraštas. Neturime kalnų, snieguotomis viršūnėmis siekiančių debesis ir atkartojančių visas gamtines zonas. Tačiau mūsų protėviai, dar būdami pagonys, ieškodami dievybės ir garbindami ją, stengėsi pakilti aukščiau lygumų, kur vyko įprastinis gyvenimas. Jie pylė kalnus – piliakalnius, kurių viršūnės tarnavo kaip susitikimo su dievybe vieta. Šventajame Rašte yra ne viena susitikimo su Dievu ant kalno istorija. Abraomas aukoja sūnų ant kalno. Mozei kalnuose iš degančio krūmo prabyla Jahvė. Vėliau, išvedęs savo tautą iš Egipto, Mozė kops į kalną kalbėtis su Dievu. Nuo Horebo kalno jis parneš tautai Dievo duotus įsakymus. Pranašas Elijas kalnuose po galingo uragano ir žaibų ramiame [&hellip;]
- [Išsilaisvinti nuo pasaulietiškų prisirišimų](https://homilijos.kristoteka.lt/issilaisvinti-nuo-pasaulietisku-prisirisimu/): Pirmojo gavėnios sekmadienio tradicinė tema yra Viešpaties pasninkas dykumoje, taip pat trys jo patirti gundymai. Pasninkas ir trys gundymai išsamiau aprašyti Mato ir Luko evangelijose. Šie evangelijų autoriai pažymi, kad pasninkas tęsėsi 40 dienų, o per tą laiką Jėzus nevalgė jokio maisto. Tai primena pasakojimą apie Mozę, kuris ant Sinajaus kalno nieko nevalgė ir negėrė 40 dienų. Toks pasninkas pranoksta bet kokio žmogaus prigimtines galias ir suponuoja stebuklingą dieviškosios galios įsikišimą. (Prisiminkime, kad šv. Maksimiljonas Kolbė ir jo bendražygiai nacių bado bunkeryje mirė po dviejų savaičių be maisto ir vandens.) Jėzaus atveju galime numanyti, kad per šį laiką jis buvo visiškai [&hellip;]
- [Dievas duoda jėgų judėti pirmyn](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-duoda-jegu-judeti-pirmyn/): Anot garsaus JAV kovotojo už juodaodžių teises Martyno Liuterio Kingo, žmogus pašauktas skristi, jeigu negali skristi – jam tenka bėgti, jeigu negali bėgti – reikia eiti, o jeigu negali eiti – belieka šliaužti ir visada, nepaisant nieko, judėti pirmyn. Tokį judantį pirmyn žmogų šiandien sutinkame evangelisto Morkaus pasakojime. Šį sekmadienį mums pasakojama apie beviltiška liga sergantį ir ano meto situacijoje galutinai pasmerktą žmogų – raupsuotąjį. Raupsai – negydoma liga, atskirianti žmogų nuo savų, išstumianti jį iš bendruomenės. Jam nelikdavo vietos namie, kaime, mieste ar miestelyje, netgi maldos namuose – sinagogoje. Jo vardo evangelistas neužrašo: tokie žmonės tapdavo dykynių, negyvenamų vietų gyventojai, [&hellip;]
- [Jėzui pažįstamas žmogaus gyvenimo dramatiškumas](https://homilijos.kristoteka.lt/jezui-pazistamas-zmogaus-gyvenimo-dramatiskumas/): Kam nepažįstamas gyvenimo trapumas ir laikinumas? Visi susiduriame su savo ar kitų žmonių ligomis. Kiekvienam toks pažįstamas maudžiantis skausmas dėl kokio nors trūkumo ir niekaip nenumaldomas poreikis, užduotis ar įpareigojimas dirbti, keliantis samdinio, vergo, darbininko dalios pojūtį. Jobo knygoje žmogaus gyvenimas lyginamas su vėjo dvelkimu (plg. Job 7, 7) – tai, kas labai nepastovu, laikina ir net neapčiuopiama. Apmąstant tokią žmogaus gyvenimo viziją gali apimti neviltis. Ją blaškome kaupdami gėrybes, siekdami pripažinimo, galios arba be saiko linksmindamiesi. Gyvenimas – tai nuolatinis blaškymasis ieškant prasmės ir tikslo. Laimingas, kas anksti juos atranda. Apaštalas Paulius skelbia Evangeliją kaip gyvenimo šansą, kaip išsigelbėjimą iš [&hellip;]
- [Veikli Jėzaus žodžio galia](https://homilijos.kristoteka.lt/veikli-jezaus-zodzio-galia/): „Žodis žeidžia, žodis gydo,“ – ne kartą daugeliui girdėta patarlė primena mūsų žodžių galią. Taip esame kviečiami žodžius tarti su atsakomybe ir gerai apsvarstę. Tačiau girdėdami daug žodžių ir kalbų kartais visai nekreipiame dėmesio. Įprantame gintis nuo informacijos lavinos, nuo melagingo, lengvabūdiškai ištarto žodžio, kuris skiriasi nuo skelbiančiojo nuostatų ir veiklos. Toks žodis neįtikina, lieka kaip dekoracija, kurią kaip pasakoje galima apžiūrėti, bet ji netinka kasdienybei. Taip atsitinka su šventiniais linkėjimais, proginėmis kalbomis ir reklaminiais šūkiais. Jėzaus skelbiamas žodis taip pat patenka į kalbų laviną, tačiau nepaliauja stebinęs žmonių. Jo žodis tarp gausių žodžių išsiskiria savo galia. Jėzus ne tik kalba, [&hellip;]
- [„Atėjo metas...“](https://homilijos.kristoteka.lt/atejo-metas-2/): Kai šioje planetoje pragyveni kelias dešimtis metų ir apsipranti su visais jos stebuklais, imi niekuo nebesistebėti. Kas rytą saulė pateka rytuose ir kas vakarą nusileidžia vakaruose. Ir, anot Koheleto, „po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9b). Nieko nauja ir gyvenime, kai jis nusistovi vienodu ritmu. Jėzaus žodžiai: „Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė“ skirti ne vien Galilėjos žmonėms, gyvenusiems prieš porą tūkstančių metų. Ir į mūsų supilkėjusį laiką sutinka ateiti Dievas ir suteikti jam naują kokybę, dovanoti pilnatvę. Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! – keturi teiginiai. Jei įvykdysime du paskutinius – atsiversime ir patikėsime Evangelija, įvyks pirmieji [&hellip;]
- [Avinėlio slėpinys](https://homilijos.kristoteka.lt/avinelio-slepinys/): Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį (arba pirmadienį). Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo bei Apsireiškimo slėpinius ir visus jų didžiulius išganingus padarinius. Šių Mišių įžangos giesmė, paimta iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi, kaip tai padarė išminčiai Apsireiškimo dieną: „Tesilenkia, o Dieve, tegieda tau visa žemė, tegarsina tavo kilniausiąjį vardą.“ Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo apreiškimas ir [&hellip;]
- [Ecce advenit Dominus Dominator](https://homilijos.kristoteka.lt/ecce-advenit-dominus-dominator/): Kalėdų metu liturgija neapsiriboja vien tik džiaugsmingu Jėzaus gimimo šventimu. Ji stengiasi ir kontempliuoti Įsikūnijimo slėpinį, kuris yra visos žmonijos išganymo šaltinis. Vienu tiksliu istorijos momentu amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi. Šitai į pasaulį įvedė naują Dievo buvimo pavidalą, naują būdą, kuriuo Dievas siūlo žmonėms savo tiesą ir meilę. Ši ekonomija plačiai pasireikš sulig Kristaus viešąja veikla ir pasieks savo pilną spindėjimą po jo mirties ir prisikėlimo. Tačiau ji egzistavo ir slaptingai veikė nuo pirmos Jėzaus žemiškojo gyvenimo akimirkos. Norėdama pailiustruoti šitą faktą, Bažnyčia savo liturgijoje pasirinko tris epizodus: tai išminčių pagarbinimas Jėzaus kūdikystėje; Kristaus krikštas prieš jo viešosios veiklos pradžią [&hellip;]
- [Pradėti metus svarstant širdyje](https://homilijos.kristoteka.lt/pradeti-metus-svarstant-sirdyje/): Marija – Dievo Motina, Dievo Gimdytoja. Ji tampa mums mokytoja pradedant Naujuosius – Viešpaties mums dovanotus metus. Marija mus moko stebėti aplinką, analizuoti Dievo veikimą mūsų gyvenime ir viską svarstyti savo širdyje. Evangelinis pasakojimas pateikia mums nemažai svarbių detalių iš Šventosios Šeimos gyvenimo – gimęs Kūdikis paguldytas ėdžiose, juos lanko piemenys, o Marija viską svarsto savo širdyje. Pirmasis įspūdis – neįtikėtina ramybė nusakoma pasakojime. Žmonės sulaukė naujagimio – džiaugsmas; neturi kur apsistoti, tik tvarte – nerimas ir sumišimas; jokios aiškios ateities – nerimas. Negi kiekvieno mūsų neaplankytų tokie ar bent labai panašūs jausmai ir patyrimai? O štai čia – ramybė. Tai [&hellip;]
- [Dievo ir mūsų gera valia](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ir-musu-gera-valia/): Garbė Dievui Aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms – Pax hominibus bonae voluntatis.“ Šis himnas, su džiaugsmu giedamas kasdien šv. Mišiose per visą Kalėdų savaitę, prasideda žodžiais, kuriuos giedojo angelai, pirmą kartą paskelbę Išganytojo gimimą Betliejuje. Šių žodžių prasmė iš tikrųjų labai turtinga. Šv. Lukas, vartodamas posakį „gera valia“, kalba ne apie žmonių gerą valią, bet veikiau apie Dievo geranoriškumą ir palankumą žmonėms, jo gailestingumą ir jo išganymo užmojį, kuris apima visą žmoniją. Todėl greičiausiai reikėtų versti ne „ramybė geros valios žmonėms“, bet „ramybė žmonėms, kuriuos Dievas myli“. Tačiau yra aišku, ir mums labai svarbu tai pastebėti, kad po to [&hellip;]
- [Iš kur kilo Jėzus Kristus?](https://homilijos.kristoteka.lt/is-kur-kilo-jezus-kristus/): Švęsdama Kalėdas, Bažnyčia trokšta ne tik priminti Kristaus gimimą kaip istorinį įvykį ir jo skurdžias, nuolankias, švelnias ir stebuklingas aplinkybes. Ji taip pat siekia mus vesti nuo prakartėlės į amžinojo Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinio kontempliaciją. Šiandien Bažnyčiai ypač rūpi štai toks klausimas: iš kur kilo Jėzus Kristus? Savo evangelijos pradžioje kiekvienas iš keturių evangelistų pateikia atsakymą į šį klausimą. Šv. Morkus į tai atsako trumpiausiai: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios Naujienos pradžia“ (Mk 1, 1). Norėdamas atskleisti Jėzaus kūnišką kilmę ir parodyti, kad jis yra, šv. Juozapo dėka, Abraomo bei Dovydo Sūnus, o ir visų Dievo mesijinių pažadų Izraeliui paveldėtojas, šv. [&hellip;]
- [Dievas pasistato sau būstą tarp žmonių](https://homilijos.kristoteka.lt/dievas-pasistato-sau-busta-tarp-zmoniu/): Ištaigūs kedriniai karaliaus Dovydo rūmai – pirmas vaizdas, iškylantis prieš akis skaitant skaitinį iš 2-osios Samuelio knygos. Karalių tarsi graužia sąžinė: aš gyvenu kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia – Sandoros skrynia, įkūnijanti Dievo artumą, stovi palapinėje. Pranašas Natanas, galime atspėti, nudžiunga supratęs, kad karalius rengiasi ir Dievui pastatyti ne prastesnius rūmus, negu savieji. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, dėl šio plano nedžiūgauja Dievas. „Nejaugi tu nori pastatyti man namus, kad juose aš gyvenčiau?“ – per pranašą jis klausia karalių. Karališkų statybų projektas pristabdomas. Bet vėliau jis vis dėlto bus įgyvendintas: nelaikysi gi Dievo Sandoros skrynios – paties švenčiausio ženklo iš [&hellip;]
- [Ieškant krikščioniško džiaugsmo...](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskant-krikscionisko-dziaugsmo/): Pirmą kartą sutiktas žmogus, paprašytas prisistatyti, pasako savo vardą, profesiją ar užsiėmimą. Paklaustas Jonas Krikštytojas prisistato kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Skelbėjas pakartoja pranašo Izaijo žodžius (Iz 40, 3), kuriais raminama dėl savo neištikimybės nuodėmės į Babilonijos nelaisvę ištremtoji tauta. Kaip kadaise pranašas Izaijas, tautai netekus savos žemės, karaliaus ir šventyklos, kvietė prisiminti negalimų dalykų Viešpatį ir išlaikyti viltį neįmanomomis aplinkybėmis, taip Jonas Krikštytojas žadina troškimą atstatyti tai, ko žmogui būtinai reikia. Šiam žmogui svarbiau ne savo tapatybę paliudyti, bet skelbti žinią: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate. Ši nuoroda primena, kad Dievas savo atėjimu negąsdina: Jis tampa [&hellip;]
- [Ieškantiems kelio į Dievą](https://homilijos.kristoteka.lt/ieskantiems-kelio-i-dieva/): Kelias visais laikais turėjo būti lengvai praeinamas ir pravažiuojamas. Nuo to priklauso, kaip greitai pasieksime kelionės tikslą. Šventojo Rašto skaitiniai kviečia tiesti kelią pačiam Dievui. Nejaugi Visagaliam Dievui reikia pagalbos nutiesti kelią? Juolab tiesti per dykumą ir tyrus, per kuriuos gali keliauti skersai ir išilgai, tik reikia žinoti teisingą kryptį. Dievo žodis primena, kad Viešpats trokšta bendradarbiavimo su žmogumi. Kiekviena nuodėmė yra ne tiek kliūtis Dievui ateiti ir veikti, kiek sutrukdymas mums prie Viešpaties priartėti. Dievui nėra neįmanomų dalykų. Tačiau joks žmogus, turintis dėmių – netinkamų blogio pasirinkimų negali dalyvauti tobulo Viešpaties artumoje. Tiesti kelią Dievui – tai padėti sau pačiam [&hellip;]
- [Budrumas – pasirengimas Dangaus Karalystei](https://homilijos.kristoteka.lt/budrumas-pasirengimas-dangaus-karalystei/): Skaitant šiandienos apmąstymui skirtą Evangelijos tekstą, prieš akis iškyla aiški Dievo pozicija – įsakmumas dėl žmogaus ateities. Liepiamąja nuosaka sakoma: žiūrėkite, budėkite, būkite budrūs. Taip, Dievui rūpi jo kūriniai ir jų ateitis. Kitaip sakant, mūsų dabartis ir ateitis. Būti budriems yra rimta užduotis, bene pati svarbiausia. Žmogus linkęs viską atidėti rytdienai – vėliau, kitąkart, palūkėsiu, suspėsiu, juk nedega, kai pasensiu, kai išeisiu į pensiją, kai pasodinsiu medį, kai pastatysiu namą, kai&#8230; Kristus aiškiai ir įsakmiai sako – žiūrėkite, tai reiškia: būkite akyli, pastabūs, įžvalgūs, neapsirikite – laikas ne jūsų. Mes nė vienas nežinome, kiek ilgai dar galėsime tuo gėriu, ta ypatinga [&hellip;]
- [Vargšo ranka veda į Dievo Karalystę](https://homilijos.kristoteka.lt/vargso-ranka-veda-i-dievo-karalyste/): Net ir garsūs, didingi karaliai kadaise buvo maži vaikai. Bet kai tapo stiprūs ir galingi, pamiršo silpnuosius. Ne taip su Kristumi, kuris skelbė apie savo Karalystės atėjimą ir pats yra vadinamas karaliumi. Per Įsikūnijimą Jėzus tapo mažutėlis ir bejėgis. Jis pats savo gyvenime pažino, kas yra silpnumas, alkis, troškulys, nelaisvės pavojus, kelionių iššūkiai, drabužių trūkumas. Daugybę kartų Viešpats prie tokių žmonių prieidavo, kalbindavo, padėdavo ir mums paliko pavyzdį, kaip tą daryti. Jis tas Gerasis Ganytojas, kuris rūpinasi po pasaulio ganyklas ir pavojingas vietas pasklidusiomis savo kaimenės avimis. Jam svarbūs ne tik tie stiprieji, galingieji, žavūs ir sėkme besidžiaugiantys žmonės, bet ir [&hellip;]
- [Ko iš tikrųjų stokojo tarnas, gavęs vieną talentą?](https://homilijos.kristoteka.lt/ko-is-tikruju-stokojo-tarnas-gaves-viena-talenta/): Tikintis žmogus įpratęs Dievą vadinti gražiais, malonybiniais žodžiais. Šventasis apaštalas Paulius susitikimą su Dievu prilygina vagies įsilaužimui (1 Tes 5, 1). Vagis ateina grėsmingai, klastingai, nelauktai, netikėtai, kai žmogus nė truputėlio nesitiki, bet jaučiasi saugiai įsitvirtinęs, atsipalaidavęs, mėgaujasi gyvenimo laikinumu, pamiršta apie tokios negandos galimybę. Kad Viešpaties diena – amžinojo gyvenimo prieangis, akistata su gyvuoju Dievu – neužkluptų netikėtai, tėra viena išeitis – būti visada pasirengusiam, neatidėti pasiruošimo momentų senatvei, ramesniems laikams, atostogoms, palankesnėms progoms. Pradėti ruoštis čia ir dabar, nes nė nenujaučiame, kada reikės padėti šios kelionės lazdą. Tai reiškia, kad visada svarbu išsaugoti ramią sąžinę, būti susitaikius su kitais. [&hellip;]
- [Mūsų pojūčiai nebus palikti už durų](https://homilijos.kristoteka.lt/musu-pojuciai-nebus-palikti-uz-duru/): Palyginimai – Jėzaus mėgstamas būdas kalbėti apie Dievo Karalystę. Sykiu tai paveikus kalbėjimas, nes neduoda „sukramtyto“ atsakymo, o priverčia patį klausytoją mąstyti ir ieškoti tiesos. Jėzaus palyginimams nestinga paradokso, netikėtumo, intrigos. Skaitant šiandienos palyginimą kyla klausimas, kodėl tokie skaičiai: penkios ir penkios mergaitės. Arba kodėl paikosios mergaitės neįleidžiamos į puotą? Kas ta alyva, kurios negalima pasiskolinti? Jėzus palieka mįslę, kurią iki laikų pabaigos Bažnyčia mins gromuluodama Apreiškimo turinį. Šventasis Jeronimas, interpretuodamas šį palyginimą, siūlo pamąstyti apie penkis mūsų pojūčius, arba jusles: klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę. Šios penkios juslės gali būti panaudotos paikai arba protingai, jos gali tarnauti žemiems, gyvuliškiems [&hellip;]
- [„Tartum kūdikis motinos prieglobsty“](https://homilijos.kristoteka.lt/tartum-kudikis-motinos-prieglobsty/): Jėzaus žodžiai gali paaiškinti Jo mirtį. Taip pat – juos užrašiusio evangelisto Mato ir jo krikščionių bendruomenės santykį su sinagoga. Evangelija pagal Matą parašyta apie 80 metus. Numalšintas žydų sukilimas, sugriauta Jeruzalės šventykla, Dievo garbinimo kultas su gyvulių atnašavimu sustabdytas. Kunigai nebegali eiti savo kunigiškų pareigų. Vis dėlto fariziejai ragina, kad žmonės gyventų kaip kunigiška tauta ir laikytųsi švarumo įstatymų, kurie saistė kunigus. Praktikuojami išoriniai religiniai ženklai. Ne dėl veidmainystės, bet dėl Dievo tautos išskyrimo pliuralistinėje visuomenėje. Šiuos ženklus matome ir šiandien: kai žydas ortodoksas meldžiasi, jis apsivynioja ranką juodu odos dirželiu ir užsideda dėžutę su Įstatymo ritinėliu ant kaktos (tephillin). [&hellip;]
- [Bėkime mums paskirtu keliu į šventumą](https://homilijos.kristoteka.lt/bekime-mums-paskirtu-keliu-i-sventuma/): Šitokio debesies liudytojų apsupti, džiaukimės visa širdimi. Šventojo Benedikto Regula ragina mus visa siela trokšti amžinojo gyvenimo. Kristus savo Aukščiausiojo kunigo maldoje, Jono evangelijoje, sako savo Tėvui: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ Krikšto malonės dėka mes jau priėmėme į savo širdį amžinojo gyvenimo sėklą. Tačiau mūsų gyvenimas šiame pasaulyje – tai išbandymo laikotarpis. Esame nuodėmės sužeisti, mūsų dvasinė būsena yra trapi ir nepastovi. Pasak šv. Pauliaus, „tol, kol gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“. Per tikėjimą mes pasiekėme tikrą, bet dalinį, laikinį ir [&hellip;]
- [Pakeliui į Dievo Karalystę](https://homilijos.kristoteka.lt/pakeliui-i-dievo-karalyste/): Prisimena egzaminas prieš pirmąją Komuniją, per kurį vienu atsikvėpimu mokėjom išpyškint Didįjį Dievo įsakymą, vainikuojantį Dekalogą: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. [&#8230;] Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Mt 12, 30–31). Tas pirmasis gyvenime egzaminas užtvirtino pačias svarbiausias žinias. Gyvenimas bėgo, keitėsi, o Jėzaus žodžiai ir Dievo įsakymai liko tokie patys. Nors ir ne visai nuoširdžiai, nors ir mėgindamas Jėzų, žydų rabinas užduoda neprastą klausimą: „Koks įsakymas didžiausias įstatyme?“ 613 įsakymų, kurių paiso pamaldūs žydai, ir reikia išrinkti vieną. Jėzus atsako išsamiau, nei klausiama: didžiausias įsakymas yra meilė Dievui ir žmogui, ir jis [&hellip;]
- [Ar atiduodu tai, kas Dievo, – Dievui?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-atiduodu-tai-kas-dievo-dievui/): Šiandien aptariamas klausimas – mokėti ar nemokėti mokesčius okupantei Romai? Jo kontekste įdomu prisiminti, kad Evangelijos pagal Matą autorystė siejama su buvusiu muitininku, rinkusiu mokesčius Romai, – Matu, vadinusiu save Leviu. Reikšminga ir Evangelijos parašymo data – maždaug 80-ieji mūsų eros metai, dešimtmetis po 66–70 metų žydų sukilimo prieš Romą numalšinimo. Sudaužytos viltys būti laisviems ir turėti savo valstybę. Evangelija pagal Matą prasideda ir baigiasi teiginiu apie Dievo Artumą. Tai šios Evangelijos rėmai. Tikinčiajam jokios aplinkybės nesutrukdo būti Dievo Artume ir eiti per gyvenimą su Juo. Evangelija pagal Matą mėgina atsakyti į du klausimus: kas yra Jėzus ir kas yra Dievo [&hellip;]
- [O koks mano vestuvinis drabužis?](https://homilijos.kristoteka.lt/o-koks-mano-vestuvinis-drabuzis/): Tikrovė. Kasdienybė. Šventės: religinės, asmeninės, bendruomeninės. Apie tai šį sekmadienį kalbama Evangelijos ištraukoje. Vestuvės, ne bet kokios, o karališkos. Svečiai, ne bet kokie, o kviestiniai – rinktiniai. Vaišės – ypatingos. Viskas surengta, kad būtų gera, linksma, iškilminga. Daug išlaidų, pastangų, daug išmonės, daug nuovargio, pasiaukojimo, daug&#8230; Ir štai – niekas neatvyksta. Nusivylimas, nerimas, pyktis, įtūžis, beprasmybės patirtis. Sakysite, nepažįstama. Netiesa. Daugybę kartų esame taip nuvylę ne tik žmones, bet ir patį Viešpatį. Negaliu, nenoriu, turiu reikalų, sirguliuoju, sekmadienį turėjau svečių, man tai tiesiog neįdomu – nesakykime, kad taip ar panašiai nesame pasielgę. Viešpats rengia mums puotą per kiekvienas šv. Mišias, o [&hellip;]
- [Ar taip neatsitiks ir su mumis?](https://homilijos.kristoteka.lt/ar-taip-neatsitiks-ir-su-mumis/): Vėl Jėzaus Kristaus palyginimas. Jų daug ir įvairių – Evangelijos jais nenustoja mums pasakoti apie Dievą, pasaulį, žmogų, Dangaus Karalystę, santykius, gyvenimą, mirtį, amžinybę, Dangų ir pragarą. Šiandien ir vėl kalbama apie gyvenimą ir gyvenimo kūrybą. Sumanus ir darbštus žmogus įveisė vynuogyną: sunkus, atsakingas ir svarbus darbas, nešantis didžiulę naudą ne tik savininkui, bet ir daugybei žmonių – nusamdytiesiems bei tiems, kurie naudosis vynuogių derliumi, iš vynuogių spaudžiamu vynu bei džiovintomis vynuogių uogomis – razinomis. Tie derliaus vaisiai itin svarbūs kiekvienam žydui. Be to negali apsieiti nei per šventes, nei kasdienybėje. Puiki investicija. Savininkas yra pasitikintis žmogus: išnuomoja vynuogyną, o pats [&hellip;]
- [Dėkingai priimti Dievo gailestingumą](https://homilijos.kristoteka.lt/dekingai-priimti-dievo-gailestinguma/): Kaip teigia šiandienos Mišių pradžios malda, Dievas labiausiai parodo savo visagalybę pasigailėdamas ir atleisdamas. Kartais mes klaidingai žvelgiame į Dievo visagalybę, įsivaizduodami ją kaip beasmenę, tironišką jėgą, kuri galėtų tik apriboti ir slėgti žmogaus laisvę. O yra priešingai, Viešpaties visagalybė, susitapatinusi su dieviškąja prigimtimi, egzistuoja ir veikia vienybėje su Dievo išmintimi ir meile, stipriai ir švelniai viską tvarkydama. Pasaulyje dieviškoji visagalybė apsireiškia įvairiais būdais. Pati materialioji kūrinija, jos didingumas, įvairovė ir evoliucijos vaisingumas, puikiai atskleidžia Dievo visagalybės turtą. Tačiau Viešpats žvelgia su ypatingu gerumu į žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, apdovanotą protu, laisva valia ir gebėjimu pažinti bei laisvai mylėti savo [&hellip;]
- [Bendras denaro atlygis](https://homilijos.kristoteka.lt/bendras-denaro-atlygis/): Palyginimas apie darbininkus vynuogyne yra originalus. Jį randame tik Mato evangelijoje, be jokių paralelių kitur. Tačiau Šventasis Raštas gana dažnai mini vyną, vynmedžius ir vynuogynus, kartais suteikdamas šiems artimai susijusiems dalykams gilias simbolinės prasmes. Šiandienos tekstas sudaro šių temų naują bei įspūdingą variantą. Vynininkas, arba vynuogyno savininkas, yra pats Dievas Tėvas. Vynuogyne visos iniciatyvos kyla iš Tėvo, kuris yra visokio gerumo šaltinis, fons bonitatis. Kaip kūrėjas jis sukūrė vynmedį, duoda derlingą žemę, lietų ir saulės šilumą. Jis duoda žmonėms protą ir gebėjimą sumaniai dirbti. Kaip žmonijos mylėtojas ir ganytojas jis mus nuolat kviečia dirbti savo vynuogyne. Tai vieta, kur Dievas ir [&hellip;]
- [Atleidimo iššūkis](https://homilijos.kristoteka.lt/atleidimo-issukis/): Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, atleistos daug didesnės skolos. Jėzaus palyginime randame mažų ir didelių dalykų sugretinimą. Talentas – tai stambiausias piniginis ir svorio matas, maždaug 6000 denarų. Denaras – vienos dienos darbininko užmokestis. Kad žmogus uždirbtų vieną talentą, reikia daugiau kaip šešiolikos metų kasdienio darbo be jokių laisvadienių. Tai daugeliui žmonių labai [&hellip;]
- [Išsiskyrimas – priešiškumas ar pagarba?](https://homilijos.kristoteka.lt/issiskyrimas-priesiskumas-ar-pagarba/): Gerus žodžius išgirsti visiems labai miela. Kai komplimentai žeriami kitiems girdint, susigėsta, nepatogiai jaučiasi nebent kuklus žmogus. Visai kas kita, kai išsakoma kritika, pabarimas, neigiamas įvertinimas. Kitiems klausant išsakyti kartūs, nemalonūs žodžiai tampa dar rūstesni, užgauna žmogaus ambicijas, mažina savivertę, griauna motyvaciją veikti ir gesina iniciatyvumą. Reikia didelės brandos ir išminties tiek kritiką išsakyti, tiek ją priimti. Popiežius Pranciškus vienose rekolekcijose sudarė dorybių katalogą, kuriame reikalingiausios krikščionio dorybės viena kitą papildo. Tarp jų meilė turi būti kartu su tiesa, o pagarba – greta nuolankumo. Meilė be tiesos tampa destruktyvaus, „netikro gerumo ideologija“, o tiesa be meilės – aklu teisimu. Pagarbumas yra [&hellip;]
- [Negi bus ir atlygis?](https://homilijos.kristoteka.lt/negi-bus-ir-atlygis/): Leistų man – tuojau padaryčiau tvarką! Ne kartą tenka išgirsti tokią poziciją. Tvarką Jėzaus Kristaus gyvenime norėjo padaryti ir apaštalas Petras. Jis patarinėja Jėzui Kristui – Mesijui, Dievui! Ne jis vienas. Net ir tvirto tikėjimo žmonės linkę analizuoti Dievo veiklą ir, neabejodami savo kompetentingumu, patarti, kaip Jis turėtų veikti. Ne vienas iš mūsų esame pagalvojęs – Dievas yra meilė, o aplink mus tiek daug skausmo, kančios, beprasmių mirčių ir žūčių. Dievas yra taikos nešėjas, o pasaulyje nesiliauja įvairiausi karai. Dievas yra gydanti meilė, tačiau kiek mums brangių, svarbių, jaunų žmonių ar net kūdikių miršta nuo įvairiausių nepagydomų sunkių ligų. Būtume mes [&hellip;]
- [Į ką Jis panašus?](https://homilijos.kristoteka.lt/i-ka-jis-panasus/): Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? (plg. Mt 16, 13). Kas gi mums yra Jėzus Kristus? Klausimas esminis ir į jį būtina atsakyti. Jėzus klausia, kaip yra žmonių vertinamas. Negi nekeista? Argi Jam turėtų rūpėti žmonių nuomonė? Dievui rūpi žmonės, todėl rūpi ir jų santykių kūrimas. Santykių kūrimas su kitu – Dievu bei žmonėmis, esminis žmogaus tapatybę apibūdinantis bruožas. Santykius žmogus kuria pirmiausia remdamasis savo patirtimi – ne išimtis ir santykis su Dievu. Žmonės Jėzų lygino su tais, kuriuos pažinojo, buvo juos matę bei apie juos girdėję. Nuo artimo – prie tolimo, nuo žinomo – prie nežinomo. Esminė pažinimo taisyklė, be kurios [&hellip;]
- [Dievo ilgesys – mažutėlių kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ilgesys-mazuteliu-kelias-2/): Kokiais skirtingais keliais sutinkamas Viešpats! Išrinktajai Dievo tautai tikėjimo nuostata – tai prisiminimas, ką Viešpats nuveikė per istoriją, nuolat aktualus pasirinkimas laikytis ištikimybės ir teisingumo pagal Dievo paliktą teisę. Ateiviai ir pagonys Dievą suranda girdėdami apie Jo darbus ir patirdami Jo veikimą. Apie Jėzaus galingus darbus, stebuklus bei pagydymus išgirdo ir iš pagonių kilusi kanaanietė moteris. Meilė dukrai ir didelis rūpestis dėl jos sveikatos atvėrė akis ir širdį. Moteris prašo pasigailėjimo ir kreipiasi į Jėzų karališkuoju titulu: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ Toks kreipinys primena, kad į Jėzų ji žvelgia ne tik kaip į mokytoją ar pranašą, bet ir sudeda visas [&hellip;]
- [Bažnyčios amžinojo išaukštinimo paveikslas](https://homilijos.kristoteka.lt/baznycios-amzinojo-isaukstinimo-paveikslas/): „Visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė.“ „Pasirodė danguje didingas ženklas; moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.“ Šioje Apreiškimo knygos aprašytoje moteryje, kuri skausmingai gimdo Mesiją ir kitus Dievo vaikus, kuri yra nuostabiai apsaugota nuo slibino puolimų, mes galime su Bažnyčia ir jos liturgija įžvelgti Mergelę Mariją, Jėzaus ir mūsų Motiną. Biblijos tekstas kalba apie moters skausmus. Marija iš tikrųjų pagimdė kūdikį Jėzų pirmą kartą be skausmo Nazarete. Tačiau ji pagimdė Kristų ir antrą kartą – [&hellip;]
- [Eiti vandeniu – tai įveikti mirtį](https://homilijos.kristoteka.lt/eiti-vandeniu-tai-iveikti-mirti/): Šventojo Rašto skaitiniai kalba mums apie Dievą, kuris nenuspėjamas, neaprėpiamas, bet toks artimas. Senojo Testamento pranašas Elijas, užkopęs ant kalno, suprato, kad didžiosiose audrose ir žemės drebėjime nebuvo Viešpaties. Tik padvelkus švelniam vėjui, Elijas užsidengė veidą, pajutęs jaudinantį Dievo artumą. Paradoksas – Dievas prisiartina, o žmogus slepiasi: mat niekas negali matyti Viešpaties ir likti gyvas. Dievas, didžiulė galybė, labai subtiliai artinasi prie žmogaus, kad jį stiprintų, drąsintų, o ne naikintų. Tačiau ne visi priima Dievo kalbėjimo būdus šios žemės keliuose. Apaštalas Paulius skundžiasi didžiu širdies sopuliu dėl tautiečių žydų, kurie per istoriją iš Viešpaties gavo išrinktosios tautos garbę, Dievo vaikų įsūnystę [&hellip;]
- [Atmerkite savo akis dieviškajai šviesai](https://homilijos.kristoteka.lt/atmerkite-savo-akis-dieviskajai-sviesai/): Šešios ar aštuonios dienos prieš ką tik girdėtą atsimainymo epizodą Evangelijoje Kristus buvo taręs mokiniams gan slėpiningą žodį: „Iš tiesų sakau jums, kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ Galbūt kai kurie iš klausytojų klaidingai suprato šį sakinį, manydami, kad Jėzus buvo pažadėjęs galutinai įkurti Dievo Karalystę žemėje jų kartoje. Po Kristaus prisikėlimo apaštalai taip pat klausinėjo Viešpatį sakydami: „Gal šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Bet Jėzus atsakė : „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ Pirmo amžiaus pabaigoje Antrasis Petro laiškas mums perduoda nusivylimo atgarsį neprotingai mąstančių [&hellip;]
- [Mano pastangos dėl Dievo Karalystės](https://homilijos.kristoteka.lt/mano-pastangos-del-dievo-karalystes/): Lobis, perlas – tai, kas žmogišku vertinimu brangu ir verta pastangų. Toks šio sekmadienio Evangelijos žinios raktas. Brangus, išskirtinis, vertinamas turtas. Čia Jėzus Kristus pasakoja, kaip svarbu negailėti pastangų, išlaidų, neišsigąsti nepatogumų dėl Dangaus Karalystės. O jų neišvengiamai yra, buvo ir bus. Lobis rastas dirbamoje dirvoje, o tai reiškia liejamą prakaitą, patirtą nuovargį, išgyventus nepatogumus. Perlas kainuoja viską, ką tik žmogus turi. Kur logika? Ar verta dėl to tiek daug prarasti? Mes, kaip ir Jėzus, apie gyvenimą kalbame remdamiesi įvaizdžiais, ieškome pavyzdžių. Tokį pavyzdį randame palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime ir pasiaukojime dėl Dangaus Karalystės. Jis tikrai gebėjo visko netekti dėl [&hellip;]
- [Kviečiai ar raugės?](https://homilijos.kristoteka.lt/kvieciai-ar-rauges/): Palyginimai – Kristaus metodas aiškinant itin svarbius ir iki galo sunkiai suvokiamus dalykus. Šį sekmadienį prieš mūsų akis iškyla javų – kviečių laukas su tarp kviečių įsiterpusiomis piktžolėmis – raugėmis arba svidrėmis. Kodėl jos čia minimos? Juk iš šio augalo, skirtingai nei iš kviečių, nei duonos, nei pyragų, deja, neiškepsi, jų nesumalsi ir naudos neturėsi. Priešingai, šios piktžolės, išoriškai labai panašios į kviečius, neša didelę žalą – jos alina dirvožemį, spelgia kviečius, prastina grūdų kokybę. Tikras blogis, tarpstantis kartu su gėriu. Kodėl? Kodėl Dievas, kuris yra viso gėrio kūrėjas ir visagalis, leidžia tokius dalykus? Dievas ir tik Dievas yra visa ko [&hellip;]
- [Kantrusis sėjėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/kantrusis-sejejas/): Visą gyvenimą žmogus ko nors laukia. Vaikas laukia, kol užaugs, taps savarankiškas. Suaugęs viliasi džiaugtis savo darbų vaisiais, laukia geresnių laikų, naudingų pasikeitimų. Pasenęs dažnai neramiai laukia, kada teks užbaigti šią kelionę ir stoti Viešpaties akivaizdon. Dievas taip pat laukia, kol Jo tartas Žodis pasieks žmogaus širdį, sudygs tai, kas dosniai įvairiausiomis aplinkybėmis buvo sėjama, kad duotų derlių. Klemensas Aleksandrietis rašė, kad vienas yra žmonėse esančios dirvos dirbėjas, nuo pasaulio pradžios iš aukštybių sėjantis augimo sėklas. Jis visais laikais liejo visagalį Žodį, o skirtumus pagimdė įvairūs laikai ir sėklas priėmusios vietos. Nuo paties žmogaus priklauso, su kokia nuostata priimamas Viešpaties sėjamas [&hellip;]
- [Dievo ilgesys – mažutėlių kelias](https://homilijos.kristoteka.lt/dievo-ilgesys-mazuteliu-kelias/): Žmogus nori būti išmintingas, apsukrus, išsisukantis iš visų situacijų, galingas ir įtakingas. Šventasis Raštas negiria tokio nusistatymo. Dievo žvilgsniui meilesni mažieji. Mažutėliai – tai turintys vargdienio dvasią, visa ko laukiantys iš Viešpaties. Tiesos kelią randantis žmogus pripažįsta savo bejėgiškumą, už patirtas dovanas dėkoja Dievui, tada leidžia veikti Viešpaties valiai. Išmintingi ir gudrieji pernelyg pasikliauja savo jėgomis, pasiekimais, patirtimi, nepažįsta teisumo kelio. Jei žmogus didžiuojasi vien savo prigimties savybėmis, turimomis galimybėmis, jo santykiai su kitais ir net tikėjimas atsiduria pavojuje. Kai nieko netrūksta, tuomet, ko ieškoti, ką galima būtų tikėtis gauti? „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). [&hellip;]
- [Nešti savo kryžių ir sekti Kristumi](https://homilijos.kristoteka.lt/nesti-savo-kryziu-ir-sekti-kristumi/): „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ Šie žodžiai yra dalis nurodymų, kuriuos šv. Mato evangelijoje Jėzus davė dvylikai apaštalų tuoj po to, kai juos pašaukė, prieš pasiųsdamas į pirmąją misiją. Čia Viešpats savo viešojoje tarnystėje pirmą kartą užsimena apie kryžių. Tik vėliau trimis skirtingomis progomis Jėzus paskelbė apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau apaštalai „nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34). Tokiu atveju teisėta paklausti, kaip apaštalai galėjo suprasti Jėzų, kai jis pirmą kartą prabilo apie kryžiaus nešimą šiandien mūsų skaitytoje ištraukoje. Pirmajame šimtmetyje Romos [&hellip;]
- [„Nebijokite tų, kurie žudo kūną“](https://homilijos.kristoteka.lt/nebijokite-tu-kurie-zudo-kuna/): Gavėnios ir Velykų laikotarpiu išgyvenome dieviškojo atpirkimo darbo didžiuosius metinius minėjimus, po to du sekmadienius buvome kviečiami kontempliuoti bei garbinti Švenčiausiąją Trejybę ir Kristaus buvimą Eucharistijoje – slėpinius, apreikštus mums per Viešpaties Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Šiandien grįžtame į vadinamųjų eilinių sekmadienių seką. Šis pats ilgiausias iš visų liturginių laikotarpių laikas nėra tik blanki, tuščia erdvė, kurią reiktų bet kaip užpildyti iki advento, kai vėl daugiau ar mažiau chronologine tvarka išgyvensime išganymo istorijos įvykius. Eiliniu laiku nesiekiama atminti kokio nors atskiro įvykio, taigi mūsų dėmesys išlieka laisvas, kad galėtume susitelkti į seniausią ir pamatinį krikščioniškosios liturgijos ritmą, ženklinamą Viešpaties prisikėlimo [&hellip;]
- [Šventoji puota](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-puota/): Ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, Paskutinės vakarienės su apaštalais metu, Viešpats Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, įsakydamas savo mokiniams jį išsaugoti kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimą. Kiekvieną Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia švenčia šį pirmosios Eucharistijos metinį minėjimą vakaro Mišiomis ir Švenčiausiojo Sakramento procesija arba Eucharistijos likučio perkėlimu. Tačiau šis šventimas, atveriantis Velykų tridienį, yra tik dramatiškos kelionės per Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą pirmasis etapas. Tuo metu negalėjome ilgiau ir nuodugniau apmąstyti Eucharistijos slėpinio. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė (Lietuvoje ji perkelta į sekmadienį, nors kai kuriose šalyse tradiciškai švenčiama trimis dienomis anksčiau, ketvirtadienį, norint pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu) vėl primena [&hellip;]
- [„Jame gyvename, judame ir esame“](https://homilijos.kristoteka.lt/jame-gyvename-judame-ir-esame/): Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina per amžius. Brangūs broliai ir seserys, neretai manoma, kad kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę yra ne tik sudėtinga ir nelengva, bet ir pavojinga bei rizikinga užduotis. Neseniai vienas kunigas pasakė: „Neišvengiamai reikia kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę bent vieną kartą per metus, Švenčiausiosios Trejybės sekmadienį, ir tai pats sunkiausias visų metų pamokslas. Viena vertus, bandydamas kažkaip paaiškinti, kad trys skirtingi dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, bijai sulaukti teologų kritikos, netyčia nukrypti į kažkokią ereziją. Kita vertus, [&hellip;]
- [Asmuo – meilė](https://homilijos.kristoteka.lt/asmuo-meile/): Kaip žinome, Sekminių dieną ypatingai garbinama Šventoji Dvasia. Bet gal reikėtų paklausti, kas iš tikrųjų yra ši Dvasia? Žinoma, nesame panašūs į tuos šv. Pauliaus Efeze sutiktus vyrus, kurie, jau įtikėję Kristų, dar nežinojo, kad yra Šventoji Dvasia. Ji mums yra duota, ji gyvena mumyse. Mes galime pajusti jos artumą ir įkvėpimus. Bet kartais mūsų protui labai sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią arba tiesiogiai, sąmoningai palaikyti su ja asmeninius santykius. Dėl įvairių priežasčių Šventoji Dvasia mums dažnai atrodo pasislėpęs Dievas, nežinomas dieviškasis Asmuo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad net pats Šventosios Dvasios vardas nepadeda mums geriau suprasti, kas ji yra. Šis pavadinimas [&hellip;]
- [Žengimas į Dangų stiprina tikėjimą, viltį ir meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/zengimas-i-dangu-stiprina-tikejima-vilti-ir-meile/): Kartais pagalvojame, negi Kristus negalėjo pasilikti žemėje? Vos prisikėlęs iš numirusių, argi negalėjo fiziškai pasilikti tarp mūsų? Galėtume gyvai su Jėzumi pasitarti, jam pasiguosti, paprašyti jo pagalbos. Atsakymas į šiuos klausimus yra tas, kad Kristus, įžengęs į dangų, yra kur kas labiau su mumis. Jo buvimas jau neapribotas teritorija ir laiku, jis dabar yra tarp mūsų visame pasaulyje, kiekvienoje bažnyčioje, kiekviename tabernakulyje. Jis gali pasiekti kiekvieną iš mūsų, ateiti į kiekvieno širdį. Kristaus įžengimas į dangų neturi mūsų nuliūdinti, lyg kad būtume likę šioje žemėje vieni. Priešingai, Jėzus yra tarp mūsų šventojoje Eucharistijoje, Dievo žodyje, Šventosios Dvasios veikime, todėl mes su [&hellip;]
- [Tiesos Dvasia](https://homilijos.kristoteka.lt/tiesos-dvasia/): Kiekvienas žmogus norėtų gyventi ramiai, laimingai ir džiaugsmingai, be problemų, sunkumų ir rūpesčių. Tai vienas didžiausių mūsų širdies troškimų. Atrodo, daug dedame pastangų, kad gyventume laimingai. Tačiau mūsų gyvenimas pažymėtas ir nerimo: ką mums atneš prasidėjusi diena, atėję naujieji metai, būsimi susitikimai su naujais žmonėmis? Kuomet viskas vyksta pagal mūsų planą ir atitinka mūsų lūkesčius, esame ramūs ar net laimingi. Deja, dažnai įvairios gyvenimo aplinkybės neduoda mums ramybės ir neleidžia užmigti. Tada ieškome palaikymo, laukiame linksmesnių žinių, trokštame paguodžiančio žodžio. Šiandien mus guodžia Jėzus sakydamas: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – [&hellip;]
- [„Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“](https://homilijos.kristoteka.lt/tegul-neissigasta-jusu-sirdys/): Mano Tėvo namuose daug buveinių. „Einu jums vietos paruošti!“ Kiekvienas trokštame jaukios, gerumo ir meilės kupinos vietos. Tokia vieta žemėje gali būti tėvų namai, kur gyvena mūsų šeima. Tokia vieta gali būti namai, kuriuose mes gyvename, kur visada traukia sugrįžti. Tačiau ne visada šis poreikis būna patenkintas: ne visi turi savo namus, kai kurių žmonių šeimos laimė sudužusi, sielą prislėgusi vienatvė. Kita vertus, net ir laimingiausias žmogus, turintis puikius namus, supranta, jog anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visa tai teks palikti, ir šios mintys liūdina. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje kreipiasi į mus: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Mano Tėvo namuose daug [&hellip;]
- [Mt 9,14–17 Bažnyčios Tėvų paaiškinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/mt-914-17-baznycios-tevu-paaiskinimas/): Štai sistemiška santrauka lietuviškai apie tai, kaip Bažnyčios Tėvai aiškina Mt 9,14–17, remiantis&nbsp;Catena Aurea: 1. Klausimo kilmė ir klaidingas priekaištas 2. Jėzaus atsakymas apie Jaunikį 3. Pasninko prasmė 4. Naujo audinio ir seno drabužio palyginimas 5. Naujas vynas ir seni vynmaišiai 6. Bendras dvasinis principas 🔑&nbsp;Esminė mintis Kristus moko, kad: *Sukurta naudojant Catena Aurea ir ChatGPT.
- [Mylėkite savo priešus](https://homilijos.kristoteka.lt/mylekite-savo-priesus/): I. Šiandienos tiek pirmajame skaitinyje, tiek Evangelijoje nuskamba&nbsp;paraginimas būti šventais arba tobulais. Šventumas ir tobulumas šiuo atveju yra&nbsp;sinonimai, kurie paaiškina vienas kitą.&nbsp;Dievas, Kuris yra absoliučiai tobulas ir viso šventumo Šaltinis, šios dvi kokybės pilnai sutampa ir yra neatskiriamos nuo Jo prigimties paprastumo. O&nbsp;žmoguje&nbsp;tuo tarpu,&nbsp;šventumas bus tik dovana, kuri yra laikoma&nbsp;trapiame moliniame inde. Ištraukoje iš Kunigų knygos,&nbsp;Dievas per savo tarpininką Mozę, greičiau&nbsp;paliepia&nbsp;negu paragina izraelitus,&nbsp;išrinktosios tautos žmones, būti šventais:&nbsp;Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Kadangi&nbsp;izraelitas&nbsp;savo prigimtimi visų pirma yra&nbsp;labai praktiškas asmuo, Dievas keliais konkrečiais nurodymais apibūdina, kaip kasdienėje praktikoje yra įgyvendinamas paliepimas būti šventais. Ta konkreti priemonė žmogui šventėti, o [&hellip;]
- [9 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/9-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys : šiandien Lietuvos parapijose švenčiama Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, kurią mes vienuolyne šventėme praėjusį ketvirtadienį pagal visuotinės Bažnyčios tradicija. Sekminių dieną mes gavome Šventąją Dvasią, kad geriau „pažintume Dievo mums suteiktas dovanas“. Po Sekminių, liturgija mums toliau padeda apmąstyti tas dovanas ir jas giliau suvokti. Praeito sekmadienio tema buvo Švenčiausioji Trejybė, nes iki galo šventę velykinį slėpinį, mes jau patiriame gyvą su trimis dieviškaisiais asmenimis meilės bendrystę, kuri yra amžinojo gyvenimo pradžia. O šios savaitės ypatinga šlovinimo tema yra gyvoji ir gyvybę dovanojanti duona. Eucharistija, kurią Viešpats įsteigė Didįjį Ketvirtadienį prieš kentėdamas už mūsų išganymą ant [&hellip;]
- [Švč. Jėzaus Širdis](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-jezaus-sirdis/): Brangūs broliai ir seserys : Izaijo Knygoje, ketvirtoje Dievo Tarno giesmėje parašyta : „Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu“. Iš tikrųjų, kaip Paulius dažnai tvirtina savo laiškuose, visi žmonės yra nusidėjėliai, visi stokoja Viešpaties malonės, visiems reikia atsiversti, visiems reikia Dievo gailestingumo. Ir todėl Izaijas tęsia sakydamas: „Viešpats užkrovė ant jo (ant savo kenčiančio tarno Mesijo) mūsų visų kaltę“. Jeigu taip yra, kas galėtų būti tie devyniasdešimt devyni teisieji, apie kuriuos ką tik kalbėjo Kristus, ir kuriems nereikia atsiversti? Pirmiausia priminkime, kad čia Jėzus pasakė palyginimą. O palyginimuose, nebūtinai reikia alegoriškai įprasminti kiekvieną istorijos elementą. Arba galima kartais [&hellip;]
- [Šv. Petras ir Paulius](https://homilijos.kristoteka.lt/sv-petras-ir-paulius/): Šiandien mes džiaugsmingai švenčiame šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių. Rytmetinėje, su&nbsp;Benedictus&nbsp;giesme, mes giedojome šį labai gražų priegiesmį :&nbsp;Gloriosi principes terrae&nbsp;– „Garbingi žemės kunigaikščiai, kaip juodu gyvenimo metu mylėjo vienas kitą, taip ir mirtyje nėra atskirti“. Iš tikrųjų, Petras ir Paulius yra laikomi apaštalų vadovais bei kunigaikščiais. Tarp apaštalų, jie užima svarbiausią vietą. Iš Naujojo Testamento visumos išsiskiria ryškūs ir detalūs šių vyrų portretai, kuriuose galime matyti du labai skirtingus, bet vienas kitą papildančius apaštalų tipus. Petras, Galilėjos žvejys, paprastas ir neišsilavinęs žmogus, tarsi apima savyje pirmosios apaštalų grupės patirtį. Jis vaikščiojo su Jėzumi nuo pat pradžios ir gana anksti išpažino jį [&hellip;]
- [14 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/14-eilinis-sekmadienis-2/): Anaĩs laikaĩs, skaĩčiams bùvo priskiriamà simbòlinė reikšmė̃. Jė́zus, kaĩp paprastaĩ, kalbė́jo palýginimais. Jõ ištartuosè žõdžiuose, skaičiùs dvýlika skélbė Izraèlio karalỹstę, pastatýtą añt dvýlikos apãštalų, kuriuõs jìs išsiriñko. Jìs skélbė, kàd teĩs dvýlika Izraèlio giminių̃. Šiañdien, šveñtojo Lùko evangèlijos tèkstas pateĩkia nuródymus, kuriuõs Išganýtojas dúoda septýniasdešimt dviems mokiniáms. Šiuõs jìs siuñčia eĩti pìrmą jõ. Šiẽ nuródymai yrà skirti nè tìk Izraèlio taũtai. Anõ mẽto žmonė́ms, septýniasdešimt dù réiškė pagónių tautų̃ skaĩčių. &nbsp;Kaĩp tìk jóms septýniasdešimt dù mokiniaĩ bùvo paskìrti, kàd šiẽ eĩtų į̃ vìsą pasáulį ir̃ skélbtų gẽrąją tikė́jimo, kurìs čià simbolizúojamas pjūtiẽs vaĩzdiniu, naujíeną. Taĩgi, Jė́zus naudója ir̃ kìtą – pjūtiẽs [&hellip;]
- [Šv. Benediktas Nursietis](https://homilijos.kristoteka.lt/sv-benediktas-nursietis/): „Aš esu jūsų tarpe kaip tas, kuris patarnauja“ Šį žodį, Viešpaties ištartą apaštalams savo mirties išvakarėse, šv. Benediktas iš tikrųjų pats įgyvendino. Norėdamas įkurti Viešpaties tarnystės mokyklą jis tapo savo vienuolių tarnu. Šv. Benediktas, kurio vardas reiškia „palaimintas“, „Dievo palaimintasis“, yra vienuolių tėvas: jis perdavė Romiečiams ir Barbarams Rytų Tėvų palikimą padarydamas jį pritaikomu jų būdui. Jo Regula, diskretiškumo ir dvasinio gyvenimo pavyzdys, sucentruota apie Kristų ir pilnai atitinkanti Evangelijos mokymą, suformavo ištisas kartas šventųjų. Jo mokiniai troško kuo labiau gyventi Evangelija, atkartoti, kiek tai įmanoma, Kristaus ir ankstyvosios Bažnyčios gyvenimą. Šventoji Regula juos mokė tarnauti Viešpačiui ir gyventi su broliais. [&hellip;]
- [15 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/15-eilinis-sekmadienis-2/): Kartu su įstatymo mokytoju, mes klausiame Jėzų : „Kas yra mano artimas ?“: Kas tas žmogus, kuriam turiu atlikti meilės įsipareigojimą ?. Kuriai asmenų grupei turiu pritaikyti etiketę „artimi“? Be to, su šio Dievo žodžio žinovu, žinome, kad reikia būti atsargiam : Siracido knygoje yra parašyta (29, 20) : „Laiduok už artimą pagal savo išgales, bet žiūrėk, kad pats neįpultum į skurdą”. Iš tikrųjų Jėzus atsakydamas apgręžia klausimą. Palyginimo pabaigoje, Jėzus pateikia tikrą klausimą: „kam aš esu artimas?“ tiksliau sakant: „Kokiu būdu aš pats tampu artimu?“ Palyginimas pasakoja apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Jėzus išaiškina savo mokymą pristatydamas samarietį, tai yra [&hellip;]
- [16 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/16-eilinis-sekmadienis-2/): Mes visi esame vienu ar kitu metu išgyvenę patirtį priimti ką nors į svečius. Toks įvykis ne improvizavimui. Reikia paruošti meniu, nupirkti, kas reikalinga, iš anksto paruošti patiekalus, neužmirštant sutvarkyti, nuo vieno galo iki kito, namus. Sulig tuo, kiek mes numatome tų dalykų atlikimą, mes turime mažiau įtampos paskutinę minutę. Taip mes esame labiau nusiteikę priimti tuos ar tas, kurie mus aplanko. Priešingai, kai kas nors atvyksta netikėtai, tai mus gali sugluminti, nes mes neturime laiko pasiruošti. Tokioje situacijoje mes lengvai galime pasijusti susirūpinę ar skubantys, nes mes nesame pasiruošę taip, kaip norėtume. Šio sekmadienio skaitiniuose mums pristatomos kaip tik tokios [&hellip;]
- [17 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/17-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys: Mes ką tik evangelijoje pagal Luką girdėjome Kristaus mokymą apie vadinamą „Viešpaties Maldą“. Lyginant su šv. Matu, Šv. Lukas mums perduoda trumpesnį tos maldos variantą sudarytą tik iš penkių, vietoje septynių, prašymų. Matas iš tikrųjų buvo pateikęs mokymą apie Viešpaties maldą gana abstrakčiai, kruopščiai redaguoto pamokslo ant kalno kontekste. Kita vertus, Šventasis Lukas išdėsto viską konkrečiose Jėzaus gyvenimo su mokiniais aplinkybėse. Be to, nors pas Luką pati maldos formulė trumpesnė, sekantis komentaras, kuriame Kristus naudoja gyvus vaizdingus pavyzdžius, yra žymiai ilgesnis negu pas Matą. Pirmojoje Evangelijoje Kristus trumpai paaiškino tik prašymą atleisti nuodėmes su būtina sąlyga atleisti [&hellip;]
- [18 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/18-eilinis-sekmadienis-2/): Ko gi nepadarytum dėl aukso! Auksu prieš tave virsta duona, vynas sustingsta į auksą, vilna auksu nusidažo. Kiekvienas sandėris, kiekvienas sumanymas tau neša aukso. Auksas pats save gimdo, dauginamas palūkanų. Ir vis negana, vis nėra galo godumui! Rajiesiems vaikams dažnai leidžiame persivalgyti trokštamo maisto, kad jis jiems taptų atgrasus. Bet su gobšuoliu yra kitaip: kuo daugiau jis prisipildo, tuo daugiau trokšta. „Jei būsite pertekę turtais, neatiduokite jiems savo širdies“ (Ps 61, (62) 11). Bet tu sulaikai tekančius turtus ir užtveri jiems visus išėjimus. Tačiau ką tau padarys tie sulaikyti ir patvinę turtai? Būdami per prievartą uždaryti, tvindami jie sulaužo užtvaras ir [&hellip;]
- [19 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/19-eilinis-sekmadienis/): Mūsų mirtis yra tiesiog apsisprendimo akimirka. Šioje akimirkoje susitelkia visas žmogaus gyvenimas, šią akimirką viskas mūsų gyvenime tampa tvirtu ir galutiniu, mirtyje mūsų laikas ir mūsų gyvenimas tampa amžinybe. Arba taip, arba taip. Mirtyje kalba Dievas ir žmogus, abu ištaria savo paskutinį žodį, kuris lieka ir niekada nesibaigia, bet išlieka ausyse ir širdyje, dabar ir amžinai. Ar mes turėsime malonę šią akimirką padaryti malda, didžia kunigiška mūsų gyvenimo, viską paaukojančio ir viską atiduodančio, malda, kuri visa tai, kas mes esame ir buvome, ką darėme ir nuo ko kentėjome, iškelia į Dievo šviesą ir panardina Jo gailesčio bedugnėje? Ar mes mirsime žinodami [&hellip;]
- [20 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/20-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys: Sekti paskui Jėzų Kristų ir tapti jo mokiniu &#8211; tai sunku, ar lengva ? Kartais Šventasis Raštas mums kelia įspūdį, kad tai gali būti gana lengva. Pavyzdžiui, kai Jėzus kartoja mokiniams tokius raminančius žodžius kaip : „Aš esu, nebijokite“, arba „ramybė jums“, arba „aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Taip pat, kai Kristus švelniai ir maloniai kreipiasi į visus žmonės sakydamas: &#8222;Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. Mano jungas švelnus [&hellip;]
- [21 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/21-eilinis-sekmadienis/): „Nežinau, iš kur jūs esate“ Pasakyk man, kas begali būti kvailiau už žmogų, kuris nepaklūsta Dievui ir nesistengia įgyti Jo įsūnystės? Juk tas, kuris tiki, kad Dievas yra, įsivaizduoja Jį esant kažką didingo, nes jis žino, kad tik vienas Dievas yra visa ko Valdovas, Kūrėjas ir Viešpats ir kad Jis yra nemirtingas, amžinas, nesuvokiamas, neapsakomas, nenykstantis, ir Jo karalystei nebus galo. Tad kaipgi tas, kuris žino Dievą tokį esant, Jo netrokš? Kaipgi nesistengs net ir gyvybę atiduoti dėl Jo meilės, kad būtų vertas tapti, nesakau sūnumi ir įpėdiniu, bet nors vienu iš tikrųjų Jo tarnų, kurie laikosi arti Jo? Kiekvienas, kuris [&hellip;]
- [22 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/22-eilinis-sekmadienis/): „Pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti&#8230;“ Štai „mažas palaiminimas“, kuris prisideda prie Kalno Pamokslo „didžiųjų palaiminimų“. „Pasikviesk vargšą, eik pasitikti vargšo, tuomet būsi laimingas“. Pats Dievas davė mums tokį pavyzdį : „būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą“ (plg. 2 Kor 8, 9). Jis ne tik praturtino mus kūrinijos gerybėmis, bet ir, „turėdamas Dievo pavidalą, …apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“. Dievas atėjo pasitikti vargšo, mūsų vargdienių, „kad mes taptume turtingi per jo neturtą“ (plg. 2 Kor 8,9). „Pasikviesk vargšą, eik pasitikti vargšo&#8230;“. Ar tai nėra kvietimas [&hellip;]
- [24 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/24-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, Gana dažnai, ypač Gavėnios metu, liturgija mums pateikia progų skaityti ir apmąstyti sūnaus palaidūno palyginimą, kuris atskleidžia Dievo gailestingumą ir įvairius būdus, kuriais mes galime arba priimti, arba atmesti Tėvo meilę. Tačiau šiandien perskaitėme visą Šv Luko evangelijos 15-tą skyrių. Jame Sūnaus palaidūno istorija eina po dviejų kitų palyginimų, kurie iliustruoja tą pačią dieviškojo gailestingumo temą. Lyginant šių palyginimų istorijas galima įžvelgti tris vienas kitą papildančius Dievo atpirkimo darbo aspektus. Jie, tiksliau sakant, mums rodo, kaip Trejybės dieviškieji asmenys nuolat bendradarbiauja mūsų išganymui. Pirmuosiuose dviejuose palyginimuose mes galime kontempliuoti Dievo Sūnų ir Šventąją Dvasią, šiuos du asmenis, [&hellip;]
- [25 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/25-eilinis-sekmadienis-2/): Meditacija Mylinčio Dievo dar vieno sumanymo dėka mūsų dvasinė pažanga tiesiogiai susieta su Viešpaties šlovinimu. Tad norėdami dar labiau įtikinti save praktikuoti padėkos maldą, galime apmąstyti tą dvasinę naudą arba nuopelnus, kurių įgyjame praktikuodami šią maldos formą. Tapti šventesniam – tai patirti nuolat ant mūsų beriamas naujas malones, vainikuojančias kiekvieną atsiliepimą į mums jau suteiktas malones. Ir, kaip žinia, niekas taip nepagausina malonių, niekas labiau neskatina Dievo plačiai atverti savo lobyno durų, kaip pamaldi padėka. Ir tai nėra vienintelis būdas, kuriuo ji mums padeda šventėti. Reikia pastebėti, kad ji keičia ir mūsų mąstyseną. Daugelį besistengiančių dvasiškai tobulėti žmonių tarsi sulaiko nematoma [&hellip;]
- [26 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/26-eilinis-sekmadienis/): „Siek tikėjimo, meilės&#8230;Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą&nbsp;“. Šiais tikėjimo metais, šie Pauliaus žodžiai ypatingai liečia mus. Apie tikėjimo vaisių, Jėzus savo kalboje apie gyvybės duoną, jau buvo paskelbęs : „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“. (Jn 6,47) Aplamai mums sunku tikėti, jeigu nesame akivaizdžiai įtikinti.. Taip kaip turtuolis palyginime, mes norėtume matyti nuo dangaus nužengusį ženklą, stebuklą. Kartu su žydais Kafarnaumo sinagogoje, ir kartu su daugeliu mūsų amžininkų, norime paklausti Dievą :„Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume“. Turtuoliui palyginime apie Lozorių, Abraomas atsako : „Tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“. Taip Jėzus atsako į savo [&hellip;]
- [„Turėkite savyje druskos“ (Mk 9, 49-50)](https://homilijos.kristoteka.lt/turekite-savyje-druskos-mk-9-49-50/): „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs (Mk 9, 49-50). Taip pat Kalno pamoksle, Jėzus kalbėdamas savo mokiniams sakė: „Jūs žemės druska“ (Mt 5, 13). Pamąstyme šiandien, ką reiškia turėti druskos, arba būti pasūdytam ugnimi? Pirmiausia, žemės druska Jėzus vadina ne save, bet savo mokinius, mat būtent jiems Jis patiki pratęsti savo darbą žemėje. Pats Jėzus apie savo misiją sako : Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (Lk 12, 49) Būti pasūdytam ugnimi puikiai nusako apaštalo, mokinio, vienuolio ar tikinčiojo misiją, pašaukimą šioje žemėje. Jėzus atėjo į žemę įžiebti savo [&hellip;]
- [27 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/27-eilinis-sekmadienis-2/): Meditacija Reikia ir tau kartu su apaštalais sakyti: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo“ (Lk 17, 5), nes kai ką turi pats iš savęs, bet daug gauni ir iš Jo. Juk tikėjimas, nors ir turi vieną vardą, gali būti skirstomas į dvi rūšis. Viena tikėjimo rūšis yra susijusi su mokymu, sielai pripažįstant kokią nors tiesą. Ji yra naudinga sielai. Juk Viešpats sako: „Kas klauso mano žodžių ir tiki mane siuntusįjį, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą“, ir dar: „Kas tiki Sūnų, tas nebus pasmerktas, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“(Jn 5, 24 ir 3, 18) O, Dievo gerumo didybė! Teisiesiems [&hellip;]
- [28 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/28-eilinis-sekmadienis-3/): Meditacija Svetimtaučio atsidėkojimai Dar ir šiandien matome, kaip dažnas įžūlokai prašo dalykų, kurių manosi stokojąs; tačiau labai retą pažįstame, kas dėkotų už gautas malones. Galima suprasti, kodėl nuolatos atkakliai prašome; tačiau prašymo poveikį visiškai nuneigiame, pasirodydami nedėkingi. Nors kartais gailestingumas ir reiškiasi tuo, kad nedėkingiesiems neduodama to, ko jie prašo, teneatsitiks mums taip, kad būtume tuo rūsčiau teisiami už nedėkingumą, kuo nedėkingesni už gautas dosnias malones būtume pasirodę. Vadinasi, šiuo atveju gailestingumą reiškia gailestingumo nesuteikimas. Laimingas tasai samarietis, kuris žinojo neturįs nieko, ko nebūtų gavęs; todėl jis išsaugojo jam patikėtą brangenybę ir dėkodamas grįžo pas Viešpatį. Laimingas, kas gavęs atskirų malonės [&hellip;]
- [Abraomo tikėjimas: nebijoti paaukoti savo tėvystės](https://homilijos.kristoteka.lt/abraomo-tikejimas-nebijoti-paaukoti-savo-tevystes/): Senajame Testamente, Dievas bando žmogų tam, kad galėtų pažinti jo širdį, kad galėtų žinoti, kas yra jo sielos gelmėje. Pakartotame Įstatyme Mozė bylojo savo tautai: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas bus tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne“. Taigi Dievas išmėgina Abraomą, kad galėtų pažinti ir atskleisti tiesą apie jo širdį. Visas Abraomo gyvenimas buvo pažymėtas nuolatiniu peržengimu savęs ir neprisirišimu nei prie krašto, nei prie gimtų namų ar artimųjų. Jo žvilgsnis ir ausis buvo nuolat nukreipti į Dievą. Po savo tėvo [&hellip;]
- [29 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/29-eilinis-sekmadienis-2/): Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje, Jėzus ragina mus visuomet ir be paliovos melstis, šaukiantis Dievo per dienas ir naktis. Norėdamas pailiustruoti šią būtinybę, Viešpats pasakė palyginimą apie du Šventajame Rašte neretai minimus personažus: neteisingąjį teisėją ir vargingą, neginamą našlę. Psalmėse randame nemaža griežtų ir stiprių kaltinimų prieš neteisingus teisėjus. Tai rodo, kad senovės Izraelyje teismo sistema gana plačiai kentėjo nuo korupcijos. Sunku įsivaizduoti, kad padėtis buvo geresnė Jėzaus laikais, vadovaujant pavergėjams romėnams ir Karaliui Erodui. Vargingiausi žmonės – tarp jų našlės ir našlaičiai – dažnai tapdavo tos neteisingos sistemos ypatingomis aukomis. Kita vertus, psalmėse dažnai skelbiama, kad [&hellip;]
- [30 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/30-eilinis-sekmadienis-2/): Šaukia mums, broliai, dieviškasis Raštas, bylodamas: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ Taigi, tai sakydamas Raštas mums nurodo, kad bet koks savęs aukštinimas yra puikybės rūšis. Šito saugodamasis pranašas skelbia tardamas: „Viešpatie, mano širdis nėra išdidi, ir mano žvilgsnis neišpuikęs. Nėjau didybės ir mane pranokstančių nepaprastų dalykų keliu.“ Bet kodėl? „Nes jei nuolankiai nemąstyčiau, jei išaukštinčiau savo sielą, tu su ja pasielgtum, kaip su kūdikiu, kurį nujunko nuo jo motinos.“ (Ps 130 (131), Vulg.) Todėl, broliai, jei norime įkopti į visiško nusižeminimo viršūnę ir greitai pasiekti tą dangiškąjį išaukštinimą, kuris pasiekiamas šio gyvenimo nusižeminimu, savo [&hellip;]
- [„Zachiejau, greit lipk žemyn! Lk 19, 1–10](https://homilijos.kristoteka.lt/zachiejau-greit-lipk-zemyn-lk-19-1-10/): Brangūs broliai ir seserys, Jėzus savo mokiniams pasakė: „&nbsp;Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalyste.“ Panašiai ir Nikodemui: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“. Praeitą penktadienį mes šventėme Visų Šventųjų Iškilmę. O šiandien ką tik girdėta evangelija pasakoja apie vieno Abraomo sūnaus atgimimą, apie žmogų kuris staiga, vieną akimirką, iš nusidėjėlio tapo šventuoju. Zachiejus buvo muitininkų viršininkas. Muitininkai, kaip minėta praėjusį sekmadienį, tarnavo okupantams romėnams. Dėl to, žydai jų bijojo ir kartu giliai smerkė, laikydami juos išdavikais. Be to, rinkdami vyriausybės nustatytus mokesčius, muitininkai dažnai piktnaudžiaudavo savo autoritetu. Štai kodėl jie [&hellip;]
- [Pasiruoškime sekmadienio Šv. Mišioms](https://homilijos.kristoteka.lt/pasiruoskime-sekmadienio-sv-misioms/): Ateinančio (XXXII) sekmadienio&nbsp;liturginiuose šv. Mišių tekstuose&nbsp;galima įžvelgti tris temas, kurios padeda pasiruošti šventimui. Jos yra tokios: 1) Prašymas Dievo apsaugoti nuo dabartinio gyvenimo pavojų, 2) Dievo išklausymas ir 3) jau įgyta amžinojo gyvenimo viltis. Prašymas Dievo apsaugoti nuo dabartinio gyvenimo pavojų Šv. Mišių pradžioje psalmistas prašo, kad jo malda pasiektų Dievą ir kad šis išgirstų jo „graudųjį šauksmą&#8221;. Šventimas prasideda prašymu būti išklausytam Dievo&nbsp;(Įž. prieg.). Toliau visa Bažnyčia prašo Dievą „pašalinti kliūtis iš išganymo kelio“&nbsp;(Pradž. mald.). Ypač daug prašymų išreiškia atliepiamoji psalmė. Psalmistas prašo Viešpaties paklausyti jo – „tiesiojo skundo“, pamatyti, kaip jis&nbsp;„maldauja“,&nbsp;įsakmiai prašo, kad Dievo ausys jo maldą išgirstų, jis [&hellip;]
- [„Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54)](https://homilijos.kristoteka.lt/as-ji-prikelsiu-paskutiniaja-diena-jn-6-54/): Mielì bróliai ir̃ sẽserys, pirmame šių̃ mišių̃ skaitinyje, antràsis ìš septynių̃ brólių niekìngam karãliui sãko: „Tù àtimi mùms dabartìnį gyvẽnimą; tačiaũ pasáulio Karãlius mùs, mìrusius dė̃l Dievo įstãtymų, prikel̃s amžinájam gyvẽnimui“. Šìtokiu būdù, kártu sù sàvo mótina ir̃ bróliais jìs patvìrtina sàvo tikė́jimą prisikėlimù. Dár priẽš Jė́zaus prisikėlìmą daũg žỹdų tikė́jo mìrusiųjų prisikėlimù taĩp, kàd galė́jo atidúoti sàvo gyvýbę kankinỹstės būdu. Tačiaũ nè visì žỹdai tuõ tikė́jo. Taĩ paródo sadukiejai, kuriẽ prasimanė móters sù septyniaĩs výrais istòriją, kàd išjuõktų jų̃ neĩgiamą tikė́jimą. Tuõ tárpu mẽs netrùkus giedósime: „Tikiù kū́no ìš numìrusiųjų prisikėlìmą“. &nbsp;Mẽs tìkime, kàd Diẽvas prikė́lė sàvo Sū́nų ìš numìrusių, [&hellip;]
- [„Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“ (Lk 21, 19)](https://homilijos.kristoteka.lt/savo-istverme-jus-issaugosite-savo-gyvybe-lk-21-19/): Brangūs Broliai ir Seserys, šiandieną mes švenčiame XXXIII eilinio laiko sekmadienį, kuris yra priešpaskutinis šio liturginio laiko sekmadienis, kurį kitą savaitę apvainikuos Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo iškilmė. Jeigu kiekvieno sekmadienio skaitiniai leidžia išskirti vieną ar kitą pagrindinę, juos apvienijančią, mintį, taip apie šio sekmadienio skaitinius galima pasakyti, jog jie siekia atskleisti ir parodyti pasaulio istorijos kryptingumą ir tikslingumą, o kartu ir jos didžiojo etapo pabaigą, kuri sutaps su antruoju Kristaus atėjimu. Tokiu būdu tarp liturginio laiko ir pasaulio istorijos yra glaudus ryšys: kaip liturginiai metai baigiasi Kristaus Karaliaus iškilme, taip ir šis dabartinis visų laikų žmonijos istorijos etapas baigsis, pranašo žodžiais [&hellip;]
- [1 advento sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/1-advento-sekmadienis-2/): Šiandien prasidėda nauji liturginiai metai. Šį pirmąjį Advento sekmadienį Bažnyčia kviečia mus stoti į kelią. :„Ateikite! Mes žengiame į Viešpaties kalną“. Jau aštuntame amžiuje prieš Kristų pranašas Izaijas skelbė mesijinius laikus. Šie prasidėjo gimus Jėzui, nusižeminusiam Emanueliui, kuris yra „Dievas su mumis“. Tai reiškia, kad Viešpats jau atėjo : kaip tik šį įvykį švęsime per Kalėdas. Bet Viešpats ateina į mūsų tarpą ir šiandien, „čia ir dabar“, kaip Jis pažadėjo savo mokiniams : „Štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). O Izaijo pranašystė pilnai išsipildys laikų pabaigoje, kai Žmogaus Sūnus grįš šlovėje „spręsti ginčus tarp [&hellip;]
- [„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė...“](https://homilijos.kristoteka.lt/atsiverskite-nes-prisiartino-dangaus-karalyste/): Naujieji liturginiai metai, kurių antrąjį sekmadienį mes šiandien švenčiame, prasideda paraginimu budėti. Praeitos savaitės evangelijoje Kristus į mus kreipėsi žodžiais: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 44). Šiandienos evangelijoje Jonas Krikštytojas dar primygtiniau ragina: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė &#8230; Štai po manęs jau ateina tas, kurio rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Tokios temos kaip „budrus laukimas“, „dangaus karalystės prisiartinimas“, „Kristaus atėjimas“ ir kitos turi labai glaudų ryšį su tais skaitiniais, kuriuos mes girdėjome liturginių metų pabaigoje, todėl net galima teigti, kad nuo liturginių metų pabaigos [&hellip;]
- [Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergeles-marijos-nekaltasis-prasidejimas-2/): Šiandien, dauguma mokslininkų mano, kad mūsų dabartinis pasaulis yra vadinamo „big bang“, didžiulio pradinio sprogimo rezultatas. Pagal šią teoriją, labai karštas ir tankiai sukoncentruotas medžiagos branduolys sprogo prieš maždaug 13 milijardų metų. Nuo tada sprogimo stumiamos dalelės sparčiai tolsta nuo savo kilmės vietos, sukeldamos visatos plėtimąsi erdvėje. Iš to palaipsniui atsirado visos žvaigždės, planetos, ir tarp jų, žinoma, mūsų žemė, kurioje įvyko visų gyvųjų medžiagų vystymasis, nuo pirmųjų vienos ląstelės augalų bei gyvūnų iki žmogaus kūno. Reikia pabrėžti, kad ši teorija neturėtų būti laikoma „būdo, kuriuo Dievas sukūrė pasaulį“ paaiškinimu. Kita vertus, ji visai neprieštarauja dogmai, pagal kurią Dievas yra pasaulio [&hellip;]
- [„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok..."](https://homilijos.kristoteka.lt/juozapai-dovydo-sunau-nebijok/): Brangūs broliai ir seserys, penktadienį mes girdėjome Švento Luko pasakojimą apie Apreiškimą Marijai, o šiandienos liturgijoje ką tik išgirdome Švento Mato pateiktą Apreiškimą Juozapui. Kartais sakoma, kad pirminis Švento Luko pasakojimo šaltinis yra pati Marija, tuo tarpu Matas tiesiogiai remiasi Juozapo liudijimu. Jeigu tai tiesa, šių dviejų epizodų palyginimas leidžia suprasti, kad Marija ir Juozapas neaptarinėjo vienas su kitu Apreiškimo šiam įvykus, ir dar bent keletą mėnesių po to. Tai išskirtinai svarbus faktas: Marija ir Juozapas turėjo atskirai priimti iš Dievo Įsikūnijimo slėpinį ir kiekvienas atskirai turėjo atlikti tikėjimo aktą. Būtent šis tikėjimo aktas sutvirtins jųdviejų santuokinę sąjungą ir pakels ją [&hellip;]
- [Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas](https://homilijos.kristoteka.lt/mums-kudikis-gime-sunus-mums-duotas/): „Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas“. Šiandien su šventuoju Pauliumi mes sušunkame iš džiaugsmo : „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Ko. 2,9). Taip, kas buvo neįsivaizduojama, tai tikrai įvyko Judėjos Betliejuje, prieš du tūkstančius metų. Viešpats Dievas, visatos Karalius, dangaus ir žemės Kūrėjas tapo vienu iš mūsų. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Šiandien švenčiame gimimą to, kuris yra antrasis Šventosios Trejybės Asmuo, nuo amžių Dievas iš Dievo, kuris dabar sėdi Tėvo dešinėje, ir tuo pačiu metu pasilieka Bažnyčioje besimeldžiančioje ir švenčiančioje Eucharistiją. Šis kūdikis yra [&hellip;]
- [Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marija-dievo-gimdytoja-3/): Šią pirmąją Naujųjų Metų dieną mes švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Mišių skaitiniai leidžia mums pamąstyti apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, gimusį iš Mergelės Marijos, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų, kuris savo gimimu atneša visai žemei Dievo palaiminimą. Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats … tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau ramybę – tokie yra palaiminimo žodžiai kuriuos mes girdėjome pirmame skaitinyje. Palaiminimas ir ramybės palinkėjimas geros valios žmonėms nuskamba Kalėdų naktį, kada pirmieji gerosios naujienos skelbėjai – Dievo angelai, praneša piemenims apie Mesijo gimimą Betliejuje. Piemenys savo ruožtu atpasakoja kitiems, kas jiems buvo angelų pranešta apie [&hellip;]
- [Kodėl Dievas tapo žmogumi?](https://homilijos.kristoteka.lt/kodel-dievas-tapo-zmogumi/): Brangūs Broliai ir Seserys, šį sekmadienį Lietuvos parapijose jau švenčiama Viešpaties Apsireiškimo iškilmė. Palendriuose mes ją švęsime rytoj, sausio 6-tą dieną, kuri yra jos oficiali bei tradicinė data. Šiandien mes džiaugiamės švęsdami gana retą 2 Kalėdų sekmadienio liturgiją. Joje trečią kartą per paskutines dešimt dienų skaitomas Jono Evangelijos Prologas, kuris be abejo yra viena iš dieviškojo apreiškimo viršūnių. O dabar mes galime apmąstyti didingą ir nuolankų Kristaus Įsikūnijimo slėpinį. Būtų naudinga užduoti sau tokį klausimą: Ar Sūnaus Dievo Įsikūnijimas buvo tikrai reikalingas ? Arba, tariant žinomais šventojo Anzelmo lotyniškais žodžiais : Cur Deus homo ? Kodėl Dievas tapo žmogumi ? Tikėjimo Išpažinimas mums [&hellip;]
- [Kristaus Krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-krikstas/): Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jono krikštas buvo paruošimas ir ženklas. Jis ruošė žydus Dievo karalystės, atneštos jo Mesijo, Dovydo sūnaus, atėjimui. Jono krikštas buvo atsivertimo ženklas. Kas prašo krikšto, prisipažįsta esąs nusidėjėlis, atgailauja už savo nuodėmes, prašo atleidimo, trokšta atsiversti. Jėzui atėjus pasikrikštyti, Jonas nesupranta ir ima atsisakinėti: „Aš, nusidėjėlis, turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane krikštytis!“. Bet Jėzui Jono krikštas irgi yra pasiruošimas ir ženklas. Dievo Sūnus atėjo prisiimti nusidėjusio žmogaus prigimties su visomis jo pasekmėmis, kančia ir mirtimi. Būti pakrikštytam tarp nusidėjėlių yra ženklas, kad Jėzus, neturėdamas jokios nuodėmės, nori nešti [&hellip;]
- [Štai Dievo Avinėlis!](https://homilijos.kristoteka.lt/stai-dievo-avinelis/): Kas gi yra Jėzus iš Nazareto&nbsp;? Per visą evangeliją nuolat keliamas šis klausimas. Šiandien jis mums irgi pateikiamas. Prieš Jėzaus gimimą, Dievo apvaizda pateikė eilę gairių, kurios paruošė atsakymą į šį klausimą. Paskutinė iš tų gairių yra Jonas Krikštytojas. Šventosios Dvasios įkvėptas, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas atpažįsta jį ir sako : „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Tas teigimas primena kenčiantį Dievo tarną, apie kurį rašė pranašas Izaijas : burnos nepravėręs, leidžiasi „vedamas pjauti“, ir ant savo pečių neša daugelio nuodėmę (Iz 53,7 ir 12). Pats Jėzus susitapatina su Izaijo paskelbtuoju tarnu. Tai Jis įvykdo Nazareto sinagogoje, savo viešojo gyvenimo [&hellip;]
- [Dangaus Karalystės skelbimas](https://homilijos.kristoteka.lt/dangaus-karalystes-skelbimas/): Šiandienos Evangelijos skaitinio keletas temų mus glaudžiai susieja su Advento ir su Kalėdų laiku. Tai visų pirma Kristaus paraginimas atsiversti, kuris lydi karalystės Evangelijos skelbimą, o antra – šviesos tema, kuri buvo ypatingai akcentuojama Kalėdų metu. Išties, evangelistas Matas mums pasakoja, kad Jėzus, po Jono Krikštytojo suėmimo, savo ruožtu pradeda Gerosios Naujienos skelbimą žodžiais: Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat. Tokiu pat paraginimu Advento pradžioje ir Jonas Krikštytojas kreipėsi į tautą. Jono žodžiai anuomet buvo kvietimas pasiruošti pasitikti ateisiantį Mesiją. Tačiau šis identiškas Jėzaus ir Jono paraginimas kiekvienam nuolatos atsiversti dangaus karalystės akivaizdoje dar nereiškia, kad Jėzus pratęsia Jono Krikštytojo misiją, [&hellip;]
- [Kristaus paaukojimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-paaukojimas/): Brangūs broliai ir seserys: šiandienos Šventė nebėra oficialiai laikoma Kalėdų laiko pabaiga. Tačiau primindama prasmingus, šventojo Luko papasakotus įvykius, kurie atsitiko 40 dienų po Jėzaus gimimo, ji sudaro tarsi Kalėdų ir Velykų slėpinių jungiamąją grandį. Ji yra vadinama Viešpaties Paaukojimo, Marijos apsivalymo, susitikimo su Viešpačiu ir Grabnyčių švente, kiekvienam pavadinimui išreiškiant skirtingą šios dienos aspektą. Per Kalėdas mes šventėme Viešpaties įsikūnijimą. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Kartu su piemenėliais ir išminčiais, mes išpažinome Jėzų kaip į pasaulį atėjusią amžinąją Dievo šviesą, Emanuelį, Dievą su mumis. O dabar, pagal Įstatymo reikalavimus kūdikis Jėzus paaukojamas šventykloje. Tai tarsi jo atpirkimo misijos [&hellip;]
- [„Jūs – pasaulio šviesa“](https://homilijos.kristoteka.lt/jus-pasaulio-sviesa/): Meditacija Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus ragina savo mokinius būti&nbsp;žemės druska&nbsp;ir&nbsp;pasaulio šviesa. Nesunku suprasti, kad šios dvi tikrovės negali kilti iš žmogaus nuopelnų; negalima iš savęs pasūdyti kitus, negalima iš savęs ir šviesti pasauliui. Tai parodo, kad krikščionybė nėra tiesiog moralinio gyvenimo idealas, kurį pasiekti sunku, tačiau įmanoma. Ji nėra tiesiog praktika ar idėja. Krikščionybė yra netgi vienintelė religija pasaulyje, kuri reikalauja neįmanomo dalyko. Negana to, ji neretai iškyla kaip nežmogiška tam, kuris siekia vaduotis iš gyvenimo sunkumų iš savęs, vien tik savo jėgomis, per save. Ir priešingai, ji tampa įmanoma ir autentiška tam, kuris iš pagrindų ima suvokti, kad išvadavimas ateina [&hellip;]
- [Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo](https://homilijos.kristoteka.lt/nemanykite-jog-as-atejes-panaikinti-istatymo/): Iš ko galima pažinti tikrą Izraelitą&nbsp;? Jis buvo atpažįstamas iš konkretaus klusnumo Įstatymui ir Izraelio Pranašams. Tačiau šios dienos evangelija, kurios moko Jėzus ant kalno, regis, prieštarauja Dievo Mozei apreikštam Įstatymui. Betgi ši prieštara tarp Jėzaus mokymo ir Mozės Įstatymo yra galimybė geriau pažinti Jėzų. Jėzus sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“. Apie Įstatymą sprendžiama iš to, kaip jis atliekamas: „kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“. Jėzus primygtinai tvirtina, kad jo mokymas atitinka Mozės Įstatymą. Bet, ar Jėzus reikalauja vien tik [&hellip;]
- [Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas](https://homilijos.kristoteka.lt/bukite-sventi-nes-as-viespats-jusu-dievas-esu-sventas/): Šiandienos tiek pirmajame skaitinyje, tiek Evangelijoje nuskamba paraginimas būti šventais arba tobulais. Šventumas ir tobulumas šiuo atveju yra sinonimai, kurie paaiškina vienas kitą. Dieve, kuris yra absoliučiai tobulas ir viso šventumo šaltinis, šios dvi kokybės pilnai sutampa ir yra neatskiriamos nuo jo prigimties paprastumo. O žmoguje tuo tarpu, šventumas bus tik dovana, kuri yra laikoma trapiame moliniame inde. Ištraukoje iš Kunigų knygos, Dievas per savo tarpininką Mozę, greičiau paliepia negu paragina izraelitus, išrinktosios tautos žmones, būti šventais: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Kadangi izraelitas savo prigimtimi visų pirma yra labai praktiškas asmuo, Dievas keliais konkrečiais nurodymais apibūdina, [&hellip;]
- [„Apleido mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“](https://homilijos.kristoteka.lt/apleido-mane-viespats-uzmirso-mane-dievas/): „Apleido mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“ Brangūs broliai ir seserys, šiandien taip pat daug žmonių jaučiasi apleisti taip, kaip ir metais to pranašo, kuris yra pirmojo skaitinio autorius. Štai ką rašė lenkas žydas, Yossel Rashover, 1943 m., Varšuvos geto sukilimo metu. Tai skaitoma ant lapo, kurį jis paslėpė butelyje prieš miršdamas kartu su penkiasdešimt tūkstančių numalšinto maišto aukų. „Net atmestas toli nuo Jo, vis tiek ėjau paskui Dievą. Net jei Tu kankinsi mane, vis tiek tikėsiu Tave. Tai mano paskutiniai žodžiai, mano įniršęs Dieve. Tau nepavyks priversti mane Tavęs išsiginti. Tu viską padarei, kad aš įpulčiau į abejones, tačiau aš mirštu [&hellip;]
- [Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę](https://homilijos.kristoteka.lt/nieko-labiau-nevertinti-uz-kristaus-meile/): Jūsų Ekscelencija, Brangūs broliai ir seserys, Visų šventojo Benedikto vienuolyno brolių vardu norėčiau jums padėkoti už kvietimą dalyvauti šiose pamaldose. Mums yra tikrai didelis džiaugsmas būti čia kartu su jumis. Sekdami mūsų pašaukimu ir Solesmes Kongregacijos tradicija mes retai paliekame vienuolyną, kuriame meldžiamės, dirbame ir priimame visus, atvykstančius ieškoti ramybės, susikaupti ir melstis. Tačiau yra išimčių. Palikę savo klauzūrą šiandien mes mielai atvykome pas jus į Panevėžį, miestą, iš kurio kilo mūsų Prioras Tėvas Kazimieras. Mes žinome, kad Panevėžio miestui šiais metais suteiktas Lietuvos kultūros sostinės vardas. Mano manymu, tai reiškia, kad šis miestas įsipareigoja ne tik skatinti ir skleisti kultūrą, [&hellip;]
- [Šventasis Kazimieras, Lietuvos globėjas](https://homilijos.kristoteka.lt/sventasis-kazimieras-lietuvos-globejas/): Brangūs broliai ir seserys : Šiandien Mišių pradžioje kunigas meldėsi sakydamas Dievui: Tau tarnauti – tai karaliauti. Ši liturginė ištarmė gali duoti raktą, padedantį suprasti ne tik šventojo Kazimiero gyvenimą, bet ir visą žmonijos istoriją. Galima pastebėti, kad egzistuoja du skirtingi karaliavimo tipai. Vienas yra kilnus, geras ir autentiškas, nes kyla iš Dievo, pačiame Dieve turėdamas savo aukščiausią pavyzdį. Kitas tėra melaginga viešpatavimo karikatūra, nes kyla iš Šėtono, melo Tėvas. Dievas, vienintelis Šventasis, yra ir vienintelis tikrasis Karalius, švelniai ir stipriai vesdamas visatą meile. Būdamas dosnus ir nesavanaudiškas Dievas kviečia žmones dalyvauti jo šventume ir viešpatavime. Nuo pradžios, Adomas ir Ieva [&hellip;]
- [Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą](https://homilijos.kristoteka.lt/jezus-buvo-dvasios-nuvestas-i-dykuma/): Brangūs broliai ir seserys, Pirmasis gavėnios sekmadienis yra palankaus meto pradžia iš arčiau sekti Kristų ir kartu su juo kopti Velykų link. Šiandieną aš norėčiau trumpai pakomentuoti šios dienos mišių maldą. Lotyniškai, maldos žodžiai skamba taip:&nbsp;Concéde nobis, omnípotens Deus, ut, per ánnua quadragesimális exercítia sacraménti, et ad intellegéndum Christi proficiámus arcánum, et efféctus eius digna conversatióne sectémur.&nbsp;Lietuviškas mišiolo vertimas tekstą supaprastina ir pateikia žodžiais: Visagali Dieve, tegul pradėtoji metinė gavėnios atgaila atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties gelmes ir padeda elgesiu sekti jo darbais. Vertimas visados bus tik interpretacija ir nori nenori vertime visados reikės kažką paaukoti. Pati malda lotyniškame tekste pasižymi [&hellip;]
- [Mokytojau, kaip gera mums čia būti](https://homilijos.kristoteka.lt/mokytojau-kaip-gera-mums-cia-buti/): Brangūs broliai ir seserys, Šiandien Mišių pradžioje mes giedojome jaudinančius žodžius paimtus iš 26-tosios psalmės seno lotyniško vertimo : „Mano širdis tau pasakė: Ieškojau tavo veido. Tavo veido, Viešpatie, aš visada ieškosiu; neslėpk nuo manęs savo veido“. „Tibi dixit cor meum, quæsivi vultum tuum, vultum tuum Domine requiram; neavertes faciem tuam a me“. Tai yra tarsi įžadas. Ši eilutė išreiškia pamaldaus žydo bei kiekvieno religingo žmogaus nenumaldomą norą pamatyti Dievo veidą amžinojo gyvenimo šviesoje. Maldininkas čia pateikia Viešpačiui savo giliausią širdies troškimą, ryžtingai žadėdamas visada ieškoti Dievo veido. Iš tikrųjų pats Dievas, kuris mus pirmasis pamilo ir išsirinko, įdiegia šį troškimą [&hellip;]
- [Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau](https://homilijos.kristoteka.lt/viespatie-duok-man-to-vandens-kad-as-nebetroksciau/): Brangūs broliai ir seserys, Trečiojo gavėnios sekmadienio liturgija mums atskleidžia Kristų, kaip galintį numalšinti giliausią žmogaus troškulį gėriui, tiesai ir grožiui. Šiandienos evangelija mums parodo Kristų nuvargusį iš kelionės, sėdintį vieną palei šulinį. Pirmieji žodžiai, kuriuos jis ištaria samarietei moteriai yra: „Duok man gerti“. Šis paveikslas iš toli simbolizuoja ir pranašauja kitą sceną, kur iškankintas Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, tuo tarpu kai jo mokiniai buvo jį apleidę, prabilo: „Aš trokštu.“ Jėzus, prašymo žodžiais samarietei „Duok man gerti“, išreiškia daugiau negu paprasčiausią vandens troškimą. Tai greičiau gilus Dievo troškimas gelbėti kiekvieną žmogų, o kartu ir jame pačiame sužadinti troškimą amžinajam gyvenimui. Kaip [&hellip;]
- [Viešpaties Apreiškimas](https://homilijos.kristoteka.lt/viespaties-apreiskimas-2/): Šiandien mes su džiaugsmu minime didžiausią gyvenimo slėpinį. Šiame slėpinyje susitinka laikas ir amžinybė, kūrėjas ir kūrinys, Dievas ir žmogus. Dievas siuntė angelą Gabrielių pas Mariją, jauną mergelę. Jis jai paskelbė, kad ji pradės savo įsčiose ir pagimdys Sūnų. Kiekvieno vaiko pradėjimas ir gimimas yra Dievo dovana duota per angelą, net jei daugelis to ir nežino. Tačiau angelo paskelbimas Marijai nėra įprastinis. Jos vaikas gaus Jėzaus vardą, o tai reiškia „Dievas išgelbsti“. Angelas yra pasiųstas pas Mariją, kad jai paskelbtų, jog jos vaikas yra vienatinio Dievo Sūnaus Įsikūnijimas veikiant Šventajai Dvasiai. Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi Mergelės Marijos įsčiose. Žodis tapo [&hellip;]
- [Tikiu Viešpatie!](https://homilijos.kristoteka.lt/tikiu-viespatie/): Praėjus pusei gavėnios laikotarpio, šiandien Bažnyčia ragina mus džiaugtis, „Džiaukis“ „Laetare“ : taip giedojome mišių pradžioje. Tai džiaugsmo sekmadienis ir taip pat šviesos sekmadienis. Būtent saulės šviesos, kurią išvydo neregys, tikėjimo šviesos, kuria jis priešinasi fariziejams, ir šviesos, kuria tapo tikintieji pagal šventojo Pauliaus žodžius, antrame skaitinyje: „&#8230;dabar esate šviesa Viešpatyje“. Pasakojimas apie neregio išgydymą yra ir įvaizdis, ir pavyzdys žengimo į tikėjimo šviesą. Pirmiausiai pats neregio gydymas yra krikšto įvaizdis. Jėzus naudojasi purvu pagydyti aklą. Tuo primenama kaip Viešpats Dievas „padarė žmogų iš žemės dulkių“ pagal pradžios knygą. (Pr 2, 7). Krikštas taip pat padarė mus naujais kūriniais. Velyknaktį, vėl [&hellip;]
- [5 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/5-gavenios-sekmadienis-3/): Perskaičius apaštalo laišką ir žvelgiant į Evangelijos stebuklinguosius dalykus, prieš mus tuojau pat iškyla grįžtantis iš požemio karalystės Lozorius, mums atnešdamas nugalėtinos mirties pirmavaizdį, rodydamas prisikėlimo pavyzdį. Tad jeigu jums priimtina, prieš brisdami į skaitinio jūrą, prieš pasiekdami klausimų bangas, dar prieš tai, kai įsigilinsime į šio įvykio gelmę, kontempliuokime vien tik šio prisikėlimo vaizdą, nes regime, kad tai visų ženklų ženklas, visų žygdarbių žygdarbis, pats stebuklų stebuklas. Viešpats buvo prikėlęs ir Jairo, sinagogos vyresniojo, dukterį, tačiau numirėlei vis dar šiltai esant, mirčiai dar tik įpusėjus, kūnui vis dar čia tebesant, dar žmogui tarp žmonių užtrunkant, jos dvasiai vis dar klajojant, [&hellip;]
- [Velyknakčio homilija](https://homilijos.kristoteka.lt/velyknakcio-homilija-3/): Brangūs broliai ir seserys, šių pamaldų pradžioje, mūsų diakonas, nešdamas velykinę žvakę, tris kartus skelbė „Lumen Christi“ &#8211; Kristaus šviesa. Tai mums šviečianti prisikėlusio Kristaus šviesa. Tai ir tikėjimo šviesa, Šventosios Dvasios šviesa mūsų širdyse. Jos dėka, šią naktį, skaitydami įvairius biblijos skaitinius, mes galėjome giliai pajausti visą išganymo istoriją. Šios šviesos dėka, mes suprantame, kad Dievas sukūrė pasaulį žmogui ir kad žmogus buvo sukurtas pagal Kristaus, Dievo Sūnaus paveikslą. Adomo nuodėmė tapo prasminga ir laiminga kalte.&nbsp;O felix culpa! Dievas, gerbdamas žmogaus laisvą valią, leido jam nusidėti, nes gailestingai numatė jį atpirkti ir išgelbėti Kristuje Jėzuje. Mes suprantame, kad Izaoko aukojimas [&hellip;]
- [Velykų homilija](https://homilijos.kristoteka.lt/velyku-homilija/): Stulbinantis dalykas! Išaušus pirmajai savaitės dienai po Jėzaus nukryžiavimo, pirmajai krikščioniškų Velykų dienai, tai dienai, kurią Viešpats padarė, kad visi galėtume joje amžinai linksmintis ir džiūgauti, Jonas, Petras ir kiti mokiniai dar netikėjo, kad jų mokytojas gali prisikelti, jie dar nesuprato, kad Jėzus turėjo prisikelti iš numirusių. Šiandien mes švenčiame su dideliu džiaugsmu Velykų dieną.Mūsų tikėjimas Viešpaties prisikėlimu ateina iš apaštalų ir remiasi pirmųjų mokinių liudijimu. Vis dėlto, šiandien, stovint su jais prie Viešpaties tuščio kapo, mums galbūt sunku išvengti įspūdžio, kad bent laikiniai (tarsi stovintys ant milžino pečių nykštukai), mes žinome daugiau apie prisikėlimą negu apaštalai, galime žvelgti giliau ir [&hellip;]
- [„Palaiminti, kurie tiki nematę!“](https://homilijos.kristoteka.lt/palaiminti-kurie-tiki-nemate/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien popiežius Pranciškus skelbia šventaisiais popiežius Joną dvidešimt trečiąjį ir Joną Paulių antrąjį, du apaštalo Petro įpėdinius, kuriems ypač tinka Jėzaus žodžiai: „Palaiminti, kurie tiki nematę&nbsp;!“ Šie prisikėlusio Jėzaus žodžiai apaštalui Tomui kreipiasi ne į jį, bet į visus, kurie nebuvo kaip jis prisikėlimo liudininkai. Juk mums šiandien Jėzus linki laimės tikėti nemačius. Iš tiesų, tikėjimas yra ankstesnis už regėjimą. Jeigu netikime, kad egzistuoja tai, ko neregime, niekada to nepamatysime ir neregėsime. Palaimintas, kuris tiki nematęs, nes yra tikras, jog pamatys. „Jeigu tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“, sakė Jėzus Mortai. Apaštalai mums pateikia kitų pavyzdžių, kur reikia pasirinkti [&hellip;]
- [„Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“](https://homilijos.kristoteka.lt/apie-ka-kalbate-ir-gincijates-eidami-keliu/): Brangūs broliai ir seserys, šiandienos mišių malda prasideda žodžiais: Tegul visados džiaugiasi, Dieve, tavieji žmonės (Semper exsultet populus tuus, Deus …). Paraginimu džiaugtis ši malda tiksliai atkartoja Velyknakčio šlovinimo įžangą, kuri prasideda žodžiu – Exsultet, Tedžiūgauja dangaus angelų minios! Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys. Velykų laikas, arba galima sakyti, visas krikščioniui suteiktas laikas, yra skirtas džiaugsmo ir dėkingumo paliudijimui. O to mūsų džiaugsmo priežastys, pasak maldos žodžių, yra Dievo meilė, kuri nugali mirtį ir kuri mumyse visa padaro nauja, tai yra: mums sugrąžina Dievo vaikų garbę, suteikia sielai jaunatvę dėka ko, širdyje gimsta viltis, kad ir mumyse vieną gražią dieną suspindės [&hellip;]
- [Aš - avių vartai!](https://homilijos.kristoteka.lt/as-aviu-vartai/): „Kas iš jūsų trokšta gyvenimo ir..laimės?“ klausia psalmistas. Vėliau šventasis Benediktas, pirmame savo regulos puslapyje pakartoja šį klausimą. Brangūs broliai ir seserys, mes visi trokštame tikro gyvenimo ir tikros laimės. Psalmistas duoda atsakymą į savo klausimą. Taip pat ir Jėzus turtingam jaunuoliui klausančiam apie amžinajį gyvenimą pateikė lygavertį atsakymą sakydamas: „ Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok ir t.t.“ Mk 10. 19 Šiandien sakydamas:„Aš atėjau,kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“, Viešpats siūlo ne tik gyvenimą bet ir apstumą. Taigi kartu su Šventojo Petro klausytojais, klausiame: „Ką mums daryti?“ Pirmiausiai „Atsiverskite“ sako apaštalas, tai yra nusigręžkite nuo nuodėmingo kelio, kuriuo ėjote iki [&hellip;]
- [„Tikite Dievą – tikėkite ir mane“](https://homilijos.kristoteka.lt/tikite-dieva-tikekite-ir-mane/): Brangūs Broliai ir Seserys, Joks gryniai žmogiškas mokytojas, ganytojas ar pranašas negalėtų taip kalbėti. Tai būtų klaidinga pretenzija, pavojinga, beprotiška iliuzija. Tačiau mokiniai toli gražu ne viską suprasdami, instinktyviai jautė, jog gali vis dėlto Jėzumi pasitikėti. Dėl pačių jo darbų, jie gali tikėti, kad Jėzus ateina iš Dievo, kad dangiškasis Tėvas pilnai veikia jame. Gyvendamas žemėje, Jėzus padarė darbų, kurių niekas kitas nėra daręs. Jis atleido žmonėms jų nuodėmes, jis prikėlė mirusius, paskutinės vakarienės metu jis jau davė mokiniams savo kūną ir kraują, kuriuos jis aukos ant kryžiaus už visų žmonių išganymą. Norėdamas vesti mokinius į dar pilnesnį Dievo slėpinio supratimą [&hellip;]
- [Krikščionių vienybės malda](https://homilijos.kristoteka.lt/krikscioniu-vienybes-malda/): Brángūs bróliai ir̃ sẽserys ìš Kaũno ir̃ Šiaulių̃ Metodìstų bendrúomenių, ìš Kel̃mės beĩ Šaukė́nų katalìkų parãpijų ir̃ ìš kitur̃. Esame labai laimingi galėdami jus tradiciškai priimti, bendrauti ir melstis kartu už krikščionių vienybę. Šiandienis mūsų susitikimas vyksta ne tą pačią metų, bet lygiai tą pačią liturginio kalendoriaus dieną kaip prieš metus. Vienuolyne praeitą ketvirtadienį, 40 dienų po Velykų dienos, mes šventėme Viešpaties žengimo į dangų iškilmę, kuri Lietuvos parapijose yra švenčiama šį sekmadienį. Per šias devynias pasiruošimo sekminėms dienas, prisimindami Viešpaties pažadą apaštalams, sekdami pavyzdžiu, kurį jie mums perdavė savo malda aukštutiniame kambaryje kartu su Marija ir kitomis moterimis, mes laukiame [&hellip;]
- [O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave](https://homilijos.kristoteka.lt/o-amzinasis-gyvenimas-tai-pazinti-tave/): O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Brangūs broliai ir seserys, Šventojo Augustino žodžiai, kad žmogaus širdis nerami bus tol, kol ji nesuras ramybės ir atilsio tik Dievuje, yra giliai įrašyti kiekvieno žmogaus širdyje. Toks troškimas, iš tikrųjų, yra būties pilnatvės, tobulumo ir autentiško gyvenimo troškimas. Galima sakyti, kad troškimas būti ir gyventi yra giliai įsišaknijęs visoje kūrinijoje, toks troškimas yra įdiegtas pačioje būtybių prigimtyje, nes pasak švento Rašto: tam, kad būtų, Dievas sukūrė visa. Visi pasaulio kūriniai savaime yra sveiki, jie neturi mirtinų nuodų, pragaras žemėje neviešpatauja (Išm 1, 14). Kūrinija, [&hellip;]
- [Šventosios Dvasios atsiuntimas - Sekminės](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-atsiuntimas-sekmines/): „Imkite Šventąją Dvasią“. Velykų vakare, prisikėlęs Jėzus atneša Šventąją Dvasią į žemę, kaip buvo pažadėjęs prieš savo kančią: „jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“ (Jn 16,7) Sekminių dieną, Jėzus gausiai atsiunčia Šventosios Dvasios. Šią dieną, Bažnyčia, kuri kilo „iš mirusio ant kryžiaus Kristaus šono“ (šv. Aug. in Ps 138), yra pakrikštyta Šventoje Dvasioje, ir, tam tikra prasme, apreikšta pasaulio tautoms. Gimus Viešpats, išminčiai atkeliavę iš Rytų šalies Jo pagarbinti, reiškė „visas tautas po dangumi“. Taip, Sekminių dieną, minia subėgusi klausyti mokinių reiškė įvairias tautas, kuriose vėliau aidės evangelijos geroji naujiena. Galime paklausti: ką Šventoji Dvasia [&hellip;]
- [Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas - Devintinės](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-kristaus-kunas-ir-kraujas-devintines/): Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Brangūs broliai ir seserys, Šiandieną mes švenčiame Švenčiausiojo Sakramento – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Šis liturginis šventimas mus perkelia į Didžiojo Ketvirtadienio vakarą, kada Kristus, paskutinės vakarienės metu, įsteigė šį sakramentą dar prieš kentėdamas Kryžiaus kančią. Tokiu būdu šiandienos iškilmė yra Didžiojo Ketvirtadienio slėpinio atkartojimas, bet kartu ir naujas jo išgyvenimas, prisikėlusiojo Kristaus šviesoje. Išties, Didįjį Ketvirtadienį, paskutinės vakarienės metu, vien tik nedidelis apaštalų būrelis iš Kristaus priima Eucharistiją, o šiandienos iškilmė siekia pabrėžti, kad Kristus, tikrai esantis Švenčiausiame Sakramente, yra skirtas visiems ir kiekvienam, ir sudaro Bažnyčios [&hellip;]
- [Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/sv-petro-ir-pauliaus-iskilme/): Šiandien džiaugsmingai švenčiame šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių. Turbūt naudinga užduoti sau esminį klausimą : Kodėl reikėjo, kad Kristus paskirtų apaštalus? Kartais žmonės sako: “Norėtume būti betarpiškai Kristaus mokomi, norėtume turėti su juo išskirtinius bendrystės ryšius, kad nereikėtų naudotis apaštalų ir ant apaštalų pastatytos Bažnyčios tarpininkavimu. Nes Kristus yra Dievo Sūnus, vienintelis tobulas mokytojas. O apaštalai – vargšai nusidėjėliai, silpni ir riboti žmonės, kaip ir mes. Bijome, kad užuot buvę malonės įrankiais, jie galėtų tapti kliūtimi ir papiktinimu mūsų tikėjimo kelyje.” Tačiau, ar Viešpats nepasirinko šių silpnų žmonių dėl to, kad apreikštų juose savo malonės galią ir įtikintų mus, kurie esame [&hellip;]
- [Nes aš romus ir nuolankios širdies](https://homilijos.kristoteka.lt/nes-as-romus-ir-nuolankios-sirdies/): Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies &#8230; Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos pirmasis skaitinys prasideda paraginimu džiaugtis: Džiaugsmingai šūkauk, Siono dukra! Džiūgauk, Jeruzalės dukra! (Zch 9, 9) To džiaugsmo priežastis, pasak pranašo Zacharijo žodžių, yra tuojau būsiantis karaliaus atkeliavimas. Svarbus, išties, yra karaliaus pasirodymas, bet dar didesnę viltį ir džiugesį sukelia pati jo asmenybė. Iš tiesų, į akis krenta to karaliaus bruožai: jis teisingas, gelbstintis ir romus. Šis karalius neatitinka pranašo Samuelio duoto karaliaus apibūdinimo. Kai izraelitai jį primygtinai prašė duoti jiems karalių, kad jis juos valdytų, kaip tai buvo kaimyninėse [&hellip;]
- [Iš kurgi atsirado raugių?](https://homilijos.kristoteka.lt/is-kurgi-atsirado-raugiu/): Brangūs broliai ir seseris, šio sekmadienio trys palyginimai seka paskui palyginimą apie sėjėją, kurį girdėjome praėjusį sekmadienį. Šie trys palyginimai pabrėžia dangaus Karalystės paradoksalius bruožus. Dievas yra vienas&#8230; didis ir galingas.. visiems viešpatauja. Dangaus Karalystė yra vieta, kur vyrauja Dievo viešpatavimas. Tačiau šioje karalystėje tai, kas bloga, būtent nuodėmė, eina kartu su tuo, kas gera. Blogis yra aplink mus nuo pradžios, nuo sėjimo meto. Mt 13, 19 Blogis yra išorinis, nuodėmė yra aplink mus. Mūsų broliai nėra tobuli, ir mes nesame tobuli. „Palikite abejus augti iki pjūties“. Mums, laikas „iki pjūties“ yra laikas iki mūsų mirties. Tai yra Dievo atleidimo laikas: [&hellip;]
- [Duonos padauginimas](https://homilijos.kristoteka.lt/duonos-padauginimas/): Savo viešosios veiklos metu, skelbdamas Evangeliją minoms, Jėzus labai intensyviai dirbo. Tačiau jam teko neretai sustoti, padaryti pauzes, pasiekus kokią nors mėgiamą dykvietę ne tik ilgiau melstis savo Tėvui, bet ir pailsėti bei atsipalaiduoti su apaštalais. Tokios sakykim „atostogos“ arba „rekolekcijos“ buvo ypač svarbios apaštalams, kurie buvo pašaukti ne tik bendradarbiauti su Jėzumi žmonių tarpe, bet ir paprastai „būti“ su juo. Jiems reikėjo visur ir visada bendrauti su savo mokytoju kasdienybėje, jie turėjo giliai patirti koks yra bendravimas su Dievo Sūnumi ir dviem kitais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis. Nes vienas svarbiausių jų davinių bus liudyti būtent tą bendravimą ir jį perduoti mums [&hellip;]
- [Bet Viešpats nebuvo vėtroje](https://homilijos.kristoteka.lt/bet-viespats-nebuvo-vetroje/): Šiandienos mišių skaitinius galima būtų apibendrinti vienu žodžiu: „tikėjimas“. Skaitiniai mums pristato tris biblinius personažus: pranašą Eliją ir apaštalus Paulių bei Petrą, kurie skirtingai ir papildydami vienas kitą atskleidžia tikėjimo dorybės prigimtį. Pirmasis skaitinys, paimtas iš Karalių knygos, kalba apie Dievo apsireiškimą pranašui Elijui, kitaip tariant, jis pristato mūsų tikėjimo objektą, arba tiksliau – asmenį – patį Dievą ir jo giliausią prigimties bruožą. Norint gerai suprasti Dievo apsireiškimo ženklus ir tikrąją jo esatį, reikia sugretinti pranašo Elijo charakterio bruožus ir paminėti, kaip jis atsidūrė ant Horebo kalno. Prieš ateidamas ant šio kalno, jis buvo subūręs visus dievaičio Baalo pranašus ant Karmelio [&hellip;]
- [Tu mane suvedžiojai, Viešpatie...](https://homilijos.kristoteka.lt/tu-mane-suvedziojai-viespatie/): „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, aš leidausi suvedžiojamas.“Pirmasis šio sekmadienio skaitinys prasideda kaip meilės istorija. Taigi Dievo Žodis suvedžiojo Jeremiją, kuris rašė: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę“ (Jer 15, 16). Šv. Petrą taip pat suvedžiojo Viešpats. Vėliau šv. Paulius irgi buvo Jėzaus pagautas (Fil 3, 12). Iš tikrųjų visi šventieji yra Jėzaus pagauti. Ar mes patys suntinkame, kad Viešpats pagautų mus? Grįžkime prie Petro. Jo istorija prasideda prie Galilėjos jūros. Kartu su savo broliu Andriejumi jis priėmė Mokytojo kvietimą:&nbsp;„Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17). [&hellip;]
- [Jei tavo brolis nusikalstų](https://homilijos.kristoteka.lt/jei-tavo-brolis-nusikalstu/): „Jeigu tu neperspėtum kaltojo, tai aš iš tavęs pareikalaučiau ataskaitos už jo kraują.“ Brangūs broliai ir seserys, Pirmasis šiandienos Mišių skaitinys mums atskleidžia nepavydėtiną pranašų misiją, kurią jiems paveda Dievas. Galima būtų pagalvoti, kad išskirtinė Dievo meilė ir pašaukimas, kuriais jis apdovanoja pavienį žmogų be jokių jojo išankstinių nuopelnų ir jį iškelia į pranašų ar apaštalų rangą, žmogui tampa nuolatinio džiaugsmo, ramybės ir saugumo garantu. Tačiau toli gražu taip nėra. Praeito sekmadienio Mišių skaitinyje mes girdėjome pranašo Jeremijo skundą: „Kada tik kalbu, turiu rėkti, turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką.“ (Jer 20, 8). Šiandienos [&hellip;]
- [Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas](https://homilijos.kristoteka.lt/sventojo-kryziaus-isaukstinimas/): Šiandien vietoj eilinio sekmadienio – Viešpaties dienos liturgijos – mes švenčiame Šventojo Kryžiaus Išaukštinimą. Šią šventę sudaro ne tik sakralaus daikto – relikvijos, kokia brangi ji bebūtų, garbinimas. Šiandien ypač švenčiamas nukryžiuotas ir iš numirusių prisikėlęs Jėzus Kristus. Kryžius yra skausminga ir kartu šlovinga tikrovė. Kristui jis buvo žiaurus, pažeminantis mirties įrankis, bet ir jo pergalės trofėjus, jo garbės sostas, nuo kurio jis nepaliaujamai žmonijoje spinduliuoja savo gailestingos meilės dovanomis. Labai svarbu niekada neatskirti vieno nuo kito šių skausmingo ir šlovingo kryžiaus aspektų. Kiekvienas evangelistas pristato kryžių, aprašydamas, nutapydamas nukryžiuoto Kristaus paveikslą savaip. Lyginant evangelijas galima pastebėti tam tikrą laipsnišką kitimą. [&hellip;]
- [27 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/27-eilinis-sekmadienis/): Viešpats įveisė vynuogyną. Jis viską padarė gerai: pasodino kokybišką vynmedį į atidžiai išrinktą vietą, tai yra derlingą kalvos atšlaitę, jis kruopščiai paruošė žemę. Taigi, padarė viską, kad vynmedis duotų rinktinį vyną. „Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai“, – sako pranašas Izaijas pirmame skaitinyje. Be to, Šv. Paulius išvardijo malones, kuriomis izraelitai galėjo naudotis: „Jie yra turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus.“ „Jis išnuomojo vynuogyną vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.“  Evangelijos palyginime ne vynmedis, bet vynininkai yra Izraelio vaizdinys. „Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies.“ Dievo pasiuntiniai buvo pranašai. Deja, juos lydėjo [&hellip;]
- [28 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/28-eilinis-sekmadienis-2/): Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų… Brangūs broliai ir seserys, šio sekmadieninio Evangelijos skaitinys pratęsia Jėzaus mokymą apie Dangaus karalystę ir yra glaudžiai susijęs su praeitos savaitės Evangelija, kuri kalbėjo apie Viešpaties vynuogyną ir nedorus vynininkus, kurie norėjo pasisavinti vynuogyną ir jo vaisius. Anas palyginimas buvo labiau nutaikytas prieš aukštuosius kunigus ir Izraelio tautos vadovus, kuriems Jėzus pasako Dievo nuosprendį: Dievas išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie atėjus metui duos vaisių. Ir jis priduria: Sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21, 43). O šiandienos palyginimo žodžiai yra skirti visiems – ne vien tik ano [&hellip;]
- [30 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/30-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėjome trumpą Evangelijos ištrauką, trumpą, bet be galo turtingą, nes joje negausiais žodžiais cituodamas Senojo Testamento tekstus Viešpats mums duoda du pagrindinius meilės įsakymus, kuriuos lengvai galima įsiminti. Jie apima visą Dievo įstatymo pilnatvę. Reikia pastebėti, kad šventojo Mato evangelijoje šis mokymas yra aprašomas audringai konfrontuojant Jėzui ir fariziejams. Ne visi fariziejai buvo piktai nusiteikę, bet šiame epizode beveik visi pasiryžo prieštarauti Jėzui iki galo ir jį pasmerkti. Matas sako, kad jie „susirinko draugėn“, – synekthesan epi tuo avton – convenerunt in unum, – su priešišku ketinimu, kaip kad žemės karaliai prieš Mesiją antroje psalmėje, [&hellip;]
- [Visų Šventųjų iškilmė](https://homilijos.kristoteka.lt/visu-sventuju-iskilme/): Šiandien, dangaus gyventojų džiaugsmas yra taip pat mūsų džiaugsmas. Todėl šių Šventų Mišių pradžioje giedojome&nbsp;Gaudeamus in Domino...Džiaukimės Viešpatyje… Su visais dangaus angelais ir visais šventaisiais mes taip pat garbiname Viešpatį : Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka,&#8230; mūsų Dievui per amžių amžius! Amen! Iš kur kyla šventųjų džiaugsmas? Jie džiaugiasi garbe, regėdami vieną Dievą trijuose asmenyse aiškiai tokį, koks jis yra. (LG 49) Visi jų troškimai traukia juos šio labai mylinčiojo Dievo link, o Dievas patenkina visus jų troškimus be saiko. Kiekvienas iš jų jaučiuosi esąs kažkaip Dievo labiausiai mylimas ir kiekvienas džiaugiasi jam paskirta ir jo nusipelnyta vieta. [&hellip;]
- [Mirusiųjų diena](https://homilijos.kristoteka.lt/mirusiuju-diena/): Brangūs broliai ir seserys, Vakar mes šventėme Visų Šventųjų iškilmę, o šiandien, Vėlinių dieną, mūsų dėmesys ir malda ypatingu būdu apglėbia mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie jau užbaigė savo žemiškąją kelionę. Labai nuosekliai liturginis šventimas ir maldos nuotaika iš iškilmingos Dievo adoracijos ir šventųjų pagerbimo pereina į užtarimo maldą už tuos, kurie mūsų priešakyje iškeliavo į amžinybę. Tačiau nežiūrint to, kad skiriasi liturginio drabužio spalva ir nuotaika, vis gi, tiek vakar, tiek šiandien mes gyvai išreiškiame mūsų tikėjimą į šventųjų bendravimą. „Šventųjų bendravimas“, kurį mes tikėjimo simbolyje išpažįstame, yra mus supanti ir nuolatos besivystanti tikrovė, kuri pasieks savo tobulumą tuomet, [&hellip;]
- [Kristus – visatos Valdovas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-visatos-valdovas-2/): „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę.“ Brangūs broliai ir seserys! Mes žinome, kad nuo amžinybės, dar prieš pasaulio sukūrimą, Dievas Tėvas paskyrė mus tapti įvaikiais jo vieninteliame mylimajame Sūnuje. Nuo pat pradžios dangaus karalystė mums yra paruošta. Visi žmonės yra pašaukti įžengti į ją. Amžinoji ugnis yra prirengta ne mums, bet tik šėtonui ir jo angelams, dvasinėms būtybėms, kurios pradžioje puikybe ir pavydu atmetė Dievo, kuris nusprendė pakviesti žmoniją dalyvauti jo gyvenime, užmojį. Nuo pasaulio sukūrimo numatyta karalystė yra statoma po truputį per žmonijos istoriją iki laikų pabaigos, kai visi Dievo vaikai bus surinkti dangiškoje Jeruzalėje. [&hellip;]
- [1 advento sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/1-advento-sekmadienis/): Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas. Brangūs broliai ir seserys, šiandieną mes pradedame naujus liturginius metus. Ir vėl. Galima pagalvoti, jog buvo teisus vienas Senojo Testamento įkvėptųjų autorių, Koheletas, kuris kalbėjo: Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja! (Koh 1, 9) Tačiau iš tikrųjų tokie Koheleto žodžiai yra tik slaptas provokuojantis klausimas: koks yra tavo gyvenimas: ar jis tėra tik uždaras nuolatos pasikartojantis ciklas, ar jis turi prasmę, kryptingumą ir tokiu būdu pažadina viltį? Krikščioniui laikas nėra įkalinantis cikliškumas, uždaras nesibaigiantis ratas, bet jis turi kryptį, taip pat turi savo palankius momentus, savo pilnatvę [&hellip;]
- [Švč M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-m-marijos-nekaltasis-prasidejimas-2/): Brangūs broliai ir seserys, šiandien su dideliu džiaugsmu mes švenčiame Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Minime dieną, kai Marijos siela buvo Dievo rankų sukurta, kai ji buvo pradėta, kaip Joakimo ir Onos – dviejų nuolankių Viešpaties varguolių izraeliečių – žmogiškos meilės vaisius. Marijai atėjus į pasaulį, ji buvo tobulai graži ir šventa „tota pulchra“, kaip giedame liturgijoje. Ją matydami, jos tėvai ir artimieji tikriausiai buvo nustebę ir susižavėję, bet negalėjo suvokti išskirtinio kūdikio šventumo ir gražumo priežasties. Kai mergaitei sukako 13 ar 14 metų ir kai ji buvo susižadėjusi su šv. Juozapu, angelas ja aplankė ir apreiškė jai slėpinį. Ką tik [&hellip;]
- [4 advento sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/4-advento-sekmadienis/): Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs &#8230; Brangūs broliai ir seserys, šiandienos pirmasis Mišių skaitinys, paimtas iš Samuelio knygos, mus skatina susimąstyti apie Dievo išganingąjį planą istorijoje, apie karaliui Dovydui duotąjį Dievo pažadą, kuris atveria duris vilčiai, ir apie Dievo buveinę, arba dar kitaip – jo palapinę tarp žmonių. Ir iš kitos pusės, karaliuje Dovyde mes regime žmogaus pastangas ir troškimus įtikti Dievui, jam tarnauti ir nuolatos jį turėti šalia. Anot karaliaus Dovydo, yra labai ryškus skirtumas tarp jo karališkų rūmų, pastatytų iš kedro, ir Susitikimo palapinės, kurioje buvo laikoma Dievo skrynia. Toji Dievo skrynia buvo regimas neregimojo Dievo [&hellip;]
- [Kalėdų nakties Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-nakties-misios-3/): Kalėdų nakties mišios Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą. Imperatoriaus Augusto laikais, Izaijo išpranaušauta šviesa sušvito Betliejaus danguje. O Viešpaties šlovės šviesos liudytojai buvo tik paprasti piemenys, kurie pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą&#8230;. Šiąnakt, mes taip pat atvykome budėti ir švęsti gimimą to, kuris yra žmonių šviesa, Mesijas, mūsų Išganytojas ir Viešpats. Šiandien, artėjant šventėms visur žiba daug šviesų. Tačiau atrodo, kad daugybė žmonių, kaip skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje, net vidudienį eina apgraibomis kaip aklas tamsoje, bet savo kelio nesuranda. (Įst. 28, 28) Karo ir bado tamsa, gaubia daugelį pasaulio šalių. Alkoholio, narkotikų, atmetimo, vienišumo jungai dar slegia daugybę žmonių. Šiam [&hellip;]
- [Kalėdų dienos Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-dienos-misios-2/): Šiandien mums gimė kūdikis! Brangūs broliai ir seserys, per piemenėlių ir Kalėdų Ryto Mišias mes džiaugsmingai ir švelniai priėmėme Kristaus gimimą kaip istorinį įvykį. O dabar, Kalėdų dienos Mišiose, bažnyčia siekia mus vesti į Viešpaties Įsikūnijimo slėpinio širdį. Nuostabi šios dienos įžangos giesmė „Puer natus est nobis“, paimta iš Izaijo knygos, kartu su kitais šių Mišių tekstais puikiai rodo, kad naujasis Jėzaus Kristaus gimimas kūne, atskleidžia jo kilmę kaip Dievo Sūnaus Trejybėje, ir jo misiją mus apreikšti savo Tėvą ir vesti mus į tobulą bendrystę su Juo. Puer natus est nobis – „Mums gimė kūdikis, ir Sūnus mums yra duotas; jo [&hellip;]
- [Kalėdų nakties Mišios](https://homilijos.kristoteka.lt/kaledu-nakties-misios-2/): Giedokite Viešpačiui naują giesmę – Cantate Domino canticum novum. Brangūs broliai ir seserys, Kristus yra šios naujos giesmės įsikūnijimas, pagrindinis jos kantorius bei mokytojas. Šią naktį mūsų pasaulyje gimė Amžinasis Dievo Sūnus tapęs žmogumi, mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis yra mūsų gelbėtojas, naujasis Adomas, naujasis žmogus. Su juo gimė ir nauja giesmė, kuri iki tol niekada nebuvo girdėta žemėje. Amžinybėje, Švenčiausiosios Trejybės viduje, Tėvas ir Sūnus nuolat gieda vienas kitam meilės, šlovės bei gyvybės giesmę. Ši giesmė nuolat giedama Šventojoje Dvasioje, kuri jai duoda jos ritmą. Bet dabar toji dangiška, dieviška, neapsakoma giesmė aidi žemėje Kristaus kūne, kur ji gražiai ir [&hellip;]
- [2 sekmadienis po Kalėdų](https://homilijos.kristoteka.lt/2-sekmadienis-po-kaledu-2/): Brangūs broliai ir seserys, šį sekmadienį Lietuvos parapijose švenčiama viena iš svarbiausių liturginių metų švenčių – Viešpaties Apreiškimo arba Trijų Karalių Iškilmė. Palendriuose mes ją švęsime ateinantį antradienį, sausio 6 dieną, kuri yra šios šventės oficiali bei tradicinė data.Tikiuosi, kad nei vienas iš jūsų, kurie atvykote pas mus šįryt nesijaučia dėl to nusivylęs, tarsi būtumėte praleidę svarbią šventę. Per visą šv. Kalėdų laikotarpį mes nuolat turime prieš akis Įsikūnijusį Dievo Sūnų. Tikėjimo šviesoje mes galime jį kontempliuoti ir garbinti, kaip kadaise tai darė iš Rytų atvykę Išminčiai. Ir nors mūsų tikėjimas, tikriausiai, nėra uolesnis už Išminčių tikėjimą, mūsiškis yra aiškesnis ir [&hellip;]
- [2 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/2-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį. Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį ir tai, ką jis atnešė. Šiandien įžangos ir atnašų giesmės, paimtos iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi. Beveik visos pirmų penkių eilinių savaičių Mišių choralo giesmės, sukurtos laikui „po Viešpaties Apreiškimo“, sudaro puikų Viešpaties garbinimo ir šlovinimo koncertą. Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra [&hellip;]
- [3 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/3-eilinis-sekmadienis/): Šio sekmadienio skaitiniai kalba apie tris skirtingus pasaulius. Šv. Paulius kalba apie praeinantį šio pasaulio pavidalą. Tai yra regimasis pasaulis – Dievo įkurta visata su visa žmonija. Apie šį pasaulį Jėzus kalba prašydamas Tėvą dėl mokinių: Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio&#8230; Šis pasaulis toks, kokį jį matome, praeis. Dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio!&nbsp;Skaitome antrame Petro laiške. Pirmame skaitinyje pranašas Jona aprašo kitą pasaulį. Ninevė vaizduoja nuodėmės pasaulį, tai yra pasaulį, kuris atmeta Dievą ir persekioja su neapykanta Kristų ir jo mokinius. Tai Šėtonui pajungtasis pasaulis. Šiandienos evangelija pristato trečią pasaulį – Dievo Karalystę, kurią skelbti ir [&hellip;]
- [Kristaus paaukojimas - Grabnyčios](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-paaukojimas-grabnycios-2/): Broliai ir seserys, šių Mišių evangelijos ištrauka yra ilga, pažįstama ir mylima. Kunigo iš Mišiolo perskaitytas paraginimas ją pakankamai paaiškina, o žvakių šventinimo apeigos ir procesija sudabartina jos slėpinį. Tačiau manęs paprašė trumpai priminti, kad Popiežius Pranciškus paskelbė šiuos metus pašvęstojo gyvenimo metais ir, kad šiandien ypatingai mes švenčiame pašvęstojo gyvenimo dieną. Tai gyvenimas pagal tris evangelinius patarimus: skaistybę, klusnumą ir neturtą. Pašvęstajame gyvenime šie patarimai tapo įžadais, duodančiais jų gyvenimui struktūrą, leidžiančią pamažu išsilaisvinti iš žemiškų rūpesčių, radikaliau mylėti Dievą ir tarnauti artimui. Vienuoliai nėra geresni arba stipresni už kitus žmones. Tačiau jų pastanga ištikimai įgyvendinti savo įžadus, padedant Kristaus [&hellip;]
- [5 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/5-eilinis-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, savo viešosios veiklos pradžioje, pirmą kartą įžengęs į Kafarnaumo sinagogą šabo dieną, Jėzus paskelbė Dievo žodį su stebinančia galia ir išvadavo vieną žmogų iš demono nelaisvės. Po pamaldų su savo pirmais neseniai išrinktais mokiniais Viešpats atėjo į Petro namus. Kristus atėjo į namus to, ant kurio tikėjimo jis ketino pastatyti savo namus – savo Bažnyčią, Dievo vaikų, gyvenančių bendrystėje su Tėvu, buveinę. Tai buveinė, kuriai buvo lemta tapti maldos ir vilties namais visoms tautoms. Izraelyje, šabo dieną vyrams grįžus iš sinagogos, paprastai žmonos arba namų šeimininkės jiems tarnaudavo, pateikdamos geresnius savaitės pietus, kurie žydų buvo laikomi svarbia [&hellip;]
- [1 gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/1-gavenios-sekmadienis-2/): Brangūs Broliai ir Seserys, senovės patarlė sako: „Kai tau viskas gerai sekasi ir tu esi laimingas, aplink tave yra didelis draugų būrys, bet jeigu tave užklumpa nelaimė ir niūrūs laikai, tuomet tu pasilieki vienas.“ Šią patarlę aš norėčiau pritaikyti kiekvieno mūsų santykiui su Dievu, su Kristumi. Iš tiesų, yra lengva būti su Jėzumi tuomet, kada jis stebuklingai paverčia vandenį vynu per vestuvių pokylį Galilėjos Kanoje, linksma klausytis jo žodžių už vaišių stalo drauge su muitininkais, taip pat ir valgyti jo padaugintą duoną, už kurią nereikėjo dirbti, gera būti šalia Jėzaus ant Taboro kalno, kur suspindi jo dieviškumas, kur yra aiškiai girdimas [&hellip;]
- [2 Gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/2-gavenios-sekmadienis-2/): Brangūs broliai ir seserys, Atsimainymo akimirką Jėzaus kūnas ėmė spinduliuoti Dievo šlovę. Tai ta galinga šlovė, kurią Sūnus turėjo prieš pasaulio įkūrimą. Tai šlovė, kuri vėliau ne tik prikels Jėzų iš numirusiųjų trečiąją dieną, bet ir pasaulio pabaigoje pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į Viešpaties Jėzaus garbingą kūną. Juk jeigu mes tampame dabar panašūs į Kristaus tarnus, nuolat sekame Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdžiu, amžinajame gyvenime būsime Kristaus šlovingi nariai, kurie regėjimo ant Taboro kalno metu buvo pavaizduoti su dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais. Aprašydamas Atsimainymo epizodą, šventasis Morkus pabrėžia stipriau negu kiti evangelistai, kad [&hellip;]
- [4 Gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/4-gavenios-sekmadienis-2/): Maldauti su ašaromis ir džiūgauti Šventojoje Dvasioje – tokia turi būti visą laiką, ir ypač per Gavėnią, mūsų dvasinio gyvenimo nuostata. Gavėnia yra atsivertimo, apsivalymo ir dvasinės šviesos kelionė dykumoje. Kasmet šis šventas liturginių metų laikas, sakytumėm, dabartinio gyvenimo atvaizdas ir simbolis, primena mūsų žmogiškos egzistencijos tikrovę – šiame pasaulyje mes išgyvename tremtį, ir sykiu nurodo pagrindinį tikslą – atgaila ir dideliu ilgesiu keliaujame paskui savo vadovą ir Išganytoją Jėzų iki jo Kryžiaus mirties ir prisikėlimo. Prislėgti žmogiškos silpnybės ir pasaulio nuodėmės pasekmių, apsupti visokių išbandymų, gundymų ir kovų, mes keliaujame ne tik į Velykų liturginę šventę, bet ir į Amžinąsias [&hellip;]
- [5 Gavėnios sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/5-gavenios-sekmadienis-2/): Brangūs broliai ir seserys, šiandienos visi Mišių skaitiniai mums kalba apie mirtį, prisikėlimą ir gyvenimą, tačiau kiekvienas skaitinys tai daro iš skirtingos perspektyvos. Ištrauka iš pranašo Ezechielio knygos anuometiniame kontekste tiesiogiai nekalbėjo apie mirusiųjų prisikėlimą, bet paaiškino pranašo turėtą viziją. Išties dvasioje jis regėjo slėnį, pilną perdžiūvusių kaulų, kurie po to atgyja, kada Dievas į juos įpučia savo dvasią. Viešpats išaiškina Ezechieliui matytą viziją, sakydamas, kad tie išdžiūvę kaulai vaizdžiai simbolizavo visus Izraelio namus. Tuomet dažnų sukrėtimų ir išbandymų prislėgtos Dievo tautos gyvenimas labiau panašėjo negyvėlio, kuriam nėra jokios vilties, būklę. O Dievas, kuris iš nebūties pašaukia daiktus į būtį, duoda [&hellip;]
- [Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kancios-verbu-sekmadienis-2/): Brangūs Broliai ir Seserys, šiandien mes išgyvename dvi paskutines Viešpaties Jėzaus keliones šioje žemėje. Pirmoji buvo lengva ir džiaugsminga, patraukusi daug sekėjų. Antroji &#8211; sunki, net be galo skausminga, atlikta vien tik Jėzaus. Iškilmingas įžengimas į Jeruzalę, kurį mes sudabartinome liturgijos pradžioje, įvyko didelio entuziazmo bei vilties atmosferoje. Po ilgio laiko, kai Jėzus drausdavo visiems skelbti, kad jis yra Mesijas, Viešpats pagaliau ėmė atvirai reikštis Izraelio pateptuoju Karaliumi ir leisti kitiems tai viešai pripažinti. Kai pasiekus kelionės galą Jeruzalės šventykloje vaikai ėmė sveikinti Viešpatį šaukdami: „Osana Dovydo Sūnui“, Jėzus tai patvirtino ir gynė juos. Papiktintų kunigų ir Rašto aiškintojų akivaizdoje, jis [&hellip;]
- [Didysis ketvirtadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-ketvirtadienis-2/): Šiandieną, Didžiuoju Ketvirtadieniu, mes pradedame Velykų tridienį, kuris tikrovėje gali būti suprastas kaip viena diena – „Viešpaties diena“, apie kurią pranašavo Senojo Testamento pranašai. Šis Velykų tridienis, iš tiesų, yra mūsų atpirkimo slėpinio plėtotė laike, išganymo įvykių sulėtintas pristatymas, kadangi šis slėpinys pranoksta žmogaus supratimą ir kasdienę patirtį. Šių šventų dienų įvykiai yra tokie žadą atimantys, kad kiekvienam tikinčiajam, o kartu ir visai Bažnyčiai tinka Jėzaus žodžiai pasakyti Petrui: Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi. Dėl to šis laikas ir yra apvaizdingai skirtas tam, kas mes drauge su Bažnyčia stengtumėmės, su Dievo pagalba, labiau įsigilinti į Jėzaus veiksmus [&hellip;]
- [Velyknakčio homilija](https://homilijos.kristoteka.lt/velyknakcio-homilija-2/): Evangelijos skaitinio pabaiga keista. Šventos moterys, Kristaus mokinės, atėjusios su juo iš Galilėjos, pašauktos būti apaštalų apaštalais, pamatė Jėzaus kapą tuščią, pamatė ir angelą, girdėjo jį skelbiant prisikėlimo žinią. Bet „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę. Regis, ūmai dingo&nbsp;Evangelii Gaudium, dingo džiaugsmas, drąsa ir pasitikėjimas skelbti Evangeliją. Visgi Geroji Naujiena apie Kristaus prisikėlimą yra nuo pradžios iki pabaigos šių Velynakčio pamaldų leitmotyvas. Kai buvo uždegta Velykinė Žvakė, mes tarsi matėme ir pajutome širdyje prisikeliančio Kristaus šviesą. Dėkingai atsiliepdami į [&hellip;]
- [3 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/3-velyku-sekmadienis/): Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Mišių skaitiniai mums leidžia iš arčiau pažvelgti ir apmąstyti tikėjimo dorybės prigimtį, jos kilmę ir vaisius žmogaus gyvenime. Evangelijos skaitinys mums nupiešia pabūgusių apaštalų sceną, kaip jie visi susirinkę draugėn aptarinėjo visus netolimos praeities įvykius: jiems netikėtą Jėzaus, jų Mokytojo, kančią ir mirtį, po to – tuščią jo kapą, moterų liudijimus Kristų regėjus prisikėlusį, galiausiai, pasakojimą sugrįžusių iš Emauso mokinių, kurie tvirtino atpažinę Jėzų, kai jis laužė duoną. Tačiau, regis, kad iš visų šių įvykių ir pasakojimų, sudėtų į vieną krūvą, apaštalams nepajėgia užsižiebti tikėjimo kibirkštis. Negana to, apaštalai, kaip pamaldūs žydai, turėjo gerai išmanyti Šventąjį [&hellip;]
- [4 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/4-velyku-sekmadienis-2/): „Štaĩ Diẽvo Avinė̃lis“, – sãko kùnigas kiekvíeną diẽną Mišiosè priẽš komùniją. Õ Krìstus sãko: „Àš esù geràsis piemuõ, geràsis arbà gražùsis ganýtojas.“ Jė́zus yrà ir avinė̃lis, ir̃ piemuõ. Ir̃ mẽs, brángūs bróliai ir̃ sẽserys, būdamì Krìstaus mokiniaĩ, ẽsame rãginami juõ sèkti, tapti nè tìk avinė̃liais, bèt kiekvíenas savù būdù ir̃ piemenimìs sàvo bróliams ir̃ seserims. Senajamè Testamentè Diẽvas pažadė́jo pasių̃sti mesijiniais laikaĩs ištìkimą ganýtoją ìš Dóvydo giminė̃s, kurìs ganýtų taũtą teisingumù. Jė́zus bùvo vieniñtelis, kurìs galė́jo tóbulai atlìkti šį̃ vaĩdmenį. Kaĩp jìs pàts sãko Evangèlijoje: „Àš esù geràsis arbà gražùsis (graĩkiškas žõdis kalos tùri abì prasmès) piemuõ.“ Kadángi jìs yra Diẽvo [&hellip;]
- [7 Velykų sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/7-velyku-sekmadienis/): Kristaus Žengimo į dangų iškilmė, kurią mes vienuolyne šventėme praeitą ketvirtadienį ir kuri yra švenčiama šiandien Lietuvos parapijose, veda mus į paskutinį išganymo istorijos etapą žemėje. Kaip teigia Apaštalų darbų knyga, 40 dienų po Velykų sekmadienio Jėzus, kaip žmogus, po prisikėlimo daugelį kartu savo mokiniams pasirodęs gyvas, yra galutinai paimtas į Dievo šlovę, atsisėdo Tėvo dešinėje ir yra vainikuotas dangiškąja garbe. Pasiekęs dieviškuosius debesis, jis dingo iš mokinių akių ir paprastu kūnišku pavidalu jis nebebendraus su jais. Nuo šiol jis pasirodys tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, šv. Pauliui su visa savo galinga šlove. Tačiau Kristus neapleido savo mokinių. Dangaus šventykloje jis nuolat [&hellip;]
- [Švč. Trejybės sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-trejybes-sekmadienis/): Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo, ir kuris ateina per amžius. Brangūs Broliai ir Seserys, neretai manoma, kad kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę yra ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga bei rizikinga užduotis. Neseniai vienas kunigas pasakė : „Neišvengiamai reikia kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę bent kartą per metus, Trejybės sekmadienį, ir tai visų metų pats sunkiausias pamokslas. Viena vertus, bandydamas kažkaip paaiškinti, kad trys skirtingi dieviškieji asmenys yra vienas Dievas, bijai papiktinti teologus, netyčia nenukrisdamas į kokią ereziją. Kita vertus, esi įsitikinęs, nesvarbu ką besakytum, eiliniai [&hellip;]
- [Švč. Trejybė](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-trejybe-2/): Drauge su žydais ir musulmonais mes skelbiame, jog Abraomo, mūsų tėvo, Dievas yra vienintelis: mes tikime į vieną Dievą. Bet mes taip pat tikime, kad Jėzus Kristus, Viešpats, yra Dievo Sūnus, „tikras Dievas iš tikro Dievo; gimęs, bet ne sukurtas, esantis vienos prigimties su Tėvu“, ir tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą“. Visas krikščionio gyvenimas, nuo krikšto iki mirties, yra paženklintas Švenčiausiosios Trejybės antspaudu. Tėvas, Sūnus ir Dvasia gyvena jame. Todėl šventieji gyveno drebėdami ne iš baimės, bet iš pagarbos, meilės ir džiaugsmo Gyvojo Dievo akivaizdoje, tuo pat metu [&hellip;]
- [Šv. Jono Krikštytojo gimimas](https://homilijos.kristoteka.lt/sv-jono-krikstytojo-gimimas/): Brangūs broliai ir seserys : iš pirmo žvilgsnio Jonas Krikštytojas gali atrodyti gana paradoksali asmenybė. Jis yra laikomas evangelinio džiaugsmo šaukliu ir Kristaus pirmtaku. Gali taip pat atrodyti, kad jo griežtas gyvenimas dykumoje neturėjo žmogiško džiaugsmo, o jo skelbimas apie galingą Mesiją, kuris ateis iš karto teisti žmones, kirviu iškirsdamas neduodančius gerų vaisių medžius, vėtykle išvalydamas kluoną, sudegindamas pelus neužgęsinama ugnimi, skiriasi nuo švelnios, nuolankios širdies mokytojo, bei gerojo ganytojo Jėzaus, kuris ateis ne pasmerkti pasaulio, bet kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas. Neaišku, ar Jonas priklauso Senajam ar Naujajam Testamentui. Jis krikštija Jėzų nenoromis, giliai jausdamas, kad nėra vertas tai [&hellip;]
- [13 eilinis sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/13-eilinis-sekmadienis/): Brangūs Broliai ir Seserys, šie Išminties knygos žodžiai kontrastuoja su Evangelijos skaitiniu, kuris mums pristato visiškai kitokią žmogaus ir visos žmonijos būklę. Išties Evangelijoje kalbama apie jau dvylika metų sergančią moterį, ir netiesiogiai užsimenama apie žmonių visišką bejėgiškumą jai padėti – dar daugiau, yra konstatuojama, kad tokios žmonių pastangos tik pasiglemžė visą jos nuosavybę ir sveikatą. Raštas sako: ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Bet svarbiausia – Evangelijos skaitinys pasakoja apie jaunos mergaitės, kurios amžius galėtų simbolizuoti patį gyvenimą ir viltį, sunkią ligą ir galiausiai jos mirtį. Ir pastarasis dalykas yra didžiausias dvasinis išbandymas ir net papiktinimas [&hellip;]

## Pages

- [4 gavėnios sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-gavenios-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 gavėnios sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-gavenios-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 gavėnios sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-gavenios-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [1 gavėnios sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/1-gavenios-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristaus Krikštas (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-krikstas-2-sekmadienis-po-kaledu-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Šventoji Šeima (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 advento sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-advento-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 advento sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-advento-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 advento sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-advento-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [1 advento sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/1-advento-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristus, Visatos Valdovas (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-visatos-valdovas-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [33 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/33-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [32 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/32-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [31 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/31-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [30 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/30-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [29 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/29-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [28 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/28-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [27 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/27-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [26 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/26-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [25 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/25-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [24 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/24-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [23 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/23-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [22 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/22-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [21 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/21-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [20 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/20-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [19 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/19-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [18 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/18-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [17 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/17-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [16 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/16-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [15 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/15-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [14 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/14-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [13 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/13-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [12 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/12-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [11 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/11-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [10 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/10-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [9 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/9-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [8 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/8-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-kristaus-kunas-ir-kraujas-devintines/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Švenčiausioji Trejybė (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciausioji-trejybe-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės)](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-atsiuntimas-sekmines-2/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [7 Velykų sekmadienis - Šeštinės (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/7-velyku-sekmadienis-sestines-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [6 Velykų sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-velyku-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 Velykų sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-velyku-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 Velykų sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-velyku-sekmadienis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 Velykų sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-velyku-sekmadienis-a-2/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 Velykų sekmadienis - Atvelykis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-velyku-sekmadienis-atvelykis-a/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Didysis ketvirtadienis - Paskutinė vakarienė](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-ketvirtadienis-ir-paskutine-vakariene/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristaus Prisikėlimas - šv. Velykos](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-prisikelimas-sv-velykos/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kancios-verbu-sekmadienis/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 gavėnios sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-gavenios-sekmadienis/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 gavėnios sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-gavenios-sekmadienis/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 gavėnios sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-gavenios-sekmadienis/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 gavėnios sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-gavenios-sekmadienis-a/): Homilijos
- [1 gavėnios sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/1-gavenios-sekmadienis-a/): Homilijos
- [7 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/7-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos
- [6 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos
- [5 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos
- [Kristaus paaukojimas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-paaukojimas/): Homilijos
- [Po šv. Mišių](https://homilijos.kristoteka.lt/po-sv-misiu/): ŠVENTOJO TOMO AKVINIEČIO MALDA Dėkoju Tau, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, kad mane, nusidėjėlį, to visai nevertą ir nenusipelniusį, vien tiktai iš savo gailestingumo teikeisi pasotinti savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus brangiausiuoju Kūnu ir Krauju. Tesunaikina manyje ydas ir silpnybes, tesutramdo aistras. Teugdo meilę ir kantrumą, nusižeminimą, klusnumą ir visas kitas dorybes. Tesaugo Jis mane nuo sielos ir kūno priešų. Tenumarina negerus sielos ir kūno polinkius. Tebūna Jis man tikras susijungimas su Tavimi, vienintelis tikrasis Dieve, ir mano paskutinės valandos laiminga pabaiga. Todėl meldžiu tave, vesk mane į tą neapsakomą pokylį, kur Tu su savo Sūnumi ir Šventąja Dvasia [&hellip;]
- [Prieš šv. Mišias](https://homilijos.kristoteka.lt/pries-sv-misias/): MALDA Maloningasis Viešpatie Jėzau Kristau! Ne savo nuopelnais pasikliaudamas, bet tik Tavo gailestingumu bei gerumu pasitikėdamas, aš, nusidėjėlis, su baime ir virpuliu einu prie Tavo mieliausios puotos stalo. Juk savo širdį ir kūną sutepęs esu daugeliu nuodėmių, o savo minčių ir žodžių rūpestingai nesaugojęs. Skaudu man dėl to, be galo didis ir geras Dieve. Todėl, sielvartų slegiamas, kreipiuosi į Tave, kad pasigailėtum, skubu, kad pagydytum, bėgu, kad apgintum. Trokštu, kad būtum man Išganytojas, o ne Teisėjas, nes nepajėgsiu atsilaikyti. Tau, Viešpatie, atidengiu savo sielos žaizdas, Tau atvirai prisipažįstu savo gėdingus darbus. Bijau dėl savo nuodėmių, tokių gausių ir didelių, tačiau pasitikiu [&hellip;]
- [Visos homilijos](https://homilijos.kristoteka.lt/visos-homilijos/)
- [4 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos
- [3 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos
- [Visi šventieji](https://homilijos.kristoteka.lt/visi-sventieji/): Homilijos
- [Vėlinės](https://homilijos.kristoteka.lt/velines/): Homilijos
- [2 eilinis sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-eilinis-sekmadienis-a/): Homilijos
- [Kristaus Krikštas](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-krikstas/): Homilijos
- [Kristaus Apsireiškimas - Trys karaliai](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-apsireiskimas-trys-karaliai/): Homilijos
- [Švč. Mergelė Marija - Dievo gimdytoja (Naujieji metai)](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-mergele-marija-dievo-gimdytoja-naujieji-metai/): Homilijos
- [Kristaus gimimas - Šv. Kalėdos](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-gimimas-sv-kaledos/): Homilijos
- [4 Advento sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-advento-sekmadienis-a/): Homilijos
- [3 Advento sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-advento-sekmadienis-a/): Homilijos
- [21 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/_sekmadienio-sablonas/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)](https://homilijos.kristoteka.lt/sventosios-dvasios-atsiuntimas-sekmines/)
- [Kristaus Žengimas į Dangų - Šeštinės (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-zengimas-i-dangu-sestines-c/)
- [2 advento sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-advento-sekmadienis-a/): Homilijos
- [1 advento sekmadienis (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/1-advento-sekmadienis-a/): Homilijos
- [Išmalda](https://homilijos.kristoteka.lt/ismalda/): &#8222;Jokia kita tikinčiųjų auka Viešpaties labiau nepradžiugina kaip ta, kuri skirta jo varguoliams; kur jis atranda gailestingumo pastangas, ten atpažįsta savo gerumo atvaizdą.Nereikia būgštauti, neva šitokioms išlaidoms pritrūksią išteklių, nes jau pats gerumas yra didžiulis turtas, ir negali pritrūkti dosnumui atsargų ten, kur maitina ir maitinamas Kristus. Į kiekvieną šį darbą įsikiša ranka, kuri laužydama duoną ją pagausina, o atiduodama padaugina. Išmaldos dalytojas tebūnie ramus ir linksmas, nes tik tada jis gaus didžiausią pelną, kada sau pasiliks mažiausiąją dalį, kaip sakė palaimintasis apaštalas Paulius: Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų [&hellip;]
- [33 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/b-xxxiii-eilinis-sekmadienis/)
- [Pradžia](https://homilijos.kristoteka.lt/): Sekmadienių Pamokslai (homilijos) Pasiruoškite homilijoms lengviau, greičiau ir patogiau. Išbandykite naują PAMOKSLININKO PAGALBININKĄ su dirbtiniu intelektu! Pamokslininko pagalbininkas Įrankiai Apie mus Pasiruošimas homilijoms Visi įrankiai vienoje vietoje Geresni įrankiai leidžia mums geriau pasiruošti. Geresnės homiljos padeda žmonėms geriau tikėti,&nbsp;geriau melstis&nbsp;ir tapti geresniais žmonėmis. Skaitiniai Nuorodos į atitinkamo sekmadienio skaitinius Biblija Susijusios Biblijos eilutės kiekvienam skaitiniui Katekizmas Nuorodos į Homiletikos vadovo rekomenduojamas katekizmo ištraukas kiekvienam sekmadieniui Komentarai Komentarai pagal Bažnyčios tėvų, Ignatius Catholic Study Bible ir kitus šaltinius Iliustracijos Įvairūs pasakojimai, palyginimai, anekdotai ir citatos iliustruoti pagrindinėms mintims Homilijos Įvairių Lietuvos kunigų paruoštos atitinkamų sekmadienių homilijos Visi tekstai bus įgarsinti neuroniniu balsu [&hellip;]
- [About](https://homilijos.kristoteka.lt/about/)
- [Contact](https://homilijos.kristoteka.lt/contact/)
- [2 sekmadienis po Kalėdų](https://homilijos.kristoteka.lt/2-sekmadienis-po-kaledu/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Paieška](https://homilijos.kristoteka.lt/paieska/): Paieškos rezultatai:
- [Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-kristaus-kunas-ir-kraujas-devintines-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Švenčiausioji Trejybė (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciausioji-trejybe-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [7 Velykų sekmadienis - Šeštinės (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/7-velyku-sekmadienis-sestines-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kancios-verbu-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 Velykų sekmadienis – Atvelykis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-velyku-sekmadienis-atvelykis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 Velykų sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-velyku-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 Velykų sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-velyku-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 Velykų sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-velyku-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [6 Velykų sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-velyku-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristus, visatos valdovas (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-visatos-valdovas-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [33 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/33-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [32 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/32-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [31 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/31-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [30 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/30-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [29 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/29-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [28 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/28-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [27 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/27-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [26 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/26-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [25 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/25-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [24 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/24-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [23 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/23-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [22 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/22-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [20 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/20-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [19 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/19-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [18 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/18-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [17 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/17-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [16 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/16-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [15 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/15-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [14 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/14-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [13 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/13-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [12 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/12-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [11 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/11-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Šventoji Šeima (A)](https://homilijos.kristoteka.lt/__trashed/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [10 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/10-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [9 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/9-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [8 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/8-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [7 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/7-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [6 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 eilinis sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-eilinis-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristaus Krikštas (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-krikstas-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 gavėnios sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-gavenios-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 gavėnios sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-gavenios-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 gavėnios sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-gavenios-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [33 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/33-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [32 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/32-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [31 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/31-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [30 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/30-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [29 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/29-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [28 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/28-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [27 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/27-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [26 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/26-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [25 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/25-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [24 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/24-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [23 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/23-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [22 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/22-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [21 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/21-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [20 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/20-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [19 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/19-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [18 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/18-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [17 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/17-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [16 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/16-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [15 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/15-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [14 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/14-eilinis-sekmadienis-b-2/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [12 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/12-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [13 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/13-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [11 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/11-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [10 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/10-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [9 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/9-eilinis-sekmadienis-b-2/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [8 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/8-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [7 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/7-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [6 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 eilinis sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-eilinis-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 gavėnios sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-gavenios-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [1 gavėnios sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/1-gavenios-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Šventoji Šeima (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/sventoji-seima-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 advento sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-advento-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 advento sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-advento-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 advento sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-advento-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [1 advento sekmadienis (C)](https://homilijos.kristoteka.lt/1-advento-sekmadienis-c/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristus, Visatos Valdovas (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristus-visatos-valdovas-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/svc-kristaus-kunas-ir-kraujas-devintines-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Švenčiausioji Trejybė (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/svenciausioji-trejybe-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [7 Velykų sekmadienis – Šeštinės (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/7-velyku-sekmadienis-sestines-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [6 Velykų sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-velyku-sekmadienis-b-2/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [6 Velykų sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/6-velyku-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 Velykų sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-velyku-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [4 Velykų sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/4-velyku-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [3 Velykų sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/3-velyku-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [2 Velykų sekmadienis - Atvelykis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/2-velyku-sekmadienis-atvelykis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Didysis penktadienis](https://homilijos.kristoteka.lt/didysis-penktadienis/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/kristaus-kancios-verbu-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga
- [5 gavėnios sekmadienis (B)](https://homilijos.kristoteka.lt/5-gavenios-sekmadienis-b/): Homilijos Pagalbinė medžiaga

## Optional

- [Agent (MCP protocol)](websites-agents.hostinger.com/homilijos.kristoteka.lt/mcp)

[comment]: # (Generated by Hostinger Tools Plugin)